Lietuvoje jam prikiša prorusiškumą, smerkia už „krepšinio diplomatiją“ su putiniškais veikėjais kitą dieną po kruvinų išpuolių Rytų Ukrainoje. Maskvoje jį siūloma paskelbti ~persona non grata~ už europietiškų vertybių propagavimą tarp rusų studentijos.

Toks „šleifas“ Maskvoje velkasi paskui ES ambasadorių Rusijoje Vygaudą Ušacką, anksčiau – ES ambasadorių Afganistane, Lietuvos užsienio reikalų ministrą, ambasadorių JAV, Didžiojoje Britanijoje, Lietuvos vyriausiąjį euroderybininką.

Ar tokių prieštaringų vertinimų sulaukianti veikla padeda ieškoti išeičių iš ES ir Rusijos santykių krizės ir situacijos Ukrainoje?

VEIDAS: Ar dabartinėmis politinėmis aplinkybėmis Maskvoje jaučiatės patogiai ar, anot Rusijos žiniasklaidos, kaip priešų irštvoje Štirlicas – infiltruotas į priešų tarnybas žvalgas iš kažkada labai garsaus rusų serialo?

V.U.: Maskvoje jaučiuosi patogiai. Be abejo, situacija yra ekstraordinari ir daro įtaką darbo aplinkai. Bet man atrodo, kad žmonės čia mane mėgsta. Jiems atrodo keista ir įdomu, kad lietuvis, gimęs Sovietų Sąjungos laikais, tremtinio sūnus, tarnavęs sovietinėje kariuomenėje, dabar atstovauja Europos Sąjungai. Tai dar labiau patraukia jų dėmesį.

Žinoma, darbiniu požiūriu situacija pernai pakito. Tai, kad išgyvenome tokį sukrėtimą, kurio nebuvome patyrę nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos – sutrypti principiniai Europos valstybių sugyvenimo principai, neteisėtai aneksuotas Krymas, destabilizuota situacija Rytų Ukrainoje, – negalėjo nepadaryti neigiamo poveikio santykiams tarp ES ir Rusijos.

Prieš pusantrų metų man pradedant darbą Maskvoje Europa ir Rusija kalbėjo apie strateginę partnerystę, apie vertybių konvergenciją, apie europinę erdvę nuo Lisabonos iki Vladivostoko. Pernai strateginė partnerystė ir visi tie principai buvo pakeisti sankcijomis, o ambicingi tikslai dėl europinių erdvių nustumti tolyn ilgam laikui.

Iš esmės dabar mano, kaip ES ambasadoriaus Rusijoje, darbas yra dabartinės krizės valdymas, išeičių iš jos paieškos, o kartu išlaikymas saitų, kurie yra svarbūs, nes buvome, esame ir liksime kaimynai. Būtina nesudeginti tiltų, o jei jie kartais griūna, reikia keltų tarp dviejų alternatyvių krantų, nes reikia daryti akivaizdžią takoskyrą tarp Rusijos politinio režimo veiksmų, užsienio politikos, kuriai mes galime nepritarti, ir kitų Rusijos žmonių.

Rusija visada ES bus svarbi kaip valstybė, nors šiuo metu išgyvename gilų konfliktą su ja.

Pasitikėjimas tarp Vakarų šalių ir Rusijos politinės vadovybės pakirstas. Buvo ženklų, kad konfliktas tarp Rusijos ir Ukrainos taps įšaldytas, bet kol kas toks nėra, ir įvykiai Rytų Ukrainoje, bijau, užsitęs ilgą laiką. Todėl reikalinga ES ir Rusijos diskusija, pokalbiai su paprastais žmonėmis, ypač jaunimu, studentija.

VEIDAS: Bet jums darbiniu požiūriu dažniausiai ir tenka bendrauti su to politinio režimo, agresijos prieš Ukrainą autoriais ir ramsčiais.

