Praėjusią savaitę suėjo metai nuo koalicinės Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės darbo pradžios. Kaip įpėdinį vertina jo pirmtakai – Tėvynės sąjungos lyderis ekspremjeras Andrius Kubilius ir buvęs socialdemokratų Vyriausybės vadovas Gediminas Kirkilas?

A.K.: Vertinčiau ne daugiau kaip penkiais balais pagal dešimtbalę sistemą, nes nematau padarytų jokių svarbių darbų.
G.K.: Manau, aštuonetą galima drąsiai rašyti, nes iššūkių šiemet buvo daugybė. Be to, iš patirties žinau, kad pirmieji metai Vyriausybei patys sunkiausi. Ypač nelengvas iššūkis – Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai, nes daugiau kaip pusę metų mūsų ministrai didesnę laiko dalį sprendžia Tarybos klausimus. Aišku, yra pavaduotojai, bet svarbių klausimų skaičius didžiulis.
Daugelis oponentų kritikuoja mūsų finansų ministrą Rimantą Šadžių, bet jei paanalizuotume, matytume, kiek daug laiko jis leidžia ne Lietuvoje. Pirmininkaujančios šalies finansų ministrui spręstinų klausimų ratas labai platus, posėdžių – gausybė, o jo pakeisti Taryboje nelabai kas ir gali. Kad ir kaip buvo nelengva, jam pavyko įtikinti kolegas ir susitarti tiek dėl ES biudžeto, tiek dėl finansinės perspektyvos, tiek dėl bankų kontrolės mechanizmų.
Nenorėčiau įžeidinėti A.Kubiliaus, bet iš tikrųjų jo Vyriausybė visus energetikos projektus paliko pradinėje stadijoje – ir suskystintų dujų terminalo, ir IAE statybos.
VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokius svarbiausius darbus ši Vyriausybė turėtų atlikti 2014 m.?
A.K.: Pirmiausia tęsti mūsų Vyriausybės pradėtus energetikos projektus – suskystintų dujų terminalo bei IAE statybos. Tolesnis šių projektų vilkinimas būtų pražūtingas. Be to, kitąmet mūsų energetikos sistema turėtų būti pagaliau perjungiama į vakarietišką sistemą. Dar labai svarbūs tapimo euro zonos nare reikalai.
G.K.: Be minėtų energetikos projektų, kitąmet turi būti baigta energetinė jungtis su Švedija, taip pat tęsiama ir jungtis su Lenkija. O vienas svarbiausių darbų – tai kitų metų viduryje laukiantis įvertinimas, kaip mes atitinkame vadinamuosius Mastrichto kriterijus ir ar esame pasirengę nuo 2015 m. įsivesti eurą. Ypač bus nelengva dėl to, kad, viena vertus, turėsime laikytis griežtos fiskalinės drausmės, antra vertus, teks netaupyti, nes, remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, Vyriausybė turės atkurti sumažintus atlyginimus.
Bus ir didelių užsienio politikos iššūkių – mat po kitąmet vyksiančių Europos Parlamento rinkimų bus formuojama nauja ES vadovybė.
VEIDAS: Estijos ekonomikoje, su kuria taip mėgstame lygintis, jau matome keletą neramių ženklų, bet valdančiosios LSDP lyderiai tvirtina, kad mums šitai nebaisu, priešingai, Lietuvos kitąmet esą laukia didžiausias visoje ES ūkio augimas. O štai ekonomistai perspėja, kad tai, ką Estija išgyvena dabar, pas mus ateis maždaug po šešių–aštuonių mėnesių. Tad ar tikrai realu Lietuvai įsivesti eurą 2015 m.?
A.K.: Svarstant biudžeto reikalus, aš klausinėjau ir Finansų ministerijos, ir Lietuvos banko ekonomikos ekspertų, kaip paaiškinti akis badančius mūsų ir Estijos ūkio augimo skirtumus. Iš tikrųjų Lietuva po krizės atsigavo sparčiausiai, mes lenkiame ir kaimynus estus, ir latvius. Bet iš ekonomistų aš kol kas neišgirdau rimtų paaiškinimų, kas lemia tokį didžiulį mūsų ekonomikų skirtumą.
Beje, tendenciją, kad pirmiau tiek neigiami, tiek teigiami procesai yra matomi Estijoje, o tik maždaug po pusmečio pajuntami ir pas mus, patyrėme per visą pastarąjį dvidešimtmetį. Jei ši taisyklė pasitvirtins ir 2014-aisiais, tada ekonomika lėtės, biudžeto pajamų surinkimas prastės, nedarbas didės.
Bet tai, mano įsitikinimu, neturės esminės įtakos Mastrichto kriterijams – biudžeto deficito, skolos dydžio, infliacijos. Jei valdžia nedarys klaidų, tai visi makroekonominiai rodikliai leis turėti eurą jau 2015 m.
G.K.: Visiškai realu eurą įsivesti 2015 m., nes visi mūsų kriterijai, net ir tie, dėl kurių prie euro zonos prisijungti nebuvome pakviesti 2006 m., tai yra infliacijos, šiuo metu artėja prie nulio. Ir nėra jokių ypatingų prielaidų, kad infliacija kitąmet išaugtų. O 2006 m. infliacija viena dešimtąja procento padidėjo dėl staigaus dujų pabrangimo. Šiuo metu dujų mes vartojame mažiau, o ir jei būtų padidintos kainos, infliacinis laukas – kitoks.
Žinoma, gali būti, kad kitąmet ekonomika augs šiek tiek lėčiau, nes negalime atmesti, jog, tarkime, Rusija nesiims stabdyti mūsų eksporto, bet realių nuosmukio prielaidų nėra. Juk jau pats euro įvedimas pritrauktų investicijų, o kitas dalykas – esu tikras, kad mūsų pirmininkavimo pusmetis yra pati geriausia reklama valstybei. Juk į Lietuvą jau iki šiol buvo atvažiavę net tūkstantis žurnalistų iš užsienio. Tiek jų neprisikviesi rengdamas jokias viešųjų ryšių akcijas.
Vien dėl pirmininkavimo, manau, Lietuva pritrauks apie 30 proc. daugiau investicijų, nei lig tol pritraukdavo, kai, tarkime, net ir patys premjerai – tiek aš, tiek A.Kubilius – kvietėme investuotojus į Lietuvą, kai veikė specialiai įkurtos investuotojų pritraukimo struktūros, kai vykdėme viešųjų ryšių akcijas. O ir ši Vyriausybė, priešingai nei jos pirmtakė, nenusiteikusi gąsdinti investuotojų bei kaitalioti mokesčių politikos. Juk A.Kubiliaus kabinetas per trumpą laiką pakeitė apie 50 mokesčių įstatymų.
Mano nuomone, kur kas sunkiau šiandien mes galime prognozuoti, kokia bus visos ES ekonomika. Bet vėlgi ir dėl to nereikėtų nuogąstauti, nes pirmininkavimo laikotarpiu buvo pradėtos derybos su JAV, planuojama pasirašyti laisvosios prekybos sutartį su Kanada bei Japonija.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo klausimus apie šios svaitės politines aktualijas.

