Tarpusavio santykiai. „Ar dar galite nugyventi dieną su tuo pačiu žmogumi? O gal jau nemiela žvelgti jam į akis?“ – įprastai po atostogų grįžusių sutuoktinių teiraujasi Aleksandro Stulginskio universiteto (ASU) Filosofijos, psichologijos, profesinės edukologijos katedros lektorius, šeimos edukologas Albinas Pugevičius.

Psichologo nuomone, per mažai laiko leisdamos drauge, poros ne tik atitolsta, bet ir nebemato reikalo stengtis dėl artimo žmogaus. Tuomet santuokos griūtis neišvengiama.

VEIDAS: Mūsų šalis pasižymi didžiausiu skyrybų skaičiumi Europoje (išsiskiria 60 proc. susituokusių porų, o Europos vidurkis – 50 proc.). Ko trūksta lietuviams, kad būtų išsaugotos šeimos?

A.P.: Sutuoktiniai dažnai nesugeba pasakyti, kas jiems nepatinka, ir kaltina vienas kitą nemokėjimu skaityti minčių. Santykių pradžioje per daug tylima, o paskui beriama tiek kritikos, kad maža nebeatrodo… Labai svarbu bėgant metams neprarasti domėjimosi vienas kitu, sakyti komplimentus ir nepertraukti kalbančiojo. Vyrams kai kada sunku klausytis nesibaigiančių antrosios pusės pasakojimų, bet reikia džiaugtis, kad norima jiems atsiverti. Labai daug laimi poros, nekaupiančios nuoskaudų, o tiesiog išsakančios savo lūkesčius ir norus. Kaip žinome, kantrybė – lyg guma, kuri palengva tempiasi ir vieną dieną nutrūksta. Dėl šios priežasties geriau pasakyti, kas būtent jus erzina ir žeidžia, o ne kaltinti dėl to kitą.

VEIDAS: Vartotojiškos visuomenės nariai daug negalvoja – jie tiesiog ima ir vartoja. Matyt, dėl šios priežastis vis daugiau iššūkių tenka patirti santuokiniam ryšiui?

A.P.: Kas traukia vyrą prie moters tarpusavio santykių pradžioje? Aistra, tačiau laikui bėgant ji slopsta. Todėl išlaikyti ją visą gyvenimą – menas (kai kurios poros artimos išlieka ir iki 80-ies). Taigi kol neprasidėjo lytinio poros gyvenimo atšalimas, labai svarbu tapti draugais. Tuomet nebus sunku vienam dėl kito stengtis, rodyti nuoširdų rūpestį ir dėmesį. Vadinu tai nauju santykių lygmeniu: žmonėms gera būti drauge, nes jie draugai. Taigi, net ir retėjant lytiniams santykiams (seksualinė trauka sumažėja, nes mūsų liaukos išnaudoja visus resursus ir nebesukelia pirminio jaudulio), būti drauge gera. Sutuoktinius sieja pasitikėjimas, vaikai, bendri pomėgiai ir pan. Žinoma, pasitaiko ir krizių, ir trauka nebe tokia kaip santykių pradžioje, bet jei pora vis dar miega po ta pačia antklode, santykius išgelbėti visada galima.

VEIDAS: Sutuoktinių, kuriems vedybinis gyvenimas nusisektų iš pirmo karto, Lietuvoje ne tiek jau daug. Ką darome ne taip, kad mums nepavyksta?

A.P.: Devynis skyrybų pareiškimus iš dešimties atneša moterys. Vyrai šiuo atveju mažuma. Jei palygintume, kokių lūkesčių prieš santuoką turi jie, ir kokių moterys, pamatytume, kad vyrai apsibrėžia vos trimis punktais, o moterys rastų jų iki dvidešimties. Taigi kuo didesni lūkesčiai, tuo greičiau nusiviliama. Jausdamos nepasitenkinimą ir neradusios to, ko tikėjosi santuokoje, moterys linkusios skirtis. O vyrai, jei tik jų neveja lauk, joje ir gyvena.

Kitas momentas, kad dažna moteris už vyro nori jaustis saugi kaip už sienos, tačiau neleidžia jam būti tikru vyru: demonstruoja savo nepasitenkinimą šaukdama. Ne veltui Biblijoje esantys žodžiai primena, kad moteris turėtų paklusti savo vyrui, o šis turėtų ją mylėti. Tai ir yra tarpusavio santykių esmių esmė – klausytis ir mylėti.

VEIDAS: Įtempti ir aktyvūs darbai, individualūs pomėgiai ir šiuo metu išpopuliarėjusios atostogos atskirai, matyt, irgi neprisideda prie santuokinio ryšio išsaugojimo?

A.P.: Dažna pora tik per bendras atostogas suvokia, kad nebemoka būti kartu. Išgyventi dieną nuo ryto iki vakaro kartu jiems tampa tikru iššūkiu. Praleistos progos dažniau pabūti drauge slepia įsisenėjusias problemas. Todėl bent kartą per metus verta pasitikrinti, ar dar galite būti drauge. Visi žino, kad geriau nei bet kas kitas žmones suartina bendra veikla (tai paaiškina, kodėl gimsta darbiniai romanai), kitas momentas – vyrams reikia, kad mylima moteris nuolat šmėžuotų prieš akis. Jei mato ją tik namie, susivėlusią ir į chalatą įsisupusią, natūralu, kad meliau žvilgčioja į kitas.

VEIDAS: Įprasta manyti, kad sutuoktinio nepakeisi, taigi dažnai stengiamasi priimti jį su visais trūkumais. O gal vis dėlto verta pamėginti?

A.P.: Išmintingas žmogus daug kuo abejoja, taigi jei pastebi, kad antra pusė elgiasi geriau nei jis pats, natūraliai perima tą patirtį. Kartu gyvenantys žmonės šiek tiek keičiasi, žinoma, jei tarpusavio santykiai grįsti meile ir tarpusavio pagarba. Baime grįstas bendravimas nieko gero neduoda: antra pusė nesijaučia artima.

Šiandien tikrai per mažai diskutuojama apie šeimos reikšmę visuomenės gyvenime, o juk šeima – viena svarbiausių visuomenės išlikimo sąlygų.

VEIDAS: Nors sąlygos auginti vaikus Lietuvoje gana neprastos, reta moteris ryžtasi augina atžalą iki trejų metų: skubama grįžti į darbus, o buvimas namie traktuojamas kaip laisvės suvaržymas…

A.P.: Laisvė yra suvokta ir įsisąmoninta būtinybė. Jei motinystės pasirenkama sąmoningai, mama neturėtų jaustis nelaisva, nes tai jos pasirinkimas ir atsakomybės prisiėmimas už savo veiksmus. Jei į vaiko auginimą žvelgiama kaip į ypatingą veiklą, matoma prasmė, savijauta būna visai kitokia. Žmonijos aplinkoje vaikas – pats sudėtingiausias kūrinys. Kiekvieni tėvai įsivaizduoja, kad jų atžala bus jų gyvenimo idėjų pratęsėja, sudeda į ją visas savo viltis, lūkesčius. Taigi motinystė tuo ir nuostabi, kad tai galbūt vienintelė galimybė palikti po savęs tikrą pėdsaką, o ne tik pragyventi tenkinant kūno įgeidžius.

VEIDAS: Gana daug sutuoktinių patiria krizes ar net išsiskiria gimus pirmajam kūdikiui. Dėl kokių priežasčių suyra santuoka?

A.P.: Kartais gimus kūdikiui moteris apleidžia vyrą, o šis ne visuomet linkęs susitaikyti su antraplaniu vaidmeniu. Tiesa ta, kad vyrai primityvesni nei moterys: jie niekada nebus antri. Subrendęs sutuoktinis gal ir supras moterį, tačiau vidutinis statistinis vyras labai nusivils ir ieškos guodėjos iš šalies. Išmintingos moterys turėtų žinoti, kad gimus vaikui negalima pamiršti vyro. Tačiau dabar pastebime ir naują tendencija: kai kurios moterys tvirtina nesančios sukurtos šeimai.

VEIDAS: Anksčiau Lietuvoje, matyt, tai buvo gana reta (viengungio mokestis nuo to lyg ir apsaugodavo). O dabar dalis visuomenės nebeaugina vaikų, kitaip sakant, nekuria pridėtinės visuomenės vertės. Ar tai reiškia, kad užaugo egoistiškesnė karta?

A.P.: Man regis, kur kas didesnė blogybė, kai žmonės, nejaučiantys šeimos potraukio, nesėkmingai mėgina eiti šiuo keliu. Mėgstu kartoti, kad labai svarbu vadinti daiktus tikraisiais vardais. Jeigu individas aiškiai suvokia, kad nėra sukurtas šeimai, reikėtų tai pripažinti. Gal jo tikslas – padėti kitiems? Daryti didesnius ir svarbesnius darbus bendruomenei ir visuomenei? Juk ir tarpukariu ne visos mokytojos, pagal paskyrimus iš miesto nusiųstos į priemiesčius, sėkmingai ištekėdavo. Dalis jų likdavo senos panelės, tačiau dėl to jų vaidmuo visuomenės gyvenime nesumenko. Nesukūrusios šeimos vietinės bendruomenės gyvenimui jos atidavė panašiai tiek, kiek atiduoda kunigai. Netgi statistika rodo, kad beveik 15 proc. visuomenės narių negali gyventi šeimoje, jie tam paprasčiausiai neskirti. Žinoma, dalis tiesiog nesistengia.

VEIDAS: Ar pritartumėte minčiai, kad vyrai ir moterys šiandien vis labiau keičiasi vaidmenimis?

A.P.: Šie pokyčiai iš tiesų vyksta. Atkreipkite dėmesį, kad pakito vyriškų ir moteriškų darbų samprata (gana dažnai vyrams tenka griebtis ir vaikų priežiūros, ir namų tvarkymo). Moterims dar kitaip: kas antra, patyrusi skyrybas, turi atstoti vaikams ir tėvą, ir motiną, taigi natūralu, kad elgesys kinta. Tarkime, Skandinavijos šalyse jau kurį laiką jaučiamas didesnis lyčių supanašėjimas.

Antra vertus, jei moteris viską gali ir sugeba, vyrui, kaip džentelmenui, nebėra kur pasireikšti. Mums, vyrams, svarbu moterimi pasirūpinti, padėti, parodyti dėmesį, o jos turėtų gebėti tai priimti. Iš kitos pusės, jei berniuką augina viena mama ir šeimoje nėra vyro pavyzdžio, nereikėtų stebėtis, kad jis užauga moteriškesnis.

VEIDAS: Kiek kuriant tarpusavio santykius svarbus ir reikšmingas iš tėvų šeimos atsineštas bendravimo modelis?

A.P.: Kiekvienoje šeimoje, lyg atskiroje valstybėje, galioja savos taisyklės. Pastebėta, kad jei abiejų sutuoktinių šeimoje dominavo tėvas, žmona labai natūraliai pasiduos vyro įtakai; lygiai taip pat nutiks ir dėl motinos dominavimo. Kiek sunkiau porai, kurioje šeimos suvokimo modelis išsiskiria (vieno šeimoje dominavo tėvas, o kito – motina). Įprastai pirmus metus tokios poros kariauja mėgindamos atsidalyti joms priklausančias teritorijas (aiškinamasi, kokie darbai kam priklauso, kartais pareigas tenka susikurti dirbtinai – šiuo atveju procesas ilgesnis ir ne visuomet sėkmingas). Kai kada nematę savo šeimoje gero pavyzdžio žmonės bando jį susikurti patys, tačiau pabėgti nuo vaikystėje tėvų primesto bendravimo modelio ne taip paprasta.

VEIDAS: Ko reikia, kad moteris šeimoje jaustųsi laiminga, išsiskleistų jos moteriškumas?

A.P.: Psichologiniais tyrimai įrodyta, kad labai daug lemia priklausomybė nuo ekonominės padėties, kitas momentas – vyro patikimumas. Kas antra šeima augina tik vieną atžalą, nes moteris kenčia nuo sutuoktinio girtavimo, neištikimybės ir pan. Jei šeimoje nors kartą kažkas panašaus įvyko, moteris nesijaučia saugi, dvejoja savo sutuoktinio patikimumu. Taigi nuo vyro šeimoje labai daug kas priklauso.

Antra vertus, į ką kitą, jei ne į vaikus, galime dar projektuoti savo ateitį? Juk visa kita gyvenime išnyks, o vaikai susilauks savų atžalų, kuriems ir tėtis, ir senelis bus svarbus. Vien tai, kad jie gyvens, bus mūsų nuopelnas. Tačiau jei nesukursime reikiamų sąlygų, ateities tiesiog nebus.

VEIDAS: Kartkartėmis tenka girdėti sakant, kad meilę pribaigė buitis. Kodėl poros leidžia tam įvykti, nesistengia išsiveržti iš kasdienybės gniaužtų?

A.P.: Gana dažna situacija šeimoje: suplanavus romantišką vakarą atžala staiga prisimena, kad mokykloje reikės spalvoto popieriaus, mat laukia darbelių pamoka. Taigi viską atidėję vykstame į parduotuvę, kyla įtampa ir nepasitenkinimas. Žinoma, galime taikyti natūralios pasekmės dėsnį (kadangi neinformavo anksčiau, teks vykti į mokyklą be šių priemonių) ir paprašyti, kad netrukdytų žiūrėti filmo. Bet nerimas jau pasėtas, taigi romantiškas vakaras atidedamas.

Siekiant gražių tarpusavio santykių šeimoje tenka apgalvoti begalę dalykų. Pavyzdžiui, grįžus namo labai svarbu tinkamai pailsėti, atgauti jėgas, kad kitą dieną vėl būtume aktyvūs ir darbingi, taigi abu sutuoktiniai turėtų pasidalyti darbus. Bet gyvenime matome ką kita: po darbų moteris namie sukasi lyg bitė, o vyras, užsikėlęs koją ant kojos, palaiko kompaniją televizoriui. Liūdna, ber toli gražu dar ne visi suvokia, kad būtina padėti mylimam žmogui.

VEIDAS: Kaip manote, kiek procentų vyrų sutiktų su šiuo jūsų teiginiu?

A.P.: Pagal Lietuvoje vyraujančią skyrybų statistiką (LR gyventojų registro tarnybos statistikos duomenimis, per šių metų pirmąjį pusmetį susituokė 8230 porų, o išsiskyrė 5022 poros), akivaizdu, kad klaidų neišvengiame. Dažnas vyras nežino, kaip būtent turėtų elgtis su moterimi. Antra vertus, iš kur jam žinoti, jei jį augino tik mama? Šiuo atveju verta prisiminti amerikiečių posakį, kad laiminga moteris reiškia laimingą šeiminį gyvenimą. Taigi vyro atsakomybė – dėmesingumas ir nuoširdi meilė žmonai. Jei šalia žmonos būtent toks sutuoktinis, ji jausis gerai: spinduliuos meile ir parodytas dėmesys bei įdėtos pastangos vyrui sugrįš su kaupu.

Turėtume suvokti, kad vyrui šeima daug labiau reikalinga nei moteriai. Jei tuo netikite, pasižiūrėkite, kaip gyvena išsiskyrusios moterys (jos tvarkosi nepalyginti sėkmingiau nei išsiskyrę vyrai). Matydamos prasmę vaikuose ir anūkuose jos nuolat užsiėmusios ir aktyvios, o išsiskyrę vyrai susikoncentravę tik į save ir žalingus įpročius, todėl kur kas dažniau kenčia nuo kepenų cirozės, žudosi ir pan.

Taigi vyro išgyvenimo sąlyga – šeima ir jo moteris. Likęs vienas jis labai greitai sugriūva.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Žvilgsnis pro objektyvą. „Man pačiam taip ir neteko iššauti iš kariško šautuvo: gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku?“ – svarsto fotomenininkas Romualdas Rakauskas, daugiau nei penkis dešimtmečius savo darbuose atskleidžiantis tik šviesiąją Lietuvos gyvenimo pusę.

„Veido“ paklaustas, ar dėl to neprasikalto didžiajai savo gyvenimo meilei žurnalistikai ir jos siekiui – vaizduoti nepagražintą visuomenės realybę, vienas jautriausių ir jausmingiausių šalies fotografų kategoriškai nukerta, kad ne visuomet verta nuotraukose rodyti tai, kas vyksta realybėje.

VEIDAS: Kaip jums pavyko išsaugoti šviesų žvilgsnį į aplinką? Juk sovietiniai metai jūsų atmintyje paliko ne vien šviesių prisiminimų: dešimtmetį trukusi tėvo tremtis Sibire, sunkus gyvenimas su mama, cenzūra…

R.R.: Kiekvienas renkasi, koks jo santykis su realybe. Aš aštresnių kampų vengiau, kartais už tai ir pats save kritikuodavau, tačiau tokia mano prigimtis – rodyti realybę gražesnę, nei ji iš tiesų yra. Gal tai lemia ir dvasinė žmogaus struktūra? Man gyvenime sekėsi, mėgdavau sakyti, kad likimas kilimą kloja: ėjau lengvai ir geranoriškai, nebuvau toks kaip mano kolegos dramatikai – Antanas Sutkus, Aleksandras Macijauskas.

Jie iš manęs šaipydavosi sakydami: Romai, baik su tomis saldybėmis. O man kitaip neišeidavo. Iki pat šiol manau, kad tai, ką sukūriau būdamas 33-ejų – fotoalbumą „Žydėjimas“, yra vieni dvasiškai stipriausių mano darbų. Fotografuodamas savo ciklus „Žydėjimas“, „Įkvėpimo žemė“, „Švelnumas“, galima sakyti, išvažinėjau visą Lietuvą ir mačiau tikrąją situaciją – netektis, miškuose žuvusiųjų, iš Sibiro negrįžusiųjų artimuosius… Žmonės išpasakodavo man savo gyvenimo istorijas, tragiškus likimus, kurie susipynė ir su mano paties patirtimi (tėvukas buvo ištremtas į Sibirą, o mes su mama buvome priversti slapstytis). Tačiau matyti ir suvokti realybę yra viena, o rodyti ją kitiems – visai kas kita.

VEIDAS: Sukrėsti pasaulį grožiu nepalyginti sudėtingiau, nei drabstytis purvu. Vis dėlto jūs apsisprendėte eiti pirmuoju keliu.

R.R.: Nors laikmetis ir pasikeitė, žmogui reikia tų pačių dalykų – meilės ir šilumos. Mūsų gyvenimas pilnas rūpesčių, nepriteklių, neužtikrintumo, todėl būtinas menas, kuris bent kiek pakylėtų nuo kasdienybės. Galbūt fotografijoje tai nėra taip stipriai išreikšta kaip bažnytinėje tapyboje ar skulptūroje, bet esu tikras dėl vieno: jausmingumas kūryboje praverčia. Žinoma, emocionaliam žmogui gyvenime sunkiau, jis mažiau atsparus gyvenimo smūgiams. Kita vertus, kai ateina senatvė, ir dar kapitalizmas spiria į užpakalį, supranti, kad įtampų nepalyginti daugiau nei jaunystės metais. Ji yra šviesiausia ir gražiausia, ką žmogus savo gyvenime turi. Neneigsiu, kad parodyti grožį šiandien daug sunkiau nei drastiškus dalykus. Tam reikia itin subtilaus žvilgsnio. Sukrėsti pasaulį grožiu vis sunkiau, nes žmogus atbukęs nuo negatyvumo.

VEIDAS: Psichologų tvirtinimu, saugumas ir užtikrintumas – individo laimei būtina sąlyga. Tačiau šiandien to vis mažiau.

R.R.: Anksčiau žmogus jautėsi išties nepalyginti saugesnis. Socializmas buvo humaniškesnis, o laukinis kapitalizmas – kova, kurioje silpnesnis pralaimi. Galima sakyti, kad pakitusi santvarka keičia ir visuomenės veidą. Nedarbas, nuolatinės gyvenamosios vietos neturėjimas, emigracija, savižudybės varo žmogų į kampą, nebežinoma, kaip prieš tai atsilaikyti. Žinoma, sovietmetis iš daugelio mūsų reikalavo gyventi dviveidišką gyvenimą, net ir fotografai dalį darbų darydavo spaudai, o dalį – sau. Taigi įvertinti tai, kas vyksta šiandien, labai sunku, o norint tai padaryti reikia žvilgtelėti iš tam tikros laiko perspektyvos.

VEIDAS: Būtent iš laiko perspektyvos ir mėginate pažvelgti į šiuo metu dar rengiamą spaudai fotoalbumą „Triveidė knyga“?

R.R.: Jei Rašytojų sąjunga šiam albumui parengti gaus pinigų, tai ir bus paskutinis mano albumas. Šiandien dar nepublikuoto albumo fragmentai pristatomi kiekviename „Nemuno“ numeryje. „Triveidėje knygoje“ (trys žvilgsniai į tą patį žmogų) vaizduoju menininkus ir visuomenės veikėjus, kurių bus 120, skirtingais gyvenimo laikotarpiais. Visus juos buvau fotografavęs anksčiau, taigi teliko perfotografuoti ir sudėti šalia.

VEIDAS: Su dvisavaitiniu kultūros ir meno leidiniu „Nemunas“ bendradarbiaujate nuo studijų metų?

R.R.: Žinote, kaip sakoma, dienraštis menininką gali ir pražudyti – sugraužti ir suryti. Tačiau man sekėsi: savo fotografijos darbus pradėjau nuo „Literatūros ir meno“, dar studijuodamas žurnalistiką dirbau ten etatiniu darbuotoju, o vėliau atsirado ir  „Nemunas“. Mane ugdė tai, kad abiejuose leidiniuose buvo meniškumo reikalavimas. Ilgainiui ir pats sulaukdavau kvietimų skaityti paskaitas apie fotografiją, bet, žinote, jei žmogui iš vidaus neduota jos pajausti – nieko nebus.

VEIDAS: Nejau per visus tuos metus taip ir neįgijote mokinio, kurį šiandien būtų galima vadinti Rakausko fotografijos mokyklos tęsėju?