V.U.: Aš su visais bendrauju. ES ambasadoriaus darbas ir mano asmeninės pastangos man padėjo išeiti į iš tiesų platų visuomenės ratą – nuo valdžios atstovų ir lyderių iki studentijos, akademinės visuomenės, verslo lyderių, meno atstovų. Nors kai kurių kliūčių buvo, iš esmės barjerų mano vizitams po regionus nebuvo daroma ir per tuos pusantrų metų pajutau, kuo Rusija alsuoja ne tik Maskvoje, kuri labai skiriasi nuo visos kitos Rusijos: apvažiavau nuo Kaliningrado iki Vladivostoko – lankiausi ir Irkutske, ir Novosibirske, ir Chabarovske, ir Barnaule, ir Krasnojarske, ir Tuloje, ir Kalugoje, ir kituose miestuose. Esminis dalykas, kad tuose susitikimuose (o susitikau tikrai ne tik su oficialių institucijų atstovais) galiu geriau paaiškinti žmonėms ES poziciją, pateikti kitą nuomonę, nei jie kasdien girdi.

VEIDAS: Ar manote, kad tikrai 85 proc. Rusijos žmonių palaiko Vladimiro Putino politiką, kaip teigia oficialūs visuomenės apklausų duomenys?

V.U.: Manau, tai atspindi gana realią situaciją. Gal tas skaičius šiek tiek padidintas, nes dėl baimės dalis žmonių nesako savo tikrosios nuomonės. Bet kad V.Putinas turi kokius 70 proc. visuomenės paramos, aš tuo neabejoju.

VEIDAS: Daug susitikinėjate su Rusijos universitetų studentais. Gal bent jų nuomonė labiau vakarietiška?

V.U.: Studentija labai smalsiai ateina paklausyti mano perduodamos ES pozicijos, universitetuose į susitikimus susirenka penki šimtai ir daugiau žmonių, sėdi net ant grindų. Tačiau nors jie kritiškiau mąsto, drąsiau reiškia mintis, pamatinis suvokimas toks pat kaip ir didelės dalies visų rusų. Išgirstu ir studentų pasakymų, kad jie nekenčia ES, ar klausimų, kodėl nepripažįstate Krymo, jei patys suskaldėte Jugoslaviją ir pripažinote Kosovo nepriklausomybę. Sovietų Sąjungos sugriovimą jie traktuoja kaip jų, rusų, pažeminimą, įsivaizduoja, kad ES paversta JAV hegemonija tam, kad plėstų savo įtakos zonas. Šie pavyzdžiai rodo, koks gilus mūsų ne tik fizinis konfliktas, vykstantis Ukrainoje, bet ir sampratos konfliktas, kurį išspręsti užtruks daug laiko.

Absoliuti dauguma jaunimo pritaria valstybės politikai, nes Rusijoje stiprus  patriotizmo, tarnavimo savo valstybei, susitelkimo apie savo vadą jausmas. Jį stiprina propaganda, kad jų valstybei yra iškilusi grėsmė, kad reikia susitelkti, griebiamasi istorinių sąsajų su Antruoju pasauliniu karu – ką Rusija tuomet išgyveno.

Vakarai ir Rusija skirtingai traktuoja situaciją ir Ukrainoje. Mes, Vakarai, Ukrainą pripažįstame kaip savarankišką valstybę su visais jos institutais, valstybės rekvizitais, kurios teritorinį vientisumą ir suverenitetą Rusija turi gerbti. Tačiau dėl įvairių kultūrinių, šeiminių, politinių, ekonominių ryšių Rusijos požiūris į Ukrainą kitoks. Rusai pripažįsta, kad taip, Ukraina savarankiška valstybė, bet nevisiškai. Jie Ukrainą laiko neatsiejama Rusijos istorinio palikimo dalimi.

Arba, pavyzdžiui, mums Maidanas asocijuojasi su Sąjūdžiu, „Solidarumo“ judėjimu Lenkijoje, pilietinės visuomenės laisva raiška, su pasipriešinimu korumpuotam politiniam režimui. Rusijoje tai suvokiama kaip CŽV operacija su ES vėliavėle. Rytų partnerystė mums – bendras ES projektas, kurio tikslas yra plėsti saugumo, prognozuojamumo, laisvosios rinkos, demokratijos ir įstatymų viršenybės erdvę mūsų kaimynystėje. O rusai tai suvokia kaip įsiveržimą į jų įtakos zoną, į tai, kas istoriškai jiems priklauso. Pokyčius Ukrainoje jie taip pat traktuoja kaip įsiveržimą į jų įtakos zoną, kaip grėsmę pačiai Rusijai. Mūsų sankcijų Rusijai tikslas – pakeisti Rusijos politinės vadovybės elgesį ir politiką Ukrainos atžvilgiu, o Rusija deklaruoja tai suvokianti kaip tikslą silpninti Rusijos valstybę ir siekį pakeisti politinį režimą.

