"Veido" archyvas

Rugsėjį sukaks dveji metai, kai Vilniuje, Totorių gatvėje, buvo atidaryta vokiečių kepyklėlė “B Haus”. Nors įkurta per patį sunkmetį, kepyklai puikiai sekasi: tai skatina verslo savininkę Rasą Čemeškienę jau dairytis naujų patalpų Senamiestyje dar vienai erdvesnei duonos ir bandelių kepyklai. “Ferario iš tokio verslo nenusipirksi, bet duonai su sviestu tikrai užtenka”, – sako R.Čemeškienė. Verslininkė labiausiai džiaugiasi, kad jiems pavyko atsispirti pagundai mažinti kainas kokybės sąskaita, – neslepia, jog tokių minčių sunkiausiomis minutėmis tikrai kildavo.
Mažos Senamiesčio kepyklėlės sėkmę lėmė keletas priežasčių: ne tik aukšta kepinių kokybė, bet ir geras aptarnavimas, patraukli vieta bei rasta laisva niša rinkoje – daug keliaujantys lietuviai pamėgo lankytis mažose jaukiose kepyklėlėse ir ėmė pasigesti jų Vilniuje. Prie sėkmės prisidėjo ir dar viena svarbi aplinkybė: verslininkė R.Čemeškienė kepyklėlę įkūrė nuosavose patalpose, todėl nereikia lėšų nuomai.
Paėjėję sostinės centru tolėliau, į Vilniaus gatvę, randame dar vieną kepyklėlę “Kibin Inn”, kuriai taip pat gerai sekasi, nors kone visi aplink skundžiasi. Rugsėjį “Kibin Inn” švęs pirmą gimtadienį. Vijos ir Jevgenijaus Zanevų šeimos verslas irgi ne tik nemažino kainų, bet didėjant sąnaudoms netgi keliskart jas kėlė. “Mes gražiai paaiškinome, kad netaupysim ir kokybės negadinsim, – sako V.Zanevė. – Dėl to ir ėmėmės šio verslo, kad patys turime alergiškus vaikus: pasakėme sau, kad gaminsim tik kokybišką maistą be jokių priedų.”
V.Zanevė tikina, kad visi jų kepiniai gaminami iš sviestinės tešlos, naudojamos tik geriausios daržovės ir mėsa. Maistas lyg namie – pagrindinis šio verslo išskirtinumas. Vija ir Jevgenijus jo ėmėsi su didžiausia aistra: kino prodiuserės išsilavinimą turinčiai moteriai kartais ir pačiai tenka gaminti kibinus bei tortus, o jos vyras, buvęs statybininkas, kurio turėtą statybų įmonę “suvalgė” krizė, nevengia padirbėti prie baro. Visa tai irgi prisidėjo prie sėkmingo naujos įmonės starto.
Tuo metu, kai vieniems sekasi, kiti skaičiuoja skolas ir nuostolius. Sėkmės istorijos yra unikalios ir jų pasitaiko visais laikais – nepriklausomai nuo ekonominės padėties. Tad ir per šį sunkmetį versle nestinga tiek įkvepiančių, tiek neviltį keliančių pavyzdžių.

Ekologinės parduotuvėlės uždaromos

Sunkmečiu Lietuvoje daugiausia kūrėsi prekybos ir paslaugų įmonės: tai ir jau minėtos duonos bei bandelių kepyklos, ir nauji restoranai bei kavinės, drabužių ir maisto prekių parduotuvės, elektroninės parduotuvės, kompiuterių priežiūros įmonės ir pan. Daugelis naujųjų verslininkų skubėjo pasinaudoti krizės suteikta galimybe verslą pradėti pigiau – juk stipriai krito ir patalpų nuomos, ir įvairių statybinių medžiagų, ir darbo jėgos kainos.
Pavyzdžiui, restorano Gero maisto namai “Kompanija” sostinės Gedimino pr. bendrasavininkis Virgilijus Šalkauskas teigia, kad seniai brandintą verslo idėją jie su žmona tyčia ėmėsi įgyvendinti būtent per krizę: pernai rugpjūtį atidaryti restoraną jiems kainavo gerokai pigiau, nei būtų kainavę dabar ar tuo labiau ekonomikos pakilimo laikotarpiu. Vis dėlto ar dabar, praėjus beveik metams, V.Šalkauskas nesigaili ėmęsis šio vienu rizikingiausių laikomo restoranų verslo? “Ne, nesigailime, – atsako verslininkas. – Tai tikrai sunkus verslas, tuo labiau dabar, kai daug lietuvių mieliau valgo namie ruoštą maistą, nei maitinasi restoranuose. Tačiau mes dirbame, stengiamės ir galiu pasakyti, kad sekasi gana gerai.”
Tiek sunkmečiu, tiek dabar daug įmonių kuriasi neatsižvelgdamos į rinkos pokyčius, tai yra įmonių kuriasi daugiau, nei auga rinka. Tai galima pasakyti ir apie restoranus. Dėl šios priežasties restoranų rinkoje vyksta tokia stipri kaita – vieni uždaromi, atidaromi kiti. Tos pačios tendencijos stebimos interneto parduotuvių srityje: per krizę jų įsikūrė itin daug, bet nemaža dalis jau užgeso arba pamažu miršta. Tai tampa akivaizdu vien pasižiūrėjus į seniai nebeatnaujinamas jų interneto svetaines. Iš esmės šioje rinkoje dominuoja tik keli stambūs žaidėjai, o dauguma dirba nuostolingai.
Sunkmečiu Lietuvoje kilo ir didžiulė ekologiško maisto banga – viena po kitos kūrėsi ekologiškos ūkininkų produkcijos krautuvėlės, į kurias švieži ir gardūs sūriai, dešros bei daržovės atkeliaudavo tiesiai iš kaimo. Tačiau 2009–2010 m. tokių prekių parduotuvės masiškai kūrėsi, o dabar jos masiškai uždarinėjamos.

Mažėja ir greitųjų kreditų teikėjų

Pavyzdžiui, sostinės Senamiestyje, Šiaulių / Dysnos g. kampe, neseniai nebeliko “Rojaus sodo” krautuvėlės, o su ją valdžiusios įmonės direktore jau kuris laikas aiškinasi skolų išieškojimo bendrovės. Nepaisant gražių tikslų, nė metų neištempė ir naminio maisto krautuvėlė Užupyje – jau pasikeitė jos šeimininkai. Sprendžiant iš tiekėjų komentarų internete, paskui šią parduotuvę taip pat velkasi skolų šleifas.
“Ekologiško maisto parduotuvės uždaromos, nes tai beprotiškai sunkus verslas”, – sako “Žirnio krautuvėlės” savininkė Miglė Miežutavičiūtė. 2010 m. kovo mėnesį moteris atidarė pirmąją, o neseniai, prieš kelias savaites, – jau antrą ekologiškų prekių parduotuvę Vilniuje. Nepaisant to, M.Miežutavičiūtė teigia, kad išsilaikyti šiame versle labai sunku.
Smulkiojo ir vidutinio verslo tarybos pirmininko pavaduotoja Dalia Matukienė taip aiškina galimas ekologinių parduotuvėlių žlugimo priežastis: po įvairių tarnybų tikrinimų paaiškėjus, kad maistas, kuris buvo laikomas sveiku ir ekologišku, anaiptol ne visada toks yra, atkrito daug pirkėjų, nebenorinčių mokėti didesnę kainą už abejonių keliančius gaminius, – naujos parduotuvėlės ėmė triuškinamai pralaimėti ir taip beveik visą rinką užimantiems didiesiems prekybos centrams.
Beje, šie, per Lietuvą ritantis “ekobangai”, irgi nesnaudė – didžiuosiuose centruose kūrėsi atskiri ūkininkų produkcijos skyriai. Lietuviai pirkėjai ir taip įpratę apsipirkti viename prekybos centre iš karto, be to, ūkininkų produkcija prekybos centruose paprastai būna pigesnė nei mažoje specializuotoje krautuvėlėje. “Ir ūkininkai, ir ekologiškų prekių parduotuvėlės turi vieną išeitį – kooperaciją, nes kitaip neišgyvens”, – svarsto D.Matukienė.
Pastaruoju metu mažėja ir sunkmečiu sparčiai dygusių greitųjų vartojimo kreditų bendrovių, nes jų skaičius buvo gerokai išpūstas. Vienos įmonės jau anksčiau neatlaikė konkurencijos, o kitos nutarė stabdyti veiklą po to, kai šių metų balandžio 1 d. įsigaliojo naujasis Vartojimo kredito įstatymas, pagal kurį bendra vartojimo kredito kainos metinė norma nuo šiol negali viršyti 250 proc. Kaip teigia Lietuvos smulkiųjų vartojimo kreditų asociacijos direktorė Kristina Nemaniūtė, įstatymas išstumia iš rinkos greituosius kreditus, nes galimybės pasiskolinti nedidelę sumą kelioms dienoms apskritai nebeliko.
Vis dėlto teigti, kad sunkmečio įmonės žlunga dažniau, negalima – kol kas veiklą nutraukė tik nedidelė dalis 2008–2010 m. įkurtų įmonių. O kokios jų skolos? Kreditų biuro “Creditinfo” duomenimis, 2008–2010 m. įkurtų įmonių pradelstos skolos siekia apie 45 mln. Lt. Visas šalies įmonių pradelstų skolų portfelis gegužę sudarė 4,2 mlrd. Lt.
“Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Romualdas Trumpa apibendrina, jog kol kas praėjo pernelyg mažai laiko, kad būtų galima daryti aiškesnes išvadas dėl sunkmečiu įkurtų verslų tvarumo: tam reikia palūkėti dar bent kelerius metus.

