Artėjant Kalėdoms, keičiasi ir mūsų “Skaitinių” rubrikos tematika. Šį kartą siūlome jums ištrauką iš kelionių žurnalistės Kristinos Stalnionytės knygos “Kelias į Santjago de Kompostelą”. Šią knygą apie piligrimus išleis leidykla “Tyto alba”, o knygynuose ji pasirodys antroje gruodžio pusėje.

Pasklidus žiniai apie šv. Jokūbo palaikų atsiradimą, stebuklų ištroškę piligrimai iš visos Europos užplūdo Santjago de Kompostelą. Tiesa, jie pasipylė ne iš karto – pradžioje prie kapo traukė tik artimiausių karalysčių gyventojai, vyrai iš kilmingų šeimų. Jie pasiekdavo Santjagą romėnų keliais, nusidriekusiais išilgai Kantabrijos jūros pakrantės, o tas vietas, kuriose viešpatavo musulmonai, apiplaukdavo valtimis irdamiesi iš uosto į uostą. Sensacingai naujienai persiritus per Pirėnus, prie šv. Jokūbo kapo ėmė plūsti ir minios prancūzų. (…)

Prasidėjus piligrimystei, iš nedidelio kaimo, kuriame nuo IX a. pradžios gyveno tik šv. Jokūbo kapą saugantys vienuoliai, išaugo elegantiškas miestas. Viduramžiais jis buvo trečias svarbiausias krikščionybės centras pasaulyje po Jeruzalės ir Romos. Į miestą plūdo vis nauji piligrimai, pakelėse kūrėsi bažnyčios, vienuolynai, prieglaudos, užeigos ir kaimai. Tikintieji išmynė takus į Santjagą iš tolimiausių Europos kampų, o amžiams bėgant – net iš Lenkijos, Lietuvos, Latvijos, Estijos. (…)

Nors per Prancūziją ir Ispaniją piligrimai išmynė daug takų, kelias iš Sen Žan Pjė de Poro į Santjago de Kompostelą laikomas tradiciniu ir dar vadinamas Prancūzų keliu. Piligrimai pėsčiomis įveikdavo ne tik šį 775 kilometrų ruožą, bet iš namų iki jo atkeliaudavo šimtus ar net tūkstančius kilometrų. Pirmasis šį maršrutą 1130 m. aprašė prancūzų vienuolis Aymericas Picaud, jo rankraščiai atgulė į penkis knygos “Codex Calixtinus” tomus.

Jokūbo kelią šiandien žymi ženklai – geltonos rodyklės, stulpeliai, šukučių kriauklės, mėlynos nuorodos su piligrimo atvaizdu. Tačiau šio kelio sąvoka nėra tiksliai geografiškai apibrėžta. Iš Europos į Santjagą plūdę piligrimai vos žengę nuo slenksčio rinkdavosi savus kelius ir takus. Susiformavusių Jokūbo kelių yra ir daugiau: Kantabrijos pajūriu iš Ispanijos pasienio miesto Irūno vingiuoja Šiaurės kelias, iš Lisabonos driekiasi Portugališkasis, Iberijos pusiasalio centru iš Sevilijos veda Sidabrinis. Arčiau Santjago yra ir trumpesnių kelių, kuriais į šį miestą traukė krante išsilaipinę anglai, škotai, airiai ir velsiečiai. Visi keliai pažymėti rodyklėmis, tačiau piligrimai dažniausiai renkasi tradicinį prancūziškąjį maršrutą iš Sen Žano.

(…)

Ne visi XXI a. piligrimai į Santjagą eina pėsčiomis – yra ir dviračiais važiuojančių, ir arkliais jojančių, kai kas net asilus pasikinko ar atrūksta automobiliu. Prisiekę piligrimai, kaip ir kadaise, vis dar keliauja savo kojomis. Dažniausiai jie pasirenka atšiaurų metų laiką – žiemą skęsta sniege, pavasarį klampoja per purvą, o rudenį savo noru mirksta lietuje. Kelionė sunkiu metu jiems atrodo vertesnė tikslo.

