SPSF nuotr.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

3,3 mln. – tiek europiečių turi šį tą bendra: studijų metais jie dalyvavo didžiausiame ir brangiausiame Europos aukštojo mokslo projekte – „Erasmus“ mainų programoje. Nuo 1999-ųjų joje dalyvaujanti Lietuva pasimokyti ar atlikti praktikos svetur jau išsiuntė daugiau kaip 36 tūkst. studentų. Lietuvoje studijuoti 1999 m. panoro 36 užsienio studentai, pernai – 2,5 tūkstančio.

„Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę“, – baksnojantiems į vos kelis procentus užsienio studentų Lietuvos universitetuose ir kolegijose atsako „Erasmus+“, Mokymosi visą gyvenimą programas ir kitas švietimo iniciatyvas įgyvendinančio Švietimo mainų paramos fondo direktorė Daiva Šutinytė.

– Kaip pasikeitė 1987 m. atsiradusi Europos Komisijos (EK) „Erasmus“ mainų programa, dabar žinoma naujuoju „Erasmus+“ pavadinimu ir skirta ne tik aukštajam mokslui?

– Nors ir ne tokiu masteliu, ir ne tokiomis lėšomis kaip „Erasmus“, EK nuolat rėmė ir kitus švietimo sektorius. Be aukštojo mokslo, ne mažiau reikšmingos programos buvo skirtos ir bendrajam ugdymui, ir profesiniam mokymui, ir suaugusiųjų švietimui. 2007 m. visi sektoriai buvo sujungti į Mokymosi visą gyvenimą programą.

2014 m. programos architektūra pasikeitė, dabar ji dalijama ne pagal sektorius, bet pagal veiklos tipus. Pavyzdžiui, studijų, praktikos, dėstytojų mobilumą numatanti dalis vadinasi pirmuoju „Erasmus+“ programos veiksmu. Strateginius programos tikslus dabar sustiprino tai, kad paraiškas teikti ir mobilumą įgyvendinti gali tik institucijos, jos numato ir individų mobilumą. Institucija, teikdama paraišką, turi numatyti, kaip stažuotė prisidės prie tolesnės jos plėtros ar strateginių tikslų įgyvendinimo. Be abejo, tarptautinės patirties naudą labiausiai jaučia pats žmogus, tačiau jį svetur mokytis ar stažuotis siunčiančios organizacijos tikslas yra gauti naudos institucijos lygiu.

Parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

Antrasis „Erasmus+“ veiksmas taip pat taikomas visiems sektoriams. Jis numato strateginę institucijų partnerystę. Antrajame programos veiksme svarbiausia yra ne institucija, teikianti paraišką, bet sektorius, į kurį nukreipiama nauda, pavyzdžiui, universitetas pateikia paraišką, kad sukurs ugdymo programą mokyklai. Svarbiausia, kad strateginių part­nerysčių projektuose numatyta prievolė sukurti intelektinį produktą, o jam skiriami ištekliai – palyginti nedideli. Pavyzdžiui, parama ES struktūrinių fondų projektams gali siekti milijonus, o 3 metų trukmės „Erasmus+“ strateginės partnerystės projektas negali būti brangesnis kaip 450 tūkst. eurų.

– 2014–2020 m. „Erasmus+“ programai visoms valstybėms skirta 14,7 mlrd. eurų, 40 proc. šios sumos – aukštajam mokslui. Kodėl Europai reikia tokios programos?

– EK visada pasisakė už laisvą žmonių, prekių, kapitalo judėjimą, tai galioja ir studijoms – jos turi būti tarptautinės, nes vien savo aukštojoje mokykloje pranašu nebūsi.

Studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

Mobilumas aukštajame moksle sukūrė daug gerų dalykų: atsirado jungtinių, dvigubo diplomo studijų programų. Be to, studentų patirtis, įgyta užsienyje, vertinga juos išsiuntusiai institucijai: sugrįžę į savo aukštąją mokyklą beveik 100 proc. studentų kelia didesnius reikalavimus studijų, dėstymo kokybei.

– Kaip EK pamatuoja „Erasmus“ naudą?

– Vienas programos integravimo, visų sektorių sujungimo į vieną bendrą programą, tikslų buvo bendras ES tikslas mažinti jaunimo nedarbą, spręsti užimtumo problemas. EK atliekami išsamūs dabartinio ir ankstesnio programos laikotarpio tyrimai rodo, kad mainų programa padeda gerinti šiuos rodiklius: studentai, dalyvavę mobilumo programoje, geriau įsidarbina, jų gyvenimo kokybės lygis aukštesnis.

– Ar Europa turi kitą, didesnį, brangesnį projektą, skirtą aukštajam mokslui, nei „Erasmus“?

– Ne, tokio nėra. Tai didžiausia EK švietimo, mokslo, o nuo 2014 m. – dar ir jaunimo bei sporto programa. „Erasmus+“ yra unikali, joje gali dalyvauti visos tikslinės grupės nuo darželinukų iki senjorų. Toks modelis, kai įtraukiami įvairaus amžiaus žmonės, visų švietimo sektorių dalyviai, – labai geras. Kartais stebimasi, iš kur į aukštąsias mokyklas ateina tokie nepasirengę studentai, bet juk jie ne iš mėnulio, jie ateina iš mokyklos, o į ją – iš darželio. Todėl tarptautiškumas ikimokyklinio ugdymo įstaigose yra taip pat nuostabi iniciatyva, įgaunanti mastą ir Lietuvoje.

– Ar EK niekada nesuabejojo „Erasmus“ programos vertingumu, jos poreikiu ar tęstinumu?

– Svarstymų, ar toks programos žanras yra tinkamas, girdėjusi nesu. Žinoma, pasitaiko ir problemų, susijusių su tokios didelės programos administravimu. Yra šalių, kuriose stringa biudžeto suvaldymas, lėšų paskirstymas, yra atvejų, kai EK kuriam laikui suspenduoja valstybės dalyvavimą, kol ji ištaisys klaidas. Lietuva į tokių šalių sąrašą nepatenka, priešingai, pirmaujame pagal tai, kiek pinigų gauname ir kiek jų panaudojame, todėl rudeniop kitų šalių nepanaudotų lėšų likučius EK gausiai paskiria Lietuvai.

Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Tai reiškia, kad šalių, kurios nesugeba panaudoti viso joms skirto programos biudžeto, krepšelis vėliau būna perskirstomas kitoms valstybėms, kuriose poreikis yra didesnis nei joms skirtas finansavimas. Kol kas Lietuva yra tame sąraše. Pavyzdžiui, pernai rudeniop gavome papildomų pinigų – 30 proc. pradinio biudžeto – mokykliniam ugdymui, todėl negalėjusieji dalyvauti programoje dėl finansavimo trūkumo labai džiaugėsi. Juolab kad norinčiųjų turime labai daug, o sėkmės rodiklis, kiek paraiškų galime finansuoti, kartais būna labai žemas, apie 20 proc. Be to, geras lėšų panaudojimas sukuria precedentą kitų metų skirstymui – krepšelis gali būti didesnis.

– Kaip programos pinigai padalijami aukštosioms mokykloms?

– Aukštosios mokyklos pateikia paraiškas, jose įvardija ir pagrindžia savo poreikius, kurie paprastai būna labai dideli, tiek pinigų nėra. Tada vertinami, greta kitų kriterijų, dvejų metų mobilumo pasiekimai ir dvikryptiškumas – kiek studentų, dėstytojų universitetas ar kolegija iš­siuntė, kiek priėmė. Formulė gerokai sudėtingesnė, bet pagal ją gana mechaniškai apskaičiuojama, kiek lėšų galime skirti vienai ar kitai aukštajai mokyklai. Atsižvelgiame ir į tai, kiek lėšų jos anksčiau grąžino. Būna tokių aukštųjų mokyklų, kurios labai daug nori, bet skirtų pinigų nepanaudoja, – tai mūsų galvos skausmas ir vargas.

Kai kuri nors institucija pinigus grąžina, likusias lėšas perskirstome mokykloms, kurioms vis dar reikia papildomų pinigų. Likučius bandome panaudoti maksimaliai, tačiau pinigus galima perdalyti tik iki nustatyto termino. Kai jis ateina, turime grąžinti visus likučius.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst.

Kol kas Lietuva grąžina mažiau kaip 0,5 proc. pradinio biudžeto, vadinasi, lėšų panaudojimo rodiklis viršija 99,5 proc. Įprastai mažiau kaip pusę procento sudaro pinigai, likę nepanaudoti dėl nenumatytų aplinkybių, pavyzdžiui, jei pasikeičia projekto partneriai.

– Ar nuo 1999 m. „Erasmus“ dalyvaujanti Lietuva visiškai išnaudojo jos suteikiamas galimybes?

– Manau, kad pasiėmėme maksimaliai tiek, kiek galėjome. Be to, esame viena iš vos kelių valstybių, kurios pačios remia mainų programas: iš EK nuo 1999 m. aukštojo mokslo mainams gavome per 72 mln., iš Lietuvos biudžeto – dar apie 40 mln. eurų.

– Kokią įtaką didinant Lietuvos aukštojo mokslo tarptautiškumą turi „Erasmus+“?

– Kuo daugiau studentų ir dėstytojų išvažiuoja, tuo daugiau įtakos jie sugrįžę daro Lietuvos studijų kokybei, kultūrai, ypač regioniniuose universitetuose ir kolegijose. Pavyzdžiui, dabar Alytaus kolegijoje studijuoja per 100 užsieniečių. Mano galva, regionui tai daro nemenką poveikį keičiant požiūrį, pergalvojant stereotipus.

1999 m., kai pirmą kartą dalyvavome „Erasmus“, į Lietuvą atvyko 36 studentai iš užsienio, o pernai jų buvo 2,5 tūkst. 1999 m. pasimokyti svetur išvyko 361 Lietuvos studentas, 2015 m. – 4,3 tūkst. Be to, turime dar apie 5 tūkst. užsienio studentų, kurie atvyko ne per mainų programą ir už studijas moka patys. Tai reiškia, kad Lietuva tampa patrauklesnė ir patikimesnė.

– Užsienio studentų dalį Lietuvos aukštosiose mokyklose vis dar galima skaičiuoti keliais procentais. Jūsų vadovaujamas fondas nuo 2007 m. administruoja įvairias tarptautines švietimo programas ne tik aukštojo mokslo srityje, matote, kaip Lietuvos institucijos bendradarbiauja su užsienio partneriais, kiek žmonių tais ryšiais pasinaudoja. Ar sutinkate, kad tarptautiškumą reikia kurti nuo nulio, kaip siūlo kai kurie kritikai?

– Aukštojo mokslo tarptautiškumą kurti nuo nulio pradėjome praėjusiame tūkstantmetyje, o dabar galime sakyti, kad šioje srityje jau esame pažengę. Kai važiuojame svetur pristatyti Lietuvos ir Lietuvos aukštųjų mokyklų, jau nebereikia aiškinti, kurioje pasaulio dalyje esame, kad priklausome ES ir suteikiame plačiai pripažįstamus aukštojo mokslo diplomus.

Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

Tačiau yra ir daugiau mitų. Pavyzdžiui, neva mainų programoje dalyvaujantys studentai svetur nutraukia studijas ir į Lietuvą nebegrįžta. Per visą programos laikotarpį buvo vienas toks atvejis. Galima palyginti šį skaičių su dalimi studentų, kurie nutraukia studijas studijuodami čia, Lietuvoje, ir pamatysime mastelį. Visiškas mitas, kad studentai meta mokslus: jie privalo grįžti, kad studijų laikotarpis būtų įskaitytas, surinkti studijų kreditus, priešingu atveju turi sumokėti „Erasmus+“ stipendiją, kurią buvo gavę.

– Daugiausiai „Erasmus+“ dalyvių renkasi Ispaniją, o programa dar kartais vadinama akademiniu turizmu. Ar tai irgi mitas?

– Tai dar vienas mitas, kaip ir kalbos, kad studentai negrįžta. „Erasmus+“ nėra turizmas. Studijuoti kitoje šalyje yra žavu: kita kultūra, kita gamta, tačiau faktas, kad neretai studentai ten dirba sunkiau, nei studijuodami Lietuvoje.

Lengva paaiškinti, kodėl Ispaniją renkasi daugiausiai studentų. Ši šalis turi labai daug aukštųjų mokyklų, jos įmonės aktyviai kviečia studentus atlikti praktikos, be to, Ispanijoje galima studijuoti anglų kalba. Antra populiariausia šalis yra Vokietija, bet, nors siūloma daug programų anglų kalba, pravartu kalbėti ir vokiškai, Prancūzijoje – prancūziškai. Taigi Ispanija, Portugalija, Skandinavijos šalys pakliūva tarp populiariausių „Erasmus+“ šalių, nes siūlo studijas anglų kalba. ­

– Kokia „Erasmus+“ ateitis: ar EK svarsto nutraukti šį projektą, mažinti finansavimą?

– Ji šviesi iki 2020 ir iki 2023 m., kol bus baigti paskutiniai to laikotarpio projektai. Kiek plius ženklų programos pavadinime bus po 2020-ųjų – atspėti negalime, tikriausiai apie tai dar nelabai galvoja ir EK, tačiau likus porai metų iki programos pabaigos bus ir tyrimų, ir europarlamentarų debatų. Vis dėlto, kai visuomenė senėja, valstybių sienos dar labiau atsiveria, o europiečiai jaučia poreikį dar stipriau vienytis, manau, kad programa turėtų įgauti dar didesnį mastą ir pasiūlyti dar daugiau galimybių jaunimui. Situacija Europos darbo rinkoje yra įtempta, todėl EK kaip įmanydama didins jaunimo galimybes įsidarbinti. Savo horizonte nematome galimybės ir negirdime kalbų, kad „Erasmus+“ mainų programą reikėtų nutraukti.

Scanpix nuotr.

Arūnas MILAŠIUS

Šiandien Lietuva itin priklausoma nuo ES paramos, tačiau ekspertai sako, kad nei mūsų ūkis, nei finansų rinka nesugrius, kai šių pinigų neliks. Vis dėlto morališkai ir ekonomiškai pokyčiams, kurie nutiks po kelerių metų, turime ruoštis jau dabar.

Reikia prisiminti, kad įstojus į ES būtent pinigai iš Europos padėjo mūsų šaliai padaryti milžinišką šuolį. Jų dingimas gali sulėtinti plėtrą.

„ES parama skatina Lietuvos ūkio augimą, tačiau nėra lemiamas veiksnys, leidžiantis jam išgyventi. Net jei ES pradės byrėti ir šios paramos po 2021 m. neliks, mes nežlugsime. Nors prognozuoju, kad Briuselis taip drastiškai nepasielgs ir be papildomų lėšų mūsų nepaliks. Tiesiog parama šiek tie sumažės“, – optimistiškai į ateitį žvelgia Nerijus Mačiulis, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas.

Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas.

Ekspertas sako, kad jau dabar ši parama dalijama per išvestinius instrumentus ir jais naudotis bus galima dar gana ilgai. Žinoma, ES pinigai reikšmingi produktyvumu ir efektyvumu artėjant prie ES šalių senbuvių vidurkių.

