Pirmieji kupranugarių šeimos gyvūnai iš Čilės į Šiaulių rajono etnografinį Dargaičių kaimą atgabenti prieš ketverius metus. Šiandien ūkininko Raimondo Neverdausko (46 m.) ūkyje žolę skabo 34 alpakos. Andų kalnų gyvūnai prie vietos klimato pritapo, kai kurios patelės jau ir jauniklių susilaukė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Iki 100 švelniakailių alpakų ūkį plėsti planuojantis Raimondas Neverdauskas nuo ateinančių metų bendradarbiaus su turizmo informacijos centrais, kurie nukreips į jo alpakų ūkį visus norinčiuosius geriau pažinti Peru, Ekvadoro ar Bolivijos Anduose besiganančius gyvūnus.

Už simbolinį poros eurų mokestį lankytojams bus siūloma pasivaikščioti su prijaukintomis alpakomis laikant jas už pavadžio, apžiūrėt valdas, taip pat – gaminius iš vienos brangiausių pasaulio vilnų. R.Neverdauskas planuoja, kad vaikštynių su egzotiškais gyvūnais maršrutas galėtų driektis per istorinį Dargaičių kaimą vaizdinga paežere.

„Gal iki pavasario jas ir prie vandens pripratinsime?“ – į ilgakakles žvelgia šeimininkas, pats jas kerpantis ir jų šukuosenas formuojantis. Tačiau tiek į pakely augančius beržus, tiek į kiemuose skalijančius šunis ar į vaizdingą paežerę alpakos dar žiūri nepatikliai.

Tik išgirdusios pro šalį lekiantį automobilį jos, lyg paklusnios pėsčiosios, traukiasi nuo pagrindinio kelio, arčiau Dargaičių tarpuvartėse jų lūkuriuojančių žmonių. Kaimynystėje gyvenantieji alpakas pažįsta, todėl pamatę, kad šeimininkas išsiruošė su jomis prie ežero, ieško morkų, kurias alpakos labai mėgsta.

Rinktinio alpakos patino kaina rinkoje prasideda nuo 13 tūkst., patelės – nuo 2–3 tūkst. eurų. Patinas brangesnis, nes nuo jo 80 proc. priklauso būsimų palikuonių vilnos kokybė, taigi turėti bent vieną bandoje būtina. R.Neverdausko ūkyje, kurio vertė siekia apie 70 tūkst. eurų, tokių – ne vienas.

Lietuvos augintojai šiuos gyvūnus renkasi iš katalogų ir tik tuomet keliauja į Amsterdamą parsivežti iš Pietų Amerikos atskraidinto gyvo krovinio. Suaugusi patelė sveria 75, patinas – 77 kg.

„Už tūkstantį eurų galėtumėte įpirkti nebent alpakos jauniklį, bet po vieną jų neparduodame, tai bandos gyvūnai, taigi pora jiems būtina“, – pasakoja šeimininkas, mėgstantis pajuokauti, kad jo alpakos savo ilgaamžiškumu, matyt, ir jį pralenks.

Dėl vilnos ir veisimo ilgakakles gražuoles auginantis ūkininkas mato daug jų perspektyvų ir mano, kad jau labai greitai Lietuvos ūkiuose alpakos išplis.

Ramiomis, greit prie naujo šeimininko priprantančiomis alpakomis žmonės mielai puošia sodybas, jos daug džiaugsmo suteikia vaikams, mat leidžiasi glostomos ir vedžiojamos, o smagiausia, kad nebereikia patiems žolės pjauti. Neretai alpakos pavadinamos vaikščiojančiomis žoliapjovėmis. Priešingai nei ožkos, vaismedžių žievės jos nenugraužia ir gėlių iš darželių neišrauna.

25 metus įprastai gyvenančios alpakos Lietuvoje, R.Neverdausko vertinimu, prisitaiko sėkmingai. Prie didelių paros temperatūros kontrastų (dieną plius, o naktį minus 20 laipsnių) pratę gyvūnai moka savimi pasirūpinti, yra atsparūs daugeliui ligų, o jauniklius visuomet atsiveda pirmoje dienos pusėje, kad kailiukas spėtų nudžiūti iki šaltos nakties.

Alpakos Lietuvoje žiemoja neapšiltintame tvarte. Svarbiausia, kad jame nebūtų šlapia ir nepūstų skersvėjai. „Joms tereikia minimalios priežiūros: vasarą – žolės, kitu metų laiku – šieno, grūdų ar kombinuotųjų pašarų“, – atskleidžia pašnekovas, kurio investicijos į alpakų bandą dar ne visiems suprantamos.

Šalia namų buvusio kolchozo lentpjūvę prikėlęs ir dešimčiai kaimo vyrų darbo davęs verslininkas savo ateitį sieja su alpakų verslu. Kol šis verslas įsibėgės, išlaiko lentpjūvę, taip pat augina per 16 tūkst. eglaičių, kurias žada eksportuoti prieš Kalėdas.

Naujas medinis R.Neverdausko namas suprojektuotas taip, kad iš antro aukšto balkono atsivertų vaizdas į 4 ha aptvare žolę rupšnojančias alpakas. Namo vidus dar tik įrenginėjamas, todėl pašnekovas svajoja, kaip gerdamas rytinę kavą stebės savo alpakų rančą.

Egzotiškų gyvūnų vilną karštuvais karšianti, senoviniu rateliu verpianti ir dar su dviem bendramintėmis iš jos kojines ir kepures mezganti Lina Neverdauskienė, buvusi medikė, taip pat nesiskundžia alpakomis, nors tai, pasak jos, lėtas, kruopštus ir sunkus darbas: į rankas paėmus šepečius su metalinėmis „adatomis“ vilnos gniužulėlius tenka palengva šukuoti ir braukyti tol, kol vilna tampa puria sruoga, tik tada galima verpti.

Poros sūnus Mantas jau užaugintas (R.Neverdauskas ilgą laiką buvo sūnaus treneris. Nuo penkerių kartingu susidomėjęs vaikinas šiandien žinomas kaip jauniausias Lietuvos čempionas), bet tik laiko klausimas, kada iš Šiaulių jie persikels arčiau alpakų.

Lietuviai alpakas dar tik atranda

Statistikos departamento duomenimis, 2015 m. šalyje registruota 14 alpakų augintojų, kurie turėjo 129 alpakas. Tačiau R.Neverdauskas įsitikinęs, kad tai netikslus skaičius. Ūkininkas svarsto, kad Lietuvoje galėtų būti apie 200 šių gyvūnų. Netoli Trakų alpakų veislyną įkūrę ir 30 alpakų auginantys verslininkai Jolanta ir Kęstutis Kuorai (44 m.) R.Neverdauskui linkę pritarti.

Maždaug 3 kg vilnos po kiekvieno alpakos kirpimo pavasarį gaunantys ūkininkai pasakoja, kad kirpti šiuos gyvūnus reikia tik kartą per metus, o ir vargo su jų vilna nepalyginti mažiau nei su avių: nėra specifinio lanolino kvapo, ji daug švaresnė, tvirtesnė ir kone šešiskart šiltesnė už avių vilną.

Į JAV prieš 40 metų, į Didžiąją Britaniją prieš 30 metų, o į Lietuvą tik prieš ketverius metus atvežtos alpakos vadinamos puikia investicija: žmonės gyvena iš jų vilnos, veisimo, retais atvejais – iš mėsos, bet tai būdingiau Čilei.

„Alpakiena panaši į laukinio gyvūno mėsą. Neturi riebalų ir cholesterolio, tik palyginti kieta, todėl reikia mokėti tinkamai paruošti“, – tikina pas Šveicarijos veisėjus jos ragavusi Vitalija Bendžiuvienė (37 m.).

Drauge su vyru Jurbarko rajone, Seredžiaus seniūnijoje, Motiškių kaime 36 alpakų ūkį prižiūrinti moteris sako, kad tai be galo brangus produktas: „Už vieną kilogramą gali tekti pakloti šimtus eurų, o 100 gramų alpakienos kepsnio kainuoja 35 eurus.“

„Esu ragavęs šių gyvūnų mėsos, bet man alpakos per mielos skersti. Kita vertus, pjauti alpakas apsimokėtų tik tada, kai būtų paklausa. Europoje nežinau nė vieno restorano, kuris būtų pasirengęs mokėti didžiulius pinigus už jų mėsą“, – dėsto jau kurį laiką Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino štabo bataliono būryje eiliniu tarnaujantis Arūnas Valinskas jaunesnysis.

Alpakos jam, kaip ir kitiems šeimos nariams, kol kas tik pomėgis.

Atsargūs ir vieningi sargai

„Nuo išbadėjusios vilkų gaujos alpakos gal ir neapsigintų, bet nuo šunų joms tai puikiai pavyksta: suvienijusios pajėgas, į būrį susimetusios alpakos nuleidžia galvas ir įnirtingai žiūrį į priešą, kol šis pasitraukia. O jei šuo kiek uždelsia, tuoj gali sulaukti smūgio priekinėmis kojomis“, – apie alpakų parengtį pasakoja jas auginantis K.Kuoras.

Gynybinės gyvūnų reakcijos itin sustiprėja susilaukus jauniklių – tėvai tampa itin sargūs ir neprileidžia jokio šuns.

Tarpusavyje tyliai bendraujančios alpakos į savo teritoriją svetimų įsileisti nelinkusios, bet jei įsibrovėlis prasmunka, ima skleisti neįkyrų, automobilio signalizaciją primenantį garsą. Taip nelaimėlis būna pastebėtas, o tada jau gero nelauk.

Arti namų gyvenančios alpakos apibūdinamos kaip itin smalsios ir mėgstančios bendrauti, gali išmokti lipti laiptais, drauge eiti pasivaikščioti, bet pajutusios laisvę netruks nudumti šalin. Tiesa, nuo savo gentainių pernelyg nenutols: bandos gyvūnams atsiskirti nėra būdinga.

Kai kur, pavyzdžiui, Amerikoje ir Lenkijoje, alpakos naudojamos ir kaip terapijos priemonė. „Pačios būdamos nuolat geros nuotaikos ir sukeldamos pozityvumo bangą alpakos gali gydyti ir padėti atsigauti nuo įtampos“, – teigia vienas pirmųjų jų į Lietuvą parsivežęs K. Kuoras.

Pasak jo, terapiniuose alpakų ūkiuose šie gyvūnai nuo mažens pratinami, kad žmonės galėtų juos liesti: „Jos padeda atsikratyti streso, tikrai padeda atsipalaiduoti.“

Priešingai nei avys, alpakos ne tik nekelia triukšmo, bet ir yra itin ramios, tvarkingos, pavyzdžiui, gamtinius reikalus atlieka tik vienoje pasirinktoje vietoje.

Alpakas vertino dar senovės inkai. Manoma, kad jos buvo prisijaukintos maždaug prieš 5–6 tūkst. metų. Kartu su artimomis giminaitėmis lamomis jos žmogui teikė vilną, maistą, dažnai atlikdavo ir transporto funkciją.

Po ispanų užkariavimo alpakos Pietų Amerikoje buvo beveik išnykusios, bet prie atšiaurių klimato sąlygų prisitaikiusius gyvūnus įvertinę vietos ūkininkai XIX a. viduryje nusprendė tęsti jų auginimą.

Iš motinos pieno ūkį paveldėjusi, tačiau visas viltis su alpakų siūlų gamyba ir pardavimu siejanti V.Bendžiuvienė neabejoja, kad Lietuva dar pamatys, ką šie gyvūnai gali: „Keleri metai, ir alpakų skaičius išaugs bent kelis kartus.“

Pasak jos, pasaulyje auginama daugiausia baltos spalvos alpakų (šviesią vilną galima dažyti), įspūdingus jos kiekius superka kinai. Alpakų vilna pasižymi 24 spalvomis ir daugybe atspalvių, todėl V.Bendžiuvienė siekia, kad vilna būtų kuo natūralesnė, neprarastų jai būdingų savybių.

„Kiekvieno gyvūno vilną perdirbame atskirai, todėl rinkai galime pasiūlyti natūralių spalvų vilnos. Lietuvoje mažų vilnos kiekių (1–2 kg) niekas neperdirba, verpyklos ir karšyklos nepriima be 5 ar 10 kg“, – pasakoja ūkio „Alpakų spalvos“ šeimininkai Bendžiai, kurie alpakas regi kaip daug vargo reikalaujančios pienininkystės pakaitalą.

Apie alpakų vilnos cechą, kuris galėtų veikti Dargaičių kaime, svajoja ir ūkininkas R.Neverdauskas. Įvairių spalvų švelniavilnius gyvūnus auginančio Raimondo bandoje yra dvylikos spalvų alpakų: baltavilnių, rudų, juodų, šokolado spalvos, pilkšvų, gelsvo atspalvio, tačiau pilkos spalvos dar mažai.

Alpakų vilną, už kurią brangesnis tik kašmyras (pasaulyje labiausiai vertinama Kašmyro ožkų vilna), su nanotechnologijų medžiagų savybėmis lyginantis K.Kuoras sako, kad ji pasižymi labai gera šilumos varža.

Dar viena savybė, kuria alpakų vilna nurungia avių vilną, – ji bekvapė. „Vos nukirptos alpakų vilnos nevalome, pakanka jau sukurtą gaminį išplauti“, – džiaugiasi K.Kuoras.

Alpakų vilnos gaminį galima dėvėti tiesiai ant kūno. Megztiniai, vaikų drabužiai, kojinės, pirštinės, šalikai ir pledai artėjant šaltajam sezonui tampa itin paklausūs.

BFL

Antradienį po pietų Titaniku pramintame „Sodros“ pastate Vilniuje iš 28 langelių sodrinį darbuotoją galima prisišaukti tik 11-oje. Audiencijos pas „Sodros“ valdininką laukianti moteris juoda skara čia dūsauja jau daugiau nei valandą. Tačiau net ir prie jos prisėsti negaliu, nes užstrigęs terminalas neišduoda bilieto.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Įveikusi terminalą savo eilės sulaukiu po gerų 15 minučių. Tačiau sėkmė šiandien lydi tik besikreipiančius dėl tėvystės pašalpų – pensijų klausimai čia sprendžiami kur kas lėčiau. Keista. Eilinė lapkričio 3-ioji, regis, jokių reformų, tačiau eilės šiuose laukiamuosiuose stumiasi lėtai. Liūdnai tebedūsauja mano kaimynystėje sėdėjusi juodaskarė: „Sodros“ dievas jos vis neišgano.

Užvėrus ilgo laukiamojo duris apima sunkiai paaiškinamas polėkis. Apsisukau išties greitai, o erdviose gigantiško pastato menėse ne visiems iš laimės svaigsta galva, kaip, beje, ir prie braškančios automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje rasti vietos nuo 8-os iki 17 val. prilygsta laimės valandai. Įprastai tokios skelbiamos parduotuvėse, kuriose graibstomi drabužiai iš antrų rankų.

„Sodros“ darbuotojai tokie turtingi? O gal šalia dirbantys šia privilegija kasdien naudojasi?

Vidutinis „Sodros“ darbuotojų mėnesio atlyginimas siekia 868 eurus. Vyriausias specialistas iki mokesčių gauna 1050 eurų. Gautų ir dar daugiau, jei ne vieni didžiausių socialinio draudimo mokesčių, vyraujančių mūsų šalyje. Šiuo metu socialinio draudimo tarifas Lietuvoje siekia 39,98 proc., o, tarkim, Norvegija savo darbuotojams taiko 19 proc., o Danija – 2,8 proc. tarifą.

Gigantiška „Sodros“ titaniko biurokratija

Kodėl atotrūkis tarp Lietuvos ir Skandinavijos valstybių, kurių milžiniškais mokesčiais mus gąsdina socialdemokratai, – ne Lietuvos naudai? Kodėl ten „Sodros“ mokesčiai mažesni?

Ekonomistas Žygimantas Mauricas sako, jog galime kaltinti tik save, kad nesiimame veiksmų, siekdami sumažinti darbo apmokestinimą, ir mokesčių atžvilgiu tebesame  įstrigę XX amžiuje: „Lyg ir suvokiame, kad reikėtų vaduotis iš tokios ydingos praktikos, mažinti darbo apmokestinimą, tik ne taip paprasta.“

„Sodroje“ dirba net 3500 žmonių. Kodėl jų tiek daug? Ką jie veikia technologijų amžiuje, kai barškinti skaitytuvais skaičiuojant ir išmokant pensijas seniai nebereikia? „Sodros“ vadovas Mindaugas Sinkevičius pasigiria, kad 2008 m. darbuotojų „Sodroje“ buvo dar daugiau – net 4 tūkst. Taigi pažanga akivaizdi – valdininkų sumažėjo net 500.

Paklaustas, ar nepakaktų šiai įstaigai dar kuklesnio skaičiaus personalo, M.Sinkevičius ginasi: „Per pastaruosius metus „Sodra“ perėmė nemažai naujų funkcijų – nedarbo draudimo išmokų mokėjimą, pareigūnų pensijų skyrimą ir mokėjimą, VMI administruotų PSD įmokų administravimą.“

Todėl M.Sinkevičius nesileidžia į jokius kompromisus – reikalingi visi šiuo metu dirbantys „Sodroje“. Jis bando įteigti, kad geroji tetulė „Sodra“ – taip vienu metu ji prisistatinėjo savo reklamose – nė trupučio neišlaidauja: „Nė vienoje mūsų įstaigoje nėra valytojų: valymo paslaugas viešųjų pirkimų būdu perkame iš šias paslaugas teikiančių įmonių.“

Tai, žinoma, pagirtina, bet klausimas, ar pajėgi vis mažiau dirbančiųjų turinti šalis išlaikyti 3500 žmonių vien tam, kad būtų teisingai apskaičiuotos pensijos.

Vien „Sodros“ administravimo sąnaudos šiemet sieks 70 mln. eurų. „Jei šią sumą išdalytume visų rūšių pensijų gavėjams, išeitų beveik po 6 eurus per mėnesį. O jei absoliučiai visiems visų rūšių išmokų gavėjams, tai suma būtų mažesnė“, –  aiškina įstaigos vadovas.

Vien pensijoms išmokėti per metus šiuo metu reikia 2,4 mlrd. eurų. Nesugebėjimu surinkti būtino pensijoms pinigų kiekio Lietuva panašesnė ne į ES šalį, o į gerokai atsilikusias Ukrainą, Baltarusiją ir Rusiją.

Pokyčius stabdo šešėlis

Kur problema? Kodėl mokėdami didžiausius socialinius mokesčius ES gauname mažiausias pensijas, mažiausias socialines garantijas ir išmokas? Užtat turime didelę „Sodros“ armiją.

„Mokėdami „Sodros“ mokesčius mūsų žmonės naiviai tiki, kad jų pinigai kažkur saugomi senatvei, tačiau taip nėra – surinktos lėšos iškart išmokamos pensininkams“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.

Išeina, kad net ir mokėdami draudimą negalime jaustis saugūs ir tikri, jog šias išmokas gausime sulaukę senatvės, tad ar verta stebėtis, kad dalis gyventojų nemato prasmės kišti savo pinigus? Juolab kad „Sodros“ mokesčiai, priešingai nei kitose ES šalyse, neturi vadinamųjų lubų: kad ir kiek uždirbtų, beveik 40 proc. savo algos darbuotojas privalo atiduoti „Sodrai“. Tačiau išėjęs į pensiją net ir visą gyvenimą daug uždirbęs žmogus atsitrenkia į sodrinės pensijos lubas, kurios – labai žemos.

Ar reikia stebėtis, kad Lietuvos ekonomika kur kas giliau nei bet kurios ES šalies įklimpusi į šešėlį: kam mokėti mokesčius, jei iš to jokios naudos?

“Didinti pensijas išties labiausiai trukdo didelė dalis neapskaitomos ekonomikos ir itin mažas mokesčių perskirstymas skaičiuojant nuo BVP“, – sutinka „Sodros“ vadovas M.Sinkevičius.

Šią ekonominę nesąmonę, kurią galima būtų vadinti ir socialine neteisybe, nes mokesčių moki daug, o pensiją vis tiek gauni nedidelę, Vyriausybė, nors ir pavėluotai, bando taisyti nauju socialiniu modeliu.

Jei šis modelis prasiskins kelią į Seimo narių širdis, o tuo kol kas tenka abejoti, bazinės pensijos surinkimas ir mokėjimas iš „Sodros“ bus perkeliamas į valstybės biudžetą, o „Sodros“ tarifo dalis, kurią už darbuotoją moka darbdavys, per 12 metų turėtų būti sumažinta iki 19 proc.

Šiuo metu Lietuvos darbdavio už darbuotoją mokama socialinio draudimo įmokų našta didesnė nei Lietuvoje tik šešiose Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos narėse – Slovakijoje, Švedijoje, Italijoje, Čekijoje, Estijoje ir Prancūzijoje.

Kaip tvirtina socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė, dėl mažesnio darbo jėgos apmokestinimo pradėjus mažinti socialinį mokestį padidėtų atlyginimai, o drauge ir lietuvių perkamoji galia. Tai būtų papildomas valstybės biudžeto pajamų šaltinis, kuris ir leistų mažinti socialinio draudimo mokesčio dydį.

Piešiamas vaizdas panašėja į pasaką su laiminga pabaiga, tačiau  Ž.Mauricas, kaip ir daugelis kitų šalies ekonomistų, lieka prie minties, kad būtų kur kas tikslingiau apmokestinti gyventojų vartojimą ir jų turtą, o ne gaunamas pajamas.

„Šiuo metu veikianti sistema niekur neveda“, – sutinka su Ž.Mauricu ir Ž.Šilėnas. Jo siūlymas – „Sodros“ nuostolius dengti privatizavus valstybinį turtą. Bet juk ir tai laikina?

Seimo vicepirmininkas ir vienas Socialdemokratų partijos lyderių Gediminas Kirkilas, paklaustas, kodėl šalyje sparčiai mažėjant gyventojų biurokratinis aparatas ne tik nemažėja, bet dar ir auga, pesimistiškai atsako, kad net ir sumažinus valstybės aparatą pajamos neišaugs, o žala bus padaryta, nes padaugės bedarbių.