Esame susidūrę su pamatiniais suvokimo skirtumais.

VEIDAS: Jūs kalbate apie suvokimą, tačiau egzistuoja konkreti realybė. Ar suvokimas pateisina Krymo aneksiją ir kraujo liejimą Rytų Ukrainoje? Kodėl nesakote konkrečiai, kad Rusija – agresorė?

V.U.: Akivaizdu, kad Rusija nelegaliai aneksavo Krymą. Bet kaip pavadinsi, ar Rusija yra agresorė, ar kitais žodžiais, priklauso, kokiame kontekste tai sakai – politiniame ar teisiniame. Politiniame gali sakyti, kad Rusija agresorė, nes ji aneksavo dalį Ukrainos teritorijos ir remia separatistus Rytų Ukrainoje.

Bet etikečių lipdymas nepadės spręsti problemų. Kodėl – pailiustravau suvokimo skirtumais. Ir tai nėra tik suvokimo skirtumas tarp Kremliaus ir Berlyno ar Briuselio, tai 85 proc. Rusijos visuomenės suvokimas. Tiek palaiko prezidentą V.Putiną ir jo politiką, panašiai tiek traktuoja Ukrainą kaip neišvengiamai susijusią su Rusija. Tai giluminiai skirtumai ir būtent jie iliustruoja, koks didelis skirtumas tarp mūsų ne tik Ukrainos atžvilgiu, bet ir apskritai.

Reikia žengti istorijoje porą žingsnių atgal, kad suprastume rusų poziciją ir tas aplinkybes, kurios mus privedė iki tokios konfrontacijos. O konfrontacija labai rimta, galinti atvesti iki pat didesnio ir gilesnio karinio susipriešinimo.

Kai kalbiesi su žymiais Rusijos politikais, apžvalgininkais, supranti, kad mes gyvenome tam tikru veidmainystės laikotarpiu. Vakarų Europos ir JAV oficiali politinė doktrina buvo tokia: mes dirbame su Rusija, kad ji perimtų vakarietiškas liberalias, demokratines, laisvosios rinkos vertybes, kad ten būtų gerbiamos žmogaus laisvės ir teisės, būtų konkurencinga atvira politinė sistema su lygiomis galimybėmis opozicijai, su žiniasklaidos laisve, su laisvosios rinkos konkurencija. Bet buvome save labiau tuo įtikinę, nei patys rusai to norėjo ir tuo tikėjo. O jiems tai turbūt buvo iki tam tikro laiko patogu.

Tačiau po to, kai 2011 m. Bolotnaja aikštėje vyko demonstracijos prieš suklastotus Dūmos rinkimus, kai Dmitrijaus Medvedevo ir V.Putino pasikeitimas valdžios portfeliais sukėlė nemažos dalies rusų visuomenės nepasitenkinimą, matėme, kaip į tai buvo reaguota: užsidarė erdvė laisvai žiniasklaidai ir opozicijai. Tai buvo pirmas akivaizdus ženklas, kuris iš karto uždėjo tam tikrą antspaudą ir atkreipė plačios visuomenės, ypač pilietinės ES visuomenės, žiniasklaidos dėmesį.

Antras aiškus ženklas buvo, kai Rusija po penkiolikos metų derybų su ES parama 2012 m. rugpjūtį tapo Pasaulio prekybos organizacijos nare, tačiau Rusijos Dūma, užuot padariusi abipusiškai didesnį priėjimą prie rinkų, jau po savaitės priėmė visą paketą protekcinių priemonių, įvedė diskriminacines nuostatas. Selektyvūs ir, ES nuomone, politiškai motyvuoti prekybos barjerai pasireiškė kai kurių šalių, pavyzdžiui, Lietuvos, atžvilgiu. Šiuo metu ES Pasaulio prekybos organizacijos arbitražui yra pateikusi keturis ieškinius dėl Rusijos protekcionistinių priemonių.

Ir, trečia, Rusijos veiksmai Ukrainos atžvilgiu, kai buvo aneksuotas Krymas ir destabilizuota situacija Rytų Ukrainoje, sukrėtė visus ne tik tarptautinės teisės ir tarptautinės politikos, bet ir nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos galiojusius europinio sugyvenimo pamatinius principus.

