F.Castro

Eidamas 90-uosius metus, mirė Kubą kone pusę amžiaus, iki 2008 m., valdęs Fidelis Castro. Apie tai netrukus po vidurnakčio (šeštadienį 7 val. Lietuvos laiku) paskelbė prezidentas, Fidelio brolis Raulis Castro.

Velionio palaikai, vykdant jo paties valią, šeštadienį bus kremuoti.

Vieniems Fidelis yra revoliucijos tėvas ir didvyris, o kiti jį laiko diktatoriumi, kurio „nuopelnas“ – Kubos izoliacija ir skurdas.

F. Castro, viena svarbiausių antrosios 20-ojo amžiaus pusės figūrų pasaulyje, turėjo didžiulę įtaką, atsižvelgiant į jo mažos Karibų valstybės dydį. Teigiama, kad jis pergyveno nesuskaičiuojamus JAV bandymus jį nužudyti. Buvęs lyderis iš viešojo gyvenimo pasitraukė 2006 metais, dėl prastos sveikatos. Prezidento postą broliui jis oficialiai perdavė 2008-aisiais. Pastaraisiais metais F. Castro, kaip pranešta, sirgo kažkokia žarnyno liga, bet oficialiai apie ją nieko neskelbiama.

Scanpix nuotr.

Jei prieš kelis dešimtmečius kas nors būtų pasakęs, kad 2016-aisiais JAV prezidentas Havanoje spaus ranką Kubos lyderiui, niekas nebūtų patikėjęs. Tačiau diplomatinė tyla nutraukta: JAV prezidentas Barackas Obama susitiko su Kubos lyderiu Rauliu Castro.

Kuboje šią savaitę viešėjęs JAV prezidentas Barackas Obama žada, kad saloje įvyks permainos. Tiesą sakant, jos jau vyksta. Nors B.Obama priminė, kad Kuba tebėra vienpartinė valstybė, kurioje slopinama kitokia nuomonė, be to, anot jo, išlieka nereikšmingų JAV ir Kubos nesutarimų dėl žmogaus teisių ir asmens laisvių Kuboje, tačiau diplomatiniai santykiai atkuriami, o Kuboje atsirado ir JAV ambasada.

Tiesa, kol JAV rūpinasi diplomatiniais santykiais, Rusija su Kuba pasirašinėja reikšmingas ekonomines sutartis. Pavyzdžiui, Maskva Kubai nurašė 90 proc. Sovietų Sąjungos laikus siekiančių skolų, sudarančių apie 32 mlrd. JAV dol.

Kuba visais laikais buvo labai svarbi JAV strategijos dalis tiek užtikrinant ekonominę veiklą, tiek karinio jūrų transporto maršrutus Meksikos įlankoje.

Visa tai – ne atsitiktinumas: tarp JAV ir Rusijos pastaraisiais metais vyksta tyli kova dėl įtakos saloje, kuri yra ne tik didžiausia Karibuose, bet ir užima reikšmingą poziciją padalydama Meksikos įlankos žiotis į Jukatano kanalą ir Floridos sąsiaurį. Be to, ji yra maždaug per vidurį tarp JAV rytinės pakrantės ir Panamos kanalo, tad pro Kubą eina trumpiausias maršrutas tarp dviejų JAV pakrančių.

Dėl to Kuba visais laikais buvo labai svarbi JAV strategijos dalis tiek užtikrinant ekonominę veiklą, tiek karinio jūrų transporto maršrutus Meksikos įlankoje.

Rusijai JAV šios salos nenori „perleisti“ ir dėl atsargumo – ką gali žinoti, ar Rusija Kuboje kada nors vėl nedislokuos į JAV nukreiptos karinės technikos. Dar svarbiau tai, kad Kuba Rusiją vilioja kita vertybe – naujais naftos ištekliais, kurie siekia apie 259 mln. statinių.

R.Castro irgi ne pėsčias – jis laviruoja tarp JAV ir Rusijos, tuo primindamas Baltarusijos lyderį Aliaksandrą Lukašenką. Pavyzdžiui, Lotynų Amerikos šalių ir Karibų jūros salų vadovų susitikime Kubos prezidentas R.Castro pareiškė, kad santykiai su JAV normalizuosis tik tuomet, kai Vašingtonas įvykdys dvi sąlygas: panaikins nuo 1962 m. Kubai taikomą prekių embargą ir grąžins okupuotą salos teritoriją, kurioje įkurta JAV karinio jūrų laivyno Gvantanamo bazė.

Tiesa, analitikų vertinimu, Rusija jau pralaimėjo Kubą JAV naudai, bet kaip klostysis tolesni šios salos santykiai su Amerika, labai priklauso ir nuo artėjančių JAV prezidento rinkimų. Kad ir kaip ten būtų, iki to laiko B.Obama jau spėjo užsidėti stambų pliusą – normalizavo santykius su valstybe, su kuria JAV jokių ryšių nepalaikė beveik devynis dešimtmečius.

"Scanpix" nuotr.

Šiomis dienomis pasaulyje vyksta svarbus istorinis įvykis – JAV prezidentas Barackas Obama lankosi Kuboje ir siekia atnaujinti abiejų valstybių santykius. Šis vizitas Kubai reiškia daugiau turistų, taigi ir pinigų. Amerikai savo ruožtu tai suteiks gerą mažos simbolinės pergalės prieš komunistinį-teroristinį režimą jausmą.

Tomas Misiukonis, “OVC Consulting” partneris ir konsultantas

Kad visiems būtų viskas aišku, Havanoje nemokamą koncertą rengia “Rolling Stones” – grupė, kuri, matyt, geriausiai atspindi vakarietiškas vertybes. Kai Maiklas Jaggeris užtrauks I can‘t get no satisfaction, Comrade Če greičiausiai persivers kape. Kita vertus, neturėtų, nes jo į socializmo pergalę taip ir nenuvesta varginga liaudis gerai užsidirbs pardavinėdama marškinėlius su šio legendinio kovotojo atvaizdu.

Tie, kurie Kuboje ieško autentikos, turėtų paskubėti, nes investicijos greitai atims tas kai kuriems nostalgiškas klaikaus klientų aptarnavimo patirtis.

Dar prieš kelias dienas mindydamas spėriai šluojamas ir asfaltuojamas dyzeliu trenkiančios Havanos gatves galvojau apie įvairius šio įvykio aspektus. Brolių Castro režimas prieš kelis metus supratęs, kad šalis eina velniop, suteikė savo šalies gyventojams galimybę užsiimti smulkiu verslu turizmo sektoriuje. Dyzelio smarvė greitai atsiskiedė eurų ir dolerių kvapu, o tai man priminė Lietuvos nepriklausomybės aušrą, kuomet radosi pirmieji kooperatyvai ir žmonės išgirdo sąvoką klientas.

Tie, kurie Kuboje ieško autentikos, turėtų paskubėti, nes turistų srautas ir užsienio investicijos greitai atims tas kai kuriems nostalgiškas (visi viską turėjo ir visiems viskas buvo gerai) klaikaus klientų aptarnavimo patirtis. Ilgi dešimtmečiai valstybinio reketo, represijų bei siaubingo nepritekliaus suformavo dar iš sovietmečio mums pažįstamą ypatingą santykį su klientu – žmogumi, kuris kažko nori ir, kaip koks kvailys, yra pasirengęs už tai sumokėti. Kas blogiausia, ta sovietinio mentalo šmėkla, kuri pleveno kiekvienoje valstybinėje Kubos užeigoje ar parduotuvėje, kartais dar prasismelkia ir mūsų verslo pasaulyje.

Nedaryk daugiau, negu iš tavęs reikalaujama. Jei įmanoma, daryk mažiau.

Ilgi dešimtmečiai valstybinio reketo, represijų bei siaubingo nepritekliaus suformavo dar iš sovietmečio mums pažįstamą ypatingą santykį su klientu.

