Nors skirtingi ekonomistai ir analitikai jau pusantrų metų nebemini žodžio “krizė”, o nuolat pabrėžia eksporto ir BVP augimą, gyventojai savo ūkiuose ir finansuose to augimo vis dar nejaučia ir nemato. Kaip paaiškėjo po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos, net 72,2 proc. apklaustų gyventojų krizė dar nesibaigė ir tik 24,8 proc. respondentų pajuto, kad gyvenimas Lietuvoje pastebimai gerėja.
Ir iš atsakymo į kitą klausimą matyti, kad gana daug šalies gyventojų gyvena įsitempę, optimizmu netrykšta ir išlaidauti nėra linkę. Maždaug trečdalis respondentų jokių didesnių pirkinių šiemet neplanuoja, o pusė prie reikšmingiausių planuojamų šių metų pirkinių priskiria viso labo atostogas užsienyje ir buitinės technikos atnaujinimą. Nekilnojamojo turto įsigyti ketina vos 3,6 proc., o automobilį – 12,4 proc. apklaustųjų.

Ar jūs asmeniškai jau pajutote, kad gyvenimas Lietuvoje gerėja, ar vis dar jaučiatės kaip krizės laikotarpiu? (proc.)

Ne, man ir mano šeimai krizė dar nesibaigė    72,2
Taip, gyvenimas Lietuvoje pastebimai gerėja    24,8
Nežinau / neturiu nuomonės    3

Kokius didesnius pirkinius planuojate šiemet, toliau kylant šalies ekonomikai? (proc.)

Šiemet neplanuoju jokių didesnių pirkinių    32,8
Investuosiu į atostogas užsienyje    27
Atnaujinsiu namų buitinę techniką    23,8
Pirksiu automobilį    12,4
Įsigysiu būstą    3,6
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Šaltinis: „Veido“ užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2013 m. vasario11–13 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

„Baltijos šalių ir Graikijos gyventojai vis dar labiausiai kenčia nuo ekonominės krizės”, – priėjo prie išvados Europos Sąjungos namų ūkių vartojimo analizę 2008–2011 m. atlikę Eurostato analitikai.

Lietuvos, Latvijos, Estijos bei prasiskolinusios Graikijos gyventojai per pastarąją ekonominę krizę savo vartojimo išlaidas sumažino labiausiai ES: palyginti su bloko senbuvėmis, kurių vartojimas traukėsi nuosaikiau, šie pokyčiai Baltijos šalyse buvo tiesiog drastiški. Eurostato duomenimis, Lietuvoje namų ūkių vartojimas 2008–2011 m. traukėsi 15,5 proc., Latvijoje ir Graikijoje – po 15,3 proc., Estijoje – 12,6 proc. Tiesa, šiuo metu namų ūkių vartojimas tiek Baltijos, tiek kitose ES šalyse atsigauna: 2011 m. Lietuvoje užfiksuotas apie 7 proc., Latvijoje – 5 proc., o Estijoje – 3 proc. vartojimo išlaidų didėjimas, tačiau analitikai pabrėžia, kad tai toli gražu nekompensuoja patirtų praradimų.
Kaip pastebi ekonomistas Žygimantas Mauricas, vidaus vartojimas Lietuvoje sparčiai didėjo 2012-ųjų pradžioje, kai gyventojai, per krizę susilaikę nuo didesnių pirkinių, galiausiai ryžosi vėl atverti pinigines. “Tačiau tas efektas jau išblėso: tie, kurie atidėliojo, jau nusipirko tai, ką norėjo, todėl vartojimo didėjimas sulėtėjo. Net per praėjusias šventes Kalėdų Senelis nebuvo labai dosnus”, – komentuoja Ž.Mauricas.
Kada lietuviai vėl vartos kaip 2007-aisiais? Ekonomisto žodžiais, į tuos laikus geriau nebegrįžti, nes tuomet išleisdavome gerokai daugiau, nei uždirbdavome, o vienintelis būdas labiau didinti vartojimą yra didinti realiąsias pajamas ir mažinti nedarbą. “Tai ilgas ir sunkus kelias, bet pirmas žingsnis jau padarytas: pernai pirmą kartą nuo 2008 m. atlyginimai didėjo greičiau, nei kilo kainos. Tai reiškia, kad gyventojų perkamoji galia pradeda didėti, pamažu mažėja ir nedarbas. Tad ateityje vartojimo didėjimas turėtų būti ne itin spartus ir siekti po keletą procentų per metus. Tokiais tempais ikikrizinius vartojimo rodiklius pasieksime po kokių ketverių metų”, – mano Ž.Mauricas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-6-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ekonominės krizės laikotarpiu aukštosios mokyklos privalo susiveržti diržus ir ieškoti alternatyvių finansavimo šaltinių.

„Laikai jau niekada nebebus tokie, kokie buvo“, – teigia Budapešte veikiančio Centrinio Europos universiteto viceprezidentas Liviu Matei.
Praktiškai visi Europos universitetai priversti keistis. Kai kurie ekspertai teigia, kad pagrindinis pokyčių variklis buvo ekonominė krizė, smarkiai apkarpiusi daugelio valstybių išlaidas aukštajam mokslui. Tačiau kiti mano, kad krizė tebuvo būtinus pokyčius paskatinęs veiksnys ir Europos aukštosios mokyklos, šiaip ar taip, būtų turėjusios imtis esminių reformų, siekdamos išlikti konkurencingos tarptautinėje erdvėje.

Krizė smogė universitetams

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO) skelbia, kad viešos ir privačios investicijos į švietimą 2008–2009 m. didėjo nepaisant krizės. Vyriausybių, verslo ir privačių asmenų investicijos į švietimą per tą laikotarpį didėjo 24-iose iš 31-os EBPO narės. Tiesa, net 19 valstybių sumažino švietimo finansavimą iš biudžeto, o tai reiškia, kad pajamų šaltinių reikėjo ieškoti kitose srityse, ypač didinant studentų įmokas ar ieškant verslo paramos. Nuo 2000 iki 2009 m., remiantis EBPO duomenimis, aukštojo mokslo privataus finansavimo dalis išaugo 18-oje iš 25-ių tyrime dalyvavusių valstybių. Slovakijoje privataus finansavimo dalis nuo 8,8 proc. padidėjo iki 30 proc., o Didžiojoje Britanijoje– nuo 32,3 iki net 70,4 proc.
Tiesa, turint omenyje, kad Europos aukštojo mokslo sistema vis dar yra labai priklausoma nuo valstybinio finansavimo, ekonominė krizė universitetus alternatyvių pajamų šaltinių privertė ieškoti toli gražu ne iš gero ir sotaus gyvenimo. Kaip skelbia Europos universitetų asociacija, vienuolikoje Europos Sąjungos valstybių, tarp kurių, be Graikijos, Airijos, Italijos, Latvijos, Nyderlandų, Portugalijos, Ispanijos ir dar kelių šalių, atsidūrė ir Lietuva, krizės laikotarpiu aukštojo mokslo finansavimas buvo sumažino daugiau nei dešimtadaliu. Kai kuriose valstybėse, siekiant efektyviau panaudoti turimas lėšas, buvo pakeistas net aukštojo mokslo finansavimo modelis. Be to, siekdamos efektyviau panaudoti turimas lėšas aukštosios mokyklos privalėjo ne tik mažinti atlyginimus, bet ir atleisti dalį darbuotojų.
Štai Airijoje veikiančio Korko universitetinio koledžo prezidentas Michaelas Murphy atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius penkerius metus aukštojo mokslo finansavimas Airijoje sumažėjo 25 proc. Tai ypač skaudu turint omenyje, kad 90 proc. aukštojo mokslo institucijų šioje šalyje yra valstybinės. Paties prezidento atlyginimas, atskaičius mokesčius, sumažėjo trečdaliu, universitetas buvo priverstas atleisti 12 proc. darbuotojų, nepaisant to, kad studentų padaugėjo 6 proc. Tiesa, M.Murphy pabrėžia, jog šie pokyčiai anksčiau ar vėliau vis tiek būtų įvykę, kad universitetas galėtų išlikti konkurencingas tarptautinėje erdvėje.
Ispanijos sostinės Madrido Carloso III universiteto rektorius Danielis Pena teigia, kad krizė smarkiai pakeitė jo darbo pobūdį. Dabar rektorius trečdalį viso savo darbo laiko praleidžia susitikinėdamas su bendrovėmis, iš kurių tikimasi sulaukti finansavimo. Be to, sudaromos partnerystės sutartys su kitomis aukštojo mokslo institucijomis, taip siekiant kartu sulaukti kuo daugiau studentų iš užsienio. D.Penos teigimu, naujas įstatymas leido padidinti mokestį už aukštąjįmokslą ir ispanų studentams. Mokesčiai už mokslą sudaro 25 proc. universiteto biudžeto, be to, patvirtinamos tik tos naujos programos, kurias galima pasiūlyti rinkoje už vartotojui patrauklią kainą.
Dar vieno, Čekijos Brno mieste veikiančio Masaryko universiteto rektorius Mikulašas Bekas priduria, jog jų šalyje aukštojo mokslo finansavimo iš valstybės biudžeto formulė buvo pakeista taip, kad dabar didžiausias dėmesys skiriamas nebe studentų skaičiui universitete, o tokiems kriterijams, kaip darbuotojų kvalifikacija ar įsidarbinimo procentas tarp aukštąją mokyklą baigusių studentų.
Europos universitetų asociacijos Aukštųjų mokyklų valdymo, autonomijos ir finansavimo padalinio vadovas Thomas Estermanas teigia, kad dauguma vyriausybių spaudžia šalyje veikiančias aukštąsias mokyklas veikti efektyviau panaudojant turimas lėšas, labiau prisitaikyti prie rinkos reikalavimų. Be to, tyrimai rodo, kad per krizę mažiausiai nukenčia tos aukštojo mokslo sritys, kurios orientuotos į tiksliuosius mokslus ir technologijas.
Italijoje išlaidos, skiriamos aukštajam mokslui, buvo sumažintos 14 proc. Šalies rektorių konferencijos prezidentas Marco Mancini baiminasi, kad visa Italijos aukštojo mokslo sistema yra atsidūrusi ties praraja, nes finansavimas visiems buvo mažinamas vienodai, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes. Mažinimai palietė tiek tyrimams skiriamą finansavimą, tiek profesorių algas.
Smarkiai buvo apkarpytas ir Nyderlandų aukštojo mokslo biudžetas. Siekdama kuo greičiau reformuoti sistemą, Nyderlandų vyriausybė skiria papildomą finansavimą tik tiems universitetams, kurie pasižymi gerais akademiniais rezultatais ir efektyviu lėšų panaudojimu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-51-2012m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2008–2011 m. daug kas vertina kaip košmarišką laikotarpį, nes tada įsisiautėjo krizė, tačiau daliai žmonių bei įmonių jis buvo sėkmingas ir pelningas. Taigi kam?

