Nors mūsų premjeras ir kai kurie ministrai apie iš Lietuvos besitraukiančią krizę kalba jau nuo praėjusių metų vidurio, tarp Lietuvos gyventojų reginčiųjų krizės pabaigą dar ir šiandien nėra labai daug. Iš “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios apklausos sužinojome, kad atsitraukiančią krizę jaučia vos 6,2 proc. apklaustųjų. O daugiau nei pusė respondentų regi tik dalies sektorių atsigavimą. Tačiau 35,6 proc. apklausos dalyvių vis dar atrodo, kad krizė ne tik nesitraukia, bet kaip tik vis labiau įsigali.

Todėl nestebina ir atsakymai į antrąjį klausimą, ar šiais metais jūs vartojate ir perkate daugiau nei pernai. Pasirodo, beveik devyni dešimtadaliai respondentų šiemet tiek vartoja, tiek perka ne daugiau nei pernai.

Ar jaučiate, kad krizė iš Lietuvos traukiasi?

Iš dalies, tik iš kai kurių sektorių    56,6 proc.
Ne, nejaučiu, krizė kaip tik vis labiau įsigali    35,6 proc.
Taip, jaučiu    6,2 proc.
Nežinau    1,6 proc.

Ar šiais metais jūs vartojate ir perkate daugiau nei pernai?

Ne    87,2 proc.
Šiemet vartoju tik šiek tiek daugiau nei pernai    8,4 proc.
Taip    3,4 proc.
Nežinau / nesakysiu    1 proc.

Šaltinis: “Veido” užsakymu tyrimų ir konsultacijų bendrovės “Prime consulting” 2010 m. liepos 12–14 d. atlikta 500 didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa. Cituojant apklausą nuoroda į “Veidą” būtina.

Vidurio ir Rytų Europos (VRE) šalys iki šiol gana gerai išgyveno finansinę krizę ir įrodė, kad plačiai paplitęs nerimas ir skepticizmas, vyravęs prieš metus, buvo perdėti. Atsigavimas jau įsibėgėja, todėl “UniCredit” ekonomistai didina prognozę dėl regiono BVP augimo 2010 m. nuo 2,8% iki 3,1%.

Turkijos (5,6%), Rusijos (3,4%) ir Slovakijos (3,5%) padėtis yra stabili, o kai kurioms kitoms šalims, pavyzdžiui, Kroatijai (-1,5%) ar Bulgarijai (-1,0%), išbristi iš recesijos bus sunkiau. Kitaip tariant, regione atsigavimas vyksta dviem pagreičiais. Pagrindinį pavojų kelia euro zona, kurios finansinė rinka vėl patiria įtampą, kurią sukėlė nerimas dėl valstybių skolų.

Nors panašu, kad ateinančiais mėnesiais šalių rezultatai ir toliau bus skirtingi, keli plėtros rodikliai, susiję su pramonine gamyba ir eksportu, patvirtina, kad atsigavimo tendencijos išlieka. Atsigavimas per pastaruosius tris mėnesius ypač paspartėjo Rusijoje ir Estijoje, įrodydamas didelį šių šalių potencialą. Kadangi paklausa Azijoje ir Vakarų Europoje vis dar didėja, eksportas tampa pagrindiniu plėtros regione šaltiniu. Iš to ypač daug naudos gaus šalys, kurios yra atviriausios pasauliniam prekybos ciklui. Iš kitos pusės, skirtumas tarp pasitikėjimo rodiklių ir tikrų produkcijos skaičių šiek tiek pagilėjo.

Verslo sektorius lenkia privatųjį sektorių

Dėl griežtų priemonių, įgyvendintų sprendžiant fiskalines problemas, ir vis dar didelio nedarbo lygio, privatus vartojimas išlieka nedidelis, todėl nesitikima, kad ateinantį ketvirtį ši situacija keisis. Priešingai, – skolinimo dinamika labai nežymi, o atlyginimų augimas dabar yra lėtesnis negu prieškriziniu laikotarpiu ir tai prisideda prie prastų mažmeninės prekybos sektoriaus rezultatų. Dėl šių priežasčių, vidaus vartojimas ir toliau turėtų lėtėti, o pagrindiniu ekonomikos atsigavimo ir greitėjančios pramoninės gamybos varikliu liks eksportas.

