Asmeninio archyvo nuotr.

Tik įpusėjęs mokslus Kauno technologijos universiteto (KTU) gimnazijoje, vienuoliktokas Justas Janickas jau turi bent keliolika pergalių olimpiadose ir konkursuose. Per dvejus metus jis šešis kartus iškovojo prizines vietas respublikinėse olimpiadose, ne tuščiomis grįžo ir iš tarptautinių žinių varžybų. Labiau už Justo pergalių skaičių gali stebinti tik jo prisipažinimas, kad mokytis prisiverčia itin retai.

Gabija SABALIAUSKAITĖ

„Man patinka dalyvauti olimpiadose, nes keliauju į kitą miestą ar net šalį. Nors mokausi mažai, noras kažkur nuvykti mane skatina pasistengti. Pavyzdžiui, kitąmet pasaulio matematikos olimpiada vyks Brazilijoje, todėl, manau, šiais mokslo metais susiimsiu“, – juokauja Justas.

Naujus mokslo metus vienuoliktokas pradėjo pagyrimo raštu tarptautinėje olimpiadoje – beveik Rugsėjo 1-osios išvakarėse parsivežė jį iš Vidurio Europos matematikos olimpia­dos, vykusios Austrijoje, Fekla­bru­ke, už pasirodymą individualio­sio­se varžybose. Gegužę Europos Są­jungos gamtos mokslų komandinėje olimpiadoje iškovojo sidabro medalį, o štai matematikos konkurse „Ken­gū­ra“ nuo antros klasės Justas dalyvauja kasmet ir kasmet patenka į geriausiųjų penketuką.

Iš gausybės skirtingų dalykų žinių konkursų jam pačiam labiausiai įsiminė pirmosios pergalės, kai visai nesitikėdamas gerų rezultatų gimnazijos pirmaklasis pirmoje savo chemijos olimpiadoje iškovojo pirmą vietą, o pirmąkart dalyvaudamas tarptautiniame Europos matematikos taurės konkurse pelnė antrą vietą.

„Pirmoji vieta chemijos respublikinėje olimpiadoje mane labai pradžiugino, nes buvau tik pradėjęs mokytis chemijos, nedaug ko tikėjausi ir staiga sužinojau, kad man pasisekė visai neblogai, – prisimena Justas. – Kitas rimtas pripažinimas, ne tik Lietuvos mastu, man buvo sėkmė Europos matematikos taurės konkurse. Vėliau, dešimtoje klasėje, ne mažiau džiaugiausi, kai taip pat netikėtai pakliuvau į Europos Sąjungos gamtos mokslų olimpiados komandą.“

Galbūt dėl to, kad rengdamasis olimpiadoms nepersistengia, jis susidūrė ir su daugiau netikėtų, bet ma­lonių staigmenų. Pavyzdžiui, kai dalyvavo atrankoje į mokinių komandą, vyksiančią į Vidurio Europos matematikos olimpiadą, jis net nesulaukė rezultatų paskelbimo, nes nemanė, kad puikiai išsprendė atrankinius uždavinius. „Pamenu, tada buvau pavargęs, tad net nedalyvavau skelbiant įvertinimus. Važiuodamas namo sulaukiau sveikinimo skambučio, kad patekau į komandą. Žinoma, nustebau, nes tikrai nededu daug pastangų, kad pasiekčiau gerų rezultatų“, – tikina gimnazistas.

Dalyko, kuris žavi labiausiai, olimpiadoje nedalyvauja

Matematikos, gamtos mokslų ir informatikos – dalykų, kurie sekasi geriausiai, Justas ėmėsi ne iškarto ir ne vienu metu: matematikos įsikibo dar būdamas pradinukas, kai antroje klasėje mokytoja jam pasiūlė papildomų įdomių užduočių, atėjęs mokytis į KTU gimnaziją, vėlgi mokytojos sudomintas, ėmėsi chemijos, o kai buvo aštuntokas, draugės mama, informatikos mokytoja, pamokė programuoti, tad Justas gavo informatikos pagrindus. Na, o prie viso to pridėjus loginį mąstymą pakanka, kad gerai pasirodytum olimpiadose.

„Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“, – apie polinkį prie matematikos pasakoja gimnazistas.

Galima sakyti, esu tiksliukas, nes man patinka skaičiavimai. Net žaisdamas kompiuterinius žaidimus apskaičiuoju tikimybę laimėti“

Justas įsitikinęs, kad jo domėjimąsi trimis dalykais ir gerus jų olimpiadų rezultatus lėmė mokytojai: kai dar mokėsi Kauno jėzuitų gimnazijoje, patiko anglų kalbos, geografijos mokytojos, todėl patiko ir jų mokomieji dalykai, o pradėjęs mokytis KTU gimnazijoje atrado kitus – chemiją, fiziką ir net dar labiau nei iki tol ėmė patikti matematika.

