Sunkiausi krizės išbandymai jau praeityje, o 2010-ieji buvo lūžio metai, sako premjeras Andrius Kubilius. Tačiau jis pabrėžė, kad kartu su atsigavimu ateina pagunda gerovę susigrąžinti greičiau nei realiai atsigauna ekonomika ir mažėja valstybės skolos našta.

“Jeigu 2009-ieji buvo gaisrų gesinimo metai, tai 2010-aisiais jau pradėtas krizės nuniokotų namų remontas, o 2011-aisiais turime galvoti apie namų atnaujinimą ir susitvarkymą ilgesniam ir geresniam gyvenimui”, – sakė A.Kubilius, Seimui ketvirtadienį pristatydamas praėjusių metų Vyriausybės veiklos ataskaitą.

“Per krizę supratome pragaištingas išlaidumo pasekmes, negi užtenka kelių augimo procentų, kad tą pamirštume?” – pridūrė premjeras.

Jis siūlė visiems išmokti krizės pamokas: “Gyvenimas skolon yra neūkiškas ir nelietuviškas dalykas – privalome to išvengti ir daryti viską, kad negrįžtų to vasarą prašokusio žiogelio mentalitetas “skolinkis ir švaistyk”, – parlamentarams teigė A.Kubilius.

Ministrų kabineto vadovas pakartojo, kad sunkiausi krizės išbandymai jau praeityje: “Taigi, galime teigti – sunkiausi krizės išbandymai jau lieka praeityje”.

Premjeras pristatė 12 svarbiausių Vyriausybės veiklos rezultatų: augo užsienio investicijos, šalies ūkis ir eksportas, žaibiška šviesolaidinio interneto plėtra, sumažintas biudžeto deficitas, sukurta elektros birža bei pradėta dujų sektoriaus reforma bei “Rail Baltica” statyba, valstybės turto valdymo pertvarka.

“Iš praeities patyrimo, iš tendencijų kaimyninėse Baltijos valstybėse galime prognozuoti, kad pakankamai aukšta bedarbystė mažės labai lėtai. Kaip rodo bedarbystės dydžiai po 2000 metų krizės, reikėjo keleto metų, kad bedarbystės procentai pasiektų minimumą”, – sakė A.Kubilius.

Kiekvienais metais iki kovo 31 dienos Vyriausybė privalo pateikti savo metinę veiklos ataskaitą, kurioje taip pat turi būti aptarti ir artimiausio laikotarpio Vyriausybės veiklos prioritetai.

Po Vyriausybės ataskaitos pateikimo ją svarsto Seimo komitetai ir rengiama speciali Seimo diskusija, kurios pabaigoje Seimas gali priimti rezoliuciją.

Lietuvos ir britų kariškiai teigia, kad krizės atveju, priėmus politinį sprendimą, NATO paramos pajėgų atvykimas į Baltijos šalis užtruktų iki dviejų savaičių.

Tokį terminą BNS ketvirtadienį įvardijo šiuo metu Baltijos šalyse vykstančių tarptautinių pratybų dalyviai – britų kariuomenės karininkas Alanas Hoffas ir Lietuvos kariuomenės Jungtinio štabo vadas Algis Vaičeliūnas. Šiose pratybose kariškiai ir civiliai bendrai mokosi priimti tris brigadas – apie 12 tūkst. – Aljanso karių.

Vadinamosios stalo pratybose NATO karių atvykimas simuliuojamas į tris neegzistuojančias valstybes, kurios žemėlapyje atitinka Lietuvą, Latviją ir Estiją dėl išgalvotoje kaimyninėje valstybėje kilusių pilietinių neramumų. Pastarosios šalies vadovas apkaltina valstybes, atitinkančias Baltijos šalis, separatistinio judėjimo rėmimu ir grasina imtis atsakomųjų veiksmų.

“Jei mes imame brigadą (apie 4000 karių – BNS), tai, aš manau, realiai iki dviejų savaičių brigada turėtų būti priimta ir dislokuota Lietuvos teritorijoje”, – BNS sakė brigados generolas A.Vaičeliūnas.

“Dviejų savaičių laikotarpiu, jei būtų visuotinės kritinė padėtis, NATO kariai būtų vietoje. (…) NATO šalys turi greitojo reagavimo pajėgas, todėl jos galėtų dislokuotos greitai, turint omeny, kad priimančiai šaliai tikrai to reikia”, – kalbėjo pulkininkas leitenantas A.Hoffas, kuris pratybose atlieka atvykstančių pajėgų jungtinės logistinio aprūpinimo grupės vado vaidmenį.

Abu kariškiai pažymėjo, kad tam, jog NATO pajėgos apskritai pajudėtų, pirmiausia būtinas politinis sutarimas.

“Tai (pajėgų atvykimas – BNS) priklausytų nuo pajėgų dydžio, kurios būtų permetamos į Lietuvos ar Baltijos šalių regioną. O antra, be jokios abejonės, ir nuo NATO politinių sprendimų, nes tam, kad NATO ateitų čia, reikia 28 valstybių pritarimo. Jeigu viena, pasako – ne, tai ne. Bet mes dažnai kalbame tik apie NATO pajėgas, gali būti ir koalicinės pajėgos”, – dėstė A.Vaičeliūnas.

“Manau, vyktume pagal NATO arba Jungtinių Tautų mandatą, todėl turėtume laukti sutarimo, šiuo atveju kalbame apie dienas ir savaites”, – kalbėjo A.Hoffas.

Jungtiniame štabe Vilniuje įsikūrusiame priimančios šalies koordinavimo štabe ketvirtadienį apsilankė premjeras Andrius Kubilius, Krašto apsaugos ir kitų ministerijų vadovai, kurie savo ruožtu pažymėjo, kad pratybos yra labai svarbios ne tik kariškiams, bet ir civiliams valstybės pareigūnams.

“Tai iššūkiai ne tik kariškiams, bet labai dideli iššūkiai ir civilinei valstybės tarnybai, ir turiu pasidžiaugti, kad matėme ir girdėjome labai gerus vertinimus tos patirties, kuri yra sukaupta tokiame bendradarbiavime, nes valstybės institucijoms tokia situacija būtų didelis iššūkis – ir pergabenti krovinius, ir pasirūpinti maistu”, – žurnalistams spaudos konferencijoje sakė A.Kubilius.

Anot jo, pratybose išryškėjo iššūkiai, “į kuriuos turėsime ieškoti atsakymų gerindami teisinį reglamentavimą”. Kartu premjeras pažymėjo, jog augant šalies ekonomikai mato perspektyvą šalies ginkluotosioms pajėgoms skirti didesnį finansavimą nei pastaraisiais dvejais metais.

“Čia yra mokymai, kad žmonės pratintųsi prie netikėtumų. Kiekviena ministerija papasakotų apie savo srities netikėtumus. Kaip pavyzdį galiu pasakyti, kad diagnozuotas paukščių gripas kareivinėse, NATO kariams atvykus kyla epidemija. Tada mūsų tarnybos, Sveikatos apsaugos ministerija turi tą situaciją išspręsti taip, kad išspręstų tą uždavinį ir pasižiūrėtų, kaip veikia sistema”, – pasakojo krašto apsaugos ministrė Rasa Juknevičienė.

Ji pažymėjo, kad šios pratybos nėra skirtos reaguoti į tiesioginį užpuolimą ir jose nėra simuliuojami koviniai veiksmai. Pratybos, anot jos, vyksta pagal 4-ąjį Šiaurės Atlanto aljanso sutarties straipsnį, numatantį šalių konsultacijas, jei nors vienos iš jų nuomone, grasinama kurios nors Aljanso šalies teritoriniam vientisumui, politinei nepriklausomybei ar saugumui.

