Antradienį Sirijoje prie sienos su Turkija numuštas karinis lėktuvas. Praėjus kiek mažiau nei valandai nuo naujienos apie numuštą lėktuvą pasirodymo Rusijos gynybos ministerijos atstovai patvirtino, kad šis lėktuvas priklausė Rusijos aviacijos grupei. Lėktuvas sprogo ore, o liepsnojančios nuolaužos nukrito Sirijos teritorijoje šalia Turkijos sienos.

Turkijos kariuomenės atstovai tikina, kad Turkijos naikintuvai F-16 antradienį numušė „neįvardytą karinį lėktuvą, kuris prie sienos su Sirija pažeidė šalies oro erdvę ir nereagavo į perspėjimus“. „Rusijos lėktuvas Su-24 buvo numuštas pagal kovos veiksmų taisykles, nes jis pažeidė Turkijos oro erdvę, nepaisydamas perspėjimų“, – sakoma Turkijos prezidentūros pranešime.

Rusijos gynybos ministerijos šaltinis pranešė, kad Sirijos teritorijoje buvo apšaudytas ir numuštas Rusijos aviacijos grupei priklausantis šturmo lėktuvas „Suchoj Su-24“, kuris visą laiką buvo išskirtinai Sirijos teritorijoje, maždaug kilometras iki sienos su Turkija, virš Latakijos regiono.

Kitas klausimas, kieno tai buvo klaida arba provokacija – Rusijos ar Turkijos. Viena vertus, Rusija jau ne pirmą kartą provokuoja Turkiją tikrindama savo ribas ir galimybes jai priklausančioje oro erdvėje. Antai spalio 16 d. net po kelių incidentų su Rusijos kariniais lėktuvais Turkijos karinės oro pajėgos prie Sirijos sienos numušė bepilotį lėktuvą, kuris, kaip vėliau paaiškėjo, priklausė Rusijai. Be to, jau ne kartą pavojingai prie NATO lėktuvų priartėję Rusijos orlaivių pilotai nepaisė dispečerių perspėjimų. Panašiai – ir šį kartą.

Jungtinių Valstijų kariškiai antradienį patvirtino Turkijos pareiškimą, kad turkų pilotai 10 kartų perspėjo Rusijos karinį lėktuvą prieš jį numušdami, tačiau jokio atsakymo nesulaukė. „Mes girdėjome viską, kas ten vyko, tas ryšys vyko atvirais kanalais“, – patvirtino koalicijos atstovas spaudai pulkininkas Steve’as Warrenas per telekonferenciją iš Bagdado. Vis dėlto Turkija dabar kritikuojama dėl sprendimo numušti Rusijos

Su-24, nes tai reiškia Rusijos ir NATO krizę.

Beje, ją švelninti dabar mėgina abi pusės, ir vien tai, kad paaiškėjo, jog abu lėktuvo pilotai liko gyvi, šiek tiek mažina situacijos aštrumą. Tiesa, iš karto po įvykio buvo pranešta, kad vienas lėktuvo, skridusio 6 km aukštyje, pilotas žuvo. Be to, patvirtinta, kad iš teroristų kontroliuojamos teritorijos buvo sunaikintas dar ir Rusijos sraigtasparnis Mi-8, dalyvavęs paieškų ir gelbėjimo operacijoje bombonešio Su-24 kritimo vietoje Sirijoje, o per ataką žuvo Rusijos jūrų pėstininkas gelbėtojas. Tačiau dabar tiek Rusijos, tiek Turkijos pareigūnai tvirtina, esą abu Su-24 pilotai yra gyvi ir sveiki.

Kita vertus, Rusija Turkijos smūgio taip lengvai atleisti tikrai neketina. Stiprėjant diplomatinei įtampai tarp Maskvos ir Ankaros Rusijos užsienio reikalų ministras trečiadienį netgi atšaukė numatytą vizitą į Ankarą. Rusijos žiniasklaidoje vis dažniau kalbama apie karo su Turkija pavojų. Tiesa, politologai sutartinai vengia teiginių, kad akistata su Turkija reiškia Rusijos akistatą su NATO. Priešingai, stengiamasi pabrėžti, kad Turkijos sprendimas numušti Rusijos orlaivį nebuvo NATO sprendimas, kad šį žingsnį Turkija žengė visiškai savarankiškai.

„Turkija jau seniai vykdo savarankišką politiką, nepaiso nei NATO, nei kitų organizacijų pozicijos, nes Recepas Tayyipas Erdoganas turi Osmanų imperijos ambicijų ir stumia Turkiją į radikalią pusę“, – aiškina Rusijos politologai.

Be to, jie priduria, kad Turkija, numušdama Rusijos lėktuvą, į nugarą smogė ne tik Rusijai, bet ir savo pačios ekonomikai.

Viena vertus, Rusijos turizmo agentūra jau uždraudė turizmo bendrovėms pardavinėti kelionių į Turkiją pasiūlymus. „Turkijoje susiklostė tokios aplinkybės, kurios sudaro sunkumų užtikrinant Rusijos piliečių saugumą ir suteikiant jiems atitinkamą Rusijos priežiūrą. Šios aplinkybės vertinamos kaip grėsmė turistų saugumui“, – teigiama „Rosturizm“ pranešime.

Iš kitos pusės, Rusija jau perspėja, kad jeigu įsipliekstų karas su Turkija, ji nutrauktų dujų tiekimą, o tai smogtų Turkijos ekonomikai dėl to, kad pusė šioje šalyje suvartojamos elek­tros energijos gaminama būtent iš Rusijos dujų.

 

Suvaržymai. Prie bankomato Atėnuose graudžiai verkiantis pensininkas, kuriam nepavyko pasiimti kuklios savaitinės pensijos, kelia užuojautą. Jo istorija, išgarsėjusi kartu su atsitiktinai fotografų užfiksuotomis nevilties akimirkomis, pasklido nuo Briuselio iki Sidnėjaus. Kaip gražioje pasakoje atsirado ir geradarys – Sidnėjuje gyvenantis bankininkas Jamesas Koufosas, kurio tėvas, pasirodo, kažkada buvo geras nuotraukose raudančio 77-erių Giorgo Chatzifotiadžio draugas.

Rima JANUŽYTĖ

Akimirkai galime užsimiršti ir pajusti empatiją graikams. Užjausti jų pensininkus, daugiavaikes šeimas, vienišas mamas. Akluosius Zakinto saloje. Tai maloniau, nei mintyse nuolat keiksnoti įgrisusį Alexį Tsiprą arba abstraktų graikų protestuotoją, rėkaujantį Sintagmos aikštėje dėl jam, girdi, neteisėtai atimto keturiolikto, o paskui dar ir trylikto atlyginimo.

Lietuviams malonu prisiminti ir graikų krepšinio sirgalius, 1987-aisiais griaudėjusius Atėnų salėse ir savo svajonių rinktinei padėjusius įveikti tuomet dar SSRS rinktinėje žaidusius, bet vis tiek lietuvius bei laimėti pirmą vietą Europos krepšinio čempionate. Anuomet jie mums buvo kažkuo artimi ir mieli. Ir pavardės atrodė panašios. Žinojome, kas toks yra „bulvė“ – Panagiotis Fasoulas ar „bembiu“ komentatorių vadintas Teofanis Christodoulou.

Tačiau dabar ne tik dauguma šios rinktinės didvyrių, bet ir sirgalių jau yra pensininkai. Tik ne „bulvė“ P.Fasoulas. Buvęs 213 cm ūgio graikų centras pluša buvusių savo sirgalių naudai kaip politikas. Porą metų jis net buvo Pirėjo meras, o dabar priklauso socialistų partijai „PaSoK“, atvedusiai Graikiją į euro zoną ir padėjusiai čia susikurti savitas žaidimo taisykles.

Jei anų laikų krepšinio sirgaliams pasisekė ir prieš ketverius metus jau buvo sulaukę 61 metų, šiandien jie jau nebedirba ir gauna, palyginti su Lietuvos senjorais, visai neblogas pensijas.

Giorgo Chatzifotiadžio, prieš visą pasaulį verkusio graikų senolio, pensija yra veikiau išimtis nei taisyklė. Kol veikė šalies bankai, jis kas savaitę gaudavo po 120 eurų pensijos. Tiek nedaug tik todėl, kad per savo gyvenimą jis nedaug dirbo ir nedaug sumokėjo mokesčių. Mat Graikijoje, kaip ir Vokietijoje, Prancūzijoje ar Lenkijoje, pensijos apskaičiuojamos pagal tokią pat formulę, kurios kintamieji yra darbo stažas ir gautas atlyginimas.

Rojus baigiasi

Eurostatas skelbia, kad šiemet Graikijos vidutinė pensija buvo 882 eurai per mėnesį. Iš jų 713 eurų – vidutinė bazinė pensija, o dar 169 eurai – vidutinis prie pensijos mokamas priedas.

ES vidutinė pensija svyruoja nuo 250 iki 1500 eurų per mėnesį. Iškalbinga detalė: Graikijoje žemiau skurdo ribos gyvena mažiau pensinio amžiaus žmonių nei visoje Europoje – šie skaičiai yra atitinkamai 12,4 ir 12,6 proc.

Į pensiją graikai irgi išeidavo kur kas anksčiau nei statistinis europietis. Prieš kelerius metus Graikijoje kilus protestams dėl iki 63 metų pailginto pensinio amžiaus, vokiečiai gūžčiojo pečiais dvejodami, ar tik jiems nevertėtų eiti į pensiją pora metų vėliau, sulaukus 69-erių, kad tik graikai taip nekentėtų.