Vis dėlto dalykas, kuris Justą žavi labiausiai, pasirodo, yra visai ne matematika, informacinės technologijos ar chemija, o biologija. „Aš gyvenu prie miško, todėl man patinka augalai ir gyvūnai, kartais mėgstu stebėti paukščius, – pasakoja jis. – Mano aistra greičiausiai yra zoologija ir botanika, o chemijoje, matematikoje yra skaičiavimo, kuris man geriausiai sekasi.“

Pasirodo, kaip tik dėl tiksliosios chemijos pusės – matematikos Justas ir dalyvauja chemijos, o ne jai artimos biologijos olimpiadoje, kur turėtų įdėti daugiau darbo. „Biologijos mokytis reikia labai daug, tarkime, kalti pavadinimus, o man, kaip jau sakiau, prisiversti mokytis sudėtinga“, – paaiškina Justas, su matematika ir gamtos mokslais planuojantis sieti ir studijas.

Po pamokų nesimoko, o ilsisi

Knygos Justo netraukia, jam sunku prisiversti mokytis, specialiai olimpiadoms jis mokosi itin retai, tačiau žino labai daug, bendraklasių yra vadinamas moksliuku ir konkursuose raško prizines vietas. Kaip tai pavyksta?

KTU gimnazijos vienuoliktokas sako išsiverčiantis su žiniomis, kurių gauna per pamokas: stengiasi atsiminti tai, ką išgirsta iš mokytojų, ir dažniausiai sprendžia kitokias užduotis nei visa klasė. Taigi po pamokų jis antrąkart nebesimoko, o ilsisi: laisvalaikį leidžia su šeima ar bendraklasiais, žaidžia kompiuterinius žaidimus, stalo futbolą.

„Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia“, – savo metodus atskleidžia Justas.

Per pamokas klausau, ką pasakoja mokytojai, neužsirašinėju tos informacijos, bet bandau kuo daugiau jos įsidėmėti ir atsimenu tai, kas svarbiausia ir įdomiausia

Jaunuolio motyvacijos bent kiek pasimokyti šaltinis – kelionės po olimpiadas, kurios vyksta vis kituose miestuose. Panašus stimulas – vykti į užsiė­mimus paskatino stoti ir į Nacionalinę moksleivių akademiją (NMA), kurioje jis dabar priklauso chemijos sekcijai, anksčiau priklausė matematikos. „Labiausiai man patinka NMA sesijos, nes ten sutinku labai daug įdomių, skirtingų žmonių, visi jose esame artimi sielomis, visi moksliukai. O ir užduotis spręsti smagu, kai žinai, kad netrukus važiuosi į sesiją“, – sako Justas.

Neskirdamas daug laiko mokslams, jis negaili jo kruopštumo reikalaujantiems darbams: prieš kelerius metus lankstydavo origamį, dėliodavo dėliones ir net siuvinėjo kryželiu. „Kai siuvinėji ar lankstai, matyti rezultatas, o kai mokaisi – nežinai, kiek išmokti pavyks, kada tai panaudosi. Galbūt man svarbu pamatyti rezultatą“, – apibendrina olimpiadų prizininkas.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Gabieji. Kai prieš dešimt metų „Veidas“ pirmą kartą rašė apie gabų dešimtoką Kęstutį Česnavičių, nedaug kas galėjo nuspėti, kiek daug pasieks šis jaunuolis. Dabar anuometis dešimtokas – solidus mokslininkas. Jam atviros garsiausių pasaulio universitetų durys.

Kęstutis Česnavičius jau yra apsigynęs matematikos daktaro laipsnį ir dirba podoktorantūros stažuotėje (angl. „postdoc“) Kalifornijos Berklio universiteto Milerio institute. Pagrindinė jo tyrimų sritis yra aritmetinė geometrija – matematikos šaka, kurią įkanda ne kiekvienas.

Pats dr. K.Česnavičius apie savo tyrimus galėtų kalbėti valandomis: ramiu tonu pradėjęs savo pasakojimą nuo paprastų teiginių, jis greitai pereina prie abstrakčių ir paprastam žmogui sunkiai suvokiamų matematinių idėjų, apie kurias kalba su užsidegimu. Tai byloja apie nuoširdų atsidavimą matematikai, kuris dar tikrai ne kartą leis mums didžiuotis šio lietuvio pasiekimais. Bet dabar sugrįžkime šiek tiek į praeitį ir žvilgtelėkime, iš kokio molio lipdomi genijai.

