Jau šimtą penkiasdešimt metų Tarptautinė Raudonojo Kryžiaus organizacija visame pasaulyje padeda milijonams žmonių, nuketėjusiems nuo stichinių nelaimių ar kenčiantiems per karinius konfliktus.

Beveik dvejus metus Siriją draskantis pilietinis karas nusinešė jau daugiau kaip 70 tūkst. žmonių gyvybių. O tokių karštų taškų pasaulyje ne tik nemažėja, bet vis daugėja: štai neseniai įsipliekė karas Malyje, neramumai nesibaigia Kongo Respublikoje, Libijoje, Egipte ir kitur. Didžiulių nelaimių žmonėms sukelia ne tik karai, bet ir stichijos siautėjimai – vis pragaištingesni tampa žemės drebėjimai ar cunamiai. Tad ir dabar Raudonojo Kryžiaus (RK) teikiama humanitarinė pagalba ne mažiau svarbi ir būtina, nei buvo prieš pusantro šimto metų.
Nuo 1863 m., kai Ženevoje buvo įkurtas Tarptautinis pagalbos sužeistiesiems komitetas, vėliau pavadintas Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu (TRKM), teikdavęs pagalbą sužeistiesiems mūšio lauke ir karo belaisviams, organizacija yra didžiausia kenčiančių bei nelaimės ištiktų žmonių pagalbininkė. Dabar RK ir Raudonojo Pusmėnulio vėliavos vienija apie 13 tūkst. darbuotojų 92 šalyse ir ginkluotų susirėmimų metu padeda ne tik kariams, bet ir taikiems gyventojams, taip pat kovoja su ligomis, steigia ligonines, vargstantiems teikia pagalbą maistu, drabužiais, o karo pabėgėliams – dar ir psichologinę bei teisinę pagalbą.
Be to, puikiai apmokytos ir gausios RK komandos pirmos atvyksta į stichinių nelaimių vietą bet kurioje pasaulio šalyje. Štai vien tik Suomija turi tokią tarnybą, kuri gamtos stichijos nusiaubtoje teritorijoje gali iškart pastatyti apie 10 tūkst. palapinių.
Visos RK organizacijos pajėgos dar įspūdingesnės. Prieš dvejus metus Japoniją sukrėtus beveik devynių balų žemės drebėjimui, po kurio šimtus kilometrų užliejo galingas cunamis, nusinešdamas daugiau kaip 19 tūkst. žmonių gyvybių, evakuacijos centruose dirbo RK finansuojamos medikų komandos, daugiau kaip 100 tūkst. šeimų buvo aprūpintos šaldytuvais, viryklėmis.
2004 m. milijonams žmonių likus be pastogės Pietų Azijos šalyse, kai praūžė milžiniškas cunamis, pagalba buvo suteikta beveik milijonui nukentėjusiųjų.
Prieš trejus metus po galingo žemės drebėjimo didelės pagalbos iš RK sulaukė ir Haičio gyventojai. Į šią vieną skurdžiausių pasaulio šalių buvo pristatyta net 800 tonų maisto, vaistų, palapinių, antklodžių, o medicininę ir kitokią pagalbą teikė maždaug 600 organizacijos darbuotojų.

RK įkūrėjas – Šveicarijos verslininkas

Nors šiuo metu RK metinis biudžetas siekia apie 900 mln. eurų, vis dėlto pagrindinė šios vienos didžiausių ir seniausių humanitarinės pagalbos organizacijų pasaulyje stiprybė – pinigus aukojančių paprastų žmonių ir maždaug šimto milijonų savanorių geranoriškumas. Taip pat nuo judėjimo pradžios išlaikytas vienas esminių principų, kad pagalba teikiama neatsižvelgiant į žmonių tautybę, rasę, religinius įsitikinimus ar kalinių nusikaltimo pobūdį. Tokia nuostata buvo suformuota 1863 m. Ženevoje įvykusioje tarptautinėje konferencijoje ir įtvirtina metais vėliau šešiolikos valstybių atstovų priimtoje pirmojoje Ženevos konvencijoje, po to kai šveicarų verslininkas Henry Dunant‘as aprašė sužeistųjų karių kančias 1859 m. vykusiame Solferino (prancūzų ir austrų) mūšyje. Jis ne tik atskleidė žiaurią karo realybę, bet ir pasiūlė kiekvienoje šalyje įkurti savanorių grupes, kurios rūpintųsi karo metu nukentėjusiais žmonėmis, taip pat pabrėžė, kad teikiantys pagalbą privalo išlikti neutralūs. Taip laikantis Ženevos konvencijos Austrijos ir Prūsijos kare 1866 m. buvo pradėta teikti medicinos pagalba ir parama kariams bei civiliams gyventojams, lankomi karo belaisviai ir politiniai kaliniai, padedama susisiekti karo išblaškytoms šeimoms.
Į pirmąją misiją TRKM atstovai išvyko 1875 m., vykstant rusų – turkų karui Balkanuose. Tuo metu šalia vėliavos su raudonu kryžiumi baltame fone, islamą išpažįstančiuose kraštuose pradėtas naudoti raudono pusmėnulio simbolis. Mat raiščius su raudonu kryžiumi ryšėję medicinos darbuotojai, patekę į turkų nelaisvę, buvo žudomi, taip išreiškiant pasipriešinimą krikščionybei.
Svarbu paminėti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais RD karo belaisvių stovykloms išsiuntė net 2 mln. maisto ir vaistų siuntinių. Tuo metu į RK veiklą buvo įsitraukę daugiau kaip 3 tūkst. žmonių.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-9-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotas aktorius Marius Repšys bandys atsikratyti tvirtai prilipusio Vandalo amplua.

