Petras Baršauskas

„Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) rektorius Petras Baršauskas. Gegužę perrinktas antrajai penkerių metų kadencijai, jis prisipažįsta, jog namuose jau seniai laukiama, kol atsiras daugiau laiko šeimai, tačiau teigia norintis pabaigti pradėtus darbus.

– Kokia jums bus ši kadencija?, – paklausėme P.Baršausko.

– Nelengva. Žinoma, esmė yra rezultatas, Universiteto ateitis, tačiau žmonės negali gyventi tik pokyčiuose. Laikas labiau atsigręžti į dėstytoją, mokslininką, labiau įsiklausyti į jų poreikius.

Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai.

Vertinant iš šalies, žiūrint į Universiteto strategiją tarptautiniame kontekste, mūsų išsikelti tikslai abejonių nekelia. Tačiau reikia, kad ir pagrindinis Universiteto žmogus – akademinis darbuotojas – tai suprastų. Kalbu ne apie informacijos perdavimą, o apie bendravimą pačia plačiausia prasme. Pripažįstu, to tikriausiai pastaraisiais metais trūko.

– Universitetas – ne verslo organizacija. Ką reiškia vadovauti akademinei bendruomenei?

– Šiuo klausimu turiu labai aiškią poziciją. Sutinku su tuo, kad kūrybinį darbą dirbančiam žmogui administraciniai suvaržymai turėtų būti kitokie. Iki tam tikro laipsnio. Laikai pasikeitė – universitetas privalo skaičiuoti pinigus, privalo veikti efektyviai. Todėl turime išlaikyti pusiausvyrą tarp laisvių, darbuotojo kūrybiškumo puoselėjimo ir tam tikros atskaitomybės. Turi būti aiškūs kriterijai, kuriais matuojami rezultatai. Kiekvienas blaiviai mąstantis žmogus tą supranta.

Jei kalbame apie finansus, universitetas turi būti valdomas kaip įmonė. Jis turi būti tvarus, turi išsilaikyti, vien kūrybine laisve gyvas nebūsi. Visi pokyčiai, kuriuos vykdome, siekdami išvengti studijų programų dubliavimosi, lėšų švaistymo – sudėtingi, bet būtini procesai.

Žinoma, sutinku ir su tuo, kad toks „kietas“ valdymo procesas, koks gali būti verslo įmonėje, universitete neveikia. Reikia atrasti pusiausvyrą.

– Galbūt su tuo susijusi ir Universiteto viduje bei viešojoje erdvėje kelta įtampa?

– Negaliu tos veiklos, kuri buvo vykdoma prieš šiuos rektoriaus rinkimus, vadinti nei kritika, nei diskusija – buvo tendencingai pateikiama informacija, iškraipomi faktai ir nė vieno žodžio nepasakyta apie turinį. O tai juk ir yra esmė. Niekas man nepasakė: „Ne tokia strategija, ne tokios tendencijos, ne tokie užmojai. Yra žmogus, kuris tą daro geriau“. Apie tai būtume galėję diskutuoti.

– Kas jus motyvuoja rinktis tokias sunkias ir sudėtingas pareigas? Juk vykdomi pokyčiai sukelia dalies bendruomenės nepasitenkinimą, reikia siekti politinių permainų, priimti nelengvus sprendimus.

– Kone kasdien parėjęs namo girdžiu: „O gal jau nuo šiandien pradėkime gyventi?“.

Esu pakankamai pasiturintis žmogus, finansinis atlygis manęs nemotyvuoja, galėčiau gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitus darbus. Prieš penkerius metus sakiau, jog atėjau į KTU dėl dviejų priežasčių: pirma – dėl sentimentų, nes tai yra Universitetas, su kuriuo esu susietas nuo vaikystės, antra – dėl to, kad jaučiuosi turintis įgūdžių, savybių įvykdyti tuos pokyčius, kurių reikia. Labai gerai mačiau, koks gali būti mano indėlis į KTU ateitį.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą.

Šiandien mane motyvuoja noras užbaigti sudėtingus procesus, kuriuos pradėjome – kalbu apie integraciją su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU), sinergiją su ISM Ekonomikos ir vadybos universitetu. Ką tik pasirodę reitingai (žurnalo „Reitingai“, – red. past.) tik patvirtina, kad einame teisingu keliu – šie trys universitetai yra Lietuvos aukštųjų mokyklų reitingų viršūnėje. Universitetas po integracijos taps nepralenkiamas.

Norėčiau užbaigti tuos procesus, kad naujam lyderiui, kuris, tikiu, iškils iš jaunosios kartos, perduočiau galingą universitetą. Tai mane labiausiai ir motyvuoja.

– Kiek trunka rektoriaus darbo diena?

– Aš tuo gyvenu. Ne dėl to, kad būčiau koks kankinys ar darboholikas, o dėl to, kad atsakingai žiūriu į savo pareigas. Vakare parėjęs namo užkandu, išgeriu arbatos ir vėl sėdu atrašinėti elektroninių laiškų, tvarkyti dokumentų. Būna, žinoma, kad ištrūkstu į kokį koncertą, kartą per savaitę porą valandų sportuoju, bet grįžęs ir vėl – prie darbo. Manau, kad jeigu nori pasiekti rezultato, turi savo tikslu gyventi.

– Darbui atiduodate savo laiką ir gyvenimą. O ką iš to gaunate?

– Jei esi doras, sąžiningas, žiūrintis į ateitį žmogus ir jautiesi padaręs gerą darbą, kuris išliks ir gal net pakeis gyvenimą jauniems žmonėms, tai skatina judėti pirmyn. Jaučiu, kad padariau pokytį, kuris yra negrįžtamas, teigiamą pokytį – tai ir yra rezultatas, kuris „veža“. Nieko ypatingo nereikia.

Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas.

Žinoma, tai, kad man įdomūs tik rezultatai, galbūt yra šiokia tokia problema – ne visada pavyksta dėkoti žmonėms ir juos pagirti. Man, kai viskas atlikta, būna įdomus jau kitas žingsnis, o kitiems galbūt norėtųsi ilgiau pasidžiaugti ir tuo, kas jau pasiekta.

– Ko išmokote per praėjusią kadenciją, kaip vadovas ir sau asmeniškai?

– Mane neretai kritikuoja, ypač Universiteto taryba, dėl to, kad esu (ir ne tik aš, bet ir visa universiteto vadovų komanda) labai orientuotas į pokytį, į rezultatą, mažai rūpinuosi tuo, kaip sunku žmonėms, kai tokie pokyčiai vyksta. Mokausi išgirsti, reaguoti. Viena iš rimtesnių mano klaidų – vidinės komunikacijos nesuvaldymas. Tipinis vadybinis modelis – vadovas kalbasi su savo tiesioginiu pavaldiniu, o šis perduoda jo mintis savo pavaldiniams – didelėje organizacijoje sklandžiai neveikia.

Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

Pokyčių metas organizacijoje, pagal vadybos teoriją, prilyginamas krizei, o krizėje vidinės komunikacijos valdymas yra vienas iš kertinių jos sprendimo būdų. Galbūt, jei būčiau šią pamoką išmokęs anksčiau, nebūtų tokių pasekmių, kai bendruomenėje atsiranda suklaidintų, ne iki galo suprantančių situaciją žmonių.

Po šių rinkimų labai atvirai, nuoširdžiai diskutavome su Taryba. Man priekaištaujama dėl karšto būdo ir rekomenduojama būti ramesniam.

– Tačiau, galbūt, būdamas ne tokio karšto būdo nebūtumėte įgyvendinęs tokių radikalių pokyčių?

– Aš sakau tą patį: nebūna viskas arba juoda, arba balta. Gali būti ramus ir šaltas, bet galbūt tada nepasieksi tokių rezultatų. Žinoma, jeigu teikiamos pastabos, turi į jas reaguoti, mokytis. Visi esam žmonės, visi klystam.

Tačiau, kita vertus, nėra KTU buvęs tokioje aukštoje pozicijoje nei pagal reitingus, nei pagal išorės vertinimą. Yra sričių, kuriose esame aiškūs lyderiai, tai – darbas su verslu, tarptautiškumas.

– Darbas atima visą jūsų laiką. Ką veiktumėte, jeigu jo staiga atsirastų?

– Oi, tik duokit man laiko, rasiu, ką veikti! Labai myliu gamtą, gyvūnus. Man labai patinka keliauti. Dabar jau neatsimenu, kada keliavau savo malonumui. Jei turėčiau laiko, reikėtų sutvarkyti knygų ir dokumentų archyvą namuose. Turiu didžiulę biblioteką – dabar, kai gyvenimas keičiasi, informacija tampa skaitmeninė, ją tikriausiai reikėtų padovanoti. Tačiau pirmiau – sutvarkyti, kam, manau, prireiktų ne mažiau nei metų.

Kitas svarbus dalykas mano gyvenime – sportas. Kad ir koks užimtas būčiau, trečiadienio vakarais sportuoju. Žinoma, būtinai tuo metu, kai man jau reikia išeiti į treniruotę, kas nors vakare, jau po darbo valandų, paskiria posėdį, reikia spręsti skubius klausimus ir panašiai. Kartais būna taip, kad atsistoju tada, kai man reikia, ir išeinu pro duris. Kitaip tiesiog neištrūktum!

– Vis dar žaidžiate futbolą?

– Žaidžiu su buvusios Lietuvos rinktinės žaidėjais, ir ketverius metus iš eilės buvome šalies čempionai. Tik šiemet pradėjome čempionatą nesėkmingai – pralaimėjom pagrindiniam savo konkurentui, Vilniaus komandai. Jau patyliukais kalbama, kad, atseit, baigėsi Kauno hegemonija. Bet aš esu ramus – mes atsitiesim, dar yra laiko.

Futbole matau daug paralelių su savo darbine veikla – kad ir kiek daug būtum pasiekęs, kad ir kokie aukšti rezultatai, kaskart išėjus į aikštę reikia laimėti iš naujo.

– Ar nesiilgite akademinės veiklos?

– Trejetą pastarųjų metų esu sumažinęs savo akademinį krūvį iki minimumo. Šiandien ši veikla nėra mano prioritetas, svarbiau vykdomi integraciniai universitetų procesai, iššūkių administracinėse pareigose įveikimas. Nenoriu dėstyti negarbingai, nenoriu, kad kiti rašytų straipsnius ir leistų man prisirašyti savo pavardę, kad doktorantai skaitytų mano paskaitas. Jei nori dėstyti gerai, reikia rimtai ruoštis kiekvienai paskaitai.

Tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

Man patinka bendrauti su jaunais žmonėmis, jausti, kuo jie gyvena. Šiandien tai kompensuoju susitikdamas su studentais diskusijose, be to, konsultuoju magistrantus. Ateityje, kai tik sumažės administracinių darbų našta, grįšiu prie akademinio darbo, man jis teikia didžiulį malonumą.

Buvau vienas iš pirmųjų dėstytojų, pradėjusių taikyti atvejų analizės metodiką savo paskaitose. Buvau parengęs 9 atvejus iš verslo įmonių, jie, manau, buvo labai pavykę. Kai kada taip sudomindavau studentus, kad jie diskutuodavo ir nenorėdavo skirstytis net ir pasibaigus paskaitos laikui. Šiandien žinau ir daugybę administracinių atvejų, kuriuos galėčiau parengti. Esu juos išgyvenęs pats, o, kaip man sakė mokymuose Harvarde, tik išgyvenęs tam tikrą praktinį verslo ar administracijos probleminį atvejį, pats tampi geru dėstytoju.

– Kuo gerai gyventi Lietuvoj?

– Esu sau pasakęs: kad ir visai blogai būtų gyventi Lietuvoje, man vis tiek būtų gerai. Gal jau mano amžius toks, o gal – patriotinis nusiteikimas paveldimas iš šeimos. Nežinau. Tačiau, kai žiūri taip, visada randi teigiamų dalykų.

Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

Žinoma, jeigu lyginsime atlyginimus klestinčiose Europos šalyse, JAV ir Lietuvoje – atotrūkis baisus. Tačiau, šiandien ir Lietuvoje gabūs, stiprūs, aktyvūs žmonės turi tokias pačias sąlygas kaip kitur. Ne visi, kaip norėtųsi, bet galimybių dirbančiam žmogui šiandien yra. Pavyzdžiui, galiu atsakingai teigti, kad kai kurių Universitete dirbančių mokslininkų atlyginimas yra triskart didesnis nei rektoriaus.

Neseniai viena gimnazija paskelbė, jog ieško gimtakalbio prancūzo, kuris galėtų dėstyti kalbos, meno, kultūros paskaitas. Darbo skelbimai pasirodė Prancūzijos laikraščiuose, siūlomas atlyginimas buvo ne mažas, bet, Europos standartais, kuklus – 1 000 eurų. Žinot, kiek žmonių kandidatavo? 44. Iš pačių įvairiausių Prancūzijos vietų. Nėra toje Lietuvoje taip blogai, kaip kartais bandoma parodyti.

– Sakote, gyvenimas gerėja?

– Nors ir lėtoki procesai, bet Lietuva juda teisinga linkme. 1991-aisiais išvažiavau stažuotis į Škotiją pagal „Tempus“ projektą. Ko gero, buvau vienas pirmųjų iš Lietuvos, pasinaudojęs šia galimybe. Puikiai prisimenu, kaip, prieš nusipirkdamas alaus bokalą vakare, turėdavau gerai pasvarstyti, ar galiu sau leisti tokią prabangą.

Yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti.

Šiandien, nors ir negalime savo dėstytojams suteikti tokio finansavimo, kad jie kasdien vakarieniautų restoranuose, tačiau, išvykę į užsienį, jie gali jaustis pakankamai laisvai. Žinoma, norėtųsi, kad galėtume mokėti klestinčių Europos šalių lygio atlyginimus. Deja, to, ką praradom per 50 metų, taip greitai neatstatysime. Atsiranda inovacijų, atsigauna gamyba – nuo to priklauso pragyvenimo lygis Lietuvoje. O jis, nors ir lėtai, bet kyla.

– Kaip įsivaizduojate universitetą po dešimties metų?

– Labai paprastas klausimas. Jau seniai mūsų strategijoje numatyta – Universitetas bus lyderis ne tik vietiniu mastu, bet ir tam tikrame Europos regione, mažiausiai – Baltijos šalių.

Tikslui pasiekti visada ko nors trūksta: finansų, žmogiškųjų išteklių, kompetencijų. Tačiau yra fantastiškų žmonių, juos reikia atskleisti, jeigu tokių trūksta savoje bendruomenėje – pritraukti – ir sudaryti talentams sąlygas augti. Jeigu tai padarysim – visko užteks.

Chrisas Kline'as

„Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Dėl šio žmogaus leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą: užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę“, – istorinį interviu su Čečėnijos sukilėlių vadu Aslanu Maschadovu prisimena JAV karo žurnalistikos veteranas ir naujasis Kauno technologijos universiteto (KTU) lektorius Chrisas Kline’as.

– Būdamas karo žurnalistu ėmėte interviu iš pačių įvairiausių žmonių. Kuriais savo interviu labiausiai didžiuojatės?

