"Scanpix" nuotr.

Jauniausia Europos Sąjungos narė Kroatija nevengia išnaudoti savo naujojo statuso įsisenėjusioms problemoms su kitomis Balkanų valstybėmis spręsti. Balandį, apsiginklavusi reikalavimais, ji pasipriešino tolimesnėms senos varžovės Serbijos deryboms dėl narystės ES. Nepaisant Briuselio spaudimo, ši muilo opera tęsėsi porą mėnesių.

Vaiva Sapetkaitė, geopolitika.lt

Derybos su Serbija dėl vieno sunkiausių 23-iojo skyriaus, apimančio teismus ir pagrindines teises, planuotos birželio pabaigoje, bet viską sujaukė Kroatija, pasinaudojusi veto teise. Kadangi čia būtinas visų ES šalių vieningas sprendimas, to pakanka, kad šis klausimas būtų tiesiog išmestas iš darbotvarkės.

Serbijai buvo dvi galimybės: arba susitaikyti, kad derybos bus atidėtos, arba kliautis kitų ES šalių spaudimu ir tikėtis, jog tai privers Zagrebą pakeisti savo poziciją.

Proga išpešti naudos

Pasak Kroatijos užsienio reikalų ministro Miro Kovačo, Kroatija taip pasielgė, siekdama teigiamų pokyčių tautinių mažumų reikaluose ir didesnių joms reprezentacijos teisių Serbijoje, pagerinti Serbijos bendradarbiavimą su karo nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje nagrinėjančiu Tarptautiniu baudžiamuoju teismu, panaikinti reglamentavimą, leidžiantį Serbijos teismų sistemai patraukti baudžiamojon atsakomybėn už karo nusikaltimus, įvykdytus Kroatijos ar Bosnijos ir Hercegovinos teritorijose.

Belgrado požiūriu, Kroatija tiesiog išbandė savo raumenis. Serbijai labiausiai kelia nerimą tai, kad tokie dalykai vyksta jau derybų dėl narystės pradžioje, taigi, tikriausiai panašių nemalonių staigmenų lauktina ir ateityje.

Tokia padėtis Kroatijai labai palanki ir suteikia nemažai diplomatinių svertų regione.

Nors, žinant sudėtingą ir skaudžią Serbijos ir Kroatijos istoriją, tai neturėtų stebinti, vis dėlto daug kas buvo užliūliuoti. Buvo nemažai ženklų, rodančių, kad Kroatija yra net pasiryžusi padėti Serbijai siekiant narystės ES. Verta prisiminti kad ir tuometinio Serbijos vyriausybės Europos integracijos biuro direktoriaus Milano Pajeviciaus 2013 m. plačiai nuskambėjusius entuziastingus žodžius, kad Kroatija „stipriai motyvuota“ padėti Serbijai ir kad „darbiniai santykiai yra tiesiog fantastiški“.

Kad Kroatija gali stipriai paveikti glaudesnių ryšių su ES siekiančių Balkanų šalių padėtį, jau matėme. Pavyzdžiui, nuo šių metų pradžios buvo sustabdytos išskirtinės ES prekybos su Bosnija ir Hercegovina priemonės. Pastaroji oficialų prašymą dėl narystės ES pateikė šių metų vasario 15 dieną. Be minėtų Serbijos bei Bosnijos ir Hercegovinos, ES narėmis taip pat kandidatuoja tapti ir kitos Balkanų valstybės: Albanija, Juodkalnija, Makedonija (ne visų šalių pripažįstamas Kosovas irgi laikomas potencialiu kandidatu). Tokia padėtis Kroatijai labai palanki ir suteikia nemažai diplomatinių svertų regione.

Tarp Briuselio ir Zagrebo šiuo klausimu vyko intensyvi komunikacija, kurią koordinavo už ES regioninę politiką atsakingas Europos Komisijos narys Johannesas Hahnas ir Austrijos užsienio reikalų ministras Sebastianas Kurzas. Galiausiai išeita ir aklagatvio, tačiau Kroatija iš to išlošė daug: viena vertus, į jos reikalavimus bus atsižvelgta, kita vertus, ji sukūrė precedentą, pademonstravusi, kad nebijo pasinaudoti savo, kaip ES šalies, įtaka šeimininkaujant regiono reikaluose.

Taigi, kaip paskutinę pavasario dieną paskelbė naujienų portalas „About Croatia“, Kroatija užsitikrino, kad jos reikalavimai Serbijai bus oficialiai įtraukti į derybų dėl narystės ES procesą. Pasak Kroatijos užsienio ir Europos reikalų ministro M.Kovačo, tai kroatus tenkina, todėl jo šalis neprieštarauja, kad tęstųsi Serbijos derybos dėl 23-iojo ir 24-ojo skyrių. Pastarasis apima klausimus, susijusius su teisingumu, laisve ir saugumu.

Kiek pagrįsta kritika Serbijai?

Balandžio pabaigoje, kai, pasibaigus išankstiniams parlamento rinkimams Serbijoje, integracijai į ES palanki Serbijos premjero (buvusio ir vėl paskirto) Aleksandaro Vučičiaus Progresyvi partija užsitikrino dominuojančią poziciją, aukštas politikas neslėpė įtūžio Kroatijai.

Nors jau aišku, kad jam teks klusniai nuryti karčią piliulę, tikėtina, jog šis Kroatijos poelgis ilgam atšaldys dvišalius santykius.

Tada jis per susitikimą su savo rėmėjais Novi Sade, šiaurinės Serbijos mieste, pompastiškai pareiškė, jog „nesiruošia toleruoti tokio šantažo ir nemaldaus, nešliaužios“, kad dominuojančioji kaimynė pakeistų poziciją. Nors jau aišku, kad jam teks klusniai nuryti karčią piliulę, tikėtina, jog šis Kroatijos poelgis ilgam atšaldys dvišalius santykius.

Nors galima sutikti, kad kritika Serbijai turi pagrindo, Kroatijos prisiimtas teisuolės vaidmuo yra gana komiškas. Tiesa, jog daugiausia už karo nusikaltimus teista serbų kilmės žmonių, bet kroatai taip pat turi savų skeletų spintoje. Kroatijai tinka ir ta pati kritika, kurią ji adresuoja Serbijai.

Serbijos užsienio reikalų ministras Ivica Dačičas per „Vecernji novosti“ tiesiai šviesiai pareiškė, kad Kroatija neturi moralinės teisės aiškinti apie prastą mažumų padėtį. Ji pati neatitinka ES standartų, nors ir sugebėjo tapti ES nare. Tai iliustruojančių pavyzdžių nestinga. Tarkime, naujienų portalas „EUobserver“ praneša apie serbų, gyvenančių Kroatijoje, skundus, kad nuo naujos vyriausybės suformavimo jie susiduria su vis daugiau grasinimų, kurie dažnai toleruojami, o kartais net yra padrąsinami šalies politinio elito. Nors Serbija dėl to protestavo, Kroatijai tai buvo ne itin įdomu.

Europiečių palankumas ES plėtrai nuolat mažėja. Vadinasi, ateityje galime sulaukti kur kas griežtesnio požiūrio į narystės kriterijų įgyvendinimą.

Balkanų šalys ir toliau tebėra tarp ekonomiškai silpniausių Europoje. Net ir prie ES prisijungusioms Kroatijai, Bulgarijai ir Rumunijai galima pažerti gausybę kritikos dėl itin didelės korupcijos, vangių reformų ar vis dar per glaudaus politikos ir nusikalstamų struktūrų ryšio. Derybos dėl narystės ES laikomos galimybe bei spaudimo įrankiu regiono pozityviai raidai ir stabilumui užtikrinti (tai tebėra svarbu – poros dešimtmečių taika neužgydė senų Balkanų žaizdų). Vis dėlto kelias bus sunkus ir duobėtas, juolab kad, kaip pažymi Latvijos eurokomisarė Sandra Kalniete, europiečių palankumas ES plėtrai nuolat mažėja. Vadinasi, ateityje galime sulaukti kur kas griežtesnio požiūrio į narystės kriterijų įgyvendinimą.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. birželio 6 d.