Kai aktorius Marius Repšys „Išvaryme“ pradeda repuoti – per žiūrovų salę nuvilnija toks energijos pliūpsnis, kad toliau sėdintys gali pamanyti patekę į gyvą atlikėjo Selo koncertą. Švelni Vandalo daina apie meilę kaipmat suvirpina jos išsiilgusias sielas.
O juk, atrodytų, kas gali būti atokiau: meilė ir vandalizmas. Bet Mariaus sukurtame personaže vienas su kitu puikiausiai dera. Kultūringi žiūrovai, kuriems tikrame gyvenime kelionė autobusu į Londoną šalia tokio pakeleivio virstų košmaru, iš teatro skirstosi šiek tiek draugiškiau nusiteikę panašioms personoms. Spektaklį vertina ir šiaip, ir anaip, bet vieningai sutaria, kad „Vandalas buvo jėga“.
Ar pačiam Mariui dar neapkarto Vandalo kailyje praleisti mėnesiai, ar nevaržo tvirtai prilipusi sukurto personažo etiketė? „Taip. Dabar norėčiau visiškai kitokio vaidmens. O tai galiu taip ir likti Vandalu, kaip Gediminas Girdvainis – visą gyvenimą Pinčiukas“, – neslepia aktorius.
Tačiau lengva tikriausiai nebus: buvusiam sportininkui (imtynininkui, boksininkui, kikboksininkui…) „jėginiai“ vaidmenys dera prie kūno. Štai ir „Kino pavasario“ lietuviškoje programoje M.Repšį matėme dviejose trumpo metražo juostose. Andriaus Blaževičiaus filme „Dešimt priežasčių“ jo herojus Vytas patykojęs prie laiptinės „pamoko“ savo buvusios merginos draugą. O Deimanto Narkevičiaus filme „Draudžiami jausmai“ – antraplanis iš „neteisingos orientacijos“ suimtojo besityčiojančio uniformuoto saugumo klapčiuko vaidmuo. Trumpas, bet įtaigus epizodas.
Tiesa, prieš metus buvo dar vienas filmas – Romo Zabarausko „Porno melodrama“, kuriame pats Marius vaidino gėjų. „Vaidmuo, ir tiek. Neverta sureikšminti“, – nelinkęs plėtoti šios temos pašnekovas. Jis – buvęs režisieriaus Gintaro Varno studentas, taigi homofobinių bėdų neturi. Kartu su kurso draugais vaidina ir Federiko Garcios Lorcos „Publikoje“.
Savo mokytoją G.Varną aktorius gerbia už tai, kad palyginti nedaug pamokslavo, o daugiau leido dirbti, pačiam ieškoti, kas tinka vaidmeniui ir kas ne. Ilgų oracijų klausymasis – ne Mariaus stilius. Ilgos prakalbos – taip pat. Tačiau paklaustas, kas kelyje į sceną labiausiai žeidė, netikėtai prisipažįsta: režisierių, kuriems negalėjo įtikti, pastabos. Reikėjo laiko išmokti jas nuryti.
Ar būna skaudu, kai negauna norimo vaidmens? „Priklauso nuo to, koks vaidmuo. Jei kitas aktorius su juo susitvarko – skaudu nebūna, – svarsto M.Repšys. – Bet, aišku, kartais žiūrėdamas spektaklį galvoji: būčiau padaręs geriau. O jei dabar reikėtų stebėti, kaip kažkas kitas vaidina Vandalą – turbūt išprotėčiau!“