– Labiausiai didžiuojuosi interviu su Čečėnijos sukilėlių vadovu Aslanu Maschadovu. Buvau paskutinis žurnalistas, ėmęs iš jo interviu akis į akį ir matęs jį gyvą. Leidausi į 750 km slaptą kelionę per Rusijos užimtą Kaukazą, praėjus mėnesiams, kai Groznas pasidavė Rusijos armijai. Užsimaskavęs keliavau automobiliu, pėsčiomis, raitas, kirtau 40 rusų kontrolės punktų, o kartą vidury nakties net perbėgau skersai Rusijos armijos bazę. Ši kelionė buvo pati pavojingiausia mano karo žurnalisto karjeroje.

Interviu su sukilėlių lyderiu vyko viduryje miško. Mano žinių komandos trejetą, A.Maschadovą ir 60 jo vyrų nuo 3000 rusų kareivių skyrė vos keli kilometrai.

A.Maschadovas nebuvo radikalus ekstremistas, kaip jį bandė pavaizduoti rusų skleidžiama propaganda, – jis buvo pasaulietiškos mokyklos šalininkas, demokratas, teisingu balsavimu išrinktas Čečėnijos prezidentu, žmogus, kurį Jungtinės Tautos bei Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacija (ESBO) laikė laisvu ir teisingu šalies vadovu, žmogus, kuris norėjo įvykdyti neįmanomą užduotį – išlaisvinti savo žmones, kurių likimui liko abejingas visas pasaulis.

Mano giliam liūdesiui beveik visi žmonės, kurie man padėjo, arba mirė kovose, arba buvo nubausti mirties bausme, arba nukankinti Rusijos karių.

Mano redaktorius iš „ABC News” laidos „Nightline“ man davė užduotį kovoti su Rusijos skleidžiama propaganda. Šią misiją uoliai vykdžiau, tačiau mano giliam liūdesiui beveik visi žmonės, kurie man padėjo, arba mirė kovose, arba buvo nubausti mirties bausme, arba nukankinti Rusijos karių. Turiu pažymėti, kad visai kas kita yra matyti pasipriešinimo judėjimą, būti tarp partizanų, o ne nuolatinių kareivių, kadangi dėl savo žemių, namų, kaimų, šeimos ir draugų kovoja paprasti žmonės – tai silpnųjų karas prieš stipriuosius. Už šią ekspediciją Amerikoje man buvo skirtas valstybinis žurnalisto apdovanojimas.

Lankantis Londone Tedas Koppelis, vienas žymiausių JAV užsienio korespondentų, po šios kelionės Kaukaze man pasakė: „Nežinau, ar tu esi pats beprotiškiausias, ar pats drąsiausias mano pažįstamas žurnalistas.“ Šis Čečėnijoje sukurtas dokumentinis filmas, visi įrašai ir kopijos yra saugomi keliuose Amerikos universitetuose, o spausdintinė istorijos versija atsidūrė pirmuosiuose Didžiosios Britanijos laikraščių puslapiuose.

Didžiuojuosi tuo, bet įgyta patirtis man reiškia kur kas daugiau, nei apdovanojimai ar liaupsės. Ši ekspedicija visam laikui pakeitė mano gyvenimą, „pakrikštijo“ mane kaip karo reporterį. Čečėnijoje tapau tikru karo žurnalistu ir įgyvendinau pažadą, kurį daviau sau dar būdamas berniukas.

– Kalbant apie Ameriką, koks interviu jums įsiminė iš šios pasaulio pusės?

– Kitas interviu, kuriuo didžiuojuosi beveik tiek pat, įvyko Siudad Chuarese, Meksikoje, su valstybės prokurore. Tuo metu buvau CNN Meksiko biuro vadovas. Siudad Chuaresas išlieka žiauriausia masinių moterų egzekucijos vieta visame vakarų pusrutulyje, kur buvo nužudyta beveik 400 moterų. Niekur pasaulyje nebuvo įvykdytas tokio plataus mąsto neapykantos nusikaltimas prieš moteris dėl jų lyties, kaip šiame Meksikos mieste. Šis nusikaltimas vis dar nėra išspręstas dėl galimo Meksikos organizuotų nusikalstamų narkotikų kartelių ir policijos bendrininkavimo.

Dieną po to, kai eteryje pasirodė mano interviu su prokurore, ji atsistatydino.

Kai prieš kamerą kalbėjausi su valstybės prokurore, šios žudynės buvo pačiame įkarštyje. Pokalbio metu be užuolankų kėliau klausimus dėl pareigūnės neprofesionalumo, korumpuotumo ir pasiaukojimo nebuvimo, sprendžiant šią analogų neturinčią bylą. Buvau sukrėstas šių vargšių moterų skerdynėmis Chichuachua dykumoje, kuri ir dabar vadinama „kaukių dykuma“, nes tiesa nežinoma iki šiol, o žudikai dar nesučiupti.

Buvau susitikęs su daug aukų motinų, todėl jaučiausi tarsi joms moraliai įsipareigojęs. Dieną po to, kai eteryje pasirodė mano interviu su prokurore, ji atsistatydino. Visi Meksikos valstybiniai laikraščiai rašė, kad mano interviu nulėmė pareigūnės likimą. Ir dabar norėčiau sugrįžti atgal į Chuaresą, nes šiandien tai narko-smurto karo zona.

– Nuo pavasario semestro dėstysite KTU. Kokie yra jūsų, kaip šio universiteto lektoriaus, tikslai?

– Su KTU studentais pasidalinsiu savo taip sunkiai įgytomis žiniomis, patirtimi ir požiūriu. Noriu jiems suteikti tai, ko jie kitaip nepatirtų ar nesužinotų. Bandysiu praplėsti jų mąstymą netradiciniais metodais ir tikiuosi, kad pavyks bent keletą iš jų įkvėpti pasirinkti žurnalisto profesiją.

Studentus mokysiu komunikacinių įgūdžių, analitinių gebėjimų, pasitikėjimo savimi, smalsumo, kaip mąstyti plačiau, laisviau. Taip pat atskleisiu jiems žurnalisto darbo moralinę, filosofinę ir dvasinę pusę. Nesvarbu kokį karjeros kelią studentas bepasirinktų, manau, kad visa tai bus galima pritaikyti jo ar jos būsimame profesiniame gyvenime.

Bendraudamas su KTU studentais būsiu atviras ir sieksiu juos provokuoti – kaip amerikiečiui, man tai įprasta.

Žurnalistas turi gebėti drąsiai imtis bet kokios temos, turėti ne tik paviršutiniškų, bet ir gilesnių žinių įvairiais klausimais. Jis yra specialistas, galintis išsiugdyti specifines žinias, diplomatas, derybininkas, komunikatorius, tyrėjas, pasakotojas, metraštininkas ir liudininkas, tiesos ieškotojas, debatų ekspertas, socialinis apžvalgininkas ir stebėtojas, teisingumo ir demokratijos gynėjas, keliautojas ir keleivis, nuolat siekiantis naujų žinių, ieškantis atradimų ir idėjų.

Pats esu multimedijos žurnalistas, dirbantis su rašytine medžiaga ir audiovizualine žurnalistika įvairiuose žanruose, tad darbas Multimedijos inžinerijos katedroje man puikiai tinka. Naujieji KTU kolegos turi didelį techninių žinių bagažą, o aš esu sukaupęs daug praktinės patirties, peržengiančios auditorijos slenkstį, tad kuo puikiausiai papildome vieni kitus, mažindami atskirtį tarp teorijos ir praktikos.

Manau, kad mano patirtis tarptautinėje politikoje padės pristatant šiandienos pasaulio įvykius, ko studentai paprastai nesitiki iš techninio profilio užsiėmimų. Bendraudamas su KTU studentais būsiu atviras ir sieksiu juos provokuoti – kaip amerikiečiui, man tai įprasta.

– Kokius studentų gebėjimus stengsitės ugdyti?

– Stengsiuosi, kad studentai peržengtų ribas, net ir tas, kurių jie manė negalintys peržengti dėl tam tikro „rezervo“, būdingo lietuvių kultūrai. Noriu, kad mano studentai atsivertų ne tik sau, ne tik žinioms, bet ir pasauliui už auditorijos ribų bei suvoktų save tame pasaulyje.

Manau, kad dėl to, jog tebesu žurnalistas už universiteto sienų, tarp šio darbo ir vedamų paskaitų atsiras naudinga simbiozė. Bendravimas su studentais taip pat skatins mano paties mąstymo procesą ir kūrybiškumą, taigi – vyks mainų procesas. Tikiuosi, jog mano patirtis ir įgyti profesiniai įgūdžiai iš visai kitokios darbo aplinkos, leis praturtinti paskaitas Universitete.

– Ar jums jau yra tekę dėstyti?

– Savo karjeroje man yra tekę būti mentoriumi ir dėstytoju Amerikos bei Didžiosios Britanijos pradedantiems žurnalistams, mokyti televizijos naujienų tarnybą Pietų Azijoje, duoti patarimų Kabulo Tolo televizijai, pirmaujančiam nepriklausomam televizijos tinklui Afganistane.

Vienas iš mano tikslų yra išlaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią ir kiek galima daugiau bendradarbiauti su kitų fakultetų katedromis – ypač humanitarinių mokslų srityje.

Taip pat esu dėstęs geriausiose šiaurės rytų Amerikos „Ivy“ lygos aukštosiose mokyklose, turinčiose puikią mokslinių pasiekimų reputaciją ir socialinį prestižą, t.y. tokiuose universitetuose, kaip Dartmutas, Smitas. Tačiau, tai yra pirmas kartas, kai buvau pakviestas dirbti kaip kviestinis aukštosios mokyklos lektorius, kurį vertinu kaip komplimentą ir garbę. Esu tikras savo identitetu ir pasiekimais, tačiau žinau ir tai, kad mokymasis yra visą gyvenimą trunkantis procesas – tai ir siekiu daryti. Dėstytojo darbas KTU man atvers naujas profesines galimybes ir naujus iššūkius.

Galiausiai, vienas iš mano tikslų yra išlaikyti tarpdiscipliniškumo dvasią ir kiek galima daugiau bendradarbiauti su kitų fakultetų katedromis – ypač humanitarinių mokslų srityje. Neabejoju, kad kartu mes nuveiksime daug, kuo ateityje galėsime didžiuotis.

Naujųjų kolegų buvau priimtas labai svetingai, katedroje jaučiuosi reikalingas – rodos, kad radau savo namus Lietuvoje toli nuo tikrųjų namų. Jau dabar jaučiuosi taip, lyg priklausyčiau šiai vietai, tad tikiuosi, kad bendradarbiausime dar ilgai.

– Dirbote tokiuose Amerikos televizijos kanaluose, kaip CNN, ABC ir „Fox News”. Kaip manote, ar KTU bei kitų Lietuvos aukštųjų mokyklų studentai galėtų sėkmingai dirbti tarptautiniuose televizijos naujienų tinkluose?

– Nesugalvoju nė vienos priežasties, kodėl KTU ar kiti Lietuvoje mokslus baigę studentai, kurių tikslas yra tapti profesionaliais žurnalistais, neturėtų bandyti prisijungti prie pirmaujančių JAV ar kitų tarptautinių naujienų organizacijų.

Šiuo atveju aukščiausio lygio anglų kalbos žinios yra esminis reikalavimas, o praktiniai kitų kalbų gebėjimai tik padidintų galimybę įsilieti ir į tarptautinės žurnalistikos areną. Aš kalbu keturiomis kalbomis, kas mano darbe buvo neįkainojama.

Šiandien būti žurnalistu yra puikus laikas, gal keliantis ir daugiau iššūkių.

Keičiantis pasauliui, keičiasi ir žurnalistika. Šiandien būti žurnalistu yra puikus laikas, gal keliantis ir daugiau iššūkių, o kartais ir pavojų, tačiau jei žmogus jaučia, kad tai jo pašaukimas, tuomet sunkūs išmėginimai ir pastangos yra to vertos. Tai ne tik nuostabus būdas bendrauti su pasauliu, jį analizuoti, pasinerti į jį ir pasakoti jo istorijas, bet tuo pačiu ir didžiulė privilegija.

Nesigailiu net pačių tamsiausių savo, kaip žurnalisto, gyvenimo akimirkų, nes tik jų dėka tapau tuo, kuo esu dabar. Viską, ko pasiekiau aš, gali pasiekti ir būsimi žurnalistai, baigęs studijas KTU, jeigu bus tvirti, ryžtingi ir tikintys tuo, ką daro.

– Kokių patarimų galėtumėte jiems duoti?

– Mano patarimas būtų mokytis įvairių dalykų, viskuo domėtis, įgyti naujų žinių, padėsiančių tobulėti tam tikroje srityje. Studentai nebūtinai turi domėtis geopolitika ir kariniais konfliktais, jie gali atrasti sau įdomią sritį, svarbu nebūti uždariems. Pasaulis tampa vis sudėtingesnis ir darosi vis sunkiau nuspėti, su kokiomis kliūtimis reikės susidurti.

Dirbant, taip pat reikia turėti įvairiapusių įgūdžių, nes tai yra žurnalisto ateitis, kuri jau atėjo. Šiuolaikinis žurnalistas turi pranokti kitus savo turimais gebėjimais: galėti rašyti laikraščiui, dirbti radijuje ar su vaizdo įrašais, fotografuoti.

Šiuolaikinis žurnalistas turi pranokti kitus savo turimais gebėjimais: galėti rašyti laikraščiui, dirbti radijuje ar su vaizdo įrašais, fotografuoti.

Reikia pamiršti visas baimes, tikėti savimi, išsikelti tikslus ir prisiminti, kad talentas be disciplinos yra bevertis. Ryžtingiems, atkakliems ir pasiryžusiems gerokai paprakaituoti būsimiesiems absolventams, gali atsiverti tokių televizijos grandų, kaip CNN, AJE, BBS SKY ar „France24“, durys. Norintys sužinoti daugiau, nei šiame interviu, turėsite atvykti į mano paskaitas!

Pirmąją interviu su Ch.Kline’u dalį skaitykite čia

Joel Henzie / Nanoscalemesoscale.com nuotr.

Pasak JAV mokslininko Joelio Henzie, jau trejus metus dirbančio Nacionaliniame Japonijos medžiagų mokslo institute (NJMMI), šiandien mokslininkai mokosi kontroliuoti ir panaudoti šviesą tokiais būdais, kurie iki šiol niekada nebuvo išmėginti. „Gali būti, kad po 20 metų nematomumo drabužiai bus ne tik filmų kūrėjų fantazijos vaisius, bet ir tikrovė”, – mano J. Henzie.

Mokslininkas kovo mėnesį lankėsi Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnyje, kur susipažino su jame veikiančių institutų ir laboratorijų darbu. J. Henzie su KTU Medžiagų mokslo instituto mokslininkais aptarė tolimesnį pirmojo dvišalio projekto tarp KTU ir NJMMI įgyvendinimą.

– Kokiu tikslu lankėtės KTU?, – paklausėme J.Henzie.

– Nors Japonija ieško dvišalio bendradarbiavimo galimybių su daugeliu šalių, tačiau, mano žiniomis, tai pirmas kartas, kai tokio pobūdžio bendradarbiavimas buvo pradėtas Lietuvoje, su KTU.

Kartu su KTU Medžiagų mokslo institutu įgyvendiname projektą „Plasmonic properties of silver nanoparticles assembled clusters (PLAS)“. Jo eigoje turiu kelias užduotis: vykdyti mokslinius tyrimus su KTU mokslininkais, užmegzti daugiau kontaktų su profesoriais iš visos Lietuvos, susipažinti su jūsų šalies mokslo bendruomene, pristatyti NJMMI mokslinę veiklą bei stiprinti esamą bendradarbiavimą.

