Sportinis charakteris leido G.Staniuliui pasiekti gerų rezultatų ir lažybų versle, todėl šiandien jo bendrovė klesti. Krepšinio aikštelėje užgrūdintas vyras surado nišą, kuri leido atsiskleisti geriausioms jo savybėms.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Gintaras Staniulis – žmogus, kuris negali, nemoka ir nenori pralaimėti. Jei ir pavyko prieš jį kurioje nors srityje nugalėti, būk ramus, namo neišeis, kol neatsirevanšuos. Taip 46-erių buvusį Kauno „Žalgirio“ gynėją, o dabar Lietuvos lažybų bendrovės „Topsport“ savininką apibūdina Lietuvos golfo federacijos prezidentas Rolandas Dovidaitis.

Su šalies krepšinio metru Arvydu Saboniu klestintį šalies verslininką lygindamas pašnekovas juokauja, kad bent jis daugiau tokių užsispyrusių, savo tikslo siekiančių ir sportiniu charakteriu pasižyminčių žmonių mūsų šalyje nepažįsta.

Pirmajai ir didžiausiai šalies lažybų bendrovei vadovaujantis buvęs profesionalus krepšininkas verslo idėją parsivežė iš Čekijos, o stoti prie įmonės vairo nusprendė drauge su buvusiu suolo draugu, taip pat praeityje puikiu krepšininku Dainiumi Gulbinu. Jis – dabartinis įmonės vadovas ir akcininkas.

„Vos tik įkūręs lažybų bendrovę „Topsport“ Gintaras paskambino ir priminė, kad ir aš  žadėjau dalyvauti šiame versle“, – apie keturioliktus metus drauge dirbantį bendramintį atsiliepia vienos sėkmingiausių Lietuvos įmonių vadovas.

2002 m. pirmąjį lažybų punktą Lietuvoje atvėrę partneriai šiandien išsiplėtė iki 90 lažybų punktų. 33 šalies miestuose įkurtuose lažybų salonuose dirba 359 žmonės. „Idėjinis mūsų variklis – Gintaras, nuo jo viskas ir užsisuko“, – apie nišą, kuri tik iš pirmo žvilgsnio atrodo specifinė ir ne itin pelninga, pasakoja D.Gulbinas. „Topsport“ įkūrėjui G.Staniuliui ši veikla jau padėjo iškopti į turtingiausių lietuvių trisdešimtuką.

Lyderis iš prigimties

Dešimčia metų už G.Staniulį jaunesnis jo brolis Skirmantas, lažybų bendrovėje vadovaujantis įmonės rinkodarai, išgirdęs „Veido“ žinią, kad „Topsport“ patenka tarp pelningiausių šalies įmonių, neslėpė džiaugsmo: „Gintaras iš tiesų pasižymi lyderio savybėmis. Iš prigimties siekia būti geriausias savo srityje, o tai, kad sekasi įmonei – kruopštaus ir nuoseklaus jo ir suburtos komandos rezultatas.“

Pats G.Staniulis nebuvo toks entuziastingas. Jis, kaip ir D.Gulbinas, dėstė, kad sėkmės teko laukti kone dešimtmetį: ne iš karto žmonės lažybas surado, suprato, kaip jos veikia. Bet tai, matyt, įprasta, kai eini keliu, kuris dar nepramintas?

Tuo metu, kai Vakarų Europoje lažybos jau vertintos kaip įprastas verslas, Lietuvoje tokių paslaugų reklama buvo uždrausta, todėl sklaida apie įmonės veiklą kurį laiką ribota. Valdžia, nerasdama, o gal nenorėdama rasti būdų, kaip pažaboti nelegalų lažybų verslą ir pasistengti, kad į valstybės biudžetą įplauktų daugiau lėšų, nesudarė sąlygų legaliam  verslui.

„Pirmaisiais veiklos metais tekdavo investuoti savus, krepšinio aikštėje uždirbtus pinigus. Nepalankiai į mus žiūrėjo ne tik patalpų nuomininkai, nuolat atsakydavę erdvių lažybų bendrovei, bet ir bankininkai, kai ateidavome tartis dėl paskolų įmonės plėtrai. Pinigų negaudavome, tačiau į priekį vedė žinojimas, kad vieną dieną lūžis įvyks“, – prisimena G.Staniulis.

Lietuvos moterų krepšinio lygos direktorė Audra Ginelevičienė jį taip pat apibūdina kaip lyderį, gebantį priimti teisingus sprendimus: „Dar tuo metu, kai jis profesionaliai žaidė krepšinį, mačiau jį kaip charizmatišką žmogų, sugebėdavusį atsiriboti nuo užklupusių sunkumų ir kurdavusį šalia esantiems komfortišką aplinką.“

Nė dienos be sporto transliacijos

Nei tuomet, nei šiandien nesu girdėjęs jo kalbant pakeltu ar įsakmiu tonu. Žinote, kaip kartais nutinka su turtingais ir įtakingais žmonėmis, daugelis jų tampa įžeidūs, arogantiški, tačiau G.Staniulis liko toks pat prieinamas, paprastas ir savas“, – apie „Rotary“ klube užsimezgusią bičiulystę atsiliepia R.Dovidaitis.

Ne vienerius metus įmonės savininką pažįstantys „Veido“ pašnekovai sutaria, kad verslas buvusio krepšininko nepakeitė. Priešingai, sportinis charakteris leido jam pasiekti gerų rezultatų ir lažybų versle, todėl šiandien jo bendrovė ir klesti. Krepšinio aikštelėje užgrūdintas vyras surado nišą, kuri leido atsiskleisti geriausioms jo savybėms.

Ilgametė Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos rėmėja lažybų bendrovė „Topsport“ šiandien G.Staniulį verčia užsiimti jau ne sportu, o daugybe kitų reikalų, tačiau, kaip pripažįsta vienas įmonės akcininkų, nėra dienos, kad jų biure nebūtų įjungto televizoriaus su nuolat transliuojamais sporto kanalais.

„Nors ir nesėdime biure ištisą dieną, tiek Gintaras, tiek aš keliamės ir gulamės su mintimis apie darbą. Net ir vakare, sėdėdami prie įjungto televizoriaus, negalime likti abejingi tam, kokios sumos pastatytos“, – specifinio verslo užkulisius praskleidžia didžiausios bendrovės savo segmente žinovas D.Gulbinas.

Įsitraukimas taip pat generuoja įmonės pelną, kuris vien per pastaruosius metus ūgtelėjo 39 proc. Nepaisant aktyvios šio žmogaus veiklos ir nuolatinio idėjų lažybų sektoriui brandinimo, darboholiku G.Staniulio nepavadinsi. Nors jis pats ir neneigia, kad namuose visus kampus laiko žmona Deimantė, šeimai laiko suranda.

„Jis vienas tų tėvų, kurie ateina pažiūrėti vaikų varžybų. Matyt, tai iš sporto išlikę, nes dažnam verslo žmogui šiandien to pritrūksta. Į pinigų uždirbimą įsitraukiama taip, kad laiko nė savo vaikams nelieka, o Gintaras ir pats mėgėjiškus turnyrus organizuoja“, – apie bičiulio šeimos laisvalaikį pasakoja R.Dovidaitis.

Kol kas tik mėgėjiškai krepšinį žaidžiantys G.Staniulio sūnūs aštuoniolikmetis Džiugas ir šešiolikmetis Ignas nėra apsisprendę, ar pasuks į profesionalų krepšinį. Dar yra jaunėlė Elzė (8 m.), kuri save dar tik atranda.

Aštrų žaidimą perkėlė į verslą

Nors „Veido“ pašnekovas yra įtakingas verslininkas, itin draugišką įspūdį paliekantis pašnekovas, beveik niekur nėra aprašytas. Savo ir šeimos privatumą saugantis vyras neslepia – dabar daro retą išimtį. Interviu metu sklandžiai savo sėkmės istoriją dėstantis G.Staniulis palieka patikimo žmogaus įspūdį: vos nusileidus lėktuvui, kuriuo jis skrido, nepaisant įtemptos darbotvarkės, verslininkas neatsako žadėto interviu.

Dar 1994 m. vilkėjęs žalios ir baltos spalvos Kauno „Žalgirio“ krepšinio komandos aprangą, pašnekovas juokauja, kad net ir pasitikęs 46-ąjį gimtadienį jaučiasi taip, lyg būtų įgijęs antrąjį kvėpavimą. Jis nelaiko savęs nurašytu net ir krepšinyje. Dabar tik mėgėjiškai pažaisti ateinantis G.Staniulis neslepia, kad jam kartais nubunda noras išmesti iš galvos visus verslo reikalus bent jau savaitei. Tiek pakanka susigrąžinti energiją.

„Priešingai nei pirmaisiais veiklos metais, šiandien atsirado daugiau laisvumo, po aktyvių darbų ar pajutęs, kad jau reikia, leidžiu sau pakeliauti su šeima, bet grįžus ir įsisukus į kasdienę veiklą, romantika vėl išblėsta“, – „Veidui“ dėsto buvęs krepšininkas.

Sprogstamąja jėga ir veržlumu krepšinio aikštelėje pasižymėjęs G.Staniulis, Lietuvos krepšinio federacijos teisėjų asociacijos prezidento Kęstučio Pilkausko vertinimu, visuomet buvo žaidėjas, negailėjęs nei savęs, nei varžovų: „Krepšinio teisėjai vadino jį aštriu ir teisėjams nepalankiu žaidėju, tačiau jis niekad neperžengė ribų. Gintaras buvo ir išliko inteligentiškas žmogus.“

Daug apie Gintarą atskleidžia jo pažinčių ratas. Nuolat bendraujantis, šarmingas, aplinkinius sudominti gebantis pašnekovas pokalbį užmezga ir su buvusiais krepšinio aikštelės draugais, ir su verslo partneriais, bendradarbiais.

Ilgą laiką jautėsi stumiami už borto

Ekonomikos mokslus baigęs G.Staniulis juokauja, kad su skaičiais niekada nesipyko, tačiau  šiandien versle to jau negana: „Tik tuomet, kai atiduoti visas jėgas, pakeli iškylančius sunkumus, kliūtis, neprarasi to, ką tiek metų kūrei. Per vėlai pastebėti kritimai patys skaudžiausi, nes įsukti verslą iš naujo be galo sunku.“

Į praėjusį gyvenimo etapą G.Staniulis žvelgia filosofiškai ir mano, kad jei ne jo sukauptas finansinis indėlis, kažin kaip būtų sekęsi sunkiausiu metu kuriant dabartinį verslą. A.Ginelevičienė pabrėžia, kad jaunystėje sportavę vadovai versle yra kur kas labiau pasitempę: jų supratimas apie kasdienį darbą kitoks.

Verslininko brolis primena, kad Gintaro sėkmės istorijoje svarbiausias komponentas yra sunkus darbas: „Lyderio savybė – suburti drauge žmones, kurie padeda siekti bendrų tikslų. Gal ir anksčiau sėkmė būtų aplankiusi, jei ne valdžios nusistatymas išstumti legalius lažybininkus už borto.“

Viltis, kad situacija Lietuvoje keisis, legalių lažybų versle esantiems darbdaviams sužibo Seimui priėmus Azartinių lošimų įstatymo pataisas, kuriomis buvo reglamentuotas lošimas internete. Taip pat nustatytas 21 metų amžiaus cenzas klientams, suformuluoti reikalavimai lošimų organizatoriams registruotis, teikti duomenis apie lošėjus, turėti šalies teritorijoje veikiančius fizinius lošimo namus, galiausiai apibrėžtos jų mokestinės prievolės.

G.Staniulis sako, kad naujoji įstatymo redakcija papildys valstybės biudžetą. Būtent dėl nelegalų iki šiol kentėjo ne tik valstybės biudžetas, bet ir sąžiningai veikiančios ir mokesčius mokančios lažybų bendrovės. Tokia situacija tęsėsi ne vienerius metus, o verslininkų bandymai įtikinti valdžią tobulinti įstatymus atsimušdavo tarsi į sieną.

“Veidui“ pasiteiravus, kokios sąlygos sudarytos jo paties įmonėje žmonėms užsidirbti, verslininkas pabrėžia, kad kiekvienas norintis turi galimybę įrodyti, ko yra vertas. Startinė pozicija prasideda nuo bazinės algos, išdirbus metus žmogui prie uždarbio pridedama 10 procentų.

Taip skatinamas lojalumas ir motyvacija. Po 7 ar 8 metų darbo įmonėje alga sparčiai kyla. „Jeigu bendrovė plečiasi, darbuotojai turi sulaukti įvertinimo. Nors mūsų įmonės kultūroje žodžio laikymasis vis dar svarbesnis nei 100 puslapių pasirašyta sutartis“, – sako asociacijos Lažybų organizatorių aljanso valdybos pirmininkas G.Staniulis. Jis priduria, kad šios rinkos sėkmei, kaip ir 99 proc. verslų, reikšmės turi ir sezoniškumas.

Požiūris palengva kinta

Pasidomėjus, ar keičiasi Lietuvos visuomenės, bankų ir patalpų nuomotojų požiūris į lažybų ir azartinių lošimų organizavimu užsiimančius verslininkus, G.Staniulis pragiedrėja – šis sektorius jau kurį laiką vertinamas palankiau: „Dar atsimename laiką, kai į lažybų punktą užsukę gyventojai bijodavo, kad tik aplinkiniai jų nepamatytų, nes nežinia, ką pagalvos. Šiandien tai tampa krepšinio ar futbolo čempionatus lydinčia tradicija. Žmonės mėgsta lažintis pastatydami už savo mėgstamus žaidėjus po kelis eurus, padaugėja azarto, tad jiems žiūrėti žaidimą tampa smagiau.“

Drauge su G.Staniuliu verslą ant kojų statęs D.Gulbinas itin populiaria lažybų sporto šaka mūsų šalyje įvardija tenisą: „Gaila, kad šiandien galime pasidžiaugti vos vienu pasaulio pirmojo šimtuko žaidėju, jei Lietuva turėtų daugiau tokių kaip Ričardas Berankis, lažintis būtų kur kas įprasčiau.“

Apskritai lietuviai labiausiai lažinasi dėl krepšinio, futbolo ir teniso rezultatų. Tačiau labai azartiškais lietuvių nepavadinsi. G.Staniulis svarsto, kad vienos ar kitos šakos populiarumą galiausiai lemia sportininkų laimėjimai. Kaip itin užkrečiantį ir jaunąją kartą įtraukiantį pavyzdį mini plaukikę olimpinę čempionę Rūtą Meilutytę.

„Esame viena didžiausių lažybų bendrovių, tačiau nuspėti, kaip seksis ateityje, negalime. Kelią jau pramynėme, tačiau lažybų versle, kaip ir bet kuriame kitame, reikia palikti vietos atsitiktinumui ir rizikai“, – apibendrina į „Veido“ turtingiausių verslininkų sąrašą šiemet patekęs G.Staniulis.

Faktai apie įmonę

• 2001 m. įregistruota pirmoji Lietuvoje lažybų organizavimo bendrovė.
• 2002 m. bendrovei išduota licencija organizuoti lažybas.
• 2002 m. Kaune atidarytas pirmasis šalies lažybų punktas.
• 2005 m. pradėtos teikti lažybų internetu paslaugos.
• 2006 m. startuoja telefoninių lažybų paslauga.
• 2008 m. priimami pirmieji statymai šunų lenktynėse.
• 2010 m. pradėtos teikti lažybų paslaugos šunų lenktynėms internetu.
• 2011 m. internete startavo mobili lažybų versija.
• 2012 m. paleista „Android“, „iPhone“ ir „iPad“ lažybų programėlė.
• 2012 m. pradėta teikti lažybų žaidimus visą parą.

„Topsport” remia:

• Kauno „Žalgirį“,
• Vilniaus „Žalgirį“,
• Regionų krepšinio lygą,
• Vilniaus „Sostinės“ mėgėjų krepšinio turnyrą,
• Vilniaus krepšinio lygą,
• Kauno krepšinio lygą,
• Kauno krepšinio mėgėjų lygą,
• Klaipėdos krepšinio mėgėjų lygą,
• Šiaulių krepšinio lygą,
• Marijampolės krepšinio mėgėjų lygą,
• Kėdainių krepšinio mėgėjų lygą.

TRUMPASIS INTERVIU

Apie požiūrį į lažybų verslą, pinigus ir aplankiusią sėkmę.

-– Kaip nuosavas verslas keitė jūsų požiūrį į pinigus? Dar prisimenate, ką reiškia uždirbti pirmąjį milijoną?

-– Niekada nesėdėjau ir neskaičiavau laukdamas, kada įmonės skaitiklis persisuks iš penkiaženklio į šešiaženklį skaičių. Pradinį kapitalą uždirbau dar iš krepšinio. Jį galėjau investuoti į lažybų verslą. Taigi sportas suteikė ne tik gyvenimo pamokų, bet ir finansinį pagrindą.

-– Ar esate azartiškas?

-– Dėl to azartiškumo. Pagalvoju, ar jis ne perdėtas? Kartais po vieno ar kito mačo net pasijuokiu iš savęs, kad azartas buvo taip stipriai užvaldęs, jog buvau praradęs sveiką nuovoką. Tačiau tokiu būdu atsikratau susikaupusios įtampos ir nuovargio.

-– Ką jums reiškia būti klestinčiu verslininku?

-– Mano manymu, sėkmingas verslas susiklosto tuomet, kai gyveni juo, jauti jo pulsą. Tuomet nėra kasryt užklumpančios prievolės eiti į darbą, o atostogų metu traukia pažiūrėti, kas tavo versle vyksta. Lažybų verslas – mano gyvenimas. Be jo savęs jau neįsivaizduoju. Kita vertus, nesekdami pasaulinių tendencijų ir nematydami to, ką daro konkurentai, nuosmukio neišvengtume.

– Ar versle viskas klostėsi taip, kaip buvote numatęs?

-– Su lažybų verslu susipažinau per krepšinį, kiek daugiau nei prieš 20 metų žaisdamas Čekijoje. Pastebėjęs, kad lažybos ten labai populiarios, parsivežiau idėją įkurti lažybų bendrovę Lietuvoje, bet dar gerą dešimtmetį ją brandinau: reikėjo išlaukti, kol bus priimti įstatymai. Tačiau ir mano istorijoje viską lėmė atsitiktinumas. Pirmajame turnyre Čekijoje turėjo žaisti kitas žmogus, bet jis negavo vizos, jį pavaduoti turėjau aš. Komandos vadovai, pamatę, kaip žaidžiu, pasiūlė kontraktą. Taigi tos istorijos galėjo ir nebūti. Tai nulėmė visiškas atsitiktinumas.

-– Kuo ypatinga jūsų įmonės darbo kultūra?

-– Dirbti turi tiek valandų, kiek tuo metu reikia. Griežto darbo grafiko nėra. Jei žmogus jaučia, kad jo sėdėjimas biure tuščias, gali pasiimti laisvadienį. Svarbiausia, ar savo darbą atlieki tinkamai. O kaip tą darai, paties reikalas.

GINTARO STANIULIO DOSJĖ

Gimė: 1969 m.

Išsilavinimas: ekonomistas.

Alma mater: Kauno politechnikos institutas (dabartinis Kauno technologijos universitetas).

Verslo pradžia: 2001 m.

Sritis: lažybų organizavimas (pirmoji lažybų bendrovė Lietuvoje).

Pomėgiai: krepšinis, futbolas, golfas, kelionės.

Šeiminė padėtis: vedęs, turi 2 sūnus ir dukrą.

Ryškiausios savybės: žodžio žmogus, atsakingas, sportiškas, apsigimęs lyderis.

Shutterstock

Lietuvis ir darbas. Ar kada svarstėte, kodėl žydams svarbus šabas, o visiems krikščionims – sekmadienis? Kodėl senųjų tautų atstovai iki šiol brangina laiką, skirtą religijai? Dvasininkai vadina tai savotišku lūžio tašku, padedančiu žmogui atitverti išorinį laiką nuo asmeninio, skirto pabuvimui su Dievu, artimu ir pačiu savimi.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Jei tikėsime verslo psichologais, rūpintis darbu asmeninio laiko sąskaita linkę pernelyg atsakingi ir savo veikla motyvuoti asmenys. O darbdaviai atskleidžia, kad toks elgesys būdingas jauniems, asmeninio gyvenimo nesukūrusiems žmonėms. Tačiau tik suvokus takoskyros tarp darbo ir asmeninio gyvenimo nebuvimo grėsmes ir pasekmes įmanomas kokybiškesnis pasirinkimas.

Kaip pastebi Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios vyskupas Mindaugas Sabutis, šiuolaikiniam žmogui tai nelengvas uždavinys, nes visuomenėje pernelyg iškreiptas požiūris į darbo pobūdį: „Supratimas apie vieną ar kitą veiklą dažnai pateikiamas pernelyg romantizuotai, suprask, kad darbovietė yra vieta, kurioje turi išpildyti save kaip asmenybę.“

Psichologas Gediminas Navaitis teigia, kad dirbančio žmogaus pasitenkinimą didina kūrybiškumas, tinkamas mikroklimatas įmonėje ir karjeros galimybės: „Nesijaučiate laimingi savo darbe? Pamėginkite atlikti jį kūrybiškiau, bet per trumpesnį laiką.“

Psichologo vertinimu, Lietuvai bent jau artimiausiu metu tapti laimės ekonomikos valstybe negresia (pagal laimės indeksą esame 56 vietoje pasaulyje). Kitaip tariant, iki laimingiausių bei mažiausiai dirbančių šalių gyventojų – norvegų, olandų, danų ir prancūzų – šiandien mums vis dar kaip iki mėnulio. Nesunkiai tuo įsitikiname žvilgtelėję į savižudybių statistiką.

„Per metus Lietuvoje nusižudo daugiau kaip tūkstantis žmonių. Sutikite, gyvybės kaina, apskaičiuojama pagal teismų ir draudimo bendrovių praktiką, yra kur kas tikslesnis ekonominis rodiklis nei BVP. Tačiau įvertinus, kiek lėšų skiriama šiai problemai spręsti, akivaizdu, kad mūsų šalyje laimės ekonomikos principai ignoruojami“, – aiškina G.Navaitis.

Jei tikėsime Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (angl. OECD) duomenimis, vidutinis Lietuvos darbuotojas per metus vidutiniškai dirba 1839 val., latvis – 1928 val., graikas – 2060 val., o vokietis – tik 1363 val.

Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacijos šalių vidurkiu vadinamos 1770 val., tačiau laimingiausių šalių gyventojai (norvegai, olandai, danai ir prancūzai) dirba kur kas mažiau. Žinoma, tai nėra vienintelis paaiškinimas, kodėl šie žmonės laimingesni. Tačiau šiandien jau neabejojama, kad prie to smarkiai prisideda pačių darbuotojų ugdymas.

Kaip pavyzdį galima paminėti tai, jog Skandinavijos kraštuose itin didelis dėmesys skiriamas darbuotojų kūrybiškumui ir pasitikėjimo kultūros ugdymui, o Lietuvoje didžioji dalis gyventojų vis dar mano, kad kelią į laimę užtikrina darbštumas.

„Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų apklausa atskleidė, kad daugiau nei pusei (69,6 proc.) lietuvių viena svarbiausių sėkmingos profesinės veiklos savybių yra darbštumas, o kūrybiškumą svarbiu laiko tik 28 proc. apklaustųjų. 2,2 proc. miestiečių nurodė nežinantys, kuri iš šių savybių vertesnė.

Jei tik pasižvalgytume, tarkime, po danų ar norvegų įmones, pamatytume, kad ten kur kas labiau vertinamas kūrybiškumas, o darbštumas net nepatenka į vertybių skalės trejetuką. Kad skandinavų prioritetai visai kiti nei lietuvių, patvirtina šešerius metus vienoje Norvegijos bendrovėje informacinių technologijų konsultantu dirbančio Kęstučio Tomkevičiaus pasakojimas.

„Norvegijoje suteikiama daugiau laisvės planuotis savo darbo dieną ir savaitę. Priešingai nei Lietuvoje, čia darbdavys nestovi už nugaros ir nekontroliuoja, ką tu veiki. Visi darbuotojai žino savo atsakomybę, o vadovai savo žmonėmis pasitiki“, – skirtumais tarp Lietuvos ir Skandinavijos darbo rinkų dalijasi studijas prieš dešimtmetį Vilniaus universiteto Kauno humanitariniame fakultete baigęs lietuvis.

Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės instituto vadovas prof. dr. Tomas Davulis atkreipia dėmesį, kad ir Lietuvoje netrūksta darbuotojų, kuriems vadovai leidžia išnaudoti savo darbo laiką lanksčiai ir kūrybiškai. Taigi šiuo atveju žmonės motyvuojami ne pagal griežtą darbo laiko reguliavimą, o pagal atlaidesnį požiūrį į kontrolę. Kitaip tariant, nesilaikymas griežtų laiko reglamentavimo normų iš darbdavio pusės ir yra vadinamasis lankstumas.
„Negalėčiau tvirtinti, kad Lietuvoje to nėra, žinau nemažai pavyzdžių, kai darbdavys su darbuotoju susitaria. Taigi viskas atsiremia ne į griežto reguliavimo, o į mentaliteto dalykus“, – pabrėžia T.Davulis. Teisininkas dalijasi unikaliais bandomojo skandinavų projekto rezultatais, kai, įmonei sumažinus darbo valandų skaičių nuo 40 iki 30 val. per savaitę, darbuotojų produktyvumas padidėjo. Mažiau laiko praleisdami darbe, žmonės jį išnaudoja kur kas efektyviau, o tai leidžia sukurti daugiau pridėtinės vertės.

24-erių virėjas Gabrielius Račys, dirbantis virtuvės vadovo padėjėju Nacionalinėje dailės galerijoje, sako pavargęs nuo aktyvaus gyvenimo Londone. Ketverius metus be savaitgalių ir atostogų dirbęs lietuvis suvokė, kad laimingas bus tik grįžęs namo. Su įgyta kompetencija ir patirtimi Vilniuje darbo ieškojęs vaikinas netruko pastebėti, kad koją jam kiša jaunas amžius.