Namų ūkių sektorius vis dar silpnas

Vidaus rinkos atžvilgiu gera naujiena yra ta, kad kelios šalys imasi plačių infrastruktūrinių plėtros programų. Keli pavyzdžiai: Lenkija ir Ukraina ruošiasi 2012 m. organizuoti Europos futbolo čempionatą, Kazachstanas siekia modernizuoti savo infrastruktūrą, Rusija ruošiasi 2014 m. Sočyje vyksiančioms Olimpinėms žaidynėms, o Serbija taip pat vykdo kelis projektus. Dėl šių programų daugėja statybų, o jos palengvina “pagirias”, sukeltas ankstesnio statybų bumo. Apskritai kalbant, VRE regionas išlieka svarbiu ekonomikos plėtros varikliu, nes turi didelį potencialą ir lėtai, bet stabiliai atgauna pasitikėjimą po krizės padarinių.

Mažinami minimalūs atlyginimai, karpomos valdininkų algos, naikinamos bet kokios premijos, mažinamos socialinės išmokos – tokiomis drastiškomis priemonėmis Europos šalys viena po kitos mažina biudžeto išlaidas.

Anksčiau naiviai manyta, kad Europa krizę išgyvens ir pamirš. Dabar visi suka galvą, kaip išgyventi po krizės. Mat paaiškėjo, kad visos šalys iki viršugalvio prasiskolinusios, o jų išlaidos jau seniai gerokai viršija gaunamas pajamas. Tad pastaraisiais mėnesiais Europoje prasideda visuotinis taupymo bumas: šiuo metu Europoje sunkiai rastume šalį, kuri ateinančius kelerius ar net keliolika metų nesirengtų taupyti ir mažinti biudžeto deficito.

Drastiški projektai, kaip sutaupyti kuo daugiau pinigų, rengiami visur – pradedant Graikija ir baigiant Vokietija bei kitomis šalimis.

Paprastai tariant, gyventojai gali nesitikėti nieko gero, nors ekonomistai juos guodžia, esą tai vienintelė galimybė apsaugoti dabartinės kartos vaikus ir vaikaičius nuo didžiulės tėvų sukauptų skolų naštos, kurią šiems tektų sumokėti, jei ir toliau gyventume plačiau nei uždirbame.

“Barclays” ekonomistai laikotarpį iki sunkmečio įvardija kaip lėbavimo tarpsnį – valstybės pinigus leido neapdairiai, o į skolinimąsi žiūrėjo neatsakingai. “Dabar atėjo metas už šias linksmybes susimokėti”, – sako specialistai.

Regis, tai suprato ir vyriausybės, tad dabar jos viena po kitos tvirtina jau nebe ekonomikos gelbėjimo ar skatinimo vizijas, raginusias kuo daugiau pirkti ir vartoti, o griežto taupymo planus.

Nuo mokesčių didinimo iki algų mažinimo

Taigi kas laukia europiečių, kurių vyriausybės dar tik svarsto arba jau patvirtino minėtus griežtuosius taupymo projektus?

Atrodo, artimiausius kelerius metus visa Europa gyvens susispaudusi. Vienose šalyse, pavyzdžiui, Danijoje, biudžetui subalansuoti pakaks minimalių priemonių (tarkime, čia pati griežčiausia taupymo priemonė bus mokesčių lengvatų panaikinimas). O kitose šalyse prireiks drastiškų priemonių, kurios palies praktiškai kiekvieną pilietį. Pavyzdžiui, Rumunijoje bus mažinamas net minimalus atlyginimas, 15 proc. bus apkarpytos senatvės pensijos ir net apskritai išnyks kai kurios socialinės išmokos.