– Kaip paaiškintumėte, kas yra medžiagų mokslas žmogui, pirmą kartą išgirdusiam šį pavadinimą?

– Lyginant su chemija ar biologija, kurios egzistuoja jau ne vieną amžių, medžiagų mokslas yra santykinai nauja disciplina, kilusi iš metalurgijos. Per šimtmečius žmonės išbandė įvairius metalus ir bandė išsiaiškinti, kaip padaryti juos stipresnius ar labiau laidžius. Medžiagų mokslas prasidėjo nuo bandymų suprasti funkcines medžiagas, tokias, kaip metalas, betonas ar stiklas, šiuolaikinėje visuomenėje. Visgi, šiandien medžiagų mokslo tyrėjų dėmesys nukreiptas į naujų medžiagų, pasižyminčių ypatingomis savybėmis, kūrimą.

Nortvesterno universitetas, esantis Ilinojaus valstijoje, kur įgijau mokslo daktaro laipsnį, buvo pirmoji aukštojo mokslo institucija pasaulyje, kurioje 1950-aisiais buvo įkurtas Medžiagų mokslo departamentas.

Tyrėjai taip pat intensyviai dirba, siekdami pagaminti visiškai naujas medžiagų rūšis, kurios leistų sukurti naujas pramonės šakas.

Šiandien medžiagų moksle, pasitelkiant chemiją, fiziką ir inžineriją, „iš apačios į viršų“ kuriamos įvairios medžiagos. Tai reiškia, kad mes bandome sukonstruoti medžiagą, pradedant nuo atominės sandaros iki įrenginių ir kitų objektų, kuriuos galima matyti plika akimi, o vėliau ir paliesti, sukūrimo.

– Kaip medžiagų mokslas gali būti pritaikomas versle?

– Aš nesu verslininkas, tačiau manau, kad pranašumas versle yra tų, kurie geba padaryti vieną ar kitą dalyką geriau ir mažesniais kaštais nei konkurentai.

Nors vienas iš medžiagų mokslo tikslų yra pagerinti esamas medžiagas, sumažinant jų gamybos kainas, bet tyrėjai taip pat intensyviai dirba, siekdami pagaminti visiškai naujas medžiagų rūšis, kurios leistų sukurti naujas pramonės šakas.

Geras to pavyzdys yra skaidulinės optikos kabeliai. Tam, kad būtų pagaminti šie mažyčiai stikliniai vamzdeliai, kurie galėtų perteikti optinę spinduliuotę (t.y. informaciją) po visą pasaulį, stiklo ir įvairių kitų medžiagų tyrimai užtruko šimtmečius. Be skaidulinės optikos nebūtų atsiradęs internetas ir nebūtų nei vienos interneto kompanijos, nes vario laidų pralaidumas tam buvo per mažas.

Verslininkai, norintys neatsilikti nuo naujausių ir pažangiausių technologijų bei siekiantys savo produktu ar paslauga palikti pastebimą žymę pasaulyje, turėtų domėtis medžiagų mokslu.

– Kokios naujos medžiagos buvo sukurtos per pastaruosius 10-20 metų?

– Turbūt viena „karščiausių“ medžiagų vis dar išlieka grafenas, sudarytas iš vieno atomo storio anglies plėvelių. Jis pasižymi labai neįprastomis elektrinėmis savybėmis, yra itin plonas ir labai stiprus. Šiandien grafenas naudojamas tranzistorių gamybai.

Kita vis dar „karšta“ medžiaga yra organinis perovskitas – kristalas, paprastai susidedantis iš švino, metilamino ir jodo mišinio.

Šiandien dauguma saulės baterijų yra pagamintos iš silicio – net ir saulės kolektoriai, kuriuos vis dažniau tenka pamatyti ant gyvenamųjų namų stogų. Siekiant sukurti 20 proc. efektyvumo silicio saulės elementus, moksliniai tyrimai tęsėsi 50-60 metų. Tokį patį rezultatą su perovskito saulės elementais pasiekti užtruko dešimt kartų trumpiau – apie 5 metus.

Tačiau, reikia pažymėti, kad visas procesas prasidėjo nuo pačio silicio sukūrimo. Mokslininkų žinios ir naudoti įrankiai, siekiant sukurti šią medžiagą, buvo kritiškai svarbūs organinių perovskitų atsiradimui.

– Prieš persikeliant gyventi į Japoniją ir darbą NJMMI, apgynęs daktaro disertaciją kurį laiką stažavotės JAV Kalifornijos universitete. Kaip jūsų karjeros kelias pasuko Tekančios saulės šalies link?

– Apie NJMMI ir jo veiklą medžiagų mokslo srityje sužinojau baigęs magistrantūros studijas. Tai puikus mokslinių tyrimų institutas, kur visą savo dėmesį galiu sutelkti moksliniams tyrimams. NJMMI dirbantys tyrėjai yra aprūpinti puikiausiais instrumentais, įskaitant elektroninius mikroskopus – tai man labai svarbu, nes naudoju juos atominių medžiagų struktūrų atvaizdavimui.

Esu nepriklausomas ta prasme, kad galiu atlikti tokius tyrimus, kuriuos noriu, tačiau tai neatleidžia nuo pareigos pateikti gerus rezultatus.

Japonija yra šalis, kuri mokslininkams gali pasiūlyti didelę mokslinių prietaisų instrumentuotę. NJMMI dirbančių mokslo darbuotojų bei modernios ir pažangios technikos santykis yra puikiai subalansuotas, todėl gauti prieigą prie reikiamo instrumento neužima daug laiko.

– NJMMI dirbate nepriklausomu mokslininku. Ką tyrėjui reiškia būti nepriklausomam savo darbe?

– Nepriklausomi profesoriai neturi viršesnių vadovų, kuriems yra atskaitingi. Jie turi tam tikrą pasirinkimo laisvę daryti tokius mokslinius tyrimus, kuriuos patys pasirenka, siekiant gauti finansavimą vykdomiems projektams. Esu nepriklausomas ta prasme, kad galiu atlikti tokius tyrimus, kuriuos noriu, tačiau tai neatleidžia nuo pareigos pateikti gerus rezultatus. Nepriklausomas mokslininkas taip pat yra mokslinių tyrimų grupės vadovas.

Palyginus su kitais profesoriais, dirbančiais NJMMI, turiu gana mažą, bet užtat labai tarptautinę komandą: dirbu kartu su mokslo daktaro laipsnį įgijusiais tyrėjais iš Prancūzijos, Irano, Kinijos, Indijos.

– Kaip apibūdintumėte savo patirtį, dirbant nepriklausomu mokslininku vienoje prestižiškiausių Japonijos mokslo institucijų?

– Darbas NJMMI nėra vien tik naujų medžiagų kūrimas ar patentų paraiškų pildymas. Vienas iš pagrindinių tikslų dirbant šiame institute yra studentų kuravimas, mokymas ir jų kritinio mąstymo įgūdžių ugdymas.

Studentai turi suprasti, kad dirbant šį darbą reikia priprasti prie to, jog dažnai tenka klysti.

NJMMI studentus priima į apmokamas stažuotas ne ilgesniam kaip 90 dienų laikotarpiui, į kurias kandidatuoti kviečiame ir KTU studentus. Japonijos mokslo populiarinimo bendruomenė (angl. Japan Society for the Promotion of Science, JSPS) taip pat siūlo po-doktorantūros mokslinių tyrimų stipendijas 1-2 metų laikotarpiui. Japonijos vyriausybė nuolat kviečia studentus, doktorantus iš viso pasaulio mokslinius tyrimus atlikti jų šalyje.

Man, kaip tyrėjui, labiausiai imponuoja tai, kad mokslininkai yra atvirų pažiūrų žmonės, tačiau studentai turi suprasti, kad dirbant šį darbą reikia priprasti prie to, jog dažnai tenka klysti. Tai reiškia, kad gamtą ir jos išteklius yra sunku suprasti, ir tam reikia didelio nuolankumo.

– Kas išskiria NJMMI iš kitų panašaus profilio mokslo institucijų visame pasaulyje?

– NJMMI mokslininkai dirba su labai įvairiomis medžiagomis. Pavyzdžiui, kai kurie Instituto tyrėjai kuria naujas aukštos temperatūros superlaidžias medžiagas, praleidžiančias elektros energiją be pasipriešinimo. NJMMI taip pat turi stipriausią branduolinio magnetinio rezonanso (BMR) spektroskopą pasaulyje.

BMR veikimas yra panašus į magnetinio rezonanso tomografijos (MRT) technologiją, kuri naudojama neskaidriems organizmo dariniams atvaizduoti bei jų patologiniams pokyčiams nustatyti, pavyzdžiui – įvairiems augliams. Savo institute pasitelkiame BMR molekulių struktūros nustatymui.

Be to, Tarptautiniame medžiagų nanoarchitektonikos centre bandome kurti mano jau minėtas medžiagas iš „apačios į viršų“. Tam tikra prasme mūsų darbas, siekiant sukurti medžiagas ir prietaisus, prilygsta architekto darbui projektuojant pastatą.

– Lyginant su NJMMI, kaip vertinate KTU „Santakos” slėnį, kuriame neseniai lankėtės?

– Iš tiesų, pirmą kartą lankiausi Lietuvoje ir Kaune. KTU „Santakos“ slėnis man padarė stiprų pirmąjį įspūdį. Manau, kad tai – labai modernus mokslo centras su pažangiais įrenginiais ir profesionaliais darbuotojais.

KTU Medžiagų mokslo instituto direktorius Sigitas Tamulevičius mane priėmė labai šiltai, skyrė daug dėmesio ir pastangų, organizuojant mano vizitą. Pastebėjau, kad jo komandos tyrėjai labai kompetentingi ir šauniai dirba. KTU „Santakos“ slėnis – tai puiki vieta atlikti mokslinius tyrimus.

– Kaip toliau vyks jūsų ir KTU bendradarbiavimas?

– Kartu su KTU Medžiagų mokslo institutu vykdomi tyrimai einasi kuo puikiausiai. Mūsų tikslas yra ir toliau išlaikyti veiksmingą ir efektyvų darbą, kad būtų pasiekti geriausi rezultatai.

Kai sugrįšiu į Lietuvą kitais metais, planuoju kartu su savimi pasikviesti ir keletą savo kolegų iš NJMMI. Projekto įgyvendinimas bendradarbiaujant su KTU man suteikia galimybę susitikti su naujais žmonėmis, keistis informacija ir praktinėmis žiniomis, išmokti naujų dalykų ir atrasti dar daugiau potencialių bendradarbiavimui sričių tarp NJMMI ir KTU.

– NJMMI atliekate mokslinius tyrimus, susijusius su nanokristalais. Ką bandote pasiekti?

– Kartu su mano tyrėjų grupe bandome sukurti įvairių formų nanokristalus bei sukonstruoti didesnes medžiagas, naudojant nanokristalus kaip „statybinius blokus“, tokiu būdu kontroliuojant jų formą ir dydį.

Viena iš pirminių mano idėjų šiems nanokristalams buvo panaudoti juos kaip biojutiklius. Anuomet JAV kariuomenė buvo suinteresuota vystyti jutiklį, kuris galėtų aptikti chemines medžiagas ir net tokias infekcines ligas kaip juodligė. Visgi, egzistuoja žymiai paprastesnių ir tradiciškesnių šių jutiklių panaudojimo būdų. Išmatavus ir aptikus tam tikrus baltymus kraujyje, panaudojimas galimas įvairiose medicinos srityse.

– Įvardinkite keletą savo karjeros tikslų.

– Jau apie 10 metų dirbu su metamedžiagomis – bandome sukurti metalo nanodaleles ir mažas struktūras, kurios galėtų kontroliuoti šviesą. Pavyzdžiui, šiandien mokslininkai gali sukurti naujų rūšių optinius lęšius, kurie yra tiesūs, o ne lenkti. Tai labai svarbu, nes išlenkti lęšiai turi nepageidaujamų savybių, kurios daro juos mažiau tikslius.

Žmogaus regimasis suvokimas priklauso nuo to, kaip sklindanti šviesa paliečia mūsų akis. Šviesa, „atsitrenkusi“ į paprastą medžiagą ją sugeria arba atspindi, tačiau vadinamoji metamedžiaga yra sukurta taip, kad ją pasiekusi šviesa, gali būti nukreipiama ir net formuojama.

Vienas iš neįprastų metamedžiagų pritaikymo būdų, susilaukiantis daug dėmesio, yra vadinamasis „maskavimo įtaisas“.

Su metamedžiagomis dirbantys mokslininkai bando sukurti geresnes saulės baterijas ir įtaisus, kurie galėtų manipuliuoti šviesą, siekiant perduoti informaciją. Vienas iš neįprastų metamedžiagų pritaikymo būdų, susilaukiantis daug dėmesio, yra vadinamasis „maskavimo įtaisas“. Dalis mokslininkų siekia sukurti metamedžiagas, kurios galėtų nukreipti šviesą aplink objektą, kad šis taptų iš esmės nematomas. Ar ilgainiui turėsime nematomumo drabužius, kurie šiandien egzistuoja tik mokslinėje fantastikoje? Galbūt… kuriamos metamedžiagos rodo, kad tai gali būti įmanoma.

„Laboratorija – tai nebūtinai tik mėgintuvėlių ir mokslinės įrangos prikimšta patalpa. Visų pirma tai vieta, kurioje laukiamos naujos idėjos, atliekami įvairūs tyrimai, bandymai. Todėl ir naujasis dėstytojų edukacijai skirtas inovatyvus KTU centras simboliškai pavadintas „EDU_Lab“ (išvertus iš anglų kalbos – ugdymo laboratorija – red. past.)“, – sako Kauno technologijos universitete (KTU) įkurto „EDU_Lab“ iniciatoriai.

Paulina KUZMICKAITĖ

Spalį oficialiai veiklą pradėjusio „EDU_Lab“ tikslas – padėti naujiems ir patyrusiems dėstytojams kelti kvalifikaciją, geriau atitikti studentų lūkesčius, nebijoti kritiškai pažvelgti į savo ir kolegų dėstymą. KTU „EDU_Lab“ vadovės Nijolės Putrienės teigimu, projektas prisidės ir prie studijų kokybės gerinimo, skatinant dėstytojus pasirinkti ir taikyti tinkamas bei inovatyvias didaktikos priemones.

Dėstytojų eksperimentams skirta erdvė

Projekto viziją pristatę mentoriai pabrėžė, kad KTU „EDU_Lab“ – tai nauja erdvė eksperimentuoti ir tobulėti tiek jiems patiems, tiek dėstytojams. „Kartu su atrinktų mentorių komanda siekiame, kad naujasis edukacinis projektas padėtų dėstytojams atrasti kūrybinę gyslelę“, – sakė N.Putrienė.

Į mokymo, mokymosi ir dėstymo meno laboratoriją susibūrė aktyvūs, motyvuoti, siekiantys pažangos dėstytojai iš trijų KTU fakultetų: Marija Sabaliauskienė, Audronė Daubarienė, Jurgita Barynienė, Gintarė Edintaitė, Audronė Gedžiūtė ir Raimunda Česonienė iš Socialinių, humanitarinių mokslų ir menų fakulteto (SHMMF), Asta Daunorienė iš Ekonomikos ir verslo fakulteto (EVF), Ramūnas Kubiliūnas iš Informatikos fakulteto (IF) ir profesionalus praktinių mokymų lektorius Andrejus Račkovskis.