Laukia „Kovos klubas“

Vis dėlto pasiūlymas vaidinti „Išvaryme“ buvo gana netikėtas. „Turėjau pinigų ir ramų darbą – vertinau vieno kuriamo interneto portalo puslapius. Todėl ketinau pusmetį nevaidinti – padėti žmonai auginti mūsų dukrytę. Bet gyvenimas viską sutvarkė savaip“, – teigia Marius.
Užtat po Vandalo, kaip pats pripažįsta, siūlymų vaidinti jau netrūksta ir kitokių darbų griebtis nebereikia. Pasijuto „ant bangos“, ko anksčiau nebuvo. Tad ir mintys palikti teatrą aplankydavo ne kartą.
Ar pats galėjo išaugti tokiu Vandalu, kokį dabar vaidina? „Žinoma, taip. Jei būdamas penkiolikos nebūčiau sutikęs merginos, kuri dabar yra mano žmona, ir būčiau toliau intensyviai sportavęs… Gal būčiau tiesiog geras sportininkas, o gal ir ne. Ji labai stipriai mano gyvenimą sukrėtė“, – pasakoja Vilniuje, kriminaliniais elementais garsėjančios „Krasnuchos“ (t.y. buvusio Raudonosios Armijos, o dabar – Savanorių prospekto) rajone užaugęs M.Repšys. Čia tebegyvendamas sutinka alkoholį ar narkotikus pamėgusių savo vaikystės draugų. Nesibaido – su visais stengiasi šnekėti „žmoniškai“.
„Iš tikrųjų daugelio žmonių, kaip ir mano Vandalo personažo, išorinis žiaurumas, kietumas tėra paviršutinė kaukė. Viduje jie geraširdiški, netgi naivūs. Jeigu su jais bendrauji nestatydamas savęs aukščiau – mielai atsiliepia. Bet jeigu pats kažkuo apsimetinėsi – tik paskatinsi juos įrodinėti, kieno viršus“, – dalijasi patirtimi buvęs sportininkas.
Dabar visas jo sportas – pasibėgiojimai netoliese esančio Vingio parko takeliais. Žinoma, ne kasdien: Marius šiuo metu vaidina kone dešimtyje skirtingų spektaklių. Ir jau pradėjo ruoštis dar vienam – Vido Bareikio ketinamam inscenizuoti Chucko Palahniuko „Kovos klubui“. Sakote, ne tas veikalas, kuris padėtų atsikratyti Vandalo amplua? „Na, konkretūs vaidmenys spektaklyje dar nepaskirstyti“, – atremia ironiją M.Repšys.
Daugiau nei penkių valandų trukmės „Išvarymas“ – ir šiaip nebloga treniruotė. Aktorius patvirtina, kad po premjeros Oskaro Koršunovo spektaklis turėjo tendenciją ilgėti, o ne trumpėti: pridėta daugiau muzikos, pailgėjo pertraukos. Anksčiau žiūrovai teatrą palikdavo dar prieš vidurnaktį, o dabar aplodismentai pilnoje žiūrovų salėje gausiai atlikėjų trupei nugriaudi 10–15 minučių po dvyliktos.
„Ar po tokio darbelio aktorius leidžia sau pamiegoti bent iki vidurdienio?“ – teiraujuosi stebėdama, kaip darbininkas teatro fojė montuoja oro uosto keleivių patikrinimo kabinas, kurias vakare privalės įveikti visi „Išvarymo“ žiūrovai. Mariaus atsakymas konkretus: „Rytoj vienuoliktą ryto – „Kovos klubo“ repeticija“.

Maža išpažintis

Artėjo šventų Velykų savaitgalis – tokiu metu tinka teirautis, o ką gi Auksiniu scenos kryžiumi neseniai palaimintas Vandalas mąsto apie Dievą ir tikėjimą. „Mano vaikystės namuose Velykos nebuvo kažkokia ypatinga šventė, o dabar jos laukiu. Žinokit, aš ir Bibliją perskaičiau tik prieš gerus metus. Visą iškart. Ir viską supratau“, – tvirtina Marius. Tik išpažinties pas kunigus aktorius niekada nėjo – sako nejaučiąs tokios būtinybės.
Tuomet belieka išpažinti savo mažas nuodėmes žurnalistams – kokios jos būtų? Minutėlę pasvarstęs taria, kad labiausiai gailisi netikėtai išsprūdusio aštresnio, artimuosius įskaudinusio žodžio.
Kaip tai toli nuo scenoje besikeikiančio ir besižargstančio Vandalo! Tačiau dėl scenoje tariamų necenzūrinių žodžių aktorius neatgailauja: „Žmonės tikrai taip kalba“. Dramaturgas Marius Ivaškevičius ant jų su Ainiu Storpirščiu po premjeros pyktelėjo už tai, kad aktoriai laisvai improvizavo Beno ir Vandalo susitikimo Londone scenoje. Bet jie abu vaidino taip, kaip jautė: dėl to irgi nesigaili. „Lietuviai – tokia santūri tauta, kad nuo to santūrumo bloga darosi. Jeigu kas nepatinka – geriau sakyti. Visi sveikesni būtume“, – diagnozuoja Marius.
Primenu: jo bendrakursiai iš pradžių kartu su režisieriumi G.Varnu mitinguose kovodavo dėl kirtavietėse gyvenančių paukščių teisės ramiai perėti savo jauniklius. Vėliau, prieš naujo Nacionalinio dramos teatro vadovo rinkimus, surengė akciją neįmantrių komedijų ištroškusiems žiūrovams. Ir ką gi? Dabar pagrindinėje šalies dramos teatro scenoje vaidina patys. „Vadinasi, vertėjo protestuoti“, – daro išvadą Marius.
Prieš metus aktorius dalyvavo jaunimo pilietinio aktyvumo skatinimo kampanijoje „Man ne dzin“, suvaidindamas McMandziną. Ir nors nufilmuota akcijos medžiaga nėra labai patenkintas, žino viena: Lietuvos jis, priešingai nei Vandalas, ilgam tikrai nepaliktų. „Man čia patinka“, – be skambių frazių paaiškina M.Repšys.