R.R.: Po teisybei, apie jokius mokinius negalvoju. Pasižiūrėjęs į tai, ką šiandien daro jaunimas, tokios jausenos, kad tai būtų mano žmogus, dar nepatyriau, ir tuo džiaugiuosi. Nenoriu pamatyti į save panašaus.

VEIDAS: Išsiskirti savo fotografijomis šiandien – nepalyginti sudėtingiau nei prieš 50 metų, fotografuojančiųjų konkurencija milžiniška. Kaip jūs vertinate laikmečio teikiamas galimybes?

R.R.: Išties išgarsėti savo darbais šiandien daug sunkiau nei anuomet. Mums įsikibti į fotografiją buvo kur kas lengviau – nebuvo tokios konkurencijos. Sovietiniais metais lietuviškos fotografijos mokykla turėjo savo vardą. Žinoma, prisidėjo ir tai, kad tai buvo gana naujas dalykas. Visiems buvo pakyrėjęs socialistinis realizmas, o mes fotografavome tikrus veidus, gyvenimiškas situacijas, ir žmonėms tai patiko. Taigi tuo metu, kai mes ėmėmės fotografijos, ji neturėjo nieko bendra su menu. Bet dabar, peržiūrėdamas savo archyvus, matau, kad laikas nuauksina būtent tuos dokumentinius kadrus, ir jie sušvinta visiškai naujomis spalvomis. Gali nutikti ir taip, kad netolimoje ateityje mano žurnalistiniai darbai, kuriuos dariau tik iš reikalo, bus vertingesni ir įdomesni už visus žydėjimus, kuriems skyriau gerokai daugiau laiko ir energijos.

VEIDAS: O kaip vertinate šiandieninės fotografijos erą?

R.R.: Labai negražiai pasakysiu, bet šiandien fotografija – visiška tragedija: visi „mobiliakais“ nuotraukas kepa, o autorinės fotografijos rėmai tarsi išsitrina… Kiekvienas laikmetis mene pasižymėjo autorinėmis individualybėmis, tarkime, niekas nepainiodavo Rakausko su Antanu Sutkumi ar Aleksandru Macijausku. O dabar viskas niveliuojasi. Labai sudėtinga išsiskirti, tačiau jei asmenybė susiformavusi, ji visada suras savitą požiūrio kampą. Kaip tokį pavyzdį galiu paminėti kaunietį Vytautą Pletkų.

VEIDAS: Fotografai neslepia, kad gerai nuotraukai šiandien apstu kliūčių: visų pirma paties žmogaus sutikimas jį fotografuoti (teisė į atvaizdą). Ar jūs to paisydavote?

R.R.: Anksčiau taip pat tarsi turėdavo galioti tie patys dalykai, bet mes jų nesilaikydavome. Važiuodamas fotografuoti į atlaidus pasiimdavau didžiulį teleobjektyvą. Taigi gana dažnai žmogus tiesiog neįtardavo, kad yra fotografuojamas. Nors matydavo, kad aš su savo aparatais sukinėjuosi, bet nekreipdavo į mane dėmesio. Kartais man atrodo, kad visuomenė įpratusi prie fotografavimo: šiandien tuo nieko nebenustebinsi.

VEIDAS: A.Sutkus pastarojoje savo parodoje prasitarė, kad nebeima fotoaparato į rankas: jo herojai mirė, sveikata nebe ta. O jūs vis dar fotografuojate?

R.R.: Pasižvalgyti vis išeinu, bet fotoaparato nesinešu: matote, esu unikalus atvejis – vis dar nespalvota juosta fotografuoju. Neseniai Kaune bankrutavo netoli namų buvęs fotojuostelių ryškinimo centras, bet išeitį rado mano dukra Eglė. Sakė, kai tik pasveiksiu nuo gripo, perleis man savo išmanųjį, tada susikaupęs dar kartą apie tai pagalvosiu. Kita vertus, esu sau jau ne kartą sakęs, kad viską, ką tik galėjau, jau nufotografavau. Taigi, jei pavyks užbaigti „Triveidę knygą“, daugiau nieko nebesiimsiu. Geriau už savo „Žydėjimą“ vis tiek nieko nepadarysiu. Tai gal gana? Kiek gi galima?

Žinoma, niekas nežino, kiek mums skirta šioje žemėje būti. Tačiau aš, priešingai nei Antanas, tvirtinantis, kad išmirė visi jo herojai, ir šiandien eidamas Laisvės alėja savo kadrą matau, bet tada atsiveja mintis: o kas iš to? Vis tiek prieš 30 metų užfiksuotas geresnis. Šiandien mane stabdo objektyvus žinojimas, kad nebepadarysiu geriau.

VEIDAS: Nejau tai stipriau nei pagauto kadro džiaugsmas?

R.R.: Išties fotografui pati didžiausia laimė žinoti, kad pagavo gerą kadrą. Ne mažesnis džiaugsmas sulaukti įvertinimo, tačiau reikia mokėti to nesureikšminti. Gavai – gerai, įvertino – pasidžiaugei ir toliau nuėjai. Jei sustosi tokią akimirką – viskas, tavęs nebėra.

VEIDAS: Savo 70-mečiui išleidote albumą „Variaus apžavai“. Jame daug spalvų, o ypač aukso ir vario atspalvių. Šios fotografijos – tarsi laimingo gyvenimo įprasminimas?

R.R.: „Variaus apžavai“ – paskutinė spalvota mano giesmė. Albume itin gerai išryškėja pirmykštis peizažas: varinio upelio vandens išplauti skardžiai, medžiai šlaituose išvirtę, akmenys apsamanoję. Prieš pasirodant fotoalbumui daug metų fotografavau šį upelį: keliavau jo pakrante 17 km nuo pat ištakų iki įtekėjimo į Šventają. Žmonių nesutikau: upelis teka žemai, o jie visi įsikūrę ant kalnų. Tai – savotiška duoklė Niūronims. Vietai, kurioje Rakauskas jaučiasi laimingas. Varius ir aplink esanti gamta įkvepia jį ir tos laimės pripildo: nulekiu pagrybauti, pauogauti. Man tai geriausia atgaiva. Gal miesčioniukui kaime prastai – neramu, kad nėra žmonių, o man priešingai. Žmonių perkrova, skubėjimas ir erzelis nereikalingas. Gal  todėl sodyboje prie Variaus aš toks laimingas.

VEIDAS: Esate minėjęs, kad duoną užsidirbdavote iš žurnalistinės fotografijos, o visą likusį laiką trankydavotės po Lietuvą ir fotografuodavote tai, ką norite…

R.R.: Žurnalistikoje tuomet buvo geri pinigai: honoraro už „Vilniaus šiokiadienius“ pakako automobiliui nusipirkti. Atlyginimu tikrai nesiskundžiau, o jei dar šalia viso to kokią knygelę išleisdavau… Finansiškai gerai laikiausi. Fotografija mane gelbėjo, nes jokių kitokių sugebėjimų neturėjau, bet pragyvenome: ir dukros augo, ir žmona nedirbti galėjo.

VEIDAS: Jūsų žmona Dalia, kaip ir fotografija, į jūsų gyvenimą atėjo labai atsitiktinai?

R.R.: Su žmona suvedė visiškas atsitiktinumas. Įsivaizduokite, Klaipėdoje vyko Sutkaus vestuvės. Su kompanija važiavome į Palangą nusimaudyti, kai Sutkus pasiūlė užsukti į paštą. Jam reikėjo telegramą išsiųsti. Atrodytų, galėjau automobilyje palaukti, bet ne, užėjau į paštą ir pamačiau juodaplaukę merginą. Taip į Palangą ir nebeišvažiavau. Visą dieną su ja po Klaipėdą pravaikščiojome, išsiaiškinome, kad ji iš Anykščių (R.Rakauskas taip pat pusiau anykštėnas – K.K-Š.), taip ir nebeišsiskyrėme. Lemtis suvedė visam gyvenimui. Vadinu tai dėsningu atsitiktinumu.

Fotografijoje, kaip ir gyvenime, tai ypač svarbu. Tik iš šalies atrodo, kad nuspaudei mygtuką, ir viskas. Iš tiesų tai ne: tuo metu vykstanti situacija, joje dalyvaujantys žmonės – viskas yra dėsninga. Tiek metų pragyvenęs apie lemtį tik ypatingai pagarbiai atsiliepiu. Kažkas kažkur už mus daug ką surikiuoja, taigi svarbu nesujaukti tų visų reikalų.

VEIDAS: Sunku su jumis nesutikti klausantis istorijų, kai aktams tinkamų modelių ieškodavo žmona. Ji, matyt, išties ypatinga moteris.

R.R.: Man dėl jos labai pasisekė. Tuo metu, kai kitų fotografų žmonos keldavo nesibaigiančias pavydo scenas, manoji dairydavosi mano kadrams tinkamų panelių. Tais laikais surasti aktui galintį pozuoti modelį prilygo tragedijai, bet žmona sutarė su mūsų name gyvenusia panele. Kaip šiandien prisimenu tą išvyką: į sodą pozuoti su Saule tąkart vyko jos mama, mat labai bijojo, kad ko netinkamo jos dukrai nepadaryčiau. Taigi taip su didelėmis baimėmis ir nepasitikėjimu nufotografavome ją nuogą žydinčio sodo fone. Pavasariniai žiedai velniškai gerai tiko nuogam kūnui.

VEIDAS: Fotografai dažnai įtarinėjami romanais su savo modeliais. Ar jums pavyko to išvengti?

R.R.: Dar vesdamas pamokėles pradedantiesiems fotografams sakydavau: jeigu norite panelę išrengti tam, kad su ja pasimylėtumėte, tada iš jūsų menų nieko nebus. Visai kas kita, jei turite intenciją padaryti kažką gražaus. Nereikia painioti fotografijos su asmeniškumais, tai nedera – bent jau toks buvo mano stilius.

Mano kūryboje mergelių fotografavimas – gana nereikšmingas epizodas. Net į monografiją nenorėjau tų „Pavasario mergaičių“ įtraukti, bet aplinkiniai įtikino, kad visi mane per jas žino. Tačiau kiek kartų „Nemuną“ tuometinė valdžia skalpavo už aktų spausdinimą (jis buvo Lietuvoje pirmasis to ėmęsis žurnalas). Kodėl socialistinis realizmas šio žanro nevertino – ir šiandien sunku atsakyti.

VEIDAS: Dažnas jūsų fotoalbumas prabyla juoda ir balta kalba. Ją rinkotės dėl įtaigumo?

R.R.: Kai kuriose nuotraukose, ypač kur yra žmogus, spalvos būtų tik nereikalinga informacija, triukšmas, užgožiantis reikiamą emociją. Kai tik nuimama spalva, atsiranda kažkoks meninis netikėtumas, kuriantis gelmę. Spalva dažnai žudo psichologizmą. Laimė, kad mano „Žydėjimas“ nespalvotas. Tai suteikia fotografijai dramatizmo, gimsta trumpalaikiškumas, labiau išryškėja filosofinė tikėjimo, žydėjimo, žmogaus gyvenimo potekstė.

Pats žydėjimas – gana pavojinga tema, jis pats savaime labai gražus, o jei dar pridėsi spalvos, gali išeiti atvirukas, kurio gyvenimas, žinia, labai trumpas. Mano atveju pasiteisino dar ir tai, kad žydėjimo tematika atitiko vidinę jauseną (tuo metu pačiam buvo 33-eji – pats žydėjimas), fotografuodamas pats žydėjau, taigi viskas susiliejo į darnią visumą.

VEIDAS: Ko siekėte savo fotografijomis?

R.R.: Svarbiausia man fotografijoje buvo santykis su kitu žmogumi. Jei į kadrą patekdavo žmogaus emocijos, nuotrauka tarsi sušildavo. Taigi fotografuodamas mėginau pagauti kuo tikresnę bendravimo akimirką, aukščiausią atvirumo mirksnį. O jei tai pavykdavo, būdavau ramus: nuotrauka išliks.

VEIDAS: Savo kūryboje bene daugiausiai dėmesio skiriate vaikystei ir senatvei. Kuo jums svarbūs šie gyvenimo tarpsniais?

R.R.: Kaip yra pastebėjęs filosofas Romualdas Ozolas, vaikų veiduose slypi ateitis (veidas turtingas kažko Būsimo), o senuose veiduose matyti visas nueitas gyvenimo kelias. Taigi susiraukšlėję veidai – praeities pasakotojai. Man šie amžiaus tarpsniai išraiškingiausi, o tarpinis variantas, jaunystė, – gana slidus ir sunkiai atskleidžiamas.

VEIDAS: Tai, kad šiandien esate pripažintas ir įvertintas Nacionaline premija – vienas iš jūsų atsitiktinumų? Juk svajojote apie žurnalistiką, bet didžiąją gyvenimo dalį skyrėte fotografijai.

R.R.: Žurnalistika – pirmoji, didžioji ir amžinoji mano gyvenimo meilė. Dar nuo devintos klasės buvau įsitikinęs, kad ji – mano pašaukimas. Deja, ir didžioji tragedija. Tik atvažiavęs į Vilniaus universitetą sužinojau, kad norint įstoti reikia darbo patirties. Aš jos neturėjau, taigi bijodamas, kad rudenį paims į armiją, palikau dokumentus stoti į lietuvių kalbą ir literatūrą. Tik trečiame kurse persivedžiau į žurnalistiką, bet net ir sulaukęs pensijos šio žingsnio nesigailiu. Kita vertus, džiaugiuosi: šiandien galiu derinti žurnalistiką ir fotografiją.

VEIDAS: Vadinasi, pašauktas į armiją nebuvote?

R.R.: Baigus universitetą man, kaip ir daugeliui to meto jaunuolių, ji grėsė, bet „Nemuno“ redaktorius Antanas Drilinga išgelbėjo. Apibūdinęs Rakauską kaip redakcijai reikalingą žmogų, išprašė iš armijos. Komisaras, dantimis grieždamas, buvo pasikvietęs mane, bet dirbti leido. Kai pagalvoju dabar, visas mano gyvenimas be karo praėjo, bet šiandien jis taip priartėjęs… Nesibaigiančios Vladimiro Putino užuominos ir įvykiai Ukrainoje paaiškina, kodėl Dalia Grybauskaitė taip karingai laikosi. Rusijos tankai neabejotinai į Lietuvą važiuos, tik ar NATO sureaguos laiku? Žinoma, man iššauti iš karinio šautuvo, matyt, jau nebeteks.

VEIDAS: Ne taip seniai Lietuvoje apsispręsta grįžti prie šauktinių kariuomenės. Kaip manote, ar tai tinkamas sprendimas?

R.R.: O ką kita daryti? Žinau, kad šiandien, kaip ir mūsų laikais, daug kas pasvarsto, kaip nuo to išsisukti. Žinote, tik kalbėti apie patriotizmą lengva. Bet jei šalį ištiks kritinė situacija ir teks gintis, žmonių požiūris keistis. Kol kas dar žaidimo momentas, vieni svarsto, eis pašaukti ar neis, kiti mėgina pamatuoti grėsmes. Bet aišku viena: šiandienos Lietuvoje saugumo mažiau nei anksčiau.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Profilis. Biomedicinos mokslų daktaras, VU MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovas, VUL Santariškių klinikų Neurologijos centro direktorius Valmantas Budrys visuomenės atmintyje išliks kaip mokslininkas eruditas, kilstelėjęs Lietuvos neurologijos mokslą į tarptautinį lygmenį.

„Žinia apie profesoriaus netektį sukrėtė visą Lietuvos neurologijos bendruomenę. Kasdien mėginame susitaikyti su šia mintimi. Tai didžiulis praradimas visai šaliai“, – mintimis apie sunkios onkologinės ligos pakirstą, tačiau iki paskutinės gyvenimo dienos šių metų vasarį darbų neapleidusį 56 metų Lietuvos neurologų asociacijos prezidentą Valmantą Budrį dalijasi Kauno medicinos universiteto Neurologijos klinikos profesorė Nerija Vaičienė-Magistris.

Jos bei daugelio kitų profesoriaus mokinių, kolegų ir bendradarbių atmintyje V.Budrys išliks kaip išskirtinė asmenybė dėl mokslinio indėlio į visuomeninį šalies gyvenimą, savo charizmos, gebėjimo sutelkti bendraminčius vienam tikslui ir ypatingo atsidavimo profesinei veiklai.

Nuo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto baigimo iki pat savo gyvenimo pabaigos V.Budrys perėjo visus gydytojui mokslininkui būtinus etapus: nuo Vidaus ligų klinikos aspiranto, asistento iki profesoriaus, jungtinės Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo.

„Jo publikacijos buvo vienos skaitomiausių Europos neurologų žurnaluose. Jis buvo be galo darbštus, atkaklus ir gebantis žvelgti giliau nei daugelis mūsų“, – tikina N.Vaičienė-Magistris.

Daugelis „Veido“ kalbintų pašnekovų sutaria, kad neurologija buvo ir liko neatsiejama profesoriaus gyvenimo dalimi, jo nuopelnai šiai medicinos sričiai itin reikšmingi ir sunkiai išmatuojami.

Pasak Vilniaus universiteto Santariškių klinikų Neurologijos centro gydytojos, Išsėtinės sklerozės koordinacinio centro vadovės dr. Rasos Kizlaitienės, buvusios profesoriaus studentės, jo pastangomis Lietuvoje per porą dešimtmečių susikūrė labai kokybiška, specializuota, daugiadisciplinė, Vakarų Europos šalių diagnostikos ir gydymo standartus atitinkanti neurologinė pagalba ligoniams.

Su tuo linkęs sutikti ir Santariškių klinikų generalinis direktorius prof. Kęstutis Strupas: „Nepažįstu kito taip patriotiškai ir visuomeniškai nusiteikusio žmogaus, kuris visą save atiduotų universitetui ir mokslui.“

Žvelgiant iš šalies sunkoka suvokti, kada eidamas Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovo pareigas V.Budrys dar rado laiko vadovauti Lietuvos neurologų asociacijai, konsultuoti Sveikatos apsaugos ministerijos specialistus (dalyvavo rengiant ir tobulinant visus su neurologijos specialybe susijusius teisės aktus), dalyvauti Pasaulio neurologų federacijos ir Europos neurologijos akademijos veikloje. Matyt, šio žmogaus visuomeniškumas, gebėjimas pažvelgti į pasaulį plačiau už savo profesijos ribų buvo tas raktas, leidęs nuolat justi pasaulinių naujienų pulsą ir formuoti itin plačią neurologo erudiciją.

Ilgametė V.Budrio kolegė Lietuvos vaikų neurologų asociacijos pirmininkė Milda Endzinienė svarsto, kad šis mokslininkas įprasmino savo būtį nuveiktais darbais. Nė vienas kitas iš Lietuvos neurologų nepasiekė tokių visuomenei reikšmingų aukštumų. Nepaisydamas didžiulio savo užimtumo ir intensyvios šviečiamosios veiklos, V.Budrys stengėsi padėti ligoniams. Ne kartą jis ir pats kolegei R.Kizlaitienei yra prasitaręs, kad visi darbai ir pareigos yra neatsiejama jo gyvenimo dalis. Aplinkiniams mokslininkas leido suprasti, kad dirba niekieno neverčiamas, negalvodamas apie uždarbį ir tikėdamas tuo, ką daro.

Jis buvo iš tų žmonių, kurie matydami prasmę sugeba įveikti visas kliūtis ir pasiekti užsibrėžtą rezultatą. Tačiau bene reikšmingiausiu mokslininko nuopelnu Lietuvai vadinamas šalies neurologijos mokslo išvadavimas iš sovietinės sistemos.

Savo idėjomis ir darbais V.Budrys išlaisvino Lietuvos neurologiją nuo sovietinės pasaulėžiūros ir pasenusios neurologinių ligų klasifikacijos, priartino šį mokslą prie vakarietiško modelio ir atvėrė naują požiūrį į šią medicinos discipliną. Profesoriaus pavyzdžiu pasekė daugelis jo kolegų ir mokinių, o tai lėmė pakitusį požiūrį į neurologiją šalyje. Jo pastangomis užsimezgė bendradarbiavimas su pasaulinio lygio neurochirurgais, neurologais, radiologais, reabilitologais, oftalmologais, šeimos medicinos ir kitų specialybių gydytojais. Galiausiai gimė nepalyginti gilesnis požiūris į atskiras neurologines ligas (insultą, epilepsiją, išsėtinę sklerozę, Alzheimerio, Parkinsono ligą ir kt.).

Vienu geriausių šalies neurologų šiandien pelnytai vadinamas mokslininkas buvo keturių medicininių žurnalų redakcinių kolegijų bei Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos narys, prisidėjo prie Lietuvos insulto asociacijos įkūrimo, tačiau, kaip teigia jo žmona Rasa Budrienė, jis niekuomet nesinešdavo darbo į namus. „Šeima jį matė kaip mylintį ir atsidavusį tėtį, dėmesingą sutuoktinį, o ne moksliniais darbais užsivertusį praktiką“, – sako trisdešimt metų santuokoje su V.Budriu pragyvenusi moteris.

Viešojoje erdvėje gana dažnai kalbinamas neurologas gebėjo savo patarimais vadovautis ir pats. Dar 2014 m. rudenį „Veido“ kalbinamas profesorius minėjo, kad esminė šiandienos žmonių nelaimių priežastis – stresas. Jo teigimu, tai ne laikmečio, o tautos problema. „Laikmetis išryškina žmogaus polinkius. Tačiau jei polinkio stresui nėra, šis negali sukelti didelių problemų. Deja, dažnas šiandien nori ir siekia gerokai daugiau, nei pajėgia aprėpti. Tada ir imama nervintis, kad visko nespėjama, kenkiama savo sveikatai. Todėl labai svarbu nekelti sau ir kitiems per didelių tikslų“, – tąkart patarė mokslininkas.