Kai po beveik dvi paras trukusios kelionės į Kubą Voradero paplūdimio viešbučio recepcijoje norėjau sužinoti, kada atsidarys tame pastate įsikūrusi ir viešbučiui (valstybei) priklausanti parduotuvė, kuri tuo metu jau turėjo dirbti, man buvo pasiūlyta pasiklausti toje parduotuvėje. Kai pasakiau, kad ten nieko nėra, man buvo atsakyta, kad you wait a little. Kuomet pasiūliau darbuotojai pasinaudoti telefonu ir pas kolegas paklausti, kada į darbo vietą ateis reikalingas žmogus, jokio atsakymo nesulaukiau, nors ant viešbučio tarnautojos stalo stovėjo telefonas ir ji greičiausiai žinojo, kam reikia skambinti. Kitą vakarą kreipiausi į tą pačią darbuotoją norėdamas įsigyti interneto kodų kortelę, tačiau dokumentus tvarkanti moteris atsakė, kad all the cards are finished. Sorry. Po pusvalandžio recepcijoje pamatęs kitą darbuotoją kreipiausi į ją su tuo pačiu prašymu. Ji lyg niekur nieko iš stalčiaus ištraukė viešbučio kortelę ir padavė man.

Klaikesnis atsakymas yra “aš nedirbu šiame skyriuje”, kurį galima dažnai išgirsti elektros ar statybos prekių parduotuvėse.

Panaši patirtis man vis nutinka sporto prekių parduotuvėse Lietuvoje. Į elementarius klausimus, kur kas padėta ir kokie bėgimo bateliai tinka mano kojai, išgirstu atsakymą: reikia žiūrėti. Už jį klaikesnis atsakymas yra aš nedirbu šiame skyriuje, kurį galima dažnai išgirsti elektros ar statybos prekių parduotuvėse. Tokį atsakymą išgirdau ir praeitą savaitgalį Varšuvos centre, kai ieškojau ausinių. Jie prisikabinę brangių ausinių, aš noriu jiems duoti pinigus, o jie atsako, kad šiame skyriuje jie nedirba. Galima kaltinti mane kantrybės stoka, bet kaip jaustis, man niekas negali nurodyti.

Visi mano minėti ir kiti panašūs daugybę kartų patirti pavyzdžiai palieka pojūčio, kad esi čia nepageidaujamas jausmą. Klientus aptarnaujantys darbuotojai, kurie vadovaujasi energijos taupymo principu, skleidžia tą pelkinį sovietinės valgyklos patiekalų skonio požiūrį kiek man moka tiek ir dirbu. Bandau įsijausti į mane aptarnaujančio žmogaus mintis ir jausmus. Ko gero šį žmogų būna apėmęs nepasijudinimo sindromas. Toks sukaustantis ė, man reikės kažką čia daryti dalykas. Tas žmogus matyt galvoja, kad diena būtų gerai praėjusi, jei ne šis klientas, nuo kurio gerovės jo gerovė niekaip nepriklauso.

Kuboje šis principas negalioja tada, kai klientus aptarnaujantis darbuotojas turi galimybę tiesiogiai pasipelnyti iš kliento. Pavyzdžiui, viešbučio darbuotoja ką tik ilgai plepėjusi telefonu paprašyta leisti paskambinti į oro uostą ir pasiteirauti apie dingusį bagažą, maloniai nukreipia telefono kryptimi pasako, kad you have to pay. Jai į delną, suprask, reikia kažką įdėti, gal du, gal tris dolerius. Tvirtos valiutos.

Toks jausmas, kad žmonėms, kurie dirba klientų aptarnavimo srityje kažkas pasako, kad “mokame tiek kiek mokame, o jeigu jums kažko trūksta, pasivokite iš įmonės arba jos klientų”.

Nesusigaudantys vietiniuose papročiuose greitai pradeda mokėti už tai, kas ir taip jiems priklauso arba už įprastus dalykus permoka kelis kartus. Visa tai nusėda procesą valdančių žmonių kišenėse. Pavyzdžiui, nesulauksite, kad pardavėjas Kuboje jums paaiškintų dviejų ten egzistuojančių valiutų keitimo niuansus, o jūs kaip  nesusipratęs turistas už vištienos kulšelę sumokėsite ne įprastą 1 CUC, bet 5 CUC kainą. Toks jausmas, kad žmonėms, kurie dirba klientų aptarnavimo srityje kažkas pasako, kad mokame tiek kiek mokame, o jeigu jums kažko trūksta, pasivokite iš įmonės arba jos klientų.

Manęs čia nėra. Čia ne aš.

Kuboje gavau gerą patarimą neiti į valstybei priklausančias kavines ir restoranus ir, žinoma, smalsumo vedamas ten apsilankiau. Susidūriau su dviem įdomiais aspektais.

Pirmuoju atveju suvokiau, kad kiekviena prekybos ar paslaugų vieta yra pasmerkta merdėti, jeigu joje dirbantys žmonės nesijaučia šeimininkais. Jų judesiai bus lėti, išraiškos bus pilkos ir jie net nesupras, kad atžagaria ranka ant stalo šleptelėtas kavos puodelis yra nepagarbos lankytojui ženklas. Tai, kad klientas ten daugiau neateis, niekam neįdomu. Šiandien diena praėjo neblogai, nusukau penkis CUC, darbo daug nebuvo, – lyg tokios mintys suktųsi tų padavėjų ir kasininkų galvose.

Antruoju atveju, reikia suvokti, kad turistai yra veik vienintelis Kubos pajamų šaltinis ir kai kurios valstybinės įstaigos yra pakankamai gerai išmuštruotos. Tokiu atveju reikia tikėtis perdėto ir šleikštulį keliančio rūpesčio kur visi lankstosi ir persistengia. Pavyzdžiui, restorane, kuriame brangiausias patiekalas kainuoja 10 eurų būsite pasodinti prie vyšnine staltiese apdengto stalo, atlydėti durininko, pasitikti restorano šefo, penkių padavėjų, jūsų dešimt kartų bus atsiprašyta, o lėkštė bus nunešta vos spėjus į burną įsimesti paskutinį makaroną, kuris kažkodėl yra įdėtas į patiekalą pavadinimu salad.

Kai kuriose Lietuvos įmonėse kuomet aptarnaujantis personalas demonstruoja savo darbinę kančią arba pernelyg pataikauja.

Abu aspektai bendri tuo, kad abiem atvejais klientas jaučiasi kažkokiu nuasmenintu pinigų kapšeliu, kur vienu atveju pinigus iš jo lupa akiplėšiškai, nesiskaitydami, kitu atveju, patys žinote kaip – su pakankamu muilo kiekiu. Panašių jausmų kyla ir kai kuriose Lietuvos įmonėse kuomet aptarnaujantis personalas demonstruoja savo darbinę kančią arba pernelyg pataikauja, pastatydamas klientą į tariamo karaliaus vaidmenį, kuriame nei miela, nei malonu būti.

Alkis pinigams – geriausias mokytojas

Leisdamas eurą po euro Kuboje padariau išvadą, kad žmonės taip elgiasi ne blogo vargšui nesusivokusiam turistui linkėdami. Tokį požiūrį ir elgesį suformavo perpuvusi ir žmones reketuojanti socialistinė Kubos sistema (pavyzdžiui, ūkininkas turi valstybei atiduoti 90% produkcijos už grašius).

Mano logika tokia – jeigu žmonės rūpinasi tik tuo, kaip jiems suspėti į eilę prie valstybės dotuojamų bandelių ir šaldytos šlapiankės, tai jie patys galvoja tik apie trumpalaikę naudą. Jiems nusišvilpt, kad šiandien jie apgaus dešimt turistų ir tie žmonės apie jų šalį bjauriai kalbės. Svarbu, kad apgavikai šiandien spėjo pavalgyti ir dar duonos kąsnį namo parnešė. Pasikartosiu vėl. Kaip man moka, taip ir dirbu yra gajus posakis ir Lietuvoje. Tik jis ateina ne iš dabartinės realybės, kurią galima keisti, bet iš to gilaus sovietinio nuodo sužaloto proto, kuomet išdūrinėjimas, kombinavimas ir šiandienos poreikių tenkinimas buvo norma.

Jeigu Kuba nori įsilieti į turistinių valstybių gretas, jai pirmiausia reikės išmokti galvoti apie rytojų. Amerikos turistai ten greitai pasistatys savo užkandines, nes gatvėje keptos kiaulės kojos jie nevalgys.