Lentelė

Per krizę įsteigtos įmonės pagal geriausią prekybą

Iš viso 2008 m. IV ketv.–2010 m. IV ketv. pradėjo veikti naujų įmonių    8788
Iš jų pasiekė:
TOP 1000 (pardavimas per 25 mln. Lt per metus)    17
TOP 1001–5000 (pardavimas 4–25 mln. Lt per metus)    156
TOP 5001–12000 (pardavimas 1–4 mln. Lt per metus)    443

Šaltinis: “Creditreform Lietuva”

Boksas (šalia lentelės)
Kokie verslai kūrėsi per krizę ir kiek jų jau žlugo
Ekonomikos sunkmečiu (2008 m. IV ketv.–2010 m. IV ketv.) Lietuvoje iš viso buvo įsteigta per 15 tūkst. naujų įmonių, bet realią veiklą iš jų vykdė 8788 įmonės. Tai rodo “Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojo Romualdo Trumpos analizė, atlikta remiantis Registrų centro duomenimis.
Per krizę įkurtos naujos įmonės sudaro maždaug 15 proc. nuo 58 400 šiuo metu realiai veikiančių įmonių. Pasak R.Trumpos, aktyviausiai buvo steigiamos prekybos ir paslaugų įmonės – tai verslai, kurių imtis paprasčiausia, nes nereikia didelių išteklių. Pavyzdžiui, net 58 proc. visų 2011 m. balandžio 1 d. šalyje veikusių interneto parduotuvių sudarė įkurtos per sunkmetį.
“Labai padaugėjo ir IT paslaugų įmonių, nes čia nėra jokių barjerų – reikia turėti galvą, kompiuterį, o toliau viskas labai paprasta. Dėl šios priežasties sparčiai kuriasi ir daug naujų buhalterinės apskaitos, teisinių paslaugų įmonių. Jų gausėjimą skatina ir universitetų parengtų naujų specialistų perteklius, – teigia R.Trumpa. – Jei rinka auga – tada puiku, bet dabar dažniau atsitinka taip, kad didesnis įmonių skaičius tiesiog dalijasi tą patį pyragą. Dėl to daug įmonių atsiranda, bet daug ir išnyksta.”
Kai kurių sunkmečiu įkurtų įmonių gyvavimo laikas buvo labai trumpas: iš 8788 naujų įmonių iki šių metų balandžio veikiančio subjekto statuso neteko 309 įmonės. 220 įmonių buvo išregistruotos ir likviduotos, 79 bankrutavo, o dešimtį imta reorganizuoti.

O valstybės sektorius? Ar krizės pamokos bent kiek prisidės prie valstybės valdymo tobulinimo? Mintimis ir idėjomis šia tema “Veidas” pakvietė pasidalyti Pramonininkų konfederacijos Ekonomikos ir finansų departamento direktorių Sigitą Besagirską, DnB NORD banko valdybos pirmininko ir prezidento pavaduotoją dr. Vygintą Bubnį, UAB “Sicor Biotech / Teva Baltic” vadovą prof. Vladą Algirdą Bumelį, Mykolo Romerio universiteto Ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos katedros vedėją doc. dr. Algį Dobravolską, Druskininkų merą Ričardą Malinauską, VšĮ “Europos socialiniai, teisiniai ir ekonominiai projektai” direktorių, buvusį Lietuvos vyriausiojo euroderybininko pavaduotoją Klaudijų Manioką, Ministro Pirmininko tarnybos Strateginio valdymo departamento direktorę, anksčiau – Jungtinių Tautų Vystymo programos patarėją, KTU Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo katedros vedėją dr. Jurgitą Šiugždinienę ir Laisvosios rinkos instituto prezidentę Rūtą Vainienę.

Privatus sektorius keitėsi, viešasis skolinosi
R.Vainienė: Žmonės ir privatus sektorius į krizę sureagavo daug greičiau, anksčiau ir didesniu mastu nei viešasis. Valdžia mažiau mokėsi krizės pamokas, nes turėjo galimybę pasiskolinti pinigų, puikiai žinodama, kad grąžins ne ji, o mokesčių mokėtojai.
Ši Vyriausybė, kai užsispiria, kai nori, tai ir padaro. Tačiau tenka apgailestauti, kad disproporcija, kokius reikalavimus valdžia kelia sau ir kokius kitiems, didžiulė: ji labai greitai ir ryžtingai pakėlė mokesčius gyventojams, pablogino verslo sąlygas, bet labai lėtai pertvarko viešąsias paslaugas ir valstybės funkcijas. Patirta fiasko dėl socialinio draudimo reformos: vietoj esminės pertvarkos viskas baigėsi pensinio amžiaus vėlinimu, nors čia tik vieno parametro pakeitimas. “Sodros” įplaukos mažėjo, bet išmokos sumažintos neadekvačiai, ir dar su pažadu jas kompensuoti. Verslas vos ištikus sunkmečiui žmones atleidinėjo iš darbo, o dalis valstybės įstaigų darbuotojus išleido nemokamų atostogų, laukdamos, kad gal viskas praeis.
S.Besagirskas: Ką ši valdžia padarė gerai, tai kad taupė ir nėjo graikų keliu. Bet taupėme, gana brangiai skolinomės, o kitų žingsnių nepadarėme. Valdžią krizė nedaug ko išmokė – gal nebent tam tikrą laiką nesikelti sau atlyginimų. Nors viešasis sektorius, tegu ir mažiau nei privatus, susiveržė diržus, ES kontekste net labiau nei kai kuriose kitose ES šalyse, vis tiek problemos sprendimas buvo ne kažką keisti, o pasiskolinti ir išgyventi iš skolintų pinigų.
Dar didesnė problema, kad skolinomės brangiai, nors galėjome pigiau – iš Tarptautinio valiutos fondo (TVF). Premjeras sako, kad į nesugebančią be TVF pagalbos suvaldyti viešųjų finansų valstybę nebūtų atėję “Barclays” ar “Western Union”, tačiau tai nelaikyčiau geruoju pavyzdžiu – juk tai nupirktos paslaugų srities investicijos, kurios vieną dieną gali ir išsikelti. Investuotojams kur kas svarbiau ne tai, ar skolinamės iš TVF, o verslo sąlygos. Pagrindinių problemų, dėl kurių mums nesiseka, neišsprendėme ir dėl to negalime kaltinti nei rusų, nei ES – patys savo veiksmais nusipelnėme gyventi blogiau.
V.Bubnys: Nujaučiu, kad iš krizės mažai pasimokysime. Daug kas noriai dėl krizės kaltina pasaulinę ekonomiką, nors iš tikrųjų krizė Lietuvoje jau buvo subrendusi dėl mūsų ekonomikos perkaitimo. Ekonomistams ir politikams reikėtų susėsti ir įvertinti krizės pamokas, nes jos kartosis. Reikia turėti omeny, kad kartais ekonominiai dėsniai, kurie galioja didelėms valstybėms, mums negalioja, nes didžioji dalis teorijų parašyta remiantis didelių šalių patirtimi.
O krizės pamokų mokytasi skirtingai. Privatus sektorius, ypač stambusis verslas, reagavo labai greitai – sukauptus lašinukus per tris mėnesius ištirpdė. Dabar matome rezultatą – jau 2010 m. didelių įmonių rezultatai buvo visai neblogi, labai atsigavo eksportas. O valdžios sektorius, smulkusis verslas ir gyventojai mane nuvylė. Smulkiosios įmonės kaltino bankus, kad šie ištikus krizei neskolino, bet juk bankai nestūmė jų pirkti žemės, statyti pastatų, nepasilikus likvidžių aktyvų nei pinigine, nei vertybinių popierių forma. Ne viena smulkiojo verslo įmonė dėl to bankrutavo ar tebeturi sunkumų, ir, tikiuosi, iš to pasimokys. Tiesa, Lietuvos bankai neneigia, kad ir jie padarė klaidų, už kurias sumokėjo maždaug milijardu litų nuostolių.
Išgelbėti viešieji finansai – komplimentas Lietuvos valdžiai. Antra vertus, pažadai, kurie nuskambėjo verslo ir valdžios konferencijose 2009 m. pradžioje, praktiškai visai netesėti.
V.A.Bumelis: Manau, iš krizės pasimokė visi – ir privatus, ir valstybės sektorius, nes suprato, kad pinigai kaip obuoliai ant obels neauga: jei nori turėti penkių kambarių butą ar namą ir puikų automobilį, iš pradžių reikia sunkiai padirbėti, o ne nubėgti į banką. Nemanau, kad valdžia pridarė baisiai daug klaidų. Gal mums iš pradžių nepatiko, ką jie darė, bet išėjimo iš krizės strategija buvo teisinga. Kad taktiniai žingsniai gal galėjo būti kitokie, tai tikrai, bet juk nenuvažiavome iki valstybės bankroto. Tik strategijos neturi keistis kaip tame sovietinių laikų filme “Vestuvės Malinovkoje”: ateina raudonieji – visi su raudonomis kepurėmis, baltieji – išverčia jas į baltas.
Visi padarėme klaidų, bet tik iš jų žmonės ir mokosi. Dabar kokius septynerius aštuonerius metus galime būti ramūs – tikrai judėsime į priekį, gal nebūsime Baltijos tigras, bet ir ne kniaukianti katė. Nebūsime apimti stagnacijos, jei tik valstybė nebijos pareguliuoti finansinių dalykų, o tam ji turi visus svertus – pinigų politiką, valstybinį banką, Seimą, Vyriausybę.
Manau, premjeras Andrius Kubilius – pirmasis, kuris daro teisingai lakstydamas po pasaulį ieškoti investicijų, nes pačios jos neateis. O tie, kurie kniaukia, kad užsienio investuotojai gauna pinigų, o jie – ne, tikriausiai neturi nei idėjų, nei galimybių.
O dėl valstybės skolų, tai visi skolinamės. Kas neturi jokių skolų, matyt, neturi jokių idėjų. Ir nereikia sakyti, kad viską pravalgom ar kad viskas, kas susiję su ES struktūrinių fondų pinigų panaudojimu, yra blogai. Reikia skolintis, tik su protu, saiku. Ekonomika kyla ir viskas susibalansuos, nors jei būtume buvę geresni derybininkai, gal būtume susitarę skolintis už mažesnes palūkanas.
A.Dobravolskas: Pirma pamoka – kad prieš krizę nebuvo daroma tai, kas turėjo būti daroma: niekas nestabdė pučiamų burbulų, ypač nekilnojamojo turto, nors valstybė, centrinis bankas tai galėjo stabdyti. Dabar valstybė vėl laikosi neutralios politikos: kas vyksta – tegu vyksta. Tebeveikia tik antikrizinės priemonės – bandoma subalansuoti biudžetą. Bet krizė eina į pabaigą, ateina naujas pakilimo ciklas, o ženklų, kad pasimokyta iš praėjusio pakilimo ciklo, kol kas nematyti. Nepopuliarūs žingsniai padaryti mažinant biudžeto deficitą, o dar ne dabar, bet jau netrukus jų reikės ekonomikos perkaitimui stabdyti. Biudžeto politika turi būti griežta: reikia mažinti jo deficitą ir siekti pertekliaus, šį kaupti valstybės rezerve, o monetarinėje politikoje reikia laipsniškai didinti centrinio banko palūkanų normą. Ekonomika vystosi ciklais: pakilimo metu reikia stabdyti didelį augimą, o krizės laikotarpiu mažinti smukimą.
Tačiau Lietuvoje visi svajoja apie greitą atsigavimą, užmiršdami ekonomikos cikliškumą. Vakarų Europoje ekonomika auga po porą procentų per metus ir daugiau nesitikima, o mes vėl kalbame apie 5–10 proc. Norime labai greitų arklių, o turėtume tikėtis normalaus ekonomikos vystymosi.
R.Malinauskas: Gyvenimas, šalies pažanga tikrai juda į priekį. Pažiūrėkit, kaip atrodo mūsų miestai, gatvės, automobilių daugėja, nors degalai brangsta. Tačiau manau, kad krizę lengviau buvo galima įveikti didinant vartojimą, nestabdant tų darbų, kurie pradėti ir kuriuos vis tiek reikės užbaigti. O krizės metu tai buvo galima atlikti perpus pigiau, nes statybų, kelių tiesimo sektoriuose kainos buvo nukritusios 50–60 proc. Tuo nepasinaudoti ir neskatinti to daryti buvo didelė valstybės ir dalies savivaldybių valdžios klaida.