Ministrė pažymėjo, kad pratybose išbandomas ir šalies institucijų pajėgumas reaguoti į, pavyzdžiui, netikėtas stichines nelaimes ar katastrofas.

“Kariai kasdien treniruojasi, o kitoms institucijoms, kurios tiesiogiai nesusijusios su NATO, tai yra viena iš nedaugelio progų pajusti, ką tai reikštų realybėje. Galų gale nereikia ieškoti kokių nors ypatingų krizių, pasižiūrėkime į gamtos katastrofas, kur gali prireikti panašius veiksmus atlikti”, – sakė ministrė.

R.Juknevičienė teigė, kad jog netikslu būtų bandyti įvardyti laiką, per kiek NATO pajėgos atvyktų į Lietuvą.

“Atgrasymo būdai, jei grėstų kokios nors karinės grėsmės, irgi yra įvairūs. Yra daugybė variantų ir scenarijų. Jei mes vardintume jums valandomis, minutėmis, dienomis ar savaitėmis, būtume netikslūs, o kitas dalykas yra planavimo uždaviniai. Planai nėra vieši, komentuoti laiko terminų viešai, spekuliuoti tuo būtų labai nerimta”, – teigė KAM vadovė.

“Pamodeliuokite ir pasižiūrėkite, kaip NATO veikia ir priima sprendimus dėl kitų regionų. Tiesa, ten dalyviai yra susiję su Jungtinių Tautų rezoliucijomis. NATO viduje sprendimų priėmimas, įsivaizduoju, būtų daug greitesnis ir veiksmų galimybės yra lankstesnės ir įvairios”, – dėstė ministrė.

Anot jos, 5-ojo straipsnio (užpuolimo – BNS) atveju, “įsijungia visai kiti mechanizmai”.

“Tai nebūtų toks ilgas derinimo mechanizmas, įsivaizduoju. (…) Aš galiu užtikrinti, kad NATO planavimo mechanizmas veikia, ir tos pratybos yra vienas iš pavyzdžių, kaip NATO veiktų. Net jei ir nekarinių grėsmių, o humanitarinių įtampų akivaizdoje”, – kalbėjo R.Juknevičienė.

Lietuva nori, kad šios trečius metus vykstančios pratybos būtų įtrauktos į nuolatinių NATO pratybų tvarkaraštį.

Cunamio apgadintoje Japonijos atominėje elektrinėje vieno iš šešių reaktorių būklė šeštadienį tikriausiai stabilizavosi, tačiau buvo pirmąsyk aptikta radioaktyviomis medžiagomis užterštų maisto produktų, taip pat skubama atkurti elektros tiekimą jėgainei, siekiant išvengti didesnės katastrofos.

Inžinieriai paskelbė retą pranešimą apie sėkmę po operacijos, kurios metu ugnies gesinimo mašinos apie tris valandas liejo vandenį ant Fukušimos 1-osios elektrinės 3-ojo bloko. Šio bloko reaktorius laikomas pavojingiausiu žemės drebėjimo ir cunamio nuniokotoje elektrinėje dėl jame naudojamo itin radioaktyvaus plutonio.

“Padėtis ten kažkiek stabilizuojasi”, – ministrų kabineto vyriausiasis sekretorius Yukio Edano (Jukijas Edanas) sakė per spaudos konferenciją.

Inžinieriai anksčiau nutiesė elektros kabelį į apgadintą kompleksą, karštligiškai mėginant iš naujo įjungti aušinimo sistemų vandens siurblius. Tai padėtų ataušinti perkaitusius branduolinio kuro strypus ir apsaugotų nuo mirtinai pavojingos radiacijos nuotėkio.

Specialistai tikisi, kad elektra iki sekmadienio bus įjungta keturiuose Fukušimos reaktoriuose, esančiuose už maždaug 240 kilometrų į šiaurę nuo Tokijo.

Darbuotojai jau prijungė elektros kabelį prie 2-ojo bloko ir planuoja sekmadienį mėginti įjungti srovę 1-ajame, 2-ajame, 3-ajame ir 4-ajame blokuose.

Beveik 300 inžinierių, dirbančių 20 kilometrų spindulio evakuacijos zonoje aplink Fukušimos elektrinę, sugebėjo 6-ajame bloke įjungti antrą dyzelinį elektros generatorių. Jo tiekiama srovė buvo panaudota įjungti aušinimo sistemos siurbliams 5-ajame bloke.

Dar reikės nutiesti apie 1,5 kilometro kabelių, kad inžinieriai šį savaitgalį galėtų mėginti įjungti aušinimo sistemas 2-ajame, o vėliau 1-ajame, 3-ajame ir 4-ajame blokuose, nurodė pareigūnai.

“Jeigu jiems pasiseks įjungti aušinimo infrastruktūrą, tai bus reikšmingas žingsnis į priekį, užtikrinant stabilumą”, – sakė JAV konsultacinių bendrovių grupės “FocalPoint” branduolinės energetikos ekspertas Ericas Moore’as (Erikas Muras).

Jeigu šios pastangos nebus sėkmingos, dar lieka galimybė šios prieš 40 metų pastatytos elektrinės reaktorius užpilti smėliu ir betonu, siekiant išvengti katastrofinio radiacijos nuotėkio. Panašus metodas buvo pritaikytas 1986 metais likviduojant Ukrainoje esančios Černobylio atominės elektrinės avariją, kuri laikoma didžiausiu pasaulyje branduolinės energetikos katastrofa.

Y.Edano sakė, kad piene iš vieno ūkio, esančio Fukušimos prefektūroje už maždaug 30 kilometrų nuo elektrinės, taip pat kaimyninėje Ibarakio prefektūroje išaugintuose špinatuose nustatyta vyriausybės patvirtintas ribas viršijanti radiacinė tarša. Tačiau pareigūnas pridūrė, kad maisto produktuose nustatyta padidėjusi spinduliuotė dar nekelia pavojaus žmonių sveikatai.

Japonijos premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas), kuriam tenka spręsti didžiausią nuo Antrojo pasaulinio karo šalį ištikusią krizę, pasiteiravo opozicijos dėl galimybės sudaryti nacionalinės vienybės vyriausybę, reaguojant į stichinę nelaimę, kuri, kaip rodo patvirtinti duomenys, nusinešė beveik 7 tūkst. žmonių gyvybių, ištisus miestus pavertė užmirkusiais griuvėsiais.

Dar bent 10 700 žmonių likimas iki šiol nežinomas, tačiau baiminamasi, jog daugelis jų žuvo. Ši krizė taip pat smarkiai sukrėtė pasaulio finansų rinkas bei verčia pasaulio galiūnes suvienyti pastangas Japonijos jenai stabilizuoti.

Omano saugumo pajėgos, palaikomos tankų, tačiau nenaudodamos jėgos, antradienį įtikino išsiskirstyti protestuotojus, kurie blokavo uostą Soharo miesto pramonės rajone ir pajūrio kelią, vedantį į sostinę Muskatą, pranešė naujienų agentūros AFP žurnalistai.

Ši operacija vyko taikiai, o Omano pajėgos atitraukė protestuotojus, budėjusius prie Žemės žiedo – svarbios sankryžos Sohare, kuriame sekmadienį per susirėmimus žuvo mažiausiai vienas protestuotojas.