Modernios didaktikos grupė rengs tarpdalykines konsultacijas, padės dėstytojams kaupti naujausias žinias apie dėstymą, iš naujo atrasti tai, kas buvo primiršta per ilgametę dėstymo praktiką, skatins dalytis gerąja patirtimi, ves praktinius užsiėmimus. Visa tai mentorių komanda sieks daryti kartu su dėstytojais, dalyvausiančiais KTU „EDU_Lab“ veiklose.

Misija – ne tik pateikti informaciją

Dėstytojų mentoriai į klausimą, kodėl prisidėjo prie naujojo modernios didaktikos projekto, vieningai atsakė, kad kilo poreikis atsinaujinti patiems, kaip specialistams. Iš naujo atgaivinti dėstymo įgūdžius itin svarbu ir siekiant didinti studentų motyvaciją.

Pasak KTU „EDU_Lab“ vadovės N.Putrienės, studentai ir prieš 20 metų, ir dabar siekia tų pačių dalykų: jie nori būti pastebėti ir vertinami kaip asmenybės. „Skirtumas tik tas, kad dabartiniai studentai yra drąsesni, šį norą išsako atvirai ir garsiai“, – sako edukologė, apgailestaudama, kad dėstytojai kartais to neišgirsta.

N.Putrienės įsitikinimu, šiandieninis studentas nori greito rezultato, jis turi matyti savo įgyjamų žinių naudą dabar. „Tai turėtų suprasti ir dėstytojas. Jeigu jis save matys tik taip informacijos pateikėją, toks dėstytojas tikrai nebus įdomus studentams“, – neabejoja specialistė.

Studentų vedlys

KTU „EDU_Lab“ mentorių nuomonė apie šiuolaikinį dėstytoją sutampa: dėstytojas – tai studentų vedlys, mentorius ir patarėjas tam, kad studentai nepasiklystų informacijos vandenyne. Studentams reikia labai konkrečių pavyzdžių iš kasdienio gyvenimo ir to, kas jiems aktualu.

N.Putrienė dėstymą prilygina menui: kaip kad kūrinys turi kaskart atrasti savo vertintoją, taip ir dėstytojas turi atrasti studentus. Pasiekti šį tikslą padės KTU „EDU_Lab“ tarpdalykinės specialistų komandos rengiamos konsultacijos ir praktiniai mokymai dėstytojams, paskaitų stebėjimas, pateikiant grįžtamąjį ryšį, susitikimai su tarptautiniais ekspertais.

KTU „EDU_Lab“ mentorės A.Daunorienės teigimu, projektas suteikia galimybę giliau pažvelgti į mokymo ir mokymosi procesą, suprasti pagrindinių veiksnių sąsajas ir į kasdienę dėstymo praktiką integruoti naujų idėjų. Pasak jos, kartu su besikeičiančiomis aplinkos tendencijomis neišvengiamai turi keistis ir dėstytojas, integruojantis savo veikloje ne tik išsamias profesines žinias, bet ir šiuolaikiškus darbo metodus.

Atspirties taškas pradedantiesiems

Didžioji dalis universitetuose dirbančių dėstytojų šio darbo studijų metais mokėsi iš savo dėstytojų.

„Patiems jauniausiems dėstytojams KTU „EDU_Lab“ įgytos naujos žinios pasitarnaus pradėjus keliauti į auditorijas. Dalijimasis gerąja patirtimi ir pasiteisinusiais dėstymo metodais sukuria didelę pridėtinę vertę dėstymo procese“, – įsitikinusi lektorė J.Barynienė.

Kolegei antrina ir G.Edintaitė. Jos nuomone, KTU „EDU_Lab“ kursų metu jaunieji dėstytojai gaus gerus dėstymo pagrindus, nuo kurių atsispyrus galės tobulėti ir toliau.„Labai svarbu yra dalytis patirtimi, idėjomis, netgi baimėmis. Bendras daug patirties sukaupusių dėstytojų, mokslininkų ir pradedančiųjų dėstytojų indėlis lemia geresnę dėstymo kokybę“, – neabejoja G.Edintaitė.

Ne kritika, o grįžtamasis ryšys

Dalies dėstytojų, turinčių nemenką dėstymo patirtį ir dalyvavusių pirmuosiuose KTU „EDU_Lab“ praktiniuose mokymuose, nusistatymas buvo gana skeptiškas. Susirinkusieji neslėpė abejojantys, ar naujasis projektas sugebės juos išmokyti kažko, ko jie dar nežinantys ar nemokantys.

Po tris dienas trukusių praktinių mokymų išankstinis nusistatymas ir abejonės buvo išsklaidyti ir, pasak mentorių, vien tai, kad į vieną bendrą erdvę susibūrę dėstytojai turėjo galimybę pabendrauti, pasidalyti probleminiais klausimais ir patarti vieni kitiems, yra pirmas didelis laimėjimas. Vykę praktiniai mokymai suteikė progą susitikti dėstytojams iš skirtingų fakultetų, kurie kasdieniame darbe retai susiduria vieni su kitais.

Mokymuose dalyvavę dėstytojai taip pat išmoko kritiką pakeisti grįžtamuoju ryšiu. Mentorės A.Gedžiūtės teigimu, įsitraukusieji į projekto veiklas pripranta naudoti grįžtamąjį ryšį kaip kasdienio darbo priemonę, jį konstruktyviai išsakydami ir priimdami.

Tikslas – studentų pasiekimai

„Pirmuosiuose praktiniuose mokymuose dėstytojai atrado saugią erdvę, kurioje nėra grėsmės jų profesiniam ir asmeniniam ego. Svarbiausia, ko jie išmoko, – tai išgirsti kitus ir būti tolerantiškesni tiek sau, tiek kolegoms, susidoroti su baime būti vertinamiems kitų“, – pabrėžia lektorius A.Račkovskis.

Jo teigimu, lengviausia užsidaryti savo auditorijoje ir dirbti taip, kaip tau atrodo teisinga, nors tai nebūtinai taip yra. Pamačius, kad ir kiti dėstytojai susiduria su panašiomis problemomis, daro tas pačias klaidas, situacija pasikeičia į gerąją pusę.

„Ne tik dėstytojas turi džiaugtis tuo, kad jam gerai sekasi dėstyti, bet ir studentai turi būti patenkinti tuo, kaip dėstytojas atlieka savo darbą. Tam, kad būtų laimingos abi pusės, turi būti pasiekti abipusiai tikslai“, – sako KTU „EDU_Lab“ mentorius R.Kubiliūnas.

A.Račkovskis taip pat pabrėžia, jog svarbiausias pirmųjų praktinių mokymų atradimas – tai suvokimas, kad suformuluoti tikslą nėra taip paprasta, kaip atrodo. „Dėstytojai išsikelia savo dalykų ir programų tikslus, tačiau kartais pamiršta, kad jų tikslas – studentų pasiekimai ir gebėjimai, išklausius dėstomus modulius. Atsižvelgiant į tai reikėtų permąstyti savo dėstymą“, – įžvalgomis dalijasi A.Račkovskis.

Pažanga per praktinius užsiėmimus

KTU „EDU_Lab“ mentorė A.Daubarienė, papildydama kolegų išsakytas mintis, teigia, kad dėstytojų edukacijai skirto centro praktinių mokymų turinio akcentas yra ne ką gauname ar ką duosime, bet kokiu būdu tai padarysime. Pasak lektorės, labai svarbu keisti mąstyseną ir dėstymo metodus, pereinant nuo „ką“, prie „kaip“.

O štai A.Gedžiūtė tvirtina, kad projektas į vieną bendrą tašką suveda teoriją ir praktiką. „Studijų programų aprašai, pedagoginės teorijos yra viena, dėstymo realijos – visai kas kita. Dėl to susibūrimas į vieną bendrą erdvę ir dalijimasis savo kasdiene patirtimi bei įžvalgomis padeda išspręsti problemas, itin aktualias dėstytojo darbe. Kartais paaiškėja, kad tai, ką pasiliekame kaip „paraštinę“ veiklą, iš tikrųjų turi būti mūsų veiklos ašis ir nuo to turime pradėti“, – teigia A.Gedžiūtė.

Praktinę užsiėmimų naudą pabrėžia visi KTU „EDU_Lab“ komandos nariai. R.Kubiliūnas teigia, kad į „EDU_Lab“ užsiėmimus dėstytojai ateina ne tik pasiklausyti teorijos, bet ir dirbti. „Tai – ne tipiniai mokymai, auditorijoje praleidžiant keletą valandų, o vėliau pasidžiaugiant gautu pažymėjimu. Dėstytojai, prisidėję prie šio projekto, praktiškai išbandys įvairius dalykus, išsiaiškins probleminius klausimus ir patobulės“, – neabejoja R.Kubiliūnas.

Orientuoti į kompetencijų ugdymą

Tai, kad modernios didaktikos projektu siekiama aiškaus teorijos įgyvendinimo praktikoje, patvirtina ir KTU „EDU_Lab“ vadovė N.Putrienė. Pasak jos, edukologijos mokslo teorija projekto veiklose pateikiama per praktinius pavyzdžius. „Mokymų turinį kuria ne tik dėstytojų mentoriai, bet ir kiekvienas mokymų dalyvis. Kiekvienas dėstytojas, apsilankęs šioje unikalioje erdvėje, kurioje bus ugdomos didaktinės kompetencijos, pasisems to, kas aktualu ir reikalinga konkrečiai jam“, – apie būsimą KTU „EDU_Lab“ „pelną“ kalba projekto vadovė N. Putrienė.

Dėstytojai iš šių mokymų išeis patobulinę savo modulius, atradę naujų dėstymo metodų, apmąstę, kaip galėtų ir turėtų vertinti studentų mokymąsi.

„Mūsų studentai, atlikdami tyrimus, sprendžia realias praktines problemas – jiems pateikiame institute atliekamų tarptautinių projektų užduotis“, – teigia Kauno technologijos universiteto (KTU) K.Baršausko ultragarso mokslo instituto tyrėja Elena Jasiūnienė.

Universiteto magistrantų bei doktorantų tiriamiesiems darbams vadovaujanti mokslininkė įsitikinusi: praktika naujausia tyrimų įranga Baltijos šalyse aprūpintose KTU „Santakos“ slėnio laboratorijose yra didžiulis studijų privalumas.

KTU Mokslo ir technologijų centre bei Technologinio verslo inkubatoriuje, kuris yra „Santakos“ slėnio dalis, įsikūrę šeši universiteto mokslo institutai. Greta esančiame verslo korpuse technologinio verslo įmonės naudojasi vienos didžiausių Baltijos šalyse inovacijų paramos infrastruktūros – Kauno mokslo ir technologijų parko teikiamais privalumais. KTU „Santakos“ slėnyje sumontuotos mokslinės įrangos vertė – beveik 26 mln. eurų, mokslo tyrimams skirtos erdvės užima devynių tūkstančių kvadratinių metrų plotą.

Atviros prieigos KTU „Santakos“ slėnio laboratorijose gimsta projektai, tiesiantys kelią Lietuvos inovacijų ekonomikai. Beje, dokumentuose ir pranešimuose spaudai linksniuojamas žodžių junginys „atvira prieiga“ būtent tą ir reiškia: geriausiai Baltijos šalyse įrengtose laboratorijose tiriamuosius darbus gali atlikti ne tik mokslininkai, bet ir verslas, ir (tai ne mokslinė fantastika) studentai.

Mokslo tyrimų pasaulis arčiau nei Marsas

„Mielai priimame norinčius dirbti ir turinčius pareigos jausmą studentus“, – sako KTU Medžiagų mokslo instituto direktorius prof. Sigitas Tamulevičius. Noras dirbti kūrybinį mokslinį darbą, pasak instituto vadovo, yra vienintelė sąlyga, kurios reikia norintiesiems patekti į šviesa užlietas KTU „Santakos“ slėnio laboratorijas.

Ką tik antrą bakalauro kursą baigęs taikomosios chemijos studentas Mindaugas Bistrickas, vedamas noro gilintis į organinės chemijos sintezę, po paskaitos priėjo prie savo dėstytojo ir paklausė apie galimybę atlikti praktinius bandymus.„Nesitikėjau, kad galėsiu patekti į ką tik duris atvėrusio KTU „Santakos“ slėnio Sintetinės chemijos instituto laboratorijas. Kai pirmą kartą čia atvykome, pats direktorius mums viską aprodė, o paskirtasis darbų vadovas supažindino su darbo chemijos laboratorijoje pagrindais“, – įspūdžiais dalijasi studentas.

M.Bistricko teigimu, praktika slėnyje naudinga ne tik įgytomis žiniomis bei patirtimi, bet ir tuo, kad galima iš arti susipažinti su mokslininko darbu. „Anksčiau man atrodė, kad tarp manęs ir mokslininkų yra toks atstumas kaip maždaug nuo Žemės iki Marso, – šypsosi vaikinas. – Šiandien jis sumažėjo. Susipažinęs su žmonėmis, dirbančiais mokslo srityje, matau, kad jie yra šilti, draugiški, nuoširdūs ir visada pasirengę padėti.“

Studentų mokslo darbams – praktinis pritaikymas

Pasak E.Jasiūnienės, matavimų inžineriją studijuojantys magistrantai ir doktorantai savo darbuose gilinasi į realias Ultragarso mokslo instituto atliekamų projektų tyrimų užduotis. „Mes gauname bandinius su aktualiomis, spręstinomis problemomis, tokiomis kaip defektų paieška ultragarso būdu, siekiant nustatyti mikroįtrūkimus, nematomus plika akimi netobulumus. Tam reikia tobulinti naujas technologijas, kurti metodus, kurie vėliau pritaikomi praktikoje ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje“, – teigia mokslininkė.

Eksperimentinius tyrimus studentai atlieka su pačia moderniausia ultragarso mokslo tyrimų įranga. „Turime vienintelį Baltijos regione moksliniams tikslams naudojamą kompiuterinį tomografą, kitos modernios aparatūros, kuria galima tirti pačius įvairiausius objektus – nuo labai mažų iki labai didelių“, – galimybes vardija E.Jasiūnienė.

Studentai KTU „Santakos“ slėnyje įsikūrusiame Ultragarso mokslo institute daugelį darbų atlieka ta įranga, kuri naudojama ir pramonėje. Tai, mokslininkės manymu, jiems suteikia neįkainojamos patirties ir neabejotino pranašumo darbo rinkoje.

Moksliniai tyrimai gelbsti gyvybes

„Dirbdamas mokslinį darbą esi priverstas nuolatos tobulėti, kasdien sužinai ką nors naujo. Kol žmogus kuo nors domisi – nesensta“, – mano Ultragarso mokslo institute doktorantūros tyrimus atliekanti Kristina Andrėkutė. Jos mokslinio darbo tematika susijusi su ultragarsinių technologijų, padėsiančių medikams patikslinti melanomos diagnozę, kūrimu.

Jaunoji mokslininkė teigia, kad universitetas suteikia galimybes visapusiškai tobulėti: doktorantai dalyvauja tarptautinėse konferencijose bei susitikimuose su partneriais, stažuojasi garsiausiose įmonėse bei mokslo įstaigose. Tačiau, jos nuomone, svarbiausia tai, kad atliekant mokslinius tyrimus galima realiai padėti žmonėms ir net išgelbėti gyvybes.