Scanpix

Didžiulis karinis paradas, paminklas pirmajam šalies prezidentui, visuotinė euforija ir grandiozinis atminimo koncertas. Kitoje Savos upės pusėje – gedulas: nuo tilto, per kurį masiškai plūdo pabėgėliai, plukdomi vainikai, aukojamos šv. Mišios, miestuose kaukia sirenos, aktyvų gyvenimą nutraukia tylos minutė. Vienoje valstybėje tai Pergalės ir dėkingumo tėvynei, kitapus sienos – Kančios ir persekiojimo atminimo diena. Taip skirtingai kaimyninėse Kroatijoje ir Serbijoje pažymėta 1995 m. rugpjūčio 5-oji – didžiausios karinės operacijos Europoje po Antrojo pasaulinio karo dvidešimtmetis.

Dovaidas PABIRŽIS

Operacija „Audra“ prasidėjo rugpjūčio 4-osios vakare plačiu 600 kilometrų frontu. Vos per 84 valandas 200 tūkst. Kroatijos kariuomenės karių iš Jugoslavijos atkovojo daugiau nei 10 tūkst. kvadratinių kilometrų, arba maždaug 18 proc. šalies teritorijos. Jau kitos dienos vidurdienį buvusios serbų sostinės Knino forte suplevėsavo Kroatijos vėliava.

Rugpjūčio 7-ąją paskelbta, kad operacija baigta, nors pavieniai mūšiai tęsėsi dar keletą dienų. Operacijos metu žuvo arba dingo be žinios apie 2 tūkst. serbų, iš kurių 1,2 tūkst. civilių, dar daugiau nei 220 tūkst. atsitraukė arba buvo priversti palikti savo namus. Kroatija neteko apie 200 karių.

Tokia Kroatijos blickrygo baigtis žymėjo nesėkmingas Jungtinių Tautų ir tarptautinės bendruomenės pastangas išspręsti konfliktą taikiai. Serbų pralaimėjimas taip pat tapo rimtu postūmiu užbaigti karą kaimyninėje Bosnijoje ir Hercegovinoje.

Pompastika ir gedulas

Apie 3 tūkst. kareivių, 300 karinių transporto priemonių ir 30 lėktuvų dalyvavo šia proga surengtame pirmajame kariniame parade Kroatijoje per 18 metų. ES ir NATO narė kvietė ir visas kitas NATO nares dalyvauti šventėje. Nors JAV, Didžiosios Britanijos, Vokietijos bei Slovėnijos kariai ketino prisidėti, tačiau vėliau šio sumanymo buvo atsisakyta.

Dėl nesutarimų tarp nuosaikių politikų ir nacionalistų Kroatijoje buvo surengtos dvi šventės, skirtos operacijos „Audra“ jubiliejui. Tai – karinis paradas sostinėje Zagrebe ir tradicinis minėjimas buvusioje nepripažintoje Krajinos Serbų Respublikos sostinėje Knine.

Kroatijos prezidentė Kolinda Grabar-Kitarovič šio miesto forte atidengė paminklą prieštaringai vertinamam pirmajam šalies pokomunistiniam prezidentui ir jos atstovaujamos Kroatijos demokratinės sąjungos įkūrėjui Franjo Tudžmanui. Anot skulptūrą sukūrusio Miro Vuco, prezidento pagerbimas šioje vietoje yra istorinis veiksmas – būtent čia F.Tudžmanas po pergalės ištarė „Mes turime Kroatiją!“ Šie žodžiai įrašyti ir skulptūros postamente.

Minėjime netrūko ir nemalonių incidentų. Minia skandavo Antrojo pasaulinio karo laikų ustašių šūkius, skambėjo nacionalistinės karinės dainos. Per vakaro kulminacija tapusį Kroatijos roko žvaigždės Marko Perkovičiaus koncertą pats atlikėjas pradėjo skanduoti „Dėl tėvynės – pasiruošęs“  – Ustašių Kroatijos šūkį. Už tai jam gresia bauda arba areštas, o dėl šių dainininko veiksmų ir kitų panašių incidentų (pavyzdžiui, žiūrovų dainų su tekstu „Mes, kroatai, negeriame vyno, mes geriamo četnikų iš Knino kraują“) protesto notą Kroatijai įteikė Serbija.

Belgrade per 300 Serbų radikalų partijos narių susirinko į protesto akciją prie Kroatijos ambasados. Akcijos pabaigoje dėl karo nusikaltimų teisiamas partijos lyderis Vojislavas Šešeljis priešais atstovybės langus padegė dvi Kroatijos vėliavas. „Dvidešimt metų Serbiją valdė nežmonės, kurie formaliai pripažino Ustašių Kroatiją, atidarydami jos ambasadą Serbijos sostinėje. Mūsų partija niekada nepripažins nepriklausomos Ustašių Kroatijos tol, kol Krajinos Serbų Respublikos okupacija tęsis“, – kalbėjo šiuo metu į laisvę paleistas radikalas.

Dėl šių jo veiksmų Kroatijos užsienio reikalų ministerija Serbijai taip pat įteikė protesto notą.

Abiejų valstybių vadovai elgėsi nuosaikiau, tačiau taip pat nevengė skambių pareiškimų. Serbijos prezidentas Tomislavas Nikoličius pareiškė, kad prireikė vos 48 valandų išspręsti Kroatijos problemai, vardu Krajinos Serbų Respublika, nors tai teritorija, kurią saugojo Jungtinių Tautų pajėgos. Ir tai, anot jo, įvyko per laukinę operaciją su genocido požymiais, įkvėptą dalies pasaulio bendruomenės, kai kiti liko tragiškai tylūs ir abejingi.

„Jūsų širdys bepročių buvo atsuktos į liepsnas ir jūsų kančios yra švenčiamos kaip jų pergalė ir kaip diena, kai jie atkūrė savo valstybę. Valstybę, kurią jiems paliko Ante Paveličius ir kuri buvo pripažinta tik Hitlerio“, – sakė T.Nikoličius, šiandieninę Kroatiją kildindamas iš Antrojo pasaulinio karo metu gyvavusios nacių marionetinės Kroatijos valstybės.

Supriešino nepriklausomybės siekis

Sparčiai laisvėjant komunistinėms Rytų ir Vidurio Europos valstybėms, Jugoslavijos Federacijos griūtis atrodė neišvengiama. Slovėnai ir kroatai visuomet buvo įsitikinę dedantys neproporcingai didelį indėlį į Jugoslavijos iždą. Be to, nors ir pasižyminčios kur kas geresniais ekonominiais bei socialiniais rodikliais, abi tautos turėjo kęsti didžiausios Jugoslavijos tautos ir respublikos Serbijos dominavimą. Net 67 proc. policininkų ir daugiau nei pusė kariuomenės karininkų Kroatijoje buvo serbai. Taip pat ir didžioji dalis komunistų partijos nomenklatūros.

Jugoslavijos prezidentu tapus serbui Slobodanui Miloševičiui, kuris greitai įgijo teisę sustabdyti bet kokius federalinius sprendimus, užsitikrinęs keturis iš aštuonių valstybės Prezidiumo balsų, Jugoslavijos skilimas buvo jau tik laiko klausimas. Po pirmųjų laisvųjų rinkimų nepriklausomybės keliu pasuko Slovėnija, kuriai teko atlaikyti 10 dienų karą su Jugoslavijos kariuomene. Tą pačią dieną nepriklausomybę paskelbė ir Kroatija. Čia, priešingai nei kaimyninėje Slovėnijoje, gyveno didelė serbų mažuma, kuri neketino susitaikyti su nauja Kroatijos kryptimi.

Serbų atsiradimą Kroatijos teritorijoje lėmė Austrijos-Vengrijos ir Osmanų imperijų priešprieša. 1448 m. pralaimėję Kosovo mūšį ir patekę į Osmanų imperijos sudėtį, serbai niekada iki galo nepakluso turkams. Habsburgai kviesdavo karingus serbus kurtis savo teritorijoje (dabartinėje Kroatijoje bei Bosnijoje ir Hercegovinoje) ir ginti Austrijos-Vengrijos pasienį. Taip susiformavo daugiausia serbų apgyventas Krajinos (slavų kalbomis – pasienis) regionas.

Po Antrojo pasaulinio karo šią padėtį „atitaisyti“ turėjo galimybę komunistinės Jugoslavijos vadovas kroatas Josipas Broz-Tito. Tačiau jo pozicija buvo priešinga: siekiant išvengti galimo serbų dominavimo naujojoje federacijoje, jos respublikų sienos buvo nubraižytos nesilaikant etninių ribų, todėl didelės teritorijos su serbų mažumomis atsidūrė ir Kroatijoje, ir Bosnijoje.