Jungtinės Valstijos pirmadienį ragino savo sąjungininkę Omano vyriausybę išlaikyti santūrumą ir imtis reformų šalyje, užimančioje strategiškai svarbią padėtį prie Ormūzo sąsiaurio, per kurį eina judrus naftos tanklaivių laivybos kelias.

Saugumo pajėgos iš pradžių nustūmė protestuotojus nuo pagrindinio pajūrio greitkelio, jungiančio Muskatą su Soharu, esančiu už 200 kilometrų į šiaurės vakarus nuo sostinės.

Tačiau demonstrantai toliau neleido sunkvežimiams įvažiuoti į antrąjį pagal dydį šalies uostą ir netoliese esančias aliuminio bei naftos pramonės įmones, sakė vienas žurnalistas.

Prie Žemės sankryžos, kurioje protestuotojai budėjo pastarąsias tris naktis, buvo dislokuota šarvuotoji technika.

Pirmadienį šimtai demonstrantų šturmavo vieną policijos skyrių, o pareigūnai atsakė leisdami ašarines dujas, pasakojo AFP žurnalistas. Jis pridūrė, kad protestuotojai padegė gubernatoriaus namus ir prekybos centrą.

Į Omaną, kuriame neramumų anksčiau beveik nepasitaikydavo, taip pat atsirito protestų banga, šiuo metu krečianti kelias arabų valstybes ir išvertusi iš postų ilgamečius lyderius Tunise bei Egipte.

Protestuotojai Omane tvirtina nereikalaujantys, kad atsistatydintų sultonas Qaboosas bin Saidas (Kabusas bin Saidas), vadovaujantis šaliai nuo 1970 metų, tik prašantys mažinti nedarbą ir imtis reformų.

Europos lyderiai penktadienį renkasi į Briuselį dalyvauti viršūnių susitikime, kuri temdo pastarųjų dienų įvykiai Egipte, verčiantys Bendriją peržiūrėti savo politiką dėl arabų valstybių neramiuose pietuose.

Planuota, kad tai bus trumpas vienos dienos susitikimas, skirtas aptarti energetinius klausimus. Tačiau akivaizdu, kad jame daug dėmesio bus skirta padėčiai Egipte, nes susitikimas vyks tą dieną, kai baigiasi protestuotojų paskelbtas galutinis terminas atsistatydinti prezidentui Hosni Mubarakui (Hosniui Mubarakui).

Būgštaujanti, kad visuotiniai sukilimai gali destabilizuoti padėtį visuose Artimuosiuose Rytuose, ES neskubėjo reaguoti į prasiveržusią demokratijos šalininkų protestų bangą, nusiritusią per regioną, ir stebėjo, kaip elgsis Vašingtonas.

Kritikai sako, kad nesėkminga politika lėmė tai, kad Europa pasakė per mažai ir per vėlai.

“Europa tikėjo mažų žingsnių strategija, kai ekonominė raida palaipsniui sudaro sąlygas demokratinėms reformoms, – sakė Tuniso mokslininkas Azamas Majoubas (Azamas Madžubas. – Šis modelis pasmerktas”.

Viršūnių susitikime, kuriame bus diskutuojama ir apie pastangas įveikti euro zonos krizę, taip pat bus svarstomi būdai, kaip paremti perėjimą prie demokratijos Egipte, Tunise ir galbūt Jemene.

Tarp galimų priemonių – palankesnės prekybos sąlygos, pagalba organizuojant rinkimus ir atgaunant korumpuotų pareigūnų pasisavintas lėšas.

Tačiau Europos lyderiai taip pat imsis darbo “peržiūrėti mūsų turimus politikos instrumentus, atsižvelgiant į naują situaciją Artimuosiuose Rytuose”, sakė vienas ES diplomatas, pageidavęs neskelbti savo pavardės.

Kaip tvirtina analitikai, Vakarų pozicija pagrįsta baime, kad Artimuosiuose Rytuose gali įsigalėti ekstremizmas.

“Europa padarė didžiulę klaidą, žiūrėdama į arabų autoritarinius režimus kaip į apsaugą nuo islamistų, – sakė A.Majoubas. – Žema manyti, kad arabų šalys nepasirengusios demokratijai”.

Per susitikimą Briuselyje lyderiai taip pat aptars planus, susijusius su bendra politika dėl didžiausios pasaulyje regioninės energijos rinkos – 500 mln. žmonių ir 20 mln. įmonių.

“Iki 2015-ųjų tarp ES narių neturėtų likti nė vieno energijos anklavo, – sakė Bendrijos prezidentas Hermanas Van Rompuy (Hermanas Van Rompėjus). – ES viduje visi turi būti susiję tarpusavyje”.

Lietuvai reikia naudotis augančiu eksportu, nors jis didėja ir dėl dirbtinai išpūstos pasaulio ekonomikos. Tačiau savo ekonomikos pagrindą turime kurti iš vidaus.

Pasaulį apėmusios nedrąsios ekonomikos pavasario nuotaikos. Daugelis džiaugiasi teigiamais BVP augimo tempais, tarsi sufleruojančiais, kad blogiausia jau praeityje. Europą, Jungtines Amerikos Valstijas kamuoja opios nedarbo, didėjančios valstybės skolos problemos, tačiau tikimasi, kad jas išspręs ateityje toliau augsianti gamyba ir vartojimas.
Didžiųjų rinkų atsigavimą jaučia ir į eksportą orientuotos šalys, kuriose didėjantis eksportas bent iš dalies atsveria sumažėjusią vidaus rinkos paklausą. Viena tokių šalių yra ir Lietuva, kurią kol kas daugiausia gelbsti eksportas. Prognozuojant Lietuvos perspektyvą svarbu įvertinti, kokių ateityje galima tikėtis užsienio paklausos pokyčių.