Dabar graikų pensinis amžius jau artėja prie 67-erių ir pasieks šią amžiaus ribą 2022-aisiais. Na, o po šią savaitę įteisintų reformų Graikijos pensijų sistema bus dar kartą reformuota, pensijos sumažės, o specialios „solidarumo“ išmokos patiems neturtingiausiems pensininkams bus panaikintos iki 2019 m. gruodžio – metais anksčiau, nei planuota.

Nemalonios permainos laukia ne vien Graikijos pensininkų. Pagal naują susitarimą, kurį kai kurie analitikai vadina tiesiog ultimatumu Atėnams, Graikijoje didės mokesčiai, iš vietos pajudės privatizacija, įsibėgės vyriausybės išlaidų mažinimo sistema. Jei tai ne iliuzija, bus „depolitizuota“ Graikijos administracinė sistema ir net garantuota Statistikos departamento autonomija, kuri galbūt suteiks vilties tikėtis didesnio statistinių duomenų patikimumo.

Galima apibendrinti, kad tai kol kas pati griežčiausia taupymo programa, kurios išraiška skaičiais yra apie 13 mlrd. eurų. „Viskas teisingai – graikai referendume nubalsavo prieš 9 mlrd. eurų vertės taupymo programą, tad negali sakyti, kad nepaisoma jų valios“, – ironizuoja Graikijos naujienų portalas „The Ekathimerini“.

Tačiau Graikijoje net po tokio „žarnyno valymo“ vis dar bus ką veikti – šalis buvo tokia persisotinusi perteklinėmis socialinėmis garantijomis, lengvatomis, išimtimis ir nuolaidomis, kad vargu ar graikams pakaks dešimtmečio susitaikyti su prarastu rojumi. Arba vergove, jei žvelgsime pačių graikų akimis.

Iki šiol kas antras graikas dirbo alinantį darbą, už kurį buvo mokamos kompensacijos ir anksčiau išleidžiama į pensiją. Ir tai ne vien profesionalūs krepšininkai, kaip P.Fasoulas, kuris, jei tik būtų norėjęs, jau būtų mėgavęsis ramiu pensininko gyvenimu. Neįprastomis Europoje privilegijomis Graikijoje naudojasi oro linijų darbuotojai, ūkininkai ir net jų žmonos, Nacionalinio banko bankininkai, padavėjai, kirpėjai ir net radijo laidų vedėjai – visi šie žmonės dirbo, anot graikų, labai sunkų, tiesiog alinantį darbą, tad į pensiją vyrai eidavo sulaukę vos 55-erių, o moterys – vos 50-ies.

Aferistai iš prigimties?

Dar tamsesnė Graikijos gyvenimo pusė yra ne pagal įstatymą priklausančios (kad ir koks absurdiškas tas įstatymas būtų), o apgaulės būdu gaunamos privilegijos, kuriomis graikai naudojasi taip pat, kaip Lietuvoje sovietinio mąstymo piliečiai, tikintys, kad iš darbovietės vogti – ne vagystė, o „susiveikimas“. Nors graikų sovietiniu mentalitetu neapkaltinsi, tačiau socialistinis supratimas apie gėrį ir blogį ten labai primena sovietų okupacijos laikus.

Įstatymų spragą suradę ir iš to milijonus užsidirbę Zakinto salos gyventojai – tik ledkalnio viršūnė. Ši sala dabar ironiškai vadinama Aklųjų sala, nors aklųjų ten nebeliko prieš keletą metų. Tuomet paaiškėjo, kad 498 iš 680-ies neva aklųjų, daug metų kas mėnesį gaudavusių po 724 eurus valstybės paramos dėl aklumo, mato kuo puikiausiai ir neturi net menkiausio regėjimo sutrikimo, o 61 iš šių „aklųjų“ graikų netgi sugeba vairuoti automobilį.

Po šio incidento Graikijoje į gydytojų apžiūrą buvo pakviesti visi šalies neregiai, jei jie ir toliau norėjo gauti pašalpas. 36 tūkst. „aklųjų“ pas gydytojus net nepasirodė… Ši „aklųjų“ graikų afera valstybei kasmet kainuodavo apie 100 mln. eurų, iš kurių net 9 mln. kasmet atitekdavo „akliesiems“ iš Zakinto salos. Palyginti su graikais neregiais, 200 eurų pašalpa dėl aklumo, kurią kas mėnesį gaudavo neregė Šiaulių tarybos narė socialdemokratė Virginija Račienė, irgi sėkmingai vairavusi automobilį, – tik katino ašaros.

Ir tai tik maža dalis pinigų, graikų pavogtų iš savo valstybės, kuri šiuos pinigus skolinosi užsienio bankuose. Graikų pasiteisinimas – užmušantis: jei valdžia vagia iš mūsų, kodėl mes irgi negalime?

Vagia net mirę pensininkai. Neseniai paaiškėjo, kad pensijas gauna ne 8,5 tūkst. jau seniai anapilin iškeliavusių graikų, o visas 100 tūkst. numirėlių. Tiksliau, pinigus pasisavina mirusių pensininkų vaikai arba gyvi likę sutuoktiniai, nepasivarginę pranešti apie artimojo netektį valstybinėms institucijoms.

„Daily Mail“ 2011-aisiais atskleidė, jog Atėnų metro, kuris buvo pastatytas ne pagal paskirtį naudojant ES fondų lėšas, skirtas žemės ūkiui, nesurenka pinigų todėl, kad nėra jokios keleivių kontrolės ir pasikliaunama vien tik graikų keleivių sąžiningumu. Tik tuomet Atėnų politikams nušvito akys, kad dažnas Graikijos gyventojas per visą gyvenimą nėra nusipirkęs nė vieno metro bilieto.

Graikijos valdžiai prireikė kelių dešimtmečių ir „Google Earth“ programos, kad išsiaiškintų, jog Atėnų priemiesčiuose pūpso šimtai neteisėtai pastatytų vilų su neleistinai iškastais tvenkiniais ir net esama žemėlapyje nepavaizduotų gatvių.

Sąžiningumo kriterijus nepasiteisino ir renkant gyventojų pajamų mokestį. Paaiškėjo, kad per visą šalį atsirado tik 5 tūkst. piliečių, uždirbančių sumą, nuo kurios reikia mokėti minėtą mokestį. Tad Graikija ne veltui vadinama neturtinga šalimi, pilna turtingų žmonių.

Apskaičiuota, kad Graikija per metus praranda apie 20 mlrd. eurų nesumokėtų mokesčių, tačiau padaryti nieko negali. Valdžios atstovai yra sakę, kad tokiu atveju už grotų turėtų atsidurti pusė Graikijos. O kalėjimų, kaip žinoma, nėra tiek, kad juose sutilptų pusė Graikijos – kokie 5 mln. gyventojų.

Vis dėlto apie Graikiją reikia pasakyti ir vieną kitą gerą žodį. Reikalai šioje keistoje, saulėtoje, gražioje ir senoje šalyje pamažu juda į gera. Nors graikų požiūris į savo valstybę per dieną nepasikeičia, tačiau permainų atsiranda.

Vienintelė ES šalis, kurioje pernai sumažėjo valstybės išlaidos, buvo Graikija: Eurostato duomenimis, net 10,7 proc., nors pagal šį rodiklį Graikija vis dar yra antra Europos Sąjungoje.

Be to, lyginant 2008 ir 2015 m. minimaliuosius atlyginimus, išreikštus nacionaline valiuta, vienintelė šalis, kurioje atlyginimai krito, buvo Graikija: čia jie sumažėjo 14 proc.

 

Vidutinis metinis atlyginimas*  Minimalus mėnesio atlyginimas** Bendros vyriausybės išlaidos (proc. BVP)***

(2014 m., Eur)

Vidurio ir Rytų Europos šalys:

Lietuva    5955       300        34,9

Latvija    6487 360   36,9

Lenkija    7614       410        41,8

Estija                9991       390        38,8

Slovakija  7977       380        41,8

Čekija     8711       332        42

PIGS šalys:

Portugalija           12 683     589        49

Graikija   15 145     684        49,3

Ispanija   20 150     757        43,6

Airija                27 413     1,462–7,3  39

 

* Atskaičius mokesčius, 2014 m.

** 2015 m. sausio mėn.

*** 2014 m.

 

Šaltinis: Eurostat

 

 

 

 

 

 

 

Skolų krizė. „Lemiama“ birželio 30-oji atėjo ir praėjo, o Graikija kaip matavosi svetimus kaklaraiščius, taip tebesimatuoja.

Taip, Graikijoje pirmadienį neveikė šalies bankai. Ir bankomatai paprastiems mirtingiesiems leido pasiimti tik po 60 eurų. Tiesa ir tai, kad Graikija vėl skęsta vėliavų, plakatų ir pasipiktinimo šūksnių jūroje. Dar, žinoma, sekmadienio referendumui intensyviai spausdinami biuleteniai su tendencingai suformuluotu klausimu, ar graikai pritarią tarptautinių kreditorių primetamoms žaidimo taisyklėms. Tačiau daugiau Atėnuose lyg ir nieko nauja. Nors buvo gąsdinimų, kad birželio 30-ąją įvyks arba Graikijos, arba net visos Europos Sąjungos kolapsas, Akropolis stovi savo vietoje. Jei kas ir pasislinko, tai nebent Brandenburgo vartai.

Žaidimų teorijoje yra toks dviejų nesutariančių pusių santykių modelis, kurį politologai vadina viščiuko žaidimu. Jo esmė – kad nė viena pusė nenori nusileisti, tačiau blogiausio scenarijaus atveju, kai niekas taip ir nepasiduoda, nukenčia abu. Tai lyg du vairuotojai, lekiantys tiesiai vienas į kitą: jei nė vienas lemiamu momentu nenusuks į šoną, žus abu. Jei vis dėlto vienas kuris vairą pasuks, gaus viščiuko pravardę.