Tiesa, G.Kirkilas vis dėlto sutinka, kad biurokratijos gretas būtina mažinti, bet čia pat skėsteli rankomis, esą šio drakono galvos nuolat atauga.

Trūksta politinės valios ir proto

Apie būtinybę mažinti darbo jėgos apmokestinimą Lietuvoje kalbama jau daugiau kaip penkerius metus, tačiau kol kas nepriimta jokių sprendimų. Dideli mokesčiai darbo jėgai stabdo naujų darbo vietų kūrimą, neleidžia pritraukti investicijų ir konkuruoti globalioje rinkoje.

Kol apie darbo jėgos apmokestinimą tik kalbama, šalį kasmet palieka po 17 tūkst. žmonių, kurie traukia į valstybes su daug mažesne mokesčių našta. Emigracijos išgręžta Lietuva, regis, nepasimokė, nes tuo metu, kai Europos valstybės varžosi dėl nutekančių protų ir mažina darbo apmokestinimą, mūsų politikai svarsto, kaip mokesčius dar padidinti, ir užsimerkia prieš faktą, kad vidutinis atlyginimas šalyje yra kone keturis kartus mažesnis nei ES vidurkis.

„Dirbančiųjų pečius slegianti našta yra aiškiai per didelė. O kaip dar gali jaustis, kai didžiąją dalį algos suvalgo mokesčiai? Už ką gyventi“, – svarsto Seimo narys liberalas Kęstutis Glaveckas.

Dėl susiklosčiusios situacijos jis linkęs kaltinti silpną šalies ekonomiką: „Kažkada nesugebėjome apginti Lietuvos pozicijų Briuselyje. Visą laiką darėme, ką liepiami, taigi nereikėtų stebėtis, kad Estija lenkia mus didesnėmis algomis, pensijomis ir aukštesniu gyvenimo lygiu.“

Vilniaus universiteto profesorius dr. Romas Lazutka pastarųjų metų Lietuvą lygina su anglų rašytojo George‘o Orwello aprašytu gyvulių ūkiu, kuriame išrinktoji visuomenės dalis vengia mokėti arba moka neproporcingai mažus mokesčius, o dirbantis žmogus atiduoda net 55 proc. savo uždarbio: 31 proc. – vadinamoji darbdavio dalis (27,98 proc. „Sodros“ įmoka, 3 proc. PSD įmoka ir 0,2 proc. įmoka į Garantinį fondą.), 6 proc. – sveikatos draudimas, 3 proc. – paties žmogaus mokama „Sodros“ įmoka ir 15 proc. – gyventojų pajamų mokestis.

Nesuvaldžius šešėlio ir išplitus lengvatinėms mokesčių formoms negalima stebėtis, kad saujelė bepročių, leidžiančių save skriausti, Lietuvoje vis mąžta. Pakanka savęs paklausti, kaip situacija pasikeistų, jei gyventum Airijoje, kur socialiniai mokesčiai siekia tik 13 proc., ar Šveicarijoje (11,8 proc.)?

„Veidas“ jau yra apskaičiavęs, kad žmonių, kurie nemoka socialinių mokesčių arba juos moka nuo mažesnio nei minimalaus atlyginimo, bet naudojasi valstybės socialinės paramos ir sveikatos apsaugos sistema, skaičius šalyje siekia apie 250 tūkst. Slėpdami darbines pajamas ir nuo jų nemokėdami mokesčių šie dirbantieji gali nevaržomai naudotis visomis socialinio draudimo ir sveikatos apsaugos sistemos paslaugomis, už kurias sumoka legalūs šios sistemos dalyviai.

Tai viena priežasčių, kodėl Lietuvos valstybė mokesčių surenka labai mažai (daug kas nuo jų išsisuka, tačiau tie, kurie negali išsisukti, leidžia valstybei siurbti savo kraują kaip reikiant). Nepaisant to, kai kuriems Seimo nariams atrodo, kad dirbantis žmogus sumoka dar per mažai.

„Mūsų emigrantai renkasi darbą Airijoje ar Anglijoje, ten perka nekilnojamąjį turtą, o uždirbtus pinigus siunčia namo. Stebėdami besiklostančią situaciją galime savęs klausti, ar nevirsime sala sausumoje, tinkama tik svetur uždirbamiems pinigams išleisti“, – apie nesprendžiamas problemas kalba ekonomistas Ž.Mauricas.

G.Kirkilas primena, kad didelių mokesčių politika Lietuvoje nusistovėjo seniai. Jo teigimu, išjudinti inerciją sudėtinga, nes nėra visuotinio pajamų deklaravimo, silpna Lietuvos rinka, taip pat nepakankamai apmokestintas nekilnojamasis turtas.

Pasigendama politikos lyderių

Dėl sisteminių reformų nebuvimo socialinės apsaugos srityje liberalas K.Glaveckas linkęs kaltinti partijas, tiksliau, ryškesnių politikos lyderių trūkumą. Jo manymu, būtent todėl plūduriuojame nerasdami sisteminių sprendimų.

Todėl valstybę ir „Sodrą“ išlaiko vos 29 proc. piliečių. „Maždaug trečdalis šalies gyventojų moka mokesčius ir sukuria produktą, kurio pinigus valdžia perskirsto, taigi būtina stengtis įdarbinti kuo daugiau žmonių“, – sako Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Ž.Šilėnas.

Tuo metu „Sodros“ karalių pasaka tęsiasi.

„Laiko klausimas, kada tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau nebeturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva“, – paklaustas, kaip įsivaizduoja šalies ateitį po kelių dešimtmečių, apibendrina į radijo eterį po ilgesnio laiko grįžęs žurnalistas ir ilgametis TV laidų vedėjas M.Mikutavičius.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Jau geras mėnuo Žinių radijo eteryje vedate laidą. Kaip jaučiatės vėl pratindamasis prie mikrofono ir radijo ausinių?

– Jei atvirai, nežiūriu į tai kaip į postūmį ar pokytį savo karjeroje, greičiau kaip į nuotykį. Taip pat nemanau, kad tai padarys iš manęs geresnį žurnalistą, kurį vieną dieną nupirks BBC. Greičiausiai taip nenutiks, bet tai puikus stimulas neapkerpėti.

Radijas iki šiol man siejasi su laisvo gyvenimo nostalgija, bet man tai nėra kažkokia naujiena. Esu dirbęs jame su Algiu Ramanausku. Savaitgaliais važinėdavome į Kauną, į radijo stotį „Ultra Vires“. Triskart per savaitę drauge su grupės ŽAS vokalistu Linu Karaliumi esu vedęs pokalbių laidą ir „Radiocentre“.

– Priešingai nei ankstesniais kartais, matyt, šįkart programų direktorei neteko jūsų ilgai ir atkakliai įkalbinėti?

– Viena priežasčių, kodėl ilgai neatsikalbinėjau ir sutikau vesti laidą „Marijonas kviečia“, buvo ta, kad pats dažnai klausausi Žinių radijo. Kitas momentas – radijas liberalesnis už televiziją. Jame gali laisvai kalbėtis su žmonėmis: kameros nekvėpuoja į nugarą, jautiesi daug laisviau – niekas neprašo atsilošti, išsitiesti.

Bene vienintelis reikalavimas – kad girdėtųsi, ką kalbi, ir kad nebūtum siaubingai užkimęs. Kol kas vedžiau vos kelias laidas. Jose kalbinau žmones iš įvairių sričių: pradedant bokštinio krano operatoriumi, muzikantu, baigiant žinių vedėja Nemira Pumprickaite. Pašnekovų amplitudė plati, o pokalbiai labai priklauso nuo to, su kuo kalbiesi.

– Raktiniai žodžiai internete sufleruoja, kad turite tam tikrų sąsajų ir su Marijos radiju. Ar ir ten esate vedęs laidą?

– Esu kartą viešėjęs šioje radijo stotyje kaip pašnekovas. Su jaunaisiais krikščionimis buvau įsitraukęs į teologinę diskusiją, o paskui viename interviu leptelėjau, kad klausausi šio radijo. Ten yra labai įvairių dalykų – nuo moderniosios krikščionybės, roko pobūdžio Viešpatį šlovinančių dainų iki klaikaus kanoninio poterių kartojimo. Nuo pastarojo važiuojant automobiliu ima trūkčioti akis ir gali nuvažiuoti nuo kelio, nes atrodo, kad iš paskos demonai vejasi.

– Ar pasidalijote šiais pastebėjimais su Marijos radiju?

– Nesu nuolatinis jų klausytojas, bet kartais įsijungiu šią radijo stotį dėl analitinių tikslų: man įdomūs kai kurie jų eteryje vykstantys dalykai. Tačiau ir jiems esu užsiminęs apie tai, kad tie poteriai yra kažkas daugiau nei siaubo filmas.

Moteris, su kuria apie tai kalbėjausi, sutiko, kad ir jiems patiems tai atrodo baisokai. Tada supratau, kad Marijos radijas, kaip ir bet kuri kita žiniasklaidos priemonė, taiko į įvairius klausytojų rinkos segmentus, ne tik į konservatyvų klausytoją, einantį keliais tų poterių metu. Jie turi ir pažangesnę auditoriją, kuriai skirtos analitinės, teologinės laidos.

– Ne taip seniai Saulius Urbonavičius prasitarė, kad Marijonas sukurtas vesti savo šou televizijoje, tik jis pats to nenori. Ar iš tiesų purtotės tokio pasiūlymo?

– Savo šansą jau išnaudojau. Šiandien yra krūva naujų žmonių, galinčių tuo užsiimti. O aš su savo charakteriu pavargstu nuo besikartojančių dalykų. Aišku, paprasta šimtą kartų kartoti tai, kas jau daryta, bet man neįdomu dešimtus metus iš eilės kviestis į laidą tą pačią raganą, kuri pasakos, kad mato kiaurai sienas ar kad išgydė 15 žmonių.

Lygiai taip pat neįdomu kviesti politiką, kuris mėgsta rėkauti. Reitingams gerai, laidoje turi kažkas rėkauti, bet nuobodu eilinį kartą velti tą pačią temą arba gvildenti, kokia problema tie gėjai, nors pats čia nematai jokios bėdos.

Kadangi žinau, jog po keliolikos tokių laidų išsikvėpsiu, matyt, nesu toks geras televizijos darbuotojas. Kiti iš to paties korio metai po metų spaudžia tą patį vašką ir džiaugiasi savo gyvenimo pilnatve. Sakyčiau, man pasisekė: turiu atsitraukimo galimybę – galiu pasislėpti koncertuose ar sugalvoti kažkokios kitos veiklos.

– Esate vienas tų laimingųjų, galinčių tuo pat metu derinti skirtingas veiklas, atmesti nepatinkančius projektus ar siūlyti savo. Bet juk tokią galimybę gavote ne iš karto?

– Šiaip jau esu tingus padaras. Kai dar dirbau viename žurnale, Laima Lavastė mėgdavo kartoti, kad turiu ranką, bet esu baisus tinginys. Kažkuriuo gyvenimo metu tą suvokiau ir staiga prisiėmiau tiek darbų, kad naktimis akys neužsimerkdavo. Panašiai kaip filme su Jimu Carrey, maždaug, nesakyk ne. Darysi? Darysiu. Gali? Galiu. Ateisi? Ateisiu.

Prisiimdavau daug veiklų vien tam, kad kažkas spardytų užpakalį ir galėčiau judėti pirmyn. Jei to nėra, nesivystai ir galiausiai viskas sėda. Po to dažniausiai būdavo pervargimas, taigi leisdavau sau atsitraukti. Persisotinęs viskuo darydavau pertrauką. Grimzdavau. Negaliu sakyti, kad į depresiją, – gal į kažkokį melancholinį vėžlio būvį.

Yra žiauriai veiklių ir energiškai stiprių žmonių, bet man reikia pertraukų: pavargstu, išsenku. Laimė, kad visą laiką turėjau galimybę atsitraukti: gyvenau vienišiaus gyvenimą, be krūvos vaikų, ligų, kreditų. Būdamas vienas pats sau nekeldavau didelių reikalavimų, todėl galėdavau daryti pertraukas nebijodamas, kad staiga bado šmėkla iškels juodą vėliavą.

– Nenorėjote tiesiog praturtėti arba tapti įtakingas, galiausiai jaustis labiau užtikrintas ir ramiau miegoti naktimis?

– Aš augau kaime, šeimoje, kurioje niekad nebuvo daiktų kulto. Tai ir iš gyvenimo daug nesitikėjau. Visada maniau, kad žmogui pakanka trijų dalykų – automobilio, stogo virš galvos ir galimybės pakeliauti kartą ar du per metus.

Įsivaizdavau, kad čia visų troškimų išsipildymas. Tačiau kai kurie dalykai į mano gyvenimą atėjo savaime, per daug jų nesiekiant. Atsimenu, kai ėmiau gauti pirmas algas televizijoje, tėvas mokė taupyti juodai dienai, o aš atsakydavau, kad dar neuždirbu tiek, kad galėčiau tai daryti.

Finansinis klausimas mano gyvenime sprendėsi savaime. Gal aš koks „lucky bastard“ (laimingas šunsnukis – angl. k.), bet potraukio prie pinigų ir šiandien nejaučiu. Nors, prisipažinsiu, labai gerai jaučiuosi turėdamas šiek tiek miško. Tai mano senelio palikimas. Neturiu nuovokos, ką su juo veiksiu, bet jaučiuosi laimingesnis žinodamas, kad kažkur auga pora grybų, eglių ir ąžuolų. Tai kažkas gražaus ir pagoniško, o gal elementarus gamtos ilgesys? Pagalvojau, kad galėčiau dar šiek tiek to miško nusipirkti.

– Ne iš vieno žmogaus esu girdėjusi, kad Miku­tavičiaus dainų tekstai padeda gyventi. Ką tokio juose užkoduojate, kad verta būtų net gyvybės?

– Ne kartą ir aš esu panašių žodžių sulaukęs. Tai taip netikėta ir nerealu, kad net susigūžti norisi. Mes, matyt, esame tapę tokiais cinikais, kad imame abejoti tuo, ką girdime, žiūrime tam žmogui į akis ir bandome įsitikinti, ar tai tikra, ar iš mūsų nesišaipo.

Kartą per laidotuves, jau išėjus iš kapinių, vienas žmogus kad ims man ranką kratyti pasakodamas, jog su viena iš mano dainų atsibunda ir ji suteikia jam noro gyventi. Jausmai dviprasmiški – paglostyta savimeilė, jautiesi laimingas, bet, iš kitos pusės, norisi pasakyti: baik tu, žmogau, nusiramink. Tai tik daina, ne vaistai nuo vėžio ir ne šimtas eurų kišenėje, yra kur kas geresnių.

Kurdamas dainas tikrai nesiekiu gelbėti žmonių gyvenimų. Lygiai taip pat, kaip nekuriu muzikos, kuri taptų terapija, – ją rašau labiau egoistiniais tikslais, leisdamas sau pajusti pasitenkinimą.

– Parašęs tautos himnu vadinamus „Tris milijonus“ ar tokias dainas, kaip „Bliamba, juk aš tave myliu“, „Aš tikrai myliu Lietuvą“, savo kūrybos kartelę kilstelėjote labai aukštai ne tik aplinkiniams, bet ir sau pačiam. Ar nemanote, kad geriausias kūrinys jau galbūt parašytas?

– Kiekvienas kuriantis viliasi, kad kažkada dar perspjaus save. Tačiau metai po metų nesukuriant ko nors įstabaus, kas rastų atgarsį kituose žmonėse, ištinka liūdesys. Tampi vienas tų kūrėjų, kurie geria ir keikia pasaulį, kokie jie nesuprasti. Taigi ir miršti jausdamasis nelaimingas.

Kūrėjui būtinos pergalės ir pasitenkinimas savo veikla ar bent paplekšnojimas per petį, pasakant, kad čia žiauriai gerai. Jei to nėra, viskas virsta regresu.

– Jūsų sėkmės istorija dėliojasi ne vien TV ekrane, bet ir milžiniškose arenose, į kurias susirenka tūkstančiai gerbėjų. Ar kada tikėjotės to?

– Ne visą laiką jų tiek ateina, tenka groti ir mažesnėse erdvėse. Kita vertus, niekada neįsivaizdavau, kad šie pasirodymai taps tokiu maloniu gyvenimo įvykiu. Šiandien jie tapę vienais pačių svarbiausių mano džiaugsmų, leidžiančių užsidirbti duoną kasdienę. Žiauriai mėgstu tuo užsiimti: mažai rutinos ir daug rokenrolo.

– Kaip pats save regite: ar esate darboholikas, negailintis savęs, ar žmogus, žinantis, ko tiksliai iš gyvenimo nori, ir to siekiantis?

– Man visą laiką atrodė, kad geriausiai pavyko tie reikalai, kai negalvojau apie galutinį rezultatą. Tarkime, muzika tebuvo pomėgis ir bandymas pakonkuruoti su žmonėmis, kuriems tai nuolatinis gyvenimas. Dar dirbdamas žurnalistu pabandžiau parašyti dainą ir man pavyko. Apie tai, kas bus po to, negalvojau, gal tai ir yra tam tikra sėkmės formulė?

Kai nesijauti įspraustas į komercinius rėmus ir nekeli sau per didelių reikalavimų, padarai tai, kas tau atrodo gerai. Tačiau kai įsijungia siekis sukurti kai ką didingesnio, imi jausti slegiančią atsakomybę, pagaunu save, kad tai erzina. Juk turėjo būti linksma.

– Kas televizijos žmogui yra baisiausia?

– Jei kalbame apie darbą televizijoje, pamiršti laikai, kai pasibaigus laidai žinodavai, ar ji buvo gera. Dabar vienintelis atskaitos taškas – reitingai. Net jei po laidos jautiesi taip, tarsi ji buvo fantastiška, gali būti, kad jos niekas nežiūrėjo.

Arba, priešingai, tau atrodo, kad tai visiška nesąmonė, o reitingai – aukščiausi. Su tuo sunku susitaikyti. Man tas klausimas vis kelia nerimą. Atrodo, aiškumas turėtų būti tą pačią akimirką, bet tokia televizijos kasdienybė.

– Socialiniuose tinkluose pilna iniciatyvų, kviečiančių nusiskusti plaukus ir taip palaikyti onkologinėmis ligomis sergančius vaikus. Ką apie tai manote?

– Gal tokie dalykai ir labai padeda, tačiau tiek, kiek esu lankęsis onkologinėse klinikose ir bendravęs su vaikais, kuriems likę gyventi pusę metų… nežinau, ar jiems tai suteikia nors gabalėlį laimės. Man kartais atrodo, kad sveikieji yra tų ligoninių koridoriuose šiek tiek svetimi su savo šypsenomis ir tuo palaikymu „nepraraskit vilties“.

Kai matau išvargusius veidus tėvų, ten budinčių dienomis ir naktimis, pradedu jaustis kaltas, kad nesergu vėžiu. Suprantu, jog padėti jiems niekuo negaliu, nebent pervesdamas pinigų, kad jų gydymu užsiimtų profesionalai. Ar panašiomis iniciatyvomis sužadinamos jų viltys, o gal tik pasėjamas liūdesys, kad jie išeis, palikdami mus besišypsančius ir besidžiaugiančius gyvenimu?

Viešas akcijas, būdamas storžievis, kai kada vertinu labai dviprasmiškai: imu abejoti, ar organizatoriai daro tai nuoširdžiai, o gal tai tik dar vienas socialinis projektas, kurių tokia gausybė, kad kartais sutrinki. Ar mes dar tikime tuo, ką darome? O gal tiesiog tai darome, nes mums taip reikia?

– Kaip žvelgiate į garsių asmenybių netektis? Ar bus kam lygiuotis į Vytautą Kernagį, Stasį Povilaitį, Galiną Dauguvietytę?

– Kai miršta mūsų epochos žmogus, jaučiamės taip, lyg prarastume dalį savęs. Kaip sako vienas mano draugas, mirties diena baisi, bet prisiminkime, kad gyvenimo dienų turime kur kas daugiau, o mirštame tik kartą. Taigi mėgaukimės ir džiaukimės tikėdami, kad tie, kurie išėjo, pateko į geresnę vietą. Aš pats žiūriu į tai labai paprastai. Neišvengiamybė. Taip buvo ir taip bus.

– Jei jau prakalbome apie išliekamąją vertę, kiek tiesos, kad rašote knygą apie savo kartą?

– Tam tikros detalės dėliojasi. Kol kas labai daug autobiografinių motyvų, bet norėčiau, kad tai taptų savotišku mano kartos pjūviu. Noriu kalbėti apie tai, kaip mes gyvenome, kokia filosofija vadovavomės, kokių iššūkių turėjome ir kaip per juos perropojome. Kol kas prisėdu prie knygos, kai šauna į galvą. Žinau, kad jos taip nerašomos: turėčiau pasiskirti tam tikslų laiką, dieną ir valandą.

– Pagarsėjote kaip skaitantis žmogus, ir dar vienu metu skaitantis po kelias knygas.

– Vaikystėje labai daug laiko praleisdavau kaime. Jei nežaisdavau futbolo ar nesikarstydavau po medžius, lįsdavau į knygą. Paskui tai persikėlė ir į miestą. Vienu metu perskaičiau visą tėvų biblioteką, knygomis keitėmės ir su kurso draugais. Skaityti visą laiką atrodė natūrali būsena, tokia ir išliko.

Man šiek tiek keistas jaunosios kartos požiūris į knygą: jie žvelgia į tai kaip į kažkokį ritualą, kuriam reikia aplinkos, įkvėpimo, vinilinės plokštelės. Mūsų karta knygą laikė visą laiką šalia: ar važiuojant autobusu, ar stomatologo priimamajame. Tai buvo dalis gyvenimo, kaip radijas ar televizija.

– 1994 m. Vilniaus universitete baigėte žurnalistiką, tačiau politikos mokslų magistrantūros neįveikėte. Ko pritrūko?