VEIDAS: Ar tai neįrodo, kad ES, JAV politika glostyti mešką buvo naivi, todėl patyrė fiasko?

V.U.: Kurį laiką Briuselis ir Vašingtonas matė Rusiją tokią, kokią norėjo matyti, o ne kokia ji iš tikrųjų buvo.

Išgyvename sukrėtimą, kuris visų pirma reikalauja realios krizės sprendimo, kad krizė, konfliktas, karas neišsiplėstų, tad dabar reikia ieškoti sprendimų krizei numalšinti ir situacijai stabilizuoti.

Antra vertus, vyksta paieškos, kaip toliau plėtosime santykius su Rusija, nes ji yra ir išliks mūsų kaimynė, ES su ja susijusi energetikos, prekybos srityse: ES yra didžiausia Rusijos prekybos partnerė, o Rusija ES šiemet taps nebe trečia, o ketvirta po JAV, Kinijos ir Šveicarijos. Ir galiausiai visai šalia per 142 mln. gyventojų rinka visuomet bus patraukli europiečiams. Rusijos, kaip tranzito šalies, vaidmuo prekybiniame „šilko kelyje“ tarp Kinijos ir ES tik dar labiau didės.

Negalima užmiršti ir to, kad Rusija yra Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos narė, turinti veto teisę pagrindiniais pasaulio politikos klausimais. Tad ES bei JAV ir krizės metu su Rusija palaiko tam tikrus ryšius tais klausimais, kurie yra sutartiniai ir neišvengiami.

Ar bandymas pakeisti Rusiją buvo ES naivumas, ar ne naivumas? Dabar jau išeiname iš to veidmainystės etapo, kuris tikrai daug ką sukrėtė nuo Lisabonos iki Helsinkio. Akivaizdu, kad mūsų santykiai nebebus tokie, kokie buvo. O apie tai, kokie bus, jau pradėjo kalbėti ES vadovai, ES šalių užsienio reikalų ministrai. Akivaizdu, kad atgauti pasitikėjimą santykiuose bus sunku. Visų pirma reikia rasti bendrų sprendimų krizei Rytų Ukrainoje išspręsti, tada bus galima grįžti prie naujos mūsų santykių paradigmos. Kokia ji bus, sunku nuspėti.

Iš to, kaip sprendžiama Ukrainos krizė, pamokų turėtų būti abiem pusėms. ES turi daryti, kas tik įmanoma, kad būtume saugūs, kad mūsų ekonomika būtų saugi, kad būtų įtvirtintas imunitetas nuo politinės korupcijos. Taip pat svarbus bendravimas su Rusijos žmonėmis, ypač jaunimu, akademine visuomene, kad jie išgirstų mūsų požiūrį.

Tos pačios pamokos galioja ir Lietuvai: reikia, kad būtų stipri ekonomika ir kad žmonės būtų ne tik patriotai, bet ir pasirengę ginti savo tėvynę. Bet kas turi žinoti, kad jei sumanytų kėsintis į Lietuvą, jiems tai nepavyks, nes Lietuva turi sveiką visuomenę, sveiką ekonomiką ir pasiryžimą ginti savo tėvynę su parama, kurią gaus iš ES ir NATO.

Viena iš pozityvių tarp daugelio tragiškų bei negatyvių ES ir Rusijos konflikto pasekmių (apie tai kažkiek numatydamas į priekį dar savo kadencijos Maskvoje pradžioje sakiau ir Rusijos vadovams) – Rusijos veiksmų kaina bus ta, kad NATO dar labiau priartės prie Rusijos, sustiprės Baltijos šalyse, nes tai organizacija, kuri vykdo savo įsipareigojimus. Tad su JAV ir NATO pajėgų buvimu Lietuvoje – ne tik štabų įkūrimu, bet ir mokymų, fizinio buvimo čia forma įgijome rimtesnių saugumo garantijų ir saugumo jausmą.

