Į Vakarus nukreiptos Ukrainos burės su ambicija vieną dieną galbūt net tapti Europos Sąjungos nare buvo sudarkytos stipraus vėjo iš Rytų. Krymo aneksija – aiškus Rusijos signalas, kad jokios krypties į Vakarus nebus, o bet kokios vakariečių pastangos Rusiją bausti tėra menkas brizas, kuris galiausiai tampa Europos lyderių „stipriu susirūpinimu“ ir „griežtu nepritarimu“.

Izabelė Pukėnaitė

Gyvenimas Kryme persmelktas patyčių, nukreiptų į vietos gyventojus, ir jų noro vėl būti laisviems. O tai – nuo 2014-ųjų vyraujanti pusiasalio kasdienybė. Krymo totoriai pasakoja besijaučiantys bejėgiai pakeisti savo pačių ir regiono likimą. Kai kurie ant savo namų kelia totorių vėliavą, kurią plazdina vėjas. Akis į dangų pakėlęs senolis klausia – kada nurims šis vėjas?

Krymo totoriai apie politiką kalba nedaug, gerokai dažniau skundžiasi prasta televizijos vaizdo kokybe (o apie nepriklausomą žiniasklaidą niekas seniai nebekalba) ir silpnu interneto ryšiu, dėl kurio pokalbiai su per aneksiją atskirtais šeimos nariais tampa itin sudėtingi. Daugiau niekuo skųstis ar net džiaugtis nevalia, nes už tai grasinama ginklu.

Lyderis naujas – siekis tas pats

Dar gegužę Lietuvoje viešėjęs Pasaulio Krymo totorių kongreso pirmininkas ir Ukrainos Aukščiausiosios Rados narys Refatas Čubarovas sakė, kad Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas turi tą patį tikslą kaip ir Sovietų Sąjungos diktatorius Josifas Stalinas – Krymo pusiasalį palikti be totorių. Tikslas toks pat, tik „herojai“ ir tautos naikinimo būdai – skirtingi. J.Stalinas 1944-aisiais per kelias dienas į gyvulinius vagonus susodino daugiau nei 220 tūkst. Krymo totorių. V.Putinas šiek tiek subtilesnis.

Vardais neprisistatę krymiečiai motina ir sūnus rizikavo gyvybe, kad pasidalytų savo istorija. Moteris – viena iš tremtį patyrusių ir jos siaubą Uzbekistane išgyvenusių totorių. Senolė prisimena, kaip į jos namus apie ketvirtą valandą ryto įsiveržę du kariai davė 15 minučių pasiruošti. Kam – nesakė. Ašarų kupinomis akimis totorė dalijasi prisiminimais, kad gyvuliniai vagonai buvo pilni kitų moterų, senjorų ir vaikų, o galiausiai pratrūksta verkti pasakodama, kaip visi be išimties vienoje patalpoje buvo išrengti nuogi, kad kariai juos dezinfekuotų nuo parazitų.

V.Putino metodika – sudaryti sąlygas Krymą palikti patiems totoriams. Kitas Kryme gyvenantis totorius, senjoras Junus, pasakoja apie priešiškai nusiteikusius rusus, kurie jau iš tolo šaukia totoriams nešdintis iš pusiasalio. Provincijoje gyvenantis vyras atskleidžia viešą vietos paslaptį – visi totoriai stebimi.

Niekam neįspėjus totorių namuose lankosi ginkluoti kariai, kurie kambarius verčia ieškodami nežinia ko. Tai vienas iš Rusijos menamos kovos su terorizmu būdų. R.Čubarovas Vilniuje pasakojo, kad pastaruoju metu teroristų tarp Krymo totorių paieškos ypač suaktyvėjo. Politiko duomenimis, 27-iems Krymo totoriams pateikti kaltinimai dėl teroro aktų rengimo ir priklausymo teroristinėms organizacijoms.

Tačiau net ir šiame kontekste narystė neva teroristų gretose tėra vienas iš būdų užsitraukti prokurorų nemalonę. Krymo totoriai pasakoja, kad vien pastebėti besiklausantys ukrainietiškos muzikos gali būti nubausti, – jei ne policijos, tai vietinių agresyvių rusų.

Krymą palieka tūkstančiai

Įvairiais skaičiavimais, po aneksijos Krymą jau paliko apie 30 tūkst. totorių. Ar šis skaičius didės, priklausys nuo to, kiek dar truks Krymo okupacija ir iš dalies nuo pačių totorių. Kai kurie jų, pirmą kartą palikę Krymą gyvuliniuose vagonuose, antrąsyk to nebedarys. Kaip sakė anksčiau minėtas tremtinės sūnus: „Bent jau ne dėl Putino.“

To paties vyro motina pasakoja, kad grįždama į Krymą sukorė daugiau nei 5 tūkst. kilometrų. Moteriai tai žiauraus susidorojimo su jos tauta istorija, kuri gavus leidimą sugrįžti į Krymą, atrodė, liko praeityje. Jos sūnus, kuris garbaus amžiaus senolę prižiūri, prisipažįsta jau susitaikęs su savo, kaip totoriaus, bejėgiškumu. „Vienintelis dalykas, kurį galiu padaryti, – likti čia ir sulaukti pabaigos“, – sako jis.

Kitas krymietis iš Krymo išlydi savo dukterį. Iš gimtinės išvykstanti mergina neslepia emocijų dėl to, kad reikia palikti namus, o jos tėtis atrodo su tuo susitaikęs – sako, kad toks jau gyvenimas, ir tą patį pakartoja prancūziškai: „C‘est la vie.“

Ar Vakarai netaps Rytais?

Naujienų interpretacija – žiniasklaidos atsakomybė. Ukrainos žurnalistai kaip pergalę sutiko šalies prezidento Petro Porošenkos vizitą Jungtinėse Amerikos Valstijose. Oficialus susitikimas su JAV prezidentu Donaldu Trumpu sutartas nebuvo, tačiau vis dėlto įvyko. Tiesa, be oficialios vakarienės – šią detalę pasigavo Rusijos žiniasklaida. Esą D.Trumpas taip parodė P.Porošenkai vietą.

Savo ruožtu ukrainiečiai didžiavosi, kad D.Trumpas pirmiau susitiko su jų prezidentu, o ne su V.Putinu, kuriam simpatijų JAV vadovas neslėpė dar būdamas kandidatu eiti šias pareigas. Abu lyderiai ne kartą apsikeitė komplimentais, o vienas iš D.Trumpo pareiškimų turbūt geriausiai iliustruoja tarpatlantinio flirto potekstę: „Jei jis sakys gerus dalykus apie mane, ir aš sakysiu gerus dalykus apie jį.“

P.Porošenkos susitikimas su D.Trumpu iki paskutinės minutės nebuvo patvirtintas. Spausdamas JAV vadovui ranką P.Porošenka sakė, kad JAV yra vienas svarbiausių Ukrainos karinių partnerių. Tačiau ir šis pareiškimas – labiau mandagumo gestas, lydimas prašymo sulaukti karinio pastiprinimo.

P.Porošenka neišgirdo JAV pažado nešvelninti ir nepanaikinti Rusijai taikomų sankcijų dėl Krymo aneksijos. Vilties suteikė anksčiau JAV Senato priimtas sprendimas, pagal kurį D.Trumpas negalėtų keisti sankcijų nepritarus Kongresui. Tačiau reikalams nejudant iš vietos Rusija toliau gali remti Ukrainos separatistus ir kurti visas sąlygas, kad Krymo totoriai patys paliktų savo namus.

Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius anksčiau žiniasklaidai sakė, kad padėtis Kryme ne tik negerėja, o vis blogėja. Tą patį tvirtina ir Krymo totoriai, kurie per skaipą nuolat bando susisiekti su Kijeve gyvenančias giminaičiais. Paklausti, kas naujo, krymiečiai kartoja: „Nieko naujo, vis tas pats.“

Visi savo patirtimi pasidaliję Krymo totoriai – dokumentinio filmo „Kada nurims šitas vėjas“ (angl. „When Will This Wind Stop“) herojai. Režisierei Anielai Astrid Gabryel savo namus ir širdis atvėrę žmonės rizikavo gyvybe, atvirai rodydami savo buitį ir atskleisdami savo nuomones bei jausmus, nes tai, nors ir neformaliai, Rusijos aneksuotame Kryme nėra pageidaujama.

P.Porošenka BFL nuotr.

Ir Ukrainos, ir Rusijos retorika praėjusią savaitę priminė rengimąsi naujam ginkluoto konflikto proveržiui: Rusija viešai apkaltino Ukrainą siekiant jėga atsiimti Krymą, o Ukrainos valdžia Rusiją apkaltino provokacijomis.

Nors Prancūzijos prezidentas Francois Hollande’as šią savaitę paragino neeskaluoti dviejų šalių konflikto, Rusijos ir Ukrainos veiksmai neatsilieka nuo žodžių. Nuo rugpjūčio pradžios Kryme netoli Ukrainos žemyninės dalies telkiama rusiška karinė technika, o Ukrainos Donbaso regione įvesta aukščiausia karinė parengtis.

Rusijos versija tokia: šalies specialiosios tarnybos, remiamos kitų jėgos struktūrų dalinių, esą sutrukdė diversinei teroristinei grupei įsiveržti į Krymą iš Ukrainos teritorijos. Rusijos Federalinės saugumo tarnybos (FST) pranešime nurodoma, kad vykdant operatyvines paieškos priemones naktį iš šeštadienio į sekmadienį prie Armiansko miesto, kurį Krymo totoriai vadina Ermeni Bazaru, buvo tariamai aptikta grupė diversantų. Sulaikant juos per susišaudymą, žuvo vienas FST pareigūnas.  Taip pat pranešama, kad kitą naktį į rugpjūčio 8-ąją esą Ukrainos gynybos misterijos specialiosios pajėgos mėgino surengti du diversinių teroristinių grupių įsiveržimus, tačiau jiems sutrukdė Rusijos FST ir su ja bendradarbiaujančių žinybų jėgos padaliniai. Pasak FST, įsiveržimą mėginta užmaskuoti masiniu apšaudymu iš gretimos valstybės ir Ukrainos šarvuotųjų ginkluotųjų pajėgų pusės.

Ukrainos valdžios atstovų teigimu, tokie kaltinimai – prasimanymai, kuriais mėginama eskaluoti konfliktą.

