Scanpix

“Visuotinė 2008 metų ekonomikos krizė paliko gilių pėdsakų Europoje, jos padarinius mes šaliname iki šiol”, – sakė ji. Vis dėlto, anot A. Merkel, Europos valstybės jau 2011 metais parodė, jog yra pasirengusios išvien dirbti, kad rastų išeitį iš krizės.

VFR kanclerė pažymėjo, jog daugeliu klausimų euro zonoje trūksta tik atitinkamų politinių struktūrų, kad valiutos sąjunga galėtų geriau funkcionuoti. “Bet mes pasirengę eiti toliau ir plėtoti integracijos projektą “Europa”, – pabrėžė A. Merkel.

Politikos ir verslo elito atstovai Davose svarsto, kaip kovoti su artėjančia ekonomikos recesija.

BFL

Europos Komisijos pirmininkas tikisi, kad istorijos knygose ties 2012-aisiais bus rašoma, kaip Europa išbrido iš ekonomikos krizės.

Europos Komisija 2011 m. rudenį pateikė pesimistinę ES ekonomikos prognozę, kai kurie analitikai siūlo rengtis euro pakasynoms, taupieji vokiečiai piktinasi, kiek jie dar turės apmokėti išlaidžiųjų graikų sąskaitas. Ir tokiame fone dar vyksta mūšiai dėl ES prioritetų, tiksliau – milijardų 2014–2020 m. laikotarpiui. Apie tai – iš pirmų lūpų: „Prognozių“ interviu su Europos Komisijos pirmininku José Manueliu Barroso.

PROGNOZĖS: Kaip EK ragina kovoti su vėl lėtėjančiu ekonomikos augimu: mažinti valstybės išlaidas, kaip pastaruosius trejus metus darė Lietuva, ar skatinti vartojimą, kaip darė kai kurios kitos šalys?

J.M.B.: Negalima rinktis tik vieno ar kito – fiskalinis konsolidavimas ir ekonomikos reforma turi būti vykdomi drauge. Metinėje ekonomikos augimo apžvalgoje, kurią neseniai pristačiau, išdėstyti ateinančių dvylikos mėnesių mūsų politikos prioritetai, kuriais siekiama atkurti makrofinansinį stabilumą ir paskatinti tvarų ekonomikos augimą. Prioritetai yra penki.

Pirmiausia reikia tęsti fiskalinį konsolidavimą. Skirtingose šalyse jis turėtų būti diferencijuotas. Antra, reikia atkurti įprastą skolinimą ekonomikai. Tinkamu reguliavimu ir kapitalo restruktūrizavimu reikia sustiprinti bankininkystės sektorių. Trečia, reikia paspartinti struktūrines reformas, visų pirma paslaugų sektoriaus, viešojo sektoriaus ir skaitmeninės ekonomikos. Ketvirta, reikia šalinti nedarbą ir kitus socialinius krizės padarinius. Reikia reformų, kad darbo rinkos būtų lankstesnės ir palankesnės darbo vietoms kurti. Paskutinis prioritetas – modernizuoti visų lygmenų viešąjį administravimą.

PROGNOZĖS: Kokį prognozuojate euro krizės baigties scenarijų?

J.M.B.: Graikija, kitos Pietų Europos šios šalys deda daug pastangų, kad įveiktų didžiulius sunkumus. Kartais jos už tai moka didelę politinę kainą. Vis dėlto jos pasiryžusios įgyvendinti neretai skaudžias, bet reikalingas reformas. Struktūrinės reformos Latvijoje ir Airijoje parodė, kad tai padaryti įmanoma. Darome viską, kas įmanoma, kad padėtume Graikijai. Ką tik sutarėme dėl naujos jai skirtos programos. Dabar tikimės, kad Graikijos valdžios institucijos įvykdys joje nustatytus įpareigojimus.

PROGNOZĖS: Ar, Jūsų manymu, Lietuvai verta skubėti į euro zoną, kai ši tokia nestabili?

J.M.B.: Pirmiausia norėčiau priminti, kad euras tebėra stipri valiuta. Tarptautinėje pinigų sistemoje greta dolerio jis tapo lyginamuoju standartu. Žinoma, kai tik šalis atitinka konvergencijos kriterijus, verta prisijungti prie euro zonos, nes tai suteikia įvairiopos naudos – pradedant tarptautiniu pripažinimu, baigiant kainų stabilumu ir geresnėmis užsienio investicijų bei prekybos perspektyvomis. Tai, pavyzdžiui, pripažino ir jūsų kaimynai estai. 2011 m. pradžioje Estija tapo septynioliktąja euro zonos nare, nepaisant visų skolų krizės problemų.

Kalbėdamas apie konvergenciją noriu pabrėžti, kad Lietuvoje dėl stipraus ekonomikos augimo 2011 m. pirmoje pusėje biudžeto rezultatai buvo geresni, nei tikėtasi. Naujausia informacija rodo, kad Lietuvos konvergencijos programoje nustatytas 2011 m. tikslas – 5,3 proc. BVP deficito – tikriausiai bus viršytas. Pagal mūsų naujausią rudens ekonomikos prognozę, bendras Lietuvos biudžeto deficitas 2011 m. bus 5 proc., o 2012 m. – 3 proc. Tai puikūs rezultatai.

PROGNOZĖS: Pastaraisiais mėnesiais vis prabylama apie „dviejų greičių“ ES. Asmeniškai Jūs už ar prieš?

J.M.B.: Manau, „dviejų greičių“ Europa būtų didelė klaida. Nuo tada, kai po 2004 ir 2007 m. ES plėtros etapų iš naujo suvienijome Europą, praėjo tik penkeri metai. Dabartinė krizė parodė, kad, norint užtikrinti geresnį ekonomikos ir biudžetų koordinavimą, kai kuriose srityse reikia glaudesnės ES integracijos. Tai nereiškia, kad turėtume vėl dalyti ar skaldyti Europą. Šios krizės priežastis buvo ne ES plėtra, o tai, kad žmonės gyveno ne pagal išgales ir nebuvo laikomasi stabilumo bei ekonomikos augimo taisyklių. Dabar turime užtikrinti, kad veiks geresnė sistema, kuri neleis tam pasikartoti.

PROGNOZĖS: Tiesioginės išmokos Lietuvos ir kitų po 2004 m. į ES įstojusių šalių ūkininkams ES vidurkio nepasieks net 2020 m. Ar taip naujosios ES šalys nėra diskriminuojamos? Juk jos dar dešimtmečius bus atsilikusios nuo senųjų ES narių.

J.M.B.: Nuo 2004 m. tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams nuosekliai didėjo ir didės ateityje. Pasiūlymuose dėl 2014–2020 m. biudžeto siūlome bendrosios žemės ūkio politikos bendrą biudžetą išlaikyti 2013 m. lygio. Baltijos šalims skirtas žemės ūkio tiesioginių išmokų lėšas netgi siūlome padidinti daugiau nei bet kurioms kitoms valstybėms narėms, tai yra Lietuvai tuo laikotarpiu skirtos lėšos padidės daugiau nei 20 proc. Be to, Lietuvai skiriama nemažai lėšų kaimo plėtros projektams remti. Jos skiriamos žemės ūkiui modernizuoti. Kartu sudėjus visa parama kaimui ir žemės ūkiui yra santykinai didesnė už ES vidurkį. Taip pat noriu paminėti, kad pagal mūsų kaimo plėtros taisykles Lietuvos ūkininkai gali pasinaudoti bendrai finansuojamomis investicijomis į žemės ūkio techniką, pavyzdžiui, naujus traktorius, o to neleidžiama ES-15 šalyse.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

2012 m. Lietuvos laukia gyvenimas susispaudus, o mūsų ekonomikos augimas priklausys ir nuo euro zonos pajėgumų išspręsti savo skolų problemas, ir nuo mūsų eksportuotojų išradingumo.

Pirmieji nerimo ženklai pasirodė 2011 m. vasaros pabaigoje. Kaip ir prieš 2009 m. krizę, blogų naujienų pranašais tapo transportininkai, pirmieji pajutę sumažėjusį poreikį užsienio rinkose. „Nuo vasaros pastebėjome lėtėjimą – kritimo nebuvo, tačiau nebuvo ir to augimo, kuris įkvėptų vežėjams didesnio optimizmo. Be to, visada metų pabaigoje ruošiantis Kalėdoms pakildavo kainos, o pernai to nenutiko. Atvirai sakant, tendencijos panašios kaip 2007-aisiais, kai po pusmečio ištiko rimta krizė. Nenoriu būti blogu pranašu, bet, kaip sakoma, nori taikos – ruoškis karui“, – džiugesiu netrykšta vežėjų asociacijos „Linava“ prezidentas Algimantas Kondrusevičius.

Transporto sektoriaus susirūpinimą dėl mažėjančių apsukų netruko patvirtinti finansiniai rezultatai. O 2011 m. rudenį ne tik transporto srityje, bet ir visame Lietuvos versle ėmė rastis vis daugiau pesimizmo.

„Pirmąjį 2011-ųjų pusmetį iš įvairių sektorių gaudavome tik teigiamų žinių apie apyvartos didėjimą, finansinių rodiklių gerėjimą, bankrotų, turto areštų, pradelstų įsiskolinimų mažėjimą. Nuo rugsėjo pastebėjome pirmąsias atsinaujinančias nemokumo problemas – transporto, apdirbamosios pramonės ir žemės ūkio sektoriai generavo apie 10 mln. Lt skolų. Apdirbamoji pramonė ir transportas yra vieni pagrindinių mūsų nacionalinio produkto generuotojų – jei aplink juos daugėja nemokumo problemų, pagrindo nerimauti yra“, – blogėjančius rodiklius komentuoja kreditų biuro „Creditinfo“ kredito rizikos vadovė Alina Buemann. Ji prognozuoja, kad per ateinančius mėnesius reikia tikėtis skolų didėjimo iš mažesnių sektorių, pavyzdžiui, maitinimo įstaigų ir viešbučių.

Augsime lėčiau, bet sparčiausiai ES

Pernai rudenį pritilo ir pavasarį girdėtos Europos ekonomistų pagyros Lietuvai už įspūdingą susidorojimą su krize, pradėjo mažėti ekonomikos augimo prognozės. Lapkričio pabaigoje Finansų ministerija 2012 m. ekonomikos augimo prognozes sumažino perpus – nuo 4,7 iki 2,5 proc. Tiesa, šįkart, priešingai nei 2009 m., mus žemyn tempia ne mūsų pačių gyvenimas ne pagal išgales, o eksporto rinkų – skolų prislėgtos euro zonos problemos.