– Įkopiau į kalno viršų, o kai reikėjo įsmeigti vėliavėlę, parašyti magistro darbą, susimoviau. Buvau jį pradėjęs, bet atėjusios doktorantės sunešiojo mano pastangas į šipulius, išvadino tai, ką dariau, alchemija, taigi nuleidau rankas ir pagalvojau, kad esu šiai kovai per senas.

– Klausantis jūsų dainų pavadinti Marijoną laimingu žmogumi liežuvis nesiverčia. Bet gal tai tik artistui privaloma kaukė?

– Šią akimirką prisimenu filmą, kuriame pusamžis vyras, susiduriantis su prostatos problemomis, savo draugui prisipažįsta taip ir neišmokęs džiaugtis gyvenimu. Rytais ir man atrodo, kad aš to nemoku. Nesu iš tų, kurie staiga atsibunda ir pradeda skraidyti, kaip viskas faina: čia kava, čia saulė.

Taigi begalinis pudelio optimizmas man nebūdingas. Kiekvienas rytas – valanda kančios. Dažną jų nubundu labai nenoromis, o ir šiaip sakyčiau, kad žiūriu į gyvenimą pro sukąstus dantis. Kažkada net buvau apie tai sukūręs eilėraštį: „Nekenčiu rytų. Viešpatie, kaip nekenčiu aš ryto ir vakare užmerkiu akis tiktai tam, kad atsibudęs vėl nekęsčiau kito.“ Nemėgstu jų, užtai dienai baigiantis tampu visai laimingu žmogumi. Tada pagalvoju, kad vis dėlto moku džiaugtis gyvenimu.

– Arūnas Valinskas yra sakęs, kad Marijonas Mikutavičius savo žanru per didelis Lietuvai, o jo gyvenimas jam pačiam per ankštas. Ar iš tiesų taip?

– Kartais man atrodo, kad gyvenimas man – tarsi numestas, o aš lyg ir priverstas jį gyventi. Bet niekaip nesuprantu vieno dalyko: mes aukštiname tam tikras tiesas, žiūrime filmus, kuriuose rodoma dora, skaitome knygas, kuriose aiškinami sąžiningumo principai, mokomės nelipti per kitų galvas, neturėti per didelio ego.

Tad net ir sulaukęs 44-erių niekaip nesuprantu, kodėl tai, ką mes taip aukštiname, ir tai, kas mums yra taip svarbu, visiškai nedalyvauja mūsų gyvenime? Kodėl paliekame tai kažkokioms knygelėms, tarsi tai būtų hipotetinis literatų „išmislas“. Trokštamas, bet absoliučiai neįgyvendinamas. Kartais tokiame pasaulyje pasimeti, nes galvoji, kaip išgyventi žmogui, kuris visą laiką buvo auklėjamas teisingai. Kaip elgtis susidūrus su realybe, kurioje visi kaip vilkai drasko vienas kitą, konkuruoja?

Matydamas tai pasijunti keistai. Pasaulis lyg ir pastatytas ant vertybių, kurios tau svarbios, kuriomis tu tiki, bet jos nė velnio neveikia. Tai liūdna ir, kaip kažkada sakė JAV rašytojas Jerome’as Davidas Salingeris, būdami jauni, gražūs ir dori mes tikimės pakeisti pasaulį, o vėliau susipurviname gerdami, patirdami atsitiktinių sekso nuotykių, daugiau uždirbdami geresniam kąsniui ir ilgainiui sugendame: mums ima atrodyti, kad tai komforto zona, bet gal ji ne čia?

– Kaip prognozuojate Lietuvos ateitį artimiausiais dešimtmečiais? Ar svarstėte, kaip prie šių pokyčių prisidės pabėgėliai?

– Nė vienas nežinome, kiek mūsų valstybė gyvuos: ji nėra iš didžiausių tautų pasaulyje, o atsižvelgiant į tai, kad aplinka asimiliuojasi, priimkime tai kaip neišvengiamybę. Vėliau ar anksčiau tapsime nuobiromis, mistine masonų lože, kuri kaip indėnų palikuoniai galės didžiuotis savo šaknimis, tačiau neturės nieko bendro su tuo, kas anksčiau buvo Lietuva. Neabejoju tik dėl vieno: turime tapti atviri pasauliui, lygiai taip pat netikiu, kad tas pasaulis nustos kada nors globalėti.

Žinoma, viską gali sustabdyti karas, pyktis, įsigalėjęs nacionalizmas ar kiekvienos valstybės užsidarymas savo reikaluose. Bet kol gyvename taikoje, būtina priimti atvažiuojančius žmones. Su sąlyga, kad jie prisitaikys prie mūsų gyvenimo būdo.

Nebūdamas labai religingas nesuprantu radikalizmo. Jei tam tikros grupės narių reikalavimai keliami aukščiau kitų ir jie darosi netolerantiški, reikia su tuo kovoti. Juk aš nuvykęs į kitą šalį neaiškinu, kaip jie turi gyventi, tai labai tikiuosi, kad ir čia atvykusieji to paisys.

Taigi, iš vienos pusės, esu absoliučiai atviras ir manau, kad turime būti atidarę duris, bet neslepiu – mane erzina bestuburiai kai kurių valstybių poelgiai, kai leidžiama užlipti ant galvos, ir visiškai nesvarbu, kuriai socialinei, religinei ar tautinei grupei.

„Keista mūsų istorija. Tas dvaras tarsi iš dangaus pamėtėtas“, – pasakojimą apie istorinį XVI a. pabaigos klasicistinių bruožų statinį Joniškio rajono Jakiškių kaime pradeda jį prikėlusi Meilė Zaleckienė.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Sovietų okupacijos metais Jakiškių dvare veikė senelių namai, vaikų darželis, valgykla, kurį laiką dvaras dar buvo grūdų saugykla, ir tik patekęs į 54-erių edukologės Meilės Zaleckienės rankas atgavo ankstesnę savo paskirtį.

Septynerius metus Joniškyje koldūnus su pussesere gaminusi M.Zaleckienė neblogai uždirbo, o pardavusi savo verslo dalį ketino investuoti į nekilnojamąjį turtą. Kol dairėsi, ką pirkti, pusseserės vyras įsisodino į mašiną ir nuvežė į Jakiškių kaimą.

„Joniškio apylinkėse labai skurdi gamta – nei ežerų, nei pušynų, o prie dvaro – ir pušys, ir senų liepų alėja. Iš netikėtumo net šūktelėjau: į kokią Palangą mane veža, tačiau netrukus savęs klausiau, kur dėsiu statinį su 17 kambarių“, – pirmąjį įspūdį išvydus Jakiškių dvarą prisimena moteris.

Apie dvarų autentiką ir išliekamąją vertę nelabai ką išmaniusi M.Zaleckienė pirmiausia atkreipė dėmesį į senus laiptus, miegamuosiuose išlikusias originalias krosnis, medines grindis, duris su vyriais ir senų rąstų palėpę. „Po pirmojo vizito mane pagavo noras ten apsigyventi, dvarą net sapnuodavau, ir brolis Gytis Skirmantas paskatino – pirk.“

Tačiau vien dokumentų tvarkymas užtruko apie metus. Nors ir smarkiai apleistą, įsigyti dvarą nebuvo paprasta – jis priklausė net 28 savininkams, iš kurių teko gauti sutikimą savo dalį parduoti. „Bet šį pasiūlymą jie priėmė noriai – iki tol dvaru domėjęsi žmonės siūlė 14 tūkst. eurų, o aš kainą padvigubinau ir įsigijau už 25 tūkst. eurų.“

Pirmus kelerius metus teko atsidėti sienų grandymo ir švarinimo darbams. Reikėjo  nuvalyti sienas dengusį sovietinių aliejinių dažų sluoksnį, atverti dekorą. Dvare tuo metu nebuvo elektros, langų, o palėpes dengė storas paukščių išmatų ir duženų sluoksnis.

„Su šeimos nariais ir bičiuliais šitą gerą gabenome priekabomis, o apie dvarininkės gyvenimą galėjau tik pasvajoti. Šiaip tai aristokratiškomis manieromis nepasižymiu – ne man dvarininke būti, bet šią vietą nepaprastai myliu“, – jausmų dvarui neslepia moteris.

Jai ypač sunku tapdavo apsilankius gražiai restauruotuose Lietuvos dvaruose. Joniškietė kurį laiką net gėdijosi savo pirkinio, bet, sulaukusi aplinkinių palaikymo, atkuto: surasti dvarą, kuris būtų išlaikęs savastį, Lietuvoje ne taip paprasta. O Jakiškių dvaras būtent toks ir yra.

Restauruotojai rodo kaip pavyzdį

„Daugiau kaip 90 proc. šio dvaro interjero – autentika. Vos įžengus vidun jo erdvės priverčia pasijusti ypatingai, tarsi pats būtum iš čia kilęs“, – įspūdžiais dalijasi  Kurtuvėnų dvarą atstatinėjęs restauratorius Laimonas Bartkus. Trečią sezoną medines Jakiškių dvaro konstrukcijas restauruojantis kelmiškis per metus dvare praleidžia po tris keturis mėnesius.

L.Bartkus sako, kad ne veltui paveldo saugotojai siūlo į Jakiškius vežti ekskursijas ir rodyti, kaip reikia prižiūrėti istorinius statinius. Dvaro šeimininkai patys atkūrė senuosius rūmų laiptus, turėklų kolonas.

Restauratoriaus darbas reikalauja laiko, todėl L.Bartkus džiaugiasi, kad Jakiškių dvaro šeimininkai niekur neskuba – restauruoja dvarą palengva, stengdamiesi išsaugoti kiekvieną originalių dažų ar medžio sluoksnį. Pašnekovas negaili pagyrų ir gerai išsilaikiusiai ano meto medienai.

Įstojusi į Lietuvos pilių ir dvarų asociaciją M.Zaleckienė nebegalėjo ilgiau žiūrėti į pilką prakiurusią šiferinę stogo dangą, kuri grasė supūdyti dvaro patalpas. Su vyru palėpėje aptikę senų raudonų čerpių pavyzdį jie parsisiuntė panašių iš Danijos.

Sutvarkę stogą, Meilė ir Jordanas pardavė žemę, o gautus 26 tūkst. eurų investavo į langų atnaujinimą, bet šių pinigų užteko tik daliai jų. Buvo pakeista tik 10 iš 40 langų. Maždaug nuo tada sako ir nebeskaičiuojantys, kiek lėšų dar reikės: „Iki šiol viduje netrūksta erdvių, kurios reikalauja dėmesio, laiko bei investicijų, o galo vis nematyti.“

Dalį dienos odontologijos kabinete administratore dirbanti Meilė prasitaria: nėra nė dienos, kad ji neskirtų savo energijos dvarui. „Savaitgaliais dvare vyksta vestuvės, taigi man lieka šiokiadieniai, – pasakoja nuo 2010 m. dvarą šventinėms fotosesijoms ir atkakliausiems vestuvininkams nuomojanti pašnekovė. – Taip dvaras pats sau pinigus uždirba, o mes su vyru galime toliau jį gražinti.“

23 metus Joniškyje gyvenanti Meilės ir Jordano pora dvare praleidžia didžiąją dalį savo laisvo laiko, į jį sudeda kone visą savo uždarbį. Padeda ir artimieji. M.Zaleckienės tėvas prisidėjo kurdamas trūkstamų laiptų turėklų elementus, idėjomis ne kartą gelbėjo dukros Aušrinė ir Ieva.

Nepaisant gausių šeimos ir bičiulių pajėgų dvaro puošimo darbai juda lėčiau, nei norėtųsi. „Vis dėl to mūsų neturto“, – neslepia pašnekovai, palengva renovuojantys ir apstatantys dvejų aukštų dvarą, kuriame yra svetainė, didžioji menė, priimamasis ir 7 miegamieji.

Erdvius ir aukštus dvaro kambarius šeimininkai apstatė senoviniais baldais, dovanotais vietos gyventojų. Sienas papuošė fotografijomis ir dailininkų tapytais portretais, įsiklausę į keramikės Reginos Mataitienės patarimus pasiuvo ir nuo karnizų žemyn nuleido draperijas, dekoravo palanges.

Meilė ir Jordanas patys šveitė Jakiškių dvaro sienas, duris, rekonstravo grindis ir langus, tad dvaras atgijo, ėmė spinduliuoti šilumą ir savumą.

Senieji dvarininkai sutarė su kaimu

Dešimtmetį dvaru besirūpinanti naujoji jo šeimininkė sakosi iki šiol tęsianti 1898 m. dvarininko Jono Koškolio statytų dvaro rūmų vasaros rezidencijos tradicijas: „Kadangi viduje erdvės labai daug, o šildomės tik krosnimi, rudenį ir žiemą gyvenimas dvare aprimsta, kaip ir senieji jo dvarininkai, jame glaudžiamės tik vasarą.“

Nuo XVI a. pabaigos iki 1940-ųjų birželio už 6 km nuo Joniškio esantis Jakiškių dvaras priklausė vokiečiams dvarininkams Koškoliams. Šimtametė dvaro tarnaitės dukra M.Zaleckienei pasakojo, kad Koškoliai buvo geri ir garbingi žmonės, sutarė su kaimiečiais, vargšus sušelpdavo apdarais. Olga Koškolienė globojo gyvūnus, o jos dukra Katerina Koškolytė buvo akušerė ir garsėjo meile žirgams. Iš viso penkis vaikus užauginę paskutiniai Jakiškių dvarininkai su kaimiečiais sugyveno. Nei Leonas Otas Valteris, nei netekėjusios jo seserys Katerina ir Mėta nebuvo pasipūtę. Mėta minima kaip paskutinė dvaro gyventoja, po tėvo mirties pasitraukusi į Vokietiją.

Vyriausi Jakiškių bendruomenės gyventojai liudija, kad dvarininko dukterų labai laukdavo kaimo vaikai. „Važiuodamos iš miesto jos parveždavo visokiausių skanėstų, o viena iš seserų buvo prisijaukinusi stirnaitę ir šerdavo ją iš rankų“, – pasakoja M.Zaleckienė, išsaugojusi nuotraukos kopiją, kurioje užfiksuota ši akimirka.

Pasidomėjus, ar nuo įkūrimo dvaras smarkiai keitėsi, pašnekovė prabyla apie dar senųjų dvarininkų sodintą liepų alėją, išlikusį garinį malūną su ledaine. Antrojo pasaulinio karo metais kilęs gaisras pasiglemžė tik ūkinius pastatus.

„Iš tų laikų likęs vienintelis autentiškas baldas – tarnaičių lova, Rudiškių muziejuje išsaugotas ir tarnų stalas su suolais. Visa kitą sunaikino karas. Net ir dokumentinės medžiagos įrašai archyvuose skurdūs, ne kažin kuo mums pagelbėjo likę gyvi Koškolių palikuoniai“, – guodžiasi naujoji dvarininkė.

Sovietų okupacijos metais dvare iš pradžių veikė senelių namai, vaikų darželis, valgykla, verslo cechas, retas žino, kad čia gamintos fabriko „Rūta“ saldainių dėžutės. Vėliau dvaras buvo paverstas grūdų sandėliu.

Gaivinamos mecenatystės tradicijos

Dabar Jakiškių dvare kasmet rengiami dailininkų plenerai, džiazo projektai, vyksta labdaros koncertai, čia užsuka fotografai ir istorikai.

Muzikos ir teatro akademijos docentė Zita Martinavičiūtė-Grigienė svarsto, kad žmones į šią vietą traukia ir patys naujieji dvarininkai: „Kiekvieną atvykusį jie nuoširdžiu dėmesiu ar šiltos sriubos dubeniu pasitinka, lyg seniai lauktą svečią sušildo. Tai ir paaiškina, kodėl žmonės čia plūste plūsta. Pastarąjį kartą lankiausi ten labdaros tikslais: dalyvavau koncerte, už kurį surinktos lėšos buvo skirtos onkologinėmis ligomis sergantiems ligoniams paremti.“

„Man didžiausią įspūdį padarė dvaro autentika. Nemėgstu nudailintų sienų, perdažytų baldų, o ten viskas taip tikra. Išsaugota dvaro dvasia. Po apsilankymo Jakiškių dvare jaučiausi pakylėta“, – pasakoja iš grafų Tiškevičių giminės kilusi aktorė ir TV laidų vedėja Beata Tiškevič.

„2005 m. įsigiję dvarą netrukome pajusti, kad jis lyg magnetas traukia garsius, įdomius žmones. Profesoriai, dailininkai, fotografai patys mus susiranda“, – kone dešimtmetį trunkančiomis vis įdomesnėmis pažintimis džiaugiasi naujoji dvarininkė.

Meilė ir Jordanas ieško lėšų tolesnei restauracijai, skolinasi, parduoda turimą nekilnojamąjį turtą, kad sukištų pinigus į dvarą, nors ir suvokia, jog ši investicija, jei ir atsipirks, tai tik kažkelintai jų palikuonių kartai.

Iš komercinės veiklos dvare geriausiu atveju pavyksta padengti būtiniausias dvaro išlaikymo išlaidas, o kad būtų atlikti daug lėšų kainuojantys atkūrimo darbai, gali pasikeisti ne viena, bet kelios giminės kartos.

Užpildyti šviežių žuvų stygių lietuvių virtuvėje prieš gerą dešimtmetį užsimoję vilniečiai Asta ir Česlovas Žemaičiai pirmąjį šviežios žuvies restoraną atidarė pamaryje, Kintuose, o dešimčiai metų prabėgus ryžosi ir antrajam – Vilniaus Užupio rajone.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Anksčiau reklamos versle sukęsi ir neužpildytą nišą užčiuopę „Šturmų švyturio“ įkūrėjai į savo verslą investavo apie 90 tūkst. eurų ir išsikėlė uždavinį – tapti žuvies vartojimo kultūros populiarintojais ir Mažosios Lietuvos virtuvės vėliavnešiais.

„Stebuklas įvyko, kai mūsų šeimai pavyko įsigyti Šturmus. Iki šiol nepaliaujame kartoti, kad toks šansas pasitaiko tik kartą gyvenime“, – pradžią prisimena 47-erių Č.Žemaitis.

Žemaičiai neliko nepastebėti. 300 km, o kartais ir dar daugiau sukariantys lankytojai į „Šturmų švyturį“, įsikūrusį buvusiame Kintų žvejybos uoste, plūsta nuo gegužės iki spalio vidurio.

Č.Žemaitis prasitaria niekad neskaičiavęs pastangų ir jėgų, įdėtų į patiekalo kūrimą ar į šviežių žuvų tiekimą: „Šeimoje nekalbame apie tai, kada ši investicija atsipirks. Šturmų fenomenas – kad niekad šio klausimo nekėlėme. Galbūt žmonės tai ir vertina?“

Šeimininkai į restoraną neįsileidžia gausių kompanijų, netgi muzikos čia neišgirsi. „Aukojame savo pelną, siekdami nenusižengti susikurtoms taisyklėms, – pasakoja Žemaičiai. – Pasigrožėti autentiška aplinka – mažu uostu ir senoviniu švyturiu, palydinčiu laivelius į Kuršių marias, ypač mėgsta vokiečių turistai. Jie itin domisi ir XIX a. Mažosios Lietuvos architektūros stiliumi rekonstruotu viešbučio pastatu. Iki šiol klausinėja, kelintų metų jis statybos. Išgirdę, jog 2006-ųjų, juokiasi, kad skaičiuodami pamiršome pridėti gerą šimtmetį.“

Žemaičiams širdį spausti ima spalio viduryje: tuo metu jų restoranas Šturmuose užveria duris iki naujo sezono. Dalis darbuotojų, o abiejuose restoranuose jų dirba 29, išeina atostogų.

„Rudenį ir žiemą Šturmų kaimelyje sulaukdavome vos keleto užklydėlių, taigi teko paisyti sezoniškumo. Iš dalies dėl to ir kilo mintis apie šviežios žuvies restoraną Užupyje“, – dėsto Žemaičiai.

Prakalbus apie žuvies restoranų Vilniuje ir pamaryje skirtumus pašnekovai nusako juos vienu žodžiu – židinys. Suprask, Vilniuje jo nėra, o „Šturmų švyturio“ vizitine kortele pamaryje yra tapusi atvira liepsna – žuvys ten kepamos židinyje, ant beržo žarijų. Vilniuje – krosnyje ir variniuose induose.

„Kuršių mariose spalį gerai eina starkiai, karšiai, ešeriai, lydekos, pradeda kilti vėgėlės. Tik sugautos žuvys į Vilnių gabenamos automobiliais. Ar žinojote, kad Vilniuje ir Paryžiuje atstumas iki pajūrio – tie patys 300 km?“ – klausia Č.Žemaitis.

Jis pirmasis iš Paryžiaus į Lietuvą parsivežė ir įgyvendino žuvų drėkinimo sistemą. Ką iš to laimėjo žuvų pirkėjas? Šviežumą. Kas keliolika minučių ši įranga užpurškia vandens lašelių ant leduose gulinčių menkių, ešerių, vėgėlių, žiobrių.

Užupio restorano interjere gausu senovinių žvejybos įrankių, marinistinės tematikos paveikslų. Restorano svečiai šią vietą vertina skirtingai: vieni atradę pamiršt negali, o kiti stebisi patiekalų kaina ir, jų nuomone, Vilniaus Užupiui netinkančia atributika.

„Gerai virtuvei reikia laiko, todėl mūsų veikla kasryt įsibėgėja septintą, o baigiasi 23 valandą“, – dėsto Č.Žemaitis.

Jis kviečia drauge į Halės turgavietę. Į lenkų ir ukrainiečių kraujo turinčio pašnekovo restoraną bulvės vežamos iš Rusnės, žalumynų atsargos papildomos iš Šalčininkų, svarainių – iš Šimonių kaimo, šviežių grybų – iš Valkininkų ir Pirčiupių.

Regis, visi čia Česlovą pažįsta kaip gerą pirkėją. Dar pora pirkinių iš ranka lapelyje surašyto daržovių sąrašo, ir trauksime į Užupį, kur penktus metus veikia Žemaičių žuvies parduotuvė. Į ją keliskart per savaitę iš pamario specialiais automobiliais su šaldymo įranga tiekiamos šviežios žuvys.