Graikija ir Europos Sąjunga lygiai tokį patį žaidimą žaidžia jau ne vienus metus, tačiau lemiamą akimirką, kai Graikija visuomet užsimerkia ir spaudžia greičio pedalą, Europos Sąjunga duoda jai kelią. Kaip sako Tarptautinio valiutos fondo (TVF) vadovė Christine Legard, koks gali būti suaugusiojo žaidimas su vaiku? Nors dėl tokio palyginimo ji sulaukė pastabų, bet ne dėl turinio, o tik dėl pateikimo formos. Kaip ir Europos Komisijos vadovas Jeanas Claude’as Junckeris, per susitikimą su Graikijos premjeru Alexiu Tsipru pasimatavimui pridėjęs jam prie kaklo savo kaklaraištį. Tačiau aprangos kodo nepaisantis graikų pramuštgalvis dar vasarį, gavęs kaklaraištį dovanų iš Italijos premjero Matteo Renzi, pareiškė: „Ryšėsiu jūsų kaklaraištį, kai bus išspręsta Graikijos skolų krizė.“

Kiekvieną krizę, savaime aišku, kas nors vis tiek išsprendžia – laikas, pinigai, dideli pinigai. Pinigų neturintys graikai pasikliauja laiku. Europos Komisijai belieka pinigai.

Graikija puikiai žino, kad bankrutuoti jai nebus leista. Nes valstybės paprasčiausiai nebankrutuoja. Dėl to Atėnai it pamišę ir spaudžia greičio pedalą. Europos Komisija, paprastai sakant, blefuoja, o dar paprasčiau – maivosi. Atseit graikų laukia katastrofa.

O juk galėtų tiesiog atvirai duoti graikams dar pinigų. Ir dar, ir dar. Bet tada atrodys labai kvailai viso pasaulio akyse. Dar kvailiau nei tada, kai į tą pačią piniginę, kurioje pinigus laiko taupieji vokiečiai, priėmė ir vėjavaikius graikus.

Ji pamiršo, kad prasiskolinę išlaidautojai galiausiai visuomet laimi, o taupantieji pinigus praranda. Graikai tų išlaidaujančių plevėsų kailyje gyvena nuo IV amžiaus prieš mūsų erą. Pirmasis defoltas (nebegalėjimas vykdyti finansinių įsipareigojimų) graikus ištiko tuomet, kai 13 Graikijos miestų-valstybių prisiskolino pinigų iš Delo šventovės, tačiau juos paleido vėjais ir niekada nebegrąžino skolintojui.

1929-aisiais Harvardo ekonomistas Charlesas Bullockas šiai istorijai dedikavo puikų veikalą, kuriame išsamiai aprašė, kaip su minėtais pinigais tvarkėsi vienas iš skolininkų – Sirakūzų valdytojas Dionisijus I (tas pats, kuris buvo pardavęs į vergiją Platoną). Visus iš Delo pasiskolintus pinigus jis iššvaistė savo karinėms operacijoms, teismų išlaikymui bei spektakliams. Kai pinigų visai neliko, jis vėl užsimojo skolintis, tačiau su šiuo švaistūnu niekas nebenorėjo turėti finansinių reikalų. Štai tada Dionisijui šovė išganinga mintis: jis privertė visus Sirakūzų gyventojus sunešti visus turimus pinigus. Kai visos drachmos buvo surinktos, jis kiekvieną vienos drachmos monetą pavertė dviem drachmomis. Štai ir visa matematika – Sirakūzai vėl pasijuto turtingi. Tik tiek, kad paprasčiausias pinigų spausdinimas, kaip ir šiais laikais, tuomet nesukūrė tikros gerovės.

Vis dėlto pasiekti finansinę bedugnę, o paskui iš jos sausi išlipti graikai išmoko nepriekaištingai. Juk tikras menas vien nuo nepriklausomybės XIX a. pradžioje patirti defoltą penkis kartus. Ir kiekvieną kartą gauti didžiules paskolas iš užsienio, kad būtų galima šį žaidimą pradėti iš naujo. Iki kito defolto. Pavyzdžiui, po 1821-aisiais prasidėjusio nepriklausomybės karo su turkais nustekentą Graikiją finansiškai parėmė britai, iš pradžių atsiuntę graikams aukso bei sidabro už beveik pusę milijono svarų sterlingų (to meto Graikijos ekonomikos kontekste buvo tiesiog pasakiška suma), o po kelerių metų paskolinę dar 1,1 mln. svarų sterlingų grynaisiais. Už graikus, beje, tuomet laidavo Londono akcijų birža.

Tačiau pinigai, kaip ir reikėjo tikėtis, žaibiškai ištirpo. Tiesa, nemenką sumą iš šių paskolų nusigriebė Londono makleriai. Vis dėlto Graikiją pasiekę pinigai, galima sakyti, prasmego skradžiai žemę. Dalis pinigų buvo panaudota siekiant užkirsti kelią prasidėjusiam pilietiniam karui, kiti pinigai paskendo korupcijos liūne, kurį knygos „That Greece might still be free“ autorius Williamas St.Clairas vadina tiesiog finansine anarchija.

Po šios nesėkmės Graikija gilyn į skolas klimpo maždaug pusę amžiaus. 1832-aisiais ji iš Prancūzijos, Rusijos ir Britanijos vyriausybių pasiskolino 60 mln. drachmų. Pinigus švaistyti ėmėsi Graikijos karaliumi tapęs Bavarijos princas Otas, o jau 1843-iaisiais nebebuvo iš ko mokėti net palūkanų.

Tuomet – vėl naujos paskolos ir naujas defoltas 1860-aisiais, kol galiausiai 1878-aisiais vyriausybei pavyko atsiskaityti su visais kreditoriais. Beje, įdomumo dėlei reikia paminėti, kad kartu su palūkanomis suma, kurią Graikija tuomet grąžino užsienio skolintojams, viršijo 10 mln. svarų sterlingų.

Atidavusiai tokias skolas Graikijai plačiai atsivėrė tarptautinė kreditų rinka. Graikams ėmė suktis galva, ir jie pinigus ėmė griebti iš kairės ir dešinės. Deja, pinigus tik taškė, tačiau 1893-iaisiais kreditoriams ir vėl nustojo mokėti. Po šio dar vieno defolto dėl kreditorių spaudimo 1898-aisiais net buvo įkurtas Tarptautinis Graikijos skolos valdymo komitetas, stebėjęs Graikijos ekonomikos politiką, mokesčių surinkimą ir visą Graikijos valdymo sistemą. Vis dėlto tai nepadėjo išvengti dar vieno finansinio kolapso, ištikusio Graikiją 1932 m., Didžiosios depresijos metais, ir užsitęsusio iki pat septintojo dešimtmečio pradžios. Šiuo laikotarpiu Graikiją skaudžiai palietė ir Vokietijos bei Italijos okupacija, sukėlusi Graikijoje superinfliaciją. Pavyzdžiui, 1944-aisiais buvo pradėtos spausdinti šimto milijardų (100 000 000 000) drachmų kupiūros.

Dabar tokios kupiūros gresia nebent tuo atveju, jei Europos Komisija graikams gelbėti paleis visas eurų spausdinimo mašinas. Ekonomistai ramina, kad čia ne burbulo pūtimas. Euro vertė dolerio atžvilgiu irgi per daug nesikeičia. Tačiau JAV taip pat visu pajėgumu spausdina pinigus, tad šiose pašėlusiose lenktynėse visi tik įsivaizduoja, kad nedalyvauja finansinėje piramidėje.

Na, o finansinės piramidės, kaip žinome, veikia tol, kol nepradeda byrėti, tad graikai, jei reikės, bus dar tvirčiau įmūryti į ekonominę Europos Sąjungą.

Kad jie čia šviečia kaip raudona plyta geltoname name, suvokia visi – net patys graikai, tačiau iškrapštyti ją reiškia sugriauti visą atraminę konstrukciją.

Taigi, kad ir kaip absurdiškai skambėtų, iki ausų skolose lindintys graikai vėl gaus pinigų. Europos Komisija, sulaukusi eilinės „lemiamos“ dienos, po kurios arba Graikija turėjo grąžinti 1,7 mlrd. JAV dolerių skolą, arba atseit laukia didysis visatos sprogimas, vėl pasitraukė beprotišku greičiu lekiantiems Atėnams iš kelio ir nutarė spausdinti pinigus bei kišti juos graikams už prasegtų apykaklių.

Susigaudyti šio žaidimo užkulisiuose nėra taip paprasta, nes neaišku, ką žino graikai ir ko nežinome mes. Mums atrodo, kad Graikijos padėtis – beviltiška. Objektyviai vertinant, taip ir yra. Tačiau Graikija laviruoja, siuntinėdama savo Trojos arklius – raštiškus ir žodinius pažadus.

Kaip pastebi „The Washington Post“ apžvalgininkė Anne Applebaum, reikia nemenkų gebėjimų, kad valstybė taip ilgai mulkintų kreditorius, vis skolindamasi iš vienos sąskaitos tam, kad padengtų skolą kitoje. Ji ir toliau leidžia sau turėti vieną brangiausiai kainuojančių pensijų sistemų ir vieną didžiausių biurokratinių aparatų Europoje.

Juokas juokais, bet graikai yra ir treti didžiausi rūkaliai pasaulyje, ir šampano jie išgeria bene daugiausiai Europoje. O kodėl nešvęsti, jei už viską sumoka kiti?

Margaret Thatcher pasakytų, kad kalti Graikijos kairieji, nes jiems visuomet baigiasi svetimi pinigai.