Labiausiai visoje Europoje bus apkarpytas Graikijos biudžetas. Nors patiems graikams tai atrodo didžiulė katastrofa, daugeliui kitų europiečių akivaizdu, jog panašios reformos Graikijoje turėjo būti įvykdytos jau seniai. Juk graikai anksčiausiai visoje ES išeina į pensiją, o visi darbuotojai gauna tryliktą ir net keturioliktą atlyginimą.

Vis dėlto Graikija pagaliau atsitokėjo ir imsis radikalių reformų: šiemet biudžeto išlaidos bus apkarpytos suma, prilygstančia 7 proc. Graikijos BVP, o kitais metais – dar 4 proc. BVP. Šie pinigai bus sutaupyti ne tik tarnautojų, kurių algos jau dabar mažinamos, sąskaita. Nukentės ir pensininkai, kurių senatvės pensijos bus mažinamos 7 proc. Be to, padidės daugelis mokesčių – pradedant PVM, baigiant degalų, tabako, alkoholio akcizo mokesčiu. Neliks ir daugelio mokesčių lengvatų, prie kurių graikai buvo taip pripratę.

Stipriai susiveržti rengiasi ir Italija. Dar gegužės mėnesį šalies vyriausybė nutarė, jog iki 2012-ųjų bus sutaupyta 24 mlrd. eurų. Tiesa, kad įgyvendintų šį tikslą, Italijos valdžiai neteks labai nuskriausti savo gyventojų: pakaks įšaldyti viešojo sektoriaus atlyginimus, pailginti pensinį amžių ir sumažinti politinių partijų finansavimą.

Priemonių taupyti imsis ir Prancūzija. Kol kas dar nenuspręsta, iš kur nukirpti ir kur pridurti, bet prezidentas Nicolas Sarkozy detalų taupymo planą žada paskelbti artimiausią mėnesį. Kol kas aišku tik tai, kad iki 2018-ųjų bus pailgintas pensinis amžius, o valstybei tai padės sutaupyti 32 mlrd. eurų.

Vis dėlto taupymo pavyzdinguolės titulas turėtų atitekti Vokietijai. Mat birželio 8-ąją kanclerė Angela Merkel po ilgų derybų su ministrais nutarė, kad iki 2014 m. įvairiais būdais teks sutaupyti 80 mlrd. eurų ir parodyti kitoms ES šalims, kas yra tikroji biudžeto disciplina.

Taupymas nenusmukdys ekonomikos

Kitas svarbus klausimas, ką toks taupymas reiškia ES ekonomikai? Juk jei išlaidavimas vadinamas ekonomikos varikliu, tai taupymas, priešingai, ekonomiką turėtų nustekenti, o gal net sugrąžinti recesiją?

Ekonomistai sutinka, kad tai dviprasmiškas klausimas. Esą kiekvienas gyventojų neišleistas (t.y. sutaupytas) euras tokia pat suma sumenkina ir bendrąjį vidaus produktą.

Vis dėlto padėtis esą nėra tokia jau dramatiška. Pavyzdžiui, Vokietija savo 80 mlrd. taupymo planą įgyvendins per ketverius metus, labiausiai diržą susiverždama 2013 m. ir 2014 m. Kitais metais sutaupyti ketinama tik 11,2 mlrd. eurų, o tai mažiau nei 0,5 proc. Vokietijos BVP. Žinoma, kitas dalykas, kad pati Vokietijos ekonomika sudaro net 26,8 proc. euro zonos BVP, bet net ir tuo atveju poveikis visai Europai esą bus nedidelis.

Mažesnių šalių įtaka Europos ekonomikai bus dar mažesnė. Štai Graikija šiemet rengiasi mažinti išlaidas net 7 proc., tačiau šalies ekonomika bendrame euro zonos katile sudaro vos 2,6 proc.