Natūralu, kad vietiniai žmonės turės išmokti gerbti ne tik keliautojo pinigus, bet ir jį patį. Paliekant Kubą ji sugebėjo vėl nustebinti. Pasienietis, patikrinęs mūsų dokumentus palinkėjo geros kelionės ir pasiūlė vėl sugrįžti į šią nuostabią šalį. Mielai, – pagalvojau, tik kad tos dvi su puse savaitės klientų aptarnavimo patirčių šiek prieštaravo pasieniečio pasiūlymui. Galbūt cinikai pasakys, kad reikėjo patiems pasirūpinti, kad niekas ant galvos neliptų, bet atsakysiu paprastai – nemiela keliauti po šalį, kur ant kiekvieno žingsnio turi tikrinti grąžą ir vieną kartą už bananą sumokėti centus, o kitą kartą tris rimtus pinigus vien dėl to, kad pinigų tu turi šiek tiek daugiau.

Tekstas pirmą kartą publikuotas tinklaraštyje Salesblog.lt 2016 m. kovo 22 d.

Diplomatija. JAV ir Rusija viena per kitą meilinasi Kubai, lyg mėgindamos pavergti žavios damos simpatijas. Ko iš tiesų abi siekia?

Sausio 28 d. Lotynų Amerikos šalių ir Karibų jūros salų vadovų susitikime Kubos prezidentas Raulis Castro, užbėgdamas svarbiausiam klausimui už akių, patikino, kad santykiai su JAV normalizuosis tik tuomet, kai Vašingtonas įvykdys dvi sąlygas: panaikins nuo 1962 m. Kubai taikomą prekybos embargą ir grąžins „okupuotą salos teritoriją“ – Gvantanamą, kur įkurta JAV jūrų laivyno bazė.

Politiniu lygmeniu Havanos ir Vašingtono bendravimą jau dabar galima vadinti tikru santykių atšilimu. Reikšmingu postūmiu atnaujinant diplomatinius santykius tapo praėjusių metų pabaigoje įvykęs Kubos ir JAV apsikeitimas kaliniais: po metus trukusių derybų Havanoje į laisvę paleistas už šnipinėjimą penkerius metus čia kalėjęs JAV valstybės departamento kontraktininkas Alanas Grossas, o JAV savo ruožtu paleido tris Kubos žvalgybos agentus, kalintus nuo 1998 m.

Havana taip pat sutiko išlaisvinti JAV žvalgą, kalintą beveik du dešimtmečius, ir išduoti dar 53 Kuboje laikomus kalinius. Be to, JAV prezidentas Barackas Obama inicijavo bankinėms operacijoms, kelionėms ir prekybai taikytų apribojimų sušvelninimą, o netrukus Kuba gali būti net išbraukta ir iš šalių, remiančių terorizmą, sąrašo.

Kubos gyvenimas panašiais tempais gerėja jau keletą metų, nes su JAV dėl šios salos „prielankumo“ rungtyniauja dar ir Rusija. Ir kalba su ja dar įtikinamesne – pinigų kalba.

Kai 2013 m. vasarį į Kubą vienos dienos vizito nuvyko Rusijos premjeras Dmitrijus Medvedevas, niekas iš jo susitikimo su Kubos prezidentu R.Castro ir vis dar salai iš ligos patalo tebevadovaujančiu šio broliu Fideliu nelaukė nieko netikėto. Tačiau D.Medvedevas į Maskvą grįžo su pritrenkiančia naujiena: Maskva Kubai pažadėjo nurašyti 90 proc. sovietų laikus siekiančių skolų.

Tiesa, Rusija gyrėsi dėl didesnės Kubai dovanotos skolos, nei paskelbė pati Kuba. Rusijos teigimu, iš viso Kuba jai buvo skolinga 32 mlrd. JAV dolerių, nors 2008 m. Rusija buvo suskaičiavusi, kad skola siekia 20 mlrd. dolerių, o pačios Kubos teigimu, ši suma neviršija 11 mlrd. dolerių. Šiaip ar taip, Kubai per dešimt metų reikės grąžinti mažesniąją šių pinigų dalį – 3,2 mlrd. dolerių, taigi po skolos restruktūrizavimo išeina maždaug po 320 mln. dolerių per metus.

Ar Kubai tai didelė suma? JAV embargo sąlygomis dešimtmečiais gyvenanti sala aiškina, kad taip. Juk jos biudžeto metinės pajamos, kurių pagrindą sudaro uždarbis iš turizmo ir kokybe bei gera kaina garsėjančių medicinos paslaugų (Kuboje gydėsi net Venesuelos lyderis Hugo Chavezas) nesiekia „nė“ 20 mlrd. dolerių. Tačiau Kuba neretai naudojasi savo „vargana“ padėtimi prašydama paramos ar pareikšdama, kad negali grąžinti skolų. Būtent todėl šiuo metu konsoliduota Kubos skola, skaičiuojant procentais nuo bendrojo vidaus produkto, sudaro tik 35 proc. BVP (Lietuvos – 41,6 proc.), o pagal perkamosios galios rodiklį (angl. PPP) Kuba yra gana aukštoje 66-oje vietoje pasaulyje ir mus lenkia 21 pozicija. Kubos lyderiai, kad ir kaip juos kritikuotų Vakarų pasaulis, bent jau skolų nusikratymo klausimu „sukasi“ kur kas sėkmingiau negu, pavyzdžiui, Graikijos politikai.

Pagrindiniai Kubos kreditoriai sovietiniais metais buvo vadinamasis Paryžiaus klubas – neformali kredituotojų organizacija, kuriai priklauso Rusijos, Kanados, Prancūzijos, Vokietijos, Japonijos, Didžiosios Britanijos ir JAV vyriausybės. 1986-aisiais Kuba paskelbė negalinti šiam klubui grąžinti dalies įsiskolinimų – 10,9 mlrd. dolerių, ir jis šią skolą Kubai galiausiai dovanojo.

2002 m. Kuba tą patį pareiškė Japonijai – kad negrąžins 750 mln. dolerių, arba 80 proc. visos skolos. Ši pasielgė kaip ir kitos klubo narės – nurašė negrąžintą skolą, o dėl likusios dalies grąžinimo per dvidešimt metų susitarė visai neseniai, prieš trejus metus. 6 mlrd. dolerių Kubos skolą sutiko restruktūrizuoti Kinija, 70 proc. skolos nubraukė Meksika – jai per dešimtmetį Kuba turės išmokėti tik 146 mln. dolerių.

„Sutartys su Kinija, Japonija, Meksika ir Rusija turėtų gerokai atgaivinti Kubos ekonomiką, nes bent iš dalies sugrąžins rinkų pasitikėjimą ja“, – neabejoja buvęs Kubos centrinio banko ekonomistas Pavelas Vidalis, dabar dėstantis viename Kolumbijos universitetų.

Jis primena, kad 2009 m. Kuba ėmėsi taupymo politikos, o dabar, restruktūrizavus užsienio skolą, salos finansinė padėtis akivaizdžiai pagerėjo. Be to, Kuba šiuo metu įgyvendina svarbią monetarinę reformą – vykdo devalvaciją ir naikina dvigubą valiutos sistemą, mat iki šiol paprastaisiais pesais buvo išmokami atlyginimai ir perkamos būtiniausios prekės, o brangesni konvertuojami pesai naudoti paklausioms prekėms įsigyti.

Tokios Kuboje prasidėjusios reformos aiškiai byloja apie jos rengimąsi įžengti į tarptautinę rinką. Viena vertus, tam ryžtis ją verčia sudėtinga ekonominė padėtis Venesueloje, daugelį metų globojusioje kone nuo viso pasaulio atskirtą salą. Tačiau ne vien pasaulis reikalingas Kubai, bet ir ji – pasauliui. O ypač JAV ir Rusijai, tik kiekvienu atveju dėl skirtingų priežasčių.