„Dėl naujų aplinkybių rudenį paskelbta 2012 m. ekonomikos augimo prognozė yra mažesnė, nei planuota pavasarį, tačiau Lietuvos perspektyvos išlieka tarp geriausių visoje Europoje. Šalies ekonomika šiuo metu yra daug atsparesnė, tačiau turime būti realistai. Akivaizdu, kad Europos ūkio augimas labai sulėtėjo“, – „Veidui“ tvirtino Europos Komisijos narys, atsakingas už mokesčius ir muitų sąjungą, auditą ir kovą su sukčiavimu, Algirdas Šemeta.

Iš tiesų ES statistikos tarnybos „Eurostat“ prognozės iš visų ES valstybių palankiausios būtent Baltijos šalims – didžiausias augimas, nors ir beveik perpus mažesnis negu pernai, žadamas Lietuvai (3,4 proc.) ir Estijai (3,2 proc.). Tačiau mūsų eksportu paremtai ekonomikai būtina augimo sąlyga – paklausa iš užsienio, o eksporto rinkos šiemet gyvens kukliai. Prognozuojama, kad ES, į kurią eksportuojame apie 60 proc. savo produkcijos, BVP vidutiniškai ūgtelės tik 0,6 proc., o euro zonos – 0,5 proc. Žinoma, vertinant mūsų kilimo procentus, reikia neužmiršti, kad skiriasi ir palyginamasis rodiklis, nes krizės metais Lietuvos nuosmukis buvo vienas didžiausių.

Problemos iš periferijos slenkasi į centrą

Ekonomistams nerimą kelia tai, kad iš ES periferijos problemos slenkasi į centrą. „Kliba ir Europos šerdis – kredito reitingų agentūros prancūzams nori mažinti reitingus, italų, trečios pagal dydį euro zonos ekonomikos, skola viena didžiausių“, – plintantį problemų virusą pastebi banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė.

Jai pritaria Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) Ekonomikos ir finansų departamento analitikas Aleksandras Izgorodinas: „Euro zonos ekonomikos augimas sulėtėjo iki grėsmingai žemo lygio, o fiskalinė krizė persimeta nuo periferinių iki didžiųjų valstybių – Prancūzijos ir Vokietijos. Smarkiai pabrango Prancūzijos skolinimasis, o Vokietija praėjusių metų pabaigoje nesugebėjo išplatinti pusės obligacijų – jas turėjo nupirkti Vokietijos centrinis bankas. Mažėja investuotojų pasitikėjimas euro zona, o jos ekonomikos variklio – pramonės aktyvumas lėtėja nuo 2011 m. antrojo pusmeči.“

Vis dėlto, nors praėjusių metų antrąjį pusmetį įtakingiausi pasaulio leidiniai, tokie kaip „The Economist“ ar „Der Spiegel“, kas savaitę ant savo viršelio palaidodavo eurą ir visą euro zoną, A.Šemetos nuomone, pernai gruodžio 9 d. įvykęs Europos lyderių politinis susitarimas dėl svarbiausių trumpo laikotarpio sprendimų leidžia artimiausiu metu tikėtis stabilizacijos. „Nuspręsta kurti glaudesnę fiskalinio stabilumo sąjungą ir 26 ES šalys palaiko naują tarpvyriausybinį fiskalinį susitarimą. Kiek šalių prie jo prisijungs, paaiškės po konsultacijų su nacionaliniais parlamentais, tačiau šis susitarimas bus labai reikšmingas. Visos susitarimo šalys įsipareigos laikytis naujos Europos fiskalinės tvarkos, o tai reiškia, kad bus sugriežtintos Europos taisyklės dėl biudžeto deficito perviršio“, – susitarimo reikšmę pabrėžia A.Šemeta. Siekiama, kad 3 proc. biudžeto deficitą viršijusias nares būtų galima bausti, taip pažabojant išlaidaujančias šalis.

Vertinant mūsų eksporto perspektyvas 2012 m., ne kokios žinios ateina ir iš NVS šalių stovyklos, į kurią mūsų eksportas sudaro 28 proc. „Jei pasaulio ekonomikos plėtra bus konservatyvi, naftos kainos ypač nekils, o Rusijos ekonomika labai nuo šių kainų priklausoma. Prognozuojama, kad Rusijos ekonomika 2011 m. paaugs 4 proc., panašiai ir 2012-aisiais“, – prognozuoja „Finastos“ makroekonomistė R.Medaiskytė. Rusija yra didžiausia mūsų eksporto partnerė vertinant pagal atskiras šalis.

LPK analitikas A.Izgorodinas papildo, kad Rusijos ekonomikos situaciją apsunkina didelis kapitalo srautų nutekėjimas iš šios šalies (dėl nestabilios politinės padėties) ir valstybės išlaidų mažinimas, kuris kirs per vidaus vartojimą. O kitos mūsų eksportui svarbios rinkos – Baltarusijos vartotojai iki galo neatsigavo nuo neigiamo valiutos devalvacijos poveikio. Lietuvos eksportas į Baltarusiją liepą nukrito 19 proc., rugpjūtį – 8,5 proc., rugsėjį – 10 proc..

„Atsižvelgdami į visas šias aplinkybes, manome, kad Lietuvos eksportas 2012 m. augs 4–5 proc., o 2011 m. bus paaugęs 17 proc.“, – liūdnomis prognozėmis dalijasi A.Izgorodinas.

Visą publikacijos tekstą nuo pirmadienio skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/progozes-2012) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tiek ekonomikos smukimą, tiek pakilimą vieni pirmųjų pajunta medinių padėklų gamintojai. Lietuvos gamintojai jau nuo lapkričio pradžios pajuto gerokai sumažėjusį jų gaminamų padėklų poreikį.

„Lietuvos gamintojai daug padėklų parduoda Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse. Spalį, lapkritį kai kurie medinių padėklų užsakovai jų užsakė net trečdaliu mažiau nei paprastai. Tai liudija, kad Vakarų Europos pramonė lėtina apsukas, nes mažėja vartojimas“, – teigia Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininko pavaduotojas Kazimieras Šiaulys.
Padėklus gaminančios įmonės savininkas Andrius Kvedaras pabrėžia, kad mažėja ir padėklų kaina. „Padėtis šioje rinkoje primena 2008-uosius, kai Europos įmonės mažino produkcijos gamybą, taigi ir padėklų, į kuriuos būtų pakuojamos prekės, paklausa mažėjo“, – sako A.Kvedaras.
Pasak medienos sektoriaus verslininkų, 2012-ieji visai Lietuvos medienos pramonei, regis, bus išbandymų metai. Antroje šių metų pusėje Europoje mažėja medienos paklausa: mažiau jos reikia tiek statybose, tiek baldų pramonėje. „Dėl to mažėja ir medienos kainos“, – informuoja UAB „Euromediena“ direktorius Mindaugas Šilininkas.
Lietuvoje nei paklausa, nei kaina nemažėja tik medienos, kuri naudojama kaip biokuras. Priešingai, jos kaina nuo vasaros kilo. Taip yra todėl, kad mūsų šalyje daugėja katilinių, naudojančių atsinaujinantį kurą.

Pasiektas bendras susitarimas dėl finansinės drausmės griežtinimo rodo vieningą Europos Sąjungos (ES) politinę valią prisiimti atsakomybę už Europos ekonominę ateitį ir ryžtą nedelsiant spręsti euro zonos skolų krizės problemas. Lietuvos vadovės Dalios Grybauskaitės vertinimu, tai labai reikšmingas žingsnis į priekį, kurio jau seniai reikėjo.

Belgijos sostinėje susirinkę ES valstybių vadovai ankstyvą penktadienio rytą sutarė dėl griežtos finansinės disciplinos ir taupymo priemonių, būtinų euro zonos skolų krizei įveikti. Apie tai praneša ELTA.

“Džiaugiuosi, kad absoliuti ES valstybių dauguma supranta, kokioje sudėtingoje padėtyje atsidūrė Europos ekonomika, ir žengė labai svarbų žingsnį stiprinant fiskalinę, ekonominę drausmę ir atsakingą elgesį su finansais”, – sakė Lietuvos vadovė.

Tolesnėse ES vadovų diskusijose siūloma, jog šis susitarimas būtų taikomas septyniolikai euro zonos valstybių, prie kurių galėtų prisijungti ir likusios ES narės, siekiančios vykdyti atsakingą ekonominę ir fiskalinę politiką.

Prezidentės teigimu, tai reiškia, jog Europa vienijasi ir dar glaudžiau bendradarbiaus ekonominės politikos koordinavimo klausimais.

Pasak Lietuvos vadovės, atsakingu finansų valdymu pasižyminčios Baltijos ir Šiaurės valstybės palaiko ES Vadovų Tarybos sprendimus. Šie sprendimai buvo neišvengiami, juos reikėjo priimti jau anksčiau, neleidžiant ES skolų krizei gilėti.

BFL

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė Seimui pristatė naują biudžeto projektą, pagal kurį beveik visos valstybės išlaidos turėtų mažėti 4 proc., o pensijos atkuriamos tik iš dalies.

Pasak finansų ministrės, dėl euro zonos skolų krizės kitais metais valstybės BVP augimas neišvengiamai bus mažesnis, sieks apie 2,5 proc., ir pataisytas biudžetas tai įvertina, – praneša ELTA.

“Gali turėti plačiausią pasaulyje krūtinę, bet niekada neuždengsi euro zonos problemų”, – sakė ji. Finansų ministrė akcentavo, kad patikslinti duomenys, rodantys tokią didelę euro zonos krizės įtaką ekonomikos augimui, gauti tik lapkritį, ir neatmetė galimybės, kad esant reikalui bus atliekamos ir tolesnės makroekonominių rodiklių scenarijų korekcijos. Pagrindinis rizikos veiksnys – eksporto rinkų perspektyvos.

I. Šimonytė pabrėžė, kad nuostata, jog biudžeto deficitas negali viršyti 3 proc., nesikeičia.

“Tada jau nesvarbu, ar biudžeto deficitas yra 3,5 proc., ar 3,8 proc., ar 4,5 proc. Bet koks biudžeto deficitas, viršijantis 3 proc., rodo, kad Lietuva nevykdo savo įsipareigojimo panaikinti perviršinį deficitą, ir tai suteiks signalą finansų rinkoms paprašyti Lietuvos už tai susimokėti” , – teigė ji.