Galima kaltinti juos, galima – anksčiau dešimtmečiais šalį valdžiusius politikų klanus, nesugebėjusius Graikijoje nei paleisti industrializacijos variklio, nei tinkamai panaudoti Graikijai avansu suteiktos progos atsistoti ant kojų, kaip Europos Sąjungos ir euro zonos narei, nei išguiti pačių graikų veltėdiško požiūrio į darbą ir pinigus.

O kur dar iki kaulų smegenų įaugusi korupcija. Europos Komisijos duomenimis, Graikija yra labiausiai korumpuota valstybė Europos Sąjungoje, pagal korupcijos mastą prilygstanti Kinijai.

Brukingso instituto analitiko Danielio Kaufmanno atlikta studija liudija, kad korupcija per metus suvalgo po 8 proc. Graikijos bendrojo vidaus produkto (nors yra skaičiuojančiųjų, kad net dešimt). „Jeigu graikai pažabotų korupciją – nebūtinai iki švediškų standartų, bet bent jau iki ispaniškų, jos biudžeto deficitas kasmet būtų 4 proc. mažesnis“, – teigia D.Kaufmannas.

Kad ir kaip būtų, Europa pati pakvietė būtent tokią Graikiją prie savo balta staltiese papuošto pietų stalo su sidabriniais įrankiais ir pasiūlė pasivaišinti nemokamai. O dabar turi spręsti, ką daryti su kalnu neplautų indų ir įžūlaus vaikino į referendumą vedama valstybe, kuri nutarė ne tik prie stalo, bet ir ekonominėje bendrijoje nebesilaikyti jokio etiketo.

Na, o Europa jau įrodė, kad taip elgdamasi Graikija niekuo nerizikuoja. Prisiminkime, kaip TVF vadovė Ch.Lagarde birželio pradžioje dar aiškino, kad jeigu Graikija nesugebės grąžinti skolos, šaliai liepos 1 d. bus skelbiamas bankrotas. Vėliau TVF atstovai pasitaisė ir pareiškė, kad jeigu Graikija nesumokės įmokos, bankrotas nebus skelbiamas, bet bus teigiama, jog šalis „praleido mokėjimą“. Tikrai „grėsmingas“ statusas. Juolab kad net kreditų reitingų agentūros dabar jau tikina, esą kol Graikija gerbs įsiskolinimus privatiems investuotojams, tol bankrotas šaliai nebus skelbiamas – net jeigu ji pasitrauks iš euro zonos. Tai reiškia, kad Graikija gali kuo ramiausiai nesumokėti skolų TVF, Europos centriniam bankui ar Europos Komisijai ir vis tiek išlikti mokia. Kitaip sakant, Graikija gali „pamiršti“ 315,5 mlrd. eurų, arba 72 proc. visų savo skolų, nes būtent tiek ji skolinga šioms trims institucijoms.

Žinoma, tokiu atveju jos laukia kitos baisybės. „Financial Times“ perspėja, kad nesumokėjusi TVF Graikija iš karto prarado priėjimą prie TVF išteklių ir gali prarasti balsavimo teisę bei būti išmesta iš fondo narių.

Tačiau reikia prisiminti, kad kol bankui esi skolingas didelę sumą pinigų, tol tai yra tavo problema. O jei esi skolingas labai didelę pinigų sumą – tai jau banko problema.

Šiuo atveju verta priminti, kad antradienį Graikijos nesumokėta paskola yra didžiausia kada nors nesumokėta skola TVF. Be to, Graikija yra didžiausia TVF skolininkė, o minėta „labai didelė“ pinigų suma siekia 35 mlrd. eurų.

Turėdamas tokio dydžio problemą, TVF su Graikija elgiasi kaip su VIP kliente, o šis sykis – jau antras, kai šis kreditorius Graikijai pritaikė išskirtines taisykles. Pavyzdžiui, šaliai birželį buvo leista sujungti dvi skolas į vieną mokėjimą. Pasak „Financial Times“, net ilgalaikiai TVF pareigūnai nežinojo, kad toks žingsnis yra įmanomas, bet ko nepadarysi dėl svarbiausio kliento…

Beje, tokiu fondo elgesiu nepasitenkinimą jau išreiškė kai kurios besivystančios šalys. Esą Graikijai kuriamos individualios taisyklės, o fondas jai suteikia daugiau paskolų nei bet kuriai kitai besivystančiai šaliai. Tačiau jos pamiršta: kas leidžiama Jupiteriui, neleidžiama jaučiui.

Pasirodo, Graikija turi teisę net į tai, apie ką nesvajojo Airija ar Portugalija. Joms nebuvo jokių išimčių, nors, tiesą sakant, jų ir nebuvo reikalaujama. Tiek Airija, tiek Portugalija įvykdė visas kreditorių sąlygas ir iš esmės sėkmingai įveikė krizę vadovaudamosi galiojančiomis taisyklėmis.

Skirtumas tas, kad jų premjerai dėvi kaklaraiščius ir nežada šalies piliečiams, jog už jų pramogas sumokės kiti europiečiai. Gal dėl to jų populiarumas mažesnis nei A.Tsipro, nepaisant to, kad būtent jis atvedė Graikiją iki galutinio lieptelio į finansinę prarają.

Rima Janužytė

 

 

Artėjantys Graikijos rinkimai – tik pretekstas Angelai Merkel prabilti apie tai, kad Vokietija esą neprieštarautų šios Viduržemio valstybės pasitraukimui iš monetarinės sąjungos.

 

Rima Janužytė

 

Graikija iš pažiūros eina teisingu keliu – jos skola stabilizavosi, o nuo šių metų pradės mažėti, kaip ir nedarbo lygis. Graikijos ekonomika po truputį auga, gyventojų optimizmas didėja. Žinoma, tai vis dar yra labiausiai prasiskolinusi euro zonos valstybė, kurios skola siekia 174 proc. BVP, o scenarijus, kad 2020-aisiais šalies skola nukris iki 128 proc. BVP, yra mažai tikėtinas.

Pagal Tarptautinio valiutos fondo (TVF) skaičiavimus, tam reikėtų, kad Graikijos ekonomika kasmet paaugtų po maždaug 3 proc., o biudžeto perviršis kiekvienais metais būtų ne mažesnis nei 4 proc. BVP. Atėnai nuo šio tikslo labai toli: 2014 m., TVF duomenimis, Graikijos biudžeto perviršis buvo maždaug 1,5 proc, o ekonomika paaugo 0,6 proc. Vis dėlto, palyginti su 2011-aisiais, kai Graikijai grėsė visiškas nemokumas, o BVP smuko beveik 9 proc., dabartinę situaciją galima vadinti kone puikia.

Graikijos pasitraukimas iš euro zonos daugeliui monetarinės sąjungos šalių tiek anuomet būtų buvęs, tiek dabar būtų gana skausmingas, skiriasi tik aplinkybės.

Iki 2012 m. Graikijos pasitraukimas iš euro zonos būtų reiškęs didžiulius nuostolius, nes Graikija iš valstybinių ir komercinių bankų buvo prisiskolinusi labai daug pinigų, o šias skolas būtų tekę nurašyti. Vien Vokietija būtų praradusi 62 mlrd. eurų – tokio dydžio sumą Graikija iš jos buvo pasiskolinusi. Be to, Graikijos pasitraukimas tuomet buvo tapatinamas net su euro zonos griūtimi ar bent jau iki nulio nukritusiu rinkų pasitikėjimu šia pinigų sąjunga.

2012 m. restruktūrizavus Graikijos skolą pasikeitė jos pobūdis – dabar beveik visa skola yra ne vien vyriausybių, bet ir Europos finansinio stabilumo fondo bei Europos centrinio banko rankose.

Žinoma, ir dabar negrąžintos skolos atsilieptų labai skausmingai, tačiau euro zonos įvaizdis dėl Graikijos pasitraukimo (bent taip manoma) nukentėtų ne taip jau smarkiai. Gal net priešingai – rinkų vertinimu, euro zona, leisdama pasitraukti Graikijai, išsilaisvintų nuo labiausiai prasiskolinusios narės ir galėtų laisviau kvėpuoti.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-01-2015-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Rusija uždraudė iš Europos Sąjungos įvežti maisto produktus, savo sankcijas šiai šaliai pritaikė ir pati ES. Kokios ekonominės Rusijos perspektyvos esamų sankcijų, augančios karinės galios ir krintančių naftos kainų kontekste?