Kuba ne tik yra didžiausia Karibų sala, bet ir užima reikšmingą poziciją padalydama Meksikos įlankos žiotis į Jukatano sąsiaurį ir Floridos sąsiaurį. Be to, ji yra maždaug per vidurį tarp JAV rytinės pakrantės ir Panamos kanalo, tad pro ją eina trumpiausias maršrutas tarp dviejų JAV pakrančių. Dėl to Kuba visais laikais buvo labai svarbi JAV strategijos dalis užtikrinant tiek ekonominę veiklą, tiek karinio jūrų transporto maršrutus Meksikos įlankoje.

JAV ambicijos Karibų jūroje sustiprėjo dar XIX a., tuo keldamos grėsmę nusistovėjusioms Europos kolonijinėms valstybėms, o kartu priartindamos JAV prie pasaulio supergalybės statuso. 1823 m. buvo paskelbta tuometinio JAV prezidento Jameso Monroe doktrina. Šia doktrina siekta išvengti Europos valstybių, visų pirma Ispanijos ir Portugalijos, intervencijos į buvusias kolonijas po šių nepriklausomybės paskelbimo. Iš pradžių ši doktrina buvo veikiau tik deklaracija, nes JAV neturėjo tokio laivyno, kuris būtų galėjęs įtvirtinti jų hegemoniją. Tačiau paramą JAV suteikė Jungtinė Karalystė, to meto masteliu turėjusi milžiniškas karines jūrų pajėgas. Taip ji ne tik sustiprino JAV pozicijas, bet ir pati užsitikrino priėjimą prie buvusių kolonijų rinkos.

Nors tai buvo svarbus JAV užsienio politikos persikėlimas į Vakarų pusrutulį, pačios Kubos Monroe doktrina tiesiogiai nepalietė. Mat ja nesiekta kištis į Europos kolonijų reikalus, o Kubą ir Puerto Riką iki pat Ispanijos ir Amerikos karo 1898 m. valdė Ispanija.

Tačiau pamažu Jungtinės Valstijos įžengė į pasaulinę politikos sceną ir vis labiau stiprindamos savo karinę galią vieną po kitos atsikovojo iš Ispanijos ne tik Kubą ir Puerto Riką, bet ir Guaną bei Filipinus. Žinoma, ne iš karto. Vašingtonui reikėjo gero preteksto įsiveržti į Kubą. O juo tapo prie Havanos nuskendęs JAV laivas, Kuboje saugojęs JAV „verslo interesus“. Be to, ėmė sklisti gandai, kad Kuboje su gyventojais itin žiauriai elgiasi Ispanijos pajėgos.

Įsiveržusios per Gvantanamo įlanką, JAV pajėgos užėmė Kubą, o dar po keleto metų, 1903 m., jau nepriklausomos Kubos vyriausybė pasirašė su Vašingtonu sutartį dėl neterminuotos Gvantanamo įlankos nuomos, ir čia įsikūrė dabar jau liūdnai pagarsėjusi JAV jūrų bazė.

Po Antrojo pasaulinio karo, per kurį Gvantanamas suvaidino svarbų vaidmenį užtikrinant prekybinių JAV laivų eismą iš JAV rytinės pakrantės, jo vaidmuo gerokai pasikeitė.

Kai 1959 m. maištaujančių kubiečių kariuomenė įsiveržė į sostinę Havaną ir nuvertė diktatorių Fulgencio Batistą, Gvantanamo įlanka tapo JAV pasipriešinimo F.Castro vadovaujamiems sukilėliams bastionu.

Dar svarbiau, kad Kuba po šių įvykių tapo savotišku JAV ir Sovietų Sąjungos įtakos pasaulyje susikirtimo tašku. Puikiai susiklostę naujosios Kubos vyriausybės ir Sovietų Sąjungos santykiai pastarąją priartino prie pat JAV pakrantės, o šaltojo karo metu, 1962 m., tapo vadinamosios Karibų krizės epicentru.

Nuo to laiko Havana reikalauja Vašingtono grąžinti Gvantanamo įlanką, o Vašingtonas atkakliai laikėsi pozicijos, kad turi teisę ten būti. Ne tik dėl kažkada sudarytos neterminuotos nuomos sutarties, bet ir dėl savo, kaip „pasaulio policininko“, vaidmens, kuriam gerai atlikti buvo neišvengiamai reikalinga ši jūrų bazė.

Tačiau Gvantanamo reikšmė nuo to laiko gerokai sumenko: norint kontroliuoti JAV pakrantes, nebereikia to daryti sėdint Karibuose – dabartinė technika (pavyzdžiui, Žemės palydovai) leidžia tai daryti kad ir iš Vašingtono aikštės.

Tiesa, Gvantanamas JAV dar kartą reikšmingiau pasitarnavo po Rugsėjo 11-osios, kai čia buvo įkurtas skandalingas įtariamųjų terorizmu kalėjimas. Tačiau liūdna šio kalėjimo istorija dabar amerikiečiams nekelia jokių teigiamų asociacijų, o Kubai Gvantanamo įlanka, JAV strateginių tyrimų centro „Stratfor“ analitikų teigimu, negrąžinama nebent siekiant išlaikyti ekonominius derybų su Havana svertus, o ne dėl karinės būtinybės, kaip prieš kelis dešimtmečius.

Iš esmės JAV dabar būtų kur kas naudingiau grąžinti Kubai Gvantanamo įlanką ir nutraukti prekių embargą, taip užsitikrinant prie pat JAV esančios salos lojalumą, negu leisti tai padaryti Rusijai.

Nors, analitikų vertinimu, Rusija jau pralaimėjo Amerikai šią „laisvės“ salą, tai nereiškia galutinės kapituliacijos. Žinoma, sunku patikėti, kad kada nors Rusija Kuboje vėl dislokuotų į JAV nukreiptą karinę techniką, tačiau Kuba vilioja Rusiją kitu skanėstu – naujais naftos ištekliais.

Dar 2004 m. Kubos prezidentas F.Castro paskelbė, kad Kanados naftos kompanijos „Sherritt International“ ir „Pebercan“ prie Kubos krantų aptiko naują maždaug 100 mln. barelių naftos telkinį. Per 2006 m. patvirtintos Kubos naftos atsargos pasiekė 259 mln. barelių.

Dar po poros metų, 2008-aisiais, valstybinė Kubos naftos bendrovė „Cubapetroleo“ („Cupet“) paskelbė, kad naftos atsargos, glūdinčios Meksikos įlankos telkiniuose, viršija 20 mlrd. barelių, o tai prilygtų trečdaliui visų Venesuelos naftos atsargų, laikomų vienomis didžiausių pasaulyje.

Neatsitiktinai praėjusią vasarą Rusijos naftos milžinė „Rosneft“ pareiškė „padėsianti“ minėtai Kubos bendrovei toliau žvalgyti naftos atsargas, o bendradarbiavimo su Kuba sutartį pasirašė ne tik „Rosneft“ vadovas Igoris Sečinas, bet ir Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas, praėjusią liepą tam tikslui apsilankęs Kuboje ir gerą valandą už uždarų durų apie svarbius reikalus prašnekučiavęs su Rauliu ir Fideliu Castro.

Tuo pat metu Rusijos įmonė „Inter RAO Export“ ir Kubos „Union Electrica“ pasirašė susitarimą kartu statyti keturis 200 megavatų reaktorius Maximo Gomezo atominėje elektrinėje.

Taigi, galima sakyti, kol JAV gražbyliauja, Rusija pasirašinėja svarbias su energetika susijusias sutartis, ir kas žino, kurios valstybės flirtas Kubai bus mielesnis. O galbūt ji taip ir laviruos tarp dviejų varžovių, siekdama pagerinti santykius su artimiausia kaimyne JAV, bet nesusipykti ir su kur kas daugiau jai žadančia Rusija.

O kokį vaidmenį varžybose dėl Kubos palankumo vaidina Europos Sąjunga? Regis, ji vienintelė nepamiršo, kodėl Jungtinės Valstijos Kubai tebėra paskelbusios prekybos embargą, – bent formaliai ši priemonė turėtų skatinti Kubą pasukti demokratijos keliu. Juk, kad ir kaip būtų, Kuba yra vienintelė vienpartinė, komunistų valdoma valstybė Amerikos regione, apimančiame Šiaurės Ameriką, Pietų Ameriką, Karibų jūros salas ir Grenlandiją. Be to, Kuba yra vienintelė Lotynų Amerikoje šalis, nepalaikanti politinio dialogo su ES.