Bet mes turime paremti Ukrainą, suvokdami tai, kad ukrainiečiai privalo patys, be Vašingtono, Briuselio ar Vilniaus susikurti savo valstybę, kuri būtų skaidri, laisvosios rinkos, demokratiška, švari nuo politinės korupcijos, kurioje teisėjai veiktų nepriklausomai ir įsigalėtų įstatymo viršenybė, o ekonomika būtų kaip įmanoma savarankiškesnė, kuri galėtų veikti ne dėl subsidijų ar kažkokių „postalinių“ sandorių ir kontraktų su „ Gazpromu“. Tai užtruks, ir, be abejonės, tiek techninė, tiek politinė parama Ukrainai labai reikalinga, kad žmonės po pirmųjų sunkumų nenusiviltų. O tų sunkumų prieš akis Ukrainai dar daug. Jai reikalingi didžiuliai finansiniai resursai, reikalingi ir žmogiškieji resursai, kurie tuos finansus valdytų.

Dar vienas svarbus Ukrainos sėkmės faktorius – kad Europa išliktų vieninga, apie ką kalba ir ES vyriausioji užsienio reikalų įgaliotinė Federica Mogherini.

Dažnai susitikimuose su politikais ar žurnalistais girdėti tam tikra gaida, kad Europa susiskaldžiusi. Bet taip nėra. Aš vadovauju ES ambasadorių susitikimams Maskvoje (kaip ir vadovavau Kabule) ir girdžiu nuomonių įvairovę, Europos jėga yra jos įvairovė, tačiau kai susitariame, turime išlikti vieningi. Iki šiol tokie ir buvome. Todėl mūsų atsakymas Rusijai dėl Ukrainos buvo labai stiprus: juk Rusijai, tuomet strateginei partnerei, buvo įvestos sankcijos tiek asmenims, tiek įmonėms, užkirstas finansinis priėjimas prie finansinių išteklių, kreditų. Tai labai radikalūs sprendimai.

VEIDAS: Tad kaip vertinate pasigirdusias kalbas, esą Europos Komisijos nariui Vyteniui Andriukaičiui pavaldus direktoratas neprieštarauja, kad Rusija derėtųsi dėl savo sankcijų atšaukimo su atskiromis ES šalimis?

V.U.: Imant atvėrinėti Rusijos rinką atskiroms ES valstybėms trumpalaikiu laikotarpiu tai gali atrodyti patraukliai, bet ilgalaikiu gali būti pražūtinga, nes tai pakirstų ES vieningumą, sudarytų precedentą skaldyti ir valdyti. Labai svarbu, kad tokią poziciją, kaip ES nariai, išlaikytume.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, ES sankcijos Rusijai per mažos, per didelės ar adekvačios?

V.U.: Nereikia painioti sankcijų tikslo prasmės, to traktuoti kaip kažkokio keršto ar atoveiksmio. Sankcijų tikslas – pakeisti Rusijos elgesį. Tai, kad šiuo metu uždaryti priėjimai prie finansinių šaltinių, kad 132 žmonės negali įvažiuoti į ES bei kartu su 28 organizacijomis įšaldytos sąskaitos, daro poveikį. Taip, kol kas dar nepamatėme tiesioginio įvykių pasikeitimo, bet, manau, sankcijos suveikė kaip galimų tolesnių neigiamų Rusijos veiksmų užkardymo priemonė.

Tačiau sankcijos yra tik dalis mūsų politikos, tai nėra vienintelis atsakymas į Rusijos veiksmus. Ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, ir europiečiai, ir amerikiečiai, ir Rusijos vadovybė supranta, kad kiekvienas karinis konfliktas turi užsibaigti politiniu susitarimu – ar tai būtų Ukrainoje, ar Artimuosiuose Rytuose, ar Afganistane, kur man teko dirbti. Nors tuo pat metu vyko kariniai veiksmai, vyko ir derybos su Talibanu.

Kad rastume politinį to kraujo praliejimo, kuris Ukrainoje jau nusinešė per 6 tūkst. gyvybių, sprendimą, ES išeitinė pozicija tokia: mes taikome sankcijas, bet kartu vykdome ir politinį dialogą Ženevos, Normandijos ar ES ir Rusijos dvišaliu formatu. Per tuos pusantrų metų, kai aš Maskvoje, nepriklausomai nuo įtampos, nuo sankcijų, kurias pritaikėme Rusijos atžvilgiu, aš, kaip ES atstovas Rusijoje, visuomet turėjau priėjimą prie Rusijos vyriausybės narių svarstant įvairius klausimus, taip pat ir Ukrainos. Toks ambasadoriaus darbas.