Mokslu K.Česnavičius susidomėjo mokydamasis vienoje geriausių Lietuvos mokyklų – KTU gimnazijoje. „Dėl supančių žmonių požiūrio ir idėjų tuomet supratau, kad „kiečiausia“ ir prasmingiausia veikla yra gerai mokytis“, – prisimena pašnekovas.

Devintoje klasėje jo gebėjimus pastebėjęs mokytojas Leonas Narkevičius ėmėsi jaunuoliui padėti ugdyti savo talentą. K.Česnavičius pradėjo ruoštis ir dalyvauti respublikinėse, o vėliau ir tarptautinėse mokslo olimpiadose. Matematika ir informatika jam sekėsi geriausiai ir dėl to, kad šiose srityse jis atrado grožį. „Matematiniai uždaviniai atrodė gražiausi. Olimpiadose buvo smagu: patikdavo keletui dienų nuvykti į naują vietą, pasivaržyti su bendraamžiais, aptarti įdomius uždavinius, sukurtus vien tam, kad būtų smagu juos spręsti“, – pasakoja K.Česnavičius.

Įdėtas darbas, užsispyrimas ir kantrybė atsipirko – 2006 m. pasaulinėje matematikos olimpiadoje jis laimėjo trečią vietą. 2007-aisiais, kai jį kalbino „Veidas“, dvyliktokas K.Česnavičius jau buvo užsitikrinęs vietą Brėmeno Jacobso universitete ir ruošėsi tų metų tarptautinei matematikos olimpiadai. Jis net neįtarė, kad septynetas jam bus laimingas skaičius, nes tais metais jis laimėjo auksą – buvo pirmasis lietuvis, gavęs tokį apdovanojimą, ir iki šiol kitiems gabiems šalies mokiniams to pakartoti nepavyko.

Prie šio laimėjimo tarptautinėje matematikos olimpiadoje prisidėjo ne tik KTU gimnazija, bet ir Nacionalinė moksleivių akademija (NMA), kurioje K.Česnavičius mokėsi nuo 2004-ųjų. „NMA stovyklos praplėtė mano pažinčių ratą bei akiratį. Susidraugavau su bendraamžiais, kurie domėjosi kitomis mokslo sritimis arba studijavo muziką“, – dėsto matematikas.

Didelė dalis pažįstamų lietuvių, su kuriais ir šiandien jis palaiko ryšį, yra būtent draugai iš NMA. „Kęstutis visada toks buvo: kuklus, draugiškas, padedantis Lietuvai kuo gali. Dėl šių savybių jis buvo labai mylimas draugų ir gerbiamas bei vertinamas kolegų“, – prisimena Bronė Narkevičienė, KTU Matematikos ir gamtos mokslų fakulteto dekanė ir NMA įkūrėja.

Pasak jos, net ir išvykęs studijuoti į užsienį K.Česnavičius nuolat palaiko ryšį ir padeda Lietuvos jauniesiems matematikams bei universitetų mokslininkams, dalydamasis savo žiniomis Nacionalinėje moksleivių akademijoje, Kauno technologijos universiteto Matematikos ir gamtos mokslų fakultete.

Talentingasis matematikas geru žodžiu mini ir Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fondą. Šios organizacijos skirtomis lėšomis K.Česnavičius įsigijo keletą brangių angliškų „olimpiadinės“ matematikos knygų, kuriomis pasirengimui naudojosi geriausi JAV ir Vakarų Europos olimpiadininkai. Taip pat fondo parama leido Kęstučiui keletą kartų apsilankyti stovyklose Sankt Peterburge, kur „olimpiadinė“ matematika Rytų Europoje buvo stipriausia.

„Šiose stovyklose susipažinau su keletu Rusijos komandos narių. Moraliai tai buvo labai svarbu, nes Rusijos komanda paprastai pasiekdavo aukštų rezultatų; dėl šių pažinčių tokie rezultatai neatrodė kaip kažkas neįmanoma. Atrodė, kad jeigu jie gali gerai pasirodyti, tai gal ir aš galiu“, – mintimis dalijasi K.Česnavičius.

Šį aspektą jis nurodo kaip labai svarbų net ir mokantis mokykloje – mokiniai daug labiau pasitiki savo jėgomis ir pasiekia geresnių rezultatų, kai nejaučia atskirties nuo savo kolegų užsienyje.