„Per vieną darbo pokalbį buvau išvadintas snargliumi. „Kaip gali ką nors mokėti dar savęs iki galo nepažįstantis žmogus?“ – klausė pats į darbo pokalbį mane pakvietęs darbdavys. Londone dėl jauno amžiaus į mane investavo, suteikė galimybes tobulėti, tačiau Lietuvoje tai rimta kliūtis“, – pasakoja Londono aludėse su ispanais ir jamaikiečiais dirbęs virėjo padėjėjas. Šiuo metu už tūkstantį eurų gimtojoje šalyje virtuvės vadovo padėjėju triūsiantis G.Račys juokauja suprantantis, kas skatina lietuvių verslumą, ir jau netolimoje ateityje žada atidaryti nuosavą kavinę.

Lietuvių literatūros tyrinėtoja, daugelio knygų ir vadovėlių autorė habilituota humanitarinių mokslų daktarė Viktorija Daujotytė-Pakerienė juokauja darbo vietą susikūrusi išeidama į pensiją. „Baigusi dirbti Vilniaus universitete tapau savo darbdave: tik nuo manęs priklauso, kiek ir kokių knygų parašysiu. Šiandien kiekvienas susiduria su pasirinkimų laisve, gali rinktis tai, kas jam tinkama. Neturėtume pamiršti, kad gyvenimo kokybė nesusideda vien iš atlygio už darbą. Jei gyveni emigracijoje, atsiribojęs nuo artimųjų, klausimas, kiek ilgai džiugins tie pinigai“, – įžvalgomis dalijasi V. Daujotytė-Pakerienė.

71 metų miškininkas Romualdas Urbonas sako per visą gyvenimą atostogavęs du kartus, ir tai tik dukters Eglės spiriamas. Turkiją ir Egiptą aplankęs pašnekovas visus šiuos metus jautėsi reikalingas Lietuvoje, todėl atostogauti jam tiesiog nebuvę kada: „Žmonės pavargsta tik nuo nemėgstamos veiklos, tačiau kai darbas atitinka žmogaus pomėgius, tampa jo gyvenimo būdu. Esu sutikęs nemažai keikiančių valdžią, likimą, blogą orą, bet tokie dažniausiai sėdi ne savo rogėse.“

R.Urbonas svarsto, kad daugelį žmonių nuo persidirbimo gelbsti šeima ir per laiką išgryninti pomėgiai: „Matyt, tai yra vienintelė galimybė kartais įjungti atbulinę pavarą. Tuomet ir mintyse sumaišties mažiau, ir dviejų laisvadienių pakanka.“

Jis pats sako per šiuos metus nuo darbo laisvu metu perskaitęs daugybę knygų. Jos ir lavino jo akiratį.

Kaip lietuviškąjį Maxą Weberį, nepataisomą darbomaną kolegos ir šeimos nariai apibūdina ir Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Sociologijos katedros profesorių habilituotą daktarą Zenoną Norkų. Tiesa, ir jis pats yra prasitaręs, kad jaunystėje jam reikėję pasirinkti šeimą arba mokslą, nes derinti šiuos dalykus nelengva. Profesoriaus dukra vaikystėje labai pyko, kad tėtis, nepaisydamas nei šventinių dienų, nei laisvadienių, neatsitraukia nuo savo tyrimų ir knygų.

Geležine valia ir atkaklumu pasižymintis mokslininkas su knygomis nesiskiria net visuomeniniame transporte: vos į jį įlipęs ima skaityti. Kaip juokauja akademiko žmona Jūratė Černevičiūtė, atitolęs nuo mokslinės veiklos jis jaučiasi lyg nesavas, tiesiog nežino, ko nusitverti. Dar studijų metais gebėjimu užsisėdėti bibliotekoje garsėjęs Z.Norkus ir šiandien pats paskutinis užveria universiteto duris.

Knygų bokštuose ir analizuojamų dokumentų žemėlapiuose skendintis jo kabinetas, matyt, geriausiai apibūdina mokslininko asmenybę. „Veido“ „Mini Nobeliu“ 2014 m. įvertintas profesorius Vilniaus universitete dirba trečią dešimtį ir iki šiol yra apibūdinamas kaip mokslininkas, kuriam visuomet pavyksta apčiuopti tai, kas įdomu žmonėms.

„Pagal tai, kada jo kabinete užsidega šviesa, galima tiksliai pasakyti, kelinta valanda“, – juokauja jo kolegos, o J.Černevičiūtė svarsto, kad klasikinio tipo mokslininkų, tokių kaip jos vyras, ateityje, kaip ir dinozaurų, matyt, neliks.

Verslo psichologas Artūras Deltuva aiškina, kad šiuo metu ir Lietuvoje daug dėmesio skiriama asmeninei ir profesinei veiklai atskirti: „Skirtingu gyvenimo tarpsniu kiekvienas mūsų nusprendžia, kiek darbo valandų jam gana. Iki nepriklausomos Lietuvos visas lietuvių gyvenimas buvo sudėliotas į lentynėles, tačiau šiandien turime nepalyginti daugiau lankstumo ir laisvės rinktis, kada ir kiek valandų dirbsime. Svarbu tik suvokti galimas grėsmes ir pasekmes, kad nepritrūktume gebėjimo laiku sustoti, norėdami išlipti iš viršvalandžių vilkduobės.“

Savo verslą turintys žmonės pernelyg ilgas darbuotojų darbo valandas linkę vertinti kaip negebėjimą planuoti savo laiko ar tam tikrų kompetencijų stygių. Tiesa, daugelis jų sutinka, kad be viršvalandžių sėkminga karjera sunkiai įsivaizduojama.

T.Davulio manymu, sėkmė užkoduota kasdieniuose mūsų pasirinkimuose, o teiginys, kad Lietuvoje pasirinkimo nėra, jam atrodo kaip atgyvena: „Lietuviai gali rinktis, kokioje šalyje ir kiek dirbs, kokia kalba kalbės.“

Psichologas sutinka, kad šiandien jau ne dirbamų valandų skaičius, o pasiektas rezultatas daugelyje kūrybinių sektorių lemia atlyginimą. Kūrybiškumą jis vadina vienintele ypatybe, suteikiančia valstybei konkurencinį pranašumą.

Jam antrinantis G.Navaitis prideda, kad tik laimingą individą galime laikyti ekonomine vertybe, nes jis sugeba sukurti daugiau: „Įprastai tokie darbuotojai labiau patenkinti savo veikla, todėl kūrybiškiau dirba.“

Vyskupas M.Sabutis sutinka, kad darbas neturėtų būti suvokiamas kaip atsiteisimas už nuodėmes, priešingai: „Savo darbo kokybe ir našumu rodome savo požiūrį į Dievą. Taigi savo veiklai atsidavusius asmenis pažįstame ne iš aprangos, laikysenos ar pasirinktos gyvensenos, o iš jų veiklos rezultatų.“

Išties kartais pakanka apsižvalgyti, kad suprastume, kaip pastaraisiais metais kito lietuvių požiūris į darbą ir į kokybišką laisvalaikį: iš pomėgių atsiradę verslai – matyt, vis dar geriausias įrodymas, kad pokytis lietuvių sąmonėje įvyko ir dažnas šiandien savo gyvenimą vertina jau visai kitaip nei prieš 25 metus.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako socialinių mokslų daktaras, verslo psichologas Artūras Deltuva.

– Kas skatina darbuotojus dirbti viršvalandžius?

– Jei dirbama ne darbo valandomis, tai byloja apie stiprią asmens motyvaciją ir aktyvų įsitraukimą į darbo procesą. Kitas momentas, tai – motyvuotų žmonių vilkduobė, į kurią įkritusieji savo profesine veikla rūpinasi kur kas labiau nei asmeniniu gyvenimu, apleidžia savo pomėgius, tad tik laiko klausimas, kada juos užklups rutina ir nuovargis. Profesinė veikla užima išties didelę dalį mūsų gyvenimo, tačiau pakanka savęs paklausti, kaip atrodytų kasdienybė praradus darbą. Tikėtina, jei nėra kitų gyvenimo sričių, atsivertų tuštuma ar net egzistencinė krizė.

– Taigi išeitų, kad persidirbimo valandos nėra jau tokios nekaltos, kaip galime manyti?

– Nesu linkęs apie viršvalandžius kalbėti tik blogai. Galbūt kažkuriuo amžiaus tarpsniu, jei žmogus mėgaujasi savo veikla, patiria pasitenkinimą, o darbdavys iš to gauna nemenką pelną, tai nėra blogai. Tačiau nuolatinė gyvensena tokiu ritmu alina, nepalieka vietos kitoms, ne mažiau svarbioms gyvenimo sritims, todėl svarbu palikti darbines užduotis ten, kur jų vieta, o sau leisti nuo jų atsikvėpti. Taip apsisaugosime nuo perdegimo: nepamirškime, kad versle, kaip ir sporte, ilgos distancijos įveikiamos tik po trumpų treniruočių.

– Tačiau įsisukus į profesinį verpetą atsitraukti nuo rutinos ne visiems paprasta. Ką patartumėte?

– Rutina sustiprina kasdienius mūsų įpročius, taigi ilgainiui vis mažiau susimąstome apie tai, ką veikiame. Jei nemokame savęs sustabdyti, automatizmo mūsų gyvenime vis daugėja. Trumpas atokvėpis skirtas labiau mūsų fiziologinėms jėgoms atkurti, o siekiant gilesnio savo gyvenimo pajautimo reikėtų ilgesnių atostogų. Jos suteikia galimybę atsitraukti nuo aktyvios veiklos ir paklausti savęs, ar esu patenkintas esamu gyvenimu, ar matau jo prasmę. Žmogui suteikta galimybė pažvelgti į savo gyvenimą sąmoningai – reikėtų tai išnaudoti.

– Skandinavai jau kurį laiką gyvena vadovaudamiesi pasitikėjimo kultūra. Kuo ji naudinga profesinėje srityje?

– Darbdavio nepasitikėjimas darbuotojais labai brangiai kainuoja pačioms įmonėms, tai stabdo motyvuotų žmonių parengtį, apriboja jų potencialą ir motyvaciją. Įmonėje vyraujanti nepasitikėjimo kultūra nuskurdina individo prigimties atsiskleidimo galimybes. Jau seniai praėjo laikai, kai laiku sukontroliuotas plaktukas galėjo prikalti daugiau lentų. Pasaulinės tendencijos rodo, kad šiandien kur kas svarbiau rasti erdvės platesniam potencialui atsiskleisti. Tai žmonės patiria kaip saviraišką ir kūrybiškumą.

– Kokias darbuotojų savybes vadintumėte svarbiomis jų profesinėje perspektyvoje?

– Pastaruoju metu vis svarbesnis ir labiau vertinamas tampa mūsų gebėjimas atsiskleisti konkrečioje situacijoje pagal tai, ko iš mūsų viena ar kita situacija reikalauja (naujame darbo kolektyve arba pagal naujus darbo įgūdžius). Visi kaupiame potencialą, bet mūsų vertė priklauso nuo to, kiek jį tam tikrose situacijose sugebame parodyti. Dažnu atveju tai lemia mūsų gebėjimas sujungti emocijas, žinias ir įgytus įgūdžius.

„Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Mantvydas Leknickas

Kūrybiškumas. Mantvydas Leknickas kritikų vadinamas fenomenaliu rašytoju, kurio tekstai dera prie socialinių tinklų dinamikos.

„Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių norint kažko pasiekti, bet visa tai įveikiama“, – teigia socialiniuose tinkluose pirmąją savo eilėraščių knygą „Kniedytos mintys“ išpopuliarinęs Mantvydas Leknickas. Apie tai, kaip šiandienos rašytojas turėtų atrodyti socialiniuose tinkluose, politikos mokslus baigęs kūrėjas dalijosi įžvalgomis ir progreso konferencijoje „Login“.

Kaunietis, asmeniniu pavyzdžiu įrodęs, kad įdomus ir viešai prieinamas poezijos turinys gali tapti sėkmingo verslo tramplinu, šiandien dirba savo paties įkurtoje socialinių tinklų agentūroje „Cocos.lt“ ir gelbsti savo kūrybą ar save populiarinti siekiantiems asmenims.

VEIDAS: Lietuvoje išgarsėjote kaip pirmasis poezijos autorius, debiutavęs naudodamasis vien socialiniais tinklais. Įprastai skaitytojų auditorijai savo knygą pristatę rašytojai nuo jos atsiriboja, o jūs pasirinkote priešingą taktiką. Ar ji pasiteisino?

M.L.: Mano socialinio tinklo profilyje per trejus metus apsilankė 206 tūkst. vartotojų. Tai tik įrodo, kad pasitelkus šiuolaikines priemones gana paprasta pasiekti auditoriją, aukštus skaitomumo rodiklius. Dėl savo viešumo socialiniuose tinkluose iki šiol sulaukiu daug kritikos, bet, man regis, rašytojo tikslas ir yra pasiekti kuo daugiau žmonių.

Šių metų progreso konferencijoje „Login 2015“ akcentavau problemas, kurias matau šiandieninėje literatūroje. Viena jų yra ta, kad rašytojai nesistengia rasti būdų, kaip pasiekti grįžtamąjį ryšį. Jiems įprasta skųstis, kad negaunama finansavimo, o gyventi vien iš kūrybos sudėtinga, bet tokia situacija susiklosčiusi ne tik Lietuvoje. Užsienio pavyzdžiai tik įrodo, kad kuriantis žmogus iš savo darbo vargiai pasistato namus ar nusiperka naujausius automobilius. Bet juk kiekvienas renkasi.

VEIDAS: Išgirdus iš Lietuvos leidėjų „ne“, matyt, neliko nieko kito, kaip tik imtis knygos leidybos ir platinimo pačiam?

M.L.: Nesulaukęs leidyklų susidomėjimo pamaniau, kad galima sudaryti išankstinį dar neišleistų knygų užsakymą (norėjau pamatyti, kiek žmonių ryžtųsi mano knygą įsigyti). Instagrame galima rasti ne vieną kūrėją, tokiu būdu surinkusį tūkstančius gerbėjų ir išleidusį savo knygas. Pripažįstu, man pačiam buvo šiek tiek netikėta: per pirmą savaitę mano poezijos knygą užsisakė apie 1,5 tūkst. žmonių ir iki šiol ją vis dar perka. Neturėjau nuoseklaus plano dėl savo knygos, man tiesiog patiko rašyti, taigi eksperimentas pasiteisino. Žinoma, man labai padėjo patirtis, įgyta reklamos agentūroje, taip pat  socialinių medijų išmanymas.

VEIDAS: Kiek jums pačiam viešumas socialiniuose tinkluose pasirodė priimtinas?

M.L.: Dažnas, parašęs knygą, nuo jos atsiriboja: esą jūs galite įsigyti mano kūrinį, bet pats toliau nebendrauju. Nemanau, kad tai teisingas kelias, juolab kad šiandien tam turime visas galimybes. Asmeniškai aš pats stengiuosi savo skaitytojams skirti kuo daugiau dėmesio ir laiko. Neabejoju, kad tai viena priežasčių, kodėl tiek žmonių (daugiau nei 50 tūkst.) skaito mano mintis socialiniame tinkle. Jiems patinka nuolat juntamas ryšys. Bendraudamas su žmonėms jaučiu, kad jis jiems svarbus.

VEIDAS: Minėjote, kad norėdamas išleisti knygą kreipėtės į kelias dešimtis leidyklų, tačiau jos neatsiliepė. Kaip manote, kodėl leidėjai tokie abejingi jauniems talentams?

M.L.: Leidyklos mūsų šalyje vis dar labai senamadiškos, tarsi įstrigusios praėjusiame laike. Tačiau tai neturėtų stabdyti rašančių žmonių – visada yra kitų kelių. Galbūt tie keliai šiek tiek rizikingesni, bet verta juos išbandyti. Dažnas mano, kad Lietuvoje per maža rinka ir per daug kliūčių kažko pasiekti, bet tai netiesa.

VEIDAS: Kokias sąlygas rašytojams kelia Lietuvos leidyklos?

M.L.: Viena jų – kad parašyti kūriniai iki pasirodymo knygynų lentynose negali būti skelbiami internete, socialiniuose tinkluose. Šiuo klausimu mūsų leidėjai dar labai senamadiški. JAV ne viena leidykla pati „medžioja“ rašančius žmones, kurie dalijasi savo kūriniais socialiniuose tinkluose, ir siūlo jiems išleisti knygas. Deja, Lietuvoje nieko panašaus dar neturime. Galime pasidžiaugti tik Rašytojų sąjungos skelbiamo pirmosios knygos konkurso iniciatyva.

VEIDAS: Taigi jūs pats pasukote netradiciniu keliu: ėmėte skelbti savo knygą socialiniame tinkle?

M.L.: Taip, didžioji dalis mano poezijos knygos „Kniedytos mintys“ turinio buvo paskelbta nemokamai socialiniame tinkle. Kitas aspektas – kūrėjų sumaterialėjimas. Daugelis jų įsivaizduoja, kad kūryba turi būti priimama tik mokamais būdais. Bet tai – visiška atgyvena. Jei siūlomo produkto turinys kokybiškas, paslaugos vartotojas net ir turėdamas nemokamą prieigą norės atsilyginti tos paslaugos teikėjui. Taigi požiūris, kad viskas turėtų būti mokama, yra neteisingas. Aš net ir po knygos išleidimo dalimi savo kūrybos vis dar dalijuosi nemokamai. Kiekvienas autorius turėtų suvokti, kad lietuviai negali mokėti labai daug. Tai jei vieniems patinka kurti, o kitiems – skaityti, kodėl tuo nepasidalijus nemokamai? Juk ir tada galima išleisti knygą.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta manančiųjų, kad jaunystė yra gana didelė, tačiau laikui bėgant praeinanti yda. Ar jūsų nežeidžia kritikos strėlės dėl amžiaus?

M.L.: Lietuvos visuomenėje nusistovėjęs požiūris, kad jaunas žmogus negali rašyti, negali garsiai kalbėti, nes jis dar esą nepakankamai subrendęs, nepakankamai pažinęs jį supantį pasaulį. Iš dalies esu linkęs su tuo sutikti, tačiau nereikėtų pamiršti, kad net ir jaunas žmogus yra sukaupęs daug patirties, išgyvenimų. Į pirmąją knygą ir stengiausi sudėti viską, ką esu patyręs per dar gana trumpą savo gyvenimą. Mano skaitytojai vertina atvirumą, jaučia, kad nesislepiu nuo jų po sudėtingiausiais žodžiais. Lietuvių literatūroje iki šiol nieko panašaus nebuvo. Gal pernelyg nuo skaitytojo atitolęs rašytojas, menkas jų tarpusavio ryšys ir yra atsakymas, kodėl literatūra mūsų šalyje patekusį į tokią sudėtingą situaciją. Aš kaip tik tai ir stengiuosi pakeisti.

VEIDAS: Prie jūsų kūrybos sėkmės nemažai prisidėjo darbas reklamos agentūroje: rinkodaros procesų ir reklamos socialiniuose tinkluose išmanymas. Vis dėlto ar nepavargstate būti nuolat pasiekiamas?

M.L.: Norint būti pastebėtam, žinomam ir skaitomam šiandien nebeužtenka sukurti ir užrašyti savo minčių. Ne mažiau svarbu išreikšti jas siejant su vaizdu, garsu ir stebėti, kaip tai evoliucionuoja socialiniuose tinkluose. Taip, tai iš tiesų atima nemažai laisvo laiko. Bet jei nesi matomas internete ar socialiniame tinkle, tavęs tiesiog nėra. Tai, kad rašytojai bijo savo skaitytojų, yra gana didelė problema. Tie, kurių šiandien nėra socialinėje erdvėje, matyt, suvokia, kad joje sulauks ne tik pagyrų, bet ir kritikos, patyčių. Tačiau tai neišvengiama, nes didžioji dalis visuomenės leidžia laiką internete. Nepaisant to, kiek tau metų – trisdešimt ar šešiasdešimt, reikėtų išmokti su tuo susigyventi.

VEIDAS: Kaip gerai pažįstate auditoriją, kuriai rašote?

M.L.: Kadangi dirbu su socialine medija, žinau, kaip patikrinti, kiek procentų besilankančiųjų mano puslapyje sudaro moterys, o kiek vyrai. Tiesa ta, kad apie 80 proc. mano skaitytojų – moterys. Vyrai sunkiau atsiveria, o galbūt nenori pripažinti, kad juos domina kūryba. Bet sulaukiu ir jų užklausų bei žinučių.

VEIDAS: Kritikai apibūdina jus kaip jausmo poetą ir sentencijų meistrą, kuriam pavyksta užčiuopti visuomenės pulsą. Į kokias problemas gilinatės savo eilėmis?

M.L.: Tik nedidelė dalis žmonių šiandien nebijo kalbėti apie savo vidinį pasaulį. Aš stengiuosi nieko neslėpti, nes tikiu, kad blogiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra tylėti ir užsisklęsti savyje.

Pats neslepiu savo jausmų ir sulaukiu daugybės žmonių žinučių. Vienomis jų man dėkojama už tai, kad palaikau ar išklausau, kitomis diskutuojama tam tikrais klausimais. Mūsų visuomenėje bene labiausiai ir trūksta vienas kito palaikymo. Taip pat man svarbios žmogaus teisės. Visa savo kūryba stengiuosi akcentuoti, kad meilei ar jausmams nėra vidinio paliepimo, taigi negalime smerkti homoseksualių santykių.

Daug dėmesio skiriu ir vyro įvaizdžiui šiuolaikinėje visuomenėje. Iki šiol manoma, kad vyras turi būti stiprus, nerodyti vidinių išgyvenimų, tačiau galbūt dėl šios priežasties mūsų šalyje žudosi triskart daugiau vyrų nei moterų?

VEIDAS: Mantvydai, kaip atrodo šiandienos rašytojo kūrybos procesas?

M.L.: Iš tiesų nesu linkęs hiperbolizuoti kūrybos proceso, man nereikia smilgos, cigaro ar pypkės. Stengiuosi žiūrėti į tai kaip į darbo procesą, kuriam būtina aiški struktūra. Pasitaiko, žinoma, ir staigių minčių proveržių, kai būtina viską mesti ir rašyti, bet dažniausiai sugebu save suvaldyti. Visada po ranka turiu popieriaus ir telefoną, kad galėčiau konspektuoti mintis. Kartais mintį, kurią įkvėpė per radiją skambanti daina, užsirašau net automobiliui stabtelėjus prie žalio šviesoforo signalo. Rašymui esu paskyręs tam tikras dienas, tuomet ir rašau vienumoje. Manau kiekvienam iš mūsų labai svarbu išmokti pabūti pačiam su savimi.

VEIDAS: Ar turite rašytojų autoritetų, o gal skaitote tik savo kūrybą?

M.L.: Neskaitant kitų autorių kūrinių kažką parašyti pačiam būtų labai sudėtinga, gal net neįmanoma. Esu perskaitęs beveik visas amerikiečių poeto ir rašytojo Charleso Bukowski’o knygas. Iki šiol mane įkvepia jo rašymo stilius – šiek tiek atžagarus, vulgarus, tačiau aiškus ir kitoks nei daugelio rašytojų. O lietuvių literatūra man atrodo pernelyg apkrauta aforizmais ir sudėtingiausiais žodžiais. Panaši situacija ir dėl lietuviškų kino filmų, kurie persmelkti tam tikros melancholijos.

Atvirai pasakysiu, kad tai, ką skaičiau mokykloje, nedarė manęs laimingu žmogumi. Sudėtingi, dažniausiai neigiamą emocinį krūvį turintys kūriniai man kėlė klausimą, kodėl lietuviai rašo taip liūdnai. Pakanka perskaityti keletą Romualdo Granausko ar Žemaitės eilučių, ir iš veido pameti šypseną. Man patinka rašyti kitaip. Tikiu, jog net ir liūdną emociją galima perteikti taip, kad žmogus pajustų, jog ne viskas juoda, yra išeitis. Taigi stengiuosi nuteikti save pozityviai.

VEIDAS: Kaip reikėtų iššifruoti jūsų knygos „Kniedytos mintys“ pavadinimą?

M.L.: Pavadinimas gimė iš vieno mano eilėraščio: „Kad ir kokios laisvos, nesustabdomos jos bebūtų – mintys visada lieka prikniedytos prie žmonių, akimirkų, į kurias sugrįžti beprotiškai trokštame. Net, jei jos ir svetimos. Tada jas kniedijame prie savo istorijų ir mums bent trumpam pasidaro gera. Liūdna. Ilgu. Bet gera.“ Taigi kai kurios iš jų yra mūsų pačių prikniedytos, kai kurios – aplinkinių prilipintos, nuo kai kurių bėgame, bandome nusikratyti, bet ne visada pavyksta. O jei pabėgame, jų vietoje atsiveria skylės ir randai… Tai atspindi šiandieninę mano būseną ir kūrybą.

VEIDAS: Šiandien jūsų knygą „Kniedytos mintys“ galima išvysti ir knygynų lentynose. Žinomumas ir populiarumas socialiniuose tinkluose atvėrė duris ir į šią rinką?

M.L.: Kone trys dešimtys leidyklų, į kurių duris beldžiausi ir kurios sakė „ne“, po knygos pasirodymo pačios ėmė mane kviestis. Taigi paneigiau daugybę stereotipų, kuriuos susikūriau ir aš pats. Pavyzdžiui, viena iš tų nuostatų buvo ta, kad jei nesi pasirašęs kontrakto su leidykla, negali dalyvauti knygų mugėje. Tačiau net ir sustabarėjusiame leidyklų pasaulyje esama šviesos: leidykla „Obuolys“ pati mane į ją pakvietė. Šiandien jau palengva galvoju ir apie antrą knygą.

VEIDAS: Savo skaitytojams buvote pažadėjęs, kad kiekvienas, užsisakęs knygą per pirmą savaitę, gaus dovanų ir jūsų ranka rašytą eilėraštį. Ar skaičiavote, kiek jų teko dovanoti?

M.L.: Su spaustuve buvau sutaręs, kad ji išspausdins knygų kiekį pagal jų poreikį. Geriausiu atveju tikėjausi ne daugiau kaip 300 egzempliorių. Tačiau skaitytojai mano optimistinį variantą viršijo penkiskart. Taigi pasiūlymo dovanoti į knygą ranka įrašytą eilėraštį teko atsisakyti jau antrą ar trečią dieną. Kad galėčiau pasirašyti visas žadėtas knygas, būčiau turėjęs pasiimti kelis laisvadienius ir nuo ryto iki vakaro jas pasirašinėti. Dalies knygos pirkėjų teko atsiprašyti, nes pajutau, kad poreikis toks, jog fiziškai nebepajėgsiu pasirašyti.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Shutterstock

Aplinkosauga. Gamtosaugininkai daliai lietuvių būdingą buitinių atliekų deginimą vadina sovietmečio palikimu ir primena, kad už tai gresia nemenkos baudos.

