BFL

„Pabandyk Vilnių etniškai išgryninti – ir teliks „Vilniaus vėtrungių“ sovietinis marazmas, apkaišytas Gedimino bokštais, geležiniais vilkais ir betoniniais „valdovų rūmais“, – naujausio savo kūrinio „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ pasirodymo išvakarėse mintimis dalijosi menotyros mokslų daktarė, romanų „Silva Rerum“  autorė Kristina Sabaliauskaitė. Apie tai, kas iš tiesų kuria geopolitinę grėsmę Lietuvai ir kokia mūsų kultūros politika – pokalbis su bestselerių autore K.Sabaliauskaite.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Liepos 24-ąją knygynuose pasirodys naujausia jūsų knyga „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“, kurioje ypatingas vaidmuo skiriamas gimtajam jūsų miestui Vilniui. Ankstesnėse knygose jis veikdavo tarsi pagrindinis herojus. Kokį vaidmenį esate jam numačiusi šįkart?

– Tarptautinį. Vilniaus kultūrinis DNR toks įdomus, kad yra vertas pasaulinės auditorijos. Jis ir unikalus, ir universalus tuo pat metu. Su Vilniumi gali tapatintis daugybė tautų, bet drauge, kaip lydinys, jis turi ryškų charakterį. Tad į knygą pateko trijų mano apsakymų, paskelbtų „Danieliuje Dalboje & kitose istorijose“ – „Juodieji Franko perlai“, „Vilnerio sugrįžimas“ ir „Vilniaus vėtrungės“ – vertimai, kuriuos talentingai – taip, lyg pati būčiau rašiusi angliškai –  į anglų kalbą išvertė Romas Kinka. Taigi trys Vilniaus –  lenkiškojo, žydiškojo ir sovietinio – praeities pjūviai angliškai.

– Kas nulėmė jūsų apsisprendimą išleisti knygą anglų kalba?

– Anglų kalba yra tapusi ~lingua franca~ – tuo, kuo kažkada Europai buvo lotynų kalba. Be to, keli britų leidėjai, perskaitę išverstą apsakymą, labai susidomėjo. Sulaukiau pasiūlymų išleisti, tačiau nenorėjau atiduoti teisių nei nišinei leidyklai, nei literatūriniam žurnalui ar rinkiniui.

Matote, nė kiek nejaučiu lietuviško antrarūšiškumo komplekso, tad man už vidutinę užsienio leidyklą geriau lietuviškos „Baltos lankos“, kurios, beje, turi puikią reputaciją svetur. Be to, su „Baltomis lankomis“ galėjau save išreikšti kūrybiškai taip, kaip nebūtų buvę įmanoma su užsieniečiais, nelabai žinančiais, su kuo tas egzotiškas Vilnius valgomas.

„Vilnius. Wilno. Vilna“ bus išskirtinė knyga, nes yra iliustruota mano parinktomis nuotraukomis. Džiaugiuosi, kad knygos svarba patikėjo nacionalinio lygio institucijos ir žmonės – Jano Bułhako fotografijas leido naudoti Nacionalinis muziejus, Mokslų akademijos biblioteka, Istorijos archyvas ir nacionalinės premijos laureatas Romualdas Rakauskas, kurio kūryba žaviuosi.

Parinkau tokius asociatyvius miesto vaizdus, kurie man byloja it tūkstančiai žodžių. Todėl naujoji knyga – kartu ir estetinis objektas, kurį negėda būtų parodyti už Lietuvos ribų.

– Šiai knygai įžangą parašęs profesorius Leonidas Donskis užsimena, jog kūrinyje susipina trys istorijos, atskleidžiančios daugiakultūrį Vilnių: Lenkijos Vilnių, žydų Vilnių ir Lietuvos Vilnių. Ko siekėte tokiu savo sumanymu?

– L.Donskis dėl savo erudicijos dažniausiai perskaito mano knygas taip, kaip jas parašiau, ir atpažįsta, kiek ten visko – intertekstų, istorinių asociacijų, sluoksnių, žaismių – sudėta. Jis ne kartą yra taikliai išskrodęs mano knygas savo recenzijose, tad man buvo garbė, jog jis sutiko parašyti trumpą įžanginį žodį, įvesdindamas tarptautinį skaitytoją į mūsų nuostabaus Vilniaus kontekstą, kurį jis taip gerai išmano.