„Galutinis mūsų atliekamų tyrimų tikslas – nustatyti diagnozę ultragarsu, be chirurginės invazijos, histologinių tyrimų. Ultragarso tyrimai nėra brangūs, jie nekenksmingi ir neskausmingi. Tikslia diagnostine technologija galima nustatyti ir labai plonų – iki 1 mm storio navikų išplitimą. Tokio storio augliai dar nėra labai pavojingi“, – aiškina K.Andrėkutė.

Medžiagų mokslo institute praktiką atliekantis magistrantas Audrius Valavičius įsitikinęs, kad jo atliekami tyrimai yra aktualūs ir svarbūs pasaulio mastu. Paviršiaus įazotinimo tematika, į kurią gilinasi studentas, rašomi straipsniai, kuriamos inovatyvios technologijos. „Įazotinti paviršiai pasižymi antikorozinėmis savybėmis, įazotinimas pagerina biosuderinamumą, tai yra tokios dangos yra tinkamos kūno implantams“, – apie praktinį tyrimų pritaikomumą dėsto studentas.

Pasak jo, studijuoti įdomu, nes naujos žinios padeda geriau suprasti pasaulį: kuo sunkesnis bagažas – tuo lengviau važiuoti.

Vadyba. Laikai, kai sėkmingai karjerai pakako būti geru vienos krypties specialistu, praėjo. Darbdaviai dairosi žmonių, kurie sugeba žvelgti plačiai, moka dirbti komandoje.

Į besikeičiančius poreikius reaguoja ir aukštosios mokyklos. Kai kurios jų studentams jau siūlo tarpkryptines studijas. Jų metu įgyjama konkrečių profesinių žinių, papildytų socialinėmis kompetencijomis.

Inžinierius gali sukurti tobulą produktą, bet nežinos, kaip jį parduoti. Vadybininkas, menkai išmanantis apie produktą, tinkamai neatliks savo darbo. Jei komandoje susitiks profesionalūs inžinieriai, ekonomistai ar rinkodaros specialistai ir visi jie kalbės savo kalba, net iš genialios idėjos gali likti šnipštas. Būtina sėkmingo verslo sąlyga tampa žmonės, sugebantys suprasti ir suderinti skirtingus požiūrius.

„Vargu ar šiais laikais kažkam dar pavyksta išlaikyti labai siaurą specializaciją. Žinoma, yra tam tikros išskirtinės sritys, bet dažniausiai žmogui prireikia skirtingų disciplinų žinių. Kad inžinierius projektai būtų sėkmingi, juos įgyvendindamas jis turi išmanyti ne tik techninę, bet ir ekonominę dalį. Jei jam sekasi – tampa geru vadovu. Tada reikia turėti žmogiškųjų išteklių, komandos valdymo įgūdžių – viskas susipina. Būtų puiku, jei žmogus šių įgūdžių pagrindus galėtų gauti aukštojoje mokyklose“, – sako bendrovės „Lietuvos energija“ generalinis direktorius dr. Dalius Misiūnas.

Atsižvelgdamos į kintančius poreikius aukštosios mokyklos, tokios kaip Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas (KTU EVF), studentams siūlo tarpkryptines studijas – šios tampa įrankiu, leidžiančiu mąstyti plačiau.

„Mūsų studijų programos formuojamos tarsi dviem skirtingiems tikslams. Vienos orientuotos į profesionalią vadybą didelėse įmonėse. Jas baigę studentai yra orientuoti tapti tam tikros funkcijos vadovais – apskaitos, finansų, rinkodaros ar žmogiškųjų išteklių. Antrosios labiau skirtos tiems, kurie patys kurs savo verslus, – tokiu atveju suteikiamos platesnės žinios, daugiau dėmesio skiriama analitiniams įgūdžiams. Taip pat siūlome industrinių technologijų vadybos studijas. Visus šiuos dalykus galima sėkmingai maišyti. Pavyzdžiui, įstojęs į ekonomikos programą gali pasirinkti rinkodaros ar finansų studijas ir gauti ekonomikos bei rinkodaros diplomą. Iš viso mūsų fakultete vykdomos 8 bakalauro ir 14 magistro programų, iš kurių galima susidėlioti unikalią savo studijų programą“, – aiškina KTU EVF dekanė prof. Edita Gimžauskienė.

Pasak profesorės, tokias tarpkryptines studijas baigę absolventai turi plataus spektro žinių ir kartu gali specializuotis vienoje kryptyje. Be to, dar studijuodami jie pratinasi dirbti kartu su skirtingų krypčių specialistais. Informatikai ir inžinieriai kuria žinias ir produktą, finansų specialistai skaičiuoja savikainą, o rinkodaros specialistai, vadybininkai galvoja, kaip jį parduoti ir paversti verslu. Viskas taip, kaip vyksta versle.

„Šį unikalų modelį perėmėme bendradarbiaudami su Stanfordo universitetu Jungtinėse Amerikos Valstijose ir Aalto universitetu Suomijoje. Jis vadinamas technologine entrepreneryste. Studentai yra buriami į komandas ir dirba kartu. Stengiamės, kad jose būtų daugiau inžinerinių studijų atstovų, nes būtent jiems dažniausiai reikia lavinti socialinius įgūdžius. Jeigu dominuoja socialinių mokslų atstovai, paprastai jie kalba daugiau nei visi kiti“, – idėjos niuansus dėsto E.Gimžauskienė.

Būtent tokių realių įgūdžių labiausiai nori darbdaviai. Kaip pabrėžia D.Misiūnas, iš to, kad du skirtingi dalykai dirbtinai bus sumetami į vieną studijų programą, naudos nebus. „Reikia, kad jie būtų tikrai integruoti. Viena yra atskirai mokytis ekonomikos ir inžinerijos, kai nėra jokių sąsajų, ir visai kas kita, jei visa medžiaga, programa yra parengta galvojant, kad čia ekonomistai mokysis inžinerijos ar atvirkščiai. Universitetui tai didžiulė užduotis“, – sako jis.

Pirmuosius tarpkryptinių studijų absolventus išleidęs KTU EVF džiaugiasi pasiteisinusia idėja. Nagrinėjant duomenis, kaip absolventams sekasi įsidarbinti, matyti, kad nė vienoje studijų programoje šis rodiklis nebuvo mažesnis nei 78 proc. Kai kurių programų absolventai vos baigę studijas visi iki vieno jau turėjo darbus.

Šiuo metu fakultetas ieško būdų, kaip dar būtų galima išplėsti tarpkryptinių studijų galimybes. „Tarpkryptinės komandos galės burtis į projektus, kurie bus įgyvendinami semestro metu arba išsiplės per visas studijas. Gretutinės studijos gali būti vykdomos viso universiteto mastu, kai, pavyzdžiui, chemikai į savo studijų programą įsileis rinkodaros ar kito pasirinkto dalyko žinių. Šiuo metu kuriame ir tarsi dar vieną lygmenį – dviejų krypčių magistrantūros studijas. Tarkime, dabar yra rengiama energetikos inžinerijos ir ekonomikos programa. Arba masyvių duomenų analitika, kurioje bendradarbiauja verslo specialistai, matematikai ir informatikai. Kurdami tokias programas kuriame ateities profesijas. Jų dabar rinkoje nėra, jos neaprašomos jokiuose klasifikatoriuose, bet matome, kaip jos gimsta“, – pasakoja  E.Gimžauskienė.

Akvilė Martinaitytė

Inovacijos. Lietuvoje turime penkis integruotus mokslo, studijų ir verslo centrus, tačiau Europos Silicio slėniu pramintas tik vienas – Kauno „Santakos“ slėnis. Kuo nusipelnė šio skambaus vardo kauniečiai?

„Visi nori būti Silicio slėniu, mes – taip pat. Dedame visas pastangas, kad būtume tokie ir geresni už juos“, – sako Kauno technologijos universiteto mokslo prorektorė prof. dr. Asta Pundzienė, paklausta, už kokius nuopelnus Kauno technologijos universiteto (KTU) „Santakos“ slėnis vadinamas Silicio slėnio broliu dvyniu.

Pasak jos, Silicio slėnis Amerikoje – tai šimtą kilometrų besitęsianti teritorija, kurioje sutelkta apie dvidešimt universitetų, daugybė inovatyvių įmonių ir visa joms bendradarbiauti reikalinga infrastruktūra. „Santakos“ slėnis – tarsi garsiojo Silicio slėnio užuomazga Kauno regione, vienijanti keturias itin pajėgias mokslo institucijas: Kauno technologijos, Lietuvos sveikatos mokslų ir Vytauto Didžiojo universitetus, Lietuvos energetikos institutą bei 39 inovacijomis grįstas įmones – startuolius.

„Kadangi mes pirmieji pradėjome judėti ta linkme, tą gražų vardą pirmieji ir gavome. Pirmieji 2012 m. įsteigėme universitetinį Inovacijų ir verslo centrą, kuris pradėjo kurti inovatyvias įmones, sukūrėme atvirosios prieigos centrą, veikiantį vieno langelio principu, patogų mokslininkų ieškančioms įmonėms, ir, galima sakyti, klasikinę mokslo instituciją transformavome į verslui suprantamą formą“, – sako A.Pundzienė.

Reikia pripažinti, kad Silicio slėnio pavadinimas kauniečiams lengvai prilipo to to, kai praėjusių metų pabaigoje duris atvėrė vienas įspūdingiausių ne tik „Santakos“ slėnio, bet ir Kauno miesto pastatų, kuriame įsikūrė KTU Mokslo ir technologijų centras bei Technologinio verslo inkubatorius.

Architektų Gražinos Janulytės-Bernotienės, Rimantės Lydytės ir Eriko Klinavičiaus sukurtas modernus statinys simbolizuoja ta kuriančią jėgą, kuri gimsta iš mokslo ir verslo sinergijos. Pasak G.Janulytės-Bernotienės, du šio pastato korpusai – vienas baltas horizontalus, kitas juodas vertikalus – tarsi įkūnija in ir jang filosofiją, kai iš pirmo žvilgsnio skirtingos ar net viena kitai priešingos jėgos, veikdamos kartu, papildo viena kitą.

Pratęsiant šią mintį galima pasakyti, kad ir aukšto lygio architektūra reikšmingai papildė šią verslo ir mokslo sąjungą, suteikdama jai daug papildomų taškų.

A.Pundzienė pripažįsta, kad naujasis centras iš tiesų žymi naują slėnio veiklos etapą, kai jaučiamasi ne tik geresniais, gražesniais, bet ir realiai įgijusiais kur kas didesnių galimybių kurti mokslą ir naujas technologijas, atlikti tyrimus.

„Akivaizdu, kad nauja įranga suteikia naujų galimybių, leidžia didinti veiklos efektyvumą, atlikti tokius tyrimus, kokių anksčiau negalėjome, nes tiesiog neturėjome tokios įrangos. Tačiau pastatas tėra pastatas, kad ir koks gražus būtų. Esmė yra slėnio veikla, kurią mes jau seniai esame pradėję, tikrai daug nuveikę ir kuri neapsiriboja naujojo centro sienomis“, – aiškina mokslo prorektorė.

Pasak jos, naujajame slėnio centre įsikūrė ypač perspektyvių sričių – darniosios chemijos ir biofarmacijos, ateities energetikos ir mechatronikos, informacinių ir komunikacinių technologijų mokslininkai, šalia kurių kuriasi pažangios, glaudžiai su mokslo institucijomis bendradarbiaujančios verslo įmonės.

Beveik 13 tūkst. kvadratinių metrų ploto pastatas aiškiai padalytas į dvi dalis – du vienas su kitu kontrastuojančius tūrius: horizontalų penkių aukštų pastatą, skirtą mokslinei veiklai, ir vertikalų aštuonių aukštų verslo įmonių pastatą. Abi šias dalis jungia universalių viešųjų erdvių intarpas, kuriame yra vestibiuliai, ekspozicinės erdvės, informaciniai centrai.

Mokslo laboratorijoms skirtas pastatas – šviesus, lengvų konstrukcijų, stiklinėmis sienomis ir pertvaromis, leidžiančiomis maksimaliai išnaudoti natūralų apšvietimą. Mokslinių tyrimų infrastruktūrai skirta 9 tūkst. kv. metrų.

Verslui skirtame 3,5 tūkst. kv. metrų ploto pastate, kuris vadinamas Technologinio verslo inkubatoriumi, šiuo metu veikia devynios įmonės: bendrovės „Singletonas“, „SEMS Technologies“, „Sonaro“, „Energetikos projektai“, „Sofneta“, „Rubedo sistemos“, „Virtustream LT“, rizikos fondas „Practica Capital“ ir viešoji įstaiga Mokslo, inovacijų ir technologijų agentūra (MITA).

Numatoma, kad per trejus metus Technologiniame verslo inkubatoriuje įsikurs ir savo verslą plėtos 40 jaunų technologinių įmonių. Šio inkubatoriaus veiklą koordinuoja KTU regioninis mokslo parkas.

Taip pat čia veikia atvirosios prieigos verslo laboratorijos, jaunimo verslumo skatinimo erdvės. Technologijų demonstravimo centro erdvėje rodomi mokslininkų ir inovatyvių įmonių sukurti produktai ir jų prototipai.

Iš viso naujajame „Santakos“ slėnio centre įrengta apie 350 darbo vietų, o investicijos į projektą siekia daugiau nei 43 mln. Eur, įrangos vertė – 28 mln. Eur.

Šiandien čia, bendradarbiaujant mokslui ir verslui, atliekami užsakomieji tyrimai, plėtojamos pasaulinio lygio technologijos, gimsta naujos idėjos. Vienos jų taip ir lieka genialiomis mokslo idėjomis, kitos virta kūnu ir keliauja į gyvenimą.

Naujajame centre įsikūrė Medžiagų mokslo institutas, kuris jau ne vienus metus kuria ir gamina specialiąsias optines apsaugos priemones, pavyzdžiui, hologramas, skirtas įvairiems dokumentams, tarp jų ir pasams. Vienas šio instituto mokslininkų sukurtų ateities gaminių – holograminė 3D žmogaus nuotrauka, kuri į pasus bus dedama vietoj įprastos fotonuotraukos, siekiant dar labiau apsaugoti juos nuo padirbinėjimo.

Institute įrengtas pirmasis ir kol kas vienintelis Lietuvoje „Švarusis kambarys“, kurio kaina siekia apie pusę milijono eurų, o visoje Europoje tokių kambarių – vos keturi penki. Šioje specifinėje mokslinių tyrimų laboratorijoje atliekami nanotechnologijų, puslaidininkių ir mikroelektronikos elementų tyrimai, atitinkantys aukščiausius kokybės reikalavimus. Instituto partneriai – tokios įmonės, kaip pasaulyje pripažintus daugiaspalvius lazerius gaminanti mokslinė gamybinė bendrovė „Šviesos konversija“, bendrovė „Precizika“, spaudos ir leidybos įmonės, metrologinės patikros laboratorijos.

Mokslininkai, įsikūrę naujajame centre, džiaugiasi ir naujuoju galingu branduolių magnetiniu rezonanso aparatu, leidžiančiu ypač giliai ištirti medžiagų struktūrą. Unikali laboratorinė įranga leidžia atlikti tikslesnius tyrimus ir sulaukti daugiau užsakymų tiek iš vietinių, tiek iš užsienio verslininkų.