Ir nors JAV didžiuojasi šylančiais santykiais, ES primena: Kubos režimas nėra pasikeitęs.

Kad politinis Kubos režimas turi keistis, visiems atrodė dar pasibaigus šaltajam karui. Tačiau kalbos apie revoliuciją Kuboje dar ir šiandien tebėra tik teorinė galimybė. Vėliau tikėtasi, kad komunistinis režimas gali subyrėti iš valdžios pasitraukus F.Castro, bet šis neatsiejamu revoliucinės Kubos simboliu vadinamas senukas prezidento pareigas 2006 m. liepą laikinai, o po dvejų metų ir oficialiai perdavė savo broliui Rauliui. Negana to, pats ir toliau sau vadovauja salos gyvenimui. Juk Kubos prezidento pareigas pradėjęs eiti R.Castro Nacionalinės Asamblėjos jau po poros dienų paprašė leidimo su vyresniuoju broliu tartis gynybos, tarptautinių santykių, socialinės ir ekonominės politikos klausimais. Parlamentas šiam pageidavimui pritarė vienbalsiai, taip priimdamas precedento Kubos istorijoje neturintį politinį sprendimą: F.Castro gavo teisę bet kada panaudoti išsaugotus valdžios svertus ir pakeisti jaunesnio brolio inicijuotus politinius sprendimus.

Kaip ir režimas, iš Kubos nesitraukia ir kiti jo „palydovai“ – čia klestinti prostitucija, juodoji rinka ir skurdas, kurį patiria mažiausiai 20 proc. salos gyventojų.

Tiesa, ES ir Kuba neseniai irgi pradėjo derybas, kad normalizuotų santykius, kurie nutrūko 2003 m., kai Havana įkalino 75 disidentus, šitaip reaguodama į raginimus dėl liberalizavimo ir didesnės pagarbos žmogaus teisėms.

Paskelbus apie atnaujintus ES ir JAV diplomatinius santykius, Bendrijos atstovai apsiribojo santūriu pasveikinimu ir išreiškė viltį, kad tai taps lūžio tašku.

„Šis susitarimas reiškia dialogo pergalę prieš konfrontaciją. ES taip pat viliasi galiausiai turėti galimybę plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis“, – sako ES užsienio politikos vadovė Federica Mogherini, kurios žodžiais tariant, šiandien pradėjo griūti dar viena siena.

Tačiau ji primena, kad žmogaus teisės lieka ES politikos Kubos atžvilgiu centre. „ES siekia plėsti santykius su visomis Kubos visuomenės dalimis, skatinant ekonominę ir socialinę pažangą, dinamišką dialogą ir stipresnę pagarbą pagrindinėms teisėms“, – pabrėžia F.Mogherini.

Poreikį Vakarų valstybėms užmegzti glaudesnius santykius su Kuba ne kartą yra paminėjęs ir popiežius Pranciškus. Pernai svarbiu reikšmingesnių diskusijų tarp Vakarų valstybių ir Kubos katalizatoriumi tapo 2014 m. vasaros pradžioje išsiųstas „labai retas“ popiežiaus kreipimasis į B.Obamą ir Kubos prezidentą R.Castro, kuriame Pranciškus abu lyderius paragino išspręsti humanitarinius klausimus, rūpimus abiem šalims, įskaitant kai kurių kalinių padėtį, kad būtų pradėta nauja santykių tarp abiejų šalių fazė.

Rima Janužytė

Sausio 21 d. JAV diplomatams atvykus į Havaną, uoste buvo prisišvartavęs Rusijos karo laivas „Viktor Leonov“, užsiimantis radijo žvalgyba.

Žinoma, kad Kremliui svarbu paklausyti, apie ką šnekasi kubiečiai su amerikiečiais, o pastariesiems svarbu, jog rusai nieko neišgirstų.

Pernai gruodį JAV ir Kuba paskelbė atkuriančios diplomatinius santykius, gruodžio 17 d. JAV prezidentas Barackas Obama ir Kubos vadovas Raulis Castro kartu pašnekėjo per televiziją.

Tačiau jau pusę amžiaus trunkanti Kubos ekonominė blokada, kurią taiko JAV, imta lengvinti labai pamažu. JAV bankai galės Kuboje atidaryti korespondentines sąskaitas, palengvės asmenų atsiskaitymai, vykstantys tarp JAV ir Kubos.

Kuba – skurdi šalis, bet, matyt, ne vien todėl, kad, įvairiais skaičiavimais, JAV blokada padarė salai per 100 mlrd. JAV dolerių nuostolių. Socialistinė santvarka nelepina kubiečių – vidutinė mėnesinė alga saloje tesiekia vos dvidešimt dolerių.

Kubos prekyba deficitinė: jos eksportas daugelį metų mažesnis nei importas.

Beje, didžiausia eksporto dalis (kas galėtų pagalvoti) – švietimo ir sveikatos paslaugos. Kitaip tariant, Kuba už valiutą moko ir gydo užsieniečius.

Sušildžiusios lietuvišką rudenį pietietiškomis spalvomis, garsais ir vaizdais, „Lotynų Amerikos kultūros dienos“ atsisveikina su trenksmu. Šį vakarą siūloma nepraleisti siautulingų pietietiškų ritmų kupino koncerto „Viva Cuba!“, išbandyti liežuvius deginantį Lotynų Amerikos kulinarinį palikimą, užsukti į dar veikiančias įspūdingų fotografijų parodas. Kino mylėtojai šį vakarą kviečiami į tris pietietiškus seansus.

Šį vakarą, 19 val. iškilmingo „Lotynų Amerikos kultūros dienų“ uždarymo metu šv.Kotrynos bažnyčią užlies temperamentingi Kubos ritmai. Scenoje pasirodys žavingasis Federicas Manzanaresas, kurio balsu liesis gyvenimo džiaugsmą spinduliuojančios aistringos dainos ir ilgesingos baladės.

Kino teatre šiandien vyks paskutinieji Lotynų Amerikos kino seansai. Juosta „Čia ir ten“ perkels į Meksiką, kur žmonės, kovodami su skurdu, palieka šeimą ir vyksta į JAV garantuoti ne tik skalsesnį kąsnį šeimai, bet ir įgyvendinti seniai užslėptas svajones. Keturios filmo dalys atspindi šeimos gyvenimą džiaugsmingo sugrįžimo ir nelaukto išsiskyrimo akimirkomis bei kiekvieno šioje  situacijoje atsidūrusio šeimos nario mintis ir jausmus: dukrų prisiminimai apie vėl išvykusį tėvą, trečio vaiko sulaukusios ir vėl be vyro likusios žmonos nerimas ir šeimą vis iš naujo prisijaukinančio Pedro sprendimas.

„Lotynų Amerikos kultūros dienas“ šį vakarą išlydės dvi argentiniečių juostos: kuriozų ir nesusipratimų labirintu smagiai vedžiojanti „Kiniška pasaka“, kuri jau sulaukė ne tik gimtinėje, bet ir Lietuvoje žiūrovų simpatijų. Trileryje „Studentas“ vaizduojamas siautulingas studentiškas gyvenimas Buenos Airėse ir nematomi rinkimų užkulisiai, kuriems būdingos juodosios technologijos, melas, išdavystė ir kerštas.

Vilniečių itin pamėgtas meksikiečių restoranas „Sofa de Pancho“ rengia tikrą išbandymą lietuviškiems liežuviams ir gomuriui. Šį vakarą bus siūloma ne tik paragauti išskirtinės meksikietiškos virtuvės patiekalų, bet ir išbandyti stipriuosius Lotynų Amerikos gėrimus degustaciniame vakare „Degantys liežuviai“. Jei jie ir užsidegs – ne bėda – gesinti juos bus galima meksikietišku limonadu ar kinrožės gėrimu.

Išsiilgusiems nepakartojamų Pietų Amerikos vaizdų siūloma užsukti į tris dar veikiančias parodas: fotografo Tomo Griškevičiaus – „Pacha Mama“ kavinėje „Cafe de Paris“, keliautojo Aušrio Matonio – „Lotynų Amerikos bažnyčios“ Bernardinų bažnyčioje ir Kolumbijos kultūros ambasadoriaus Lietuvoje Jurgio Didžiulio – „Kolumbija – tai ne tik…“ kino teatre „Forum Cinemas Vingis“.