Prieš 12 val. restorano virtuvėje pats sujudimas. Vos tik duris užvėrė duonos tiekėjas, jas praveria su didžiule pirkinių dėže grįžtantis šeimininkas. Virtuvėje jau verda žuvienės puodas, į kurį keliauja starkis, pora salačių, įkandin krinta daržovės.

„Pagauti žuvį – laimės dalykas, bet kartais ji plačiai šypsosi“, – apie 49 kg šamą, sugautą žvejo, pravarde Mobis, iki šiol su šypsniu lūpose kalba pašnekovas.

„Šturmų švyturio“ jėga nelinkęs abejoti ir Ventės rago ornitologijos stoties direktorius Vytautas Jusys: „Žemaičių veikla būtina turizmo Lietuvoje patrauklumui gerinti, tik vietiniams siūloma žuvies puota dėl kainos sunkiai įkandama.“

Autorės nuotr.

Vieną niaurią 1910 m. dieną jauną gydytoją Vladą Mongirdą, važiuojantį pro Aukštadvario dvarą, užklupo audra. Jame nakvynės pasiprašęs iš Žemaitijos (Kretingos r. Mišučių kaimo) kilęs jaunuolis ne tik sėkmingai sulaukė ryto, bet ir spėjo įsimylėti vienturtę dvarininko B.Malevskio dukterį.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Susižavėjimas buvo toks stiprus, kad jaunasis medikas suskubo pasipiršti ir į Trakų apylinkes persikelti“, – iki šiol Mongirdų giminėje pasakojamą meilės istoriją prisimena katalikiško pažinčių portalo Susitikimai.lt įkūrėja Gražina Mongirdienė.

Sulaukusi Katalikų bažnyčios pritarimo dvarininkė G.Mongirdienė ateina į pagalbą antrosios pusės nerandantiems XXI a. vienišiams.

Iš kitų pažinčių svetainių spalio 1-ąją startavę Susitikimai.lt išsiskiria tuo, kad tinklalapis yra skirtas tik tiems, kurie nėra priėmę Santuokos sakramento ir neturi įsipareigojimų šeimai. „Šis portalas siekia tapti erdve, kurioje ne tik virtualiai, bet ir realiai susiburtų krikščioniškas vertybes puoselėjantys žmonės, siekiantys sukurti šeimą“, – dėsto G.Mongirdienė.

Projekto idėją parėmęs Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios rektorius Rytis Gurkšnys atkreipia dėmesį, kad į panašių pažinčių klubų veiklą mieliau įsitraukia bei joje dalyvauja moterys, ir žada, jog šįkart bus stengiamasi išlaikyti lyčių pusiausvyrą: „Ieškosime galimybių pritraukti daugiau žmonių, skatinti savanorišką jų veiklą su vaikais ar vyresnio amžiaus žmonėmis. Taip suteiksime galimybę išeiti iš uždaro savo pasaulio ribų.“

Kunigas R.Gurkšnys naujojo pažinčių portalo tikslą nusako trimis žodžiais: susitikti, augti ir drauge veikti. Paklaustas, kodėl Bažnyčia imasi piršlio vaidmens, R.Gurkšnys primena, kad ji visą laiką stengėsi tarnauti krikščionims: „Tikėjimo patirtį, Dievą ir Šventąjį Raštą atradę tikintieji ieško panašių į save.“

Norintieji užsiregistruoti katalikiškame portale turi susimokėti simbolinį registracijos mokestį. „Mokestis reikalingas administravimo išlaidoms padengti. Du žmonės rūpinasi svetainės priežiūra, renginių organizavimu. Jie ir bus išlaikomi norinčiųjų susipažinti klubo lėšomis“, – dėsto katalikiško portalo globėjas.

Projektui talkins fotografas Algimantas Aleksandravičius, rašytoja Birutė Jonuškaitė, aktorė Dalia Michelevičiūtė ir kino režisierius prof. Audrius Stonys.

„Sieksime, kad Susitikimai.lt taptų augančia bendruomene, kurios nariai susirinktų realizuojant krikščioniškas vertybes skirtingoms klubo narių grupėms“, – savo veiklos kryptis nusako G.Mongirdienė.

Aukštadvario dvarininkė iki tol su bendramintėmis ne kartą svarstė, kodėl Lietuvoje išsilavinusios ir profesinių aukštumų pasiekusios moterys sunkiai randa sau tinkamą gyvenimo partnerį. G.Mongirdienė su psichologais jau parengė porų suderinamumo testą, kuris turėtų padėti atrasti panašų į save.

„Neabejoju, kad užsiregistravusieji pažinčių svetainėje suras bendrų temų pašnekesiams, galės ir smagiai leisti laiką organizuojamuose klubo susitikimuose“, – dėsto katalikiškos svetainės įkūrėja. Ji tiki, kad būrys bendraminčių ir nuolat jiems paskaitas skaitantys psichologas Olegas Lapinas, lektorius Mykolas Truncė ir kiti padės žmonėms stiprinti pasitikėjimą savimi, savo artimu ir netgi apsaugos nuo klaidų renkantis gyvenimo partnerį.

„Dažnai žmonės tampa pora atsitiktinai, neišsiaiškinę vienas kito ketinimų (ko abu ieško – laikinos draugystės ar santykių, vedančių vedybų ir šeimos link), todėl negali jaustis saugūs ir užtikrinti. Skatinsime poras kalbėtis tarpusavyje, informuoti kandidatą į partnerius, kad santykiai „tiesiog padraugaujant“ jo ar jos nedomina“, – piešia daug kam idealistinį pasirodysiantį vaizdą pašnekovė.

Pirmuoju žingsniu portalo steigėjai vadina tinkamą partnerio pasirinkimą. Vienišiams praverstų pastudijuoti tarpusavio santykių sritį, kad būtų įgyta bent kokių pagrindų apie šeimos kūrimą.

„Šio išmanymo mūsų visuomenėje ypač trūksta, vyrauja įsitikinimas, kad santykiai, kaip širdis ar kepenys, turėtų funkcionuoti savaime, be paties žmogaus įsikišimo. Bet santykiai yra tiek geri, kiek pora į juos investuoja, kai supranta, kaip vienam su kitu elgtis. Dažnai pamirštame, jog jausmai – tik vienas kriterijų, kad žmogus tau tinkamas. Šalia jausmų turėtų įsijungti ir mąstymas bei tikslinga tinkamo partnerio atranka“, – tikina porų psichologai Silvija ir Šarūnas Mažuoliai.

BFL

Lietuvoje avininkystė vis tvirčiau stojasi ant kojų, bet vilnos apdirbimo pramonė to nefiksuoja. Užuot apdirbę vietinių avių vilną, lietuviai ją perka iš Škotijos ir Naujosios Zelandijos, o lietuviškų avių vilna eksportuojama į Lenkiją.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Lietuviškų avių vilna ne tokia kokybiška, kokios reikia pramonei, tai lyg ir atsakymas, kodėl ji nėra naudojama ir vargu ar kada bus naudojama“, – nukerta Anykščiuose veltinius nuo 1940 m. gaminančios bendrovės „Fetras“ vadovas Raimondas Biliūnas. – Nukirpta avių vilna turi būti išplauta, o Lietuva net plovyklos neturi. Pavieniai verslininkai ją karšia, plauna, suka siūlus, vienu metu ir mes pabandėme, bet supratome, kad atsivežti iš Škotijos ar Naujosios Zelandijos yra kur kas patogiau.“

Lietuviškos vilnos reikalai taisytųsi, jei tik atsirastų mobilių, į ūkius atvykstančių konteinerinių plovyklų, tačiau ir vėl – apskaičiuota, kad tokioms plovykloms prireiktų apie 0,6 mln. eurų, o visa Lietuvoje nukirpta avių vilna būtų išplauta vos per 8 dienas.

Todėl Žemės ūkio ministerijos Žemės ūkio gamybos ir maisto pramonės departamento Gyvulininkystės skyriaus vedėjas Vaidotas Prusevičius kol kas džiaugiasi tik pakilimą jaučiančiu avių pieno ir mėsos sektoriumi, o apie vilnos perdirbimą ar ėrienos konservus Lietuvoje, jo nuomone, kalbėti dar per anksti.

Vilną karšia ir plauna lietuviai, avis kerpa lenkai

Vis dėlto kasmet vos ne po 30 proc. didėjanti bendra šalies avių banda griauna stereotipus. Šiurkšti avių vilna šiek tiek naudojama medicininiams tikslams, pavyzdžiui, vilnos gaminiai tinka kraujotakai aktyvinti. Tačiau prisimindami avininkystės pradžią šalyje Molėtų rajono Ūtos seniūnijos ūkininkai Giedrius ir Birutė Prakapavičiai lygina kitaip – ūkininkai prisimena, kad prieš 15 metų, kai jie nusprendė keltis į kaimą auginti avių, net avienos dar niekam nereikėjo.

„Vilną apskritai labai ilgai kaupėme dideliuose maišuose, kailius sūdėme ir tik pasibeldus pasaulinei finansų krizei toks atsargų kaupimas pravertė. Vieni iš mūsų kailius pirko, kiti ėmė svarstyti, kaip vilną panaudoti, o šiemet Lenkijos pirkliai jau net labai mūsų vilna domisi, tik jiems, žinoma, reikia didelio kiekio“, – pasakoja iš avių ir ožkų pieno sūrius su vyru gaminanti ir turguje juos pardavinėjanti B.Prakapavičienė.

Iš Prakapavičių ūkio avių vilnos perkantys žmonės siuva šiltus apklotus, velia šlepetes, o jurtomis susidomėjęs žemaitis Antanas Poška net jurtoms velti vilnos buvo iš ūkininkų užsisakęs. Tačiau ūkio šeimininkai sutinka, kad avių vilna vis dar tebelaikoma subproduktu, o rinkoje įsitvirtino tik aviena ir sūriai.

Edukacinių programų nauda

Bendrovės „Litwool“ vadovas Algirdas Pupšys, priklausantis Lietuvos veltinio amatininkų gildijai, sutinka, kad iš vilnos karšimo Lietuvoje milijonų neuždirbsi, tačiau duonai pakaks.

Nuo 2008 m. Ukmergės rajono Inkilų kaime vilnos karšimo, verpimo ir vėlimo paslaugas teikianti įmonė prekiauja ir vilna iš kitų regionų. „Galime iškaršti ne tik avių, bet ir šunų, kupranugarių ar lamų vilną“, – intriguoja A.Pupšys.

Pagrindinė „Litwool“ veikla – verpalų gamyba. Tai senas amatas, tačiau mažai įmonei išlikti rinkoje sunku. Tiesa, ir tokios situacijos A.Pupšys nevadina tragiška. Pasak jo, dar prieš penkerius metus šalyje net nebuvo kam avių kirpti, o dabar jau ir keli lietuviai tuo užsiima, nors didžioji šios rinkos dalis vis dar priklauso Lenkijos avių kirpėjams. Per kelias minutes vieną avį apkerpantys lenkai kirpėjai nėra brangininkai, todėl jų paslaugos vertinamos, jie laukiami Lietuvos avių ūkiuose.

„Mums labiau apsimoka pirkti jau išplautą vilną, o ne patiems tuo užsiimti, juolab kad ir vilna nevienarūšė“, – aiškina A.Pupšys.

Tiek jis, tiek kiti „Veido“ kalbinti pašnekovai sutartinai džiaugiasi, kad avininkystė Lietuvoje atsikuria, nors dar ne taip seniai jai buvo prognozuojama mirtis. Sutikdamas su mintimi, kad ši sritis atsikuria, „Šeduvos avininkystės“ direktorius Rimantas Kairys sako, kad avių vilna domina vis daugiau verslui ir šiaip veiklai neabejingų žmonių.

Dienomis greitosios pagalbos automobilį vairuojantis klaipėdietis Algirdas Uščinas vakarais ir savaitgaliais jau 15 metų karšdamas vilną ne tik prie algos prisiduria, bet ir ne vienam ūkininkui išsprendžia galvosūkį, ką veikti su avių vilna.

Nuo rugpjūčio iki vasario ūžianti A.Uščino vilnos karšimo mašina, kurią jis pirko iš linų fabriko ir pritaikė avių vilnai karšti, prityla tik pavasarį, bet darbo klaipėdietis sako nepritrūkstantis ištisus metus. Į jo namų duris beldžiasi 20 skirtingų avių rūšių augintojų ir jis nė vienam neatsako. „Viena vilna lengviau pasiduoda, kita sunkiau, bet viskas įveikiama“, – šypsosi daugiau nei 33 metus vilnos karšimo paslaugą teikiantis žemaitis.

Lietuviškos vilnos gaminiai pasiekia ir JAV

„Prireiks nemažai laiko, kol mūsų ūkininkai atras savo ūkiuose auginamų avių vilną. Kol kas avys kerpamos tada, kai ūkininkui patogu, tačiau tvartuose pabuvusių avių mėšlina vilna jau mažai ko verta. Perauklėti avių augintojus nėra paprasta“, – atsidūsta alytiškė prekės ženklo „Labos nakties“ sumanytoja Daina Zenkevičienė.

Jai prireikė gerų metų, kad suprastų, jog Lietuvos rinka pasižymi maža perkamąja galia, o to pakako, kad iš avių vilnos siūtos jos antklodės ir pagalvės būtų pradėtos eksportuoti.

Nuo 99 iki 124 eurų už pačios siūtą ir avių vilna užpildytą natūralią antklodę prašanti alytiškė paaiškina, kad rankų darbas nėra pigus. Jai net būtų nelengva apskaičiuoti, kiek ji praranda laiko rankiodama šapus iš jau nukirptos vilnos, taip pat naikindama specifinį vilnos kvapą.

Mintį, kad galima būtų verstis iš vilnos, D.Zenkevičienei pasiūlė avis vienkiemyje auginanti jos pačios motina. Pradėjusi domėtis avininkyste moteris pamatė, kad veiklos niša išties yra: didžioji dalis Lietuvoje nukerpamos avių vilnos išmetama, taigi tereikia ją iš ūkininkų susirinkti, išvalyti, nuvežti į karšyklą ir ką nors iš jos pagaminti.

Paprastai alytiškė dairosi švelniavilnių avių vilnos, nes šiurkščiavilnės jos gaminiams netinka. Kol kas ji sau atlyginimo dar nemoka, bet viliasi, jog po metų kitų pavyks ir uždirbti, juolab kad vartai į elektroninę prekybą jau atverti ir ji jaučianti susidomėjimą iš JAV.

Lietuvos avių augintojų asociacijos vadovas Žilvinas Augustinavičius lietuviškų avių vilną apibūdina kaip pigią: „Norint iš vilnos sukurti verslą, reikėtų auginti merinosus, plonavilnes avis, bet mūsų klimatinės sąlygos nėra tokioms visai tinkamos – žiemą vilna užsiteršia nuo lietaus.“

Pasak Ž.Augustinavičiaus, jei ūkininkas pardavęs vilną susigrąžina pinigus už kirpimą, tai jau gerai: „Bet aš nepavydžiu avių kirpėjams iš Lenkijos uždarbio – tas darbas labai sunkus.“ Mėsinės plonavilnės avys kerpamos kartą, o šiurkščiavilnės – dukart per metus.

Pašnekovas taip pat teigia, kad Lietuvoje vis dar mažai kam reikalinga tiek vilna, tiek avikailiai. Anksčiau būta mėginimų gaminti apklotus, bet ir to nebeliko.

„Todėl neverta stebėtis, kad didžioji dalis mūsų vilnos išgabenama į Lenkiją“, – sako „Šeduvos avininkystės“ direktorius R.Kairys. Kodėl į Lenkiją?

Lenkija, kaip ir Latvija, yra išsaugojusi karšyklų ir verpyklų, todėl nei lenkams, nei latviams nekyla rankos vilnos išmesti. Norvegai bet kokią vilną panaudoja pastatų sienoms šiltinti. Žinoma, kaip priduria R.Kairys, viskam reikalingas apdirbimas, bet, pasak jo, vilna – vis tiek puiki žaliava, kurią ir mūsų ūkininkai galėtų realizuoti, o ne išmesti kaip netinkamą daiktą.

Avininkystė atvertė naują puslapį

Iki 1994 m. Lietuvoje avininkystės beveik nebuvo, tačiau įsiliejus naujai ūkininkų kartai, tokiems ūkininkams kaip Ž.Augustinavičius ir G.Prapakavičius, ši žemės ūkio šaka atvertė naują puslapį.

„Šie žmonės metodiškai kūrė ūkius, atsivežė naujų veislių avių, sugebėjo pritraukti nemažai naujų avių augintojų, kurie anksčiau nedrįso ateiti į asociaciją, taip pat rūpinosi teisiniu avininkystės reglamentavimu“, – paprašyta apibūdinti avininkystę pasakoja 25-erius metus avis su vyru Joriu Biržų rajone auginanti Kristina Milišiūnienė.

Tiesa, Lietuvoje ir šiandien dar nėra tiek avių augintojų, kiek jų buvo tarpukariu, kai avis augino kiekvienas ūkininkas. Tačiau jau per 150 avių augintojų vienijanti asociacija toliau plečiasi. Vidutinis avių ūkis Lietuvoje siekia 16,7 avies.

Kooperatyvo „Avininkas“ vadovas Danius Malinauskas tvirtina, kad kasmet šis skaičius ūgteli net 30 proc., o iš viso avių Lietuvoje jau yra apie 163 tūkst.

Molėtų rajone sūrinę įsirengę Prakapavičiai jau nusprendė nuo mėsinės avininkystės pereiti prie pieninės. „Kai nevalgai mėsos, nekyla ranka ir avių skersti. Nors mums patiems tai kurį laiką buvo pragyvenimo šaltinis“, – sako G.Prakapavičius.

Paklaustas, kaip vertina gausėjančias avininkų gretas, ūkininkas neslepia, jog ne visi avių augintojai – idėjiniai žmonės, nes dalis ateina svajodami gerai uždirbti, tačiau taip jau yra, kad vieni pradeda, kiti pabaigia.

Patyrę avių augintojai šaiposi, kad daugelis šios srities naujokų klaidingai įsivaizduoja, jog aviai pakaks tik žolės, jie nepagalvoja apie avių priežiūrą, apsaugą nuo puldinėjančių vilkų ir kranklių, kurių atakos ypač suaktyvėja rudenį.

„Mes su vyru esame avininkystės fanatikai – būna, kad kartais ir nuostolingai dirbame, bet žinome, kad avis nėra gyvulys, kuriam nieko nereikia. Aviai reikia pašarų, šiaudų, aptvarų. Per dieną vienai aviai, atmetus savo darbą, išeina nuo 5 iki 8 eurų“, – vertina K.Milišiūnienė.

Avieną atranda iš naujo

Etnologas Libertas Klimka, paprašytas priminti, ar dažnai aviena patekdavo ant lietuvio stalo praeityje, pripažįsta, kad jos mūsų protėviai valgydavo palyginti mažai: dėdavo į šiupinį, gardindavo kopūstienę. Užtat dabar avininkystė išgyvena tikrą pakilimą.

„Šiandien daugelis atranda avieną – itin mėgstami avienos troškiniai, šašlykai, pamarinuoti šonkauliai“, – pasakoja Dagestane gimęs, Kaune šviežia aviena prekiaujantis 32 metų Magomedas Velijevas.

Nuo vaikystės per šventes ir savaitgaliais avienos patiekalus namie valgęs pašnekovas netruko išsiaiškinti, kad Lietuvoje trūksta šią sritį išmanančių žmonių. Iš avių augintojų mėsą pirkti pradėjęs M.Velijevas įkūrė savo parduotuvę. Šiandien nemaža dalis jo pirkėjų – Lietuvos musulmonai.

Dagestaniečio nuomone, lietuviai avienos ir ėrienos valgo dar mažai, tačiau tai palengva keičiasi. Prekeivis svarsto, kad nors avių augintojų jau nebetrūksta ir šalies rinka prisotinta, ateityje gali kilti rimtų sunkumų, nes dalis avių augintojų keičia profilį pereidami prie pieninės avininkystės.

Kilogramą ekologiškos ėrienos po 7,5, o avienos – po 4,5 euro didžiųjų miestų restoranams tiekiantis Ignalinos rajono ūkininkas Mindaugas Ralys, kurio ūkyje ganosi per 1500 avių, priešingai, pastaruoju metu investuoja į bandos gerinimą. Savo skerdyklą įsirengęs ūkininkas tiki mėsinės avininkystės ateitimi.

Šeduviškis R.Kairys, veisiantis ir parduodantis Lietuvos juodgalves ūkininkams, sako, kad iki šiol per mažai dėmesio skirta avienos kokybei ir veislėms gerinti: „Mūsų selekcinis darbas yra atsilikęs, todėl mūsų avys vis dar kergiamos kiekvienai ėriavėdei parinkus atskirą aviną. Mes didžiausią dėmesį skiriame prieaugliui, išsiskiriančiam vilnos ilgumu, tankumu, mėsinėmis savybėmis ir vislumu, gerinti. Esame Lietuvos genofondo saugotojai, iš mūsų avis perka visos šalies avininkai, todėl vis primename, kad jų priežiūrai būtina skirti atitinkamą dėmesį – profilaktiškai apžiūrėję, ar sveiki avių „bateliai“ (užtikrinę jų nagų priežiūrą), ūkininkai gali užkirsti kelią daugeliui ligų“, – dėmesį į avių auginimo problemas kreipia šeduviškis.

Kinta ir mėsos valgytojų įpročiai

„Veido“ kalbinti avių augintojai sutinka, kad aviena dėl specifinio skonio ne visiems patraukli, bet pabrėžia, kad dabartinė aviena skiriasi nuo mūsų protėvių augintų avių mėsos. Mėgstantiems liesesnę mėsą Ž.Augustinavičius pataria rinktis ėrieną, o aviena, jo manymu, turėtų tikti itin šią mėsą mėgstantiems valgytojams.

Bene daugiausia avių ES augina Airija, kur kasmet paskerdžiama per 4 mln. ėriukų, taip pat Ispanija, Italija ir Anglija. Minėtose šalyse vienas gyventojas per metus suvalgo iki 8 kg ėrienos, o europietis vidutiniškai – apie 3,5 kg šios mėsos.