Gal būtent todėl, kad tai suvokė pats, pravėręs namų duris sugebėdavo panirti į artimą ir mielą savo pasaulį: kolekcionavo paveikslus, mėgo Lietuvių literatūros dailės klasikus (galėdavo apie juos kalbėti valandų valandas), rašė mokslines publikacijas. Svarbią vietą jo veikloje užėmė medicinos istorijos bei meno tyrinėjimai. Sukauptą patirtį V.Budrys stengėsi perduoti medicinos studentams ir rezidentams.

120 mokslinių publikacijų autorius ir bendraautoris, tradicinių Lietuvos neurologų vasaros mokyklų, rengiamų nuo 2003 m., įkvėpėjas ir organizatorius neabejotiną pėdsaką paliko ir mokslo bendruomenėje. V.Budrio sudaryti vadovėliai „Klinikinė neurologija“, „Urgentinė neurologija“, „Neurologijos vadovas gydytojui praktikui“ – aktualūs ir nepakeičiami į šią sritį besigilinantiems specialistams.

Savo įžvalgumu, pavydėtina erudicija ir atvirumu pagarsėjęs V.Budrys buvo „prieinamas“ ne tik profesoriams ar mokslininkams, bet kiekvienam norinčiajam su juo padiskutuoti ar pasikonsultuoti. Aplinkinius tai savotiškai ugdė ir skatino pasitempti. Taigi, galima sakyti, šio žmogaus dėka Lietuvos neurologų bendruomenė keitėsi, tobulėjo, augo, tapo aktyvi ir visapusiška. Profesoriaus pavyzdžiu pasekę asociacijos nariai atsiskleidė kaip puikūs savo srities specialistai.

Ne ką mažesnę įtaką V.Budrys darė ir savo sūnums – Tomui ir Mindaugui. Gal tai ir buvo viena priežasčių, kodėl vyresnėlis pasuko tėvo pėdomis:  Kaune baigęs medicinos studijas tapo radiologu.

Sektinas pavyzdys vaikams, jautrus sūnus mamai, mylintis ir atidus antrajai pusei ir aplinkiniams – būtent tokį reikėtų tapyti profesoriaus paveikslą atminimui. Jo kolegės M.Endzinienės teigimu, per visus savo vadovaujamo darbo metus V.Budrys išugdė labai visapusišką komandą.

Neurologas jį supantiems žmonėms vis mėgdavo priminti, kad mintis visada turi tęsinį. Šiandien, matyt, telieka pridurti, kad vidine ramybe, kryptingumu ir darbštumu pasižymėjęs V.Budrys savo nuopelnais medicinai tai įrodė.

„Neurologijos srityje šio žmogaus dėka šiandien dirba ne vienas jaunas ekspertas. Daugeliui jų V.Budrys vadovavo tiesiogiai, daliai – netiesiogiai. Tikėtina, kad kažkuris iš jų ir pratęs profesoriaus inicijuoto žurnalo „Neurologijos seminarai“ leidybą“, – svarsto M.Endzinienė.

Nors sunki onkologinė liga paveikė mokslininko kūną, jo dvasios nepalaužė: iki paskutinių gyvenimo dienų jis tęsė klinikinį ir pedagoginį darbą, rūpinosi Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos, Neurologijos centro reikalais. Prieš pat 2015 metus jo rūpesčiu duris atvėrė moderni VUL Santariškių klinikų auditorija.

„Valmantas mirė taip elegantiškai ir lengvai, kaip ir gyveno: namie, mums ant rankų“, – apie sutuoktinio apsisprendimą paskutines gyvenimo dienas praleisti ne ligoninėje, o jam įprastoje aplinkoje pasakoja profesoriaus žmona. Savo vyrą ji apibūdina kaip itin jautrų, rūpestingą, mylintį, o kartu darbui ir komandai itin atsidavusį profesionalą. R.Budrienė neabejoja, kad jos vyro darbai neliks pamiršti: juos tęs jo kolegos ir buvę mokiniai.

Ištikimais profesoriaus bendražygiais R.Budrienė vadina Vilniaus universiteto MF Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos docentą Gintarą Kaubrį ir neurologijos profesorių mokslų daktarą Dalių Jatužį. Matyt, su jais ir siejamos didžiausios viltys, kad V.Budrio darbai bus tęsiami.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Valmantas Budrys

1983 m. baigė Vilniaus universitetą.

1992 m. stažavosi Geteborgo ir Linčiopingo universitetų ligoninėse (Švedija).

1995–1996 m. stažavosi Lojolos universiteto medicinos mokykloje (Čikaga).

Nuo 1988 m. dėstė Vilniaus universitete.

Nuo 1997 m. – žurnalo „Neurologijos seminarai“ steigėjas ir vyr. redaktorius.

1997–2001 m. tapo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Neurologijos klinikos vadovu.

2001 m. tapo Pasaulinės neurologų federacijos ir Europos neurologų draugijų federacijos atstovu Lietuvai.

2002 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos Neurologijos centro direktoriumi ir buvo išrinktas Lietuvos neurologų asociacijos prezidentu.

2003 m. tapo Europos išsėtinės sklerozės tyrimo ir gydymo tarybos nariu.

2007 m. tapo Neurologijos ir neurochirurgijos klinikos vadovu ir profesoriumi.

Socialiniai pokyčiai. Nepriklausomybės 25-metis pakeitė lietuvių mentalitetą ir atitolino nuo sentimentų sovietmečiui. Nepriklausomos Lietuvos 25-metis paliko įspaudą tautos sąmonėje ir istorijoje: nebesame tik praeities stebėtojai ar jos fiksuotojai, šiandien patys kuriame savo istoriją.Apie įvykusius tautos mentaliteto pokyčius per nepriklausomybės metus, palengva rimstantį savižudybių piką ir kur kas šviesesnę perspektyvą – „Veido“ pokalbis su Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto dėstytoja psichologe prof. Danute Gailiene.

VEIDAS: Praėjusią savaitę užbaigėte tris kartas apimantį tyrimą „Kultūrinių traumų psichologiniai procesai ir padariniai“. Kokią įtaką šie reiškiniai daro mūsų visuomenės individų gyvenimui? Ką atskleidė jūsų atliktas tyrimas?

D.G.: Trijų kartų tyrimas apėmė 600 skirtingo amžiaus Lietuvos gyventojų, kurių buvo klausiama, kaip jie vertina Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, kokios jų sąsajos su vertinimo ir įprasminimo aspektais praeityje ir dabartyje. Iš populiacinės imties galime matyti, kad perėjimo laikotarpio (iš sovietinės į nepriklausomą Lietuvą) traumas psichologiškai įveikiame gana sėkmingai. Kiekybiškai vertinant psichologinę visų grupių savijautą matyti, kad ji nuo vidurio kopia į viršų.

VEIDAS: Dalis visuomenės, ypač jaunosios kartos, nebenori gręžiotis į tautos istoriją ir praeitį. Ar ignoruodami tai, kas buvo, galime išsaugoti savo krašto palikimą, jo istoriją ateities kartoms?

D.G.: Labai svarbu, kad neignoruotume savo tautos istorijos, jos praeities, svarbu, kad suvoktume: būtina apie ją kalbėti būsimoms kartoms. Tai nėra visiems savaime suprantamas dalykas. Ir pati esu girdėjusi kalbų, esą kiek galime kapstytis savo praeityje, reikia žvelgti į ateitį. Tokios indokrinacijos individams ir socialinėms grupėms ypač tikslingos ir populiarios buvo nepriklausomybės pradžioje. Tačiau galvoti, kalbėti ir vertinti tautos praeities neturėtume nustoti. Asmeniškai mane pačią maloniai stebina įvykę pokyčiai Lietuvoje: užaugę mūsų vaikai ir vaikaičiai tampa kūrėjais, pasipylė naujų knygų, filmų, spektaklių. Gal tik pirmaisiais nepriklausomybės metais sulaukėme pliūpsnio memuarų, tai iš tiesų darė stiprų įspūdį, o vėliau susidūrėme su žmonių nenoru girdėti jų. Taigi keletą metų išties buvo įsivyravusi nesveika tyla, bet šiandien situacija gerėja.

VEIDAS: Kodėl kitos sovietmetį išgyvenusios valstybės atsitiesė daug lengviau nei Lietuva? Jos negąsdino pasaulio ir bauginančiomis savižudybių tendencijomis…

D.G.: Socialistinio lagerio kraštai nepriklausė Sovietų Sąjungai, taigi gyvenimas ten buvo šiek tiek geresnis ir psichikos sveikatos požiūriu, todėl jie lengviau įveikė ir kilusius iššūkius. O Lietuva su kaimyninėmis Latvija bei Estija priklausė Sovietų Sąjungai, taigi ir padariniai atitinkamai sunkesni ir panašūs visose Baltijos šalyse.

VEIDAS: Prevencinė savižudybių programa nacionaliniu mastu vykdoma Belgijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje ir daugelyje kitų šalių. Kiek šiuo klausimu pasistūmėta Lietuvoje?

D.G.: Nacionaliniu mastu mūsų valstybė ir toliau nieko nedaro. Jei ne nevyriausybinės organizacijos (jų pastangomis šiandien turime efektyvų psichologinės telefoninės pagalbos tinklą) ir pavieniai rūpestingi specialistai, situacija būtų gerokai liūdnesnė. Deja, per 25-erius nepriklausomybės metus taip ir nepavyko įgyvendinti jokio valstybinio plano, nors ne vienas jų buvo parašytas ir patvirtintas.

VEIDAS: Kodėl Lietuvoje tai taip sudėtinga? Estai šį klausimą jau seniai sėkmingai išsprendė.

D.G.: Estijoje savižudybių mažėjimą lėmė politiniai sprendimai. Dar per pirmus nepriklausomybės metus jie įvykdė sveikatos apsaugos reformą ir išvengė daugelio bėdų, kurių mes iki pat šiol neišsprendžiame. Tarkime, psichikos sveikatos sistema Lietuvoje vis dar labai nemoderni ir neefektyvi, susikoncentravusi į vaistų išrašinėjimą, tačiau psichoterapinė ir psichologinė pagalba dar daug kur neprieinama. Kartais ši situacija primena sabotažą: atrodo, kažkas tyčia stengiasi, kad reikiami pokyčiai valstybiniu mastu nevyktų.

VEIDAS: Lietuvos nepriklausomybė atkurta daugiau nei prieš dvidešimt penkerius metus. Regis, vien tai – pakankamas laiko tarpas bent kiek apgyti represuotų žmonių psichologinėms traumoms. O gal jos perduodamos iš kartos į kartą?

D.G.: Psichologinė gyventojų savijauta siejasi ne tik su amžiumi, bet ir su kitomis ypatybėmis. Visose apklaustose amžiaus grupėse išryškėjo savi dėsningumai. Tarkime, jaunesnių žmonių psichologinė savijauta labai priklauso nuo šeimos istorijos, nuo jos atsiminimo ir žinojimo, perdavimo savo vaikams. Šios grupės savijauta pasižymi optimizmo ir viltingumo rodikliais. Atrodytų, paradoksalu, bet tie tyrimo dalyviai, kurių šeimose yra nuo represijų nukentėjusių žmonių, šiandien jaučiasi psichologiškai geriau. Galbūt tai lemia jų gebėjimas palyginti skirtingus laikmečius, o gal tai, kad jaučiamasi esant nugalėtojų pusėje? Vien tai, kad buvo pasipriešinta okupantams, daugeliui atrodo verta pasididžiavimo, pasiekta teisingumo. Šiuo atveju nukentėjimas nuo okupacijų prognozuoja geresnę psichologinę žmonių savijautą šiandien.

VEIDAS: Galbūt tai kažkiek keičia ir niūrias Lietuvos gyventojų savižudybės tendencijas?

D.G.: Sovietmetis smarkiai paveikė žmonių mentalitetą ir požiūrį. Tarkime, dar 1924 m. pagal savižudybių skaičių Lietuvą lenkė Latvija, Estija, Austrija, Šveicarija, o per pastarąsias dvi sovietų ir vieną nacių okupacijas išaugęs savižudybių paplitimas įrodė, kad socialinės aplinkybės veikia žmones, jų savijautą ir elgesį. Tarpukariu savižudybių rodikliai Lietuvoje buvo žemi, tačiau po 1962-ųjų jie katastrofiškai augo, todėl savižudybių skaičiumi pasivijome estus. Pastarajame tyrime daug dėmesio skyrėme žmonių polinkiui į savižudybę ir savižudiškam elgesiui vertinti (žiūrėjome, kiek apklaustųjų pasižymi savižudiškomis mintimis). Pamatėme sąsają, kad vyrų polinkis į savižudišką elgesį labai priklauso nuo ryšio su tėvu, tėvo rūpestingumo ir autoriteto.

VEIDAS: Daugelį metų tyrinėjate sunkių traumų psichologiją bei suicidologiją. Ką atskleidžia naujausias jūsų tyrimas, ar pagal besižudančiųjų skaičių Lietuva ir toliau išlieka pirma pasaulyje?

D.G.: Kol kas pagal besižudančiųjų skaičių tebesame pirmi pasaulyje, labai panaši situacija ir Pietų Korėjoje. Pastaraisiais metais savižudybių rodikliai mūsų šalyje palengva mažėja (20–25 proc.), jei lyginsime su tuo laiku, kai buvo pasiektas jų pikas. Tačiau Lietuvoje savo noru iš gyvenimo pasitraukia vis dar per daug gyventojų, palyginti su kitomis šalimis. Taigi vertinant formaliai savižudybių rodiklių mažėjimo dinamika yra, bet, kaip rodo tyrimai, iki šiol valstybės lygmeniu pasitelkiama per mažai reikiamų priemonių. Šiek tiek mažėja ir gyventojų baimė kreiptis pagalbos į psichologus, palengva kinta bendra visuomenės atmosfera, tačiau savižudybės tema mūsų visuomenėje tebėra didžiulė stigma.

VEIDAS: Kaip matyti iš statistikos, vyrų vis dar netenkame kur kas daugiau nei moterų. Kokios priežastys lemia, kad jie palūžta dažniau?

D.G.: Mes iš kitų šalių išsiskiriame tuo, kad vyrų žudosi penkis šešis kartus daugiau nei moterų. Šią tendenciją aiškiname tuo, kad vyrai Lietuvoje tapo itin pažeidžiama grupe pačioje sovietinės okupacijos pradžioje, ypač sunaikinant privačią nuosavybę ir vyro visuomeninį vaidmenį. Jie nukentėjo nuo persekiojimų, trėmimų, žūdavo, dingdavo, taip pat jie gana prastai įveikia stresą (dažnai – girtaudami), ne kažin koks jų požiūris į sveikatą, sveiką gyvenseną. Okupacijos sąlygomis susiklostęs vyrų požiūris, galima sakyti, mažai tesikeitė iki šiol. Visa tai matome ir iš atliko tyrimo individualiai apklaustų žmonių istorijų (dažnu atveju tėvo arba nėra, arba jis tiek prigąsdintas ar suklaidintas, kad nesugeba patenkinti esminių bendravimo su savo vaiku poreikių, taigi nėra emocinio ryšio).

VEIDAS: Ko reikia, kad įvyktų norimas lūžis? Ar galime dar daugiau dėmesio skirti savižudybių prevencijai?

D.G.: Atrodytų, paradoksas: tiek daug kalbame, rašome, bet savižudybės paliesti žmonės ar mėginusieji žudytis pagalbos ir toliau neieško. Dažnai vis dar gėdijamasi, kita vertus, profesionali pagalba Lietuvoje nėra gerai organizuota. Taigi, jei profesionalai nėra adekvatūs ir nepasirengę tokių žmonių priimti, kyla nusivylimų. Visi tarsi žinome, kad prašyti pagalbos yra normalu, tačiau taip pat susiduriame su nuostata, jog kiekvieno mūsų problemos – tik mūsų pačių reikalas, todėl patys turime su jomis susidoroti. Kai kada situacija būna pernelyg sunki, o lūkesčiai sau nebeadekvatūs, taigi susimažinę herojišką kompleksą (galiu ir pats), labiau padėdami vieni kitiems, ragindami kitus tą pagalbą priimti, jau daug pakeistume.

VEIDAS: Sakoma, kad geriausiai žaizdas gydo laikas. Ar tai tinka kalbant ir apie savižudybes?

D.G.: Priklauso nuo to, ką per tą laiką netektį patyręs žmogus veikia: ar neigia savo būseną, ar tik kali savo prisiminimuose, o gal vartoja psichotropinius (psichiką veikiančius) vaistus? Jei asmuo paveiktas vaistų, giluminiai susitaikymo su netektimi procesai nevyksta. Naujausias mūsų tyrimas atskleidė, kad savižudybę savo šeimoje patyrę asmenys kenčia ir yra veikiami pačių įvairiausių procesų: nuolatinių permąstymų, emocojų kaitos ir pan. Tai jie bendrauja su kitais, tai vėl įsitraukia į save – gedėjimo procesas vyksta keliomis kryptimis ir kelia prieštaringus jausmus (kartais tai kylantys skauduliai, o kartais – vos juntamas palengvėjimas).

VEIDAS: Kas lemia netektį patyrusio asmens gebėjimą suimti save į rankas, kitaip sakant, mobilizuotis?

D.G.: Tikslas neturėtų būti suimti save į rankas ar mobilizuotis. Tikslas yra galėti palengva priimti situacijos realybę ir rasti būdų, kaip joje gyventi. Nuo to, kokias nuostatas turime, priklauso, kaip elgiamės, kai mums sunku. Kiekvienas mūsų per gyvenimą esame prikaupę savų resursų, taigi žinome, ko stvertis, kai labai sunku, kaip iš tų situacijų išeiti. Gyvenimas nėra nekintantis procesas, jis – lyg nuolatiniai kalnai ir pakalnės, tarp kurių nuolat balansuojame.

VEIDAS: Kultūros kritikas Vytautas Rubavičius teigia, kad sovietmetis nenuėjo į praeitį – jis išliko kultūroje, žmonių atmintyje ir veikia kaip ypatingas individualaus bei grupinio tapatumo savikūros veiksnys. Jūsų tyrimo „Kultūrinių traumų psichologiniai procesai ir padariniai“ išvados patvirtina tą patį?

D.G.: Tiesa, ilgos okupacijos nulemti visuomenės įpročiai persiduoda ir per kelias kartas, ir mentalitetas kinta ne taip sparčiai, kaip galbūt norėtųsi. Tačiau galime matyti ir teigiamų pokyčių: mažiau žudomės, pozityviau mąstome, nebesame tokie prisirišę prie savo praeities, daugiau reflektuojame – tampame visaverte ir brandžia Vakarų Europos valstybe.

VEIDAS: Tačiau nuo savo istorijos ir praeities pernelyg neatitrūkstame. Kaip manote, kuo ji mums svarbi?

D.G.: Tai labai svarbi mūsų asmeninio psichologinio tapatumo dalis. Klausimas, kas aš esu, iš kur atėjau, kiekvienam iš mūsų aktualus ir individualus. Į šiuos klausimus patenka ir mus nuolat supantys žmonės, ir tautos istorija, ir nuolatinis mūsų asmenybės kismas.

VEIDAS: Kaip manote, ko reikia, kad galutinai išsilaisvintume nuo istorinės praeities poveikio ir kurtume pavyzdines nepriklausomos valstybės tradicijas?

D.G.: Turėtume imtis labai konkrečių uždavinių: išspręsti švietimo ir mokytojų rengimo kokybės, psichinės ir psichologinės pagalbos sveikatos užtikrinimo klausimus, uždaryti vaikų namus. Deja, šiandien vis dar nesame tokie modernūs, kokie norėtume būti, o tai lemia mūsų realybė.

VEIDAS: Kaip istorinė praeitis veikia lietuvių mentalitetą?

D.G.: Kultūrinių traumų kontekste 25-eri nepriklausomos valstybės metai nėra ilgas laikas. Galbūt tik ekonominiai pokyčiai šiek tiek greitesni, o kultūriniai, mentaliteto ir istorijos vertinimo pokyčiai vyksta kur kas lėčiau. Tačiau, nepaisant ilgo ir lėto proceso, adaptuojamės sėkmingai. Į daugelį dalykų imame žvelgti labiau diferencijuotai, nebesame tokie kategoriški. Šiuo atveju tai matome iš konkrečių atlikto tyrimo rodiklių: gyventojų optimizmo, psichologinės savijautos, viltingumo. Nors daliai visuomenės dar gaila anksčiau pigiau kainavusios dešros, bet jau suvokiama, kad tokia laisvės kaina, ir apklausiamieji pabrėžia, jog Lietuvos nepriklausomybė – didelė dovana. Mąstymo ir vertinimo pokyčiai vyksta tiek individo, tiek visuomenės lygmeniu.

VEIDAS: Kuo individo ir tautos istorijai svarbūs prisiminimai?

D.G.: Mūsų atmintyje saugomi prisiminimai suteikia mums gyvenimo pilnatvę. Pastebėta, kad senatvėje dėl jų nesijaučiame tokie vieniši. Psichologai žino, kad biografinė atmintis – dinamiškas dalykas: tai, ką mes šiandien atsimename, priklauso nuo dabartinės mūsų būsenos. Iš terapinės praktikos psichologai žino, kad prastai jausdamasis žmogus apie tą patį dalyką gali papasakoti vienaip, o savijautai pagerėjus tą pačią situaciją nuspalvins visai kitais emociniais atspalviais. Svarbu suprasti, kad atminties procesas gyvas ir neatsiejamas nuo individo dabarties.

Mes patys tuos procesus galime kažkiek valdyti, pavyzdžiui, sukaupę pakankamą atsargą gerų prisiminimų (ego stiprinanti atmintis), galime jais naudotis užplūdus liūdesiui. Kitas pavyzdys: jei kankinami nemigos ar rūpesčių negalime užmigti, pakanka pasitelkti savo kelionių prisiminimus ir tokiu būdu dar kartą aplankyti norimus kraštus. Tikėtina, kad mintyse keliaudami norimu maršrutu nejučiomis užsnūsime. Viskas, ko reikia, – išmokti susižadinti savo geruosius prisiminimus (jie nuolat yra mūsų atmintyje, tiesiog apie šią priemonę retai kada pagalvojame).