„McDonalds“, Holivudas, kapitalizmas, klimato kaitos neigėjai, ekstremistai, JAV nuosmukio pranašai, milijardieriai – paklausite, kas sieja šį iš pažiūros labai margą sąrašą? Pasirodo, visi jie – pasaulinės ekonominės krizės laimėtojai, kurie įveikė nuosmukį ne tik nesusilpnėję, tačiau netgi padidinę savo pelną ar įtaką.
Prie laimėtojų žurnalas “Foreign Policy” priskiria ir septynias valstybes, tarp jų mūsų kaimynę Lenkiją. Žodis “laimėtoja” jai gal ir nelabai tinka, tačiau su užklupusiomis ekonominėmis problemomis Lenkija susitvarkė iš tiesų puikiai. Priminsime, kad ilgą laiką Lenkija buvo laikoma viena mažiausiai žadančių buvusio komunistinio bloko šalių, kur kas geriau vertintos tokios valstybės, kaip Čekija ar Slovėnija. Tačiau nuo 2008 iki 2011 m., kai bendra ES ekonomika susitraukė 0,5 proc., būtent Lenkija mėgavosi didžiausiu augimu, siekusiu 15,8 proc. O 2009-aisiais, ES pačiais sunkiausiais metais, Lenkija buvo vienintelė visos Sąjungos valstybė, išvengusi ekonomikos smukimo.
Ekspertai teigia, kad lenkai laimėjo dėl sumanios monetarinės ir fiskalinės politikos bei mažų įsiskolinimų. Be to, Lenkijai labai padėjo gana didelė vidaus vartojimo rinka, lemianti tai, kad šalis yra mažiau priklausoma nuo eksporto. Galiausiai minimas ir didelis lenkų darbštumas: nors vidutinė lenko alga siekia vos penktadalį vidutinio vokiečio algos, statistinis lenkas per metus dirba maždaug 500 valandų daugiau nei jo kolega vokietis.
Be Lenkijos, į ekonominės krizės nugalėtojų sąrašą „Foreign Policy“ analitikas Joshua E.Keatingas įtraukė ir Pietų Korėją, Kanadą, Švediją, Indoneziją, Turkiją bei Meksiką. „Aš esu tikras, kad krizė gali paspartinti mūsų svajonę tapti pažangia pirmos klasės valstybe“, – dar 2009 m. pareiškė Pietų Korėjos prezidentas Lee Myung-bakas.
Jis ne tik kalbėjo, bet ir ėmėsi veiksmų, nuo 3,4 iki 5 proc. padidindamas vyriausybės išlaidas, skiriamas tyrimams ir technologijų plėtrai. Šios gausios investicijos kartu su palaikomu žemu nacionalinės valiutos kursu, leidžiančiu skatinti eksportą, smarkiai prisidėjo prie to, kad tokios kompanijos, kaip „Samsung“, „Kia Motors“ ar „Hyundai“, galingai įsitvirtintų pasaulinėje rinkoje. 2009 m. Pietų Korėja pirmoji iš turtingųjų valstybių sugebėjo įveikti recesiją, o namų ūkių pajamos šalyje didėja jau vienuolika ketvirčių iš eilės.
O štai Kanada gali didžiuotis tuo, kad nuo šių metų, kaip skelbia oficialioji statistika, vidutinis kanadietis pirmą kartą yra turtingesnis už vidutinį amerikietį. Dešimtajame dešimtmetyje Kanados vyriausybė smarkiai sumažino išlaidas ir apkarpė biudžeto deficitą, todėl 2008 m., užklupus nuosmukiui, galėjo griebtis ekonomikos skatinimo ir suteikti mokesčių lengvatų. Be to, šalis sugebėjo atsispirti raginimams dereguliuoti finansų sektorių, o tai leido išvengti problemų dėl bankų. Per pastarąjį dešimtmetį kanadiečių disponuojamos pajamos išaugo 15 proc., be to, šalyje yra net trys miestai, patenkantys į miestų, kuriuose geriausia gyventi, sąrašą.
Švedai savo ruožtu pagyrimo nusipelnė už tai, kad puikiai išmoko 1992 m. juos užklupusios finansų krizės, kurią sukėlė sprogęs nekilnojamojo turto burbulas, pamokas. Sumažinusi itin didelius mokesčius korporacijoms ir fiziniams asmenims, be to, sugebėdama išlaikyti mažą valstybės skolą, pernai Švedija buvo antra labiausiai išaugusi Europos ekonomika po Estijos.
Turkija per pastarąjį dešimtmetį sugebėjo kone patrigubinti savo BVP ir vienam asmeniui vidutiniškai tenkančias pajamas. Beje, dabar Turkija yra dar ir didžiausia Europos automobilių gamintoja. Dėl šalies laimėjimų, pasak „Foreign Policy“, daugiausiai ovacijų yra vertas 2003 m. į valdžią atėjęs premjeras Recepas Tayyipas Erdoganas, liberalizavęs investicijas reglamentuojančius įstatymus ir ėmęsis griežtos kovos su korupcija.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-50-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Po kelerius pastaruosius metus trukusio štilio nekilnojamojo turto rinkoje, Vilniuje ir Kaune vėl statomi daugiabučiai, o naujų butų paklausa tikrai nemaža. Tad nemažai nekilnojamojo turto savininkų tikisi, kad sugrįš ir prieškrizinio lygio kainos. Bet to tikrai nebus.

Nekilnojamojo turto bendrovės „Ober-haus“ ekspertai skaičiuoja, kad šiemet Vilniuje buvo pastatyta dvigubai daugiau butų nei pernai – iki šių metų pabaigos planuojama baigti apie dvidešimt naujų projektų. Beje, sostinėje daugiabučių šiais metais iškilo tiek, kiek Kaune ir Klaipėdoje kartu sudėjus. O štai kituose miestuose nekilnojamo turto plėtotojai projektų nesiima.
Ir tai nekeista, nes provincijoje nekilnojamojo turto rinka merdėja. Juk prieš 20 metų Lietuvoje gyveno 3,7 mln. gyventojų, o dabar gyvena kiek daugiau nei 2,9 mln., tuo tarpu nekilnojamojo turto arba būstų kiekis per aptariamą laikotarpį gerokai išaugo, tad čia kyla keletas klausimų: ar nekilnojamojo turto mūsų šalyje nėra per daug, ar bus kam jame gyventi ateityje ir kaip keisis jo kainos? Aišku viena, kad visoje Lietuvoje, išskyrus gal tik porą didmiesčių, būsto kainos tikrai nedidės, o štai mažėjimui rezervų dar tikrai yra.
Alytiškė Eglė Dranginienė pasakoja, kad daugiabutis, kuriame ji gyvena daugiau kaip du dešimtmečius, kasmet tampa vis tuštesnis. Didžioji dalis namo gyventojų pensininkai, iš dvidešimties butų – trys stovi apskritai tušti. Mat savininkai emigravę arba numirę. „Uždarbiaujantieji užsienyje butų neparduoda, nes dar tikisi grįžti, o mirusių kaimynų giminaičiai laukia, kol pakils nekilnojamo turto kainos“, – sako E.Dranginienė.
Kad yra nemažai tikinčių, jog po kelerių metų būsto kainos vėl gali pasiekti 2007 m. lygį, patvirtina ir skirtingų rajonų seniūnai. Štai Pivašiūnų seniūnė Rima Čelkonienė atskleidžia, kad vienkiemiuose stūkso jau daug sodybų, į kurias atvykstama vos vieną kartą per metus, tačiau jos neparduodamos tikintis kainų kilimo. Troškūnų seniūnas Antanas Jankauskas taip pat žino ne vieną atvejį, kai žmonės neparduoda sodybos, nors patys negyvena, dėl to, kad vis dar laukia kainų kilimo.
Butrimonių seniūnas Algirdas Jusas sako, kad prieš ekonominį sunkmetį buvo supirktos visos griuvenos, o dabar tuščių ir apleistų namų niekas neperka, nes už juos prašoma pernelyg didelės pinigų sumos.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-41) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nelengva įrodyti, kad darbai, kurie buvo atlikti siekiant sumažinti krizės pasekmes viešiesiems finansams, buvo geri darbai, nes jie pasireiškė didėjančiais mokesčiais ir mažėjančiomis išlaidomis, o per tai blogėjo ir tų išlaidų gavėjų padėtis.

Tačiau kito kelio nebuvo – dėl ūkio kaitimo gaunamos laikinos pajamos iki krizės buvo panaudojamos nuolatiniam mokesčių mažinimui ir išlaidų didinimui, todėl susikaupęs struktūrinis pajamų ir išlaidų neatitikimas buvo itin didelis. Jis tapo matomas tik tada, kai iš esmės sustojus ištisiems sektoriams, anksčiau gyvenusiems iš skolintų lėšų – statybai, prekybai, finansų sektoriui, išseko biudžetą maitinę ciklinių pajamų „šaltiniai“. Kadangi ankstesnė Vyriausybė į grėsmes prevenciškai nereagavo, šiai teko kovoti jau su pasekmėmis.
Tai, kad per Vyriausybės kadenciją viešųjų finansų deficitas nuo grėsusių keliolikos buvo sumažintas iki Mastrichto kriterijaus – 3 proc. BVP, leido atkurti investuotojų pasitikėjimą Lietuvos ekonomika, o Vyriausybei – finansuoti įsipareigojimus: kad ir sumažintus, tačiau laiku. Kaip tai svarbu, būtų geriau suvokta, jeigu pensijos ir atlyginimai būtų ėmę vėluoti, o taip neatsitiko net sunkiausiais 2009 m. Buvo išlaikytas Lietuvos ekonomikos pagrindas – valiutų valdybos sąlygomis fiksuotas stabilus lito ir euro keitimo santykis, taigi nenuvertėjo žmonių santaupos ir nepadidėjo eurais įsiskolinusiųjų skolos našta. Žinoma, Vyriausybė skolinosi deficitui finansuoti, tačiau nesiskolinti tiesiog negalėjo, antraip būtų turėjusi sumažinti visas viešąsias išlaidas (taigi ir pensijas bei biudžetininkų algas) dar trečdaliu nuo to lygio, iki kurio jos buvo sumažintos.
Maksimaliai stengiantis stabilizuoti skolos augimą, atpigo ir pats skolinimasis. Pabrėžtina, kad neišvengiami laikinieji viešojo sektoriaus darbuotojų atlyginimų ir pensijų bei įvairių išmokų mažinimai atlikti laikantis socialinio solidarumo principo: didžiausias pajamas gaunantiems (ministrams, Seimo nariams) tie mažinimai siekė 40 proc. nuo jų pajamų, o mažiausi atlyginimai ir pensijos nebuvo mažinami. Atkreiptinas dėmesys, kad opozicinės partijos siūlė visiems mažinti tuo pačiu procentu, net bandė tą savo siūlomą principą įtvirtinti per Konstitucinį Teismą.
Tarp pasiekimų reikėtų paminėti ES lėšų įsisavinimo spartą: ši Vyriausybė net sunkmečio sąlygomis sugebėjo pasiekti, kad šiandien daugiau nei 80 proc. lėšų jau yra kontraktuota, o išmokėta – daugiau nei 50 proc. visų Lietuvai skirtų lėšų.
Rimtas iššūkis buvo ir „Snoro“ istorija. Lietuvai pavyko išvengti bankinio sektoriaus problemų, kurias daugelyje šalių sukėlė pablogėjusios ekonominės sąlygos ir pablogėjusi paskolų portfelio kokybė. Tačiau Lietuvos banko siūlymas nacionalizuoti „Snorą“ ir pigiausias mokesčių mokėtojams šios situacijos sprendimas – bankrotas buvo rimti išbandymai, su kuriais Vyriausybė susidorojo deramai. Apdraustus indėlius turėję indėlininkai, o jų buvo absoliuti dauguma, greitai ir sklandžiai atgavo savo lėšas (apie 4 mlrd. Lt). Taip buvo išsaugotas pasitikėjimas bankų sistema, kuris yra labai svarbus bet kokiai ekonomikai.
Tai, kad dabartinei Lietuvos Vyriausybei sėkmingai pavyko įveikti viešųjų finansų iššūkius, gerai iliustruoja užsienio ekspertų vertinimai pateikiant Lietuvą kaip pavyzdį panašias problemas sunkiai sprendžiančioms Pietų Europos valstybėms. Pagaliau ir opozicija jokių alternatyvų Vyriausybės pasiūlytam krizės įveikimo planui nesugebėjo pateikti.

Jurgis Razma
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto narys, Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūnas

Naftos gavyba gali sumažėti per 10 metų – ne dėl to, kad ji baigiasi, bet dėl pigesnių elektromobilių ir tobulesnių vidaus degimo variklių.