– Viename interviu minite, jog vilnietis pagal apibrėžimą negali būti nei nacionalistas, nei ksenofobas, bet visada – poliglotas, nes tik taip gali suprasti tikrąjį Vilnių ir jį prakalbinti. Naujausios knygos pavadinimas – „Vilnius. Wilno. Vilna. Three Short Stories“ – tarsi sufleruoja, kad mokysite tautiečius tolerancijos?

– Ne, tikrai nieko nesiruošiu mokyti. Mano nuomone, literatūros funkcija nėra mokyti ar grūsti ideologijas. Tai Josifas Stalinas sakė, kad „rašytojai yra protų inžinieriai“ ir už tai sovietai skyrė tokį didelį dėmesį rašytojų pavergimui represijų botagu ar privilegijų meduoliu, jų kontrolei, sovietinių rašytojų sąjungų steigimui, savicenzūros diegimui. Tad literatūros didaktinė ar ideologinė funkcija man nepriimtina.

Manau, kad literatūra skaitytoją privalo ne „mokyti“, o skatinti mąstyti. Ypač kalbėdama apie nepatogius, skausmingus dalykus, apie istorijas, ateinančias iš esminės, ne vadovėlinės, gyvenimo tiesos, kuri dažniausiai nepavaldi laikui. Kaip nepavaldi laikui yra Vilniaus istorija, jo gyvoji atmintis, kurios negalima užtempti ant vienos ideologijos, vienos istorijos, vienos tautos kurpalio.

Vilnius yra niekieno ir tuo pat metu visų – senųjų autochtonų litvinų (beje, niekad savęs lenkais nevadinusių), žydų ir rusų sentikių, totorių, iš Žemaitijos ir Aukštaitijos suvažiavusių lietuvių, vokiečių, prancūzų ir italų, kuriuos čia atbloškė likimas. Atimk iš to lydinio vieną elementą, pabandyk Vilnių etniškai išgryninti – ir teliks „Vilniaus vėtrungių“ sovietinis marazmas, apkaišytas Gedimino bokštais, geležiniais vilkais ir betoniniais „valdovų rūmais“. Apie tai ir rašau, nes bandau Vilnių perskaityti įvairiomis kalbomis ir per įvairių kultūrų pasakojimus.

– Kiek tiesos, kad rašydama šią knygą atradote faktų, jog Vilnius ir praeityje nebuvo labai tolerantiškas miestas. Tad gal naivu tikėtis didelių tolerancijos ir pakantumo pokyčių vos per 25-erius nepriklausomos Lietuvos metus?

– XX amžiaus sisteminį žiaurumą, palietusį ir Lietuvą bei Vilnių, bene geriausiai yra apmąstęs Czesławas Miłoszas. Mane, kaip dar spėjusią patirti tą laikotarpį, labiausiai domina sovietinė socialinė inžinierija bei jos apraiškos, tas puikiai Hannos Ahrendt aprašytas biurokratinis blogio aparatas, formuojantis nuolatinę bejėgystę, nelaisvę, paklusimą vietoj kritinio mąstymo, naikinantis individualumą ir atsakomybę kasdienybėje. Apie tai rašau apsakyme „Vilniaus vėtrungės“, kuris pasirodė labai sprangus sovietinės tvarkos tęsėjams ir balintojams.

Būtent tai – užsitęsęs sovietmetis galvose, vergo mentalitetas, nemąstantis pseudopatriotizmas, iš kurio taip sunkiai vaduojasi Lietuva, ir yra didžiausia  problema, kurios spręsti neskatina ir itin sunki švietimo sistemos padėtis.

Tačiau ko norėti, kai Nacionaliniam egzaminų centrui šiandien vadovauja buvusi mano mokyklos komjaunimo sekretorė, puikiai įvaldžiusi sovietines jaunų žmonių žlugdymo ir psichologinio terorizavimo metodikas – tai kažkada patyrėme savo kailiu. Skandalingai pagarsėjęs reikalavimas abitūros rašinį laisva tema rašyti „pagal instrukciją“ – natūrali sovietinės sistemos tąsa.