Ukrainos generalinio štabo nuomone, jokio apšaudymo nebuvo – Pietų Ukrainoje šalies kariuomenė paprasčiausiai vykdė planuotas karines pratybas.

„Kad toliau kaitintų konfliktą, V.Putinas nusprendė surengti pigų vaidinimą“, – komentavo Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos pirmininkas Oleksandras Turčinovas.  Ukrainos ambasadorius prie Europos Sąjungos Dmytro Kuleba socialiniame tinkle „Facebook“ rašė, jog „Rusija aktyviai kuria pasakojimus, kad pateisintų karą“.

Priminsime, kad Rusija Krymą aneksavo 2014 m. Nuo tada pačiame Kryme situacija buvo palyginti rami. Tačiau Rytų Ukrainoje mūšiuose tarp Rusijos kariuomenės remiamų separatistų ir Ukrainos pajėgų nuo tada žuvo daugiau nei 9,5 tūkst. žmonių.

Analitikai perspėja, kad konfliktas po pastarosios savaitės įvykių gali vėl įsiliepsnoti. „Įvykiai klostosi pagal gana blogą scenarijų. Situacija Rytų Ukrainoje gali eskaluotis, o tai yra labai pavojinga“, – teigė Maskvos politinių technologijų centro vadovo padėjėjas Aleksejus Makarkinas

Visą savaitraščio “Veidas” numerį rasite ČIA

"Scanpix" nuotr.

Po Krymo užgrobimo, kurį įvykdė Rusija, jau praėjo daugiau nei dveji metai. Maskva aktyviai įveda „savo tvarką“ pusiasalyje. Nenuostabu, jog esminis šios „tvarkos“ bruožas – valdančiojo kurso ir įvykdytos aneksijos oponentų persekiojimas. Krymas tapo viena problemiškiausių teritorijų Rusijoje, žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos. Iš čia persekiojamų etninių ir socialinių grupių ypač išsiskiria Krymo totorių atvejis.

Viktoras Denisenko, geopolitika.lt

Situacijos sudėtingumą galima suprasti, pažiūrėjus į ją plačiau. Krymo totoriai nepriėmė pusiasalio užgrobimo fakto. Daugumos jų reakcija į Rusijos veiksmus buvo griežtai neigiama. Čia verta prisiminti ir istorinę traumą. 1944 metų gegužės mėnesį Krymo totoriai buvo deportuoti iš savo namų Kryme, t.y. buvo priversti palikti savo etnines žemes. Deportacijos priežastimi oficialiai nurodytas kaltinimas šią etninę grupę „kolaboravus su naciais“. Nors pačioje Sovietų Sąjungoje Krymo totorių deportacija pasmerkta kaip neteisėta dar 1969 metais, formalus draudimas grįžti į Krymą totoriams galiojo iki 1974 metų. Vėliau sugrįžimui irgi buvo bandoma užkirsti kelią, tad realus šios etninės grupės grįžimas į Krymą prasidėjo tik paskutiniais Sovietų Sąjungos gyvavimo metais.

Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.

Suprantama, kad totorių sugrįžimas į pusiasalį tapo probleminiu reiškiniu tiek iš istorinės, tiek iš praktinės perspektyvos (į deportuotų totorių žemes 1944 metais buvo perkeliami kolūkiečiai iš Rusijos ir Ukrainos). Situaciją kiek švelnino tai, jog Krymas tuo metu jau buvo Ukrainos, o ne Rusijos jurisdikcijoje. Kijevui, skirtingai nei Maskvai, Krymo totoriai neturėjo istorinių priekaištų.

Tačiau Krymo totorių tema po Maskvos įvykdytos šio pusiasalio aneksijos paaštrėjo ne vien dėl istorinių priežasčių. Ši etninė grupė trukdo Maskvos puoselėjamam „rusiško Krymo“ mitui. Be to, totorių bendruomenė yra gerai organizuota ir palaiko proukrainietišką poziciją. Vertinant aktyviuosius Maskvos veiksmus, tampa akivaizdu, jog Kremlius siekia užčiaupti Krymo totorių bendruomenę, pavergti ją.

Rusijos represijos, nukreiptos prieš Krymo totorius, išryškėjo jau pirmais aneksijos metais. 2014 metų gegužės pradžioje Krymo totorių lyderis Mustafa Džemelijevas, grįždamas iš kelionės, nebuvo įleistas į Krymą. Vėliau paaiškėjo, jog įvažiavimas „į Rusijos teritoriją“ jam buvo uždraustas dėl jo neva keliamo pavojaus „nacionaliniam saugumui“. Po dviejų mėnesių istorija pasikartojo: atgal į Krymą nebuvo įleistas namo grįžtantis totorių Medžliso pirmininkas Rafatas Čiubarovas.

Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą.

Pažymima, kad yra persekiojami ir aktyvūs Krymo totorių bendruomenės nariai, pasilikę pusiasalyje. Teisėsaugos organai dažniausiai siekia inkriminuoti jiems ekstremistinės ar teroristinės veiklos organizavimą. Be to, yra draudžiami bendruomenės rengiami mitingai ir kitos masinės akcijos, tarp jų – ir atminimo renginiai deportacijos metinėms paminėti.

Maskvos dėmesio neišvengė ir Krymo totorių žiniasklaidos priemonės. Garsiausiu atveju tapo Krymo totorių televizijos kanalo ATR, transliavusio savo laidas pusiasalyje, uždarymas. Kanalas nutraukė veiklą 2015 metų balandžio 1 d., nes nesugebėjo gauti rusiškos licencijos. Tų pačių metų birželio viduryje televizijos kanalas atnaujino savo transliacijas iš Kijevo, tačiau Kryme jį gali matyti tik kai kurie palydovinės televizijos vartotojai.

Dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.

Nėra didesnių abejonių, kad Maskva sieks išspręsti „Krymo totorių klausimą“ jai įprastomis priemonėmis. Šių metų balandžio 12 d., komentuodamas situaciją minėtame ATR televizijos kanale, politikos apžvalgininkas Geidaras Džamalis pareiškė, jog prieš Krymo totorius gali būti rengiama didelė provokacija. Jis mano, kad pusiasalyje gali pasikartoti įvykiai, analogiški 2005 metų spalio mėnesį Kabardoje-Balkarijoje įvykusiam „Nalčiko sukilimui“, kai, pasak G.Džemalio, buvo išprovokuoti musulmonų ir jėgos struktūrų susirėmimai. Apžvalgininko teigimu, dabar panašų planą galvojama pritaikyti ir Kryme, kad galima būtų pateisinti represijas, vykdomas prieš vietinius totorius.

Būtina paminėti ir tai, kad balandžio 13 d. Krymo prokuratūros sprendimu buvo sustabdyta Krymo totorių savivaldos organo – Medžliso – veikla. Šis sprendimas oficialiai argumentuojamas kova su ekstremizmu.

Medžliso veiklos nutraukimas, kaip ir kiti Krymo totorių bendruomenės teisių ir laisvių pažeidimai, sulaukė aštrios pasaulio reakcijos. Šį sprendimą sukritikavo Europos Taryba. Jos pirmininkas Thorbjornas Jaglandas pareiškė, jog „Medžliso veikla Kryme turi būti tęsiama“. Represinius veiksmus prieš šią Krymo totorių savivaldos organizaciją pasmerkė ir Europos Sąjunga, pareiškusi, kad tai yra „ataka prieš Krymo totorių teises“. Gana emocingai šiuo klausimu pasisakė ir Ukrainos prezidentas Petro Porošenka, palyginęs minėtą draudimą su stalinistinės politikos atgaivinimu.

Tačiau Maskva, nesunku nuspėti, ignoruoja tarptautinės bendruomenės pasipiktinimą. Krymo totorių persekiojimas atitinka jos strategiją, kuria siekiama įteisinti Krymo aneksiją ir pašalinti visus trikdžius, keliančius grėsmę oficialiai rusiškai „Krymo susigrąžinimo“ versijai. Tam Kremlius ne tik persekioja nepriklausomas Krymo totorių organizacijas, bet ir kuria vietoje jų savas – marionetines, prorusiškas. Tiesa, šios naujos organizacijos, pasak Medžliso nario Kurultajaus Ali Ozenbašo, totoriai nepripažįsta ir nepalaiko. Tokių organizacijų steigimas atspindi Maskvos jau seniai įvaldytą propagandinių iliuzijų kūrimo taktiką, kuria buvo paremta ir hibridinė agresija prieš Ukrainą.

Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones.

Krymo totorių teisių pažeidimą aneksuotame Kryme fiksuoja ir pripažįsta skirtingos tarptautinės organizacijos – tokios kaip ESBO, Jungtinės Tautos ir pan. Apie šiuos pažeidimus taip pat kalba žmogaus teisių ekspertai iš „Amnesty International“ ir „Human Rights Watch“. Kartu pripažįstama, jog Krymo totoriai yra ne vienintelė grupė žmonių, kurių teisės atsidūrusios pavojuje, – tai tik dalis bendros problemos, susijusios su žmogaus teisių ir laisvių situacija užgrobtame pusiasalyje. Šią problemą stiprina ir tai, jog informacija apie pažeidimus sunkiai skinasi kelią į viešumą. Maskva ir dabartinės vietinės Krymo valdžios struktūros stengiasi nutylėti ir paslėpti žinias apie vykdomas represines priemones. Pažymima, kad šiuo metu pusiasalyje nuolat veikia tik viena žmogaus teisių pažeidimus fiksuojanti organizacija – tai Krymo žmogaus teisių misija.

Deja, šiandien nėra tokios jėgos, kuri galėtų apsaugoti Krymo totorius (ir kitus pusiasalio gyventojus) nuo Rusijos represinės sistemos. Atsižvelgiant į tai, galima prognozuoti, kad totorių organizacijos bandys perkelti savo veiklą iš Krymo į palankesnę geopolitinę terpę. Straipsnyje minėtas Krymo totorių Medžlisas greičiausiai bus priverstas „emigruoti“ iš aneksuoto Krymo į Ukrainą. Faktiškai, praėjus šešiems dešimtmečiams po pirmosios deportacijos, Krymo totoriai ir vėl yra vejami iš savo gimtosios žemės.

Sraipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje geopolitika.lt 2016 m. balandžio 20 d.