Teks uždirbti patiems

Gyventi iš savo uždirbtų, o ne duodamų pinigų jau pratinamasi, nes atskiriems sektoriams ir verslui parama mažėja.

Ernestas Virbickas, Lietuvos banko Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus viršininkas, pritaria kolegai ir pateikia skaičius: „Iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, yra gana ženklios. Įstojus į ES šių pinigų buvo gaunama mažiau – jų srautas sudarė apie 1 proc. BVP. Ekonominio sunkmečio laikotarpiu tokių lėšų naudojimas suintensyvėjo. 2009 m. jų srautas jau buvo 4,3 proc. BVP. O pastaraisiais metais iš ES fondų gaunama parama, skirta kapitalui formuoti, siekė apie 3 proc. BVP.“

Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta.

Tiesa, Lietuvos banko duomenimis, praėjusiais metais aptariamų lėšų naudojimas suintensyvėjo, nes 2015-ieji buvo paskutiniai metai, kai buvo galima naudoti ankstesnės ES finansinės perspektyvos lėšas. Šiemet iš ES fondų gaunama parama turėtų sumažėti, nes užtruks, kol įsibėgės projektų, finansuojamų pagal naująją ES finansinę perspektyvą, įgyvendinimas.

Vidutinių pajamų spąstai

Tai nėra bėda, galinti sugriauti mūsų ūkį, tačiau iššūkiai, kuriuos teks įveikti, bus gana dideli.

„Norint sparčiai vystytis, paramą mums reikėtų nukreipti į sritis, kuriose atsilikimas didžiausias. Ar tai pavyksta – kitas klausimas“, – šioje srityje didelio optimizmo nereiškia N.Mačiulis.

Banko ekspertas kartu brėžia ir iššūkius, su kuriais susidursime: atlyginimai ES vidurkio per penkerius metus, kurie liko iki šio finansinio laikotarpio pabaigos, nepasieks, todėl konkuruoti dėl kvalifikuotų darbuotojų su ES šalimis senbuvėmis bus vis sunkiau. „Tikėtina, kad lietuviškas darbo užmokestis ES vidurkį pa­sieks per 30–40 metų. Lietuvoje atlyginimai auga 5–6 proc. per metus ir spartesnio didėjimo nebus, nes demografinė padėtis blogėja, investicijos menksta“, – aiškina N.Mačiulis.

Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Swedbank“ atstovas sako, kad mes patekome į vadinamuosius vidutinių pajamų spąstus. Pirmus dešimt metų po įstojimo į ES augti buvo lengva, nes buvome gana atsilikę, dabar vejamės lėčiau. Nebeužtenka vien tik importuoti pažangių technologijų – reikia jas kurti ir patiems rengti aukščiausios kvalifikacijos specialistus. Nebepakanka pritraukti užsienio investicijų ir vien tik eksportuoti – norint auginti ekonomiką reikia patiems investuoti užsienyje.

„Spartaus augimo stadija baigėsi ir dabar teks ieškoti sudėtingų vidinių augimo šaltinių. Tačiau į šiuos spąstus patekome ne tik mes, bet ir Kinija, Estija, kitos valstybės. Pietų Korėja, Singapūras jų išvengė, nes sugebėjo iš karto sukurti inovatyvią ekonomiką ir konkuruoti pasaulyje didelės pridėtinės vertės produktais“, – aiškina N.Mačiulis.

Per kiek laiko mums pavyks atrasti savo kelią, kuris leis pakilti iš sąstingio, spėlioti niekas nesiima.

Mažės investicijos

Lietuvos banko atstovas taip pat nevengia kalbėti apie galimus pavojus. Iš ES fondų gaunamos lėšos – svarbus investicijų finansavimo šaltinis. Pastaraisiais metais iš ES fondų gaunamos lėšos, skiriamos kapitalui formuoti, prilygo maždaug 15 proc. visų investicijų. Apie pusę šių lėšų buvo naudojama valdžios sektoriaus, o kita pusė – privataus sektoriaus investicijoms.

„Netekus tokios paramos kapitalui formuoti bus susiduriama su gana dideliu neapibrėžtumu dėl tolesnės investicijų raidos“, – sako E.Virbickas.

Vis dėlto kapitalo kiekis Lietuvoje užtikrintai didėja, tuo prisidėdamas prie įmonių konkurencingumo. Kartu tai gerina įmonių galimybes gauti finansavimą kapitalo rinkose. Kita vertus, dalis dabar vykdomų investicijų finansuojama pačių įmonių lėšomis arba skolintomis lėšomis. Tačiau netekus ES lėšų sumenks paskatos investicijoms naudoti kitas lėšas.

Reikia skatinti BVP augimą

N.Mačiulis sako, kad mūsų tikslas – BVP augimą padidinti nuo 2–3 proc., koks yra šiandien, iki 4 proc. per metus. Tačiau pasiekti tokį šuolį bus sudėtinga, nes prastėja demografinė padėtis, visuomenė sensta. Be naujų impulsų išjudinti ekonomiką sunku.

„Viena iš sričių, galinčių paskatinti augimą, – finansų rinka. Kol kas gyventojų ir įmonių vartojimas bei investicijos didėjo praktiškai be skolinto kapitalo. Estai, palyginti su mumis, skolinasi beveik trigubai daugiau“, – aiškina N.Mačiulis ir priduria, kad jei pavyktų tinkamai įdarbinti skolintas lėšas, atsirastų pakankamai daug resursų.

Tuo labiau kad mūsų ekonomika šiandien gana gerai subalansuota – įmonių balansai geresni nei ES šalyse senbuvėse, skolų lygis žemas. Tai, kad mes sugebame atsispirti įvairioms krizėms, parodė Rusijos embargas, kuris didesnės žalos mūsų ekonomikai nepadarė.

„Didžiausias mums gresiantis pavojus visiems puikiai žinomas, tačiau jo niekas nesiima spręsti – tai visuomenės senėjimas, kuris visa jėga smogs ateinantį dešimtmetį. Dabar gyventojų mažėja ne dėl emigracijos, o dėl mažo gimstamumo po nepriklausomybės paskelbimo. Net sustabdžius emigraciją Lietuva kasmet praras po 2 proc. darbingo amžiaus gyventojų“, – tvirtina N.Mačiulis.

Pasak jo, per kitą krizę paaiškės, kad esant tokiai visuomenės struktūrai subalansuoti valstybės biudžeto tiesiog neįmanoma. Teks iš esmės keisti socialinį, o galbūt ir pačios valstybės modelį. „Politikai nesiima šios bėdos, nes sprendimai nepopuliarūs, o jų efektas bus tik po keliolikos metų“, – apie tai, kad vargu ar verta tikėtis ryžtingų žingsnių, dėsto N.Mačiulis.

Žmonės keičia rinką

Kitas dalykas, keičiantis mūsų vidaus finansų rinką, – tai naujos tendencijos, dėl kurių tradiciniai bankai praranda dalį rinkos. Pavyzdžiui, prognozuojama, kad dalį vartojimo ir greitųjų kreditų, kurių apimtis vertinama iki 600 mln. eurų per metus, perims vadinamosios tarpusavio skolinimo platformos. Jų paslaugomis naudosis ne tik fiziniai asmenys, bet ir smulkusis bei pradedantis verslas. Tačiau patys bankai kol kas pavojaus varpais skambinti neskuba, nes mano, kad šis judėjimas netaps pavojingu konkurentu, atimsiančiu iš jų klientų pinigus.

„Skolinimo platformos pakeičia laukinę rinką ir mažina šešėlį. Be to, tai greitųjų kreditų pakaitalas, nes palūkanos mažesnės. Didelių pokyčių finansų sektoriuje šių paslaugų plėtra nesukels – bankai visada paskolins pigiau“, – prognozuoja Stasys Kropas, Lietuvos bankų asociacijos vadovas.

Bankininkas panašių svetainių kūrimo vajuje nemato naujo verslo modelio, o tik pasikeitusias technologijas. Žmonės ir iki šiol masiškai skolino vieni kitiems, tačiau apie paslaugas skelbdavo laikraščiuose ar interneto skelbimų portaluose. Tai buvo šešėlinė ir niekieno neprižiūrima rinka.

Toks kreditavimas tinka žmonėms, kurie turi laisvų lėšų ir nebijo rizikuoti. Priešingai nei kreditinėse institucijose, platformose esančios lėšos valstybės nedraustos. Rizika jas prarasti dėl skolininko nemokumo santykinai didelė. Tačiau S.Kropas įžvelgia ir šios tendencijos naudą bankams: jei žmogus ima pinigus verslui ir sugeba mokėti gana dideles palūkanas, vadinasi, jo veikla stabili ir ateityje jis vis tiek ateis į bankus imti kredito, o šie gyvybingam verslui pasiūlys geresnes sąlygas. S.Kropas sako, kad kol kas tarpusavio skolinimo rinkoje sukasi keliolika milijonų eurų, tačiau ši rinka auga.

BLF

Arūnas MILAŠIUS

Su Lietuvos bankų asociacijos prezidentu Stasiu Kropu kalbamės apie tai, kaip mums seksis, jei nutiktų vadinamasis „Brexit“ – Didžioji Britanija pasitrauktų iš Europos Sąjungos ir ši pradėtų byrėti, bei kaip gyvensime, kai baigsis ES parama. Kitas amžinas klausimas – kodėl latviai ir estai, formuodami savo finansų rinkas, nuėjo toliau nei mes ir ar dar galime juos pavyti.

– Kas mums gresia, jei įvyktų vadinamasis „Brexit“ – iš ES pasitrauktų Didžioji Britanija: ar iki Lietuvos atsiristų šio Londono žingsnio pasekmės, ar mes esame toli nuo globalių finansinių procesų ir gyvename saugiai kaip Dievo užantyje?

– Europos finansų sistema glaudžiai susijusi su Didžiąja Britanija. Londonas – pagrindinis ES finansinis centras, per kurį keliauja dauguma atsiskaitymų. Be to, tai pagrindinis operacijų eurais centras. Anglai dirba efektyviai, jų bankai likvidūs ir jų teikiamos paslaugos visus tenkina. Jei įvyktų „Brexit“, tai būtų gan didelis iššūkis tiek Jungtinei Karalystei, tiek visai ES finansų sistemai.

Gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

Be to, Didžioji Britanija išsiderėjusi daugybę lengvatų ir finansininkams ten dirbti paprasčiau nei žemyninėje Europoje. Anglams pasitraukus reikėtų derėtis ir visą sistemą, kuri susigulėjusi per dešimtmečius, formuoti iš naujo. Be to, gali nutikti taip, kad Prancūzijos ar Vokietijos politikai nuspręs savotiškai nubausti britus ir atimti iš jų  dalį finansinių operacijų.

– Ar Berlynas su Paryžiumi realiai gali perimti iš britų finansinių paslaugų rinką?

– Spėlioti, kas būtų, jeigu būtų, sudėtinga, tačiau paslaugų kiekis, vadinamasis rinkos gylis, Londone kur kas didesnis, pačios sistemos ir siūlomi produktai išvystyti kur kas geriau nei kitur Europoje ir mėginti tiesiog perimti jų verslą būtų sunku. Tikiuosi, bet kokiu atveju bus pamėginta išlaikyti tą vertę, kuri jau sukurta, ir nebus mėginama tiesiog šiurkščiai perdalyti rinkos.

– Ar mes pajusime, jei prasidės šios kovos?

– Mūsų bankai naudojasi kolegų Londone paslaugomis, ir jos tiesiog brangtų. Didžiojoje Britanijoje dirbančios finansinės institucijos teikia paslaugas visam pasauliui, dėl to mastas didelis ir paslaugos santykinai pigios.

Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka.

Iš kitos pusės, mūsų finansų sektorius palyginti primityvus, daugumą pasaulyje pripažintų ins­trumentų mes dar tik pradedame naudoti. Net jei britai nutrauks šių paslaugų teikimą, mums smūgis bus kur kas mažesnis nei Nyderalandų ar Prancūzijos bendrovėms, dirbančioms labiau išvystytos rinkos sąlygomis.

– Kas mūsų laukia, kai po 2020 m. baigsis ar bent stipriai sumažės ES parama, kuri šiandien sudaro didelę mūsų biudžeto dalį?

– Turime tam ruoštis, ir vienas pagrindinių būdų – sukurti efektyvų finansų sektorių, kad galėtume naudotis moderniomis finansinėmis priemonėmis, kurios ir pakeistų ES paramą. Pavyzdžiui, Lietuvoje bankai verslui ir gyventojams skolina pustrečio karto mažiau nei bankai ES šalyse senbuvėse. Pas mus, skaičiuojant pagal BVP, paskolos sudaro apie 40 proc. BVP, o kai kuriose valstybėse – 130 proc. Normalus ir neperkaitintas lygis – apie 90 proc. Kiti instrumentai – akcijos, obligacijos, lizingas, draudimo produktai – pas mus praktiškai neegzistuoja ir sudaro tik 9 proc. BVP. Vidutiniškai euro zonoje jie viršija 100 proc. Tai resursai, kurie padeda verslui.

Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį.

ES parama – ne tik gėris. Įmonės orientuojasi ne į tai, kaip sukurti konkurencingą produktą, bet į tai, kaip gauti paramą. Taip iškreipiama rinka. Rinkos mechanizmai savo ruožtu ekonomiškai naudingesni, nes verčia konkuruoti.

– Kaip suprantu, milžiniškos paramos nutraukimas nebus problema.

– Verslui ne, tačiau viešajam sektoriui bus sudėtinga. Pakeisti ES lėšas paskolomis ir finansiniais instrumentais bus sudėtinga. Reikės ieškoti kitų galimybių. Pavyzdžiui, kurti projektus kartu su verslu ir siekti, kad jie atsipirktų. Kita bėda – daugumos savivaldybių tarnautojų kvalifikacija per menka, kad sukurtų ir įgyvendintų tokius projektus. Didmiesčiuose tokių žmonių rasime, bet provincijoje administracija gana silpna.

Šoką dingus ES paramai patyrė daugelis šalių. Mums tai taip pat teks pereiti ir išgyventi.

– Ar tai nesmogs žemės ūkiui, vienai svarbiausių mūsų ekonomikos sričių?

– Spėju, kad šiai sričiai parama nebus visiškai nutraukta. Remiami vokiečiai, prancūzai, ir nebus taip, kad jie pinigų gaus, o mes ne. Tačiau jei grįšime prie „Brexit“, tai Didžioji Britanija yra viena didžiausių ES donorių. Jei ji pasitrauks, kitos šalys vargu ar norės mokėti daugiau, kad palaikytų esa­mą paramos dydį. Vis dėlto viliuosi, kad ūkininkai bus remiami, nes pagal ekonomikos išsivystymo lygį mums dar reikia vytis ES šalis senbuves.

– O kaip verslas – ar jis galės kaip lygus varžytis su vakarietišku?