VEIDAS: Tai vis dėlto kokia prisiminimų reikšmė mūsų gyvenime?

D.G.: Žmonėms jie suteikia tapatumo ir gyvenimo tęstinumo jausmą. Prisiminimai – mūsų pamatas ar užnugaris. Jų turėdamas žmogus žino, iš kur atėjo, nesijaučia vienišas, o tai, kad vyresniame amžiuje žmonės jais nuolatos gyvena, galima vadinti tam tikro amžiaus tarpsnio dėsningumu. Senatvė – amžiaus tarpsnis, apimantis nuveiktų darbų įprasminimą ir permąstymą. Tai laikas, kai žmogus savęs vėl klausia: kaip gyvenau? Ką užgyvenau? Ne vienas esame girdėjęs ir jaunus žmones to savęs klausiant, pavyzdžiui, man jau septyniolika, o dar nieko nenuveikiau. Tokių metų galbūt pirmą kartą ir iškyla savęs tapatumo klausimų, bet juos užduodame visą gyvenimą. Tik senatvėje, aprimus išorinio gyvenimo fonui ir intensyvumui, jie skamba šiek tiek garsiau.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Demografija ir psichologija. Mokslininkai svarsto, ar šalyje, kurioje itin spartūs gyventojų senėjimo ir emigracijos tempai, senstantys tėvai gali tikėtis svetur išvykusių vaikų priežiūros.

Apie tai, kaip nuotolis ir intensyvus gyvenimo tempas keičia Lietuvoje likusių tėvų ir po pasaulį pasklidusių jų vaikų bendravimą, „Veido“ kalbasi su Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros mokslininke stažuotoja, sociologe dr. Margarita Gedvilaite-Kordušiene.

VEIDAS: Dvejus metus tyrinėjote, kaip suaugusių vaikų migrac?ą vertina vyresnio amžiaus tėvai, taip pat – kokios suaugusių vaikų nuostatos dėl tėvų priežiūros senatvėje. Prie kokių išvadų priėjote?

M.G.-K.: Per dvejus metus trukusį sociologinį tyrimą buvo apklausta 1016 Lietuvos gyventojų bei 305 vyresnio amžiaus (60 metų ir vyresni) tėvai, kurių bent vienas iš suaugusių vaikų gyvena užsienyje. Taip pat atliktas kokybinis tyrimas (10 interviu) su vyresnio amžiaus tėvais, gyvenančiais senelių namuose ir turinčiais emigravusių vaikų. Tyrimas parodė, kad migracija neigiamai veikia vyresnio amžiaus tėvų ir emigravusių vaikų susitikimų bei kontaktų dažnumą, tačiau esminės įtakos emociniam artumui neturi. Išvados šiek tiek netikėtos: nemaža dalis apklaustųjų (daugiau kaip penktadalis šeimų) įvardija, kad jų santykiai po emigracijos su vaikais pagerėjo. Tyrimas taip pat atskleidė, jog vaikų migracija dar nereiškia, kad tėvai senatvėje bus palikti likimo valiai ir jais nebus rūpinamasi. Net ir būdami užsienyje vaikai randa būdų, kaip tėvams pagelbėti (suorganizuoja tiek finansinę, tiek socialinę pagalbą). Žinoma, šis rūpinimasis šiek tiek kitokio pobūdžio nei gyvenant šalimais. Tenka pripažinti, kad emigravusių vaikų galimybės rūpintis savo tėvais „čia ir dabar“ yra gerokai mažesnės. Kaip rodo kitų šalių patirtis, vadinamieji neformalūs paramos tinklai (tokie kaip šeima) vis dėlto negali kompensuoti priežiūros vyresnio amžiaus žmonėms sistemos trūkumų.

VEIDAS: Kas lėmė jūsų apsisprendimą tyrinėti emigracijos įtaką kartų ryšiams?

M.G.-K.: Lietuva – valstybė, pasižyminti ypatinga demografine situacija: labai spartūs gyventojų senėjimo tempai, intensyvi emigracija ir gana mažas gimstamumas. Be to, gana ribota socialinių paslaugų vyresnio amžiaus žmonėms sistema. Anksčiau buvo galima tikėtis, kad suaugę vaikai prižiūrės savo tėvus senatvėje, o dabar, kai vis daugiau vaikų gyvena užsienyje, tyrėjai svarsto, kiek tai įmanoma. Temos pasirinkimas susijęs ir su kultūriniais veiksniais. Nuostata, kad suaugę vaikai turėtų prižiūrėti vyresnio amžiaus tėvus, Lietuvoje dar gana stipri. Dėl šių priežasčių nutariau patyrinėti, kaip emigracija veikia kartų ryšius iš vyresnio amžiaus tėvų, liekančių Lietuvoje, pozicijos.

VEIDAS: Kokios šiuolaikinio komunikavimo priemonės pasitelkiamos bendraujant per atstumą? Kurias iš jų vadintumėte populiariausiomis?

M.G.-K.: Ne visi apklausti tėvai šiuolaikiški ir modernūs, mokantys pasinaudoti virtualiomis bendravimo priemonėmis. Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, populiariausia priemonė išlieka telefonas. Naudotis internetu tarp vyresnių žmonių nėra labai populiaru. Įprastai susiklosto tokia situacija, kad vyresnio amžiaus tėvai laukia savo emigravusių vaikų skambučių. Lietuvos senjorų pajamos gana ribotos, taigi jie negali sau leisti dažnai skambinti į užsienį.

Gana ribotos ir vaikų lankymo galimybės. Kaip matyti iš apklaustų vyresnio amžiaus žmonių, gyvenančių senelių namuose, daugelis nė karto nebuvo aplankyti savo vyresnio amžiaus vaikų. Tėvams nepriimtina išsiruošti į kelionę už savo vaikų pinigus (jie nenori būti našta, o patys susitaupyti iš skurdžių pensijų nesugeba). Todėl apie vaikų gyvenimą užsienyje sprendžia tik pagal atžalų pasakojimus, nuotraukas ar dovanas.

Norėtųsi, kad tokia nelygybė būtų kuo mažesnė ir atstumą būtų galima įveikti lengviau. Žinoma, kai kada keliauti tėvams neleidžia ir sveikatos problemos, bet kur kas dažniau tam trukdo nepakankami finansai.

VEIDAS: Vaikams ne vienus metus gyvenant užsienyje Lietuvoje likę tėvai tikriausiai susitaiko su mintimi, kad senatvėje vaikai negrįš?

M.G.-K.: Atrodytų, jei vaikai užsienyje, tėvai neturėtų puoselėti lūkesčių dėl savo priežiūros senatvėje. Tačiau susiklosto visai priešingai: net ir emigracijoje gyvenančių atžalų tėvai, paklausti, kaip norėtų, kad senatvėje būtų organizuojama jų priežiūra, pageidauja būti prižiūrimi jų pačių ar vaikų namuose, o priežiūros tikisi iš savo vaikų. Priežiūrą dienos centruose ar senelių namuose daugelis jų vertina ne itin palankiai (tik trečdalis apklaustų tėvų pateisina situaciją, kai negalintys savimi pasirūpinti tėvai gyvena senelių namuose, nors ir turi Lietuvoje gyvenančius vaikus). Taigi Lietuvoje prioritetai labai aiškiai teikiami šeimyniniams tinklams – vaikams ir kitiems giminaičiams, o palankiausiai vertinamas toks priežiūros organizavimo būdas, kai pagalba teikiama savo namuose.

Nemaža dalis (maždaug trečdalis) apklaustųjų nežino ir nėra apsisprendę, kaip organizuotų savo priežiūrą senatvėje. O iš kokybinio tyrimo matyti, kad nors jie norėtų sulaukti pagalbos iš vaikų, tačiau suvokia, jog tai nebūtinai bus įgyvendinta. Kita vertus, jie nenori tapti našta savo atžaloms. Tai patvirtino ir kiekybinis tyrimas: tik labai maža tėvų dalis (16,4 proc.) mano, kad vaikai savo darbo laiką turėtų derinti prie senų tėvų poreikių. Kausimas, kiek toks derinimas įmanomas dabartinės darbo rinkos sąlygomis.

VEIDAS: Atliekant sociologinį tyrimą vertinta ir tai, kaip migracija veikia šeimos bendravimo ir susitikimų dažnumą. Kokių pokyčių pastebėta?

M.G.-K.: Vertinant santykių artumą reikšmingo poveikio nebuvo nustatyta. Atrodo, kad atstumas mūsų emocinio ryšio vis dėlto neveikia. Nepriklausomai nuo susitikimų ar bendravimo dažnumo emocinis kartų artumas išsaugomas. Tyrimo duomenimis, jo nekeičia netgi vaikų gyvenimo užsienyje trukmė. Tačiau tiriamieji neslėpė, kad ilgai nesimatant jiems labai sunku. Nemaža dalis apklausiamų tėvų pokalbio metu verkė, neslėpdami savo ilgesio, tačiau buvo ir tokių, kurie pabrėžė, kad jei jų vaikams gerai, tai ir jie patenkinti.

Kita vertus, Lenkijoje atlikti tyrimai rodo, kad migracija – vienas būdų padėti savo išplėstinei šeimai. Todėl gana dažnai sprendimą dėl jos priima ne tik emigracijai pasiryžę suaugę vaikai, bet ir visi šeimos nariai.

VEIDAS: Ar galima lyginti anksčiau gyvenusių kartų ir šiandieninės – emigrantų kartos – paramą savo tėvams? Per atstumą rūpintis ir suteikti reikiamą pagalbą senatvėje, matyt, gana keblu?

M.G.-K.: Negalima tvirtinti, kad dabar tėvais rūpinamasi mažiau nei anksčiau, tiesiog ta priežiūra ir pagalba šiek tiek kitokia. Pavyzdžiui, migrantai per atstumą lengvai gali teikti finansinę ar emocinę paramą, o per vizitus namo – ir kitaip padėti tėvams. Vis dėlto reikia pripažinti, kad išplėtota paslaugų sistema gerokai palengvina naštą emigracijoje gyvenantiems vaikams. Tarkime, Skandinavijoje senyvo amžiaus paslaugų sistema labai išplėtota, tačiau šeimyniniai ryšiai dėl to nesusilpnėja. O štai  Lietuvoje didžiausia vyresnių žmonių problema ta, kad jie vis dar jaučiasi vieniši ir izoliuoti. Tad jei socialinis vyresnio amžiaus žmonių tinklas yra negausus ir visi vaikai (ar vienintelis vaikas) išvyksta gyventi į užsienį, tai, žinoma, gali padidinti izoliacijos ar vienišumo jausmą.

VEIDAS: Kaip socialinės atskirties ir vienišumo klausimai sprendžiami kitose valstybėse ?

M.G.-K.: Atlikti tyrimai rodo, kad ir kitose šalyse vaikai jaučiasi ne mažiau atsakingi už savo tėvų priežiūrą. Italų emigrantai verčiasi per galvą, kad galėtų grįžti ir kažkaip padėti seniems savo tėvams. Labai įdomi ir estų praktika. Atliktas Taline ir Helsinkyje gyvenančiųjų tyrimas (atstumas – apie 80 km) rodo, kad kai kuriais atvejais vaikai, nepaisant skiriančių kilometrų skaičiaus, nuolat grįžta ir stengiasi patys suteikti tėvams nuolatinę priežiūrą (juos prausia, apiperka ir pan.). Taigi net ir gyvenant skirtingose šalyse tokie dalykai įmanomi. Vakarų šalyse paslaugų senjorams sektorius išplėtotas nepalyginti geriau nei Lietuvoje, taigi ir socialinės atskirties problemos nėra tokios didelės.

VEIDAS: Vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet entuziastingai pripažįsta, kad jiems reikalinga kitų pagalba. Galbūt emigravę vaikai daug ko nežino?

M.G.-K.: Būtent dėl šios priežasties atlikdami tyrimą, per kurį apklausėme tik pagyvenusius tėvus, ne tik domėjomės pačiu faktu, ar reikalinga pagalba, bet ir klausėme, kokius darbus atliekant jiems praverstų kito asmens pagalba. Buvo atsakoma, kad dažniausiai pagalbos prireikia atliekant fizinės jėgos reikalaujančius darbus – dirbant sode, prižiūrint gyvulius ar tvarkant aplinką šalia namo (24,6 proc.), taip pat tvarkant namus (15,7 proc.) ir apsiperkant (12,1 proc.). Dėl tos pačios priežasties svarbu tirti ir kontaktų dažnumą (tiek tiesioginių per vizitus namo, tiek virtualių), nes juos mokslininkai vertina kaip esminį priežiūros santykių elementą. Reti kontaktai gali reikšti, kad vyresnio amžiaus žmonių poreikiai vaikams nėra gerai žinomi ir tėvams reikalinga pagalba iš šalies. Taip pat tai gali būti įtampos ar ambivalentiškų situacijų šeimoje ženklas.

Atliekant tyrimą nustatytas neigiamas migracijos poveikis ne tik susitikimų dažnumui (per vizitus namo), bet ir bendravimui pasitelkiant šiuolaikines technologijas. Didžioji dalis apklaustų tėvų norėtų dažniau bendrauti su emigravusiais vaikais. Galbūt galima teigti, kad retesni kontaktai iš dalies kompensuojami parama, kurią galima teikti ir per atstumą. Dažniausiai vyresnio amžiaus tėvų įvardijama vaikų migracijos pasekmė šeimai yra pagerėjusi finansinė padėtis (39,7 proc.). Nurodžiusiųjų, kad atsirado sunkumų dėl priežiūros, dalis gana nedidelė – 5,6 proc. Vis dėlto svarbu pabrėžti, kad vyresnio amžiaus tėvai yra ne tik pagalbos ar priežiūros gavėjai, – jie patys dažnai finansiškai remia Lietuvoje gyvenančius vaikus.

Lenkijoje atlikti tyrimai rodo ir kitokius mainus tarp kartų: emigravę vaikai padeda savo tėvams, o šie gautą paramą kompensuoja prižiūrėdami anūkus. Taigi vienokiu ar kitokiu pavidalu parama šeimoje cirkuliuoja, o vyresnio amžiaus žmonės ne visuomet yra tik paramos gavėjai – jie yra ir paramos teikėjai.

VEIDAS: Ar senatvė, leidžiama senelių namuose, Lietuvoje vis dar stigmatizuota?

M.G.-K.: Kiek teko bendrauti su socialinėmis darbuotojomis, stigma nebėra tokia žymi, tačiau jei vertinsime pačių senelių namų gyventojus, esama labai liūdnų interviu. Ypač neseniai į šią įstaigą atvykę žmonės sunkiai susigyvena su savų namų ir savarankiško gyvenimo praradimu. Kai kurie jų mini, kad „čia gyvena tik nelaimingi žmonės“.

VEIDAS: Per pastarąjį dvidešimtmetį iš Lietuvos emigravo kone penktadalis darbingo amžiaus gyventojų. Gal jūsų tyrime fiksuojama, ar dažnai jie matosi su čia likusiais tėvais?

M.G.-K.: Reprezentatyvaus Lietuvos gyventojų tyrimo duomenimis, Lietuvoje yra 28,8 proc. tėvų, kurių suaugę vaikai gyvena užsienyje ilgiau nei šešis mėnesius. Beveik pusė (49,4 proc.) visų tėvų, turinčių emigravusių vaikų, yra vyresnio amžiaus – 60 metų ir vyresni. Kone pusė apklaustųjų (47 proc.), dalyvavusių tyrime, mini susitinkantys su vaikais kartą per metus, 38 proc. – kartą per pusmetį, na, o likusi dalis kalbėdama apie susitikimų periodiškumą nurodė kartą per tris mėnesius (14 proc.). Tačiau nemaža dalis apklaustų tėvų teigia jaučiantys dažnesnio bendravimo su savo vaikais poreikį.

Taigi, jei norime išsaugoti skirtingų kartų ryšį, būtina galvoti apie kai kurių mokslininkų jau įvardytą socialinės gerovės kūrimą, peržengiantį nacionalinės valstybės sienas, kuris bent kiek kompensuotų vaikų nebuvimą šalia. Galimybės emigrantams dažniau aplankyti savo tėvus padėtų tai išsaugoti. Kita vertus, kadangi didžioji dalis apklaustųjų pageidauja priežiūros savo pačių ar vaikų namuose, reikėtų galvoti apie kokybiškų socialinės gerovės paslaugų namuose plėtrą.

VEIDAS: Minite, kad motinos tiek su emigracijoje, tiek su Lietuvoje gyvenančiais vaikais bendrauja dažniau nei tėvai. Kas tai lemia?

M.G.-K.: Tai tradiciniai mūsų lyčių modeliai, kurių išmokstame dar socializacijos metu. Mamos dažnai įvardijamos kaip šeimos ryšių palaikytojos, taigi bendravimas šeimoje organizuojamas per moteriškąją liniją: mamas, močiutes, dukras, anytas ir t.t. Vis dėlto galimybės bendrauti su savo vaikais Lietuvoje nepalyginti didesnės nei šiems emigravus. Mokslininkai pabrėžia, kad emigracijos atveju šeimas skiria ne tik atstumo, bet ir geografinio laiko skirtumai. Tėvams su vaikais, gyvenančiais Jungtinėse Amerikos Valstijose, bendrauti sunkiau, nei su esančiais Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, Norvegijoje ar Airijoje (autorės tyrime emigrantai dažniausiai ir buvo šiose šalyse – K.K.-Š.), nes yra didelis laiko skirtumas, taigi sunkiau prisitaikyti. Tačiau migrac?os išskirtos šeimos, kurių nariai gyvena skirtingose šalyse, stengiasi įvairiais būdais išlaikyti artimus tarpusavio santykius. Tai galima vadinti jau įprastu šiuolaikinių globalių visuomenių reiškiniu.

VEIDAS: Ar galima apibrėžti, kada Lietuvoje įsibėgėjo spartesnis visuomenės senėjimas ir kuo jis ypatingas?

M.G.-K.: Daugelis Vakarų šalių gerovės valstybės sistemą kūrė dar prieš tapdamos senomis visuomenėmis, todėl Rytų bei Vidurio Europos šalyse spartus gyventojų senėjimas kelia kur kas didesnių iššūkių, nes reikia iš esmės persvarstyti politikos priemones, susijusias su pensijų, sveikatos apsaugos sistemomis.

Pasaulio mastu visuomenės senėjimas (t.y. gyventojų amžiaus struktūros kaita, kai didėja 65 metų ir vyresnių žmonių dalis) pradėtas fiksuoti maždaug nuo 1959-ųjų. Tada Jungtinės Tautos išreiškė susirūpinimą dėl šio proceso bei jo keliamų iššūkių. Dabar jau visos išsivysčiusios šalys yra pasiekusios aukštą demografinės senatvės lygį. Pavyzdžiui, Švedijoje ir Prancūzijoje visuomenės senėjimo procesas prasidėjo dar XIX amžiaus pabaigoje ir vyko gana lėtai per ilgą laikotarpį. O tokiose šalyse, kaip Brazilija, Kolumbija, Singapūras, pastebimas spartesnis visuomenės senėjimo tempas.

Lietuva pirmą spartaus demografinio senėjimo bangą patyrė nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio iki aštuntojo dešimtmečio vidurio. Antra banga, prasidėjusi XX amžiaus devintąjį dešimtmetį, tebesitęsia.

VEIDAS: Pagal kokius parametrus mokslininkai sprendžia apie visuomenės senėjimą lemiančius procesus?

M.G.-K.: Apie visuomenės senėjimo rodiklius sprendžiama pagal tai, kiek jaunų (iki 19 metų) ir pagyvenusių (nuo 65 metų) žmonių potencialiai tenka išlaikyti darbingo amžiaus gyventojams. Tarkime, Lietuvoje 2011 m. nustatytas 26,6 proc. (ES – 26,2 proc.) demografinis vyresnio amžiaus žmonių išlaikymo koeficientas, tai yra maždaug keturiems darbingo amžiaus gyventojams teko vienas 65 metų ar vyresnis žmogus. Kartu su jauniausiųjų grupe šis koeficientas Lietuvoje jau yra 48,7 proc. (ES – 49,6 proc.) ir dviem darbingo amžiaus žmonėms tenka vienas išlaikomo amžiaus asmuo.

VEIDAS: Dėl mažo gimstamumo ir sparčios emigracijos Lietuvoje telikę 2 mln. 945 tūkst. gyventojų. Savo senėjimo tempais, matyt, pranokstame daugelį europiečių?

M.G.-K.: Lietuvos visuomenės senėjimo tempas pasaulio mastu yra vidutinis, tačiau gana didelis, palyginti su ES šalimis. Dar 2001 m. Lietuvą buvo galima priskirti prie demografiškai jauniausių Europos valstybių. Tačiau per pastarąjį dešimtmetį vis labiau artėjome prie seniausių ES šalių 65 metų ir vyresnių gyventojų dalimi.

Skirtingose ES šalyse numatomas nevienodas senėjimo tempas. Švedijoje jis turėtų būti lėtas, Vokietijoje – vidutinis, o Lietuvoje kartu su Latvija, Vengrija, Bulgarija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Malta bei Kipru – didžiausias. Prognozuojama, kad 2060-aisiais Lietuvoje 31,2 proc. gyventojų bus 65 metų ir vyresni.

VEIDAS: Užsimenate, kad šis tyrimas iškėlė ir naujų klausimų tęstiniams tyrimams. Kurie jų jums atrodytų svarbiausi?

M.G.-K.: Kadangi tyrimas atskleidė, kad migracija neigiamai veikia tik kontaktų dažnumą, bet neturi įtakos emociniam artumui, būtų įdomu patyrinėti, kokios praktikos leidžia jį išsaugoti. Taip pat būtų svarbūs tyrimai, kuriuose būtų atskleidžiamos abi pozicijos: ir emigravusių vaikų, ir tėvų, taip pat – aktualūs didesnės imties tyrimai, kuriuose būtų galima fiksuoti skirtumus pagal geografinį šalių, kuriose gyvena emigravę vaikai, atstumą.