Filmas “Chaitarma” apie totorių deportaciją:

Paviešinti krizinių pokalbių protokolai rodo, kad prieš dvejus metus ES didžiosios valstybės ir JAV ragino Kijevą nesipriešinti Rusijos invazijai į Krymą, rašo “euobserver”.

Ukrainos Rados nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto paviešintose protokoluose – istorinės 2014 m. vasario 28 d. Ukrainos nacionalinio saugumo ir gynybos tarybos susitikimo akimirkos.

Tarybai vadovavo tuo metu laikinai prezidento pareigas ėjęs Oleksandras Turčinovas. Po Viktoro Janukovyčiaus pabėgimo buvo praėjusi tik savaitė, o Rusijos specialios pajėgos jau buvo perėmusios Krymo vyriausybės kontrolę.

O.Turčinovas norėjo paskelbti karo stovį ir atsikovoti Krymą. Tačiau ministrai ir kiti susitikimo dalyviai teigė, kad Ukraina viena, be Vakarų pagalbos, to nepajėgs padaryti.

Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį.

“Mes nepasiruošę plataus masto karui. Mums reikia laiko, mums reikia pagalbos. Mums reikia griežtos pasaulio, tarptautinės bendruomenės reakcijos. Aš kalbėsiu atvirai. Šiandien mes neturime armijos. Ji buvo sistematiškai naikinama Janukovyčiaus ir jo aplinkos”, – teigė gynybos ministras Ihoris Teniuchas. Jis pridūrė, kad Ukraina gali mobilizuoti tik 5 tūkst. karių, o Rusija Ukrainos rytiniame pasienyje vykdo pratybas, kuriose dalyvauja 38 tūkst. karių, šarvuota technika, aviacija ir laivynas.

“Tai ne tik jėgos demonstravimas, tai tikras pasirengimas invazijai į mūsų teritoriją”, – kalbėjo ministras.

Kiti ministrai antrino, kad nereikia tikėtis, jog Krymo gyventojai priešinsis Rusijai. Pasak jų, dėl to kalta Rusijos propaganda, kuri įteigė, kad Kijevo fašistai ateina žudyti rusakalbių. Be to, esą Rusijos žvalgyba ne vienerius metus vykdė ardomąją veiklą Kryme.

Dieną prieš Tarybos posėdį premjeru tapęs Arsenijus Jaceniukas O.Turčinovui teigė, kad šalis neturi pinigų karui, nes V.Janukovyčius viską pavogė.

“Mūsų ižde visiškai neliko pinigų”, – teigė jis.

Neseniai iš kalėjimo išėjusi buvusi premjerė Julija Tymošenko pareiškė, kad jei Ukraina pasiųs armiją į Krymą, kils panika.

“Ar galite įsivaizduoti, kas nutiks šalyje, kai tankai ir šarvuočiai išvažiuos į gatves? Tai iššauks masinę paniką. Žmonės masiškai paliks šalį”, – kalbėjo politikė.

JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas.

A.Jaceniukas pranešė, kad JAV 6-asis laivynas atitraukė 2 karinius laivus, kurie buvo Juodojoje jūroje, ir tai esą buvo aiškus Vakarų ženklas. Paklaustas, ar NATO “bijo” padėti Ukrainai, premjeras atskakė: “Dabartinėse sąlygos, aiškiai.”

“Nemanau, kad kokia šalis, tarp jų ir Budapešto memorandumo dalyvės, norės padėti Ukrainai”, – teigė A.Jaceniukas, kalbėdamas apie 1994 m. pasirašytą sutartį, pagal kurią Prancūzija, Didžioji Britanija ir JAV pažadėjo saugoti Ukrainos teritorinį vientisumą mainais į jos atiduotą branduolinį ginklą.

Premjeras pridūrė, kad Vakarai nori išvengti “karinio konflikto su Rusija Europos viduryje… mes turime susidoroti patys.” A.Jaceniukas taip pat pažymėjo, kad jei Ukraina paskelbs karos stovį, Rusija tai priims, kaip karo jai paskelbimą.

J.Tymošenko priminė, kad Krymo scenarijus atitinka Rusijos agresiją prieš Gruziją 2008-aisiais. Esą Gruzijos prezidentas Michailas Saakašvilis irgi tikėjosi, kad JAV bei NATO jam padės, bet taip neįvyko.

“Jis (Rusijos vadovas Vladimiras Putinas – red. past.)  tik ir laukia, kad jam duotume priežastį. Prisimenate, kaip Saakašvilis prarijo jo jauką ir pralaimėjo? – kalbėjo J.Tymošenko.

Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų.

Jai pritarė tuometinis Ukrainos žvalgybos vadovas Valentinas Nalvaičenka: “Amerikiečiai ir vokiečiai – visi kalba vienu balsu – prašo mūsų nesiimti jokių veiksmų, nes jų žvalgyba teigia, kad Putinas tuo pasinaudos pradėti plataus masto invaziją.”

Susitikimo metu aptartos tokios mintys, kaip kreipimasis į JT Saugumo Tarybą, prašymas Vakarų finansinės paramos ir raginimai ukrainiečiams užsienyje protestuoti prie Rusijos ambasadų visame pasaulyje.

“Mes turime tapti taikingiausia tauta planetoje, elgtis kaip taikos balandžiai”, – teigė J.Tymošenko.

O.Turčinovas atsakė: “Tikrai siūlote nieko nedaryti?”

Visą originalų straipsnį skaitykite čia

Scanpix

Tebeaidint šūviams Rytų Ukrainoje, prieš daugiau nei metus Rusijos aneksuotas Krymas pamažu grimzta į ramią užmarštį: net drąsiausi optimistai nebedrįsta svajoti, kad šiandieninė padėtis greitai gali pasikeisti. Bet savąją kovą regione dar priversti kovoti Krymo totoriai, kurių laisvę iš lėto smaugia naujieji pusiasalio šeimininkai.

Rusijos ir Krymo totorių konfliktai nėra naujiena istorijos tėkmėje. Būtent Rusijos imperatorė Jekaterina II panaikino tris šimtmečius gyvavusią Osmanų imperijos vasalinę valstybėlę – Krymo chanatą ir pradėjo šio itin vaizdingo ir ypatingą geografinę vietą užimančio pusiasalio rusifikaciją. Daugelis vietinių totorių buvo priversti pasitraukti į Turkiją. Rusijos revoliucijos kovų įkarštyje Krymas buvo tapęs vienu karščiausių bolševikų ir baltagvardiečių kovos taškų, ir vietiniai totoriai jau tada pateko į Vladimiro Lenino nemalonę. „Kryme šiuo metu yra šimtai tūkstančių buržuazijos atstovų. Mes juos paimsime, padalinsime, pavergsime ir suvirškinsime“, – 1920 m. rašė jis.

Tragiškiausias Krymo totorių istorijos puslapis atsivėrė 1944-ųjų gegužės 18-ąją. Stalino, kuris visą pusiasalyje likusią tautinę grupę, kaip kolaboravusią su naciais, paskelbė valstybės priešais, įsakymu visi 230 tūkst. Krymo totorių, arba 44 tūkst. šeimų, buvo ištremta į Centrinę Aziją ir Sibirą. Beveik pusė jų mirė pačios operacijos metu, net nepasiekę jiems numatytų tremties vietų.

Minint ukrainiečių susivienijimo su Rusijos imperija 300 metų jubiliejų, tuometis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas Krymo pusiasalį padovanojo Ukrainai. Tuo metu tai tebuvo simbolinė teritorinė priklausomybė, nes nė vienas reikšmingas sprendimas bet kokiu atveju neapsieidavo be Maskvos įsikišimo, tačiau situacija pasikeitė žlugus SSRS, kai Krymas ir liko jau nepriklausomos Ukrainos sudėtyje. Tiesa, 1991-aisiais buvo surengtas referendumas dėl Autonominės Krymo respublikos sukūrimo, kuriame 94 proc. pusiasalio gyventojų pasisakė „už“.

„Perestroikos“ atlydžio metais Krymo totoriams, tikriesiems pusiasalio gyventojams, pagaliau buvo leista sugrįžti į gimtąsias žemes. Daugelis taip ir padarė. Net ir atradę užimtus savo namus, totoriai vis gausiau kėlėsi atgal į Krymą. 2001 m. Ukrainos gyventojų surašymo duomenimis, pusiasalyje gyveno 245 tūkst. totorių. Dabar jų suskaičiuojama apie 300 tūkst., arba per 13 proc. šiandienino Krymo gyventojų.

Nepriklausomos Ukrainos ir totorių santykiai toli gražu nebuvo rožėmis kloti. Prieš keletą metų daugiau nei 4 tūkst. totorių pasirašė kreipimąsi į Jungtines Tautas, kuriame buvo pabrėžiama, kad Ukraina neatkuria deportacijų metu prarastų teisių į turtą, pašalino Krymo totorių kalbą iš viešosios erdvės, skundžiamasi nelygybe teismuose, ieškant darbo, problemomis švietimo srityje. Be to, Ukrainos valdžia totorius prilygino kitiems iškeldintiems gyventojams – vokiečiams, graikams, armėnams, nors patys totoriai save laiko vietiniais gyventojais. O tai yra kita tarptautinės teisės kategorija: tokį statusą Krymo totoriams Ukrainos Rada suteikė jau tik praradusi Krymą.

Tačiau totorių padėtis dar labiau pablogėjo po pernai kovą įvykdytos pusiasalio aneksijos. Iškart po jos Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas pareiškė, kad Rusija privalo atlikti visus būtinus politinius ir teisinius veiksmus, reikalingus užbaigti Krymo totorių reabilitacijai ir atkurti jų teisėms. „Gerbiame visų Kryme gyvenančių tautybių žmones“, – pabrėžė Rusijos vadovas.

Dar iki „referendumo“ dėl prisijungimo prie Rusijos V.Putinas ir Krymo totorių lyderis Mustafa Džamilevas valandą kalbėjosi telefonu, o totorius viena po kitos lankė įvairios delegacijos iš Rusijos. Tačiau jau netrukus V.Putino pažadai ir veiksmai pradėjo gerokai skirtis.

Krymo totoriai ignoravo regiono aneksiją įteisinantį referendumą. Nors oficialioji Maskva pranešė, kad jame dalyvavo 83 proc. vietos totorių, jų lyderiai pateikia visai kitokius skaičius. Pasak M.Džemilevo, balsavime dalyvavo daugiausiai trečdalis. Totoriai praktiškai nedalyvavo ir rugsėjį vykusiuose regioniniuose bei savivaldos rinkimuose.