Dar viena nesantaikos kibirkštimi tapo skaudžios Antrojo pasaulinio karo patirtys. Jugoslavijos karalius Petras II nepakluso nacistinei Vokietijai, kuri 1941-aisiais užpuolė ir okupavo karalystę. Netrukus buvo įkurta marionetinė Kroatijos valstybė, kuriai vadovavo fašistinis ustašių režimas. Kroatijos serbai kentė žiaurias ustašių represijas, įsigalėjo priverstinis atvertimas į katalikybę. Šio laikotarpio simboliu tapo Jasenovaco koncentracijos stovykla, kurioje žuvo apie 100 tūkst. serbų, romų, žydų ir kitų tautinių grupių žmonių.

Laisvėjant komunistinei cenzūrai, o viešąją erdvę vis labiau užpildant nacionalistinei retorikai, kone per naktį visi penkis dešimtmečius kartu gyvenę kroatai tapo ustašiais, o serbai – četnikais (Antrojo pasaulinio karo partizanai, palaikę Jugoslavijos karalystės atkūrimą). Aktyvi propaganda istorines nuoskaudas pavertė kasdieniu keršto troškimu.

Neramumai Kroatijoje prasidėjo iškart po pirmųjų laisvų parlamento rinkimų, kuriuose triuškinama persvara nugalėjo F.Tudžmano vedama Kroatijos demokratų sąjunga. Netrukus buvo pakeista šalies Konstitucija. Į tai serbai atsakė kelių blokadomis ir savarankiškų autonominių darinių kūrimu. 1991 m. pavasarį surengtame referendume kroatai išreiškė užtikrintą paramą šalies nepriklausomybei – už ją balsavo daugiau nei 93 proc. gyventojų.

Kroatijos serbai šį referendumą boikotavo. Dar 1990 m. rugpjūtį jie surengė savąjį referendumą, kuriame 99,7 proc. pasisakė už „suverenitetą ir autonomiją Kroatijoje“. 1991-ųjų kovą surengtas dar vienas referendumas. Šįsyk 99,8 proc. sutiko su teiginiu, kad „Krajina išlieka vienoje valstybėje su Serbija, Juodkalnija ir kitais, kurie yra pasiryžę išsaugoti Jugoslaviją“.

Netrukus prasidėjo karas. Su Jugoslavijos kariuomenės, iš kurios masiškai pasitraukė kitų tautybių kariai, pagalba serbams netrukus pavyko užimti maždaug trečdalį Kroatijos teritorijos, daugiausia vietoves, kuriose gyveno serbai (tuo metu jie sudarė apie 14 proc. šalies gyventojų).

Rugpjūtį prasidėjo karo simboliu tapęs Vukovaro mūšis, per kurį šis strategiškai svarbus miestas prie Dunojaus buvo beveik nušluotas nuo žemės paviršiaus, jame įvykdyti žiaurūs karo nusikaltimai. Spalį Jugoslavijos kariuomenė pradėjo Kroatijos uostų blokadą, nuo aplinkinių kalvų intensyviai apšaudė į UNESCO pasaulio paveldą įrašytą Dubrovniką ir kitus Kroatijos miestus.

Aktyvūs karo veiksmai tęsėsi iki pat 1992-ųjų sausio, kai buvo pasirašytos paliaubos ir į karo zonas įvesti Jungtinių Tautų taikdariai. Buvo sukurtos keturios Jungtinių Tautų saugomos teritorijos, Jugoslavijos kariuomenė privalėjo atsitraukti, o pabėgėliams leista grįžti į savo namus. Gegužę Jugoslavijos kariuomenė oficialiai pasitraukė iš Kroatijos, tačiau dauguma jos ginkluotės ir personalo liko serbų kontroliuojamose teritorijose. Apie realų pabėgėlių grįžimą nebuvo net kalbos.

Trumpa nepripažintos Krajinos istorija

Pasibaigus šiai karo fazei fronto linija nusistovėjo trejiems metams, o Serbija ir Kroatija įsitraukė į pilietinį karą Bosnijoje. Serbų užkariautose teritorijose įkurta nė vienos užsienio valstybės nepripažinta Serbų Krajinos Respublika. Šis veiksmas buvo palydėtas masiniu etniniu valymu. Maždaug 300 tūkst. kroatų paliko savo namus, o Krajina tapo beveik absoliučiai serbiška. Serbų gyventojų skaičius nuo 52 proc. padidėjo iki 88 proc. Serbai taip pat aktyviai naikino kroatų kultūros objektus, kaimus ir religinius pastatus.

Kaip Tarptautiniame tribunole buvusiai Jugoslavijai liudijo buvęs jos prezidentas Milanas Babičius, Krajinai ginklus tiekė S.Miloševičius vadovaujama Serbijos vyriausybė. Šis nepripažintas regionas buvo visiškai priklausomas nuo Serbijos ir ekonomiškai. Pasak M.Babičiaus, S.Miloševičius kontroliavo Krajinos politikus, karines pajėgas, policiją ir visas kitas reikšmingas institucijas.

Savarankiškai egzistuoti maždaug Vilniaus ir Kauno apskričių dydžio Krajinos respublikai sekėsi sunkiai, o ekonominė regiono padėtis netrukus tapo katastrofiška. 1994 m. tik 36 tūkst. iš 430 tūkst. respublikos gyventojų turėjo darbą. Karas nutraukė prekybos ryšius su Kroatija, todėl ir taip menka pramonė neteko įprastų rinkų. Buvo nuniokotas ir buvęs stiprus regiono žemės ūkis. Kvalifikuoti specialistai masiškai išvyko į Serbiją ar kitas Europos šalis.

Be to, Krajinos vyriausybė buvo itin korumpuota, todėl regionas tapo didele juodąja dėme. Buvo aišku, kad be taikos susitarimo su Kroatija arba tiesioginės pagalbos iš Jugoslavijos Krajina negali išgyventi. 1992 m. liepą „respublika“ išleido savo valiutą – Krajinos dinarą, prilygintą vienam Jugoslavijos dinarui. Tačiau jau po trijų mėnesių išleistas spalio dinaras, lygus milijonui buvusių dinarų, po jo – 1994 m. dinaras, prilygintas milijardui spalio dinarų.

Ekonominis chaosas paveikė ir „respublikos“ kariuomenę. Nuo 1992 m. Kroatija intensyviai ginklavosi, gavo nemažai paramos iš Vakarų ir stiprino savo karines pajėgas, o Krajinos pajėgų parengtis ir ekipuotė nuolat silpnėjo. Iš pradžių maždaug 55 tūkst. karių turėjo saugoti apie 600 kilometrų ilgio sieną su Kroatija ir dar 100 km ruožą su Bosnija. 1995-aisiais armija sumažėjo iki 30 tūkst. vyrų.

Politiniai vėjai keitėsi ir tarptautinių sankcijų nualintame Belgrade, kur Krajinos respublika tapo nereikalinga ekonomine ir politine našta. S.Miloševičius ragino Kroatijos serbus tartis ir siekti nuolatinės taikos, tačiau visi jo pasiūlymai buvo atmesti. Kažin ar nuoširdžiai tartis siekė ir Kroatija. F.Tudžmanas viename interviu pareiškė manantis, kad 14 proc. šalies gyventojų sudaranti serbų mažuma niekada nebus lojali Kroatijai ir kels didžiausią grėsmę šalies saugumui.

Lėto susitaikymo link?

Po beveik penkerius metus trukusio konflikto serbų mažuma Kroatijoje sumažėjo nuo 580 tūkst. iki maždaug 200 tūkst. (4,5 proc.). Per operaciją „Audra“ likusios neatkovotos teritorijos po kelerių metų buvo taikiai inkorporuotos į Kroatijos sudėtį. Realiai pilietinės teisės serbams pradėtos įgyvendinti tik po 2000-ųjų, mirus prezidentui F.Tudžmanui, kurio autoritarinio stiliaus valdymas gyvenimo pabaigoje buvo nuvedęs valstybę į tarptautinę izoliaciją. Šiuo metu Kroatija ir Serbija nesutaria tik dėl keleto pasienio salų Dunojuje.

Oficialiai skelbiama, kad maždaug nuo 2000-ųjų į Kroatiją grįžo apie 115 tūkst. serbų, tačiau manoma, jog oficialūs skaičiai yra gerokai mažesni. Daugelis grįžusiųjų rado savo buvusį turtą ir namus sunaikintus arba užimtus naujai atvykusių kroatų, daugiausia iš Bosnijos ir Hercegovinos.