I. Šimonytė nenorėjo svarstyti, kas būtų, jeigu šiemet naujas biudžetas vis dėlto nebūtų priimtas ir kitus metus Lietuva turėtų pradėti su 2011 m. biudžetu. Jos teigimu, pagal pirmines ekonomikos augimo prognozes, tai didelių problemų nesukeltų, bet dabar, prognozes peržiūrėjus, tokiu atveju turbūt tektų skolintis, o galimi skolintojai į faktą, kad Lietuva nesugebėjo priimti 2012 m. biudžeto, nežiūrėtų teigiamai.

SNORO banko griūtis, pasak ministrės, didelės įtakos BVP augimui nepadarys – jį gali sumažinti 0,1-0,2 proc.

I. Šimonytės teigimu, beveik nemažės išlaidos tik krašto apsaugai. Tik maždaug 2 proc. mažės ir teismų išlaidos.

Ministrė pabrėžė, kad dėl naujų projektų ar programų, siūlytų Seimo narių biudžeto svarstymo metu, turės spręsti patys asignavimų valdytojai, įvertinę tai, kad savas išlaidas teks apkarpyti.

“Bendra nuostata yra ta, kad naujų projektų pradėjimas esamomis sąlygomis galimas tik tada, kai tai yra neišvengiama”, – pabrėžė ji.

I. Šimonytė teigė nenorinti būti priešinama su prabangos mokesčių šalininkais, bet dabar toks mokestis tiesiog neatneštų realios naudos.

“Visada yra alternatyvų, kurias verta svarstyti. Jei pensijas tiesiog atkursim, reikės ta pačia suma (250 mln.) sumažinti išlaidas arba padidinti pajamas”, – paklausta, ar verta apskritai svarstyti tokį biudžetą, jeigu Prezidentė aiškiai pasakė, kad nesutiks su daliniu pensijų atkūrimu, sakė finansų ministrė. Ji priminė, kad Seimas, jeigu nori, gali pateikti ir kitokių pasiūlymų, bet jie turi būti ekonomiškai pagrįsti.

Neskaitant Europos Sąjungos lėšų, biudžeto pajamų planas sumažintas 835 mln. litų. 600 mln. litų Vyriausybė planuoja sutaupyti sumažinusi viešojo sektoriaus išlaidas, 250 mln. – grąžindama tik pusę žadėtų pensijų, 150 mln. – mažinant išlaidas “Sodros” ir privalomojo draudimo fonduose.

Investuotojai iš krizės apimtos euro zonos traukasi lyg iš skęstančio laivo, o šių šalių politikai nebeišlenda iš posėdžių salių ieškodami nebeegzistuojančio būdo išgelbėti eurą. Tad Vokietija ir kitos šalys jau pradeda skaičiuoti, kiek joms kainuos euro žlugimas.

Euro obligacijos? Atrodo, lyg Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy net nežinotų tokio termino. Dar yra naujasis Italijos premjeras Mario Monti. Klausi jo, ką manąs apie euro obligacijas, bet ir šis tik pečiais gūžteli – leidžia suprasti, esą niekada nėra apie tokias girdėjęs. Pagaliau – puikioji oratorė Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Ši ponia terminą puikiai žino, bet irgi nė už ką jo nevartoja, nors euro obligacijos greičiausiai yra vienintelė likusi priemonė išgelbėti eurą.
Tad įsivaizduokite šią trijulę pietaujančią prie vieno stalo ir kalbančią apie euro likimą, bet apsimetančią, kad nė vienas nežino stebuklingojo burtažodžio.
Maždaug taip ir atrodė praėjusią savaitę vykęs trijų galingųjų euro zonos valstybių lyderių susitikimas Strasbūre, kuris labiausiai priminė euro pakasynas ir ne vieną analitiką privertė susimąstyti, kad iš tiesų bendroji euro zonos valiuta jau yra žlugusi, tik garsiai apie tai vis dar neprabylama. Štai kodėl ir priemonių jai išgelbėti – tokių kaip euro obligacijos – supervalstybių lyderiams nebėra prasmės net svarstyti.
Štai pietus kaip įprasta sutrukdžiusiems žurnalistams A.Merkel į klausimą apie euro obligacijų išleidimą tam, kad euro zonos skolos būtų gelbėjamos centralizuotai, šluostydamasi lūpas servetėle burbtelėjo tik tai, kad savo nuomonės (o ji anksčiau buvo vienareikšmiškai skeptiška) nepakeitė. Šmaikštuolis N.Sarkozy, prieš atsakydamas į tą patį klausimą, kaip įprasta puolė pasakoti anekdotų (šį kartą, beje, apie hipochondrikus) ir nukreipęs dėmesį nuo klausimo esmės pareiškė, jog “bus rastas bendras sutarimas”.
Kad į taiką ir harmoniją euro zonoje nė nepanašu, patvirtino ir M.Monti, nuleidęs klausimą apie euro obligacijas negirdomis ir vietoj šio termino panaudojęs kitą – “stabilumo obligacijos”.
Taigi euro zonos lyderiai prie pietų stalo praėjusią savaitę elgėsi tarsi trys tos pačios ligoninės gydytojai, skirtingai įsivaizduojantys mirtino ligonio gaivinimą ir tik dėl ligoninės reputacijos nepuolantys draskyti vienas kitam akių.
“Akivaizdu, kad euro zonoje tvyro didžiulė įtampa. Tačiau skirtingas vizijas turintys euro zonos lyderiai sugeba tvardytis, ir atrodo, jog visi jie supranta, kad pyktis nebėra prasmės – euro dienos suskaičiuotos”, – skelbia Vokietijos savaitraštis “Der Spiegel”. Šio vieno įtakingiausių Vokietijos leidinių analitikai pripažįsta, kad visi ženklai liudija apie jau įvykusią faktinę euro mirtį ir jos išvengti galima tik per stebuklą, kuris tebėra Vokietijos rankose.

Vokietija – viena prieš visus

Vienintelė išeitis eurui ir euro zonos valstybėms – išleisti jau minėtas ir visų nekenčiamas euro obligacijas, kitaip tariant, leisti Europos centriniam bankui (ECB) sumokėti už vyriausybių skolas, nes jis ne tik turi pakankamai lėšų, bet ir esant reikalui gali prispausdinti daugiau kupiūrų.
Bet su tuo nieku gyvu nesutinka Vokietija. Ji aiškina, kad ECB – nepriklausoma institucija, kurios negalima versti gelbėti vyriausybių prieš jos pačios valią.
Šiuo atveju A.Merkel primena tą vienišą karį, stovintį plyname kovos lauke, ir jei kol kas pietauti su ja vis dar sėda ir N.Sarkozy, ir N.Monti, tai greitai Vokietijos kanclerė užkandžiaus viena.
Buvęs Prancūzijos prezidento Francois Mitterrand’o patarėjas Jacques Attali dabartinę Vokietijos poziciją prilygina net Antrajam pasauliniam karui. “Po dviejų pasaulinių karų Europą savižudybei ir vėl pasmerkia toji pati Vokietija”, – dramatiškai kalba politikas, kurio nuomone, jei Vokietija nepakeis nuomonės, Europos laukia visiška katastrofa. Juk akivaizdu, kad jokios kitos priemonės iki šiol nepadėjo, nors euro zona su krize kovoja jau daugiau nei metus.
“Pirmasis Graikijos gelbėjimo planas pasirodė per menkas, tad šaliai buvo suteikta pakartotinė parama, kurios irgi nepakako. Vėliau buvo padidintas Europos stabilumo fondas, bet ir jis iki šiol pilnai nefunkcionuoja, o vietoj to Italijos ir Ispanijos obligacijas supirkinėja ECB. Euro zonos situacija – beviltiška”, – teigia J.Attali.

Pirmieji ėmė rengtis verslininkai

Vis dėlto Vokietija nusileisti neketina, tad gali būti, kad jau pirmą kitų metų ketvirtį euro nebeliks. Na, o pirmieji euro žlugimo šaukliai yra ne prabilti bijantys ir panikos kelti nenorintys politikai, o 17-oje krizės purtomų euro zonos valstybių veikiančios tarptautinės kompanijos, kurių vadovai ima rengtis pačiam blogiausiam scenarijui. Automobilių gamintojai, energetikos kompanijos, vartojimo prekių ir kitos tarptautinės bendrovės mėgina sumažinti riziką, nukreipdamos lėšų rezervus į saugias investicijas ir atidžiai kontroliuodamos nebūtinas išlaidas. Štai Vokietijos inžinerijos milžinė “Siemens” įsteigė net savo banką, kad galėtų laikyti indėlius saugiu laikomame Europos centriniame banke.
“Pradėjome svarstyti, kaip galėtų atrodyti žlugimas. Jei šalys pradėtų trauktis iš euro zonos, susidurtume su masine devalvacija, kuri labai pabrangintų importuojamas prekes”, – dėsto ir investicinės kompanijos “Diageo Europe” prezidentas Andrew Morganas.
Kitas kompanijų rūpestis – išsiaiškinti, kaip euro žlugimas atsilieptų tarptautiniams komerciniams susitarimams ir paskolų sutartims. “Vis dar sunku galvoti apie tai, kas sunkiai įsivaizduojama, juolab numatyti konkrečias detales, tačiau bet kuris racionalus žaidėjas turi apsvarstyti tokią galimybę”, – sako Jeanas Pisani-Ferry, Briuselyje įsikūrusio ekonominės ir politinės analizės Bruegelio instituto vadovas.
Štai dėl ko tą galimybę kompanijos taip įnirtingai svarsto. Kai kurie Prancūzijoje, Italijoje ir Ispanijoje dirbantys tarptautinių kompanijų vadovai sako jau turį parengtus planus, kaip veikti smarkių finansinių ir ekonominių sukrėtimų atveju.

Laukia visuotinis bankrotas?