Rusijos atsako ilgai laukti nereikėjo. Krymo totorių savivaldos organo „Mejlis“, ant kurio būstinės Simferopolyje iki pat rugsėjo plevėsavo Ukrainos, o ne Rusijos vėliava, vadovui Refatai Chubarovui ir minėtam M.Džemilevui naujoji valdžia penkeriems metams uždraudė įvažiuoti į Krymą. Dabar jie prieš savo valią gyvena Kijeve. Abiem uždrausta atvykti dėl „ekstremistinio elgesio“. R.Chubarovas apskundė šį sprendimą Strasbūro žmogaus teisių teismui, tačiau naudos iš to nėra daug.

2014-ųjų gegužės 18-ąją naujoji pusiasalio valdžia uždraudė Simferopolio centre minėti 70-ąsias Krymo totorių deportacijos iš gimtinės metines. Tą dieną totoriai paprastai minėdavo itin vieningai ir gausiai. Draudimas įvestas dėl esą pavojingo renginio pobūdžio.

Naujoji Rusijos valdžia uždraudė daugelį totorių knygų, tarp kurių pateko ir rusiškas Korano vertimas. Jos įvardytos kaip „religinis ekstremizmas“. Tarp neleistinų raštų pateko ir M.Džemilevo, kuris kaip disidentas daugelį metų praleido sovietiniuose lageriuose, knygos. Netrukus smogta ir nepriklausomai totorių žiniasklaidai: uždaryta naujienų agentūra QHA, laikraštis „Avdet“, žurnalas „Yildiz“, net ir vaikams skirtas leidinys „Armanchikh“. O šių metų balandį po ilgo spaudimo galiausiai uždaryta ir vienintelė nepriklausoma totorių televizija ATR, kuri vienintelė regione atvirai kritikavo Rusijos įvykdytą aneksiją ir nepalankiai vertino naująją pusiasalio valdžią.

Kaip ir kiti vietiniai žiniasklaidos kanalai, ATR privalėjo kreiptis į Rusijos institucijas, kad gautų licenciją. Kaip sakė televizijos įkūrėjas Lenuras Isliamovas, keturi televizijos prašymai pratęsti licenciją buvo atmesti dėl įvairių techninių priežasčių. „Mums nesuteikė licencijos, nes nė vienas pareigūnas negali garantuoti, kad eteryje neparaginsime žmonių kažką daryti“, – sakė L.Isliamovas, prilygindamas šį sprendimą deportacijai.

Krymo vadovas Sergejus Aksionovas į tai atšovė, kad televizija sąmoningai pateikė dokumentus su klaidomis, siekdama išprovokuoti konfliktą.

Rusijai okupavus Krymą, prasidėjo ir paslaptingi totorių aktyvistų dingimai bei žudymai. Pernai kovą buvo areštuotas ir po dviejų savaičių rastas nužudytas Rešatas Ametovas, gegužę be žinios dingo Leonidas Koržas, Seiranas Zinedinovas ir Timuras Šaimardanovas, rugsėjį specialiosios tarnybos sulaikė Islyama Džeparovą bei Džebdetą Islyamovą ir išgabeno nežinoma kryptimi. Nei šių žmonių, nei pagrobėjų niekam nepavyko surasti. Iš viso per daugiau nei metus be žinios dingo keturiolika Krymo totorių, ir šie dingimai nesulaukė jokio teisėsaugos dėmesio.

R.Chubarovas yra sakęs, kad Maskva greičiausiai mėgins pakartoti Čečėnijos scenarijų ir Kryme – bandys tarp totorių surasti antrąjį Ramzaną Kadyrovą, kuris galėtų prižiūrėti savo neramius tautiečius naudodamas jėgą arba pasitelkdamas pinigus ir taip užtikrinti jų lojalumą.
Europos Sąjungos žmogaus teisių komisaras Nilas Muižniekas, apsilankęs Kryme 2014 m. rugsėjį, savo ataskaitoje pabrėžia, kad totorių mečetės, mokyklos, bendruomenės centrai, net privatūs namai be jokių priežasčių buvo apieškoti Vidaus reikalų ministerijos pareigūnų, siekiant rasti „ekstremistinių apraiškų“. Rusijos saugumas darė kratas totorių politinių, visuomeninių veikėjų, verslininkų namuose ir biuruose. Daugelis jų paliko pusiasalį – išvyko į Turkiją arba Ukrainą.

Maskvoje buvo pasigirdę siūlymų ir „deturkifikuoti“ Krymą, pakeičiant pusiasalio ir pagrindinių miestų pavadinimus graikiškais. Krymas taptų Taurida, Kerchas – Pantikapajonu ir pan. Kaip pabrėžia Rusijos opozicijos veikėjas istorikas Vladimiras Ryžkovas, Krymas šiandien tapo rimčiausio etninio konflikto Rusijoje vieta. Pasak jo, tokia vieta yra ne Čečėnija ar imigrantų gausiai apgyvendinti Maskvos ir Sankt Peterburgo priemiesčiai, bet būtent Krymas, kuriame gyvenantys totoriai turi ilgas nesmurtinio pasipriešinimo tradicijas. Dar 1969-aisiais penki totorių disidentai Maskvoje iškėlė plakatus, reikalaudami jų tautiečiams leisti sugrįžti į gimtinę. Jiems pavyko išstovėti nesulaikytiems septynias minutes – gana įspūdingas rezultatas to laikmečio totalitarinės sistemos forposte.

Geriausiai šiandieninę Krymo padėtį iliustruoja šių metų sausį paskelbtas „Freedom House“ įvertinimas, kuriame regiono laisvės indeksas vertinamas šešiais su puse iš septynių galimų balų, kai vienetas yra aukščiausias įvertinimas, o septynetas – žemiausias.

Krymo totoriai kol kas turi tik vieną užtarėją – jų teisių klausimą nuolat primenančią Turkiją. Užsienio reikalų ministras  Mevlutas Cavusoglu, balandį viešėdamas Vilniuje, pasmerkė totorių persekiojimą ir žadėjo į Krymą siųsti stebėjimo misiją. „Situacija Kryme  nepriimtina. Krymo žmonės ir ypač Krymo totoriai yra persekiojami, o jų teisės pažeidžiamos“, – sakė ministras, pabrėždamas, kad Turkija, nors ir neprisidėjusi prie ES sankcijų Rusijai, niekada nepripažins aneksuoto Krymo Rusijai. Po aneksijos keli tūkstančiai Krymo totorių persikėlė gyventi į šią kultūriškai giminingą valstybę.

Tačiau dauguma Krymo totorių dar kartą palikti savo gimtųjų kraštų neplanuoja ir žada pasilikti, net jei naujoji administracija mėgins sudaryti jiems vis labiau nepakeliamas sąlygas. Savo kalboje Europos Parlamente R.Chubarovas pabrėžė raginantis visus totorius likti Kryme ir kovoti dėl savo teisių. „Po 2014-ųjų balandžio mes neatmetame jokių Rusijos veiksmų galimybės, net ir ištisų tautų deportacijos“, – pripažino iš užsienio Krymo totorių savivaldos organui „Mejlis“ priverstas vadovauti R.Chubarovas.

O galimybių langas Kryme beveik uždarytas. Po Rusijos aneksijos visi, kurie neišreiškė noro būti užsieniečiais, automatiškai gavo Rusijos pasus. Per tą mėnesį naujosios tėvynės paso atsisakė apie 3 tūkst. žmonių, tarp kurių ir nemaža dalis totorių. Jie turi užsieniečio statusą, todėl jiems reikalingi leidimai gyventi, pradėti verslą, jie neturi teisės į nemokamą vaikų mokslą ar medicinos apsaugą. Krymo valdžia gali nesunkiai juos deportuoti už menkiausią pažeidimą. Na, o visi kiti neišvengiamai tapo naujosios tėvynės piliečiais.

Du karus Čečėnijoje kariavusi Rusija žino neišspręstų vidinių tautinių konfliktų kainą: jie ne tik keičia prezidentus, bet ir buvo viena pagrindinių SSRS žlugimo priežasčių. O to juk šitaip gailisi šiandieninis Rusijos politinis elitas. Todėl Krymo totorių laukia dar vienas nelengvas jų istorijos etapas.

Dovaidas Pabiržis

Krymo totoriai

Tiurkų tautų grupei priklausanti tauta, musulmonai sunitai. Kalba Krymo totorių kalba.

Kaip tauta susiformavo Krymo chanato laikais, XV–XVIII a.

1783 m. Krymo chanatą prisijungė Rusijos imperija, prasidėjo regiono rusifikacija, daugelis vietinių totorių išvyko į Turkiją.

Po ilgų bolševikų ir baltagvardiečių kovų Krymas tapo SSRS dalimi. Jau netrukus vykdant kolektyvizaciją kilo badas, per kurį žuvo 100 tūkst. totorių.

1944 m. Krymo totoriai buvo apkaltinti kolaboravimu su naciais ir 1944 m. gegužės 18-ąją per kelias dienas ištremti iš pusiasalio. Apie 40 proc. Krymo totorių per operaciją žuvo.

„Perestroikos“ laikais totoriams leista sugrįžti, per paskutinius XX a. dešimtmečius į gimtinę parvyko apie 250 tūkst. totorių.

2014 m. kovą Krymo pusiasalį aneksavo Rusija.

Šią savaitę Rusijoje džiugiai, o Ukrainoje su kartėliu prisimenamas lygiai prieš metus Rusijos glėbin iš Ukrainos kontrolės išslydęs Krymas. Pačiame pusiasalyje, kaip ir Maskvoje, ši sukaktis pažymima su fejerverkais, o Kijeve Ukrainos prezidentas Petro Porošenka dalija pažadus neatsisakyti savo suverenių teisių į Krymą ir jį anksčiau ar vėliau susigrąžinti.