Pasaulio išlaidavimas kuria iliuzinę sėkmę

Jeigu reikėtų dviem žodžiais nusakyti receptą, kurio griebėsi daugelis pasaulio šalių, siekdamos greičiau išbristi iš pasaulį apėmusio ekonominio nuosmukio, šie žodžiai būtų “ekonomikos stimuliavimas”. Dauguma aukšto lygio diskusijų vyko ne apie tai, ar ekonomikos stimuliavimas yra reikalingas ir ar gali duoti teigiamų rezultatų, o apie stimuliavimo būdus ir jų naudojimo apimtis. Alternatyvus požiūris ir teiginiai apie galimas neigiamas stimuliavimo pasekmes, deja, beveik nebuvo svarstomi.
Viena vertus, pasukta palūkanų normų mažinimo ir pinigų kiekio didinimo keliu, t.y. imtasi ekspansinės pinigų politikos. Kita vertus, stengiantis gaivinti ekonomiką buvo skatinamas valdžios sektoriaus išlaidavimas, užkrovęs valstybėms didelę skolų naštą. Visu smarkumu užsimota įgyvendinti šiuo metu itin gyvą Johnui Maynardui Keynesui priskiriamą idėją, kad valdžios sektoriaus išlaidos ir laisva pinigų politika, atpigindama skolinimąsi ir didindama pinigų kiekį, gali sukurti pagrindą ekonomikai atsigauti ir augti.
Itin stropiai ekonomikos stimuliavimo idėją įgyvendina FED – JAV centrinis bankas. Jo balanso dydis, parodantis centrinio banko turtą bei įsipareigojimus ir atspindintis tai, kaip greitai centrinis bankas didiną pinigų kiekį, 2008 m. viduryje siekęs apie 916 mlrd. JAV dolerių, iki 2010 m. pabaigos išsipūtė iki 2,4 trilijono dolerių, t.y. išaugo 2,6 karto. FED nustatoma palūkanų norma siekia vos ketvirtadalį procento jau nuo 2008 m. pabaigos.
Šiek tiek konservatyviau, tačiau ta pačia linkme veikia ir Europos centrinis bankas (ECB), mažindamas palūkanų normas ir didindamas pinigų kiekį. Nuo 2008 m. pradžios iki 2010 m. pabaigos ECB balansas išaugo apie 50 proc.
Viešojo sektoriaus išlaidos nuosmukio laikotarpiu smarkiai didėjo. Prognozuojama, kad JAV valdžios sektoriaus išlaidos didės nuo 35 proc. BVP 2007 m. iki 44 proc. 2010 m. Europoje padėtis dar blogesnė – valdžios išlaidos didėjo nuo 46 proc. BVP 2007 m. iki 51 proc. 2009 m. Kitaip tariant, valdžios sektorius Europoje vidutiniškai išleidžia pusę to, kiek sukuria visa ekonomika.
Taigi didelė dalis šiandien matomo BVP augimo, siejamo su ekonomikos atsigavimu, yra išpūstas, dirbtinai sukurtas centrinių bankų ekspansinės pinigų politikos bei valstybinio sektoriaus išlaidavimo. Toks ekonomikos augimas neturi tvirto pagrindo, jis yra infliacinis. Pasaulį užvaldžiusi idėja, kad valdžios išlaidavimu ir kuriamais pinigais galima paskatinti ekonomikos augimą, ekonomiką tik smukdo, atitolina nuo reikalingo, tačiau skausmingo persitvarkymo. Ši politika kuria iliuzinį augimą, tačiau vos nustojus sukti šią milžinišką pigių pinigų ir valstybinio išlaidavimo mašiną augimas kaipmat subliūkštų. Viskas, kas tuo pasiekiama, yra išpūsti BVP skaičiai ir neišvengiamo persitvarkymo atitolinimas bei kuriami nauji “burbulai”. Tikrasis augimas turi būti grįstas nuostolingų investicijų likvidavimu ir taupymu, o ne dirbtiniu ekonomikos palaikymu ir priverstiniu išlaidavimu.
Šiame kontekste kalbos apie W formos recesiją įgauna šiek tiek kitokią prasmę. Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido. Tie ekonomikos sunkumai, kuriuos matysime ateityje, nebus antrasis raidės W pilvas – tai bus tas pats ekonomikos nuosmukis, kuriam pasibaigti neleidžia dirbtinis ekonomikos palaikymas, neleidžiantis ekonomikai persitvarkyti ir pradėti iš naujo. Tad problemų ateityje matysime valstybėms tvarkantis ne tik su didėjančia valstybės skola, bet ir su stringančiu, nuo infliacinės pinigų politikos bei mažų palūkanų normų priklausančiu ekonomikos augimu.

BVP ir viešojo sektoriaus pokyčiai – atvirkščiai proporcingi

Kuo tai svarbu Lietuvai? Lietuvos ekonomikai itin svarbų eksportą palaiko užsienyje vykdoma ekspansinė politika, kurios tiesiogiai paveikti Lietuva neturi galimybės. Tiesa, kad reikia naudotis šios politikos kuriamomis galimybėmis, tačiau vargu ar tuo galima beatodairiškai pasikliauti, laikyti Lietuvos ekonomikos augimo pagrindu. Svarbu įgauti daugiau lankstumo, didinti galimybes persiorientuoti, nes jų ateityje gali prireikti.
Lietuvos ekonomikos pagrindą reikia kurti iš vidaus – didinti šalies konkurencingumą, uoliai imtis tų darbų, dalis kurių buvo jau pradėta. Labai svarbus išliks verslo sąlygų gerinimas, apie kurį daug šnekėta, tačiau ties kuriuo mažai pasistūmėta. Būtina pagaliau ryžtis vykdyti skausmingas, tačiau labai reikalingas socialinės apsaugos, sveikatos apsaugos reformas.
Lietuvoje ekonomikos stimuliavimas didinant valdžios sektoriaus išlaidas buvo gana ribotas dėl lėšų trūkumo ir augančio valstybės deficito. Stabilios valiutos garantas – valiutų valdyba – taip pat neleido valdžios intervencijos į pinigų politiką. Todėl Lietuvoje ekonomikos nusileidimas iš padebesių ant žemės buvo spartesnis, o šiandien matome stipriai persitvarkiusį, prie realybės prisitaikiusį privatųjį sektorių.
Deja, to paties negalime pasakyti apie viešąjį sektorių. Jo pertvarka buvo daug lėtesnė. Pavyzdžiui, 2011 m. Finansų ministerijos prognozuojamas BVP, palyginti su 2007 m., bus mažesnis 8 proc. Tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos 2011 m., palyginti su 2007 m., didesnės 10 proc. Analogišką informaciją galima pateikti ir apie darbuotojų skaičių ar atlyginimus viešajame ir privačiame sektoriuje.
Taigi ekonomikos nuosmukis parodė, kad labiausiai lankstumo trūksta būtent viešajame sektoriuje, todėl, užuot kiekvieną kartą ištikus ekonominiams netikėtumams valstybei priverstinai skolinusis, verta numatyti automatinius viešojo sektoriaus susitraukimo mechanizmus.

Ką valdžia pasiūlys mainais vietoje šešėlio
Vargu ar Lietuvai 2011 m. galima prognozuoti labai šviesų scenarijų. LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo duomenimis, BVP 2011 m. augs apie 3 proc., eksportas – apie 11 proc., vidutinis darbo užmokestis – 3 proc. Prognozuojama, kad nedarbo lygis Lietuvoje šiek tiek sumažės, tačiau išliks didelis – apie 16 proc. Nedarbo mažinimas Lietuvoje turėtų būti labiau siejamas su pagrindo bendram ekonomikos augimui klojimu. Svarbu nepriimti iš pirmo žvilgsnio patrauklių, tačiau padėtį tik bloginančių sprendimų, pavyzdžiui, nedidinti minimalios algos.
Opi problema 2011 m. išliks šešėlinė ekonomika. Šešėlinės ekonomikos dalis BVP 2011 m. bus vis dar rekordiškai didelė ir sieks apie 27 proc. Bent dalį savo veiklos šešėlyje 2011 m. vykdys 36 proc. ūkio vienetų. Taigi šešėlinės ekonomikos vaizdas Lietuvoje 2011 m. nedaug skirsis nuo 2010 m.: 36 proc. ūkinių vienetų šešėlyje sukurs 27 proc. bendrojo vidaus produkto. Reikia pripažinti, kad nemažai daliai žmonių, veikiančių šešėlyje, tai yra nedarbo ir skurdo alternatyva. Todėl išsiplėtusi šešėlinė ekonomika Lietuvoje buvo viena iš priežasčių, kodėl tokio stipraus ekonomikos nuosmukio laikotarpiu Lietuvoje beveik išvengta socialinių neramumų. Gerinti legalios veiklos sąlygas ir taip traukti žmones iš šešėlio yra valstybės interesas. Valdžia, šiurkščiai kariaudama su pilkąja veikla ir tuo pačiu metu nesukurdama palankios alternatyvos veikti legaliai, kištų sau koją.
Apibendrinant galima sakyti, kad ilgalaikiam, neišpūstam ekonomikos augimui reikalingas tvirtas pagrindas. Juo negali būti valstybės išlaidavimas bei infliacinė politika pasaulio lygiu, o Lietuvai dar nereikėtų pasikliauti ir tik eksporto didėjimu. Vargu ar šį pagrindą pavyks pakloti vengiant neišvengiamo persitvarkymo ir skaudžių, tačiau reikalingų reformų.