– Verslui reikia motyvacinių priemonių, kurios paskatintų naudotis rinkos priemonėmis, o ne ieškoti paramos. Svarbiausias valdžios uždavinys yra skatinti pasiūlą, kuri po krizės sustingusi. Investicijų lygmuo vis dar mažesnis, nei turėtų būti. Jei nieko nesiimsime, atsiliksime nuo kaimyninių šalių. Mes siekiame, kad Vyriausybė padėtų kurti darbo vietas ir skatintų investicijas, kurios būtų remiamos ne tik ES pinigais. Tam padėtų įvairios garantijos, lengvatos, didinančios šalies patrauklumą ir lengvinančios verslo sąlygas.

– Atėjo tarpusavio skolinimosi platformos, kilo greitųjų kreditų bumas. Kiek tai pakeis finansų rinką? Galbūt ateityje tai taps alternatyva bankams?

– Nauji žaidėjai greitai nepakeis susiklosčiusios padėties. Tokie žaidėjai, kaip rizikos kapitalo fondai, tarpusavio skolinimosi platformos, dirba su kur kas rizikingesniais klientais nei bankai. Taip mūsų segmentai prasilenkia. Bankams tokie rinkos dalyviai naudingi. Verslas, kuris pradedamas ir užauginamas finansuojant palyginti brangiais pinigais, vis tiek bėgant laikui ateis į tradicinius bankus, nes čia pinigai bus pigesni.

– Negi viskas taip šviesu?

– Deja, ne. Lietuvoje nėra nė vienos institucijos, kuriai rūpėtų finansų sektoriaus plėtra ir kuri matytų visą paveikslą, ne atskiras jo dalis. Viskas palikta savieigai. Jei bus finansuojami tik ypač saugūs verslo ir viešieji projektai, kaip dabar, rinkai tai bus žalinga, nes neskatins augimo.

Palyginkime Estiją ir Latviją, kurios nuėjo skirtingais keliais nei mes. Jos visada turėjo savo viziją bei strategiją ir kartu augino visą sektorių.

– Koks jų kelias? Gal galime kažko pasimokyti?

– Estai Taliną kuria kaip finansų centrą. Jie jau reitinguojami tarp pasaulinių finansinių paslaugų centrų, kurie dirba ne tik su vietiniais klientais. Estų pagrindiniai klientai – Skandinavijos įmonės, todėl jie dabar neturi sunkumų ir sėkmingai pritraukia vis daugiau pinigų. Netgi skandinavų investicijos į visas Baltijos šalis ateina per Taliną. Jų vidaus rinkoje paskolų lygis du tris kartus aukštesnis nei pas mus.

Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų.

Latviai klestėjo, kol buvo normalūs ES ir Rusijos santykiai, nes specializavosi aptarnaudami Rytų valstybių finansinius resursus. Dabar ši veikla jiems kelia sunkumų, nes neaiškios kilmės pinigai iš buvusių sovietinių respublikų kelia įtarimų tarptautinėms organizacijoms. Trum­pa­lai­kė kelerių metų nauda dabar latviams gali sukelti rimtų sunkumų. Jų bankininkystės sektoriui sudėtingas laikotarpis, nes bankų paprašyta atlikti auditus, kad jie atitiktų Vakarų finansinėms institucijoms taikomus reikalavimus. Ta­čiau tai tiesiog geopolitinės situacijos pasekmės.

– Kokia mūsų strategija ir kryptis?

– Mūsų finansų sektorius neturėjo jokios strategijos ir vystėsi chaotiškai. Niekur nėra pasakyta, ko mes norime, ką skatiname. Netgi su dabar veikiančių bankų akcininkais nėra dialogo, ką jau kalbėti apie tai, kad būtų diskutuojama, ką pritraukti ateityje.

Jei kalbėtume apie tarptautines nišas – mes jų ne­turime. Be to, esant dabartiniam reguliavimui ne­galėsime plėsti paslaugų eksporto, pavyzdžiui, bal­tarusiams. Turime dirbti vidaus rinkoje ir priim­ti teisės aktus, kad galėtume čia veikti efektyviai.

Pavyzdžiui, apskaičiavome, kad vien lizingo paslauga galėtų prisidėti prie ekonomikos stimuliavimo, tačiau tam reikia, jog Žemės ūkio ir Vidaus reikalų ministerijos pakeistų dalį dabar galiojančių teisės aktų.

– Jei kalbame apie vidaus rinką, ar pas mus gali ateiti daugiau bankų?

– Nebent į kurį nors nišinį segmentą. Bijau, kad ateityje gali vykti bankų koncentracija. Prie to veda ir kai kurie teisės aktai, pavyzdžiui, vadinamoji paslaugų krepšelio kaina. Tai kelia nerimą dabar veikiančių finansinių institucijų savininkams. Mažmeninės bankininkystės rinka ir taip sudėtinga, nes gyventojų mažėja, apyvartos krinta, reguliavimas griežtėja. Investuoti į infrastruktūrą, saugumą, IT technologijas reikia vis daugiau. Lietuvoje bankinių paslaugų marža mažiausia ES. Iš kitos pusės, bankai dabar turi pakankamai kapitalo, kad veiktų stabiliai.

Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga.

Kai grąžos nėra, bankai mėgina atsisakyti šio sektoriaus. Tačiau kai finansinės institucijos atsisako mažmeninės bankininkystės, sudėtingiau tampa dirbti ir verslui, nes įmonėms reikia ne tik paskolų, bet ir mažmeninių paslaugų, pavyzdžiui, atlyginimų mokėjimo darbuotojams. O mažmeninėje rinkoje svarbu mastas. Nors elek­troninėmis paslaugomis žmonės naudojasi vis aktyviau, tačiau kai emigruoja pusė milijono vartotojų, juos pakeisti kitomis paslaugomis sudėtinga. Dabar mėginama didinti paslaugų skaičių. Vartotojų nedaugėja ir nedaugės. Dėl to mums neramu dėl vadinamojo krepšelio, pagal kurį bus reguliuojama apie 80 proc. paslaugų. Ban­kai, turintys daugiau klientų, prisitaikys, tačiau tai bus smūgis mažesnėms įstaigoms.

– Galbūt lūžis įvyks ir naujų paslaugų poreikis didės daugėjant pabėgėlių?

– Reikalavimai dėl sąskaitos atidarymo pabėgėliui ir Lietuvos gyventojui – tie patys ir vis griežtėja. Tačiau net jei atvažiuos keli tūkstančiai naujų gyventojų, bankų rinka nepasikeis. Paskui juos neateis ir islamiški bankai, nes jiems keliami tokie pat reikalavimai kaip ir dabar veikiantiems. Tai stabdo rusiškas ir arabiškas finansines institucijas, kurios dažnai negali aiškiai atsakyti, kokia pinigų kilmė. Jiems paprasčiau eiti į tokias šalis kaip Kinija, kur reikalavimai kapitalui mažesni nei ES.

Stasys Kropas

Amžius 63 m.

1977 m. baigė Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.

1990 m. išrinktas deputatu į Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą.

1990–1992 m. – Savivaldybių reikalų komiteto pirmininkas.

1992 m. – ministras be portfelio.

1997–1999 m. – Lietuvos pasirengimo deryboms narystei ES delegacijos narys.

Nuo 2008 m. – Lietuvos bankų asociacijos prezidentas.

"Shutterstock" nuotr.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

Lietuva, žadėjusi tapti ekonomiškai stipresnė ir klestinti sveikatos apsaugos srityje, trypčioja ties katastrofos riba: me­di­kams emigruojant ir senstant periferijos gyventojai skandinami tuberkuliozės liūne, tęstinę sveikatos apsaugos po­li­tiką iki šiol graužia alzheimeris, o įstrigę e. sveikatos ir elektroninio recepto projektai jau pašiepiami kaip šalies gėda.

Komiška, bet sveikatos reforma, turėjusi pa­cientą ginti ir stiprinti, per pastarąjį dešimtmetį jį tik dar labiau susargdino. Dėl medikų trūkumo kai kuriuose šalies rajonuose sveikatos priežiūros paslaugos tapo ne­be­­prieinamos: vizito pas šeimos gydytoją iki šiol ten­ka laukti keletą savaičių, o pas nukreiptą spe­cialistą – ir keletą mėnesių. Gyventojų ap­klau­sos rodo, kad, numoję ranka į valstybinę, ko­ne 6 proc. pacientų pasuko į privačią me­di­ci­ną.

Ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis.

Chaotiška situacija susiklostė sveikatos ap­sau­gos ministrams nesilaikant tęstinės politikos. Su kiekvienu nauju prasidėdavęs laikotarpis baig­davosi daugmaž taip pat. Būtent tai ir lėmė mo­nopolinį valstybinį sveikatos draudimą, milžiniš­ką korupciją ir medikų emigraciją dėl mažų al­gų.

Nejau nebuvo galima pasitelkus Europos Są­­jungos struktūrinių fondų paramą bent kiek pri­artėti prie šias problemas išsprendusių estų, ku­rie prieš gerus du dešimtmečius medicinos srityje įvykdė dvi svarbias reformas?

Jų šeimos gydytojai tapo sveikatos sistemos pamatu. Antra, Estija patvirtino 19 strateginių ligoninių. Jos įsikūrusios didesniuose miestuose, turi visą parą veikiančias tarnybas. Ma­žes­­nė­se li­go­ninėse liko tik slauga. Lietuva prie to pereiti iki šiol nesugebėjo.

Esminių pokyčių nesiimta

Lietuva nuo įstojimo į Europos Sąjungą da­ly­­vauja jau trečiame ES fondų investicijų laikotarpyje, tačiau, kaip pastebi Nacionalinės sveika­tos tarybos pirmininkas Juozas Pundzius, gau­tos lėšos investuotos į neperspektyvias sritis: dau­giausia į pastatų infrastruktūrą.

„Be abejo, tai labai gerai, bet taip ir nesusivok­ta, nerasta politinio ryžto atlikti teisingų po­­litinių sprendimų reformuojant sveikatos sek­torių“, – kritikos negaili prof. Irena Mi­se­vi­čienė.

Nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Žinant, kad ES paramos teikimas – laikinas, ne­sunku suvokti, kad jau po 2020-ųjų Lietuvos situacija sveikatos srityje prastės, o didžiausios ligos ims badyti akis. Tačiau lėšų nebebus, nes ES milijonų aruodai bus išsemti: teliko ketveri me­tai ES struktūrinių fondų paramai panaudoti, bet susidaro įspūdis, kad pasirinkti kiti priori­tetai, nei reikėtų Lietuvos sveikatos sektoriui.

Remiantis Sveikatos apsaugos ministerijos (SAM) ES paramos skyriaus duomenis, nuo 2004 iki 2020 m. Lietuva yra įsipareigojusi įgyven­dinti 181 projektą už 226,03 mln. eurų Eu­ro­­pos Sąjungos lėšų.

Penktą kadenciją Seimo Sveikatos reikalų komitete dirbantis Antanas Matulas neslepia, kad kiekvieno euro skyrimas – sveikatos mi­nis­tro kompetencija, o kartu tai ir priežastis, ko­dėl jie taip trumpai išsilaiko poste (per 25-erius metus – 17 ministrų). Situacija, parlamentaro ver­tinimu, dar galėtų pasukti reikiama linkme, tačiau tam reikėtų pertvarkos.

A.Matulo įsitikinimu, savarankiška sveikatos apsaugai lėšas skirstanti įstaiga galėtų būti Vals­tybinė ligonių kasa, o ministerijai liktų kon­trolės funkcija. Beje, panaši sistema veikia Es­ti­joje, Slo­vėnijoje bei kitose šalyse, tačiau ne taip se­niai ministerijoje kojas apšilęs Juras Po­že­la už­siėmęs šiek tiek kitokiais reikalais: dėl jau­nys­tės ir patirties stokos kritikuojamas sveika­tos ap­saugos ministras socialiniame tinkle skai­čiuo­ja ne sveikatos apsaugos, o asmeninius sa­vo žingsnius. Vidurkis per dieną – beveik 9 tūkst.

Kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol.

Taigi kol ministras žingsniuoja, sveikatos ap­saugos viceministras Valentinas Gavrilovas ar­gumentuoja, kad paskutinio ES finansavimo lai­kotarpio lėšos skirtos dviem kryptims: netolygumui mažinti (visiems Lietuvos gyventojams suteikiant kiek įmanomą vienodą prieigą prie sveikatos priežiūros paslaugų) ir sveikam gy­ven­tojų senėjimui užtikrinti (gerontologijos paslaugoms jau pagyvenusiems žmonėms).

Su globaliomis problemomis susidurianti Lietuva netrukus, kaip ir visa Europa, pajus dir­­bančiųjų ir senjorų disproporciją, taigi sveikatos sistemai būtų tikras išganymas nuimti nuo jos dešimtmetį neveiksnų e. sveikatos (elek­troninės sveikatos) prakeiksmą.

Gydytojas psichiatras Aurelijus Veryga neslepia, kad jo kolegos anekdotu vadina e. recepto startą, kuriam vaistinės sugebėjo pasirengti per ke­lis mėnesius, o pati sveikatos sistema nepasirengusi iki šiol: „Svarstau, jei taip koks verslas ap­skaitos ar valdymo sistemą kurtų tiek laiko, ar nebūtų penkis kartus iš eilės bankrutavęs? Maža to, jei paskaitytumėte apie sumas, kurios buvo skirtos tai sistemai kurti, jos išverstų iš kojų.“

27 mln. eurų paleisti vėjais, o rezultato vis nė­ra. A.Matulas tikina, kad šiuo metu atsakymo lau­kiama iš Valstybės kontrolės, bet iš tiesų reikė­­tų kreiptis tiesiai į prokuratūrą. Pakanka tik įsi­­vaizduoti, kokios galimybės atsivertų, jei me­di­kas, o kartu ir pats pacientas, per mobiliuosius įren­­ginius galėtų stebėti kraujospūdį, širdies rit­mą, jo sutrikimus, gliukozės kiekį ir pan. Galbūt tai netgi leistų išvengti nereikalingų vizitų į gy­dy­mo įstaigą? O jei tokie duomenys būtų kaupia­mi, matyt, būtų galimybė daug paprasčiau gau­ti svei­katos pažymą ir kitus reikalingus do­ku­mentus.

Naujasis ministras – visų lauktas išganytojas?

Svarstydama, kuria kryptimi pasuks Lie­tu­vos sveikatos sistema, I.Misevičienė nėra nusitei­kusi labai optimistiškai: „Jei ir toliau neturėsime išmintingų politikų ir sveikatos ministrų, esminių reformų nebus.“

Sveikatos sektoriaus profesionalų, turinčių pa­tirties, šiandien SAM sako pasigendantys ir ki­ti pašnekovai: už sveikatą ir maisto saugą at­sakingas Europos Komisijos komisaras Vy­tenis Povilas Andriukaitis, A.Matulas ir kt.

„Anksčiau partijose buvo profesorių, patyrusių vadybininkų, o dabar ministerijose į viceministrus ateina jaunimas, nedirbęs jokio kito dar­bo, tik politikų patarėjais ar padėjėjais. Abe­­­­joju, ar 28–30 metų jaunuolis jau turėtų tam patirties“, – ironizuoja mediko išsilavinimą tu­rintis A.Matulas.