Kartą vienas bičiulis, gyvenantis prie piligrimų kelio, paaiškino, kad niekada neis pėsčiomis į Santjagą, nes “tam yra ratai, o vaikščioti tokius atstumus pėsčiomis XXI amžiuje – gryna nesąmonė. Anksčiau piligrimai ėjo, nes kitaip negalėjo pasiekti Santjago, o dabar, kai yra tiek transporto priemonių, toks keliavimo būdas yra grįžimas į viduramžius”. Pasak jo, reikia naudotis amžiaus išradimais ir be reikalo nešvaistyti laiko. Man patiko toks bičiulio požiūris, nes praktiniu požiūriu jis visiškai teisus. Būtent taip ir buvo: senovėje piligrimai neturėjo automobilių, todėl ir sukardavo pėsčiomis pasakiškus atstumus, o tie, kurie galėjo joti, pėsčiomis nevaikščiojo.

Vis dėlto tikroji piligrimystės esmė slypi giliau – ėjimas nejučia atpalaiduoja smegenis, praskaidrina mintis, protą, jausmus, nuotaiką, keičia požiūrį į daugelį dalykų. Piligrimai tiki, kad tai labai didelis dvasinis vyksmas, netgi perversmas žmogaus viduje. Sakysite, neįmanoma? O jūs pabandykite. Nesvarbu, ar keliausite į Santjagą, aplink pasaulį ar po Lietuvą. Keliavimas pėsčiomis atveria kitą suvokimą, antrąjį kvėpavimą. Gal tam ir duotas gyvenimas, kad galų gale išmoktum vaikščioti savo kojomis. O galbūt ir tam, kad nuėjęs savo Kelią pasiektum dvasinę pilnatvę.

Iškeliavau 2006 metų rugsėjį. Žengusi pirmąjį žingsnį Santjago link, ir aš tapau viena iš XXI amžiaus piligrimų – svajotojų, nenuoramų, smalsuolių, kurių kiekvienas su savo viltimi nepaliaudami mindžioja Šiaurės Ispanijos žemę.

(…)

Svečiuose pas Raganaitę

Iš Bajonos miestelio, patogiai įsitaisiusio Atlanto pakrantėje netoli didelės smėlio kopos, traukinys rieda vis aukštyn į kalnus, kas akimirką toldamas nuo vandenyno. Pro vagono langus dirsčiodama į augančias Pirėnų keteras, šypsosi Aušra. Tikriausiai bando atspėti, į kokį pasaulio užkampį pateko šįryt nusileidus lėktuvui. Kai prieš kelionę prasitariau apie piligrimų kelią, nusprendė, kad ir jai vertėtų pasivaikščiot. Tik todėl ir atsibeldė iš Airijos į atkampų Prancūzijos miestelį, kad nors dalį nuotykių pasidalytų su manim. Matyt, suviliojo neįprastai nuskambėjęs žodis “piligrimas”. Ji turbūt vienintelė, kuriai prieš išvykdama užsiminiau apie kelionę.

Krūpčiojant vagonui, žemėlapyje nubrėžiu maršrutą ir išsamiai išaiškinu apie šv. Jokūbą, piligrimus bei prieglaudas. Iš Sen Žano kartu kulniuosime dvi savaites, o likusią kelio dalį eisiu viena. Apskaičiavau, kad, einant lėtai ir su pertraukomis, žygiui į Santjagą turėtų pakakti poros mėnesių.

Kas akimirką trumpėjantis atstumas iki Sen Žano atrodo lyg nykstanti riba, už kurios pasislėpusi kita tikrovė – tarsi šis Prancūzijos pakraštys būtų kokia ateivių žemė. Jau lipant į traukinį Bajonoje apėmė piligrimiška nuotaika, o jam pajudėjus jausmas dar labiau sustiprėjo. Atrodo, vagone susibūrė vien piligrimai: nuo lentynų nutįsę kuprinių diržai, šen bei ten kyšo lazdos, į akis krinta sunkūs storapadžiai keleivių batai. Už lango – netoli keturiasdešimties laipsnių karščio, bet mano batai irgi tokie pat. Ir Aušros.

Na, ir minia! Persmelkia nerami mintis, tačiau slapta viliuosi, kad tai tik savaitgalio kelionėn po kalnus susiruošę turistai. Šiandien penktadienis. Vis dar bandau įsivaizduoti, kaip rytoj vienos keliausim per neaprėpiamus žemės plotus ir kelyje nesutiksim nė gyvos dvasios. Tačiau nuojauta šnibžda ką kita – sako, kad smarkiai klystu. (…)
Tikslą pasiekęs traukinys sustoja.