Įkirta

Atmetus dirbtinai išpūstą, pagrindo neturintį ekonomikos augimą, iš recesijos pasaulis dar neišbrido.
Payginant su 2007 m., šiemet Finansų ministerijos prognozuojamas BVP bus mažesnis 8 proc., tačiau prognozuojamos valstybės biudžeto išlaidos didesnės 10 proc.

box 1
LLRI Lietuvos ekonomikos tyrimo prognozės 2011 m.
BVP augimas    3 proc.
Šešėlinės ekonomikos dalis BVP    27 proc.
Eksporto didėjimas    11 proc.
Nedarbo lygis    16 proc.
Darbo užmokesčio (neto) didėjimas    3 proc.
Šaltinis: LLRI

Box 2 Šešėlinė ekonomika 2011 m.
36 proc. ūkinių vienetų užsiima šešėline veikla
Šaltinis: LLRI

Estijos prezidentas Toomasas Hendrikas Ilvesas (Tomas Hendrikas Ilvesas) Naujųjų metų išvakarėse kreipdamasis į tautą pažymėjo, kad besibaigiantys metai atnešė ekonomikos krizės pabaigą ir kad Estijai “nereikia gėdytis” per krizę atliktų veiksmų.

“Praeitoje naujametinėje kalboje sakiau, kad nuo rūpesčių pajuodusio dangaus pakraštyje matoma šviesa; jaučiame besibaigiantį mūsų ekonomikos smukimą ir naujo augimo pradžią. Taip ir nutiko. Ir mums nėra priežasčių gėdytis. Krizė neperaugo į katastrofą dar ir dėl to, kad šioje sudėtingoje padėtyje mes patys – iš tiesų dar prieš prasidedant sunkmečiui – iš esmės žengėme teisingus žingsnius”, – sakė šalies vadovas.

“Mums privalo pakakti ryžto ir gebėjimų tiek prašyti pagalbos, tiek ją teikti. Tačiau pirmiausiai mums turi pakakti ryžto išeiti iš sunkios padėties, – pridūrė jis. Estijos verslininkai ir darbininkai turi surasti profesijas ir darbo vietas srityse, kurių dar nėra, kuriose dar nieko negaminama ir neteikiamos jokios paslaugos… Šios paieškos įmanomos tik per mokyklą, per mūsų švietimą.”

T.H.Ilvesas pabrėžė, kad per šią krizę pasitvirtino numanomos arba žinomos tiesos apie Estijos žmones.

“Mums vienintelis išties apčiuopiamas matas tiek gerais, tiek blogais laikas yra mūsų šeimininkiškas jausmas šiai žemei ir mūsų poelgiai šiame pasaulyje, o ne aplinkybės ir daiktai”, – sakė prezidentas.

Jis taip pat kritikavo kai kurių Estijos politikų mėginimus užsitikrinti finansinę paramą iš kitų.

“Tauta, kuri yra aukščiausiasis teisėjas, turi nuspręsti, kas mūsų politikoje leistina, o kas ne, – pareiškė T.H.Ilvesas. – Demokratija neparduodama. Pagarbos neįmanoma nusipirkti. Tai privalo būti atmesta, jeigu esame šeimininkai savo žemėje.”

Estijos vadovas sakė esantis susirūpinęs, kad šiuo metu daugelis šalies žmonių neturi darbo.

“Šia prasme ir naujieji metai gali neatnešti palengvėjimo visiems. Mūsų bendras rūpestis – kad bedarbystė nevirstų karjera, o atskirtis – gyvenimo būdu”, – nurodė T.H.Ilvesas.

Prezidentas taip pat sakė, kad jo šaliai bus labai svarbus euro įvedimas nuo šių metų sausio 1 dienos.

“Jau po keleto akimirkų Estijoje bus įvestas euras – valiuta, kurią vartoja didžioji dalis Europos” – priminė jis.

Tuo tarpu Estijos premjeras Andrus Ansipas šeštadienį po vidurnakčio pirmasis išsiėmė eurų banknotą iš bankomato, esančio Teatro aikštėje Talino centre. Jis pareiškė, kad šį 20 eurų banknotą įsirėmins ir pasiliks atminimui.

“Ši suma maža visai euro zonai, tačiau didelis žingsnis Estijai”, – A.Ansipas sakė nacionalinei televizijai, perfrazuodamas pirmojo Mėnulyje išsilaipinusio žmogaus – JAV astronauto Neilo Armstrongo (Nilo Armstrongo) – žodžius.

Estija nuo Naujųjų metų vidurnakčio tapo 17-ąja euro zonos šalimi.

Europos Sąjungai (ES) besibaigiantys metai tikrai buvo annus horribilis (siaubingi metai): Graikijai ir Airijai buvo suteikti žaidimo taisykles keičiantys finansinio gelbėjimo paketai, ir beveik neabejojama, kad panašių priemonių paprašys kitos Bendrijos šalys, o dešimtys milijonų žmonių reiškė savo įniršį, kai spartaus ekonomikos augimo laikus pakeitė dar staigesnis nuosmukis.

Gegužę trys žmonės žuvo viename banko pastate Atėnuose, kurį Molotovo kokteiliais padegė riaušininkai, nirštantys dėl finansinės naštos, tekusios eiliniams Graikijos piliečiams, kai jų vyriausybė paprašė 110 mlrd. eurų tarptautinio gelbėjimo paketo.

Tuo metu Graikijos prezidentas Karolas Papulijas (Carolos Papoulias) perspėjo, kad jo šalis atsidūrusi “prie bedugnės krašto”.

Po trijų dienų – gegužės 9-ąją – 27 ES šalys įkūrė pradinį trilijono JAV dolerių fondą, turintį padėti pažaboti sparčiai didėjančius Bendrijos valstybių įsiskolinimus.

Tačiau gruodį Bendrija buvo priversta antikrizinį fondą pakeisti nuolatiniais ir potencialiai neribotais įsipareigojimais finansiškai paremti bloko šalis, dėl kurių padėties prastėja euro zonos kreditavimo reitingai.

Šis žingsnis tapo neišvengiamas, kai Airija teko paprašyti 67,5 mlrd. eurų tarptautinės paskolos (ir “palengvinti” savo valstybinį pensijų fondą), siekiant užkimšti “juodąją skylę” šalies bankininkystės sistemoje.

Ekspertai prognozuoja, kad finansinės paramos taip pat prireiks Portugalijai ir Ispanijai, o prieš Naujuosius metus rinkų spekuliantai netikėtai nusitaikė į Belgiją, kuri jau daugiau kaip pusmetį neturi stabilios vyriausybės.

16 šalių euro zona, prie kurios nuo sausio 1 dienos prisijungs Estija, turės ryžtis radikalioms reformoms, jeigu ji tebenori varžytis su naujai kylančiomis milžinėmis įtemptoje tarptautinių investicijų rinkoje.

Pasak Europos Parlamento biudžeto komiteto pirmininko Alaino Lamassoure’o (Aleno Lamasuro), kuris yra Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy (Nikola Sarkozi) valdančiosios partijos narys, dėl šios priežasties galit tekti paaukoti dešimtmečius kurtą ES integraciją.