Martynas Šimulis

Michailas Chodorkovskis kaltina Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną, kad šis nori šalį grąžinti į ekonominę situaciją, kuri buvo 1917 m., kai caro Nikolajaus II politika ne tik privedė valstybę iki finansinio kracho, bet ir sukėlė kruviną pilietinį karą, po kurio Rusiją pradėjo valdyti bolševikai.
Buvusio rusų oligarcho žodžiai nėra vien asmeninės antipatijos savo valstybės vadovui išraiška. Krintančios naftos kainos, Europos Sąjungos sankcijos bei Rusijos rublio nuvertėjimas iš tiesų rodo, kad didžiosios Lietuvos kaimynės ekonomika su vis didesniu pagreičiu artėja prie didžiulės duobės. Duobės, iš kurios išsikapstyti net ambicingajam ir savimi pasitikinčiam V.Putinui nebus lengva.
Kaip vieną svarbiausių Rusijos ekonominių stabdžių buvęs „Jukos“ vadovas M.Chodorkovskis įvardija ne minėtus objektyvius finansinius aspektus, o patį V.Putiną. Pasak jo, negalima tikėtis gerų rezultatų iš valstybės, kuri yra valdoma autokratinio režimo.
Gal kas nors ginčysis dėl to, ar V.Putiną tikrai galima vadinti autokratu, tačiau neseni jo veiksmai rodo, kad toks epitetas jam tinka labiau nei „demokratas“. Diktatūra moderniame pasaulyje nebuvo pajėgi lygiavertiškai kovoti su demokratija ekonominiame fronte. Net Sovietų Sąjunga, kuri buvo laikoma viena iš dviejų supervalstybių šaltojo karo metais, savo galią demonstravo tik karinės pramonės sektoriuje, o imperijos viduje žmonės stovėdavo eilėse prie maisto produktų.
Po 1991 m. rugpjūčio pučo SSRS subyrėjo, Rusija buvo pripažinta kaip sovietinės imperijos teisių ir atsakomybės perėmėja. Tačiau tuomet Rusijoje prasidėjo visiška ekonominė suirutė. Po Boriso Jelcino valdžios bandymų transformuoti buvusią planinę ekonomiką į rinkos šalis nebeatlaikė įtampos ir joje 1998 m. kilo viena skaudžiausių XX a. pabaigos finansinių krizių.
Būtent 2000 m., baigiantis šiai krizei, po garsiosios B.Jelcijos frazės „Aš pavargau ir aš išeinu“ į prezidento postą iš pradžių buvo paskirtas, o po to ir išrinktas V.Putinas. Taigi Rusijos ekonomikos augimas sutapo su V.Putino galios augimu. Tikėtina, kad 2014 m. gali prasidėti abiejų kritimas žemyn.

Didžiausios išlaidos – karui ir saugumui

Numatoma, kad 2014 m. Rusija padidins savo išlaidas gynybai iki 2488 mlrd. rublių – 62,2 mlrd. JAV dolerių. 2013 m. ši suma sudarė 58 mlrd. dolerių. Tačiau revanšistines nuotaikas vis labiau spinduliuojanti V.Putino aplinka ties šiais skaičiais sustoti nežada: 2016 m. prognozuojamas daugiau nei 100 mlrd. dolerių Rusijos karinis biudžetas. Pagal išlaidas gynybai Rusija šiais metais nusileidžia tik JAV, karinei pramonei ir kareiviams išleidžiančioms daugiau nei 550 mlrd. dolerių, ir Kinijai, kurios karinės išlaidos sudaro 139 mlrd. dolerių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-39-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Daugelis Vidurio ir Rytų Europos šalių pastarąjį pusmetį pasižymėjo nuosekliu ūkio atsigavimu, teigia SEB grupės analitikai šiandien Stokholme paskelbtoje Rytų Europos šalių ekonomikos apžvalgoje „Eastern European Outlook“. Tuo tarpu Rusijos ir Ukrainos ekonomika išsiskyrė prasta padėtimi, kuri savo ruožtu turės neigiamos įtakos Baltijos šalių eksportui.

Greta įsisenėjusių Rusijos ir Ukrainos ekonominių problemų, šių valstybių ūkio perspektyvas temdys jų tarpusavio konfliktas, didinantis lėtesnio augimo riziką ir visame regione.
SEB grupės analitikai pablogino Rusijos ekonomikos augimo prognozę – iki 1,0 proc. 2014 m. ir 1,8 proc. 2015 m. (darant prielaidą, kad Rusijos-Ukrainos konfliktas nepasieks karinio lygmens ir nebus rimto prekybinio embargo nei iš Vakarų šalių, nei iš Rusijos pusės). Praėjusiais metais stagnavo Rusijos eksportas, pramonė ir investicijos, o vartojimas didėjo, tačiau ir pastarasis nuosekliai silpo. Struktūrinių reformų ir investicijų stoka, nepatraukli verslo aplinka rodo trapų ilgalaikį Rusijos ekonomikos potencialą. SEB grupės analitikų teigimu, naftos kainos 2014-2015 m. nuosekliai mažės ir nebus atspara Rusijos ūkiui.
Pinigų politika papildomai ribos Rusijos ekonomikos augimo galimybes – šiemet ir kitąmet centrinis bankas dar padidins palūkanų normas, prognozuoja SEB grupės ekspertai. Masyvus kapitalo nutekėjimas iš šalies ir sunkumai pritraukiant užsienio investicijas taip pat turės neigiamos įtakos. Pasak SEB grupės ekonomistų, rublio nuvertėjimas tęsis toliau ir lems importuojamų prekių brangimą. Kita vertus, valiutos silpimas šiek tiek gerins Rusijos eksporto konkurencingumą ir palengvins federalinio biudžeto pajamų surinkimą. Vartojimą palaikys tvirta darbo rinka, o valstybės skola ir biudžeto balansas, nors ir blogėja, tebėra patenkinami.
Prasčiausia padėtimi Vidurio ir Rytų Europos regione išsiskiria Ukrainos ekonomika, kuri, SEB grupės analitikų prognozėmis, 2014 m. smuks 4 proc. Kitąmet laukiama 2 proc. augimo, atsigaunant eksporto rinkoms, įsivyravus stabilesnei politinei ir finansinei aplinkai bei dėl teigiamo silpnos grivinos poveikio eksportui. Kita vertus, investicijos ir vartojimas patirs smūgį dėl nestabilios politinės ir finansinės padėties bei diržų veržimosi politikos, kuri veikiausiai bus Tarptautinio valiutos fondo (TVF) paramos sąlyga. Ukraina 2014-2015 m. bus smarkiai priklausoma nuo Vakarų šalių finansinės pagalbos – trumpalaikių paskolų artimiausiu laikotarpiu, kol bus gauta TVF parama.
„Baltijos šalių eksporto į Rusiją dalis yra dviženklė visose trijose valstybėse, tad net jei ir nebus įvestos prekybinės sankcijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos eksportui papildomų iššūkių kels Rusijos ekonomikos lėtėjimas. Atsižvelgdami į padidėjusį neužtikrintumą dėl Rusijos ir Ukrainos ūkio tendencijų, pakoregavome ir Lietuvos realaus BVP prieaugio prognozę 2014 m. ir 2015 m. po 0,5 proc. punkto iki atitinkamai 3 proc. ir 4 proc.,“ — sako SEB banko Lietuvoje vyriausioji analitikė Vilija Tauraitė.

Nors Graikijos ekonomikoje atsiranda seniai neregėtų prošvaisčių, šalies piliečiams dar ilgai teks keiksnoti valdžią: atsigavimo procesas gali trukti net dešimtmečius.

28 darbo dienos per mėnesį ir 610 eurų už valandą siekiantis atlyginimas – tokias įspūdingas sumas prieš kelerius metus išsidalijo vienos Graikijos kvalifikacijos kėlimo stažuočių organizatoriai. Negana to, daugelis dėstytojų buvo tiesiogiai susiję su valdžios struktūromis: vienas jų – ministro sūnus, kita – departamento vadovo žmona. Jų veiklą dosniai finansavo Europos Sąjunga, skyrusi apie 75 proc. iš šešių milijonų eurų ir nereagavusi į signalus, kad šių lėšų panaudojimas – tiesiog pasibaisėtinas.
Byla dėl tokio pinigų švaistymo artimiausiu metu turėtų pasiekti teismą. Tačiau ji – tik viena iš daugybės panašių atvejų, leidžiančių suvokti, kodėl Graikiją šiandien kamuoja didžiulės ekonominės problemos.
Oficialiai prognozuojama, kad Graikijos bendrasis vidaus produktas (BVP), šiemet susitrauks 4,2 proc. Tiesa, 2014-aisiais jau prognozuojamas, nors ir vos įžiūrimas, vis dėlto augimas. Ekonomistai apskaičiavo, kad ilgas krizės laikotarpis Graikiją nustekeno maždaug tiek pat, kiek per Didžiąją depresiją buvo nustekentos Jungtinės Amerikos Valstijos, tada jų ekonomika smuko 30 proc.

Skolų padengti neįmanoma

Pakylėtas optimistinių kitų metų BVP prognozių Graikijos premjeras Antonis Samaras paskelbė, kad prieškrizinį lygį Graikija gali pasiekti jau po šešerių metų. Pasak vyriausybės vadovo, visuomenės pykčio bangą kėlusios priemonės – griežtas taupymas ir mokesčių landų užkamšymas – jau duoda rezultatų ir kloja pamatus ateities augimui.
Vis dėlto tokie pareiškimai atrodo šiek tiek skuboti, nes valstybės skolą nuo dabartinių 169 iki 110 proc. BVP tikimasi sumažinti ne anksčiau kaip 2020 m. o profsąjungos skaičiuoja, kad nedarbo lygis kitąmet Graikijoje gali išaugti iki 31 proc., laidodamas lūkesčius atkurti normalią darbo rinką dar mažiausiai dešimčiai metų.
„Brėžiamose projekcijose tikimasi, kad viskas vyks pagal planą, tačiau patirtis įrodė, kad jos visuomet buvo pernelyg optimistinės“, – pabrėžia „Standard Chartered“ banko analitikas Marias Maratheftis.
Patys graikai pagrindo džiaugtis kol kas neturi. Kaip „Veidui“ teigė šioje šalyje gyvenanti ir dirbanti lietuvė Milda Didžiulytė, darbuotojams iš užsienio algos yra sumokamos, tačiau vietiniai jų laukia po keletą mėnesių. „Girdime ir apie tai, kad kai kur atlyginimai apskritai nebemokami, – pasakojo Milda. – Tačiau ir patys graikai pritingi: nuolatos keikdami valdžią, jie nėra linkę imtis juodų darbų, kuriuos ir šiais laikais palieka imigrantams.“
Pasak milijardieriaus, vieno garsiausių pasaulio investuotojų George‘o Soroso, Graikija išsikasė tokio gylio duobę, kad pati viena jos užkasti nebesugebės: „Visi tą puikiai supranta: graikams niekada nepavyks grąžinti turimų paskolų, todėl vienintelis kelias yra jas nurašyti. Viešojo sektoriaus kreditoriams su tuo sutikus, investuotojai sugrįžtų – žinau tai iš savo patirties.“
Duodamas interviu žurnalui „Spiegel“ G.Sorosas pabrėžė, kad skolų nurašymas yra sudėtingas procesas, tačiau tam ypač besipriešinanti Vokietija turėtų susimąstyti apie galimas pasekmes. „Galingiausia Europos šalis Vokietija negali kratytis atsakomybės, nes situacija yra labai nestabili, – perspėja investuotojas. – Daug tautų išgyveno košmariškus laikotarpius ir išliko, tačiau Europos Sąjunga yra tik nebaigta suverenių valstybių sąjunga, kuri dešimtmečio stagnacijos neatlaikys. Be to, prisiminkime tarpukarį – Prancūzijos noras, kad Vokietija mokėtų reparacijas, lėmė Adolfo Hitlerio ir nacių atėjimą į valdžią. Dabar Graikijoje matome panašių tendencijų – kalbu apie „Auksinę aušrą“.“