Pavyzdžiui, Sintetinės chemijos institutas jau daugiau nei penkiolika metų kuria vaistų komponentus pagal tarptautinių biofarmacinių įmonių užsakymus, o Medžiagų mokslo instituto mokslininkai dalyvauja kuriant biologinį širdies stimuliatorių kartu su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu, Valstybiniu mokslinių tyrimų instituto Inovatyvios medicinos centru ir JAV Kolumbijos universitetu.

KTU Realaus laiko kompiuterinių sistemų centro mokslininkų sukurti daiktai ir technologijos šiandien jau sėkmingai pritaikytos gyvenime. Vienas tokių daiktų – išmanusis šaldytuvas. „Pirmąjį tokio šaldytuvo prototipą pradėjome kurti maždaug prieš dešimt metų. Išsprendėme gausybę su tuo susijusių techninių problemų, pavyzdžiui, kaip įmontuoti į dureles kompiuterį, kad jis kaisdamas nesugadintų viduje esančių produktų, kaip kompiuterį, diegiant jį pramonėje, sujungti su įmonės apskaitos sistema“, – pasakoja Realaus laiko kompiuterinių sistemų centro vadovas prof. Egidijus Kazanavičius.

Šiandien šie išmanieji šaldytuvai stovi mokslo tyrimų bendrovės „Thermo Fisher Scientific“ centruose visame pasaulyje. Juose dirbantiems mokslininkams nebereikia stebėti, kada baigiasi vienos ar kitos tyrimams reikalingos medžiagos, siųsti užsakymų, bendrauti su tiekėjais – viską atlieka išmanieji šaldytuvai.

Tą pačią idėją mokslininkų komanda pritaikė kuriant inovatyvų daugelio sekcijų šaldytuvą, kuriame bus galima pasiimti iš anksto užsakytas maisto prekes. Šią idėją įgyvendins bendrovė „LL Optic“.

Šio centro mokslininkų sukurta sveikatinimo sistema „Gudris“, realiu laiku stebėdama žmogaus fiziologinius parametrus jam intensyviai sportuojant, perspėja, kada gresia persitempimas. Ne mažiau garsi ir išmanioji „Gala“ televizija, kuri buvo sukurta bendradarbiaujant su šio centro mokslininkais.

Savo eilės laukia ir vis labiau populiarėjantys išmanieji žiedai, skirti komunikuoti su kitais išmaniaisiais daiktais. Juo užsimovus ant piršto galima valdyti įrenginius namuose, daryti pristatymus.

E.Kazanavičius sako, kad mokslo potencialo sukoncentravimas po vienu stogu yra didelis kokybinis šuolis visam „Santakos“ slėniui. „Tai, kad mes fiziškai esame arti vieni kitų, sudaro sąlygas glaudesniam bendradarbiavimui – bendriems projektams, optimaliam turimos modernios įrangos išnaudojimui. Tokie centrai gimdo mokslo ir verslo sinergiją“, – džiaugiasi mokslininkas, kurio teigimu, naujasis „Santakos“ slėnio centras kokybe nė kiek nenusileidžia panašiems mokslo ir verslo centrams Danijoje, Švedijoje ar kitose šalyse.

Aušra Pocienė

KTU „Santakos“ slėnyje įsikūrę Mokslo centrai ir institutai

Prof. K.Baršausko ultragarso mokslo institutas

Medžiagų mokslo institutas

Biomedicininės inžinerijos institutas

Sveikatos telematikos mokslo institutas

Realaus laiko kompiuterinių sistemų centras

Sintetinės chemijos institutas

Šaltinis: KTU

.

Kauno technologijos universitetas (KTU) pastaraisiais metais tarp šalies aukštųjų mokyklų išsiskiria nestandartiniais sprendimais ir radikaliomis permainomis universiteto valdymo, studijų, mokslo ir verslo sinergijos srityse.

Rasa Vaitkevičienė

KTU rektorius, Lietuvos universitetų rektorių konferencijos prezidentas prof. Petras Baršauskas įsitikinęs: norint ne tik išgyventi, bet ir lyderiauti, permainos universitete, o ir kitose šalies aukštosiose mokyklose – būtinos. Vienas revoliucingiausių pokyčių šiame universitete – verslo modelį primenantis valdymas.

VEIDAS: KTU yra pirmasis Lietuvos universitetas, pats inicijavęs ir ryžtingai 2013–2014 m. įvykdęs vidinę pertvarką, pavadintą Atsinaujinimo programa. Kokios kertinės permainos buvo atliktos? – klausiame rektoriaus P.Baršausko.

P.B.: Ne visi pertvarkymai pasibaigę, kai kurie procesai tebevyksta ir, be abejo, ne viskas vyksta, kaip norėtųsi: pirmiesiems būti sunku, juolab kad ryžomės nestandartiniams, kitose aukštosiose mokyklose niekada neišbandytiems sprendimams.

Esama nemažai sričių, kuriose jau galime pasidžiaugti laimėjimais. Pavyzdžiui, KTU Nacionaliniame inovacijų ir verslo centre pavyko įsukti mokslinės minties komercializacijos procesą, kai dirbama nuo idėjos iki tos srities įmonės įkūrimo, nuo idėjos – iki inovatyvaus produkto sukūrimo. Per pastaruosius keletą metų esame įkūrę  net 40 startuolių.

Nelengvai pasiektas, bet jau įvykdytas ir, manau, pasisekęs projektas – visos universiteto struktūros pertvarka. To iki šiol nedrįso padaryti nė vienas universitetas Lietuvoje. Dabar KTU iš 14 fakultetų ir 14 mokslo tyrimų institutų liko po devynis. Tarp mokslo tyrimų institutų išsigryninome pagrindinius lyderius, į kuriuos orientuojasi universitetas. Siekėme, kad jie būtų konkurencingi, matomi, produktyvūs.

Viena radikaliausių permainų – universitete įdiegėme vadinamąjį pilnų kaštų modelį, kai kiekvienas padalinys valdo visas savo pajamas ir atsako už visas savo išlaidas.

Tarp nestandartinių, kitų aukštųjų mokyklų neišbandytų sprendimų vertas paminėti tebevykstantis nekilnojamojo turto valdymo projektas. Šiuo metu aukciono būdu parduodame penkis pastatus, kurie strategiškai „neįsirašo“ į universiteto ateitį. Nors buvo nelengva, džiugu, kad sumanymą palaimino Vyriausybė. Jei aukcionai bus sėkmingi, turėsime pirmą gerą bandomąjį projektą Lietuvoje.

Tebevyksta ir viena sudėtingiausių – programų valdymo ir studijų programų pertvarka. Ji paliečia kiekvieną universiteto dėstytoją, tad sulaukėme netgi tam tikro nebylaus pasipriešinimo. Procesą stabdo tai, kad šalies aukštųjų mokyklų studijų programos yra ganėtinai uždaros sistemos, ir dėl įvairių biurokratinių užkardų žmonėms „iš išorės“ patekti į universitetą ne taip paprasta. Tad netgi norėdami ne visada galime į programą priimti geriausius profesionalus.

O siekiame studijų programų direktorius padaryti tikrais programų pertvarkos strategais – kad jie būtų nepriklausomi nuo katedros ar dekano, su savo atskiru biudžetu, kad galėtų priimti geriausius darbuotojus ir studijų programą formuoti pagal strateginius universiteto reikalavimus. Tai nelengva: iš tos pačios aplinkos ateinantys studijų programų vadovai patiria tam tikrą spaudimą daryti taip, kaip buvo anksčiau.

Įsidiegėme naują atlyginimų sistemą: vietoj nedidelio atlyginimo ir daugybės priedų dabar turime vieną atlyginimą – už veiklą bei konkrečius rezultatus ir vieną metinį priedą. Deja, kol kas tai nėra tokie atlyginimai, kokių šiandien norėtųsi, – ypač stengiantis pritraukti jaunų, talentingų darbuotojų.

Efektyviname universiteto valdymą ir bandome jį priartinti prie verslo valdymo. Universitetas yra tarsi verslo įmonė su 200–300 mln. Lt metine apyvarta, tad ji ir turi būti valdoma pripažintų profesionalų kaip normali įmonė. Šiandien iškelta galva drąsiai galiu pasakyti: mūsų universitete tai pasiteisino. Turime pareigybę, kurios nėra nė viename kitame Lietuvos universitete, – vykdomąjį direktorių, kuris valdo visus pagrindinius universiteto procesus.

VEIDAS: Minėjote, kad jūsų vadovaujamas universitetas pirmasis Lietuvoje įsteigė studijų programų komitetus, kurie turėtų tapti proveržiu tobulinant studijų programas. Kaip veikia komitetai?

P.B.: Nepriklausomas studijų programų direktorius nepaliekamas veikti vienas – aplink jį suburtas studijų programų komitetas. Iš vienuolikos žmonių tame komitete devyni – programų direktoriai, valdantys devynias studijų programų grupes, ir veikia devyni studijų programų komitetai. Tarp profesūros ir dėstytojų komitete taip pat būtinai įtraukiami trys verslo atstovai ir trys studentai.

Programų direktorius turi girdėti šį komitetą. Impulsai pagrindinėms studijų programų permainoms turi ateiti iš čia – iš verslo, darbdavių, studentų, o to mūsų aukštųjų mokyklų studijų programose trūksta. Taigi komiteto pagrindinės funkcijos – padėti direktoriui susiformuluoti užduotis.

Studijų programų pertvarka dabar yra pagrindinis akcentas, nuo kurios tiesiogiai priklauso universiteto ateitis.

VEIDAS: Kokie sunkumai laukia kitų aukštųjų mokyklų, kurios ryšis pertvarkai?

P.B.: Permainos jau būtinos visose aukštosiose mokyklose, bet galiu konstatuoti, kad kitiems bus lengviau, nes, tarkime, vien prie nekilnojamojo turto valdymo projekto užtrukome apie porą metų, per tą laiką būta ir pasipriešinimo, ir abejonių, ir diskusijų ministerijose. Dabar kelias kitiems jau pramintas. Tačiau daugelis dalykų priklauso ir nuo universiteto pribrendimo permainoms.

Džiaugiuosi, kad KTU yra tam tikra kritinė masė žmonių, suprantančių, kad jei ne tik norime išgyventi, bet ir siekiame lyderiauti – pertvarkos būtinos, todėl reikia priimti ir nepopuliarius, radikalius sprendimus. Nė vieno mūsų sprendimo universiteto senatas neatmetė. Justi tokį palaikymą yra labai svarbu.

VEIDAS: Neseniai duris atvėrė Silicio slėnio dvynys – KTU „Santakos“ slėnis. Ar realu, anot Europos komisaro Carloso Moedo, jame sukauptas žinias paversti eurais?

P.B.: Malonu, kad naujasis Europos Komisijos Mokslo departamento vadovas C.Moedas atvyko į „Santakos“ slėnio atidarymą ir palankiai įvertino tai, ką jame pamatė. Norėjome šį slėnį atidaryti ne tik formaliai, nes svarbiausia – ne pastatas ar nupirkta įranga, o dialogas tarp mokslo ir verslo.

KTU „Santakos“ slėnis sudarytas iš dviejų didelių segmentų: lyderiaujančių mokslo laboratorijų ir verslo įmonių, dirbančių su tomis laboratorijomis. Anksčiau verslą būdavo sunku prisikviesti, o šiandien jau turime 40 įmonių ir dar tiek pat nori ateiti į slėnį. Mums jau per maža vietos! Jeigu yra tokia situacija, kai interesas – abipusis, esu ramus: rezultatas bus.

Jei peržvelgtume, kiek sutarčių universitetai yra pasirašę su verslo, pramonės įmonėmis, apie 70 proc. jų atitenka KTU – štai čia ir yra tas procesas, kai idėja virsta pinigais. Be abejo, dabar reikia išlaikyti ir spartinti šį procesą, kad ir toliau veiktų visa inovacijų ir komercializacijos sistema, kad kurtųsi naujos įmonės. Džiugu, kad tai supranta tiek Švietimo ir mokslo, tiek Ūkio ministerija.

Nors naivu tikėtis, kad staiga tapsime Silicio slėniu – betgi vyksta panašūs procesai. VEIDAS: Drauge su Lietuvos sveikatos mokslų universitetu (LSMU) esate pirmeiviai Lietuvoje universitetų jungimosi srityje. Kokie nauji žingsniai žengti per šiuos metus?

P.B.: Procesas vyksta labai sunkiai. Per pokalbius su premjeru Algirdu Butkevičiumi ir kitais aukščiausio lygio politikais esame ne kartą akcentavę: jei norime, kad Lietuvoje šis procesas tęstųsi, iš valstybės pusės turi būti tam tikra motyvacinė sistema – tiek ekonominiai svertai, tiek ir kažkas kita, kad universitetus trauktų jungtis ir atsirastų toks interesas. Vien geranoriškumo ir savų biudžeto lėšų nepakanka. Vis dėlto, turint omeny sudėtingą geopolitinę ir ekonominę situaciją, artimiausiu metu to negalime tikėtis.

Tačiau KTU labai neblogai sekasi dirbti su LSMU. Susitelkėme prie esminių – mokymo turinio dalykų, sukūrėme bendrų jungtinių studijų programų, beje, taip pat pirmieji. Po ištisus metus trukusių diskusijų nuo kitų mokslo metų bendrajame priėmime į aukštąsias mokyklas jau bus trys bendros KTU ir LSMU studijų programos, viena jų – sveikatos informatika.

Programa jau testuojama Studijų kokybės vertinimo centre, jai pritarė abiejų aukštųjų mokyklų senatai. Tai, manau, yra pirmas žingsnis į realų universitetų jungimąsi: jei atsiranda bendrų programų, bendrų padalinių, interesų, tai ir administraciniu požiūriu viskas vyksta daug lengviau. Jungimosi su kitomis aukštosiomis mokyklomis procesas nėra toks sėkmingas.

VEIDAS: Su kokiomis mintimis žvelgiate į praėjusius ir ateinančius metus?

P.B.: Besibaigiantys metai buvo geri. Džiaugiuosi visais naujais dalykais, apie kuriuos daug metų kalbėta ir kurie galų gale įvyko. Kita vertus, žvelgiu į ateinančius metus su tam tikru nerimu: kaip suvaldysime kai kuriuos svarbius ir sudėtingus procesus – studijų, programų pertvarką? Aišku viena, kad ne tik laukia daug darbų, bet ir vėl reikės priimti nestandartinius sprendimus.

Kauno technologijos universitete (KTU) – esminės permainos: vyksta studijų ir mokslo valdymo pertvarka. Visose universiteto veiklos srityse – daug svarbių pokyčių: kinta studijų programos, dėstymo metodai, dėstytojų darbo principai, reorganizuojami fakultetai. Kaip šis atsinaujinimas pakeis studijų procesą? Kur link žvelgia ir ko siekia viena didžiausių Lietuvoje aukštųjų mokyklų? Apie tai – pokalbis su KTU studijų prorektoriumi prof. Pranu Žiliuku.