Tačiau sveikatos ministru paskirtas J.Požela tikina neketinantis žlugdyti privačios medicinos, nežada uždarinėti ir mažesnių ligoninių ar jų skyrių, ką bandė daryti ankstesnė Vy­riau­sybė. Galbūt būtent jis išdrįs priimti drąsius, nors ir nepopuliarius sprendimus?

I.Misevičienė sako, kad pirmieji ministro J.Po­­­žėlos žingsniai jai padarė įspūdį: jie tvirti ir kol kas labai teisingi. Gal SAM ministru paskyrus jauną energingą asmenį, suprantantį pa­grin­dinius sveikatos sistemos funkcionavimo prin­ci­pus, išmanantį vadybą, besiremiantį kom­pe­ten­tinga komanda, tinkamai atsovaujantį sveikatos klausimams Vyriausybėje ir pasiryžusį imtis tik­rų sveikatos reformų, dar ne viskas prarasta?

A.Matulas nėra toks optimistas: jo vertinimu, šią kadenciją sveikatos apsaugos srityje val­dan­tieji nieko nepadarė ne tik dėl to, kad ke­i­tėsi ministrai, bet ir todėl, kad jie vykdė vie­na kitai prieštaraujančią politiką: „Bandęs ig­no­ruoti privačią mediciną V.P.Andriukaitis iš­ei­da­mas iš darbo pasirašė, rodos, 17 įsakymų ir pa­reiškė, kad sistemoje įvyks negrįžtamų pakitimų. Bet Rimantė Šalaševičiūtė ištaisė jo klaidas, du trečdalius tų įsakymų panaikindama.“

Buvęs medikas sako, kad visų ankstesnių svei­­­katos ministrų bėda – neracionalus lėšų nau­­dojimas. I.Misevičienė siūlo esant nedideliam sveikatos sektoriaus finansavimui vadovautis Europos naujosios sveikatos politikos gairėmis „Sveikata 2020” ir įgyvendinti principą „sveikata visose politikose”.

Abu pašnekovai sutaria, jog lėšų poreikis sveikatos sektoriui didės ir ateityje, juolab kad pinigų sveikatos sistemoje šiandien tiek mažai, kad išlaikyti gerą specialistą, netgi slaugytoją, nebeįmanoma.

Lemiamas Lietuvos sveikatos sistemos skirtumus, palyginti su kitomis šalimis, būtų tas, kad Lietuvoje slaugytojų tūkstančiui gyventojų yra daug mažiau. Pas mus šis rodiklis siekia vos 1,7, Danijoje – 4,4, Suomijoje ir Liuksemburge – 4,3. ES vidurkis – 2,3.

Mūsų šalyje, priešingai nei, tarkime, Pran­cū­zi­joje, kitaip organizuotas medicinos sistemos dar­bas: medikams daug labiau gelbsti slaugytojos. Taip yra kone visose ES šalyse, tačiau, kitaip nei Belgijoje, Suomijoje ar Austrijoje, kai iš ligoninės į namus išleidžiamas beveik nepaeinantis žmogus, jis ir namie gauna visą reikiamą valstybės siunčiamų medicinos darbuotojų slaugą. Lie­tuvoje iki tokio lygio paslaugų dar nepriaugo­me.

Bene mažiausiai Europoje atlyginamą darbą dirbančios mūsų slaugytojos šiandien noriai mo­kosi norvegų kalbos ir keičia gyvenamąją vietą į kur kas labiau jų darbą vertinančią šalį. Taigi po­kyčių reikėtų šiek tiek anksčiau, nei iš Lietuvos išvyks paskutinės slaugė.

„Panaikinus biurokratinius suvaržymus me­dikams, įtvirtinus paskolų sistemą būsimiems gy­dytojams, kurie vėliau atidirbtų kelerius me­tus periferijoje, griežtinant gyventojų sveikatos pa­tikrą (tas, kuris savęs netausoja – rūko, svaiginasi alkoholiu ar nesitikrina pagal prevencines pro­gramas poliklinikoje, turėtų mokėti didesnę svei­katos draudimo įmoką, nei motyvuotas dėl sa­vo sveikatos) – galime išbristi”, – mano A.Ma­tu­las.

25 metus gydytoju chirurgu dirbantis Lie­tu­vos gydytojų sąjungos Vilniaus rajono filialo va­dovas Eduardas Pabarčius iki šiol stebisi, ko­dėl Lietuvoje skirtingų ligų gydymas kompensuojamas skirtingu valstybės indėliu, ir klausia, kodėl naujausio ir efektyviausio vaisto pacientui tenka laukti metų metus – bene ilgiausiai Eu­ropos Sąjungoje.

„Gydant žmones nebeliko žmogiškumo, tik bėgančios biudžeto eilutės ir lėšų skirstymas, kurį vykdo valdininkai“, – sugrąžinti pacientą ir jo interesus į sveikatos apsaugos sistemą siūlo pašnekovas.

Tačiau kai vidutinė sveikatos apsaugos mi­nistro kadencija Lietuvoje – tik pusantrų metų, tai tampa rimtu iššūkiu.

Rima JANUŽYTĖ

Europa rado laikiną išeitį: apsitverti storomis sienomis, per kurias negirdėti, kas vyksta išorėje, ir apsimesti, kad taip išsprendė imigrantų krizę. Europa su pabėgėlių miniomis susiduria toli gražu ne pirmą kartą, greičiausiai – ir ne paskutinį. Tačiau šį sykį labiau nei bet kada išryškėjo Europos nesugebėjimas susitelkti, o susipriešinimas ir ksenofobija iš pašnekesių gatvėje persikėlė į didžiosios politikos lygmenį.

Ar tokia Europa išgyvens, o jei taip – ar išsaugos savo vertybių stuburą, „Veidui“ prognozuoja migracijos ekspertas, Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto mokslo darbuotojas dr. Karolis Žibas.

– Europai migrantai nėra naujas reiškinys – pabėgėlių antplūdžio būta po Balkanų konflikto, kai keli šimtai tūkstančių pabėgėlių iš Balkanų atvyko į Šiaurės šalis. Po Antrojo pasaulinio karo Europai reikėjo rasti būdą išspręsti vadinamųjų dipukų problemą, kai 7–8 mln. emigrantų Vokietijos pabėgėlių stovyklose laukė, kada pasaulio šalys taps solidarios ir juos paskirstys. Dabar lygiai taip pat sirų pabėgėliai gyvena Graikijos stovyklose.

– Visa tai nėra nauja. Panaši ir migrantų logistika, emigracijos industrija. Skirtumas tas, kad dabar labai didelis politinis susiskaldymas. Ir jis ryškėja ne tik nacionaliniu, bet, deja, ir europiniu lygmeniu tarp skirtingų regionų ir skirtingų šalių narių. Taigi turime vadinamąjį dvigubą susiskaldymą, kuriam esant ne tik daugėja ksenofobijos, bet ir matomas radikaliųjų dešiniųjų partijų pakilimas.

Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių.

Tai parodė pastarieji rinkimai Austrijoje, prieš keletą metų – rinkimai Švedijoje. Net tradiciškai socialdemokratinėse šalyse, kairiųjų vertybių valstybėse populiarėja radikalių, ekstremalių antiimigracinių partijų politinė darbotvarkė. Tai vienas skiriamųjų dabartinės migracijos bruožų.

– Vengiate žodžio „krizė“. Ar problemą įžvelgiate tik dėl Europos solidarumo, ar vis dėlto krizinis yra ir migracijos mastas?

– Žodžius „migracijos krizė“ arba „pabėgėlių krizė“ mums reikėtų vartoti atsargiau. Turime savęs paklausti, ar tai, kas vyksta šiuo metu, apskritai yra migracijos krizė. Per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. Taigi, kaip matome, pastaraisiais metais ES priėmė milijonus migrantų ir jokios bėdos dėl to nematė, bet staiga ES iškilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių migrantų pasidalijimo.

Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Matyt, todėl reikėtų sakyti, kad tai ne migracijos, o politinė krizė arba tam tikra vertybinė krizė, rodanti, jog ES, kaip politinis darinys, bendros nuomonės neturėjo ir, ko gero, artimiausiu metu neturės. Ypač atsižvelgiant į tai, kokį solidarumą, o tiksliau – selektyvų solidarumą stengiasi parodyti Rytų ir Vidurio Europos valstybės narės, pradedant Vengrija, baigiant Lenkija ir Slovakija, kurios teigia, kad priims tik krikščionis pabėgėlius, tačiau nepriims pabėgėlių musulmonų.

Tai tik vienas pavyzdys, o tokių dešiniosios migracijos politikos pavyzdžių yra labai daug.

– Kaip solidarumo kontekste įvertintumėte Lietuvą?

– Lietuva – irgi dešiniosios migracijos politikos pavyzdys. Juk per pusę sumažindama išmokas ji sukuria visiškai nepalankią aplinką pabėgėliams ir padaro Lietuvą jiems nepatrauklią. Bet Lietuva nėra išskirtinė – visame Rytų Europos regione vyksta tam tikros lenktynės, kas sukurs nepalankesnę erdvę pabėgėliams.

Kai taip atsitinka, sunku tikėtis, kad pabėgėlių programa, arba pabėgėlių relokacijos programa, gali veikti. Trumpalaikėje perspektyvoje problemą galbūt išspręsime, tačiau galiausiai pabėgėliai atsidurs tose šalyse, kuriose jie nori atsidurti šiandien, – Vokietijoje, Šiaurės šalyse.

– Ar būtent dėl šių nuogąstavimų minėtose šalyse stiprėja dešiniosios partijos?

– Radikalūs dešinieji Europos šalyse iškyla todėl, kad visuomenės pritarimas migracijos politikai ir priešiškumas prieglobsčio klausimams didėja. Lietuvos visuomenė lygiai taip pat kuo toliau, tuo mažiau linkusi pritarti šiems procesams.

Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus.

Tačiau yra dar vienas labai svarbus dalykas. Vakarų Europos ir Šiaurės Europos šalyse visuomenės nuostatos, politinis diskursas, viešasis diskursas labiau formuojasi dėl tiesioginės patirties, o Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Slovakijoje, Čekijoje – dėl viešajame diskurse vyraujančių stereotipų. Kitaip sakant, galima teigti, kad Vakarų Europoje, Skandinavijoje žmonės reaguoja į imigraciją, o mūsų regione – į stereotipus. Išankstines nuostatas dar labiau stiprina tokie įvykiai kaip „Charlie Hebdo“ ar Briuselio atakos.

Mūsų tyrimai taip pat rodo, kad šie įvykiai jau padarė didžiulę neigiamą įtaką visuomenės nuostatoms.

– Vis dėlto problemą kažkaip reikia spręsti. Tai ką Europai arba atskiroms šalims daryti?

– Tokios šalys kaip Vokietija, Norvegija, Belgija, Olandija ar ta pati Švedija negali vienos prisiimti visos atsakomybės dėl per ketvirtį amžiaus vykstančių krizių. Jei grįšime į istoriją ir pasižiūrėsime, kas išsprendė po Balkanų konflikto prasidėjusią imigracijos krizę, pamatysime, kad tai buvo Šiaurės šalys. Taigi tam tikros šalys individualiai sprendė europinę problemą. Tikėtis, kad tos pačios šalys vėl bus tokios guminės ar sugebės ilgalaikėje perspektyvoje vienos tai sutvarkyti – neįmanoma.

Jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume.

Dabartinė švedų ar vokiečių, norvegų, danų reakcija yra savalaikė ir natūrali, ypač matant, kad kai kurios kitos šalys, tarp jų ir Lietuva, problemų iš viso nenori spręsti. Juk kai problemą sprendžia tik kelios šalys, socialinė sistema fiziškai negali pakelti tokių iššūkių, o ir investicijos būna daug didesnės.

Kitaip tariant, jei visos šalys iš tikrųjų būtų solidarios – tokios solidarios, kokia buvo Švedija Balkanų krizės laikotarpiu, manyčiau, kad apie dabartinę imigracijos krizę nekalbėtume. Deja, tokių šalių kaip Švedija jau nebeliko.

– Kai kurios apskritai nori pasitraukti „iš žaidimo“. Bet juk dėl to kalti ne vien pabėgėliai?

– Tos nuostatos, kurios dabar kyla Šiaurės šalyse, nėra susijusios vien su pabėgėliais. Mes turime suvokti, kad Europa tapo labai intensyviai migruojančiu žemynu. Kartu su pabėgėliais ir darbo migrantais iš trečiųjų šalių Didžioji Britanija, Švedija, Norvegija susiduria ir su masiniu ES piliečių mobilumu: iš rytinės dalies į vakarinę ar šiaurinę dalį. Dėl to tose šalyse mes matome kompleksinę migracijos struktūrą, priešingai negu Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje, kur susikuriame migracijos krizę be migrantų ir pabėgėlių krizę be pabėgėlių.

Kitose šalyse tai yra reakcija ne tik į prieglobsčio politiką, bet ir apskritai į Europos Sąjungos mobilumą.

Šiame kontekste iškyla ir vadinamojo „Brexit“ klausimas, kuris susijęs ne tik su pabėgėliais, bet ir su rytų europiečių migracija į Didžiąją Britaniją. Nes kai kurios ES šalys, ne tik Lietuva, bet ir Lenkija, Bulgarija, Rumunija ir kitos, yra labai mobilios. Tad perkelti visą svorį tik ant pabėgėlių būtų neteisinga.

– Kaip manote, ar nepradės keistis dabar Europoje vyraujančios vertybės, tokios kaip mobilumas, darbo jėgos judėjimas? Gal po dešimties ar penkiolikos metų požiūris, kad europiečiai turėtų laisvai judėti, bus nepopuliarus, vyraus konservatyvus, uždaras gyvenimo būdas?

– Manyčiau, to įvykti neturėtų vien dėl to, kad Europa mato, kokios naudos davė sienų nebuvimas, laisvas prekių ir asmenų judėjimas, galimybė keliauti. Tačiau nerimą kelia tai, kad po truputį vėl statomos sienos. Matome, kaip kyla Europos Sąjungos išorės sienos, bet kartu atsiranda pasų kontrolė tarp tokių šalių, kaip Danija ir Švedija.

Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą.

Tik laikas parodys, ar tokia pasų kontrolė tarp Europos šalių bus institucionalizuota, ar tai bus tik trumpalaikis politinis sprendimas. Manyčiau, kad Šengenas turėtų išlikti stiprėjančių ES išorės sienų sąskaita. Kitaip sakant, visiškai „išskliaudžiamas“ žmogaus teisių klausimas, bet taip bandoma išsaugoti Šengeno erdvę ir laisvą judėjimą ES viduje.

Vadinamoji migracijos krizė atsirado ne Europoje, o Europos sienų saugumo stiprinimas ir nusigręžimas nuo žmogaus teisių kažkada gali atsisukti prieš pačią Europą. Į saugumo klausimą reikia kreipti labai didelį dėmesį, tačiau reikia nepamiršti, kokiu būdu krizės buvo suvaldytos. O suvaldytos jos buvo dėl solidarumo ir dėl to, kad žmogaus teisės nedingo iš politinės darbotvarkės.