Žmonės buvo bauginami besibaigiančia nafta nuo pat tada, kai M. King Hubbertui kilo idėja apie „naftos smailę“ jau 6-ajame XX a. dešimtmetyje. Amerikietis geologas, dirbęs „Shell“ kompanijai, nurodė, kad neišvengiamai pasieksime tašką, kai naftos gavyba nustos augti ir pradės mažėti. Kartu pasibaigs pigios naftos, maitinusios pokarinės ekonomikos bumą, era. Ši idėja vis dar kelia aršius debatus ir daugelis ekspertų prognozuoja, kad ištekliams senkant, pasaulinė gavyba pasieks viršūnę iki šio dešimtmečio pabaigos.

Yra ir kitas požiūris. Nedaugelis analitikų prognozuoja, kad iki 2020 metų naftos gavyba pradės mažėti – ne dėl to, kad ji baigsis, bet todėl, kad mums jos nebereikės.

Jie teigia, kad pasaulis atjunks nuo naftos laisva valia, dėl ryškios pažangos transporto priemonių technologijoje. Naftos naudojimo mažėjimas kils ne dėl rezervų išnaudojimo, bet dėl vairuotojų, perkančių elektromobilius ir įprastus automobilius su labai efektyviais varikliais. Jeigu jie teisūs, tai bus ilgalaikis perėjimas nuo naftos prie elektros, kaip pagrindinio transporto energijos šaltinio, kuris sumažins ekonomikos jautrumą naftos kainų šuoliams ir iš naftos gavybos išsiskiriančių šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.

Tai drąsi prognozė. Ar ji gali būti teisinga?

Sprendžiant iš automobilių pramonės investicijų ir paleidžiamų naujų modelių skaičiaus, elektromobilių perspektyvos šviesėja. Visi didieji gamintojai gamina skirtingo elektrifikavimo laipsnio automobilius, pradedant nuo hibridų, tokių, kaip Volvo V60, naudojančių iškastinį kurą ir elektrą, iki tokių, kaip Nissan Leaf semiančių energiją vien iš baterijų (žr. skyrelį „Šeši elektrifikacijos laipsniai“). Iš viso dabar yra apie 130 modelių.

Tačiau jų pardavimas kol kas nuvilia. Bendrai JAV pernai buvo nupirkta dešimtadaliu daugiau automobilių, nei užpernai. Bet tyrimų firmos WardsAuto duomenimis, elektrinių automobilių parduota vos 2,3 procento daugiau. General Motor Chevy Volt parduota penktadaliu mažiau, nei planuota, o elektrinių automobilių pionieriaus Toyota Prius hibridų pardavimas menksta nuo 2007 metų. Tad, ar gali elektriniai automobiliai rimtai paveikti pasaulinę naftos paklausą?

Investicijų analitikai iš Deutsche Bank Niujorke savo pranešimuose teigia, kad elektriniai automobiliai yra žaidimo keitėjai ir jų trumpalaikio poveikio potencialas yra pernelyg nuvertinamas. „Transportas per ateinančius 10 metų tikriausiai pasikeis labiau, nei per praėjusius 50,“ sako Danas Galvesas, banko vyriausiasis automobilių pramonės analitikas. Tai nutiks ne dėl kokio nors neišvengiamo technologinio proveržio, bet dėl tikėtinos santykinės elektra ir vidaus degimo varikliais varomų automobilių kainų transformacijos.

Elektriniai automobiliai yra daug brangesni už benzininius ekvivalentus labiausiai dėl aukštos jį maitinančios ličio jonų baterijos kainos – dabar maždaug 12 000 $. Bet elektromobilių kuro kaina
jau dabar yra daug mažesnė, nei benzininių. JAV, pavyzdžiui, vidutiniu automobiliu nuvažiuoti vieną kilometrą kainuoja maždaug 8 centus, tuo tarpu tokiam pat atstumui įveikti elektromobilio sunaudota elektra kainuoja mažiau nei 2 centus. Europoje, kur kuro mokesčiai aukštesni, šie skaičiai atitinkamai yra 12,5 ir 2,5 cento. Bet kuriuo atveju, skirtumas didžiulis. Tad, norint, kad elektromobiliai galėtų konkuruoti kaina, akumuliatorius turi atpigti tik tiek, kad šis skirtumas jo kainą padengtų ir Galvesas mano, kad tai gali nutikti greičiau, nei daugelis mano.

Pirmiausia jis tikisi, kad dėl masinės gamybos baterijų kainos sumažės – lygiai, kaip tai atsitiko su nešiojamaisiais kompiuteriais – iki mažiau, nei 7000 dolerių 2015 metais. Antra, kuro kainos skirtumas augs kartu su daugelio specialistų prognozuojamu naftos kainų augimu. „Žvelgiant į 10-15 metų perspektyvą, beveik neįmanoma, kad elektrifikacija neatsikąstų gero rinkos gabalo,“ sako Galvesas, kuris tikisi, kad elektromobiliai taps ekonomiškai patrauklūs ir be dabar daugelio vyriausybių skiriamų dotacijų.

Pingančių elektromobilių poveikį sustiprins ir griežtėjanti kuro efektyvumo ir išmetamųjų dujų ribojimo politika svarbiausiose pasaulio automobilių rinkose. Didžiausio pasaulio degalų vartotojo politika greitai taps ir viena iš griežčiausių. 1975 metais tuometis JAV prezidentas Jimmy’is Carter’is priėmė įstatymą, nurodantį JAV automobilių gamintojams privalomus vidutinio kuro efektyvumo standartus. Nuo dešimto dešimtmečio pradžios automobiliams šis skaičius svyravo apie 27 mylias galonui (11,5 kilometrų litrui), bet dabartiniai įstatymai reikalaus dvigubai didesnės kuro ekonomijos (54,5 myl/gal – 23,2 km/l) kuro ekonomijos iki 2025 metų. Standartas kilo nuo 1978 m. ir iki 2020 taps toks aukštas, sako Galvesas, kad automobilių gamintojai nesugebės jų įvykdyti jei neparduos žymiai daugiau elektromobilių. Galvesas tikisi, kad 2020 m. jie sudarys penktadalį visų JAV parduodamų automobilių.

Poveikis bus dramatiškas. Kasdien JAV automobiliai suryja apie 9 millijonus barelių naftos – didžiausią dalį iš kasdienių beveik 90 milijonų barelių (žr. pav.1). Deutsche Bank naftos pramonės analitikai tikisi, kad JAV naftos kris ir iki 2030 bus beveik dvigubai mažesnis.

Automobilių gamintojai iki 2020 metų privalės sumažinti vidutinę emisiją, palyginus su 2015 metų modeliais. Tokie standartai ypač paskatins elektrifikaciją, nes jos reguliuoja ne automobilio gamybos proceso emisijas, o automobilio „duslintuvo emisiją“. Pagal šį matą elektromobilių emisija yra nulinė. Deutsche Bank tikisi, kad 2020 metais 25 % visų Euroje parduodamų automobilių bus elektriniai, spartinantys naftos poreikio mažėjimą.
Nafta vis dar valdo

Tiek žinių apie turtingesnes pasaulio šalis. Kinijoje, kur klesti besivystanti automobilių rinka, naftos poreikis augs mažiausiai dar dešimtmetį. Tačiau pasaulinė įtaka bus ribota, nes dabar Kinijos automobilių parkas yra tik ⅕ JAV. Kinijos vyriausybė irgi stipriai palaiko elektrinius automobilius, kaip vieną iš būdų gerinti miestų oro kokybę ir mažinti šalies priklausomybę nuo importuojamos naftos. Deutsche Bank prognozuoja, kad Kinijoje degalų paklausa pradės mažėti nuo 2025, labiau paplitus elektromobiliams.

Atsižvelgus į visus veiksnius, didžiausia pasaulinė benzino paklausa gali būti jau 2015. „Nuo šio taško, – kompanijos pranešime dėsto Deutsche Bank vadovaujantysis naftos analitikas Paulas Sankey’is – „Manome, nuo tada benzino paklausa negrįžtamai ir vis spartėjančiai mažės.“ Dėl to, teigia jis, pasaulinė žalios naftos paklausa pasuks tuo pačiu keliu maždaug 2020.

Kiti nesutinka su Deutsche Bank analize. Tarptautinė energijos agentūra (International Energy Agency) jau seniai nesutinka su ankstyva pasaulinio naftos tiekimo smaile. Lygiai taip nesutinka ir su naftos paklausos sumažėjimo per artimiausius porą dešimtmečių prognoze. Ji numato, kad kasdienė naftos paklausa kils iki 107 milijonų barelių 2035 metais dėl dabartinės vyriausybės politikos. Fatihas Birolis, agentūros vyriausiasis ekonomistas, mano, kad pasaulyje tiesiog yra per daug automobilių – apie milijardą ir vis daugėja, – kad elektromobiliai padarytų ženklią įtaka per trumpą laiką. Nors daugelis vyriausybių vykdo elektrifikavimo skatinimo politiką, labai abejotina, ar jos pasieks užsibrėžtų taškų. Net jei joms tai pavyktų, sako Birolis, 2020 metais keliuose riedės vos 20 milijonų elektrinių automobilių – maždaug 2 procentai viso automobilių parko.

Stefanie Lang, Londone įsikūrusios investicijų tyrimų firmos Sanford C. Bernstein automobilių analitikė sutinka, kad elektriniai automobiliai padarys tik ribotą progresą per ateinančius 10 – 15 metų. Savo teiginį remia tuo, kad jie išliks vis dar per brangūs ir sulauks aršios konkurencijos iš dabartinės technologijos – vidaus degimo variklių (VDV).

Netgi po šimtmečio tobulinimų, VDV kuro ekonomiją galima smarkiai padidinti, sako Lang, pateikdama tris pavyzdžius. „Stop/start“ mechanizmai, išjungiantys automobilio variklį sustojus kamštyje ar prie šviesoforo, gali vidutiniškai sutaupyti nuo 5 iki 9 procentų, ir tikriausiai taps standartine įranga visuose europietiškuose modeliuose iki 2015 metų. Įdiegus automobiliuose mažesnius variklius su turbinomis, tai pačiai galiai pasiekti jie naudos 3 – 6 procentais mažiau kuro. Tiesioginis kuro įpurškimas, nesumaišius jo prieš tai su oru, leis kuro sąnaudas sumažinti dar 3 – 5 procentais. „Tai nebūtinai yra revoliucinės technologijos,“ pastebi Lang, „bet jos yra žemai kabantys kuro efektyvaus naudojimo vaisiai ir gali sumažinti kuro suvartojimą.“ Ji spėja, kad šios ir kitos žinomos technologijos iki 2020 leis pagerinti efektyvumą 30 procentų.

Dėl to, pasak Lang, automobilių gamintojai galės atitikti JAV ir Europos standartus paprasčiausiai investuodami į laipsnišką egzistuojančių modelių tobulinimą, užuot stengęsi parduoti daugiau elektromobilių.

Tačiau tokie patobulinimai vis tiek turėtų dramatišką įtaką globaliam naftos poreikiui. Nors automobiliai būtų varomi naftos produktais, kitas tyrimas rodo, kaip padidėjęs VDV efektyvumas turėtų panašų poveikį, kaip ir elektriniai automobiliai. Inžinerijos konsultacijos firmos Ricardo, įsikūrusios Londone, analitikai ištyrė automobilių gamintojų planuojamus įdiegti energijos naudojimo efektyvumo patobulinimus, ir įtraukė juos į pasaulinį modelį, kuriame atsižvelgiama į tokius faktorius, kaip vyriausybės politika, demografija ir BVP. Juos nustebino gautas rezultatas, kad pasaulinė naftos paklausos viršūnę pasieks iki šio dešimtmečio pabaigos, ir gali sumažėti 10 procentų iki 2035 metų.

Kaip ir kiti, Ricardo padarė išvadą, kad elektriniai automobiliai padarytų nedidelį poveikį šį dešimtmetį ir kad VDV efektyvumo tobulinimas būtų pagrindinis faktorius.