Nors garsiai nekalba, bet euro žlugimui rengtis pradeda ir vyriausybės. Deja, joms tai kur kas liūdnesnė perspektyva nei lanksčioms įmonėms. Bet ir tuo atveju pabrėžiama, esą pigiau bus eurą išbraukti iš egzistuojančių valiutų sąrašo, nei dirbtinai palaikyti jo gyvybę.
“Pasekmės Europai ir visam pasauliui bus dramatiškos. Valstybės bankrutuos, iš naujo reikės gelbėti griūvančius bankus, o ekonomiką apims metų metus besitęsianti recesija”, – niūrią ateitį prognozuoja “Der Spiegel” analitikai. Tačiau kartu jie pripažįsta, kad tai – geriausia,  gal ir vienintelė, išeitis.
Pavyzdžiui, Vokietijoje skaičiuojama, kas būtų, jei šalis grįžtų prie markės, ir kas – jei toliau cirkuliuotų eurai. Šalies Finansų ministerija mano, kad naujai įvestos Vokietijos markės vertė būtų net 25 proc. didesnė už dabartinę euro vertę, o tai – tikra katastrofa nuo eksporto priklausomai Vokietijai. Iš viso šalies nuostoliai per trumpą laiką pasiektų nuo 250 mlrd. iki 340 mlrd. eurų, arba 10–14 proc. Vokietijos BVP.
Tačiau pasilikus prie euro žala valstybei būtų dar didesnė, nes tektų itin brangiai skolintis (procentai gali išaugti iki dviženklių skaičių) tam, kad būtų administruojama valstybės skola.
Beje, manoma, kad tikroji euro mirtis prasidės pirmą 2012 m. ketvirtį, kai labiausiai skolų kamuojamos euro zonos valstybės turės, bet nebegalės sugraibyti sunkiai įsivaizduojamų sumų skoloms padengti. Vien Italijai teks refinansuoti 110 mlrd. eurų senų skolų, kurių terminas sueina kitų metų pradžioje.
O pinigų, žinoma, niekas neskolins. Apie kokius nors naujus rinkos investuotojus galima pamiršti – jų neįtikins net ką tik pasikeitusi valdžia Italijoje, Graikijoje ar Ispanijoje.
Net patyrę bankininkai, kurie viešai skelbia raminančias naujienas, privačiuose pokalbiuose pripažįsta, kad euras tuoj tuoj žlugs. “Be to, iš euro zonos traukiasi ne tik bankininkai, bet ir draudimo kompanijos, pensijų fondai ir net privatūs investiciniai fondai. Visi jie baiminasi visuotinio bankroto”, – pabrėžia “Morgan Stanley” ekonomistas Joachimas Felsas.
Beje, “Deutsche Bank” vadovas Josefas Ackermannas teigia, kad euras numarino pats save tą dieną, kai buvo nuspręsta nurašyti Graikijos skolas. “Yra nemažai Azijos ir Amerikos kompanijų, kurios mąsto paprastai: jei euro zonoje įprasta nurašyti nemokios valstybės skolas, kas gali garantuoti, kad ir kiti įsipareigojimai privatiems investuotojams nebus nubraukti”, – niūrią ir gėdingą euro pabaigą apibendrina bankininkas.

Ispanija tapo jau penktąja euro zonos šalimi, atsikračiusia valdančiosios kairuoliškos partijos ir šalies vairą atidavusia į opozicijoje tūnojusių dešiniųjų politikų rankas.

Pervargę nuo 21,5 proc. siekiančio nedarbo ir miglotų šalies ekonomikos perspektyvų, ispanai pastaruosiuose rinkimuose balsavo už opozicinę konservatorių partiją. Sekdami Portugalijos, Airijos, Graikijos bei Italijos pavyzdžiu, Ispanijos rinkėjai nusprendė, kad vienintelė galimybė išsikapstyti iš skolų krizės – tai patikėti šalies likimą kitai politinei jėgai.
Taigi per regioninius rinkimus net 37,5 proc. balsų ispanai atidavė 56 metų opozicijos lyderiui Marianui Rajoy ir jo vadovaujamai konservatorių Liaudies partijai, neregėjusiai valdžios pastaruosius aštuonerius metus, o dabar jau be baimės laukiančiai kitų metų nacionalinių parlamento rinkimų, kuriuose dabartinio premjero socialisto Jose Luiso Rodriguezo Zapatero partija bei jo įpėdinis Alfredo Perezas Rubalcaba beveik nebeturi jokių šansų laimėti. Juo labiau kad socialistai valdžios neteko dviejuose svarbiausiuose savo bastionuose – Barselonoje ir Sevilijoje.
Tokie rinkimų rezultatai – akivaizdus ispanų balsas “prieš”, nes rinkimus laimėjęs konservatorių lyderis prieš balsavimą dorai net nepaaiškino, kaip jis rengiasi kovoti su nedarbu ar valstybės skola, kad galėtume sakyti, jog ispanai susiviliojo kokiais nors politiko pažadais. “Darysiu viską, ko iš manęs pageidaus ispanai”, – aiškina M.Rajoy, žadėdamas permainų, bet nepasakydamas, kokių konkrečiai.
Tiesa, vykstant rinkimų kampanijai jis užsiminė, jog mažins mokesčius verslui, kad paskatintų darbdavius į darbą priimti daugiau žmonių, ir pažadėjo laikytis Europos Sąjungos Ispanijai iškeltų reikalavimų dėl biudžeto deficito mažinimo, nors, ekonomistų vertinimu, dabartinis vos juntamas ekonomikos augimas vargu ar leis įgyvendinti ambicingą planą šiemet deficitą sumažinti 3,2 proc., iki 6 proc.
Beje, ispanai jau spėjo įsitikinti, kad M.Rajoy pergalė ekonomiką gali paveikti netgi dar blogiau. Štai praėjusią savaitę skolinimasis Ispanijai pabrango dvigubai, palyginti su spalio mėnesiu, nes už 2,98 mlrd. eurų vertės trijų ir šešių mėnesių trukmės obligacijas teko pakloti 5,11 proc. palūkanų, kai spalį jos tesiekė 2,29 proc.

Pamiršo senas nuodėmes
Kitas aspektas – kad ispanai visai pamiršo, kam išties turi “dėkoti” už finansų krizę. Mat 1996–2004 m. Ispanijos vyriausybei vadovavo konservatorius Jose Maria Aznaras, kurio politika sukėlė nekilnojamojo turto burbulą ir įklampino šalį į skolas. Priminsime, kad tuo metu vyriausybė įteisino nekilnojamojo turto statybą priemiesčiuose ir visokeriopai skatino gyventojus imti paskolas bei įsigyti nuosavo nekilnojamojo turto.
Vėliau ispanams dėl to teko labai gailėtis: jau 2004-aisiais paaiškėjo, kad didelė dalis gyventojų negali bankams mokėti lengva ranka gautų paskolų įmokų. Tad konservatoriai sulaukė skaudaus pralaimėjimo rinkimuose ir beveik dešimtmečiui užleido vietą socialistams. Tačiau ir šie nepateisino vilčių. Dabartinis premjeras J.L.R.Zapatero ilgai neigė nekilnojamojo turto burbulą ir ėmėsi beatodairiško skolinimosi, kad tik ispanai kuo ilgiau nepajustų krizės požymių ir nenukreiptų į jį savo nepasitenkinimo.
Tačiau visąlaik dangstyti nesėkmių nepavyko, tad premjerui teko imtis drastiškų taupymo priemonių, o tai užtraukė dar didesnę tautiečių nemalonę nei melas. Ispanai ant premjero ir visų socialistų labiausiai pyksta už tai, kad šie sumažino atlyginimus, apkrovė mokesčiais prekybinius susivienijimus, pasiūlė įstatymų, palengvinančių ir supaprastinančių darbuotojų atleidimą iš darbo.
Rezultatas akivaizdus – dabar visą šią košę užviręs premjeras nuleidęs galvą kiūtina iš politinės arenos ir užleidžia vietą didžiausiam savo priešininkui – visai taip pat, kaip Italijos premjeras Silvio Berlusconi užleido vietą dešiniąsias idėjas propaguojančiam Mario Monti, Graikijos premjeras George’as Papandreou apsikeitė vietomis su konservatoriumi Lucu Papademu, o Portugalijoje socialistas premjeras Jose Socratesas birželį savo kėdę užleido naujajam vyriausybės vadovui iš dešiniųjų stovyklos Pedro Passosui Coelhui.

Rima Janužytė

BOX:
Ispanijos ekonomika
Nedarbas    21,5 proc.
Biudžeto deficitas    9,2 proc.
Skolinimosi palūkanos    5,11 proc.
Šaltinis: Eurostatas, Ispanijos darbo birža

Baltarusijoje – rekordiniai infliacijos tempai, rekordinė valiutos devalvacija ir rekordinių permainų nuojauta.

Minsko priemiestyje gyvenanti Liudmila Isajeva visuomet gyveno taupiai: į darbą važinėjo visuomeniniu transportu, nes taip buvo pigiau nei automobiliu, per pietus valgydavo iš namų atsineštą maistą, nes sostinės kavinėse užkandžiauti atrodė tikra prabanga. Savo ketverių metų sūnui Aleksandrui ji pati numegzdavo megztinį – kam pirkti parduotuvėje?
Tačiau dabar moteris nebesupranta, kas yra brangiau, o kas pigiau, kada ji tikrai taupo, o kada kaip tik išlaidauja ir ar apskritai Baltarusijoje šiuo metu žodis „taupymas“ tebeturi kokią nors prasmę. Moteris teigia kone kasdien pašiurpstanti dėl kokios nors per naktį pabrangusios prekės, kuri dar vakar buvo įperkama, o šiandien jau tapo prabangos dalyku.
Liudmila teisi – Baltarusijoje permainos stulbinamos, o kainų kaita nebesuvokiama. Finansų krizė, kurią šalis vis dramatiškiau išgyvena nuo kovo, 65 proc. nuvertino nacionalinę valiutą, o infliacija (kainų didėjimas) per devynis mėnesius pasiekė net 75 proc.

Infliacija nebevaldoma

Prekių ir paslaugų brangimo pabaigos vis dar nematyti. Štai važiavimas traukiniais ir visuomeniniu transportu Minske nuo lapkričio 1-osios pabrango 36 proc., elektra gyventojams – 7 proc., šiluma – 9 proc. Branginančios paslaugas paskelbė ir didžiosios telekomunikacijų bendrovės.
Visa tai dėl to, kad nuo lapkričio pirmosios Finansų ministerija padidino akcizo tarifus įvairiausioms paslaugoms ir prekėms, pradedant degalais, baigiant alkoholiu ir mobiliojo ryšio paslaugomis. Pavyzdžiui, dyzelino akcizo mokesčiai padidėjo 2,9 proc., alaus ir alkoholio – vidutiniškai 30 proc. (priklauso nuo gėrimų stiprumo), o cigarečių – 8,5–12 proc. (priklauso nuo jų kainos).
„Vyriausybė prisipažino iki metų pabaigos norinti maksimaliai padidinti kainas, kad kitais metais jos taip smarkiai nekiltų. Taigi, įvertinus metų rezultatus, infliacija pasieks 100–110 proc.“, – prognozuoja nepriklausomas finansų ekspertas Sergejus Čalas.
Nuo spalio 20 dienos paskelbęs laisvą rublio kursą, tokią pat metinę infliaciją žada ir Baltarusijos nacionalinis bankas. Jo atstovai tikina, kad, spalį siekusi 10 proc., tokia pat infliacija turėtų likti ir lapkritį, ir gruodį.
Beje, brangsta ne tik akcizinės prekės – lygiai taip pat didėja maisto produktų, drabužių, pramoninių prekių kainos, ypač sparčiai brangsta importuojamos prekės ir produktai. L.Isajeva, kaip ir dauguma baltarusių, įprato gyventi šia diena, parduotuvėse ji lankosi rečiau, o pas tėvus į kaimą važiuoja dažniau, iš ten parsiveža daržovių ir vaisių – vis lengviau.