Grįžusiems kyla problemų dėl pilietybės ir kroatiškų pensijų. Didelė dalis serbų baiminasi grįžti ir dėl galimo persekiojimo už savo veiklą per karą bei prastos ekonominės regiono situacijos – Rytų Kroatija išlieka skurdžiausia šalies dalis. Serbijos pabėgėlių asociacijos koalicijos pirmininkas Miodragas Linta mano, kad per operaciją „Audra“ buvo nuniokota apie 40 tūkst. gyvenamųjų ir verslo pastatų, atimta apie 800 tūkst. žemės sklypų. Šiuo metu Serbijoje gyvena apie 300 tūkst. pabėgėlių iš Kroatijos, dar apie 100 tūkst. įsikūrė kitose šalyse, o 50 tūkst. – Bosnijos Serbų Respublikoje.

2013-aisiais, įsigaliojus leidimui Kroatijoje naudoti dvikalbes gatvių lenteles, kur mažumos sudaro daugiau nei trečdalį visų gyventojų, visoje šalyje prasidėjo masiniai protestai. Leidimas palietė karo fronte buvusį Vukovaro miestą, kuriame serbai sudaro 35 proc. gyventojų. Užrašai kirilica 2013– 2014 m. čia pradėti masiškai nulupinėti. Šiemet Kroatija iš Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komiteto susilaukė raginimo garantuoti tautinių mažumų teises.

2011-aisiais Tarptautinio tribunolo buvusiai Jugoslavijai pirmosios instancijos sprendimas nurodė, kad operacija „Audra“ buvo „kriminalinė iniciatyva“, vadovaujama prezidento F.Tudžmano, kurios tikslas buvo prievartiniu būdu ir visam laikui pašalinti serbusiš Kroatijos. Operaciją vykdę Kroatijos kariuomenės generolai Ante Gotovina ir Mladenas Markačas nuteisti atitinkamai 24 ir 18 metų nelaisvės. Tačiau 2012 m. lapkritį Tribunolo apeliaciniai rūmai sprendimą pakeitė ir abu kroatų karininkus visiškai išteisino, tik įvardijo, kad operacijos metu padaryti nusikaltimai negali būti paneigti. Pagal galutinę teismo nutartį, operacija „Audra“ nebuvo nusikalstama iniciatyva, kurios tikslas buvo išvaryti serbus iš Kroatijos.

Kroatų generolų paleidimas tapo kone nacionaline švente Kroatijoje ir sukėlė pasipiktinimo bangą Serbijoje. Praėjus dešimtmečiui po Serbų Krajinos Respublikos žlugimo Serbijoje veiklą pradėjo šios nepripažintos valstybės egzilinė vyriausybė. Labiausiai ši „institucija“ pasižymėjo 2008-aisiais, kai paskelbė pripažįstanti Pietų Osetijos ir Abchazijos nepriklausomybę.

Kroatijos teismas kol kas paskelbė tik vieną nuosprendį dėl karo nusikaltimų, įvykdytų per operaciją „Audra“. Buvęs kareivis Bozo Baceličius buvo nuteistas septyneriems metams nelaisvės dėl dviejų civilių ir vieno karo belaisvio nužudymo netoli Šibeniko. Dar maždaug 40 karo nusikaltimų, susijusių su 200 aukų likimais, yra tiriama Kroatijoje ar Serbijoje. Čia itin paplitusi nuomonė, kad dėl karo nusikaltimų teisiami tik serbai, o į kitų nusikaltimus žiūrima pro pirštus.

Atrodo, kad istorijos žaizdos ir atmintis dar daug dešimtmečių temdys Kroatijos ir Serbijos santykius. Net žinia, kad šios dvi valstybės atsidūrė vienoje futbolo ar krepšinio varžybų grupėje, sutinkama su nerimu dėl galimų riaušių tarp sirgalių ar net žaidėjų.

Po 20-ųjų karo metinių minėjimo Kroatijos premjeras Zoranas Milanovičius atmetė serbų pasiūlytą bendros Jugoslavijos karų aukų atminimo dienos idėją: „Su visa pagarba aukoms, mes niekam neskiriame gedulo dienų ar atostogų, todėl niekas jų nepaskirs ir mums.“

Mėnesio pradžioje sveikinome prie Europos Sąjungos prisijungusią Kroatiją – šalį, kuri didžiuojasi savo gamta, tradicijomis ir tiesiog idealiomis sąlygomis turizmui vystyti. Vis dėlto, vertinant ekonomikos galimybes, kroatai atrodo žymiai prasčiau, nei jų įstabūs gamtovaizdžiai.
Skaičiavimai, atlikti perkamosios galios pariteto metodu, kuris leidžia palyginti skirtingų šalių gyvenimo lygį, rodo, kad Kroatija yra tarp trijų vargingiausių ES valstybių (Lietuva pagal šį rodiklį užima aštuntąją vietą ES). Situaciją galima vertinti ir pozityviai – kroatai yra antroje vietoje tarp buvusių Jugoslavijos šalių pagal turtingumą. Vis dėlto pastarasis teiginys gali būti vertinamas daugiau kaip žaidimas statistikos duomenimis.
Kroatijos bendrasis vidaus produktas (BVP) vienam gyventojui yra 39 proc. mažesnis už ES vidurkį, nuo jos atsilieka tik Rumunija ir Bulgarija. Tuo tarpu vienam Lietuvos gyventojui tenka 70% ES vidurkio.
Kroatijos prisijungimas prie ES, žinant su kokio masto problemomis susiduriama šalies viduje, atrodo gana kontraversiškai.
Problemų chronologija nuo 2006 metų Kroatijoje, žvelgiant į Europos šalių kontekstą, nėra unikali. Pirmiausia šalyje itin suaktyvėjo nekilnojamojo turto paskolų su kintančiomis palūkanomis sektorius. Vėliau sekę griežtesni šalies finansų rinkų suvaržymai ir didžiųjų bankų keliamos palūkanų normos didelę dalį gyventojų panardino į paskolų jūrą, kurioje sausam išlipti nebuvo šansų. Paskolų palūkanų normoms pakilus beveik pusantro karto, šalies vidaus paklausa nugarmėjo į dugną, o lygiagrečiai sumažėjus surenkamai mokesčių sumai, dideliu tempu didėjo valstybės skola. Situacija visiškai ne unikali, tačiau bet kokiu atveju gydyti ekonomiką reikės dar ilgus metus.
Kokie kiti nekilnojamo turto paskolų burbulo sprogimo šalutiniai poveikiai? Viena vaizdingiausių iliustracijų – šalyje nedirba beveik kas penktas žmogus (bedarbystė siekia 18 proc., metų pabaigoje prognozuojama 20 proc.), o  jaunimo nedarbo situacija visiškai tragiška – neturi darbo net kas antras jaunuolis (51 proc.).
Palyginimui, ES statistikos tarnybos „Eurostat“ duomenimis, gyventojų užimtumas šioje buvusioje Jugoslavijos šalyje 2012 metais siekė maždaug 50,2 proc., Lietuvoje šis rodiklis buvo 67,9 proc. ir tai leido šaliai stovėti tarp ES lyderių. Šių metų prognozės Kroatijai taip pat vilčių palieka nedaug: užimtumo rodiklis turėtų kristi apie 4,2 proc., kai tuo tarpu Lietuvai prognozuojamas 1,3 proc. augimas (šis rodiklis yra vienas geresnių visoje ES).
Pagal Pasaulio banko duomenimis, Kroatijos privataus sektoriaus skola siekia 74 proc., o Vyriausybės įsiskolinimai šių metų pabaigoje turėtų būti apie 57,9 proc. bendrojo šalies produkto. Besivystančiai šaliai, kurios absoliuti dauguma gyventojų neturi jokių didesnių santaupų, tokie rodikliai žada niūrią ateitį.
Vien Valstybės skolos palūkanoms padengti kroatai išleidžia maždaug dešimtadalį biudžeto pajamų. Ateityje šios šalies gyventojai turės susidoroti su šiuo metu daugiau nei 31 milijardą eurų siekiančia skola, o tai padaryti be mokesčių kėlimo bus gana sudėtinga. Investicijoms tokia aplinka tikrai nėra pati patraukliausia, todėl prognozuojama, kad ir kroatų Vyriausybės obligacijų kaina antrinėje rinkoje turėtų dar labiau kristi.
Nors šiuo metu atrodo, kad bendrame Europos kontekste Kroatija nėra pati geriausia vieta investuoti, tačiau yra keletas požymių, kurie leidžia manyti, kad šios šalies gyventojų problemos dar labiau nedidės. Valstybės einamosios sąskaitos balansas (importo – eksporto santykis) yra pakankamai saugiame lygyje arba kitaip tariant – tokiame lygyje, kurį su ES finansine parama galima pakreipti teigiama kryptimi.
Kroatijos viešųjų finansų padėtis taip pat rodo galimybes judėti teigiama kryptimi, nors ir biudžeto pajamoms didinti buvo imtasi gana kritiškai vertinamo pridėtinės vertės mokesčio didinimo bei tam tikrų mokestinių lengvatų mažinimo. Kroatijos valstybės skola kitais metais turėtų augti lėčiau, tačiau viršys 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP). Palyginimui Lietuvos valstybės skola kitais metais turėtų mažėti ir siekti apie 39,4 proc. BVP, pagal šį rodiklį lietuviai gana panašūs į turtingosios Švedijos gyventojus. Pirmūnai pagal valstybės skolos rodiklio prognozes – estai, kurie, manoma, turėtų sumažinti valstybės skolą iki maždaug 10 proc. BVP.
Nors daugelis faktorių rodo, kad ekonominė ir socialinė situacija Kroatijoje yra gana atšiauri, turbūt ryškiausiai išsiskiria viena galimybė šios šalies ekonomikai pakilti iš letargo miego – pagaliau įstojus į ES, tikėtis didesnių turistų srautų ir stengtis šį potencialą dar labiau išnaudoti savo valstybės padėčiai gerinti.
Kalbant konkrečiau apie kainas Kroatijoje, didelių skirtumų eilinis lietuvis neturėtų pastebėti: maisto ir degalų kaina labai panaši kaip ir Lietuvoje, para turistui keturių žvaigždučių viešbutyje gali kainuoti nuo 100 litų, o tame pačiame viešbutyje išgertas kavos puodelis gali atsieiti apie 3 litus. Tradicinis kroatų vynas irgi nebrangus – nuo 5 litų už butelį. Šalis šiuo metu turi tikrai konkurencingas paslaugų, maisto kainas ir nuostabias gamtos sąlygas, kurios leidžia bent jau artimiausiu metu būtent iš šio sektoriaus tikėtis didžiausio proveržio.
Lietuva deja, bet neturi itin išsiskiriančio turizmo sektoriaus, kuris galėtų šalies ekonomiką dar labiau kelti į viršų vien savo jėgomis, tačiau geros ekonomikos prognozės rodo, kad racionaliai planuojant savo ateities finansus, galime kai kuriais rodikliais pasivyti net ir Vakarų ar Skandinavijos šalis pirmūnes.