Ukrainai Krymo praradimas – ne tik skaudus pralaimėjimas, bet ir lūžio taškas, pakurstęs separatistų judėjimą Rytų Ukrainoje, o jau metus besitęsiantis konfliktas ne tik kasdien silpnina Ukrainos ekonomiką, bet ir reikalauja tūkstančių aukų. Maskvai Krymo prisijungimas – principinė pergalė, gerokai padidinusi prezidento Vladimiro Putino populiarumą namuose, tačiau šis „malonumas“ – gana brangus. Viena vertus, sunku išmatuoti ekonominę žalą, kurią Rusija jau patyrė dėl Vakarų sankcijų. Iš kitos pusės, Krymo išlaikymas privertė Maskvą į gerokai braškantį šalies biudžetą įrašyti naują ir gana ryškią eilutę.

Rusijos finansų ministerijos skaičiavimais, bendra parama Krymui ir Sevastopoliui iš viso sudarė 124,7 mlrd. rublių (1,83 mlrd. eurų), o didžioji šios sumos dalis teko privalomosioms išlaidoms – biudžetininkų atlyginimams, socialinėms išmokoms, įstaigoms išlaikyti, Pensijų fondo biudžeto deficitui padengti. Jei susumuosime dar ir Krymo patirtas išlaidas bei dabar jau Maskvai nesumokėtus mokesčius, bendra Krymo metinė kaina Rusijai yra apie 140 mlrd. rublių (2 mlrd. eurų).

Beje, aneksijos metinių proga pasirodė oficialiai dar nepatvirtinta žinia, jog Rusijos valdžia Krymui esą ketina suteikti specialiosios ekonominės zonos statusą, panašų į galiojantį Kaliningrado apskrityje. Tokiu atveju Krymo gyventojai pirmuosius šešerius metus būtų atleisti nuo pajamų bei nekilnojamojo turto mokesčių, o ateinančius 49 metus čia veiktų specialus fiskalinis režimas.

Henry Kissingeris yra visų laikų bene garsiausias ir daugiausiai kontroversiškų vertinimų sulaukiantis JAV valstybės sekretorius. Perkopęs devintąją dešimtį, jis vis dar konsultuoja JAV prezidentus, jų patarėjus ir valstybės sekretorius.

Pristatydamas savo jau septynioliktą knygą nekukliu pavadinimu „Pasaulio tvarka“, 91-erių Henry Kissingeris, duodamas interviu gimtosios Vokietijos savaitraščiui „Der Spiegel“, samprotauja apie šių laikų krizes, pradedant Sirija ir baigiant Ukraina.

SPIEGEL: Pone Kissingeri, kai žvelgiame į šiandienos pasaulį, atrodo, kad jis sujauktas labiau nei kada nors – karai, katastrofos, chaosas. Ar pasaulyje tikrai tvyro didesnė netvarka nei kada nors anksčiau?

H.K.: Atrodo, kad taip. Chaosas kyla iš grėsmės, kurią kelia masinio naikinimo ginklai ir terorizmas be sienų. Atsirado ir nevaldomų teritorijų fenomenas. Libijoje pamatėme, kad nevaldoma teritorija daro didžiulę įtaką suirutei pasaulyje. Kyla grėsmė valstybei kaip vienetui – ne visur, žinoma, bet daug kur. Kita vertus, paradoksas, bet pirmą kartą apskritai galime kalbėti apie kokią nors pasaulio tvarką.

SPIEGEL: Ką turite omenyje?

H.K.: Didžiąją istorijos dalį pasaulio tvarka reiškė regioninę tvarką. Dabar pirmą kartą vienos pasaulio dalys gali sąveikauti su visomis kitomis. Tai reiškia naujos globalios tvarkos būtinybę. Bet nėra universalių visiems priimtinų taisyklių. Egzistuoja Kinijos, islamo, Vakarų, kažkuria prasme – ir Rusijos požiūriai. Ir tie požiūriai ne visada suderinami.

SPIEGEL: Savo naujojoje knygoje jūs kaip pasaulio tvarkos atskaitos tašką ne kartą nurodote 1648 m. Vestfalijos taikos sutartį, kuria pasibaigė Trisdešimties metų karas. Kodėl sutartis, pasirašyta prieš 350 metų, vis dar aktuali šiandien?

H.K.: Ši sutartis buvo pasirašyta po to, kai dėl karų, ligų ir bado išmirė ketvirtis visų Centrinės Europos gyventojų. Sutartis rėmėsi būtinybe susitarti tarpusavyje, o ne kokia nors pranašesne morale. Nepriklausomos tautos nusprendė nesikišti į viena kitos reikalus. Jos sukūrė galios balansą, kurio taip stinga dabar.

SPIEGEL: Ar mums reikia dar vieno Trisdešimties metų karo, kad būtų sukurta nauja pasaulio tvarka?

H.G.: Geras klausimas. Kas kuria pasaulio tvarką – chaosas ar įžvalgumas? Branduolinių ginklų plitimas, klimato kaitos pavojus ir terorizmas – jau pakankamas pagrindas sukurti bendrą valstybių darbotvarkę. Taigi norėčiau tikėti, kad galime būti pakankamai išmintingi nepradėti naujo Trisdešimties metų karo.

SPIEGEL: Pakalbėkime apie konkretų pavyzdį: kaip Vakarai turėtų reaguoti į Krymo aneksiją? Ar nebijote, kad sienos ir ateityje nebus neginčijamos?

H.G.: Krymas yra simptomas, o ne priežastis. Be to, Krymas yra ypatingas atvejis: Ukraina ilgą laiką buvo Rusijos dalis. Negalima priimti kaip savaime suprantamo dalyko, kai viena valstybė tiesiog pakeičia sienas ir pasiima gabalą kitos valstybės. Bet jei Vakarai būtų sąžiningi patys sau, turėtų pripažinti, kad šioje srityje buvo padaryta klaidų. Krymo aneksija nebuvo žingsnis pasaulio užkariavimo link. Tai nebuvo Hitleris, besiveržiantis į Čekoslovakiją.

SPIEGEL: Kas tuomet tai buvo?

H.K.: Putinas išleido milijardus JAV dolerių Sočio žiemos olimpinėms žaidynėms, kuriomis mėginta parodyti, kad Rusija yra progresyvi valstybė, savo kultūra susijusi su Vakarais ir, galimas daiktas, nori būti jų dalimi. Nėra jokios logikos vos po savaitės paimti Krymą ir pradėti karą su Ukraina. Taigi reikia savęs paklausti, kodėl taip nutiko.

SPIEGEL: Jūs sakote, kad Vakarai mažų mažiausiai atsakingi už situacijos eskalavimą?

H.K.: Būtent. Europa ir Amerika nesuvokė įvykių reikšmės, pradedant derybomis dėl Ukrainos ekonominių santykių su Europos Sąjunga, baigiant demonstracijomis Kijeve. Apie visa tai reikėjo kalbėtis su Rusija. Bet tai nereiškia, kad Rusijos atsakas buvo tinkamas.

SPIEGEL: Atrodo, puikiai suprantate Putiną. Bet argi jis nedaro būtent to, dėl ko jūs įspėjate, – nekuria chaoso Rytų Ukrainoje ir negrasina šalies suverenumui?

H.K.: Žinoma, bet Ukrainos reikšmė Rusijai visuomet buvo ypatinga. Buvo klaida to nesuprasti. (…)

SPIEGEL: Bet argi Rusija, aneksuodama Krymą, pati neprivertė ES ir JAV imtis sankcijų?

H.K.: Pirma, Vakarai negalėjo priimti šios aneksijos, ir tam tikros atsakomosios priemonės buvo neišvengiamos. Bet niekas Vakaruose nepasiūlė jokių konkrečių priemonių Krymui

atgauti. Niekas nenori kariauti dėl Rytų Ukrainos, bet juk tai ne priežastis pripažinti Krymo aneksiją. (…)

SPIEGEL: Tai geriausia – nutraukti sankcijas be jokių nuolaidų iš Rusijos pusės?

H.K.: Ne. Bet sankcijos kelia labai daug klausimų. (…) Viena vertus, svarbu, kad Ukraina išliktų nepriklausoma ir išsaugotų teisę savo nuožiūra jungtis prie ekonominių ir komercinių sąjungų. Bet nemanau, kad egzistuoja koks nors gamtos dėsnis, pagal kurį kiekviena valstybė gali tapti NATO sąjungininke. Ir jūs, ir aš žinome, kad NATO niekada nebus vieninga balsuodama dėl Ukrainos įstojimo.

SPIEGEL: Bet juk negalime ukrainiečiams pasakyti, kad jie nėra laisvi apsispręsti dėl savo ateities.

H.K.: Kodėl ne?

SPIEGEL: Kalbate lyg kokia supergalybė, įpratusi, kad viskas būtų pagal ją.

H.K.: Ne, JAV negali nurodinėti ir net neturėtų bandyti to daryti. Bet NATO klausimu JAV turi balso teisę priimant sprendimus, kurie gali būti priimami tik vienbalsiai. (…)

SPIEGEL: Savo knygoje rašote, kad tarptautinė tvarka turi būti „užauginta, o ne įvesta“. Ką tuo norite pasakyti?

H.K.: Kad mes, amerikiečiai, būsime svarbiausias veiksnys stiprybės ir vertybių atžvilgiu. Supergalybe tampama būnant stipriam, bet kartu ir išmintingam bei toliaregiškam. Tačiau nė viena valstybė nėra tiek stipri ar išmintinga, kad viena pati sukurtų pasaulio tvarką. (…) Mes manome, kad pasaulio tvarką galima sukurti pasitelkiant karinius veiksmus. Europa tokio įsitikinimo neturi. (…)

SPIEGEL: Ar šiuo metu ne pats svarbiausias dalykas turėtų būti pagalba kenčiantiems Irako ir Sirijos civiliams?

H.K.: Pirmiausia nesutinku, kad Sirijos krizę galima interpretuoti kaip negailestingo diktatoriaus veiksmus prieš bejėgę visuomenę. Arba kad ta visuomenė taps demokratiška pašalinus diktatorių. (…) Tai daugiatautis konfliktas. Tai sukilimas prieš seną Artimųjų Rytų tvarką ir tik iš dalies – sukilimas prieš vyriausybę. (…) Pažvelkite į Libiją. Moraliniu požiūriu sprendimas nuversti Muammarą Gaddafi buvo pateisinamas. Tačiau mes nenorėjome užpildyti vakuumo, atsiradusio po jo. Dabar turime kasdien besipliekiančius kovotojus, nevaldomą teritoriją ir ginklų sandėlį Afrikoje. (…) Visą gyvenimą palaikiau aktyvią užsienio politiką, bet reikia žinoti, su kuo bendradarbiauji. Reikia patikimų partnerių, o aš nematau nė vieno, kai kalbama apie Sirijos konfliktą.

SPIEGEL: Kaip ir Vietnamo kare. Ar kartais apgailestaujate dėl agresyvios ten vykdytos politikos?

H.K.: (…) Galiu pasakyti tik tiek, kad aš ir mano kolegos ten veikėme labai apgalvotai. Jei kalbame apie strategines kryptis, tai buvo geriausia, ką galėjome sugalvoti. Ir aš vadovavausi geriausiais savo įsitikinimais.

Juodosios jūros perlu vadinamas Krymas nebespindi taip, kaip anksčiau. Rusijos okupacija ir aneksija smarkiai pakeitė vienus gražiausių Juodosios jūros kurortų: prasidėjus vasaros sezonui tokių poilsiautojų minių kaip prieš metus nematyti.

Tušti paplūdimiai ir viešbučiai, užsidarinėjantys turizmo verslai ir nejaukios nežinios jausmas – taip šiandien gyvena nuo Ukrainos atkirsto pusiasalio gyventojai. Daugelis Krymo kurortuose metų metus besilankančių poilsiautojų skaudama širdimi stebi susiklosčiusią padėtį ir svarsto, kada vėl galės grįžti į mėgstamą kampelį. Bet ar tai nutiks greitai?
“Netikėkite pranešimais, kad čia, Kryme, pilna tankų ir dėl to atostogauti pas mus pavojinga. Mes garantuojame kokybiškas turizmo paslaugas”, – Jekaterinburge balandį vykusiame turizmo forume tikino Jelena Jurčenko, Krymo turizmo ministrė. Tačiau gyventojų reakcijos ir žiniasklaidos pranešimai nuo oficialių atstovų skiriasi kaip diena ir naktis.
“Prieš tai (prieš aneksiją – V.K.) mes turėjome visai neblogai funkcionuojančią valstybę, gyvenimas ėjo sklandžiai, – “The New York Times” kalbėjo 54-erių metų Simferopolio gyventojas Romanas Nikolajevas. – Tačiau per dvi savaites viskas apsivertė, vieną valstybę pakeitė kita. Tai netvarka.”
Neveikiančios institucijos, uždarytos tarptautinių bendrovių atstovybės ar prekybos centrai, niekieno nekontroliuojami ir neprižiūrimi prorusiški “savigynos būriai”, nustatantys savo tvarką ir keliantys grėsmę kiekvienam neįtikusiam piliečiui, – tokioje aplinkoje tenka gyventi nežinomybės kamuojamiems Krymo piliečiams.
Tauridės nacionalinio universiteto Kryme profesorius Vladimiras Kazarinas mano, kad prireiks mažiausiai kelerių metų, kol padėtis pusiasalyje bent kiek stabilizuosis: “Radikalus visko pertvarkymas sukuria vis naujų problemų. Prireiks bent dvejų trejų metų, kad šis chaosas būtų išspręstas, tačiau vis tiek turime gyventi toliau.”
Pagrobimai, paprastų žmonių, aktyvistų bei žurnalistų puldinėjimas ir grasinimai susidoroti, išaugusi korupcija – šie raktiniai žodžiai geriausiai apibūdina šiandienos Krymo kasdienybę.
Ypač didelę grėsmę jaučia įvairios tautinės ir religinės mažumos, pavyzdžiui, šimtmečius čia gyvenantys totoriai. Sudėtinga vidaus ir užsienio politikos situacija nekelia didelio noro rinktis Krymą kaip savo poilsio vietą. Tai patvirtina ir ištuštėję Juodosios jūros paplūdimiai.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m

Kremlius agresyvėja mažėjant piliečių paramai.

1999 metais, vos tik Kremliaus vadovu tapo Vladimiras Putinas, Rusijoje buvo pradėta diegti „suverenios demokratijos“ koncepcija. Ši ideologinė Kremliaus linija buvo pateikiama kaip alternatyva Vakaruose vyraujančiam liberalios demokratijos modeliui. Tačiau, kaip teigia JAV analitikas Raymondas Sondagas, trečiosios V.Putino kadencijos metais jo pagrindinė politinė linija nutolo nuo „suverenios demokratijos“, suprantamos kaip valdžios kontroliuojamas piliečių valdymas, ir pasuko autoritarinio valdymo modelio link. Mokslininko nuomone, septyniasdešimt metų diktatūros sąlygomis gyvenusioje visuomenėje demokratinis valstybės valdymo modelis neįsitvirtino, todėl V.Putinas įžvelgė galimybę dar griežčiau konsoliduoti savo galią.
Teigiama, kad būtent dėl to per trečiąją V.Putino kadenciją Kremliuje sustiprėjo prieš JAV nukreipta retorika, o siekdamas pridengti autoritarizmo apraiškas prezidentas pasirinko tradicionalistinį, socialiai jautraus vadovo vaidmenį.
Nors šis Kremliaus ideologijos posūkis vertinamas įvairiai, dažnai jo veiksmai yra lemiami poreikio iš naujo sustiprinti valdžios galią bei konsoliduoti visuomenės nuomonę. 2013 m. gruodį, praėjus pusantrų metų nuo prezidento rinkimų, V.Putino vertinimas visuomenėje buvo nusiritęs žemiausiai per visą jo prezidentavimo laikotarpį. Nepriklausomo Levados nuomonės tyrimų centro duomenimis, V.Putiną palankiai vertino 61 proc. respondentų, ir tai buvo prasčiausias rezultatas per trylika metų. Įprastai Rusijos vadovui paramą reiškia daugiau nei 70 proc. respondentų, o ekonominio pakilimo laikotarpiu jį palankiai vertinančiųjų buvo net 88 proc.
Pastarųjų metų Rusijos ekonomikos lėtėjimas, krintanti Rusijos rublio vertė bei investuotojų pasitraukimas piliečiams nežada nieko gero, tad jų nusivylimas ekonomine ir socialine gerove vėl sumažino simpatijas V.Putinui. Tad, sociologo Aleksejaus Levinsono teigimu, tikriausiai vėl buvo imtasi taktikos nukreipti piliečių dėmesį nuo vidaus problemų ir sustiprinti jų paramą Kremliaus vykdomai „didžiosios Rusijos“ atkūrimo politikai. „Egzistuoja teorija, kad antrasis Čečėnijos karas 1999 m. padėjo tuo metu nežinomam Putinui iškilti“, – teigia mokslininkas.
Taip pat manoma, kad karas su Gruzija 2008-aisiais padėjo sustiprinti tuomečio prezidento Dmitrijaus Medvedevo pozicijas. Tad, šalia geopolitinių bei ekonominių priežasčių, Kremliaus ekspansionizmas suaktyvėja tada, kai reikia sustiprinti piliečių paramą vykdomai politikai.

Rusai teigiamai reaguoja į Krymo aneksiją

Tai rodo ir prezidento V.Putino reitingai po įvykių Kryme. Kovo viduryje visuomenės nuomonės apklausos agentūros VCIOM atliktas tyrimas parodė, kad Rusijos vadovo populiarumas šoktelėjo net 15 proc., iki 75,7 proc., ir yra didžiausias per pastaruosius penkerius metus. Levados centras pateikia duomenis apie dar didesnę – 80 proc. siekiančią visuomenės paramą. Jo atstovų teigimu, tokį visuomenės nuomonės pokytį lėmė du dalykai: „geras Ukrainos politinės krizės išsprendimas bei pagalba Krymo piliečiams“.
Kitos apklausos šią argumentaciją tik patvirtina: praėjusių metų rugsėjį, dar prieš visus įvykius Ukrainoje, atlikta apklausa parodė, kad 56 proc. apklaustųjų laiko Krymą Rusijos dalimi. O prieš pat priverstinį referendumą Kryme VCIOM atlikta apklausa atskleidė, kad net 92 proc. Rusijos piliečių palaiko Krymo prisijungimą prie Rusijos Federacijos.
Levados tyrimų centro atstovas Denisas Volkovas pabrėžia, esą nors praeityje dauguma rusų priešinosi kariniams veiksmams kitose valstybėse, „taikus“ Krymo užėmimas pasitarnavo, kad V.Putinas užsitikrintų paramą vykdomai Krymo aneksijai. Negana to, 43 proc. Rusijos piliečių Ukrainos valdžios nuvertimą vertino kaip „kruviną perversmą“, o 23 proc. – kaip „civilinį karą“.
Taigi, piliečių nuomone, V.Putino veiksmai buvo būtini, kad būtų sustabdytas galimas kraujo praliejimas įsiplieskiant etniniam konfliktui. „Jei kareiviai nebūtų pasirodę Kryme, įvykiai būtų išsirutulioję į rusų ir totorių pogromus. Nesvarbu, ką manote apie Putiną, tačiau šį kartą jis prisiėmė atsakomybę ir sustabdė beprasmiškas grumtynes Kryme“, – teigia „The Guardian“ cituojamas žurnalistas Aleksandras Železniakas.
Vis dėlto ne tik rusų piliečių sąmonėje tebegyvas revanšizmas, siekiant atsikovoti po Sovietų Sąjungos griūties prarastas teritorijas, lemia tokį požiūrį. Rusijos propagandos nuolat palaikoma „fašizmo šmėklos“ baimė atsispindi piliečių pasisakymuose. „Turime apsaugoti žmones nuo fašizmo, nuo blogio. Mes remiame Putiną“, – teigė Maskvoje vykusiame vyriausybės palaikymo mitinge „Novaja Gazeta“ kalbinamas aktyvistas Dmitrijus Enteo.
Tai, ką dalis politikos apžvalgininkų įvardija kaip projektą „Sovietų Sąjunga 2.0“, iš tiesų primena prieš dvidešimt trejus metus subyrėjusios totalitarinės imperijos laikus. Tiek Krymo, tiek Maskvos gyventojų susibūrimai buvo persmelkti nostalgijos griuvusiai Sovietų Sąjungai. „Kelis dešimtmečius buvome Ukrainos dalis, tačiau mes visada buvome rusiškas miestas. Pamatę, ką prieš kelias savaites Kijeve padarė fašistai, negalėjome likti Ukrainoje“, – teigė Sevastopolio miesto gyventoja Olga Vološanovskaja.
Kaip praneša „The National Post“, visą Kryme vykusio gyventojų referendumo dieną pusiasalyje skambėjo Sovietų Sąjungą šlovinančios dainos, o Rusijos trispalvėmis pasipuošę jauni ir seni gyventojai neslėpė džiaugsmo, kad pagaliau buvo atkurtas „istorinis teisingumas“. Rusų kariuomenės įvedimą vietos gyventojai pasveikino kaip „išvadavimą nuo fašizmo grėsmės“.
Nepaisant to, kad didžioji Rusijos piliečių dalis palaiko Kremliaus veiksmus, keliolikos tūkstančių protestuotojų minia Maskvoje susirinko pasisakyti prieš vykdomą politiką. Žmogaus teisių stebėjimo agentūros “OVDInfo” duomenimis, bent 361 žmogus buvo suimtas. Vienas jų, Michailas Danielas, kaip cituoja „Christian Science Monitor“, teigė: „Yra tam tikrų dalykų, kuriems būtinas visuomenės dėmesys. Rusijos kariuomenės intervencija į suverenios valstybės teritoriją – būtent toks dalykas. Manau, kad per anksti kalbėti apie bet kokią grėsmę rusų tautybės piliečiams Ukrainoje. Tai Rusijos valdžios ambicijų įgyvendinimas.”
Rusijos propaganda aktyviai veikia ir Lietuvoje, todėl apie Lietuvos tautinių mažumų reakciją į įvykius Kryme pasigirdo nevienareikšmių žinių.

ITAR-TASS

Praėjusią savaitę Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas iškilmingoje ir pompastiškoje ceremonijoje paskelbė, kad Krymas tampa Rusijos Federacijos dalimi. Ciniškai ignoruodamas tarptautinės teisės principus, Kremlius okupavo bei neteisėtu referendumu aneksavo Krymo pusiasalį. Kovo 16 dieną įvykęs vadinamasis referendumas, kurio baigtį buvo nesunku prognozuoti jam dar neprasidėjus, tapo pagrindu Rusijos prezidentui įvykdyti savo užmačias: deklaruojama, kad Krymo prisijungimą prie Rusijos parėmė net 95,5 proc. pusiasalio gyventojų.
Po iškilmingo pasirašymo Krymo prorusiškos valdžios atstovai neslėpė džiaugsmo spausdami ranką V.Putinui. Tačiau nors visi supranta, kad įvykusio referendumo rezultatai buvo suklastoti, ko gero, esant laisvam Krymo gyventojų apsisprendimui rezultatas taip pat būtų Kremliaus naudai: pusiasalyje, kuriame dominuojantys rusai sudaro apie 59 proc. visų gyventojų, demokratišku referendumu greičiausiai būtų priimtas toks pat sprendimas, tik šiek tiek kuklesne persvara.
„Šiandien laimingiausia diena mano gyvenime, mes grįžtame pas motiną Rusiją“, – britų dienraščiui „Guardian“ teigė 72 metų Liudmila Balatskaja. „Laukėme to 23-ejus metus. Pagaliau einame namo“, – džiaugsmo neslėpė Vladivostoke gimusi, tačiau visą gyvenimą Sevastopolyje gyvenusi Raisa Basoka.
Pagrindinis separatistinių regionų, siekiančių grįžti į Kremliaus glėbį, gyventojų siekis – viltis, kad Rusijos sudėtyje prasidės klestėjimo ir ekonominės gerovės laikotarpis. Tą pačią viltį išreiškė ir Pietų Osetijos bei Abchazijos ir Padniestrės regionų gyventojai, kurie praėjus vos keleriems metams buvo priversti nusivilti. Prisijungimas prie Rusijos neišpildė jų lūkesčių, o viltys gyventi geriau sudužo į šipulius.
Taigi kaip šiandien gyvena nepripažintų separatistinių regionų gyventojai?

Pietų Osetija: žlugusios viltys tapti turizmo centru

Pietų Osetija bei Abchazija – separatistiniai Gruzijos regionai, nepriklausomomis pasiskelbusios, tačiau tarptautinės bendruomenės nepripažįstamos valstybės. Konflikto ištakos tarp šių regionų ir Tbilisio slypi kur kas giliau, nei įprastai minimas 2008 m. Rusijos ir Gruzijos karas.
Kaip teigia Birmingamo universiteto profesorius Stefanas Wolffas, tiek Abchazija, tiek Pietų Osetija turėjo didelius autonominius įgaliojimus būdamos Sovietų Sąjungos sudėtyje, todėl įtampa tarp osetinų, abchazų ir gruzinų prasidėjo praėjusio amžiaus aštuntojo devintojo dešimtmečių sandūroje, kai sustiprėjo gruzinų nacionalizmas. „Abchazija ir Pietų Osetija norėjo išsaugoti savo autonomiją ir išlikti Sovietų Sąjungos sudėtyje, suvokdamos tai kaip vienintelį kelią išsaugoti etnokultūrinį tapatumą“, – teigia profesorius.
Sovietų Sąjungos žlugimo laikotarpiu prasidėję konfliktai išaugo į karinius neramumus, o separatistiniams regionams paskelbus nepriklausomybę šie „įšalę konfliktai“ lieka gyvi iki šiol.
Pietų Osetijos gyventojų teigimu, Rusijos kariuomenės įvedimą 2008 m. jie pasitiko taip pat džiaugsmingai kaip Krymo gyventojai. Tačiau greitai džiugios nuotaikos išblėso. „Pirmą žiemą vis dar manėme, kad „karas ką tik baigėsi“. Antrą žiemą apėmė didžiulė neviltis. Kai atėjo trečioji žiema, viskas pasidarė aišku“, – savo nusivylimą atskleidė nevyriausybinei organizacijai „Pietų Osetijos kapitalas“, veikiančiai sostinėje Cchinvalyje, vadovaujanti Dina Alborova.
Karinių konfliktų padariniai Pietų Osetijai kainavo ypač daug, o realaus atsigavimo ženklų nematyti iki šiol: net vertinant viso Pietų Kaukazo kontekste Pietų Osetija išlieka kaip ypač vargingas regionas, neturintis realios pramonės ir nesulaukiantis išorės investicijų. 2008 m. su džiaugsmu rusų kariuomenę pasitiko ne tik piliečiai, bet ir Pietų Osetijos valdžia, kuri įsivaizdavo sukursianti turizmu paremtą ekonominį atsigavimą, panašų į nykštukinių valstybių – Monako ar Andoros.
Separatistinis regionas, kovojęs dėl Rusijos pripažinimo beveik du dešimtmečius, užsiėmė daugiausia obuolių auginimu ir nelegalia narkotikų, klastotų pinigų bei alkoholio prekyba per tunelį, Pietų Osetiją jungiantį su Rusija. Kaip teigia „New York Times“, po 2008 m. konflikto Rusija šiam regionui atsikurti skyrė 55 mln. JAV dolerių, tačiau praėjusių metų Rusijos federalinio audito duomenimis, 33 milijonai buvo iššvaistyti arba pavogti.
Reaguodama į tai Pietų Osetijos valdžia pradėjo net septyniasdešimt bylų buvusiems valstybės pareigūnams, o šių metų pradžioje buvęs KGB karininkas ir dabartinis prezidentas Leonidas Tibilovas atšaukė visą ministrų kabinetą. „Nors pažeidimai padaryti ankstesniais metais, kabinetas nesiėmė jokių veiksmų padariniams likviduoti, todėl turėjau priimti šį sprendimą“, – šių metų sausį pareiškė nepripažintos valstybės prezidentas.
Regione nėra išplėtota praktiškai jokia infrastruktūra, socialinė ar švietimo sistema, o dauguma nuo karo nukentėjusių pastatų stūkso neatstatyti, tačiau Pietų Osetijoje galima pamatyti juodų prabangių automobilių, kuriais važinėjasi valdžios pareigūnai.

Stebėdami įvykius Kryme lietuviai nesijaučia nei saugūs, nei ramūs: dauguma – 87 proc. Lietuvos didžiųjų miestų gyventojų mano, kad Rusija vėl gali mėginti okupuoti Lietuvą arba jos dalį. Kad ši grėsmė, daugelio Lietuvos miestiečių nuomone, yra visiškai reali, parodė „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ kovo 18–20 dienomis atlikta apklausa.
Rusijos keliama grėsme Lietuvai netiki tik kiek daugiau nei 8 proc. didmiesčių gyventojų: tiek respondentų linkę manyti, kad Lietuva, saugoma NATO, šiandien yra visiškai saugi.
„Veido“ užsakymu atlikta apklausa taip pat liudija akivaizdų Lietuvos gyventojų nepritarimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino veiksmams Ukrainoje. Rusijos veiksmų Kryme nepalaiko net 78,2 proc. lietuvių.
Kita vertus, Rusijos pusėn šiuo atžvilgiu yra linkę stoti irgi palyginti nemažai – arti penktadalio apklaustų gyventojų.

Ar pritariate Rusijos prezidento V.Putino veiksmams Kryme? (proc.)
Nepritariu     78,2
Pritariu     18,8
Neturiu nuomonės     3

Jūsų nuomone, ar grėsmė mūsų šaliai yra reali: ar Rusija gali mėginti vėl okupuoti Lietuvą ar jos dalį? (proc.)
Taip, tokia grėsmė visiškai reali     87
Ne, to negali būti, nes Lietuvą saugo NATO     8,4
Nežinau / neturiu nuomonės     4,6
Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2014 m. kovo 18–20 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.

Pradėjusi karą prieš Ukrainą ir okupavusi Krymą, Rusija susidūrė su netikėtu ukrainiečių pasipriešinimu agresijai, taip pat privertė visas kaimynines valstybes, įskaitant netgi neutraliąją Švediją, susirūpinti savo gynyba ir peržiūrėti visą santykių su Rusija strategiją.