Aplinkos apsaugos agentūros Avarijų prevencijos ir valdymo skyriaus vadovo Gedimino Markausko teigimu, vien per šiuos metus Lietuvoje užregistruoti 245 pranešimai apie atliekų, 34 – apie pernykštės žolės deginimą, 147 – apie netinkamą atliekų tvarkymą, o 119 – apie aplinkos oro taršą.

Atsakyti, kodėl daliai lietuvių deginti atliekas atrodo savaime suprantama ir patrauklu, gamtosaugininkai ir ekologai bando jau ne vienus metus ir daro prielaidą, kad tai nuo sovietinių laikų besitęsianti tradicija.

Pagal aplinkosaugos reikalavimus, miestuose ir miesteliuose lapų ir kitų žaliųjų atliekų deginti negalima. Žemės savininkai, naudotojai ir valdytojai, kurių žemėje nesilaikoma šių reikalavimų, taip pat kiti asmenys, nesilaikantys šių reikalavimų, baudžiami Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso nustatyta tvarka.

Aplinkai ir žmogui kenksmingų atliekų deginimas įprastai pažeidžia aplinkos apsaugos reikalavimus ir užtraukia piliečiams baudą nuo 28 iki 57 eurų, o sausos žolės, nendrių ir kitų daržininkystės atliekų deginimas nesilaikant gamtosaugos reikalavimų gresia bauda nuo 57 iki 189 eurų. Tačiau net ir tai piromanijos dvasios turinčių lietuvių neatbaido. „Neapgalvotu savo elgesiu žmonės sukelia oro taršą, grėsmę augmenijai ir gyvūnijai bei augančių vaikų organizmui“, – įspėja Aplinkos ministerijos Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas Eugenijus Leonavičius.

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Medicinos akademijos Aplinkos ir darbo medicinos katedros vedėja prof. Rūta Ustinavičienė atkreipia dėmesį, kad, tarkime, plastikas degdamas išskiria nuodingas medžiagas, kurios nusėda ant vaiskrūmių, o vėliau netiesioginiu būdu patenka ir į žmogaus organizmą. „Kancerogenai – patvarios ir aplinkoje praktiškai neskylančios medžiagos. Nusėdusios dirvožemio paviršiuje jos plinta vadinamosiose mitybos grandinėse: iš dirvožemio pereina į augalus, iš jų – į gyvūnų ar žmonių organizmą ir sukelia nemažai problemų. Vieniems silpnėja reprodukcinės sistemos veikla, kitiems vystosi įvairūs hormoninės aplinkos sutrikimai, prastėja imuninės sistemos veikla, o tai gali lemti ir onkologinių ligų vystymąsi. Išsiskyrę ir ilgam žmogaus organizme nusėdantys sunkieji metalai itin toksiški inkstams, taigi žmogaus sveikatai daromas neigiamas poveikis įvairiomis prasmėmis.“

Taigi į laužavietę neturėtų patekti dažytos medienos, tetrapakų, dažų ir tepalų skardinių, senų drabužių kt. Liepsnojant šioms žaliavoms į orą išsiskiria daugybė mūsų sveikatai pavojingų medžiagų. Atrodytų, Lietuvoje netrūksta atliekų kompostavimo aikštelių (vien Vilniuje jų yra šešios), tereikia surinkti ir nuvežti. Bet dažnai gyventojams pritrūksta arba laiko, arba noro.

Sveikatos specialistai atkreipia dėmesį, kad ypač pavojinga deginti gumą, užterštą  medieną, senus baldus ir cheminėmis medžiagomis suterštus audinius. Deginant gumą į aplinką išsiskiria daug sieros junginių, kurie gali būti pražūtingi lėtinėmis kvėpavimo ar kraujotakos sistemų ligomis sergantiems žmonėms: sieros dioksidas sukelia kvėpavimo takų gleivinių pabrinkimą, o didelės koncentracijos gali išprovokuoti specifinį gerklų raumenų spazmą, tada žmogus dūsta, sutrinka širdies veikla.

Gamtosaugininkų teigimu, žmonės gana dažnai nežino, kad deginamų atliekų kiekis negali būti didesnis nei penki kubiniai metrai. Jei ketinate deginti didesnę krūvą, apie tai iš anksto būtina pranešti priešgaisrinei gelbėjimo tarnybai. Taip pat negalima padegti ražienų, nenupjautos ar nesurinktos žolės, javų ir kitų žemės ūkio kultūrų, į laužus mesti buities ar gamybos atliekų. Tik tuo atveju, kai surinktų atliekų nėra galimybių kompostuoti ar kitaip panaudoti, leidžiama deginti ne arčiau kaip 30 m nuo pastatų, 100 m nuo miško, aukštapelkės ar durpingos vietos. Deginimas vėlgi turi būti nuolat stebimas, o jį baigus dar smilkstančią ugniavietę privaloma užgesinti užpilant vandeniu, smėliu ir pan.

Kaip mini „Veido“ kalbintas Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Lukas Andronavičius, vis daugiau gyventojų atranda antrus metus veikiančias atliekų surinkimo aikšteles ir jomis naudojasi. Pats pikas pastebimas balandį, kai keičiamos automobilių padangos, švarinamasi namuose. „Situacija palengva gerėja, einame vakarietišku keliu: žmonės vis daugiau rūšiuoja, vis mažiau degina. Gal tik individualių namų savininkai šio įpročio dar neatsisakė, bet juk ir jie galėtų turėti puikų kompostą iš rudenį nukritusių lapų, nupjautos ir sugrėbtos žolės“, – teigia L.Andronavičius.

Vis dėlto šiuo metu veikiančių aikštelių bent jau Vilniaus mieste mažoka. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas Mindaugas Povilauskas, pagal strateginį atliekų tvarkymo planą viena aikštelė turėtų būti įrengiama 50 tūkst. gyventojų. Taigi vien Vilniuje jų reikėtų apie 12–13, deja, šiandien teturime pusę tiek.

Kitas dalykas – šių aikštelių darbo laikas. Jei sumanėte atvežti buitines atliekas sekmadienį ar pirmadienį, liksite nieko nepešę. Kai kurie lietuviai tai sprendžia paprasčiausiu būdu – palikdami savo „bagažą“ tiesiog šalia aikštelių. Bet, matyt, tai nėra geriausias sprendimas, juolab atsiranda dingstis deginti kenksmingas atliekas savo namų teritorijoje.

Taigi kaip elgtis, jei kaimynai nėra sąmoningi ir sukalbami asmenys, o tai, kas atliko po remonto, verčia į netoliese sukurtą laužą? Tuomet, kaip siūlo aplinkos apsaugos specialistai, lieka vienintelis kelias – informuoti apie jų veiklą gamtosaugos ar priešgaisrinės tarnybos specialistus. Šie panašiai per pusvalandį nuo jūsų skambučio atsiųs arčiau probleminės vietos esantį pareigūną.

Ne kartą kaimynų kenksmingais laužo dūmais nuodyti asmenys tvirtina, kad su sunkumais dažniausiai susiduriama po darbo valandų ir savaitgaliais, kai gamtosaugos inspektoriai nepasiekiami. Tačiau „Veido“ kalbinti ekspertai patikina: skambindamas bendruoju pagalbos telefonu žmogus nepaliekamas likimo valiai.

Lietuvoje jau kelinti metai populiarėja neetatinių gamtos inspektorių tradicija. Jais tapti raginami sąmoningi ir Lietuvos gamtai neabejingi asmenys. Tvarka nesudėtinga: pateikęs prašymą ir išsilaikęs egzaminus tampate neetatiniu aplinkos apsaugos inspektoriumi ir turite galimybę surašyti protokolą, kuriame fiksuojami aplinkinių padaryti pažeidimai. Tokiu būdu aktyviai prisidedate prie gamtos saugojimo.

Kaip yra minėjęs aplinkos ministras Kęstutis Trečiokas, vien šiais metais neetatinių gamtos inspektorių pajėgos pasipildė 600 asmenų, todėl net ir atokiausiame rajone neturėtų pritrūkti budinčių pareigūnų. Vien praėjusiais metais 522 neetatiniai aplinkos inspektoriai savarankiškai išaiškino 602 pažeidimus, o dirbdami su Valstybinės aplinkos apsaugos inspekcijos inspektoriais atskleidė 3041 pažeidimą, iš kurių 233 buvo šiurkštūs.

Apie didėjantį gyventojų sąmoningumą byloja ne tik gausėjančios gamtos inspektorių pajėgos, bet ir gerokai ūgtelėjęs žmonių skundų skaičius. Kaip tikina Vilniaus miesto aplinkos apsaugos agentūros vedėjas M.Povilauskas, gyventojai, pastebėję dūmais ar kuo kitu teršiamą aplinką, nebepraeina pro šalį, taigi pranešimų nemažėja. Pokyčiai akivaizdūs ir mūsų pakelėse – jau mažai kur pamatysi besimėtančius plastiko butelius, kiekvienais metais vis labiau pasiteisina miestų savivaldybių įrengtos specialios žaliųjų atliekų surinkimo aikštelės.

Apibendrindama šalyje susiklosčiusią gamtos apsaugos padėtį R.Ustinavičienė svarsto, kad ji nulemta susiklosčiusių ekonominių aplinkybių. Tai, pasak profesorės, paaiškina, kodėl neturtingesnių visuomenės sluoksnių atstovai vis dar naudoja buities atliekas kaip įprastinį kurą. Skirtumas tas, kad kai tuo užsiima atliekų utilizavimo įmonės, aplinka būna teršiama nepalyginti mažiau, nei gyventojams pleškinant kenksmingas atliekas savo krosnyse ar laužavietėse.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Vytauto Didžiojo universiteto Gamtos mokslų fakulteto profesorius habil. dr. Audrius Maruška

VEIDAS: Ar yra galimybių padėti kancerogenais užterštai dirvai?

A.M.: Pagelbėti dirvožemiui galima užsėjus jį raudonaisiais ar baltaisiais dobilais, apsodinus miglėmis ir kitais žoliniais augalais, kurie dirvožemio valymo darbą atlieka gana efektyviai. Dėl išsivysčiusios šaknų sistemos tam itin tinka tuopos ir karklai (teršalus naikina ir sunkiuosius metalus iš dirvos gerai šalina ir kiti sumedėję augalai). Mūsų atlikti tyrimai rodo, kad tam tinka ir dekoratyvinė augmenija, kaip pavyzdį galiu paminėti serenčius, kuriuos jau mūsų močiutės augino savo namų darželiuose.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis, jei sodybos derlius tik užaugęs, o šalia gyvenantis kaimynas aprūkė jį lauže degindamas plastiką, gumą ar kitokias žalingas buitines atliekas?

A.M.: Kūrenamas laužas tampa kenksmingas, jei jame dega ne mediena, o aplinkai ir žmogui kenksmingos medžiagos (šiukšlės, sudarytos iš įvairių plastmasių, chloro junginių ir pan.). Tuomet į aplinką išsiskiria daug nuodingų junginių, kurie su dūmais išsklaidomi artimiausioje aplinkoje. Tokioje vietoje augusias daržoves reikėtų ištirti sertifikuotose laboratorijose. Jei buitinės atliekos degintos kartą, gal augmenija smarkiai ir nebus užteršta, tačiau jei tai kartojasi nuolatos, tikėtina, kad gali būti viršytos leistinos taršos normos: tokių žalumynų valgyti nereikėtų.

VEIDAS: Kokia skandinavų atliekų tvarkymo praktika?

A.M.: Tarkime, Švedijoje yra keletas firmų, kurios užsiima vėžį sukeliančių atliekų, tokių kaip kreozotu įmirkytų pabėgių, nukenksminimu. Priėmę atliekas iš tokių šalių, kaip Italija ar Šveicarija, degina jas atitinkamomis sąlygomis. Tačiau ten susiduriama su kita problema – po šio proceso likę pelenai yra kenksmingi, taigi tenka juos laidoti, o tai nėra pigus malonumas (1 tonos sudeginimas atsieina 200 eurų).

VEIDAS: Minite, kad vienas efektyviausių kovos su kancerogenais būdų šiandien yra tam tikros grybų rūšys, galinčios išvalyti dirvožemį. Papasakokite apie tai plačiau.

A.M.: Mūsų technologijos prototipas leidžia naudoti pakopinį kenksmingų junginių utilizavimą: pirmiausia panaudojame grybus, vėliau sodiname augalus, kurie šį darbą pabaigia. Lietuvoje augančių grybų galimybės iki šiol mažai tyrinėtos. Tačiau mūsų atliktas tyrimas leido sukurti atskirą technologijos modelį, kaip gyvosios aplinkos organizmai gali suskaidyti kenksmingus teršalus. Nustatėme, kad stipriausiai kancerogenus veikė baltojo puvinio grybai: baltasis dantenis, kamščiapintė apdegėlė, karališkoji ir gluosninė kreivabudė. Taigi, apsėjus pabėgius reikiamais grybais, šie ima dirbti savo darbą – naikinti kenksmingas medžiagas. Per pusantro mėnesio grybiena sunaikina apie 70 proc. kenksmingų medžiagų, o likusia dalimi pasirūpina augalai, pasodinti ant kompostu virtusių grybų apdorotų pabėgių.

Pastarųjų metų šalies gaisrų statistika

Metai

Užregistruota gaisrų atvirose teritorijose

Nudegęs plotas (ha)

Skirta baudų (Lt)

Padaryta žala (Lt)

2012

71

49,14

2100

4905,1

2013

28

27

2400

4725

2014

54

18,6

5900

3150

Šaltinis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas, 2015 m.

Grėsmė. „Tuo, kaip elektromagnetinė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą ir kokią žalą jam daro, mokslininkai domisi daugiau nei pusšimtį metų. Tačiau visuomenei trūksta valios ir žinių, kaip apsaugoti save ir savo artimą aplinką“, – teigia habilituotas fizikos mokslų daktaras, Lietuvos mokslų akademijos tikrasis narys, knygos „Ateitis jau atėjo“ autorius Jonas Grigas.

VEIDAS: Naujausioje savo knygoje „Ateitis jau atėjo“ parodote, kaip žmogaus gyvenimą pakeitė naujausios technologijos. Deja, ne vien į gerąją pusę…

J.G.: Mokslo išradimai pagerino žmogaus gyvenimo kokybę. Patikėkite, niekas nenorėtų gyventi taip, kaip aš gyvenau savo vaikystėje: be elektros, televizoriaus, mobiliųjų telefonų, interneto. Dėl naujųjų technologijų žmonijos gyvenimo kokybė pagerėjo neįsivaizduojamai, tačiau reikia nepamiršti, kad technologijomis būtina naudotis protingai. Turėtume suprasti: negalima gyventi mokslo ir technologijų amžiuje neturint mokslo žinių. Aš pats daugiau nei penkiasdešimt metų naudoju įvairaus dažnio bangas moksliniams tyrimams, žinau, kaip su jomis elgtis, todėl iki šiol vėžiu nesusirgau. Tačiau kai mokslinės veiklos pradžioje kūriau mikrobangų aparatūrą, tuometis mano vadovas prognozavo, kad ateityje visuomenei panašių prietaisų reikės vis daugiau ir žmonės vis dažniau mirs nuo vėžio. Po dvejų metų jis pats mirė nuo šios diagnozės, o šiandien pastebime vis daugiau onkologinių ligų protrūkių. Kol neišmoksime tinkamai elgtis su naujausiomis technologijomis, toliau sau kenksime.

VEIDAS: Ar galite nusakyti, kaip elektroninė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą?

J.G.: Savo darbinę veiklą pradėjau daugiau kaip prieš 60 metų mikrobangų aparatūros kūrimu, taigi panašiai tiek laiko domiuosi, kaip elektroninė spinduliuotė veikia žmogaus organizmą. Panašūs dalykai iš mūsų reikalauja atitinkamo laiko ir įsigilinimo, tačiau daugelis numoja ranka ir toliau nešiojasi telefonus kelnių kišenėse. O juk vieša paslaptis, kad mikrobangų elektroninę aparatūrą kosminiams ryšiams kūrę žmonės masiškai sirgo kai kuriomis ligomis, įskaitant ir vėžį. Šiandien spaudoje matome tūkstančius mokslinių straipsnių, tačiau ne visi nori į tai įsigilinti, nes šie dalykai nematomi plika akimi. Asmeniškai aš pats per visą šį laiką supratau, kad elektromagnetinė spinduliuotė – vienas iš aplinkos taršos mechanizmų.

VEIDAS: Šiandien jau mažai kas įsivaizduoja savo gyvenimą be išmaniojo telefono ar belaidžio interneto, tačiau retas žino, kad tai gali pakenkti sveikatai. Ką turėtume žinoti apie šios technikos naudojimą?

J.G.: Šiandien būtina būti pačiam išmaniam: turėti laisvųjų rankų įrangą, nelaikyti telefono prispaudus prie ausies (rekomenduojam 2–3 cm nuo ausies), tuomet šių prietaisų daromas poveikis bus minimalus. Jei yra galimybė, visuomet labiau verta siųsti trumpąsias žinutes, o bendraujant telefonu reikėtų perduoti tik esminę informaciją (telefonas neskirtas kelių valandų pokalbiams). Taip pat nepatarčiau namie naudotis belaidžiu internetu ir maršrutizatoriumi (jis skleidžia į aplinką kelis šimtus milivatų ir yra labai pavojingas spinduliuotės šaltinis: kur kas pavojingesnis, nei esantieji ant gyvenamųjų namų bokštų ar stogų).

Daugelis, matyt, primiršo, kad dar 2009 m. keturiolikos šalių mokslininkai, atlikę nepriklausomą tyrimą „Mobilieji telefonai ir smegenų vėžys“, nurodė keletą priežasčių, dėl ko reikėtų riboti naudojimąsi mobiliaisiais telefonais. Tąkart jie ir padarė išvadą, kad mobiliųjų telefonų skleidžiama spinduliuotė sukelia smegenų auglius. Apie tai, kad naudojimasis mobiliųjų ryšių priemonėmis (telefonais ir bazinių stočių antenomis) be apribojimų yra dvejopo standarto beprotybė, kalba ir mokslininkas Chrisas Woollamsas, žurnalo „Integrated Cancer and Oncology News“ („Jungtinės vėžio ir onkologijos naujienos“) redaktorius, savo dukters netekęs dėl smegenų vėžio. Jis stebisi, kodėl pasaulyje, kuriame negalima platinti vaistų, neįrodžius jų saugumo, galima be jokių apribojimų naudotis mobiliojo ryšio priemonėmis.

VEIDAS: Mokslinėje literatūroje minima, kad kiekvienas telefonas į aplinką spinduliuoja skirtingą kiekį radiacijos. Kas lemia šį skirtumą?

J.G.: JAV nevalstybinė organizacija EWG (Environmental Working Group), stebinti daugiau nei 1300 modelių mobiliųjų telefonų SAR (specifinis sugerties santykis)  reikšmę, pabrėžia, kad tikrąjį gaunamos radiacijos lygį, be paties telefono, lemia keli papildomi veiksniai. Pirmiausia – atstumas, esantis iki mobiliojo ryšio tinklo bazinės stoties: jei atstumas didelis, telefonas turi generuoti stipresnį signalą, kad užtikrintų gerą ryšį. Radiacijos lygis priklauso ir nuo mobiliojo ryšio tinklo tipo, naudojamo dažnio ir netgi nuo vartotojo amžiaus. Taigi vertėtų žinoti, kad tas pats telefonas vaikus ir paauglius apšvitins stipriau nei suaugusiuosius, nes jų organizmas dar tik besiformuojantis, jautresnis. Dėl šios priežasties daugelyje šalių (Jungtinėje Karalystėje, Izraelyje, Belgijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje) vaikams draudžiama naudotis mobiliaisiais telefonais mokykloje. Kai kuriose šalyse draudimas galioja iki 12, kitose – iki 16 metų.

Kiekvieno mobiliojo telefono aprašyme nurodoma jo skleidžiama galia. Lietuvoje šis santykis svyruoja nuo 1,5 iki 1,8 vato kilogramui. Taigi kuo SAR didesnis, tuo žalingo poveikio rizika labiau tikėtina (silpnėja atmintis, vystosi silpnaprotystė, kitos neurologinės ligos, ardomos DNR jungtys). Žinoma, perkant mobilųjį telefoną niekas jums to nepasakys. Tačiau mokslininkų tyrimai rodo, kad net ir vidutinės galios telefonas veikia 12 mikrovatų į kvadratinį centimetrą, o juk leidžiama norma tesiekia  10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą.

VEIDAS: Vadinasi, norint išvengti pavojaus sveikatai geriau planuoti savo gyvenimą be mobiliojo telefono?

J.G.: Mobiliojo ryšio telefonas pats savaime nėra žalingas. Anaiptol – tai vienas puikiausių fizikų išradimų, tačiau žmonės pamiršta jo funkciją: jis sukurtas esminei informacijai perduoti, o ne ilgiems pokalbiams. Bėdų kyla, kai įrenginys naudojamas ne pagal paskirtį ir nesilaikant nurodytų saugumo reikalavimų. O jei dar pridėsime mobiliojo ryšio bazinių stočių spinduliuotės poveikį, pamatysime, kad maudomės elektroninės spinduliuotės jūroje. Tai paaiškina daugelį šiandien kylančių ligų. Tarkime, po 10 metų naudojimosi mobiliuoju telefonu 30 proc. sumažėja vyrų spermos kiekis, kasmet diagnozuojama nuo 40 tūkst. iki 50 tūkst. naujų smegenų auglių ir akių vėžio atvejų, daugelis neranda atsakymo, kas sumažina organizmo energiją ir sukelia nuovargį, o mokslininkai šiuo „nuopelnus“ jau kurį laiką linkę priskirti mobiliųjų telefonų spinduliuotei.

VEIDAS: Galėtumėte išskirti, kas patenka į elektroninės spinduliuotės rizikos grupes?

J.G.: Švedijos ir Izraelio mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad didžiausia žala daroma besivystantiems individams, šiuo atveju vaikams iki ketvirtos klasės, kurių smegenys dar nesusiformavusios (penkerių metų vaiko smegenys sugeria bent dukart daugiau spinduliuotės, kurią skleidžia mobilieji telefonai) ir besilaukiančioms mamoms (didėja vaisiaus apsigimimo rizika). Šiandien jau neabejojama, kad elektromagnetinė spinduliuotė labiausiai veikia nervų sistemą ir lytines liaukas, todėl blogiausia, ką gali padaryti besilaukianti moteris, – naudotis belaidžiu internetu (švitinti dar besivystantį kūdikį).

Pasaulyje jau kuris laikas prie išmaniųjų telefonų pridedamos Federalinės komunikacijų komisijos (angl. FCC) sudarytos saugumo rekomendacijos, kaip arti kūno galima laikyti išmaniąsias ir belaides priemones. Daugumą jų rekomenduojama laikyti 5–25 mm nuo kūno, kad radiacijos spinduliavimas neviršytų saugios ribos. Bet šie įspėjimai dažniausiai rašomi prie įrenginio pridedamoje popierinėje naudojimo instrukcijoje arba internete skelbiamoje instrukcijoje, tad dauguma pirkėjų nė nežino, kad jie egzistuoja.

VEIDAS: Ne vienus metus diskutuojama, kiek žalos žmogaus sveikatai gali pridaryti ant namo stogo įtaisytos mobiliojo ryšio stočių antenos. Ką apie tai sako moksliniai tyrimai?

J.G.: Gydytojai iš Vokietijos, Nailos miesto, atliko tyrimą, norėdami išsiaiškinti, ar žmonės, gyvenantys arti mobiliojo ryšio stočių antenų, patiria didesnę vėžio riziką. Per 10 metų buvo ištirta tūkstantis pacientų. Tiesa, šiuo atveju būtina paminėti, kad aplinkoje nebuvo sunkiosios pramonės, aukštos įtampos linijų, elektrinių traukinių ar kitų teršalų. Atlikti tyrimai parodė, kad naujai atsiradęs vėžys buvo tris kartus dažnesnis tarp tų, kurie gyvena iki 400 m nuo bazinių stočių antenų, palyginti su tais, kurie gyvena toliau.

Kompiuterinis modeliavimas parodė, kad spinduliuotė arčiau nei 400 m nuo antenos yra šimtą kartų didesnė nei už šios ribos. Didžiausias sergamumas buvo užfiksuotas krūties, prostatos, kasos, skrandžio, odos, plaučių ir kraujo vėžiu.

Dar vieną tyrimą atliko Izraelio Tel Avivo universitetas su 622 Netanijos klinikos pacientais, trejus–septynerius metus gyvenančiais netoli bazinės stoties antenos, ir rezultatus palygino su 1222 kontroliniais pacientais, gyvenančiais atokiau. Tiriamųjų, gyvenančių arčiau nei 350 m nuo bazinės stoties, rezultatai buvo taip pat pritrenkiantys. Iš 622 pacientų aštuonios įvairios vėžio formos diagnozuotos vos po metų. Tuo metu iš 1222 kontrolinių pacientų vėžys diagnozuotas tik dviem. Tyrimas atskleidė, kad vėžio rizika pirmuoju atveju padidėjo 4,15 karto, palyginti su kitais Izraelio gyventojais (moterys šiuo atveju pažeidžiamesnės nei vyrai).

VEIDAS: Elektromagnetinė tarša nematoma, neužuodžiama, nejaučiama ir dažniausiai nuo mūsų pačių nepriklausanti. O gal priešingai – mūsų pačių į namus parsinešama?

J.G.: Belaidžio ryšio priemonės – mobiliųjų ryšių bazinės stotys spinduliuoja mikrobangas į mūsų langus ir miegamuosius, o mobilieji ir belaidžiai namų telefonai – į smegenis. Mokslininkai ir inžinieriai kuria vis naujas tokios spinduliuotės technologijas, viliodami mobiliųjų telefonomanų kartą, užsitikrindami gerą pelną, ir vadovaujasi tik akla prielaida, kad šios technologijos yra saugios. Jie laikosi tarptautinių standartų, kurių garantuojamas saugumas tėra iliuzija. O laikymasis tarptautinių standartų negarantuoja saugumo taip pat, kaip gimimas turtingoje šeimoje negarantuoja laimės.

VEIDAS: Elektromagnetinė tarša, matyt, nėra vienintelė visuomenės bėda?