Prie Pirėnų snūduriuojantis Sen Žan Pjė de Poras – piligrimų kelio pradžia daugeliui prancūzų ir užsieniečių. Ispanams labiau patinka kelionę pradėti iš kitoje Pirėnų pusėje prisiglaudusio Ronsesvaljeso. Pro miestelin įdardėjusio vagono langus matyti artimiausią kalvą apglėbusi viduramžių tvirtovė. Į ją pažvelgus aišku, kad nuo viršūnės bus matyti ne tik papėdėje sutūpę namai, bet ir rūko apgaubtos tolimos kalnų viršūnės – tos, kurių aukštį rytoj matuosime savo pėdomis.

Pasukusios paskui iš traukinio pabirusius lazduotuosius neapsirinkam – tuoj atsekam į pirmąją prieglaudą. Iš tikrųjų būta piligrimų būrio! Pamažu imu suprasti, kad šių dienų piligrimai vaikšto ne po vieną, o miniomis, ir mano susikurta piligrimystės vizija neatitinka tikrovės, o gal nebetinka šiems laikams.

(…)

Prie prieglaudos durų pasitinka smulki šeimininkė žvitriomis akutėmis ir juosmenį siekiančiais juodais plaukais. Mums nespėjus nė mirktelėti, išdėsto namų taisykles:

– Batus nusiaut prie durų! Netriukšmaut, drabužius skalbti ir džiauti tik lauke, kambaryje nevalgyti, nerūkyti, dešimtą vakaro jau miegoti, o ryt vos prašvitus – kad jūsų net kvapo čia neliktų!

Viskas aišku, dukart sakyt nereikia. Klausomės nurodymų ir šypsomės – labai jau griežta atrodo nedidukė pirmosios prieglaudos prižiūrėtoja.

– Trūksta tik šluotos, ir lėks kaip vėjas savo būsto koridoriais, – sušnibžda Aušra man į ausį ir, sumokėjusi už mudviejų nakvynę po septynis eurus, išsitempia mane laukan.

Vakaras, ir žūtbūt turime spėti užsiregistruoti piligrimų centre ir įsigyti piligrimų pasus. Jei pavėluosime, teks laukti rytojaus popietės. Be šio dokumento į prieglaudas nepateksi, todėl būtina juo pasirūpinti kuo anksčiau.

(…)

Prancūziškajame Jokūbo kelyje prieglaudų netrūksta: nuo Ronsesvaljeso kitapus Pirėnų jos išsirikiavusios maždaug kas 5–10 kilometrų, o didesniuose kaimuose ir miestuose – net po kelias. Valstybės prižiūrimose prieglaudose nakvynė pigesnė arba suteikiama už aukas, tačiau ir patogumų jose mažiau nei privačiose. Privačiose visuomet yra virtuvė, skalbyklė, džiovykla, karštas vanduo ir kiti patogumai. Jose ir erdviau – kambariuose miega 8–16 piligrimų, o valstybinėse neretai tenka nakvoti kartu su 50–100 žmonių.

Iš piligrimų registracijos centro vėl skubame pas Raganaitę, dabar jau – paprašyti pirmojo autografo naujutėlaičiame piligrimų pase…

Apie autorę

Kelionių žurnalistė Kristina Stalnionytė nuo 2000 m. rašo straipsnius turizmo, kultūros, istorijos, archeologijos, architektūros temomis ir fotografuoja. Baigusi turizmo administravimą Vilniaus kolegijoje ir anglų kalbotyros magistro studijas Vilniaus universitete, 2006 m. iškeliavo Jokūbo keliu į Santjago de Kompostelą.

Priminsime, kad Jokūbo kelias (dar vadinamas Prancūzų keliu) driekiasi Ispanijos pakraščiu, netoli Kantabrijos jūros pakrantės. Persiritęs per Pirėnus, kirtęs Prancūzijos ir Ispanijos sieną, jis jungia ilgą virtinę istorinių miestų ir miestelių, senųjų krikščioniškosios religijos centrų, kurie tarp kalnų ir lygumų išsibarstę iki Santjago de Kompostelos.

Šį piligrimų kelią nuo viduramžių globojo karaliai, saugojo tamplieriai, jis kupinas legendų, simbolių ir mįslių. Iš Sen Žan Pjė de Poro beveik aštuonis šimtus kilometrų į vakarus vedantį kelią per pastaruosius dešimt amžių nuėjo milijonai piligrimų.