Brėmene matematikos bakalauro studijos truko trejus metus, ten K.Česnavičius įgijo universitetinės matematikos pradmenis. Studijuodamas Brėmene jaunasis mokslininkas aktyviai dalyvavo studentų mainų programoje – vasaros praktiką atliko Kalifornijos technologijos institute Los Andžele ir vieną semestrą praleido Rice’o universitete Hjustone.

„Lankydamasis geruose JAV universitetuose supratau, kad studijų apimtis ir lygis juose yra visa galva aukščiau. Tada kaip tik buvo metas rinktis doktorantūros programą, tad dokumentus padaviau į JAV universitetus“, – tęsia K.Česnavičius.

Išsipildė jo mokytojo L.Narkevičiaus pranašystė, išsakyta 2007 m. „Veido“ numeryje, – iš karto po bakalauro studijų Kęstutis buvo priimtas į doktorantūrą. Ir ne bet kur, o į vieną garsiausių JAV aukštųjų mokyklų – Masačusetso technologijos institutą (MIT) Bostone, kuriame dirba patys stipriausi mokslininkai ir sukuriama daugelis ateities technologijų.

Be to, pasak pašnekovo, Bostonas yra beveik tobula vieta matematikui – čia ranka pasiekiami Harvardo, MIT, Bostono universiteto, Bostono koledžo ir Tuftso universiteto užsiėmimai bei seminarai, dėstoma daug įdomių kursų, dirba daug žymių matematikų.

Doktorantūroje Kęstučiui teko smarkiai dirbti, kad pasivytų kitus studentus ir patenkintų profesorių lūkesčius, kurie buvo kitokio masto nei bakalauro studijose. Praėjus keletui doktorantūros metų, jį supančios galimybės ir aplinka padėjo atsirasti moksliniams rezultatams – naujų teoremų įrodymams. Gauti daktaro laipsnį K.Česnavičiui nebuvo sunku, o ir „postdoc“ poziciją jis galėjo rinktis iš nemažo rato įvairių universitetų. Berklio universiteto Milerio institute pašnekovas dirbs dar dvejus metus, o tolimesni ateities planai – toliau tęsti tyrimus geriausiuose JAV universitetuose.

Nors olimpiados tuo metu atrodė kaip rimtas užsiėmimas, šiandien Kęstučiui jos kelia šypseną. „Palyginti su matematikos mokslo tyrimais, olimpiados labiau primena žaidimą, mat ten duodami uždaviniai sukurti taip, kad būtų išsprendžiami“, – aiškina matematikas.

Pasak jo, matematikos olimpiadas galima traktuoti kaip sprinto varžybas, o rimti matematikos mokslo tyrimai labiau primena futbolo mačą. Geras sprinteris gali tapti geru futbolininku, bet vien mokėti greitai bėgti nepakanka: rimtas mokslas – tai ilgai trunkantis komandinis žaidimas.

Tačiau K.Česnavičius neskuba nurašyti olimpiadų, kaip gabių mokinių žaidimų, – joms skirti uždaviniai išmoko jaunuolius mąstyti labai greitai, tiksliai, efektyviai ir per kuo trumpiausią laiką suskaldžius uždavinį į smulkesnes dalis rasti joms atsakymus. „Dėl šių gebėjimų olimpiadininkai ypač vertinami versle, kaip vadovai ar žmonės, gebantys veikti kritinėse situacijose“, – aiškina jaunasis matematikas.

Taip pat stipriai pasikeitė ir jo požiūris į talentą. Prieš aštuonerius metus K.Česnavičius „Veidui“ sakė, kad gerus rezultatus sudaro 5 proc. sėkmės, apie 40 proc. – talentas ir gebėjimai, o likusią dalį – juodas darbas. Šiandien jaunasis mokslininkas įsitikinęs, kad rimtame moksle rezultatus lemia tie patys 5 proc. sėkmės, o 95 proc. – įdėtas laikas ir pastangos. Darbo kiekis mokslininko negąsdina. Atvirkščiai, jis šiandien stengiasi apriboti kitus pomėgius (futbolą ir šachmatus), kad jie nepradėtų atiminėti laiko nuo pagrindinio hobio – matematikos.

„Matematikoje viskas priklauso tik nuo tavęs ir to, kiek tu dirbsi. Man patinka tai, kad matematikai yra vieni labiausiai nepriklausomų mokslininkų. Fizikai, chemikai ar biologai, norėdami pasiekti aukštumų, privalo pereiti tam tikras pakopas – padirbėti skirtingose laboratorijose ar moksliniuose centruose, dažnai jų tyrimams reikia ypač brangios įrangos. O matematikams vienintelė ir svarbiausia įranga – jų smegenys“, – apibendrina K.Česnavičius.

Andrius Jovaiša