Nuo liepos pirmosios, kai Lietuva perims pirmininkavimą ES Tarybai, Bendriją papildys naujokė – Kroatija. Ar netaps ši šalis dar viena Europos Bulgarija ar Rumunija, o gal kaip tik gerokai aplenks net anksčiau į ES įstojusias valstybes, tarp jų ir Lietuvą?

“Blogi Rumunijos ir Bulgarijos pavyzdžiai lyg Damoklo kardas kabo virš Zagrebo. Tačiau vienintelis mus su šiomis valstybėmis vienijantis dalykas yra tai, kad būsime ES naujokai”, – sako Kroatijos analitikė Adelina Marini, mėgindama paneigti Europoje tvyrančią nepasitikėjimo jos gimtąja šalimi nuotaiką.
Vis dėlto nuo 2007-ųjų, kai į ES buvo priimtos Bulgarija ir Rumunija, europiečiai ne kartą viešai išreiškė apgailestavimą dėl ES plėtros, mat naujokės toli gražu nepateisino lūkesčių. Priešingai, jos žemyn traukia daugelį ES rodiklių, o šiose valstybėse klestintis nusikalstamumas yra rimtas akstinas jų vis dar nepriimti į Šengeno zoną.
Rumunijos ir Bulgarijos gyventojai iki šiol negali laisvai įsidarbinti dešimtyje ES valstybių, be to, šiose šalyse vis dar tebegalioja ir specialiai joms skirtas teisingumo bei vidaus reikalų sritis reguliuojantis mechanizmas.
Deja, net ir šios priemonės nesugebėjo priartinti nei Bulgarijos, nei Rumunijos prie Vakarų Europos valstybių standartų. Priešingai, 2010-aisiais Europos Komisijos ataskaitoje netgi buvo konstatuota, kad šios dvi valstybės į ES buvo priimtos per anksti ir nepasirengusios. Nedaug pažangos rodo ir praėjusių metų rezultatai. Rumunija ir Bulgarija vis dar tebėra ES autsaiderės pagal daugelį kriterijų, išskyrus, žinoma, nedarbą, – čia nepralenkiamos Graikija ir Ispanija, o Rumunijai šiuo atveju sekasi netgi geriau nei daugeliui kitų ES valstybių.
Pagirti šias valstybes galima ir už palyginti nedidelę jų skolą. Tai ypač pasakytina apie Bulgariją, kurios skola yra viena mažiausių ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje.
Tačiau Rumunija ir Bulgarija yra laureatės, kai kalbama apie mažiausius Europoje atlyginimus, pensijas, prasčiausią sveikatos apsaugą ir švietimo sistemą, didžiausią korupciją ir kt.
Abiem valstybėms nepasisekė, kad narystė Europos Sąjungoje jas pastūmėjo ne į pakilimą, o kaip tik į nuosmukį, mat sutapo su didžiąja pasauline ekonomikos krize. Dėl to 2009 m. Bulgarijos bendrasis vidaus produktas susitraukė 5,5 proc., pramonės gamyba smuko 14 proc., eksportas į ES šalis ėmė mažėti, ekonomika sustingo. 2010 m. iš nuosmukio išsikapstyti pavyko, bet augimas užfiksuotas labai minimalus – 0,2 proc., 2011 m. – 1,2 proc., pernai Bulgarijos ekonomika augo ne ką daugiau.
Tas pats pasakytina ir apie Rumuniją. Ji buvo viena iš trijų pirmųjų ES narių, priverstų prašyti tarptautinės pagalbos (kartu su Vengrija ir Latvija), nes krizę pasitiko su 5,5 proc. ekonomikos smukimu ir didžiule infliacija. Beje, pagal šį rodiklį ji ir dabar tebepirmauja visoje ES.
Žinoma, galima juokauti, kad Lietuvai tai tik į naudą: jei statistikos lentelėse nebūtų Rumunijos ir Bulgarijos, sąrašo gale daugeliu atvejų atsidurtume mes arba latviai. Tačiau tai vis tiek ne priežastis pateisinti skubotą šių dviejų valstybių priėmimą į Europą “avansu”.
Nemaža dalis europiečių dabar baiminasi, kad ir Kroatijai ES durys atveriamos per anksti, o patekusi į ES gretas ši valstybė su prastais rodikliais atsidurs uodegoje. Čia svarbu paminėti, kad dar pernai EK atstovai skelbė, jog norėdama patekti į ES Kroatija turi įgyvendinti dešimties punktų reikalavimų sąrašą, kuriame numatyta pačių įvairiausių užduočių, pradedant privatizacijos proceso išjudinimu ar teisėtvarkos reforma, baigiant nauja migracijos politika. Ir nors EK sako, jog visi namų darbai atlikti, niekas negali būti tikras, kad jie atlikti dešimtukui: juk nors Kroatijos derybų dėl narystės procesas ištįso iki dvylikos metų ir keturių mėnesių, net ir šio laikotarpio pabaigoje dar tikrai buvo ką veikti. Be to, ar nenutiks taip, kad reformos, kurių Kroatija, reikia pripažinti, pastaruoju metu ėmėsi iš širdies, ims ir sustos, vos įsiliejusi į Bendriją, – taip juk nutiko daugeliui naujokių, neišskiriant ir Lietuvos?

Kurioje statistikos eilutėje įsiterps Kroatija?