Tiesa, nors esame sutarę dėl kai kurių principų – dėl paliaubų, sunkiosios ginkluotės, karinių įkaitų apsikeitimo, dėl Ukrainos konstitucinės reformos, realių apčiuopiamų rezultatų šiuo metu kol kas nėra pasiekta.

VEIDAS: Tad kokių dar ES galėtų imtis priemonių ir veiksmų?

V.U.: Vien sankcijų Rusijai neužteks: esant bet kokiai krizei neišvengiamas politinis procesas ir kompromisas sprendžiant karinį konfliktą prie derybų stalo. Jau dabar prie jo sėdi Kijevo ir separatistų atstovai, tarp jų būtinas kompromisas.

O Ukrainai turime padėti teikdami visokeriopą pagalbą, kad ji galėtų pati apginti savo teritoriją, sugebėtų politiškai save valdyti. Jai reikalinga didžiulė finansinė parama. Reikia pripažinti, kad V.Putinas turi ir politinę valią, ir valdžią, kurią kontroliuoja, ir didžiulį politinį visuomenės palaikymą, turi ir finansinių rezervų, nors jie ir garuoja dėl sunkios ekonominės padėties. Kai prieš pusantrų metų atvažiavau į Maskvą, naftos kaina už barelį buvo 114 JAV dolerių, o dabar – mažiau nei 50 dolerių. Dabar infliacija siekia 11 proc., o neoficialiai – 17 proc., maisto produktų – apie 22 proc. Kai atvykau į Maskvą, euras buvo 42, o dabar – 76 rubliai.

Šios ekonominės krizės svarbiausios priežastys – naftos kainų kritimas, dėl neapibrėžtos politinės situacijos iš šalies išplaukiantis kapitalas, rublio devalvacija, o ES sankcijos Rusijai suvaidino akceleratoriaus vaidmenį, kai dėl uždarytų koridorių į finansines institucijas sutriko paskolų refinansavimas. Užsienio valiutos atsargų dabar belikę 366 mlrd. dolerių, o šiais metais privačioms ir valstybės įmonėms milžinėms vien paskoloms refinansuoti reikia apie 120 mlrd. dolerių. Rezervas dar yra, bet jis nėra bedugnis.

Vis dėlto Kremlius metams dviem dar turi ir politinį palaikymą, ir finansinių rezervų. Kaip jų politika pasireikš toliau – nežinia.

Šalia to du potencialūs kritiniai faktoriai gali suvaidinti neigiamą vaidmenį Ukrainos konflikto atžvilgiu: pirma, jei Ukraina nesugebėtų pritraukti ir panaudoti tiek finansinės paramos, kiek jai reikalinga (o reikia apie 40 mlrd. dolerių), gali kilti žmonių nepasitenkinimas. Antra, jei būtų pakirsta Vakarų valstybių, ES vienybė. Todėl būtina nuosekli pozicija remiant Ukrainą, kad ši atsakingai ir atskaitingai įgyvendintų savo reformas, taip pat ir įsipareigojimus, kuriuos yra prisiėmusi ir Ženevos, ir Normandijos formatu. Reikia sprendimų ir Ukrainos viduje, kaip remiantis susitarimu suteikti ne autonomiją, bet daugiau galių regionams, ypač Rytų Ukrainoje.

VEIDAS: O Krymas? Ar, kaip sako kai kurie apžvalgininkai, jau ~point of no return~ – niekada nebus Ukraina?

V.U.: Negalima sakyti, kad tai jau ~point of no return~. Štai kokiais 1950 m. niekas netikėjo, kad Baltijos šalys bus nepriklausomos. O šiuo metu dedamos didžiausios tarptautinės pastangos neleisti konfliktui Rytų Ukrainoje plisti.

VEIDAS: Skandalingasis Vladimiras Žirinovskis pareiškė, kad trečiasis pasaulinis karas jau vyksta.

V.U.: Pažiūrėjus Rusijos televizijas tikrai plaukai kartais pasišiaušia. Lapkritį tris savaitgalius iš eilės Dmitrijus Kiseliovas varė dokumentinius filmus apie branduolinį ginklą ir branduolinį karą, kaip Rusija gali į tai atsakyti. Vienas Rusijos politinis veikėjas su dideliu susirūpinimu yra pasakęs, kad net sovietiniais laikais politbiuras neleisdavo tokio smegenų plovimo.

Esu įsitikinęs, jog ir Rusijos politinė vadovybė suvokia, kad yra tam tikros ribos. Tačiau radikalumo visuomenėje ir visuomenės informavimo priemonėse esama daug. Tą pastebėjo net V.Putinas: neseniai duotame interviu agentūrai TASS jis paminėjo tam tikrą kolektyvinę atsakomybę dėl susiklosčiusios sunkios ekonominės situacijos ir krizės – kad ne tik prezidentas, bet ir vyriausybė už tai turi prisiimti atsakomybę, o antra, labai kritiškai atsiliepė apie radikalėjančią visuomenę, kurios radikalumą kaitina Rusijos visuomenės informavimo priemonės.

VEIDAS: Lietuvoje didelį pasipiktinimą sukėlė per susitikimą su Lietuvos studentais jūsų išsakytas vertinimas, kad dėl konflikto Ukrainoje negalima kaltinti tik Rusijos. Ar tikrai taip manote?

V.U.: Gaila, kad kartais žiniasklaida iškerpa citatą iš konteksto. Tai ne tik mano nuomonė – daugelis informuotų analitikų sutinka, kad, be abejonės, Rusija Ukrainos atžvilgiu yra agresorė, nes aneksavo dalį jos teritorijos ir destabilizavo situaciją Rytų Ukrainoje. Antra vertus, korumpuotas Ukrainos politinis režimas, jo impotencija per dvidešimt metų įgyvendinti būtinas politines ekonomines reformas Ukrainoje sudarė prielaidas tam įvykti. Tai aš ir sakiau.

Beje, čia ES sutaria su V.Putinu: tai, kas buvo Maidane, išaugo į nepalyginti daugiau – į po visą Ukrainą pasklidusį nacionalinį sukilimą prieš korumpuotą politinį režimą.  Pačioje pradžioje Ukrainos įvykių žurnale „Ogoniok“ buvo gana objektyvių straipsnių šia tema. Specialiai tam skirtas visas žurnalo numeris, kuriame buvo spausdinami apklausų nuo Lvovo iki Donecko rezultatai: 90 proc. apklaustųjų sakė norintys į ES dėl tos pačios priežasties – korumpuotos valdžios.

VEIDAS: Dar vieną pasipiktinimo audrą sukėlė jūsų „krepšinio diplomatija“. Ar įsivaizduojate Didžiosios Britanijos ar Estijos ambasadorių Maskvoje žaidžiančius krepšinį su V.Putino administracijos vadovu po kruvinų išpuolių Mariupolyje?

V.U.: Visų pirma suprantu, kaip lietuviai jautriai vertina situaciją Ukrainoje. Aš solidarizuojuosi su Ukraina ir kiek įmanoma ją remiu. Bet visų pirma esu diplomatas, ES ambasadorius Maskvoje. Aš bendrauju su visais, nes mano darbas – artinti pozicijas, ar tai būtų oficialūs susitikimai, ar ne. Be to, man buvo svarbu susitikti ne tik su Sergejumi Ivanovu, bet ir su studentais, nes tai buvo MGU 260-ųjų įkūrimo metinių minėjimas. Kur tik turėsiu galimybę, visur vaikščiosiu susitikti su žmonėmis.

Manau, jei būtų buvę pakviesti, visi ambasadoriai būtų ėję žaisti krepšinio su tokio rango pareigūnu. Nežinau nė vieno ES ar kitos pasaulio šalies ambasadoriaus, kuris tiesiogiai būtų bendravęs su S.Ivanovu nuo konflikto Ukrainoje pradžios. Beje, ir iš kolegų diplomatų Maskvoje, ir iš Briuselio dėl to sulaukiau tik pagyrimų.

VEIDAS: Na, dar jūsų neseni pareiškimai, kad Lietuvos žurnalistai neatsižvelgia į Rusijos poziciją, o dar anksčiau, jums būnant Lietuvos užsienio reikalų ministru, tenisas su prieštaringai vertintu Dmitrijumi Cvetkovu, jo apdovanojimas Lietuvos tūkstantmečio žvaigžde. Gal vis dėlto kaltinimai prorusiškumu nėra visai laužti iš piršto?

V.U.: Aš atitarnavau Lietuvos diplomatinėje tarnyboje 25 metus, daugiausiai laiko ir pastangų skirdamas Lietuvos narystės ES ir NATO siekiams. Mane pažįstantieji negali abejoti mano vertybiniu stuburu. Mano diplomatinės tarnybos moto: mes turime ieškoti sprendimų iš krizės, kad ir kokia ji būtų –  ekonominė, politinė, karinė ar diplomatinė. Aš esu diplomatinėje tarnyboje ir naudoju visas įmanomas priemones, kad įgyvendintume savo darbotvarkę. Todėl būdamas Lietuvos ambasadoriumi JAV žaidžiau krepšinį ir golfą su Amerikos politikais, žaidžiau ir žaisiu krepšinį, golfą ar tenisą su Rusijos politikais ir savo oficialius ar neoficialius ryšius išnaudosiu tam, kad kaip galima įtaigiau perteikčiau ES, vadinasi, ir Lietuvos, poziciją. O ypač Rusijoje, kur galimybės reikšti laisvą nuomonę labai nedidelės, tad, ko kolegos gal nesupranta, kiekvienas kvietimas ar galimybė dalyvauti viešame renginyje ir išsakyti poziciją – vienas tų langų, kuriuos mes turime išnaudoti.

O Lietuvos žiniasklaidai ir politologams noriu palinkėti kuo giliau ir išsamiau analizuoti įvykius Ukrainoje ir Rusijoje.

VEIDAS: Vis dėlto ar gyvenimas Rusijoje, juo labiau Maskvoje, daro įtaką jūsų požiūriui į Rusiją ir jos elgseną? Gal, kaip sakė vienas apžvalgininkas, tapote Kremliaus propagandos auka?

V.U.: Man apmaudu, kad žmonės taip naiviai ir populistiškai daro tokias išvadas. Mano, kaip ambasadoriaus, darbas visų pirma yra analizuoti bei suprasti, kas darosi, ir apie tai informuoti  ES vadovybę. Antra, mano darbas yra reikšti ES poziciją. Suprantu, kad tai, ką aš darau, Lietuvoje vertinama ne tik kaip diplomato, bet ir kaip politinio veikėjo, politiko elgesys.

VEIDAS: Gal ir kaip būsimo kandidato į Lietuvos prezidentus?

V.U.: Šito aš nesakiau. Taigi vertina kaip politinio veikėjo elgesį, bet aš visų pirma dirbu savo darbą, toks mano darbo braižas ir aš tam išnaudosiu visus būdus – oficialius ir neoficialius. Tą dariau JAV, bendraudamas ir plėtodamas ryšius ir prisidėdamas, kad Lietuva taptų NATO nare, tą dariau Briuselyje dėl ES narystės, tą dariau Afganistane, bendraudamas ir su šios šalies valdžios, ir su Talibano atstovais, tą darau ir Rusijoje. Ir darysiu. Mano darbas – perduoti ES poziciją. Langas alternatyviai nuomonei reikšti čia labai mažas, todėl naudojuosi bet kokia galimybe.

VEIDAS: O kaip su prezidentinėmis ambicijomis – ar turite planų kandidatuoti į Lietuvos prezidentus?

V.U.: Mano kontraktas Maskvoje – iki 2017 m. rugsėjo 1 d., tad iki to laiko kuo mažiau kalbėsime apie politiką, tuo lengviau man bus ten dirbti. Tikiuosi, kad žmonės Lietuvoje adekvačiai ir objektyviai vertins, ką aš ten darau dėl ES ir Lietuvos interesų.

VEIDAS: Tad kaip 2017 m. rugsėjo 1 d. turi atrodyti ES santykiai su Rusija, kad pasakytumėte, jog misiją įvykdėte gerai?

V.U.: Tikiuosi, anksčiau nei iki šios datos sugebėsime prigesinti dabartinį konfliktą ir pasiekti bendrą sutarimą, jog turime bendrų interesų, kad mūsų kaimynė Ukraina būtų stabili ir vystytųsi visuotinės ekonominės gerovės linkme. Turime tam daryti įtaką, nes viena Ukraina iš šios gilios krizės neišbris. Tam reikės sutarimų, reikės ir kompromisų. Taip yra sprendžiami kariniai konfliktai.

Aušra Lėka