Atrodo, kad dabar žmogaus teisės iš politinės darbotvarkės dingsta ir atsiranda seniai mūsų suprastas procesas, kuris vadinasi migracijos proceso ir migracijos politikos „saugumizavimas“.

Žinoma, negalime tikėtis, kad Europoje įvyks tas pats, kas Amerikoje, nes ES vis dėlto sudaro 28 šalys su skirtinga kultūra ir net skirtingu požiūriu į tos kultūros išlaikymą, tačiau stiprėjanti ES išorės sienų kontrolė ir užsimerkimas prieš baisius nusikaltimus „anapus tvoros“ rodo, kad Europoje nėra solidarumo.

– Solidarumo artimiausiu metu kažin ar bus daugiau. Ar tai reiškia, kad sienos ir toliau storės?

– Atrodo, kad taip. Beje, sienų storis susijęs ne tik su politine migracijos darbotvarke, bet ir su skandalinga, bent jau žiūrint iš žmogaus teisių perspektyvos, pastarųjų mėnesių ES sutartimi su Turkija. Nelegalūs migrantai grąžinami legalių migrantų sąskaita arba už jų grąžinimą turkai gauna pinigų, už kuriuos stato sieną tarp Turkijos ir Sirijos.

Žinoma, sienų storėjimą matome ne tik Turkijoje, bet ir visoje rytinėje Europos pusėje – Rumunijoje, Bulgarijoje, Serbijoje. Svarbiausias klausimas – kieno sąskaita Europos Sąjunga užsibarikaduoja.

– Taigi – kieno?

– Daugelis migracijos ekspertų vartoja sąvoką „Fortess of Europe“ (Europos tvirtovė). Atrodo, kad ta Europos tvirtovė pastaruoju metu labai sutvirtėjo. Bet Europos tvirtovė reiškia tai, kad imigracija iš trečiųjų šalių įgauna visiškai kitą politinį diskursą.

Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne.

Kita vertus, jei pažvelgsime į artimiausius Europos Komisijos darbotvarkės klausimus, pamatysime, kad ten minimas bevizis režimas su Turkija ir Ukraina. Tai kitas paradoksas: uždarome sienas pabėgėliams, tačiau lygia greta liberalizuojame vizų režimą Ukrainai ir galbūt Turkijai.

Taigi Europos Sąjunga nebėra vien tik ekonominis darinys – tai ir migracijos projektas. Visus procesus, kurie vyko ES – tiek Šengeno erdvė, tiek Berlyno sienos griūtis – lydėjo migracija. Taigi ES tampa migracijos projektu.

Europos politikai suvokia, kad Europos demografijos problemą sprendžia būtent migracija, ir mes to nebeišvengsime, norime to ar ne. Tik klausimas, kaip ES „pasukinėja“ savo migracijos politiką, vienus kanalus pridarydama, kitus – atidarydama. Visa tai susiję su ES demografiniu nuosmukiu.

– Imigrantų antplūdis išsprendžia vienas problemas, sukurdamas kitų. Pavyzdžiui, į Europą atvykstančiose musulmonų šeimose moterys paprastai nedirba, vaikų turi daug. Jiems reikalingas gydymas, darželiai, mokyklos – tai didelė našta pabėgėlius priimančioms valstybėms. Bent tokia nuomonė vyrauja viešojoje erdvėje.

– Demografų tyrimai rodo kitokį vaizdą. Jungtinės Tautos teigia, kad atvykusioje musulmonų šeimoje gimstamumas dažniausiai būna didesnis nei priimančioje šalyje. Tačiau su trečia ketvirta karta, didėjant švietimui, perimant priimančios visuomenės kultūrines nuostatas, musulmonų gimstamumas sumažėja ir beveik susilygina su europiniais vidurkiais.

Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Lygiai taip pat galima paneigti ir kitus stereotipus. Jeigu Europa priimtų visus keturis milijonus pabėgėlių ir jeigu visi tie keturi milijonai būtų musulmonai, tai musulmonų populiacija Europoje padidėtų nuo 5 iki 5,7 proc.

Lygiai tas pats – ir dėl moterų darbo arba nedarbo. Natūralu, kad kultūra skiriasi, tačiau kartu su socialine integracija keičiasi ir kultūrinės nuostatos.

– Taigi kalbate apie migracijos krizę be migrantų, kurios esmė – išankstinis nusistatymas. Ar Lietuvoje tai „pagydoma“?

– Mums pirmiausia reikia išspręsti migrantų krizę, atsiradusią visuomenės pasąmonėje. Tikros migrantų krizės Lietuvoje nebuvo, nėra ir, reikia manyti, nebus. Svarbiausia – švietimas. Reikia mokyti švietimo sistemos darbuotojus, politikus, taip pat – plačiąją visuomenę. Darželiuose, mokyklose turi būti skiepijamas įvairovės supratimas. Nuo pradinių klasių turi būti akcentuojama, kad migracija nėra kažkoks fenomenas, tai tiesiog modernios visuomenės nuolatinė būklė.

Scanpix nuotr.

Rima JANUŽYTĖ

Galime nusiraminti: jei pabėgėlis spruks iš Lietuvos, EK numatytos baudos už pabėgėlio nepriėmimą negausime. Bet gal be reikalo.

„Dabartinė imigracijos politika pateikia mums 2016 m. tris alternatyvas – paklusimas, repatriacija arba pilietinis karas. Jeigu Europa nepradės vykdyti atsakingos politikos šeimos, imigracijos ir integracijos srityse, manau, kad netrukus kils pilietinis karas“, – rašo danų profesorius Helmuthas Nyborgas.

Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.

Jis – tikras gąsdintojas, bet danams labai patinka, nes dabar vyraujančiame migracijos chaose žmonėms norisi kažkokių konkrečių išvadų, nesvarbu, ar jos teisingos, ar klaidingos. Profesorius įspėja, kad „dešinysis ekstremizmas“ neišspręs chroniškų problemų, kurias kelia gyventojų perteklius ir žlugusi multikultūralizmo politika. Ir prideda dar skambesnę frazę: „Etniniai europiečiai taps mažuma savo šalyse jau 2050 m.“

Profesorius siūlo ir kelias išeitis, kurios veikiausiai yra tarsi medus ultradešiniesiems veikėjams: migrantų repatriacija, uždarytos sienos, net piliečių ginklavimasis.

Tai tipiškas dešiniojo radikalo pasvarstymas, kuris socialiniuose tinkluose surenka tūkstančiais daugiau „patinka“ nei pasisakymas kokio nors „Human Rights Watch“ eksperto, visa gerkle rėkiančio, kad Europa sužvėrėjo ir prarado bet kokį krikščionišką gailestingumą.

Kas nutiko Europai?

H.Nyborgas gąsdina, kad kvaili pabėgėliai (jų intelektą jis kažkaip sugeba įvertinti pats) sužlugdys Europos gyventojų intelekto koeficientą (IQ). „Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai“, – rašo profesorius.

Tačiau kas paneigtų, kad jau dabar Europa yra išsikrausčiusi iš proto? Tik ne dėl pabėgėlių intelekto lygio, o dėl savo pačios blaškymosi ir aplink tvyrančio chaoso, prie kurio ji pati labai prisideda.

Vidutinis IQ Europoje kris iki tokio lygio, kad jau galima kalbėti apie grėsmę klestėjimui, demokratijai ir civilizacijai.

ES moka pinigus Turkijai, kuri jau priglaudė tiek pabėgėlių iš Sirijos, kiek gyventojų yra Lietuvoje, bet tuo pačiu metu jau pagarsėjo tuo, kad tiesiog šaudo per Sirijos ir Turkijos sieną mėginančius bėgti žmones – vyrus, moteris ir net mažamečius vaikus. Šaudo – paleidžia tikras kulkas tikriems žmonėms į galvas. Kiek pabėgėlių jau nužudyta per visą laiką, informacijos rasti nepavyko. Skelbiama tik tai, kad Turkijos sienos apsaugos pareigūnams kovo ir balandžio mėnesiais prieš Sirijos pabėgėlius panaudojus jėgą žuvo penki žmonės, tarp jų vaikas, o dar 14 buvo sužeisti.

ES tokiam reikalų tvarkymui tyliai pritaria. Ir apsisukusi skiria papildomų pinigų pabėgėliams, plaukiantiems į Europą laivais, gelbėti, o ES žiniasklaida pergalingai skaičiuoja, kiek nelaimėlių šiandien pavyko išgelbėti nuo mirties jūroje.

Kažkoks disonansas, tiesa?

Tų nesusipratimų vis daugėja, chaosas gilėja, politikai, kas kaip išmano, kraustosi iš galvos. Paneigti, kad Europą ištiko krizė, nebeišeina. Tik klausimas, ar toji krizė – migrantų, ar ES solidarumo, ar gerai slepiama finansų. O gal ir visos trys.

Tarptautinės migracijos organizacijos duomenimis, pernai į Europą atvyko daugiau kaip milijonas migrantų, daugiausia iš Sirijos, Irako, Libijos, Afganistano. JT duomenimis, 2016 m. migracijos banga gali padvigubėti, o ES duomenimis – patrigubėti.

Kaip su tuo tvarkytis, kokiomis vertybėmis vadovautis – žmogiškumo, pagalbos kitam, savisaugos ar naudos ir išlaidų, Europa dar neapsisprendė. Ir griebiasi pačių keisčiausių, drastiškiausių, galima sakyti, desperatiškų priemonių.

Baudos – kaip bizūnas

Nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis.

Pinigų Turkijos šelpimui, pakrančių apsaugai, pabėgėlių politikos komunikacijai Eu­ropos Sąjunga galbūt susirinks iš šalių nenaudėlių, kurios kategoriškai atsisako priimti joms pagal numatytas kvotas skirtą skaičių pabėgėlių. Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius jau pernai sakė, kad pabėgėlių priėmimas turėtų būti savanoriškas, o ne privalomas, juo labiau daugelis Lietuvos, taip pat ir kitų ES šalių politikų kritikuoja sumanymą skirti baudas. Išties, baudos – kraštutinė priemonė, kažkuo primenanti vaiko lupimą diržu. Norvegijoje už tai vaiką atimtų. Bet ES toliau įtempusi pavadžius laiko į visas puses išsilakstyti pradedančias savo nares.

Baudos už neklusnumą gresia Lenkijai, Čekijai, Slovakijai, Vengrijai. Žodis „užteks“, kalbant apie pabėgėlius, vis dažniau skamba ir Švedijos, Vokietijos, Nyderlandų, Norvegijos politikų lūpose.

Pasigirdus kalboms apie milijonines baudas, Lietuvoje irgi kilo šioks toks nerimas: nors deklaruojame, jog priimsime mums numatytus 1105 pabėgėlius, mūsų šalis daro viską, kad pabėgėliai čia patys nenorėtų, o kažkaip netyčia užklydę veržtųsi į svajonių šalis – Vokietiją, Švediją, Daniją, Norvegiją.

Beje, Norvegija, nebūdama ES narė, kvotomis sau galvos nekvaršina, priešingai – papirkinėja pabėgėlius, kad tik šie važiuotų laimės ieškoti kitur. O jei ne – per daug nesiskaito su jų teisėmis. Antai sausio pabaigoje Norvegijoje buvo pasiūlyta paimti iš prieglobsčio prašytojų vertingus daiktus, kad būtų galima padengti jų buvimo pabėgėlių centruose išlaidas. O tiems atvykėliams, kurie nuspręstų grįžti į tėvynę, Norvegijos valdžia moka po 20 tūkst. kronų (apie 2,2 tūkst. eurų). Tad šeimos, turinčios du vaikus, pagal dvi programas iškart gali gauti po 80 tūkst. kronų (8,8 tūkst. eurų).

Be to, balandį Norvegijos valdžia pasiūlė netgi akciją – papildomai sumokėti po 10 tūkst. kronų (apie 1,1 tūkst. eurų) pirmiesiems 500 migrantų, kurie savo noru išvyks iš šalies.

Na, o jei taip elgtųsi ES šalys? Pinigų už išvykimą kol kas niekas tiesiogiai nedalija, bet pastangų atgrasyti pabėgėlius galima matyti daug kur, įskaitant Lietuvą. Na, o ar už pastangas atgrasyti pabėgėlius irgi gresia baudos? Ekspertai ramina, kad ne. Svarbu, kad „kvotinis“ pabėgėlis įkėlė koją į jam skirtą šalį, o jeigu ten reikalai nesusiklostė, tai jau niekieno reikalas.

Turbūt – ačiū Dievui, nes priešingu atveju būtume baudžiami už tai, kad esame neturtingi, nepatrauklūs, nesvetingi. Kita vertus, visais laikais galiojo taisyklė „kvailį ir bažnyčioj muša“.

Užtat jau atsirado skaičiuojančiųjų, kiek kainuotų išsipirkti nuo pabėgėlių. Galima drąsiai teigti, kad tai būtų į balą išmesti pinigai, nes susimokėti už tuos, kurie čia vis tiek nepasilieka, – tikras absurdas. Na, bet įdomumo dėlei paskaičiuoti galima. Už 1105 pabėgėlį Lietuvai tektų sumokėti apie 275 mln. eurų. Lenkijai – 4,5 karto daugiau, mat jai nustatyta kvota – 4,5 tūkst. nelegalų, atvykusių į Italiją ir Graikiją.

Tokie skaičiavimai, žinoma, tuščias reikalas, mat Lietuva jai nustatytą kvotą pasiryžusi įgyvendinti. Ir galima galvą guldyti, kad nuo to niekas, visiškai niekas mūsų šalyje nepasikeis. Nors gyventojų nuomonės tyrimai (žr. lenteles) atskleidžia, kad dauguma lietuvių įsivaizduoja, jog pabėgėliai sugriaus mūsų šalį iš pamatų, taiklesnis yra palyginimas, kad 1105 žmonės – tai tiek, kiek gyvena Jiezne. Toks pat taiklus ir klausimas, ar dažnai sutinkame Jiezno gyventoją. O jei dar turėsime omenyje, kad pabėgėliai Lietuvoje neužtrunka ir keliauja toliau, galėsime visiškai nesijaudinti dėl stereotipų, grėsmių, baimių ir išsigalvojimų.

Be to, nereikia pamiršti, kad kasmet Lietuvoje prieglobsčio ir iki šiol prašydavo 300–400 žmonių.

Skirtumas tas, kad dabar Lietuva įsitraukė į visuotinį Europos draskymosi dėl pabėgėlių (tiksliau, jų nebuvimo) žaidimą, kuriame laimi tas, kuriam tenka mažiausiai pabėgėlių. Ir bent kartą Lietuva yra tarp lyderių. Tiksliau, pirma nuo galo pabėgėlių svajonių šalių sąrašuose.

KN nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Klaipėdos uosto bendrovės priverstos susitaikyti su gresiančia prievole ateityje perleisti savo valdomą turtą, o geležinkelininkai, kovojantys dėl teisės būsimų „Rail Baltica“ darbų mokesčius nukreipti į Lietuvos biudžetą, apšaukiami „Rail Baltica“ projekto stabdžiu.