Europos Komisija tokius nuogąstavimus bando nuraminti ataskaitomis. Kovo mėnesį ji patvirtino naujausią Kroatijos pažangos ataskaitą, liudijančią, kad Zagrebas įgyvendino visus būtinus reikalavimus ir yra visiškai pasirengęs narystei Bendrijoje.
Dokumente Kroatija liaupsinama už daugybę dalykų: bendradarbiavimą su karo nusikaltimų tribunolu Hagoje, neišnagrinėtų bylų skaičiaus mažėjimą, taip pat ir pažangą saugant valstybės sienas.
Tačiau tai, kad vienas iš argumentų, kodėl Kroatija turi būti priimta į ES jau šią liepą, yra jos pažanga į kroatų kalbą verčiant ES teisės aktus, verčia susimąstyti, ar Kroatija, kaip anksčiau Bulgarija ar Rumunija, nėra kviečiama į Bendriją vien dėl gebėjimo susikurti gerą įvaizdį ir dėl skambių pažadų, o ne už realius darbus.
ES plėtros komisaras Štefanas Fule į tai atsako, jog nėra nė vienos priežasties abejoti, kad Kroatijos įsipareigojimai prasilenks su realybe, o jei net taip nutiktų, esąs ne vienas būdas šiai situacijai sureguliuoti.
Bet juk daugybė bandymų imtis priemonių prieš Rumuniją ar Bulgariją rezultatų beveik nedavė.
Patys kroatai abejones dėl šalies gebėjimo pritapti ES ir net užimti neprastas pozicijas ES statistikos lentelėse linkę nuleisti negirdomis. Iš tiesų jie jau daugelį metų “matuojasi” lygindamiesi ne su, tarkime, kitomis buvusiomis Jugoslavijos valstybėmis, o su ES senbuvėmis.

Pranešimai apie Serbijos ir Kosovo susitarimą paskatino pasidomėti ES plėtra ir Vakarų Balkanais apskritai. Be to, šis klausimas bus vienas Lietuvos pirmininkavimo ES elementų. Juk Lietuvai teks rengti tradicines metų pabaigos Tarybos išvadas dėl plėtros, taip pat spręsti dėl tolesnės ES plėtros strategijos. Ar čia įmanomas kažkoks proveržis ir ar Lietuvai reikia jo siekti?

Rytų partnerystės šalys Lietuvai dėl geografinių ir istorinių priežasčių visada buvo artimesnės ir svarbesnės nei Vakarų Balkanai. Ekonominių ir žmogiškų ryšių su Jugoslavija bei jos palikimu nebuvo daug. Dabar šis regionas daugeliui lietuvių yra tiesiog viena galimų atostogų vietų prie Adrijos jūros.
Tiesa, ES plėtra nėra tik Vakarų Balkanai. Tai dar ir Islandija bei Turkija. Turbūt vienintelė Islandija Lietuvos žmonėms kėlė ir tebekelia tikrų sentimentų. Nors šiuo metu ryšių su šia šalimi nėra daug, visi prisimena, kad Islandija pirmoji pripažino Lietuvą. Tačiau Islandija po pastarųjų parlamento rinkimų, regis, pati stabdys derybas dėl narystės ES. Paaiškėjo, kad ES Islandijos žmones žavėjo tik susidūrus su ekonominiais sunkumais. Sunkmečiui pasibaigus, islandams ES nebereikia. Lietuva norėjo padėti islandams baigti derybas dėl narystės, bet to, regis, nebenorės patys islandai.

Didžiausia pergalė – Kroatijos narystė

Lietuva išlieka viena aktyviausių ES Rytų kaimynystės politikos rėmėjų. Ji buvo ir tarp tų, kurios tvirtino, kad Rytų partnerystės šalims būtinai reikia narystės ES perspektyvos, nes be jos sudėtingos politinės ir ekonominės reformos nevyks.
Vakarų Balkanų šalys tokią perspektyvą jau turi dešimtmetį, taigi įdomu, kokia padėtis dabar.
Didžiausia pergalė ES plėtros fronte per pastarąjį dešimtmetį – Kroatijos narystė. Lietuvai teks garbė pradėti pirmininkauti ES, kurią sudarys jau ne 27, o 28 narės. Kroatija nuėjo sudėtingą pasirengimo deryboms ir pačių derybų kelią, mat buvo taikomi nauji ES plėtros strategijos principai, akcentavę vidaus reformas, ypač teisės ir teisingumo srityse. Kroatijai teko įvykdyti ne vieną politinę sąlygą, kuri buvo skausminga ir rinkėjų vertinta nevienareikšmiškai. Ir procesas užtruko gerokai ilgiau, nei įsivaizdavo patys kroatai: juk į ES jie siekė įstoti kartu su mumis 2004-aisiais, paskui ketino tą padaryti kartu su rumunais ir bulgarais 2007 m., bet galų gale ES nariais taps devyneriais metais vėliau už mus.
Kroatija parodė ES narystės pažado patikimumą, bet kitoms šalims kelias į ją bus sunkesnis. Nėra ir, matyt, nebus jokių išankstinių galimų narystės datų – tam, atrodo, nėra pasirengusios nei regiono šalys, nei pati ES. Šiuo požiūriu kol kas toliausiai pasistūmėjo Juodkalnija, kuri jau derasi dėl narystės ES. Lietuvos pirmininkavimo metu ji gali atversti dar kelis derybų skyrius, tačiau bet kokiu atveju Juodkalnija tebėra pačioje narystės derybų pradžioje.
Rengiantis narystei ES po Kroatijos ilgą laiką lyderės pozicijas užėmė Makedonija. Europos Komisija net ketverius metus iš eilės rekomendavo pradėti derybas su šia šalimi, bet prie Graikijos, kuri iki šiol blokuoja derybų pradžią dėl Makedonijos pavadinimo (taip pat vadinasi ir viena Graikijos provincija), prisidėjo ir Bulgarija, nepatenkinta tuo, jog Makedonija tariamai savinasi šios šalies istoriją ir kalbą. Iš tiesų Makedonija – geras pavyzdys to, kas vyksta tada, kai ES narystės magnetui nebeveikiant Bendrija nevykdo duotų pažadų.
Per pastaruosius metus Makedonijoje aiškiai sustiprėjo nacionalistinės nuotaikos, šalies politika tapo kietesnė ir radikalesnė. Europos Komisijos inicijuotas tam tikras narystės derybų pakaitalas – stojimo dialogas neatstoja narystės derybų, bet leidžia šaliai toliau rengtis narystei. Makedonijos pavadinimo ir kitų bėdų Lietuvos pirmininkavimo ES laikotarpiu, matyt, išspręsti nepavyks, bet palaikyti intensyvų stojimo dialogą Lietuvai derėtų. Nuo to priklausys ir pačios ES plėtros patikimumas.

Sudėtingi rebusai

Jei pavyks suderinti Serbijos ir Kosovo susitarimo detales (o detalės dažnai ir būna svarbiausios), jau birželio pabaigoje ES gali priimti sprendimą pradėti derėtis dėl narystės su Serbija ir dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties – su Kosovu. Jei taip nutiks, Lietuvai pirmininkavimo metu gali tekti atsakomybė ir garbė pradėti derybas su trečiąja Vakarų Balkanų šalimi. Tai paradoksalu, nes su Serbija Lietuvos santykiai intensyviausi, bet nebūtinai gerąja prasme.
O štai Kosovas tebėra ypatingas atvejis, bet klausimas dėl stabilizacijos ir asociacijos sutarties derybų pradžios būtų didelis žingsnis Kosovo padėties normalizavimo kryptimi. Dėl to jis toks sudėtingas ir tiesiogiai priklauso nuo bendro sutarimo.
Albanija bei Bosnija ir Hercegovina – dar tik potencialios kandidatės. Albanija jau kelerius metus iš eilės siekia gauti valstybės kandidatės statusą ir pernai buvo arti šio tikslo. Dabar likęs esminis išbandymas – birželio pabaigoje vyksiantys Albanijos parlamento rinkimai. Jų skaidrumas, rinkimų rezultatų pripažinimas ir galimybė po jų priimti svarbius kvalifikuotos daugumos reikalaujančius įstatymus – pagrindinė Albanijos statuso pakeitimo sąlyga. Nuspręsti, kur yra ta riba, kurios neperžengus rinkimus galima vadinti skaidriais ir sąžiningais, gana sudėtinga. Lietuvai teks prisidėti prie šio subtilaus vertinimo.
Bosnija ir Hercegovina – bene sudėtingiausias ES plėtros ir net ES užsienio ir saugumo politikos rebusas. Tai aiškiai nefunkcionuojanti bosnių ir kroatų federacijos bei Serbijos Respublikos sąjunga, kurioje pagrindinės trys gyventojų grupės ar tautos nesugeba rasti gyvenimo vienoje valstybėje pagrindų. Visos reformos įstrigusios, šaliai reikia naujos konstitucijos, bet niekas dėl jos nenori susitarti. Belieka tikėtis, kad kaimyninių valstybių pažanga ir įtaka leis išvengti Bosnijos, kaip juodosios Balkanų skylės, scenarijaus.
Pagaliau lieka Turkija. Regis, prieš trejus metus įstrigusios Turkijos derybos Lietuvos pirmininkavimo laikotarpiu pajudės, bet tai bus vieno derybų skyriaus atvertimo klausimas. Lietuva gali ir turi prisidėti, kad pajudėtų šie ledai, bet apskritai derybų pažangai tai įtakos neturės, nes ją lems daugelis struktūrinių veiksnių Turkijos viduje, ES bei pasaulyje.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Vienintelis Lietuvoje vokalinio džiazo kvartetas „Cappella‘A“ tapo rugsėjo 1-3 d. Rijekoje (Kroatija) vykusio tarptautinio vokalinių ansamblių konkurso „Vocal Marathon“ nugalėtoju. Dešimt konkurentų įveikusiems klaipėdiečiams atiteko aukščiausias renginio apdovanojimas „Golden Marathon“.

Konkurso finale pasirodė iš viso 11-a vokalo virtuozų kolektyvų iš įvairių šalių. Nugalėtojai paskelbti šeštadienį vykusios iškilmingos ceremonijos metu. Daugiausia komisijos simpatijų pelnė lietuviai, atlikę ilgai tobulintą džiazo bei klasikos temų, aranžuotų keturiems balsams, programą, kuri tapo ir netrukus pasirodysiančio ansamblio debiutinio albumo pagrindu.

Džiazo, gospelio, soulo, ritmenbliuzo ir kitų stilių kūrinius keturiais balsais be muzikos instrumentų pritarimo atliekantis ansamblis „Cappella‘A“, kuriame dainuoja profesionalūs vokalistai ir pedagogai, dažni Lietuvos džiazo festivalių ir įvairių muzikos projektų dalyviai Aušra Smičiūtė, Kristina Jatautaitė, Rasa Serra ir Mindaugas Putna, buvo gavę vardinį šio Kroatijos konkurso organizatorių kvietimą varžytis „Vocal Marathon“ scenoje.

Konkursą rengia Rijekos muzikos profesionalų įkurta nevyriausybinė organizacija „Association Marathon“, kurios tikslas – skatinti muzikos sklaidą, muzikinio ugdymo plėtrą, koncertų organizavimą, bendradarbiavimą su muzikos propaguotojais Kroatijoje bei užsienyje. Profesionalių vokalinių kolektyvų konkursą globoja Rijekos miesto taryba, regiono administracija bei Kroatijos kultūros ministerija. Renginį filmavo Kroatijos nacionalinė televizija.

„Cappella‘A“ dalyvavimą „Vocal Marathon“ iš dalies parėmė Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.

„Golden Marathon“ apdovanojimas – jau trečiasis iš šiemet pelnytų kolektyvo. Birželį vokalinių ansamblių konkurse „Tampereen Sävel“ (Tamperė, Suomija) „Cappella‘A“ tapo trečiosios vietos laimėtoja, vėliau konkurse „Solevoci“ (Varezė, Italija) iškovojo geriausios a cappella grupės vardą.

2007-aisiais klaipėdiečiai vokalinių ansamblių konkurse „Vokal.total“ (Austrija) iškovojo vokalinio džiazo propaguotojo, legendinio kolektyvo „The Swingle Singers“ įkūrėjo Wardo Swingle vardinį apdovanojimą, o 2009-aisiais pelnė šio prestižinio renginio auksinį diplomą.

Viešnagė Kroatijos pajūryje lietuvių ansambliui taps įžanga į darbų kupiną rudens sezoną: rugsėjo 29-ąją kvartetas klaipėdiečius pakvies į koncertų salėje „Vakaris“ vyksiantį savo debiutinio albumo pristatymą, o vėliau talkins scenos grandui Gyčiui Paškevičiui jo jubiliejiniame ture, kurio pirmasis koncertas su orkestru spalio 15-ąją planuojamas Alytaus arenoje.

BFL

Europos Komisija penktadienį atvėrė kelią Kroatijai įstoti į Europos Sąjungą (ES) 2013 metų viduryje, o šis žingsnis pradės naują skyrių šios Balkanų šalies istorijoje.

“Šiandien – istorinė diena Kroatijai ir Europos Sąjungai”, – pareiškė Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso (Žozė Manuelis Barozu).

Jis pridūrė, kad Kroatija sėkmingai baigė šešerius metus trukusias įtemptas derybas ir užsitikrino teisę tapti 28-ąja Bendrijos nare.

J. M. Barroso rekomendavo uždaryti paskutinius keturis iš 35 derybų skyrių, privalomų ES narystės siekiančioms šalims. Pretendenčių politika, ekonomika, socialinė rūpyba ir teisinė sistema privalo atitikti Bendrijos standartus.

“Tai atveria kelią Kroatijai tapti 28-ąja ES nare nuo 2013 metų liepos 1 dienos”, – pridūrė jis.

Kitas reikalingas žingsnis – oficialus ES šalių lyderių pritarimas, kuris tikriausiai bus pareikštas per viršūnių susitikimą birželio 23-24 dienomis.

"Veido" archyvas

Skaidri smaragdinė Adrija, pušų ir kiparisų žaluma kaišyti paplūdimiai, pakelėse žydintys oleandrai, nenuilstantis cikadų choras, romantiški saulėlydžiai ir nepakartojamas naktinis senamiesčio gyvenimas. Tokiais vaizdais pasitinka ir palydi Rovinis – kurortinis miestukas Istros pusiasalyje, šiaurinėje Adrijos jūros pusėje.

Keliauti į Kroatiją tikriausiai labiausiai verta automobiliu. Taip galima susidaryti galimybę pasigrožėti tuo, kas patinka, ir aplankyti tai, kas domina. Būtent šį keliavimo būdą pasirinko ir mūsų šeimyninė aštuonių keliautojų grupė ir jis nė kiek nenuvylė: naktinė Krokuva, Veličkos druskų kasyklos, maudynės Balatono ežere kartu su vandens žalčiukais, tai nutolstantys, tai vėl priartėjantys kalnai, vengriško guliašo skonis – visa tai sukūrė ypatingą kelionės nuotaiką. Belieka pridurti, kad nakvynė su patogumais keturių asmenų šeimai Lenkijos motelyje kainavo 35 eurus. Tiek pat sumokėjome ir už privačius apartamentus Vengrijoje prie Balatono.

Rovinio žavesys, arba apie tai, kodėl norisi ten grįžti

Šis kadaise romėnų pastatytas uostas alsuote alsuoja turizmo ir poilsio dvasia. Jau pirmomis dienomis ir mes nejučia užsikrėtėme tuo be galo maloniu ramybės, paplūdimių ir vaizdingų Adrijos pakrančių lankymo bei vakarinių pasivaikščiojimų po itališką senamiestį virusu. Miestą puošia barokiniai ir renesansiniai pastatai, o senamiestis su iškilusia Šv. Eufemijos katedra ir 61 m aukščio varpine – visų čia atkeliavusių turistų traukos centras.

Gyvenamąsias patalpas, vadinamuosius apartamentus, išsinuomojome jau atkeliavę į Rovinį ir pasinaudoję tenykštės turizmo informacijos agentūros paslaugomis. Maloniausi mūsų šeimyninės kompanijos prisiminimai susiję su švariais paplūdimiais ir vietinių gyventojų dėmesingumu.

Taigi miesto, turinčio apie 14 tūkst. gyventojų, paplūdimiuose viešpatauja egzotika, tvarka ir ramybė. Egzotika – lietuvio akiai neįprasta akmenuota pakrantė, galimybė ilsėtis pušų pavėsyje prie pat vandens ir nebijoti per daug įdegti. Akimirką pasigendi taip įprasto smėlėto kranto, bet regimas vaizdas norom nenorom verčia pamąstyti apie šio ir mūsų gimtojo pajūrio paplūdimio švarą. Žiūrėdamas į tikrai tvarkingą ir nuorūkomis neužkamšytą Adrijos pakrantę, nejučia susimąstai, kad tokį Lietuvos pajūrį, kokį jį norėtum matyti, pastarąjį kartą matei kino filmuose “Moteris ir keturi jos vyrai” arba “Eglė žalčių karalienė”.

Stebint įvairiatautę Adrijos paplūdimio publiką niekaip nesiseka suprasti, kas kaltas dėl užterštų mūsų Baltijos paplūdimių – mentalitetas ar pati sistema? Rovinio paplūdimio tualetai, į kuriuos iš pradžių su vaikais ėjome nedrąsiai (nedžiuginanti lietuviška patirtis), pasirodė besą taip pat tvarkingi ir nemokami.