Vyresnio amžiaus tėvų, turinčių emigravusių vaikų, priežiūros prioritetai (proc.)

Priežiūra, kurią teikia vaikai jūsų namuose           76,3

Priežiūra, kurią teikia vaikai savo namuose           57,6

Priežiūra, kurią teikia giminaičiai jūsų namuose      49,7

Priežiūra, kurią teikia privačiai samdomi žmonės, ateinantys į namus       48,5

Priežiūra, kurią teikia į jūsų namus ateinantys globos darbuotojai         48,2

Priežiūra senelių namuose       26,2

Priežiūra, teikiama dienos globos centruose           20,3

Šaltinis: sociologės M.Gedvilaitės-Kordušienės tyrimas „Tarptautinės migrac?os pasekmės šeimai: Lietuvoje likusių tėvų priežiūra ir santykiai su suaugusiais vaikais“. Tyrimo išlaidas finansavo Lietuvos mokslo taryba, įgyvendinant projektą „Podoktorantūros stažuočių įgyvendinimas Lietuvoje“

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Sveikata. Mokslininkai ir medikai sutaria – užteršta aplinka mažina žmogaus atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms, tačiau nepalyginti labiau kenkia išbalansuota nervų sistema. Ji dažnu atveju ir nepalieka atsarginių šovinių imuninei sistemai.

Daug metų vaikų ausų, nosies ir gerklės ligas gydantis Kauno medicinos universiteto Infekcinių ligų klinikos profesorius hab. dr. Alvydas Laiškonis mano, kad visuomenė būtų nepalyginti sveikesnė, jei atsakingiau rinktųsi gyvenamąją vietą.

„Per daugiau nei keturias dešimtis metų darbo praktikos esu pastebėjęs – jei tėvai atveždavo vaiką iš Kėdainių ar Alytaus, infekcine liga jis sirgdavo nepalyginti sunkiau, nei atvežtas iš kitų rajonų. Priežastis akivaizdi: Kėdainiuose ilgą laiką veikė chemijos kombinatas, o Alytuje buvo didžiulė bazė su radioaktyviosiomis medžiagomis. Gyventojai, įsikūrę maždaug pusantro kilometro spinduliu nuo tų vietų, pasižymėjo kur kas silpnesniu imunitetu, nei įsikūrę kituose rajonuose“, – pavyzdžiu iš savo darbo praktikos Lietuvoje susiklosčiusią padėtį iliustruoja profesorius.

Jis neabejoja, kad kiltų tikra sumaištis, jei tik žmonės nuodugniau pasidomėtų, kokiose užterštose vietovėse kai kurie jų gyvena. A.Laiškonio teigimu, visuomenė vis dar gana sunkiai suvokia tiesioginį ryšį tarp užterštos aplinkos ir silpno imuniteto, tačiau medikai jau seniai mato priežastinį ryšį.

Lietuvos onkologijos centro (LOC) profilaktinės imunologijos laboratorijos darbuotoja Rolanda Kemeklienė pabrėžia, kad cheminiai ir fiziniai aplinkos taršos veiksniai kenksmingi žmogaus sveikatai, nes mažina organizmo atsparumą infekcinėms ir navikinėms ligoms. Būdami onkologinės rizikos išoriniais veiksniais, jie formuoja vidinius veiksnius, kurie ir laikomi imuniteto sutrikimais.

Apibendrindama savo tyrimą autorė nurodo, kad pramoniniais teršalais užterštuose rajonuose (pvz., Trakuose) gyvenančių žmonių imuninės sistemos silpnėjimas yra svarbi vėžio rizikos reikšmė, palyginti su mažiau užterštų rajonų (pvz., Širvintų) gyventojų imunine būkle. Taip pat R.Kemeklienė daro prielaidą, kad vėžiui išsivystyti reikalingas ilgas laikotarpis. Pasak jos, sunku nustatyti, kada dabartinės aplinkos taršos pažeistos ląstelės transformuosis į vėžines.

Su tuo, kad užteršta aplinka didina žmogaus ląstelių išsigimimo tikimybę, linkęs sutikti ir vyriausiasis mūsų šalies vaikų ligų specialistas Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Usonis. Tačiau, pasak jo, gyvenant modernioje visuomenėje kažin ar galime išvengti civilizacijai ir jos raidai būdingų neigiamų pasekmių.

Anksčiau vaikai augdami kaimo vietovėse susidurdavo vos su 20–30 žmonių grupe, o šiandien jie patiria neišvengiamai glaudesnį kontaktą su aplinka: tai vaikų darželiai, ikimokyklinio ugdymo įstaigos, prekybos centrai, viešasis transportas ir pan. Tad nieko keista, kad dar nesusiformavusi imuninė sistema, nuolat veikiama įvairių aplinkoje esančių mikroorganizmų, dažnai šlubuoja.

„Veido“ kalbintų mokslininkų teigimu, šiandieninė karta patiria besikeičiantį aplinkos poveikį, susiduria su nauju požiūriu į gyvybę ir yra veikiama globalizacijos iššūkių. Priešingai nei prieš 50 metų gyvenusiai kartai, šiandien jau tenka spręsti nevisavertės mitybos, organizmo atsparumo antibiotikams ir streso problemas. Taigi mokslo pasaulyje sutariama: palyginti su ankstesnėmis kartomis, žmogaus imunitetas pakitęs, tik klausimas, kiek žmonija tai suvokia, įvertina ir ko imasi.

Jei tikėsime statistika, penktadalis visų pagamintų antibiotikų šiandien naudojama medicinoje, keturi penktadaliai pasiskirsto kitose gyvenimo srityse: veterinarijos, gyvulių pašarų gamybos, augalų apsaugos ir pan. Taigi ar verta stebėtis, kad mažėja žmogaus atsparumas antibiotikams? O jei dar pridėsime gyvenimą nuolat užterštoje aplinkoje, gryno oro stoką ir per mažą judrumą, pamatysime, jog ne kažin ką keičiame, kad būtume atsparesni.

„Daugeliui žmonių šiandien vis sunkiau atsipalaiduoti, nepasiduoti stresui, rasti dingstį pasivaikščioti gryname ore. Pernelyg dažnai pamirštame imunitetą stiprinančius, teigiamas emocijas žadinančus ir nieko nekainuojančius malonumus: šaltą vandenį, juoką, seksą, – pastebi Vilniaus universiteto Nacionalinio vėžio instituto imunologijos laboratorijos vedėja Vita Pašukonienė. – Nervinamės, skubame, o kaip tuo metu jaučiasi organizmas? Nuolat įsitempęs, naudojantis sukauptas energijos atsargas, dažnai dar ir alinamas dietos. Neabejotinai esame veikiami aplinkos ir radiacinio Žemės fono, bet tai, kas vyksta žmogaus galvoje, nervų sistemoje, veikia nepalyginti stipriau ir dažnu atveju nepalieka atsarginių šovinių imuninei organizmo sistemai.“

Kartais žmogus nė neįtaria, kad infekcinės ligos dažniau nei įprasta ji puola dėl nusilpusio imuniteto. V.Pašukonienė nusilpusią imuninę sistemą apibūdina kaip intensyvaus šiuolaikinio gyvenimo pasekmę. Ilgalaikės stresinės būsenos išsekusiai imuninei sistemai sukelia imunosupresiją (organizmo imuninių mechanizmų slopinimą gydant imunologines ligas), kuri ir padidina susirgimo vėžiu riziką. Tačiau imunologai sutaria, kad prasidėjus ligai nereikėtų koreguoti imuninės sistemos patiems, – tai turėtų atlikti specialistai.

Vilniaus universiteto medicinos fakulteto docentės, gydytojos alergologės ir klinikinės imunologės Audros Blažienės teigimu, susilpnėjusį imuninės sistemos darbą gali lemti nuolatinis neišsimiegojimas, vitaminų stoka, nepakankama mityba, stresas, kai kada ir genetiškai nulemtos ligos. Įtariant, kad imuninės sistemos funkcijų sutrikimas įgimtas, pacientas siunčiamas gydytojo genetiko konsultacijos. Kai kada, esant tam tikroms imunodeficitinėms būklėms ar jų stebėjimui, reikalingi tyrimai apmokami Valstybinės ligonių kasos, pavyzdžiui, vykdant ŽIV ligos stebėseną.

Pagal šiuo metu šalyje galiojančią tvarką alerginių ir imuninių ligų diagnostikos ir gydymo dienos stacionare paslaugos teikiamos vaikams bei suaugusiesiems: atliekama diagnostika, taikomas reikiamas gydymas, stebima dėl alerginių ir imuninių ligų. Ligonių kasos duomenimis, vien 2014 m. buvo suteikta 26 tūkst. alergologo ir klinikinio imunologo konsultacijų (550 tūkst. eurų), 915 alerginių ir imuninių ligų diagnostikos bei gydymo dienos stacionaro paslaugų, už kurias sumokėta 58 tūkst. eurų iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo.

Vis didesnį nerimą Lietuvos imunologams kelia šių dienų žmonių abejingumas skiepams – nebenorima skiepyti vaikų. Tačiau, kaip pastebi medikai, dar niekas nepaneigė vakcinacijos naudos saugant žmoniją nuo itin pavojingų ligų protrūkių. Taigi tenka pripažinti, kad kai kada tik skiepai sutvirtina imunitetą ir susilpnina patogenų vystymąsi (ypač kai kalbama apie tik gimusius vaikus ir senyvo amžiaus žmones).

A.Laiškonis, daug metų dirbantis su prancūzų ir arabų mokslininkais, svarsto, kokiu imunitetu pasižymės trečia ar ketvirta šiandien jau iš mėgintuvėlio gimusių vaikų karta. „Mano tėvų šeimoje iš aštuonių vaikų užaugo trys. Išliko patys tvirčiausi. Kiti, deja, mirė nuo infekcinių ligų. Šiandien medicinos progresas išsprendė šias bėdas, jau galime išauginti ir 600 ar 800 gramų anksčiau laiko gimusį kūdikį, tačiau kai kurias ligas vis dar lemia genetika“, – aiškina profesorius.

Kalbėdami apie visuomenės sveikatą pasaulio mokslininkai vis didesnį dėmesį skiria maisto ir vandens kokybei. O Lietuvoje vis dar apstu legioneliozės (ji kyla, nes vandens temperatūra šildymo sistemose nepakaitinama iki 60 laipsnių, taigi užsikrečiama prausiantis vonioje) ir tuberkuliozės protrūkių, taigi iki tinkamos visuomenės sveikatos dar toloka.

Kaip matyti iš atliktų visuomenės apklausų, sveikatos lietuviams neprideda ir jų nejudrumas: visiškai nesimankština 52,4 proc. gyventojų, tik 16,6 proc. lankosi sporto klubuose, o 31 proc. sportuoja savarankiškai. Galima teigti, kad fizinis nejudrumas tapę savotiška visuomenės norma.

Apžvelgdamas susiklosčiusią situaciją A.Laiškonis svarsto, kad jei valstybė tinkamai pasirūpins vandentiekiu, o gyventojai – kokybišku maistu, savo judrumu bei darniais tarpusavio santykiais, visuomenės sveikata smarkiai gerės.

Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, sveikai maitinantis būtų galima išvengti apie 80 proc. širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, 90 proc. diabeto atvejų ir apie 30 proc. onkologinių ligų. Deja, spartėjant gyvenimo tempui žmonės vis mažiau laiko skiria maisto gamybai, o dažnas tenkinasi tiesiog pusgaminiais.

Gyventojai, pasak A.Laiškonio, tarsi intuityviai jaučia, kad įsikūrę užmiestyje ir atsisakę sintetinio maisto prisidės prie savo imuniteto ir sveikatos stiprinimo. Tačiau ne mažiau reikėtų paisyti ir elementaraus saiko. „Jei rūkoma ir dar išgeriama penkiolika puodelių kavos per dieną, ne tik su imunitetu, bet ir su sveiku protu prasilenkiama“, – apibendrina profesorius.

AKTUALUSIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentė, gydytoja alergologė ir klinikinė imunologė Audra Blažienė.

VEIDAS: Kas lemia mūsų organizmo imuninės sistemos veiklą?

A.B.: Imuninės sistemos funkcijas lemia mūsų genetika. Nors genų mutacijos ne tik įgimtos – jos vyksta nuolatos: nesame izoliuoti nuo aplinkos, taigi ji nuolat veikia  mus ir mūsų genus. Imuninės sistemos veiklą gali pakeisti mūsų genuose vykstančios mutacijos. Tačiau apibendrintai galima teigti, kad imuninei sistemai įtaką daro ir jos sutrikimus lemia daugybė faktorių: nuovargis, neišsimiegojimas, per trumpos miego valandos, vitaminų stoka, nepakankama mityba, patiriamas stresas, temperatūrų pokytis (kai grįžtama iš šiltų kraštų į šalčio zoną) ir pan.

VEIDAS: Jau kuris laikas lietuviai garsėja padidėjusiu išgeriamo alkoholio kiekiu vienam gyventojui. Kokią įtaką mūsų imunitetui daro alkoholis?

A.B.: Alkoholis slopina imuninę sistemą. Būtent dėl šios priežastys asocialūs asmenys dažniau serga tuberkulioze. Susidūręs su tuberkuliozės bakterija organizmas nebesugeba susitvarkyti savarankiškai, taigi gali pasireikšti imuninės sistemos veiklos nepakankamumas.

VEIDAS: Kaip imuninę sistemą veikia nepakankama mityba?

A.B.: Jei organizmas badauja, tai yra gauna per mažą kiekį baltymų ir kalorijų, sumažėja imuninės sistemos ląstelių (limfocitų), žmogus gali pradėti sirgti (pradedant kvėpavimo takų infekcijomis, viduriavimu ir pan.). Tokia reakcija gali kilti ir dėl vitaminų stokos. Įrodyta, kad vitaminas D dalyvauja reguliaciniuose imuninės sistemos mechanizmuose, o jo trūkumas organizme lemia sutrikusį atsaką į uždegiminius procesus. Jei stokojama vitamino C, prastėja specialių ląstelių – fagocitų (organizme gaudančių įvairias bakterijas) funkcija, esant per mažam vitamino A kiekiui vėlgi mažėja organizmo antikūnų gamyba. Sumažėjusį limfocitų skaičių gali lemti ir geležies stoka, o esant cinko trūkumui gali imti vystytis limfopenija ir pan.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad imuninei veiklai lemiamos įtakos turi ir žmogaus amžius?

A.B.: Išties, be visų šių mitybos dalykų, imuninę sistemą veikia ir žmogaus amžius. Senėjimo procesas sumažina organizmo galimybę kovoti su infekcijomis, taip pat silpnina jo atsaką į vakcinas. Senstanti imuninė sistema lemia autoimuninių ir navikinių ligų padažnėjimą (senyvo amžiaus žmonės dažniau serga virusinėmis ligomis, didėja ir jų mirštamumas nuo virusinių ligų), todėl vyresniame amžiuje ypač rekomenduojama skiepytis nuo gripo ir įvairių bakterinių infekcijų.

VEIDAS: O jei kalbėsime apie genetiškai nulemtus imuninės sistemos sutrikimus, kiek visavertiškas gali būti tokio asmens gyvenimas modernioje visuomenėje?

A.B.: Pirminiais imunodeficitais dažniausiai susergama ankstyvoje kūdikystėje ar vaikystėje. Genetiniai defektai perduodami iš kartos į kartą. Kai kada vienintelis gydymas yra tik kaulų čiulpų transplantacija. Taigi laiku diagnozuota liga leidžia išgyventi, tačiau reikalauja ypatingo dėmesio ir gydymo. Kaip vieną iš ligų, šiandien sėkmingai gydomų pakaitine terapija, galima minėti agamaglobulinemiją, arba Brutono agamaglobulinemiją (organizmui stokojant antikūnų prarandama galimybė kovoti su įvairiausiomis infekcijomis, o laiku nediagnozavus galima prarasti ir gyvybę). Pirmą kartą šią ligą dar 1952 m. aprašė ir gydyti pakaitine terapija (imunoglobulinais) pasiūlė mokslininkas Ogdenas C.Brutonas.

VEIDAS: Gana dažnai po vienos ar kitos virusinės infekcijos stiprinti imunitetą siūloma įvairiausiais papildais. Ar, jūsų manymu, tai efektyvu?

A.B.: Į tokius siūlymus žiūriu gana skeptiškai. Visų pirma žmogus turėtų gerai pailsėti, reguliariai ir sveikai maitintis, nealinti savęs dietomis, nepamiršti fizinio aktyvumo, daugiau laiko leisti gamtoje, ir imunitetas susitvarkytų savaime. Šaltuoju metų laiku galima papildyti organizmo atsargas vitaminais ar žuvų taukais, nepamiršti vartoti mūsų regione užaugusių vaisių ir daržovių.

VEIDAS: Pagal ką įprastai sprendžiama apie imuninės sistemos atsparumą ar nusilpimą?

A.B.: Sveika imuninė sistema geba susitvarkyti su besikeičiančia aplinka ir persirgtomis infekcinėmis ligomis. Organizmui persirgus tam tikra liga pasigaminamas antikūnas ir antrą ar trečią kartą ta pačia liga jau nebesergama. Kiek žmonės atsparūs ar ne, leidžia pamatyti infekcinės ligos, taip pat iš to išsivystantys susirgimai vėžiu. Be reikalo vartojami antibiotikai (jie, kaip ir raminamieji, slopina imuninę sistemą) gali sukelti rezistenciškų bakterijų atsiradimą, kurių paskui neveikia jokie vaistai. Kita vertus, šiuolaikinės medicinos pastangomis galimybę išgyventi įgyja ir silpnesni palikuoniai, gimę neišnešioti, vos kelių šimtų gramų kūdikiai.

VEIDAS: Minite, kad kai kuriais atvejais persirgę virusine infekcija tampame imlesni ir kitoms infekcijoms…

A.B.: Jei ligos atveju organizmui nebuvo leista atsigauti, sergant jis buvo verčiamas eiti ir dirbti, tai, be jokios abejonės, sveikatos nepridės… Iš kitos pusės, imuninę sistemą gali slopinti ir virusai: Epstein-Barro, citomegalo, herpeso ir pan. Tarkime, ŽIV atveju virusas įsiskverbia ir sunaikina pačias ląsteles, tuomet likusi erdvė tampa tinkama terpe pasireikšti kitoms ligoms. Pagrindinė imuninės sistemos funkcija – apsauga nuo įvairiausių aplinkos veiksnių ir infekcijų. Ji lyg nuolat budintis mūsų policininkas ar karys.

VEIDAS: Pastaruoju metu užregistruojama vis daugiau retų imuniteto ligų. Ar tai rodo, kad tampame mažiau atsparūs?

A.B.: Viena priežasčių – mokslo pažangos nulemta geresnė diagnostika. Pirminių imunodeficitų dažnis – viena imunodeficitinė liga šimtui tūkstančių gyventojų. Europos imunodeficitų draugijos duomenimis, procentine išraiška imuninės sistemos funkcijų sutrikimai pasiskirstytų taip: 56,57 proc. – antikūnų nepakankamumas, 13,94 proc. – vystymosi sutrikimai, 8,83 proc. – fagocitų nepakankamumas, 7,44 proc. – T ląstelių nepakankamumas, 3,87 proc. – autoimuninė ir imuninė disreguliacija ir pan. Priešingai nei kitose ES valstybėse, Lietuvoje genetiškai nulemtos ligos vis dar skaičiuojamos ne šimtais, o dešimtimis.

VEIDAS: Ar seniai Lietuvoje atliekami imuniteto tyrimai?

A.B.: Aktyviai Lietuvoje tokio pobūdžio tyrimai pradėti pastaraisiais dešimtmečiais. Pirminių imunodeficitų centrai universitetinėse ligoninėse įkurti visai neseniai: Vilniuje ir Kaune 2013 m. Tik lietuviai tokių tyrimų reikalauja ne visuomet pagrįstai. Kartais susidaro įspūdis, kad per dažnai kalbama apie imunodeficitą (imuninės sistemos funkcijų sutrikimą). Tarkime, jei vaikas pradėjo lankyti darželį, natūralu, kad kol neįgis imuniteto, dažniau sirgs virusinėmis infekcijomis. Tą patį galima pasakyti ir apie slaugos namuose gyvenančius senyvus asmenis: esant didesniam žmonių susitelkimui padidėja ir galimybė susirgti. Tokiu būdu mūsų organizmas formuoja imunitetą, bet tai normalu: gyvename ne izoliuotoje aplinkoje.

VEIDAS: Pagal kokius požymius galime įtarti, kad žmogaus organizmas kenčia nuo vienos iš imuninės sistemos ligų?

A.B.: Išskiriama net keletas požymių, tačiau populiariausi būtų šie: du ar daugiau kartų per metus pasikartojančios ausų ar sinusų infekcijos, lėtinis viduriavimas ar svorio netekimas; dažnos virusinės infekcijos (peršalimai, pūslelinė, karpos, kandilomos); besikartojantys odos ir vidaus organų abscesai; užsitęsusi pienligė ar grybelinė infekcija, dažniau nei kartą per metus atsinaujinanti pneumonija ir pan.

Kaip pastaraisiais metais kito visuomenės sergamumas infekcinėmis ligomis

Metai  Sergančiųjų sk.

2014   768 157

2013   85 1524

2012   68 0240

2011   74 5289

2010   60 8226

2009   75 7697

2008   59 3341

2007   72 1823

2006   71 7763

2005   69 2338

Šaltinis: Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenys

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Nors ir negalime pasigirti visame pasaulyje garsiu kvepalų fabriku, parfumerijos apraiškų turime ir Lietuvoje.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Kvepalai visais laikais buvo individualybės išraiška. Jie pirmiausia aplinkiniams ir atsakydavo į klausimą, kas tu: asmenybė, individas ar vis dėlto beveidės masės dalis. Tai ne mokumo, o pasirinkimo klausimas“, – įsitikinęs į vadinamosios nišinės parfumerijos subtilybes besigilinantis Aistis Mickevičius.