Į verslininką valdžia tebežiūri kaip į priešą
V.Bubnys: Per lėtai sukosi valstybės sprendimų smagratis – per daug diskusijų, viskas biurokratizuota. Viešųjų pirkimų įstatymas atrodo lyg esantis aukščiau Konstitucijos: valstybė gali bankrutuoti, bet šis įstatymas – tabu, net kai ypatinga krizinė situacija ir valstybėje reikia sprendimus priimti greitai. Žinoma, įstatymų būtina laikytis, bet ar nevertėtų supaprastinti procesų, jei dabar bankui kilus abejonių dėl kokios įmonės reikia skelbti audito konkursą, tai užtrunka pusmetį, o per pusmetį ta įmonė jau bankrutuos.
Kaip buvo prieš krizę, taip ir liko daug biurokratizmo, o suskaičiavus, kiek iš tikrųjų privačios įmonės krizės metu gavo piniginės paramos, per visus projektus būtų vos koks 100 mln. Lt. Vyriausybė pusę metų svarstė ir tik 2009 m. antrąjį pusmetį pradėjo siūlyti verslui pinigus. Pinigų buvo, bet valdžia garantijų nedavė, rizikos neprisiėmė ir bankai, tad verslas liko prie suskilusios geldos.
Klaida, kad net krizė nepakeitė valdžios požiūrio į verslą, – į verslininką tebežiūrima kaip į priešą, kuris nenori mokėti mokesčių, dalytis pelnu. Bet pamirštama, kad privačiam verslui priklauso trys ketvirtadaliai Lietuvos ekonomikos, tad didžioji dalis ir gauna algą iš privačių verslininkų mokamų mokesčių, o ne iš valdžios. Tačiau ar kas galvoja apie verslininką, kuris, pavyzdžiui, nori imtis šeimos verslo, atidaryti kavinę: per kiek laiko galima suderinti visus reglamentavimus, pradedant nuo kalbos inspekcijos, kiek išėjimų turi būti, kiek gramų patiekale? Valstybė viską nori reguliuoti, nors kavinės verslą reguliuoja lankytojai – arba ten eina, arba kavinė bankrutuoja. Pažiūrėkime, kiek atidaryta naujų kavinių bei parduotuvių, ir bus aišku, ar valdžia krizės laikotarpiu padėjo verslui.
R.Malinauskas: Atkūrus nepriklausomybę buvau privačiame versle, ir tada visi sakė – dabar esame laisvi, viską spręsime demokratiškai, sumažinsime popierizmo. Tačiau dabar, pradedant eilinės UAB buhalterija ir baigiant savivaldybe, popierizmo daugėja nebe dešimtimis, o šimtais kartų. Pakalba, kad koks naujas įstatymas padės sumažinti biurokratijos ir popierizmo, deja, po visų poįstatyminių aktų jų pasidaro dar daugiau. Nenoriu kritikuoti nei premjero, nei ministrų, tik norėčiau gauti konkrečios informacijos, kokioje vietoje sumažėjo biurokratijos ir kodėl aš to nežinau.
S.Besagirskas: Esu Saulėtekio komisijoje, matau, kad vienas kitas niuansiukas padarytas, tačiau tai epizodiniai veiksmai, o esminių reformų nėra. Nesprendžiamos įsisenėjusios problemos, pavyzdžiui, teritorijų planavimo: daug įmonių negali plėstis net savo turimoje teritorijoje, nes negauna leidimų imtis statybos. Sveikatos apsaugą tvarkyti labai sunku, mat, kaip pasakoja valdininkai, reformos stoja, nes medikai pasitelkia žymių buvusių pacientų užtarimą. Arba energetikoje – “pakazucha”: daromi parodomieji veiksmai, vaizduojame, kad kariaujame su “Gazpromu”, o energijos ištekliai brangsta.