Tarpukariu Lietuva augino apie 1,5 mln. avių, o jas skersdavo tik po Šv. Baltramiejaus. Tuo metu vienam lietuviui per metus tekdavo po 20 kg ėrienos. Šių dienų statistika kuklesnė: kol kas vidutiniškai vienam lietuviui per metus tenka vos po 0,06 kg ėrienos.

„Vos keleri metai, kai mūsų produkcija ima labiau domėtis miesto gyventojai. Norėdami sumažinti cholesterolio kiekį žmonės atranda mūsų ūkį“, – pasakoja gardžius kepsnius iš avienos savo šeimai ruošianti K.Milišiūnienė.

Ūkininkė pripažįsta, kad daugelį potencialių pirkėjų atbaido avienos kaina. Ji svarsto, kad daugelis nemėgstančiųjų avienos iš principo gal dar mena anksčiau Lietuvoje augintų šiurkščiavilnių avių mėsos skonį, tačiau dabar auginamos kitos veislės. „Jų mėsa yra kitokio skonio, be to, skoniui įtakos turi ir gyvulio amžius, ir laikymo, ir skerdimo sąlygos. Riebalai pradeda kauptis tik aviai sulaukus metų ar pusantrų. Galų gale daug kas priklauso ir nuo mėsos paruošimo būdų. Svarbiausia jos neperkepti, nes tada ir ėriuko mėsa taps guminė. Apskritai dėl skonio nesiginčijama. Čia kaip su varlių šlaunelėmis – vieni į jas pažiūrėti negali, o kitiems tai delikatesas“, – lygina  K.Milišiūnienė.

LRT pradėjus 90-ąjį radijo sezoną, pirmasis komercinis šalies radijas „M-1“ mini 25-ąją sukaktį. Radijo stotys vis labiau įsisąmonina, kad negana būti tik balsą perduodančia priemone. Pasitelkęs socialinius tinklus ir pasikabinęs internetinės transliacijos kameras šiandien radijas tampa vis labiau matomas ir prieinamas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Į mūsų senelius radijas kreipdavosi iš didelių radijo aparatų ar radijo taškų. Dabar jis mus pasiekia iš kompiuterių, išmaniųjų telefonų ar automobilių imtuvų. Maža to, anksčiau buvęs vien girdimas, šiandien radijas jau ir matomas.

„Priešingai nei kitoms žiniasklaidos priemonėms, radijui būdingas stabilumas, nes beveik 80 proc. vartotojų jo klausosi automobilyje“, – savo įžvalgomis dalijasi Žinių radijo generalinis direktorius Danas Arlauskas.

„Vargu ar ateityje radijas išliks toks, kokį matome šiandien. Jaunoji karta nori būti interaktyvi, klausosi radijo per mobiliuosius įrenginius, kompiuterius, su laidų vedėjais bendrauja per feisbuką. Laidos jiems pasiekiamos visai kitais kanalais nei vyresnei auditorijai, besiklausančiai tradicinio radijo“, – svarsto „LRT Opus“ programų direktorius ir „Eurovizijos“ konkurso balsas Darius Užkuraitis. Jis neabejoja, kad ateityje radijas bus dar labiau kompiuterizuotas.

Ar radijo laukia mirtis?

O štai kurį laiką radijo raidą jau tik stebintis žurnalistas Ginas Dabašinskas prognozuoja, kad tai – akligatvis. Tapęs matomas, pritraukęs daugiau auditorijos ir reklamos, radijas prarado savo savastį: „Girdėti ir mėginti įsivaizduoti tai, kas sakoma, o ne matyti visais laikais buvo radijo esmė. Šiandien tai virsta naršymu socialiniuose tinkluose ar sekimu to, kas vyksta už stiklinių radijo akvariumo sienų.“

G.Dabašinskas neabejoja, kad radijas savo aukso amžių išgyveno iki atsirandant televizijai, o šiandien palengva, tiesa, su retomis išimtimis, virsta pramogine žiniasklaida. Ar tai reiškia artėjančią radijo mirtį? O gal, priešingai, renesansą? Galiausiai ko tikėtis ir šiuolaikinių medijų konvergencijos?

Žinių radijo vadovas D.Arlauskas neslepia: siekiant komercinės nepriklausomybės skleisti informaciją vien per audiokanalus šiandien nebepakanka: būtina ieškoti sklaidos kanalų, juolab kad šiuolaikinės priemonės tai leidžia.

Komercinių radijo stočių pirmtakės radijo stoties „M-1“ programų direktoriaus Min­dau­go Stasiulio nuomone, dėl laikmečio ir technologijų įtakos dar nereikėtų skubėti laidoti radijo: „Internetas ir išmaniosios technologijos leidžia klausytojui matyti daugybę procesų, vykstančių radijo studijoje: gauti naujienų srautą, peržiūrėti videoklipus, klausytis ir rinktis, kokios muzikos klausytis. Tai nepanašu į radijo žlugimą. Priešingai – tai laimėjimas, kurio dar ne taip seniai net neįsivaizdavome.“

Ne vieną personažą radijuje sukūręs pašnekovas, pagal išsilavinimą filologas, primena, kad žmogui visais laikais reikėjo kito žmogaus, taigi net ir nuolat skubančioje visuomenėje turėtų išlikti noras išgirsti labo ryto palinkėjimą, sužinoti, kiek valandų, ar tiesiog pajuokauti. „Radijas daro žmogų socialesnį, todėl manau, kad ir po 50 metų jis išliks reikalingas. Netikiu, kad tai vieną dieną pasibaigs“, – radijo saulėlydžio neįsivaizduoja M.Stasiulis.

Pagal programų pobūdį šalyje vyrauja muzikinio-informacinio pobūdžio radijo programos. Didžiausia jų įvairovė susitelkusi didžiuosiuose miestuose (Vilniuje, Kaune, Klai­pė­doje). Iš viso Lietuvoje transliuojamos 72 radijo programos, nors dar prieš 25 metus tebuvo dvi – Lietuvos radijas ir „M-1“.

Kaip matyti iš naujausio viešosios nuomonės ir rinkos tyrimų bendrovės TNS LT atlikto radijo auditorijos tyrimo, pastaraisiais metais stebimas nuolatinis „M-1“ radijo stočių grupės valdomų radijo programų auditorijos augimas. 2014 m. Lietuvoje šiai žiniasklaidos grupei priklausančių radijo stočių („M-1“, „M-1 Plius“, „Lietus“, „Laluna“) suminė vidutinė auditorija sudarė 38,2 proc.

Vilniaus mieste pagal vidutinės auditorijos struktūros dydį pirmąsias pozicijas užėmė „Russkoje radijo Baltija“ – 16,1 proc., LRT ra­dijas – 13,8 proc. ir „M-1“ – 12 proc. Palyginti su 2013 m., Vilniuje LRT radijas (tada turėjęs didžiausią – 16,2 proc. auditoriją) užleido pozicijas „Russkoje radijo Baltija“, 2013 m. turėjusiai 14,4 proc. auditoriją.

Kaune pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą pirmavo LRT radijas – 22,6 proc. ir „M-1“ (17,5 proc.), kuris taip pat padidino au­ditoriją, palyginti su 2013 m. (buvo 14,6 proc.). Trečioje vietoje pagal klausomumą Kaune buvo radijo programa „Lietus“ – 8,5 proc.

Klaipėdoje didžiausią vidutinės radijo auditorijos dalį pagal vidutinę radijo auditorijos struktūrą užėmė radijo programa „Laluna“ (18,2 proc.), Šiauliuose – „M-1“ (31,1 proc.), Panevėžyje – „Lietus“ (27,3 proc.).

Toks klausytojų auditorijos pasiskirstymas akivaizdžiai rodo, kad šalyje dominuoja ko­mercinės muzikinės radijo stotys. „LRT Opus“ programų direktoriaus D.Užkuraičio nuomone, pastarosios daugeliui patrauklios vien tuo, kad neužsiima klausytojo auklėjimu ar švietimu – duoda žmogui to, ko jam tuo metu reikia: gatvės slengo, banalaus popso. Komercinis transliuotojas pamina ne vieną taisyklę, norėdamas pritraukti auditorijos, – būtent tai ir girdime „M-1“, „ZIP FM“ ar kitų komercinių radijo stočių eteryje.

Išlaikė savus standartus

Daugiau nei 24 metus komercinių ir nacionalinių radijo stočių eteryje padirbėti spėjęs D.Užkuraitis šiandien geriau nei kas kitas žino, kuo skiriasi jų darbo specifika: „LRT radiją galime vadinti britiškuoju BBC. Jau kuris laikas jame niekas kanklėmis negroja, taigi pasakyti, kad esi iš nacionalinio transliuotojo, – išdidu.“

Muzikologas pats veda autorinę radijo laidą. Tiesa, pribręsti visuomeniniam transliuotojui taip pat reikia. Tačiau tyrimai rodo, kad branda klausytojus pasiekia tik apie 55-uosius gyvenimo metus.

Lietuvos radijo programų direktorės Guodos Litvaitienės teigimu, iš informacinių programų Lietuvoje galime išskirti tik Lietuvos radiją, Žinių radiją ir „Laisvąją bangą“. Būtent jose ir susitelkė daugiausia radijo žurnalistų. Tiesa, dauguma jų praktikai, galbūt todėl neturime nė vienos disertacijos radijo tematika.

Paprašytas palyginti lietuvišką radijo mokyklą su amerikietiškąja ir britiškąja žinomas radijo žurnalistas, Vytauto Didžiojo universiteto lektorius Romas Sakadolskis apgailestauja, kad Lietuvoje profesionalų, turinčių patirties, vadinamųjų žilų galvų, iš kurių galėtų pasimokyti jaunoji karta, gerokai mažiau nei kitose šalyse.

„Perduodama profesinė patirtis jaunesnei kartai garantuoja ir tam tikros tradicijos tęstinumą, bet Lietuvoje žilų galvų per mažai. „Ame­rikos balse“ pats tai perėjau. Todėl su­prantu, kokia brangi dovana mokytis iš kolegų, kurie toje srityje jau trečią ar ketvirtą dešimtį metų“, – tikina R.Sakadolskis.

Jam pritaria iki šiol rytiniame visuomeninio radijo eteryje besidarbuojantys vieni seniausių šalies balsų – Benas Rupeika ir Bernadeta Lukošiūtė.

Radijo mokyklos žinias iš savo pirmtakų perėmę radijo darbuotojai galvą lenkia prieš taisyklingą kalbėseną. „Tai profesinės savigarbos reikalas. Jei jau ėmeisi šio darbo, susitvarkyk ir su esminiu jo įrankiu – gimtosios kalbos mokėjimu ir valdymu, – prisimindama savo, radijo diktorės, karjeros pradžią, aiškina „Tetos Betos viktorinos“ sumanytoja ir rengėja, kuri ir šiandien pažadinta vidury nakties pasakytų, kurios kirčiuotės yra vienas ar kitas daiktavardis.

Nuo 1969 m. radijuje žinias skaičiusi B.Lu­ko­šiūtė sako, kad anuo metu diktoriai dirbdavo per parą 4 pamainomis, tekstai būdavo pa­rengti ir juos tekdavo tik perskaityti, taigi kūrybinės laisvės nebuvo daug.

„Radijo žmonės labai disciplinuoti, visai kaip sportininkai: mes nevėluojame ir nepasiruošę į studiją neateiname. Klausytojui nepasakysi, kad vakar gimtadienį šventei, todėl kelias minutes pavėlavai. Ne kartą esu spektaklius praleidusi ir į draugų pasibuvimus nenuėjusi. Tai ne tik darbas – toks mano gyvenimo būdas“, – pasakoja iki šiol radijo eteryje girdima pašnekovė.

Ateityje daugės nišinių transliuotojų

Pasidomėjus, kodėl Lietuvoje įsteigta tiek daug radijo stočių (10 nacionalinių, 9 regioninės ir 68 vietinės), Lietuvos radijo ir televizijos komisijos administracijos direktorius Nerijus Valiukevičius atkreipia dėmesį, kad tai ne tik verslas, entuziazmas, bet ir viltis užsidirbti: „Kai yra konkurencija, verta pasistengti ir dėl kokybės.“

Tačiau D.Užkuraitis nesutinka. Pasak jo, uždirbti šioje srityje gali tik didžiosios radijo stotys – visos kitos verčiasi gana sunkiai. R.Sakadolskis prasitaria, kad ir JAV, kur jam teko ne vienus metus dirbti, radijo žurnalistika nebuvo pelningiausia sritis: „Tačiau jei kartą pabandei, visam gyvenimui susirgai šia liga.“

Tiesa, nuo jos ir pasveikstama – grįžęs į Lietuvą R.Sakadolskis tik dėsto, bet radijuje nedirba. „Kadangi žurnalistikos mokyklą išėjau kitoje terpėje, yra kuo pasidalyti: man buvo įdiegti tam tikri etikos ir profesionalumo principai. Jei ne jie, kažin ar būčiau išlikęs“, – svarsto radijo praktikas. Jis primena, kad radijas Europoje steigėsi panašiai tuo pat metu kaip ir Lietuvoje.

Lietuvos radijo programų direktorė G.Lit­vaitienė, dirbti į radiją atėjusį 1985-aisiais, dar matė juostinį radiją – laidos buvo montuojamos žirklėmis ir lipnia juostele: „Įrašinėdavome laidas į juostą ir iš jos transliuodavome, tiesioginiame eteryje buvo skaitomos tik žinios, o į studiją galėjo patekti tik labai ribotas skaičius žmonių. Pirmoji tiesioginė ryto laida pradėta tik 1987 m. Ją vedė B.Rupeika, radijo klausytojams šiandien pažįstamas iš Lietuvos radijo laidų „Kaip žmonės gyvena“.“

Radijas Lietuvoje yra antra žiniasklaidos priemonė po televizijos. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Vakarų šalyse internetui išjudinti radijo verslo pagrindų nepavyko. Su radiju kasryt nubunda ir gulasi latviai, estai, lenkai. Kasdien 60 mln. vokiečių įsijungia radiją ir su šia žiniasklaidos priemone praleidžia daugiau nei po tris valandas. Tačiau, priešingai nei Estijoje, kur reklamai vienam gyventojui radijuje išleidžiama dvigubai daugiau nei Lietuvoje, reklamos užsakovai mūsų šalyje radijo dar neatrado.

Negalėdamos išsilaikyti, mažos radijo stotys eina iš vienų savininkų į kitų rankas, neigiamai veikdamos viešąjį diskursą. Naujausi reklamos rinkos tyrimai leidžia numanyti, kad padėtis ir artimiausiais metais nesikeis, tiesa, žadama, jog didės radijo rinkos fragmentacija. Skaitmeninės naujovės, internetas ir išmanieji įrenginiai kasdien atveria tam kelią, taigi neabejojama, kad ateityje radijo rinkoje matysime dar daugiau nišinių, įvairiam skoniui pritaikytų radijo stočių.

Kokia radijo ateitis?

Kas leidžia radijui, kuriam ne kartą prognozuota mirtis, sėkmingai prisitaikyti prie naujų vartotojų poreikių ir prie naujų ekonominių sąlygų? Radijo ekspertai sutaria, kad tai technologinės naujovės (šiandien užpildyti eterį galime be didelių investicijų: tarkim, nebereikia, kad naktį dirbtų žmonės – iki paryčių su radijo klausytojais „bendrauja“ kompiuteriai), taip pat radijo suartėjimas su auditorija.

„Studijoje pakabintos kameros klausytojams leidžia stebėti radijo laidų vedėjus: kartais jie susivėlę, kartais neišsimiegoję, bet tai nėra blogai. Žmogiškasis faktorius griauna iki tol įsigalėjusius sudievintų radijo balsų įvaizdžius. Vizualumą įgavęs ir socialiniuose tinkluose kontaktus su auditorija užmezgęs radijas šiandien yra daug patrauklesnis jaunajai kartai. Komentuodami ir stebėdami darbą radijo studijoje klausytojai šiandien patys kuria radijo turinį“, – džiaugiasi M.Stasiulis.

Radijo laidą „Antroji pavara“ Lietuvos radijuje vedantis D.Užkuraitis sutinka, kad rytojus priklauso skaitmeninei rinkai: tam tikrų užuominų, jo nuomone, galima matyti jau ir šiandien. Kur kas greitesnis, interaktyvesnis, mobilesnis, bet kokias ribas tarp radijo studijos ir klausytojo ištrinantis, vis labiau segmentuotas – taip atrodo radijo rytojus.

Radijo segmentacijos pradininku Lietuvoje vadinamas prieš kelerius metus žuvęs „M-1“ įkūrėjas Hubertas Grušnys. Jis pirmasis žengė ir į regioninių radijo stočių rinką, įkurdamas „M-1 Plius“ ir „Lietų“. H.Grušnys sugebėjo stebėti, vertinti procesus ir prognozuoti ateities perspektyvas. Dar prieš lemtingą skrydį jis sakė, kad LRT radijas mirs drauge su savo klausytojais.

Iš TNS LT atlikto rinkos tyrimo matyti, kad jauniausia šalies auditorija (12–19 m.) mieliau renkasi komercinius transliuotojus. Ne­pa­kei­čiami čia „M-1“ (42,9 proc.) ir „ZIP FM“ (36,8 proc.). 20–39 m. amžiaus grupėje populiarumu dalijasi „M-1“ (43,1 proc.) ir „Radiocentras“ (26,8 proc.), klausytojai nuo 40–49 m. labiausiai klausosi „Lietaus“ (41,6 proc.) ir „Ra­dio­cent­ro“ (29,1 proc.), ir  tik 50–74 m. amžiaus grupės auditorija pirmenybę teikia LRT radijui (58 proc.).

Daugiau nei akivaizdu, jog klasikiniam informaciniam radijui žmogui reikia subręsti, o šios dienos situacija tokia, kad vis sparčiau ju­dame prie pramoginio turinio. Tai žada mažiau rimtosios informacijos, analizės, diskusijų, daugiau žaidimų, pramogų ir pataikavimo radijo auditorijai. Romėnų poeto Juvenalio sukurtas minios poreikių apibūdinimas, pasirodo, nesensta ir puikiai tinka radijo visuomenei.

„M-1“ filosofija – bendrauti su klausytoju kuo natūraliau, taip, tarsi kalbėtum su geru bičiuliu. Tik taip gali tikėtis jo pasitikėjimo – jokių netikrų intonacijų, pasikėlimo ar pasipūtimo, kalbėjimo ne savu balsu. Mūsų studijoje dirba charizmatiški ir ironizuoti gebantys laidų vedėjai“, – apibendrina radijo rinkos lyderio „M-1“ programų direktorius, žadantis išlaikyti aukštą kartelę konkuruojančioms radijo stotims.

O štai Žinių radijas klausytojų palankumą pelno kviesdamas į savo laidas visuomenės pulsą jaučiančių ekspertų, karščiausias aktualijas gebančių išaiškinti per kelias minutes. „Genialumas slypi paprastume, tad nereikėtų to pamiršti“, – primena informacinio radijo vadovas D.Arlauskas.

Žiauri konkurencija

Jo manymu, visuotinio skubėjimo ir užimtumo laikais auditorijos simpatijas ir palankumą pelno radijo transliuotojai, gebantys taupyti klausytojo laiką: „Šiandienos radijo vartotojas linksta prie greitai ir lengvai sukramtomo produkto, tačiau informacinis transliuotojas neformuoja visuomenės nuomonės: jis tik kokybiškai informuoja, o jau kiekvienas atsirenka, kiek ir ko tinkamo išgirdo.“

„M-1“ visada buvo keliamas uždavinys būti daugiausia klausytojų turinčia radijo stotimi Lietuvoje. Toks „M-1“ buvo prieš 20 metų, toks yra ir dabar. Keičiasi technologijos, keičiasi žmonės, keičiasi muzika, keičiasi ir „M-1“. Tik  tikslas nesikeičia jau 26 metus“, – pasakoja devintus metus „M-1“ radijo stočių grupei vadovaujanti Rūta Grušnienė.

Į klausimą, kas pas padeda nugalėti konkurencinėje kovoje su kitomis komercinėmis radijo stotimis, R.Grušnienė atsako: „M-1“ konkuruoja ne tik su radijo stotimis. Dėl reklamos biudžetų radijas grumiasi su visais – televizija, internetu, žurnalais. Nugali tie, kurie turi idėjų, yra kūrybingi ir darbštūs. Geri rezultatai nenukrinta iš dangaus. Jie – atsidavusių savo darbui žmonių kūrybos rezultatas.“

Pasak R.Grušnienės, reitingai rodo, kad prognozuojama sėkmingai: „Pati esu du kartus baigusi Vilniaus universitetą: po vidurinės mokyklos studijavau lietuvių ir klasikinę filologiją, o dar po dešimties metų – verslo administravimą.“

Paklausta, kokie ryškiausi pokyčiai, jos vertinimu, įvyko radijo rinkoje per pastaruosius dešimtmečius, R.Grušnienė teigia, kad jau geras dešimtmetis ryškių pokyčių šalies radijo rinkoje nevyksta, nors pasaulinės ekonominė krizės metais labai nukentėjo regioninės radijo stotys. „Apibendrinant galima sakyti, kad radijas palyginti lengvai prisitaikė prie naujų platformų: ėmė veikti internete, mobiliajame telefone, jau transliuoja ne tik garsą, bet ir vaizdą. Tai viena stabiliausių žiniasklaidos priemonių, nepraradusių savo auditorijos ir išlaikiusi reklamos užsakovų dėmesį“, – neabejoja „M-1“ radijo stočių grupės vadovė.

BFL

Maždaug už 16 kilometrų nuo Kauno, prie Dubravos miško ir Nemuno įsikūrusiame Margininkų kaimo ūkyje dirba ir vietiniai, ir iš tolimesnių Varėnos ir Rokiškio rajonų atvykę žmonės. Ūkininkas 45 m. diplomuotas veterinaras Audrius Banionis juokauja, kad vietos bendruomenė dar mena jo ūkio pradžią – seną fermą su vos 10 kiaulių.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Jau mokykloje jaučiau, kad mano pašaukimas – kaime: į jį mane lyg kas traukė. Iš pradžių nusipirkau seną fermą, vėliau – bankrutavusią kepyklą, o joje radau sielai artimą mylimąją, kuri ir toliau mane per gyvenimą lydi“, – apie vertingiausią gyvenimo pirkinį ir jame nusižiūrėtą Liną (ji dirbo kepykloje) šmaikščiai pasakoja vienas turtingiausių pakaunės ūkininkų.