Nepaisant 80 % didesnio automobilių skaičiaus iki 2035, naftos poreikis labiausiai mažės dėl daugiau, nei dvigubai išaugsiančio VDV efektyvumo, teigia Peteris Hughesas, Ricardo energijos skyriaus vadovas Londone. Kuro sunaudojimą mažina ir kiti faktoriai: senstanti svarbiausių rinkų populiacija, nes vyresni žmonės mažiau važinėja; darbas namuose; ir naftos kainos, net jei Ricardo tyrimo modelyje ji paimta tik 100 $ už barelį iki 2035 metų. Hughesas sako, kad naftos poreikį mažinančių faktorių gausėja ir jie stiprėja. „Pasaulis artėja prie naftos poreikio paradigmos pokyčio.“

Tad ką pati automobilių pramonė mano apie ateitį? Tai, kad vidaus degimo variklių dienos jau suskaičiuotos. Nesenoje apklausoje, KPMG konsultantai paklausė automobilių kompanijų 200 vyriausiųjų vadovų, ar ilgai vyraus tradiciniai varikliai triumfuos prieš elektromobilius. Apie 70 % atsakė, kad nuo 1 iki 10 metų, tačiau tik 18 % manė, kad tai truks dar nuo 10 iki 20 metų.

Viena tokio rezultato priežastis galėjo būti tai, kad elektrifikacija dabar laikoma geriausiu transporto taršos sumažinimo būdu, netgi įvertinus elektros gamybą. Taip yra, nes elektromobiliai yra daug efektyvesni už benzininius automobilius. Paimkime, pavyzdžiui, Nissan Leaf. Jis „kaltas“ tik dėl 99 g CO₂/km, netgi kai jo įkrovimui energija gaminama iš anglies, gamtinių dujų, branduolinės ir atsinaujinančios energetikos. Tai yra 40 % švariau, nei tipiškas benzininis automobis Europoje. Elektrai tampant švaresne, elektrinių automobilių emisija atitinkamai irgi mažės – ne taip, kaip biodegalais ar gamtinėmis dujomis varomų automobilių .

Lang nurodo, kad VDV tobulinimas taps vis brangesnis ir vis mažiau efektyvus, o taršą reguliuojantys standartai vis griežtės. Ji mano, kad lūžis įvyks 2025 metais, kai JAV kuro taupymo standartas pasieks 54,5 mylias galonui (23 kilometrus litrui) ir Europos viršutinė CO₂ emisijos riba naujiems automobiliams bus vos 70 gramų kilometrui. „Bus labai sunku tai pasiekti be didesnės elektrifikacijos,“ sako Lang. Ji ir Hughesas mano, kad tada elektromobilių pardavimas turėtų išaugti.

Atatrankos efektas

Iš vienos pusės žiūrint, nesvarbu, kada elektriniai automobiliai pakeis VDV varomus. Jei variklių pramonė sugebės kaip nors padidinti efektyvumą, klimatui tas išeis į naudą bet kokiu atveju. O jeigu abi ginčo pusės klysta ir nei viena technologija smarkiai nesumažins naftos paklausos?

Superefektyvūs varikliai gali nesugebėti pakeisti naftos poreikio, jeigu jų efektyvumo naudą sugrauš „atatrankos efektas“, kai augantis efektyvumas stimuliuoja didesnį naudojimą. JK Londono Energijos tyrimų centro tyrėjai padarė išvadą, kad nuo 10 iki 30 procentų pasiektos naudos gali būti prarasta, nes efektyvesnus automobilius pigiau vairuoti, kad žmonės jais naudosis daugiau.

Ekonomikos augimas taip pat gali pristabdyti progresą: vienas Tarptautinės energijos agentūros scenarijus rodo, kad kuro ekonomijos pagerėjimą nustelbs didėjantis automobilių skaičius, net jeigu vyriausybės taikys griežtesnes energijos efektyvumo taisykles. Kita vertus, recesija ir taupymas gali prilaikyti progresą, jei vyriausybės apkarpys paramą elektromobiliams.

Jeigu tikėsime Deutsche Bank, Ricardo ir Sanford C. Bernstein, atsitraukimas nuo naftos gali būti ne toks skausmingas, kaip daugelis baiminasi. Bet jeigu technologija nesugebės numalšinti mūsų naftos troškulio, pasiūla sunkiai patenkins paklausą ir „naftos smailė“ gali kilti būtent dėl riboto tiekimo, kaip ir buvo numatyta prieš visus tuos metus.

Šeši elektrifikacijos laipsniai

Mikrohibridas turi įprastą vidaus degimo variklį (VDV) su „stop/start“ mechanizmu, išjungiančiu variklį, vos šiam sustojus kamštyje ar prie šviesoforo. Tai reiškia, kad jam reikės galingesnio švininio akumuliatoriaus ir starterio motoro. Pažangesnės versijos starterį naudoja ne tik variklio paleidimui, bet ir trumpai padeda judėti automobiliui, kai VDV naudojimas mažiausiai efektyvus. Daugelyje naujų automobilių jis yra standartinėje įrangoje ir sumažina kuro sąnaudas 5 – 9 procentais. Paprastai nelaikomas elektromobiliu.
Pushibridis (mild hybrid) yra tarp mikrohibrido ir visiško hibrido. Jis turi regeneratyvinius stabdžius, stabdant automobilį į baterija grąžinančius energiją, kuri kitu atveju būtų iššvaistoma, kaip šiluma; traukos bateriją, naudojamą energijos tiekimui automobiliui, o ne tik starteriui ir papildomai įrangai; elektros motorą. Bet kitaip, nei visiškas hibridas, jo elektros motoras tik padeda VDV ir niekada nevaro automobilio vienas pats – tad irgi nelaikomas elektromobiliu. Honda Civic yra tokio pushibridžio versija.
Prijungiamojo hibrido (plug-in hybrid), tokio, kaip Volvo V60, konfigūracija tokia pati, kaip ir hibrido, ir jis dar turi galimybę krauti bateriją iš elektros tinklo.
Hibridas, toks, kaip Toyota Prius, turi VDV, elektros motorą ir mažą nikelio-metalo hidrido traukos bateriją. Visą elektrą pagamina VDV ar regeneratyviniai stabdžiai. Motorai išdėstyti lygiagrečiai, tad kiekvienas gali sukti ratą nepriklausomai. Yra daug įmanomų kombinacijų, bet paprastai elektros energija automobilį įgreitina iki 40 km/h, tada įsijungia VDV. Naujasis Prius C su vienu galonu degalų gali nuvažiuoti 53 mylias (22,5 km/l).
Didesnio nuotolio elektromobiliai, pavyzdžiui, GM Chevy Volt (arba Vauxhall Ampera Europoje), yra panašūs į prijungiamuosius hibridus, išskyrus tai, kad juose VDV tik gamina elektrą akumuliatoriui ir elektros motorui ir niekada tiesiogiai nesuka ratų. Toks automobilis naudojasi elektros tinklo suteikta energija tik pirmuosius 45 kilometrus ar panašiai, o tada persijungia į VDV gaminamą elektrą iki kito įkrovimo. Volt energijos sąnaudos atitinka 40 kilometrų vienam litrui našumą.
Baterinis elektromobilis, toks, kaip Nissan Leaf, turi tik bateriją ir elektrinį motorą ir visiškai priklauso nuo elektros tinklo ir regeneratyvinio stabdymo. Visiškai įkrautas Leaf gali nuvažiuoti apie 160 kilometrų.

David Strahan
New Scientist, № 2865

Parengė Vytautas Povilaitis

technologijos.lt

Recesija Pietų Europoje vis gilėja, ypač Ispanijoje ir Italijoje, be to, ji persimetė į Kiprą. Prognozuojama, kad ekonominė veikla 2012 m. šiose trijose šalyse sumažės atitinkamai 2, 1,8 ir 1,3 proc.

Pastebėti ir pirmieji ženklai, jog lėtėja Indijos ekonomikos augimas, Argentinoje prastėja verslo klimatas, o tai kelia susirūpinimą dėl besivystančių rinkų. Vis dėlto gyvybinga Indonezijos vidaus rinka sugebės atlaikyti išorėje vykstančius sukrėtimus.
Dėl įmonių veiklą vis labiau apsunkinančių makroekonominių sąlygų verslo rizikos valdymo bendrovė „Coface“ š.m. liepos mėnesį rizikos vertinimus sumažino 6 šalims, įskaitant Ispaniją, Italiją, Kiprą ir Indiją, o 4 šalims nustatė geresnius vertinimus. Dėl prastėjančios ekonominės padėties Pietų Europoje bendrovė suteikė neigiamą perspektyvą Ispanijos ir Italijos A4 vertinimams. Kipro vertinimą dėl jo susirūpinimą sukėlusios situacijos sumažino nuo B iki C.
„Ispanijoje pirmąjį 2012 m. ketvirtį recesija buvo kur kas gilesnė – staigiai smuko pramonės ir paslaugų sektoriai, o gyvenamųjų būstų kainos nuo aukščiausio lygio 2007 m. gruodį yra nukritusios 30 proc. Nedarbo lygis tebekyla, o 2012 m. kovą peržengė 24 proc. Ispanijoje daugėja vėlavimų atsiskaityti ir įmonių bankrotų. Tai pasakytina ne tik apie statybos sektorių, bet ir apie žemės ūkio produktų, elektros prietaisų, cheminių medžiagų, nespecializuotos prekybos sektorius. Dėl lėto ekonomikos augimo neįmanoma sumažinti valstybės skolos, o antrinė skolos rinka išlieka labai įtempta“, – teigia „Coface Lietuva“ Pardavimų ir rinkodaros departamento direktorius Mantvydas Štareika.
Italijos BVP pirmąjį 2012 m. ketvirtį smuko 0,8 proc. – tai trečiasis iš eilės ketvirtis, pasižymintis neigiamais rezultatais. Pramoninės veiklos susitraukimas buvo spartesnis, ypač nukentėjo statybų sektorius, kuriame gamybos apimtis sumažėjo 15,1 proc. lyginant su praėjusiais metais. Nedarbas Italijoje balandį pasiekė rekordinį lygį – 10,2 proc. Reformos gali dar labiau padidinti visuomenės nusivylimą – esant tokioms aplinkybėms, valstybės skolos apimtis atrodo kaip grėsmė, o ekonominio perspektyvumo lygis išlieka smarkiai priklausomas nuo svyruojančių rinkos lūkesčių. „Coface“ pastebi, kad ženkliai pablogėjo Italijos įmonių atsiskaitymai, ypač metalurgijos, žemės ūkio produktų, statybos ir tekstilės sektoriuose.
Kipras tapo penktąja euro zonos šalimi, paprašiusia finansinės pagalbos iš Europos Sąjungos. Neapsaugotas nuo Graikijos rizikos, bankų sektorius didina sisteminę riziką: jų balansas septynis kartus viršija Kipro BVP. Privačios skolos lygis (2011 m. buvo 311 proc. BVP) yra aukščiausias Europoje, o įmonių skola sudaro 186 proc. BVP. Statybos sektorius ir toliau kenčia nuo sprogusio nekilnojamojo turto burbulo, o naftos chemijos produktų pramonei pakenkė elektros tiekimo sutrikimai.
„Coface“ suteikė neigiamą perspektyvą Indijos bendram šalies vertinimui (A3) ir verslo klimato vertinimui (A4). Indijos ekonomikos augimą stabdo silpnėjanti užsienio paklausa ir griežtesnė pinigų politika, vykdyta nuo 2010 m. kovo iki 2011 m. spalio. „Coface“ analitikai tikisi, kad šiemet BVP augs 6,5 proc. Pastarąjį ketvirtį augimas buvo silpniausias per devynerius metus, nes smarkiai susitraukė gamybos apimtis. Rupija, 2012 m. birželį nukritusi 23 proc., ir toliau patiria spaudimą dėl didelės vyriausybės skolos rizikos ir mažėjančių tiesioginių užsienio investicijų. Vykdyti ekonomikos skatinimo planą, nepaisant jos augimo sulėtėjimo, galimybių nepalieka besitęsiantys valiutos sukrėtimai, infliacijos baimė ir valstybės skolos lygis. Be to, po 2012 m. kovo rinkimų susilpnėjusios Kongreso partijos pozicijos lėmė lėtesnį struktūrinių reformų įgyvendinimą. Augimui neigiamą įtaką daro toks verslo klimatas, kai korupcijos lygis nemažėja, infrastruktūros vis dar nėra efektyvios, o smunkanti reguliavimo kokybė kelia nerimą užsienio investuotojams.
„Coface“ sumažino Argentinos verslo klimato vertinimą nuo B iki C dėl įvesto reguliavimo, suvaržančio valiutos keitimą, kuris sukels sunkumų gauti valiutos tiek importuojančioms, tiek eksportuojančioms įmonėms. Besikeičiantis reguliavimas ir didėjantis vyriausybės įsikišimas mažina namų ūkių ir verslo pasitikėjimą bei apsunkina ekonomikos augimą.
Indonezijos atveju „Coface“ suteikė teigiamą perspektyvą šalies (B) ir verslo klimato (C) rizikos vertinimams. Teigiami demografiniai veiksniai skatina vidaus rinką, o žaliavų eksportas į Kiniją leidžia išlaikyti esamą augimo pagreitį. Toliau mažėjanti vyriausybės skolos rizika, įvykdytos bankininkystės sektoriaus restruktūrizavimo reformos ir tebevykstanti kova su korupcija padidino šalies ekonominę jėgą ir gebėjimą išlikti prastėjančio globalaus ekonominio klimato sąlygomis.