VEIDAS: Esminės universitetų vidaus pertvarkos – ganėtinai retas reiškinys, liudijantis apie visuomenės, verslo poreikių pokyčius. Kas pasikeitė pasaulyje ir Lietuvoje, kodėl prireikė pertvarkos?
P.Ž.: Iš tiesų, aukštosiose mokyklose pokyčiai paprastai būna nedideli ir nepastebimi, o esminiai lūžiai, kurie padėtų atskirti vakarykštę aukštąją mokyklą nuo dabartinės, ne tokie jau dažni, nes akademinė aplinka ganėtinai inertiška.
Bet laužo pats gyvenimas, sparti jo kaita, tad nesiryžtant kažko keisti iš vidaus privers išorės aplinkybės. Šiuo atžvilgiu Lietuvos universitetai pagaliau ima skirtis vienas nuo kito. Tie, kurie ryžosi esminiams pokyčiams, jau gali džiaugtis proveržiu: šias mokyklas ir jų absolventus itin vertina darbdaviai.
Prisiminkime praeitį: prieš keliasdešimt metų aukštosiose mokyklose daugelio dalykų tekdavo mokytis klasikiniu būdu – dėstytojui skaitant paskaitą auditorijoje, mokantis iš vadovėlių ir užrašų. Betgi dabar ne vienas pasakytume, kad diplominiam darbui, o ir vėlesnėje profesinėje veikloje, panaudojome anaiptol ne visų dalykų žinias. Vadinasi, kažkas buvo ne taip.
O juk tokio stiliaus dėstymo metodų, būtent taip vykstančio studijų proceso apstu ir šiandienos aukštosiose mokyklose. Tuo metu darbdaviui jau reikia specialistų, kurie ne tik žinotų, kaip naudotis šiuolaikinėmis technologijomis, bet ir galėtų išsyk “pagauti”, įgyvendinti naujas idėjas, maža to – gebėtų kurti naujus produktus.
Gerai išmanančių technologijas vidurinės grandies specialistų gali parengti ir kolegijos ar profesinio mokymo įstaigos. O štai aukšto lygio specialistas, kokius dabar kai kurių sričių darbdaviai tiesiog graibsto, jau turi būti ir kūrėjas, komandos vadovas bei lyderis, netgi savotiškas futuristas, gebantis įžvelgti, kas bus aktualu ateityje. Neatsiejami nuo šiuolaikinio specialisto sąvokos ir antreprenerystės gebėjimai: inicijuoti ir įgyvendinti verslo idėjas, kurti paklausius produktus, mobilizuoti reikiamus išteklius.
Akivaizdu – tokio specialisto rengimo procesas turi būti kitoks. Pačios žinios šiandien nebrangios, jų pilna virtualioji erdvė – svarbiausia sugebėti jomis naudotis, žinoti, kokių ir kiek prisikimšti į galvą, o kokias verčiau saugoti kitokiose laikmenose. Taip pat labai svarbu gebėti įžvelgti, visapusiškai nagrinėti problemas, rasti įvairių jų sprendimo būdų.
Kitas didžiulis, esminis pokytis, verčiantis aukštąją mokyklą keistis, yra neregėtai sparti skaitmeninių technologijų plėtra. Vaizdžiai kalbant, Europos Sąjunga atvėrė valstybių sienas, o virtualioji erdvė apskritai nepaiso nei valstybių sienų, nei santvarkų. Internetas suteikė daugybę įvairiausių galimybių siekti aukštos kvalifikacijos net ir nesėdint aukštosios mokyklos suole: tai nuotolinės studijos, masiniai atvirieji interneto kursai, profesionalūs didžiųjų firmų kursai ir t.t.
Tai iššūkis aukštajai mokyklai: kaip tokiomis aplinkybėmis atitikti visuomenės ir verslo lūkesčius, išsaugoti tarptautinį autoritetą ir išlikti traukos centru, patraukliu studentui, dėstytojui, verslui ir socialiniams partneriams? Vertinant ambicingai, moderni aukštoji mokykla turėtų sujungti tai, ko reikia verslui, suteikti studentui profesinių įgūdžių ir išugdyti jį kaip būsimą valstybės patriotą, visuomenišką, atsakingą žmogų, kuris suvokia bendražmogiškąsias vertybes, o kurdamas naują produktą atsižvelgs į socialinį, humanitarinį kontekstą, pagalvos, kaip tausoti išteklius.
Tokio specialisto – su visu paketu žinių, konkrečių praktinių profesinių gebėjimų, mokantį naudotis technologijomis, su savita pasaulėžiūra, intelektu – neparengs nei įmonė, nei nuotolinės studijos. Tai ir yra aukštosios mokyklos priedermė.
VEIDAS: Kas iš numatytų pokyčių jau įgyvendinta? Kas nuvylė, o kas ypač pasiteisino?
P.Ž.: Universitete mažiname paskaitų krūvį, modulių skaičių, skatiname, kad dėstytojai dirbtų ir komandomis, o vieno ar kito dalyko kursą vainikuotų konkretus rezultatas – įgyti tam tikri įgūdžiai, išspręsta problema. Teorinių paskaitų dalis nuo 28 val. per savaitę mažėja iki 20-ies, likęs laikas skiriamas studentų savarankiškam ar komandiniam darbui bei probleminiu mokymu ir kūrybinių dirbtuvių metodu pagrįstiems individualizuotiems semestro projektams, kurių metu komandos sprendžia pateiktas problemas, tarkime, iš verslo srities, ar netgi – verslo įmonėje.
Toks komandos darbas aktualus ne tik dėstytojui, bet ir verslui, o ir studentai jaučia vidinę atsakomybę, pasitenkinimą, kad padedami vyresniųjų kolegų yra pajėgūs spręsti konkrečias užduotis.
Tačiau esama ir kitos medalio pusės. Norint universitete organizuoti tokias studijas, komandų nariai turi būti lygiaverčiai, o šis mokymo metodas atskleidė didelį dalies jaunimo nesavarankiškumą (atvirai sakant, ir dalies dėstytojų). “Gerieji” mokiniai pasiekia rezultatų neretai padedami korepetitorių, bet kai prireikia mąstyti patiems, kai nėra aiškaus užduoties scenarijaus ir jį reikia susidaryti, išsiaiškinti, kokių prireiks žinių, o gal iš viso teks keisti idėją, – tikrai ne kiekvienas tai sugeba.
Todėl ir norėtųsi, kad bendrojo lavinimo mokyklose būtų stipriau ugdomas analitinis mąstymas, savarankiškumas, atsakomybė. Neretas studentas nesigėdydamas sako: tingiu mokytis. Beje, Lietuva šiuo atžvilgiu – jokia išimtis: tingumas būdingas ir kitur Europoje. O štai Pietų Korėjos aukštosiose mokyklose studentai dirba tiesiog pasigėrėtinai uoliai. Todėl kai rengiame bendrus projektus, jie stebisi: kodėl mėnesiais kankinatės prie darbo, kurį įmanoma atlikti per savaitę?
Vienas itin vykusių pertvarkos žingsnių – išplėtotos gretutinės studijos. Bakalauro studijų programoje vienus metus galima skirti laisvai pasirenkamoms kitos krypties studijoms. Kadangi studentai prisijungia prie jau esančių srautų, nereikia kurti specialių modulių, studijų procesas dėl to nepabrangsta.
KTU turime apie 70 bakalauro programų, ir studentai yra sudarę apie 380 studijų programų su gretutinės krypties vienų metų intarpu derinių. Tarkime, gamybos inžinerijos programa gretinama su vadybos, informatikai randa sąsajų su socialiniais ar kitais mokslais, mechanikos studijos jungiamos su sportu. Toks mokymosi individualizavimas suteikia galimybę studentui jungtis prie įvairių srautų, tobulėti pasirinktoje profesinėje kryptyje renkantis aktualias temas semestro ir baigiamiesiems darbams, atliekant praktiką konkrečiose įmonėse.
Vėlgi gaila: šitaip individualizuoti savo studijas kol kas geba palyginti nedidelis procentas besimokančiųjų – dalis jų abejingi naujovėms ir nepakyla aukščiau elementarios buities poreikių. O motyvuotam žmogui studijos KTU jau dabar suteikia kur kas daugiau galimybių nei prieš pertvarką.
VEIDAS: Pertvarka jau įpusėjo. Kaip keičiasi universitetas?
P.Ž.: Siekiame, kad studijų programos būtų itin lanksčios, kad moduliai būtų sudaryti taip, jog praktiškosios dalies, probleminio mokymo, dalykinių jungčių būtų kiek įmanoma daugiau, o studijų programos būtų individualizuotos pagal studento poreikius ar net atsižvelgiant į jo būsimos karjeros poreikius. Jei studentas pasirenka karjerą konkrečioje įmonėje arba sieja ją su tam tikrais gaminiais, jis jau gali savo studijas pakreipti reikiama linkme, priešingai nei kiti jo kolegos.
Dėl to mažiname auditorijų plotus, perkeliame, jungiame katedras, centrus, institutus, ištisus fakultetus, centralizuojame laboratorijas, kad jos atliktų daugiau funkcijų. Pritaikę universiteto erdves pertvarkytam mokymosi procesui, jose stengsimės sudaryti maksimalias sąlygas šiuolaikinėms studijoms, pavyzdžiui, užtikrinsime aukštos kokybės belaidę erdvę, kad būtų galima dirbti kompiuteriu bet kurioje universiteto vietoje. Vakarų universitetų patirtis rodo, kad tokiu atveju mažėja stacionarių kompiuterių klasių poreikis.
Pamažu keisis mokomoji bazė: būtų idealu, jei kai kurios patalpos funkcionuotų 24 valandas per parą arba bent taip, kad studentas, atėjęs aštuntą ryto, jose turėtų ką veikti iki pat aštuonių vakaro.
Rudenį pradės veikti integruotas mokslo, studijų ir verslo centras “Santaka”, tačiau jame daugiausia šeimininkaus mokslininkai ir verslas. Greta jo mes ketiname panašų “slėnį” – kūrybines laboratorijas – įrengti ir studentams. kad ir jie galėtų įgyvendinti savo idėjas, patirtų kūrybinio proceso įdomumą.
Beje, kūrybingi, motyvuoti profesinei karjerai pasirengti studentai jau senokai turi galimybę įsitraukti į paties universiteto ar verslo iniciatyva atliekamus mokslinius ir eksperimentinės plėtros tyrimus, kurie, sujungti su studijomis, gali būti panaudoti konkrečiam produktui, technologijai sukurti ir įdiegti įmonėje ar išaugti iki inovacijų lygmens. Ko gero, nemaža dalis projektų net ir nebūtų įvykdyti be mūsų informatikos studentų.
Užtai universitetas turi būti didelis, turi turėti ne vieną studijų ir mokslo sritį, kad į kiekvieną problemą galėtų žvelgti plačiu tarpsritiniu, tarpdalykiniu požiūriu. Todėl ir KTU šalia fizinių, technologijos mokslų plėtojami biomedicinos, socialiniai mokslai, menai. Tarp šių sričių jau seniai mezgasi naujos, įdomios, perspektyvios sąveikos (biomedicina – inžinerija, biomedicina – menas ir t.t.). Tad jeigu mokslo institucija sugeba aprėpti visą šį platų žinių lauką ir turi šių sričių mokslininkų, įrangos – specialistas “neuždaromas”, nepasmerkiamas vienai žinių sričiai, o nuolat yra atviroje erdvėje, ir bet kokia naujovė gali būti išsyk “pagauta”, natūraliai įsilieti į tyrimų procesą. Toks poreikis laipsniškai veda prie glaudesnio bendradarbiavimo su kitomis šalies ir užsienio mokyklomis.
Kai kurių dalykų, apie kuriuos čia užsiminiau, šiandien turime tik užuomazgas, kai ką jau spėjome išplėtoti. Bet dėl vieno dalyko belieka apgailestauti: Europos Sąjungos struktūrinių fondų paramos 2014–2020 m. ciklas infrastruktūrai gerinti lėšų jau skirs nedaug. Ir nors KTU ankstesniais paramos laikotarpiais pajėgė panaudoti išties nemažai lėšų, šiandien žvelgiant atgal apmaudu – buvo galima kai ką padaryti racionaliau. Tad dabar teks labai racionaliai, akylai prižiūrėti kiekvieną projektą, kad jis duotų maksimalią naudą pertvarkant universitetą ir kad būtų realios naudos studentui.

Technologijų ir inovacijų bendrovės „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialas į Kauno technologijos universitete (KTU) įkurtą Procesų valdymo laboratoriją per 20 metų investavo daugiau nei 0,5 mln. litų. Šioje laboratorijoje yra 20 darbo vietų, skirtų automatizuotų valdymo sistemų projektavimui. Bendrovė kasmet pasirūpina naujausios rinkoje „Siemens“ programinės įrangos atnaujinimu.

„Bendradarbiauti su Kauno technologijų universitetu Suomijos „Siemens“ pradėjo prieš 23 metus. Tuomet Lietuvoje dar nebuvo įkurta bendrovės atstovybė, tačiau universitete besimokantys būsimi inžinieriai galėjo teoriškai susipažinti ir praktiškai pritaikyti naujausius „Siemens“ valdiklius“, – sakė Kęstutis Čiplys, „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialo generalinis direktorius. Prieš dvidešimt vienerius metus jis šioje KTU Procesų valdymo katedros laboratorijoje dirbo vyriausiuoju laborantu.

Remdama studentus ir jaunus mokslininkus bendrovė skatina abipusį informacijos srautą tarp mokslo institucijų ir verslo atstovų. „Kartu tai padeda atrasti iniciatyvius, gabius ir aukštos kvalifikacijos jaunus mokslininkus, kurie ateityje gali tapti bendrovės darbuotojais“, – teigė K. Čiplys.

Pasak jo, šio bendradarbiavimo su Kauno technologijos universitetu iniciatorius Lietuvoje yra docentas Algirdas Večkys. Jis užmezgė ryšius su inžinerinių sprendimų bendrove „Agava“, kuri diegė „Siemens“ įrangą šalyje, kėlė kvalifikaciją tarptautinės bendrovės mokymosi centruose Europoje, gavo pirmuosius „Siemens“ Simatic S5 valdiklius bei kitą studentų mokymuisi reikalingą technologijų įrangą. Ši KTU laboratorija atitinka pasaulinius „Siemens“ bendrovės mokomųjų laboratorijų standartus.

„Kai prieš daugelį metų pradėjau dirbti universitete, mūsų katedra dar tik kūrėsi. Ieškojome partnerių, kurie galėtų skirti paramą technologinės ir programinės įrangos įsigijimui. Buvome užsibrėžę tikslą sukurti automatizuotas darbo vietas studentams, kurie pritaikytų paskaitose įgytas teorijos žinias, o Suomijos „Siemens“ norėjo paskatinti studentus gilinti žinias ir siekti karjeros inžinerijos sektoriuje. Todėl šis bendradarbiavimas buvo naudingas abiem pusėms ir tęsiasi iki šių dienų“, – pasakojo buvęs KTU Procesų valdymo katedros vadovas, docentas dr. A. Večkys. Jam šių metų balandį sukaks 72-eji metai.

Per daugiau nei trisdešimt A. Večkio darbo universitete metų, šioje laboratorijoje mokėsi ir gilino žinias tūkstančiai studentų. „Mokymasis dirbti su naujausiais pramonėje naudojamais valdikliais veikia kaip jaunuolių karjeros akseleratorius, nes šie studentai įgyja realias darbui reikalingas žinias ir patirtį, todėl iškart gali pretenduoti į aukštesnes pareigas“, – komentavo K. Čiplys. Jo vadovaujamame „Siemens“ Lietuvos filialo padalinyje dirba keliasdešimt KTU studijas baigusių darbuotojų.