Ateinantį šeštadienį, vasario 18 d. 14 val. Bažnytinio paveldo muziejus kviečia į ekskursiją po parodą „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ su jos kuratore dr. Sigita Maslauskaite. Muziejaus lankytojai turės galimybę paskutinį kartą pamatyti išskirtinį parodos eksponatą – karaliui Vladislovui Vazai dovanotą Šventojo Kryžiaus relikvijorių.

Krokuvos dominikonams priklausantis Šventojo Kryžiaus relikvijorius yra paženklintas ypač retu Vilniaus miesto kontroliniu ženklu – Gedimino stulpais. Jį 1637 m. nukalė Vilniaus auksakalys Hornas Rentelis, o užsakė Kijevo unitų vyskupas metropolitas Rapolas Korsakas Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Vazos ir Cecilijos Renatos sutuoktuvių proga.

Artėjant Gavėnios laikui, relikvijorius sugrįžta į Krokuvos Švč. Trejybės dominikonų vienuolyną, kur yra naudojamas liturgijoje. „Kiekvieną Gavėnios penktadienį bažnyčioje vyksta procesija. Pirmoji jos dalis eina nuo didžiojo altoriaus prie Švč. Mergelės Marijos Rožančinės paveikslo, o tuo metu brolis zakristijonas išstato šią relikviją ant pagrindinio altoriaus. Tada užgęsta bažnyčioje šviesos. Broliai dominikonai išeina iš Švč. Mergelės Marijos Rožančinės koplyčios ir artėja prie altoriaus, kur kiekvienas brolis nusilenkdamas pagerbia kryžiaus relikviją. Tuo metu giedama Šv. Kotrynos de Ricci XVI a. sukurta giesmė, šlovinanti Šventąjį Kryžių“ – pasakojo dominikonų prioras kun. Paweł Kozacki OP parodos atidarymo proga surengtoje spaudos konferencijoje.

Bažnytinio paveldo muziejaus parodoje „Vilniaus sakralinė auksakalystė“ pristatomi žymiųjų Vilniaus meistrų dirbiniai. Dauguma eksponuojamų liturginių indų nebuvo patekę į parodines erdves. Lankytojams suteikiama galimybė iš arti apžiūrėti unikalią Karkažiškės bažnyčios XVII a. pradžios monstranciją, netikėtai „atrastą“ Jono Frydricho Šemniko darbo Barklainių bažnyčios monstranciją, klasicistinio stiliaus grynumu stebinančią, meistriškai nukaltą Rūdninkų bažnyčios monstranciją, atrasti iki parodos po dažų sluoksniu buvusio paslėpto, dabar restauruoto Rykantų Dievo Motinos paveikslo aptaiso grožį. Meniškumu išsiskiria žymių baroko Vilniaus auksakalių Jono Frydricho Šemniko ir Jono Lario kūriniai. Žavi klasicistiniai lakoniškų formų Vaitiekaus Jastžembskio liturginiai indai; XX a. pradžioje dirbinių gausa ir įvairove išsiskiria Mykolo Neviadomskio dirbtuvė.

Paroda veiks iki 2012 m. gruodžio 1 d. Ekspozicija nuolat kis, liturgijai tarnaujantys kūriniai grįš į bažnyčias švenčių ir iškilmių progomis.

Muziejaus darbo laikas: antradieniais–šeštadieniais 11–18 val.

Lietuvai pareiškus norą trečiosios šalies teisėmis dalyvauti Nukryžiuotojo bylos nagrinėjime, Europos žmogaus teisių teismas (EŽTT) šią savaitę patenkino šį prašymą.