Šiuo metu labiausiai finansų krizės purtomos Pietų Europos šalys niekada nebuvo nei Lietuvos verslininkų eksporto, nei investicijų prioritetinės kryptis, tačiau kai kurie verslininkai bando pasinaudoti dabartine padėtimi savo pozicijų įtvirtinimui.

Medinius namus per krizę gaminanti Dariaus Beconio individuali įmonė į Pietų Europos rinkas pasuko per patį krizės įkarštį – 2009 metais. Šiandien įmonė eksportuoja į Italiją, Ispaniją, Portugaliją, o įmonės vadovas Darius Beconis džiaugiasi, kad jokių pokyčių dėl finansinių turbulencijų tose rinkose nepajutęs.
„Mao Dzedunas yra pasakęs: „Kuo blogiau – tuo geriau“. Kai rinkos traukiasi, reikia į jas eiti. Reikia ne verkti, o dirbti, ieškoti klientų ir tarp dešimčių milijonų tose rinkose gyvenančių žmonių atsiras tokių, kuriems reikia namo. Mes nesame papūgos ir kai visi lietuviai susitelkia į Norvegiją, mes iš ten dingstame. Pietų Europos šalių privalumas, kad žmonės mėgaujasi gyvenimu, o nėra susikaustę ir stresuoja kaip vokiečiai“, – savo motyvus eiti į krizės purtomas rinkas atskleidžia D.Beconis. Maža to, lietuviai šiose rinkose netgi plečiasi – šiuo metu dviejuose Ispanijos miestuose kartu su ispanais kuria savo atstovybes ir produkcijos pardavimo aikšteles, o Airijoje ketina statyti jau antrą tokią aikštelę.
Esminių pokyčių nejaučia ir į Ispaniją bei Italiją eksportuojantis klijuotų medienos konstrukcijų gamintojas „Jūrės medis“. Įmonės valdybos pirmininkas Ovidijus Jankauskas tvirtina, kad eksportas į Italiją netgi didėja dėl naujų klientų atsiradimo. „Galbūt kai kurie gamintojai traukiasi iš rinkų ir užleidžia pozicijas mums?“ – svarsto O.Jankauskas.

Vieniems sunkumai, kitiems – galimybės

Lietuvos ambasadų Ispanijoje ir Italijoje darbuotojai pastebi, kad lietuvių verslininkų susidomėjimas šiomis šalimis vos šiek tiek mažesnis nei anksčiau, o labiausiai Ispanijos rinka domisi ir partnerių čia ieško Lietuvos baldų, medienos ir maisto pramonė. Štai „Žemaitijos pienas“ tiekia sūrius į prekybos tinklus Ispanijoje, turi šioje rinkoje savo pardavimo atstovą, o dabar galvoja plėstis Italijoje.
„Kauno grūdų“ įmonių grupei priklausančios bendrovės „Vilniaus paukštynas“ ir „Kaišiadorių paukštynas“ prieš trejus metus pradėjo eksportuoti į Airiją, 2011 metais – į Italiją, nuo šių metų pradžios – į Ispaniją. „Domimės Italijos rinka, nes matome ten galimybių plėstis, o mūsų produktai turi paklausą. Pardavimai Ispanijoje ir Airijoje netgi auga. Į šias šalis eksportuojame šaldytą vištieną, gaminius ir pusgaminius. Sugebame būti konkurencingi kaina ir pasiūlyti aukštos kokybės produktus, todėl stiprios krizės nejaučiame“, – teigia „Kauno grūdų“ įmonių grupės vadovas Tautvydas Barštys.
Mėsos perdirbimo įmonių grupė „Biovela“ taip pat ruošiasi įžengti į Ispanijos rinką, o į Italiją šviežią jautieną tiekia jau 6-7 metus. „Pirmiausia, tiekiame pirmo būtinumo maisto, o ne kitas prekes, be kurių galima gyventi. Be to, jautienos ima trūkti visoje Europoje. Aš manau, kad šios valstybės, kaip Ispanija ir Italija, atsigaus, nes rinkos didelės, o turizmas išvystytas“, – šiomis rinkomis tiki įmonių grupės „Biovela“ vadovas ir savininkas Virginijus Kantauskas.
Vadinamosios PIGS šalys (Portugalija, Italija, Graikija, Ispanija), nors ir smaugiamos skolų, lietuviams patrauklios ir dėl savo dydžio, ir kaip naujos rinkos. Todėl kai kurie verslininkai bando pasinaudoti proga. Tarptautinės prekybos ir finansinio tarpininkavimo įmonės „Pasaulio prekybos“ direktorius Valdemaras Paukštė mano, kad, jei siūlai pigesnį produktą nei vietiniai gamintojai, dabar geriausias metas įeiti į šias skolų krizės purtomų šalių rinkas. Žinoma, dabar tose šalyse ne tokia situacija, kad užsidirbtum didžiulius pelnus, bet gali įgyti žinomumą, kuris pravers krizei pasibaigus.
„Kas ispanams nesaldu, tas lietuviams pakankamai normalu – kas ispanams pragaras, tas lietuviui – normalus gyvenimas. Bet šiose rinkose šiandien reikia siūlyti ne prabangos prekę, o leidžiantį sutaupyti produktą ar paslaugas. Pavyzdžiui, galima siūlyti pigesnes valymo ar inžinerines paslaugas – jos Ispanijoje pakankamai brangios, bet ispanai anksčiau buvo lojalūs savo šalies tiekėjams, o dabar, susidūrę su sunkumais, spjauna į lojalumą: vietinė įmonė gali rinktis ir Lietuvos kompaniją, jei ji prižiūrės jų pastatą pigiau“, – pavyzdį pateikia tarp Ispanijos ir Lietuvos gyvenantis V.Paukštė.
Lietuvos ambasados Italijoje patarėjas ekonomikai Vaidas Karvelis pritaria, kad nors investuotojams Italijoje kyla daug problemų dėl didelių mokesčių, ilgų komercinių ginčų sprendimo terminų, paplitusio mokesčių slėpimo, lietuvių įmonėms šiuo metu yra perspektyvų įeiti į rinką, nes gyventojai mažina vartojimą ir ieško pigesnių prekės ženklų.
Atsiranda ir tokių verslininkų, kurie naudojasi proga „apsipirkti“ – už palankią kainą įsigyti įmonių šiose šalyse ir tokiu būdu įeiti į rinką. Šių metų pradžioje du Ispanijos prekybos tinklus įsigijo „VP grupė“. Ekspertai ir Lietuvos gamintojai tikisi, kad iš paskos į Ispaniją „VP Market“ gali atsivesti ir tiekėjų iš Lietuvos – pirmiausia, maisto produktų gamintojų.

„Pirma pinigai, paskui kėdės“

Vis dėlto Lietuvos pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorius Sigitas Besagirskas mato daugiau rizikos negu galimybių skverbtis į krizės kamuojamas rinkas. Ekspertas tiki geromis Italijos ir Airijos perspektyvomis, tačiau abejoja, ar kada nors augs kitos skolų krizės krečiamos šalys – Ispanija, Portugalija, Graikija. „Problemos gilesnės negu atrodo iš pirmo žvilgsnio – Ispanija, kur milijardai suinvestuoti į nekilnojamąjį turtą, dar atsiskleis neigiama prasme. Kad Portugalija kitų metų viduryje išpirks savo obligacijas, abejoja visi. Graikija seniai bankrutavusi, ji beveik nevykdys savo įsipareigojimų. Italija ir Airija vienintelės šalys, į kurias žiūriu pakankamai optimistiškai: Airija turi investuotojams patrauklią mokesčių sistemą, Italija – labai turtingus namų ūkius, todėl ten problemas galima spręsti keliant mokesčius“, – nagrinėja S.Besagirskas.
Tiesa, Pietų Europos šalyse siaučiančios krizės aidai kartais atsirita ir iki lietuvių – štai vienas „Jūrės medis“ klientas Italijoje tapo nemokus, tad su Pietų Europos šalimis verslo santykių turintys verslininkai pripažįsta, kad teko įvesti papildomų saugiklių. „Atsargiau į šias rinkas žiūrime ir prašome daugiau garantijų – apmokėti visą prekės vertę prieš ją pakraunant išvežimui, ko anksčiau nebuvo. Anot garsiosios Ostapo Benderio frazės, dabar pirma pinigai, paskui kėdės“, – juokauja O.Jankauskas.
Pasak T.Barščio, „Kauno grūdų“ įmonių grupė taip pat imasi atsargumo priemonių – prašo daugiau mokėti iš anksto bei griežtai kontroliuoja visus atsiskaitymus. „Didžiausia rizika eksportuojant į šias šalis – neatsiskaitymas laiku už gautas prekes arba įmonės pasitraukimas iš verslo dėl atsiradusių skolų. Susitarus su klientu dėl išankstinio mokėjimo už prekes, galimybės plėstis toje rinkoje didėja ir mums tai netrukdo plėtoti prekybinių santykių. Kita rizika – nepastovios prekybos apimtys, tačiau maisto produktai nejaučia tokių didelių svyravimų dėl vartojimo. Problemą įžvelgiame tik tame, kad valstybei papuolus į skolų krizę vartotojai imasi dairytis mažesnių kainų, todėl tampa vis sunkiau konkuruoti tokioje rinkoje, kadangi konkuruojame su labai daug vištienos gamintojų pasaulyje“ – apibendrina T.Barštys.