Skolinsis net iš Irano

Šalies prezidentas Aleksandras Lukašenka, kaip įprasta, dievažijasi, kad krizė bus suvaldyta, ir net guodžia, esą kainos tuoj tuoj ims mažėti. Valdžia net žada, kad 2012-aisiais metinė infliacija tebus 20 proc. Tiesa, užmiršta pridurti, kad infliacija tokia bus, palyginti su beprotiškomis šių metų kainomis.
Šiuo metu Baltarusija desperatiškai ieško būdų, kaip sustabdyti šį riedėjimą žemyn. Didžiausia kaimyninės valstybės viltis – valiutinės paskolos, kurių reikia biudžeto skylėms užkaišioti. Priminsime, kad, TVF vertinimu, metų pabaigoje Baltarusijos einamosios sąskaitos deficitas sieks 8,9 proc. Tačiau Baltarusija beveik neturi galimybių pritraukti lėšų atviroje rinkoje užsienyje, pavyzdžiui, išleisdama obligacijas. Pernai valstybė pirmą kartą užsienyje išplatino obligacijų už 600 mln. dolerių, bet nuo tada jos ekonomikos padėtis smarkiai pablogėjo. Tad Baltarusijos vadovai ketina kreiptis ir į įvairius fondus, ir į kai kurių šalių vyriausybes visame pasaulyje.
Priminsime, kad 440 mln. dolerių spalį Baltarusija gavo kaip dalį Antikrizinio fondo EurAzES paskolos, dėl kurios Minskas su Rusija ir kitomis Sandraugos narėmis susitarė dar pirmąjį šių metų pusmetį.
Maždaug 7 mlrd. dolerių Baltarusija ketina paprašyti ir Tarptautinio valiutos fondo. Na, o Baltarusijos vicepremjeras Anatolijus Tozikas pranešė, kad šalis siekia gauti naują 3 mlrd. dolerių paskolą iš Kinijos, kuri būtų panaudota ne tik infrastruktūros projektams, bet ir Astravo atominės elektrinės statybai. „Mes apsisprendėme dėl projektų, kurie bus finansuojami pagal šią paskolą, ir siūlome lėšas skirti nacionalinei palydovinio ryšio sistemai sukurti, aukštos įtampos linijoms atominei elektrinei statyti, automobilių keliams tiesti, Minsko nacionaliniam oro uostui modernizuoti“, – vardija A.Tozikas.
Beje, tartis su Kinija dėl didžiulių sumų Baltarusijai sekasi gana neblogai. Nors TVF ar Europos Sąjungos kreditoriai Baltarusiją laiko labai rizikinga skolininke, Azijoje vertinimo kriterijai kitokie. Kinijos požiūriu, Baltarusija – ypač greitai auganti ekonomika, kuriai jau ne kartą sėkmingai buvo suteikta paskolų. Pavyzdžiui, pirmąjį 2011 m. pusmetį Kinija Baltarusijai skyrė lengvatinę milijardo dolerių paskolą.
Šios kreditorės požiūriu, Baltarusijos pranašumas – sparčiai augantis BVP, kurio didžiulė infliacija beveik nepaveikė. Štai to paties TVF duomenimis, Baltarusijos ekonomikos augimas šiemet sieks 5 proc. ir bus vienas didžiausių pasaulyje. Tiesa, augimas artėjant metų pabaigai sparčiai lėtėja, mat per pirmus devynis šių metų mėnesius Baltarusijos BVP išaugo 7,9 proc., o lapkritį bei gruodį jis bus jau gerokai mažesnis. Vyriausybė prognozuoja, kad pesimistinio scenarijaus atveju per paskutinius du metų mėnesius BVP ūgtelės 1–3 proc., optimistiniu atveju – iki 6 proc. 2012 m. žadamas dar mažesnis BVP augimas, kuris, TVF ekspertų nuomone, tik šiek tiek viršys 1 proc. Bet Kinijai ir to pakanka.
Nesipurto Baltarusijos ir Iranas. Pasak Baltarusijos nacionalinio banko valdybos pirmininkės Nadeždos Jermakovos, beveik neabejojama, kad iš šios šalies Baltarusijos vyriausybė gaus per 400 mln. dolerių paskolą, tačiau nei kam pinigai bus naudojami, nei kokiomis sąlygomis ši paskola bus suteikta, kol kas neatskleidžiama.

Odė privačiam sektoriui
Prie didžiausių pokyčių Baltarusijoje galima priskirti privataus sektoriaus išaukštinimą. Mat, nukentėjusi nuo finansų krizės, Baltarusijos valdžia pagaliau pripažino privatų sektorių „vieninteliu galimu varikliu“, tad ketina iš naujo apsvarstyti valstybės nuosavybe pagrįstą ekonomikos modelį ir galbūt ryžtis jį iš esmės pakeisti.
„Iki šiol Baltarusija vystėsi daugiausia dėl galingo pramonės sektoriaus. Mes nesiekėme didinti privataus ekonomikos sektoriaus, nes tam nebuvo būtinybės – ekonomikos augimo tempai ir taip buvo gana dideli“, – per vyriausybės posėdį prabilo šalies ekonomikos ministras Nikolajus Snopkovas.
Jo teigimu, pasikeitus situacijai, galima keisti ir požiūrį į privataus sektoriaus didinimą. „Dabartinį ekonomikos modelį būtina keisti. Vienintelis galimas galingas variklis dabar – privatus sektorius“, – pripažino ministras, paaiškindamas, kad Baltarusija ketina plėsti smulkųjį ir vidutinį verslą.
Beje, prezidentas A.Lukašenka pats tokių žodžių tarti vis dar nesiryžta. Matyt, nelengva pripažinti, kad valstybė kryps visai kita linkme, nei jis aiškino vos prieš kelis mėnesius, Baltarusijos tvarką vadindamas „pasiteisinusiu rinkos socializmu“. Juk nepraėjo nė pusmetis nuo tada, kai gegužę jis paskelbė, esą Baltarusijai pavyko išsilaikyti vien dėl galingo valstybės sektoriaus. „Nesakau, kad esu prieš privatų sektorių. Bet aš už tokią privačią nuosavybę, kurią žmogus sukuria pats, o ne nusiperka iš valstybės“, – tuomet pamokomu tonu dėstė „batiuška“ (tėveliu) dažnai vadinamas Baltarusijos diktatorius.
„Rinkos socializmas tinkamas ne visomis aplinkybėmis. Baltarusijos laukia dideli pokyčiai. Dideli pokyčiai laukia mūsų visų“, – dideles ir galbūt net lemiamas naujoves pranašauja Baltarusijos finansų ministerijos atstovai.

Baltarusijos ekonomika
2010 m.    2011 m.
Oficialus BVP augimas    7,6 proc.    5 proc.
Infliacija    9,9 proc.    110 proc.*
Einamosios sąskaitos deficitas    15,9 proc. BVP    8,9 proc. BVP
* prognozė
Šaltinis: „Reuters“, TVF

Dėl chaoso Graikijoje kilusi sumaištis Europos finansų rinkose reiškia, kad kitais metais Europos vyriausybėms, įskaitant ir Lietuvą, teks skolintis brangiau.

Praėjusią savaitę Kanuose susirinkę G-20 šalių vadovai ir šią savaitę desperatiškai mėgina subalansuoti visiškai iškrikusią Europos finansų rinką. Padėtį smarkiai komplikuoja dvi euro zonos šalys – Graikija ir Italija. Pirmojoje įsivyravo visiškas chaosas – griūva vyriausybė, su kuria Europos vadovai iki šiol derino skolų nurašymo klausimą, tad nebeaišku, ko laukti, kai prie šalies vairo stos kiti politikai.
Priminsime, kad praėjusią savaitę Graikijos premjeras George’as Papandreou pažėrė nemažai staigmenų – prabilo apie galimybę rengti referendumą dėl Europos Sąjungos parengto paramos paketo įgyvendinimo ir dėl narystės euro zonoje, o savaitės pabaigoje, matydamas, kad vyriausybė byra, pagaliau sutiko su reikalavimais atsistatydinti ir užleisti vietą koalicinei vyriausybei.
Kita nenuorama, temdanti G-20 susitikimą – Italija, kurios premjeras Silvio Berlusconi į Kanus atskrido gimtinėje palikęs ne ką mažesnį chaosą, nei matome Graikijoje. Mat S.Berlusconi nesugebėjo galutinai įtikinti susiskaldžiusio ministrų kabineto pritarti skubioms reformoms, susijusioms su darbo rinka, pensijomis ir privatizavimu.
Į praėjusį ketvirtadienį G-20 parengtą „juodraštinį“ susitarimą su Italija įeina šios pažadas iki 2013 m. „beveik subalansuoti biudžetą“ bei sumažinti skolos ir bendrojo vidaus produkto santykį. Tačiau nepanašu, kad italai mokėtų greitai suktis, o štai gerokai nekantraujantys ES lyderiai baiminasi, kad nesuvaldžiusi savo finansų Italija turės pasekti Graikijos, Airijos, Portugalijos pavyzdžiu ir prašyti Tarptautinio valiutos fondo (TVF) ir ES finansinių institucijų paramos.
Visa tai didina neapibrėžtumą Europos finansų rinkose, o analitikai žada, kad dėl Graikijos ir Italijos išdaigų visoje Europoje gerokai brangs skolinimasis.
Tai liudija net keli faktai. Pirma, Italijai skolinimasis jau pabrango: už jos 10 metų trukmės obligacijas investuotojai ketvirtadienį prašė rekordinių 6,4 proc. palūkanų. Antra, Europos centrinis bankas (ECB) praėjusį ketvirtadienį sumažino palūkanų normą, o tai reiškia, kad laukiama visuotinio skolinimosi brangimo. Vadinasi, plačiau piniginę atverti gali tekti ir kitais metais milijardus skolintis turėsiančiai Lietuvai.