„Gal tvirtas tikėjimas Dievu, o gal tai, kad vienas kito išlaukėme, lėmė mudviejų, dviejų kaimietukų, laimę“, – švelniai apie tame pačiame kaime sutiktą sutuoktinę atsiliepia A.Banionis.

Dailią tamsiaplaukę, triūsiančią daugiau nei prieš 15 metų įsigytoje kepykloje, nusižiūrėjęs ūkininkas stebėjo ją keletą metų, kol išdrįso padovanoti sužieduotuvių žiedą.

„Įkopus į penktą dešimtį pasipiršti – atsakingas žingsnis. Trakuose pirmą kartą per nesibaigiančius turistų srautus nepavyko, vis neradau tinkamos akimirkos, tuomet šį žingsnį žengiau Birštone“, – šiandien jau su šypsniu lūpose piršlybas prisimena kone iki 42 metų svajonių jaunikiu vietinių vadintas ūkininkas.

Meilės istorija, kuri aplinkiniams panašesnė į pasaką su laiminga pabaiga, pagarsėjęs ūkininkas, kaip ir jo išrinktoji, – kuklus. Nei įspūdingo medaus mėnesio, nei prabanga tviskančių vestuvių nebuvo.

„Medaus mėnesį leidome 700 ha javų laukuose, kuriuos reikėjo nupjauti“, – apie šventę, laimingai ūkininkų porai tebesitęsiančią ir šiandien, kalbėjo, matyt, vienas įdomiausių ir perspektyviausių šalies ūkininkų, kurio sumanymams ūkyje greitai bus per ankšta.

Prieš trejus metus vestuves atšokęs A.Banionis juokauja, kad gandrai į jų sodybą šiek tiek vėluoja, bet yra labai laukiami. Kol šie susiras kelią, gyvenimas klestinčiame ūkyje teka įprasta vaga. Ūkininko žmona Lina dirba gamybos vadove ūkio kepykloje, o ant jo paties pečių gula atsakomybė už 3 tūkst. fermoje kriuksinčių kiaulių, per 800 veislinių galvijų bei paukščių fermą, kurioje – žąsys, antys, vištos. Daugiau nei tūkstančio hektarų ūkyje auginama, gaminama, parduodama. Banionių ūkio produktai parduodami turgeliuose, daugelis juos atpažįsta pagal „Vikis“ prekės ženklą.

Kumpiai, dešros, lašiniai, kvepiantys alksnio dūmu, užauginti ir išrūkyti paties ūkininko rūkyklose – išsiilgti ant dažno miestiečio stalo.

Nuo kiaulių auginimo ūkininkauti pradėjęs, o kiek vėliau dėl nestabilių mėsos supirkimo kainų pienininkyste užsiėmęs ir ūkyje melžimo aikšteles įsirengęs bei šaldytuvus nusipirkęs A.Banionis kaip reikiant išplėtė savo ūkio valdas.

Pieninių ir mėsinių galvijų augintojas yra įkūręs ir mėsos perdirbimo cechą, kuriame viskas šiuolaikiška ir modernu. „Pradėjus naudoti naujausią techniką daugelis procesų supaprastėjo. Važiuodamas kombainu, priešingai nei prieš du dešimtmečius, jautiesi kur kas komfortiškiau: visur švaru, kondicionuojama, skamba muzika. Ir prie kiaulių nebe taip baisu: jų šėrimas, gardų valymas, grūdų malimas kompiuterizuotas“, – lygina pašnekovas.

Margininkų kaimo autoritetas

Bendruomenės patriotu ir siela vadinamas A.Banionis seniai įsitikino, kad neskirdamas dėmesio mokslo pažangai ir nežengdamas koja kojon su naujausiomis technologijomis rizikuotų likti nuošalyje. Ūkininkas investavo į ne vieną ūkio šaką, o artimiausiu savo uždaviniu vadina avininkystę.

„Jau visai netrukus avyčių į mūsų ūkį atvažiuos“, – laukimo nuotaikomis džiūgaudamas dalijasi geidžiamiausias apylinkių darbdavys. Keturis kartus per savaitę 3 val. nakties šiltą patalą paliekantis ir išlydėti savo ūkyje užaugintos ir paruoštos produkcijos į didmiesčių turgelius besikeliantis A.Banionis sako, kad vyturiams ir tai nebaisu.

Ilgesnio miego valandoms jis pasilieka savaitgalių popietes, tada ir numylėtoms bitėms, ir mylimai žmonai, ir sau gali skirti daugiau laiko.

Iš penkių vaikų šeimos kilęs ūkininkas iš tėvų išmoko daug dirbti, gerbti šalia esantį žmogų ir suprasti, ko sieki. Vienu turtingiausių ūkininkų vadinamas A.Banionis šio titulo kratosi ir pokalbio metu ne kartą pabrėžia, kad ūkis – ne jo, o visų jame kuriančių nuosavybė.

„Kartu dirbame, kartu užsidirbame, kartu problemas sprendžiame. Nė vienas darbuotojas nėra paliktas likimo valiai. Savo žmones gerai pažįstu, bandau juos suprasti, padėti, skatinu kalbėtis. Manau, kad ir jie mane supranta“, – viliasi veterinarijos studijas baigęs vyras.

Savo darbuotojų ūkininkas apibūdinamas kaip vietos bendruomenės lyderis, apsiskaitęs, išsilavinęs, sugebantis pokalbį užmegzti. Asmeniniu pavyzdžiu ūkio darbininkus užkrečiantis A.Banionis ne vieno jų vadinamas charizmatišku, o kai kurie sako matantys jį kaip žmogų, į kurį gera lygiuotis. Trečius metus A.Banionio ūkyje buhalteriu dirbantis Audrius prasitaria: „Jis visada kupinas jėgų ir idėjų, dirba 24 valandas 7 dienas per savaitę. Tokį jį matome.“

Variklis – ūkininko atsakomybė

Pro Margininkų patriotu save laikančio ūkio šeimininko akis nepraslysta nė vienas svarbesnis bendruomenės įvykis. Prieš kelerius metus šalyje supleškėjus kelioms bažnyčioms A.Banionis suskubo pakeisti seną elektros instaliaciją Margininkų maldos namuose, atstatė iš kapinių pavogtus vartus – sumokėjo meistrams už darbą ir medžiagas, darbininkams už pastatymą.

A.Banionis nusprendė steigti privatų vaikų darželį. Jo iniciatyvą palankiai sutiko ir Kauno rajono savivaldybė. Nors pats ūkininkas prasitaria, kad jam iš to pelno nebus, betgi bendruomenė kiek laimės – mamos turės užsiėmimą, vaikai bus geriau prižiūrimi. Tai ne vienintelė ūkininko svajonė. Viena didesnių – įkurti Margininkuose šiuolaikinę biblioteką.

„Daugelis darbą šiame ūkyje priima kaip likimo dovaną. Žinoma, pats esi ta švytuoklė, priimanti sprendimus. Bet juk nesi vienas: kalbiesi su 100 žmonių, kiekvienas jų pamėtėja po idėją ir galiausiai viskas stoja į vietas“, – dėsto optimizmu spinduliuojančiomis akimis savo ūkyje mažus stebuklus kuriantis A.Banionis.

Paklaustas, ar nevargsta mėgindamas prisikviesti žmonių, galinčių dirbti Margininkuose, pašnekovas tik juokiasi, kad būsimi darbininkai patys jo namų duris praveria. Ūkininkas prisipažįsta jau pirmojo pokalbio metu gebantis įžvelgti, ar atvykėlis pritaps jo ūkyje. „Kai kuriuos darbininkus savo ūkyje ir apgyvendiname, man svarbiausia, kad nebūtų piktnaudžiaujama alkoholiu. Nemanykite, kad visuomet taip gražiai kalbu, kaip su jumis, būna, kad ir apsipykstame, ir balsą pakeliu, tikrai nesu kaip iš kalėdinio atviruko“, – juokiasi A.Banionis.

Shutterstock

Ligoninių lovų skaičiumi Lietuva nusileidžia tik turtingoms Vokietijai ir Austrijai. Iš viso 94 šalies ligoninės turi 26 323 lovas.  Tūkstančiui lietuvių tenka 7,6 lovos. Latvijoje šis rodiklis – tik 6, Estijoje – 5,6, Lenkijoje – 6,6 lovos. ES vidurkis tesiekia 5,3. Neracionaliai švaistomos lėšos, kurios kaupiamos mums mokant po 6 proc. PSD nuo uždarbio, iš ligonių atima geresnius vaistus ir efektyvesnį gydymą, iš medikų – jų išsilavinimo vertą atlyginimą.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

2012 m. ligoninėse gydytų pacientų skaičius tūkstančiui gyventojų Lietuvoje siekė 243. Tuo pat metu Latvijoje ligoninėse gulėjo tik 189, Estijoje – 173, Lenkijoje – 162 ligoniai, skaičiuojant tūkstančiui žmonių. Lovų skaičiumi Lietuva ES vidurkį viršija 43 proc. Žmonių, gulinčių ligoninėse, vidurkis tūkstančiui gyventojų – 21,3, kai visoje ES – 15,9. Sklaidant ligoninių statistiką nejučiom kyla klausimas, kodėl, net palyginti su savo kaimynais, mes, lietuviai, esame tokie paliegę ir ligoti.

Pagal gulėjimą ligoninėse esame ES rekordininkai. Ką tai sako apie mūsų sveikatos rodiklius? „Tai, kad tiesiog nepakankamai efektyviai išnaudojame tas kuklias lėšas, kurias turime. Jos galėtų duoti mūsų visuomenei didesnę naudą“, – sako l.e.p. Valstybinės ligonių kasos  direktorius Gintaras Kacevičius.

Pinigai patalynei ir pagalbiniam personalui

Sergamumo rekordus viršijame sirgdami net 9 kategorijų ligomis: kraujotakos sistemos (Lietuvoje 1000 gyventojų tenka 49 ligoniai, Estijoje – 33, o Latvijoje – 31), stenokardija (1000 gyv. – 10 ligonių, Latvijoje – 3,6, Estijoje – 3), žarnyno ir infekcinėmis (1000 gyv. – 4,4 ligonio, Latvijoje – 3,4, o Lenkijoje – vos 1,3), tulžies akmenlige (1000 gyv. – 3,3 ligonio, Latvijoje – 2, Estijoje – 2,7), egzemomis ir odos bėrimais.

Jei tikėtume ligoninių statistika, tai ypač paliegę mūsų vaikai iki ketverių metų – net 325 vaikų gulėjimo atvejai 1000 gyv., kai Latvijoje – 255, o Lenkijoje – vos 60.

„Su tokiais duomenimis ginčytis neįmanoma: esame daugiausia laiko ligoninėse praleidžianti Europos tauta“, – konstatuoja liberalas Gintaras Steponavičius.

Išties, kad ir koks būtų negalavimas, matant ligonių statistiką susidaro įspūdis, kad gydomės tik ligoninių palatose, kurias tenka išlaikyti visiems mokesčių mokėtojams. Ir tai nepaisant to, kad per pastarąjį dešimtmetį ligonių šalyje smarkiai sumažėjo. Iš sovietų okupacijos metais turėtų 200 šiandien liko tik 94.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja Janina Kumpienė žada, kad, jei tik tam bus pritarta Vyriausybėje, ligoninių turės mažėti. Vaizdžiai kalbant, kai kurios ligoninės (Pakruojo, Kupiškio, Kalvarijos, Lazdijų) pajamų gauna vos 5 mėnesius, o išlaidų tuščioms lovoms ir palatoms bei pagalbiniam personalui išlaikyti patiriama ištisus metus. „Kai taip kalbu, medikai piktinasi sakydami, kad tuščios lovos nieko nekainuoja, tačiau manęs jie tuo neįtikina“, – pasakoja J.Kumpienė.

Sveikatos apsaugos ministrės patarėja pateikia lentelę, iš kurios aiškėja, kad net iki 80 proc. įvairių rajonų gyventojų išvažiuoja gydytis iš savo savivaldybių, pasirinkdami didesnę gydymo įstaigą. Kitas ligonines rinkosi 67,5 proc. Pakruojo, 84,4 proc. Kazlų Rūdos, 77,5 proc. Kalvarijos gyventojų. O Vilniuje šis rodiklis – tik 2,9 proc. Toks pat mažas jis ir Kaune, Klaipėdoje, tik kiek didesnis Panevėžyje ir Šiauliuose.

„Tuščios gydymui skirtos lovos – balastas, kurio atsikračius lėšas galima panaudoti trūkstamoms paslaugoms. Ypač trūksta paliatyviosios slaugos (sunkiomis ligomis sergančių ligonių) lovų, per mažai teikiama ir geriatrijos (intensyviosios terapijos ar kardiologijos) paslaugų, todėl siūloma mažinti lovų skaičių tuose skyriuose, kuriuose jos neužimtos. Antai Pakruojo ligoninėje visos lovos būna užimtos tik 5 mėnesius, medikai 7 mėnesius turi gyventi iš per minėtą laikotarpį uždirbtų pinigų“, – esamą situaciją rajonų ligonėse apibūdina ministrės patarėja.

Seimo narys, priklausantis opoziciniam Liberalų sąjūdžiui, Gintaras Steponavičius kalba dar griežčiau: „Mažėjant gimstamumui ir didėjant emigracijai žmonių kai kuriuose rajonuose sumažėjo 30 ar net 40 proc., todėl ligoninių pertvarkos kryptis, kurią pasirinko Vyriausybė, yra neišvengiama, pats gyvenimas ją diktuoja.“

Liberalui nepatinka tik tai, kad socialdemokratų elgesys dviveidiškas: Andriaus Kubiliaus Vyriausybei ėmus įgyvendinti ligoninių tinklo pertvarką socialdemokratai aršiai ją kritikavo, o šiandien jau patys planuoja 4 ligoninių pertvarkos etapą.

Pasak liberalo, trūksta sisteminio požiūrio, nes į rajonines ligonines už milijonus pripirkta įrangos, o po to nuleidžiami sprendimai dėl jų uždarymo: „Stokojame sisteminio ir aiškiais kriterijais pagrįsto judėjimo į priekį.“

G.Steponavičius mano, kad reikėtų labai sąžiningų kriterijų, kuriais galėtume pamatuoti, kurios rajonų ligoninės dirba nuostolingai, o kurios geba tvarkytis be skolų ir jokios pagalbos iš valstybės neprašo: „Iškėlus šį klausimą, o ne visoms ligoninėms vieną kurpalį pritaikius ir uždarius svarbius jų padalinius, gal ir pavyktų įvesti daugiau tvarkos.“

Liberalas įsitikinęs, kad taip pat reikalingas sprendimas, kuris leistų nustatyti ligoninių teikiamų paslaugų įkainius (į juos turėtų būti įtrauktas ir pastatų išlaikymas, ir įrangos įsigijimas). Tuomet turėtume aiškius kriterijus, pagal ką iš tiesų finansuojamos sveikatos įstaigos, ir matytume aiškesnį vaizdą, kas geba finansiškai tvarkytis, o kas tik skolas renka.

Konservatorius gąsdina revoliucija

Ar panaikinę chirurgijos ir akušerijos centrus rajonų ligoninėse netapsime vien tik slaugos ligonines turinčiu, o rajono gyventojus į ilgą bendrą eilę statančiu kraštu? J.Kumpienė tikina, kad ne. Tačiau ką iš tiesų laimėsime? Sveikatos apsaugos ministrės patarėja kalba apie išaugusį slaugos paslaugų poreikį senstančioje visuomenėje.

O štai Seimo Sveikatos komiteto pirmininkės pavaduotojas konservatorius Antanas Matulas, kuris į Seimą atėjo iš tokios pat mažos Pasvalio ligoninės, tvirtina, kad didžiosios miestų ligoninės nebūtų pasirengusios priimti padidėjusių ligonių srautų, kurie susidarytų panaikinus mažesnių ligoninių skyrius: „Įvyktų bruzdėjimai, jei užvertume per 10 šalies ligoninių.“

Pasak A.Matulo, reformas daryti reikėjo prieš gerą dvidešimtmetį, šiandien tam – ne laikas. „Pasukę Estijos keliu lėšų sutaupytume, bet pacientų srautus nukreipę pas šeimos gydytojus rizikuotume sukelti revoliuciją“, – neabejoja parlamentaras.

Reformų baimė

„Ketvirtąjį Sveikatos sistemos plėtros ir ligoninių tinklo konsolidavimo projektą planavome įgyvendinti iki 2017 m. gruodžio 31 dienos. Tačiau Vyriausybė nustatė kitą, gerokai ankstesnį terminą – 2016 m. birželio 30 diena. Taigi laiko nėra daug. Gydymo įstaigoms ir savivaldybėms reikės dirbti labai rimtai, jei norime, kad pertvarka būtų sėkminga“, – tikina J.Kumpienė.

Lygiai 40 metų Joniškio rajono ligoninei vadovaujantis vyriausiasis gydytojas Edmundas Baltakis minėdamas vieną pavyzdį aršiai puola Vyriausybės planus: „Ne taip seniai Šiauliuose sugedo ligoninės kompiuteriai. Įsivaizduokite, jei nebūtų jų Joniškyje, kur tektų ieškoti artimiausios ligoninės.“ Jis ragina susimąstyti ir primena, kad į Joniškio ligoninę investuota per 600 tūkst. Lt ES lėšų.

E.Baltakis nesutinka su kaltinimais, kad rajonų ligoninės tuština Valstybinės ligonių kasos biudžetą: „Mūsų ligoninė per metus išsiverčia su 10 mln. eurų. Pažiūrėkite, kiek didžiosios operacijos kainuoja Estijoje ar Vokietijoje ir kiek Lietuvoje. Biudžeto pinigus ėda didieji miestai.“

Guldo į ligoninę reikia ar nereikia

O kaip tuomet su ligoninėmis, kurios, siekdamos išmelžti iš ligonių kasų kuo daugiau pinigų, dalį pacientų guldo gydyti net tada, kai jie turėtų būti gydomi tik ambulatoriškai ar žmogui reikalinga tik slauga?

Vilniaus teritorinės ligonių kasos (TLK) vedėja Romualda Kšivickienė sako, kad, per pastaruosius trejus metus Vilniaus TLK Kontrolės skyriaus specialistams atlikus neplaninius patikrinimus visose Švenčionių, Ukmergės, Trakų, Elektrėnų, Širvintų, Šalčininkų, Varėnos, Lazdijų, Druskininkų rajonų savivaldybių ligoninėse, keturiose (iš 9 patikrintų) buvo pasigesta 9 pacientų. Tai, matyt, ir bus tie garsieji, jau spėję spaudoje nuskambėti atvejai, kai atvykus vizituotojams reanimacijos skyriuje turintys gulėti pacientai buvo išėję pavalgyti.

Žinant, kad vidutinis ligoninės lovos užimtumas šalyje siekia 265,7 dienos, išeitų, kad kone 100 dienų per metus lova stovi tuščia, tačiau mes ir toliau dengiame jos išlaikymo sąnaudas, skalbyklos, valytojų paslaugas ir t.t.

Ką galėtų laimėti Lietuva, sumažinusi kai kuriose ligoninėse esamą lovų skaičių?

„Turime ligoninių skyrių, kurie nepakankamai apkrauti darbu, taigi nuostolingi. Žinodami, kiek ligoninei uždirba viena jos lova, ir sumažinę lovų skaičių iki optimalaus, gautume, kad likusios uždirbtų kur kas daugiau. Panevėžyje tai vienos lovos pajamas padidintų iki 13 proc., o štai Marijampolėje ar Biržuose vienos lovos pajamų padidėjimas siektų iki 40 proc. Panaikinę ligoninių nuostolius, suteiktume joms galimybę mokėti didesnius atlyginimus gydytojams, pirkti reikiamų vaistų pacientams“, – aiškina Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius.

„Ar rizikuotų gydytojas, paguldydamas į reanimaciją bobutę, mezgančią kojines?“ – negali tokia šalies realybe patikėti Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkė Vida Augustinienė. Tačiau atlikti patikrinimai – iškalbingi.

„Galbūt ir nekaip atrodome dėl lovų užimtumo, tačiau ir sumažinę ligoninėse lovų skaičių esmės labai nepakeisime – tiek darbuotojų, tiek ligonių skaičius išliks toks pat“, – tikina Pasvalio ligoninės vyr. gydytojas Rolandas Rastauskas.

V.Augustinienė, kalbėdama apie laukiančias ligoninių pertvarkas, mano, kad šiuo atveju mąstoma tik apie ligoninių gerovę (didėsiančius medikų atlyginimus), o ligonis, jo patogumas nustumiamas į antrą planą. Pasitikėjimo būsimi ligoninių pertvarkos pokyčiai Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkei nekelia ir todėl, kad nesitariama su jos vadovaujama ir kitomis pacientams atstovaujančiomis organizacijomis.

Slaugytojų – per mažai

Kitas svarbus momentas, lemiantis Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Lietuvoje šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Prancūzijoje, kitaip organizuotas medicinos sistemos darbas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės gydytis namuose išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lietuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugome. Bene mažiausiai Europoje apmokamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mokosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį.

Norint į Lietuvos ligonines guldyti mažiau žmonių, būtina sukurti kompleksinę sistemą, kurioje šeimos gydytojas būtų suinteresuotas alergijas ar egzemas gydyti ambulatoriškai. „Galbūt už tai galėtų būti mokamas papildomas atlygis? Šiandien medikas tuo nesuinteresuotas, nes 90 proc. algos gauna nuo atėjusių pacientų skaičiaus“, – teigia A.Matulas.

Tačiau nei A.Matulas, nei kiti lovų skaičiaus gynėjai ir guldymo į ligonines šalininkai negali paaiškinti, kodėl Latvija, Estija ir Lenkija, iš esmės turinčios tokį pat slaugytojų skaičių ir maždaug tokias pat galimybes finansuoti žmonių gydymą, guldo daug mažiau ligonių, palyginti su Lietuva. Kodėl Lietuva yra guldymo į ligonines čempionė net devynių ligų grupėse, o dar aštuonių ligų grupėse užima 3–4 vietą ES, smarkiai lenkdama Latviją, Lenkiją ir Estiją?

Kritika reformai dėl valdžios nenuoseklumo

Kokia yra vidutinė sveikatos apsaugos ministro kadencija Lietuvoje? Tik pusantrų metų. Tiek, tenka pripažinti, mažoka siekiant nuoseklumo ir tęstinumo.

„Keičiantis valdžioms keičiasi ir jų vizijos. Nuo to nukenčia ligoninės, negalinčios planuoti ilgalaikio darbo, kviestis rezidentų (daugelyje mažesnių šalies ligoninių vidutinis medikų amžius siekia 58 metus), kurie dabar nė nesileidžia į kalbas raginami dirbti mažesnėse ligoninėse. Ketvirtajame pertvarkos etape ligonines pavertus gerontologijos centrais šie liktų be darbo“, – pasakoja buvęs sveikatos apsaugos ministras Vinsas Janušonis.

„Veido“ kalbinti rajonų ligoninių vadovai neslepia susirūpinimo: jei ir toliau taip, po 10 ar 20 metų rajonuose nebebus kam dirbti. O gal ir nebeteks? Juk daliai mažesnių ligoninių atsisakius gimdymo ir chirurgijos skyrių nemenkam procentui gyventojų jau šiandien tenka belstis į Šiaulių ar Panevėžio ligonines, kurios, priešingai nei Klaipėdos ar Kauno klinikos, neturi tokių pajėgumų priimti visų norinčiųjų.

Tačiau kitos išeities nemato ir V.Janušonis, buvęs sveikatos apsaugos ministras ir vienos Klaipėdos ligoninės vadovas. Pertvarkos, jo vertinimu, būtinos ir neišvengiamos, nes kentėtų atliekamų paslaugų kokybė.

Norint suvokti esamą Lietuvoje egzistuojančios sveikatos sistemos visumą, tenka prisiminti reformas, kurios buvo pasitelktos vykdant trečiąjį ligoninių restruktūrizavimo etapą. Tiesa, jų ištakos dar mena Algirdo Mykolo Brazausko vykdytą politiką, kuri iš pradžių rėmėsi ligoninių statymu, vėliau virto jų griovimu ir uždarinėjimu, o šiandien tai vadinama perorganizavimu.

Ne taip seniai duris užvėrė 14 šalies ligoninių (Druskininkų, Ignalinos, Joniškio, Kupiškio, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Plungės, Prienų, Šakių, Šilalės, Varėnos, Zarasų) akušerijos skyriai, kuriuose gimdymų skaičius nesiekė 300 gimdymų per metus, o atstumas iki artimiausios ligoninės neviršijo 50 km. Dar dešimtyje ligoninių (Gargždų, Ignalinos, Kaišiadorių, Molėtų, Naujosios Akmenės, Pakruojo, Prienų, Šilalės, Širvintų, Zarasų) buvo uždaryti chirurgijos skyriai, nes didžiųjų operacijų skaičius nesiekė 660 operacijų per metus.

Galime tik svarstyti, kaip dėl to keitėsi tose apylinkėse gyvenančių žmonių sveikatos priežiūra. Daugeliu atvejų prisidėjo daugiau kilometrų, kuriuos šiandien tenka įveikti norint pasiekti mediką. Ir jokių palengvinimų šie žmonės negavo – prireikus rašomi į bendrą eilę su kitais pacientais.

V.Augustinienė neslepia, kad būtent dėl šios priežasties didžiosiose šalies ligoninėse susiklosto paradoksali situacija: „Nors didžiosios šalies ligoninės nėra guminės, šiandien į jas guldomi pacientai, kuriems paslauga galėtų būti suteikta ir arčiau namų esančiose gydymo įstaigose. Taip į didesnes šalies ligonines nebepakliūva žmonės, kuriems išties reikia sudėtingesnių operacijų, taigi paslaugų prieinamumas prastėja.“

Apie kasmet didėjančius pacientų srautus užsimena ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nors lovų skaičius mūsų klinikose nedidėja, ligonių srautui kiekvienais metais suteikiame vis daugiau stacionarinių ir ambulatorinių paslaugų. Kaip įstaigos vadovas džiaugiuosi tuo, kad esame patrauklūs atliekamomis diagnostikos ir gydymo procedūromis, bet man rūpi, kad tos paslaugos neviršytų sutarčių.“

Tačiau sveikatos apsaugos ministrės Rimantės Šalaševičiūtės patarėja J.Kumpienė nepalenkiama: „Tai kaina, kurią šiandien mokame norėdami apsaugoti gydymo įstaigas ir pacientus nuo chaotiškos ligoninių griūties, kurią teko patirti Latvijos medikams. Jei ne šie žingsniai, mūsų pacientai šiandien važiuotų ne 30, o 130 kilometrų.“

Didelė ir neefektyvi sveikatos apsauga

Kad ir ką sakytų pacientai, kad ir kiek baisių pavyzdžių jie pateiktų, tarkime, kaip Biržuose mirė žmogus, nesulaukęs gydytojo iš Panevėžio, faktas kaip blynas – Lietuvos sveikatos apsauga yra per didelė ir nerangi. Tarptautinės institucijos, vertinančios mūsų ligoninių sistemą, dėl to žeria kritiką. Jei ligoninės skyrius pridaro nuostolių, ligoninei tenka juos kompensuoti. Ilgainiui ji tampa nuostolinga, taigi nesunku atspėti, kas atsitinka su teikiamų paslaugų kokybe ir pacientų sauga.

Kaip „Veidui“ aiškino l.e.p. Valstybinės ligonių kasos direktorius G.Kacevičius, Vyriausybės pritarimo laukiantis ketvirtasis ligoninių restruktūrizavimo etapas – labai švelnus: „Pagrindinė kryptis – sumažinti dėl tuščių lovų patiriamas sąnaudas. Pasirinktas kelias demokratiškas ir nuosaikus: dešimtyje apskričių numatoma įkurti koordinacinę tarybą, į kurią įeitų ir ligoninių vadovai, ir teritorinių ligoninių kasų, ministerijų atstovai. Jie ir spręstų, kurį ligoninių skyrių reikia uždaryti ir kuria kryptimi nukreipti pacientų srautus.“

Kita, ne mažau svarbi kryptis yra siekis pakeisti ligoninių lovų paskirtį. Pasak G.Kacevičiaus, kadangi mūsų visuomenė sensta, didėja poreikis geriatrijos, slaugos lovų, reikia perprofiliuoti ligoninių teikiamas paslaugas į labiau atitinkančias vietos gyventojų poreikius: „Taigi šiandien kiekvienas turėtume savęs paklausti, ar esamos padėties išsaugojimas iš tiesų naudingas Lietuvos visuomenei ar ligoninių interesams.“

Tačiau mažesnių ligoninių vadovai ir rajonuose gyvenantys žmonės nerimauja, kad medicininių paslaugų kokybė dėl ligoninių pertvarkos jiems taps dar sunkiau prieinama. Kas gali užtikrinti, kad jų būgštavimai nepagrįsti?

„Gyventojų nerimas suprantamas, tačiau mūsų siekis – kad medicininės paslaugos jiems būtų ne tik lengvai prieinamos, bet ir kokybiškos. – aiškina G.Kacevičius. – Jei viena ar kita paslauga teikiama rečiau, nei turėtų būti, kyla klausimas, ar ji saugi. Realybė tokia, kad dėl mažos apyvartos ir nuostolingų skyrių tam tikroms paslaugoms yra kilusi nemaža rizika, todėl verta pavažiuoti iki artimiausio miesto. Ligoninių reformos tikslas – efektyvumo didinimas per sumažintas nereikalingas sąnaudas (tuščias lovas ir nuostolingai veikiančius skyrius).“

Ką tokio sveikatos sektoriuje nuveikė estai, kad iki šiol jie pateikiami kaip ES pavyzdys, ir ko nepadarė Lietuva?

Estija prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas. Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Mažesnėse ligoninėse liko tik slauga. Lietuva to iki šiol ne tik nesugebėjo, bet net ir nenorėjo daryti. Vis dar klojame lovas, šildome palatas ir koridorius. Gydytojui ir pacientui pinigų nelieka.

GYDYTOJŲ SKAIČIUS 1000 GYVENTOJŲ ES

Graikija 6,2

Austrija 4,9

Lietuva 4,4

Portugalija 4,1

Vokietija 4

…

ES vidurkis 3,4

…

Prancūzija 3,3

…

Liuksemburgas 2,8

Airija 2,7

Lenkija 2,2

Šaltinis: OECD Health Statistics 2014 m.

Kaip didėtų kai kurių gydymo įstaigų vienos lovos uždirbamos lėšos iš PSDF, jei būtų atsisakyta nereikalingų, perteklinių lovų (Eur)

Ligoninės  Esamas lovų skaičius  Numatomas  2014 m. 1 lova uždirbo          Galėtų uždirbti

Panevėžio  877        774        24 994     28 320

Marijampolės          296        211        19 567     27 449

Biržų      118        84         16 573     23 281

Kalvarijos 30         12         6940       173 491

Kazlų Rūdos           22         13         7658       12 959

Kupiškio   60         33         11 181     20 329

Pasvalio   104        88         20 993     24 810

Rogiškio r.           126        93         18 141     24 578

Šakių      85         48         20 441     36 197

Vilkaviškio           131        102        17 587     22 588

Šaltinis: SAM skaičiavimai, 2015 m.

A. Simonavičiaus nuotr.

Ar plastinė operacija yra tai, ko man iš tiesų reikia? Ar tai ne akimirkos užgaida? Ar po operacijos jausiuosi laimingesnė, nei buvau? Prieš pusmetį vokų pakėlimo operacijai pasiryžusi 49-erių kaunietė dėstytoja Angelė Bačiulienė džiaugiasi: bendradarbiai ir šeimos nariai negailėjo jai pagyrų, kad dabar atrodo žvali ir graži.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Ilgai dvejojau, ypač gąsdino mintis, jog gali pradėti kauptis skysčiai, o to pakanka, kad žmogus atsidurtų reanimacijoje, tačiau ryžausi operacijai, nes nuolat būdama tarp studentų nenoriu jaustis nejaukiai. Rezultatu esu patenkinta, jei reikėtų, viską pakartočiau, – pasakoja ponia Angelė. – Atostogos tokioms operacijoms yra tinkamas metas.“

Nors Lietuvoje sparčiai daugėja veido korekcijų operacijų, Lietuvoje populiariausios tebėra krūtų operacijos. Implantais krūtis kasmet pasididina apie 3 tūkst. lietuvių moterų. Dar tiek pat jų ryžtasi kitoms plastinėms estetinėms operacijoms.

Pasitenkinimas išvaizda keičia savijautą

„Pasitenkinimas savo išvaizda labai keičia žmogaus savijautą ir net gyvenimą.  Nepasitikintis savimi į konsultaciją atėjęs pacientas po operacijos dažnai neatpažįstamai pasikeičia – dažniau šypsosi, gal net sulaukia pareigų paaukštinimo. Ne kartą savęs klausiau, kas tai lemia. Gražiau atrodydamas žmogus įgyja daugiau pasitikėjimo savimi, pakyla jo savivertė“, – svarsto plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Darius Jauniškis.

Lietuvos plastikos chirurgijos pramonė kol kas dar nė iš tolo neprilygsta Brazilijai, Kinijai ar juolab JAV, kur kasmet atliekama daugiau kaip trys milijonai estetinių operacijų, arba Italijai, kurioje ant operacinio stalo gulasi apie milijoną žmonių per metus.

Tai, kad ir Lietuvoje ši veiklos sritis turi milžinišką potencialą, rodo plastikos chirurgų gausėjimas. Higienos instituto duomenimis, 2014 m. šalyje dirbo 43 plastikos chirurgai. Jų skaičius jau artimiausiu metu dar labiau išaugs. Po medicinos studijų stojančiųjų į rezidentūros vietas konkurencija yra milžiniška: dermatologija – 20 kandidatų į vieną vietą, plastinė rekonstrukcinė chirurgija – 7 į vieną vietą.

Tačiau tuo metu, kai pasaulyje pirmauja liposkulptūra – kūno kontūrų koregavimas riebalų nusiurbimu ir suleidimu ten, kur trūksta audinių, lietuvės didesnį dėmesį kreipia viršutinių vokų plastikai, veido, krūtinės ar pilvo sienos korekcijai.

Krūtys lietuvei svarbiausios

„Daugeliui mūsų moterų krūtinė tokia pat svarbi kaip Pietų Amerikoje – sėdmenys ar kūno linijos, o Irane – nosies forma“, – įžvalgomis dalijasi Lietuvos plastikos chirurgai.

Daugiau nei dešimtmetį su grožio skalpeliu nesiskiriantis D.Jauniškas sako, kad jau kuris laikas pastebima ne tik išaugusi plastinės estetinės rekonstrukcijos paklausa, bet ir pakitęs lietuvių požiūris: „Šiandien jau mažiau pacientų baiminasi nepalankaus požiūrio. Plastinės operacijos nebėra tabu, žmonės daugiau apie jas diskutuoja. Žinoma, Lietuva – ne Brazilija, kur prieš plastinę operaciją viešai apsiskelbiama giminėms ir kaimynams. Nors yra pacienčių, kurios iki šiol viliasi, kad, be jų vyrų, apie krūtų korekciją niekas nesužinos. Bet juk tai nieko gėdingo.“

Svarstydamas, kodėl Skandinavijoje veido patempimo operacijos kur kas populiaresnės nei Lietuvoje, 21 metus plastikos chirurgu dirbantis Gintaras Karalevičius sako, kad mūsų šalis maža, tad ir pacientų srautas nedidelis. Be to, mūsų vyresnio amžiaus žmonių pajamos nė iš tolo neprilygsta Skandinavijos šalių gyventojų pajamoms, o tai reiškia, jog plastinių operacijų skaičių skirtingose šalyse lemia ekonominis aspektas.

Vis dėlto, palyginti su šio amžiaus pradžia, kai dailinti savo kūno linijas ir veido formas Lietuvoje galėjo sau leisti tik turtuoliai, šiandien tai jau įkandama ir vidurinio sluoksnio atstovams.

Taip teigianti plastikos chirurgė Indrė Sakalauskaitė netgi tvirtina, kad grožio operacijų nebereikėtų priskirti prie prabangos prekių: „Mūsų operacijos prieinamos ir moksleivei, baigusiai vidurinę, ir emigrantui, kurį laiką dirbusiam ir susitaupiusiam ausų ar nosies korekcijai. Žmonės jau gali už atliktas operacijas ar korekcijas atsiskaityti išsimokėtinai, todėl nebereikia taupyti dešimtmečiais.“

Kiek kainuoja „naujos“ krūtys?

Už krūtų pakėlimo operaciją teks sumokėti 2500–3500 eurų, riebalų nusiurbimas, priklausomai nuo jų sankaupų, kainuoja apie 700–2000, viršutinių vokų korekcija – 450–600, botulino toksino ar hialurono injekcijos – 100–300 eurų.

„Moterims patinka atitolinti laiką, matyti dailesnį savo atvaizdą veidrodyje. Didžioji dalis po veido atjauninimo procedūrų jaučiasi geriau, labiau patinka sau. Komplikacijų ir sunkumų patiria tos pacientės, kurios patiki savo veidą bet kam (pvz., kosmetologėms, neturinčioms licencijos verstis šia praktika) ir nepasidomi, koks preparatas joms buvo suleistas“, – susimąstyti apie pasirinkimo svarbą ragina I.Sakalauskaitė.

Pasak jos, bėdų dažniausiai kyla tada, jei tobulindamas savo kūną pacientas siekia panėšėti į įsivaizduojamą grožio etaloną, pameta saiko jausmą. Tuomet iš tiesų gali būti, kad laikui bėgant jam ir vėl kils noras savyje kažką keisti ar tobulinti. Tačiau plastikos chirurgijos uždavinys – ne keisti žmogų, o pagražinti tam tikras jo kūno vietas.

Rizika visuomet išlieka

Ar paslaugų kaina lemia jų kokybę ir saugumą?

D.Jauniškis aiškina, kad bet kokios operacijos neatsiejamos nuo rizikos, taigi, jei kyla nenumatyta komplikacija, nepaisant geografinės platumos, rezultatas gali būti prastas ir Amerikoje, ir Brazilijoje, ir Lietuvoje. Mediko teigimu, įprasta, kad po plastinių operacijų ir korekcijų pacientą dar kurį laiką lydi liekamieji reiškiniai: po vokų korekcijos operacijų išryškėja mėlynės, po riebalų nusiurbimo odoje gali matytis įdubimų, po krūtų didinimo moteris jaus nepatogumų dėl randėjimo proceso.

„Prisilietę prie paciento kaskart vaikštome peilio ašmenimis: jaučiame atsakomybę, bet komplikacijų numatyti neišeina“, – neslepia D.Jauniškis.

„Svarbu, kad žmogus, prieš ryždamasis šiam žingsniui, neturėtų pernelyg didelių lūkesčių: neįsivaizduotų, kad operacija pakeis jo santykius su žmonėmis, garantuos didesnes pajamas darbe“, – pabrėžia G.Karalevičius.

Daugiau nei tris dešimtmečius rekonstrukcinės plastinės chirurgijos srityje dirbantis Baltijos ir Amerikos klinikos įkūrėjas, plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos gydytojas Saulius Špokevičius kaip pačias sudėtingiausias apibūdina mikrochirurgijos operacijas: jos susietos su kraujagyslių, nervų ar sausgyslių rekonstrukcija, įgimtais ar įgytais defektais, populiarėjančia krūtų rekonstrukcine chirurgija po onkologinių ligų.

„Paprastesnes plastinės chirurgijos operacijas galima atlikti turint ir minimalių chirurginių sugebėjimų, tačiau sudėtingoms mikrochirurginėms operacijoms ryžtasi ne kiekvienas chirurgas“, – teigia ne vienus metus klinikiniu ordinatoriumi Luisvilio universiteto Christine Kleinert institute (JAV) dirbęs medicinos mokslų daktaras.

Ančiuko lūpos ir įspūdingi biustai – atgyvena

Estetinės medicinos srityje jau kurį laiką vyrauja natūralumo tendencija. Išsilavinę žmonės prašo atlikti kuo natūralesnes veido ir kūno korekcijas. Jiems svarbiau ne išnaikinti raukšles, o paslėpti nuovargio ženklus. Operacija, kai veido oda ištempiama taip, kad net kaktos oda nejuda, jau atgyvena. Kaip ir ančiuko lūpos (pernelyg didelės) ar itin didelės krūtys.

„Man pačiam tokie pokyčiai nepriimtini, nenoriu eiti prieš žmogaus prigimtį. Žinoma, toks pacientas turbūt susiras kitą specialistą, kuris tam ryšis, tačiau tai nebūsiu aš“, – tvirtos nuostatos laikosi D.Jauniškis, svarstantis, kad daugeliu atveju lazda perlenkiama vaikantis pigaus populiarumo.

Plastinės chirurgijos naujovės Lietuvą pasiekia tiesiai iš laboratorijų. Kaip pavyzdį galima minėti nechirurginį veido odos patempimą – vadinamąjį termoliftingą, odos atjauninimą lazeriu ir kitas procedūras, kurių metu naudojamos kamieninės ląstelės.

Viena didžiausių naujovių šioje srityje – paties paciento kraujo naudojimas grožio procedūroms, kai iš venos paėmus kraujo skystoji jo dalis atskiriama nuo raudonųjų ląstelių ir panaudojama odos ląstelių stimuliacijai. Tai ne tik pristabdo odos senėjimo procesus, bet ir išlygina raukšles.

Užpildyti gilias ar vidutinio dydžio raukšles, paslėpti kūno minkštųjų audinių defektus plastikos chirurgai gali ir pasitelkę paciento riebalus, o išgryninę kamienines ląsteles panaudoja jas odos atjauninimo procedūroms.

Grožis – kaip priklausomybės forma

Psichologų tyrimai pagrindžia šį teiginį ir įrodo, kad ryždamiesi plastinėms operacijoms žmonės viliasi geresnės psichologinės savijautos, ūgtelėjusios gyvenimo kokybės ir didesnės savivertės.

Taigi, jei pacientas turi neišspręstų psichologinių problemų, tikėtina, kad jam trukdys ir raukšlės, ir per maža krūtinė, ir per didelis svoris. Būtent dėl šios priežasties prieš grožio operacijas plastikos chirurgai su pacientais ilgai kalbasi, stengdamiesi išsiaiškinti, kas iš tiesų kenkia jų gyvenimo kokybei – išoriniai pokyčiai ar tik psichologinės bėdos.

Kiekvienais metais vis didesnis dėmesys skiriamas medžiagų kokybei, mokslinėse laboratorijose tiriamos jų savybės, taip siekiant išvengti alerginių audinių reakcijų, operacijos ir korekcijos tampa saugesnės ir paprastesnės. Vis dėlto bet kokia intervencija į žmogaus organizmą gresia įvairiomis komplikacijomis, todėl labai svarbu šią riziką sumažinti.

Keičiasi vartotojų įpročiai

Tarptautinės chirurgų organizacijos Estetinės plastinės chirurgijos draugijos atliktas tyrimas atskleidžia, kad pagal atliekamų procedūrų populiarumą pasaulyje šiandien pirmauja riebalų nusiurbimas, krūtų didinimas, vokų pakėlimas ir nosies korekcijos.

Didžiausia pastarųjų metų naujiena, kalbintų specialistų teigimu, galima vadinti į plastikos chirurgų kabinetus vis dažniau užsukančius vyrus. Anksčiau iš dešimties plastikos chirurgų pacientų būdavo vos vienas vyras, dabar jų – maždaug ketvirtadalis. Įprastai vyrams atliekamos nosies formos ar akių vokų, vadinamosios pykčio raukšlės  korekcijos, poodinių riebalų nusiurbimo operacijos.

Pasigražinti ir atsijauninti Lietuvoje ryžtasi emigrantai ir jų žmonos, nes čia estetinės chirurgijos paslaugos vis dar trigubai pigesnės nei Vokietijoje, Prancūzijoje ar JAV, o  paslaugų kokybė tokia pat.

„Northway“ estetinės medicinos centro gydytojo medicinos daktaro Arūno Jankausko tvirtinimu, būtent dėl paslaugų prieinamumo, saugumo ir kokybiškumo mažėja vyraujančių stereotipų: „Moterys vis rečiau klausia, ar krūtų implantai neplyš skrendant lėktuvu ir silikonas neištekės.“

Tačiau ir A.Jankauskas ragina chirurginei operacijai pasiryžusias pacientes pasvarstyti, ar užteks ryžto ir noro kartoti tokią pat operaciją po 10 ar 20 metų.

„Išties ši invazija nėra tokia nekalta, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Implantų keitimas ar krūtų formos korekcija nepraeina be pėdsakų, vis tiek lieka randai, o po operacijos prabėgus tam tikram laikui kūnas vėl keičiasi. Ar užteks kantrybės prižiūrėti save tinkamai? Retai susimąstoma, kad investicija į grožį nėra vienadienė“, – primena I.Sakalauskaitė.

Dėstytoja A.Bačiulienė ir po plastinės operacijos tikina nesiliovusi rūpintis savo kūno grožiu – ji ir toliau reguliuoja mitybą, nuolat lankosi sporto salėje, naudoja gerą kosmetiką.

BFL

Apie tai, kad Lietuvoje stokojama pagarbos tam tikrų profesijų atstovams, o brandūs darbuotojai nurašomi kaip per seni, gali papasakoti kone kiekvienas aptarnavimo srityje dirbęs žmogus. 51 metų vilnietis Virmantas Bagdonas – vienas jų. Kas rytą kinų restorano duris praveriantis padavėjas sako, kad jį šioje kavinėje išlaikė tik čia vyraujantis geras mikroklimatas.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

„Kaskart grįžęs iš Prancūzijos nusistebiu, kad dirbti padavėju Lietuvoje gali bet kas, paimtas iš gatvės“,  – dėmesį į už baro stovinčius pirmo ir antro kurso studentus atkreipia kitokią aptarnavimo kultūrą savo akiratyje stebintis Karolis Baublys.

Jaunystės kultas

Išsikėlusi tikslą surasti penkiasdešimtmetį ar keturiasdešimtmetį padavėją Vilniuje pirmiausia suku į „Neringą“. Seniausia Vilniaus kavinė kažkada garsėjo kelias vilniečių kartas aptarnavusiomis padavėjomis. Bet ir „Neringoje“ senųjų padavėjų jau seniai nė kvapo.

Atsitiktine tvarka užeinu į „Telegrafą“, „Lauro lapą“, „Bistro 1 Dublis“, „Sweet Root“, „Stebuklus“… Penkiasdešimtmečių padavėjų, ką jau kalbėti apie dar vyresnius, čia nė su žiburiu nerastum. Tai sutapimas ar restoranų pasirinkta jaunystės politika ir vyresniųjų genocidas? Pagaliau! Tik Gedimino prospekte esančioje „Esse“ randu tai, ko ieškau.

Vietų, kuriose vietoj jaunų, nepatyrusių padavėjų galima sutikti vyresnių savo amato meistrų, Lietuvoje ne tiek daug. Iš mano aplankytų – „Šturmų švyturys“ ir „Ida Basar“ Vilniuje, „Tony Resort“ Anupriškėse, šalia Trakų, „Monte Pacis“ Kaune.

Brandūs ir savo darbą išmanantys padavėjai šiuose restoranuose žino, ką ir kada pasakyti, neerzina kliento kvailu paslaugumu – klientus jie tarsi intuityviai jaučia. Tačiau kodėl Lietuvoje restoranuose dirba tik jaunimas?

Sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė Violeta Šekštelienė apgailestauja, kad, be jos pačios vadovaujamo ir „Naručio“ restorano Vilniaus senamiestyje, pamatyti ne vieną dešimtį metų su prijuoste ir varlyte besisukantį brandesnį padavėją – tas pats, kas mėnulį, užtekėjusį dieną.

Išimtys patvirtina taisyklę

„Vienu metu buvau susvyravęs ir išėjęs, mėginau prekiauti ginklais. Tai vis dėl savo medžioklės pomėgio, bet prastu laiku darbą keičiau: atsikeliu ryte – tamsu, grįžtu namo – tamsu, o per pietus buvusi vadovė skambina ir teiraujasi, kada grįšiu. Taip ir neatlaikiau spaudimo“, – juokiasi 19 metų V.Šekštelienės restorane dirbantis padavėjas V.Bagdonas.

Už draugiškumą klientų ir jų vaikų vertinamas V.Bagdonas sako nuo mažens norėjęs darbo su žmonėmis, tokį ir gavęs. „Svarbiausia – nuolankumo ir kantrybės nepritrūkti: vienas paprikų nevalgo, kitas bambukų pageidauja“, – juokauja iš Kėdainių kilęs padavėjas.

Reta Vilniaus restoranų išimtis labai ilgai buvo ir 63-ejų Kazimieras Klimaitis. Jei ne buitinė trauma, matyt, ir šiandien jis dar suktųsi tarp baltomis staltiesėmis dengtų stalelių Arūno Oželio restorane „La Provence“. Dabar tenka verstis iš pensijos, prisiduriant buvusių arbatpinigių santaupomis.

„Jie nebuvo dažni, bet solidūs, – trumpai ir vyriškai nukerta šiuo metu Vilniaus priemiestyje, paupyje, įsikūręs pašnekovas, o paklaustas apie didžiausius kada nors gautus arbatpinigius, ištaria: – 600 eurų.“

„Veido“ herojaus gyvenimas vertėsi prieš trejus metus, kai iš pažiūros nekalta trauma baigėsi trylika kojos operacijų ir darbo praradimu. „A.Oželis siūlė sugrįžti ir po ligos, bet kad šlubas likau“, – prasitaria šiandien jau nedirbantis K.Klimaitis.

62-ejų Genovaitei Remeikienei, dirbusiai ne viename „Kristianos“ salone konsultante, vedėja ir vadovės pavaduotoja, simpatizuoja ne viena vilnietė. Prisižiūrėti dar iš savo močiutės išmokusi moteris sako, kad tai bene vertingiausia gyvenimo pamoka, kurią turėtų išmokti kiekviena moteris. Juvelyrikos mokslus baigusi ir kuri laiką pagal įgytą profesiją dirbusi pašnekovė juokauja, kad jai gyvenime sekėsi – nei vyro, nei darbo ieškoti niekada nereikėjo.

„Dar Kaune dirbančią kosmetikos ir parfumerijos srityje mane pastebėjo Izolda Gudelis. Ji prasitarė, kad Vilniuje labai praverstų tokia darbuotoja, bet tada viskas tuo ir užsibaigė. Tik po kelerių metų buvau pakviesta į pokalbį su Benu Gudeliu“, – prisimena klientų konsultantė. Kvepalams nuo jaunų dienų sentimentų jaučianti G.Remeikienė juokauja, esą tik jie kalti, kad šiandien ji dirba Vilniaus Gedimino prospekte įsikūrusiame salone.

„Beveik du dešimtmečius Lietuvoje gyvenome nusisukę nuo tų, kuriems per 50, tačiau ir šiandien nematau, kad situacija labai keistųsi. Daugelyje sostinės parduotuvių, kavinių ir restoranų formuojama ilgų kojų, gražaus veido ir gero stoto politika“, – įsitikinusi sostinės kinų restorano „Trys klevai“ vadovė V.Šekštelienė. Šeimos restoraną iš tėvo perėmusi ir jam vadovaujanti moteris kartais ir savęs klausia, kas jos pačios lauktų, atsisakius šios veiklos.

Senti nenorime dėl nepalankaus aplinkinių požiūrio

Disertaciją senatvės tematika apgynusi sociologė Gražina Rapolienė svarsto, jog keblumų įsidarbinant brandesnio amžiaus žmogui Lietuvoje kyla todėl, kad senatvė mūsų šalyje priimama nenoriai. Todėl brandaus amžiaus žmonės, dirbantys aptarnavimo sektoriuje, ir vadinami gražia išimtimi.

Į klausimą, kodėl Lietuvoje aptarnavimo srityje matome nedaug brandaus ir vyresnio amžiaus darbuotojų, M.Romerio universiteto mokslininkė Sarmitė Mikulionienė atsako, kad dažnam darbdaviui samdyti patyrusio žmogaus tiesiog neapsimoka: „Toks žmogus žino savo vertę, derasi dėl geresnių darbo sąlygų, o jaunus, patirties neturinčius galima išsunkti kaip citrinas. Tuo ir paaiškinama dažna darbuotojų kaita kai kuriose įmonėse.“

Pasak S.Mikulionienės, vyresnių žmonių diskriminavimas darbo rinkoje Lietuvoje pasireiškia jau po 40-ies. Ką veikia iš darbo rinkos iškritę, savo autoriteto iki tol neįtvirtinę darbingo amžiaus žmonės? „Glaudžiasi dirbdami sargais ar valytojomis“, – pečiais trukteli mokslininkė.

„Lietuvoje iš 24 kalbintų 65–96 metų respondentų 21 senatvės išsigina: teigia nesantis senas, o tai įrodo, kad senatvė Lietuvoje stigmatizuojama. Žmonės nenori senti, nes praranda darbus, tampa mažai kam įdomūs ir reikalingi“, – aiškina sociologė.

Taigi nesvarbu, kaip apibūdinsime vyresnio amžiaus asmenį – senjoru, pusamžiu ar pagyvenusiu, ilgainiui šis žodis neatsiejamas nuo neigiamos reikšmės, kurio esmė – ne jo pavadinimas, o stigma, kuria ir norima pridengti priešiškumą senėjimui.

Parfumerijos ir kosmetikos parduotuvių tinklus „Kristiana“ ir „Kosmada“ valdančios įmonės „Fragrances International“ savininkas B.Gudelis pastebi, kad Lietuvoje vyrauja požiūris į vyresnio amžiaus darbuotojus, kaip į niekam tikusius.

Ne vieno restorano įkūrėjas A.Oželis daro prielaidą, jog seni žmonės diskriminuojami ir todėl, kad tebesame jauna valstybė, neturinti šeimos verslų ir restoranų lankymo tradicijų. Tad ar verta stebėtis, kad pasikeitus santvarkai didžioji dalis aptarnavimo sektoriaus profesijų atstovų išnyko kaip kokie dinozaurai? „Gal per visą Lietuvą ir susidarytų koks 50 vyresnių padavėjų restoranuose“, – svarsto A.Oželis.

Jis taip pat prasitaria, kad ne visiems „La Provence“ klientams patinka vyresnio amžiaus padavėjai: vieni kaip tik dėl jų ateidavo į restoraną, o kiti, priešingai, tokių nemėgo.

Senoji Europa vyresnių nediskriminuoja

Priešingai nei Lietuvoje, Vokietijoje, Šveicarijoje, Prancūzijoje ar Italijoje vyresnio amžiaus padavėjas ar pardavėja laikomi kokybės ir patirties standartu, o ne nusenusiais ir niekam tinkamais.

Svarstant, kas lemia diskriminacinę darbdavių politiką, būtina paminėti konkretaus darbo sektoriaus specifiką. Pavyzdžiui, intelektualinėje veikloje pirmenybė teikiama brandaus amžiaus, patyrusiam žmogui ir kreivai žiūrima į jauną specialistą. Užsienio darbdavių apklausos rodo, kad vyresni žmonės aptarnavimo srityje itin vertinami dėl gebėjimo patarti, mokėjimo išklausyti.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidžia, kad mūsų šalyje geriausio aptarnavimo tikimasi iš 31–40 metų amžiaus kavinėse, restoranuose, viešbučiuose, parduotuvėse dirbančių žmonių. 26,6 proc. respondentų mano, kad geriausiai klientus aptarnauja 22–30 metų, ir tik 25 proc. pasisako už 41–50 metų padavėjus ir pardavėjus. Vos 6,4 proc. miestiečių to tikisi iš 51–60 metų asmenų, o pasitikėjimą vyresniais nei 60-ies išreiškia tik 1,6 proc. apklaustųjų.

Sociologė S.Mikulionienė sutinka, kad tai, jog nepalankiai priimami vyresni žmonės, daugelį baugina, tačiau atsižvelgiant į sparčius šalies demografinio senėjimo ir emigracijos tempus nesunku suvokti, kokie riboti mūsų ištekliai.

„Aplinkiniai mus priima ne tik pagal išvaizdą, kuri nebe tokia kaip jaunystėje, –  labai svarbu, ką mes patys apie save manome ir kaip jaučiamės, ką spinduliuojame į aplinką savo laikysena“, – nesutinka su nurašytų žmonių teorija bene ilgiausiai televizijoje dirbanti diktorė, sveikinimų koncertų ir loterijų vedėja Laima Kybartienė.

Ne metų skaičius lemia aktyvią profesinę veiklą

Nors televizijos kameros negailestingos, L.Kybartienės įsitikinimu, tik nuo pačios asmenybės noro ir įdedamų pastangų priklauso, kiek ilgai ji bus aktyvi, įdomi sau ir aplinkiniams: „Nėra taip, kad sendamas nebesi niekam reikalingas. Nors buvo laikas, kai įsivaizdavau, jog televizijoje dirbsiu iki 41 metų, peržengusi šią ribą buvau taip įsitraukusi į darbą, kad metų tėkmę tiesiog pamečiau.“

Buvusios diktorės nuomone, jei tik moterys skirtų sau šiek tiek daugiau dėmesio, amžius netaptų kliūtimi jų karjerai: „Sutikite, jei darbdavys žiūrėdamas į nuotrauką matys švytinčias akis, nepriekaištingą šukuoseną ir solidžią darbo patirtį, nemanau, kad tinkama kandidatūra bus atmesta vien dėl 45-ojo gimtadienio.“

G.Rapolienė sutinka, kad gyvenimo kokybei žmogaus savivertė yra labai svarbi, tačiau teigia, jog Lietuvos darbo rinkoje ji vis dėlto mažai ką lemia: „Jei kandidatei 36-eri plius, dažnai jos gyvenimo aprašymas nė nebus svarstomas. Taigi šiuo atveju įgyti nuopelnai ir savivertė mažai ką reiškia.“

Lietuvos profesinio konsultavimo asociacijos narys Žilvinas Gailius neslepia: jo tėvui teko patirti, ką reiškia būti nurašytam darbo rinkoje dėl vyresnio amžiaus. Tai pačiai įmonei keturias dešimtis metų atidavęs inžinierius mechanikas pasikeitus savininkams buvo išprašytas tiesiog į gatvę.

„Susitaikyti su šia situacija nebuvo paprasta, bet jis nenuleido rankų. Išmestas ir nurašytas kaip nebetinkamas darbo rinkai, 72-ejų tėtis ir šiandien apsuptas velenų, smagračių, guolių – darbuojasi pagal individualios veiklos pažymą. Tačiau nedaugelis jo bendramečių pasižymi panašiu veiklumu. Nereikia toli žvalgytis – mano uošvis jau kuris laikas darbo klausimu labai pasyvus. Nors sveikatos dar turi, dėl visuomenėje vyraujančio požiūrio jo rankos nekyla. Gyvename šalyje, kurioje dažnas peržengęs tam tikrą amžiaus ribą tampa niekam nebereikalingas“, – tvirtina „Veido“ pašnekovas.

Iš dalies tokią darbo rinkos nuostatą lemia Lietuvos darbdavių mentalitetas. Kiekvienas daugiau keliaujantis po pasaulį sutiks, kad būti aptarnautam vyresnio amžiaus personalo – ne tik kokybės, bet ir gero tono ženklas, tačiau tik ne mūsų šalyje. Pakanka apsilankyti kelete vietinių restoranų, kavinių ar prekybos centrų, ir supranti, kad gyveni šalyje, kurioje vyraujantis jaunystės kultas nepalieka vietos brandai, patirčiai, o tai dažnai lemia ir kokybės stygių.

„Su buvusiais kolegomis nuėjome į kavinę. Mus aptarnaujantis jaunuolis trečią kartą bandė aiškintis, ar nevalgysime deserto. Trūkus kantrybei bičiulė išpyškino: „Gal pavaišinti norite, kad taip primygtinai siūlote?“ Klausimo užkluptas padavėjas ėmė skėsčioti rankomis, kad jis per mažai uždirba, tačiau po gerų dešimties minučių staiga išdygo nešinas desertu ir jau apgalvotu pareiškimu, jog nusprendė mus pavaišinti. Reikėjo pamatyti mūsų veido išraiškas“, – prisimindama šią istoriją juoku springo viena „Veido“ pašnekovė.

Tik po kurio laiko kompanija išsiaiškino, kad tąkart juos pralinksmino vienas geriausių restorano „Fortas“ padavėjų, tiesa, subtilumu tą vakarą nepasižymėjęs.

„Tik įgijęs patirties per ilgesnį laiką pajunti, kaip dažnai prie vienų ar kitų lankytojų vakaro metu gali prieiti. Vieni jų tikisi daugiau privatumo, o kitiems, priešingai, norisi padavėjo dėmesio“, – prisimena ir restorano „La Provence“ lankytojų norus per savo karjerą ilgainiui skaityti išmokęs K.Klimaitis.

Branda ir konkurencingumas

„Jaunas padavėjas šiandien leidžia sau prieiti prie kliento ir pranešti, kad restoranas uždaromas, o jūs turite susiprasti, kad esate išprašomas lauk. Ar leistų sau tai lankytoją gerbiantis ir namo strimgalviais nelekiantis šios srities profesionalas?“ – klausia šeimos restoranui antrą dešimtmetį vadovaujanti V.Šekštelienė.

Ne veltui Austrijoje jau kurį laiką veikiančiame restorane įdarbinami ne jaunesni kaip 40-mečiai darbuotojai. „Bendrauti su žmonėmis negali bet kas, atėjęs iš gatvės: būtina darbuotoją apmokyti, be reikiamos kompetencijos nieko nebus“, – įsitikinęs B.Gudelis.

74-erių Vilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijos vadovas Albinas Bagdonas atkreipia dėmesį, kad su užklumpančia senatve žmogaus judesiai išties tampa negrabesni, reakcijos lėtesnės, taigi su vyno taurėmis ir keliomis lėkštėmis vyresnis taip grakščiai kaip jaunas nepalakstys. „Kita vertus, į jaunystę visada smagiau akis paganyti, bet kas trukdo vyresniems darbo rinkos dalyviams imtis pagal amžiaus tarpsnį tinkamesnių darbų?“ – permąstyti savo galimybes ragina profesorius.

Jo įsitikinimu, kai kurios profesijos darbuotojus tarsi įpareigoja persvarstyti savo konkurencingumą ir galimybes pasiekus gyvenimo vidurį. „Tarkime, mūsų universitete galima dirbti iki 71 metų, o man ant nosies 75-eri, bet vis dar varstau universiteto duris. Kažin ar galėčiau tuo pasigirti būdamas aptarnavimo srityje. Šiuo atveju gelbsti mokslinė veikla“, – pripažįsta A.Bagdonas.

Mokslininkas sutinka, kad daugeliui lietuvių brandesnis ir vyresnis amžius siejasi su gyvenimo pilkuma. Tokios nuostatos laikosi dažnas iš aktyvios profesinės veiklos pasitraukęs gyventojas.

Mažai kam betinkamas – diagnozė, užkertanti galimybes jaustis laimingam ir verčianti matuotis išankstinį laidojimo namų drabužį. Matyt, čia ir slypi atsakymas, kodėl brandaus ir vyresnio amžiaus žmonės Lietuvoje patenka į neveiklumo vakuumą: keliauti ir pažinti pasaulio neišeina dėl lėšų stokos, o darbo rinka juos atmeta.

Logoterapijos (mokslo, orientuoto į gyvenimo prasmės paieškas) pradininko Viktoro Franklio teigimu, dėl šios priežasties psichiatrai šiandien vis dažniau susiduria su psichofiziniu į pensiją išėjusių žmonių sukriošimu. Didžioji jų dalis neranda sau artimo užsiėmimo, nors iš tiesų nori jaustis reikšmingi ir svarbūs. O jei dar pridėsime netektis, kai miršta sutuoktinis, vienas po kito šį pasaulį palieka bičiuliai, matysime nuolat besikeičiantį ir vis mažiau saugumo bei pasitikėjimo savimi teikiantį vyresnio žmogaus paveikslą.

Jei tikėsime Lietuvos darbo biržos duomenis, šiandien Lietuvoje yra per 63 tūkst. vyresnių nei 50 metų amžiaus bedarbių. Nors ir galime džiaugtis didesniu nei ES vidurkis vyresnio amžiaus asmenų užimtumu, bendros tendencijos ir prognozės kelia nerimą, nes būtent vyresnio amžiaus žmonės labiausiai rizikuoja tapti ilgalaikiais bedarbiais.

Paskutinius darbingo amžiaus metus skaičiuojantiems lietuviams vilties teikia pozityvūs Vakarų Europos pavyzdžiai. Galbūt ateityje ir Lietuvoje žmonės nebus diskriminuojami dėl vyresnio amžiaus, o jų patirtis bus tinkamai įvertinama ir įdarbinama. Juolab kad neretai darbdaviai kaip tik pageidauja labiau vyresniems žmonėms būdingų savybių, tokių kaip lojalumas ar pastovumas.

Tuo linkusi tikėti ir savo šeimos restoranui vadovaujanti V.Šekštelienė. Ji dar prisimena, kai prieš porą dešimtmečių viešėdama Maljorkoje pirmą kartą suprato, ką reiškia būti aptarnaujamai 75-erių padavėjo: „Tąkart pagalvojau, kad Lietuvoje tokia diena, matyt, neišauš, bet keletą išimčių jau ir šiandien Vilniaus senamiestyje turime.“