Investicijos mažėja

Nors S.Besagirskas atkreipia dėmesį, kad šiuo metu labiausiai finansų krizės krečiamos šalys niekada niekada nebuvo prioritetinės nei mūsų eksporto, nei importo partnerės, Statistikos departamento duomenys netgi rodo, kad eksportas į daugumą Pietų Europos šalių šiemet per penkis mėnesius netgi paaugo. Palyginus tiek su 2008 metų, tiek su 2010 metų tuo pačiu laikotarpiu, šiemet per penkis mėnesius padidėjo eksportas į Airiją, Italiją, Portugaliją. Po truputį auga ir eksportas į Ispaniją.
Labiausiai Lietuvos verslininkų ryšiai vėsta su Graikija – šiemet, palyginti su 2010 metais, eksportas sumenko. „Su Graikija bendraujame per advokatus ir antstolius. Esame įmerkę 50 tūkst. eurų ir bandome išieškoti, bet nelabai sėkmingai“, – savo liūdna patirtimi dalijasi medinius namus gaminančios įmonės „Tyla“ vienas iš savininkų Arūnas Vaitaitis. Su Graikija ryšius prieš krizę nutraukė ir „Biovela“– ir dėl krizės, ir dėl nepatikimų partnerių.
Vis dėlto jei kaip eksporto rinkomis skolų smaugiamomis šalimis lietuvių verslas dar domisi, noras ten investuoti sparčiai mažėja. Statistikos departamento duomenimis, Graikijoje ir Portugalijoje oficialiai apskaitytų Lietuvos investicijų nėra. Ispanijoje 2007 metais Lietuvos verslas buvo investavęs 1,7 mln. Lt, o kovo pabaigoje jų buvo likę tik 220 tūkst. Lt. Tik Airijoje ir Italijoje investicijų per kelis metus padaugėjo – šiose šalyse atitinkamai investuota 0,89 mln. Lt ir 1,87 mln. Lt.
Kaip sunku pritraukti lietuvių investicijas į šias šalis, įsitikino ir „Pasaulio prekybos“ direktorius V.Paukštė, lietuviams siūlantis investuoti į saulės elektrines Ispanijoje su 7 proc. metine palūkanų norma arba statyti savo elektrinę. Anot V.Paukštės, tai saugi investicija, nes Ispanijoje 90 proc. dienų per metus saulėtų, o elektrinės turi 25 metų valstybės garantijas, tačiau pasiryžusių investuoti savo pinigus į Ispaniją kol kas neatsirado.

Lietuvos eksportas į skolų krizės purtomas šalis, mln. Lt
2008 m. (Sausis-gegužė)    2010 m. (Sausis-gegužė)    2012 m. (Sausis-gegužė)
Airija    86    75     93,5
Graikija    14,9    22,9    21,4
Ispanija     480    217    258,7
Italija    365    374    536,9
Portugalija    57    46,6    64

Šaltinis: Statistikos departamentas

Ekonomika dažniausiai vertinama skaičiais, o ne jausmais. Tačiau geriausiai suprasti, ką tie skaičiai reiškia, galima tik suvokus, kuo gyvena krizės ištiktų šalių žmonės.

50 proc. “Bloomberg” apklaustų analitikų įsitikinę, kad Graikija šiemet išstos arba bus išmesta iš euro zonos. Tuo neabejoja ir “The Economist” ekspertai, ir, regis, patys graikai. Prieš keletą metų būta tik retorinių pasvarstymų, kas būtų, jei Graikija paliktų euro zoną, o dabar klausimas keliamas jau visiškai kitaip: kaip techniškai įgyvendinti jos pasitraukimą iš euro zonos ir kokių šalis patirtų ekonominių tokio pasitraukimo padarinių. Tačiau dar svarbiau, kaip tuos padarinius pajustų šalies gyventojai, kurie jau dabar slegiami tiek didžiulio nedarbo, tiek mažėjančių atlyginimų bei pensijų.
Lygiai taip pat nesiliauja kalbos ir apie Portugalijos, Ispanijos, Italijos ar Airijos ekonominę padėtį, šios šalys reguliariai koneveikiamos už netinkamą elgesį su pinigais, joms grasinama įvairiomis sankcijomis ir baudomis, tačiau ir vėl labai dažnai pamirštami paprasti tų šalių žmonės: keliamas klausimas, kaip dar labiau sudrausminti tų šalių politikus, bet retai svarstoma, kaip dar vienus metus išgyvens tų šalių piliečiai.
Todėl “Veidas” nusprendė pasiteirauti, kaip ekonominę padėtį, politikų sprendimus ir savo pačių gyvenimą vertina Graikijos, Portugalijos, Italijos gyventojai. Jie sutiko atskleisti, kaip krizė paveikė kiekvieno iš jų, taip pat jų artimųjų gyvenimą, pasidalyti mintimis, kokias jie mato savo šalies ateities perspektyvas.
Žinoma, tai neblogai atskleidžia ir gyventojų apklausos. Pavyzdžiui, pajamų sumažėjimą per pastaruosius dvejus metus asmeniškai pajuto 74 proc. graikų, 72 proc. portugalų, 65 proc. ispanų ir 65 proc. italų.
Kad šalies ekonominė padėtis artimiausiu metu ne gerės, o dar labiau blogės, įsitikinę 98 proc. graikų, 80 proc. portugalų, 52 proc. italų. Pagaliau, kad šalyje įvyks didesnis ar mažesnis perversmas, ekonomikos griūtis ar bent valdžios pokytis, neabejoja po 84 proc. graikų ir portugalų ir 71 proc. ispanų.
Tačiau kaip šiose apklausose atsiskleidžiančios mintys ir nuotaikos apibūdinamos pačių žmonių lūpomis?
Visi “Veido” kalbinti pašnekovai sutartinai tvirtina, kad gyventojų nuotaikos pasiekusios pavojingą ribą: aistros kunkuliuoja, neapykanta valdžiai yra didžiulė, pasipiktinimas Europos Sąjungos reguliuotojais – sunkiai nusakomas žodžiais. Juk žmogui, kuris neteko darbo ir negali susirasti naujo ar kurio pajamos sumažėjo dviem trečdaliais, o mokesčiai padidėjo daugiau nei dvigubai, nė motais kaltųjų paieška ar politikų aiškinimai, kad diržus susiveržti teks dar labiau ir tai tęsis neapibrėžtą laiką.
Juk Graikijoje nedarbas šiuo metu siekia 21,7 proc., Ispanijoje – 24,1 proc., Portugalijoje – 15 proc., ir šių skaičių niekaip neužglaisto faktas, kad Ispanijai 2012-aisiais galbūt pavyks įgyvendinti biudžeto deficito rodikliui keliamus reikalavimus, o Portugalijai šiemet gal pasiseks išvengti Graikijos likimo ir prašyti dalinio skolų nurašymo.
Taigi ko tikisi, kuo gyvena ir kaip savo šalies ekonominę padėtį vertina Graikijos, Portugalijos ir Italijos gyventojai?

Graikija, Atėnai
Reklamos fotografas ir dizaineris George’as Pasias

Situacija Graikijoje darosi nepakeliama, ir tai aš jaučiu asmeniškai. Priklausau vidurinei klasei ir jaučiu labai realią grėsmę, kad tuoj nebeišgalėsiu apmokėti net mėnesio sąskaitų, turint omenyje, kad privalau išlaikyti dvi savo dukras, studijuojančias universitete. Mano pajamos, palyginti su prieškriziniu laikotarpiu, sumažėjo dviem trečdaliais, o sąskaitos per dvejus metus išaugo 60 proc. Tai pajutau ne tik aš – Graikijoje visi atlyginimai ir pensijos sumažėjo maždaug per pusę. Pastaruosius dvejus metus jaučiamės taip, tarsi būtume lifte, kuriuo iš terasos ant daugiaaukščio namo stogo į rūsį nusileidžiama maždaug per dvi sekundes.
Bet ne vien ekonominė padėtis kelia didžiulį stresą. Graikijoje stulbinamai padidėjo nusikalstamumas, o Atėnuose naktį dabar pavojinga net išeiti į gatvę. Čia siautėja banditai ne tik iš Rusijos, Albanijos ar Pakistano, bet ir vietiniai, kuriems pablogėjusi ekonominė padėtis leido pasijusti nevaldomiems.
Visa tai dar labiau kaitina visuomenės aistras. Anksčiau būčiau sakęs, kad nuotaikos revoliucinės, o dabar manau, kad ore tvyro tikro socialinio sprogimo nuojauta. Žmonės balansuoja ties savo galimybių riba, jų kantrybė visiškai išsekusi. Ir jei niekas nesikeis ir padėtis tik blogės, neabejoju, kad tas sprogimas tikrai įvyks, o padarinių net nesiimčiau prognozuoti – jie nenuspėjami.
Žinoma, egzistuoja ir politinių būdų dabar susiklosčiusiai situacijai išspręsti. Mano nuomone, Graikijos padėtis į gera pasikeistų tuo atveju, jei per kitus parlamento rinkimus būtų išrinktos radikalios kairiosios jėgos. Manau, tik taip mes galime turėti bent šiokios tokios įtakos ES sprendimams.
Beje, nenorėčiau, kad Graikijai tektų pasitraukti iš euro zonos, bet jei padėtis ir toliau tik blogės ir žmonėms nebus suteikta jokios vilties, pasitraukimas, ko gero, bus geriausia išeitis.

Portugalija, Lisabona
IT specialistas Ricardo Salta

Krizę Portugalijoje pajuto kone kiekviena šeima. Praradus darbą vėl įsidarbinti beveik nėra galimybių – visi arba tik desperatiškai ieško pajamų šaltinio ir geriausiu atveju gyvena iš pašalpų, arba dirba pagal trumpalaikius kontraktus, kaip laisvai samdomi specialistai, be socialinių garantijų. Pats nesiskundžiu – turiu idėjų, neseniai sukūriau populiarią interneto svetainę, gaunu pajamų iš įvairių IT projektų, bet visos šios pajamos nėra stabilios, ir kol Portugalijos ekonominė padėtis nepasitaisys, kitaip ir nebus.
Blogiau yra vyresnės kartos žmonėms, kurie nėra tokie lankstūs ir kurie visą gyvenimą dirbo pagal profesiją, o dabar didžiulė jų dalis neteko darbo. Pavyzdžiui, taip nutiko ir mano tėvų šeimoje: mano tėvas gydytojas neseniai prarado darbą, nes buvo mažinamas gydytojų etatų skaičius, ir nemanau, kad artimiausiu metu susiras kitą. Tai itin kebli situacija, nes tėvų pajamos labai smarkiai sumažėjo – jie svarsto galimybę parduoti namą, iki minimumo apribojo savo išlaidas. Taip gyvena daugybė portugalų, ką jau kalbėti apie pensininkus, kurie iš viso neįsivaizduoju, kaip suduria galą su galu.
Žinoma, ne vieną gelbėja turizmas – ir toliau populiarios kaimo turizmo sodybos, nesiskundžia kelionių, poilsio organizatoriai, viešbučių savininkai. Tačiau miestuose padėtis itin įtempta, nepasitenkinimas valdžia pasiekęs maksimalų lygį. Manau, kad kylantis gyventojų pasipiktinimas anksčiau ar vėliau baigsis revoliucija.
Beje, portugalai pasižymi labai dideliu įsitraukimu į politinį gyvenimą. Nepažįstu nė vieno žmogaus, kuriam nerūpėtų politika. Visi turi savo įsivaizdavimą, ką ir kaip reikia keisti, viešojoje erdvėje nesiliauja diskusijos bei ginčai, ir, mano manymu, tai labai sveikintina: kad ir kokia supuvusi būtų šalies politika, bent jau visuomenė yra sveika ir mąstanti. Tikiuosi, kad daugumos protas įveiks mažumos stagnaciją ir Portugalijoje įvyks tikras perversmas.

Italija, Roma
Žurnalistas Alessio Jacona
Nemanau, kad oficialiai pateikiami skaičiai taip jau nieko nereiškia – iš dalies jie visai neblogai atskleidžia visuomenės nuotaikas. Kaip žurnalistas, galiu pasakyti, kad kuo ekonominiai rodikliai blogesni, tuo mano pašnekovų nuotaika prastesnė, o nepasitenkinimas valdžia didesnis. Deja, tikroji padėtis Italijoje netgi blogesnė, nei skelbia oficialioji statistika, ir žmonės tai nujaučia. Pavyzdžiui, neseniai “Demos-Coop” institutas, tiriantis visuomenės nuotaikų svyravimus, pranešė, kad daugiau nei 50 proc. italų save priskiria jau net ne vidutinei, o žemesnei ir žemiausiai visuomenės klasei. Tai labai iškalbingi skaičiai. Prieš krizę taip manė tik 20 proc. italų, tad nuotaikų ir jausmų pokytis akivaizdus.
Tą patį pastebiu ir kalbėdamasis su savo pašnekovais: daugelis jų jaučiasi gyvenantys net ne sunkmečio, o labai didelės krizės sąlygomis. Ir vėlgi tai patvirtina apklausos. Pavyzdžiui, “Nextplora” apklausa atskleidė, kad net 71 proc. italų mano, jog šalies ekonominė padėtis yra ne bloga, o tragiška. Na, o kai kalbama apie Italijos ekonomikos perspektyvas, pesimistų yra dvigubai daugiau nei optimistų (pastarųjų – vos 24 proc.).
Nežinau, prie kurių priskirti save: matyt, irgi prie pesimistų, nes nematau valdžios veiksmų, kurie leistų tikėtis ženklaus situacijos pagerėjimo. Kas Italijai dabar padėtų? Mano įsitikinimu, svarbiausia – tai skaitmeninė ekonomika, paremta inovacijomis. Tai leistų reformuoti viešąjį sektorių, sutaupytų milijardus, be to, inovacijos pasklistų po visus sektorius. Ir dar, žinoma, labai reikia sėkmės. Pageidautina – kuo greičiau.

BFL

Mūšis, paliaubos, kompromisų nesilaikymas, vėl surikiuotos kariaunos, po to vėl momentinės paliaubos, taip pat pasibaigusios žodžio sulaužymu, vėl kaktomuša. Maždaug taip galima apibūdinti tai, kas aukščiausiuose valstybės valdžios ešelonuose vyksta jau trečias mėnuo. Konservatorių ir liberalcentristų, dviejų valdančiosios daugumos brolių, dvikova žūtbūtinė. Tarpusavio apsižodžiavimuose, seniai peržengusiuose ne tik politinės kultūros, bet ir nekaltumo prezumpcijos ribas, atrodo, seniai užmiršti ne tik valstybės interesai, bet net konflikto priežastys.
Prezidentė kaip mama leido vaikams pasimušti, net pakurstė nesutarimus, o paskui vėl liepė taikytis. Dalis valstybės piliečių patikėjo sąmokslo teorijomis apie rengiamus vos ne valstybės perversmus ir mitinguose grūmoja visiems manantiems kitaip. Tam tikroje žiniasklaidoje tiražuojama operatyvinė nepatikrinta medžiaga kelia nerimą ne tiek dėl savo turinio, kiek dėl akivaizdaus fakto, kad valstybės specialiosios tarnybos, tiksliau, šiuo atveju tarnyba, savo informaciją (ar dezinformaciją) panaudoja politinėms kovoms.
Kas iš tikrųjų atsakingas už tokį politinį chaosą, ir dar tokiu laiku, kai valdančioji dauguma turi paskutinį šansą padėti juridinius pagrindus savo visos kadencijos prioritetiniam tikslui – energetinei nepriklausomybei?

Pirmi kovą pradėjo konservatoriai
„Tikrosios problemos, nuo kurių prasidėjo konfliktas – „Snoras“ ir jo bankrotas, sąmoningai pamirštos. Viskas suvesta į kovą, kurią Tėvynės sąjunga vadina kova už teisingumą, bet ji labai panaši į rinkimų agitacijos pradžią“, – mano politologas Vladimiras Laučius.
Per skandalo triukšmą mažai kas beprisimena, kad tai nebuvo kažkoks sąmoningas FNTT ir jos vadovų puolimas: aštuoni skirtingų institucijų pareigūnai, žinoję apie planuojamą operaciją „Snore“, buvo patikrinti melo detektoriumi, aiškinantis, kuris iš jų nutekino valstybės paslapčiai prilygstančią informaciją, galėjusią sukelti pavojų ne tik bankų sistemos, bet ir visos valstybės stabilumui. Dviem – FNTT direktoriui Vitalijui Gailiui ir jo pavaduotojui Vytautui Giržadui poligrafo rezultatai buvo nepalankūs. Po to prasidėjo sunkiai prognozuojami įvykiai: konservatorių lyderis premjeras Andrius Kubilius ėmė pats diktuoti klausimus poligrafininkui, pareigūnus atleidęs iš darbo vidaus reikalų ministras Raimundas Palaitis imtas kaltinti klanų rėmimu, nors atleidimas, atrodytų, logiškas, nes ką FNTT galėtų veikti vyrukai, kuriems panaikintas leidimas dirbti su slapta informacija.
Politologo V.Laučiaus įsitikinimu, tai konservatoriai pradėjo politinę kovą, pareiškę, kad jiems netinka FNTT vadovų atleidimas ir tokį sprendimą priėmęs ministras. Galiausiai puolimas buvo nukreiptas ir prieš prezidentę, nes susikirto jos ir premjero vadovaujamos partijos požiūriai. Atrodęs kaip tradicinis priešrinkiminis šou, skandalas pradėjo įgauti pavojingą pagreitį, keldamas kur kas rimtesnius klausimus, nei kas kelis mėnesius iki rinkimų pabus vidaus reikalų ministru.

Kuo tokia išskirtinė FNTT
Net darant prielaidą, kad FNTT vadovai gali būti ir nekalti dėl informacijos apie „Snorą“ nutekinimo (nes melo detektorius kitose valstybėse paprastai būna papildomas, bet ne vienintelis kaltės įrodymas, o šiuokart apie kitus įrodymus R.Palaitis tik neaiškiai mykia), vis dėlto kodėl dėl tų dviejų asmenų ant kortos konservatoriai stato viso šios kadencijos Seimo ir energetikos projektų, kurie buvo konservatorių valdymo pagrindinis tikslas, likimą?
Niekas neprisimena, kad konservatoriai taip karštligiškai gintų kokį kitą pareigūną, nes nėra ko prisiminti. Prieš kelerius metus dėl labai panašios kaip šįsyk priežasties – galimo slaptos informacijos nutekinimo konservatoriams – iš Valstybės saugumo departamento išmesti aukšti pareigūnai Vytautas Damulis ir Kastytis Braziulis. Tačiau konservatoriai jų taip aklai negynė. „Kas sakė, kad jiems nepadėjome? Suradome darbą energetikos įmonėje, o kodėl juos iš ten atleido, reikia klausti energetikos ministro ar dar aukščiau“, – aiškina įtakingas konservatorius Jurgis Razma.
Vis dėlto darbo suradimas (kas, švelniai tariant, nerodo didelio teisingumo paprastų piliečių atžvilgiu) – ne tas pat, kas bandymas grąžinti į postą. O ar kas iš politikų gulė ant bėgių, kai buvo atleidinėjamas STT vadovas Valentinas Junokas, kada šis užkliudė zuokinio „Rubicono“ interesus, ar kai iš posto politikų imtas ir išspirtas vienu geriausių kriminalistų vadintas policijos generalinis komisaras Vytautas Grigaravičius? Galų gale konservatoriai taip nesižudė net dėl keturių šią kadenciją kritusių savo partijos ministrų.
Ką konservatoriai taip aprauda – kvalifikuotus specialistus ar galimybę per juos valdyti labai svarbią instituciją?
Beje, net jei konservatoriams pavyktų grąžinti V.Gailių į postą, jie jau padarė meškos paslaugą ir jam, ir visai institucijai: ar po rinkimų atėjusi nauja valdančioji dauguma pasitikėtų FNTT vadovu, kuris taip proteguojamas vienos partijos? Nors V.Gailius atmetė prezidentės užuominas, kad FNTT tikslingai nesidomėjo konservatorių rėmėjais, vis dėlto toks vienos partijos įtūžis praradus jų siūlytą ir, R.Palaičio teigimu, premjero atstovo konkurso komisijoje balsu laimėjusį postą pareigūną nekelia iliuzijų apie tarnybos apolitiškumą.
Skandalo įkarštyje eskaluota, kad FNTT vadovų atleidimas – tai liberalcentristų kerštas, nes FNTT pajudino jų rėmėjų firmas. Tačiau, bent jau liberalcentristų tikinimu, firmelės, paaukojusios neženklias sumas per rinkimus, tikrai nepakankama priežastis įsiūbuoti politinio gyvenimo pamatus.
Ieškant gilesnių FNTT skandalo priežasčių svarbus faktas, kad tai vienintelė politikams likusi tiesioginės įtakos specialiųjų tyrimų institucija: jos vadovus skiria vidaus reikalų ministras, o STT, VSD, Generalinės prokuratūros vadovų skyrimo procedūroje, o kartu ir įtakos balanse, galutinio parašo teisė priklauso prezidentui. D.Grybauskaitė dar prieš dvejus metus reikalavo FNTT reformos, bet politikai apsiribojo kosmetinėmis permainomis ir vadovo pakeitimu.
Kauno technologijos universiteto Politikos ir viešojo administravimo instituto direktorius Algis Krupavičius primena, kad V.Gailiaus paskyrimu Prezidentūra nebuvo patenkinta, – tokią nuomonę išdėstė prezidentės patarėjas Jonas Markevičius. Gal V.Gailiaus išmetimas iš posto – revanšas? Kodėl liberalcentristai, remiami prezidentės, taip skubinosi skirti naują vadovą, nors daugybei valstybės įstaigų ilgai vadovauja ar vadovavo laikini vadovai? Tokia skuba panašesnė į bandymą perimti iš konservatorių galios centrą, nei į bandymą depolitizuoti tarnybą.
V.Laučiaus manymu, tokia įnirtinga kova dėl dviejų pareigūnų gali kelti prielaidą, kad ginamas ne teisingumas, o klaninio pobūdžio interesai: „Neramu dėl Lietuvos, kurios viešojoje erdvėje informacinius ir net politinius partinius karus kovoja ir dalis žiniasklaidos. Tai panašu į gerai organizuotą puolimą, manipuliavimą patiklių žmonių nuomone, nors elementari politinė įžvalga leidžia manyti, kad viskas daroma dėl rinkimų, o ne dėl teisingumo.“
Konservatorių partijos sąsajas su „MG Baltic“ ir jos valdoma žiniasklaida bei su ja bendradarbiaujančia „Achemos“ grupės mass media nesunku įžvelgti, kaip ir kai kurių šios žiniasklaidos, verslo ir politikos asmenų komunikacinius tinklus, pradedant tuo, kad įtakingiausias premjero patarėjas Virgis Valentinavičius į jo komandą atėjo iš „MG Baltic“.

Liberalcentristus iš koalicijos – bet kokia kaina
Vis dėlto jei FNTT skandalas būtų rankų lenkimo varžytuvės, šiandien konservatoriai būtų nugalėtojai. Kitaip ir būti negalėjo, nes jų ir liberalcentristų svorio kategorijos skirtingos tiek pagal mandatų skaičių valdančiojoje koalicijoje, tiek pagal dabartinius pasitikėjimo reitingus. Konservatorių pusėje teisybė, kad kolegialiame organe – Vyriausybėje sunku dirbti, kai vienas ministras demonstratyviai nepaklūsta premjerui ir kolegialiai nuomonei.
O A.Kubiliui teko iš tiesų nepavydėtina situacija: ministro nesuvaldo, savo partijos – juo labiau, nes vos sutikęs su kokiu kompromisu savo vadovaujamos partijos užpuolamas patyčiomis, kad į jį valosi kojas, ir priverčiamas elgtis priešingai – diktuoti liberalcentristams ultimatumus ar iškreipti prezidentei duotą pažadą, jog FNTT buvę vadovai į darbą galės grįžti tik teisiniu keliu, o ne greitutėliai reformavus FNTT.
Liberalcentristai elgiasi tik tiek geriau, kad R.Palaitis tesėjo žodį atsistatydinti, tiesa, dar spėdamas prieš premjero valią paskirti naują FNTT vadovą. Tačiau konservatoriai išsidavė, kad jiems ministro galva – menkas kovos trofėjus, nes svarbiausia susigrąžinti FNTT. Konservatoriams, ko gero, trūks plyš rūpi ištremti liberalcentristus iš valdančiosios koalicijos. Konservatoriai akivaizdžiai provokuoja, kad šie prarastų kantrybę. Vos R.Palaitis pareiškė atsistatydinąs dėl ramybės, bet ne dėl klaidų, Seimo pirmininkė Irena Degutienė viešai ėmė džiūgauti, kad pagaliau jis pripažino klydęs. Konservatoriai grasina atimsią iš liberalcentristų vidaus reikalų ministro postą, mat pasikeitė koalicijos proporcijos, nors nieko nekeitė nei tada, kai perėmė ne jiems skirtą Seimo pirmininko postą, nei tada, kai subyrėjo valinskininkai.
Seimo konservatorių frakcijos seniūnas Jurgis Razma, kad ir kokios būtų skelbiamos paliaubos, nenuilsdamas kartoja, kad koalicijos de facto nebėra, ir neslepia, kad prieš liberalcentristus eitų obuoliauti su bet kuo. Regis, taip ir daro: paramos prašė “darbiečių”, nesunku prognozuoti, ko mainais, sudarė prielaidas grįžti į Seimą Rolandui Paksui (dalis nedalyvavo balsavime, kai kurie balsavo už). Vertybine save vadinančiai partijai – per daug keistenybių. O jei cituotume partijos radikalus, visai neatpažintume konservatorių tapatybės.