“Barclays” ekonomistė Laurence Boone skaičiuoja, jog kitais metais bendrai visos euro zonos šalys savo išlaidas sumažins vos 1 proc. euro zonos BVP. “Tai ne tokia jau didelė suma šalims, kurių bendras biudžeto deficitas, Europos Komisijos duomenimis, šiemet sieks 6,6 proc. BVP”, – ramina L.Boone.

Paradoksas, tačiau apkarpyti biudžetai gali paskatinti net ekonomikos augimą ar bent reikšti mažesnę žalą nei nieko nedarant.

Pavyzdžiui, žmonės linkę daugiau išleisti prieš kiekvieną mokesčių padidinimą. Be to, Europos centrinio banko tyrimas, kurį atliko ekonomistės Christiane Nickel ir Isabel Vansteenkiste, atskleidė įdomų faktą: kuo biudžeto deficitas didesnis, tuo žmonės linkę labiau taupyti. Vadinasi, peršasi išvada, kad mažėjant valstybių biudžetų deficitui gyventojai bus linkę išleisti daugiau pinigų, o ne atvirkščiai.

Labai svarbu ir tai, kaip tas biudžeto deficitas bus mažinamas. Harvardo universiteto mokslininkų studija liudija, kad biudžeto deficitą mažinant premijų ar valstybės tarnautojų atlyginimų sąskaita, poveikis ekonomikai yra daug geresnis: tokiu atveju skola mažėja ir BVP didėja daug greičiau, nei didinant mokesčius ar mažinant investicijas į visuomeninius projektus.

Apskaičiuota, kad mažiausiai žalos ekonomikai, jei jau vis tiek tenka didinti mokesčius, turi įmonių pelno mokesčio arba apmokestintų paprastų vartotojų išlaidų padidinimas.

Kaip tik tokios priemonės esą ir bus taikomos Europoje. Juk daugelis šalių ruošiasi apkarpyti biurokratų algas ir mažinti premijas – taikyti priemones, kurios daro mažiausiai žalos ekonomikai. Tuo tarpu mokesčiai bus didinami tik išimtiniais atvejais ir tik tose šalyse, kuriose tai tiesiog neišvengiama.

Viena kontroversiškiausių moderniosios ekonomikos mokslo prielaidų yra tikėjimas beveik tobulu ūkio subjektų racionalumu, jų gebėjimu optimizuoti savo ekonominę veiklą ir kone antgamtiškai efektyvia finansų rinka. Abejotina teorija galbūt būtų vien svarstytinas akademinis klausimas, tačiau būtent neoklasikinės ekonominės minties mokykla turi jaustis ypač atsakinga už šią pasaulinę finansų krizę – tūkstančiais sudėtingų matematinių modelių “įrodyta”, kad rinka savaime užtikrina optimalų kapitalo, darbo išteklių, finansinės rizikos pasiskirstymą tarp rinkos dalyvių ir netgi garantuoja optimalią ūkio plėtrą.

Toks požiūris, viena vertus, skatino ekonominės politikos kūrėjus gana pasyviai ir netgi aplaidžiai stebėti rinkos procesus, skatinti finansų rinkų dereguliaciją ir įvairias finansines inovacijas. Antra vertus, vadovaujantis tokiomis teorijomis atrodė, kad sisteminės finansų krizės ir burbulai beveik iš viso neįmanomi, o ekonominės politikos kūrėjai gali kone chirurginėmis rinkos intervencijomis neutralizuoti retkarčiais pasitaikančius išorinius šokus.

Pasaulinė finansų krizė įrodė, kad labiau klysti turbūt buvo neįmanoma. Rinkos konkurencija ir ūkio subjektų racionalumas turėjo užtikrinti, kad bus išvengta sisteminių klaidų, bet kaip tik rinkos jėgos lemia, jog savieigai palikta finansų rinka yra iš esmės nestabili ir esant tam tikroms sąlygoms galimas visiškas jos funkcionavimo žlugimas.