“Jeigu Bendrijos finansų politika sprendžiama Berlyne, biudžeto – Londone, žemės ūkio – Paryžiuje, regioninė – Varšuvoje, karinė – Vašingtone, energetikos išteklių – Maskvoje, o ateitis – niekur, ką gi, Europos daugiau nebėra”, – pareiškė jis.

Per šiuos pavojingų permainų Europoje metus smarkiai pasikeitė požiūriai į turtą, skurdą, mokesčius, politiką ir vyriausybes, o eiliniai žmonės neslėpė savo pykčio.

Diržų veržimas – tik vienas iš terminų, šiemet tapusių kasdienio gyvenimo dalimi.

Rugsėjo pabaigoje paskelbta Bendrijos masto protestų diena suteikė progą išreikšti jausmus daugeliui žmonių, kurie jautė esantys verčiami mokėti už savo vadovų klaidas.

Dubline Airijos parlamento vartus taranavo betonvežis, ant kurio buvo užrašyta “Nuodingas anglų bankas”, o Briuselyje į gatves išėjo apie 100 tūkst. protestuotojų.

Tarp jų buvo grupė Rumunijos policininkų, autobusu atvažiavusių nuo Juodosios jūros atvažiavusių per dvi dienas ir naktis. Šie pareigūnai protestavo prieš gresiantį atlyginimų, pensijų ir etatų mažinimą.

Atrodė karčiai ironiška, kad rumunų pareigūnai grūmėsi su riaušių policija, saugančia ES institucijas ir bankus, kaltinamus prisiėmus per didelę riziką, taip šturmavo prabangias dizainerių parduotuves, pasislėpusias už privačių apsaugininkų sienos.

Nusivylimas dar labiau sustiprėjo, kai gruodį įpykę studentai susirėmė su policija prie “parlamentų motinos” Londone, britų vyriausybei nusprendus trigubai padidinti mokesčius už aukštąjį mokslą. Britų koalicinės vyriausybės premjeras Davidas Cameronas (Deividas Kameronas) per šiuos protestus buvo išvadintas “melagiu ir gyvate”.

D.Cameronas, kuris taip pat yra Konservatorių partijos lyderis, pareiškė, jog Britanijos sprendimas smarkiai susiveržti diržą “liks su mumis ištisus metus, galbūt dešimtmečius”.

Futbolo ir kino žvaigždei Ericui Cantonai (Erikui Kantonai) nenusisekė socialiniame tinkle “Facebook” organizuota kampanija, per kurią žmonės buvo agituojami atsiimti savo santaupas iš bankų ir taip juos sužlugdyti, tačiau jis ir pats neatsiėmė savo pinigų.

ES gyventojams tenka kęsti didžiulius išlaidų viešajame sektoriuje karpymus, atlyginimų, socialinių išmokų bei pensijų fondų mažinimus arba ribojimus, taip pat mokesčių didinimus.

Prancūzijoje aštuonias iš devynių protestų dienų į gatves išeidavo per milijoną žmonių , tačiau jiems nepavyko įtikinti šalies parlamento nebalsuoti už pensijų sistemos reformą.

Europos politikoje pastebima aiški tendencija: Italijos vyriausybėje ir Austrijos, Bulgarijos, Danijos, Vengrijos, Latvijos, Slovakijos, Švedijos bei Nyderlandų parlamentuose įsitvirtino dešiniosios partijos.

“Tai europietiška Arbatėlės (Tea Party) judėjimo versija”, – sakė Carnegie (Karnegio) analitinio centro Europos skyriaus direktorius Fabrice’as Pothier (Fabrisas Potjė), turėdamas omenyje Jungtinėse Valstijose susikūrusią ultrakonservatyvią Respublikonų partijos frakciją.

“Tai labai reakcingas atsakas į krizę”, – pridūrė jis.

Didžiausios krizės yra ne ekonominės, o moralinės, šeštadienį Seime vykstančiuose dešimtuosiuose nacionaliniuose maldos pusryčiuose sakė kadenciją baigęs prezidentas Valdas Adamkus.

“Didžiausios visų laikų krizės – ne finansinės. Ar gali būti didesnė krizė už abejingumą, dvasios stingulį ir šaltį, pyktį ir baimę? Finansų ir ūkio krizės protingais sprendimais įveikiamos per keletą metų, moralinės, dvasinės krizės, deja, daug ilgesniam laikui įleidžia šaknis ir žmonių sielose, ir visuomenėse”, – kalbėjo V.Adamkus.

Pasak pirmuosius nacionalinius maldos pusryčius Lietuvoje surengusio tuometinio šalies vadovo, krizė “labiausiai atveria meilės, išminties, žmogiškojo solidarumo stoką”.

“Krizė ne sukuria, o skaudžiau ir jautriau parodo, kas ir palyginti ramiais laikais gyvena mūsų širdyse ir šalia mūsų”, – kalbėjo V.Adamkus.

JAV Nacionalinių maldos pusryčių komiteto narys Christianas Jensenas (Kristianas Jensenas) renginio metu sakydamas kalbą teigė pritariantis V.Adamkui, kad ekonominis sunkmetis praeina, tačiau šiuo metu, anot jo, nerimą kelia moralinė krizė, ištikusi daugelio valstybių valdžią.

“Esu labai susirūpinęs kai kuriais dalykais, kuriuos matau JAV kongrese, Seime, (…) ir visų valstybių parlamentuose, kuriuose turiu draugų. Esu įsitikinęs, kad mes patiriame krizę, bet tai ne ekonominė krizė”, – sakė Ch.Jensenas.

“Atrodo, kad politikai atitrūksta nuo tikrovės. Man iš tiesų jie atrodo visiškai sutrikę, atrodo, jie pamiršo svarbiausią priežastį, dėl kurios atėjo į valdžią – tarnauti piliečių interesams (…), juos apakino valdžia, valdžios galia, (…) jie elgiasi taip, lyg būtų pamiršę visuomenės moralines vertybes”, – kalbėjo jis.

Šiemet iš Prezidentūros į Seimą persikėlusių nacionalinių maldos pusryčių susitikimo tema – “Amžinosios vertybės bei politinė išmintis krizės ir sunkmečio fone”.

Maldos pusryčių ištakos siekia 1942 metus, kai keletas Jungtinių Amerikos Valstijų Senato narių pradėjo neformalius susitikimus siekdami dalytis krikščionybės mokymu ir juo pagrįstu tarpusavio bendravimu. Pirmieji nacionaliniai maldos pusryčiai, kuriuose dalyvavo JAV prezidentas Dwightas D.Eisenhoweris (Dvaitas Aizenhaueris), įvyko 1953 metais.

Aukščiausiojo lygio susitikime dalyvaujantys Europos Sąjungos (ES) vadovai ketina nustatyti naujas priemones, kurios leistų apsaugoti euro zoną nuo sukrėtimų kylant krizėms, pvz., tokioms kaip Graikijoje ar Airijoje.

Viena iš pagrindinių euro zonos apsaugos priemonių, kaip teigiama, bus laikinasis euro zonos šalių gelbėjimo fondas. Novatoriškas laikinasis fondas – pirmasis nuo bendros valiutos sukūrimo 1999 metais – buvo suformuotas praėjusį pavasarį kilus krizei Graikijoje kaip finansinė atrama sunkumų slegiamoms euro zonos šalims. Šiuo metu fondas naudojamas siekiant padėti Airijai.

Europos finansų stabilumo fonde (EFSF), kurį finansuoja 16 euro zonos šalių (prie kurių nuo kitų metų prisijungs Estija) ir kurio galiojimo terminas baigsis 2013 metų vasarą, yra 440 mlrd. eurų. Dar 60 mlrd. eurų disponuoja Europos finansų stabilumo mechanizmas. Tarptautinis valiutos fondas (TVF) turi pasiūlyti dar bent 250 mlrd. eurų. Dar 50 mlrd. eurų ne euro zonos šalims potencialiai gali būti skirta pagal ES “mokėjimų balanso” programą, kuri jau buvo panaudota Vengrijai, Latvijai ir Rumunijai paremti.

ES taip pat turėtų pritarti pasiūlymui sukurti nuolatinį gelbėjimo fondą, kuris pakeis įsteigtąjį gegužę, kai 2013 metais pasibaigs jo galiojimo terminas. Nuolatinis krizinis fondas sustiprintų rinkų pasitikėjimą, bet Vokietija, kurią šiuo klausimu palaiko Prancūzija, teigia, jog šiam fondui įkurti reikėtų patobulinti Lisabonos sutartį, kad būtų teisiškai numatyta finansinio solidarumo tarp euro zonos valstybių narių galimybė.

Jeigu valstybėms prireiktų finansinės pagalbos, nuostolius pirmą kartą gali tekti prisiimti privačiojo sektoriaus bankams ir investiciniams fondams, perkantiems vyriausybės leidžiamas obigacijas.

Taip pat ketinama pirmą kartą numatyti griežtesnę ekonominės politikos priežiūrą. Sankcijos taisyklių pažeidėjams, kurios šiuo metu taikomos tik valstybėms narėms, kurių deficitas viršija ES stabilumo ir augimo pakte nustatytą 3 proc. BVP ribą, bus taikomos visoms ekonominės politikos kryptims, kurios laikomos pavojingomis.

Jeigu šaliai gresia krizė nekilnojamojo turto sektoriuje, kaip, pavyzdžiui, neseniai įvyko Airijoje ar Ispanijoje, arba jos konkurencingumas sumažėtų, ta šalis, jei ji yra euro zonos narė, prieš skiriant sankcijas pirmiausia būtų paraginta laikytis tvarkos.

Be to, ES kiekvieną pavasarį nagrinės nacionalinių biudžetų projektus. Šia priemone siekiama užtikrinti, kad nacionalinėse fiskalinėse sistemose nebūtų pernelyg nukrypta nuo bendrųjų tikslų.

Taip pat numatoma, kad ES pirmą kartą bus suteikta galimybė imtis prevencinių veiksmų skolos ir deficito tikslų pažeidėjų atžvilgiu. Šie pažeidėjai bus priversti suformuoti specialiuosius indėlius dar prieš šaliai viršijant nustatytą apribojimą (pvz., jeigu staiga padidėtų deficitas). Po to šaliai būtų nurodyta per šešis mėnesius imtis taisomųjų veiksmų. Tarp kitų vertinamų sankcijų, be kita ko, yra Europos subsidijų mažinimas.

Sankcijos būtų skirtos šalims, kurių deficitas viršija 3 proc. BVP ir (arba) skola viršija 60 proc. BVP ir kurios nemažina deficito ar skolos pakankamai sparčiai. Pastaroji nuostata iki šiol nebuvo taikyta.

Finansiniai Airijos, Graikijos, Ispanijos ar Portugalijos sunkumai pavojingi ne tik euro stabilumui – jie apkartino ir šių šalių gyventojų, tarp jų ir lietuvių emigrantų, kasdienybę.

Labiausiai prasiskolinusiose ir gerokai vėliau nei Lietuva savo finansines problemas spręsti ėmusiose Europos valstybėse gyvenantys lietuviai pripažįsta: jau nebeįmanoma nepajusti, kad krizė temdo tiek Graikijos, tiek Portugalijos, tiek Ispanijos saulėtą dangų, o ir airius jau pradeda apimti sunkesnių laikų nuojauta. Tačiau emigrantų gyvenimas vis dar lengvesnis, nei būtų Lietuvoje, tad į Lietuvą grįžta labai mažai emigravusiųjų.

Nujaučia blogesnius laikus

Bankų krizės prispausta ir skolų liūne prasmegti baigianti Airija vis nedingsta iš pirmųjų Europos žiniasklaidos puslapių. Pačioje Airijoje labai liūdėti kol kas neleidžia kalėdinė nuotaika, tačiau žmonės su dideliu nerimu aptarinėja laukiančius sunkumus – juk nuo Naujųjų didės mokesčiai, mažės valstybės socialinė parama.

Kelerius metus Airijos sostinėje Dubline gyvenantis Simas Valiulis pasakoja, kad iki šiol ramiai gyvenusių airių nuotaika pradėjo gesti kaip tik dabar, kai paaiškėjo, jog šalies finansų sistema neišgyvens be milžiniškos išorės pagalbos. “Kol kas daugumai žmonių tai dar neatsiliepė, bet visi tik ir kalba apie netrukus prasidėsiančias problemas: bus sumažintas minimalus valandinis užmokestis, mažės socialinė parama, bus įvedami nauji mokesčiai”, – lietuviams jau seniai pažįstamas aktualijas vardija pašnekovas.

O kur kas seniau, prieš metus, viešai driokstelėjusios Graikijos makroekonominės problemos jau juntamos ir graikų kasdienybėje. “Gyvenimas čia pasikeitė 180 laipsnių kampu”, – tvirtina Jurga Montvydaitė, Graikijoje gyvenanti septyneri metai. Ji vardija, kad vien PVM mokestis per metus buvo didinamas du kartus, o kur dar padidėjęs degalų akcizas, nauji nekilnojamojo turto mokesčiai. “Pavyzdžiui, įvestas naujas mokestis už baseinus prie namų – jų valstybė ieško net per palydovus”, – pasakoja moteris.

Ji pasakoja, kad iki krizės graikai gyveno labai nerūpestingai: “Tavernos lūždavo, klubai būdavo perpildyti nuo antradienio iki sekmadienio, buvo perkama viskas iš eilės. O dabar kitaip”.

Kur kas mažiau linksmybių šiemet ir Ispanijoje. Šios šalies kurortiniame Nerchos miestelyje Andalūzijos regione gyvenanti Ugnė Petkevičiūtė tvirtina, kad giedrią gyventojų nuotaiką tamsūs debesys temdyti pradėjo jau šią vasarą. “Anksčiau ispanai kalbėdavo apie futbolą, dabar – apie krizę”, – sako mergina.

Viduržemio jūros pakrantėje įsikūrusi Nercha gyvena iš turizmo, o šiemet turistų atvyko gerokai mažiau. “Visur girdi tą patį – restoranų, viešbučių savininkai skundžiasi, kad svečių smarkiai sumažėjo, o ir tie, kurie atvyko, išleido mažiau”, – savo aplinkos naujienas pasakoja Ugnė.

Ispanijos kurortiniuose miestuose apmirė ir nekilnojamojo turto rinka – anksčiau čia namus pirkdavo anglai, vokiečiai, tad turtas vis brango, klestėjo statybų pramonė. “O dabar sustojusios net įpusėtos statybos – pirkėjų nėra, kainos krinta”, – teigia lietuvaitė.

O štai Portugalijos sostinėje Lisabonoje vienoje iš ES agentūrų dirbantis Karolis Vaitonis pastebi, kad šioje šalyje krizės požymiai labiausiai išryškėja mėnesio gale – tada ištuštėja restoranai, gatvėse sumažėja automobilių. “Arba portugalai nemoka planuoti savo finansų, arba jų uždirbamų pinigų nebeužtenka gyventi taip, kaip jie yra įpratę”, – daro išvadas jis.