Kalbėti apie Lietuvos parfumerijos pradžią, Kauno apskrities viešosios bibliotekos Senųjų ir retųjų spaudinių skyriaus vyresniojo bibliotekininko istoriko Alvydo Surblio teigimu, teisingiausia būtų pradedant nuo XX a. trečiojo dešimtmečio. 1926 metai, kai įmonė „Florance“ sukūrė kvepalus iš lietuviškų alyvų („Lilas de Lituanie“), šiandien pagrįstai vadinami Lietuvos parfumerijos pramonės pradžia.

Tarpukaris kvepėjo alyvomis

Nors tarpukario parfumerija ir atrodė moderni, prisitaikanti prie pasaulio madų ir tendencijų, kurios nevėluodamos pasiekdavo Kauną, laikinojoje sostinėje veikusios parfumerijos įmonės kvepalus gamino tik vietinei rinkai.

Dažniausiai prekiauta garsių užsienio firmų kvepalais bei jų atitikmenimis, pagamintais vietinės pramonės, taip pat – originaliais Lietuvoje sukurtais kvepalais iš atvežtinių ir vietinių žaliavų. Tikru „bestseleriu“ tarpukario Kaune buvo tapę lietuviškų alyvų kvepalai „Lilas de Lituanie“. Būtent „Flor?nce“ reklamos dominavo vietinėje spaudoje ir skatino pirkti prekę lietuvišką.

Didžiausi tarpukario parfumerijos fabrikai „Florance“ (pavadinimas reiškia žydėjimą, o firmos ženkle matyti ir savininko Marko Potrucho inicialai) ir „Kosmos“ (kurio firminis ženklas buvo kvepalų ar odekolono flakonėlis su gyva gėle; reklamoje minima, kas į flakonėlius dėtos gyvos gėlės, kurios ilgai išsilaikydavo) daugelį metų konkuravo tarpusavyje.

Prie šių vardų minėtina ir kosmetikos bei parfumerijos laboratorija „Stella“ (garsiausi jos kvepalai – „Nakties karalienė“), kurią puošė žvaigždė (lotyniškai šis pavadinimas ir reiškia žvaigždę). Siekiant pabrėžti jos sąsajas su vokiečių kosmetikos bei parfumerijos gamintojais prie firminio ženklo puikavosi ir vokiškas užrašas, o reklamai buvo naudojamas vokiečių kino artistės Kate Harison atvaizdas su jos citata: „Der Duft, der eine schöne Frau begleitet“ („Kvepalai, kurie lydi gražią moterį“).

Kvepalų gamybai išskirtinai užsienio žaliavas naudoję mažesni gamintojai, pavyzdžiui, „Aromalit“ ar „Lysanne“, firminių ženklų neturėjo. Tą patį galima pasakyti ir apie didžiuosius vaistų gamintojus „GerMaPo“ bei „Sanitas“, kurie kaip papildomą produkciją gamino kvepalus, bet firminiai jų ženklai su parfumerijos pramone susiję nebuvo.

Istoriko A.Surblio teigimu, Kaune gaminta komercinė parfumerija savo kokybe nenusileido užsienietiškai, o kainavo gerokai pigiau (šiandien tai matyti iš spaudoje išlikusių senųjų reklamų). Pabrėžtina, kad tuo metu apie nišinę parfumeriją galvoti ir jos sau parsivežti galėjo tik vietos aukštuomenė.

Per visą 1918–1940 m. laikotarpį Kaune veikė daugiau nei 40 įvairių parfumerijos ir kosmetikos laboratorijų, muilo fabrikų, dirbtuvių, tačiau dauguma jų gamino muilą bei kosmetiką. Gaminusių nors vieną kitą parfumerijos produktą buvo dešimt įmonių, iš kurių tik trys buvo žinomos visoje Lietuvoje.

Dalį kvepalų į Kauną parsiveždavo Lietuvos politikos, verslo bei kultūros elitas, bet garsių firmų produkcija prekiauta ir Lietuvoje. Daugeliu atveju kvepalai gaminti iš atsivežtinių žaliavų, pagal užsienio firmų licencijas ir receptūras, tačiau būta ir lietuviškų.

„Veido“ kalbintas istorikas užsimena, kad tarpukariu Kaune registruojant kvepalus reikėdavo pateikti ir jų sudėtį, taigi iki pat šiandien Lietuvos medicinos ir farmacijos istorijos muziejuje išlikusios patentuotų preparatų bylos liudija apie kvepalams naudotas medžiagas, o tai yra pakankama prielaida ankstesnei kvepalų sudėčiai atkurti.

Neįperkant kvepalų gelbėtasi muilu

Parfumerijos tinklaraščio autorės, daugiau nei dešimtmetį kvepalais ir jų istorija besidominčios kaunietės Rimantės Budrytės-Kvietkauskienės teigimu, tarpukario ponios kuo puikiausiai išmanė Europos kvepalų naujoves. Kvepalai pasiekdavo jas iš Prancūzijos, Vokietijos, kaimyninių Lenkijos ir Rusijos. Lietuvos parfumerijos gamintojai palaikė ryšius su olandų bei britų parfumeriais.

Vis dėlto kvepalų madas, be jokios abejonės, diktavo Paryžius. Kaune, kaip ir visame pasaulyje, dominavo populiarūs prancūzų firmų kvepalai: „Mury“ – „Narcisse Bleu“, „Chanel No 5“, „Guerlain“ – Jicky“, „Mitsouki“. Iki pat šių dienų pasakojamos istorijos apie sklandančius kvepalų debesėlius vykstant pokyliams Karininkų ramovėje ar „Metropolyje“. Tiesa, priešingai nei dabar, anuomet kvepalai buvo ne purškiami, o tepami ant pulsuojančių kūno vietų.

Manoma, kad būtent tarpukario Kauno kvepalų išaukštinimo tradicijos suformavo nostalgišką ir romantizuotą požiūrį į parfumeriją, kaip prisiminimų atgaivinimo būdą.

Kaip pasakoja A.Surblys, tarpukario parfumerijos rinkoje vyravo įvairūs gėlių aromatai, kuriems buvo suteikiami madingi to laikotarpio pavadinimai. Ypač mėgti rytietiški motyvai.

Pavyzdžiui, „Stella“ gamino tūkstančio ir vienos nakties kvepalus „Šecherezada“, vienas iš „Kosmos“ gėlių odekolonų buvo „Lilas de Perse“ („Persų alyvos“) ir t.t.

Kai kurie kvepalų pavadinimai išduoda prancūzišką jų kilmę, pavyzdžiui, „Florance“ gaminti „Mon bijou“ („Mano brangenybe“), „Crepe Marocain“ („Marokiečių krepas“). Kiti, tokie kaip „Florance“ gaminti „Phantasie No 5“, kėlė asociacijas su garsiaisiais „Chanel No5“. Nemaža jų dalis asocijavosi su aistra, muzika, tarkime, „Florance“ kvepalai „Aida“, „Karmen“.

Kadangi  tuo metu visame pasaulyje buvo itin populiaru kvepintis alyvų kvepalais, 1926 m. „Florance“ sukuria originalius kvepalus iš lietuviškų alyvų. Na, o lenkų kilmės „Kosmos“ savininkas Bronislavas Ličickis, pabrėždamas savo kilmę, vienus kvepalus pavadina „Bublički“.

Iš popierinių tarpukario reklamų matyti, kad dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą ir tuoj po jo Lietuvoje prekiauta garsių Rusijos bei Vokietijos firmų parfumerija, pavyzdžiui, Gustavo Lozės firmos Berlyne kvepalais iš alyvų „Parfum Lilae“ (1911), A.M.Ostroumovo firmos iš Rusijos kvepalais „Napoleonas“, „Rosa tropical“ (1912), išeivių iš Prancūzijos Rusijoje įkurtos firmos „Brokar“ kvepalais „Imperatorienės puokštė“, sukurtais firmos parfumerio Augusto Mišelio. Sovietams nacionalizavus „Brokar“ fabriką šie kvepalai buvo pervadinti „Krasnaja Moskva“ (beje, sovietiniais laikais tai buvo pigiausi aukštos klasės kvepalai pasaulyje).

Miestelėnai, neįpirkdavę brangių kvepalų, naudojo kvepiančius ir tarpukariu itin išpopuliarėjusius muilus (ano meto spaudoje rašyta, kad pagal suvartoto muilo kiekį galima spręsti apie žmogaus kultūringumo lygį). Pastarieji ne tik garsėjo puikia kokybe, bet ir buvo siejami su garsiai vardais. Iki šių dienų žmonių atmintyje išlikę prisiminimai apie legendinį Kipro Petrausko muilą.

Ne mažiau svarbią reikšmę turėjo tarpukario parfumerių gaminių pakuotės. Dažniausiai jos būdavo rankų darbo ir itin puošnios.

Išsirinktas kvapas – papildoma informacija aplinkiniams

Nepaisant to, kad tarpukario Kaune klestėjo muilo fabrikai, būta mėginimų kurti vietinę parfumeriją, kvepalų istorija besidomintys ir patys ją šiandien kuriantys „Veido“ pašnekovai sutaria, jog to per maža, kad galėtume kalbėti apie iškilias praeities lietuviško parfumerijos pasaulio asmenybes. „Apmaudu, bet neturime nei savojo Guerlaino, nei Henry Brokaro, nei Ernesto Beaux…“ – rankomis skėsteli nišine parfumerija besidomintis prekės ženklo „FUMparFUM“ įkūrėjas Aistis Mickevičius.

Tiesa, istorinis laikmetis šį tą keičia: priešingai nei tarpukariu, šiandien lietuviai tapę kur kas mobilesni ir lengviau pasiekia įvairesnę parfumeriją (beribės interneto galimybės). „Šiandien mums nebereikia važiuoti į Europą, nes mes ir esame Europa su visa parfumerijos kultūra kvepalų asortimento požiūriu. Vilniaus centre vieno kvadratinio kilometro spinduliu galima rasti daugiau nei septynias parfumerijos parduotuves su itin įdomiu asortimentu“, – dėmesį atkreipia R. Budrytė-Kvietkauskienė.

Kad madingus gėlinius-uoginius ir be galo panašius kvepalų „kompotus“ pakeistų intelektualesni aromatai, pasirodo, visiškai pakanka aukštosios parfumerijos parduotuvių. Jos plečia žmonių akiratį ir prisideda prie kur kas labiau išlavintos uoslės puoselėjimo. „Mane iki šiol stebina suliepsnojusi lietuvių meilė agarmedžiui ir pačiuliui“, – prasitaria jau kurį laiką ne kvepalų vardus, o praeityje garsias jų istorijas kolekcionuojanti R.Budrytė-Kvietkauskienė.

Vienas labiausiai pašnekovę džiuginančių aspektų – kad šiandien Lietuvoje kvepalus sau jau renkasi ir vyrai. Daugelį metų jiems buvo nesvarbu, kuo kvepintis, o dalis jų kvepalų visai nenaudojo (arba tenkinosi odekolonu po skutimosi). Užtat šiandien vyrai jau turi tvirtą nuomonę ir atsižvelgia į savo pojūčius rinkdamiesi kvepalus. Tai, matyt, ir galime laikyti savotišku įrodymu, kad pokyčių žmonių sąmonėje vyksta.

Taigi nors Lietuva šiandien ir neturi parfumerijos fabriko (tarpukariu jų buvo ne vienas), tam tikrų parfumerinių apraiškų esama ir mūsų šalyje. Bene ryškiausiai prie to prisidėjęs žmogus – antropologė, „Kvapų namų“ ir kvapų laboratorijos įkūrėja Laimė Kiškūnė.

Jos ir bendraminčių edukacija lėmė, kad Lietuvoje gimė jaunųjų parfumerių karta (prie jų galima priskirti A.Mickevičių ir dar porą vardų), besigilinanti į kvepalų gamybos subtilybes.

Daugiau nei dešimtmetį kvapų istorija besidominti pašnekovė sako, kad Vakarų visuomenėje apie kvapus kalbėti neįprasta. Bet, jos manymu, tai visiška nesąmonė: juk per juos gauname gerokai daugiau informacijos nei akimis. „Nepamirškime, kad pasirinkę vienus ar kitus kvepalus demonstruojame aplinkiniams socialinį statusą, skonį, priklausymą vienai ar kitai grupei“, – apie kvapų niuansus užsimena L.Kiškūnė. Ji įsitikinusi, kad būtent kvapai leidžia peršokti didžiules epochas įsivaizduojant ir stengiantis suvokti, kaip anksčiau gyvenusios kartos mąstė, kodėl rinkosi vienus, o ne kitus kvapus.

Ji, kaip ir kiti „Veido“ pašnekovai, neabejoja parfumerine Lietuvos rytdiena, o štai R.Budrytė-Kvietkauskienė mano, kad ilgainiui dar labiau niveliuosis kauniečių ir vilniečių kvepinimosi įpročiai. Pirmuosius pašnekovė apibūdina kaip praktiškesnius ir taupesnius (daugelį metų kvepalus jie pirkdavo tiesiog kvepintis, o ne įspūdžiui sukelti), o vilniečius – kaip galinčius sau leisti daugiau ir mažiau taupančius.

AKTUALUSIS INTERVIU

Į „Veido“ klausimus atsako nišine parfumerija besidomintis, jos kompozicijas ir kvapų instaliacijas parodoms kuriantis Aistis Mickevičius. Aštuonerius metus šią sritį tyrinėjantis ir išskirtinius kvapus kolekcionuojantis pašnekovas mano, kad ateitis priklauso individualiajai parfumerijai.

VEIDAS: Kokia kvepalų klasifikacija vadovaujasi šiandienos parfumeriai?

A.M.: Įprasta vadovautis dviem kategorijomis – komercija ir niša. O toliau jos dalijamos į daugybę smulkesnių: nišiniai komerciniai, nišiniai kolekciniai, nišiniai autoriniai ir pan. Komerciniai savo ruožtu taip pat išskiriami į daugybę kategorijų, pavyzdžiui, „de luxe“ klasės aromatai ir pan.

Nors kai kada ribos tarp nišinės ir komercinės parfumerijos pavojingai išsitrina. XX a. pradžioje kartu su atrastomis sintetinėmis molekulėmis, padariusiomis perversmą ir leidusiomis pradėti gaminti parfumerinius gaminius masiškai, už prieinamą kainą daugumai, užgimusi komercinė parfumerija (visa tai, kuo prekiauja didieji kosmetikos ir parfumerijos prekybos tinklai) patį olfaktorinį meną (kvapų kompozicijų kūrimą) sumenkino iki komercinio produkto lygmens. Tad prieš keletą metų atsiradusi parfumerijos atšaka, pavadinta nišine, yra tiesioginis atsakas parfumerijos pramonei.

Nišinė parfumerija aukština kūrybą ir pabrėžia individualumą (ypatingos kompozicijos, ne kiekvieno skoniui, skirtos gurmanams, kolekcininkams), mažiau dėmesio skiria anturažui (kitaip nei komercinėje parfumerijoje, čia visi kolekcijos aromatai pateikiami vienodo pobūdžio, konceptualaus ar standartinio dizaino flakonuose, taip tarsi sakant, kad svarbiausias čia pats aromatas), nišinės parfumerijos kiekvienam kioske nenusipirksi. Tačiau nenuneigsi, yra įspūdingų ir komercinių aromatų, kad ir garsusis „Chanel Nr.5“, kurio legenda gyvuoja štai jau šimtą metų. Pasitaiko, kad nišinė parfumerija puikiai parduodama, todėl pamažu virsta komercine. Taip nutiko su „By Killian“, „Tom Ford“. Nors šie aromatai priskiriami prie nišinių, tai yra labai sėkmingas komercinis produktas.

VEIDAS: Kiek tiesos, kad solidžią kvepalų kainą lemia retos žaliavos?

A.M.: Nuo to laiko, kai buvo atrastos sintetinės kvapų molekulės ir parfumerijos pramonė įgavo pagreitį, niekas nebegamina kvepalų iš pirminių medžiagų. Tai būtų savižudiška – tokių kvepalų niekas neįpirktų.

Parfumerija – puiki terpė manipuliacijoms ir spekuliacijoms. Vartotojai tiki kvapų legendomis apie retas Maroko rožes ar paslaptingą ir „itin brangią“ ūdo (agarmedžio) medieną, bet kvapų legendas kuria rinkodaros specialistai. Gamtoje egzistuoja ir tos ypatingos rožės, ir tas brangus ūdas, bet kvepalų iš jų niekas nekuria: tai būtų beprotiškai brangu. Taigi kvepalų kainą labiausiai lemia visai ne pats kvapas, tai yra ne jo išraiška esencijomis. Ypatingi flakonai, pakuotė, pagaliau reklamos kampanija su žvaigždėmis – visa tai irgi įskaičiuojama į kvepalų kainą. Tie dalykai išties kainuoja nemažus pinigus.

Žiūrint iš profesionalios pusės, sukurti idealių kvepalų formulę – nemenkas iššūkis parfumeriui, todėl šis kūrybinis darbas yra ir turi būti gerai atlyginamas. Vadinasi, pirkdami kvepalus jūs perkate ne tik komercinį produktą, bet ir tam tikrą minties bei žinių meno kūrinį.

Kai kalbama apie nišinių ir komercinių kvepalų kainų santykį, reikėtų nepamiršti, kad didelis kiekis lemia mažesnes gamybos sąnaudas ir atvirkščiai. Dėl šios priežasties nišinė parfumerija yra brangesnė. Bet juk už „ekskliuzyvą“ visuomet mokame daugiau.

VEIDAS: Kokios žaliavos kvepalų pramonėje laikomos brangiausiomis?

A.M.: Tos, kurių neaptiksite kvepalų kompozicijose. Įsivaizduokite, vienas kilogramas rožių, jazminų ar parfumerinių narcizų esencijos gali kainuoti dešimtis tūkstančių eurų. Tas pats pasakytina ir apie iš kašalotų lytinių liaukų išgaunamą ambrą ar dabar jau uždraustą naudoti natūralų muskusą – beragių elnių lytinių liaukų produktą. Kai tokios šių komponentų kainos, ar galima tikėtis, kad jūsų kvepalai iš prekybos centro pagaminti iš kažko ypatingo? Itin retais atvejais gal vienas kitas lašas kurios nors iš šių prabangių esencijų į kompoziciją įmaišomas.

VEIDAS: Ką apie kvepalų kūrėjus ir jų kūrinius turėtų žinoti išprusęs vartotojas?

A.M.: Šiandien mažai kas susimąsto, kad užrašas, kurį matome ant kvepalų pakuotės, nebūtinai reiškia jų kūrėją. Antraip tektų įsivaizduoti, kad prieš pusšimtį metų mus palikęs vienas garsiausių pasaulio dizainerių Christianas Dioras vis dar kuria kvepalus iš ano pasaulio. Dažnai kvepalų kompozicijos kūrėjas lieka šešėlyje, jo vardo niekas nežino (nors kompanija „Frederic Malle“ padarė priešingai – kiekvieno aromato etiketėje nurodytas jo kūrėjas). Taigi nereiktų puoselėti iliuzijų, kad Lady Gaga ėmė ir sukūrė kvepalus. Juk ir „Chanel Nr.5“ autorius – iš Rusijos per revoliuciją į Paryžių emigravęs imperatoriškasis parfumeris Ernestas Beaux, o ne pati Coco Chanel.

Kalbėdamas apie lietuviškus kvepalus galėčiau pridėti, kad nuostabųjį Juozo Statkevičiaus aromatą sukūrė prancūzas Fabrice’as Pellegrinas, „Lietuvos Kvapą“ – parfumeriai iš prancūzų kompanijos „Galimard“, Manto Petruškevičiaus namų kvapą – italai iš kompanijos „Culti“.

VEIDAS: Tačiau, sutikite, nišinė parfumerija ne pagal kiekvieno kišenę. Koks procentas gyventojų gali sau leisti kvepintis išskirtinai?

A.M.: Gera parfumerija niekad nebuvo ir nebus pigi: mokame ne už esencijas, praskiestas spiritu. Mokame už meistriškai sudėliotus olfaktorinio meno kūrinius, už svajones, už galimybę patirti, galų gale – už gražų flakoną, pateikimą, idėją.

Žvelgiant istoriškai parfumerija visada buvo išskirtinis, prabangus malonumas, kurį galėjo sau leisti ne kiekvienas. Suklestėjusi pramonė atidavė kvepalus į plebėjų rankas, nuvertino juos ir pavertė tiesiog dar vienu plačiai paplitusiu vartotojiškos visuomenės produktu. Ir tai, tenka pripažinti, apgailėtina. Apgailėtina yra nusipiginti renkantis kvepalus. Kvapas – individualybės išraiška. Todėl tai ne mokumo, o pasirinkimo klausimas. Kvepalai tarsi atsako į klausimą, kas tu: asmenybė, individas ar vis dėlto beveidės masės dalis.

VEIDAS: Ar Lietuvos parfumeriai gali lygintis su užsienio meistrais?

A.M.: Lietuvoje jie ir dabar sėkmingai konkuruoja. O jei kalbame apie užsienį – ten kitos finansinės pajėgos, tad konkuruoti sunku. Bet būti pastebėtiems galima – tai tik laiko ir įdirbio klausimas. Lankydamasis nišinės parfumerijos parodoje Florencijoje palyginau tai, ką žinau apie lietuviškus aromatus. Didžiausias paradoksas, kad viskas labai panašaus lygmens. Kartais lietuviams sunku patikėti savimi pačiais ir savo kraštiečiais. Vis atrodo, kad jau kokiam Paryžiuje tai stebuklingiau. Deja… Ten tik įpakuoja gražiau.

VEIDAS: Kiek laiko ir pastangų prireikia, kad pasaulį išvystų nauji kvepalai?