Kaip ir patetiški buvusių partorgų ar sovietinės profesūros „išstojimai“, siekiantys kanonizuoti Algirdą Brazauską, Justiną Marcinkevičių ar Salomėją Nėrį ir piestu stojantys prieš bet kokius bandymus juos aktualiai, kritiškai apmąstyti. O būtent to reikia, kad pagaliau išsigydytume praeities traumas ir laisvėtume.

Problema yra ne tai, kad J.Marcinkevičius buvo sovietinio dvaro ideologinis dainius, nugyvenęs premijuotą ir privilegijuotą gyvenimą, keitęs pažiūras, įtikęs visoms valdžioms. Ne jis pirmas, ne jis paskutinis – daug talentingų pasaulio kūrėjų buvo prisitaikėliai, vergavo režimams dėl duonos kąsnio ar iš įsitikinimų. Problema ta, kad tampa nepakenčiama bet kokia abejonė juo ar apmąstymas, kad iš mūsų šiandien pradedama reikalauti besąlygiškai garbinti konformistą ir vadinti „tautos sąžine“ – o šitai yra pasityčiojimas ir iš tremtos, besipriešinusios tautos, ir iš sąžinės sąvokų.

Tas pats su S.Nėrimi – jos gyvenimas yra didžiausią krikščionišką gailestį kelianti žmogiška tragedija. Tačiau tai vis dėlto – Judo tragedija, ir nereikėtų poetės vardu vadinti mokyklų.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-29-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

"Veido" archyvas

Naujas Kristinos Sabaliauskaitės kūrinys – paminklas tūkstančius maro aukų Vilniuje palaidojusiam nežinomam vienuoliui rokitui.

Pernai jai buvo įteikta pirmoji Jurgos Ivanauskaitės vardo premija, o šių metų pradžioje romanas “Silva rerum” skaitytojų išrinktas geriausia metų knyga suaugusiesiems. Už gautą piniginę premiją Londone gyvenanti K.Sabaliauskaitė sako nupirkusi šešias dešimtis knygų ir jas padovanojusi trylikai vargingesnių Lietuvos bibliotekų.

“Prašiau bibliotekų darbuotojų parašyti, kokių knygų jiems labiausiai trūksta. Gavau laiškų su jaudinančiais pasakojimais, kad, pavyzdžiui, Miežiškių bibliotekoje, kuri naujiems leidiniams įsigyti metams tegavo 35 Lt, stovi taupyklė, į kurią vaikai meta nuo priešpiečių sutaupytus pinigėlius tam, kad biblioteka turėtų naują “Hario Poterio” serijos knygą. Pirkau, ko prašė: ir “Harį Poterį”, ir populiarių Stephenie Meyer knygų. Geriau tegu jaunimas skaito apie stebukladarius ir vampyrus, nei daužo langus”, – sako rašytoja.

Pagarba vienuolio žygdarbiui

Šiuo metu spaudai rengiamas antrasis Kristinos romanas, kurį greičiausiai lentynose išvysime pavadintą “Silva rerum 2″. Priminsime, kad “Silva rerum” (pažodžiui iš lotynų kalbos – “daiktų miškas”) – iš kartos į kartą perduodama bajorų šeimos kronika, populiari XVII–XVIII a. Lietuvoje. Pirmosios knygos veikėjus autorės valia palikome 1667-uose, o naujasis kūrinys perima nutrūkusio pasakojimo gijas po keturių dešimtmečių – 1707-aisiais, kai Lietuvos gyventojus po keleto neįprastai karštų vasarų ir šaltų žiemų užgriūva nederlius, badas, o vėliau – ir maro epidemija.

Rašytoja nenori atskleisti, kas pagrindiniai romano tęsinio veikėjai ir priduria, kad recenzijos ir anotacijos, paviešinančios skaitytojų laukiančias siužeto paslaptis, Vakaruose laikomos neprofesionaliomis. Tačiau prasitaria, kad veikiantieji asmenys atstovaus šiek tiek vyresnei nei pirmosios knygos – trisdešimtmečių kartai, ir kad išskirtinis dėmesys atiteks vaizduojamo laikotarpio medicinos mokslo padėčiai Lietuvoje.