Radikalų stiprėjimas

Aliuzijų į nacionalsocialistines idėjas ir simboliką neslepianti „Auksinės aušros“ partija tapo ryškiausiu signalu, kad ekonominiai nepritekliai gali paskatinti politinius pokyčius. Per praėjusius parlamento rinkimus kraštutinės dešinės partija laimėjo 18 mandatų iš 300, o pastaruoju metu, populiarumui, visuomenės apklausų duomenimis, išaugus iki rekordinių 11,5 proc., atsidūrė trečioje partijų populiarumo reitingo vietoje. Tiesa, neilgam – rugsėjo viduryje kilo skandalas, kai paaiškėjo, kad vienas partijos narių peiliu nudūrė kairiųjų pažiūrų reperį Pavlą Fyssą, todėl reitingas greitai smuktelėjo iki 7 proc.
Nepaisant to, nemaža dalis graikų pripažįsta palaiką „Auksinę aušrą“ vien todėl, kad ji meta iššūkį susikompromitavusiems sisteminiams politikams. Jų neatgraso ir faktas, kad partijos nariai garsėja motociklų reidais, per kuriuos lazdomis ir gelžgaliais puola imigrantus, jų darbovietes, kabinėjasi prie tamsesnio gymio praeivių, – 21 proc. respondentų už šią partiją balsavo būtent dėl nacionalsocialistinių idėjų.
„Man atrodo, kad Graikijoje nesuvokiamas šios situacijos pavojingumas“, – teigia Kolumbijos universiteto (JAV) istorikas Markas Mazoweris.
Tuo skandalai nesibaigė: prieš kelias savaites buvo suimta 20 „Auksinės aušros“ narių, tarp kurių – jos lyderis Nikas Michaloliakas ir kiti įtakingi nariai. Prokuroras partiją pavadino „kriminaliniu susivienijimu“ ir apkaltino nusikaltimais – nuo pinigų plovimo iki grobimų. Tai remiasi ir buvusių partiečių parodymais, kuriuose teigiama, kad „Auksinės aušros“ nariai yra apmokomi specialių kovos veiksmų, vėliau nukreipiamų prieš imigrantus ir kitų socialinių grupių atstovus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-44-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekonominė krizė Lietuvoje dar toli gražu nesibaigė – tokia išvada peršasi pasiteiravus gyventojų, ar jie šiandien gyvena jau geriau nei per ekonominę suirutę 2008–2009 m.
Kaip parodė „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ atlikta apklausa, daugiau nei pusės šalies didžiųjų miestų gyventojų finansinė padėtis 2013-iesiems ritantis į pabaigą tebėra tokia pati kaip ir per pastarąją finansų krizę. Be to, beveik penktadalis respondentų nurodė, kad jų piniginė, palyginti su tuo laikotarpiu, dar labiau patuštėjo. Ir tik 26 proc. gyventojų pasidžiaugė pagerėjusia finansine padėtimi.
Po apklausos taip pat paaiškėjo, kad dauguma lietuvių vis dar išleidžia viską, ką uždirba, o santaupoms bent mažą dalį pajamų atideda tik nedaugelis.

Ar šiandien jūs gyvenate geriau nei per ekonominę krizę 2008–2009 m.? (proc.)
Ne, mano finansinė padėtis išliko tokia pati kaip pastarosios krizės metais     54,8
Taip, mano finansinė padėtis dabar geresnė nei 2008–2009 m.     26,2
Mano finansinė padėtis, palyginti su 2008–2009 m., dar labiau pablogėjo     18,6
Nežinau / neturiu nuomonės     0,4

Ar jūs asmeniškai išleidžiate viską, ką uždirbate? (proc.)
Taip, išleidžiu visą savo atlyginimą, kurį uždirbu per mėnesį     53,4
Šiuo metu nedirbu     18,6
Išleidžiu didžiąją dalį uždarbio, bet šiek tiek atsidedu ir juodai dienai     18,4
Ne tik išleidžiu visą atlyginimą, bet neretai dar ir skolinuosi, kad pragyvenčiau     9
Nežinau / neturiu nuomonės     0,6

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. rugsėjo 23–25 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Gana vangaus Europos šalių ekonomikos atsigavimo fone Lietuva 2014 metais turėtų pasiekti 4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) augimą ir pagal šį rodiklį būti tarp Europos lyderių, o šalies ekonomika turėtų grįžti į tą patį realaus BVP lygį, kuris buvo prieš pasaulio finansų rinkas sukrėtusią krizę, prognozuoja gyvybės draudimo ir pensijų fondų bendrovės „Aviva Lietuva“ ekspertai.
Anot „Aviva Lietuva“ vyriausiojo investicijų valdytojo dr. Roman Piotr Sosnowski, kitais metais augsiančiam Lietuvos BVP daugiausia įtakos turės eksportas, kuris kitąmet turėtų augti 10 proc., asmeninio vartojimo augimas – apie 5 proc., ir 15 proc. vidaus investicijų apimčių augimas.
„Ateinančiais metais svarbiausios Lietuvos eksportui bus vėl augančios rinkos Vokietijoje, Latvijoje ir Švedijoje. Vis dėlto viena iš didžiausių grėsmių Lietuvai prarasti dalį šių rinkų gali būti greičiau nei darbo produktyvumas augantis šalies darbo užmokestis arba mokesčiai, o tai savaime mažintų eksportuojamos produkcijos kainos patrauklumą“ ,- komentuoja dr. R.Sosnowski.
„Aviva Lietuva“ ekspertai prognozuoja, kad darbo užmokestis 2014 metais augs 5 proc. Remiantis bendrovės prognozėmis, dėl konkurencijos darbo pasiūlos rinkoje atlyginimų augimą pirmiausia turėtų pajusti aukštesnės kvalifikacijos darbuotojai. Antrąjį 2013 metų ketvirtį nedarbo lygis šalyje sudarė 11,7 proc. Anot bendrovės ekspertų, 2014 metais nedarbo lygis turėtų būti nežymiai didesnis nei 10 proc.
Lietuvos ekonomikos augimas kitais metais turėtų būti tvaresnis ir stabilesnis, nei jis buvo 2007 metais, kai šalies BVP augo daugiau nei 8 proc., o vartojimas – beveik 9 proc.
„Krizės laikotarpis buvo gera pamoka, kuri daugelį Lietuvos namų ūkių privertė racionaliau ir atsargiau vertinti įsiskolinimus, o atsargesnis vartojimas reiškia ir stabilesnį visos šalies ekonomikos augimą“ ,- sako vyriausiasis „Aviva Lietuva“ investicijų valdytojas.
„Aviva Lietuva“ yra tarp trijų didžiausių ilgalaikio taupymo paslaugų tiekėjų Lietuvoje. Bendrovė priklauso vienai didžiausių draudimo grupių Europoje „Aviva“. Iš viso įmonė „Aviva Lietuva“, kuri veiklą Lietuvoje pradėjo 2001 metais, aptarnauja 230 tūkst. klientų – gyvybės draudimo klientų įmonė turi 49 tūkst., pensijų fondų – 181 tūkst.

Prezidentei Daliai Grybauskaitei savo metiniame pranešime priėmus išvakarėse jai dabartinės valdančiosios koalicijos ir šios suformuotos Vyriausybės mestą iššūkį, Lietuvoje ėmė tvinkti rimta politinė krizė.