Ir valdininkai turės siekti konkrečių rezultatų
J.Šiugždinienė: Manau, posakis, kad krizę galima vertinti kaip naują galimybę, pasiteisino. Sunkmečiu išryškėjo, kad valstybės aparatas nelankstus, sunku nukreipti tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius prioritetams įgyvendinti, todėl sunkiai reaguojame į pokyčius. Krizė parodė, kad gyventi taip, kaip iki jos, pinigų neturėsime, tad valstybės valdymo aparatas per didelis. Tačiau kas buvo įprasta porą dešimtmečių, negali pasikeisti per vieną dieną. Ir pagrindinis dalykas – ne kad kažkas išsimokėjo priedus ar kiek sumažinome valstybės tarnautojų, o sisteminiai valstybės tarnybos pokyčiai.
Pagrindinės kryptys, kuriomis pradėjome dirbti, – strateginio valdymo ir biudžeto valdymas, žmogiškieji ištekliai ir institucinė sąranga. Naujas biudžeto formavimo principas – anksčiau ministerijų vadovai ateidavo “išsimušti” papildomo finansavimo, o dabar pirmiausia išdėsto savo prioritetus, ką jie planuoja padaryti, ką padarė, ir tik tada prasideda pokalbis apie finansus.
Kita silpna vieta, į kurią atkreipė dėmesį ir tarptautinės organizacijos, o per krizę tai puikiai pasitvirtino, – silpnas lyderių ir vadovų korpusas. Valstybės tarnybos įstatyme dėl vadovų nesama jokių specialių nuostatų. Taip yra tik trijose ES šalyse. Vadinasi, į darbą vadovą priimame kaip paprastą valstybės tarnautoją – netikrindami vadybinių gebėjimų.
Sistema labai nelanksti: prastam valstybės tarnautojui atleisti reikia dvejų metų, kol dukart neigiamai bus įvertinta jo veikla, o nuostatos dėl atleidimo bendru sutarimu nėra. Vertinimo sistema įdiegta, bet nebuvo pagrindinio dalyko – kad metų pradžioje su valstybės tarnautoju jo vadovas susitartų dėl pagrindinių veiklos rezultatų ir pamatuojamų rodiklių. Ir mokesčių mokėtojas galės pamatyti, už ką jis moka atlyginimą valstybės tarnautojui, nes tai bus vieša. Nėra paprasta apibrėžti rezultatus, bet tokią sistemą jau išbandėme Ministro Pirmininko tarnyboje, ji seniai veikia Skandinavijos šalyse, Airijoje, Didžiojoje Britanijoje. Pokalbis padeda atlikti ir funkcijų analizę, žmogiškuosius išteklius perskirstyti prioritetams įgyvendinti.
Reikia iš esmės keisti atlyginimų sistemą. Šiandien ji nepatraukli iš išorės ateinantiems žmonėms. Štai neturiu stažo, nors turiu didelę patirtį, tačiau alga dėl to kenčia. Jungtinių Tautų centre Bratislavoje, kur dirbau penkerius metus, seniai įdiegtas rezultatų vertinimo principas, susietas su atlyginimu, gerai atidirbta motyvacinė sistema, kurios pas mus labai trūksta.
K.Maniokas: Dalinė valstybės tarnybos reforma įvyko – sumažėjo institucijų, daugeliu atvejų panaikintas dubliavimasis. Bet tai tik akivaizdžiausių neatitikimų išravėjimas. Akivaizdu, kad tokio sukrėtimo jau reikėjo, nes viešasis sektorius nepagrįstai ir labai sparčiai augo jau maždaug nuo 2001-ųjų. Vyriausybė iš karto nusprendė peržiūrėti valdymo išlaidas, ką reikėjo padaryti, tačiau reforma buvo nukreipta į galvų kapojimą. Tai negali būti tikslas, nors žmonėms ir patinka, nes Lietuvoje biurokratai laikomi savaiminiu blogiu. Bet valstybės tarnyba turi dirbti tam, kad valstybė teiktų kokybiškas švietimo, sveikatos, saugumo ir kitas viešąsias paslaugas. Tai vienintelė valstybės tarnybos prasmė. Daugeliu atvejų čia atsiliekame nuo ES šalių ir, kol to nepagerinsime, nedidės ir mūsų valstybės konkurencingumas. O kad paslaugos būtų kokybiškesnės, reikia, jog kokybiškesni būtų biurokratai ir visi viešojo sektoriaus darbuotojai.
Gerai, kad pagaliau aiškūs skaičiai: valstybės tarnyboje – apie 77 tūkst. etatų, apie 5 tūkst. neužimtų, pusė valstybės tarnybos – statutiniai pareigūnai, o nestatutinių – apie 26 tūkst. Tai, palyginti su kitomis valstybėmis, nėra daug. Per pastaruosius kelerius metus valdininkų dar sumažėjo, bet nedaug, galima sakyti, tai buvo tik augimo sustabdymas. Ar reikia ir toliau mažinti? Gal ir taip, bet ne kaip galvų kapojimo pratybas, o kaip struktūrinę valstybės tarnybos reformą. Tai, kas gerokai svarbiau ir kas turėtų būti kito etapo iššūkis, – valdymo efektyvumas. Parengtas naujas Valstybės tarnybos įstatymas, kuris numato ir apmokėjimo reformą, ir vadovų korpuso steigimą. Būtų gerai, jei būtų veikiama pagal principą – geriau mažiau, bet geriau.
Vis dėlto kalbėdami apie viešąjį sektorių visi kalba apie valdininkus, t.y. tuos 26 tūkstančius, o viešajame sektoriuje dirba apie 300 tūkstančių. Mažėjant gyventojų didysis mažinimas reikalingas būtent čia, o tai politiškai labai sunkus dalykas. Lengva kapoti galvas valdininkams, bet kai pradedi sakyti, kad reikia mažinti mokytojų ar gydytojų, visi šaukia “ne”.
R.Vainienė: Tikrai nepriklausau tam chorui sakančiųjų, kad valstybės tarnautojai neturi gauti normalios algos. Iš tiesų tarnautojų turi būti mažiau, bet geriau apmokamų, ir ne lygiavos principu, kvalifikuotų, o ne tokių, kurie eina atbūti darbe, turi dideles garantijas. Jokių papildomų garantijų ar privilegijų, išskyrus teisingą atlyginimą už darbą, neturi būti. Viskas atsiremia į žmones – dabar daugelio gerų idėjų nepavyksta įgyvendinti, nes vieni negali, kiti nenori, o tų, kurie nori ir gali, mažuma.
O mažinti viešąjį sektorių reikia nuo funkcijų. Jei paklaustume, ar norėtumėte, kad jums kambarius plautų kiekvieną dieną, visi atsakytume – taip, bet jei paklaustų, ar sutinkame už tai mokėti, sakytume ne. Valstybė apžiojusi daugiau, nei galima apimti. Kiekvienoje institucijoje atsirastų nebūtinų funkcijų. Pavyzdžiui, prieš keletą metų visuomenės sveikatos funkcijas Vilniaus savivaldybėje atlikdavo du trys žmonės, o dabar pagal pakeistą įstatymą jų turėtų dirbti 40.
S.Besagirskas: Akivaizdu: mažiau gyventojų, vadinasi, ir viešasis sektorius turėtų mažėti. Bet niekas nenori priimti nepatogių sprendimų, kai dauguma rinkėjų – pensininkai ir viešojo sektoriaus tarnautojai. Šiai valdžiai imtis reformų buvo geriausias laikas, nes sprendimus daryti vertė krizė. Bet šis laikas eina prie pabaigos ir ateityje nepopuliarius sprendimus priimti bus sunkiau, nes nebus kuo motyvuoti.
Apmaudu, kad per 21 su puse metų taip ir neatliktos struktūrinės reformos, nes valdo arba tie, kurie neišmano, arba prisitaikėliai, kurie negali atsispirti tam tikram spaudimui. Pagrindinė problema – visuomenės balso nebuvimas. Jei kas blogai, lietuvis perka bilietą į Londoną ir išvažiuoja, bet nieko nedaro, kad būtų kitaip. Esame ne kovotojų, o prisitaikėlių tauta. Jei nebus spaudimo iš apačios, bet kuri valdžia pakriks – prisiminkime George’o Orwello “Gyvulių ūkį”. Todėl reikia skatinti bendruomenes, visuomenės aktyvumą.
V.A.Bumelis: Principinis skirtumas, kad jei žmogus iš valstybės tarnybos padaro klaidų, nelabai kas už jas baudžia, o verslininkui klaida, neteisinga strategija gali reikšti bankrotą, todėl čia žmonės ir iš krizės daugiau pasimokė. O valstybiniame sektoriuje asmeninės atsakomybės turėtų pagausėti.
Bet nemanau, kad valstybės tarnyboje, kaip kartais sakoma, visi dykaduoniai, kad jų reikia mažinti. O gal, atvirkščiai, reikia daugiau? Ne čia esmė. Svarbiausia, jie turi suprasti, kad yra ne karaliai, o tarnai, tarnauja tiems, kurie suneša pinigus, ir svarbiausia – ne jų pietų metas, bet gerai tvarkomi reikalai, kurie padėtų vystytis visai šaliai.

Kodėl autoritetingi specialistai nenori į valstybės tarnybą
V.Bubnys: Nesu politikas. Be to, pažiūrėjęs, kaip valstybė elgiasi su savo tarnautojais, tikrai nesutikčiau eiti dirbti į valstybės tarnybą. Daugelis ministrų, kurie iš tikrųjų sąžiningai dirbo, išmetami vos ne į gatvę.
V.A.Bumelis: Esu labai gerai apmokamas vadybininkas ir nenorėčiau gauti prastesnę algą – darbas turi būti atlyginamas. Antra, jei bandysi vienoje sritelėje ką pakeisti nekeisdamas visos visumos, ne ką gali pasiekti. Tam yra partijos, kurios turi valdyti visumą. Bet esu davęs įžadus niekada nebūti politinėje partijoje.
K.Maniokas: Valstybės tarnyba niekada negarantuoja tokio atlyginimo, kokį gali gauti privačiame sektoriuje. Ją renkasi tie, kurie labiau vertina saugumą, užtikrintą darbą, mažiau linkę keisti savo specializaciją. Dabar galiu rinktis daugybę sričių – tai suteikia platesnį akiratį ir didesnę vidinę laisvę. Darbas valstybės tarnyboje įdomus ir prasmingas, daugeliu atvejų įdomesnis nei privačiame sektoriuje, bet čia žmonės mažiau motyvuoti, nors jų kvalifikacija dažnai aukštesnė nei privataus sektoriaus darbuotojų.
R.Vainienė: Dirbau valdiškame darbe – Vilniaus savivaldybėje. Dabartinė mano darbo vieta komfortiška, nes nereikia daryti kompromisų, gali sakyti, ką manai. Mes turime reikalų su idėjomis, o jie – su politika. Lietuvoje tai dar netapatu.

BFL

Nors premjeras Andrius Kubilius apie krizės pabaigą Lietuvoje kalbėti pradėjo jau daugiau nei prieš metus, o prezidentė Dalia Grybauskaitė – prieš tris keturis mėnesius, dauguma apklaustų šalies gyventojų, net 87,4 proc., teigia, kad jiems asmeniškai krizė dar nėra pasibaigusi. Tai paaiškėjo iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos. Iš atsakymų sužinome, kad krizė pasibaigusi tik septyniems procentams respondentų.

Pasak “Prime consulting” direktoriaus Sauliaus Olencevičiaus, iš esmės dauguma apklaustųjų nusiteikę pesimistiškai: jų įsitikinimu, krizė nesibaigs dar keletą metų, nes brangstanti energetika ir kylančios prekių kainos “suvalgo” bet kokią viltį atsikvėpti.

Pasidomėjus, koks yra respondentų pajamų ir išlaidų balansas, paaiškėjo, kad net 70,8 proc. apklaustųjų išleidžia viską, ką uždirba, ir laisvesnių pinigų nelieka. Dar blogesnė padėtis tų 18,6 proc. respondentų, kurie teigia vis dar neuždirbantys tiek, kad patenkintų būtiniausius savo poreikius.

BFL

Viena iš Lietuvos finansinės krizės priežasčių yra ta, kad buvęs ilgametis Lietuvos banko vadovas Reinoldijus Šarkinas per daug pasitikėjo šalyje didžiąją rinkos dalį užėmusiais švedų bankais ir nevaldė išorės kreditų srautų, mano ekonomistas Stasys Jakeliūnas. Dėl to naujajam centrinio šalies banko vadovui Vitui Vasiliauskui keliamas uždavinys nekartoti pirmtako klaidų ir prižiūrėti bankų sistemą.

Lietuvos banko valdybos pirmininkas Vitas Vasiliauskas ketvirtadienį Seime kaip tik skaitys pranešimą apie Lietuvos banko pagrindinio tikslo įgyvendinimą, funkcijų vykdymą ir bankų sistemos būklę.

Pasak S. Jakeliūno, pasaulio ekonomika ir finansų sistema šiuo metu įžengė į tokį etapą, kuomet krizės tampa nuolatiniu, normaliu ir neišvengiamu reiškiniu, o ateityje jos bus dažnesnės ir intensyvesnės. Tiesa, kiekviena krizė vis pateikia nauja iššūkių ir kovojant su jos padariniais reikia ieškoti naujų būdų.

“Kai dėl centrinio banko, kiek jis gali infliaciją valdyti – suprantama, minimaliai, bet kad jisai turėjo valdyti ir privalo valdyti kredito srautus, ypač iš išorės ateinančius kredito srautus, man abejonių nekyla. Ir manau, kad čia yra pagrindinė Lietuvos banko buvusio vadovo (Reinoldijaus Šarkino. – ELTA) klaida, kad jis pernelyg pasitikėjo švedų komerciniais bankais, jų rizikos vertinimais”, – trečiadienį per Nialo Fergusono (Niall Ferguson) knygos “Pinigų triumfas: finansai pasaulio istorijoje” pristatymą Vilniaus universitete kalbėjo S. Jakeliūnas.

Finansų ekspertų vertinimais, šiais metais metinė infliacija sieks 3,5 proc., kitais metais ir 2013-aisiais – 4 proc.