Neslepia ir to, kad rinkti istorinius duomenis knygai šįkart buvo kebliau. Priežastis paprasta: maras, kuris vien Vilniuje, manoma, nusinešė apie 100 tūkst. gyvybių, savo aukas šienavo nesirinkdamas. Mirė ir metraštininkai, taigi tiesioginių tų metų įvykių liudijimų archyvuose reta. “Faktiškai minėtas laikotarpis Lietuvos istorijoje –  apytamsė dėmė, tik kariniai veiksmai, kaip įprasta, gerai dokumentuoti”, – teigia K.Sabaliauskaitė.

Savo kūrinį autorė dedikuoja nežinomam Švento Roko brolijos vienuoliui, kuris kartu su draugu Vilniuje sugebėjo palaidoti 22 tūkst. miestiečių kūnų. “Rizika užsikrėsti, aišku, buvo didžiulė, tačiau žmogiškoji pareiga ir pagarba mirusiųjų kūnams šiam vienuoliui rokitui atrodė svarbesnės. Manau, jo pasiaukojimas tokiu metu, kai reikėjo pasistengti prispaustam bado nesuvalgyti savo artimo (mieste fiksuota daug kanibalizmo atvejų), tikrai vertas įamžinimo. Mėgstame pagerbti kunigaikščius – tikrus ir mitinius, bet kodėl nepastačius paminklo, prie kurio galėtume apmąstyti bendražmogiškąsias vertybes? Tegu nors mano knyga, primenanti bevardžio vienuolio žygdarbį, taps jam mažu paminklu”, – kalba rašytoja.

Maras kaip Dievo bausmė

Sostinėje žinomos dvi masinės maro aukų kapavietės: prie Šventojo Stepono bažnyčios Senamiestyje ir Neries pakrantėje Žvėryne, priešais Vingio parką. Ten į vieną duobę buvo suverčiama po 70–80 numirėlių. Jie buvo laidojami ir kone visų tuo metu mieste veikusių bažnyčių ar vienuolynų rūsiuose. Nemažai vilniečių savo šeimos numirėlius užkasdavo tiesiog privačių namų rūsiuose ar kiemuose, ketindami palankesnėmis aplinkybėmis juos perlaidoti su visomis krikščioniškomis apeigomis. Tačiau tuo pasirūpinti dažnu atveju nebelikdavo kam. “Prisiminkim, kad kraštą siaubė ne tik maras, bet ir viena kitą keičiančios svetimtaučių – rusų, švedų, saksų – armijos. Ėjo pirmasis Didžiojo Šiaurės karo (1700–1721 m.) dešimtmetis. Europą valdė tokios ryškios istorinės asmenybės, kaip Prancūzijos karalius Liudvikas XIV, Rusijos caras Petras I, Švedijos valdovas Karolis XII, Saksonijos kiurfiurstas Frydrichas Augustas, kuriam tuo metu priklausė ir Abiejų Tautų Respublikos sostas. Tai absoliutizmo, arba valdovų-karių epocha Europoje”, – pasakoja K.Sabaliauskaitė.

Ar tokiu laikotarpiu įmanoma kalbėti apie šalies kultūrą? “Kultūros apraiška galima laikyti tai, kaip miesto magistratas sugeba kontroliuoti sudėtingą situaciją. Ir, žinoma, religinį gyvenimą: žmonės per marą masiškai meldėsi. Teismai, bijant užkrato, būdavo uždaromi, bet šventieji paveikslai, bažnyčių altoriai – atvirkščiai – itin uoliai lankomi. Pavyzdžiui, prie tuomet neseniai pastatytos Šv. Petro ir Povilo bažnyčios išorėje kabančio Maloningosios Dievo Motinos, laužančios maro rūstybės strėles, paveikslo traukdavo maldininkų minios. Tačiau Vilniaus kapitulos kanauninkai epidemijos apimtą miestą paliko vieni pirmųjų, kartu išsiveždami ir bažnyčios lobyną bei pagrindinius archyvus”, – teigia rašytoja.