Per du dešimtmečius dar neteko girdėti, kad metinį pranešimą skaitantis valstybės vadovas šitaip sudirbtų Vyriausybę ir jos vadovą. „Mūsų pažangos stabdžiu tampa riboti valdžios gebėjimai. Neatidėliotinos svarbos klausimams turi rastis greiti sprendimai. Politinės valios stoka, sudėtingas sprendimų priėmimo mechanizmas, negebėjimas operatyviai reaguoti, laiko gaišimas darbo grupėse – gali būti labai nuostolingi ir net pragaištingi valstybei. Nuo šios Vyriausybės priesaikos praėjo jau 6 mėnesiai. Po ilgo pasirengimo dirbti jau pats laikas pradėti dirbti,“ – iš Seimo tribūnos griaudėjo D.Grybauskaitė, iš esmės reikšdama nepasitikėjimą premjeru Algirdu Butkevičiumi ir jo Vyriausybe.
Prezidentė nėra gailėjusi kritikos ir A.Kubiliaus Ministrų kabinetui, bet nėra buvę, kad ji kaltintų ankstesnę Vyriausybę apskritai nieko nedirbant ir savo neveiklumu vedant Lietuvą į pragaištį, pakartojant šį kaltinimą du kartus (!). Kitas premjeras A.Butkevičiaus vietoje, išgirdęs tokius kaltinimus (šalia pragaištingo neveiklumo dar buvo priminėtas blaškymasis dėl energetikos, slapti žaidimai su „Gazprom“ ir „Rosatom“, farsu virtęs socialdemokratų inicijuotas referendumas dėl atominės elektrinės, galiausiai – Lietuvos laisvės pavertimas mainų objektu), atsistatydinimo pareiškimą būtų parašęs iš karto po Seimo posėdžio, kuriame savo metinį pranešimą skaitė prezidentė. A.Butkevičius, jam jau įprasta maniera, nudavė jokios kritikos neišgirdęs ir kažką sapaliojo apie D.Grybauskaitės „iškeltas problemas, kurios turi būti kuo greičiau įgyvendintos“. Nors iš prezidentės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti ne ką kitą, o patį A.Butkevičių su jo nieko kita neveikiančia, tik darbo grupes kuriančia, Vyriausybe.
Visgi pirmą žingsnį jau atviru tapusiame konflikte tarp Prezidentūros ir Vyriausybės padarė ne D.Grybauskaitė, o valdančioji koalicija. Matyt, ne atsitiktinai prezidentės metinio pranešimo išvakarėse žiniasklaidai buvo nutekinta žinia, kad valdančiosios koalicijos Politinė taryba nutarė taip pakeisti įstatymus, kad būtų galima šalinti Prezidentūrai pavaldžių teisėsaugos institucijų (pirmiausiai – Generalinės prokuratūros) vadovus tiesiog nepritarus jų metinėms ataskaitoms Seime. Kiek anksčiau į tą pačią žiniasklaidą buvo nutekintas vieno už korupciją teisiamo svarbaus socialdemokrato, buvusio Vilniaus vicemero Romo Adomavičiaus, bendro pasakojimas, esą prezidentė spaudusi STT rengti provokacijas prieš LSDP pirmininką A.Butkevičių ir jo pavaduotoją Juozą Oleką. Nežinia, kiek socialdemokratai ta STT už rankos pagauto veikėjo pasaka patikėjo (pats A.Butkevičius, žinant jo įprotį visur matyti kažkieno apmokėtas provokacijas prieš jo itin svarbią personą, galėjo tikrai patikėti), bet bent jau apsimetė patikėję ir ėmė reikalauti vienu svarbiausių Prezidentūros instrumentų tapusios STT veiklos tyrimo.
Gal valdantieji manė, kad grasindami pakeisti STT ir Generalinės prokuratūros vadovus, pagąsdins prezidentę? Jei taip, vadinasi, smarkiai apsiriko. D.Grybauskaitė priėmė iššūkį, pareikšdama: „Kai kurie politikai dar vis bando teisėjus, prokurorus ar Specialiųjų tyrimų tarnybos tyrėjus „pakonsultuoti“ ar pagąsdinti įvairiomis komisijomis. Tačiau šalies teisėsauga išdrįso būti nepriklausoma nuo politikų ir tai yra didžiausias pačių pareigūnų pasiekimas“. Ir iš karto pati pagrasino, jog neliečiamųjų nebus, o teisėsauga tik pradedanti įsibėgėti.
Nežinia, ko užuominomis baugindami prezidentę tikėjosi valdantieji, bet vargu ar jie manė, kad D.Grybauskaitė taip lengvai perims iš jų iniciatyvą ir be didelių pastangų laimės pirmąjį mūšį: Seimo Statuto pataisos, įgalinančios parlamentarus atstatydinti Prokuratūros, STT, VSD ir kitų dviejų dešimčių Seimui ataskaitas teikiančių institucijų vadovybę, ketvirtadienį buvo atmestos. Tegu vos dviejų balsų persvara, bet visgi – atmestos. Dar svarbiau, kad šių pataisų neparėmė ne tik didžiausia opozicinė Tėvynės Sąjungos frakcija, bet ir didžiausia valdančioji Socialdemokratų frakcija. Socdemai, jau tradiciškai, paskutiniu momentu suskydo ir patvirtino jau kuris laikas akivaizdžią tiesą – nors Vyriausybė turi premjerą, bet valdančioji koalicija neturi lyderio.
Ankstesnioji koalicija, nors ir turėdama pradžioje keturis (vėliau tris) ambicingus partijų pirmininkus, visgi turėjo aiškų lyderį – Andrių Kubilių, kuris įtikinėjimais, įkalbinėjimais, nuolaidomis, o kartais – tiesiog papirkinėjimu – bet pasiekdavo savo, dabartinėje tokio aiškaus lyderio nėra. Premjeras A.Butkevičius, nežiūrint užimamo posto ir tarsi vienbalsio perrinkimo LSDP pirmininku, tikrovėje nėra autoritetu netgi savo paties partijos viduje, jau nekalbant apie tai, kaip į jį žiūri Darbo ir netgi Tvarkos ir Teisingumo partijų parlamentarai. Viktoras Uspaskichas, laukdamas teismo nuosprendžio Darbo partijos „juodosios buhalterijos“ byloje pastaruoju metu akivaizdžiai nuleidęs garą, savo partiją dar valdo, bet kitų koalicijos atstovų akyse – mušta korta. Lygiai tokia pačia mušta korta yra „tvarkiečių“ pirmininkas Rolandas Paksas, kurį tie patys „darbiečiai“ atvirai suvedžiojo ir pametė dviejų partijų neįvykusių jungtuvių istorijoje ir kuriam už nugaros saviškiai tyliai grumiasi dėl valdžios. Ketvirtoji koalicijos partija – Lenkų rinkimų akcija – nuo pat pradžios vaizduoja esanti pusiau opozicijoje ir į „didįjį žaidimą“ įsikiš tik tuomet, kai paaiškės, kas yra nugalėtojas, kurį verta savanaudiškai palaikyti.
Savo ruožtu D.Grybauskaitė, nors ir neturėdama gausaus politinio užnugario, turi gana tvirtą institucijų, pirmiausiai – teisėsaugos – paramą. Ji taip pat gali nedvejodama remtis konservatoriais, kurie atvirai deklaravo remsiantys ją, jeigu D.Grybauskaitė to panorėsianti, o prezidentė, savo kalboje pažėrusi liaupsių ankstesnės Vyriausybės darbams, akivaizdžiai tą paramą priėmė. Kaip rimto susikirtimo tarp Prezidentūros ir Vyriausybės metu elgtųsi Liberalų sąjunga, dar neaišku, bet veikiau remtų D.Grybauskaitę, nei neremtų.
Svarbiausia – Prezidentūros pusėje yra labai aiški valia ir susitelkimas kovai, o valdančiojoje koalicijoje tik norai ir nepasitikėjimas vieni kitais. Atsižvelgus į seną patarlę – geriau banda avinų, vedama Liūto, nei banda liūtų, vedama Avino, pergalę tvinkstančioje politinėje krizėje galima prognozuoti Prezidentūrai. Belieka spėlioti, kada nugriaudės karo salvės – vasarą, ar rudeniop, kuomet Seimas susirinks rudens sesijai ir pradės ginčus dėl biudžeto?

Iš D.Grybauskaitės kalbos akivaizdu, jog didžiausia Lietuvos problema, kurią reikia nedelsiat išgyvendinti, ji matanti A.Butkevičių su jo nieko neveikiančia, tad Lietuvą į pragaištį vedančia, Vyriausybe.

Nesąžiningi politikai, godūs bankininkai, piktnaudžiaujantys verslininkai – kiekvienoje nuo skolų krizės nukentėjusioje valstybėje galima surasti konkrečius už valstybės finansų kolapsą atsakingus asmenis.