J.G.: Ilgalaikis ir besikaupiantis elektromagnetinės spinduliuotės poveikis iš bazinių stočių antenų neturi precedento žmonijos istorijoje. Dar nėra galutinių tokio poveikio įvertinimų, bet didėjantis mokslinių duomenų skaičius rodo, kad žalingi sveikatai efektai realūs. Mūsų istorijoje netrūksta pavyzdžių, susijusių su inovacijomis ir medžiagomis, kurios tik atsiradusios atrodė labai geros, bet ilgainiui sukėlė nesuskaičiuojamų problemų vartotojams, gamintojams ir skirtingų šalių biudžetams. Galime minėti tabaką, asbestą, šviną ir pan. Taigi panašiai nutiko ir su elektromagnetine tarša. Šiandien ji tampa mūsų visuomenės sveikatos nelaime ir grėsme. Mokslininkai jau įrodė, kad ilgalaikė, nesukelianti šiluminio poveikio elektromagnetinė spinduliuotė provokuoja tokias ligas, kaip leukemija, Alzheimerio liga, smegenų augliai, nevaisingumas, genetiniai pokyčiai, vėžys, galvos skausmai ir pan.

VEIDAS: Kodėl Lietuvos medikai vengia kalbėti apie mobiliosios spinduliuotės žalą, daromą žmogaus organizmui?

J.G.: Mane, švelniai tariant, stebina daugelio jų nekompetencija šiais klausimais. Ne taip seniai ir pats esu dalyvavęs radijo laidoje su viena žinomiausių Lietuvos onkologių. Vos tik pokalbis pasisuko apie mobiliųjų telefonų keliamą riziką sveikatai, ji ėmė tvirtinti, kad Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) nieko tikro nežino apie telefonų spinduliuotės daromą žalą. Jei atvirai, nežinau nė vieno Lietuvos mediko onkologo, kuris pripažintų, kad didėjantis vaikų sergamumas smegenų augliais yra proporcingas jų naudojimuisi išmaniaisiais įrenginiais (JAV mobiliųjų telefonų pramonės prezidentas dr. George’as Carlo savo vadovaujamos grupės mokslininkų tyrimu padarė išvadą, kad po šešerių metų naudojimosi mobiliuoju telefonu smegenų vėžio rizika padvigubėja). Ir nors pasauliniai mokslo tyrimai tai jau seniai patvirtino, mūsų onkologai to negirdi, todėl kartais susidaro įspūdis, kad jiems sveikas žmogus tiesiog neįdomus.

VEIDAS: Tačiau ir Lietuvoje netrūksta mokslo atstovų, neigiančių spinduliuotės žalą žmogaus organizmui. Kaip manote, kodėl?

J.G.: Nereikėtų pamiršti, kad tik maža dalis spinduliuotės iš mūsų telefonų patenka į anteną, – didžioji dalis išsklaidoma aplinkoje. Taigi kuo daugiau mobiliųjų stočių su antenomis, tuo didesnė bendra aplinkos tarša. Žinoma, be jų negalėtume naudotis mobiliuoju ryšiu, todėl kalbu ne apie tai, kad reikėtų jas nugriauti, o apie tai, kad turėtume vadovautis atsakingesniu požiūriu jas statydami (ne prie mokyklų, darželių ar kitų žmonių susitelkimo vietų). Negalime leisti telekomunikacijų bendrovėms statytų antenų bet kur, būtina atsižvelgti į žmonių saugumą.

Jei, tarkime, Austrija sumažino elektromagnetinės spinduliuotės normą 10 000 kartų, kodėl kitos šalys negalėtų pasekti jos pavyzdžiu? Šiuo atveju turėtų būti išlaikytas balansas tarp žmogaus sveikatos ir galėjimo naudotis įrenginiais: juk nė vienas nenori dėl neatsakingo naudojimosi susirgti smegenų vėžiu… Tačiau kai kurie mokslininkų mantijas vilkintys lietuviai yra vienaip ar kitaip susiję su telekomunikacijų bendrovėmis. Ne paslaptis, kad šios įkuria universitetuose laboratorijas, nuperka įrangą, kainuojančią šimtus tūkstančių, taigi joms vadovauja žmonės, skleidžiantys melagingas žinias. Vienas tokių mokslininkų – iš Vilniaus Gedimino Technikos universiteto – ne taip seniai tvirtino, kad kuo daugiau antenų bus mūsų aplinkoje, tuo geriau gyvensime.

VEIDAS: Neseniai keliasdešimt mokslininkų kreipėsi į PSO, tikėdamiesi atkreipti visuomenės dėmesį dėl mobiliųjų telefonų daromą žalą, tačiau susidaro įspūdis, kad su apibendrinimais labai neskubama.

J.G.: PSO – biurokratinė ir labai inertiška organizacija, todėl ne tiek į jos, kiek į mokslininkų tyrimų rezultatus reikėtų reaguoti. Tačiau ir ji dar prieš penketą metų išplatino dokumentą apie mobiliųjų telefonų spinduliuotės riziką sveikatai. Jame viskas surašyta gana aptakiai (ir šioje organizacijoje netrūksta žmonių, kuriuos finansiškai remia telekomunikacijų bendrovės), todėl pasipylė pačių įvairiausių interpretacijų.

VEIDAS: Ką kiekvienas turėtume žinoti apie elektromagnetinę spinduliuotę ir jos skleidžiamą žalą?

J.G.: Elektromagnetinė spinduliuotė gali būti jonizuojanti, atskirianti elektronus nuo atomų, traukanti cheminius ryšius molekulėse (įprastai tokią spinduliuotę skleidžia radioaktyvūs elementai: rentgeno spinduliai ir pan.). Taip pat ji gali būti nejonizuojanti (radijo bangos, mikrobangos). Tačiau daugelis nesuvokia, kodėl spinduliuotė gali būti kenksminga. Pirmiausia todėl, kad ji labai gerai sugeriama žmogaus organizme (80 proc. mūsų kūno sudaro vanduo. Jis, žinia, yra geriausias aukšto dažnio arba mikrobangų spinduliuotės sugėrėjas). Taigi molekulių dažniui atitinkant mikrobangų diapazoną, į mikrobangų krosnelę įdėjus vandens turinčių medžiagų šios per kelias minutes įkaista.

Panašiai nutinka ir su žmogaus organizmu. Tik mikrobangų krosnelėje veikia galinga spinduliuotė, o mūsų atžvilgiu – ne. Žmonės linkę manyti, kad ji nekenksminga, nes nejaučia jokio šiluminio poveikio, tačiau šis ištirtas dar prieš 20 metų. Mokslininkų įrodyta, kad elektromagnetinė spinduliuotė keičia kraujo sudėtį, sukelia depresiją, galvos skausmus, nerimą, nemigą, kai kuriais atvejais viskas baigiasi mirtimi. Pavyzdžiui, didesnė už vieno milivato į vieną kvadratinį centimetrą galia per 10 min. gali nužudyti peles, taigi ir žmogų. Nėra tokios biologinės būtybės, kurios neveiktų silpna elektromagnetinė spinduliuotė.

VEIDAS: Kokios spinduliuotės, nekenkiančios žmogui, normos? Kiek jų paisoma mūsų visuomenėje?

J.G.: Spinduliuotės normos Lietuvoje patvirtintos remiantis šiluminiu poveikiu  (pirmosios jų priimtos prieš 60 metų). Būtina priminti, kad nuo sovietinių metų jos taip ir nesikeitė (leidžiama norma – 10 mikrovatų į kvadratinį centimetrą). Jei lyginsime su kitomis šalimis, matysime, kad praktika labai skirtinga. Tarkime, Čekijoje norma siekia 1 mikrovatą į kvadratinį centimetrą, Kinijoje – šešis, Šveicarijoje – keturis ir pan. Dar 2008 m. Europos Parlamentas įpareigojo Europos vyriausybes elektromagnetinės spinduliuotės normą sumažinti. Kai kurios jų į tai atsižvelgė, tačiau mūsų šalyje niekas nepakito. Kitas raginimas buvo 2011 m. Mokslininkų grupė išplatino rezoliuciją, kad, siekiant saugios elektroninės spinduliuotės normos, leistiną ir žmogui nekenkiančią reikėtų sumažinti iki vienos šimtosios mikrovato į kvadratinį centimetrą.

VEIDAS: Belaidžių kompiuterių ir mobiliųjų telefonų spinduliuote bei jų daroma žala aplinkai domitės ne pirmą dešimtmetį. Gal pastebite, kaip keičiasi visuomenės požiūris į šiuos įrenginius?

J.G.: Sąmoningumo daugėja: vis daugiau žmonių nebenori gyventi šalia mobiliojo ryšio bazinių stočių arba Wi-Fi antenų, nes supranta jų spinduliuojamų mikrobangų žalingą poveikį. Tačiau nemaža dalis gyventojų vis dar sutinka įsirengti belaidžius maršrutizatorius namo ar buto viduje (jie yra didesnės mikrobangų spinduliuotės šaltinis, o būdami arčiau namų tampa daug pavojingesni, nei toliau esančios bazinių stočių antenos). Prancūzijoje Wi-Fi įranga dėl vaikų ir suaugusiųjų apsaugos nuo spinduliuotės šalinama iš bibliotekų. Vankuverio mokyklos, siekdamos apsaugoti vaikų sveikatą, to ėmėsi dar 2005 m. pradžioje, nuspręsdamos uždrausti statyti mobiliojo ryšio antenas arčiau negu 305 metrų nuo mokyklų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Kada įprastai vaikai pradeda naudotis mobiliuoju telefonu (proc.)

Darželyje  17,6

1 klasėje  47,1

2 klasėje  23,5

3 klasėje  5,9

4 klasėje  5,9

Šaltinis: Visuomenės sveikatos biuro stebėsenos specialistės Jovitos Katkauskaitės mobiliųjų telefonų naudojimosi paplitimo ypatumų tyrimas, 2012 m.

Tarpusavio santykiai. „Priešingai nei prieš du dešimtmečius, šiandien santuokiniame gyvenime siekiama daugiau laisvės, tačiau kartais pamirštama, kad norint būti išgirstam reikia ir pačiam klausytis“, – sako psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus tyrinėjanti psichologė soc. m. dr. Vilija Girgždė.

VEIDAS: Vilija, savo disertacijoje tyrinėjate psichologinės pagalbos ieškančių porų išgyvenimus. Kodėl daug metų santuokoje gyvenantiems žmonėms kyla sunkumų?

V.G.: Esminis dalykas, kad sutuoktiniai pamiršta savo tikslus, lūkesčius, požiūrį ir pomėgius. Tarpusavio derinimasis – svarbus procesas, bet jis neturėtų nustelbti asmenybės unikalumo ir skirtingumo. Deja, dažnai būtent taip ir nutinka. Į psichologus besikreipiančias poras atveda jausmas, kad atsidurta krizėje ar aklavietėje, iš kurios nebematoma bendro kelio. Šiuo atveju savo tyrime ir keliu klausimą, kas nutinka poroms, dėl ko atsiduriama tokioje situacijoje.

VEIDAS: Ką atskleidė jūsų tyrimas? Kokie mitai ir stereotipai dažniausiai lydi daug metų santuokoje gyvenančius asmenis?

V.G.: Visuomenėje, kurioje vyrauja nuostata, jog poros gyvenimas turėtų būti nesibaigianti darna, nes konfliktas suvokiamas kaip kažkas blogo, sunku pripažinti, kad konfliktas turi teigiamą pusę.

Įvardyti garsiai, kad esama skirtumų (mes pykstamės), žmonės tiesiog nesiryžta, todėl ilgainiui ima atrodyti, jog vedybinis gyvenimas išsikreipia (norima nepriekaištingai atrodyti ne tik kitų, bet ir savo pačių akyse, keliamas klausimas, kas mums atsitiko, kodėl įstrigome konfliktų laikotarpyje). Natūralu, kad tarpusavio santykiuose kyla tam tikrų sunkumų. Aš tyrime analizuoju, kaip skirtingumas išgyvenamas, ir randu, kad dažniausiai nutrūksta ryšys, poliarizuojasi požiūriai, o skirtybės tampa priešybėmis.

VEIDAS: Mokslinėje psichologinėje literatūroje kalbama apie tarpusavio santykių nutolimo ir nepasitenkinimo ciklus. Ar su jais susipažinus yra galimybė išvengti jų savo kelyje?

V.G.: Iš tiesų poros gyvenimo raidoje pastebimi dėsningi, daugumai susituokusių porų būdingi sunkumai. Kai kurie sutuoktiniai kylantį priešiškumą ir emocinės šilumos stoką sprendžia paprasčiausiu būdu – skyrybomis. Tačiau dalis mėgina kalbėtis ir ieškoti tinkamų sprendimų.

Tyrimai nepatvirtina, kad kaupiantis bendro gyvenimo patirčiai poros konfliktus sprendžia geriau. Svarbu tai, kaip sprendžia ir ar po konflikto kiekvienas randa būdą, kaip būti su kitu laisvai, jautriai. Kita vertus, jeigu ilgą laiką vengi situacijų, lyg nenorėdamas sukelti konflikto, lieka nuosėdų. Žinojimas apie dėsningus sunkumus ar kritinius laikotarpius (pvz., susilaukus naujagimio, vieno iš sutuoktinių ligos atveju, neištikimybės atveju) padeda, nes partneriai supranta, kad tai tik vienas iš laikotarpių, po jo ateis kitas, geresnis. Mokslinės žinios suteikia patvirtinimą, kad ir kitiems tokiais atvejais sunku, bet tikroji pagalba ir palaikymas ateina ieškant atsakymų asmeniniškai.

VEIDAS: Kaip įprastai elgiasi partneriai, susidūrę su kito asmens skirtumais?

V.G.: Gana dažnai skirtumų susidūrimo akimirką žmonės užsidaro savyje ir vengia kalbėtis (kiekviena pusė lieka prie savo tiesos), nes ta pati situacija matoma skirtingai. Tačiau jei atsirastų pagarbos, norėjimo pamatyti ir įsiklausyti, kaip jaučiasi kita pusė, susikalbėjimo procesas lengvėtų, įtampos nebūtų tiek daug.

Jei pora į konfliktą žvelgia pozityviai, gali padiskutuoti ir pasikivirčyti, tačiau pasitiki vienas kitu ir žino, jog galutiniame rezultate vis tiek išsiaiškins, ir skirtybės nebeatrodo tokios baisios. Tačiau jei kiekvieno nesutarimo metu jaučiamasi nesaugiai, neužtikrintai ir nežinoma, kuo tai pasibaigs (grasinimu skirtis ar atsiribojimu tyla), tada partneriai nutyli, prisitaiko, elgiasi pagal kito norus, o iš tiesų ignoruoja savo poreikius.

VEIDAS: Ar į jus besikreipiančios sutuoktinių poros pastebi savo skirtumus, dėl kurių konfliktuoja?

V.G.: Geštaltinės psichoterapijos krypties atstovai Robertas ir Rita Resnickai teigia, jog tai, kaip poros elgiasi su tarpusavio skirtumais, yra kur kas svarbiau nei tai, kokie skirtumai iš tiesų juos skiria. Taigi išryškėjus poros skirtingumui neatsiejama santykių dalimi tampa įtampa ir tarpusavio nutolimo periodai. Tačiau nesuderinamumas poros santykiuose ne visuomet pastebimas ir akivaizdus. Mano atliktame tyrime partnerių savęs pajauta taip pat ne visais atvejais buvo aiški, poros partneriai ne visuomet galėjo pasakyti, ką jie skirtingai mato ir interpretuoja, į ką skirtingai reaguoja ir pan.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad žmonės gebėtų vienas kitą išgirsti ir susikalbėti? Ar pakanka tik gerų norų?

V.G.: Teigiami pokyčiai galimi tik tuo atveju, jei abu partneriai nusiteikia ieškoti, klysti, tuomet bendros pastangos pakeičia jų gyvenimo kokybę. Tačiau norint išgirsti kitą būtina įsiklausyti ir į save (primenu, kad kalbame apie situacijas, kai tarpusavio santykiai įtempti). Taigi girdėti kitą, kai įsiterpia įtampa, nėra lengva. Tenka išmokti tvirtumo, jautrumo. Gali būti, kad gerų norų užteks, bet kartais to nepakanka ir tenka ieškoti specialistų pagalbos. Porų psichterapija negalima, jei jos nori vienas iš dviejų, – tam būtinas abiejų įsitraukimas. Pokyčiai neateina greitai, keistis pragyvenus daug metų ir turint susiklosčiusius įpročius nėra lengva. Taigi porų psichoterapija yra sudėtinga kelionė, į kurią būtina leistis dviese.

VEIDAS: Ką atskleidžia jūsų tyrimas? Dėl kokių priežasčių sutuoktiniai dažniausiai nesusikalba?

V.G.: Esminės mano išvados – kad susidūrus porų skirtumams dažniausiai nebematoma kito partnerio, o norima vadovautis tik sava tiesa. Taip pat gana daug problemų kyla neatskiriant savęs nuo kito asmens. Konsultacijų metu matome poras, kurios išoriškai puikiai susitvarko su buitiniais rūpesčiais, tačiau tam tikri klausimai tarsi įšaldyti: tai reiškia, kad nepasidomima ir nepasigilinama, kaip į tam tikrus dalykus žiūri kitas žmogus. Įprastai susiduriame su vyraujančia stereotipine nuomone: žinojimu iš anksto, žinojimu geriau už kitą… Tada partneris negali prasižioti ir išsakyti, ką jis mano. Aš tyrinėjau sutuoktinių dialogus, todėl žinau, kad vos tik nuskambėjus kitokiai nuomonei pasigirsta prieštaravimas, neigimas. Ilgainiui partneris tiesiog nebesivargina reikšti savo minčių, nes žino, kad supratimo ir palaikymo vis tiek nebus. Per gyvenimą žmonės prikaupia stereotipais „filtruotos“ patirties ir nebesistengia pažvelgti į kitą asmenį naujai, nebesigilina į tai, kaip jis jaučiasi, ką galvoja ir pan. Bet sugebėti pažvelgti į tarpusavio santykius naujai, moderniai – be galo svarbu.

VEIDAS: Galėtumėte iliustruoti, kaip būtent tai turėtų atrodyti?

V.G.: Pažvelgti naujai į poros tarpusavio santykius reiškia pasiruošti nustebti. Ką reiškia gebėti pažvelgti į konfliktą moderniau? Ogi pripažinimą, kad gali būti dvi nuomonės, dvi versijos. Svarbu pamatyti, kas vyksta tarp partnerių ir gyventi nesiekiant kitam įrodyti savo tiesos. Kiekvienas konfliktas reiškia, kad paliesta tai, kas svarbu ir reikšminga kitam, ir jei tai ir lieka neišsiaiškinta, nepripažinta, atsideda vėlesniam laikui ir virsta dar didesniais pykčiais, priekaištais, nepasitenkinimu. Tikėtina, jog sutarę ir pripažinę, kad dėl konkretaus klausimo turite dvi nuomones, sugebėtumėte nesusipykti. Tai ir yra modernesnis požiūris į tarpusavio santykius.

Iš darbinės praktikos ir giluminių interviu, naudotų tyrimo metu, matyti, kad šiandien kiekvienas šeimoje gyvenantis žmogus nori būti gerokai laisvesnis nei prieš porą dešimčių metų. Išreikšdamas savo nuomonę, išsakydamas savo lūkesčius, jis jaučiasi suprastas ir išgirstas, o tai be galo svarbu siekiant susiderinti tarpusavyje. Būdami poroje su kitu mes mokomės daugybės dalykų, kuriame scenarijus, kurie padėtų įveikti kylančias krizes, sunkumus ir tarpusavio skirtumus. Kai kada sutuoktiniai patiria išties didelių sukrėtimų, bet palaikydami, gerbdami ir gilindamiesi vienas į kitą tai pereina ir toliau sutaria.

VEIDAS: Minite, kad artumo stoka – viena dažniausių problemų, dėl kurių poros kreipiasi psichoterapinės pagalbos. O sutuoktiniai, neradę sprendimų, gausina šalies skyrybų statistiką?

V.G.: Skyrybų statistika atskleidžia santykių blogėjimo pasekmes, bet mažai ką pasako apie santykių blogėjimo procesą. Tie, kurie gyvena įtampos, emocinio nutolimo vienas nuo kito būsenomis ir yra nepatenkinti savo santykiais, į statistikos ataskaitas nepatenka. Aš savo disertacijoje nagrinėju santykių sunkumų poroje laikotarpį, kada poros kreipiasi psichologinės pagalbos. Taip pat iš porų konsultavimo praktikos pastebiu, kad besitęsiantis partnerių konfliktas arba emocinis nutolimas – viena dažniausių priežasčių poroms kreiptis psichologinės pagalbos. „Mes labai skirtingi, gal mums jau skirtis?“ – dažnai teiraujasi sutuoktiniai, atėję į porų konsultacijas.

VEIDAS: Galėtumėte nupasakoti, kaip vyksta poros konsultacija psichoterapeuto kabinete?

V.G.: Kartu su atėjusia pora dirba du psichoterapeutai. Visų pirma su kiekvienu iš sutuoktinių kalbamės atskirai, klausiame, kaip žmogus mato situaciją, kaip aiškina ir supranta, kodėl atsidūrė vienoje ar kitoje padėtyje. Taip išsigryniname du skirtingus požiūrius, o tai ir yra atskaitos taškas: suvokti, kad egzistuoja ne viena tiesa. Pamažu partneriai atsiskleidžia tiek mums, tiek vienas kitam, taigi sudaroma erdvė saugiai ir giliai suprasti vienas kitą. Kalbėdami apie tai, kas juos daug metų slėgė, žmonės atsiskleidžia, nes jaučiasi išgirsti, suprasti: jie žino, kad į kiekvieną jų mintį bus atsižvelgta ir sureaguota, o tai skatina dialogą.

VEIDAS: Kartais susidaro įspūdis, kad žmonės, nugyvenę drauge ne vienus metus, taip ir nesugeba pažinti vienas kito, tvirtina išsiskyrę dėl per daug skirtingų interesų ir pan. Išeitų, kad nueita lengviausiu keliu?

V.G.: Gyvename kultūroje, kurioje išsiskirti labai paprasta (nebesame varžomi kažkokių įsipareigojimų ar moralinių normų), daug neapibrėžtumo, todėl siekiant išlaikyti tarpusavio ryšį tenka eiti ieškojimų keliu. Niekas nė vienai porai nepasako, kaip gyventi, kad santuoka būtų sėkminga, taigi kiekvienu atveju kuriamas savitas ir unikalus scenarijus.

Kai nededama pastangų išlaikyti tarpusavio ryšį, skyrybų galimybė tikrai didelė. Tačiau skyrybos nutraukia tai, kas partneriams netinkama, toksiška. Laisvė nutraukti ryšį, kuriame ilgą laiką jautiesi nelaimingas ir nebeišmanai, ką dar keisti, yra reikalinga. Gaila, kai skyrybų sprendimas būna skubotas. Tačiau įsivaizduokime: jeigu įvykus nesusipratimui ar nesutarimui sugebėtume grįžti ir ramiai apie tai pasikalbėti, išvengtume daugelio skubotų sprendimų. Vis dėlto norėčiau pasidžiaugti, kad per konsultacijas matau daugybę porų, kurios sparčiai tobulėja ir auga tarpusavio santykių požiūriu.

VEIDAS: Šiandien itin populiaru teigti, kad norėdamas pamilti kitą ar būti mylimas pirmiausia turi išmokti mylėti save. Ar lietuviai to mokosi?

V.G.: Neišskirčiau lietuvių. Kalbu apie labiau bendražmogiškus dalykus. Iš tiesų vienas svarbiausių dalykų yra žinoti savo norus ir poreikius, mokėti ir gebėti pažinti save (net ir sukūrus šeimą). Tik bendraudami su kitu galime geriau atskleisti save. Juo atviresnis ryšys, tuo daugiau jame tikrumo ir nuoširdumo. Žinoma, jei gebame parodyti jausmus, būti savimi.

VEIDAS: Galbūt atliekant tyrimą pavyko išgryninti, ko iš vyrų tikisi moterys ir ko iš moterų laukia vyrai? Galėtumėte išskirti esmines skirtybes?

V.G.: Moterys gana dažnai pertraukinėja savo sutuoktinius, kaltina vienais ar kitais dalykais, primena, kokių nesutarimų tarp jų buvo kilę anksčiau. O vyrai nepripažįsta savo partnerių jausmų – jie linkę remtis argumentais, bet ne jausmais.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

BFL

Perspektyvos. „Ar atlaikys mūsų žemdirbiai vėl griežtėjančias taisykles, taikomas ekologiniams ūkiams, o gal pailsę nuo vis naujų strategijų, ilgalaikės vizijos nebuvimo bei nuolatinio teisės aktų keitimo pasuks chemizuotos žemdirbystės keliu?“, – svarsto Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas Saulius Daniulis. Su juo „Veidas“ kalbasi apie tai, kokių pokyčių gali tikėtis 25-erių metų sukaktį minintis ekologinis šalies ūkis.

VEIDAS: Šį pavasarį patvirtintos Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 m. programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklės. Kokių pokyčių šiame sektoriuje jos leis tikėtis artimiausiu metu?

S.D.: Naujose taisyklėse numatytas vienų metų pereinamasis laikotarpis tradicine žemdirbyste besiverčiantiems ūkininkams, kurie nori pereiti prie visiškai ekologiško auginimo. Už pastarąją veiklos sritį bus mokamos didesnės išmokos, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas dar negauna išmokos už ekologišką produkciją, taip siekiant jį paskatinti pereiti prie ekologinio ūkininkavimo. Vienu svarbiausių programinio laikotarpio siekių ūkio viceministras Gintas Saulius Cironka įvardijo ir tai, kad besibaigiant 2020 m. ekologiško maisto produktų žaliavos gamyba ir perdirbimas priartėtų vienas prie kito, o vartotoją pasiektų kuo daugiau ekologiškų produktų.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad mišrių ūkių (ekologinių ir chemizuotų) artimiausioje perspektyvoje neliks?

S.D.: Išties ateityje vyraus ekologiniai ūkiai. Žinoma, pereinamuoju laikotarpiu jų dar matysime, bet jau nuo kitų metų ūkis turės savo valda laikyti šimtaprocentinę ekologiją, negalės dalis žemių būti chemizuotų, o dalis ekologinių. Ūkininkams tai galbūt ir nėra labai gera žinia (dalį žemių jie nuomojasi, sudarytos sutartys, žemės reformos nebaigtos ir pan.), bet vartotojo atžvilgiu tai sąžininga: jis žinos, kad perka išties kokybišką produkciją.