A.M.: Kartais kūrybos ir paieškų procesas šiek tiek užtrunka. Štai „Guerlain“ garsiuosius kvepalus „Shalimar“ kūrė net septynerius metus. Tik žvelgdamas iš perspektyvos ir viename muziejuje aptikęs originalių „Shalimar“ pėdsakų supratau kodėl: sintetinės medžiagos dar tik buvo kuriamos, taigi teko dirbti su natūraliomis, o jas suvaldyti šimtą kartų sunkiau. Žvelgiant standartiškai, kiekvienas naujas komercinis aromatas dažniausiai sukuriamas ir pagaminamas per pusmetį. Kita vertus, kvepalai – visai kaip paveikslas, kurį gali dailinti, ieškoti geriausio varianto, ir taip be pabaigos.

VEIDAS: Kur akcentus kurdami kvapus dėlioja individualiosios parfumerijos atstovai?

A.M.: Mes su komanda einame ne visai tradiciniu – individualios parfumerijos keliu.  Akcentuojame individualų pasirinkimą, individualų aromatą, sukurtą asmeniškai, todėl vienintelį ir nepakartojamą. Manau, kad individuali parfumerija vis dar turi ateitį, todėl ir plėtojame momentinių individualių kvepalų dirbtuvių idėją –  „Pop Up Perfumes Bar“. Taip pat mažais tiražais leidžiame kvapų kolekcijas „FUMparFUM“ prekės ženklui, su šiais aromatais rudenį ketiname dalyvauti tarptautinėje nišinės parfumerijos parodoje „Pitti Fragrances“ Florencijoje.

VEIDAS: Su kokiomis kliūtimis tenka susidurti lietuvių parfumeriams?

A.M.: Kadangi mūsų šalis neturi ryškios parfumerinės praeities, neturi ir parfumerinės bazės. Problemos prasideda iškart, kai tik ketini tokią veiklą legalizuoti ir veikti pagal įstatymus.

Kitas aspektas – kad Lietuvoje nieko reikiamo nenusipirksi: nei parfumerinių medžiagų, nei flakonų, nei darbo įrankių. Dėžučių, ir tų taip paprastai neužsisakysi. Net tinkamo popieriaus nėra… Bet dirbti įdomu, tenka nuolat mokytis iš gyvenimiškų pavyzdžių.

Ačiū Dievui, kad parfumerija nėra iš pažiūros paprasta savirealizacijos sritis, nes nutiktų kaip su juvelyrika ar drabužių dizainu, kai kiekviena turtinga namų šeimininkė iš dyko buvimo tampa „juvelyre“ ar „dizainere“.

Shutterstock

Gyvenimo trukmė. Demografų ir sociologų tikinimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos bei pačių gyventojų požiūrio į sveikatą ir ligų prevencijos nebuvimą.

Šešias dešimtis metų su vyru nugyvenusiai pradinių klasių mokytojai iš Rusnės Birutei Gaigalienei šis pavasaris liūdnas. „Būtų dar bent metus kitus manęs luktelėjęs. Juk nei gėrė, nei rūkė…“ – apie neseniai mirusį ketveriais metais vyresnį sutuoktinį gamtininką Kazimierą Gaigalą atsiliepia gedinti žmona.

Jos vyrą, kaip ir dar 56,3 proc. lietuvių, pasiglemžė kraujotakos sistemos liga. „Visi broliai nuo to mirė, ir manasis – ne išimtis“, – sunkiai žodžius renka K.Gaigalo našlė.

Ašaros nuo skruostų jau nudžiūvo. „Nesu nei pirma, nei paskutinė likusi viena. Mūsų name iš aštuoniolikos šeimų penkios gedi saviškių“, – vietine našlių statistika dalijasi 64-erių rusniškė. Vaikų ir anūkų padedama šiandien ji viena tvarkosi su buitimi, tačiau minties, kad galėtų susirasti kažką kitą, nė nesvarsto.

Ši situacija labai gerai pažįstama ir Konstancijai iš Salanto miestelio. „Tikriausiai jau girdėjote, kuo garsi mūsų gatvė? Septyniolikoje namų gyvena vos po vieną moterį, vyrų jau kuris laikas neturime“, – kraują stingdančios Lietuvos vyrų gyvenimo trukmės pavyzdį pateikia senutė.

Galime tik įsivaizduoti, kiek dar tokių vienišų moterų – našlių gatvių susidarytų pervažiavus Lietuvą. Kita vertus, iš šių pavyzdžių aiškėja, kad vyrai Lietuvoje gyvenimo trukme smarkiai nusileidžia savo sutuoktinėms. Ypač perkopus 53 metų ribą, vyrų mūsų šalyje sparčiai mažėja, o moterys našlauja dar gerą dešimtmetį ar net ilgiau: Statistikos departamento duomenimis, vyrai Lietuvoje veda vidutiniškai dvejais metais jaunesnes nuotakas.

Ir nors daugelyje Vakarų Europos valstybių pastaraisiais dešimtmečiais vidutinė tikėtina vyrų gyvenimo trukmė nuosekliai ilgėjo, o mirštamumas dėl kraujotakos sistemų ligų mažėjo, Lietuvoje situacija geresnė netapo.

Vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę tyrinėjantis VDU Demografinių tyrimų centro mokslininkas Daumantas Stumbrys teigia, kad Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė nuo bene ilgiausiai gyvenančių Europos vyrų – prancūzų skiriasi geru dešimtmečiu.

Iki šio šimtmečio pradžios Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo ilgesnė už Estijos vyrų, tačiau nuo 2004 m. situacija keitėsi: šiandien vyrai Estijoje gyvena ilgiau negu Lietuvoje. Šis skirtumas 2013 m. buvo šiek tiek didesnis negu ketveri metai. O štai Čekijos vyrų gyvenimo trukmė, žlugus komunistinei sistemai, nuosekliai ilgėjo ir šiuo metu jau siekia 75 metus.

Kas truko lietuviams pasiekti šių aukštumų ir kokios priežastys lemia trumpą, palyginti su ES vidurkiu, Lietuvos vyrų gyvenimo laiką?

Mokslininkų teigimu, trumpesnį stipriosios lyties amžių lemia ne tik biologinės, bet ir išorinės priežastys, žalingi įpročiai, azartiškas gyvenimo būdas bei tai, kad nemokama tinkamai susidoroti su stresu (sveikatos neprideda vadovaujamas darbas, charakterio uždarumas ir pan.)

Lietuvos moterų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė šiuo metu siekia 78 metus, o vyrų – net 11 metų mažiau. Daugiausia dėl šios priežasties mūsų šalyje šimtui vyrų tenka 117 moterų, o kuo vyresnė amžiaus grupė, tuo labiau jaučiamas vyrų deficitas.

Taigi, jei tikėsime mirties priežasčių registro duomenimis, lietuvius į kapus guldo jau minėtos kraujotakos sistemos ligos, piktybiniai navikai (19 proc.) ir išorinės mirties priežastys – įvairios traumos, avarijos, savižudybės ir kt. (apie 8,7 proc.).

Demografų ir sociologų teigimu, lietuvės našlauti priverstos dėl istoriškai susiklosčiusios šalies situacijos ir gyventojų požiūrio į gydymą, savo sveikatą, ligų prevencijos Vakarų Europoje bei buvusioje Sovietų Sąjungoje skirtumų. Panašias problemas šiandien sprendžia ir Baltarusijos, Latvijos, Ukrainos gyventojai. O štai Šiaurės ir Vakarų Europos moterys (šveicarės, prancūzės, norvegės ar vokietės) savo vyrus gyvenimo trukme lenkia jau vos ketveriais su puse metų (tai perpus mažesnis skirtumas nei Lietuvoje). Taigi, kuo toliau į Vakarus, tuo ilgiau gyvena stiprioji lytis ir atitinkamai trumpiau našlauja moterys.

Higienos instituto duomenimis, dar XX a. pradžioje moterų mirtingumas ėmė mažėti dėl medicinos pažangos (sumažėjo gimdyvių infekcijų rizika), pasikeitęs socialinis moterų statusas visuomenėje, gyvenimo ir darbo sąlygų gerėjimas. Taigi akivaizdu, kad atotrūkis tarp vyrų ir moterų gyvenimo trukmės atsirado dėl vyrų gyvenimo būdo (didesnė rizika ir sunkesnis darbas). Tai matyti ir iš Lietuvos vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės, kuri 2013 m. siekė 68,6 metų, moterų – 79,1 metų, o gyventojų mirtingumo diferenciacija pagal lytį buvo didžiausia Europos Sąjungoje.

D.Stumbrio teigimu, pastaraisiais metais Lietuvos vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė ilgėjo, bet tai esą viso labo trypčiojimas toje pačioje vietoje, nes sugebėjome prisivyti gūdaus sovietmečio laiką, o kitos šalys ir toliau ilgina savo piliečių gyvenimo trukmę.

Disertaciją apie alkoholio vartojimo socialinę ir ekonominę žalą Lietuvoje parašęs Mindaugas Štelemėkas, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto daktaras, įrodė, kad bene labiausiai prie vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės trumpėjimo prisideda alkoholio vartojimas. Mokslininko tvirtinimu, alkoholį vartojantys asmenys valstybei pridaro milžiniškų nuostolių – ne tik neprisideda prie BVP kūrimo, bet dar ir tuština sveikatos apsaugos biudžeto kišenes.

2014 m. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) ataskaitoje apskaičiuoja, kad dėl alkoholio vartojimo Lietuvoje mirė 30 proc. gyventojų, o tai reikštų, jog kasmet dėl to netekome apie 2900 vyrų ir 950 moterų gyvybių. Dar prieš penketą metų Europos regione Lietuva pirmavo pagal atsitiktinius apsinuodijimus alkoholiu, po mūsų ėjo tokios valstybės, kaip Estija, Kirgizija, Suomija, Latvija, Liuksemburgas, Lenkija. O prieš porą metų atliktas Valstybinio psichikos sveikatos centro tyrimas atskleidė, kad alkoholio vartojimas lemia 9 proc. lietuvių ligų ir netekto darbingumo, taip pat sunkina ekonominę šalies naštą (vien 2010 m. dėl ekonominės alkoholio žalos Lietuva neteko 215 mln. eurų). Kaip matyti iš atlikto tyrimo duomenų, bent trys ketvirtadaliai žmogžudysčių, apie 60 proc. sunkių kūno sužalojimų, 40 proc. įvairių viešosios tvarkos pažeidimų padaromi neblaivių asmenų.

Remiantis 2013 m. PSO duomenimis, Lietuva pagal alkoholio vartojimą ne tik lenkia Latviją, Estiją, bet ir labai atsilieka nuo ES vidurkio. Sovietmečio reliktu vadinamas tautiečių noras išgerti ne tik gąsdina tarptautinę bendruomenę, bet ir lemia ne vieną problemą šalies viduje. Šiandien jau neabejojama, kad alkoholio vartojimas neatsiejamas nuo savižudybių, psichikos ligų ir įvairiausių priklausomybių.

Didžiosios Britanijos Niukaslo universiteto Senėjimo ir sveikatos instituto direktorius Thomas Kirkwoodas linkęs įrodinėti, kad pailginti vyrų gyvenimą ir tausoti sveikatą gali padėti šeiminis gyvenimas. Ilgą laiką vyravusį teiginį, kad santuoka vertesnė moterims, mokslininkas paneigė tvirtindamas, jog yra kaip tik priešingai: daugiau naudos iš šio ryšio gauna vedę vyrai, nes tai leidžia jiems gyventi ilgiau nei viengungiams. Manoma, kad šeima prisideda prie sveikesnio jų gyvenimo būdo ir atbaido nuo žalingų įpročių: rūkalų, alkoholio, nesveikos ir nevisavertės mitybos ir pan.

Svarstant, kas dar pristabdytų ne itin ilgą Lietuvos vyrų viešnagę šioje žemėje, akis bado mirštamumas dėl transporto traumų kelyje – apie 20 vyrų iš 100 tūkst. miršta susižeidę ar užsimušę. Jauno amžiaus vyrų grupėje išorinės mirties priežastys sudaro beveik du trečdalius visų mirties priežasčių. Bene labiausiai gąsdina tai, kad Lietuvos darbingo amžiaus vyrų mirštamumas dėl išorinių priežasčių yra vienas didžiausių Europoje. Apie 60 iš 100 tūkst. vyrų sąmoningai nutraukia gyvybę, dar maždaug 250 vyrų gyvenimą pasiglemžia insultas, o per 800 jų mirtis ištinka dėl išeminės širdies ligos. Mirtį sėjančios ligos išsivysto ir dėl blogojo cholesterolio sukelto širdies kraujagyslių užsikimšimo – aterosklerozės, kuri taip pat yra ir galvos smegenų, kojų bei kitų organų ligų priežastis.

Ir nors daugeliu atveju manoma, kad šiandien žmonės sąmoningesni ir linkę rinktis sveikesnį gyvenimo būdą, ekspertai tikina, jog tai būdinga tik tam tikroms socialinėms grupėms: dažnai labiau išsilavinusiems ir aukštą pragyvenimo lygį galintiems sau leisti miesto gyventojams. Atlikti tyrimai rodo, kad tik tuomet, kai visuomenė pasiekia tam tikrą gerovės ir brandos lygį, žmonės ima labiau rūpintis savo sveikata.

Taigi žinant, kad Lietuvos vyrai pasižymi ypač dideliais mirtingumo diferenciacijos rodikliais pagal išsilavinimą ir santuokinį statusą, verta atitinkamą dėmesį skirti jų išsilavinimui. Kaip pavyzdį galime paminėti tai, kad vyrų, turinčių aukštąjį išsilavinimą, tikimybė numirti 30–39 metų yra daugiau negu penkis kartus mažesnė negu tų, kurie įgiję žemesnį nei vidurinį išsilavinimą. Šiuo atveju didelė gyventojų mirtingumo rodiklių diferenciacija atskleidžia sunkią Lietuvos ekonominę ir politinę situaciją. Teigti, kad žmogaus išsilavinimas priklauso tik nuo jo gyvenimo pasirinkimų, nebūtų visai tikslu. Kaip žinome, tai lemia ir tėvų požiūris, ir gyvenama vieta, ir prieinamos arba ne galimybės.

Įvertinti, ką reiškia moteriai netekti ilgamečio gyvenimo partnerio ir likti gyventi vienai materialiniu, fiziniu, psichologiniu ir kultūriniu požiūriu, nėra taip paprasta, kaip ir formuoti naująją savo tapatybę. Tačiau, kaip atskleidžia „Veido“ kalbintos herojės, mažesniuose Lietuvos miestuose lankytis našlių klubuose vienišoms moterims nėra įprasta. Netekusios savo vyrų, jos save kur kas mieliau išreiškia kūryboje, padeda vaikams, anūkams, įsitraukia į trečiojo amžiaus universitetų veiklą ir nepalyginti rečiau nei vakarietės ryžtasi romantiškiems ryšiams antrą ar trečią kartą.

„Net nebuvo tokių minčių“, – tvirtina penkioliktus metus ant vyro kapo kiekvieną pavasarį našlaites sodinanti Konstancija. Ji, kaip ir daugelis į septintą dešimtį įžengusių bendramečių, atsidėjo šeimai, anūkams. Bendrauti su panašaus likimo moterimis ir dalytis tuo, kas jau perskaudėjo, ar skųstis savo kasdienybe ji nelinkusi, esą taip pripratusi, ir su vienatve jai gerai.

Tokių istorijų M.Štelemekas girdėjo ne vieną ir ne dvi, todėl vertindamas susiklosčiusią vyrų mirtingumo situaciją šalyje jis linkęs atkreipti dėmesį į tai, kad Lietuvoje kalbant apie senjorus dažnu atveju kalbama apie moteris, nes vyresnio amžiaus vyrų vos trečdalis telikęs.

Kas dėl tokios situacijos turėtų prisiimti atsakomybę ir kiek ilgai dar leisime lietuvėms našlauti, vienareikšmiškai atsakyti vėlgi sudėtinga. Atlikti tyrimai rodo, kad norint esminių pokyčių turėtų keistis kompleksinės priežastys: sveikatos apsauga, pačių žmonių sąmoningumas, tiek ligų, tiek alkoholizmo prevencija, judrumas, atsargumas kelyje.

Reikia pripažinti, kad 25-eri nepriklausomos Lietuvos metai – nepakankamai ilgas laiko tarpas norint pavyti sparčiai vidutine gyvenimo trukme mus pralenkusius vakariečius. Matyt, prireiks dar ne vieno dešimtmečio, kol Lietuvos vyrų amžius pailgės bent puse tiek, kad prisivytų Lietuvos moteris.

Galbūt vertėtų daugiau dėmesio skirti ir socialiai pažeidžiamų grupių klausimams? Juolab kad atlikti naujausi mokslininkų tyrimai įrodo, jog mirties priežastys slypi neigiamuose žmogaus išgyvenimuose. Štai Čikagos universiteto psichologas dr. Johnas Cacioppo teigia, kad vienatvė, ypač vyresniame amžiuje, riziką mirti anksčiau laiko padidina net 14 proc. Beje, ji, kaip ir miego trūkumas, skatina organizmo senėjimo procesus ir silpnina imuninę sistemą.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

Komentaras

Vytauto Didžiojo universiteto Sociologijos katedros profesorė, šeimos santykių tyrinėtoja Aušra Maslauskaitė

Jeigu lyginsime Lietuvą su Estija, Lenkija ar Vengrija, matysime, kad mūsų šalyje pakartotinių partnerysčių sukuriama kur kas mažiau. Lietuvės iširus pirmajai santuokai ar mirus partneriui naują šeimą sukuria gana retai. Statistika rodo vos 20 proc. pakartotinių santuokų (dažniausiai po 40 metų). Ši tendencija Lietuvoje stebima jau keletą dešimtmečių.

Taip pat gana populiaru sutikus antrą ar trečią gyvenimo partnerį šio ryšio oficialiai neregistruoti, taigi šiandien statistika neatspindi visos šalies paveikslo, bet tendencijos akivaizdžios.

Žinoma, nemaža dalis moterų tokiam žingsniui nebesiryžta, mieliau orientuodamosi į šeiminį gyvenimą: pasineria į anūkų ar daržų priežiūrą, nors netrūksta ir varstančiųjų trečiojo amžiaus universiteto duris (tai priklauso nuo išsilavinimo ir pasirinkto gyvenimo būdo).

Iš dalies tokią situaciją Lietuvoje lemia demografinis vyrų trūkumas: Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2014 m. pradžioje Lietuvoje moterų buvo 231,5 tūkst. daugiau negu vyrų – 1587,5 tūkst. moterų ir 1356 tūkst. vyrų. Išsituokusių moterų buvo 1,7 karto, našlių – net 7 kartus daugiau nei vyrų, o didžiausias vyrų mirtingumas fiksuojamas būtent vidutinio amžiaus grupėje – nuo 30 iki 55 metų. Taigi nereikėtų pamiršti, kad moterų norus ir ketinimus sukurti šeimą antrą ar trečią kartą jaunesniame amžiuje riboja demografiniai šalies barjerai.

Kitas momentas – kurdami šeimą žmonės mėgsta vadovautis panašumo principu: aukštąjį išsilavinimą įgijusios moterys nori į save panašių partnerių. Deja, iš sovietmečio paveldėtas išsilavinimo modelis gana skirtingas, taigi rasti sau tinkamą porą ne taip paprasta, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio.

Aktualusis interviu

Į „Veido“ klausimus atsako Mykolo Romerio universiteto profesorė sociologė Sarmitė Mikulionienė

VEIDAS: Su kokiais sunkumais susiduria po sutuoktinio ar partnerio mirties vienišos likusios moterys?

S.M.: Gyvenimo partnerio mirtis – vienas labiausiai sutuoktinį traumuojančių įvykių, dažnam atlaikyti šią netektį tampa rimtu iššūkiu. Artimo žmogaus netektį lydi vienišumo jausmas ir gyvenimo prasmės netekimo klausimas (kam aš dabar reikalinga/-as?). Bet, kaip matyti ir šalies statistikos, Lietuvoje našlėmis pasmerktos likti moterys. Didžioji jų dalis sutuoktinių netenka vyresniame amžiuje, bet tai nereiškia, kad jos iki pat mirties išlieka vienišos. Įprastai šalia jų gyvena jau suaugusios ir savo šeimas sukūrusios atžalos, taigi moterys įtraukiamos į aktyvų socialinį gyvenimą. Manoma, kad pakaitinė veikla ir socialiniai ryšiai palengvina susitaikymą su mylimo žmogaus netektimi.

VEIDAS: Išeitų, kad esant tokiai situacijai sudėtingiausia asmeniui, neturinčiam socialinių atramų?

S.M.: Praradus vieną ar kitą socialinį vaidmenį mums įprasta pakeisti jį kitu. Tarkime, gana dažnai į pensiją išėjęs žmogus jaučiasi labai nelaimingas ir nereikalingas, tačiau atradęs save savanoriškoje veikloje atsitiesia. Taigi sugriūvus įprastai dienotvarkei (mirus artimajam ar išėjus į pensiją) svarbiausia nesutrikti ir sugebėti pakeisti vieną veiklą kita. Tai ir leidžia moterims po šeimos nario mirties įveikti vienatvę. Sociologai sutaria, kad būtent jos yra socialinio ryšio su aplinka palaikytojos, turi draugystės tinklus, priešingai nei vyrai. Žinome ne vieną pavyzdį, kai po žmonos mirties sutuoktinis sunkiai pasirūpina savimi ir buitimi.

VEIDAS: Siekiant mažinti našlių statistiką išeitimi galėtų tapti jaunesnių gyvenimo partnerių pasirinkimas jaunystės metais?

S.M.: Jei tik kas taip racionaliai ir pragmatiškai žvelgtų į šeimos kūrimą, pagal statistinį vidurkį pakaktų sukurti šeimą su penkeriais metais jaunesniu partneriu, ir būtų galima tikėtis, kad bendro gyvenimo trukmė susilygins. Deja, kuriant šeimą apie tokius dalykus nesusimąstoma.