Kiek mokėsime už graikus?
Nors kitąmet Lietuva skolinsis mažiau nei šiemet, bet veikiausiai brangiau. Tiesa, pinigus kitiems metams pradėta kaupti jau dabar, bet lėšų vis tiek nepakaks. „2012 m. skolos refinansavimui Lietuva jau šiemet yra numačiusi sukaupti dalį lėšų. 2011 m. nustatytame 5,6 mlrd. Lt grynojo skolinimosi limite, 1,7 mlrd. Lt įtraukti 2012 metų skolų refinansavimui“, – primena „Orion Securities“ investicijų valdymo skyriaus vadovas Donatas Frejus. Tačiau šių pinigų nepakaks, be to, tiksliai numatyti, kiek kitais metais Lietuvai trūks lėšų, labai sudėtinga. Pavyzdžiui, sulėtėjus ekonomikos augimui (o tai visai realu, nes augimo prognozes mažina ne tik kitų Europos šalių, bet ir Lietuvos bankai), biudžeto deficitas gali padidėti. Be to, jį išauginti gali ir prieš rinkimus paprastai paišlaidauti mėgstantis Seimas.
Taigi kitąmet Lietvai teks skolintis 9–10 mlrd. Lt. „Jei rinkose ir toliau vyraus neapibrėžtumas, skolintis Lietuvai bus gana sunku (ir tai ne tik prognozė, tai jau dabar vyksta realybėje). Mat mes priklausome regionui, kurį investuotojai vertina kaip rizikingesnį. Tad jei padėtis finansų rinkose liks tokia pat chaotiška, skolintis gali tekti brangiai, jei iš viso pavyks pasiskolinti. Jei ne, gali tekti kreiptis į TVF“, – niūriausią galimą scenarijų pristato banko „Finasta“ makroekonomistė Rūta Medaiskytė. Ji pabrėžia, kad TVF paskola būtų pigesnė, nei skolinantis iš tarptautinių rinkų, tačiau tai reikštų didesnius reikalavimus ir suvaržymus, mat TVF – kur kas reiklesnis skolintojas nei kiti.
D.Frejus pažymi, kad svarbiausia kitais metais Lietuvai bus rasti tinkamiausią skolinimuisi momentą. Kada jis bus, analitikas nedrįsta prognozuoti, mat situacijos neįmanoma numatyti net dviem savaitėms į priekį, ką jau kalbėti apie kitus metus. Tačiau jis neabejoja, kad Graikijos problemos gali kliudyti Lietuvai pardavinėti savo obligacijas, nes investuotojai gali baimintis rizikos jas įsigyti.
„Kai tik Lietuvai reikėdavo skolintis, vis kas nors pakišdavo koją. Anksčiau tai dažniausiai būdavo Latvijos problemos, kitais metais gali būti Graikija“, – aiškina D.Frejus, kurio vertinimu Lietuva neturi imuniteto tam, kas vyksta kitose Europos šalyse, ir bet koks nestabilumas kituose regionuose daugiau ar mažiau paveikia situaciją mūsų šalyje.
Pašnekovas pabrėžia, kad kitais metais Lietuvos gausimų paskolų kaina labai priklausys nuo to, kokia bus naujosios Graikijos vyriausybės pozicija. Jei ji nekeis Graikijos kurso ir sutiks priimti ES paramą bei stabilizuoti skolą, situacija rinkose normalizuosis, o Lietuva, kaip ir kitos šalys, skolinsis už pakenčiamą kainą. Tačiau jei Graikijos vyriausybė imsis populistinių veiksmų, kokiais gąsdino ką tik atsistatydinęs premjeras G.Papandreou, tai šalis, pasak D.Frejaus, „grius į nekontroliuojamą defoltą“ – skola taps nevaldoma, o rinkose įsivyraus chaosas.
Vis dėlto palankių momentų, kai galima nesunkiai ir nebrangiai pasiskolinti, visada atsiranda, net kai rinkose tvyro sumaištis. D.Frejus pastebi, kad šiemet tokiu „langu“ galima vadinti spalį. Tuo metu nerimas dėl Graikijos buvo šiek tiek aprimęs, investuotojai buvo linkę grįžti prie rizikingesnių vertybinių popierių, tad skolintis galėjo net ir žemesnio kreditingumo skolininkai. Tokių momentų atsiras ir kitais metais, tad svarbiausia – jų nepražiopsoti.
“Veido” kalbintų ekspertų nuomone, Lietuvai būtų protinga nelaukti paskutinės minutės, nes ir vienu procentu išaugusios skolinimosi palūkanos yra didžiulė suma ir našta. Vienu procentiniu punktu didesnės palūkanos pasiskolinus milijardą litų reiškia 10 mln. Lt papildomų išlaidų per metus.
Tiesa, analitikai sutinka, kad Lietuva tarptautinėse rinkose vis tiek skolinsis pigiau nei didžiules skolas užsiauginusios šalys, tad jei mums skola pabrangs vienu procentu, kitoms ji gali brangti du ar tris kartus.
Visų pirma, taip yra todėl, kad Lietuva skolintis pradėjo turėdama palyginti nedidelę skolą. „Mūsų rizikingumas investuotojų akimis yra vidutinis arba net mažesnis nei vidutinis. Esame nepalyginti geresnėje situacijoje nei Graikija, Portugalija, Airija ir net Italija“, – sako R.Medaiskytė.

Obligacijos patrauklumo nepraras
O kas po Graikijos obligacijų kolapso apskritai laukia vyriausybinių obligacijų kaip skolinimosi priemonės? Analitikai neabejoja, kad nors pasitikėjimas kai kurių šalių obligacijomis laikinai net ir stipriai sumažėjo, ilgainiui tai vis tiek išliks pati saugiausia investavimo forma.
„Valstybių bankrotas nėra jokia naujiena. Bankrutavo Argentina, o 1998-aisiais ir Rusija, tačiau kitų vyriausybių obligacijos visame pasaulyje ir toliau buvo patrauklios“, – primena D.Frejus.
Pavyzdžiui, prasidėjus Graikijos krizei, investuotojai plūste plūdo pirkti saugių Vokietijos, JAV obligacijų, dabar ekonomistų vadinamų finansine užuovėja („Safe heaven“). Išaugus paklausai, jos netgi ėmė brangti. Beje, netgi Italija, Ispanija ne tik nesumažino savo obligacijų kainos, netgi ją šiek tiek padidino.
Daug kas priklauso ir nuo to, kokia valiuta obligacijos parduodamos. Pavyzdžiui, trumpesnės trukmės ir mažiau rizikingas obligacijas iki šiol parduodavo eurais, o štai ilgesnės trukmės ir rizikingesnes – JAV doleriais. Tad obligacijų rizikingumas priklauso ir nuo situacijos valiutų rinkoje.
„Bet kuriuo atveju vyriausybinių obligacijų emisijos ir toliau egzistuos, nes net būdamos rizikinga investicija, jos vis tiek yra sąlygiškai saugios“, – apibendrina naujasis Europos centrinio banko vadovas Mario Draghis.

Europos centrinis bankas sumažino palūkanų normą nuo 1,5 iki 1,25 proc., nes laukiama paskolų brangimo.

Iki šiol, ko gero, svarbiausiame ES viršūnių susitikime į kampą įvaryti Europos lyderiai privalės sugalvoti, kaip išspręsti jau beveik dvejus metus besitęsiančią euro zonos skolų krizę ir išvengti euro zonos subyrėjimo.

Nuo savaitgalio Briuselyje vykstančiame Europos Sąjungos užsienio reikalų ministrų, premjerų ir nuolatinių ES pareigūnų susitikime šią savaitę bus sprendžiamas euro zonos, o gal ir visos ES likimas: politikų ir pareigūnų rankomis bus pasirašytas verdiktas, ar Bendrijai leisti nuskęsti, ar rasti būdą, kaip išplaukti.
Tokią nemalonią estafetę ES lyderiams perdavė ką tik nemažai globalių sprendimų priėmę G-20 šalių vadovai, kurie padarė viską, kad euro zona turėtų galimybių išgyventi.
Priminsime, jog G-20 šalių lyderiai sutarė garantuoti, kad centriniai bankai užtikrins šalių bankų mokumą, o Tarptautinis valiutos fondas (TVF) nepritrūks lėšų. TVF vadovė Christine Lagarde aiškina, jog taip nuspręsta suvokus, kad problemos ekonomiškai stipriose valstybėse (pavyzdžiui, Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose) jau pradėjo neigiamai veikti sparčiai augančių šalių ekonomiką, o juk būtent jų augimas prieš kelerius metus padėjo pasaulio ekonomikai atlaikyti krizę.
Trumpai tariant, bendri visoms pasaulio valstybėms sprendimai jau priimti, tad belieka sulaukti „vietinio“ sprendimo, kaip iš krizės kapstysis viena svarbiausių ekonominio sąmyšio dalyvių, skolų krizės krečiama Europa, nuo kurios dabar priklauso, kaip seksis kitoms pasaulio valstybėms.
Taigi šį kartą skęstančių europiečių gelbėjimas tikrai nebėra vien pačių europiečių reikalas, tad Briuselyje susirinkę ES lyderiai junta didžiulį tarptautinį spaudimą pagaliau liautis juokauti ir priimti lemiamus sprendimus. Štai JAV prezidentas Barackas Obama paragino ES lyderius skubėti užkirsti kelią „bauginančiai pasaulinei recesijai“, kuri gali prasidėti, jeigu europiečiams nepavyktų susitarti. Apie tai, kad ekonominė situacija priklausys nuo šios savaitės europiečių pastangų, prabilo net Kinijos, Indijos, Rusijos žiniasklaida.
Atsakomybę prieš visą pasaulį suvokia bei pripažįsta ir patys ES lyderiai. Štai Prancūzijos premjeras Francois Fillonas perspėjo, kad „jeigu mums nepasiseks susitarti, Europai gresia labai dideli pavojai“.
Dar labiau įtampą didina tai, kad šią savaitę bus skelbiami euro zonos makroekonominiai rodikliai, o jie greičiausiai nebus itin džiuginantys, tad euro vertė gali smuktelėti.
Pagaliau į kampą ES lyderius spaudžia ir tai, kad lapkričio 3–4 d. vėl rinksis G-20 vadovai. Jų susitikimo motyvas yra kaip tik tie ES lyderių sprendimai, kurie bus priimti šią savaitę.
Beje, Briuselyje susirinkusiems lyderiams į nugarą kvėpuoja ne tik „didžioji politika“, bet ir paprasti žmonės. Europos galingiesiems postūmis greičiau spręsti reikalus yra ir Graikijoje praėjusį trečiadienį prasidėjęs visuotinis streikas, kurį paskatino Graikijos parlamento balsavimas dėl ES bei TVF numatytų tolesnių diržų veržimo priemonių, ir protestai Amerikoje dėl Volstrito politikos.
Nepaisant štai tokios įkaitusios padėties, buvęs Lenkijos prezidentas Aleksandras Kwasniewskis pareiškė esąs įsitikinęs, kad Europa turi visas galimybes ne tik per dvejus trejus metus išlipti iš krizės, bet ir padaryti tam tikras išvadas, liečiančias visos euro zonos fiskalinę politiką.
Taigi ką turi nuspręsti į aklavietę patekę Europos vadovai?