VEIDAS: Kokia dalis Lietuvos teritorijos šiandien tenka ekologiniams ūkiams?

S.D.: Pagal dirbamos žemės plotą Lietuvos ekologiniai ūkiai atitinka Europos Sąjungos vidurkį (5,4 proc.) ir sudaro šiek tiek daugiau nei 5 proc. dirbamos žemės ploto. Pagal ekologinio ūkininkavimo populiarumą Lietuva šiek tiek lenkia kaimyninę Lenkiją, tačiau gana stipriai atsilieka nuo kitų Baltijos šalių. Tarkime, Latvijoje ekologinių ūkių ploto dalis praktiškai du kartus didesnė nei Lietuvoje ir sudaro apie 10 proc. visos dirbamos žemės ploto. O Estijoje ekologinis ūkininkavimas dar populiaresnis (ekologiniai ūkiai čia užima 14,1 proc. visos dirbamos žemės ploto).

VEIDAS: Ar, jūsų vertinimu, sąlygos mūsų šalyje užsiimti ekologine žemdirbyste yra palankios?

S.D.: Norint, kad ekologiniai ūkiai sėkmingai gyvuotų, turėtų būti bent 10 ar 20 metų plėtros strategija, o Lietuvoje viskas, deja, matuojama vos ketverių metų ciklais: nuo rinkimų iki rinkimų. Sunku planuoti, kai nesama tęstinumo. Vis dėlto apie 6 proc. visų žemės naudmenų šiandien sudaro ekologiniai plotai (2400 šalies ūkininkų užsiima ekologine žemdirbyste, o jiems tenka panašiai 160 tūkst. ha žemės). Tačiau nueitas netrumpas kelias, juk dar 2000-aisiais Lietuvoje tebuvo šimtas ekologinio ūkininkavimo pradininkų. Šaliai įstojus į Europos Sąjungą žmonės pasuko prie ekologijos, nors tuo metu dalis nė nesuvokė, kas tai yra. Dar ir šiandien Lietuvoje tebevyrauja nuostata, kad jei jau niekam kitam netinki, gali eiti ūkininkauti. Liūdna, bet vis dar ne visi supranta, kad šiai sričiai reikalingas specialus pasirengimas ir apsiskaitymas. Norint tinkamai ūkininkauti reikia daug ką išmanyti. Bet galime pasidžiaugti: į ekologinės žemdirbystės sektorių ateina vis labiau išsilavinę asmenys, turintys viziją ir besistengiantys atgaivinti Lietuvos kaimą.

VEIDAS: Kokių perspektyvų turi ekologinis šalies ūkis? Kaip atrodysime tarp ES šalių po gero dešimtmečio?

S.D.: Nustebinti Europą galėtume savo žalumu ir ekologiškumu. Jei tik turėtume užtikrintą valstybės finansavimą ir sugebėtume sukurti tausojantį žemės ūkį (iki šiol ES tokios valstybės nėra), galėtume išsiskirti. Kaip žinome, prancūzai pasaulyje garsėja vynu ir sūriu, šveicarai – laikrodžiais, o kuo dar gali pasigirti Lietuva, jei ne išskirtine žemės ūkio produkcija?

Jei per dešimtmetį sugebėtume sukurti žalią, ekologišką ir išskirtinį kraštą, neabejoju, kad tai atkreiptų turtingų žmonių dėmesį. Tarkime, kaimo turizmo sodybos, siūlančios ekologišką maistą ir tokią pat aplinką. Manau, ši idėja netruktų pasklisti, ir jau po 10–20 metų turtingiausi asmenys pailsėti plūstų ne tik į Šveicariją, bet atrastų ir Lietuvą. Kol kas mūsų kaimas ir pramonė – ties „išsivaikščiojimo“ riba, bet valstybės politika ir ekologiškos šalies šūkis galėtų tapti išskirtiniu Lietuvos veidu. Kaip pavyzdį paimkime danus: į viešąjį jų sektorių šiandien eina apie 80 proc. ekologiškų produktų. Pamatę, kad dėl pertręštų laukų nebeliko gandrų ir varlių, o žemės ūkio struktūra griūva, jie ėmėsi ryžtingų veiksmų. Mes savo krašto dar nesugriovėme, bet tikrai judame į tą pusę, siekdami vis didesnių derlių (kad tik kuo daugiau turėtume ką parduoti badaujančioms valstybėms). Tačiau juk nepalyginti geriau būtų šalyje užaugintą produkciją eksportuoti į turtingas šalis ir būti užtikrintiems, kad jos atsiskaitys.

VEIDAS: Tačiau šiuo metu ekologiniai ūkiai šalyje sudaro dar labai nedidelį procentą. Kaip manote, kodėl didiesiems šalies žemdirbiams ši idėja nėra tokia patraukli?

S.D.: Jei tik turėtume teisingą ekologijos rėmimą, skatinimą ir perdirbimą, padėtis keistųsi iš esmės. Kas yra atsitikę šiuo metu? Tarkime, chemijos pramonei ekologinė žemdirbystė – visiškai nenaudinga sritis, ji iš mūsų nieko neuždirba. Taip pat Lietuva neskatina ekologiško perdirbimo – šiuo metu tą nišą bandoma tiesiog išmesti. Vis dar labai sudėtinga ekologiškos produkcijos augintojams patekti į šalies mokyklas (susiduriame su viešųjų interesų spaudimu). Ekologiškos produkcijos augintojai dar neturi savo skerdyklų ir produkcijos perdirbimo įrangos, taigi negali įeiti į didžiuosius prekybos centrus, ir visą „grietinėlę“ nugriebia mūsų pramonė.

Visiškai kitokia situacija susiklosčiusi Danijoje ir Vokietijoje. Jų ūkininkai turi savą perdirbimo grandį, tuomet gali pasiūlyti pirkėjui gerą produkcijos kainą. Ką tuo metu darome mes? Parduodame grikius ir avižas lenkams, kurie parsivežę juos išvalo, sufasuoja, o tada grąžinę į Lietuvą parduoda gerokai mažesne kaina nei mūsų perdirbėjai.

VEIDAS: Lietuvoje iki šiol netrūksta skeptiškai žvelgiančiųjų į ekologinį ūkį. Gal galėtume išskirti, kuo ši produkcija pranašesnė už chemizuotą?

S.D.: Gana dažnai viešojoje erdvėje tenka stebėti, kaip lyginamos ekologiškos ir chemizuotos produkcijos maistinės savybės. Norėčiau atkreipti visuomenės dėmesį, kad turėtume lyginti ne jas, o pačioje produkcijoje likusį užkratą – kalbu apie pesticidų likučius, kurių ekologiškose daržovėse nerasite. Ekologišką produkciją perkantys žmonės nesiskundžia alergijomis ir į savo sveikatą investuoja dabar, o chemizuotų produktų pirkėjai po kelerių metų investuos į vaistus.

VEIDAS: Jūs pats ūkininkauti ekologiniame ūkyje pradėjote, galima sakyti, visiškai atsitiktinai. Gal primintumėte, kas lėmė tokį apsisprendimą?

S.D.: Kadangi ūkininkavo mano tėvas, vis svarsčiau, kaip pataisyti finansinę jo padėtį: lakstydavau iš Kauno į Ukmergę, kol visiškai atsitiktinai su partneriais danais pabuvau užsienyje. Ten ir pamačiau klestinčius uogininkystės ūkius. Iki šiol juokauju, kad, matyt, gyvenime nieko nebūna šiaip sau. Pabendravęs su didžiausiais danų serbentų augintojais ir pats tuo užsikrėčiau. Matydamas, kad nesitaiso Lietuvos pienininkystės ir kiaulininkystės padėtis, įkalbėjau tėvuką išmėginti serbentų auginimą. Taip 2001 m. beveik 150 ha plotą apsodinome juodaisiais serbentais, o nuo 2002 m. pardavęs visus verslus ir pats persikėliau į Ukmergę, ir beveik dešimtmetį gyvenome iš juodųjų serbentų eksporto.

VEIDAS: Kam tiekėte Lietuvoje užaugintus ekologiškus serbentus?

S.D.: Iki įstojant į ES bendradarbiavome su prancūzais. Jiems vežėme ne tik uogas, bet ir serbentų lapus bei pumpurus. Tačiau nuo 2004 m. ES leidus naudoti sintetinius kvapus parfumerijoje, maisto ir vaistų pramonėje, juodųjų serbentų lapų ir pumpurų poreikis sumenko (juos supirkinėjo eteriniams aliejams gaminti ir pan.). Taigi teko persiorientuoti: mūsų serbentynus pakeitė grūdinės kultūros.

VEIDAS: Kodėl neauginote serbentų vietinei rinkai?

S.D.: Mes, dešimtmetį auginę uogas ir tiekę jas užsienio rinkai, pamatėme, kad mūsų šalyje jos supirkinėjamos pusvelčiui. Nėra jokio gamintojų ir perdirbėjų bendradarbiavimo, nemokama dalytis bendrais vargais, vyksta žaidimas tik į vienus vartus. Lietuviškas požiūris, kad pasmaugsiu savą dėl keleto eurų, egzistavo ir tebeegzistuoja. Tai geriausiai atsako į klausimą, kodėl Lietuvoje niekas neaugina uogų ir daržovių, kodėl šiandien taip sunku pieno ir mėsos sektoriuose, priešingai nei, tarkime, Lenkijoje. Pasitarę šeimoje nusprendėme, kad nebeverta atsodinti serbentų krūmų, ir perėjome prie augalininkystės. Šiuo metu mūsų šeimos ūkyje auga sojos, kanapės, žirniai, pupos, kviečiai ir rapsai.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

BFL

Tarpusavio santykiai. Ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio santykių gylį. Individualistinė Vakarų kultūra eliminuoja nuoširdų santykį su žmogumi, daugėja pragmatiškumo ir paviršutiniškumo.

„Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių tam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei įrodymas, kad šis melavo“, – pasakoja keletą metų melo mechanizmais besidominti psichologė, mediatorė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos instituto docentė Jolanta Sondaitė.

Mokslininkės teigimu, baltajam melui (siekiant paguosti, neįskaudinti ar apsaugoti),  užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, dažniau ryžtasi moterys, o savanaudiško melo dažniau griebiasi vyrai.

VEIDAS: Melui sunkiai atsispirdavo ir ankstesnės kartos, nors istorijoje netrūksta asmenybių, kurios dėl garbės žodžio galėjo ir galvą paguldyti. Ar galima daryti prielaidą, kad dabartinė karta lengviau pasitelkia melą nei mūsų tėvai ir proseneliai?

J.S.: Vien manipuliatyvi, visuomenės narius klaidinanti reklama, kurios šiandien netrūksta, leidžia daryti tokią prielaidą. Visuomenė tampa labiau orientuota į tokius materialinius dalykus, kaip savanaudiškumas, – beje, tai viena iš melo formų (siekiant naudos sau pakeisti, palenkti, paveikti kitą asmenį ir pan.).

VEIDAS: Istorija ir pastarųjų dienų įvykiai rodo, kad melui sunkiai atsispiria ir galingiausių valstybių lyderiai. Tačiau ar melu grįstas elgesys nediskredituoja pačios asmenybės?

J.S.: Lyderystė neturėtų derėti su melu, bet melą tyrinėjantys autoriai nurodo, kad meluoja ir iškiliausi lyderiai – prezidentai ir pan. Kuo atsakingesnę padėtį asmuo užima, tuo didesnę įtaką jo veiksmai ar poelgiai įgyja visuomenės akyse. Taigi priklausomai nuo asmens žinomumo ir melo poveikis bus atitinkamas.

VEIDAS: Tyrimai atskleidžia, kad meluojama nuo kelių iki keleto kartų per dieną ne tik aplinkiniams, bet ir sau. Kas lemia tokio elgesio priežastis?

J.S.: Įsisąmoninti ir priimti tikruosius savo jausmus nėra taip paprasta. Labai nelengva būti sąžiningam tiek sau, tiek aplinkiniams. Tyrimo metu apklausti žmonės nurodo per dieną meluojantys vieną du kartus, tačiau kai tiriamieji yra stebimi, nustatomas kur kas didesnis melagysčių skaičius. Taigi šiuo atveju daroma prielaida, kad ne visuomet ir pats žmogus savo melagystes pastebi.

VEIDAS: Sakote, kad sau meluojame nesąmoningai, iki galo patys to nesuvokdami?

J.S.: Šveicarų psichiatras Carlas Gustavas Jungas yra pasakęs, kad žmogaus gyvenimą vairuoja pasąmonė. Jos samprata apima ir intuiciją, ir negatyvius dalykus, ir potencialą (gabumus, polinkius ir pan.). Kai žmogaus gyvenimas tampa pernelyg struktūrizuotas, pasąmonė gali pasireikšti per sapnus (tiesa, kurios nenorima pripažinti dienos metu, iškyla žmonėms sapnuojant). Tikriausiai esate girdėję istorijų, kai vienas ar kitas žmogus dėl netikėtai užklupusios ligos pakeitė savo gyvenimo būdą ar veiklą. Tokiu būdu organizmas tarsi įspėjo, leido įsiklausyti į save, ir žmogus pasiryžo tam, ko iš tiesų nori, bet kam vis pritrūkdavo laiko ar kam jis vis neišdrįsdavo.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Merilando neurologai ištyrė, kad moterys per dieną pasako apie 20 tūkst. žodžių, o tai yra 13 tūkst. daugiau nei vyrai. Mokslininkų vertinimu, tai lemia moteriškos lyties organizme esantis „kalbos proteinas“. Ar tai reiškia, kad jei dailiosios lyties atstovės daugiau kalba, dažniau ir meluoja?

J.S.: Užsienyje atliktų tyrimų duomenimis, siekiant paguosti ar neįskaudinti, palaikyti žmogų, baltam melui dažniau išties ryžtasi moterys, o vyrai labiau toleruoja savanaudišką melą, iš kurio naudos turi tik jie patys.

VEIDAS: Tačiau jei melo netoleruojame, kodėl jam ryžtamės? Kodėl meluojame?

J.S.: Pats melavimas nėra problema, priešingai nei priežastys, dėl kurių jam ryžtamasi. Tačiau gana dažnai žmonės pamiršta, jog santykis su melavusiu asmeniu yra kur kas svarbesnis, nei pats įrodymas, kad šis melavo. Bet išties retas šiandien bando suprasti ir paieškoti giluminių priežasčių, kodėl žmogus vienaip ar kitaip pasielgė. Gal, jeigu pabandytume suprasti, labiau vienas kitą priimti, melo reikėtų mažiau?

VEIDAS: Išeitų, kad melas kildinamas iš noro pateikti save gražiau ir geriau, nei iš tiesų esama, nes tik tada atrodome patrauklesni ir įdomesni aplinkiniams?

J.S.: Galima ir taip traktuoti: melas gimsta iš noro pademonstruoti stipriąsias savo puses. Tačiau vienu atveju jis gali būti suvokiamas kaip tiesos iškraipymas, o kitu – kaip tam tikrų savybių sustiprinimas, išryškinimas (per darbo pokalbį norima parodyti save iš gerosios pusės, taigi kartais viena ar kita savybė padidinama ir sustiprinama).

VEIDAS: Ne vienas melo teoretikas tikina, kad nesąžiningumą galima iššifruoti iš kūno kalbos. Į kokius jo signalus turėtume atkreipti dėmesį?

J.S.: Remiantis atliktais moksliniais tyrimais matyti, kad žmogui meluojant kūno kalba bei mimika siunčia priešingus signalus. Atsiranda neatitikmuo tarp sakomo žodžio ir vadinamosios kūno kalbos. Nereikėtų pamiršti, kad profesionalūs melagiai būna įvaldę ir ją, todėl darant išvadas patariama remtis daugiau nei vienu melo požymiu. Įprasta manyti, kad netiesą sakantis žmogus daro ilgesnes pauzes tarp žodžių (jam reikia apgalvoti, sukontroliuoti), kartoja tuos pačius žodžių junginius, šypsosi nenatūralia šypsena (nuo nuoširdžios ją skiria šypsantis į darbą neįsitraukę akių raumenys), taip pat pasikeičia jo balso tonas (gali pažemėti ar paaukštėti),  geriau įsižiūrėjus išryškėja veido išraiškos asimetrija, iš kurios ir sprendžiama apie galimą melą. Tokie judesiai, kaip drabužių, plaukų, veido lietimas, gali atsirasti nebūtinai dėl melo, o dėl tuo metu juntamo diskomforto ar susijaudinimo, taigi vertinti reikėtų labai atsargiai.

VEIDAS: Ar sutiktumėte, kad užkietėję melagiai vengia ilgesnio akių kontakto?

J.S.: Dėl akių kontakto galima ir labai apsirikti: nors įprasta manyti, kad žvilgsnio neatlaikantis žmogus yra melagis, įgudę sukčiai kaip tik stengiasi žiūrėti į akis. Bet nepamirškime, kad drovesniam žmogui tai taip pat iššūkis. Taigi pasikliauti žvilgsnio naudojimu meluojant neverta: tai labai prieštaringa. Kitas pasitvirtinęs dalykas – kad meluojant labiau išsiplečia akių vyzdžiai.

VEIDAS: Kaip patartumėte elgtis pastebėjus, kad žmogus meluoja: leisti jam tęsti, o gal sustabdyti?

J.S.: Pastebėjus, kad asmuo meluoja, nereikėtų skubėti užpykti ar įsižeisti: juk nežinote, kokios priežastys privertė jį taip pasielgti. Po tuo gali slypėti nesavanaudiškos priežastys. Tarkime, įmonės vadovas, nenorėdamas liūdinti darbuotojų, meluoja apie nedėkingą finansinę situaciją. Šiuo atveju diskusija nebūtų tinkamiausia išeitis. Kas kita, jei jums meluoja artimas žmogus. Susiklosčiusią situaciją reikėtų įvardyti ir pažiūrėti, ar bendravimas nors kiek keičiasi. Geriausia išeitimi galėtų tapti žmogaus orumo išsaugojimas, bet melo įvardijimas – taip nepažeisite tarpusavio santykio.

VEIDAS: Ir vis dėlto gana sunku suprasti, kodėl žmonės meluoja sau.

J.S.: Saviapgaulė – viena ir melo formų, pastaruoju metu išties labai paplitusių mūsų visuomenėje. Jos priežastys gali būti pačios įvairiausios. Viena iš versijų, kad šiuolaikinio žmogaus susitikimas su savimi tapo gana sudėtingas: nuolat užsiėmęs ir į išorinius dalykus orientuotas žmogus stokoja laiko sau ir ne visuomet gerai susigaudo, kas vyksta aplink. Dažniausiai tokie žmonės sako viena, o daro ką kita. Iš to ir atpažįstame saviapgaulę. Ilgainiui stabtelėti ir pažvelgti sau į vidų darosi pernelyg baisu, nes juk pamatysime tai, kas seniai slegia, taigi įsisukame buityje ir imituojame, kad mums viskas gerai. Kelias į save nėra lengvas, bet jis produktyvus ir atveriantis galimybes.

VEIDAS: Kada melas pateisinamas?

J.S.: Mokslinėje literatūroje išskiriamas profesinis melas, pavyzdžiui, politikos ir diplomatijos srityje. Ne kartą esame matę, kaip demokratinių valstybių vadovai spaudžia ranką diktatoriui. Šiuo atveju asmeniniai įsitikinimai lieka antroje vietoje – diplomatija dažnai reikalauja privalomos šypsenos. Taip pat baltas melas pateisinamas tais atvejais, kai siekiama žmogų apsaugoti, neturint jokių savanaudiškų ar piktų intencijų.

VEIDAS: Rytų kultūroje įprasta manyti, kad jei žmogus įsiklausys į save, sugebės atrasti savo vietą pasaulyje ir galės užsiimti tuo, ką geriausiai moka. Priešingai nei Vakarų pasaulyje, čia nekalbama apie karjerą ar pasiekimus, baltą ar juodą melą vardan savo tikslų. Jiems svarbiausia – draugiška ir palaikanti aplinka, o tuomet jau eina asmeniniai siekiai.

J.S.: Žmonės Rytų šalyse suvokia save kaip asmenybę, susietą su kitais žmonėmis. Asmuo iš Rytų niekuomet nepasakys, kad čia mano pasiekimas, – jis minės savo šeimą, giminės ryšius, prisimins tuos, kurie jam padėjo siekti vieno ar kito tikslo. Bendraudami jie siekia bendradarbiauti ir saugoti tarpusavio santykių harmoniją, o Vakarų kultūroje vyrauja individualizmas. Psichologiniai JAV tyrimai atskleidžia, kad nuo to, kaip žmogus suvokia savo santykį su aplinka, atsiskleidžia jo mąstymo subtilybės. Žmonės iš Rytų sąveikauja subtiliai stengdamiesi nieko neįžeisti, o Vakaruose dažnai save suvokia kaip atskirą, su kitais žmonėmis nesusietą asmenybę ir dėl to sąveikavimas su aplinka gali tapti šiurkštus, neatjaučiantis.

VEIDAS: Kitaip tariant, Vakarų kultūroje užkoduotas jos pačios susinaikinimo elementas? Ar ne ta kryptimi veda vienišumas ir atšiaurumas šalia esančiajam?

J.S.: Nepamirškime, kad lietuviai taip pat ilgą laiką buvo bendruomeniškos kultūros visuomenė: šalia gyvenantys žmonės vienas kitą suprato, palaikė, tačiau kartu su miesto kultūra įvyko staigus poslinkis individualizmo link. Kažkur pakeliui pametėme bendruomeniškumo, vienas kito palaikymo jausmą, pasijutome vieniši ir nesuprasti. Šiandien labiau nei bet kada anksčiau miesto žmogus įmestas į individualizmo liūną: jis lyg ir laisvas, bet vienui vienas sprendžiantis jį užgriuvusias problemas, išgyvenantis vidinę atskirtį, nebepatiriantis susietumo su aplinkiniais jausmo.

VEIDAS: Vis dažniau girdime apie tai, kad šiuolaikinėje visuomenėje kyla poreikis atsiskirti, pabūti vienam, gal net keletui dienų duoti nekalbėjimo įžadus? Nejau pats vienas žmogus nebepajėgia susitvarkyti su jį užgriuvusia išorinio triukšmo lavina?

J.S.: Ne visuomet dėl pasirinkto gyvenimo būdo žmogui pavyksta atrasti laiko sau, todėl tylėjimo savaitgaliai (be išorinio pasaulio dirgiklių: telefonų, skaipų, draugų) ar išvykos į vienuolynus, siekiant pabūti tik su pačiu savimi, vis populiaresni. Mums būtina rasti laiko sau, tačiau ne visiems tai pavyksta.

VEIDAS: Čikagos universiteto mokslininkai vienatvę linkę sieti su psichologinėmis problemomis, sveikatos sutrikimais bei prasta imunine sistema. Išeitų, kad nuo jos neapsaugoti ir socialiai aktyvūs asmenys?

J.S.: Vienatvė – subjektyvus dalykas. Net ir daugybės žmonių apsuptas gali jaustis be galo vienišas, nesuprastas. Tačiau pakanka keleto artimesnių ryšių, kad ir per atstumą, leidžiančių pajusti artumą, ir jau nesi vienišas. Taigi ne žmonių skaičius aplink mus, o bendravimo kokybė lemia tarpusavio ryšių gylį. Jei yra palaikymas ir supratimas, žmogus visuomet jausis gerai. Bet jau kuris laikas kalbama, kad individualistinėje Vakarų kultūroje tai tampa problema.

VEIDAS: Galbūt kai kuriems individams bendravimo, paremto artimu socialiniu ryšiu, iš tiesų nė nereikia? Gal jiems pakanka patenkinti svarbiausius instinktus?

J.S.: Žmogus – socialinė būtybė, todėl bendravimas ir dalijimasis informacija mums labai svarbus. Žinoma, esama tokių asmenybės sutrikimų, kaip psichopatija, kuri  pasižymi negebėjimu įsijausti į kitą žmogų, empatijos neturėjimu. Tuomet nesidairant į aplinkinius bet kokiomis priemonėmis siekiama savų tikslų, o melas tampa viena tokių priemonių. Šiuo atveju gyvenama pagal principą – tikslas pateisina visas priemones, o sąžinė ir kaltė psichopatams nėra būdinga.

VEIDAS: Ar galima atpratinti žmogų nuo melo? Kokios metodikos šiais ypatingais atvejais pasitelkiamos?

J.S.: Jei melavimas tapęs patologiniu, sunkiai kontroliuojamu (žmogus nebegali sustoti melavęs ir pats to jau nebekontroliuoja) ir asmenybę žlugdančiu procesu, gali pasireikšti drauge su priklausomybėmis, yra reikalingas gydymas. Šiuo atveju pats asmuo padėti sau yra bejėgis, nes nekontroliuoja kylančių impulsų.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Shutterstock

Iššūkiai. Rusijos embargas maisto produktams, panaikintos pieno kvotos, milžiniška ES konkurencija ir diskriminacinė politika, emigracijos masto nulemtas mažesnis vartojimas vidaus rinkoje – tai vos keletas iššūkių, su kuriais susiduria Lietuvos žemės ūkio sektorius.

Šiandien, matyt, visoje Europoje nerastume žmogaus, galinčio pasakyti, kokių dar pokyčių sulauks mūsų žemdirbiai artimiausiais dešimtmečiais. Tačiau vietinės rinkos ekspertai prognozuoja, jog siekiant išlikti esamos rinkos žaidėjais būtina prisitaikyti prie pasikeitusios geopolitinės situacijos, įsitvirtinti naujose rinkose ir susitaikyti su mintimi, kad uždarbis artimiausiais metais nebus labai pelningas. Taigi 2015–2017 m. dar kitaip galėtume įvardyti kaip laikotarpį, per kurį svarbiausia išlikti.

Priežasčių, kodėl Lietuvos žemės ūkio augintojų, gamintojų ir perdirbėjų artimiausiu metu laukia tiek išbandymų, ne viena ir ne dvi. Šešėlinio žemės ūkio ministro Kazimiero Starkevičiaus vertinimu, tai, kad Lietuva patyrė sovietinę okupaciją, žemės nacionalizaciją, geriausi ūkininkai buvo tremiami, o kaimas ne vieną dešimtmetį naikinamas, istoriškai lėmė šiandieninę situaciją.