VEIDAS: Ar galėtumėte išskirti, kas lemia skirtingą vyrų ir moterų gyvenimo trukmę?

S.M.: Gyvenimo trukmės skirtumai nulemti biologinių (genetiškai užprogramuotų) ir elgsenos veiksnių. Pirmieji nuo mūsų nepriklauso, tačiau antruosius lemiame patys, tai neatsiejama nuo mūsų gyvenimo būdo. Tarkime, vyrai mėgsta riziką, aktyvią veiklą, yra linkę rungtyniauti ir piktnaudžiauti alkoholiu, rūkyti ir pan. Taip pat vyrai dažniau renkasi darbovietes, kur apstu kenksmingų veiksnių: fizinis darbas, vadovaujamo darbo pozicijos, dažnas stresas, o tai neabejotinai prisideda prie gyvenimo trukmės trumpėjimo.

Žinoma, vis labiau įsibėgėjant feminizacijos procesui ir moterys užima atsakingus postus, taigi labiau išsivysčiusiose šalyse demografai jau stebi vyrų ir moterų gyvenimo trukmės supanašėjimą.

VEIDAS: Ar gali būti, kad vyrų gyvenimo trukmei kenkia pernelyg atkaklus siekis atrodyti vyriškiems?

S.M.: Labai tikėtina, kad skirtingas lyčių atstovų požiūris į savo kūną prisideda prie skirtingos jų gyvenimo trukmės: moterys siekia grožio, o vyrai – jėgos. Kitas dalykas, kad moterys linkusios labiau rūpintis savo sveikata, o vyrai vadovaujasi posakiu, kad juos kur kas labiau puošia randai. Taigi dėl nepamatuotos rizikos ir siekio pateisinti vyriškumo įvaizdį trumpėja ir gyvenimo trukmė.

VEIDAS: Kokie dar veiksniai trumpina mūsų vyrų amžių?

S.M.: Šiuo atveju galima kalbėti apie antihumanistinį požiūrį į žmogų (mūsų šalyje vis dar nevertinama individo gyvybė, nejuntama pagarbos asmeniui). Tai tam tikras sovietmečio palikimas. Jei pasižiūrėsime, kada didžiausias Lietuvos vyrų mirtingumo pikas, pamatysime, kad mažėti jų ima panašiai nuo paauglystės iki pat brandaus amžiaus. Pagal gyvenimo trukmę Lietuvos vyrus nuo moterų skiria vienuolikos metų skirtumas.

Lietuvos vyrų mirtingumą lemia

Kita

Virškinimo sistemos ligos

Piktybiniai navikai

Kraujotakos sistemos ligos

Išorinės mirties priežastys

Amžiaus grupės: 20–29 m.

20–59 m.

Mirties priežasčių dalis: 0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100 proc.

Šaltinis: Higienos institutes, 2012 m.

Moterų ir vyrų pasiskirstymas ES valstybėse narėse 2013 m. (metų pradžioje, tūkst.)

Šalis                           Moterų     Vyrų                  100 vyrų teko moterų

Estija                          704                   616,2                 114

Graikija              5649,2     5413,3     104

Latvija               1097,2     926,6                 118

Lenkija               19 884     18 649,3   107

Lietuva               1603                  1368,9     117

Liuksemburgas         268,6                 268,4                 100

Nyderlandai                     8472,2     8307,3     102

Portugalija                     5491,6     4995,7     110

Prancūzija            33 814,2   31 764,6   107

Vokietija             41 673,7   40 346,9   103

Šaltinis: Eurostato duomenų bazė, 2014 m.

Ne vieną Vilniaus erdvę savo kūriniais pagyvinęs Gitenis Umbrasas formuoja unikalų Lietuvos įvaizdį.

Kristina Kanišauskaitė-Šaltmerė

„Menas gimsta iš gyvenimo ir jo aktualijų“, – įsitikinęs Gitenis Umbrasas, kruvinosios 1990 m. sausio 13-osios atminimui iš dalgio sukūręs angelo pavidalą. Vieni šio menininko kūriniai talpina kančią ir juodžiausius išgyvenimus, kiti spinduliuoja nepaprastą gaivališkumą. Su G.Umbrasu kalbamės apie meną ir šiandienos visuomenę.

VEIDAS: Jūsų kūriniai viešosiose Vilniaus erdvėse nepastebimai įsilieja į visuomenės gyvenimą, tampa reiškiniu, keičiančiu žmonių pasimatymų, susitikimų įpročius. Kaip jums pavyksta pritraukti tūkstančius žiūrovų ir lankytojų?

G.U.: Po 1993 m. prasidėjusios privatizacijos atrodė, kad Lietuva dalijama ne tik sklypais, tonomis, bet ir vagonais… Tuo metu man kilo idėja sukurti detalų rojaus planą ir pardavinėti jį sklypais: tas, kuris arčiau Dievo, brangesnis, toliau esantis – pigesnis. Ieškojau tinkamos humoro formos ir sunkiai pamatuojamo nekilnojamojo turto vieneto. Niekas nebuvo girdėjęs apie metrą humoro ar stebuklo, taigi man tai puikiai tiko. Taip Katedros aikštėje ir gimė plytelė „Stebuklas“.

VEIDAS: Tačiau prie jos nepalikote instrukcijos, kad būtina sugalvoti norų, kurie išsipildys, jei triskart apsisuksite…

G.U.: Pastebėjęs Katedros aikštėje sutrupėjusią plytelę su draugais pakeičiau ją į savo padarytą. Tik po pusantrų metų eidamas pro tą vietą išgirdau vieną panką kitam aiškinant, kad ant šitos plytelės norai išsipildo. Dar vėliau mačiau ant jos padėtų gėlių ir pinigų, o paskui ėmė rikiuotis eilės savo norus plytelei patikinčių žmonių. Prie šio kūrinio gyvenimo prisidėjo ir Lietuvoje lankęsis JAV prezidentas George’as W.Bushas. Sakydamas kalbą jis paminėjo akmeninį užrašą „Stebuklas“ ir palygino jį su mūsų atgauta nepriklausomybe.

2010 m. lankydamasis Šanchajaus parodoje į Lietuvos paviljoną nuvežiau lietuvišką ir kinišką „Stebuklo“ plytelę, dar vieną įkurdinau Tbilisyje. Dabar svarstau, kad ir Paryžiuje, Tokijuje bei Niujorke galėtų būti ketvirtis kvadratinio metro Vilniaus (tokio pločio G.Umbraso „Stebuklas“). Galbūt tokia žinia apie lietuvius primintų, kad jie dar moka šypsotis?

VEIDAS: Esame minėjęs, kad plytelė „Stebuklas“ pateisino savo vardą su kaupu ir pažėrė ne vieną netikėtumą.

G.U.: Norėdamas restauruoti Katedros aikštėje esantį „Stebuklą“ nuėjau nusipirkti venecijietiško Murano stiklo. Išgirdusi kokiam tikslui, pardavėja, o gal parduotuvėlės savininkė, pažėrė man į delną Murano stikliukų dovanų. Gyvenime juk tokių dalykų nebūna, o staiga jie ima ir atsitinka. Regis, nepaklūsta jokiems fizikos ar ekonomikos dėsniams. Kas dar tai, jei ne stebuklai?

VEIDAS: Kaip manote, koks stebuklas praverstų geresnio gyvenimo besidairančiai šiandienos Lietuvai?

G.U.: Gal per mažai žiūrime, kas vyksta Kryme, kad kankina geresnio gyvenimo ilgesys? Kita vertus, kas iš to, jei gyvensime kaip Šveicarijoje ir neturėsime fantazijos: įsigiję penktą automobilį laimingesni netapsime. Stebuklas iš ligos patalo nepakylančiajam gali būti ir sušvitęs saulės spindulys, ir žemę nuklojęs sniegas, ir krintantis rudens lapas. Tačiau kai kurių iš mūsų jau nenudžiugintų ir vila Maljorkoje.

Pirmiausia lietuviams reikėtų išmokti bendrauti tarpusavyje. Dabar gi per daug konkurencijos, pavydo, įtampos dėl to, kad vienas turtingas, kitas neturtingas. Jei neturtingas, manoma, kad jau ir kvailas. Šiandienos Lietuvoje iš viso neegzistuoji, jei neturi kažkiek nekilnojamojo turto.

Kas yra Lietuvos valstybė, geriausiai suvokiame, kai mums kyla pavojus. Tada istorijos dėstytojas drauge su vienuole ir mafiozu susiima rankomis ir siena stoja prieš totalitarinį tanką, tačiau praėjus pavojui žmogiškų tarpusavio santykių mūsų visuomenėje vėl nelieka.

VEIDAS: Kas lemia tai, kad žmonių bendradarbiavimą keičia konkuravimas?

G.U.: Po nepriklausomybės atgavimo dvasinė Lietuvos plotmė atiduota Bažnyčiai. Bet kas nutiko? Vietoj bendradarbiavimo pastebime vis aršesnes varžybas. Kadangi su Bažnyčia valstybės vyrai skaitosi, su menininkais nėra ko prasidėti. Visuomenei tampa lyg ir nebeaišku, ką dabar veikia menininkai, – užsiima verslu ar ieško įkvėpimo girtuokliaudami.

VEIDAS: Žmonės sako, kad menas per daug išbrango ir nutolo nuo jų kasdienybės: dalis jo tiesiog nebepasiekia.

G.U.: Išties yra nuo gyvenimo naštos nuvargusių, kurie dirba trijuose darbuose ir gauna mažiau nei minimumą, reikia tris vaikus išauginti ir dar ant pečių nešti ketvirtą – girtą vyrą. Ne visi šiandien nueina ir į teatrą. Menui kai kada būtinas betarpiškumas ir jis retai kada telpa į tos dienos formatą.

VEIDAS: Kai kurie jūsų darbai, pavyzžiui, „KGB cokolis“ ar „Angelas“, gimė itin sudėtingomis istorinėmis aplinkybėmis, aplinkui šaudant tankams. Net ir tokiomis sąlygomis įmanoma kurti?

G.U.: Sausio 13-ąją langai drebėjo nuo tankų šūvių, o mėnesio pabaigoje išlydėjau anapilin tėvą. XX amžius Lietuvoje baigėsi apie 1990 metus, kai keitėsi santvarka. Kad ir ką tuo metu piešiau, gimdavo angelas ir dalgis (ne veltui anksčiau sakyta: jei peilis ašmenimis į viršų – kraujas liejasi). Galiausiai pasidariau angelo maketą iš dalgio, o paskui dalyvavau su šiuo kūriniu konkurse Sausio 13-osios aukoms atminti. Galiausiai devynių metrų aukščio nerūdijančio plieno angelo skulptūra buvo pastatyta Karveliškių kapinėse, o „Angelo“ sparnas tarsi įrėžė ribą tarp dviejų santvarkų.

VEIDAS: Lietuvoje skulptoriai gana dažnai susiduria su neskaidriu konkursų organizavimu. Pastarąjį kartą taip nutiko ir jums dalyvaujant Lukiškių aikštės „Laisvės“ skulptūros konkurse. Kokias išeitis matytumėte iš šios situacijos?

G.U.: Lietuvoje skulptūrų konkursai vyksta gana uždarai, neįtraukiama visuomenė. Tokių objektų rinkimai galėtų tapti labai populiarūs, tačiau šiuo atveju mažai kas iš viso žinojo, kad vyksta toks konkursas. Jei jau mūsų valstybės simbolis kuriamas neskaidriai (pirmos ir antros vietos nugalėtojai jau 2008 m. buvo dalyvavę konkursuose ir negalėjo antrą kartą dalyvauti konkurse 2013 m.), ką sakyti apie pačią valstybę, tačiau Kultūros ministerijai tai nekliudė žiūrėti į sąlygų pažeidimą pro pirštus. Aš, kaip ir kiti menininkai, labai norėjau, kad Lukiškių aikštėje būtų koks nors Lietuvą vienijantis ženklas, deja, dabar vėl neribotam laikui viskas įstrigę.

VEIDAS: Užtat bendradarbiauti su Vilniaus miesto savivaldybe dėl projekto „Meilės krantai“, regis, sekėsi kur kas sklandžiau?

G.U.: Mintis apie vienas kitą pamilusius Neries krantus gimė vaikštinėjant palei Vilnelę ir mintyse rašant laiškus mylimiems žmonėms. Sugalvojęs tai pritaikyti betoninei krantinei su šachmatų langeliais parašiau projektą miesto savivaldybei. Išgirdęs, kad laimėjau, nuskriejau lyg ant sparnų jo pasirašyti, bet netrukus suvokiau, kokios sumos prireiks norint jį įgyvendinti. Tuo metu man labai gelbėjo mero patarėja Rūta Dirsienė, studentai, su kuriais bendrom jėgom sodinome gėles ant upės krantinės. Pirmomis dienomis laistyti ir ravėti jų eidavau vienas pats – pradžia išties nebuvo lengva. O dabar kasmet Vilniaus miesto savivaldybė įsimylėjusių krantų gėles atsodina, taigi viskas virto gražia tradicija. Ši mintis patiko ir kitiems miestams, taip gimė užrašai „Myliu Kauną“ ir „Myliu Rygą“.

VEIDAS: Kaip manote, kiek bėgantis laikas veikia ir keičia populiariausias vilniečių susitikimo vietas?

G.U.: Kaip parodė prieš kelerius metus atliktas VU Sociologijos katedros studentės tyrimas, vienu metu populiariausia pasimatymų Vieta Vilniuje buvo „Stebuklo“ plyta Katedros aikštėje, taip pat – Rotušės ir Katedros aikštės. Šiuo metu, matyt, buvo ir daug komercinių susitikimų vietų, pavyzdžiui, prekybos centruose.

Skiriant pasimatymą miesto erdvėse reikėtų atkreipti dėmesį, kad pačios populiariausios nebūtinai yra pačios geriausios. Yra žmonių, kuriems jos per viešos. Taigi miesto meilės žemėlapiai keičiasi: lenkų laikais pasimatymų vietos buvo vienur, vokiečių – kitur, tarybiniais – dar kitur. Pirminis mano sumanymas ir buvo pažymėti dešimt vilniečių populiariausių susitikimo vietų „Obuoliuko“ plytele. Mokytojų namų direktorė Zita Žepnickienė užsakė vieną Kotrynos sodelyje, bet dar liko daug nepažymėtų vietų. Tokių plytelių reikėtų ne tik Lietuvoje – būtų smagu, kad ir Paryžiuje būtų Vilniaus plotelis.

VEIDAS: Pripažinimo sulaukę menininkai, visai kaip ir verslininkai, šiandien perka užmiesčio rezidencijas, investuoja į kolegų darbus. Tačiau, matyt, ir jiems prieš tai tenka perbristi vargo, nepritekliaus, nepripažinimo upes?

G.U.: Kam nepasitaiko, kad nėra kuo susimokėti už butą? Tarkime, man kažkada teko išnuomoti savo autoportretą, ir buvau labai laimingas, kai jis man uždirbdavo mėnesiniam bilietui troleibusu. Šiandien jaučiuosi saugus: gyvenu iš tėvų paveldėtame bute, bet niekas neapsaugotas nuo gatvės. Kartą Anai Achmatovai honoraras už poeziją buvo sumokėtas silkėmis. Bet ji džiaugėsi, nes su ja atsiskaitė, o kartais juk nutinka ir priešingai. Atsižvelgiant į visas naktines mūsų valdžios atliktas reformas menas Lietuvoje auga kaip grybai miške. Per pastaruosius 25 nepriklausomos Lietuvos metus dailininkai gyveno partizaninį gyvenimą: valdžia juos skriaudė, vis nušluodavo, o jie lyg grybai savo sporomis toliau daugindavosi.

VEIDAS: Kaip rasti stiprybės ir jėgų kurti nekasdienius meno kūrinius, kai aplinka, regis, labiau trukdo, nei padeda?

G.U.: Man gelbsti gimtųjų namų sienos: ne taip jau dažna sulaukus pusės šimto metų vilniečiui gyventi toje pačioje vietoje kaip ir vaikystėje. Pakanka pažvelgti pro langą, ir matau vietas, kuriose ilsisi paties laidotas balandis ir katinas, auga dar tėvų sodinta obelis, o žemė sergsti vaikystės slėptuvių paslaptis – po stiklų duženomis paslėptas gėles ir pan. Svarbu pabūti aplinkoje, kurioje užaugai. Ten kiekvienas krūmas ir akmenėlis turi savo vertę.

VEIDAS: Jūsų namuose tiek daug prisiminimų iš ankstesnių dienų ir tylos. Ar nebūna jos per daug?

G.U.: Tik pasigirdus tylai prabyla mano kūryba. Tuomet savo mintimis galiu nukeliauti kur panorėjęs. Žinote, jaunystėje nemaniau, kad tiek ilgai gyvensiu. Daugelį dalykų tuomet įsivaizdavau visai kitaip, o laikui bėgant pamačiau visai kitoje šviesoje. Šiandien prieštarauju jaunesniam sau. Sulaukus žilos galvos telieka humoras.

VEIDAS: Nors daugelis Gitenį Umbrasą pažįsta kaip Vilniaus miesto menininką, ne taip seniai sulaukėte pasiūlymo užimti Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto Vizualiųjų menų katedros vedėjo vietą. Nepabijojote biurokratinių darbo valandų?

G.U.: Tai buvo vienas iš tų kartų, kai įvyko stebuklas. Jeigu pats siūlysiesi, dar nebūtinai tiksi, o šiuo atveju suskambo telefonas ir išgirdau dekano kvietimą. Taip dalis mano darbų persikėlė į Kauną. Iki šiol dėstymas būdavo tik kaip papildoma veikla. Sakydavau sau: jei esi kūrėjas, gali dar ir dėstyti. Bet jei esi tik dėstytojas, pasakoti, ką perskaitei iš svetimų knygų, nė kiek nesiremiant savo patirtimi, – ne man. Tada, mano akimis, esi tik cituotojas. Gal ir yra dėstytojų, kurie mažiau savo laiko skiria kūrybai ir daugiau studentams. Bet man atrodo, kad reikia mylėti žmones, su kuriais dirbi. Visada maniau, kad už menininką turi kalbėti jo darbai, o paskui galima jau ir nuo savęs vieną kitą žodį pridėti.

VEIDAS: Būtent taip yra nutikę su jūsų kūriniais viešosiose erdvėse: „Meilės krantais“, Vilniaus Žvėryno rajone pastatytu „Čiulbančiu kryžiumi“, Katedros aikštėje lankytojų numylėtu „Stebuklu“. Kiekvienas jų, tarsi į gyvenimą išlydėtas vaikas, gyveną savarankišką gyvenimą…

G.U.: Į savo kūrinius išties žvelgiu kaip į vaikus, kitų juk ir neturiu. Kartais prie ankstesnių savo darbų grįžtu po ilgesnės nei penkerių metų pertraukos. Jei kas juos apgadina, rūpinuosi jų atstatymu, remontu ir priežiūra. Galima sakyti, toks mano gyvenimo kelias ir pasirinkimas. Atsimenu, dar aštuntoje klasėje kalbėdamasis su tapytoja Brone Mingilaite-Uogintiene išgirdau, kad pasirinkęs meną gyvenime turėčiau labai daug ko atsisakyti. Nežinau, apie ką tiksliai ji tuomet kalbėjo: turtus, automobilius, o gal ir šeimą. Dar būdamas paauglys svarsčiau, kad jei tik prireiks, atsisakysiu ir šeimos. Bet viena yra galvoti ir visai kas kita patirti tai gyvenime iš tiesų. Apkaltinti kažką dėl tokio savo gyvenimo nebūtų teisinga. Gal tai ir yra pasirinkimas? Daug ko negalime sugalvoti iš anksto – galiausiai išeina taip, kaip Dievulis ir nori.

VEIDAS: Bet juk net katino į dirbtuvę neįsileidžiant šiek tiek vieniša?

G.U.: Buvo kažkada mane gatvėje toks baltas katinas susiradęs, maitinau jį kurį laiką, bet netrukus ištranzavau prie Baikalo, ir išsiskyrė mūsų keliai. Po pusmečio, iš kelionių viduržiemį sugrįžęs, vėl pamačiau ant savo namų palangės. Bet vidun nebeįsileidau: nesinorėjo išduoti dar kartą. Jis jau buvo išėjęs savarankiško gyvenimo pradžiamokslį. Nors kartais man atrodydavo, kad jis skaito mintis: pakakdavo apie jį pagalvoti – geriau netrukdyk ir eik į virtuvę – ir jis nutipendavo. Taigi bijodavau garsiai galvoti. Kita vertus, šiandien nesinorėtų, kad per dirbtuvę pereitų toks padaras, savo uodega mano darbus šluodamas.

VEIDAS: Tik baigęs freskos ir mozaikos studijas tuometiniame Vilniaus dailės institute žengėte pirmuosius žingsnius viešojoje miesto erdvėje. Žmonės iki šiol kalba apie jūsų freskas medžiuose ar skraidančią tapybą. Kaip tą laikotarpį prisimenate pats?

G.U.: Miniatiūrinės freskos Sereikiškių parko medžių drevėse buvo vienas viešesnių mano pasirodymų. Daugumos jų šiandien jau nepamatysi. Šį sumanymą įkvėpė draugės papasakota istorija apie tai, kaip jos prosenelis, parsivežęs iš miško malkų, vienoje jų aptiko įaugusią Rūpintojėlio skulptūrą. Naktį ši jam pasirodžiusi sapne ir paprašiusi sugrąžinti atgal į mišką. Tuo metu skraidanti tapyba tapo gyvu įrodymu, kad nebūtina eksponuoti savo darbų parodų salėse, tam kartais tinka ir dangus. Tokioje erdvėje kūrinys galutinai atsiskiria nuo autoriaus ir jau gyvena unikalų savo gyvenimą, dairydamasis vaiko ar įsimylėjėlio reakcijos.