Ir priduria, kad maro metu išmirė nemaža dalis menininkų ir amatininkų, todėl po to Vilniuje kelis dešimtmečius buvo jaučiamas jų profesionalumo lygio nuosmukis: “Tai akivaizdu net iš Dominikonų bažnyčios freskų, vaizduojančių didįjį marą: jos tapytos labai vidutiniško dailininko. Pasikeitė ir universiteto veikla: iki XVII a. pabaigos jo profesoriai ir jų moksliniai darbai buvo puikiai vertinami visoje Europoje, o po sukrėtimo Vilniaus universitetas tampa aukštąja mokykla, rengiančia ne tiek mokslininkus, kiek pamokslininkus. Tikėta, kad maras žmonėms siųstas už nuodėmes, tad religinių dogmų raginta laikytis griežčiau. Tikslieji ir gamtos mokslai praktiškai apmirė, susikoncentruota į krikščioniškuosius dalykus”.

Ar griežtėjančias visuomeninio gyvenimo taisykles perėmė ir meno formos? “Priešingai: tai – įmantrių barokinių kaspinų, žėrinčiai lengvos barokinės muzikos amžius. Aukštuomenės puota maro metu. Menotyrininkas neklysdamas datuotų, kuris drabužis pasiūtas septynioliktojo amžiaus viduryje, o kuris – aštuonioliktojo amžiaus pradžioje: jei pirmasis turi vieną kaspiną, antrasis turės jų dešimtį. Mada tampa dar prašmatnesnė ir elegantiškesnė”, – tikina pašnekovė.

Analogijų ženklai

Ar ilgi menotyros mokslų daktarės parašyto romano sakiniai, dažnai prasidedantys jungiamaisiais žodeliais ir sudarantys vientisai plaukiančios kalbos įspūdį, taipogi atkeliavo iš baroko? “Ne visai. Barokinėje literatūroje, perėmusioje lotyniškosios Senovės Romos literatūros tradicijas, vyrauja griežta, nugludinta, racionali sakinio struktūra. Tuo tarpu man vinguriuojančiu sakiniu norėjosi perduoti to meto architektūros formų dinamiką, atkartoti barokinės bažnyčios kupolo freskas. Tai labiau mėginimas kalba atverti grakščią drabužio klostę ar pakylėjantį angelo skrydį. Taip pat siekiau, kad tekstas skambėtų tarsi šeimos saga, ateinančioms kartoms skirtas pasakojimas, todėl jame beveik nėra tradicinių dialogų”, – aiškina K.Sabaliauskaitė.

Ar panaši stilistinė tendencija išliks ir naujajame kūrinyje? “Išliks tiek, kiek 1667-ieji panašūs į 1707-uosius. Tikiuosi, žodžiui jautrūs žmonės pajus ir skirtumus. Iš tikrųjų apsisprendusi rašymui būtent nuo knygos apie marą ketinau savo kūrinį pradėti. Pirmasis romanas tebuvo priešistorė, įvedanti skaitytoją į mano pasakojimą, į to laiko foną. Pamaniau, kad sviesti neparengtus skaitytojus tiesiog į maro nasrus būtų per žiauru. Beje, prie kiekvieno knygoje aprašomo kraupaus epizodo galėčiau nurodyti istorinius šaltinius, kuriuose minimi analogiški įvykiai. Šia tema domiuosi seniai: viskas, ką įdomaus aptikdavau, būdavo atšviečiama ir guldavo į mano aplankus. Rašydama papildomai konsultavausi su medicinos istorikais. Buvo įdomu panagrinėti mokslo darbus, tiriančius miestų gyvenimą epidemijų metu”, – neslepia “Silva rerum” autorė.

Įdomu, kas, Kristinos manymu, galėtų tapti sukrėtimus pranašaujančiais ženklais mūsų šiuolaikiniame gyvenime? “Kai prisimenu anuos susiskaldžiusius ir netgi dėl menkniekių nesusitariančius bajorus, bet kuria proga Seime staugiančius “veto!”, arba fanatikų minias, mėginančias reguliuoti politinio ir kasdieninio gyvenimo reikalus… Visa tai anuomet vedė mus į valstybės subyrėjimą ir Respublikos padalijimą. Manau, būtų sveika sustoti ir pamąstyti, ką darome dabar ir į kur tai gali mus atvesti”, – kalba K.Sabaliauskaitė.