„Nė viena iš ES šalių senbuvių (Vokietija, Olandija, Nyderlandai ir pan.) nėra patyrusi nieko panašaus, o tai, kad šiandien mūsų žemdirbiai gauna bene mažiausias ES išmokas, – pagrindinė problema, stabdanti šalies progresą. Tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis darome tai, ką galime: mūsų žmonių darbštumas ir optimizmas daug ką kompensuoja“, – tikina K.Starkevičiaus, pabrėždamas, kad svarbiausia šiuo metu Lietuvai išlaikyti kaimo gyvybingumą.

Deja, girtuoklystės stereotipais apipintas Lietuvos kaimas galutinai marinamas uždarius mokyklas. Nesunku įsivaizduoti, kokios jaunos šeimos galimybės įsitvirtinti  kaimo vietovėje, kurioje nėra nei darželių, nei mokyklų infrastruktūros. Kitas dalykas – darbo ir algos nebuvimas. Ką veikti aukštąjį išsilavinimą turinčiam asmeniui vietovėje, kurioje nė bibliotekos nėra? Kokios kultūrinio gyvenimo galimybės?

Apmaudu, bet klausimų daug, o nuo atsakymų nebuvimo net ausyse spengia. Jei ir toliau padėtis nesikeis, Lietuvos kaime nebebus kam dirbti – būtent tai dabar bręsta. Viena priežasčių, kodėl šiandienos kaimo vaikai tapo geltonųjų autobusiukų įkaitais, – trumparegiškumas ir valstybinės politikos tęstinumo trūkumas.

Vis dėlto žemės ūkio ministrė Virginija Baltraitienė sako, kad pastaraisiais metais mėginama sugrąžinti jaunus žmones į kaimą: „Su šia problema susiduria ne tik Lietuva, bet ir visa Europos Sąjunga. Nenorėčiau sutikti, kad kaime visai nebeturime jaunimo. Technologijų atėjimas į kaimą ir greitesnis gyvenimo tempas grąžina dalį jaunų žmonių į rečiau gyvenamas teritorijas.“

Kaip atgimstančius ir kaimo vietovėse vis populiaresnius (ypač nederlingose ir nuo kiaulių maro nukentėjusiose teritorijose) verslus ministrė mini avininkystę, ožkininkystę, o kalbėdama apie sėjamąsias kultūras užsimena apie didėjantį lietuvių susidomėjimą pluoštinėmis kanapėmis. Tiesa, priešingai nei daugelis kitų kalbintų „Veido“ pašnekovų, ji netiki atgimsiančia linų auginimo ir apdirbamosios pramonės perspektyva. Vienuolika metu ES esanti Lietuva, V.Baltraitienės vertinimu, padarė didžiulę pažangą, kuri bene akivaizdžiausia būtent žemės ūkio sektoriuje.

„Daugelis miestiečių įsivaizduoja, kad kaimo žmonės tebedirba plūgais ar su guminiais po mėšlą klampoja, tačiau tie laikai jau seniai pamiršti. Kartu su ES parama į Lietuvos žemės ūkį atėjo aukštosios technologijos, dėl kurių didėjo dirbamos žemės našumas, paprastėjo technikos valdymas (traktoriai šiandien valdomi kompiuteriais per atstumą ir pan.). Kai kurie didieji Lietuvos ūkininkai šiandien jau ir kaime nebegyvena, važinėja didžiuliais visureigiais ir atrodo tikrai ne prasčiau nei Vokietijos ar kitos ES šalies žemdirbiai“, – savo įžvalgomis dalijasi žemės ūkio ministrė.

Pakanka prisiminti, kad prieš vienuolika metų bene daugiausiai Lietuvos euroskeptikų gyveno kaime, o šiandien ten pat sutiksime daugiausiai eurooptimistų. Tai, matyt, ir galime vadinti vienu geriausių ES paramos panaudojimo įrodymų (šiferinių stogų keitimo programa iš ES lėšų ir kt.). Bendra erdvė su kitomis ES šalimis leido Lietuvai eksportuoti savo produkciją į Vakarų šalis be didesnių trukdžių, o ne viena krizė įrodė, kad žemės ūkio sektorius per daug nenukentėjo: sugebėjo atrasti naujų rinkų ir persiorientuoti.

Kita vertus, dar labai nemažai lėšų Lietuvos biudžetas kasmet praranda dėl dirvonuojančių plotų (tarkime, Vokietijoje jų nė su žiburiu nerasi). Tačiau, šalies politikų vertinimu, tai tik laiko klausimas, nes ateityje žemės kaina kils, o jos neprižiūrintys asmenys už dirvonuojančius žemės sklypus turės mokėti baudas. Planuojama, kad žemės mokesčiai ateityje priklausys nuo jos rinkos vertės, tačiau tiems, kurie ją dirbs, bus taikomos mokesčių lengvatos. Be to, ES paramą už pievas gaus tik tie, kurių pievose bus ganomi gyvuliai. Taigi planuojama „įdarbinti“ ir valstybinę žemę.

Kitas Lietuvos žemdirbiams ramiai miegoti neleidžiantis klausimas – ar pajėgs 10–20 metų perspektyvoje su didžiaisiais šalies ūkiais konkuruoti vidutiniai ir mažesnieji. B.Baltraitienės teigimu, šiandien tai vienas svarbiausių Vyriausybės programos ir Žemės ūkio ministerijos uždavinių: „Jei kaime ūkininkaujanti šeima laiko 50-ies melžiamų karvių bandą, jau gali save išlaikyti. Šiuo metu būtent tam ir yra skiriama valstybės parama. Galbūt tokie asmenys labai didelės pridėtinės vertės valstybei ir nesukuria, tačiau jie išsilaiko patys, išleidžia vaikus į mokslus. Taigi mūsų tikslas – palaikyti šių ūkių gyvybingumą. Būtent į tai ir yra nukreipta 2014–2020 m. kaimo plėtros programa.“

Itin dideles viltis Lietuvos ūkininkai šiuo metu puoselėja dar dėl 2012 m. su Kinija pasirašytos Lietuvos pieno ir mėsos eksporto sutarties. K.Starkevičiaus teigimu, jau artimiausiu metu turėtų būti išduoti leidimai lietuviškų produktų eksportui. Kaip pavyzdį jis mini latvius, kurie į šią rinką jau eksportuoja ledus. „Jų vietinėje rinkoje ledai verti pusantro euro, o eksportuojamos prekės kaina siekia septynis eurus. Taigi, jei tik ši rinka atsivers, Lietuvos pienininkų ir gyvulių augintojų padėtis taip pat gerės, juolab kad vidinė mūsų rinka jais perpildyta“, – vilties suteikia buvęs ministras.

Tikėtina, kad daugėjant gyventojų skaičiui nei Kinija, nei Indija reikiamų maisto atsargų pati pasigaminti nepajėgs, taigi atsives eksporto nišos.

Svarstant, kaip keisis Lietuvos kaimas artimiausiais metais, ne kartą iš ekspertų lūpų nuskamba prognozė – stambės ir kooperuosis. Vien iki 2020 m. pagal patvirtintą programą Lietuvos kaimas turėtų įsisavinti 193 mlrd. eurų.

Dar vienas iššūkis, kuris teks įveikti ne tik Lietuvai, bet ir visam Baltijos šalių regionui, yra genetiškai modifikuotų augalų (GMA) klausimas. Šiuo metu Lietuva griežtai pasisako prieš tokią praktiką, tačiau, pavyzdžiui, dalis Vokietijos žemių ir Nyderlandai tam pritaria.

„Nepaisant išaugusio derliaus našumo mūsų regionui vis dar svarbesnė žmogaus sveikatai nekenkianti ir ją tausojanti produkcija. Dabar Lietuva laikosi griežtos pozicijos: nežadame įsileisime šios produkcijos, tačiau kova tebevyksta, ir viskas priklausys nuo to, ką įrodys mokslas“, – mano K.Starkevičius.

Jis neabejoja, kad kur kas daugiau mūsų kraštas laimėtų augindamas natūralius, o ne genetiškai modifikuotus augalus. Tam linkusi pritarti ir Lietuvos ekologinio ūkio krikštamote vadinama profesorė emeritė Dalia Marija Brazauskienė. Jos nuomone, Lietuva išsaugotų natūralų savo veidą išvengusi GMA, nes tai ypač pavojinga ekologiniams ūkiams: Lietuva per daug maža, kad būtų galima leisti eksperimentuoti ir auginti GMA. „Mūsų žmonija ir taip jau paveikta chemizuoto maisto, todėl šiuo klausimu mano nuomonė nepajudinama“, – tvirtina chemikė.

Abu pašnekovai sutaria, kad įsileisti į Lietuvą genetiškai modifikuotiems augalams pakaktų dienos, tačiau užteršus jais žemę kelio atgal nebūtų.

Prisiminus, kokia milžiniška konkurencija vyrauja ES rinkoje, nesunku suprasti, kaip svarbu išsaugoti kokybišką produkciją. Tik tuo mes galime būti patrauklūs ir išskirtiniai užsienio vartotojams. Deja, net ir tai turėdami šiandien esame daug ką priversti parduoti už pačią mažiausią kainą. Kita vertus, tenka pripažinti, kad vidinei Lietuvos rinkai pakaktų ir perpus mažesnio perdirbimo pajėgumo, nei turime šiandien. Gamintojai vis stipriau junta emigraciją, taigi vartojimas vis krinta (turime vis mažiau valgytojų).

Jei tikėsime vienu turtingiausių šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės akcininku Ramūnu Karbauskiu, šiuo metu Lietuvos pienininkystės padėtis itin nepavydėtina, ir tai daugiausia lemia europinė politika (kadangi labai skiriasi europinių išmokų dydžiai, Lietuvos ūkininkai negali to, ką sau leidžia Vakarų ūkininkai). Kitaip sakant, jei situacija nesikeis, bus pasiektas Rytų Europos ūkininkų bankrotas. „Kadangi didžioji dalis Lietuvos ūkių yra mišrūs, žmonės vis dar desperatiškai imituoja gyvulininkystę, tačiau ji nekelia jokio pasitikėjimo, o juk ir reali situacija vis blogėja. Neabejoju, kad dalis ūkininkų jau šiandien mielai atsisakytų pieno ūkių, bet vis dar kenčia, vis dar tikisi, jog reikalai pagerės“, – šalyje susiklosčiusią padėtį apibūdina ūkininkas.

V.Baltraitienė tikslina, kad Lietuvos ūkininkas už pieno supirkimo kainą šiandien gauna 10 euro centų mažiau nei vokietis ar prancūzas. „Bijau, kad jei tokios supirkimo kainos (22 euro centai) laikysis ir toliau, vidutiniai ir mažieji mūsų ūkiai išnyks. Perspektyva gali būti išties liūdna, tačiau paties sektoriaus išnykimo neprognozuoju – tiesiog išliks tik stambūs ūkiai“, – svarsto žemės ūkio ministrė.

Žinoma, tokią padėtį daugiausia lėmė pieno kvotų panaikinimas ES. Kol lietuviai, latviai ir estai dėl to verkia, vokiečiai, olandai ir kitų valstybių atstovai, kurių išmokos daug didesnės nei Lietuvos, šių pokyčių beveik nejaučia.

Žvelgiant į dabartinę padėtį akivaizdu, kad prireiks kone metų, kol ES pieno sektorius persitvarkys, atsivers naujos rinkos, tačiau kas bus toliau, prognozuoti nepaprastai sudėtinga. Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas mano, kad ilgainiui Lietuvos ūkininkai pereis prie grūdinių kultūrų auginimo, o pienininkystę dėl jos nepelningumo tiesiog pamirš. Taigi ūkininkų, kurie augins vos po kelias karves, ateityje tiesiog neliks.

Ypač dideles viltis su pienininkyste ne vienas „Veido“ pašnekovas sieja su 2015 m. rudenį atidaromos gamyklos „pienas.lt“ kooperatyvu (jungiasi apie 300 pienininkų): rinkoje turėtų įvykti tam tikras persiskirstymas, kuris galbūt ir leis tikėtis šiek tiek didesnių žaliavinio pieno supirkimo kainų (būtent tokia praktika yra susiklosčiusi ir kaimyninėse šalyse).

Ši viltis leidžia tikėtis, kad ir artimiausiais dešimtmečiais galėsime vartoti lietuviškus  kokybiškus produktus, o ne vien tik importuosime juos iš Lenkijos ir kitų kaimyninių Baltijos šalių.

R.Karbauskis apgailestauja, kad daugelis politikų Lietuvos kaimą jau palaidojo. Priešingai nei mūsų šalyje, senosiose ES valstybėse kaime gyvena daug jaunų žmonių (mūsų kaimo gyventojų vidurkis – 55 metai), kurie į miestą važiuoja tik dirbti, tačiau jame jau neįsivaizduoja savo gyvenimo. Mūsų visuomenėje pastaruosius kelerius metus ši tendencija lyg ir populiarėjo, bet itin smarkiai tam kliudė populiacijos senėjimas, kaimo mokyklų ir darželių uždarymas, darbo vietų trūkumas kaimo vietovėse ir, žinoma, emigracija.

Pastaraisiais metais tiek Žemės ūkio ministerijos ir Vyriausybės koridoriuose, tiek realiame gyvenime gana smarkiai keitėsi ir paties kaimo samprata: nors dalis jaunų žmonių į jį ir grįžta, nebūtinai užsiima gyvulininkyste ar žemdirbyste. Vis populiariau tampa kurti mažus verslus, pavyzdžiui, gaminti šokoladą, sūrį, velti veltinius ir pan. Specialistų nuomone, ateityje ši tendencija turėtų dar labiau stiprėti, juolab kad prognozuojamas žemės brangimas.

Neišnaudotų žemių potencialas Lietuvoje tebesiekia 30–40 proc., todėl tikėtina, kad pradėjus dirbti ir jas Lietuvos, kaip vienos didžiausių grūdų eksportuotojų, pozicija dar labiau stiprės. Tačiau neturėtume pamiršti, kad netrukus dėl savo amžiaus iš šio sektoriaus pasitrauks šimtai tūkstančių ūkininkų (dabar jų yra apie 200 tūkst.). Atsakyti, kas ateis į jų vietą, vis dar negalime. O juk gali nutikti ir taip, kad po 20 ar 40 metų tiesiog nebeturėsime dirbančiųjų Lietuvos žemės ūkio sektoriuje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

BFL

„Žemės ūkis ir artimiausiais dešimtmečiais išliks Lietuvos prioritetas: neturime nei  naudingųjų iškasenų, nei ko kito, iš ko galėtų gyventi mūsų valstybė. Bijau, kad nerasdami bendros kalbos su pieno perdirbėjais ir politikais šį sektorių sužlugdysime“, – nuogąstauja Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas Andriejus Stančikas. Prognozuoti, kaip gyvens mūsų šalies žemdirbiai po keleto dešimtmečių, jis nesiryžta: šiandien rinka, jo nuomone, pernelyg nestabili.

VEIDAS: Ką vadintumėte didžiausiu šiandienos Lietuvos žemdirbių galvos skausmu?

A.S.: Dauguma problemų šiandien kyla dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje trūksta bendros ilgalaikės valstybinės politikos. Praktiškai visa politika Lietuvoje formuojama tam tikros Seimo kadencijos laikotarpiu, taigi stokojame darbų tęstinumo. Kad ir kurį sektorių paimtume – gyvulininkystės ar pienininkystės, būtinas ilgalaikis planas. Elementarus pavyzdys: norint, kad telyčaitė taptų melžiama karve, prireiks trejų metų, o tai reiškia, kad visas ūkis bus suformuotas ne anksčiau kaip po dešimtmečio. Deja, šiandien valstybės prioritetų nematome ir nežinome, kaip ji nuspręs elgtis po metų kitų. Taigi viena priežasčių, kodėl Lietuvos jaunimas nesuka šiuo keliu, yra perspektyvos nematymas.

VEIDAS: Koks šiuo metu vidutinis Lietuvos ūkininkų amžius?

A.S.: Jei žiūrėsime į pieno sektorių, matysime, kad 11 proc. ūkininkų amžiaus vidurkis – per 70 metų ir tik pusantro procento jų sudaro žmonės iki 30 metų. Liūdniausia, kad į senųjų vietą šiandien nėra kam ateiti. Mano paties vaikai pyksta, kad labai daug laiko sugaištame su karvėmis, o grąža, kurią gauname, nepateisina įdėto darbo (A.Stančikas yra 11 vaikų, iš kurių trys ūkininkauja, tėvas – K.K.-Š.). Kitas dalykas – pieno supirkimo kainos visiškai neprognozuojamos. Patyręs nuostolių ir neturėdamas lėšų esi priverstas imti paskolą. Smuktelėjus pajamoms tenka dirbti mažiau savikainos, tuomet ūkis vedamas prie bankroto ribos. Ypač tuose ūkiuose, kurie yra specializuoti ir neturi kitų šakų, tai labai rizikinga, nes tenka nuolat savęs klausti, kaip padengti įsiskolinimą. Taigi pasmerkti savo ūkį šiandien labai lengva, o kur dar nuo balandžio 1-osios panaikintos pieno kvotos, įtempta situacija dėl Rusijos embargo, spekuliacija ir kitų rinkų pokyčiai…

VEIDAS: Tačiau kaimyninėje Latvijoje pienininkų padėtis nepalyginti geresnė nei Lietuvoje. Kas tai lemia?

A.S.: Latvijos pieno sektoriuje visą laiką matėme augimą, tačiau Lietuvoje atsitiko priešingai. Šiuo atveju tenka kalbėti apie kaimo plėtros lėšų panaudojimą. Žinoma, kad Latvijoje šios investicijos buvo padalytos proporcingai (50 proc. gyvulininkystei ir 50 proc. augalininkystei), o Lietuvoje 70 proc. lėšų buvo skirta augalininkystei ir tik 30 proc. – gyvulininkystei. Taigi nereikėtų stebėtis rezultatų skirtumu. Žinoma, Lietuva gali didžiuoti savo derliais: per metus gauname 5 mln. tonų [autorė paskui įrašys ko]. Vertinant pagal turimos žemės plotą esame vieni didžiausių eksporto lyderių visoje Europoje.

VEIDAS: Kaip apibūdintumėte Lietuvos pieno sektorių?

A.S.: Šiandien pieno sektorius labai įvairus: ūkiuose yra nuo keleto iki keleto tūkstančių karvių. Palyginti su ankstesniais metas, smarkiai pagerėjo pieno produktyvumo padėtis: sovietmečiu primelždavome tris tonas, šiuo metu siekiame devynias.

Tačiau dabar šalyje turime apie 317 tūkst. melžiamų karvių. Prieš dešimtmetį jų turėjome 700 tūkst., taigi mažėjimas akivaizdus, o tendencijos jau kurį laiką regresyvios – per metus sumažėja apie 4–5 proc. galvijų. Jei ir toliau taip, bijau, kad po dviejų dešimtmečių pieno sektorių galutinai pražudysime. Lietuva jau turi šiuo klausimu karčios patirties.

VEIDAS: Apie kokios Lietuvos žemės ūkio šakos praradimą kalbate?

A.S.: Turime itin karčios patirties, susijusios su linų sektoriumi. Dar 2005–2006 m., kai Lietuvoje linininkystė nebuvo tik prisiminimas, buvo padarytos didžiausios klaidos per derybas dėl stojimo į Europos Sąjungą. Linų augintojų ir perdirbėjų, tvirtinančių, kad jei jiems nebus sudarytos išskirtinės sąlygos įstojus į ES, Lietuvoje linų niekas nebeaugins ir jų perdirbimo pramonė žlugs, regis, niekas taip ir neišgirdo. Taigi linus Lietuvoje auginome ir perdirbome tol, kol veikė linininkystės sektoriaus rėmimo programa, tačiau įstojus į ES pasitvirtino linų augintojų perspėjimai: paramos nebepakako ir neatlaikęs konkurencijos linininkystės sektorius žlugo. Kodėl taip atsitiko? Tapo akivaizdu, kad įsivežti linų pluoštą ar jau pagamintus gaminius yra gerokai pigiau, nei patiems juos auginti ir perdirbti. Tačiau šioje vietoje susiduriame su pavojinga situacija: daug ką įsivežti gali tapti pigiau, nei patiems auginti ar gaminti. Todėl jei Lietuva šios pamokos neišmoks, o valstybė nerems tradicinių visų sričių gamybos šakų, Lietuvos gali laukti labai sudėtinga ekonominė perspektyva.

VEIDAS: Bet pastaruoju metu vėl girdėti politikų diskusijų, kad reikėtų atgaivinti linų auginimą ir apdirbimą. Kiek, jūsų vertinimu, tai realu ir pagrįsta?

A.S.: Mūsų ūkininkai išties išmanė, kaip tai daryti. Linų auginimo tradicijos siekė tarpukarį. Lietuva dar XIX a. pradžioje pagal auginamų linų plotus užėmė trečią vietą pasaulyje. Pajamos už eksportuojamą linų pluoštą ir sėmenis vienais metais sudarė net trečdalį biudžeto lėšų (taigi mūsų ūkininkai tikrai mokėjo su jais elgtis). Deja, šiandien šios žaliavos nelikę (šalyje nebėra fabrikų, o be to – nė iš vietos). Taigi pramonė prarasta, o kokios galimybės atsivertų su ja šiandien: juk pasaulis pakvaišęs dėl natūralių žaliavų ir lino.

Jei nebus apgalvotų valstybės sprendimų, panašiai nutiks ir su pieno sektoriumi. Neapsikentę dabartinės situacijos ūkininkai nusispjaus ir užsiims kitkuo: vieni į mėsinę gyvulininkystę nueis, kiti grūdus ar daržoves augins, paversdami fermas grūdų saugyklomis. Mūsų pramonė įsivaizduoja, kad pieno žaliavos iš Latvijos ar Estijos prisiveš. Jau linus vežė, tačiau nelikus savos žaliavos neliko ir perdirbamosios pramonės. Taigi valdžia turėtų sudėlioti sąžiningas ir šalies rinkoje galiojančias žaidimo taisykles.

VEIDAS: Kaip vertinate pastarųjų 25 metų Lietuvos žemės ūkio raidą?

A.S.: Visus šiuos metus mačiau, jaučiau ir gyvenau tuo, tačiau negaliu pasakyti, ar šiandien juodžiausia situacija jau praeityje, ar dar tik laukia ryt. Žinoma, gal šiandien gyventume kitaip, jei pereidami iš kolūkinės santvarkos į privatų ūkininkavimą būtume išvengę politinių klaidų. Mano nuomone, viena jų – kad nekilnojamasis turtas tapo kilnojamas (šioje vietoje įžvelgiu daug nesąžiningumo ir ūkininkų nusivylimo). Šiandien gana daug diskutuojame dėl smulkių, vidutinių ir stambių ūkių bei žemės ūkio bendrovių konkurencinių sąlygų. Aistrų ir nesutarimų daug, tačiau ūkininkui žemė ir toliau išlieka pagrindinė gamybos priemonė: jei jos neturi, vadinasi, nieko neturi.

VEIDAS: Pagal pieno eksportą Lietuva užimą 13 vietą ES. Tačiau, palyginti su ES šalimis senbuvėmis, mūsų šalyje pienas superkamas mažiausiomis kainomis, o jo gamintojai gauna mažiausias tiesiogines išmokas. Kodėl taip diskriminuojami mūsų augintojai?

A.S.: Lietuvos produkcijos supirkimo kainos visad buvo vienos mažiausių ES. Mūsų ūkininkai gauna tiesiogines Europos paramos išmokas, tačiau pagal jų kiekį esame treti nuo galo (estai ir latviai jų gauna dar mažiau – visų padėtis ne per geriausia). Šiuo metu gauname 144 eurus už hektarą ir tik 2019 m. pasieksime 196 eurus (bet ir tai tik mūsų pačių nuopelnas). Drauge susijungusios Baltijos šalys pasiekė kompromisą, bet, palyginti su senosiomis Europos šalimis, kurių išmokos siekia 140–300 eurų, patiriame nevienodas konkurencines sąlygas.

VEIDAS: Tai ko vis dėlto reikia, kad švelnėtų diskriminacinė politika Lietuvos žemdirbių adresu?

A.S.: Visų pirma pačios ūkininkų vienybės. Šiandien kiekvienas jų lyg kunigaikštis ant savos kalvos, todėl valdžia, išgirdusi vienus ar kitus mūsų reikalavimus, nuolat primena, kad yra ir kita nuomonė. Taigi kol nebus pačių ūkininkų vienybės, mažai ką pakeisime.

VEIDAS: Šiuo metu Lietuvoje dirvonuoja apie 400 tūkst. hektarų žemės. Kaip manote, kodėl vis dar nesugebame išnaudoti savo teritorijos potencialo? Kada mūsų šalis savo laukais bus panaši į Prancūziją ar Vokietiją?

A.S.: Neabejoju, kad tai – tik laiko klausimas. Praeis dar dešimtmetis, ir mūsų žemių vaizdas nesiskirs nuo senųjų Europos šalių: dirvonuojančių plotų Lietuvoje tiesiog neliks, prie to prisidės ir kylančios žemės kainos.

VEIDAS: Ko reikalavo Lietuvos ūkininkai prieš porą mėnesių vykusiame pienininkų suvažiavime ?

A.S.: Vienas pagrindinių jų reikalavimų buvo vidutinė europinė kaina už parduodamą produkciją. Jų pozicija tokia: jei Lietuvos perdirbimo įmonės neranda būdų, kaip to pasiekti, tegul suka galvą Vyriausybė, ieškoma išeičių, kaip tai kompensuoti iš europinių lėšų ar nacionalinio biudžeto. Šiuo metu karas tarp pienininkų ir perdirbimo įmonių tebevyksta: pastarosios mušasi į krūtinę tvirtindamos, kad negali mokėti jiems daugiau, o pienininkus siutina mažos supirkimo kainos.

Žinoma, prie to labai prisidėjo ir Rusijos rinkos praradimas: šioje šalyje mūsų produkcija išties labai vertinta. Tačiau jeigu palygintume 2013 ir 2014 metų Lietuvos eksportą, matytume, kad 2014-aisiais jis buvo net didesnis (nors atrodo, kad neturėjome kur padėti savo produkcijos). Akivaizdu, kad parduoti kur radome, bet tai nebuvo taip pelninga kaip ankstesniais metais. Kita vertus, kiekvienai rinkai ir vartotojams reikia laiko – minimaliai bent penkerių metų.