Kremliaus strategų galvose Krymo okupacija turėjo būti netgi ne “blickrygas”, o lengvas triumfo pasivažinėjimas Sevastopolio ir Simferopolio gatvėmis, vietos merginoms mėtant gėles, o Ukrainos ginkluotųjų pajėgų kariams su išskleistomis dalinių vėliavomis pereinant į Krymo Respublikos pusę. Po to, vietos „banderų fašistams“ ir „totorių islamistams“ sukėlus riaušes ir pradėjus šaudyti į „Krymo kariuomenės“ karius, Rusijos pajėgos būtų atsiuntusios „taikdarius“ ir pasilikusios lygiai taip pat, kaip pasiliko „palaikyti taikos“ nuo Moldovos atplėštoje Padniestrėje bei nuo Gruzijos atplėštose Abchazijoje ir Pietų Osetijoje. Taip palei visą Juodosios jūros šiaurinę pakrantę nuo Kaukazo iki Moldovos būtų sukurta tarptautinės bendruomenės nepripažintų, bet Rusijos kontroliuojamų pseudonepriklausomų valstybėlių juosta, kurianti placdarmą buvusiai Sovietų Sąjungai (kokiu nors kitu pavadinimu) atkurti.
Svarbiausia Kremliaus strategijos dalis buvo siekis išvengti tarptautinės bendruomenės pasmerkimo ir Vakarų valstybių, pirmiausia Jungtinių Valstijų ir Europos Sąjungos, sankcijų, tad Ukrainos puolime Rusijos karinės pajėgos formaliai dalyvauti neturėjo, viskas turėjo būti daroma neva rusų kilmės Ukrainos piliečių rankomis, Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms nesipriešinant. Tokia operacijos eiga būtų leidusi bent jau ES, kurios didžiosios valstybės visai nedega noru ne tik kad ginklu kariauti su Rusija, bet netgi taikyti jai ekonomines sankcijas, apsimesti, kad dėl visko kalti patys ukrainiečiai, po Maidano revoliucijos pergalės nesugebėję suvaldyti savų radikalų iš Vakarų Ukrainos, ir nusiplauti rankas.
Savo ruožtu Rusija, jeigu viskas būtų ėję pagal Kremliaus strategų planus, būtų okupavusi ne tik Krymą, bet ir dalį rytinės Ukrainos, pirmiausia Charkovo, Lugansko, Donecko, Zaporožės, Chersono, Odesos sritis – vadinamąją Kairiakrantę Ukrainą ir Mažąją Rusiją, kurioje didelė gyventojų dalis kalba rusiškai arba laiko save etniniais rusais, o pastaruosius pusantro dešimtmečio parlamento ir prezidento rinkimuose balsuoja už prorusiškus politikus.
Taip Ukraina būtų buvusi suskaldyta pagal du dešimtmečius Rusijos imperinių revanšistų ir Kremliaus geopolitinių konsultantų rašomus planus: rusakalbė Ukraina su kadaise sovietmečiu išplėtota sunkiąja pramone ir derlingomis lygumomis atitenka Rusijos Federacijai, ukrainietiškai kalbanti Ukraina arba tampa (Kremliaus akyse) nevisaverte pusiau kolonijine valsybėle, arba, kaip itin dažnai kalbėta pastarąjį pusmetį, vykstant Maidano kovoms su Viktoro Janukovyčiaus kriminalizuotu režimu, išdraskoma ir prijungiama dalimis prie Lenkijos, Vengrijos ir Rumunijos (visų šių valstybių ultranacionalistai turi teritorinių pretenzijų Ukrainai, nors nė vienos jų vyriausybės niekada jokių pretenzijų neturėjo).
Geopolitinės atskirties linijos Ukrainoje, Kremliaus požiūriu, turėjo būti išvestos daugmaž taip pat, kaip buvo prieš Antrąjį pasaulinį karą, kai egzistavo tik Ukrainos sovietinė respublika su sostine Charkove.

Kam Rusijai reikia suskaldyti Ukrainą

Toks dabartinės Ukrainos suskaldymas (galbūt ją visai panaikinant kaip valstybę) Rusiją valdančiam Vladimiro Putino režimui beveik gyvybiškai būtinas. Pirmiausia todėl, kad, kaip dar prieš du dešimtmečius atvykęs į Vilnių Lietuvos politikams ir politologams aiškino iškilus Amerikos geopolitikas Zbigniewas Brzezinskis, „su Ukraina Rusija – imperija, be Ukrainos – tik Rusija“. Ši jo daug kartų įvairiose auditorijose kartota mintis labai gerai žinoma ir Rusijoje ir, galimas dalykas, netgi geriau suprantama, nei paties autoriaus.
Kairiakrantė Ukraina, kartu su Krymu, Odesa ir Mikolajivu, Rusijai gyvybiškai reikalinga dėl trijų priežasčių: pirma, dar nuo gilaus sovietmečio ten buvo sutelkta sunkioji laivų statybos, karinė ir kosminė pramonė bei konstravimo biurai, kūrę sovietines balistines raketas, tankus, karinius transporto lėktuvus, karo laivus. Svarbu ir tai, kad Ukrainos karinis pramoninis kompleksas sovietmečiu buvo geriausias ir pažangiausias. Rusijos kosminės raketos bei lėktuvai ir dabar, praėjus ketvirčiui amžiaus po Sovietų Sąjungos subyrėjimo, kyla ir skrenda Rytų Ukrainos pramonės gaminamais varikliais, Charkovo tankai yra pagrindiniai konkurentai Uralo tankams tarptautinėje prekybos ginklais rinkoje, naują karinį transporto lėktuvą Rusija bando sukurti glaudžiai bendradarbiaudama su Ukrainos Antonovo konstruktorių biuru.
Antroji priežastis – tranzitas. Per Rytinę Ukrainą eina vienas pagrindinių magistralinių dujotiekių, per kurį „Gazpromo“ dujos tiekiamos Pietų ir Vidurio Europai, Odesos-Brodų naftotiekis yra vienas alternatyvių Vidurio Europos apsirūpinimo Kaspijos jūros nafta, apeinant Rusiją, kelių, Odesos ir Mikolajivo uostai yra pagrindiniai pietiniai Rusijos jūrų vartai, Kryme, pagal pernai gruodžio mėnesį pasirašytą susitarimą, Kinija planuoja plynoje vietoje statyti milžinišką uostą, per kurį jos prekės bus tiekiamos į Europą ir Rusiją, o į pačią Kiniją plauks Ukrainoje išauginta žemės ūkio produkcija.
Trečioji priežastis – tai, kas Rusijoje vadinama „žemės ūkio saugumu“: nepaisant milžiniškų Rusijos Federacijos teritorijų, ši šalis dėl klimato, prasto dirvožemio ir menkai išplėtotų žemės ūkio bei maisto pramonės technologijų paprasčiausiai nesugeba užsiauginti pakankamai maisto. Be importo iš abiejų Amerikų ir Europos, įskaitant Ukrainą, Rusija paprasčiausiai nepajėgia išsimaitinti, o tai savo ruožtu reiškia, jog, nepaisant visų triukšmingų Kremliaus aiškinimų, kad jis nebijąs tarptautinių sankcijų, Rusijos režimo autarkija yra neįmanoma. Derlingosios Ukrainos dalies užgrobimas gerokai palengvintų (gal net visiškai patenkintų) Rusijos apsirūpinimą maisto produktais.

Kultinė Krymo reikšmė

Pats Krymas, ypač jame esanti Rusijos Juodosios jūros laivyno pagrindinė bazė Sevastopolis, turi rusams per šimtmečius valstybinės propagandos mitologizuotą ir sakralizuotą reikšmę. Visas Rusijos imperijos istorijos periodas, XVIII amžiaus antroji pusė, populiariai apibūdinamas kaip „Očakovo Krymo užkariavimo laikai“. Atplėšusi Krymo pusiasalį nuo tuometės Osmanų imperijos (dabartinės Turkijos pirmtakės), Rusija įkūrė jame savo laivyno bazę ir tvirtovę, į kurią atsiremdama nukariavo Kaukazą ir dominavo visoje Juodojoje jūroje iki pat Bosforo sąsiaurio, kurio užgrobimas ir laisvas išėjimas į Viduržemio jūrą buvo šimtametė taip ir neišsipildžiusi Rusijos carų ir Sovietų Sąjungos “gensekų” svajonė.
Tačiau su Krymu susiję ir du patys skaudžiausi kariniai pralaimėjimai Rusijos istorijoje. Pirmasis nutiko 1856-aisiais, kai po dvejus su puse metų trukusios apsiausties ir šturmo jungtinės Britanijos, Prancūzijos, Sardinijos ir Osmanų imperijos pajėgos užėmė Sevastopolį, sunaikino rusų laivyną ir uždraudė ateityje jam išplaukti iš Juodosios jūros, taip netiesiogiai prisidėdamos prie Rusijos laivyno sutriuškinimo Cušimos mūšyje 1905 m. rusų ir japonų karo metu.
Antrasis nutiko 1942-aisiais, kai po aštuonis mėnesius trukusios apsiausties ir šturmo nacių vermachtas ir Rumunijos kariuomenė užėmė Sevastopolį, iš kurio daugiau nei 100 tūkst. karių garnizono sovietams pavyko evakuoti tik porą dešimčių tūkstančių, – kiti žuvo arba pateko į nelaisvę.
Nepaisant šių skausmingų pralaimėjimų, propaganda pavertė abu Sevastopolio šturmus „didžiomis rusų ginklo pergalėmis“, tad ir dabar Rusijos remiami Krymo separatistai dainuoja apie „legendinį priešų nepaimamą Sevastopolį“. Nors tikrovė lygiai priešinga: Krymas, grynai kariniu požiūriu, – neapginamas. Be jau minėtų šturmų 1856 ir 1942 m., Krymas buvo užimtas 1918 m. kaizerinės Vokietijos, 1920 m. – bolševikų, 1944 m. sovietai atsikariavo jį iš nacių.
Krymas neturi nei pakankamai gėlo vandens (šiuo metu 80 proc. gėlo vandens tiekiama iš Ukrainos Dniepro upės specialiu 1971 m. iškastu kanalu su eile siurblinių, esančių Ukrainoje), nei elektros energijos, visas susisiekimas sausuma, tiek automobiliais, tiek geležinkeliu, eina per sąsmauką, jungiančią Krymo pusiasalį su Ukrainos Chersono sritimi.
Kariniu požiūriu Krymas turi būti ginamas būtent Chersone, tad ne veltui iš karto po kovo 28-ąją įvykusios faktinės Rusijos okupacijos Ukrainos vyriausybė nedelsdama permetė į Chersoną dalį 79-osios atskirosios aeromobilios brigados, kuri yra viena kovingiausių ir geriausiai sukomplektuotų Ukrainos armijoje.