Geriausiais rezultatais šalies transporto sektoriuje šįmet gali pasigirti Klai­pėdos uostas. Atrodo, naujam rekordui niekas nebeįstengs pakišti kojos: Klaipėdos rezultatų atotrūkis nuo regiono konkurentų kiekvieną mėnesį tik didėja. Pirmojo ketvirčio krovos prieaugis Lietuvos jūrų uoste, palyginti su atitinkamu 2015 m. laikotarpiu, siekė 10,8 proc. O pernai pirmavusioje Rygoje krovos rezultatai smuko 13,8 proc., Taline – 16,5 proc., o Ventspilyje – net 18,7 proc.

Už kylančius rezultatus Klaipėdos uostas visų pirma dėkingas atsikuriančiam naftos produktų krovinių srautui, šįmet augusiam beveik 30 proc. Galima prisiminti, kad vos prieš keletą metų naftos produktų krova „lauždavo“ uosto statistikos kreives priešinga kryptimi. 2014 m. metinė naftos produktų krova buvo sumažėjusi iki 3 mln. t, o pernai siekė jau 6 mln. t ir, regis, ketina stiebtis toliau. „Jeigu „Klaipėdos nafta“ ir Krovinių terminalas ne­mažins savo darbo tempų, naftos produktų krova šių metų pabaigoje gali siekti 8,5 mln. t“, – prognozuoja Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcijos generalinis direktorius Arvydas Vaitkus.

Tai atsakymas skeptikams, maniusiems, kad be naujų linijų Klaipėdoje neįmanoma padidinti ro-ro krovos.

67 proc. didėjo ir žemės ūkio produktų krova, o grūdų krauta beveik 80 proc. daugiau nei atitinkamu laikotarpiu pernai. Palengva atsigauna pernai prarasti konteinerių srautai, be to, konteinervežiai iš Klaipėdos uosto išeina pilniau pakrauti, nei čia atvyksta. Tai rodo ne­tolygus konteinerių kiekio (TEU) ir jų masės didėjimas: skaičiuojant TEU, 2016 m. balandį jis siekė 5 proc., o skaičiuojant tonomis – net 14,5 proc.

Ro-ro krovinių apyvarta šių metų pradžioje kilo 6 proc. Tokiam augimui įtakos turėjo rusų ir lenkų konfliktas dėl leidimų vežėjams. Metų pradžioje lenkams uždraudus važiuoti tranzitu per savo teritoriją, rusų vežėjai Vokietiją bandė pasiekti iš Klaipėdos plaukiančiais keltais. Kompanija „DFDS Seaways“ į rinkos pokyčius sureagavo operatyviai ir Kylio maršrutui surado didesnį laivą.

„Tai atsakymas skeptikams, maniusiems, kad be naujų linijų Klaipėdoje neįmanoma padidinti ro-ro krovos. Skaičiai įrodo, kad didesnę įtaką rezultatams daro ne linijų kiekis, o palankiai susiklostanti situacija rinkoje“, – teigia A.Vaitkus.

Senbuviai neteks pirmumo teisės

Nors naujausi uosto veiklos rezultatai džiugina, vienas ateities klaustukas uosto bendrovėms vis dėlto gadina nuotaiką. Mat Lietuvos jūrų krovos kompanijų asociacija taip ir neįstengė įrodyti Europos Komisijai, kad dėl nestandartinio valstybinio ir privataus kapitalo investicijų santykio Klaipėdos uostas nusipelno žemės nuomos konkursų tvarkos išimčių.

Šio lietuvių konflikto su ES institucijomis šaknys slypi uosto įmonių privatizavimo niuansuose. Įsigydami buvusias įmones, jų turtą naujieji savininkai perėmė nuosavybės teisėn. Bet nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos biudžetas buvo menkas, o terminalų savininkai, suprasdami laikantys rankose potencialią aukso gyslą, siekė greitesnės jų modernizacijos, nei išgalėjo sau leisti jauna valstybė.

Nepriklausomybę atsikovojusios Lietuvos biudžetas buvo menkas, o terminalų savininkai, suprasdami laikantys rankose potencialią aukso gyslą, siekė greitesnės jų modernizacijos, nei išgalėjo sau leisti jauna valstybė.

Tuomet ir buvo nuspręsta terminalų su­prastruktūros (krante esančių statinių bei įrenginių) vystymą patikėti uosto žemę nuomojančių įmonių savininkams, valstybei paliekant dar didesnių investicijų reikalaujančią uosto in­frastruktūrą – krantines, navigacines priemones ir akvatorijos tvarkymą. Kadangi tarp uosto žemės nuomininkų tėra išlikusi vienintelė krovą vykdanti valstybės valdoma bendrovė („Klaipėdos nafta“), o infrastruktūros plėtra iš pradžių nebuvo itin sparti, šiandien terminalų savininkai skaičiuoja, kad privačios investicijos į uosto plėtrą per 25 metus gerokai viršijo uosto administracijos investicijas.

O štai daugelyje ES uostų valstybei priklauso ne tik infrastruktūra, bet ir esminė terminalų veiklos suprastruktūra: sandėliai, talpyklos, krovos linijos, kranai. Laimėjusios konkursą, bendrovės tampa ne tik uosto že­mės, bet ir šio turto nuomininkėmis, o pasibaigus sutarties laikui gali nesunkiai užleisti vietą kitoms įmonėms. Tokios laisvos konkurencijos, konkurso būdu parenkant geriausias sąlygas siūlančius uostų žemės nuomininkus, ir reikalauja EK.

Tačiau kaip šį reikalavimą vykdyti Klai­pėdoje, kur privačios bendrovės seniai yra tapusios statinių bei krovos technikos savininkėmis ir per kelis dešimtmečius įgyto turto vertę savo lėšomis dešimteriopai padidino? Tokio turto pasiėmęs nepersineši kiton vieton, net jei tinkamą vietą kažkur atrastum. Todėl dabartiniams terminalų savininkams visų pretendentų dalyvavimas būsimuose uosto žemės nuomos konkursuose lygiomis teisėmis atrodė absurdiškas. Visų pirma todėl, kad baigiantis sutarties terminui privačios įmonės nebesiryš investicijoms ir kartu rizikuos prarasti užsiimtas rinkos pozicijas, o antra – neaišku, kas ir kaip, keičiantis žemės nuomininkams, buvusiems savininkams atlygintų jų turimo turto vertę.

Todėl Klaipėdos uosto bendrovės siekė įteisinti išlygą, kad tvarkingai žemės nuomos sutartis vykdę nuomininkai turėtų pirmumo teisę jas pratęsti. Vis dėlto EK ją atmetė nusprendusi, kad tokia nuostata prieštarautų ES laisvos konkurencijos principams. Ir pradėjo prieš Lietuvą ES teisės pažeidimo nustatymo procedūrą.

Parengtos įstatymo pataisos

Todėl šiuo metu Vyriausybės institucijose svarstomas Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projektas, numatantis EK reikalaujamus viešus uosto žemės nuomos konkursus. Siekiama, kad pataisos įsigaliotų jau nuo 2017 m. sausio 1 d. Joms įsigaliojus dabartiniai nuomininkai būtų kviečiami atnaujinti šiuo metu galiojančias sutartis naujomis sąlygomis. Maksimali atnaujintų sutarčių trukmė nebegalėtų viršyti 50 metų, o vėliau lauks privalomos uosto žemės nuomos viešojo konkurso procedūros.

Projekte numatyta ir nuostata, kad bet kuris dabartinis uosto žemės nuomininkas, nelaimėjęs viešosios procedūros, privalės rinkos verte perleisti savo uoste turimą turtą būsimam nuomininkui. Žemės nuomos sutartis su pastaruoju įsigaliotų tik atsiskaičius su ankstesniu terminalo valdytoju. Be to, naujasis laimėtojas pri­valėtų su garantijomis įdarbinti visus buvusio nuomininko darbuotojus ir pateikti uosto direkcijai dokumentus apie darbuotojų perkėlimą. Tai užtikrintų minimalią terminalo savininko pasikeitimo įtaką įmonės darbuotojams.

Vis dėlto viena išlyga Klaipėdos valstybinio jūrų uosto įstatymo pakeitimo projekte yra numatyta. Ji bus taikoma strateginę reikšmę turinčioms bendrovėms ir objektams. Tokį statusą uoste šiandien turi valstybės valdoma „Klaipėdos nafta“ ir jos operuojamas SGD terminalas.

Abipusės kritikos strėlės

Savo ruožtu „Lietuvos geležinkeliai“ irgi negalėtų pasigirti puikiais santykiais su EK. Atvirkščiai – vietoj įprastos tokiems gigantiškiems projektams šviesios ateities diplomatinės retorikos vis dažniau ausį rėžia abipusio nepasitenkinimo gaidelės. Šiaurės jūros ir Baltijos TEN-T transporto koridoriaus koordinatorė EK Catherine Trautmann prieš porą savaičių atvirai pareiškė, kad Lietuva, vilkindama Latvijoje įsteigtos bendros Baltijos valstybių įmonės „RB Rail“ darbus, gali paskatinti sprendimą stabdyti tarptautiniam „Rail Bal­tica“ projektui numatytą ES finansavimą.

Didžiausi nesutarimai kyla dėl to, kas ir kaip skirstytų milžiniškas ES lėšas. Lietuva norėtų, kad kiekviena projekto šalis viešuosius pirkimus darbams savo teritorijoje galėtų vykdyti pati, kartu savo valstybėje mokėdama PVM už atliktus darbus. O EK reikalauja centralizuotų pirkimų per įmonę „RB Rail“, kuri visus projekto PVM mokesčius nukreiptų Latvijai.

„Tai europinis projektas ir ES pinigai. Pirkimams turi būti taikomos europinės taisyklės, o ne kiekvienos šalies nacionalinė teisė. Būtent tam ir buvo sukurta bendra įmonė“, – pareiškė EK atstovė C.Trautmann.

Savo ruožtu „Lietuvos geležinkelių“ generalinis direktorius Stasys Dailydka pasipiktino Lietuvai adresuotomis kritikos strėlėmis, nes kol kas būtent mūsų šalis, įgyvendindama „Rail Baltica“ projektą, yra neabejotinai daugiausiai nuveikusi iš trijų Baltijos valstybių.

„Pavyzdžiui, inicijuojama nauja studija dėl signalizacijos diegimo reikalingumo Lietuvos teritorijoje jau nutiestoje „Rail Baltica“ atkarpoje, nors mes seniausiai už savo pinigus esa­me tokią studiją atlikę ir turime nedviprasmiškas išvadas, kad elektrifikacija būtina“, – tvirtina S.Dailydka.

„Lietuvos geležinkelių“ vadovas teigia, kad EK koordinatorė C.Trautmann turėtų padėti valstybėms susitarti, o ne kritikuoti trijų šalių veiksmus. Jo kritikos sulaukė ir „RB Rail“ va­dovė Baiba Rubesa, kuri, anot S.Dailydkos, taip pat nedirba trijų valstybių naudai ir apskritai neaišku, kieno interesams atstovauja.

Kaliningrado kroviniai tebenyksta

Kol kas beveik nenaudojama „Rail Baltica“ vėžė „Lietuvos geležinkeliams“ lemia vien finansinius nuostolius, nes nuo jos, kaip nuo milijardinės vertės bendrovės, valdomo turto skaičiuojami nemenki amortizaciniai atskaitymai. Pagal teisės aktus jie pradedami skaičiuoti iškart atidavus objektą vertinti valstybinei komisijai, o atiduoti vertinimui „Rail Baltica“ pietinę vėžę 2015 m. „Lietuvos geležinkeliai“ privalėjo norėdami atsiskaityti už panaudotas ES struktūrinių fondų 2007–2013 m. finansinės perspektyvos lėšas.

Kartu tai – ir įšaldytos pačios bendrovės bei jos paimtų kreditų lėšos, siekiančios maždaug 490 mln. eurų. Pavyzdžiui, paramą atkarpai nuo Lenkijos ir Lietuvos sienos iki Marijam­polės statyti „Lietuvos geležinkeliai“ gavo iš TEN-T (Transeuropinio transporto tinklo) programos, tačiau šios paramos intensyvumas tebuvo 27 proc. Valstybė iš biudžeto papildomų lėšų neskyrė, taigi teko suktis patiems.

Šiek tiek geriau sekėsi statant atkarpą nuo Marijampolės iki Kauno – ten buvo gauta 85 proc. ES lėšų, tačiau likusius 15 proc. sąmatos irgi teko dengti „Lietuvos geležinkeliams“.

Priešingai nei Klaipėdos uostas, „Lietuvos geležinkeliai“ šįmet negali pasigirti didėjančiais pervežimais. Nors juntamas nežymus uosto kryptimi keliaujančių krovinių prieaugis (keturi penktadaliai uoste kraunamų krovinių į jį ir iš jo iškeliauja būtent geležinkeliais), statis­tikoje šį prieaugį su kaupu atsveria tebemenkstantis Kaliningrado krypties tranzitinių krovinių srautas.

„Daug anksčiau per Lietuvą vežtų Rusijos krovinių dabar nukreipiama į jūrinius keltus, kursuojančius tarp Sankt Peterburgo ir Ka­liningrado uostų. Juos vežėjams rinktis apsimokėdavo, nes valstybė dotuodavo šį maršrutą. Tačiau dotacijos dėl sunkios ekonominės padėties Rusijoje jau ima strigti, reisų mažėja, ir tai mums kelia šiokių tokių vilčių ateičiai“, – „Veidui“ pasakojo Virgilijus Jastremskas, „Lie­tuvos geležinkelių“ plėtros departamento di­rektorius.

Arūnas BRAZAUSKAS

Lietuvos vieta lyg ir besiskirstančioje ES – tokia tema pasiūlyta „Veido“ autoriams, rengusiems straipsnius šio numerio kasmetiniam „Krypčių“ projektui.

Atsakymų ir nuomonių pririnkta apsčiai – skaitytojas viską ras tarp viršelių. Dr. Karolis Žibas, dirbantis Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų institute, priminė, kad per pastaruosius aštuonetą metų ES populiacija padidėjo 11 mln., iš jų maždaug pora milijonų – dėl natūralaus gyventojų prieaugio, o dar 9 mln. – dėl imigracijos iš trečiųjų šalių. ES be rimtų politinių sukrėtimų priėmė milijonus migrantų, bet staiga kilo problema dėl kelių šimtų tūkstančių pabėgėlių pasidalijimo. Lietuvoje, Latvijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Slovakijoje kilo migracijos krizė be migrantų.

Komentuojant tą pabėgėlių krizę be pabėgėlių vertėtų atkreipti dėmesį, kad Lietuvoje iš pradžių masines akcijas rengė bene tamsiausios euroskeptikų (tiksliau, euroneišmanėlių) pajėgos. Tiesa, jos buvo mikroskopinės. Kaip ir reikėjo tikėtis, pabėgėlių stabdymo lozungą perėmė solidesnės politinės jėgos, geriau praprususios tiek Lietuvos teisės, tiek ES sąrangos klausimais.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių.