VEIDAS: Bet kas trukdo Lietuvos augintojams išsiderėti geresnes sąlygas nacionaliniu lygmeniu?

A.S.: Didžiausia problema – pačių ūkininkų nevienybė. Kovojant ir ginant savo interesus reikėtų didesnio jų paties susitelkimo, tada galbūt ir derybų su valdžia rezultatai būtų visai kitokie.

Prieš keletą metu man teko dalyvauti tarptautiniame kongrese Airijoje. Tąkart šalies prezidentas sakė pusantros valandos kalbą apie tai, koks svarbus Airijai žemės ūkis. O iš mūsų Prezidentės nesu girdėjęs, kad žemės ūkis būtų šalies prioritetas. Priešingai nei mūsų valstybė, Airija suvokia, jog nieko svarbesnio už žemės ūkį neturi, todėl deda visas pastangas, kad jis duotų kuo daugiau naudos. Šiandien Airijoje yra apie milijoną melžiamų karvių, tačiau iki 2020 m. šį skaičių žadama padidinti 50 proc. Į mūsų klausimus, kur jie realizuos pieną, juk kainos nukritusios, airiai atsako, kad tebeturi senas rinkas, o ir naujų vis daugiau veriasi (viena jų – Naujoji Zelandija).

VEIDAS: Jei kalbame apie pieno sektorių, kaip paaiškintumėte Lenkijos sėkmę?

A.S.: Pirmiausia Lenkija yra didelė valstybė, kurios viduje pieno suvartojimas siekia apie 96 proc., o eksportas sudaro vos 4 proc. Kitas dalykas – Lenkijoje daug mažesnis maisto produktų PVM mokestis. Taip pat lenkai labai gražiai žaidžia kaitaliodami zloto kursą. Štai ir atsakymas, kodėl čekai, vokiečiai ir lietuviai važiuoja ten pirkti pigesnių maisto produktų. Jų eksportas minimalus, bet maisto produktai išperkami šalies viduje. Tokiu būdu pasiimami pinigai į biudžetą ir skatinamas žmonių vartojimas. Tai tik įrodo, ko galima pasiekti, kai mokesčiai neviršija protingų ribų: juos visi moka, nėra šešėlinės ekonomikos ir pan.

VEIDAS: Ar galime tikėtis gerėjančios Lietuvos pienininkų padėties? Kas padėtų išjudinti ledus šiame sektoriuje?

A.S.: Dabartinius įvykius, tai yra dėl kvotų panaikinimo 2015–2016 m. pieno sektoriuje kilusį krizinį laikotarpį, prognozavo pati Europa. Taigi priešingai, nei daug kas mano, didžiausi sunkumai pieno sektoriuje patiriami ne dėl Rusijos embargo maisto produktams, o būtent dėl pieno kvotų panaikinimo. Dar 2013 m. Europoje buvo pagaminta daugiau kaip 5,5 mln. tonų pieno. Be jokios abejonės, tai turėjo įtakos ir jo kainai. Šiandien daugelis Europos šalių pasirengusios šio sektoriaus augimui.

VEIDAS: Ne kartą teko girdėti Lietuvos ūkininkus svarstant, kad jei ne kaimynų pieno žaliavos eksportas, šalies pienininkai gyventų kur kas lengviau.

A.S.: Išties kasdien į mūsų šalies pieno perdirbimo įmones iš Estijos, Latvijos, Lenkijos, Vokietijos atsivežama po pusantro tūkstančio tonų pieno žaliavos. Mūsų perdirbėjai sako, kad turime per daug pieno, reikia jo daug eksportuoti, todėl kainos mažos. Situacija keistųsi, jei jo neįsivežtume. Taigi mažėjant pieno eksportui būtų kitos vidaus rinkos pajamos, mūsų ūkininkai daugiau uždirbtų. Bet Lietuva nenori pyktis su kaimynais. Vis dėlto kitos išeities nėra: teks rasti bendrą kalbą, nes atrodo, kad valdžia nežada ko nors imtis.

VEIDAS: Kaip analogišką situaciją, jūsų nuomone, spręstų vokiečiai ar prancūzai?

A.S.: Jei imamasi protesto akcijų, jiems pateisinamos tampa kone visos priemonės, leidžiančios pasiekti norimą rezultatą. Praėjusiais metais Lietuvai įstojus į Europos pieno tarybą prancūzai dalijosi patirtimi, kaip į jų teritoriją italai mėgino įvežti kiaulių, o prancūzai perspėjo, kad geriau nemėginti, nes viskas sudegs. Italams nepaklausius prie sienos kiaulės ir juos gabenantys automobiliai išties suliepsnojo. Gal ir mūsų reikalai pasikeistų, jei Lietuvos pienininkai, sustoję ant kelio, išpiltų iš kaimyninių šalių gabenamą pienovežio turinį?

VEIDAS: Patikslinkite, kiek Europos Komisija (EK) kompensavo Lietuvai dėl sunkumų, kuriuos patyrėme dėl Rusijos embargo?

A.S.: Nors pirminė EK pozicija nežadėjo nieko gero, Lietuvos pienininkams kartu su Latvija ir Estija pavyko įrodyti Europos Komisijai, kad Baltijos šalių pieno sektoriai yra labiausiai nukentėję nuo Rusijos embargo ir pieno gamintojams reikalinga skubi finansinė parama. Taigi Lietuvai buvo skirta 14,07 mln. eurų.

VEIDAS: Tačiau sparčiai krintant pieno supirkimo kainai ūkininkai toliau speičiami į kampą…

A.S.: 2015–2016 m. – išties krizinis laikotarpis pieno ūkiams. Gamybos apimtys išauga, o supirkimo kainos krinta… Mūsų ūkininkai jau dabar dirba žemiau savikainos, ir klausimas, ar visi jie šiuo laikotarpiu išsilaikys. Tačiau prasti pokyčiai dar nereiškia, kad ūkininkai pasiduos, tiesiog jų laukia ne tokie pelningi metai, kaip įprasta. Konkurencija didėja ir dėl panaikintų pieno kvotų Europoje. Aišku viena: 2015–2017 m. Europoje formuosis nauja pieno rinka, taigi labai ramu nebus. Kita vertus, Lietuvos žemės ūkis jau šiandien jautienos ir pieno pagamina daugiau, nei reikia vidaus rinkai.

VEIDAS: Ar turi Lietuvos žemdirbiai bendrą poziciją dėl genetiškai modifikuotos produkcijos (GMO) ?

A.S.: Šiuo klausimu pasaulio nenustebinsime ir su juo nepakonkuruosime (jis su savo technologijomis nuėjęs jau gana toli), todėl su latviais, estais ir suomiais bandome tartis, kad mūsų regionas galėtų būti patrauklus būtent dėl sveikesnės produkcijos. VEIDAS: Pastaruoju metu daug diskutuojama apie klimato kaitą ir apie tai, kokią produkciją augins ateities žemdirbiai. Ar skirsis ji nuo to, ką matome šiandienos laukuose?

A.S.: Pagal žalinimo programą jau šiandien labiau skatinamas ankštinių augalų auginimas: žirniai, pupos ir pan. Tikėtina, kad baltyminių augalų reikės ir ateityje, taip pat neišsiversime be grūdinių kultūrų. Šuo atveju vėlgi norėtųsi žinoti valstybės poziciją, ką naudingiau auginti, į ką mes orientuojamės. Tačiau ateitis priklausys turintiems žemės ir galintiems auginti įvairias kultūras.

VEIDAS: Kokią matote Lietuvos kaimo ateitį? Gal mūsų vaikai tik iš tėvų pasakojimų apie jį težinos?

A.S.: Kaimuose, kurie nutolę nuo rajonų centro, laikas sustojo prieš 20 metų. Juose likusios močiutės gyvos anūkų laukimu, su kuriais lietuviškai dažnai jau nebesusikalba. Liūdna, bet tokia emigracijos paveikta Lietuvos realybė. Manau, jau netolimoje perspektyvoje tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje išlikę ūkiai judės stambėjimo linkme, o mažesni laipsniškai išnyks. Taip pat manau, kad ateities kaime gyvuos papildomi verslai (siuvyklos, taisyklos ir pan.). Ūkininkas, turėdamas smulkų ūkį, prisidurs ne tik iš jo, bet turės nuolatinį pajamų šaltinį iš kitos veiklos. Taigi po kelių dešimtmečių kaime negyvens vien ūkininkaujantys asmenys.

VEIDAS: Galėtumėte prognozuoti, kaip artimiausiais metais keisis Lietuvos kaime gyvenančių ir mūsų žemės įsigijusių užsieniečių proporcijos?

A.S.: Jau ir šiuo metu netrūksta ūkių, kurie parduoti su visa žeme, pastatais, ir nors  oficialiai dokumentuose senasis savininkas nurodomas kaip lietuvis, išties jis tėra kaip ūkvedys. Nemažai ūkių, kurie buvo modernizuoti, sutvarkyti, yra parduodami, nes jaunimas nenori tuo užsiimti. Taigi nieko keista, kad garbaus amžiaus ūkininkai dairosi pirkėjo. Šiandien užsieniečiai žiūri jau ne į mūsų žemę, o į ūkius.

VEIDAS: Taigi labai tikėtina, kad dar po 20 ar 30 metų Lietuvos ūkiuose dirbs lietuviai, bet nebe lietuviams?

A.S.: Jei nesugebėsime sudominti ir pritraukti į kaimą savo jaunimo, tuo užsiims ne Lietuvos piliečiai. Deja, pagal dabar matomas tendencijas akivaizdu, kad Lietuvos jaunimas linksta į mažiau rizikingas ir kur kas pelningesnes sritis, nei žemės ūkis. O jei kalbame apie užsieniečius Lietuvos kaime, tai aš pats kaimynystėje jau turiu norvegą, danai šalia ūkininkauja, trūksta tik švedų, bet kol kas jų vietą užėmė „Vičiūnų“ grupė – šiuo metu vienas moderniausių Plungės rajono pieno ūkių.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

R. Tamulevičiaus nuotr

Psichologija. „Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia“, – apie dažno asmens negebėjimą nesikarščiuoti ir neužgaulioti šalia esančiojo savigarbos kalba psichologas, psichoterapeutas, savivaldybių mokymo centro „Dainava“ direktorius Zenonas Streikus.

VEIDAS: Kokių bendravimo klaidų dažniausiai pasitaiko žmonių tarpusavio santykiuose? Į ką, jūsų nuomone, vertėtų atkreipti dėmesį siekiant sklandesnės komunikacijos?

Z.S.: Didžiausia bėda, kad nebemokame kalbėti savo vardu. Jei dažniau aplinkiniams primintume, kaip jaučiamės (pvz., man nepatinka, aš supykau, įsižeidžiau), galbūt išvengtume jų kritikos ir atrodytume nuoširdesni. Žmogaus gebėjimas ramiai išsakyti savo jausmus ir mintis leidžia kitiems jį geriau suprasti. Taip pat siūlyčiau nepamiršti vadinamųjų stebuklingų frazių: gerbiu tavo požiūrį, vertinu tavo nuomonę, bet mano pozicija šiuo klausimu kita, ir pan. Visą gyvenimą mokomės bendrauti, o tai, ar išmokstame, ir lemia mūsų sėkmę bei susikalbėjimą su šalia esančiaisiais. Ne intelektas ir ne jokios kitos savybės, o gebėjimas susikalbėti mums sukelia pasitenkinimo gyvenimu jausmą.

VEIDAS: Kodėl mums tokia svarbi bendravimo kokybė?

Z.S.: Šiuolaikiniame pasaulyje tarp gyvenimo ir bendravimo kokybės išties galime dėti lygybės ženklą – tai lyg sinonimai. Nuo to, kaip ir kiek bendraujame su aplinkiniais, praktiškai ir priklauso mūsų pasitenkinimo gyvenimu jausmas ir tai rodo, ar kokybiškai gyvename. Absoliučiai visose psichologijos ir religijos teorijose pabrėžiama, kad siekdami gerų santykių su aplinka visų pirma turime sutarti patys su savimi. Taigi nuo to, koks yra vidinis dialogas (negatyvus ar pozityvus) savo paties atžvilgiu, galime spręsti, ar taikūs ir harmoningi esame. Dvasios ramybė yra mūsų gyvenimo pagrindas.

VEIDAS: Kai kada bendraujant vienam iš dviejų tenka smarkiai nuobodžiauti, nes priešais sėdintis niekaip neužsičiaupia. Koks turėtų būti idealus kalbėjimo ir klausymosi santykis?

Z.N.: Ne veltui žmogui duotos dvi ausys ir viena burna. Bendraujant klausymosi ir kalbėjimo santykis turėtų būti labai panašus. Gebėdami išklausyti kitą demonstruojame pagarbą jo mintims ir žodžiams, tai parodo mūsų draugiškumą asmens nuomonei. Kita vertus, nereikėtų pamiršti indėnų posakio, kad jei jau kalbi, tavo žodžiai turėtų būti gerokai svaresni už tylą.

VEIDAS: Kaip mus veikia nuolat besiskundžiantys ir verkšlenantys asmenys?

Z.S.: Kadangi esame linkę nesąmoningai perimti žmonių, su kuriais dažniausiai bendraujame, nuostatas, elgesį, įsitikinimus ir vertybes, labai svarbu pasitraukti nuo negatyviai mąstančių individų. Priešingu atveju tai gali tapti visų jūsų gyvenimo nelaimių priežastimi. Ne taip svarbu, kas stengiasi apnuodyti jūsų požiūrį į gyvenimą ar į tarpusavio santykius (draugas, bendradarbis ar šeimos narys), – kur kas sveikiau bendrauti su gyvenimą mylinčiais, linksmais ir pozityviais asmenimis (su ereliais kilti visuomet geriau, nei su vištomis kapstytis). Atsirinkę žmones, su kuriais jums pakeliui, kurie jūsų nenuodija savo negatyvumu, nenukreipia nuo išsikeltų gyvenimo tikslų, pasieksite daug daugiau, nei klausydamiesi verksmingų gyvenimu besiskundžiančiųjų istorijų. Verkšlenti pastaruoju metu labai populiaru, bet geriau apsaugoti nuo to savo protą ir jausmus.

VEIDAS: Teigiate, kad reikėtų atsiriboti nuo žmonių, kuriems pokalbis su mumis tarnauja tarsi paguodos telefonas. Bet ar neliksime su savo pozityvumu vienui vieni? Juk ne visuomet sekasi, kiekvienam pasitaiko sunkesnių dienų…

Z.S.: Jei pagalvojus apie vieną ar kitą asmenį nuotaika sugenda, natūralu, kad patys jam rečiau skambiname. Taip pat jau įrodyta, kad asmenys, itin dažnai savo žodyne vartojantys įvardį „aš“, nėra patys mieliausi pašnekovai. Žmones kur kas labiau sieja įvardis „mes“. Kai yra apie ką pasišnekučiuoti, kuo pasidalyti, draugystė stiprėja. Psichiatrų pastebėjimai rodo, kad psichiatrinėse gydomų ligonių žodyne įvardžio „aš“ vartojimas 12 kartų dažnesnis nei sveikų žmonių. Taip pat pastebėta, kad žmogui sveikstant šio įvardžio vartojimas jo kalboje mažėja.

VEIDAS: Siekdami patogesnio ir modernesnio gyvenimo šiandien bendraujame virtualioje erdvėje, socialiniuose tinkluose, naudodamiesi išmaniaisiais telefonais. Ar tai prilygsta gyvam pasimatymui?

Z.S.: Jokios technologijos negali prilygti bendravimui ~tete-a-tete~, akis į akį. Sunku ir praktiškai neįmanoma užmegzti stipraus tarpusavio ryšio su kitu jo nepalietus, nepamačius gyvai ir pan. Nepamirškite, kad tik periferinis žmogaus matymas leidžia „skenuoti“ ir išgirsti tam tikrus niuansus, dažnai slypinčius už žodžių. Kol kas jokia technika to nepakeitė, o mokslininkai pastebi, kad būtent gyvo prisilietimo (apsikabinimo ar pabuvimo su pačiais artimiausiais intymioje erdvėje) vis labiau ir stinga mūsų gyvenime. Žymi JAV psichoterapeutė Virginia Satir yra pasakiusi, jog norint, kad jūsų vaikas išgyventų, per dieną jam būtini bent keturi apkabinimai, kad būtų sveikas, šį skaičių tektų padidinti iki aštuonių, o 12 kartų vaiką vertėtų apkabinti, jei linkite jam laimės. Tą patį reikėtų pritaikyti sutuoktiniams, šeimos nariams. Jeigu tarpusavio santykiuose nuolat trūksta apsikabinimo, artimo kontakto, pasibučiavimo, ilgainiui atšąlama.

VEIDAS: Kuo mums toks reikšmingas gyvas kito žmogaus prisilietimas ar apkabinimas?

Z.S.: Endokrinologijos ir biochemijos mokslas išaiškino, kad jau po šešių sekundžių apsikabinimo smegenyse išsiskiria itin biologiškai svarbios medžiagos (tokios kaip meilės ir prieraišumo hormonu Vokietijos mokslininkų pakrikštytas oksitocinas. Įprastai su juo siejamas laimės ir pasitikėjimo savimi jausmas), itin reikšmingos mūsų žmogiškumui. Bent jau man iki šiol neteko girdėti, kad kas nors būtų gailėjęsis, jog per mažai laiko leido socialiniame tinkle ar išmaniajame telefone. Paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis žmonės labiausiai gailisi per mažai laiko skyrę savo artimiesiems, per retai juos apkabindavę, nesakę, kaip stipriai myli.

VEIDAS: Kaip mus veikia asmenų, kurie nėra draugiški ar gero linkintys, buvimas šalia?

Z.S.: Į asmeninę erdvę įprastai įsileidžiame tuos asmenis, kuriais pasitikime ir su kuriais galime būti atviri. Jei šalia atsiduria svetimas žmogus, tai iš mūsų pareikalauja daug emocinės energijos, tai labai gerai paaiškina, kodėl kartais jaučiamės visiškai išsunkti. Šiuo atveju net tardytojai, siekdami palaužti nusikaltėlį, pasodina jį ant kėdės patalpos viduryje ir prieina labai arti – įpastai tai suveikia ir pasipriešinimas įveikiamas.

Kiekvienam mūsų intymi erdvė nepaprastai svarbi (ją valdome pasąmoningai). Jeigu vieno ar kito žmogaus nemėgstame, stengiamės atsisėsti nuo jo atokiau, o prie artimo asmens, priešingai, norisi artėti. Tačiau reikėtų atminti, kad kiekvienu atveju asmeninio bendravimo ribos gana skirtingos, tarkime, Azijos kraštuose žmonės kalbėdamiesi vienas prie kito prieina kur kas arčiau nei europiečiai. Mums įprasta bendrauti per ištiestos rankos atstumą. Šiek tiek artimesni esame su savo sutuoktiniais, vaikais, tėvais ir draugais. Šiuo atveju artimas kontaktas tarnauja mums kaip nepaprastas emocinis tarpusavio santykių penas.

VEIDAS: Greitas gyvenimas, nuolatinė skuba, stresas, matyt, šiandien aplenkia retą visuomenės narį. Kaip išlikti žmogumi ir neprarasti to, kas gražiausia, kai aplinka gana atšiauri?

Z.S.: Žydų mokslininkai tvirtina, kad esant net ir nepaprastai agresyviai aplinkai (pvz., kalėjime) galima išlaikyti pagarbą sau. Jie, kalinami lageriuose, stengėsi gyventi įprastą gyvenimą neįprastomis sąlygomis: valėsi dantis, šukavosi, užsiėmė pagalba ir kūryba, taigi neišdavė savęs, o tai pakankama, kad galėtum atlaikyti visą neigiamą krūvį. Tačiau tie, kurie prarasdavo pozityvų dialogą su savimi, neišlikdavo.

VEIDAS: Kas slopina aplinkinių norą bendrauti su vienu ar kitu žmogumi?

Z.S.: Žalingiausias ir didžiausias bendravimo priešas – destruktyvi kritika. Ji menkina žmogaus savivertę, sujudina pasitikėjimą savo jėgomis, slopina bet kokį įkvėpimą ir kūrybiškumą. Po kritikos įprastai driekiasi apmaudo ir abejonių šleifas, duodantis pradžią negatyvioms emocijoms. Rytų išminčiai sako, jog kalbant apie kito žmogaus trūkumus ir mūsų protas į juos panyra, taigi reikėtų atminti, kad protingi tuo tiesiog neužsiima. Tai savotiškas atsakymas, kodėl mes taip vertiname žmones, kurie sakydami malonius dalykus pozityviai nuteikia, skatina eiti pirmyn, palaiko, o ne stabdo ir žlugdo.

Kita vertus, net ir didžiausias priešiškumas yra geriau nei jokio bendravimo. Didžiausia bausmė žmogui yra vienatvė. Dažnai žmogus pats save į ją ir uždaro. O negebėjimas megzti santykių su kitais visuomenės nariais veda individą į išprotėjimą (nors žmogus gyvas, jo bendravimo kokybė nulinė).

VEIDAS: Tačiau kritika neišvengiama bendraujant ir su pačiais artimiausiais. Kaip ji veikia, tarkime, sutuoktinių tarpusavio santykius?

Z.S.: Jautriausiai išgyvenami, o kartais ir didžiausiu streso šaltiniu virsta būtent santykiai su sutuoktiniu. Arčiausiai esantys ir geriausiai mus pažįstantys žmonės ir žeidžia skaudžiausiai, o santykių griūtis gali sukelti pačią tikriausią sumaištį. Taigi šiuo atveju destruktyvi kritika ar pašaipa ardo ir žlugdo porų tarpusavio ryšius. Siekis ieškoti trūkumų kitame parodo paties kritikuotojo nevisavertiškumą. Dažnas įsivaizduoja, kad kritika padės kitą žmogų pakeisti, šis taps panašesnis į mus, tačiau įvyksta priešingai. Perauklėti kito mes negalime, todėl nė nevertėtų mėginti. Užtat daug ką galime keisti tobulindami save. Tarkime, mūsų vaikams didžiausią įtaką daro būtent mūsų elgsena ir tai, kaip mes su jais bendraujame. Pasąmoningai sekdami ir imituodami analogišką elgesį jie daug ką perima iš tėvų.

VEIDAS: Prie destruktyvių ir tarpusavio santykius griaunančių veiksnių priskiriama ne tik kritika, bet ir pavydas, kerštas. Kaip šios emocijos veikia ir keičia mūsų visuomenę?

Z.N.: Tiek pavydas, tiek kritika sukelia nepaprastai saldžių jausmų, bet vis dėlto tai yra strėlė, bene labiausiai žeidžianti ją paleidusį asmenį. Visais atvejais toks elgesys destruktyvus. Tarkime, pavydas neatsiejamas nuo menkavertiškumo, siekio pažeminti kitą. Nesusimąstome, kad reikėtų ne menkinti tą, kuriam geriau sekasi, ar iš jo tyčiotis, o stengtis į jį lygiuotis, pačiam pasitempti. Taigi ir su jus kritikuojančiu, jums pavydinčiu ar kerštaujančiu asmeniu reikėtų elgtis geriau, nei jis su jumis elgiasi. Neverta vargti eikvojant savo laiką ir energiją – tegul pozityvus elgesys būna viskas, ko jis gali tikėtis iš jūsų.

Visuomet laimėsite sugebėję įžvelgti kitame daugiau gero nei blogo. Gyvųjų net Dievas neteisia, taigi didžioji bėda ištinka tuomet, kai kurie nors iš mūsų pasijunta aukštesni už dievus, leisdami sau teisti aplinkinius. Lietuvoje šiuo metu stebiu baisią tendenciją: daugeliui žmonių svarbu įrodyti savo tiesą, o ne išlaikyti darnius tarpusavio santykius. Pamiršę, kad tiesa turi labai daug veidų, žmonės dėl jos aukoja bendravimą su jiems svarbiais asmenimis. Deja, pamiršta, kad santykių taip greit neatkursi.

VEIDAS: Šiandien labai daug diskutuojama apie tai, kad tėvai skiria per mažai laiko vaikams, sutuoktiniai susitinka tik po darbų, praktiškai jau tik lovoje, taigi bendravimas su pačiais artimiausiais gana minimalus. Kaip tokią situaciją siūlytumėte keisti?

Z.N.: Vokietijoje atliktas eksperimentas parodė, kad didelei žmonių grupei pakėlus algas jų pasitenkinimo gyvenimu jausmas praktiškai nekito (pasitenkinimas padidėjo vos 2 proc.), o štai įgijus artimą draugą jis šoktelėjo 15 proc. Šis pavyzdys iliustruoja, kad nepaprastai svarbu palaikyti artimus ryšius ne tik su šeimos nariais, bet ir su tolėliau gyvenančiais draugais (rekomenduojama jiems rašyti ar skambinti). Kiekvienas mūsų turėtų jaustis atsakingas už pačių artimiausių žmonių ratą ir kokybiško kontakto su jais palaikymą.

VEIDAS: Ar yra būdų, leidžiančių sušildyti bei atgaivinti net ir labiausiai pašlijusius tarpusavio santykius?

Z.S.: Parodyti, kad esi atvira asmenybė, nėra sudėtinga, pakanka per pirmas sekundes sutikus kito asmens akis užmezgi atvirą kontaktą: pasisveikinti, pasiteirauti, kaip jam einasi ir pan. Jei toks gestas neatliekamas, kito žmogaus pasąmonėje užsifiksuoja informacija, kad jūs kažkoks neaiškus. Vėliau peržengti jau nustatytą ribą gana sunku. Tačiau nereikėtų pamiršti: bet koks bendravimas su aplinkiniais prasideda nuo taikos radimo savyje. Visuomenės mylimi ir mėgstami asmenys neturi laiko ir noro teisti kitus. Deja, aplink mus daugėja žmonių, kurie nepakenčia šalia esančiųjų ir kitokių nei jie patys.

VEIDAS: Žvelgti į pasaulį pro tos pačios spalvos akinius išties reta, o gal ir snobiška, tačiau kaip siūlytumėte tai keisti?