Ir kas tik nedarė sisteminių klaidų… Prisiimdami finansinius įsipareigojimus ar pirkdami būstą, žmonės vertino savo pajamų dydį, bet ne jų tvarumą. Verslas plėtėsi daugiausia vertindamas esamą pardavimo statistiką, bet per mažai galvojo apie lygiagrečiai vykdomą konkurentų plėtrą ir galimą ciklinį ūkio nuosmukį. Bankams dalijant paskolas, išimtinę svarbą turėjo greito pelno lūkesčiai ir užstatas, nors kam jau kam, bet bankams tikrai turėjo būti akivaizdi praraja tarp nekilnojamojo turto fundamentaliosios vertės ir išpūstų rinkos kainų. Reitingų agentūrų modeliai buvo grindžiami vien rožine “didžiojo stabilumo” laikotarpio statistika. Daugumos vyriausybių išlaidavimas drastiškai didėjo, bet vėlgi niekam tai nekliuvo, kol cikliškos, dėl finansinių burbulų laikinai išsipūtusios pajamos neatsiliko.

Net jei bumo sąlygomis vienas rinkos dalyvis elgiasi apdairiai, jį tiesiog stumia iš rinkos kiti. Taigi jei bandytume ekonomiką nagrinėti kaip tipinio vartotojo, tipinio investuotojo, tipinės verslo įmonės ir vyriausybės tarpusavio sąveiką, tai tų tipinių veikėjų jokiu būdu negalima laikyti visiškai racionaliais – akivaizdu, kad jie yra trumparegiai, t.y. valdomi trumpalaikių interesų, nuotaikų, bandos instinktų, o rinkos santykiai iškraipyti nevienodos disponuojamos informacijos ar netgi kvazivyriausybinių manipuliacijų.

Pasirinkta kovos su šia pasauline krize strategija paremta neoklasikiniu ir keinsistiniu požiūriu, esą šis sunkmetis nulemtas išorinių veiksnių ir katastrofinių įvykių, pasaulinė finansų ir ekonomikos sistema yra visiškai sveika, o laikinus sutrikimus galima įveikti fiskalinio ir monetarinio skatinimo priemonėmis. Tačiau yra daugybė požymių, rodančių, kad pastaruosius keletą dešimtmečių buvus išskirtinai palankioms palūkanų normų ir nereguliuojamo kreditavimo sąlygoms, pasaulio ekonomikos sistema dramatiškai išsibalansavo – buvo ir išlieka neišvengiami didžiuliai ilgalaikiai struktūriniai lūžiai. Žvelgiant iš šios pusės, pasirinkta kovos su krize strategija – tarsi akceleratoriaus spaudimas užkaitus automobilio varikliui.

Konkrečiau tariant, fundamentalūs pasaulinės krizės veiksniai buvo perteklinis (Vakarų) visuomenių įsiskolinimas, esant neadekvačiai mažų palūkanų normų aplinkai bei pertekliniam sistemos likvidumui (t.y. pinigų kiekiui ūkyje ir finansų sistemoje). Ekonominės politikos kūrėjų atsakas į tai yra tiesiog pritrenkiantis ekonominiu genialumu: ypač padidintas skolinimasis (šį kartą skolinasi vyriausybės), centriniai bankai sumažino palūkanų normas beveik iki nulio ir finansų rinkas užtvindė neįtikėtinu ir beprecedenčiu likvidumu. Nuo ko susirgai, tuo ir gydykis?.. Akivaizdu, kad nuo 2008 m. vyriausybių pastangos daugiausia buvo nukreiptos į finansų sistemos simptominį gydymą ir išsaugojimą esama forma. To padarinys – atsigaunantis bankų pelnas ir vėl atgyjanti rizikinga praktika, išpūstas naujas finansinis akcijų ir vyriausybių skolos vertybinių popierių burbulas. Pasaulio bankų balansas ir toliau pertekęs “toksišku” turtu, o monetarinis skatinimas iš esmės yra laikino pobūdžio, tad finansų ištekliai per bankus realios ekonomikos nelabai pasiekia ir dažniausiai skolinami vyriausybėms arba lošia biržose.