Visi pralaimėję
A.Krupavičiaus nuomone, nė vienas konflikto dalyvis nėra šventas, o skirtingais jo etapais buvo svarbūs skirtingi veikėjai. Nėra šiame konflikte ir laimėtojų.
ISM dėstytojas politologas Vincentas Vobolevičius konfrontuojančių partijų elgsenoje įžvelgia ne tik Lietuvoje prieš rinkimus prasidedančius pokyčius bandant save kuo sėkmingiau pozicionuoti. Jis daro prielaidą, kad gal liberalcentristai, atleisdami FNTT vadovus, neplanavo iš to darytis rinkimų žaidimo, bet susiklosčius tokioms aplinkybėms pasinaudojo įprasta schema: mažesnės nepopuliarios partijos prieš rinkimus dažnai pabando atitolti nuo nepopuliarių didesniųjų, su kuriomis buvo valdančiojoje koalicijoje. Partijos bando lošti korta, kad juos skriaudžia, nes žmonėms patinka remti skriaudžiamuosius, kaip buvo R.Pakso atveju.
O I.Degutienės siūlyti priešlaikiniai rinkimai liepą būtų šansas konservatoriams: vasarą rinkėjai mažiau aktyvūs, kas palanku nuolatinių rinkėjų branduolį turintiems konservatoriams, be to, dar nebūtų užsimiršusios FNTT skandalo emocijos.
Politologas V.Laučius daro prielaidą, kad konservatoriams šis skandalas – išsigelbėjimas prieš artėjančius rinkimus. „Partija valdžioje išbuvo štai beveik visą kadenciją, visą laiką išlaikė svarbiausius postus ir koalicinę daugumą Seime, tad jai reikės prisiimti ir atsakomybę už nenuveiktus darbus, o geresnį pasiteisinimą, kaip ilgai besitęsiantis skandalas, sunku rasti. Ši partija mėgsta ieškoti priešų, rodyti į juos pirštais. Štai ir sugalvojo, kaip būnant valdžioje skleisti opozicinius šūkius savo rinkėjams mobilizuoti“, – mano V.Laučius.
Tačiau A.Krupavičius mano, kad pastarųjų savaičių konflikte didžiausia atsakomybė teko prezidentei. „Ji galėjo išspręsti konfliktą, tam turėjo visus svertus savo rankose, bet tuo nepasinaudojo“, – apgailestauja politologas.
Prezidentė, nepatenkindama premjero teikimo atleisti vidaus reikalų ministrą, vis dėlto įkalė konflikto pleištą dar giliau. Ir vis tiek vėliau buvo priversta R.Palaitį paaukoti. Taip galėjo pasielgti iš karto, neleisdama įsisiūbuoti konfliktui, nors, antra vertus, konservatoriai jau pademonstravo, kad R.Palaičio galva jiems nelabai rūpi.
Konservatorių ir liberalcentristų paliaubų požymių bent jau kol kas – nė ženklo. „Pasitikėjimo krizė tęsiasi, ir labai abejotina, ar ją pavyks išspręsti iki Seimo rinkimų rudenį, kaip ir apskritai ar koalicija tiek gyvuos“, – prognozuoja A.Krupavičius.
Premjeras A.Kubilius darnaus darbo iliuzijų nebeturi, nes pats prasitarė, kad dėl Visagino AE koncesijos sutarties teisinius aktus priims dar šis Seimas, o kiti šio projekto klausimai liks kitai kadencijai.
Net darant naivią prielaidą, kad abi konfliktuojančios partijos, kaip deklaruoja, gina teisybę, tebesitęsianti koalicijos brolžudystė atskleidė daug rimtesnes problemas nei elementari priešrinkiminė kova: partijos pasirengusios aukoti savo vertybinius principus ir prioritetinius tikslus, kad tik galėtų manipuliuoti institucija, kuri turėtų kovoti su korupcija nepaisydama partinės priklausomybės.

Konservatorių ir liberalcentristų nesantaikos chronologija
Sausis
Į viešumą praslysta informacija, kad FNTT direktorius V.Gailius tikrintas melo detektoriumi, tiriant informacijos apie operaciją „Snore“ nutekinimą. Rezultatai jam nepalankūs. Konservatorių lyderis premjeras A.Kubilius pats suformuluoja klausimą papildomam tyrimui poligrafu – kad būtų klausiama, ar jis nenutekino informacijos žiniasklaidai, o ne kam kitam. Šis tyrimas V.Gailiui palankus, jo pavaduotojui V.Giržadui – ne. V.Gailius nesutinka jo atleisti iš darbo.
Vasario 14 d.
Vidaus reikalų ministras R.Palaitis FNTT vadovams panaikina leidimą dirbti su slapta informacija ir tuo pagrindu atleidžia iš darbo.
Vasario 21 d.
Seimo Antikorupcijos komisija imasi tyrimo, po kurio padaro išvadą, kad FNTT vadovus į postus būtina grąžinti, ministrą R.Palaitį – atleisti.
Vasario 22 d.
Mitinge prie Prezidentūros reikalaujama grąžinti FNTT vadovus į darbą, kovoti su klanais teisėsaugos srityje.
Kovo 6 d.
Premjeras prezidentei teikia ministro atleidimą, bet ši jo netenkina.
Kovo 12 d.
Seimo pirmininkė I.Degutienė pasiūlo liepą rengti pirmalaikius rinkimus.
Kovo 14 d.
Vakare konservatorių prezidiumas priima ultimatumą: atsistatydinti R.Palaičiui, grąžinti FNTT vadovus į darbą, nutraukti konkursą į FNTT vadovus, per tris dienas parengti ir Vyriausybėje patvirtinti FNTT pertvarkos projektus.
Kovo 15 d.
Vyriausybė rekomenduoja R.Palaičiui stabdyti FNTT vadovo konkursą, šis sutinka, bet vėliau persigalvoja.
Konservatoriai skelbia, kad koalicijos de facto nėra, ir ieško paramos nesvarbu kokios ideologinės krypties partijose.
Kovo 17 d.
Mitinge prie Seimo – reikalavimai atleisti R.Palaitį, grąžinti į pareigas FNTT vadovus.
Kovo 19 d.
Prezidentė skelbia paliaubas: R.Palaitis sutiko atsistatydinti, o FNTT vadovai galės grįžti į postą, tik teisiniu, o ne politiniu keliu. Tačiau A.Kubilių bendrapartiečiai spaudžia kuo greičiau grąžinti juos į darbą. Tada premjeras pareiškia, kad teisinis kelias reiškia ekstra reformuoti FNTT ir taip sudaryti sąlygas atleistiesiems grįžti į darbą.
Kovo 21 d.
R.Palaitis įteikia premjerui atsistatydinimo pareiškimą, tačiau nuo 26 d., kad dar spėtų paskirti naują FNTT vadovą. Seimo Antikorupcijos komisija paskelbia, kad laimėjęs konkursą K.Jucevičius galbūt pradangino per šimtą slaptų FNTT dokumentų, šis tai neigia.
Kovo 22 d.
Premjeras reikalauja atidėti naujo FNTT vadovo skyrimą, R.Palaitis jį paskiria.
Kovo 23 d.
Konservatoriai pareiškia, kad vidaus reikalų ministro posto liberalcentristams nebeatiduos.

Išaugusi rizika dėl antros pasaulinės recesijos bangos ir atsinaujinusios bankų krizės – didžiausios grėsmės, su kuriomis šiuo metu  susiduria pasaulio bankininkystės sektorius.

Makroekonominė rizika vertinama kaip didžiausia iš 30-ies galimų rizikų, kurias patiria bankai, atskleidė naujausia  tarptautinė bankininkystės sektoriaus apžvalga “Banking Banana Skins”.

Kasmetinė CSFI (angl. Centre for the Study of Financial Innovation) ir „PwC“ bankininkystės sektoriaus apžvalga parengta remiantis daugiau kaip 700 bankininkų, bankus reguliuojančių institucijų ir bankininkystės sektoriaus apžvalgininkų apklausa, vykdyta 58 – iose pasaulio šalyse.

Apklausa parodė, jog susirūpinimas dėl bankų ateities yra didžiausias per 13 tyrimo metų. Didžioji dalis  respondentų tikisi ateityje sulaukti daugiau bankų nacionalizavimo ir bankroto atvejų. Pagrindinė nerimo priežastis – euro zonos krizė, susijusi su keleto šalių finansinių įsipareigojimų nevykdymu.

„Atlikta apklausa parodė, jog bankininkystės sistema yra vertinama kaip  silpna ir nestabili.  Vis aiškiau jaučiamas bankų nerimas dėl grėsmių, susijusių su neramumais euro zonoje, dėl gręsiančio papildomo kreditų įšaldymo ir nežinios dėl nuolat besikeičiančių įstatymų“, – teigia „PwC“ vadovaujantysis partneris Lietuvoje Chris Butler.

Euro zonos žlugimas turėtų neigiamos įtakos bankams ne tik Europoje, bet ir pagrindiniuose pasaulio regionuose. JAV, Kanados, Kinijos, Argentinos ir Australijos šalių bankininkams euro krizė kelia didžiausią susirūpinimą.

Pirmoji žlugimo pasekmė būtų milžiniški kreditų nuostoliai (2 vieta reitinge). Po to sektų finansavimo krizė ir sunkumai išlaikant bankų likvidumą bei naujo kapitalo pritraukimo galimybių sumažėjimas (3 ir 4 vieta reitinge).

Šią situaciją komplikuoja padidėjęs politinio aparato kišimasis (5) ir reguliacinė bankininkystės sektoriaus aplinka (6). Nors įstatymų leidimo iniciatyvomis siekiama numatyti kaip išvengti bankų krizės, įstatymų pasikeitimai taip pat kelia sąmyšį ir reikalauja papildomų sąnaudų bei apsunkina kreditų ekonomikai išdavimą.

Tyrimas taip pat parodė, jog didelį respondentų susirūpinimą kelia bankų sugebėjimas atsigauti po krizės. Sparčiai kylanti rizika yra bankų veiklos tęstinumas, t.y. bankų sistemos sugebėjimas išgyventi didžiąsias finansinių institucijų nesėkmes.

Pirmą kartą „Banking Banana Skins“ tyrimas atskleidžia, kad bankų veiklos rizikos vertinimas išsivysčiusiose šalyse  yra mažiau optimistinis nei besivystančiose ekonomikose. Respondentai Lotynų Amerikoje, Afrikoje, Azijoje ir Tolimuosiuose Rytuose savo perspektyvas įvertino daug pozityviau nei Šiaurės Amerikos ir Europos bankininkai stipresnio augimo dėka, tačiau jie jautėsi neapsaugoti nuo pasaulinės bankininkystės griūties.