Kiprui šiomis dienomis tenka mokėti didžiulę kainą už į jokias ribas nebetilpusį savo bankų sektorių. Žinoma, salą galima užjausti: tapti visiškai priklausoma nuo finansinių paslaugų ji apsisprendė iš dalies dėl to, kad nelabai ką kita galėjo sugalvoti. Juk iš esmės visas žaliavas jai tenka importuoti. Tačiau vis tiek tai ne pasiteisinimas politikams, sumaniusiems šalies finansus paversti azartiniu lošimu.
“Konkretūs Kipro politikai pridarė tiek klaidų, kad norint jas išvardyti tektų skaityti visą litaniją”, – sako Jeilio universiteto analitikė iš Kipro Eirini Karamouzi, pirmiausia atkreipdama dėmesį į tai, kad jau prieš dvejus metus buvo aišku, jog Kipro laukia finansinis krachas, bet nebuvo imtasi jokių priemonių jam išvengti ar bent sušvelninti.
Mokslininkė primena, kad jau 2011 m. Kipras buvo eliminuotas iš dalyvavimo tarptautiniuose sandoriuose, grindžiant tai pernelyg dideliu neapdraustų indėlių mastu ir neaiškiais Kipro bankų saitais su Rusija. “Ir taip nutiko ne dėl to, kuo dabar teisinasi Kipro politikai, aiškindami, kad salą krizė ištiko dėl Graikijos fiasko, – esą Kipro bankai, dalyvavę “finansinio rojaus” palaikymo programoje, visas į salą suplaukiančias lėšas investavo į Graikijos akcijas, ir tai pražudė visą šalį. Tačiau kaltinti Graikiją dėl Kipro nelaimių yra taip pat komiška, kaip ir girdėti atvirkščius kaltinimus iš graikų, kurie aiškina, jog nukentėjo dėl to, kad jų akcijas pirko nepatikimi investuotojai, tarp jų – Kipro bankai”, – aiškina E.Karamouzi.
Iš tiesų pagrindas ateities krizei buvo paklotas prieš du dešimtmečius, kai buvo nuspręsta, kad Kipre indėliai nebus apmokestinami. Tačiau didžiausią atsakomybę dėl tokios padėties turi prisiimti politikai, suteikę neribotą savarankiškumą bankams, lošusiems iš visų Kipro gyventojų pinigų, o galiausiai – ir šių dienų politikai, kurie, suprasdami, kas salos laukia, nepajudino nė piršto. “Manau, kad vis dėlto dabartinis prezidentas, komunistas ir darbo liaudies gynėjas, Dimitris Christofias turėtų prisiimti didžiausią atsakomybę. Jis atėjo į valdžią tuomet, kai jau buvo aišku, kad Kipro finansų sektorius kabo ant plauko, tad jis neturi jokio pasiteisinimo”, – antrina kitas analitikas, dr. Vassilias Paipaisas iš Edinburgo universiteto.
Labiausiai jį piktina, kad netgi gavęs pasiūlymų iš Europos centrinio banko ir kitų užsienio kreditorių dabartinis prezidentas užėmė poziciją “mums nieko nereikia” ir iš Kipro atėmė paskutinę galimybę išvengti finansų kracho.
Priminsime, kad 2011 m. buvo siūloma rekapitalizuoti Kipro bankus per Europos stabilumo mechanizmą ir pamažu sumažinti Rusijos pinigų kiekį, cirkuliuojantį Kipro sąskaitose. Šis pasiūlymas buvo skambiai atmestas, kaip ir pernykštis euro zonos siūlymas suteikti Kiprui paramą panašiomis sąlygomis kaip ir Graikijai.
“Visiškai aišku, kad „neoliberalusis“ kovos su krize metodas yra žlugdantis. Tai akivaizdžiai rodo Graikijos pavyzdys. Aš niekada nesutiksiu priimti paskolos, kuri įpareigotų šalį augant infliacijai išparduoti pelningas įmones ir atsisakyti didinti atlyginimus”, – tuomet sakė D.Christofias, kuris prieš savaitę pripažino, kad be kreditorių pagalbos neapsieis, nors kreditavimo sąlygos bus dar griežtesnės, nei siūlytos anksčiau.

Dėl visko kalti bankai?

Vis dėlto D.Christofias net ir dabar nelinkęs prisiimti bent kruopelės atsakomybės. Būdamas užkietėjęs kairysis, jis pučia vis tą pačią dūdą – kad dėl visko kalti “prakeikti kapitalistai”, tai yra Kipro bankininkai. Čia, be jokios abejonės, irgi yra tiesos, nes gavę visišką laisvę veikti kaip tinkami, jie iš tiesų rinkosi rizikingiausias investicijas, kad tik kuo daugiau uždirbtų.
Didžiausių sunkumų prislėgto ir dabar jau į gerąjį ir blogąjį bankus išskaidyto “Laiki” banko buvęs vadovas Takis Phidias visame Kipre vadinamas didžiausiu vagimi ir nedorėliu, kurio godumas ir sukčiavimas pražudė tūkstančių žmonių indėlius.
Jis pats, savaime suprantama, kaltę neigia ir tikina veikęs pagal jam suteiktus įgaliojimus. “Rizikuoti nebuvo draudžiama, tad mes ir rizikavome. Tikėjomės gero pelno, tačiau tai verslas, ir niekas negali būti tikras, kad pasiseks”, – dabar minioms, rėkiančioms “Vagis, vagis!”, aiškina vienas nekenčiamiausių ir vienas turtingiausių kipriečių T.Phidias.
Beje, bankai “dėl visko” kaltinami ir kitose nuo krizės labiausiai nukentėjusiose šalyse. Pavyzdžiui, jau minėtoje Graikijoje bankininkai laikomi neabejotina krizės priežastimi, mat savo finansinį verslą jie plėtojo skolindamiesi. “Bankai prasiskolino tiek, kad investuotojams nerimą ėmė kelti ne šalies makroekonominiai rodikliai, o skolos dydis: pradėta suvokti, kad Graikija niekada nesugebės atsiskaityti. Tuomet viskas ėmė suktis lyg karuselėje: sunerimę kreditoriai ėmė didinti skolinimosi palūkanas, dėl to skolos dar labiau pūtėsi”, – aiškina knygų apie ekonomiką autorius iš Londono Danielis Ben-Ami.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vos 0,2 proc. Europos BVP sudaranti bankrutuojanti Kipro sala kelia grėsmę viso žemyno finansams ir yra vadinama europietiškuoju “Lehman Brothers”.

Praėjusį ketvirtadienį Kipro bankai po dviejų savaičių “priverstinių atostogų” vėl pradėjo veikti. Tiesa, toli gražu ne taip kaip anksčiau. Dabar prie bankų ir bankomatų driekiasi didžiulės žmonių eilės, o gatvėse nesiliauja protestai. Gyventojai pyksta ir nerimauja, bijodami nebeatgauti savo santaupų. Jų neguodžia pažadai, kad grąžinti bus visi indėliai, neviršijantys 100 tūkst. eurų, mat neaišku, nei kada taip nutiks, nei iš kokių lėšų. Kol kas gyventojai iš savo sąskaitų negali pasiimti daugiau nei 300 eurų per dieną. Draudžiami netgi tokie anksčiau nesuvokiami dalykai, kaip išvykti iš salos su daugiau nei 1000 eurų grynaisiais. Be to, saloje draudžiama gryninti čekius.
Tai – tiesioginiai Kipro bankų krizės padariniai paprastiems šalies gyventojams. Bet tai toli gražu ne viskas, kas pasikeitė Kipro bankų sektoriuje.
Pavyzdžiui, Kipro parlamentarai pakluso Europos centrinio banko, Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir Europos Komisijos reikalavimams restruktūrizuoti šalies bankus ir sukurti nacionalinį solidarumo fondą. Pagal restruktūrizavimo planą Kipro bankai bus išskaidyti į vadinamuosius geruosius ir bloguosius. Na, o kuriant solidarumo fondą bus nacionalizuoti kai kurie pensijų fondai ir kitas valstybės turtas, kad šalis galėtų pardavinėti obligacijas.
Pagal ES Kiprui pateiktas ultimatyvias sąlygas 20 proc. bus apkarpytas svarbiausias krizės kaltininkas – didžiausias Kipro bankas “Laiki”, o dar 4 proc. mokesčių našta guls ant kitų bankų. Dėl to didžiausio Kipro banko “Laiki” indėliams, viršijantiems 100 tūkst. eurų, bus taikomas vienkartinis 20 proc. mokestis, o 4 proc. bus reikalaujama už didesnius nei 100 tūkst. eurų indėlius kituose šalies bankuose.
Analitikų vertinimu, tokių griežtų ultimatumų ES dar nebuvo pateikusi nė vienai Bendrijos valstybei – pirmą kartą ES pareigūnai netgi atvirai prabilo apie šalies bankrotą ir priverstinį pasitraukimą iš euro zonos.
Tad kaip atsitiko, kad sala, ilgai vadinta finansiniu rojumi, dabar išgyvena baisiausią Europoje finansų katastrofą?

Primena finansų piramidę
Kipras jau nuo 1990-ųjų buvo vadinamas Europos finansų rojumi. Bankų sektorius kartais ūgtelėdavo po 100 proc. per metus, kol galiausiai ėmė septynis aštuonis kartus viršyti visą Kipro BVP.
Jau ne vienus metus vis pasigirsdavo vertinimų, kad Kipro bankai auga lyg ant mielių, o toks spartus šio sektoriaus didėjimas labai primena liūdnai pagarsėjusias finansų piramides. Taip kalbėti išties buvo pagrindo, nes salos bankuose laikomi indėliai nebūdavo apmokestinami. Be to, čia buvo labai lengva sąskaitą tiek atidaryti, tiek uždaryti. Visa tai lyg muses traukė visokio plauko turtuolius, o į Kipro bankų sąskaitas plūstantys pinigai skatino juos šiuos pinigus “įdarbinti”. Deja, šie pinigai daugiausia buvo skirti tuo metu klestinčios Graikijos obligacijoms, tad Graikijoje “sudegė” apie 2,3 mlrd. eurų “Laiki” banko investuotų lėšų.
Beje, lėšos Kipre taip pat atsirasdavo pačiais įvairiausiais būdais, ir nors jos plūdo iš viso pasaulio, bet daugiausia – iš Rusijos. Manoma, kad rusai Kipro bankuose iš viso laikė 31 mlrd. JAV dolerių. Pavyzdžiui, „Moody’s Investors Service“ skaičiavimais, vien Rusijos bankai Kipro bankuose turėjo apie 12 mlrd. dolerių.
Analitikas Dennisas Gartmanas įsitikinęs, kad Kipras buvo ir pagrindinė visų Rusijos oligarchų kryptis ieškant idealios vietos savo pinigams laikyti. “Be to, jie buvo nepaprastai įtakingi, o Kipro bankai – visiškai nuo jų priklausomi. Štai kodėl prieš pat Kipro bankų uždarymą iš sąskaitų išgaravo keli milijardai rusams priklausančių eurų ir dolerių. Manau, nutekindami informaciją apie gresiantį krachą, Kipro bankininkai gelbėjo ne tik savo svarbiausių klientų pinigus, bet ir savo pačių gyvybę”, – mano D.Gartmanas.
“Iš tiesų Kipras buvo asmeninė rusų Šveicarija. Legalios ir nelegalios rusų santaupos plūdo į Kiprą ištisus du dešimtmečius”, – pabrėžia analitikas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-14-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.