Didis žinojimas – didi ir neviltis. Reikalas tas, kad per pastaruosius 15 metų migrantų skaičius pasaulyje padidėjo 41 proc. ir pasiekė 244 mln. žmonių. Vaizdžiai kalbant, pusė Europos kasmet palieka namus ir ieško laimės svetur. Nekintant kitoms aplinkybėms, gausėjant Žemės gyventojų iki 9,7 milijardo 2050 m., gausės ir migrantų – tikėtina, kad tais metais jų bus apie 320 mln.

Tai, kad euroneišmanėlius Lietuvoje keičia garsiau kalbantys išmanieji, neatšaukia vis ryškėjančios naujos takoskyros: kairiųjų ir dešiniųjų priešpriešą keičia konfrontacija tarp jėgų, kurios pasisako už vieningos Europos projektą ir tam priešinasi.

Euroentuziazmo krizė Lietuvoje teliūskuoja be rimtų konfliktų su ES, kaip ir ta pabėgėlių krizė kol kas apsieina be pabėgėlių. Nors ES teikia paramą – iki 2020 m. nuo narystės Sąjungoje pradžios Lietuva bus gavusi 14 mlrd. eurų (žinoma, jei nebus force majeure), tačiau tai kažkodėl negerina piliečių savijautos.

„Veido“ autorius Dovaidas Pabiržis pastebi, kad Lietuvoje ir 1990-aisiais, ir 2012-aisiais patenkintų savo gyvenimu žmonių, Eurobarometro duomenimis, buvo tiek pat – mažiau nei pusė. Tik prasidėjus karui Ukrainoje pasitenkinimas gyvenimu staiga ėmė kilti ir 2015-ųjų pradžioje pasiekė 74 proc. Sukrėtimai netolimoje Rytų kaimynystėje mobilizavo, sutelkė visuomenę ir leido šiek tiek realistiškiau vertinti savo būvį. Būtent tai, o ne į įvairias sritis investuoti ES milijardai atliko reikšmingesnį vaidmenį.

Politologas dr. Liutauras Gudžinskas „Veidui“ aiškino, jog tyrimai rodo, kad ES struktūrinė parama skatina korupciją. Čekijos, Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai parodė, kad vidutiniškai apie 1,2 proc. BVP dydžio struktūrinė parama galėjo būti panaudota neskaidriai, – tai prilygsta maždaug trečdaliui visos paramos, kurią šios šalys gavo. Veikiausiai ir Lietuvoje situacija panaši.

Žinios apie ES paramos grobstymą – gera proga įterpti eiliniam lietuviui atgrasią mintį, kad būtina stiprinti kontrolę, gal net padidinti ES tarnautojų būrį. Protesto šūksnius galima trumpam nutildyti statistika: visos ES institucijos Briuselyje ir Strasbūre samdo apie 40 tūkst. tarnautojų, o vien Londono mieste dirbančiųjų įvairiose Didžiosios Britanijos valstybinėse įstaigose bei miesto savivaldybėje yra arti 80 tūkst.

Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dešimtmetis, vis labiau neišvengiamas tampantis euro įsivedimas, tebesitęsiantys neramumai Rytuose – šie svarbūs įvykiai sutapo su šių metų specialiuoju “Veido” numeriu KRYPTYS.
Visos šios aplinkybės užduoda ne vieną klausimą. Ar per dešimtmetį mes tapome tikri ES nariai? Ar išmokome elgtis pagal Europos elitinio klubo taisykles? Ką mums davė Europa, o ką jai davėme mes?
Dar sudėtingesnis klausimas – kas laukia Lietuvos ateityje. Kokia kryptimi eiti užsienio politikos, energetikos, sveikatos, švietimo srityse? Kokios mūsų perspektyvos ekonomikos, informacinių technologijų, maisto pramonės ar transporto sektoriuose? Kuo bus gyva Lietuvos kultūra ar mada?
Į šiuos klausimus ieškome atsakymo su įvairių sričių ekspertais ir politikais: Prezidentu Valdu Adamkumi, buvusiu premjeru Andriumi Kubiliumi, ES ambasadoriumi Maskvoje Vygaudu Ušacku, europarlamentaru Zigmantu Balčyčiu, politikos mokslų profesoriumi Raimundu Lopata, Lietuvos banko vadovu Vitu Vasiliausku, Mykolo Romerio universiteto rektoriumi Alvydu Pumpučiu, Lietuvos gydytojų sąjungos prezidentu Liutauru Labanausku ir kitais žinomais verslo bei kultūros atstovais.
Nors ir labai nemalonu girdėti, bet dauguma pašnekovų pripažįsta, kad daugelyje sričių Lietuva pasiklydusi tarp krypčių ir galiausiai viskas klostosi chaotiškai, be jokios konkrečios strategijos.
Neturėjimas aiškios krypties – ypač pavojingas valstybės suverenumui šiuo gan įtemptu laikotarpiu, kai perbraižomos Europos sienos, kai viena šalis nurodinėja kitai suvereniai valstybei, ką reikia daryti, tarsi ši būtų jos provincija.
Kita vertus, nereikia pasiduoti tradiciniam lietuviškam bambėjimo įpročiui ir visur įžvelgti tik blogybes. Dauguma tų pačių pašnekovų sutinka, kad per pastarąjį dešimtmetį Lietuva, t.y. mes visi, pasiekėme labai daug. Ne tik apšilome kojas Briuselyje, bet ir perpratome kai kurias ES žaidimo taisykles bei pradedame jomis naudotis, tiek siekdami didesnių išmokų žemės ūkiui, tiek spręsdami energetikos ar santykių su kaimynais problemas.
Žalia šviesa eurui, kuri, tikėtina, netrukus bus uždegta, rodo mūsų ekonomikos ir finansų stiprybę. Verslas, nepaisant nesibaigiančių tarptautinių audrų, taip pat nepasiduoda “kaikarizmui” ir gerindamas kokybę ieško naujų rinkų ne tik Vakaruose, bet ir tolimojoje Azijoje. O lietuviškas darbštumas ir kuriamos pridėtinės vertės paslaugos bei aukštosios technologijos tampa mūsų vizitine kortele investuotojams.
Glosto širdį ir Lietuvos gydytojų sąjungos prezidento žodžiai, kad bent sveikatos srityje mūsų padėtis geresnė nei estų, “kurie, ilgą laiką mums rodyti kaip sektinas pavyzdys, griebėsi sveikatos reformos ir beveik sugriovė savo medicinos sistemą”.
Nesnaudžia ir Lietuvos aukštojo mokslo atstovai. Universitetai ieško būdų tobulėti, aktyviai bendradarbiauja su viso pasaulio mokslo įstaigomis. Kultūroje taip pat galima įžvelgti teigiamų pokyčių, kuriuos lemia jauni ir aktyvūs kūrėjai. Net mados pasaulyje lietuviai toli gražu nesijaučia nevykėliais, nes turi gerą estetinę pajautą.
Todėl baigsiu Prezidento V.Adamkaus žodžiais, kad po dvidešimties metų Lietuva bus “stipriai pažengusi į priekį, su nauju požiūriu ir su naujos kartos kuriamomis vertybėmis. Šventai tikiu: nesustosime vietoje, prilygsime kitoms Europos tautoms”.

Energetikos infrastruktūros plėtra: ar verta triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių?

Šio straipsnio idėją pamėtėjo ne tiek garbių pašnekovų komentarai, kiek jų užuominos ir atsidūsėjimai “ne spaudai”. Energetikos įmonių, kurioms pavesta vykdyti plėtros projektus, vadovai neretai patys stebisi gigantiškais ir nesuderintais šalies, kurioje nuolat mažėja gyventojų, infrastruktūros plėtros užmojais, tačiau savo darže teisinasi prievole vykdyti Vyriausybės nutarimus, o į kolegų darželius iš solidarumo akmenų nesvaido.
Populiariau dėstant, energetikos plėtra primena agresyvią draudimo rinkos praktiką, kai klientai (šiuo atveju – visi elektros, dujų ir šilumos vartotojai) raginami triskart apsidrausti nuo visų teoriškai įmanomų grėsmių. O jei stokoja sąmoningumo savanoriškai investuoti į visapusišką energetinį saugumą, tuomet tol gąsdinami “blackout’ais” ir “Ivano prisuktais čiaupais”, kol pripažįsta, kad ne pinigai gyvenime svarbiausia.
Dėl šios priežasties Lietuvoje sudėtinga kalbėti apie kitokias energetikos tendencijas, nei energetinės nepriklausomybės siekis. Pasitelkę šiek tiek semiotikos įgūdžių, šiek tiek sveiko įžūlumo ir pavaizdavę esamą situaciją grafiškai, vietoj kryptingą politiką atspindinčių paralelinių strėlyčių pulko regėtume sudėtingą raizginį, labiau primenantį Vėjų Rožę. Nors kiekviena iš strėlyčių, atskirai paimta, tarnauja bendram tikslui – energetinei nepriklausomybei (kuri mūsų schemoje lieka nematomoje, tačiau nujaučiamoje trečioje dimensijoje), bet pasirinktų priemonių tiek daug, kad vietoj efektyvios projektų tarpusavio sinergijos vis stipriau ryškėja jų tarpusavio konkurencija.
Šios konkurencijos simptomus “Veido” sudėliotoje energetikos projektų Vėjų Rožėje siūlome patyrinėti keliais pasirinktais pjūviais. Pirmasis – konkurencija tarp elektros energijos ir dujų sektoriaus plėtros planų, antrasis – tarp logistikos ir gamybos (gavybos) infrastruktūros, o trečiasis – tarp realiai pradėtų įgyvendinti, bet iš svarstymų stadijos taip ir nepasistūmėjusių projektų.

Elektra ~versus~ dujos
Remiantis AB “Litgrid” skelbiamais Lietuvos nacionalinio elektros energijos gamybos ir vartojimo balanso duomenimis, daugiau nei pusė elektros energijos Lietuvoje pernai buvo pagaminta dujas vartojančiose šiluminėse jėgainėse (2,4 iš 4,4 TWh, arba 54 proc.). Palyginti su ankstesniais metais, ši dalis pastebimai sumažėjo (2012 m. – 3 iš 4,7 TWh, arba 65 proc.). Šiluminės elektrinės pernai pagamino penktadaliu mažiau energijos nei 2012 m.
Pagrindinė tokio pokyčio priežastis – išaugusi elektros pasiūla atsinaujinančių energijos išteklių sektoriuje: dešimtadaliu padidėjo vėjo energijos gamyba, 13 proc. – hidroelektrinėse pagamintos elektros energijos kiekis. Daugiau kaip 20 kartų išaugo saulės sugeneruotos energijos apimtys, nors bendrame gamybos balanse ši energija tesudaro 1 proc.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nekilnojamojo turto rinka Lietuvoje keliasi iš numirusiųjų: štilį pamažu keičia nedrąsus pagyvėjimas.

Pagyvėjimas šiemet juntamas visais požiūriais: jau patį pasyviausią pirmąjį 2013 m. ketvirtį sandorių padaugėjo 10 proc. – daugiau nupirkta ir butų, ir namų, ir sklypų, bent jau Vilniuje vėl atsirado požymių, kad iš mirties taško pajudėjo ir kainos. Be to, nors sostinėje toliau kyla nauji biurų pastatai, jų užimtumas atsiradus daugiau laisvų patalpų ne blogėja, o pamažu gerėja.
„Ober-Haus“ optimistiškai paskelbė, kad šiemet didmiesčiuose naujų butų nupirkta bei rezervuota 70 proc. daugiau, o vien tiktai Vilniuje – 87 proc. Bendrovė prognozuoja, kad šiemet Vilniuje būsto kainos gali kilti ir iki 5 proc., kai pernai jos 1,4 proc. smuktelėjo. Žinoma, palyginti su prieškriziniais laikais, šis kainų pokytis dar labai kuklus, bet, kaip sako ekspertai, tai būtų normalus kainų kilimas valstybėje, kurios ekonomika ir infliacija didėja po keletą procentų per metus.
Tiesa, pagyvėjimas matyti tik Vilniuje ir dar kažkiek Kaune bei Klaipėdoje, o likusioje šalies dalyje rinka tebėra pasyvi. „Veidas“ kartu su ekspertais ir nekilnojamojo turto plėtotojais aiškinosi, kokios tendencijos nekilnojamojo turto rinkoje mūsų laukia ne tik šiemet, bet ir visą artimiausią penkmetį.

Sostinėje perspektyvos geros, provincijoje – liūdnos

Ekonomistas Žygimantas Mauricas primena, kad pirmas veiksnys, lemiantis padėtį nekilnojamojo turto rinkoje, yra šalies ekonomika. Jei ekonomika ir darbo užmokestis kyla, tuomet natūraliai didėja ir būsto paklausa. Šiuo požiūriu artimiausių metų prognozės yra palankios: 2013–2014 m. BVP turėtų kilti 3–4 proc., o dirbančiųjų atlyginimai, „Nordea“ analitikų vertinimu, – apie 5 proc.
Jei prognozės pasitvirtins, būsto rinka bus vis aktyvesnė. „Bet tai bus ne masinis rinkos atsigavimas, o veikiau segmentuotas, – ateities perspektyvas dėliojo Ž.Mauricas. – Tarkim, Skandinavijos šalyse po nekilnojamojo turto burbulo 1990-ųjų pradžioje buvo matyti didelė diferenciacija – atsigaunant ekonomikai paklausa ir kainos vėl pakilo, bet ne viso būsto; taip ir Lietuvoje vienur paklausa ir kainos didės, kitur išliks tokios pat arba tebemažės. Lietuvoje geriausių perspektyvų turi naujas ekonomiškas būstas su gerai išplėtota infrastruktūra – sena statyba dėl didelių šildymo sąskaitų tampa vis mažiau patraukli. Tad manau, kad naujo būsto kainos turėtų šiek tiek didėti, o seno ir neekonomiško – dar mažėti. Tačiau mažesniuose miesteliuose, kur sparčiai mažėja gyventojų ir trūksta darbo vietų, būstas jau niekaip nebegali brangti.“
Tai iliustruoja Alytaus regiono pavyzdys. Čia subliūškus nekilnojamojo turto burbului būsto kainos krito dramatiškai: Alytaus nekilnojamojo turto agentūros „Miroda“ direktorė Rima Mitkienė prisimena, kad 2007-ųjų vasarą vieno kambario butai mieste buvo parduodami už 160–180 tūkst., dviejų kambarių – už maždaug 200 tūkst. Lt, tačiau visi tarp parduodamų atsiradę butai kone iškart būdavo nuperkami net ir tokiomis beprotiškomis kainomis. Na, o netrukus paaiškėjo, kad reali šių butų kaina – keliskart mažesnė. Dabar vieno kambario butą Alytuje gali įsigyti už 28–45 tūkst., dviejų kambarių – už 45–65 tūkst. Lt, jų pasiūla didelė, o pirkėjų – vos vienas kitas.
„Matome tendenciją, kad gyventojai bėga iš senų daugiabučių namų nuo tų didelių centralizuoto šildymo kainų – perka sklypus Alytuje ar aplink miestą, kurie taip pat nebrangūs, ir statosi individualius namus. Dažnas parduoda savo butą, apsigyvena nuomojamame bute ir statosi namą“, – pastebi R.Mitkienė.
Alytuje dauguma butų išnuomojama vos už 100–200 Lt mokestį arba tik už komunalinius mokesčius. Provincijoje, kaip teigia „Inreal“ konsultacijų ir analizės departamento vadovas Arnoldas Antanavičius, gyventojams tarsi nebeliko finansinio motyvo pirkti būstą – juk nuoma beveik nieko nekainuoja. Tačiau renkantis būstą kol kas nugali psichologiniai svertai: pasak A.Antanavičiaus, ir iki burbulo sprogimo, ir dabar lietuvis jaučiasi saugus tik nuosavame būste, tad nuomininkų padaugėjo tik šiek tiek.
Na, o tuščių butų, kaip pastebi „Mirodos“ vadovė, atsiranda vis daugiau, nors mokesčiai už juos bent jau Alytuje kol kas mokami.
Ekonomistas Ž.Mauricas pabrėžia, kad tokie regioniniai skirtumai neišvengiami, nes Vilniuje demografinė padėtis kur kas geresnė nei provincijoje. Iš tiesų sostinėje pastarąjį dešimtmetį gyventojų mažėjo labai nedaug, o 25–35 metų amžiaus gyventojų, aktyviausių būsto rinkos dalyvių, netgi padaugėjo. Tad jei ekonomika augs, ekonomisto žodžiais, būsto kainų didėjimas Vilniuje iki 5 proc. per metus yra visai realus.
„Kitur perspektyvos liūdnesnės: mažesniuose miestuose nemenką dalį daugiabučių teks nugriauti, nes paprasčiausiai nebus tiek gyventojų jiems užpildyti. Neišvengiamai turėsime spręsti klausimą, ar visus tuos namus verta renovuoti“, – teigia ekonomistas.
Tokios nuomonės laikosi ir A.Antanavičius: renovacijos kaina visoje Lietuvoje bus daugmaž vienoda, bet didmiestyje renovuojamo buto vertė gali siekti 150 tūkst., o mažame miestelyje – vos 50 tūkst. Lt. Tad analitikas siūlo kai kuriuos kiauriausius mažaverčius daugiabučius verčiau nugriauti, o jų gyventojams nupirkti butus kituose geresnės būklės daugiabučiuose arba statyti naujus daugiabučius. Tiesa, čia kyla klausimas, ar mūsų valstybei tai būtų pakeliama našta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Tarp dešimties daugiausiai Lietuvoje investuojančių šalių per dešimt metų įsitvirtino Rusija ir Lenkija, tačiau nemažėja ir skandinavų aktyvumas. Tolimųjų Rytų šalys Lietuva taip pat domisi, bet šis smalsumas investicijomis dar nevirsta.