Finansų analitikas S. Jakeliūnas pagrindiniais finansinių krizių dalyviais įvardino finansų sistemos ir valdžios institucijų atstovus: vieni – neprižiūri finansų sistemos, tuo tarpu kiti – pernelyg daug rizikuoja.

“Sakoma, kad įvyko globali krizė, ir Lietuvoje nieko negalėjome padaryti. Manau, kad tikrai galėjome padaryti, ir kitų šalių pavyzdys, sakykime Lenkijos, kaip ten bankai veikia, kodėl centrinis bankas juos ten reguliavo, ir netgi Estijos pavyzdys, kur estai gyventojai ir įmonės buvo įsiskolinusios daugiau, tačiau, pasirodo, jų skolinimasis vis tiktai buvo racionalesnis ir atsakingesnis, ir bankų elgesys ten buvo atsakingesnis. Galbūt iš dalies dėl to, kad Estijoje, pavyzdžiui, – pusantro tūkstančio smulkių ir vidutinių Švedijos įmonių”, – argumentavo ekonomistas.

Šiuo aspektu S. Jakeliūnas pabrėžė finansų sistemos, jos instrumentų priežiūrą ir priminė amerikiečių investuotojo milijardieriaus Voreno Bafeto (Warren Buffett) pasakymą apie “finansinius masinio naikinimo ginklus”.

“Tačiau jis pasakė, jeigu nereguliuotume ginklų prekybos, kaip kas naudoja ginklus, jeigu netramdytume narkotikų prekybos, kas būtų? Bet finansų sistema yra dar svarbesnė, nes jos mastas dar didesnis. Taigi finansų sistemos priežiūra, reguliavimas yra vienas iš aspektų, ko trūko Lietuvoje”, – krizės priežasčių ieškojo S. Jakeliūnas.

Kalbėdamas apie dabartinę finansinę atmosferą, S. Jakeliūnas pabrėžė, kad viešumoje vyrauja nuomonė, jos ekonomikoje labai svarbu lūkesčiai ir kalbėjimas apie tai teigiamai.

“Tai man yra miglos pūtimo pavyzdys. Lūkesčiai yra labai svarbu, bet jeigu sakysime, kad lūkesčiai lemia ekonomiką, o ne ekonominiai procesai daro įtaką lūkesčiams, tai viską apversime aukštyn kojomis ir tada šio autoriaus (N. Fergusono. – ELTA) teiginys, kad “finansų sistema yra žmogaus ydų atspindys”, bus teisingas, tačiau man nepakankamas. (…) Kuo didesnis finansinis svertas, tuo daugiau rizikos gali prisiimti ir, jeigu to dalyko niekas nereguliuoja, tai anksčiau ar vėliau, kai burbulas sprogsta, tai atsisuka prieš visus. Dažniausiai ir prieš tuos bankus, nors ne visus, nes vieni suvalgo kitus ir tampa dar didesni. Ir čia jau ne finansinė, o politinė ar dar kažkokia sėkmė. O prieš paprastus žmones paprastai visada atsisuka, nes jų turtas nuvertėja, pajamas gauna mažesnes, sakoma, kad įvyko globali krizė ir nieko negalėjome padaryti. Manau, kad galėjome”, – svarstė pašnekovas.

Kad bankams reikia griežtinti skolinimosi taisykles, o žmonėms prieš skolinantis turėti prikaupus savų pinigų pritarė ir ekonomistė, VU dėstytoja Aušra Maldeikienė. Ji prognozavo, kad dabartinis šalies centrinio banko vadovas V. Vasiliauskas ateityje bus kritikuojamas dėl per daug griežtų būsto paskolų taisyklių, kas esą paskatino emigraciją.

“Jeigu sugriežtini taisykles, kad banke negalėtum pasiimti nerealią paskolą, kurios negrąžinsi, kas iš esmės labai teisinga, tada turi kurti sistemą, kurioje yra galimybė vis dėlto tuos pinigus gauti”, – sakė A. Maldeikienė.

Ekonomistės vertinimu, sugriežtinus taisykles bankų sektoriui, reikia didinti viešąjį sektorių, deja, tam trūksta pinigų.

“Nebūtų tų apgautųjų, jeigu jie nenorėtų būti apgauti. Tai, kas vyksta su finansais, yra atspindys tos visuomenės požiūrio. Kelis šimtus metų kartojasi ta pati schema: yra godumo fazė, kai visi perka, ir paskui yra burbulas, kuris sprogsta, ir nusivylimo fazė, kai prarandami pinigai. Tai įvyksta, nes nuolat yra didelė masė žmonių, kurie yra pasiruošę būti godūs. Jeigu nebūtų visuomenėje nuostatos būti godžiu, tai būk tu genijumi kokiu nori, sugalvok kokį nori instrumentą. Jeigu jo neperka, iš to nesidaro burbulas – iš to nekyla krizė”, – įžvalgomis apie krizės priežastis samprotavo Finansinio savarankiškumo mokyklos direktorius Žilvinas Jančoras.

"Veido" archyvas

Europa pirmadienį pareikalavo, kad Graikijos parlamentas pritartų naujiems griežtiems biudžeto apkarpymams bei didelio masto aktyvų pardavimams, ir pažadėjo sėkmingo balsavimo atveju suteikti jau numatytas paskolas, kurių skyrimas buvo atidėtas, bei suformuoti antrą finansinės pagalbos paketą.

Po septynias valandas vykusių įtemptų derybų, kurios buvo surengtos siekiant užkirsti kelią Graikijos finansinių įsipareigojimų nevykdymui ir būgštaujant dėl galimo domino efekto visame bendrą valiutą naudojančiame regione, euro zonos šalių finansų ministrai pasiūlė Atėnams rimbą ir pyragą: pažadėjo, kad Tarptautinis valiutos fondas (TVF) “liepos viduryje” skirs numatytas 12 mlrd. eurų paskolas, jei įstatymų leidėjai atliks savo darbą.

Ministrai taip pat sutarė dėl antro, 100 mlrd. eurų, finansinės pagalbos paketo gairių, remiantis kuriomis, paramai bus panaudoti ne tik mokesčių mokėtojų pinigai – prie jos “svariai” prisidės privatūs bankai, pensijų fondai ir draudimo bendrovės, “laisvai ir savanoriškai atidėdami Graikijos obligacijų išpirkimo datą”.

Graikijoje antradienį numatytas parlamento balsavimas dėl pertvarkytos premjero Georgo Papandrėjo (George Papandreou) vyriausybės.

Jeanas-Claude`as Junckeris (Žanas Klodas Junkeris), vadovaujantis euro zonos valstybių finansų ministrus vienijančiai Eurogrupei, pareiškė, jog “akivaizdu”, kad įsipareigojimas skirti daugiau lėšų negali būti duotas anksčiau nei parlamentas pritars taupymo priemonėms.

BFL

Šaliai išgyvenant nacionalinės valiutos devalvavimo, kainų šuolio ir po to kilusio prekių bado padarinius, A.Lukašenka sakė, jog valstybė pasirengusi, esant nepaprastajai situacijai, apriboti importą, kad paremtų šalies gamintojus.

“Jeigu iš viso bus katastrofa – uždarysime sienas ir pirksime tik tai, ką mums reikia importuoti. Žinoma, neduok Dieve, jeigu mums teks uždaryti sienas”, – sakė A.Lukašenka spaudos konferencijoje, kurią tiesiogiai transliavo radijas.

Šalyje, kuri išsaugojo sovietinius ekonomikos valdymo metodus, remdamasi energetikos išteklių tiekimu iš Rusijos mažomis kainomis, kovą prasidėjusios valiutos krizės padariniais tapo Baltarusijos rublio devalvacija 36 proc., 25 proc. infliacija per penkis mėnesius, taip pat prekių ir grynosios valiutos stygius.

Tai sukėlė gyventojų nepasitenkinimą, o kai kur įvyko protesto akcijos. A.Lukašenka įspėjo opoziciją, kad naujos akcijos bus nuslopintos, ir priminė revoliucijų bangą arabų pasaulio šalyse.

“Aš vidaus reikalų ministrui pasakiau: dar tokia akcija – ir tu be antpečių”, – sakė prezidentas.

“Aš įspėjau, kad tokiems dalykams tučtuojau būtų užkirstas kelias…Jie šią masę kaupia kaip Egipte, kitose šalyse. Po to, kai jų bus keli tūkstančiai, ateis lyderiai ir ves į kokį nors puolimą… Štai taip mėginama įsiūbuoti šalį”, – sakė ji.

A.Lukašenka sakė, kad “Baltarusijos ekonomikos stebuklas” – kuriuo daugelis gretimų šalių buvusioje sovietinėje stovykloje gyventojų vadino palyginti mažą nedarbą Baltarusijoje, garantuotas darbo žmonių pajamas, saugumą ir tvarką gatvėse – gyvas ir gyvuos, nepaisant naujausių abejonių.

“Kaip visi rašo apie mus, net springdami! Tarp eilučių toks džiaugsmas – na, pagaliau Baltarusijos stebuklas sužlugo! Niekur jis nesužlugo ir niekada nesužlugs”, – pažadėjo A.Lukašenka.

Prezidentas anksčiau įspėjo, jog valdžia stebi opozicijos aktyvistų mėginimus koordinuoti savo protesto akcijas internetu ir vėl paskelbė savo įtarimus, kad spauda ir tinklaraštininkai pakerta ekonomikos stabilumą.

“Panika, kuri kilo mūsų šalyje, yra daug kur žurnalistų darbas. Ažiotažas vartojimo rinkoje žymiu mastu kilo aktyviai dalyvaujant kai kurioms žiniasklaidos priemonėms. Valiutos rinkoje tuo viskas ir prasidėjo”, – sakė A.Lukašenka.

“Šiandien kiek kitais metodais mėginama įsiūbuoti Baltarusiją. Taip pat ir per tą šiukšliadėžę, kuri vadinama internetu”, – sakė jis.