Šis vakaras – paskutinė galimybė šiemet pasinerti į Lotynų Amerikos dovanojamas spalvas, garsus, kvapus ir vaizdus.

„Lotynų Amerikos kultūros dienų“ renginius ir kino seansus rasite:
http://www.kinopavasaris.lt/lotynu_amerikos_dienos_2012/

Prieš pat didžiąsias metų šventes, gruodžio 20-23 d., Klaipėdoje, Panevėžyje, Kaune ir Vilniuje koncertuosiančių Kubos artistų „Pasion de Buena Vista“ šokių ir muzikos šou pastatytas pagal legendinį trupės tautiečių „Buena Vista Social Club“ to paties pavadinimo dokumentinį filmą, atskleidžiantį turtingą Kubos muzikinę kultūrą ir muzikinį paveldą.

„Klausydamas kubiečių dainų, pradedi suvokti, kas ir kokia yra tikroji Kuba, net jei joje niekada ir nebuvai. Kuboje visi gyvena savo malonumui, savo malonumui jie kuria ir muziką bei šokį. Galbūt tai yra viena priežasčių, kodėl kubietiška muzika neturi analogų visame pasaulyje… Šiandien, mano nuomone, nėra nieko vertesnio ir galinčio tiksliau perteikti turtingą Kubos muzikinę kultūrą nei „Pasion de Buena Vista“ ir jų kuriami stebuklingi šou. Juolab, kad pastarajam pavyzdžiu ir įkvepėju tapo legendinis „Buena Vista Social Club“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Kubiečių „Buena Vista Social Club“ kino filmas buvo pastatytas ir parodytas 1999 metais. Jame pasakojama kaip žinomas amerikiečių gitaristas ir dainininkas Ray Cooderis tiesiai iš Havanos gatvių surenka garbaus amžiaus geriausius Kubos muzikantus ir nuveža juos į čia pat įsikūrusią studiją įrašyti albumo, kuriuo būtų išsaugotos ir pasauliui parodytos unikalios Kubos muzikos tradicijos. Galiausiai Kubos muzikantai išvyksta savo pirmajam koncertui į JAV. Dėl politinės įtampos, tvyrančios tarp Kubos ir JAV, daugeliui muzikantų tai yra pirmoji išvyka į išsvajotąją Ameriką. Filme puikiai atskleidžiamos Kubos artistų emocijos ir reakcijos į tai, ką jie pamato ir išgyvena svečioje šalyje. Šis filmas Kubos muzikai tapo tiltu į pasaulį.

Filmas „Buena Vista Social Club“ laikomas vienu geriausių dokumentinių filmų kino istorijoje, 2000-aisiais jis buvo nominuotas Oskarui kaip geriausias dokumentinis filmas, laimėjo ne vieną prestižinį apdovanojimą Europoje ir kitose šalyse.

Specialiai pagal šį kritikų pripažintą ir įvertintą jaudinantį filmą pastatyta „Pasion de Buena Vista“ programa ne mažiau tiksliai ir teisingai perteikia kubietiškos muzikos gilumą, kurioje kartėlis ir liūdesys neatsiejami nuo švelnumo, vilties ir meilės. Galbūt dėl begalinės meilės kubietiškai muzikai, o galbūt dėl didžiulio savo meistriškumo „Pasion de Buena Vista“ savo pasirodymais užkrečia ir pavergia visus juos stebinčius žiūrovus. Jų atliekama muzika ir rodomas šokis kviečia apkeliauti visą Kubos muzikinę kultūrą, susipažinti su visais kubietiškos muzikos ir šokių stilių aspektais.

Iš 21 artisto sudarytas „Pasion de Buena Vista“ kolektyvas tapo tarsi „Buena Vista Social Club“ pasekėjais ir jų gražių idėjų, Kubos muzikinės kultūros skleidėjais ir populiarintojais skirtinguose pasaulio kampeliuose.

Bilietus į „Pasion de Buena Vista“ šokio ir muzikos fiestą Vilniaus „Siemens“ arenoje, Kauno „Žalgirio“ arenoje ir Panevėžio „Cido“ arenoje platina „Tiketa“, bilietus į šou Klaipėdos „Švyturio“ arenoje – bilietai.lt.

Kubiečių trupės „Pasion de Buena Vista“ turą per Lietuvos arenas organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Gruodžio 20-23 dienomis didžiausiuose Lietuvos miestuose autentiškus pasirodymus surengs profesionali šokėjų ir atlikėjų trupė iš Kubos „Pasion de Buena Vista“. Trupės pageidavimu į jų pasirodymus Klaipėdos „Švyturio“, Panevėžio „Cido“, Kauno „Žalgirio“ ir Vilniaus „Siemens“ arenoje galės patekti tik po 2 tūkst. žiūrovų.

„Trupė pageidauja, kad jų pasirodymui arenose būtų sukurta kamerinė aplinka, todėl turėsime iki minimumo sumažinti arenų erdves. Tačiau tokiu būdu bus garantuojamas ne tik puikus matomumas bet kur sėdinčiam žiūrovui, bet ir sukuriama ypatinga, intymesnė, Kubos karščiu alsuojanti atmosfera“, – sako „SEVEN Live“ vadovas Juras Vėželis.

Pasak „Pasion de Buena Vista“ atlikėjų, tik mažoje, kamerinėje patalpoje galima surengti išties kokybišką pasirodymą bei tinkamai perteikti ir parodyti turtingą ir išraiškingą Kubos muzikinę kultūrą, kuriai labai svarbus intymumas, ore tvyranti aistra ir kubietiško karščio prisotintas oras.

Į pasaulines gastroles besiruošiantys „Pasion de Buena Vista“ artistai lietuviams prieš pat didžiausias metų šventes žada nepamirštamą, unikalią, gyvai atliekamos kubietiškos muzikos ir aistringų autentiškų šokių fiestą, kurioje Lotynų Amerikos ritmų mėgėjai nesunkiai atpažins tokius šokius kaip salsa, rumba, mambo ar čia čia čia.

Kubiečių „Pasion de Buena Vista“ trupę sudaro geriausi Kubos artistai: šeši talentingi šokėjai, du užburiančio balso atlikėjai – genealieji Pachinas Inocencio ir Mariela Stiven, dešimt muzikantų ir trys pritariantys atlikėjai.

Bilietus į „Pasion de Buena Vista“ šokio ir muzikos fiestą Vilniaus „Siemens“ arenoje, Kauno „Žalgirio“ arenoje ir Panevėžio „Cido“ arenoje platina „Tiketa“, bilietus į šou Klaipėdos „Švyturio“ arenoje – bilietai.lt.

„Praėjus šiek tiek laiko nuo prekybos bilietais pradžios matome, jog kol kas kubiečių pasirodymais labiausiai domisi ir bilietus sparčiausiai perka Vilniaus ir Kauno gyventojai, tačiau baigiantis vasarai didžiųjų šalies miestų gyventojus sparčiai vytis pradėjo ir klaipėdiečiai bei panevėžiečiai“, – pastebi J. Vėželis.

Kubiečių trupės „Pasion de Buena Vista“ pristatymo video galite pamatyti adresu: http://www.youtube.com/watch?v=kqFcHicDxwY.

Kubiečių trupės „Pasion de Buena Vista“ turą per Lietuvos arenas organizuoja didžiausiai šalyje pramogų verslo kompanijų grupei „SEVEN Entertainment“, vienijančiai įvairiose pramogų srityse pirmaujančias Lietuvos bendroves, kurios užsiima arenų valdymu, renginių organizavimu ir bilietų platinimu, priklausanti bendrovė „SEVEN Live“.

Scanpix

Liepos 31 d., sukako penkeri metai, kai iš valdžios pasitraukė Fidelis Castro. Ankstesniais laikais JAV Majamyje buvo populiarūs automobilių lipdukai: “Nėra Castro – nėra problemų”. Taigi, ar Fideliui pasitraukus į šešėlį, vienuolikai milijonų kubiečių nebėra problemų?