Sprendimai bus sudėtingi

Praėjusį antradienį Didžiosios Britanijos dienraštis „The Guardian“ paskelbė, kad Vokietija ir Prancūzija dar iki ES viršūnių susitikimo priėmė sprendimą padidinti pagalbos euro zonai fondą iki dviejų trilijonų eurų. Bet tai toli gražu ne viskas.
Briuselyje susirinkę ES lyderiai ne tik turės apsispręsti dėl trumpalaikių priemonių, bet ir priimti sprendimus dėl ilgalaikės strategijos. Pavyzdžiui, jie turės nutarti, ar antikrizinis euro zonos fondas supirks į bėdą patekusių euro zonos valstybių vertybinius popierius, kad palengvintų jų biudžeto deficito naštą.
Jei bus nuspręsta, kad dalį skolų galima nurašyti, kitas žingsnis bus susitarti, kiek. Pavyzdžiui, teks nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti, kad tai turėtų realią naudą Graikijai ir nepadarytų pražūtingos žalos kitoms euro zonos valstybėms.
Toji žala, žinoma, vis tiek bus, tad ES lyderiams teks nuspręsti, kuo ir kaip užkamšyti dėl šio žingsnio atsirasiančias bankų balanso spragas. Beje, TVF nuomone, tai gali kainuoti 200 mlrd. eurų. Jei pinigai bus skirti, reitingų agentūros jau perspėja, kad gali būti sumažintas Prancūzijos kreditingumo reitingas. Tai ir vėl naujas iššūkis, kurį turi numatyti ES lyderiai ir iš anksto sugalvoti, kaip elgtis tokio scenarijaus atveju. Ypač – kaip sustiprinti abejojančių investuotojų pasitikėjimą. Na, o tam reikalingi sprendimai, kurie užtikrintų ne tik trumpalaikį euro zonos fiasko atitolinimą, bet ir sukurtų investuotojams įtikinamai skambantį mechanizmą, kad krizė nepasikartotų ateityje.
Akivaizdu, jog tai labai nelengvos užduotys, kurias spręsti dar sunkiau dėl to, kad ES lyderiai niekaip nesusitaria tarpusavyje. Na, o labiausiai ginčijasi, kaip įprasta, didžiosios euro zonos liūtės – Vokietija ir Prancūzija.

Vokietijai ir Prancūzijai teks susitarti

Nesutarimų tarp Vokietijos ir Prancūzijos priežastis – skirtingos jųdviejų bėdos. Taigi, kad ir kokie bus priimti bendri ES vadovų nutarimai, kažkuri iš jų nukentės skaudžiau.
Prancūzija, turinti kur kas rimtesnių rūpesčių dėl šalies bankų nei Vokietija ir bijanti jau minėto galimo reitingo sumažinimo, spaudžia Vokietiją imtis drąsių ir ryžtingų euro zonos gelbėjimo žingsnių. Tačiau Vokietijos finansų ministras Wolfgangas Schaeuble atsikerta, kad Berlynas pasiūlys tik „apsaugą nuo netikrumo finansų rinkose“. Mat šalis, turinti didžiausią ir geriausiai tvarkomą ekonomiką Bendrijoje, nenori prarasti sunkiai išsikovotos nepriekaištingos finansinės reputacijos, o tai beveik neišvengiama, jeigu ji per daug aukosis gelbėdama savo partneres ir atsisakys dalies suverenumo. Mat imantis centralizuotos euro zonos finansų kontrolės, kurios tikisi Prancūzija, nacionalinių vyriausybių, įskaitant Vokietijos, galios susilpnėtų.
Vokietija nepritaria kai kurioms Bendrijos politikos derinimo idėjoms, mat po šia skambia fraze slypi „Briuselio diktatas“ įvairioms vyriausybėms, pradedant valstybių biudžetais, baigiant mokesčių politika ir biurokratinėmis procedūromis.
„Ribos, kiek savo ekonomikos kontrolės Vokietija gali leisti perduoti centrinėms ES struktūroms, bus nustatytos žmonių“, – kompromisų nežada Briuselyje veikiančio Europos politikos centro vadovas Hansas Martensas ir net užsimena apie svarbiausią dalyką – Vokietijos skepticizmą dėl siekio toliau ginti integraciją, kuriai dabar kilo nemenkas pavojus.
Be to, Vokietija nebepalaiko idėjos solidarizuotis su kai kuriomis labai dideles skolų kupras užsiauginusiomis valstybėmis – Airija, Portugalija ar Italija.
Beje, panašios nuotaikos vyrauja ne tik Vokietijoje, bet ir kitose euro zonos šalyse. Tarkime, Suomijos, Nyderlandų, Austrijos politinė santvarka smarkiai pakrypo į dešinę, o naujai išrinkti politikai šiose šalyse irgi nemato didelio reikalo aukoti savo šalių gerovės dėl vargetų.
Todėl ypač daug nesutarimų tarp euro zonos valstybių kyla ir dėl Europos finansinio stabilumo fondo dydžio. Juk 2 trln. JAV dolerių dydžio fondas po ilgų ginčų buvo patvirtintas tik prieš porą savaičių, po antrojo parlamento balsavimo Slovakijoje, bet ekspertai ragina šį fondą didinti iki 3 trln. dolerių, o tai ir vėl reiškia garantuotus nesutarimus.
Didesnio fondo šalininkai aiškina, kad toks rezervas gali būti reikalingas Italijai ir Ispanijai apsaugoti, jo taip pat prireiks norint finansuoti antrąją paskolą Graikijai, dėl kurios preliminariai sutarta liepą. Tačiau Vokietija atkerta, kad fondo didinimas yra kilpa ant ekonomiškai sveikesnių valstybių kaklo, ir nesirengia lengvai sutikti su idėja iš savo kišenės finansuoti krizės kaltininkių.
Vis dėlto nesutarimus šalys turės nugludinti iki konkrečių ir, svarbiausia, labai greitų sprendimų. Tad šeštadienį susitikę tik dviese, o sekmadienį dalyvavę viešuose debatuose dėl krizės sprendimo strategijos, Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel įsipareigojo dar kartą susitikti šį trečiadienį ir euro krizės byloje padėti galutinį tašką. Nuo jo ir priklausys, kam pasmerkiamas euras ir visos šio monetarinio junginio dalyvės.

Keturios svarbiausios ES lyderių užduotys
Nuspręsti, kokią dalį Graikijos skolos galima nurašyti;
Susitarti dėl bankų rekapitalizavimo, tai yra balansų „užkamšymo“;
Sukurti saugiklius, kurie neleistų pasikartoti dabartinei krizei;
Susitarti dėl centralizuotos fiskalinės politikos euro zonoje.

Įtampa euro zonoje artėja prie kulminacijos. Čia mums ypač svarbu, ar galimos griūties atveju skandinavų bankai sugebės mus apsaugoti.

Šiuo metu Austrijos, Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių studentai gali lankyti paskaitas, kuriose mokoma, kaip reikėtų elgtis, jei vieną dieną paaiškėtų, kad bankomatai neveikia, o bankų kortelėmis parduotuvėse ar kavinėse atsiskaityti nėra galimybių. Nes kuo toliau, tuo daugiau ženklų, kad taip gali atsitikti ir realybėje. Pasak JAV milijardierius George’o Soroso, „ši krizė turi potencialą būti daug blogesnė nei „Lehman Brothers“ krizė”.
Žinoma, nesinori gąsdinti, nes nuo gąsdinimų visi ir taip pavargę, tačiau ekonomistų, tvirtininančių, kad niūrūs laikai ar net krachas vis arčiau, choras vis didėja. Graikijoje visuotiniai protestai nesiliauja, šioje šalyje įsivyrauja chaosas, o tai reiškia, kad atomozaga artėja, ir Europos galingiesiems teks priimti lemiamus sprendimus. O visi jie vienas už kitą blogesni. Ir svarbiausia, kad Graikija skęstančiųjų laivelyje ne vienintelė. Ties bedugne balansuoja tiek Airija, tiek Portugalija, tiek Italija, tiek Ispanija, tiek jau ir Belgija. Iš esmės ėmus kristi vienai valstybei, gali prasidėti grandininė domino reakcija, kurios jau niekas nebesustabdys. Kartu tai gali būti paskutinioji ir eurui.
Nobelio premijos laureatas ekonomistas Miltonas Friedmanas vienas pirmųjų dar euro zonos priešaušryje išpranašavo ir jos žlugimą teigdamas, kad „euras – didelių problemų šaltinis, o ne pagalba. Tikėtina, jog artimiausiais metais euro zona žlugs. Skirtingos nacionalinės politikos lems vis didėjančią įtampą pinigų sąjungos viduje, todėl kai kurios šalys galiausiai bandys ją pašalinti, susigrąžindamos savo nacionalines valiutas“.
Pasaulinę krizę išpranašavęs JAV ekonomistas Nourielis Roubini patvirtina minėto ekonomikos guru žodžius. Graikija nebepajėgia apmokėti skolų, Portugalija ir Airija neseniai išvydo, kaip jų obligacijoms priskirtas „šiukšlių“ statusas, Ispanija vos gaivaliojasi, stipriai reikalai šlyja ir Italijoje.
Pavojaus varpais neseniai skambino ir buvęs JAV Federalinio iždo banko vadovas Alanas Greenspanas, teigdamas, kad euras žlunga, ir tai gali turėti neigiamos įtakos JAV įmonių pajamoms ir jų akcijų kursui, nes Europos rinkai tenka maždaug penktadalis JAV eksporto.
Šiuo metu tiek investuotojai, tiek politikai svarsto įvairius scenrijus, nuo „driokstelėjimo“ trilijonais, siekiant užkaišyti lėšų trūkumą Pietų Europoje, iki Graikijos bankroto ir reikšmingos dalies skolų nurašymo.
ES daro viską, kad įtampa atslūgtų, bet ji nė kiek nemąžta, priešingai, kas savaitę vis didėja. “Manau, kad ir toliau bus einama dalinių sprendimų link, nes stebuklingų receptų šiuo atveju nėra“, – teigia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto direktorius Ramūnas Vilpišauskas.
Čia kyla klausimas, kaip viskas rutuliotųsi Lietuvoje, jos bankuose ir žmonių sąskaituose, jei Pietų Europoje prasidėtų griūtis. Ir žinant, kad Vokietijos, Prancūzijos ir kitų stipriųjų ES šalių bankai į ne pagal pajamas gyvenusias šalis yra sumerkę milijardus eurų. Su tokiais klausimais, taip pat su prašymu patarti Lietuvos gyventojams, kaip ir kur dabar geriausia laikyti savo pinigus, “Veidas” kreipėsi į Lietuvos banko valdybos pirmininką, finansų ministrę, verslininką ir ekonomistą.