Vokietijos inžinerijos koncernas „Siemens“ visame pasaulyje investuoja į mokslinius tyrimus ir inovacijas, remia universitetus. Su jais bendradarbiauja, kurdami fundamentaliųjų ir taikomųjų mokslinių tyrimų programas, švietimo programų plėtrą bei diegdami sprendimus energijos, pramonės, sveikatos priežiūros bei miestų ir infrastruktūros sektoriuose.

Dar šiemet „Siemens Osakeyhtio“ Lietuvos filialas dviem geriausiems mechanikos, elektronikos arba informatikos specialybių studentams Lietuvoje skyrė 122,8 tūkst. litų (35,5 tūkst. eurų) stipendijas. Jų stažuotė Berlyne prasidės šių metų rugpjūčio 1-ąją.

Technologijų srityje „Mini Nobelį“ šiemet skyrėme ultragarso mokslo atstovui Kauno technologijos universiteto profesoriui Rymantui Jonui Kažiui, mokslo pasaulyje radusiam nišą, į kurią net ir didžiausių valstybių mokslininkai lig šiol nedrįso įžengti.

Vienas iškiliausių Lietuvos inžinierių, Kauno technologijos universiteto profesoriaus Kazimiero Baršausko ultragarso mokslo instituto direktorius prof. Rymantas Jonas Kažys tvirtina nesuprantantis kai kurių savo kolegų verkšlenimo, kad Lietuvos mokslas blogai finansuojamas. Pasak profesoriaus, šiais laikais galimybės gauti pajamų savo moksliniams tyrimams ir įsigyti moderniausią mokslinę įrangą yra neaprėpiamos – tereikia nesnausti ir jomis pasinaudoti. „Mini Nobelį“ technologijų srityje prof. R.J.Kažiui skyrėme už pastarųjų dviejų dešimtmečių ultragarso mokslo laimėjimus, jau seniai peržengusius Lietuvos valstybės ribas.
„Tik 25 proc. visų mūsų pajamų ateina iš KTU biudžeto, o 75 proc. mes patys uždirbame įvairiais būdais – per europinius projektus arba dvišales sutartis su Lietuvos ir užsienio įmonėmis“, – maloniai nustebina R.J.Kažys, pridurdamas, kad kaip tik dėl to jų instituto turima įranga šiuo metu yra viena moderniausių Europoje, o dirbančių mokslininkų atlyginimai gerokai viršija šalies vidurkį.
Mažos šalies mokslininkams su savo idėjomis prasimušti tarptautiniuose vandenyse kur kas sunkiau nei didžiųjų ekonomiškai stipriausių valstybių. Tad kaip tą pavyko padaryti prof. R.J.Kažiui su kolegomis, kuriuos Lietuvoje dėl specifinių tyrimų jau patys susiranda užsakovai arba kolegos mokslininkai iš įvairių pasaulio šalių?

Belgams negalėjo padėti niekas, išskyrus lietuvius

Svarbiausia – rasti savo išskirtinę nišą, pasiūlyti ką nors tokio, ko daugiau niekas nedaro. Būtent tai ir padėjo pelnyti sėkmę Lietuvos ultragarso mokslininkams su R.J.Kažiu priešakyje bei pasiekti, kad, be Lietuvos biotechnologijų ar lazerių kūrėjų, pasaulis sužinotų ir apie mažos Rytų Europos šalies ultragarsininkus.
„Mes turime savo nišą pasaulyje – sritį, kurioje daug kas atsisako dirbti. Tai ultragarso matavimai ir diagnostika ekstremaliomis sąlygomis: esant labai aukštai temperatūrai, aukštam slėgiui, radioaktyviam spinduliavimui ir t.t. Tai yra mūsų specifinė patirtis, žinios, kurių kiti neturi“, – aiškina profesorius.
Sužinoję, kad lietuvių mokslininkai kuria tokias ultragarso matavimo sistemas, kokių kurti nesiima daugiau niekas kitas, į KTU Ultragarso mokslo institutą kreipėsi ir Belgijos atominių tyrimų centro, įsikūrusio pasienyje su Olandija, specialistai, pateikdami užsakymą – sukurti ultragarsinę vizualizacinę sistemą naujo tipo branduoliniam reaktoriui, deginančiam radioaktyviąsias atliekas, kuri leistų skysto švino ir bismuto lydinio aplinkoje, veikiant stipriai radiacijai, gauti branduolinio reaktoriaus vidaus vaizdus bei užtikrinti saugų jo darbą.
„Tai naujo tipo branduolinis reaktorius, aušinamas ne vandeniu, bet skystu metalu, ir problema ta, kad jo viduje neįmanoma nieko matyti naudojant nei optikos prietaisus, nei elektromagnetinius spindulius, o pagal saugumo reikalavimus reikia stebėti vidinę reaktoriaus būklę, – pasakoja R.J.Kažys. – Šiuo atveju vienintelis būdas išspręsti problemą yra pasitelkti ultragarsines bangas, kurios leidžia gauti ne tik žmogaus organizmo, bet ir reaktoriaus vidaus vaizdą. Dirbdami daug metų sukūrėme technologijas, kokių iki šiol nebuvo, leidžiančias dirbti skysto metalo viduje: mūsų sistema gali ilgai funkcionuoti skysto metalo aplinkoje be aušinimo. Dabar šios technologijos patentuojamos – rengiama paraiška europiniam patentui, ir jei viskas klostysis sėkmingai, jos turi didelę perspektyvą daug branduolinių reaktorių turinčiose JAV, Prancūzijoje, taip pat mūsų projektu labai domisi Indijos branduolinio sektoriaus specialistai.“
Pasak profesoriaus, belgai, naująjį reaktorių ketinantys paleisti maždaug po dvejų metų, nerado nieko, kas būtų geriau už lietuvių sukurtas technologijas, nors šioje srityje dirbančių mokslininkų žvalgėsi įvairiose šalyse.
„Jie kreipėsi į mus, nes visas pasaulis atsisakė su jais dirbti. Tada susirado mus, o aš buvau tiek kvailas, kad sutikau, – juokauja R.J.Kažys. – Kodėl? Nes tai labai sudėtingas projektas. Visi, į kuriuos kreipėsi mūsų užsakovai iš Belgijos, sakė, kad ne, jie to nedarysią, o mes pasakėme – kodėl gi ne.“
Lig tol skysto švino ir bismuto lydinio akustinės savybės buvo beveik nežinomos, todėl atlikti fundamentalūs tyrimai, kurių metu pasaulyje pirmąkart buvo išmatuotos ultragarsinių bangų greičio švino ir bismuto lydinyje temperatūrinės priklausomybės, bangų slopinimas, ir atliekant eksperimentą pademonstruota, kad net aukšto dažnio ultragarsinės bangos gali būti priimtos joms nusklidus net kelių metrų atstumą.

Didesnė dalis Lietuvos mokslininkų į verslą žiūri kaip į kažką labai tolima. Bet Kauno technologijos universiteto docentas dr. Darius Gailius – ne toks: jis įsitikinęs, kad valstybei maksimalią naudą duoda mokslo ir verslo bendradarbiavimas.

Prieš dešimtmetį tuomet 33-ejų metų mokslininkas Darius Gailius į Lietuvos istoriją įėjo kaip jauniausias Lietuvos mokslo premijos laureatas. O mokslo premiją tada kartu su KTU Elektroninių ir matavimo sistemų katedros profesoriumi habil. dr. Stasiu V.Augučiu jis pelnė už naujų matavimo ir diagnostikos technologijų tyrimą bei plėtrą.
Mokslininkų atlikti matavimai apėmė daugelį sričių – elektroniką, mechatroniką, fiziką, o didžioji dalis atliktų jų tyrimų (80 proc.) baigėsi prototipo sukūrimu, kas galiausiai reiškė, kad daugelis mokslinių bendradarbių tyrimų buvo pripažinti išradimais.
Prabėgus dešimtmečiui mokslininkas toliau kryptingai tęsia akademinę veiklą, savo tyrimais ir gebėjimu suburti bendraminčių komandą maloniai stebindamas universiteto bendruomenę, tačiau nuošalyje nelieka ir jo praktiniai darbai.
Tarkime, pernai KTU Telekomunikacijų ir elektronikos fakulteto profesorius mokslo ir verslo bendruomenę nustebino net keliais dėmesio vertais savo ir kolegų KTU mokslininkų kurtais projektais: įmonės „Art21“ užsakymu buvo sukurta produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti elektroninė nosis (rinkoje įvertinta 145 eurais), taip pat palydovas „LitSat-1“, prisidedantis prie Lietuvos tapsmo kosmoso valstybe. Ilgametis bendradarbiavimas su Vokietijos įmone „Neumann & Co“ irgi davė vaisių – buvo sukurtas vandens skaitiklių tikslumą tikrinantis prietaisas, galintis sumažinti sąskaitas už vandenį.
Būtent už šį novatoriškumą, produktyvumą, veržlumą bei 2013 m. proveržį savaitraštis „Veidas“ prof. D.Gailių nusprendė išskirti projekto „Mini Nobelis“ specialioje nominacijoje – „Už mokslo bendradarbiavimą su verslu“.

Likimą pakeitė darbo vadovas
Trūko visai nedaug, kad D.Gailiaus gyvenimo scenarijus būtų pasisukęs visai kitu kampu. Polinkį prie elektronikos mokslų dar studijų suole jautęs pašnekovas tęsti akademinę veiklą nusprendė tik įkalbėtas tuomečio savo mokslinio darbo vadovo prof. Stasio V.Augučio. Jei ne šis autoritetingas žmogus, D.Gailius galbūt šiandien gyventų užsienyje.
„Jau tuomet žinojau, kad užsienyje elektroniko specialybė paklausi ir vertinama, galima ir svaiginančią karjerą padaryti, bet nesigailiu likęs. Elektronika – mano genuose“, – neabejoja KTU profesorius, šiandien savo studentams atveriantis duris į mokslo pasaulį.
Tiesa, jam pačiam mokslas įdomus ir svarbus tiek, kiek jis pritaikomas praktiškai. Kitaip tariant, vien mokslinės publikacijos šio mokslininko praktiko neįkvepia (nors pats jų yra parašęs daugiau nei keturiasdešimt).
„Didžiausią pasitenkinimą jaučiu, kai atliktų tyrimų rezultatai pritaikomi praktikoje. Nesu iš tų, kuriems parašius straipsnį ir pasidėjus varnelę gyventi tampa gera ir ramu. Mėgstu spręsti kilusias problemas, siūlyti užsakovams galimas išeitis“, – pasakoja mokslininkas.
Paprašytas prisiminti, kada jam parūpo mokslo ir verslo sąsajos, D.Gailius sako, jog tai nutikę gana seniai: kai dar gyveno tėvų namuose, sugedus legendiniam tų laikų televizoriui „Tauras“, jam, dešimtmečiui, pavyko jį sutaisyti. Nagingumą, kruopštumą ir auksines rankas KTU mokslininkas sako paveldėjęs iš šeimos vyrų – tėvo ir senelio.
Bendradarbių tikinimu, D.Gailius savo darbui atsiduoda visiškai. “Jei ne profesoriaus šeima, jis, matyt, laboratorijose galėtų likti prie atliekamų darbų pernakt”, – juokauja kolegos.
Ir pats docentas prasitaria, kad ne taip seniai kaip tik dirbo iki paryčių: „Skubėdami baigti palydovą „LitSat-1“, darbo dieną prasitęsdavome iki trečios ketvirtos valandos nakties. Kartais taip jau nutinka, kad sprendžiant sudėtingą problemą negalima atsistoti ir išeiti.“

Rinką nustebino elektronine nosimi
KTU mokslo prorektorės prof. Astos Punzienės teigimu, D.Gailius daug laiko praleidžia atlikdamas savarankiškas užduotis, įvairius eksperimentus, taip pat ugdydamas savo studentus. „Jei šių laikų mokslininką vis dar įsivaizduojate žilais plaukais ir nukleiptais batais, vadinasi, nepažinote tikro šių dienų profesionalo“, – apie D.Gailių atsiliepia prorektorė.
Vienas sėkmingiausių pastarojo meto mokslo ir verslo bendradarbiavimo pavyzdžių – produktų šviežumą pagal kvapą gebanti nustatyti vadinamoji elektroninė nosis. Gana didelio visuomenės susidomėjimo sulaukęs D.Gailiaus ir kitų KTU mokslininkų projektas pristatytas praėjusių metų pabaigoje. Kol kas šis mokslininkų sukurtas prietaisas geba nustatyti tik žuvies, kiaulienos, jautienos ir vištienos šviežumą. Tačiau, D.Gailiaus teigimu, pakeitus programėlę (prietaisas naudojamas pritvirtintas prie išmaniojo telefono), galima pritaikyti jį ir dujoms ar narkotikams aptikti.
Paklaustas, kas sudėtingiausia kuriant panašaus pobūdžio išradimus, profesorius mini priežasčių visumą: užsakovui svarbu, kad kūrinys būtų unikalaus, tačiau už nedidelę kainą. Kiekvienas kūrėjas žino, kad tai ne taip jau lengvai įgyvendinamas uždavinys.
Pasak A.Punzienės, D.Gailius pasižymi gebėjimu suburti įvairiapusišką mokslininkų komandą, turi ir lyderiui, ir komandiniam darbui būtinų savybių, o tai jam itin praverčia. „Deja, šiandien mokslininkui nebepakanka būti įsigilinusiam į siaurą savo tyrinėjimų sritį, rinka, laikmetis ir pasikeitusios pasaulio realijos reikalauja įvairiapusiškos asmenybės, galinčios pasigirti plačiu akiračiu. Priešingu atveju kažin ar pavyks integruoti reikiamas inovacijas savo darbe“, – svarsto prorektorė.
Žinoma, ne kiekvieno mokslininko tyrimai šiandien įdomūs ir aktualūs verslui. Be to, ar verslui bus reikalingos mokslininko paslaugos, priklauso ir nuo jo pasirinktos srities. Ilgametis D.Gailiaus magistrantūros, doktorantūros ir vėlesnių bendrų darbų vadovas S.V.Augutis sako, kad taikomieji mokslai šiuo atveju – labiau apčiuopiama sritis.
Beje, D.Gailius, kaip minėta, – ir vienas palydovo „LitSat-1“ kūrėjų bei iniciatorių, svariai prisidėjusių prie to, kad Lietuva taptų kosmoso valstybe. „Šiuo metu mūsų palydovas kosminėje stotyje laukia, kol bus išleistas į atvirą kosmosą, tačiau lietuviškų žodžių neišgirsime anksčiau nei vasario pabaigoje“, – patikslina mokslininkas.
Jo teigimu, į kosmosą paleistas palydovas ne tik transliuos lietuviškus žodžius, bet ir nuties kelią unikaliems bandymams pasaulyje, kurie ateityje suteiks galimybių valdyti nanopalydovus bei kurti jų sistemas. D.Gailius viliasi, kad tai atkreips visuomenės dėmesį ir netolimoje ateityje padės tiksliaisiais mokslais sudominti daugiau gabių studentų.
Paklaustas, ką atsakytų šio projekto skeptikams, kad neva kiekvienas technologijų studentas sugebėtų sukurti kažką panašaus, mokslininkas siūlo tiesiog imti ir pamėginti. „Mus gali vadinti kaip tik nori: ir kosmonautais, ir ufonautais, bet žinau viena – be pradinių idėjų ir mėginimų tolesnių žingsnių nebus. Tautos sutelkimo požiūriu ir būsimų mokslo darbų perspektyvoje mums šis projektas neįkainojamas“, – tvirtina D.Gailius.