Kubos ūkis buksuoti ėmė, kai nebeliko socialistinės Rytų Vokietijos, SSRS ir jų teiktos paramos: gili ekonominė krizė Karibų saloje truko nuo 1991 m. Jau anuomet sklido gandai, kad Fidelis Castro atsistatydins ar bent pasidalys valdžia. Tačiau revoliucionieriai nepasiduoda! Tik po to, kai 2004 m. per oficialų renginį Maximo Lider (“didysis vadas”) susmuko ant grindų, prabilta apie sunkią ligą ir būtiną žarnyno operaciją. 2006 m. liepos 31 d. Fidelis valdžią “laikinai” perdavė savo jaunesniam broliui Rauliui.

Mažasis brolis

2008 m. paaiškėjo, kad Fidelis liks “paprastas” pensininkas, kuris jau fotografuojasi vilkėdamas nebe karine uniforma, o tik kukliu sportiniu kostiumu. Tais metais Kubos prezidentu oficialiai paskelbtas Raulis Castro, iki tol ėjęs gynybos ministro pareigas, o XX a. pabaigoje pagarsėjęs viena kita Kubai nebūdinga drąsia reforma. Tapęs prezidentu, R.Castro tarsi paspaudė stabdžius – jokių permainų. Bene vienintelė išimtis: po ilgų derybų buvo amnestuoti ir Ispanijon išleisti 52 politiniai kaliniai, už diktatūros kritiką 2003-iaisiais nuteisti 28 metams (tiesa, patys disidentai sakė, kad jų išlaisvinimas esąs visai ne geros valios ženklas – tiesiog užsienio spaudžiama Havana nusileido, kad gautų dar vieną paskolos porciją).

2009 m. R.Castro “už nelojalumą” iš vyriausybės pašalino du perspektyvius politikus – Carlosą Lage (57 m.) ir jauniausią Kubos ministrą Felipe Pérezą Roque (44 m.). Šiemet “jaunėlis” Castro paskelbė, kad partijai ir valstybei reikia jaunesnių galvų. Kur jau ne: juk Kubos komunistų partijos politinio biuro amžiaus vidurkis – 67 m., o prezidentui – 80.

Liaudis – viena koja kalėjime

Kuba yra rojus. Tačiau tik užsienio turistams. Vietos darbininkas per mėnesį teuždirba 15 konvertuojamų pesų (45 Lt). Už tiek Havanos senamiesčio bare gausi tik 3 kokteilius arba degalinėje – 13 litrų benzino, kurį 1959-ųjų amerikietiškas limuzinas išsrėbs per pusvalandį. Garsiausia tinklaraščių autorė Yoani Sanchez, Kuboje laikoma valstybės priešu, o JAV priskiriama įtakingiausių planetos žmonių šimtukui, prisipažįsta nebesugebanti prisiminti tradicinės Kubos virtuvės, nes dabar kubiečiai valgo tik ryžius – su kečupu arba sultiniu.

Dauguma Havanos namų neberemontuojami 50 metų, kas savaitę sugriūva mažiausiai po vieną pastatą. Būdingas vaizdas: buvusiame penkių kambarių bute atskirus būstus įsirengę septynios šeimos (viena nuolat nakvoja virtuvėje, kita – vonios kambaryje). Viskas perstatyta nelegaliai, statybinės medžiagos – iš juodosios rinkos, t.y. nukniauktos iš kokio valstybinio sandėlio.

“Čia vagia visi – nuo valytojos iki viršininko”, – sako ligoninės sandėlyje dirbantis Pedro (57 m.)  ir gūžteli pečiais: “Nors argi čia vagystė? Pas mus – socializmas. Viskas priklauso liaudžiai.” Pedro neišmaitintų šeimos iš savo algos, apytikriai prilygstančios 37 litams. Jam neužtenka ir varganų maisto talonų, už kuriuos šiek tiek pigių produktų gauna valstybinėse parduotuvėse. Išalkęs galėtų nueiti į turgų, bet ten viskas 20 kartų brangiau… O ką daryti, kai vaistinėje nebėra vaistų? Vietiniai žino: vaistininkas jų jau “nuorganizavęs į šoną” – kone prie pat vaistinės durų nusipirksi iš po skverno. Tik viskam turėk pesų – tad kiekvienas ir “kombinuoja” uždraustais būdais. “Reikia būti labai atsargiam, nes įkliūsi. Visi mes viena koja jau kalėjime”, – sako Pedro. “Kova už būvį – stipresnė už etiką ir moralę”,– apibendrina kubietis rašytojas Leonardo Padura.

Ne kiekvienas sugeba įsidarbinti sandėlyje, draskytis per dvi darbovietes arba gauti giminaičių pinigų iš JAV. Gydytojo atlyginimo (110 Lt) pakanka pragyventi pirmas 10 dienų… Tūkstančiai pedagogų ir medikų meta profesiją ir eina dirbti viešbučio automobilių aikštelės prižiūrėtoju ar liftininku – ten dienos arbatpinigiai didesni negu mėnesio alga. Pasekmės: ligoninių operacinėse pluša studentai, vos įpusėję studijas. Jaunimas nemato perspektyvų ir mėgina per trečiąsias šalis emigruoti į JAV.

Lašelinė socializmui

Vis dėlto kai kur socialistinė Kuba aplenkė likusį pasaulį. Pvz., kone 20 metų anksčiau… įžengė į ūkio krizę. Britų savaitraščio “The Economist” vertinimu, Havanos skolos užsieniui siekia 20 mlrd. JAV dolerių (kiti šaltiniai mini 30 mlrd.). Klesti tik turizmas: pernai 2,5 mln. užsieniečių Kuboje paliko 2,3 mlrd. JAV dolerių, bet viską susižėrė… karinės pajėgos, tiesiogiai valdančios daugumą salos viešbučių. Kitur – agonija ir paralyžius. Kadaise kubietiška kava buvo eksporto paklausiausia, dabar Kuba kavą importuoja. Buvusioji “cukraus sala” 2009 m. tepagamino 1,2 mln. tonų cukraus (tai aštuntadalis buvusio kiekio – mažiausiai nuo pat 1905 m.). Dirvožemis – derlingas, bet šalis importuoja 80 proc. maisto produktų – vien iš JAV už 1,5 mlrd. dolerių per metus (prieš 50 metų amerikiečių paskelbtoji prekybos blokada Kubai realiai yra pasibaigusi, nors prezidentas B.Obama ją formaliai dar pratęsė iki šio rugsėjo).

O ką naujasis prezidentas? Keletą metų be jokių ūkio pertvarkų tūpčiojo vietoj, vien dalydamas rožinius pažadus, vis dėlto pernai sukruto gelbėti žlungantį socializmo eksperimentą. Pvz., pranešė, kad iš valstybės tarnybos iki 2015 m. bus atleista net 1,8 mln. kubiečių, dirbančių neproduktyviai. Iki tol valstybiniame sektoriuje dirbo 4,4 mln. kubiečių, arba 90 proc. visų darbuotojų, privačios veiklos licencijas turėjo 140 tūkst. žmonių, realus nedarbas kai kuriais vertinimais siekė 30 proc. Ką reikės veikti tiems išmestiesiems į gatvę? Iš planinio ūkio pereiti į privatų sektorių! Tam 2010 m. spalį buvo legalizuoti 178 anksčiau uždrausti smulkieji privatūs verslai: picų kepyklėlės, kirpyklos, taksi, remonto dirbtuvės ir kt. Beje, ūkio ministras Marino Murillo pagrūmojo nesvaičioti apie laisvąją rinką: “Negalima kalbėti apie reformas, čia tik Kubos ūkio modelio atnaujinimas – socializmas ir valstybinė ekonomika liks nepajudinami.”