Po protesto akcijų prieš benzino kainų augimą, kurią surengė Minske nepatenkinti automobilininkai, A.Lukašenka įsakė sumažinti kainas degalinėse.

“REFORMOMS NĖRA PINIGŲ”

Devalvavęs Baltarusijos rublį Nacionalinis bankas įvedė griežtus kurso svyravimo apribojimus, ir tai faktiškai įšaldė valiutos rinką. A.Lukašenka pareiškė, jog neketina atšaukti apribojimų, bet pripažino,kad valiutos deficito problema artimiausiu laiku nebus išspręsta.

“Kai mes pirmajame pusmetyje gausime statistikos duomenis, mes dar sparčiau eisime. Ar bus keityklose valiutos – nebus kol kas. Valstybė šio žaidimo iki liepos 1 dienos nežais”, – sakė prezidentas.

Jis pavadino Baltarusijos rublį nepakankamai gerai įvertintu po devalvacijos, po kurios kursas yra 5 tūkst. Baltarusijos rublių už 1 dolerį.

“Tai net pernelyg aukštas kursas mūsų šaliai”, – sakė prezidentas.

Baltarusija tikisi ištaisyti situaciją, pasitelkusi į pagalbą finansavimą iš užsienio.

Eurazijos ekonominės bendrijos antikrizinis fondas, kurį finansuoja daugiausiai Rusija, žada skirti Baltarusijai 800 mln. dolerių jau birželį. Minskas taip pat prašo TVF paskolų. Kaip finansinės paramos sąlygą kreditoriai nurodė ekonomikos reformas ir privatizaciją.

A.Lukašenka sako, kad nenori išparduoti aktyvų pusvelčiui, bet kreditorių reikalavimui vykdyti reformas jis taip pat neturi pinigų.

“Daug kas sako: reikia pertvarkyti ekonomikos struktūrą ir reformuoti… Kas man duos trilijoną dolerių, kad būtų galima įvykdyti ekonomikos struktūros reformą?” – sakė prezidentas.

Jis pažymėjo, kad laukia 10 mlrd. dolerių įplaukų į aukso ir valiutos atsargas, bet lėšų šaltinio nenurodė:

“Jeigu viskas pavyks, artimiausiu laiku mes gausime apie 10 mlrd. dolerių į aukso ir valiutos atsargas. Tai bus jau mūsų pinigai. Ne paskola”, – sakė jis.

Tarp patrauklių Baltarusijos aktyvų, kuriais domėjosi investuotojai iš Rusijos, stambi Baltarusijos trąšų gamintoja, kurią A.Lukašenka įvertino 30 mlrd. dolerių, ir dujų transportavimo bendrovė “Beltransgaz”, dėl kurios seniai vyksta derybos su “Gazprom”.

A.Lukašenka ne kartą kaltino dėl ekonomikos sunkumų išorės priešus. Jo spaudos konferencijoje, kuri tęsėsi rekordines penkias su puse valandos, priekaištų teko ir rinkėjams.

“Aš kiek pykstu ant žmonių, kad jie sukėlė tokį ažiotažą, pirko druską, degtukus”, – sakė prezidentas.

“Bet liaudies nepasirinksi. Yra tokia, kokia yra”, – pridūrė jis.

Du trečdaliai lenkų (68 proc.) mano, kad reikalai Lenkijoje klostosi blogai, 60 proc. galvoja, jog šalies ekonomika išgyvena krizę, rodo viešosios nuomonės tyrimo agentūros TNS OBOP surengta apklausa, kurią paskelbė tinklalapis Wirtualna Polska.

Respondentai su aukštuoju mokslu ir didžiųjų miestų gyventojai situaciją šalyje dažniau vertina teigiamai, priešingos nuomonės yra keturiasdešimtmečiai, asmenys su viduriniu ir profesiniu išsilavinimu bei kaimo gyventojai.

18 proc. apklausos dalyvių įsitikinę, kad Lenkija išgyvena gilią ekonominę krizę, trečdalis lenkų galvoja, jog šalis jau išlipo iš duobės.

41 proc. respondentų mano, jog per artimiausius trejus metus ekonominė situacija Lenkijoje išliks tokia pati kaip dabar, 38 proc. laukia situacijos pablogėjimo.

"Veido" archyvas

Nemaža dalis Lietuvos eksportuotojų jau pasiekė 2007–2008 m. rodiklius ir net ištempė iš krizės juos aptarnaujančius sektorius. Tačiau vien į vidaus rinką orientuoti sektoriai, tokie kaip leidyba ar nekilnojamojo turto operacijos, ir toliau smunka.

Skolintais pinigais patręšti 2007–2008 metai buvo derlingiausi daugeliui Lietuvos bendrovių. Tačiau kai kurioms šalies įmonėms tai nebuvo patys sėkmingiausi metai – geriausią laikotarpį jos išgyvena dabar. Tarp tų laimingųjų patenka kai kurie eksportuojantys sektoriai, ne tik beveik nepajutę krizės grimasų, bet netgi jau pagerinę prieškrizinius rekordus.

“Didžioji dalis baldų gamintojų, kurie savo produkciją eksportuoja, prieškrizinį lygį pasiekė vasario–kovo mėnesį”, – informuoja asociacijos “Lietuvos baldų klasteris” koordinatorius Vytautas Galvydis.

Tokį pat vaizdą atskleidžia ir Statistikos departamento pateikti duomenys, rodantys, kad baldų gamybos įmonių pardavimas šiemet pirmąjį ketvirtį pasiekė 713 mln. Lt – tai 221 mln. Lt daugiau nei pernai tuo pačiu laikotarpiu ir 57 mln. Lt viršija 2008 m. pirmojo ketvirčio rodiklius.

Reikalingiausiu metu darbo Lietuvos baldų gamintojams atsirado dėl tos pačios priežasties, kuri anksčiau iš duobės ištraukė Lietuvos tekstilininkus: pabrangus produkcijai Kinijoje bei kitose Azijos šalyse, Europos didmenininkai ir prekybos tinklai atsigręžė į Rytų Europos gamintojus. “Dėl intensyvėjančio vidaus vartojimo ir žaliavų brangimo kyla produkcijos kainos Kinijoje, todėl didžioji dalis didmenininkų mažina importo kiekį iš Rytų ir pradeda ieškoti alternatyvų Rytų Europoje. Europos gamintojai, kurie sureagavo į krizę, daug lankstesni – gamybos ir pristatymo terminai trumpesni, lankstesnės apmokėjimo sąlygos”, – Rytų europiečių baldų gamintojų pranašumus vardija V.Galvydis.

Nuo baldininkų neatsilieka ir kiti daug eksportuojantys sektoriai. Statistikos departamento duomenimis, 2007–2008 m. matytus pardavimo rodiklius šiemet jau pagerino vaistų pramonės gaminių ir farmacinių preparatų, pagrindinių metalų, chemikalų ir chemijos produktų gamintojai bei kiti.

Kas nutiko, kad Lietuvos eksportuotojai dar per krizės įkarštį ėmė demonstruoti tokius puikius rezultatus? “Kol nesudavė krizės smūgis, visi pardavinėjo produkciją viduje ir aktyviai neieškojo užsienio rinkų. Kai pasidarė blogai, visi puolė jų ieškoti ir didžioji dalis rado”, – aiškina įmonės “Grigiškės” generalinis direktorius Gintautas Pangonis.

Beje, popieriaus gamintojai taip pat gerokai pranokę prieškrizinius pardavimo rodiklius. Neatsilieka ir didžiausia šiame sektoriuje veikianti įmonė AB “Grigiškės”, kurios 2011 m. pirmojo ketvirčio pardavimas siekė 41,9 mln. Lt – 10 mln. Lt daugiau nei 2007 m. AB “Grigiškės” vadovas G.Pangonis pabrėžia, kad pagrindinis tokio augimo variklis – eksportas, nes padidinti prekybos apimtis padėjo laimėti konkursai tiekti higieninį popierių į Čekijos, Danijos, Lenkijos prekybos tinklus. Užsakymais užversta įmonė kovą padidino įrenginių našumą, tačiau jau skaičiuoja, kad iki metų pabaigos pajėgumų vėl ims trūkti.

Atsigavo aptarnaujantieji eksportuotojus

Apžvelgdamas įmonių grupės apyvartą, G.Pangonis atkreipia dėmesį į įdomią detalę: nors labiausiai pardavimo apimtis didino eksportas, “Grigiškių” gaminamo kartono pardavimas didėjo ir pačioje Lietuvoje. O priežastis labai paprasta – savo gaminius užsienio klientams ruošiantiems kitiems šalies eksportuotojams taip pat reikalingos pakuotės.

Iš tiesų, atsigavus eksportuotojams, eilė išsikapanoti iš krizės duobės atėjo eksportuotojus aptarnaujančioms įmonėms. Daugumos įmonių, teikiančių prekes ar paslaugas eksportuojantiems Lietuvos gamintojams, pardavimas šiemet didėjo, nors didžiajai daliai iki prieškrizinių rodiklių dar toloka.

“Atsigavimas pasiuntinių rinkoje jaučiamas, nors ir ne toks didelis. Jis susijęs su eksportu, o ne su vidaus vartojimu. Kai Lietuvoje krito vartojimas, mūsų verslininkai metėsi į klientų paiešką už šalies ribų ir tuomet pradėjo daugėti tarptautinių smulkiųjų siuntų iš Lietuvos. Taigi mūsų rinkoje matomą augimą paskatino tarptautinės siuntos”, – pabrėžia smulkiųjų siuntų paslaugas teikiančios bendrovės “DPD Lietuva” generalinis direktorius Vytautas Kudzys.

Sėkmingai dirbant eksportuotojams, lengviau kvėpuoti ir apskaitos, buhalterijos, audito bei su mokesčiais susijusias konsultacijas teikiančioms įmonėms. Tokių bendrovių pardavimo pajamos, Statistikos departamento duomenimis, pirmąjį ketvirtį padidėjo 10 mln. Lt. “Mes esame daugiausia verslą aptarnaujantis paslaugų sektoriaus gabaliukas ir nepaisant to, dėl kokių priežasčių verslas atsigauna, mes atsigauname kartu su juo”, – aiškina įmonės “Ernst and Young” partneris, mokesčių paslaugų verslui vadovas Vidurio ir Pietryčių Europoje Kęstutis Lisauskas.