Z.S.: Olandų psichologai siūlo metodą, leidžiantį prisijaukinti nepatinkantį asmenį. Jei tokį turite šalia savęs, pasistenkite surasti dešimt šio asmens bruožų, už kuriuos galėtumėte jį gerbti. Galbūt jis labai talentingas, darbštus, mažiau bijantis ir pasižymintis didesne drąsa už jus? Nė nepastebėsite, kaip jūsų priešiškumas sumažės ir jis jums taps kur kas mielesnis. Šis metodas itin tinkamas ne tik profesiniuose, bet ir asmeniniuose, poros ar šeimos tarpusavio santykiuose. Bent kelias minutes skyrę mintims apie sau artimą asmenį, surašę teigiamus jo bruožus, prisiminsite dalykus, kuriuos rutina įprastai užgožia.

VEIDAS: O gal visas negatyvias mintis nevalingai nukreipę į šalia esančius žmones apsaugome save nuo neigiamų emocijų, tiesa, apnuodydami jomis aplinkinius?

Z.S.: Kaip neblaivus nepageidaujamas prie automobilio vairo, taip ir suirzęs turėtų būti nušalintas nuo bet kokių tarpusavio santykių aiškinimosi. Pykčiu liepsnojantis protas užaštrėja ir susiaurėja, todėl į akis drebiama teisybė itin žeidžia. Supykusiems asmenims turėtų būti uždrausta bendrauti, o juo labiau aiškintis tarpusavio santykius. Tokiomis aplinkybėmis prisakome baisių dalykų, norėdami žmogų įskaudinti, sutrypiame jo savigarbos jausmą, o paskui patys graužiamės. Santykiams pavojingiausias dalykas – mūsų pačių išsiderinimas. Tik nurimę ir susitvardę galime bendrauti su kitais.

Kas nutinka mums nesusivaldžius? Išprovokuojamas konfliktas, aplink esantieji skuba gintis, aiškintis, dažnai nuklystama į asmeniškumus, o tuomet kelio atgal jau nėra. Žmogus, kuris tave nors kartą įžeidė ar pažemino, visam laikui išbraukiamas iš emocinės erdvės ir daugiau nebeprisileidžiamas. Taigi vertėtų atminti, kad gebėjimas valdyti savo emocijas yra vienas šiuolaikinių reikalavimų siekiant gyventi kokybišką gyvenimą, norint kažko pasiekti ir būti įvertintam. Mokslas vadina tai emociniu intelektu. Vienas šio termino autorių Danielis Golemanas teigia, kad neleisdami įsisiūbuoti savyje kilusiai negatyviai emocijai (baimei ar nerimui) ir sugebėję ją suvaldyti nulemiame 85 proc. karjeros ir asmeninio gyvenimo sėkmės.

VEIDAS: Klausantis jūsų vis labiau aiškėja, kad bendravimas ir žmonių tarpusavio santykiai – viena sudėtingiausių ir daugiausiai nesusipratimų keliančių sričių.

Z.S.: Bendravimas reikalauja išties daug drąsos ir atima bene daugiausiai energijos, o jei dar prisimintume, kiek žmonių bijo kalbėti viešai… Nepaprastai slegia atsakomybė ir baimė, kad tavo asmenybė gali būti paniekinta ir sukritikuoja. Matyt, tai ir sėja paniką.

VEIDAS: Išeitų, kad individo savigarba – lyg nepajudinama tvirtovė, prie kurios prisiartinus gali kilti rimtas pavojus?

Z.S.: Žmogus išties labiausiai saugo ir vertina savigarbos jausmą, o jos griovimas suvokiamas kaip pats didžiausias pažeminimas. Ypač tam jautrūs asmenys, kurių savigarba trapi (pvz., nuteistieji). Visus „šarvus“ įprastai nusiimame bendraudami su artimiausiais žmonėmis, tačiau ir jie kartais pataiko mums į itin skausmingą vietą. Tokiais atvejais nuoskauda ilgai nedingsta, o noras atvirai pasišnekučiuoti kurį laiką negrįžta. Taigi neturėtume pamiršti: savigarbos jausmas yra visos asmenybės pamatas. Būtų gerai, jei šalies sėkmė būtų matuojama ne bendruoju vidaus produktu (BVP), o žmonių tarpusavio santykiais ir jų pasitenkinimo gyvenimo jausmu. Taptume nepalyginti laimingesne visuomene.

VEIDAS: Kai kurie mūsų nesėkmes dramatizuoja, klampindami aplinkinius ir patys save į susidariusią situaciją. Ar galima išmokti į kritines situacijas reaguoti racionaliau ir labiau pamatuotai?

Z.S.: Tarpusavio santykiuose mes taip pat labai mėgstame daryti dramblį iš musės, o paskui, žiūrėk, ir nebeišmaitiname jo. Vienas didžiausių tarpusavio santykių žinovų – prancūzų rašytojas, pilotas, humanistas Antoine’as de Saint-Exupery, labiausiai žinomas dėl apsakymo „Mažasis princas“, savo knygose pabrėžia, kad didžiausias žmonių turtas – bendravimas. Nieko svarbesnio nebuvo, nėra ir nebus. Kito kelio būti laimingiems tiesiog nėra.

Pakantumas. Didžioji dalis lietuvių nenorėtų dirbti ir gyventi kaimynystėje šalia kitą religiją išpažįstančių imigrantų. Kone 70 proc. jų nenuomotų savo būsto kitataučiams. „Veidas“ domėjosi, kas lemia neigiamas Lietuvos gyventojų nuostatas ir jų norą išlaikyti socialinę distanciją tautinių ar socialinių mažumų atžvilgiu. Spaudoje vyraujantys stereotipai, tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas, o gal koją kiša negebėjimas susikalbėti?

„Kodėl taip sunku išsinuomoti butą Lietuvoje?“ – klausia daugiau nei pusmetį čia gyvenanti ir dirbanti Irano pilietė. Dešimties metų tarptautinę darbo patirtį turinti ir edukologijos srityje dirbanti mokslininkė su būsto nuomos problema Lietuvoje susidūrė nusprendusi pakeisti gyvenamąją vietą, tačiau nė neįtarė, kad pasijus tokia nepageidaujama.

„Nenuomojame kambarių užsieniečiams. Paskambinkite, kai turėsite registracijos vietą. Tokia mūsų pozicija“, – taip „Veido“ heroję (redakcijai vardas ir pavardė žinoma) sutinka nuomos paslaugas siūlančių agentūrų atstovai.

„Juk jūs manęs nė nepažįstate, gal būsiu keliskart uolesnė nuomininkė už daugelį lietuvių?“ – palenkti juos į savo pusę mėgina imigrantė, tačiau į kalbas su ja niekas nesileidžia.

Liuksemburgo universiteto profesoriai Andreas Hadjaras ir Susanne Backes, apklausę imigrantus 30-yje Europos valstybių, nurodo, kad didžiausios priežastys, lemiančios prastą imigrantų savijautą vienoje ar kitoje šalyje, – įsidarbinimo ir sveikatos problemos, taigi nuo savęs dar galėtume pridėti gyvenamosios vietos paieškas.

Akivaizdu viena, kad angliškai bendraujantis ir nuolatinės gyvenamosios vietos neturintis atvykėlis pasitikėjimo vietiniams gyventojams nekelia, o dažnai su juo dar ir nesusikalbama, taigi einama paprasčiausiu keliu – užuot ieškojus būdų, kaip jam padėti, sakoma „ne“.

„Norinčiųjų padėti šiuo atveju vienetai. Nebūčiau pagalvojusi, kad lietuviai tokie bailūs“, – keliais asmeniniais pavyzdžiais iš nesėkmingos buto paieškos istorijos dalijasi iranietė.

Atrodytų, sunku patikėti, bet Lietuvoje vis dar esama nemažų sunkumų bandant susikalbėti angliškai: šios kalbos nemoka būstus nuomojantys senesnės kartos gyventojai, kai kurių viešbučių darbuotojai (tarkime, save kaip nebrangų viešbutį reprezentuojantis viešbutis „Hotel Simple“ turi vos vieną darbuotoją, mokantį šią kalbą, o jam susirgus užsieniečiui pasiūloma paskambinti po savaitės) ir pan.

„Panašių atvejų Lietuvoje ne vienas ir ne du. Galima būtų daug papasakoti apie tai, ką patiria iš Čečėnijos, Irano, Afganistano ir kitų ne Europos Sąjungos valstybių atvykę piliečiai“, – sako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

Savo išvaizda nuo vietinių besiskiriantys ir lietuvių kalbos nemokantys imigrantai, mokslininko teigimu, Lietuvoje pajunta diskriminaciją. Būtent dėl to jie gana sunkiai įsidarbina ir kaip reikiant vargsta norėdami pakeisti gyvenamąją vietą.

Apie netoleranciją ir pakantumo stoką į šalį atvykusiems imigrantams „Veidui“ pasakoja ir prieglobstį užsieniečiams teikiančio Raudonojo Kryžiaus, ir Socialinių tyrimų centro darbuotojai, ir patys atvykėliai.

O štai Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojas Janas Vidickas laikosi nuomonės, kad užsieniečių gyvenamąja vieta Lietuvoje turėtų pasirūpinti juos į šalį pakvietę asmenys: „Jei žmogus atvyksta turėdamas leidimą dirbti ir yra aukštos kvalifikacijos specialistas, darbdavys privalėtų padėti jam susirasti būstą. Natūralu, kad emigrantas iš Irano ar Japonijos jokių pažinčių neturi, taigi juo turėtų pasirūpinti kviečiančioji pusė. Įprastai tokiais atvejais sudaromos sutartys su nekilnojamojo turto bendrovės savininku. Palikti vietinės kalbos nemokantį atvykėlį patį ieškotis būsto tikrai ne geriausias sprendimas.“

Idealiu atveju viskas išties turėtų dėliotis būtent taip, bet problemos prasideda, kai atvykėlis nori keisti gyvenamąją vietą. Priežasčių tam gali būti net keletas: per didelė nuomos kaina, triukšmingi kaimynai ir pan. Būtent tada imigrantai ir pamato, koks tikrasis Lietuvos visuomenės veidas, kiek esama pakantumo ir tolerantiškumo.

Migracijos departamento duomenimis, 2015 m. pradžioje Lietuvoje gyveno 39 980 užsieniečių (jie sudaro 1,37 proc. visų Lietuvos gyventojų) iš 132 pasaulio valstybių. 18 261 iš jų turėjo ilgalaikį leidimą gyventi Europos Sąjungoje, 16 707 – laikinąjį. 4718 Europos Sąjungos valstybių narių piliečių buvo išduotos pažymos, patvirtinančios šių piliečių teisę laikinai arba nuolat gyventi Lietuvoje (2971 – laikinai, 1747 – nuolat), 294 užsieniečiai, kurie nėra Europos Sąjungos valstybės piliečiai, turėjo Sąjungos piliečio šeimos nario leidimo laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje kortelę (266 – laikinai, 28 – nuolat).

Didžiausia užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės koncentracija šiuo metu yra Vilniuje (15 682),  Kaune (2542), Klaipėdoje (3945), Šiauliuose (1522) ir Visagine (2267).

Siekiant įvertinti, kiek didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai tolerantiški ir pakantūs šalia gyvenančių užsieniečių atžvilgiu, „Veido“ užsakymu buvo atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Ji atskleidė, kad net 70 proc. respondentų nenorėtų savo kaimynystėje matyti musulmonų ar kitų Azijos valstybių atstovų, 24 proc. respondentų per apklausą teigė atsižvelgsiantys į tai, kokie tai žmonės, o norą gyventi šalia jų išreiškė vos 4,6 proc. apklaustųjų. Akivaizdu, kad lietuviai labai nepatikliai žvelgia į bemaž visas labiau nuo jų besiskiriančias religines, etnines ar socialines grupes. Savo kaimynystėje dažnas nepageidauja nei Jehovos liudytojų, nei musulmonų, nei hinduistų, budistų ar žydų. Šiek tiek mažiau ksenofobiškų jausmų vietiniams kyla dėl lenkų, rusų ar baltarusių.

Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotoja Monika Frėjutė-Rakauskienė svarsto, kad tokius apklausos rezultatus galėjo lemti tiesioginio socialinio kontakto su minėtomis grupėmis nebuvimas: „Kadangi Lietuvos visuomenė gana homogeniška, o šalyje dominuoja viena etninė religinė grupė, suvokimas apie kitas etnines grupes gana dažnai perimamas iš viešojo diskurso. Žinant, kad žiniasklaida mėgsta tendencingai rašyti ir padidinti esamas grėsmes, nereikėtų stebėtis tokia visuomenės reakcija.“

Su tuo, kad išankstinė visuomenės nuostata formuojama žiniasklaidos, linkęs sutikti ir K.Žibas. Jo teigimu, absoliuti dauguma Socialinių tyrimų centro respondentų nurodė nesantys pažįstami su užsieniečiais, įskaitant pabėgėlius, čečėnus, musulmonus ir juodaodžius, o tai geriausiai įrodo, kad informaciją dažniausiai jie gauna iš žiniasklaidos kanalų. „Kadangi nesama tiesioginės patirties, susijusios su imigrantais, o matoma tik tai, kas atspindima Vakarų spaudoje, gyventojams kyla baimė, nesaugumas ir nepasitikėjimas tam tikromis etninėmis grupėmis“, – aiškina mokslininkas.

Jo nuomone, labiausiai pažeidžiama imigrantų grupė Lietuvoje – prieglobstį gavę užsieniečiai, bėgantys nuo karo ir pasižymintys vadinamaisiais potrauminiais psichologiniais sindromais, kita dalis – darbo imigrantai.

„Žinoma, mes neturime tokio didelio imigrantų srauto kaip Italija, Didžioji Britanija, Vokietija ar Prancūzija, tačiau tam tikrų problemų neišvengiame. Mūsų centro atlikti tyrimai rodo, kad atvykėlių išnaudojimo ir pažeidžiamumo darbo rinkoje potencialas gana didelis. Kitas aspektas, kad Lietuvoje nėra įsitvirtinusi pilietiškumo sąvoka. Mes vis dar labai kreipiame dėmesį į etninę piliečio kilmę, tačiau pamirštame, kad jis gyvena Lietuvoje“, – dėmesį atkreipia Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas.

Dar 2005–2006 m. atliktos Lietuvos gyventojų apklausos rodė, kad savo kaimynystėje musulmonų nepageidautų apie pusę respondentų, 2013–2014 m. šis skaičius sumenko iki trečdalio, tačiau akivaizdu, jog pastarojo pusmečio įvykiai Prancūzijoje ir Londone gyventojų nerimą gerokai pakurstė. Taigi, kaip matome iš „Veido“ apklausos, šiuo metu lietuviai labiausiai baiminasi kaimynystėje gyvenančių juodaodžių (77,8 proc.) ir musulmonų (70,2 proc.). Viena didžiausių bėdų galėtume vadinti tai, kad į mūsų šalį atvykstantis žmogus su savimi atsiveža jau egzistuojančius stereotipus, kurie dažnai nė nepasitvirtina.

Kelis kartus per metus arabų delegacijų sulaukianti Omano garbės konsulė Lietuvoje Boleta Senkienė neslepia, jog kai kada ir ją vietinių gyventojų reakcijos ar klausimai, užduodami atvykusiems musulmonų pasaulio atstovams, glumina. „Pasitaiko, kad atsiimdama siuntinius sulaukiu smalsių žvilgsnių: ką tie arabai mums siunčia? Ko tie teroristai nori? Visa laimė, kad Lietuvoje viešintys šios šalies atstovai sugeba iš tokių klausimų pasijuokti ir jų nesureikšmina. Tiek mūsų, tiek jų pasaulyje terorizmo išpuoliai nėra norma. Būtų gerai, jei visi tai suprastume“, – į visuomenės sąmoningumą apeliuoja konsulė.

Lietuvą kaip saugią šalį atvykėliams pristatanti B.Senkienė džiaugiasi, kad iki šiol rimtesnių problemų jai lydint arabų delegacijas Lietuvoje nekilo: „Dalis lietuvių linkę užsieniečiams rodyti daugiau dėmesio, padėti, žinoma, daug lemia žmonių išsilavinimas, platesnio akiračio turėjimas.“

Kitaip tariant, daugelio lietuvių tolerantiškumas išsenka imigrantams priartėjus ar peržengus jų namų slenkstį. Kaip rodo „Veido“ atliktas eksperimentas (skambinant pagal internete rastus butų nuomos skelbimus ir teiraujantis, ar juose galėtų gyventi užsienietis), iš dešimties atvejų vos vienas atsakymas buvo „taip“. Telefonu atsiliepusi pusamžė moteris neslėpė, kad mieliau priimtų vietinį nuomininką, bet jei užsienietis nebūsiąs tamsios spalvos, gal ir apie jį pagalvosianti. Kitais atvejais pokalbininkai, vos išgirdę, kad bute gyventų ne lietuvis, suskubdavo informuoti, jog tektų sumokėti mokestį į priekį (vidutiniškai už du ar tris mėnesius), kaip ant mielių ūgtelėdavo ir nuomos agentūrų tarpininkavimo mokestis, galiausiai pokalbis baigdavosi pareiškimu, kad jie nepageidauja užsieniečių.

Kaip pavyko išsiaiškinti, esminės tai lemiančios priežastys – jau turima neigiama patirtis: keli tokie nuomininkai dingo nesumokėję už pragyventą laiką, išsinešė raktus ir pan. Tačiau ar panašių problemų nekyla su vietiniais? Taigi dažnai nenoras nuomoti būsto imigrantams siejamas su išankstinėmis nuostatomis ir noru apsisaugoti nuo galimų nemalonumų.

Svarstydama, ko reikia, kad lietuviai taptų atviresni kitų etninių grupių atžvilgiu, disertaciją apie etninį nepakantumą Lietuvos spaudoje apgynusi M.Frėjutė-Rakauskienė mano, jog situaciją šiek tiek sušvelnintų spaudoje matomi sėkmingi imigracijos pavyzdžiai. Gal gyventojų elgseną ir požiūrį į atvykusius anglakalbius palengva keistų teigiamas viešojo diskurso kontekstas?

Sisteminių pastangų Lietuvoje mažinti ksenofobines nuotaikas iki šiol nepastebi ir kiti „Veido“ kalbinti specialistai. Pasak jų, situaciją keistų šios problemos pripažinimas politiniu lygiu.

Jei atsižvelgsime į „Pew“ tyrimų centro Religijos ir visuomeninio gyvenimo forumo tyrėjų prognozes, pamatysime, kad jau artimiausiais dešimtmečiais musulmonų pasaulyje daugės po 1,5 proc., o kitų žmonių – tik 0,7 proc. Galbūt šie skaičiai leis šiek tiek atitokti ir gana ksenofobiškai mūsų visuomenei? Paklausę savęs, ko pasieksime tapę uždara sala globaliame pasaulyje, aiškiau suvoksime rytdienos gaires.

JAV mokslininkų studijoje „Pasaulio musulmonų populiacijos ateitis“ („The Future of the Global Muslim Population“) apskaičiuota, kad jau 2030 m. musulmonai sudarys 26,4 proc. pasaulio gyventojų (šiuo metu pasaulyje islamą išpažįsta apie 6,9 mlrd. žmonių, tai sudaro 23,4 proc.), kurių tuo metu bus apie 8,3 milijardo. Taigi po dviejų gerų dešimtmečių musulmonai greičiausiai sudarys daugiau nei ketvirtadalį pasaulio gyventojų. Esminis klausimas, kaip juos priimsime, ar sugebėsime sugyventi, – atskirti juos ir diskriminuoti, ko gero, jau neišeis.

Gediminas Navaitis

Psichologas ir psichoterapeutas

Kadangi esame Europos Sąjungoje, siūlyčiau pasilyginti su Europos Sąjungos valstybėmis. Juk iki šiol savo šalyje nesame turėję atvejo, kad namas ar butas būtų sudegintas dėl jame gyvenančios kitos tautybės ar kito tikėjimo, nei mūsų, žmonių. Taip pat, priešingai nei Vokietijoje, Lietuvoje nėra pasitaikę atvejų, kad kažkokios grupės būtų išstumtos iš sociumo ir maištautų, priemiesčiuose degindamos tūkstančius automobilių. Šie palyginimai kaip tik ir įrodo, kad lietuviai – tolerantiški žmonės. Galbūt mums dar nepriimtina, kad šalia gyvena kitos rasės atvykėliai, kita vertus, prisiminkime, kiek lietuvių išteka už musulmonų, emigruoja ir puikiai adaptuojasi.

Žinoma, gyvenant globaliame pasaulyje būtina orientuotis kultūriniuose bendravimo koduose, išmanyti tradicijas, papročius ir jų skirtumus. Tiek iš musulmoniško, tiek iš rusiško krašto šiandien į Lietuvą atvykęs žmogus gali susidurti su priešiškomis vietinių gyventojų reakcijomis. Bet visuomet galime paklausti, kokių multikultūrinio gyvenimo privalumų iš to laimime. Tarkime, Vilniuje duris atvėrė įvairesnių restoranų ir kavinių, spalvingesnės tapo mūsų gatvės ir pan. Nesinori tikėti, kad jei imigrantai mėgina išmokti lietuvių kalbą, bando susipažinti su mūsų tradicijoms, nenusižengia šalyje galiojantiems įstatymams, vietiniai jiems būtų nepakantūs ar nepadėtų.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas Karolis Žibas.

VEIDAS: Kiek, jūsų nuomone, lietuviai pakantūs kaimynystėje įsikūrusių imigrantų atžvilgiu? Kaip atrodome šiuo aspektu kitų šalių kontekste?

K.Ž.: Eurobarometro duomenys rodo, kad imigrantai gali duoti ekonominės ir socialinės naudos. Tiesa, skirtingose valstybėse ta nauda suvokiama vis kitaip. Tarkime, 2006 m. vos 20 proc. lietuvių teigė tikintys, kad imigrantai gali duoti valstybei ekonominės ir socialinės naudos, o Europos Sąjungos vidurkis buvo dvigubai didesnis – 40 proc. Pastebėta tendencija, kad visuomenė tų šalių, kurių imigrantų bendruomenės didelės, linkusi labiau teigiamai vertinti imigracijos teikiamą naudą, negu tų valstybių, kuriose imigrantų bendruomenės mažos arba visai jų nėra. Šiuo atveju kaip gerąjį pavyzdį galime minėti Švediją. Vertinant pagal imigrantų politikos indeksą akivaizdu, kad joje sąlygos gyventi – vienos palankiausių: visuomenė pakankamai atvira ir gana teigiamai nusiteikusi atvykėlių iš kitų valstybių atžvilgiu.

VEIDAS: Su kokiais sunkumais ir problemomis imigrantams tenka susidurti Lietuvoje?

K.Ž.: Mūsų tyrimai atskleidžia, kad Lietuvoje su tam tikru išankstiniu nusistatymu imigrantai susiduria valstybinėse institucijose, norėdami gauti tam tikras socialines paslaugas: sveikatos apsaugą ar socialines išmokas. Galime svarstyti, kas būtent – elementarios tarpkultūrinės kompetencijos nebuvimas ar kalbos barjeras lemia tam tikrą nesusikalbėjimą, kuris traktuojamas kaip išankstinės neigiamos nuostatos. Užfiksuota ir keletas pavienių atvejų, kai darbo vieta nebuvo suteikta vien todėl, kad žmogus išpažįsta kitą religiją, ar dėl to negalėjo susirasti tinkamos gyvenamosios vietos (dažniausiai dėl to kenčia prieglobstį gavę užsieniečiai).

Dar 2009 m. siekdami išsiaiškinti, ar imigrantai Lietuvoje diskriminuojami, apklausėme čia dirbančius ir studijuojančius trečiųjų šalių piliečius. Didžioji jų dalis nurodė susiduriantys su neigiama vietinių gyventojų reakcija esant daugeliui situacijų: viešajame transporte, parduotuvėse ir pan. Šiuo atveju reikėtų pabrėžti, kad studentai viešajame gyvenime dalyvauja labai aktyviai, todėl neigiama jų patirtis kur kas didesnė nei darbo imigrantų.

VEIDAS: Ar galėtume detalizuoti, ko būtent lietuviai baiminasi labiausiai, kai kalbama apie imigraciją?

K.Ž.: Šiuo metu visuomenėje vyraujančias baimes būtų galima suskirstyti į dvi grupes: pirmoji – kultūrinis uždarumas (lietuviai netiki, kad imigracija gali praturtinti kultūrinį jų gyvenimą), antroje grupėje būtų tam tikras ekonominis aspektas. Vietiniai gyventojai nėra linkę pritarti integracijos priemonėms, dėl kurių jie turėtų stoti į vieną eilę šalia imigrantų: tai būtų socialinis būstas ar vienodos teisės darbe.

Didžioji dalis mūsų gyventojų tiki, kad Lietuvoje gyvenančius imigrantus išlaiko mokesčių mokėtojai (taip mano net 60 proc. respondentų). Tačiau tai – visiškas mitas, neturintis nieko bendro su realybe. Absoliuti dauguma čia atvykusiųjų dirba, kuria verslus, juose įdarbina Lietuvos piliečius, taigi kuria pridėtinę vertę Lietuvai. Gal tik labai nedidelė jų dalis naudojasi pašalpomis, bet tą gana griežtai reguliuoja Lietuvos imigracijos politika.

Dar vienas mitas, kad į Lietuvą atvykstantys imigrantai gali sukelti socialinių neramumų (taip mano daugiau nei 50 proc. apklaustųjų), tačiau tiesa ta, jog nė vienam iš mūsų nėra tekę matyti, kad imigrantai keltų kažką panašaus. Liūdniausia, kad didesnė dalis šalies visuomenės mano, jog imigrantai nėra naudingi Lietuvos ekonomikai. Mūsų tyrimai atskleidžia, kad lietuviai pritaria imigracijai iš tokių šalių, kaip Latvija, Estija ar Ukraina, tačiau nepageidauja atvykėlių iš Afrikos, Turkijos, Kinijos ir pan.

VEIDAS: Vieni imigrantai adaptuojasi lengviau, kiti patiria nepalyginti daugiau sunkumų. Kokios priežastys, jūsų nuomone, tai lemia?

K.Ž.: Tarkime, rusai, baltarusiai, ukrainiečiai Lietuvoje su tokiomis problemomis, kokių patiria imigrantai iš Afrikos ar Turkijos, nesusiduria. Esminė to priežastis, kad jie nuo Lietuvos visuomenės mažai kuo skiriasi savo išvaizda. Kitas momentas būtų tas, kad absoliuti dauguma imigrantų, nepaisant jų religijos, susiduria su kalbos barjeru, o tai vienareikšmiškai apsunkina jų integraciją į darbo rinką.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė