Islandijai prieš dvejus metus priėmus sprendimą dėl bankų įsipareigojimo nevykdymo, šalies ekonomika gali atsigauti sparčiau nei užsienio gelbėjama Airija, mano ekspertai.

Mokesčių mokėtojų skolų našta Islandijoje yra gerokai mažesnė negu Airijoje, kurioje 2008 metais nustatyta valstybės garantijų bankų sektoriui sistema subyrėjo ir bankai atsidūrė ties žlugimo riba.

Europos Komisijos (EK) duomenimis, Islandijos biudžeto deficitas šiemet sieks 6,3 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) ir iki 2012 metų bus visiškai likviduotas.

Airijos deficitas 2010 metais sieks 32 proc. BVP ir iki 2012 metų, kaip manoma, bus sumažintas iki 9,1 proc. BVP.

Islandijos biržos indeksas OMX šiemet pakilo 17 proc. ir nusileido tik pagrindiniams Danijos ir Švedijos indeksams.

Premjeras Andrius Kubilius, pareikšdamas, kad krizės dugnas jau praeityje, “pamiršo” paminėti, kad šiemet mokesčių surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais, o vidaus vartojimas ir toliau krinta.

Per lapkričio pabaigoje vykusį Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų suvažiavimą premjeras Andrius Kubilius kolegoms didžiuodamasis pranešė, kad krizės duobė jau liko už nugaros ir ekonomika atsigauna – gerėja biudžeto deficito reikalai, eksportas, į Lietuvą ateina pasaulinio garso kompanijų. Tačiau premjeras pamiršo pridurti, kad šiemet mokesčių į valstybės biudžetą surenkama netgi mažiau negu juodaisiais 2009-aisiais. Finansų ministerijos (FM) duomenimis, pernai per dešimt mėnesių pajamų iš mokesčių į biudžeto katilą surinkta 11,3 mlrd. Lt, o šiemet sausį–spalį – 10,7 mlrd. Lt.

Su premjero teiginiu, kad duobė liko praeityje, nesutiktų ir dalis vidaus rinkoje dirbančių verslininkų. “Mano nuomone, 2009-aisiais visu pajėgumu čiuožėme žemyn, o dabar sustojome ir esame dugne. O tam dugnui būdingi nelygumai – tai truputį pašokame, tai nukrintame. Baikite juokus, kaip galima kalbėti apie tai, kad išlipome iš krizės? Aš dar krizės pradžioje sakydavau, kad nuo kalno krintame staigiai, o į viršų labai ilgai lipame lėkštu šlaitu”, – dėsto “Norfos” prekybos tinklą valdančios bendrovės “Norfos mažmena” valdybos pirmininkas Dainius Dundulis.

Per dešimt šių metų mėnesių “Norfos mažmenos” apyvarta, palyginti su pernai, vis dar krito 6 proc., ir tai vaizdžiai iliustruoja visos mažmeninės prekybos, geriausiai atskleidžiančios vidinį vartojimą, padėtį. Statistikos departamento duomenimis, sausio–spalio mėnesiais mažmeninės prekybos įmonių apyvarta, palyginti su pernai, smigo dar 5,4 proc. Vadinasi, gyventojai ir toliau tebesiveržia diržus. Gera žinia tik ta, kad vartojimo kritimas nuo metų pradžios gerokai sulėtėjo.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) viceprezidentas Giedrius Kadziauskas įsitikinęs, kad krizė į kiekvieną įmonę ir žmogaus namus atėjo labai individualiai, tad taip pat individualiai ji ir išeina. Kai kurios pramonės šakos jau iš tiesų gali kalbėti apie pagyvėjimą eksporto rinkose, tačiau šie gerėjimo ženklai kol kas nėra materializavęsi nei mokesčių surinkimu, nei vartojimo rodikliais.

“Manau, kad dalis įmonių ropščiasi iš krizės, bet tikrai nėra jokių prielaidų sakyti, kad didžioji ekonomikos dalis kyla į viršų, nes papildomų darbo vietų dar nėra kuriama, o nemažos dalies žmonių pajamos palaikomos šešėlinės ekonomikos. Kai ekonomika pradėjo sparčiai augti 2003-iaisiais, prireikė trejų ketverių metų, kol tas augimas pasiekė daugumos žmonių kišenes. Taigi dabar matomas 1–0,5 proc. BVP augimas yra labiau statistinis laimėjimas, o ne realus ekonominis gyventojų pojūtis”, – aiškina ekonomistas.

Mokesčių surenkama mažiau

Šiemet krito trijų pagrindinių mokesčių – pelno, gyventojų pajamų ir akcizų surinkimas. Didžiausias sumažėjimas matyti pelno mokesčio skiltyje: šiemet pajamų iš šio mokesčio surinkta 823 mln. Lt, o pernai – 1,46 mlrd. Lt.

Ekspertai aiškina, jog toks ženklus sumažėjimas esąs dėl to, kad pelno mokestis mokamas pagal praėjusių metų veiklos rezultatus.

“2009 m. daugiau pajamų buvo gauta už 2008 m. uždirbtą pelną, o šiemet pelno įplaukas mažina 2009-ųjų krizės nuostoliai”, – aiškina Finansų ministerijos Fiskalinės politikos departamento direktorė Raimonda Žutautienė.

Mažiau pajamų iš gyventojų pajamų mokesčio rodo, kad šiemet padidėjo nedarbo lygis, mažėjo darbo užmokestis, darbuotojai traukėsi į “šešėlį”. O mažesnis pajamų iš akcizų surinkimas dar kartą patvirtina, kad Vyriausybė, smarkiai pakeldama akcizų mokestį, padarė klaidą. “Pasireiškė garsioji Lafero kreivė – padidinome akcizus, bet, deja, surinkome mažiau, nes vis daugiau rusiškų cigarečių pakelių mėtosi ant grindinio”, – Lietuvoje paplitusį kontrabandinių akcizinių prekių vartojimą pabrėžia mokesčių ekspertas, “Ernst&Young” partneris Kęstutis Lisauskas.

Iš visų mokesčių šiemet didėjo tik PVM surinkimas, tačiau R.Žutautienė pripažįsta, kad šis gerėjantis rodiklis – ne atsigaunančios ekonomikos ir didėjančio vartojimo pasekmė, o pakelto PVM tarifo įtaka.

Vis dėlto K.Lisauskas mano, kad iš mokesčių surinkimo nederėtų spręsti apie krizės būseną, nes daug ekonominių rodiklių rodo, jog blogiausia jau lyg ir praeityje. “Pelno ir gyventojų pajamų mokesčio rodiklis atsilieka metais, o PVM ir akcizų mokesčiai atitinka tų pačių metų situaciją. PVM didėjimas yra atsigavimo indikacija”, – tvirtina ekspertas.

Ekonomiką į viršų tempia eksportas

Nors dalis sektorių vis dar jaučiasi esantys dugne, daugybė ekonominių rodiklių rodo, kad atsigauna į eksportą orientuota pramonė. Eksportas pamažu į viršų tempia visą ekonomiką, tačiau už šią gerą žinią turime būti dėkingi tik atsigavusioms užsienio šalims.

“Lietuvos ekonominė padėtis laipsniškai gerėja, tačiau dabartinių tendencijų dar negalima vadinti tvariu ekonomikos atsigavimu. Nepaisant to, kad metinis šalies BVP pokytis jau antrą iš eilės ketvirtį yra teigiamas, ekonomikos augimas kol kas labai nereikšmingas”, – mano Lietuvos pramonininkų konfederacijos analitikas Aleksandras Izgorodinas.

Antrąjį ketvirtį BVP, palyginti su praėjusiais metais, augo 1,1 proc., o trečiąjį – 0,6 proc., tačiau jei vertintume sausio–rugsėjo laikotarpį, matytume, kad, palyginti su pernai, BVP pakilo vos 0,1 proc.

G.Kadziausko vertinimu, eksportas atsigauna, nes mūsų įmonės susimažino sąnaudas, tapo konkurencingesnės ir laiku sureagavo į paklausą mažiau kritusiose ar valstybių stimuliuojamose rinkose. Ekonomistas įžvelgia ir Vyriausybės indėlį: ji sugebėjo suvaldyti viešuosius finansus ir išlaikyti nedevalvuotą litą.

Jei eksportas ir toliau augs, paskui save po truputėlį ištemps visą ekonomiką. A.Izgorodinas pabrėžia, kad paspartėjus eksporto atsigavimui pastaruoju metu investicijų ir vidaus paklausos nuosmukio tempai akivaizdžiai sumažėjo. O ISM vadybos ir ekonomikos universiteto vyr. lektorė Kristina Maikštėnienė priduria, kad jau ir Lietuvos gyventojai ima optimistiškiau žvelgti į ateitį: Lietuvos statistikos departamento matavimais, vartotojų pasitikėjimas ekonomikos perspektyvomis 2010 m. spalio mėnesį, palyginti su tuo pat metu pernai, padidėjo penktadaliu.

Vis dėlto ekonomistė dr. Margarita Starkevičiūtė mano, kad neužtenka vien laukti, kada mus išgelbės eksportas, – Vyriausybė turi imti skatinti ir vidaus vartojimą. “Iš duobės palypėjome dėl išorės veiksnių, o dabar reikalinga atkurti vidaus rinką”, – tvirtina M.Starkevičiūtė.

Ekspertė mato tris galimybes, kaip tai padaryti: užtikrinti, kad nevėluotų valstybinio sektoriaus atsiskaitymai su verslu, panaudoti ES socialinio fondo programų pinigus jaunimo stažuotėms įmonėse, nes vidaus rinka pradedama skatinti nuo jaunų žmonių. Trečia, sparčiau gerinti verslo aplinką ir ieškoti užsienio investicijų, o papildomų lėšų tam rasti efektyviau valdant savivaldybių ir valstybės skolą bei skolinimąsi.

Nedarbas stabilizavosi

Praėjusią savaitę Lietuvą pradžiugino žinia, kad 2010 m. trečiąjį ketvirtį nedarbo lygis pagaliau stabilizavosi: Statistikos departamento duomenimis, nedarbas šalyje buvo 17,8 proc., arba puse procento, mažesnis nei antrąjį 2010 m. ketvirtį.

Tačiau verslininkas D.Dundulis nemato priežasties džiaugtis. “Turime beveik 18 proc. nedarbą, per visą šitą laikotarpį kokie 15 proc. gyventojų emigravo. O jei jie nebūtų emigravę, įsivaizduojate, kiek siektų nedarbas? Be to, žmonės emigravo ne iš biudžetinių įstaigų, o iš privataus verslo, tad kuo čia džiaugtis?” – optimistinių ženklų ir šioje žinioje neįžvelgia pašnekovas.

A.Izgorodinas pritaria, kad statistiniam nedarbo sumažėjimui įtakos turėjo dideli emigracijos srautai, nes, Statistikos departamento duomenimis, šiemet per dešimt mėnesių savo išvykimą iš Lietuvos deklaravo keturis kartus daugiau žmonių negu pernai – 74,1 tūkst.

Kalbintų ekspertų vertinimu, darbo vietų gausėjimas Lietuvoje pasijus dar negreitai, nes šis rodiklis gerėjant ekonominei padėčiai atsilieka. G.Kadziauskas pastebi, kad įmonės per krizę išmoko dirbti efektyviau ir su mažiau darbuotojų.

“Siauresniąja prasme kalbant galima būtų pasakyti, kad krizės dugnas pereitas, nes matome tam tikrą augimą, eksporto atsigavimą, tačiau, be jokios abejonės, negalima džiūgauti, nes nedarbas tebėra didelis. Be to, labai didelė problema – vidaus rinkos atsigavimas”, – apibendrina LPK viceprezidentas dr. Gediminas Rainys.

Pasak jo, Lietuvos ekonomikai didelę grėsmę artimiausiu metu kelia trys veiksniai: demografinės padėties blogėjimas, deindustrializacija ir viešųjų finansų problema.

Taigi problemų, kurias Lietuva dar turi įveikti, matyti labai daug, todėl per anksti apsidžiaugti, kad krizė baigėsi, gali būti pavojinga.

Europos Sąjungos (ES) finansų ministrai sekmadienį susitiko nuodugniai apsvarstyti 85 mlrd. eurų finansinės pagalbos Airijai detalių, bet Prancūzijos atstovas sakė, kad jie vis dar nesutaria dėl šios paskolos palūkanų.

Neeilinis sekmadienio susitikimas, kuris vyksta Briuselyje, buvo surengtas siekiant neleisti Airijos skolų krizei išplisti į kitas euro zonos šalis, kurių iš viso yra 16. Ekspertai skelbia, kad Portugalija ir Ispanija šiuo požiūriu taip pat yra pažeidžiamos.

“Dar turime perdaryti ir užbaigti kelias mažas detales, … ypač – dėl palūkanų dydžio”, – atvykęs į susitikimą sakė Prancūzijos finansų ministrė Christine Lagarde (Kristin Lagard).

Žiniasklaidos pranešimai, kad Airijai gali būti nustatytos 6,7 proc. palūkanos devyneriems metams, išprovokavo pasipiktinimą Dubline.

Tokios palūkanos būtų žymiai didesnės nei 5,2 proc. Graikijai nustatytų palūkanų pagal anksčiau šiais metais parengtą 110 mlrd. eurų finansinės pagalbos planą ir būtų nepriimtinos, sakė Airijos finansų ministras Brianas Lenihanas (Brajenas Lenihanas).

Tačiau Ch.Lagarde sakė, kad finansinės pagalbos planas “jau beveik baigtas”. “Tikiu, kad derybų pabaiga jau matyti”, – pridūrė ji.

Iš principo susitarimas buvo pasiektas per tarptautines derybas Dubline. Maždaug 35 mlrd. skiriamų eurų bus panaudota Airijos bankininkystės sistemai sutvirtinti, anksčiau sakė vienas deryboms artimas diplomatas.

Dramatizmo pridėjo ir vienos ES atstovės pranešimas, kad B.Lenihanas, kuris yra centrinė figūra šiose derybose, dėl blogo oro vėluoja išvykti iš Dublino ir pavėluos į susitikimą Briuselyje, kuris prasidėjo 13 val. (14 val. Lietuvos laiku).

Šeštadienį į Dublino gatves išėjo dešimtys tūkstančių žmonių – jie piktai protestavo prieš tai, kad, daugelio nuomone, vyriausybė teikia prioritetą bankų, o ne paprastų mokesčių mokėtojų interesams.

Airijos bankai tapo pažeidžiami dėl pasaulinės finansų krizės ir nekilnojamojo turto “burbulo” sprogimo.

Kai kurie protestuotojai nešė plakatus su užrašais “Airija (Eire) neparduodama, ne Tarptautiniam valiutos fondui” ir “Yra geresnis, teisingesnis būdas”. Jie smerkė pagalbos planą ir ragino premjerą Brianą Coweną (Brajeną Koveną) atsistatydinti.

Penktadienį rinkėjų valia B.Coweno partija “Fianna Fail” patyrė žeminamą pralaimėjimą papildomuose rinkimuose ir dabar FF ir Žaliųjų partijos koalicijos persvara parlamente bus tik dvi vietos.

Ekonominės krizės duobė jau už mūsų, tačiau reikia laiko, kad gerėjančią padėtį pajustų visi Lietuvos žmonės, šeštadienį per Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) suvažiavimą Vilniuje sakė partijos lyderis premjeras Andrius Kubilius.

“Šiandien ekonomika jau atsigauna (…) Akivaizdu, jog dar reikia laiko, kad ekonomikos atsigavimas ir tai, kad krizės duobė jau tikrai yra už mūsų, pajustų sudėtingą laikmetį išgyvenantys Lietuvos žmonės”, – teigė A.Kubilius.

Jo duomenimis, ekonomikoje ne tik deficito reikalai gerėja, eksportas jau šiais metais viršys 2008 metų piką.

“Per krizę padėta daugiau nei 11 tūkst. įmonių, vis daugiau pasaulinio garso kompanijų kuriasi Lietuvoje”, – vardijo A.Kubilius.

Pasak jo, 2008 metų pabaigoje laimėję Seimo rinkimus konservatoriai paveldėjo “pasaulinės krizės ir ankstesnės valdžios aplaidumo ir neveiklumo skaudžiai paliestą Lietuvą”.

“Tokios padėties mes nepabūgome, ėmėmės atsakomybės. Įrodėme, kad mokame ir galime suvaldyti krizę. Praėjusiais metais mus daug kas kritikavo, šiemet daug kas kopijuoja”, – sakė Vyriausybės vadovas.

Anot jo, skausmingi sprendimai stabilizavo finansų sistemą, išsaugojo stabilų litą, sumažino deficitą.

“Šiandien skirtingai nei kurios Europos Sąjungos šalys, mes jau galime optimistiškai žiūrėti į savo šalies ilgalaikę ekonominę ateitį”, – tikino A.Kubilius.

Į savo klausimą, ar per dvejus metus priimti sprendimai buvo teisingi, premjeras atsakė: “Iš esmės – taip”.

Jo teigimu, nors sprendimai buvo skausmingi, juos stengtasi įgyvendinti laikantis esminių solidarumo, proporcingumo ir sutarimo principų.

Kita vertus, A.Kubilius pripažino, kad nepopuliarūs sprendimai skaudžiai “kirto” TS-LKD reitingams.

“Politinio populiarumo išsaugojimas nebuvo mūsų prioritetas, atsakomybė buvo prioritetas. Deficito mažėjimas ir reitingų mažėja yra tarpusavyje susiję dydžiai”, – kalbėjo konservatorių lyderis ir ragino nebijoti rinkėjų vertinimo.

“Tikiu, kad politikų atsakomybė, o ne reitingai, iškovoti šokių aikštelėse, ateityje lems rinkėjų simpatijas”, – sakė jis.

A.Kubiliaus teigimu, jų partijai būnant valdžioje šalyje atsiranda vis daugiau tvarkos ir padorumo. Viešieji pirkimai esą tapo viešesni ir skaidresni, išardytas “Leo LT” gigantas, energetikai nebevaldo valstybės ir pan. Anot jo, net smulkmenos pasikeitė, tai yra parlamentarai priversti atsiskaityti už parlamentinei veiklas skirtas lėšas.

“Seimo narys turi raudonuoti ir aiškintis, jeigu keliasdešimt litų išleido servizui”, – priminė A.Kubilius.

Pasak jo, ypač didelės permainos vyksta energetikoje.

“Per kelerius metus padaryta tiek, kiek nebuvo padaryta per visus 20 metų”, – pabrėžė TS-LKD pirmininkas. Tuos procesus jis sulygino su Lietuvos naryste Europos Sąjungoje ir NATO.

Į Kongresų rūmuose Vilniuje vykstantį TS-LKD suvažiavimą šeštadienį susirinko 640 delegatų.

Pagrindinis suvažiavimui pateiktas dokumentas pavadintas “TS-LKD veikla: iššūkiai, problemos ir perspektyvos”, jame analizuojamas pastarųjų dvejų metų partijos nueitas kelias vertybiniu požiūriu, nagrinėjamos padarytos klaidos, atsikertama į viešoje erdvėje reiškiamus priekaištus ir kalbama apie būsimus iššūkius.

TS-LKD yra viena didžiausių šalies partijų. Nuo 2008 metų pabaigos ji su Liberalų sąjūdžių, Liberalų ir centro sąjunga ir Tautos prisikėlimo partija priklauso valdančiajai koalicijai.

Lietuvos verslas per sunkmetį išmoko greitai priimti tinkamus sprendimus, tačiau prarado apyvartą, stabdė plėtrą, išgyveno darbuotojų nutekėjimą.

Tokios pagrindinės Lietuvos įmonių rezultatų, palyginti 2008 metų ir 2010 metų trijų ketvirčių, išvados, ketvirtadienį rašo dienraštis “Verslo žinios”.

Lietuvoje verslininkai mieliau kalba apie krizės pamokas nei jos kainą. Praradimai niekam nėra maloni tema, dauguma šykščiai, procentine išraiška informuoja apie pardavimų nuosmukį, pelningumo ar patirtų nuostolių skaičius stengiamasi nutylėti.

Palyginti 2008 metų 9 mėnesių kai kurių šalies įmonių grupių pardavimų pajamas su 2010 metų 9 mėnesių rezultatais, aiškėja, kad Nerijaus Numavičiaus vadovaujama “Vilniaus prekybos” grupė per sunkmetį prarado 1,225 mlrd. litų pardavimo pajamų.

Vidmanto Kučinsko valdomos bendrovės “Arvi”, kuriai priklauso trąšų, pašarų, cukraus ir kalakutų verslai, pajamos sumažėjo 580 mln. litų, o štai Lenkijoje įsitvirtinanti Nerijaus Eidukevičiaus “Tiltra Group” 9 mėnesių pajamas padidino 345 mln. litų.

Koncerno “MG Baltic” pardavimai nuo 2008 metų 1,2 mlrd. litų smuko ir pernai (222 mln. litų), ir šiemet (palyginti su 2009 metų 89 mln. litų).

Žemės ūkio verslu besiverčiančiai “Litagros” grupei krizė kainavo 156 mln. litų – tiek sumažėjo grupės pajamos, palyginti 2008 ir 2010 metų trijų ketvirčių rezultatus.

Tačiau ekonomistas Valdemaras Katkus sako, kad nei nuostoliai, nei pelnas tikrųjų krizės nuostolių neparodo.

“Pirmiausia įvertinkime tai, ką praradome – kiek įmonių bankrutavo nesulaukusios sunkmečio pabaigos”, – teigė ekonomistas.

Pirmieji Lietuvos verslu nustojo tikėti bankai, vėliau kredito rizikos draudikai. O kaip patys verslininkai? Ar jų pasitikėjimas vieni kitais sumažėjo? Ar imasi jie kokių nors papildomų apsaugos priemonių? O gal apskritai pasitikėjimas – versle nesutinkama kategorija?

“Hronas”, “BMS Megapolis”, “Ajolas”, “Fashion Gates”, “Liturimex” kelionių tarnyba, “Star1 Airways”, Respublikiniai knygų namai – tai tik keletas žinomesnių lietuviškų bendrovių, neatlaikiusių išbandymo ekonomine krize ir palikusių milijonus litų skolų ir neįvykdytų įsipareigojimų, susvyravusį pasitikėjimą verslo partneriais, klientais ir pirkėjais.

Partnerį pažinsi bėdos ištiktas

“Vertinant tokias ekstremalias situacijas, su kokia dabar susiduria Lietuva, labai tinka vadinamoji sukčiavimo trikampio teorija, aiškinanti nesąžiningo elgesio mechanizmą, – sako konsultavimo bendrovės “Lokada” savininkas Vitoldas Masalskis. – Įsivaizduokime lygiašonį trikampį, kurio viename kampe – žmogaus sąžiningumas ir moralė, antrame – ekonominių sąlygų spaudimas, o trečiame – galimybės elgtis nesąžiningai arba sukčiauti. Kuo didesnis aplinkos spaudimas, tuo didesnė tikimybė, kad įprastomis sąlygomis padorus žmogus peržengs sąžinę ir pasielgs neteisėtai. Krizės akivaizdoje tikimybė, kad jūsų partneris apgaus, neįvykdys savo įsipareigojimų, stirpiai padidėja, – tvirtina V.Masalskis, – ir nebūtinai iš blogos valios, o tiesiog spaudžiamas aplinkybių”.

Kad verslininkams sunku atlaikyti šį spaudimą, liudija ir gerokai padažnėję jų vizitai pas psichinės sveikatos specialistus. V.Masalskio duomenimis, šių apsilankymų pikas buvo užfiksuotas 2009 m. gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Taip pat gerokai padaugėjo ir verslininkų savižudybių.

“Įmonę galima lyginti su šeima, – sako V.Masalskis. – Sunkmetis vienodai gerai išbando tiek šeimos, tiek įmonių tvirtumą. Todėl dabar stebime padidėjusį tiek skyrybų, tiek bankrotų skaičių. Kaip ir šeimos, įmonės į sunkumus reaguoja dvejopai – vienos išyra, sužlunga, o kitos, atvirkščiai, iš krizės išeina sustiprėjusios, stabilesnės. Antras pliusas, kurį norėčiau pabrėžti, – tęsia V.Masalskis, – draugą nelaimėje pažinsi. Būtent sulaukus ekstremalios situacijos išaiškėja, kas yra tikras partneris, draugas, o kas tik atsitiktinis praeivis, su kuriuo įveikus sunkumus nesinorės turėti jokių reikalų”.

Plinta atsargus pasitikėjimas

“Pasitikėjimas versle – itin svarbus, – mano bendrovės “Vičiūnai ir Ko” valdybos pirmininkas Visvaldas Matijošaitis. – Beje, jo reikia tiek mažoms, tiek didelėms įmonėms. Ir ypač ekonomikos sunkmečiu. Mūsų partnerių pasitikėjimas mumis ir suteikti didesni kredito limitai padėjo mums išlikti ir per 1998-ųjų Rusijos krizę, ir per dabartinį sunkmetį. Juk visi sunkmečiu tampame vienas kitam skolingi. Ir mes stengiamės padėti savo partneriams, neretai savo rizika taikome jiems didesnius mokėjimo atidėjimus”.

Bendrovės “Vilniaus pergalė” generalinis direktorius Lionginas Šepetys nemano, kad atėjus krizei savo partneriais pasitiki mažiau: “Lietuvoje daugiausia dirbame su prekybos centrais, o tai buvo ir dabar yra neprobleminiai klientai. Daugiau problemų kyla dėl pirkėjų užsienyje, tačiau mes stengiamės tiekti savo produkciją tik gavę išankstinį apmokėjimą”.

O štai bendrovės “Mineraliniai vandenys” generaliniam direktoriui Marijui Cilciui didžiausią galvos skausmą ir daugiausiai nerimo kelia mažesniosios Lietuvos parduotuvės bei nedidelės kavinės ir viešbučiai, kuriuos krizė palietė labiausiai. Krito apyvarta, dalis pajamų iškeliavo į “šešėlį”.

Itin atsargiai dabar į partnerius žvelgia statybų sektoriaus bendrovių vadovai. Tarkim, statybos bendrovės “Mitnija” generalinis direktorius Julius Gendvilis neslepia, kad pasitikėjimas partneriais šiuo metu nuolat svyruoja. Esą teko peržiūrėti verslo procesus, sugriežtinti bendradarbiavimo sąlygas, atidžiau tikrinti klientus. Anksčiau buvo domimasi tik naujų klientų, o dabar – kiekvieno finansinėmis galimybėmis. “Mes irgi dabar labai atsargiai vertiname naujus pirkėjus”, – priduria ir bendrovės “Gargždų mida” direktorius Jonas Dromantas.

Labiausiai verslininkai baiminasi įmonių “feniksų” ir tyčinių bankrotų. “Ačiū Dievui, mūsų tai kol kas nepalietė. Bet tie, kurie su tuo susidūrė, – stipriai nukentėjo”, – teigia UAB “Osama” direktorius Vaidas Rekštys.

Pasitiki, bet tikrina

“Ekonominis sunkmetis dar labiau paaštrino seną lietuvių verslininkų bėdą: nemažai jų nemoka valdyti skolų rizikos, – mano kreditingumo informaciją teikiančios kompanijos “Creditreform Lietuva” direktoriaus pavaduotojas Borisas Chijenas. – Pasipylus vėlavimams apmokėti sąskaitas lietuviai elgėsi stojiškai – palauksime, kol sumokės. Taip nieko ir nesulaukę, metėsi į kitą kraštutinumą – įtūžę iš karto duodavo skolininką į teismą”.

Dabar pastebimas didesnis susidomėjimas skolų prevencija – užsakoma daugiau tam reikalingos kreditingumo informacijos, stebima partnerių būklė. “Netekę galimybės riziką apdrausti, pasiskolinti apyvartinių lėšų, lietuviai mokosi skolų riziką valdyti patys. Tiesa, ir čia taupoma, – dėsto pašnekovas, – išaugo pigesnės, negatyvios informacijos poreikis. Lietuviai noriai perka paslaugą IMK, kai už nedidelį mėnesinį mokestį gauna priėjimą prie kreditingumo informacijos apie visas Lietuvos įmones. Pastaruoju metu jaučiamas susidomėjimas analitine informacija – kredito reitingais, įvertinančiais įmonės bankroto galimybę per artimiausius 12 mėnesių”.

V.Matijošaičio nuomone, pati geriausia tarpusavio pasitikėjimo stiprinimo ir kontrolės priemonė – lankymasis pas pirkėjus ir partnerius. “Be to, – aiškina verslininkas, – mūsų produkcija gan specifinė. Ja prekiaujant būtina nepigi infrastruktūra – šaldytuvai, specialūs sunkvežimiai. Gal todėl mūsų versle kaip ir nėra atsitiktinių žmonių, o tie, kurie dirba, mums pažįstami jau ne vienus metus. Todėl daugiau pastangų skiriame užsienio partneriams, ypač veikiantiems Rytų rinkose, Vidurio Europoje. Pagal galimybes bandome draustis, o nepavykus stengiamės prisiimti riziką patys. Tam kartais naudojamės ir kreditingumo kompanijų paslaugomis”.

Pasak AB “Lytagra” komercijos direktoriaus žemės ūkio technikos klausimais U.Stančiausko, jų įmonė produkcijos aklai nepardavinėjo ir iki krizės. “Jau nuo 2008 m. įsidiegėme vindikacijos sistemą, turime priėjimą prie įmonių kreditingumo bazės, – pasakoja jis, – o bendravimo su klientais istoriją kaupiame jau dešimt metų. Gerai žinome kiekvieno jų mokėjimo įpročius ir galimybes”.

Su nemokiais klientais įvairiais, dažniausiai technologiniais sprendimais bando kovoti ir AB “Mineraliniai vandenys”. Čia įdiegta nauja prekybos vadybininkams skirta programa, pakoreguota logistikos sistema, dabar leidžianti klientams vežti dažniau ir mažiau prekių, taip išvengiant papildomos rizikos.

“Anksčiau savo riziką drausdavome, – pasakoja “Gargždų midos” direktorius J.Dromantas, – tačiau užgriuvus krizei draudikai nėrė į krūmus. Beje, be keblumų draudimas sumokėjo tik pusę draudimo išmokų, kitą dalį teko prisiteisti per teismus. Dabar kredituojame klientus savo rizika. Kai kada ir iki kelių milijonų litų”.

Kiekvienam klientui įmonė nustatė limitus, kuriuos nuolat stebi naudodamasi savo irpirktine informacija. Vasarą, kai statybos darbų sezonas, leidžia jiems šiek tiek ūgtelėti, apie Naujuosius reikalauja, kad jie sumažėtų iki nulio. Jei ne, imasi priemonių. “Sėkmingai padirbėję pusmetį leidžiamės į kalbas dėl palankesnių prekybos sąlygų. Visų pirma atsižvelgiame į įmonės turimą turtą. Ir, žinote, visai neblogai sekasi. Netgi mąstome, kad ir pasibaigus krizei į draudikų glėbį negrįšime, – teigia J.Dromantas. – Dabar jų paslaugomis naudojamės tik partneriams patikrinti”.

“Tikrai pagalvosime, ar po krizės vėl drausimės tokia apimtimi kaip iki jos, – pritaria J.Dromantui UAB “Osama” direktorius. – Dabar naudojamės kreditingumo informacijos įmonių duomenų bazėmis. Vėluojantiems susimokėti klientams mažiname nuolaidas, o skirtumą kaupiame specialiame fonde, kurį naudojame rizikingesniems klientams kredituoti”.

Svarbu tai, kad Lietuvoje veikiančios draudimo bendrovės kol kas niekuo konkretesniu nudžiuginti negali. Kaip “Veidui” sakė UAB “Kreditų draudimo brokeris” direktorius Audrius Rosinas, riziką draudęs “Euler Hermes” nuo 2010 m. pavasario reorganizuojamas ir tiesioginės veiklos nebevykdo. Kitas draudikas “Coface” tik prieš keletą mėnesių vėl pradėjo nagrinėti paraiškas ne taip formaliai kaip iki tol. Tačiau siūlomos sąlygos kol kas verslininkų netenkina.
B.Chijeno duomenimis, Lietuvos verslininkams savo paslaugas artimiausiu metu planuoja pasiūlyti ir trečias pasaulyje draudikas – “Atradius”, dirbantis iš Švedijos.

Laikas nustoti be saiko taupyti. Tokį raginimą „Lietuvos rytas” išgirdo iš ekonomisto Anderso Aslundo. Jis tikina, kad Lietuvai blogiausia – jau praeityje. „Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

„Lietuvos rytas“ rašo:

„Niekas nepamirštama greičiau nei sėkmė”, – Petersono ekonomikos institute Vašingtone pareiškė A.Aslundas, pristatydamas naująją ekonomikos studiją „Paskutiniai bus pirmi”.

Taip drąsiai knygą apie sunkmetį Rytų Europoje pavadino A.Aslundas.

Šis ekonomikos ekspertas iš Švedijos, dirbantis JAV, visada garsėjo savo ginčytinais pareiškimais.

Prasidėjus sunkmečiui daugelis pasaulio ekonomistų kalbėjo, kad Baltijos šalims teks devalvuoti savo valiutas. A.Aslundas purtė galvą, o dabar pabrėžia, kad jis buvo teisus.

Jis yra vienas iš nedaugelio, kurie itin optimistiškai vertina padėtį Lietuvoje ir visame regione, dėl ko dažnai sulaukia kolegų kritikos.

– Anot jūsų, Rytų Europos šalys meistriškai susitvarkė su krize. Kas buvo tokio neįtikėtino, kad apie tai net parašėte knygą?

– Vyriausybės pradėjo kovoti su krize nedelsdamos ir laiku ėmėsi būtinų pertvarkų. Visa tai buvo paaiškinta gyventojams, todėl valdžia jautė žmonių palaikymą.

Žinoma, įspūdingiausia, kad Lietuva sugebėjo išsisukti neprašydama finansinės paramos iš Tarptautinio valiutos fondo.

Jūsų šalis net tada, kai visus krėtė devalvacijos baimė, galėjo parduoti vyriausybines obligacijas tarptautinėse rinkose.

– Nepaisant teigiamų ekonomikos rodiklių, Lietuva vis dar atsilieka nuo daugelio Vidurio Europos valstybių. Teigiama, kad atsigavimas Baltijos šalyse užtruks gerokai ilgiau. Kodėl?

– Kone dešimt metų Lietuva pagal ekonomikos augimą smarkiai lenkė Vidurio Europos šalis: nuo 2000 iki 2007 metų Lietuvos ekonomikos rodikliai kilo vidutiniškai po 9 proc.

Viskas vyko per greitai, todėl lietuviai pajuto didesnį nuosmukį. Dabar Lietuvai sunkiausia dėl to, kad žmonės išsigando ir sumažino vartojimą.

– Tačiau kaip skatinti vartojimą, kai dėl sumažėjusių algų, pensijų ir pašalpų žmonės neturi pinigų, kad galėtų juos leisti?

Kaip gali vartoti bedarbiai, kurių Lietuvoje – daugiau nei 18 proc.?

– Didžiausia bėda ne tai, kad pinigų nėra.

Blogiausia, kad žmonės išleidžia mažiau tų pinigų, kuriuos jie turi. Iš baimės prasidėjo taupymo metas. Ypač Lietuvoje ir Latvijoje.

Čia ekonomika smuko būtent dėl sumažėjusio vartojimo šalies viduje, o ne smukusio eksporto, kaip Slovakijoje ir Čekijoje.

Manau, kad laikas lietuviams nusiraminti ir grįžti prie normalių vartojimo įpročių. Tuomet vėl ims kilti ir bendrasis vidaus produktas (BVP).

– Esate euro šalininkas ir kalbate, kad Lietuva turėtų kuo greičiau jį įsivesti.

Bet euras patiria nuosmukį ir net jūsų gimtoji Švedija neketina keisti valiutos?

– Nemanau, kad euro zona yra rizikinga. Priešingai.

Sprendimai, priimti gegužę, grąžino Europą į tinkamą padėtį. Europa krizę įveiks.

Didžiulė bėda Baltijos šalims, kad prasidėjus krizei jos negavo jokio finansavimo iš Europos centrinio banko (ECB). Jis dėl jūsų nieko nepadarė.

Pažiūrėkite į Slovėniją: ji sulaukė ECB paramos ir daug lengviau atlaikė sunkmetį.

Manau, kai sausį į euro zoną bus priimta Estija, Lietuvai ir Latvijai bus daug lengviau ten patekti iki 2014-ųjų.

– 2009-aisiais buvote vienas iš nedaugelio, kurie tikėjo, kad Baltijos šalims nebūtina devalvuoti valiutų. Kodėl ėjote prieš srovę?

– Tokie veiksmai nebuvo nei reikalingi, nei neišvengiami.

Jei litas būtų devalvuotas, būtų žlugusi bankų sistema, o BVP nuosmukis būtų buvęs gerokai didesnis.

Valiutos devalvavimas būna naudingiausias didžiausiems eksportuotojams, kurie ir taip turtingiausi.

Būtų atsiradęs dar didesnis atotrūkis tarp atlyginimų, tarp laimėtojų ir pralaimėjusių.

– Bet eksporto rinkoje Lietuva pralaimėjo dėl nelankstaus lito kurso.

Tuo metu lenkai galėjo manevruoti, nes zlotas nebuvo susietas su euru?

– Sunku pasakyti, kas išlošė. Lietuva ilgai turėjo geresnį fiskalinį balansą ir mažesnę valstybės skolą nei Lenkija, kur skola artėja prie 55 proc. BVP.

Dėl fiksuoto lito kurso Lietuva laikėsi griežtesnės disciplinos. Galima sakyti, kad iki 2004-ųjų Lietuva aiškiai laimėjo turėdama su euru susietą litą. Po to tai tapo ne taip naudinga.

O pažiūrėjus į investicijų aplinką, Lietuvoje sąlygos buvo geresnės nei Lenkijoje.

Be to, Lenkijos ekonomika augo lėčiau.

Taip, lenkai išvengė krizės, o Lietuva kapstosi iš gilios duobės. Bet jei pažvelgtumėte į pastarųjų dešimties metų rodiklius, bendras augimas būtų beveik vienodas.

– Dabar Lietuvos ekonomika auga, infliacija nėra didelė. Ar tai gali tapti labai palankia terpe naujiems burbulams išsipūsti?

– Šiuo metu galime stebėti, kaip nekilnojamojo turto sektorius Švedijoje, Lenkijoje, Kinijoje jau iš tiesų virsta burbulu. Tačiau Baltijos šalyse nieko panašaus nematau.

Pavojus gali kilti nebent tuo atveju, jeigu ilgai galiotų mažos palūkanų normos.

Tai gali iškreipti rinką. Idealiausia, jei palūkanų norma siektų maždaug 3 proc.

Pokyčių ekspertas

1952 metais gimęs A.Aslundas garsėja kaip laikotarpio, kai šalis pereina nuo planinės į rinkos ekonomiką, žinovas. Jis yra patarinėjęs Rusijos ir Ukrainos vyriausybėms.

Net ir persikėlęs į JAV ekonomistas tebėra Kijevo verslo mokyklos stebėtojų tarybos pirmininkas.

A.Aslundas savo gimtinėje vertinamas gana prieštaringai. Mat jis pasisako už liberalias permainas, mažesnius mokesčius ir ragina apkarpyti socialines programas.

Švedijos sistemą ekonomistas ne kartą kritikavo už tai, kad gausėja biurokratų, todėl nemaža dalis pinigų perskirstant atitenka jiems, o ne tiems, kuriems reikia iš tiesų.

Latvija jau įveikė sunkiausią krizės etapą, nors atsigavimo pagrindas dar gana trapus. Taip rašo Šveicarijos dienraštis “Neue Zuericher Zeitung”. Šalis neatsisako ir ambicingo plano 2014 metais įsivesti eurą.

Per Latvijoje vykusių rinkimų kampaniją tarp įvairių politinių veikėjų rinkimų plakatų Rygoje netrūko ir duonos kepalus vaizduojančių afišų, pranešančių apie labdaros portalo “Ziedot” koordinuojamą akciją “Už sotesnę Latviją”. “Ziedot” vaikų turintiems bedarbiams, neįgaliesiems ir pensininkams išdalijo per 10 tūkst. maisto produktų paketų. Ūkio krizės prispausti tebebadauja daug latvių, ypač provincijoje, kur labai daug bedarbių, o dirbančių žmonių algos sudaro vos trečdalį sostinėje mokamo atlyginimo.

„Lietuvos žinios“ informuoja:

Nors krizės padarinius kasdien jaučia dauguma latvių, centro-dešiniųjų koalicija atgauna pasitikėjimą, nes šalies gyventojai jai patikėjo sudaryti koalicinę vyriausybę ir po rinkimų. Prieš pusantrų metų vyriausybės vadovu tapęs Valdis Dombrovskis dar neseniai dėl veržlaus ekonomikos augimo Baltijos tigru vadintai šaliai numatė griežto taupymo kursą. Valiutos fondas, Europos Sąjunga ir Šiaurės kaimynės pažadėjo Latvijai daugiau nei 7,5 mlrd. eurų (tai sudaro maždaug trečdalį Latvijos bendrojo vidaus produkto (BVP) ūkio krizei įveikti ir domino efektui Vidurio Rytų Europoje išvengti su sąlyga, kad bus imtasi skausmingo ūkio sanavimo. 2009 metais vyriausybei pavyko sumažinti biudžeto deficitą iki 9 proc. BVP, o šiemet – iki 8,5 proc., smarkiai apribojus išlaidas ir padidinus mokesčius. BVP taip pat žymiai sumažėjo. Praėjusiais metais ūkio nuosmukis pasiekė 18 proc., nors šis nuošimtis gal kiek ir per didelis, nes gerokai išaugo nelegalaus darbo apimtys.

Šiuo metu, atrodo, reikalai jau ima taisytis. Antrajame ketvirtyje ekonomika, palyginti su ankstesniu laikotarpiu, išaugo, tai reiškia nuosmukio pabaigą. Latvijos vyriausybė tikisi, kad šiemet BVP sumažės 2 proc. (iki šiol mažėjo 4 proc.), o 2011 ir 2012 metais Latvijos ūkis jau turėtų išaugti 4-5 procentais. Atsigauti padeda pramonė ir eksportas, o statybų sektorius vegetuoja toliau, vidaus paklausa tebėra maža. Daugumai latvių trūksta pinigų vartoti.

Nors pavojinga tvirtinti, kad Latvijos ekonomika užtikrintai atsigauna, yra įrodymų, kad plačiai kritikuotas Latvijos kelias veda į sėkmę. Mūsų kaimynai bet kokia kaina siekė išvengti su euru susieto lato devalvacijos, kuri neišvengiamai būtų paskatinusi infliaciją, importo brangimą, kapitalo žlugimą ir daugumos skolų eurais turinčių įmonių bei verslininkų bankrotą. Todėl lato devalvavimą Latvijos centrinio banko vadovas Ilmaras Rimševičius vadino “nuodais”. Siekiant to išvengti, imtasi “vidinės devalvacijos” – bandoma atkurti šalies konkurencingumą mažinant kainas, algas ir valstybės išlaidas. Garsus ekonomistas, Nobelio premijos laureatas Paulas Krugmanas šį Latvijos siekį pavadino sunkia, gal net neįmanoma užduotimi dėl įšaldyto darbo užmokesčio.

Bet Latvija pademonstravo nepajudinamą ryžtą ir tvirtybę. Švedijos SEB banko tyrimai parodė, kad vidutinis darbo užmokestis, rekordiškai išaugęs 2008 metais, šiuo metu yra 19 proc. mažesnis, o visuomeniniame sektoriuje – dar daugiau, nes verslininkai mieliau rinkosi kitą galimybę išlikti – ėmė atleidinėti darbuotojus. Ekonomikos klestėjimo laikotarpiu atlyginimai didėjo kasmet 20 procentų. 2005-2008 metais realus lato keitimo kursas padidėjo 30 procentų. Nuo to laiko šis pakilimas sumažėjo kone pusiau, todėl padidėjo konkurencingumas. SEB skaičiavimais, Latvijos eksportas dar ne visiškai susigrąžino prarastą rinkos dalį, bet teigiami pokyčiai jau akivaizdūs.

Krizė, atrodo, traukiasi, tačiau paskui save palieka nedarbą, emigraciją, viešojo sektoriaus skolų milijardus, o tai dar ilgai neleis valstybei atsitiesti.

Kad ir kokį 2008 m. ir šios vasaros rodiklį lygintum, labai norėtųsi grįžti į… praeitį. Kai bedarbių buvo beveik puspenkto karto mažiau nei dabar, uždirbome vidutiniškai kiekvienas beveik 2 tūkst. Lt daugiau, mokesčius mokėjome mažesnius, tačiau vis tiek valstybės biudžeto pajamos buvo 7,1 mlrd. Lt didesnės, nei planuojama šiemet.

“Šokiruojantys”, – taip krizės paženklintus makroekonominius rodiklius lakoniškai apibūdina ekonomistas, Vilniaus universiteto profesorius, buvęs užsienio reikalų ministras Povilas Gylys. “Netekti 15–18 proc. nacionalinio produkto yra iš tikrųjų labai daug. Juolab kad per trumpą laiką patiriame jau antrą tokį šoką: pirmas buvo dar didesnis, kai pereinant iš sovietinės ekonomikos į rinkos ekonomiką BVP per metus krito daugiau nei 30 proc., o per keletą metų maždaug perpus”, – konstatuoja ekonomistas.

Tačiau anuomet praradimus kompensavo valstybės žmonių pasiryžimas kurti nepriklausomą valstybę, o dabar jie tiesiog kraunasi lagaminus ir išvažiuoja. Liekančiųjų čia pasitikėjimo valstybės gebėjimais kreditas seniai išnaudotas, o objektyvūs rodikliai tik patvirtina, kad krizė išeis, tačiau paliks tvarų palikimą. Jį, beje, padidino ir Vyriausybės kai kurios ginčytinos ar klaidingos antikrizinės priemonės.

Taupome, žlugdome, bet nereformuojame

“Neeilinė situacija reikalavo neeilinių ir drąsių sprendimų, kurių, tenka pripažinti, valdžia pritrūko: gyvybiškai reikalinga braškančios socialinės apsaugos sistemos pertvarka taip ir neįvyko, pritrūko drąsos ir laisvinant darbo santykių reguliavimą. Nesujaukus mokesčių sistemos, nuosekliau gerinant verslo sąlygas, vykdant reikalingas darbo santykių bei socialinės apsaugos sistemos reformas, padėtis galėjo būti geresnė, lengviau žvelgtume į ateitį”, – vertina Laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertas Vytautas Žukauskas. Valdžią jis giria tik už sugebėjimą išlaikyti stabilią valiutą, be kurios padėtis galėjo būti dar blogesnė.

Kad reikia taupyti, Vyriausybė susiprato greitai, tačiau didelis klausimas, ar ėmėsi tų veiksmų, kurių reikėjo. “Taupymo būtinybė leidžia valstybei atsikratyti kai kurių funkcijų ir struktūrų, kurios tikrai parazituoja”, – pabrėžia P.Gylys, tačiau kartu tai esą kerta ir per pagrindines viešąsias paslaugas – švietimą, sveikatos apsaugą, kurie palengva privatizuojami įvedant vis daugiau tiesioginio mokamumo, o tai jau rinkos elementas.

“Visai nemokamo švietimo ar sveikatos apsaugos apskritai nėra, nes už tai mokame arba per biudžetą, arba tiesiogiai. Tačiau vis didėja tiesioginių mokėjimų dalis, pristabdanti viešojo sektoriaus, deja, pas mus nepelnytai niekinamo, raidos perspektyvą. O geras viešasis sektorius yra efektyvaus verslo prielaida. Štai Skandinavijoje puikus viešasis sektorius sudaro puikias sąlygas verslui. Šitą sąlygą silpniname nesuprasdami, ką darome. Esame pasidavę rinkos fundamentalizmui ir viešojo sektoriaus nuvertinimui”, – kritikuoja ekonomistas.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) ekonomikos ir finansų analitikas Aleksandras Izgorodinas primena dar vieną valdžios taupymo broką – pavėluotą reakciją. Pavyzdžiui, atlyginimai versle pradėjo mažėti jau 2008 m. pabaigoje, o valstybės sektoriuje lūžis įvyko tik pernai trečiąjį ketvirtį. Privatus sektorius neturėjo kur dingti: verslo apyvarta per keletą ketvirčių smuko iki 2005 m. lygio, o pelningumas pasiekė mažiausią rodiklį istorijoje.

Bankrutuojančių įmonių, jei lyginsime šių metų pirmąjį ketvirtį su tuo pačiu 2008 m. laikotarpiu, padaugėjo beveik dukart. Žinoma, algų kritimui turėjo įtakos ir krizės laikotarpiu išaugęs nedarbas bei dėl to atsiradusi perteklinė darbuotojų pasiūla. Tačiau valdžia, nors teisingai identifikavusi būtinybę taupyti, užuot solidariai ir operatyviai taupiusi viešajame sektoriuje tiek, kiek ir privačiame, tiesiog augino skolą, kurią atiduoti turės visi mokesčių mokėtojai.

Skolos kupra spaus ilgai

“Didelė skylė viešųjų finansų sektoriuje per dvejus metus padvigubino valdžios sektoriaus skolą, planuojamas ir tolesnis jos augimas. Jos mažinimas ateityje bus labai sunkus ir ilgas procesas, reikalaujantis daug politinės valios ir mokesčių mokėtojų lėšų. Padidėjusi valstybės skola – vienas tų praradimų, kuriuos susigrąžinti bus itin sunku”, – apgailestauja LLRI ekspertas V.Žukauskas.

“Didelė skola ir brangus jos administravimas užkraus ekonomikai papildomą naštą ir gerokai mažins ekonomikos atsigavimo tempus bei potencialą. Juolab kad biudžeto pajamų perspektyvos toli gražu ne optimistinės”, – neabejoja LPK atstovas A.Izgorodinas. Analitikas primena, kad biudžetas labai priklausomas nuo vartojimo mokesčių: pajamos iš akcizų ir PVM sudaro 71 proc. biudžeto pajamų. Tačiau artimiausiu metu vartojimo atsigavimo požymių tikėtis neverta, todėl ir biudžeto pajamos bus menkos, o fiskalinis deficitas gali būti didžiausias tarp Baltijos šalių.

Ar galėjome pereiti krizę nedidindami skolos? “Žinoma, galėjome, jei ekonomikos augimo laikais viršplanines pajamas būtume kaupę, o ne vertę ilgalaikiais įsipareigojimais, visų pirma – atlyginimų ir socialinių išmokų srityje”, – neabejoja finansų ministrės patarėja Giedrė Balčytytė.

Iš tiesų eksvaldantiesiems socialdemokratams vertėtų atsinaujinti atmintį: 2008 m. valstybės biudžeto pajamų buvo surinkta 740 mln. Lt mažiau, nei planuota (šiemet prognozuojama, kad planas bus viršytas 800 mln. Lt.), valstybės skola siekė 17,4 mlrd. Lt. Beje, “Standard & Poors’s” ilgalaikio skolinimosi užsienio valiuta reitinge Lietuva šiemet, priešingai nei prieš porą metų, – su stabilumo ženklu.

“Ar galima buvo sumažinti biudžeto išlaidas tokia dalimi, kokia krito pajamos? Teoriškai – taip, bet tokiu atveju būtų reikėję ir visas išlaidas mažinti tokiu pačiu procentu. Tad jei nuo 2008 iki 2010 m.biudžeto pajamos sumažėjo 30 proc., tai tokiu pačiu procentu būtų turėjusios mažėti išlaidos ir socialinės, švietimo, sveikatos, viešojo saugumo sritims. O didžiąją dalį šių sričių išlaidų sudaro darbo užmokestis, pensijos, kitos išmokos. Tad būtų tekę privatizuoti sveikatos, švietimo bei kitus sektorius ir už daug ką, kas dabar finansuojama viešosiomis lėšomis, gyventojams mokėti patiems”, – aiškina G.Balčytytė.

Tačiau akivaizdu, kad valdančiajai daugumai tiesiog pritrūko ir išminties, ir politinės valios pasinaudojant nepritekliais imtis ryžtingų neišvengiamų viešojo sektoriaus struktūrinių reformų, o ne kosmetinio taupymo, po kurio liko apipešiotas, todėl besijaučiantis nelaimingas, bet ir piliečių lūkesčių netenkinantis viešasis sektorius.

Nedarbas ir emigracija – negrįžtami praradimai

Kitas didysis praradimas – darbo rinkoje. Štai šį pusmetį, palyginti su 2008 m. tuo pačiu laikotarpiu, bedarbių pagausėjo puspenkto karto. Dalis bedarbių dėl privalomojo sveikatos draudimo mokesčio tik dabar “legalizavosi”, tačiau ir be jų nedarbo mastas milžiniškas. “Akivaizdu, kad krizė turės labai ilgalaikį poveikį mūsų darbo rinkai, nes jos rodikliai į ekonomikos atsigavimą reaguoja vieni paskutiniųjų. Tad darbo rinkos atsigavimo galima laukti tik kitąmet.

O kaip rodo kitų šalių praktika, kuo ilgiau žmonės nedirba, tuo labiau praranda gebėjimus ir kompetenciją, tuo sunkiau jiems grįžti į darbo rinką, ir tokia situacija daro neigiamą ilgalaikį poveikį tiek darbo rinkai, tiek visai ekonomikai apskritai”, – aiškina A.Izgorodinas.

Ekonominis nuosmukis padidino ir emigracijos tempą, nors emigracija nėra nulemta tik ekonominių veiksnių. Ekonomistas P.Gylys pabrėžia, kad tai didžiulė netektis tiek humanitariniu, tautiniu, tiek ir ekonominiu požiūriu, nes juk išvažiuoja potencialūs nacionalinio turto gamintojai ir mokesčių mokėtojai. “Šis procesas turės ilgalaikių pasekmių, nes dalis šių žmonių jau niekada nebegrįš. Vadinasi, turėsime svarstyti imigracijos klausimą, o tai nauja dilema, kurios Lietuva niekada rimtai neanalizavo, – atkreipia dėmesį P.Gylys. – Yra liberalių pareiškimų, kad nieko baisaus – prisikviesime darbo jėgos. Tačiau su imigracija atsiranda ir papildomų problemų. Nesu šovinistas, bet esu už tai, kad Lietuvos žmonės neišvažiuotų ir čia kurtų savo ateitį”.

Eksperto teigimu, blogiausia, kad išvažiuoja jaunimas, nors tai natūralu. Pavyzdžiui, Švedijos jaunimas irgi juda, bet labai didelis procentas grįžta į savo šalį, nes tai šalis, į kurią norisi grįžti. Deja, Lietuvoje kol kas tendencijos priešingos – pagal gyventojų mažėjimo tempus esame ES lyderiai.

Litus piliečiai linkę taupyti, o ne išleisti

Ekonominis nuosmukis Lietuvai buvo skaudus daugeliu aspektų. LLRI ekspertas V.Žukauskas konstatuoja, kad Lietuvos ūkis patyrė didelį nuosmukį, nusivylimą, bankrutavo daug verslų, sumažėjo pragyvenimo lygis. Norint atgaivinti Lietuvos ekonomiką, pagerinti šalies konkurencingumą, pereiti prie didesnės pridėtinės vertės produkcijos gaminimo verkiant reikia užsienio investicijų.

Tačiau, kaip teigia LPK atstovas A.Izgorodinas, jei lyginsimės su kaimyninėmis šalimis, tiesioginių užsienio investicijų srautas į Lietuvą mažiausias – mūsų šalis nebuvo ir nėra patraukli užsienio investuotojams. Juos atbaido ilgos procedūros dėl žemės klausimų, pavyzdžiui, norint statyti gamyklą. Nors pagal mokesčių dydį nuo kaimyninių šalių nelabai skiriamės, gerokai pralaimime pagal mokesčių administravimo sudėtingumą. O kur dar išaugusios energijos išteklių kainos, pernelyg griežtai reguliuojami darbo santykiai.

A.Izgorodinas nesiūlo per daug džiaugtis ir pirmaisiais BVP kilimo ženklais, nes jie matomi tik tuose sektoriuose, kurie orientuoti į eksportą, be to, daugiausia nulemti ypač mažos palyginamosios bazės (juk 2009 m. antrąjį ketvirtį BVP nuosmukis buvo net 19,5 proc.). Žinoma, gerai, kad lėtėja vidaus vartojimo ir investicijų kritimo tempai: vidaus vartojimas 2009 m. ketvirtąjį ketvirtį smuko beveik 18 proc., o šių metų pirmąjį – apie 10 proc.

“Vis dėlto ekonomikos atsigavimas bus lėtas ir trapus, nes jį ribos sudėtinga padėtis darbo rinkoje ir todėl menka vartojimo paklausa, taip pat didelė valstybės skola. Tenka apgailestauti, kad net jei BVP bus su pliuso ženklu, paprasti žmonės to greičiausiai kol kas dar nepajus, nes darbo rinkoje išliks stagnacija”, – įspėja A.Izgorodinas.

Beje, geras ženklas, kad nuo šių metų pradžios pradėjo sparčiai gerėti vartotojų pasitikėjimo rodiklis. Tačiau tolesnį jo gerėjimą stabdo padėtis darbo rinkoje, o be didėjančių žmonių lūkesčių tikėtis spartesnio vartojimo atsigavimo negalima. Krizės metu dėl prastos verslo finansinės padėties ir dėl nedarbo bei mažo užimtumo atsiradusios perteklinės darbuotojų pasiūlos algos žnektelėjo kur kas labiau nei kainos. Tai daugiausia lėmė krizės laikotarpiu du kartus padidintas PVM tarifas ir dėl energijos išteklių brangimo kylančios kitos kainos. Elektra, dujos, vanduo, degalai – pirmojo būtinumo prekės, jų vartojimo atsisakyti arba jį labiau apriboti praktiškai neįmanoma. Tad vartotojams tenka mažinti nebūtiniausių prekių vartojimą, o tai, pasak A.Izgorodino, dar paspartina vidaus vartojimo smukimą.

Tiesa, bandoma aiškinti, kad krizė ne tokia baisi, nes santaupos bankuose pasiekė rekordinį dydį. Tačiau tai rodo ir tai, kad išgąsdinti nestabilios padėties žmonės dabar linkę pinigus ne leisti, o taupyti.

Ar galėjo būti kitaip?

“Žvelgiant į praėjusius dvejus metus iš ekonominės perspektyvos svarbu išskirti tuos ekonomikos veiksnius ir reiškinius, kurie buvo sunkiai paveikiami ir valdomi, bei tuos, kurie buvo tiesioginė vykdomos politikos pasekmė”, – pabrėžia V.Žukauskas.

Pasak jo, pagal skausmingumą galima būtų rikiuoti ne tik įvairius neigiamus ekonominius padarinius, bet ir sprendimus, kurie galėjo bent kiek pakeisti, sušvelninti prastėjančią padėtį. Visuomet mažiau skaudu dėl tų dalykų, kurių negalima pakeisti, ir labiau dėl savo padarytų klaidų, neteisingų sprendimų. V.Žukauskas pripažįsta, kad Lietuva savo jėgomis negalėjo atgaivinti užsienio rinkų ir dėl to sparčiai mažėjusio Lietuvos eksporto. Bet Lietuva turėjo galimybę daryti sprendimus mokesčių politikos srityje ir padarė esminių klaidų, vangiai mažino verslo reguliavimą ir apribojimus.

Dabar tikėtis greitų, efektyvių padėties gerinimo priemonių būtų naivu. O receptai, V.Žukausko manymu, galioja tie patys, kaip ir prasidėjus nuosmukiui: valdžiai derėtų tesėti pažadą sumažinti “laikinai” pakeltus mokesčius, atsisakyti bet kokių naujų mokesčių idėjų, vykdyti reikalingas reformas, visų pirma socialinės apsaugos, darbo rinkos reguliavimo srityse, gerinti verslo sąlygas.

“Viena krizės priežastis – Vakarų finansinių rinkų krizė, tačiau kita – mūsų negebėjimas valdyti makroekonomikos, mokesčių reforma, kuri, kaip pranašauja premjeras Andrius Kubilius, žinoma, atsidurs vadovėliuose, tik skyriuje, kaip nereikia elgtis krizės akivaizdoje, – apibendrina prof. P.Gylys ir vardija didžiausias klaidas: – Krizės metu netaikytinas instrumentas – mokesčių didinimas. Centrinis bankas neveikia. Vyriausybė nesusivokia fiskalinėje politikoje, nes turi labai prastą politinį elitą, o jį tokį turime, nes yra politinė krizė, į niekinamą valdžią niekas nenori eiti. Tada renkame juokdarius, ir visa tai baigiasi liūdnu juoku”.

Tad ar padėtis be išeities? Ekonomistas primena, kad žmonės turi savybę ištikti šoko pradėti galvoti ir ieškoti išeičių: “Jei nebus sukrėtimų – nebus permainų. O joms reikia sisteminio mąstymo – nuo to, kaip formuojama valdžia, iki makroekonomikos pagrindų studijavimo”.

Kultūros ministerija siūlo atsisakyti Regionų kultūros plėtros 2008-2012 metų programos, nes jos įgyvendinimas viršytų valstybės biudžeto galimybes.

Programa panaikinama esą ir dėl to, kad nelikus apskričių viršininkų administracijų programa neteko vieno iš svarbiausių įgyvendintojų.

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė BNS aiškino, kad programos naikinimas nereiškia didelių pasikeitimų regionų kultūros politikoje.

Pasak Irenos Seliukaitės, negalima sakyti, kad sužlugo regionų kultūros plėtra naikinant šitą nutarimą, nes pagrindiniai darbai yra padaryti.

Pagal siūlomą naikinti programą buvo numatyta už 3 mln. litų steigti kompiuterizuotas darbo vietas kultūros įstaigų darbuotojams ir lankytojams, planuota svarstyti galimybę rengiant valstybės investicijų programas 1,6 mln. litų skirti Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro ir Lietuvos liaudies kultūros centro materialinei bazei atnaujinti.

Taip pat po 1 mln. planuota atseikėti muziejų eksponatų restauravimo priemonėms ir medžiagoms įsigyti bei regioninių kultūros įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vykdomų kultūros puoselėjimo, etnokultūros ir paveldo išsaugojimo ir populiarinimo projektams iš dalies finansuoti.

Anot I.Seliukaitės, visos šitos programos, iki šiol tvirtintos Vyriausybės, turėjo magišką eilutę, kad finansai joms skiriami kiekvienos vykdančios institucijos metų biudžeto asignavimuose. 2009 metais dar buvo keletas tūkstančių litų projektų vykdymui, 2010 metais – nulis biudžete šitai programai įgyvendinti, 2011 metams taip pat nulis numatomas.

Tačiau ji teigia, kad dalis priemonių, pavyzdžiui, darbo vietų kompiuterizavimas, įgyvendinta iš Europos Sąjungos lėšų, dalis priemonių perkelta į kitas programas.

Kultūros ministerijos atstovė teigia, kad eksponatų restauravimui patvirtinta atskira programa, veikianti savarankiškai. Kitas skyrius kuruoja eksponatų restauravimo programą – tiek, kiek gauna pinigų, tokiomis apimtimis ji ir vyksta. Neįvykdytos priemonės perkeltos į kitas sukurtas programas, kad kitąmet neatsirastų vakuumas.

“Nėra tragedijos, regioninė kultūros politika nesustoja, nes yra veikiančių kitų programų – yra patvirtinta Etninės kultūros plėtros programa, kuri siaurą dalį tik apima, bet formuojant regionų identitetą yra į ką atsiremti. Yra paveldo daugybė programų, nacionalinė turizmo plėtros programa, kitų institucijų ir žinybų parengti teisės aktai, kurie lygiai taip pat veikia regionuose”, – tikino I.Seliukaitė.

Į Vyriausybės ketvirtadienio posėdžio darbotvarkę įtrauktame Kultūros ministerijos parengtame siūlyme naikinti programą numatyta, kad naują Regionų kultūros plėtros programą kultūros ministro patvirtinta darbo grupė turėtų parengti iki 2011 metų gruodžio 1 dienos. Esą būtent naujasis dokumentas turėtų įgyventinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, kurias Seimas patvirtino šių metų birželį.

Nauja programa esą bus kitokia nei buvusios iki šiol.

“Atostogoms baigiantis formuosime darbo grupę ir pradėsime teorinius seminarus iškelti problemoms, kokią tą regionų politiką nori valstybė formuoti. Iš tiesų valstybė turės prisiimti didelius įsipareigojimus – regionų politika yra su lėšomis ateinantis dalykas, o ne tik ideologinės programos”, – įsitikinusi Kultūros ministerijos atstovė.

Ryškėja daugumos su sunkumais susidūrusių verslininkų požiūris, kad neverta iki galo dėti pastangų ir bandyti išgelbėti verslą.

Per dabartinę krizę gerokai paaštrėjo verslo partnerių santykiai. Įmonės nutraukia arba keičia ekonominio pakilimo metu sudarytas ilgalaikes sutartis, o dažniausi jų keitimo būdai – tiesiog sutarties sąlygų nevykdymas ar net šantažas. Nemažai bankų skolininkų piktinasi, esą bankai gerais laikais įsiūlė paskolas, o blogaisiais bando pusvelčiui perimti turtą. Neretas kreipiasi į teismą su įvairiausiais ieškiniais – šią situaciją puikiai iliustruoja gerai žinomas posakis, kad geriausia gynyba yra puolimas.

Populiariausi variantai – ieškiniai dėl nuostolių atlyginimo, kaltinant bankus verslo žlugdymu, reikalavimai pratęsti paskolos grąžinimo terminus ir pan. Kartu prašoma teismo pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones ir sustabdyti išieškojimą iki galutinio teismo sprendimo priėmimo dienos. Dažnai tokiais veiksmais skolininkai siekia atidėti išieškojimą tikėdamiesi, kad per bylinėjimosi laikotarpį rinka, pavyzdžiui, nekilnojamojo turto, atsigaus ir įkeistas arba kitas įmonės turimas turtas ar verslas galės būti realizuotas aukštesne verte arba paskolos – refinansuotos.

Įprasta, kad bylinėjimosi laikotarpiu dažniausiai nevykdomi jokie mokėjimai, o šis procesas trunka apie keletą metų. Įkeistas turtas per tą laiką stovi apleistas ir galiausiai atitenka bankui jau nuvertėjęs, nebent skolininkas sugeba per tą laiką pats jį parduoti. Deja, kitaip nei tikisi dauguma rinkos žaidėjų, pastarųjų atvejų pasitaiko labai retai.

Taip jau susiklostė, kad Lietuvos teismų praktikoje tokie institutai kaip draudžiamas piktnaudžiavimas teise ir teisinės valstybės pamatinis principas – teisė kreiptis į teismą – sunkiai atskiriami. Piktnaudžiavimas teise labai sunkiai įrodomas, nes įrodymams akivaizdžiai keliami pernelyg dideli reikalavimai.

Apmaudu, kai sprendžiant ginčus ignoruojami arba keičiami šalių sutarti ilgalaikiai santykiai. Tarkim, kodėl tik dabar visiems drakoniškos atrodo kreditų sąlygos, o tuo metu, kai buvo sudaromos paskolos sutartys, daugumai rūpėjo tik finansinės sąlygos? Svarbios nefinansinės sąlygos dažniausiai būdavo praleidžiamos pro pirštus ir “išmainomos” į finansines. Šiuo metu, žinoma, paaštrėja padarytų klaidų padariniai, bet kyla natūralus klausimas, kodėl bankai turėtų prisiimti skolininkų padarytas klaidas.

Teisiniu aspektu be galo keista girdėti, kad ekonominė krizė gali būti pagrindas pakeisti iš anksto sudarytą ilgalaikę sutartį ar net ją nutraukti. Todėl argumentas “tokios krizės nenumačiau” neturėtų būti pretekstas sumažinti kainą arba vienam partneriui nutraukti ilgalaikę sutartį su kitu. Tokie veiksmai sukuria domino efektą rinkoje: pakeitęs sutartį – sumažinęs kainą – verslininkas eis pas savo partnerius, reikalaudamas to paties. Greičiausiai grandinė grįš pas tas pačias šį reiškinį pradėjusias įmones. Ką būsime laimėję? Sugriautą pasitikėjimą ilgalaikiais santykiais.

Stabilumas ir pasitikėjimas dažniausiai susijęs su konservatyviomis investicijomis, o konservatyvūs investuotojai tikisi mažiau grąžos, leidžia daugiau uždirbti savo partneriams ir sumažinti kainas galutiniams vartotojams. Taigi labai tikėtina, kad kai kurių verslininkų gudrumas ir bandymas apmauti savo partnerį pakenks jiems patiems. Teismas, apgynęs “nukentėjusį verslininką”, galiausiai nuskriaus visą verslą ir vartotojus bei kartu gyventojus.

Panaši padėtis ir su tyčinių bankrotų, arba “feniksų”, išaiškinimu. Statistika rodo, kad Lietuvoje itin menkai išaiškinama tyčinių bankrotų – šis skaičius daug kartų nusileidžia Vakarų valstybėse minimiems procentams. Pavyzdžiui, Lietuvoje 1993–2009 m. laikotarpiu išaiškinti tyčiniai bankrotai sudarė vos 0,33 proc. visų bankrotų, nors ES valstybėse – 4–6 proc. Nerimą kelia ir tai, kad sunkmečiu naujų įmonių Lietuvoje registruojama tiek pat, kiek ir geriausiais laikais.

Ryškėja daugumos su sunkumais susidūrusių verslininkų požiūris, esą neverta iki galo dėti pastangų ir taip išgelbėti verslą, jeigu galima palikti skolas vienoje įmonėje, o turtą be skolų perkelti į kitą. Juk tikimybė, kad pagaus, itin menka, nebent padarysi vaikiškų klaidų. Kreditoriui investuoti į ilgą ir brangų bylinėjimosi procesą, ko gero, irgi mažai prasmės, nes laukiamas rezultatas, t.y. laimėta byla ir realiai atgauta skola, sunkiai tikėtinas.

Daugelį metų didžiausiu sąžiningo verslo priešu vadindavome korupciją, tačiau dabar akivaizdu, kad į kritišką padėtį patenka teisinių santykių stabilumas ir prognozuojamumas, galimybė greitai realizuoti ar apginti teises. Norisi tikėti, kad pastarųjų metų pamokas labai gerai išmoksime ir sudarysime patrauklias verslo sąlygas ne tik grupelei oportunistų, kurie visuomet sugebės prisitaikyti ar prisikelti po dar vieno “fenikso”, bet ir tiems, kurių verslo modelis pagrįstas efektyvios ir prognozuojamos teisinės sistemos principais.

Didelių per krizę bankrutavusių bendrovių kreditoriai nesulaukia pinigų. Turtą parduoti sunku, nes pirkėjų neatsiranda.

Štai langų gamintojo “Hronas” bankroto administratorius gamybines patalpas sostinės Metalo g. nuomoja buvusiems įmonės darbuotojams, kurie verčiasi teikdami įvairias paslaugas. Tačiau administratoriaus pajamos kreditorinių įsiskolinimų padengti negali.

Šiek tiek palankesnė padėtis susiklostė “Narbutas ir Co” gamybos įmonėje Ukmergėje. Kadangi ji buvo įsigijusi naujų įrenginių, juos perėmė kreditorius Ūkio bankas ir dabar išperkamosios nuomos būdu leidžia įsigyti naujiems šeimininkams.

Užtat nėra jokių vilčių, kad galėtų būti tęsiama BMS grupės veikla, mat bendrovė didelio turto neturėjo.

“Bankrutavusių didelių įmonių likimas sudėtingas, jeigu jų turtas nėra likvidus, maža ir idėjų, kaip atgaivinti verslą. Netgi seniai bankrutavusioms įmonėms nepavyko atsigauti, nes potencialūs pirkėjai dėl sunkmečio pakeitė planus”, – sako Nacionalinės verslo administratorių asociacijos prezidentas Rimvydas Velička.

Tiesa, vis dėlto būna išimčių. Pavyzdžiui, Klaipėdos medienos perdirbimo ir baldų gamybos įmonę “Dilikas” pavyko parduoti. Naujieji savininkai kuria planus, kaip atgaivinti įmonės veiklą.