Taip pat Lisabonoje dešimtus metus gyvenanti Lietuvos sportinio ėjimo čempionė Kristina Saltanovič teigia pastebėjusi, kad dėl mažėjančio vartojimo čia atpigo dauguma produktų, paslaugų.

K.Vaitonis prognozuoja, kad didesnę krizę portugalai pajus nuo kitų metų, mat sausio 1-ąją PVM šioje šalyje didinamas nuo 21 iki 23 proc.

Turi darbą – ateitis nebaisi

Dubline gyvenantis Simas tikisi, kad netrukus Airijoje pradės mažėti butų nuomos kainos. “Kol kas jos kaip įbestos. Taip yra todėl, kad valstybė iki šiol apmoka nuomos išlaidas socialiai remtiniems žmonėms – net iki 800 eurų per mėnesį. Bet šių lengvatų žadama atsisakyti”, – pasakoja vaikinas.

Jis prognozuoja, kad sunkus laikas ateina tiems, kurie Airijoje buvo įpratę gyventi iš sočių pašalpų ir iki šiol nė nemėgino ieškotis darbo. “Nukarpys išmokas, o darbo vietų dėl krizės mažės”, – mano pašnekovas.

Ispanus stebinti Ugnė taip pat daro išvadą, kad mokesčiai šioje šalyje iki šiol buvo per maži, tačiau jų didinimas sutapo su pasauline krize, kurios pasekmės ypač skaudžios Ispanijos turizmui, statybų pramonei, todėl ji aplinkui sako matanti nemažai asmeninių dramų. “Pavyzdžiui, draugų pora su dviem mažais vaikais anksčiau gyveno iš darbo statybose, išsimokėtinai nusipirko butą, naują mašiną, motociklą. O dabar vos pratempia iš laikinų darbelių, ir dar tėvų padedami”, – pasakoja mergina.

Daugybę liūdnų istorijų dabar galima išgirsti ir Graikijoje. “Bet šią šalį nustekeno patys graikai, iki šiol vengę mokėti mokesčius. Čia įprasta situacija būdavo tokia – 100 tūkst. eurų metines pajamas gaunantis graikas mokesčių inspekcijai pranešdavo uždirbęs tik 12 tūkst. eurų. Kasose neįmušinėjo čekių, taip ir vogė patys iš savo valstybės. O dabar viskas atsisuko prieš juos pačius”, – neabejoja mūsų pašnekovė Jurgita.

Kaip dar vieną giluminę Graikijos problemą ji nurodo pernelyg didelį valstybės tarnautojų skaičių. “Jų tikrai tiek nereikia – mokesčių mokėtojai nepajėgūs tiek jų išlaikyti”, – įsitikinusi už graiko ištekėjusi lietuvė. Jos vyras – smulkusis verslininkas, kuris dabar “tik moka ir moka mokesčius, o įplaukų vis mąžta ir mąžta”.

Mūsų pašnekovės vertinimu, vyriausybė, mažinanti pernelyg išsipūtusį Graikijos valstybės valdymo apartą ir atleidžianti kone kas trečią valstybės tarnautoją, elgiasi teisingai, tačiau privačiam verslui tai smogia kitu lazdos galu: daugėja bedarbių, mažėja žmonių pajamos, krinta vartojimas. “Perkamoji galia vis mažėja, daugybė parduotuvių tiesiog uždarytos. Atėnai, garsėję kaip mažų parduotuvėlių, šeimyninių verslų miestas, nebepanašūs į save, kas trečia parduotuvė uždaryta”, – apgailestauja emigrantė.

Vis dėlto, nepaisant niūrių aplinkui tvyrančių nuotaikų, “Veido” kalbinti lietuviai emigrantai į Lietuvą nesidairo.
Ispanijos saulę dievinanti Ugnė su savo vyru Martinu jau trečią žiemą iš eilės kelia sparnus kelių mėnesių kelionei po pasaulį, kuriai juodu užsidirba patys kurdami ir pardavinėdami megramė (papuošalų gamybos iš tekstilės, ją rišant mazgeliais, būdas, populiarus Pietų Amerikoje) dirbinius. Vargu ar Lietuvoje porai iš to pavyktų pragyventi.

Kur kas geresniu gyvenimu, nei turėjo Lietuvoje, džiaugiasi ir Airijoje kartu su savo drauge Dovile įsikūręs Simas. Jie ir taip gauna kone minimalų valandinį atlygį, tad mažinti jo tiesiog nebėra kaip – bet ir už tiek jaunuoliai gali ne tik pragyventi, nuomodamiesi butą Dublino centre, bet ir pakeliauti po Europą. “Mūsų nuotaikos kol kas neblogos, tik, pagauti aplinkinių šnekų, pradėjome truputį taupytis juodai dienai”, – prisipažįsta pašnekovas.

Tačiau ir vėl turime lazdą su dviem galais: nors makroekonominės problemos daugelyje Pietų Europos šalių kur kas didesnės nei Lietuvoje, tačiau pietiečiai į jas žiūri kur kas paprasčiau ir abejingiau nei lietuviai. Juk jie visais laikais buvo didesni optimistai. “Štai Graikijoje dabar 20 laipsnių šilumos, graikai atsikelia dešimtą valandą, niekur neskubėdami gurkšnoja kavą, užsideda rožinius akinius, ir gyvenimas tęsiasi”, – apie kitokias nuotaikas, nei būdinga lietuviams, pasakoja šiltame krašte įsikūrusi tautietė.

Buvęs Didžiosios Britanijos ministras pirmininkas Gordonas Brownas (Gordonas Braunas) perspėjo dėl krizės, kuri kitų metų pradžioje laukia šalių, kuriose atsiskaitoma eurais.

Interviu BBC buvęs premjeras pareiškė, kad euro zona negalės išbristi iš finansinių problemų be daugiamilijardinių investicijų į savo bankus. Pasak G. Browno, dabartinis pavienių, su sunkumais susiduriančių Europos šalių gelbėjimas tik pratęsia nestabilią padėtį.

“Aš jaučiu, kad pirmaisiais 2011 metų mėnesiais mes turėsime didelę krizę euro zonoje”, – sakė jis BBC verslo žinių redaktoriui Robertui Pestonui.

Pasak jo, euro problema yra ne vien tik vyriausybių skolos. Europa taip pat turi spręsti struktūrinius klausimus ir didžiules savo bankų skolas, perspėjo jis.

G.Brownas nurodė, kad Europos bankai, tarp jų – ir Britanijos, turi didžiulių įsiskolinimų ir nepakankamai kapitalo, kad galėtų amortizoti nuostolius, todėl kyla pavojus bankų krizei visos Europos mastu.

Pasak jo, reikia struktūrinių reformų, kad euras imtų veikti kaip vieninga valiuta; tai nėra daroma ir net nesitariama.

G.Brownas tvirtina, kad Europos politikai turi “perimti iniciatyvą iš rinkų” ir parengti kompleksinį savo finansinių ir ekonominių sprendimą.

Jei euro problemos nebus išspręstos Europa bus pasmerkta “nereikalingam ir išvengiamam mažo augimo laikotarpiui su dideliu nedarbu ir blogėjančiu gyvenimo lygiu”, – sakė jis ir pridūrė, kad tai ištiks ir Jungtinę Karalystę, nes 60 proc. šalies prekybos vyksta su likusia Europos dalimi.