Dar vieni rinkos dalyviai, įšokę į pardavimo didėjimo traukinį, – tarptautinių pervežimų rinką aptarnaujančios bendrovės. Statistikos departamento duomenimis, krovinių tvarkymo (pakrovimo ir iškrovimo) paslaugas teikiančių įmonių pardavimo pajamos šiemet pirmąjį ketvirtį, palyginti su pernai, didėjo 20 proc., iki 197 mln. Lt, ir net buvo didesnės negu 2007 ar 2008 m. tuo pačiu laikotarpiu. “Tą patį jaučiame ir mes. Transportas, krovinių vežimas atsigavo, ir viskas, kas skirta tranzitiniam srautui aptarnauti, taip pat atsigauna”, – patvirtina įmonių grupės “Ad Rem” gen. direktorius Stanislovas Kozelas.

Beje, į vidaus rinką orientuoti Lietuvos verslai, be eksportuotojų, šiemet turėjo dar vieną maitintoją – ES paramą. Prie šių lėšų prieinančių sektorių įmonės taip pat sugebėjo prisivyti prieš krizę buvusius rodiklius. Kaip rodo Statistikos departamento duomenys, pirmąjį ketvirtį iš paslaugų srities Lietuvoje daugiausiai, net 54 proc., paaugo konsultacinė valdymo veikla, kuria užsiima ir viešųjų ryšių, ir verslo konsultantų įmonės.

Šioje srityje dirbančių ekspertų nuomone, šį rodiklį išpūtė viešojo sektoriaus projektai, finansuoti ES lėšomis. “Po truputėlį atsigauna rinka, susijusi su vidaus vartojimu, tačiau Statistikos departamento duomenys neišskiria verslo ir viešojo sektoriaus segmento, todėl natūralu, kad pirmąjį ketvirtį konsultacijų srityje galėjo būti keletas didesnių viešojo sektoriaus projektų, kurie galėjo smarkiai paveikti rodiklius”, – komentuoja ryšių su visuomene įmonės “Publicum” direktorius Artūras Jonkus.

Tikėtina, kad dėl šios priežasties 28 proc. padidėjo ir įmonių, užsiimančių kompiuterių programavimo bei konsultacine veikla, pardavimo pajamos.

Kai kurie sektoriai krinta toliau

Prasčiausiai šiuo metu gyvena į vidaus rinką orientuoti sektoriai, neturintys jokių sąsąjų nei su užsienio rinkomis, nei su eksportuotojais, nei su ES lėšomis.

Vidaus rinkos gyvumo lakmuso popierėlis – prekybininkai. Įsidrąsinę daugiau pinigų išleisti prekybos centruose, gyventojai netrukus ima daugiau sau leisti ir kitose srityse. Statistikos departamento duomenimis, šių metų sausį–balandį, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, mažmeninė prekyba, išskyrus variklinių transporto priemonių ir motociklų prekybą, paaugo 5,8 proc. Nenuostabu, kad visi “Veido” kalbinti pašnekovai pabrėžė – atsigauna tik į užsienio rinką ar į eksportuotojus orientuotas segmentas, o vidaus rinkos segmente judėjimas dar labai menkas ar net toliau stebimas kritimas.

Žinoma, į vidaus rinką orientuotas baldų gamintojas dar turi išeitį persiorientuoti į eksportą, juk baldas – tai ne lietuviškai išleista knyga ar žurnalas, kurio vokiečiui ar prancūzui niekaip neįpirši. Deja, leidybos srityje dirbančių įmonių pardavimo pajamos ir toliau krinta – šių metų pirmąjį ketvirtį jos buvo 20 mln. Lt mažesnės negu pernai tuo pat metu. Lietuvos laikraščių ir žurnalų rinkai atsitiesti iki šiol neleidžia šios Vyriausybės spaudai uždėti didžiausi mokesčiai visoje ES: iki 21 proc. pakilęs PVM mokestis spaudai – nepavežama našta, o reklamos rinka bunda labai iš lėto. Tuo tarpu knygų leidyba traukiasi dėl susidariusio uždaro rato: smukus vartojimui sumenko tiražai, o dėl sumenkusių tiražų smarkiai pakilo knygų kainos, tad gyventojai jų nebeįperka.

Statistika rodo ir kelionių agentūrų bei organizatorių pardavimo pajamų traukimąsi, tačiau tai greičiau susiję su Egipte ir Tunise kilusiais neramumais, dėl kurių poilsinės kelionės į tuos kraštus buvo kuriam laikui atšauktos.

Vis dėlto kai kurie šiemet dar žemyn važiavę sektoriai iki metų pabaigos jau tikisi atsigauti. Šiemet pirmąjį ketvirtį dar labiau susitraukė nekilnojamojo turto operacijų rinka, tačiau Lietuvos nekilnojamojo turto agentūrų asociacijos prezidentas, “Ober-Haus” generalinis direktorius Vytas Zabilius mano, kad pirmąjį ketvirtį rinka pasiekė dugną, o dabar jau matoma atsigavimo ženklų. “Šiemet tikimės labai lengvo kilimo. Nuomos, pardavimo kainos švelniai pradeda kilti”, – pabrėžia V.Zabilius. -Tačiau tai sdaro vos dešimtadalius procento.

Vis dėlto 2007–2008 m. pardavimo apimtys į šį sektorių grįš dar negreitai. V.Zabiliaus nuomone, atskaičius infliacijos įtaką, tai gali nutikti po aštuonerių–dešimties metų.

REUTERS

Baltarusijos vyriausybė išplėtė sąrašą “socialiai jautrių” prekių, kurių kainos bus laikinai reguliuojamos, skelbia “Interfax”.

Kaip žinoma, “socialiai jautrių” prekių kainos Baltarusijoje “įšaldytos” iki 2011 m. liepos 1 dienos.

Baltarusijos vyriausybė įvedė 2011 m. balandžio 14 d. įsako pataisą, pagal kurią patvirtintas prekių su reguliuojamomis kainomis sąrašas.

Į papildomą “socialiai jautrių” prekių sąrašą įtraukta dar 13 vartojimo prekių pozicijų, tarp jų – sūrio, kruopų, agurkų, pomidorų, obuolių, dešros, dešrelių, kavos ir arbatos.

Pastaruoju metu Baltarusijoje pastebimas smarkus kainų augimas. Dėl valiutos deficito šalyje importuotojai labai sumažino užsienio produkcijos tiekimą rinkai. Be to, produktų ir paslaugų kainų kilimą paskatino ir Baltarusijos rublio devalvacija.

Scanpix

Valiutos krizė, kuri yra apėmusi Baltarusiją nuo kovo vidurio, pakirto mitą apie stabilią ir klestinčią, griežtai prižiūrimą valstybės ekonomiką, privertusi prisiminti dešimtąjį dešimtmetį su jo deficitu, eilėmis ir sparčiai augančiomis kainomis.

Baltarusijos rublio nuvertėjimas iš karto 36 proc. praėjusį antradienį buvo dar vienas ir, matyt, ne paskutinis krizės etapas. Po pastarojo jau beveik dvigubai nuvertėjo gyventojų pajamos ir virto niekais dosnus darbo užmokesčio padidinimas praėjusių metų pabaigoje, kai prezidentas Aleksandras Lukašenka pratęsė savo įgaliojimus ketvirtąjį kartą.

“Kokie 500 dolerių? Mano jau 200 dolerių, jeigu pagal Nacionalinio banko kursą. Eini į parduotuvę ir bijai – užteks pinigų ar ne”, – sako 26-erių metų Igoris, dirbantis vienoje Minsko gamyklų.

“Todėl, kad kasdien naujos kainos, kasdien nauja suma už pirkinius”, – sako jis, pirkdamas produktus viename sostinės miegamųjų rajonų.

Smarkiai kilti kainos pradėjo kovą: sausio-balandžio mėnesiais infliacija sudarė beveik 11 proc., peršokusi aukščiausią metinės prognozės 8,5 proc. ribą.

Tačiau praėjusios savaitės viduryje kainų augimas pralenkė ir ankstesnius rekordus, o kai kurioms prekėms buvo didesnis net už oficialius devalvacijos rodiklius.

Baltarusijos tinklaraštininkai įdeda kainų etikečių parduotuvėse nuotraukas: avietės iš Ispanijos po 316 tūkst. Baltarusijos rublių (64 dolerius), fasuota kava “Nescafe” po 90 tūkst. (18 dolerių) už 200 gramų dėžutę.

“Vaisių kainos padidėjo jau kelis kartus. Bananai, kurie kainavo 4 tūkst. rublių, kainuoja 14 tūkstančius. Sauskelnės po ankstesnio pabrangimo (beveik dvigubai) kainavo 130 tūkst. už pakuotę. Dabar ten, kur jų dar yra, jos kainuoja 215 tūkstančių”, – papasakojo namų šeimininkė Olga Sechovič.

“Dar sako, kad smarkiai pabrango žuvis, bet kadangi parduotuvėje jos jau nebėra, to patikrinti neįmanoma”, – pridūrė ji.

Vakarai atsisakė finansuoti Minską, protestuodami prieš spaudimą opozicijai, ir Baltarusija tikisi 3 mlrd. paskolos iš Rusijos. Bet Maskva sako, kad paskolą apkraus griežtomis sąlygomis, tarp jų galimybės dėl Rusijos investuotojams dalyvauti privatizuojant patraukliausias Baltarusijos valstybines įmones.

EILĖS IR “SPEKULIANTAI”

Importinių prekių stygius atėjo į Baltarusiją ėmus stigti dolerių ir eurų, į kuriuos rinkėjai skubėjo keisti pakeltus prieš rinkimus darbo užmokesčius. Sąlygomis, kai rublis nuvertėja, o valiutos nusipirkti vis viena neįmanoma, daugelis importuotojų sumažino tiekimus, o kai kurie iš viso nutraukė veiklą iki geresnių laikų.

Eiliniai baltarusiai perka parduotuvėse beveik viską iš eilės.

Opozicinis laikraštis “Naša niva” praėjusią savaitę rašė, kad gamyklos “Gorizont” firminėje parduotuvėje du pirkėjai susipešė dėl teisės nusipirkti televizorių, o šaldytuvų gamykla “Atlant” buvo priversta pastatyti apsaugą prie savo firminės parduotuvės, “kad užkirstų kelią šturmui”.

“Pas mane parduotuvėje visą laiką eilės. Atrodo, kiekvieną laisvą minutę žmonės bėga į parduotuves, kad ką nors nusipirktų”, – sakė namų šeimininkė Olga.

Valdžia ir valstybinė žiniasklaida kasdien tikina, kad paklausos ažiotažas mažėja, ir dėl visko kaltina spekuliantus. Tačiau nedaug kas tiki šiais paaiškinimais, žiūrėdami į greitai tuštėjančias parduotuvių lentynas.

“Galima, žinoma, sakyti, kad slūgsta (vartojimo bumas). Pas mus bent jau taip yra. Viską jau išpirko”, – sakė Jurijus, buitinės technikos ir elektronikos parduotuvės pardavėjas, stovėdamas šalia beveik tuščių lentynų.

Viena didžiausių vartojimo bumo apraiškų tapo masinis druskos ir acto pirkimas, tuo tarpu krizės pradžioje baltarusiai pirko Nacionalinio banko aukso luitus, kol reguliuotojas nutraukė jų pardavimą už Baltarusijos rublius.

VALIUTOS NĖRA

Valiuta – pats didžiausias deficitas. Devalvavęs rublį Nacionalinis bankas griežtai apribojo kurso svyravimus visose rinkos segmentuose ir nestiprino naujo kurso valiutos intervencijomis.

Keityklose minios pirkėjų laukia retų laisvai konvertuojamos valiutos pardavėjų. Prisiminę SSRS patyrimą laukiantieji eilėse sudaro sąrašus ir pasižymi per jų kasdienius patikrinimus.

“Tai anksčiau 3 500 (rublių už dolerį) buvo daug. Dabar 5 tūkst. mažai. Naujas psichologinis barjeras – žmonės laukia 10 tūkstančių”, – šypsosi 22 metų Aleksejus. Jis stovi eilėje prie keityklos dideliame prekybos centre “Korona”, kad nusipirktų valiutos sumokėti už buto nuomą.

Populiariausios vietos – keityklos didelėse parduotuvėse ir geležinkelio stotyje, kur parduoda valiutą atvykusieji iš užsienio. Čia užsirašiusiųjų į eilę keli šimtai ir reikia laukti dvi ar tris savaites galimybės nusipirkti valiutos.

“Manęs stotyje vos nesutrypė, – papasakojo 39-erių metų privatus verslininkas Vladimiras.

“Aš atėjau mokėti mokesčių, o prieš mane moteris pakeitė 10 dolerių. Kai aš išsitraukiau pluoštą Baltarusijos pinigų, eilė ėmė šaukti, stumti į šalį. Aš jiems rėkiu: “Aš nieko neperku, aš atėjau mokėti mokesčių!”. Dabar juokinga, o tada pamaniau: minutė, ir valstybė liks be mokesčių, o aš – be pinigų”.

Scanpix

Norvegijos finansinių paslaugų grupės “DnB Nord” vadovas Rune’as Bjerke’as (Runas Bjerkas) sako, kad Lietuvos bankai pasimokė iš krizės, ir jų finansavimas veikiausiai nebebus toks dosnus.

“Lietuva tvarkosi labai gerai. Ji parodė gebėjimą labai greitai atsigauti po gilios recesijos. Tai, kas įvyko šioje šalyje, mums padarė įspūdį. Naudojamės proga ir toliau augti tiek smulkių, tiek stambių klientų aptarnavimo srityse”, – po susitikimo su premjeru Andriumi Kubiliumi trečiadienį Vilniuje sakė R. Bjerke’as, rašo naujienų portalas delfi.lt.

Pasak jo, bankų skolinimo apetitas vėl atsigauna, tačiau krizės pamokos esą išmoktos, ir finansavimas vyks gerokai atsargiau nei ekonomikos bumo metais.

“Visos investicijos, pagrįstos tvirtais verslo principais, bus laukiamos. Noriu pasakyti, kad prieš krizę turėjome labai, labai didelę pasiūlą. Ne tik iš bankų, bet ir iš investuotojų ir daugelio kitų institucijų. Manau, veikimas tarp to, ką matėme recesijos metu, ir to, ką matėme prieš pat krizės pradžią, yra gana išmintingas kelias”, – sakė “DnB Nord” vadovas.

Premjero patarėjas Mykolas Majauskas po susitikimo sakė, esą norvegų bankininkai Lietuvoje mato puikias perspektyvas. Tačiau jis akcentavo iš bankų laukiantis ne tik finansavimo augimo, bet ir atsakingo požiūrio į ekonomiką.

“Pasidžiaugėme Norvegijos banko investicija Lietuvoje. Tai rodo jų tikėjimą galimybėmis ir potencialu Lietuvoje. Kalbėjome apie tolesnį bendradarbiavimą, taip pat kalbėjome apie potencialias norvegų bankų investicijas Lietuvoje. Taip pat – ir apie galimybes pritraukti kito verslo, kitų investicijų iš Norvegijos į Lietuvą”, – delfi.lt sakė M. Majauskas.

Anot jo, “DnB Nord” vadovas minėjo, jog bankas yra pasirengęs palaikyti Lietuvos ekonomiką, skolinant tiek verslui, tiek gyventojams.

BFL

Pirkėjų elgsenos tyrimą atlikusios rinkos tyrimų bendrovės “GfK CR Baltic” Lietuvos padalinio vadovas Andrius Norkevičius sako, kad tyrimas atskleidė įvairiopą Lietuvos pirkėjo paveikslą.

“Lietuvos pirkėjas – vidutinis europietis arba sumanus išlaidautojas, – teigia A. Norkevičius. – Tyrimas parodė, kad Lietuvos pirkėjų tipai atitinka Europos šalių segmentų vidurkius, o bendra segmentų struktūra artimiausia Prancūzijai.”

Trečdalį Lietuvos pirkėjų (29 proc.) sudaro segmentas “Aš” pirkėjas. Tai toks pirkėjas, kuris nėra labai jautrus kainai, bet impulsyvus ir mėgstantis naujoves. Tokie pirkėjai plaukia priešakyje visų “srovių”. Lietuvoje tai pats didžiausias segmentas, o 60 proc. šio tipo pirkėjų sudaro vyrai. Jame dominuoja pirkėjai iki 29 metų amžiaus (37 proc.).

“Segmentui “Aš” pirkėjas priklausantys lietuviai ieško naujovių, visuomet nori nusipirkti rinkoje naują produktą, – pasakoja A. Norkevičius. – Be to, jam patinka leisti laiką parduotuvėje, ieškoti prekių, kurių vieta nuolat keičiama, jis perka paruoštą maistą ir reaguoja į rinkodaros priemones prekybos vietose, bet jo nevilioja akcijos.

Kitas vyraujantis pirkėjų tipas Lietuvoje – “taupus” pirkėjas (26 proc. visų pirkėjų). Tai pirkėjas, kuris jautrus kainai, yra sąmoningas ir saikingas. Lietuvoje šį segmentą sudaro vyresnio amžiaus žmonės – 61 proc., vyresni nei 40-ies.

“Taupus” pirkėjas lygina kilogramo kainas, perka su pirkinių sąrašu, nes neretai jo ir suplanuotos lėšos pirkiniams ribotos. Be to, jis nesielgs spontaniškai, jo neveiks jokie specialūs rinkodaros veiksmai prekybos vietose.

“Lietuvoje, kaip ir kaimyninėje Lenkijoje, būti “taupiam” yra labiau būtinybė nei laisvai pasirenkama pozicija ar pirkimo stilius. Lemiami veiksniai šiuo atveju yra nedarbas ar išėjimas į pensiją, labai apribojantys perkamąją galią ir verčiantys ypatingą dėmesį skirti pirkimo išlaidų biudžeto kontrolei, – teigia A. Norkevičius.

Jaunieji pirkėjai dažniau priklauso “nerūpestingųjų” segmentui. Šio tipo pirkėjų Lietuvoje yra 18 proc. Toks pirkėjas orientuotas į prekės ženklą ir kokybę, bet kaina jam nėra pats svarbiausias veiksnys perkant. Panašią dalį – 17 proc. – sudaro vadinamieji “rutininiai” pirkėjai, kurie pirkimą laiko būtinybe, o ne malonumu, ir jie yra ištikimi išbandytiems prekių ženklams ir vienai (“mėgstamiausiai”) parduotuvei.

Mažiausią dalį Lietuvos pirkėjų – 10 proc. – sudaro “bandos instinkto genami” pirkėjai, kurie yra smalsūs, sekantys reklamas, o pirkimu tenkina savo socialinius poreikius – buvimo tarp žmonių ir bendravimo. 60 proc. visų “bandos instinkto genamų” parduotuvių lankytojų sudaro moterys.

Dalis pirkėjų visiškai nenaudoja pirkinių sąrašo. Jie į prekybos centrą ateina ne tik apsipirkti, bet ir praleisti laiko. Dalis sprendimų priimami čia pat.

“Tyrimai rodo, kad 70 proc. sprendimų padaroma parduotuvėje, todėl pirkėjams nereikia pirkinių sąrašo, – pasakoja A. Norkevičius. – Todėl dalis vartotojų parduotuvėje tampa tiesiog pirkėjais, kuriuos veikia prekybos vietos aplinka, prekių išdėstymas ir reklama prekybos vietose, kiti ieško naujų, dar nematytų produktų, treti tiesiog maloniai leidžia laiką parduotuvėse ir kaip prekės patenka į jų pirkinių krepšį, paaiškinti negali”, – teigia tyrimą atlikusios bendrovės vadovas.