Tūkstančio ir vieno komunisto suvažiavimas

Šių metų balandį Havanoje įvyko Kubos komunistų partijos VI kongresas – vienintelis per pastaruosius 14 metų. Susirinko 1000 delegatų. Pritarta Raulio Castro pasiūlytam reformų paketui – 300 priemonių, kurios neva išves šalį iš 20 metų trunkančios ekonominės krizės. Barselonos dienraštis “El Periodico de Catalunya” ta proga atsiliepė kritiškai: “Tie, kas per Kubos komunistų suvažiavimą tikėjosi politinio lūžio, gavo karčiai nusivilti. Po vieno Castro atėjo kitas. Koks gali būti partijos vadovybės atjauninimas, galima spręsti iš to, kad du partijos sekretoriai jau sulaukę 80-ies… Sistema nesikeičia – Kuba nepasekė nei Sovietų Sąjungos “perestrojkos” pavyzdžiu, nei Vietnamo ar Kinijos modeliu.”
Paryžiaus “Liberation” irgi nesužavėtas: “Kai į arabų pasaulį plūstelėjo laisvės pavasaris, o likusioji Amerikos dalis jau 20 metų demokratiška, Raulis Castro tesugeba pasiūlyti leidimų privačioms picerijoms ir dviračių remonto dirbtuvėms. Būtų galima iš to pasijuokti, jei nebūtų tų 12 milijonų kubiečių, kurie 40 metų gyveno po vieno diktatoriaus botagu, o dabar supančioti jo antrininko.”

Pranašystės 2012-iesiems

Pernai “Wikileaks” išviešino slaptus dokumentus: Havanoje įsikūrusi JAV atstovybė dar 2010 m. vasarį informavo Vašingtoną, kad Kubos ekonomika visiškai nualinta ir bankrutuosianti per artimiausius dvejus trejus metus. Esą, daug kas mano, kad esminės reformos vienoje iš paskutinių socialistinių valstybių įmanomos tik po “gelžbetoninio socialisto” Fidelio mirties.

2009 m. sausio 15 d. raporte vienas JAV pasiuntinys pranešė apie “spekuliacijas dėl Fidelio sveikatos”. Paskutinėje dalyje, pavadintoje “O kas nutiks, kai jis mirs?”, rašoma: “Mes nemanome, kad žinia apie jo mirtį iš esmės pakeistų saugumo laipsnį regione”, nes Kubos vyriausybė dėsianti pastangas įtikinti visuomenę, kad Raulio Castro vyriausybė kontroliuoja situaciją. Laidotuvės būsiančios “maksimaliai panaudotos propagandiniams tikslams” ir nekils jokių riaušių ar demonstracijų, nes tam prieštarautų “per 50 priespaudos metų susiformavęs konservatyvus kubiečių būdas ir susižavėjimas Fideliu.”

Lietuvoje ne kartą teko girdėti: “Reikėtų nuvykti į Kubą, kol Fidelis dar gyvas.” Neva vėliau salą užplūs amerikiečiai. Šiuolaikinis Kubos rašytojas Leonardo Padura į tokius nuogąstavimus atsako: “Tai paviršutiniška. Nesvarbu, ar Fidelis bus gyvas, ar miręs. Kai kas visada išliks nepakitę – tai žmonės. Dėl jų verta pamatyti Kubą.”

5 dalykai, kurių nežinojote apie Raulį Castro

1. Gimė kaime, ispanų kilmės žemvaldžio Angelo Castro Argizo šeimoje. Jo motina buvo ne Castro žmona, bet dvaro virėja Lina Ruz Gonzalez.

2. Raulis drauge su Fideliu buvo išmestas iš mokyklos – už blogą elgesį. Lankydamas Havanos universitetą, pasižymėjo kaip lošėjas ir stikliuko mėgėjas, studijų nebaigė.

3. Kubos revoliucijos metais atlikdavo budelio vaidmenį, garsėjo negailestingumu, jam patiko Baisiojo Raulio slapyvardis. Manoma, kad yra atsakingas už šimtus mirčių. 1989 m. Fidelio nurodymu myriop pasiuntė savo artimą draugą generolą Arnaldo Ochoą.

4. Ilgiausiai pasaulyje ėjo gynybos ministro pareigas – net 48 metus (1959–2008 m.).

5. Raulis Castro yra prasitaręs, kad žavisi Kinijos ekonomikos modeliu.

Kiek turtų turi “revoliucijos didvyris”?

Likus porai mėnesių iki Fidelio Castro atsistatydinimo, JAV žurnalas “Forbes” jį paskelbė turtingiausių pasaulio valdovų sąraše. Įniršęs senukas atsikirto per Kubos TV, kad gyvenąs iš 40 JAV dolerių algos, o visas jo turtas sutilptų į prezidento G.Busho marškinių kišenę. Tuo tarpu “Forbes” vertinimu, Kubos diktatorius esąs turtingesnis už Anglijos karalienę ir turįs apie 900 mln. JAV dolerių (7-oji vieta tarp valstybių vadovų).

Pirmą kartą nuo to laiko, kai jiedu su broliu daugiau kaip prieš pusę amžiaus atėjo į valdžią, Kubos valstybės tarybos pirmininkas Raulis Castro (Raulis Kastras) pasiūlė kadencijų limitus Kubos lyderiams, pripažino, kad dėl klaidų šalis liko be akivaizdaus politinio įpėdinio, ir pažadėjo atjauninti šalies politinę klasę.

Apriboti buvimo aukščiausiuose politiniuose postuose terminą dviem penkerių metų laikotarpiais jis pasiūlė šeštadienį, sakydamas kalbą per Komunistų partijos suvažiavimo atidarymą. Jis pareiškė, kad partijos vadovybę būtina atnaujinti, ir ji turi sugebėti pati save rimtai pakritikuoti.

Tai reikštų, kad beveik neįmanoma tikėtis Castro politinės dinastijos, kuri Kuboje dominavo nuo pat 1959-ųjų revoliucijos, pasikartojimo. Tačiau tai neturėtų didelio realaus poveikio paties Raulio ateičiai.

Šis 79 metų lyderis oficialiai valdžios įgaliojimus iš savo brolio perėmė 2008 metais – tai reiškia, kad lyderio poste galėtų dirbti mažiausiai iki 2018-ųjų. Tikslesni skaičiai priklauso nuo to, kaip bus parašytas įstatymas.

Pagrindinį dėmesį savo kalboje R.Castro skyrė planams sumažinti valstybės vaidmenį ekonomikos srityje ir skatinti privačias įmones.

Pasak jo, Kubai reikės mažiausiai penkerių metų esamai ekonomikos sistemai atnaujinti.

R.Castro pažadėjo išsaugoti nemokamą švietimą ir sveikatos apsaugą, bet pareiškė, kad valstybės išlaidos bus “racionalizuotos, o būtiniausių prekių subsidijavimas nutrauktas”.

R.Castro sakė, jog nuo praėjusio spalio, kai pirmą kartą prakalbo apie ekonomikos pokyčius, maždaug 200 tūkst. žmonių užsiregistravo kaip aptarnaujantys savo nuosavas įmones. Tai, pasak jo, du kartus daugiau nei anksčiau.

Tuo pačiu šalies vadovas pabrėžė, kad socializmas Kuboje “tvirtas”, o kaupti nuosavybę nebus leista.

Buvęs Kubos lyderis Fidelis Castro (Fidelis Kastras) pareiškė dėl trapios sveikatos esąs priverstas perduoti Komunistų partijos vadovo įgaliojimus ir pasakė, jog tikriausiai jis jau pasitraukiąs iš paskutinio savo valdžios posto.

Kubos valstybinė žiniasklaida ketvirtadienį pranešė, jog F.Castro trečiadienį susirinkusiems studentams sakė nebesąs valdančiosios partijos generalinis sekretorius.

“Aš silpstu, todėl padariau tą, ką reikėjo, – perdaviau savo įgaliojimus. Aš negaliu dirbti tą, kam dėl savo būklės negaliu skirti visą laiką”, – pabrėžė jis.

Šalies prezidento pareigas F.Castro laikinai perdavė savo broliui Rauliui Castro (Raului Kastrui) 2006 metais – tai įvyko po chirurginės operacijos, o 2008 metais oficialiai atsistatydino iš prezidento posto.

Po to jis formaliai dar buvo vienintelės šalyje legalios Komunistų partijos vadovas.

F.Castro valdė Kubą 49 metus, per 1959 metų revoliuciją nuvertęs ankstesnę valdžią.