Žinomi finansų specialistai, verslininkai, ekonomistai pateikia savo komentarus, prognozes apie svarbiausias permainas pasaulio ekonomikoje ir patarimus, kaip žmonėms planuotis savo ateitį:
1. Neramumai pietinėse ES valstybėse, ypač – Graikijos bankų sistemos griūtis, verčia susimąstyti, kaip tai paveiks eurą ir kaip tai atsilieps Skandinavijos bankams ir nuo jų priklausomiems Lietuvos bankams?
2. Kaip manote, ar mūsų šaliai ir gyventojams derėtų ruoštis antrajai ekonomikos krizės bangai?
3. Jūsų nuomone, kur ir kaip žmonėms geriausia laikyti santaupas dabar ir netolimoje ateityje?

Finansų ministrė Ingrida Šimonytė:

1. Skandinavijos bankai, valdantys antrinius bankus Baltijos šalyse, yra gana stiprūs, todėl tiesioginių grėsmių neįžvelgčiau. Reikia pabrėžti, kad tradiciškai minėtų bankų antrinių bankų Lietuvoje kapitalo pakankamumo rodikliai viršijo minimalius reikalavimus, o tai leidžia lengviau atlaikyti išorės šokus. Tačiau netiesioginis neramumų poveikis, žinoma, yra – per išaugusį nepasitikėjimą skolinimosi sąlygos pablogėjo, sumažėjo skolinimo ir skolinimosi mastas. Euro zonos problemų ilgalaikis sprendimas glūdi suvokiant, kad reikalavimų, keliamų valiutų sąjungai, reikia laikytis rimtai. O trumpojo laikotarpio sprendimus, kurie būtini „gaisrui gesinti“, turi surasti pati euro zona.
2. Yra įvairių nuomonių, ar tai – antroji banga, ar tebesitęsianti pirmoji. Lietuvos ekonomikoje nebėra tokių „burbulų“, kokie buvo iki „Lehmans“ krizės, todėl dabartiniai neramumai tarptautinėse rinkose ir pasaulio ekonomikos klupčiojimai tokio masto svyravimų, kokius matėme 2009-aisiais, nebesukels. Tačiau tai reiškia, kad ir perdėtam optimizmui vietos nėra. Manau, kad ir įmonės, ir gyventojai, pasimokę iš praėjusios krizės, nepradėjo lipti ant to paties grėblio, vos išvydę pirmus pozityvius ženklus. Taigi prisitaikyti prie nuosaikesnio atsigavimo nebus taip sudėtinga. Viešieji finansai taip pat atrodo gerokai labiau subalansuoti, nei 2008-ųjų pabaigoje, kai grėsė keliolika procentų BVP siekiantis deficitas.
3. Bendri patarimai paprastai būna mažiausiai tinkami, nes kiekvieno situacija kuo nors skirtinga. Taigi tokių patarimų dalyti nerizikuosiu.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas

1. Centriniai bankai, ES ir kitos tarptautinės institucijos ieško vis naujų būdų išvengti „užkrato“ plitimo. Tikimasi, kad jie duos rezultatų. Dabartinėje situacijoje tik į vieną kumštį sutelkta jėga gali duoti rimtą atkirtį rinkose tvyrančiai įtampai ir netikrumui. Baimės sparčiai plinta į realiąją ekonomiką, todėl neigiamai veikia ir verslo bei vartotojų lūkesčius. Suprastėjęs bendras investicinis fonas mažina paskatas ūkio plėtrai. Jei ūkį apimtų sąstingis, savaime suprantama, tai negalėtų nepaveikti bankų sektoriaus. Tačiau bent jau kol kas tiesioginis neigiamas efektas dėl, pavyzdžiui, Graikijos bėdų, būtų nedidelis. Mat Lietuvoje veikiantys vietos ir užsienio kapitalo bankai į šią valstybę investavę nedaug.
2. Nori taikos – ruoškis karui. Mano vertinimu, šalis pradeda mokytis iš brangiai kainavusių klaidų. Daugėja supratimo, kad reikia gyventi pagal pajamas, o ne skolon. Be to, būsimiems sukrėtimams imama ruoštis iš anksto. Kalbu ir apie pasikeitusį gyventojų požiūrį į svaiginimąsi paskolomis, ir apie sveikintinas pastangas pagaliau sutvarkyti įsisenėjusias šalies finansų skyles. Tiesa, toms pastangoms grėsmę gali kelti rinkimų metams būdingi sveikos nuovokos užtemimai.
3. Pirma – santaupas reikėtų patikėti tik teisėtiems ir galiojančias licencijas turintiems rinkos dalyviams. Antra – „lošti“ pavojinga. Todėl rekomenduočiau atsakingai investuoti ir įvertinti žadamą uždarbį bei prisiimamą riziką ir pasverti, ar tikrai verta dėl žadamų didesnių palūkanų rizikuoti investuojant į įmantrų finansinį produktą, kuris nėra apdraustas valstybės. Priminsiu, kad Lietuvoje apdrausti tik indėliai iki 100 tūkst. eurų (345,2 tūkst. Lt).

Verslininkas, „Vičiūnų“ įmonių grupės vadovas Visvaldas Matijošaitis:

1. Lietuvoje vyraujantys skandinaviško kapitalo bankai plėtrą vykdė lokaliau Baltijos regione. Nors irgi buvo bandymų investuoti Rusijoje, bet šie bankai suspėjo pasitraukti dar prieš pirmosios krizės bangą. Prognozuoti, kad euro zona subyrės net nepasiekus šios plėtros pabaigos, per greita. Mano nuomone, šiandien Lietuva išlošia, kad vis dar turi savo valiutą. Manau, kad euro zona bus dirbtinai palaikoma didžiųjų ES valstybių. Priešingu atveju – Tarybų Sąjunga su rubliu ir tai būtų ilgiau pragyvenusi.
2. Negalime sau leisti išlaidauti kaip iki krizės. Privalome pasverti, ar uždirbame tiek, kad galėtume grąžinti skolą. Kai kurių gyventojų ir bendrovių gyvenimo būdas gyventi skolon, neturint galimybės ją grąžinti, buvo ydingas. O krizei ruoštis visada reikia, tada galbūt ji ir neateis. Mūsų įmonės taip pat yra pasiskolinusios. Bet nuolat analizuojame, ar sugebėsime išlaikyti stabilius pinigų srautus. Pasaulinės krizės grėsmės nuojautos yra visoje Europoje. Taupo ir lietuviai, ir vakariečiai.
3. Santaupas laikyčiau bankuose ir, kad būtų garantuočiau, skaidyčiau indėlius: pinigus patikėčiau skirtingiems bankams ir laikyčiau skirtingomis valiutomis. Lito niekas nedevalvuos ir jis niekur nedings. O investuoti susilaikyčiau, nes žmonės neturi patirties tiek, kad galėtų patys reguliuoti investavimo procesą.

Ekonomikos profesorius, habilituotas daktaras Jonas Čičinskas:

1. Su Graikijos ir kitų skęstančių valstybių bankais ir skolomis labiau susisaistę Vokietijos, Prancūzijos, Ispanijos, Italijos bankai. Pasitvirtinus blogajam scenarijui, būtent jie gali patirti daugiausiai nuostolių. Šiuo metu vykstantys pilietiniai neramumai nedaro tiesioginio poveikio finansams ir bankams, o pirmiausia destabilizuoja politinę padėtį valstybėse. Jų vyriausybės darosi mažiau patikimos, ir kai kreipiasi paramos į tarptautinę bendruomenę, joms toji parama vis sunkiau suteikiama. Šiandien euro zona patiria didelių sunkumų. Graikijai, matyt, teks skolintis daugiau, nei dabar skolina ES ir TVF. Gali būti, kad už paskolinimo sąlygas ši šalis bus dar labiau suriesta į ožio ragą. Tiesa, iki lapkričio graikai dar turi kuo dengti savo įsipareigojimus. Šią savaitę padangė prašviesės, bet dėl ateities neramu.
2. Jau antrus ar trečius metus taupome, neišlaidaujame, langų nedaužome, nes suprantame, kad tai neturi jokios prasmės. Mūsų ekonomika kybo ant išorės rinkų. Jei Rusijoje bus viskas gerai, Latvijos ekonomika augs, Vokietijos – nenusmuks, veikiausiai ženklių sukrėtimų nepatirsime. Jau metus tvyro gana rami situacija ir tai padeda ekonomikai išsilaikyti paviršiuje, o visa kita priklauso nuo išorės konjunktūros.
3. Investuoti patarčiau nebent tiems, kas turi didesnes pinigų sumas. Santaupas siūlyčiau laikyti bankuose, kur indėliai garantuoti. Kadangi ir šiemet valstybė skolinsis iš gyventojų, patarčiau pirkti Lietuvos vertybinius popierius, kurių palūkanos paprastai būna didesnės nei terminuotų indėlių.

JAV milijardierius ir filantropas G.Sorosas: „Jei nebus pasirūpinta euru, ši valiuta žlugs, o kartu ir visa ES.“

Vokietijos kanclerė A.Merkel: „Jei norime, kad euras ir toliau išliktų stipri valiuta, regionas turi elgtis kaip viena valstybė.”

JAV ekonomistas N.Roubini: „Į Graikiją pumpuojamų lėšų srautas anksčiau ar vėliau išseks dėl kitose euro zonos šalyse kylančio politinio nepasitenkinimo.”

Britų ekonomistas Andrew Lilico: „Euro zonos skilimas ves prie ES žlugimo, nes būtent jai tenka visos galimo katastofiško scenarijaus išlaidos.“