Nueita lengviausiu – skausmo atitolinimo keliu: nepašalintos fundamentalios finansų rinkų ydos, didieji bankai nesuskaidyti, o jų tarpininkavimo ir prekybos funkcijos neatskirtos, finansų kazino lošėjų nuostoliai socializuoti ir, turbūt svarbiausia, nenorima pripažinti, kad valstybių gyvenimas ne pagal išgales yra jau šiandienos, o ne rytojaus bėda.

Tad ekonominio aktyvumo atsigavimo statistiką reikia vertinti ypač atsargiai. Vykdomas rizikingiausias istorijoje ekonominis keinsizmo eksperimentas – tai iš esmės bandymas paneigti gravitacijos dėsnius: pasaulinės finansų sistemos ir valstybių mokumas ypač stipriai priklauso nuo monetarinio skatinimo ir mažų palūkanų normų, tačiau dėl beprecedentės vyriausybių skolinimosi paklausos ir nemokumo ar infliacijos rizikų tikrosios palūkanų normos neatitinka ekonominio fundamento.

Pakilus palūkanų normoms ir sprogus valdžios vertybinių popierių burbului, ekonominis nuosmukis daugelyje šalių atsinaujins, o stagnacija užsitęs ilgam. Kitaip tariant, kaip buvo daugelio ekonomistų prognozuota jau prieš porą metų, tas pats sunkmetis tęsis, tik įgis kitą formą – taps valstybių nemokumo ir valiutų krize.

Pirmoji kregždė – Graikija. Atsižvelgiant į šios šalies netvaraus įsiskolinimo lygį, ekonomikos struktūrą ir visuomenės socialinį audinį, praktiškai nėra jokių galimybių tikėtis, kad Graikijai pavyks tvarkingai atsiskaityti su kreditoriais.

Graikijos ekonomika tesudaro apie 2 proc. ES BVP, tad kai kurie ekonomistai linkę sumenkinti vykstančių procesų reikšmę. Graikijos bėdų simbolinė svarba milžiniška, ir tai yra galimybė pažvelgti į labai netolimą ateitį – daug ekonominių tyrimų patvirtina netvarią daugelio išsivysčiusių šalių įsiskolinimo būklę. Be abejo, daugiausiai kalbama apie eilėje stovinčias Portugaliją, Ispaniją ir Italiją, bet svarbiausia, kad tokių šalių, kaip JAV ar Didžioji Britanija, mokumo padėtis geresnė veik tik tik dėl jų galimybės spausdinti pinigus, o iš esmės yra labai panaši.

Šiandien Kinijoje darbo vizito išvykę partijos Tvarka ir teisingumas vadovai – Rolandas Paksas ir Valentinas Mazuronis susitiko su šio vizito iniciatoriais Kinijos liaudies užsienio reikalų instituto atstovais.

Lietuvos politikus priėmė šio instituto viceprezidentas Chen Yonglong, konsulas Zhang Yuebang, instituto Europos reikalų departamento direktorė Wang Qiong. Susitikime taip pat dalyvavo ir už ryšius su Lietuva atsakingas Kinijos Liaudies Respublikos užsienio reikalų ministerijos Europos reikalų departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Li Xiaosi.

Susitikimo metu daug dėmesio buvo skirta ekonominės ir finansinės krizės kilimo priežasčių ir jos padarinių aptarimui. Pasak instituto viceprezidento, ekonomikos profesoriaus Chen Yonglong, kai kurių ekonomistų nuogastavimai, jog dar nepasiekėmė krizės dugno, yra perdėti. “Iš krizės išbridome ir atgal jau nebegrįšime”, – įsitikinęs instituto viceprezidentas Ch. Yonglong.