Per pastarąjį dešimtmetį užsienio investuotojų Lietuvoje žemėlapis pasislinko Rytų kryptimi. Nepaisant to, kad pastaraisiais metais plačiausiai nuskambėjo britų banko “Barclays” ir JAV kompanijos “Western Union” atėjimas į Lietuvą, Statistikos departamento duomenimis, JAV ir Didžioji Britanija iškrito iš daugiausiai Lietuvoje investavusių šalių dešimtuko – jas pakeitė Rusija ir Lenkija.
“Tendencijos, kad per dešimt metų kryptis šiek tiek pasikeitė, rodo objektyvią ekonominę situaciją. Dauguma teorijų sako, kad artimiausi kaimynai yra patys didžiausi potencialūs investuotojai. Dėl Rusijos ilgą laiką klausimas buvo politizuotas. Šiandien galima pasidžiaugti, kad neigiamo politizavimo įtakos mažėja”, – mano “Danske” banko vyresnioji analitikė Baltijos šalims Violeta Klyvienė.
Beje, Lenkija ne tik įšoko į dešimtuką, bet netgi užėmė pirmą vietą, pralenkdama aktyviausiai Lietuvoje investuojančias Skandinavijos šalis. 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigoje Lenkija mūsų šalyje buvo investavusi 4,2 mlrd. Lt. Nors pirmoje sąrašo vietoje Lenkija atsidūrė dėl to, kad įsigijo didžiausią Lietuvos įmonę “Orlen Lietuva”, pastaraisiais metais investicijų iš šios kaimyninės šalies daugėja – ypač įmonių įsigijimo srityje.
Advokatų kontoros “Sorainen” partneris Laimonas Skibarka atkreipia dėmesį, kad 2010 m. Lietuvos įsigijimų ir susijungimų rinkoje Lenkijos įmonės sudarė tris iš keturių didžiausių sandorių: lenkų “Trakcja Polska” susijungė su lietuviškąja “Tiltra Group” (sandorio vertė 677,7 mln. Lt), “Lotos Petrobaltic” įsigijo visas “Geonaftos” akcijas (sandorio vertė neskelbiama), “Mieszko” nusipirko “Vilniaus pergalę” (110,1 mln. Lt). Be to, “Sorainen” skaičiavimais, nuo 2009 m. iki 2011 m. pirmojo ketvirčio pabaigos Lenkija pagal investicijų dydį Lietuvoje buvo trečia šalis po Švedijos ir Vokietijos.
“Lenkijos ekonomika gerai atlaikė krizę, įmonės išaugusios iki tokio dydžio, kad gali investuoti į kaimynines rinkas. O mūsų įmonių finansiniai rodikliai sunkmečiu krito, todėl lenkams buvo palanki proga pirkti Lietuvoje už gerą kainą”, – lenkų aktyvumą Lietuvos rinkoje aiškina L.Skibarka.

Rusijos įmonės investavo į elektros ir dujų tiekimą

Pastaraisiais metais Lietuvoje itin ryškus Rusijos investicijų suaktyvėjimas. 2000 m. į Lietuvą iš Rusijos buvo atitekėję tik 93,79 mln. Lt investicijų, o pernai Rusijos tiesioginės investicijos siekė jau 2,9 mlrd. Lt. VšĮ “Investuok Lietuvoje” vadovas Mantas Nocius tvirtina, kad rusai Lietuvoje daugiausia investuoja į nekilnojamąjį turtą. Kita vertus, pastaraisiais metais jie pradeda ir vadinamąsias plyno lauko investicijas. Štai šiuo metu Klaipėdos laisvojoje ekonominėje zonoje (LEZ) kuriasi viena Rusijos vidutinio dydžio maisto perdirbimo įmonė – kol kas tai vienintelis Klaipėdos LEZ šiemet pritrauktas investuotojas. Projekto vertė – 15–20 mln. Lt.
“Rusijos įmonių susidomėjimą jaučiame. Anksčiau joms buvo pakankamai plėtros galimybių Rusijoje, o dabar atėjo laikas plėstis į Europą. Vienas iš variantų tą daryti – investuoti Baltijos šalyse ir Lenkijoje. Mes esame Europos Sąjungoje, sugebame su jais susišnekėti, geriau juos pažįstame”, – argumentuoja Klaipėdos LEZ generalinis direktorius Eimantas Kiudulas.
Beje, Rusijos investicijų dominavimą Lietuvoje atskleidžia ir pasaulinės tiesioginių užsienio investicijų stebėsenos sistemos “fDiMarkets.com”, fiksuojančios plyno lauko ir įmonių įsigijimo bei plėtros projektų investicijas, duomenys. Statistikos departamentas skaičiuoja visus tiesioginių užsienio investicijų srautus – tarp jų ir pagrindinių įmonių paskolas antrinėms, pinigų srautus kapitalo rinkose, investicijas į nekilnojamąjį turtą ir t.t. “fDiMarkets.com” duomenimis, 2009–2011 m. daugiausiai investicinių projektų pradėjo įgyvendinti būtent Rusija – iš viso dešimt.

Skandinavų susidomėjimas neblėsta
Nors mūsų šalyje laukiamos visų šalių investicijos, Lietuvos investicijų skatinimo strategijoje nurodytos kelios šalys, kurių investicijų labiausiai pageidaujame: Skandinavijos valstybių, JAV, Didžiosios Britanijos, Izraelio, Vakarų Europos. Būtent šiose šalyse didžiausia aukštųjų technologijų įmonių koncentracija, o tokios investicijos pačios geidžiamiausios, nes sukuria geriausiai mokamas darbo vietas, neteršia aplinkos. Vis dėlto kol kas šio tikslo siekti sekasi sunkiai, nes didžiausių investuotojų dešimtuke yra tik Skandinavijos šalys ir Vokietija. Prieš dešimtmetį Statistikos departamento dešimtuke dar matytos JAV ir Didžioji Britanija iškrito.
JAV 2000 m. Lietuvoje buvo investavusios 917 mln. Lt, o 2010 m. iš šios šalies tebuvo likę 602,9 mln. Lt investicijų. Pagrindinė susitraukusių investicijų priežastis – koncerno “Williams”, pardavusio “Mažeikių naftą”, pasitraukimas iš rinkos. Kaip matyti, į Lietuvą neatėjo daugiau kompanijų, galinčių kompensuoti šios įmonės išėjimą.
Tiesa, “Investuok Lietuvoje”, kuri vertina ne visą tiesioginių užsienio investicijų srautą, o tik plyno lauko investicijas ir įmonių įsigijimus, remdamasi “fDiMarket” duomenų baze prieštarauja: šios bazės duomenimis, JAV pagal investicijas Lietuvoje atsiduria antroje vietoje (2009–2011 m. pradėti įgyvendinti devyni projektai), Didžioji Britanija – penktoje (septyni projektai).
Na, o vieni aktyviausių užsienio investuotojų Lietuvoje nuo nepriklausomybės atkūrimo buvo ir tebėra skandinavai. Turtingoms Skandinavijos šalims nepriklausomybę atkūrusios ir kaimynystėje sparčiai augančios Baltijos šalių rinkos pasirodė perspektyvios ir įdomios, todėl šių valstybių kompanijos buvo pagrindinės strateginės investuotojos daugelyje sektorių. Statistikos departamento duomenimis, 2010 m. pabaigoje Švedija buvo antroji šalis po Lenkijos pagal investicijas Lietuvoje – iš viso investavusi 3,86 mlrd. Lt. Trečioje vietoje atsidūrė Danija – 3,7 mlrd. Lt.
Su investuotojais dirbantys ekspertai įsitikinę, kad skandinavai iš Baltijos šalių, kurios jiems praktiškai kaip namų rinkos, niekur nesitrauks. Švedijos prekybos rūmų Lietuvoje valdybos pirmininkė Dovilė Aleknienė teigia, kad į Lietuvą švedus traukia gera darbuotojų kvalifikacija ir vieni mažiausių mokesčių ES. Kita vertus, ji pabrėžia, kad estai sugeba prisitraukti dvigubai daugiau švediškų investicijų negu mes. Latviai pagal šį rodiklį lietuvius taip pat lenkia.
“Estai ir latviai orientuojasi į mažesnes ir vidutinio dydžio įmones, mes bandome sudominti tik verslo gigantus. Į kitas Baltijos šalis mažoms ir vidutinėms įmonėms ateiti lengviau, nes spėčiau, kad kitose Baltijos šalyse šiek tiek mažesnė biurokratija, korupcijos lygis, šešėlinė ekonomika”, – svarsto D.Aleknienė.
Pasak specialistės, gera žinia, jog, palyginti su pernai, švediškų įmonių domėjimasis Lietuva suaktyvėjęs ir ryškėja tendencija, kad mažesnės kompanijos taip pat norėtų įeiti į mūsų rinką.
Aktyvesnis investuotojų domėjimasis matyti ir iš statistikos. “Investuok Lietuvoje” duomenimis, pirmąjį šių metų pusmetį užsienio kompanijos Lietuvoje apsisprendė įgyvendinti apie 30 tiesioginių užsienio investicijų (TUI) projektų, o juos įgyvendinus į Lietuvą bus papildomai pritraukta apie 1,85 mlrd. Lt investicijų. Per 2010 m. inicijuota 41 projektas, kurį įgyvendinus turėtų būti pritraukta apie 4 mlrd. Lt.
Klaipėdos LEZ vadovas E.Kiudulas tvirtina, kad šiuo metu deramasi dėl aštuonių projektų – daugiausia su Skandinavijos ir Vakarų Europos šalimis. LEZ vadovas pastebi tendenciją, kad Vakarų Europos įmonės, prieš keletą metų aktyviai investavusios Kinijoje, nori turėti gamybinių pajėgumų netoli savęs, Europoje, todėl vėl aktyviau žvalgosi mūsų regione. “Prieš ketverius penkerius metus Lietuvoje padidėjo veiklos, darbo jėgos sąnaudos, todėl išryškėjo tendencija, kad plyno lauko investicijas pas mus pradeda įmonės, gaminančios labiau nišinį, ne masinės gamybos produktą, turinčios 50–60 darbuotojų”, – kaip atrodo vidutinis investuotojas, apibūdina E.Kiudulas.
Beje, skirtingų šalių kompanijos investuoja į skirtingus sektorius – ten, kur turi daugiausiai žinių ir patirties. Štai į žemės ūkį, transportą Lietuvoje daugiausiai investavę danai. Į apdirbamąją pramonę – lenkai. Į elektros, dujų, garo tiekimą – Rusija. Į didmeninę ir mažmeninę prekyba – Vokietija, o į informacijos ir ryšių sektorių – Švedija.

Vilioja Tolimųjų Rytų investuotojus
“Investuok Lietuvoje” atstovai viliasi, kad tarp investuotojų Lietuvoje artimiausiu metu įsitvirtins ir Azijos bendrovės, nes jaučiamas didėjantis jų domėjimasis mūsų šalimi. M.Nocius tvirtina pastebintis nemažą Pietų Korėjos ir Japonijos kompanijų susidomėjimą. “Pietų Korėjos įmonės plečiasi į Europą. Projektai konkretūs, ir tik kyla klausimas, kur jie nusės – Lietuvoje, Lenkijoje, Čekijoje. Kitais metais bus aišku, ar Pietų korėjiečių projektai ateis į Lietuvą”, – prognozuoja E.Kiudulas.
Dar viena šalis, besidominti Lietuva, yra Kinija. M.Nocius viliasi, kad mūsų rinkoje plėsis Lietuvoje atstovybę turinti didžiausia telekomunikacijos įrangos gamintoja Kinijoje “Huawei Technologies Co., Ltd”, šiemet pasirašiusi sutartį su Vilniaus universitetu dėl bendros mokslinės laboratorijos steigimo. Šiuo metu taip pat dirbama su Kinijos kompanija, kurios vienas vadovų – lietuvis, ir tai smarkiai palengvina darbą.

Kokios šalys Lietuvoje investuoja daugiausiai
2010 metai
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt
Lenkija    4
Švedija    3,86
Danija    3,7
Vokietija    3,56
Rusija    2,9
Nyderlandai    2,49
Estija    2,26
Suomija    1,6
Latvija    1,3
Norvegija    1,16

2000 metai
Valstybė    Sukaupta tiesioginių užsienio investicijų, mlrd. Lt

Danija    1,7
Švedija    1,6
JAV    0,92
Vokietija    0,69
Jungtinė Karalystė    0,62
Estija    0,59
Suomija    0,56
Šveicarija    0,45
Norvegija    0,39
Liuksemburgas    0,31

Šaltinis: Statistikos departamentas