Poilsiauti paplūdimyje ramu. Iš čia įsikūrusių kavinių nesklinda tranki muzika, o apie tai, kad po paplūdimį vaikštinėja šviežių bandelių pardavėjas, supranti iš jo lėtos eisenos ir ant padėklo nešamos prekės, bet ne iš garsios gerklės. Tačiau tai nereiškia, kad paplūdimyje tik tingiai gulima ar sėdima. Anaiptol. Pramogų čia begalės, tik siekiama, kad vienų veikla netrukdytų kitų poilsiui.

Už espreso kavos puodelį paplūdimio kavinėje sumokėjome 12 kunų (6 Lt). Pasimėgauti 0,5 l bokalu šalto alaus kainavo šiek tiek brangiau – 18 kunų. Tokios kainos nei nuvylė, nei nudžiugino.

Šiltų prisiminimų paliko netikėti susitikimai su vietiniais kroatais. Įsitikinome, kad roviniečiai puikiai suderinę verslo plonybes ir bendravimo kultūrą. Nebuvome įkyriai tikinami įsigyti prekių ar paslaugų, bet parodę susidomėjimą tuojau pat sulaukdavome dėmesio ir malonaus pabendravimo anglų, vokiečių ar rusų kalba.

"Veido" archyvas

Senamiesčio turguje renkantis vaisius, prekiautojai noriai siūlė vaišintis visa jų turima produkcija. Nusipirkę vietinių vynuogių ir slyvų, sulaukėme magaryčių: vaikai buvo pamaloninti bananais ir persikais. Prieš įsigydami vietinės gamybos grapos (unikalaus itališko alkoholinio gėrimo, gaminamo iš vynuogių išspaudų), vyrai buvo pavaišinti įvairiomis jos rūšimis ir Istros regiono kulinariniu pasididžiavimu – avių bei ožkų sūriais.

Kroatus domino mūsų kalba. Dažnai buvome klausinėjami, kokia kalba šnekame. Vienos studentės buvome paprašyti užrašyti keletą lietuviškų žodžių. Paprašiusi lietuviškai perskaityti skaičių “60″, mergina linksmai nusprendė, kad geriau tobulins anglų kalbos žinias.

Įsitikinome, kad meno dirbinėlių, papuošalų, suvenyrų krautuvėlių savininkų nereikia traukti už liežuvio, norint sužinoti, kaip ir iš ko pagaminta jų siūloma prekė.

Dievo mestas perlas, arba gamtos dovanos Istros regionui

Pasak legendos, vienas Dievo į mūsų žemę mestų gamtos grožio perlų teko Kroatijai. Iš tiesų Istra – tai mažai paliestos gamtos kampelis su 445 km pajūrio. Didžioji dalis šio pajūrio – akmeninės ir laukinės uolos su beveik iki pat jūros nusileidžiančiomis pušimis. Ir visai nenuostabu, kad patys kroatai savo kraštą vadina “savo gražuole”.

“Istros gyvenimo būdas” – tai posakis, į kurį telpa visa, ką geriausio galima pasakyti apie šią vietovę. Vietiniai didžiuojasi savo vynu, triufeliais, alyvų aliejumi, jūra, puikiais paplūdimiais, kraštovaizdžiu. Klimatas labai panašus į Italijos Ligūriją. Pusiasalio pakrantėje daugybė puikių įlankų, fiordų. Ramios, kalvotos, nenuniokotos gamtos vietovės – ideali vieta akims ir sielai pradžiuginti.

Pasukus Rovinio link, mūsų žvilgsnius traukte traukė reljefą kopijuojantys vynuogynai, alyvmedžių laukeliai ir jau visai rimti moliūgų bei melionų laukai. Raudoniu deganti pakelėse įdirbta dirva kvieste kvietė sustoti ir ją pačiupinėti.

Nors imk ir parsivežk namo – tokia keistai neįprasta čia žemė. Bet derlinga. Juk būtent ji ir švelnus jūrinis klimatas leidžia gėrėtis Rovinio apylinkėse tarpstančiais vynuogynais, miestelyje namų pavėsines apsivijusiais kiviais, vaikų akis džiuginančiais bananmedžiais, palmėmis, bambukais, graikiniais riešutmedžiais. Čia įvairiausiomis spalvomis vilioja oleandrai, po lapais droviai slepiasi figų vaisiai. Kiparisų, juodųjų ir kedrinių pušų giraitės nejučia nukelia į antikos laikus.

Kad ir kiek žiūrėtum, randi tris spalvas: mėlyna – Adrijos, balta – akmenuotų pakrančių ir žalia – vaismedžių sodų, spygliuočių giraičių. Na, ir dar truputis ketvirtos, žmogaus sukurtos spalvos – tai rausvi čerpiniai namų stogai.

Keista, bet keturių spalvų užtenka šio unikalaus žemės lopinėlio savitam grožiui apibūdinti. Galbūt visa tai ir neprilygsta mūsų krašto laukus po lietaus juosiančiai daugiaspalvei Vaivos juostai, bet ir nereikėtų lyginti. Tiesiog verta tai pamatyti.

Tobulai sūri pasaka, arba Kroatija vaikų akimis

Vaikams siūlomų pramogų įvairovė Rovinio miestelyje ir jo apylinkėse išties didelė. Jaunieji poilsiautojai čia gali mėgautis visokiausiais vandens malonumais: nardyti, plaukioti, minti vandens dviračius, lėkti su šliaužynėmis į vandenį ar tiesiog ilsėtis plūduriuojant sūrutėlės jūros paviršiuje. Nerimas dėl jūros ežių keliamo pavojaus išnyko kaip dūmas sužinojus, kad visame Istros regione jau beveik dešimtmetį jų nėra (tiksliau, retai randami pavieniai).

Tačiau visokiausios kitokios jūros gyvasties vaikai pamatė su kaupu: mažų krabiukų – lygiai tokių kaip animaciniuose filmukuose, spalvingų žuvelių skaidriame vandenyje, įvairių kriauklių dugne. Ir visa tai galima pamatyti iš arti, netgi paliesti.

Dar keletas malonumų, siūlomų šeimoms su vaikais: pasiplaukioti įvairiausiais kateriukais ir laiveliais, aplankant nedideles saleles ir apžiūrint Rovinį iš jūros pusės. Vaikų laukia ir pažintinė programa, vadinamasis stiklo laivas, kurio apatinėje dalyje įrengti stikliniai langai leidžia stebėti povandeninį pasaulį. Mėgstantiesiems žvejoti suteikiama galimybė išmėginti sėkmę su meškere. Jeigu vaikų norai ir tėvelių galimybės didesni, tiesiai iš Rovinio keltu keliaujama į Veneciją. Kelionė iki Venecijos trunka apie tris valandas.

Mūsų vaikai taip pat atrado Rovinio senamiestį. Miestelio turgus ir krautuvėlės tapo savotiška kalbų, bendravimo ir greito skaičiavimo mokykla – juk reikėjo pasirūpinti lauktuvėmis ir suvenyrais. Mėgaudamiesi saldžiausia ledų pica senamiesčio kavinėje, poilsį prie Adrijos vaikai vis dėlto pavadino tobulai sūria pasaka.

Tobulumas – tai paprastumas

Vaikščiodamas po Rovinio senamiestį, anksčiau ar vėliau atkreipi dėmesį į dar vieną šio miestelio bruožą – viso ko paprastumą. Neištaiginga, tačiau savita pastatų architektūra, siauros gatvelės, paprasta buitis, kuklios mažos parduotuvėlės, tiesiog miniatiūrinės lauko kavinukės. Vis dėlto turistinis gyvenimas čia virte verda. Galbūt todėl, kad tas paprastumas jaukus, laiko tėkmės nušlifuotas, įsiliejęs į šio krašto kultūrą ir papročius, seniai tapęs viena čionykščių amžinųjų vertybių.

Tokios mintys lenda į galvą sėdint Rovinio senamiesčio bare, kuriame nėra baldų, valgiaraščių ir šurmuliuojančios aplinkos. Vietoje šių atributų gauni nedidelę pagalvėlę, įsitaisai ant akmenuoto kranto ir rankoje laikydamas patinkamą gėrimą gali klausytis švelnios vandens muzikos bei stebėti naktiniam sapnui besirengiančią jūrą. Nejučia susimąstai, kad būtent tokio paprasto pasėdėjimo, nuolat kasdien skubant, labiausiai ir trūksta. Ką gi, roviniečiai tai jau atrado, suprato ir įvertino.