R. Musnickas. Keletas klausimų, kurie dabar svarstomi politiniuose užkulisiuose. Toliau netyla batalijos dėl generalinio prokuroro atleidimo ir tai vyksta ypatingos skubos tvarka, reaguoja į tai Prezidentūra, politinis elitas. Kas čia vyksta, kaip Jūs paaiškintumėte?

A.Kubilius. Sunku ir man rasti atsakymą. Vieną dieną nebuvau Seime, nes buvome komandiruotėje, Lenkijoje stebėjome NATO manevrus ir per tą dieną staiga tokie drastiški veiksmai. Galbūt per daug nestebinantys, bet labai aiškiai parodantys šios valdančiosios koalicijos veikimo principus. Susidaro vaizdas, kad tai nelabai valdomas „džigitų“ būrys, kuris užsibrėžęs tikslą ir nei Konstitucija, nei kiti dalykai nesvarbūs, nelabai galvodami priiminėja sprendimus. Kodėl tokie sprendimai priiminėjami, čia būtų galima ieškoti atsakymų.

Akivaizdžiai matosi, tą, ką ir Prezidentė pabrėžė, primityvus Darbo partijos kerštas generaliniam prokurorui, kurio pavaldume esantys prokurorai atvedė Darbo partiją ir jos lyderius į teismą. Mane šiek tiek stebina socialdemokratų neturėjimas savo pozicijos, dalis balsuoja už, dalis susilaiko. Aš galėčiau tik konstatuoti, kad tokia nevaldoma socialdemokratų situacija vis ryškiau matoma ir daugelyje sričių. Tai pavojingai valstybei ir jos tolimesnei raidai.

R. M. Bet jeigu kai kurioms partijoms prokuroro keitimas yra reikalingas arba naudingas, kai kurioms ne. Iš esmės kas pasikeistų, koks tikslas? Sakykime, atleidžiame prokurorą, tai ko galima tikėtis, jei ateis naujas prokuroras, jį valdyti, pakeisti bylos rezultatus, ką čia galima padaryti, kokia prasmė tokio veiksmo?

A. K. Matosi akivaizdžiai, kad valdanti koalicija nori turėti sau artimą generalinį prokurorą, ir tas noras yra užvaldęs, o tai su valstybės gyvenimo logika nieko bendro jau nebeturi. Aišku, galima išsakyti įvairių priekaištų generaliniam prokurorui, kritiškai vertinti ir prokuratūros darbą, bet negalima generalinio prokuroro bandyti paversti savo partinių tikslų instrumentu, ko dabar akivaizdžiai yra labai daug visuose tuose veiksmuose. Man per visas tas batalijas nėra tekę išgirsti, ką blogo padarė generalinis prokuroras, iš tų, kurie jį taip bando nuversti. Aš esu klausęs ir Teisės ir teisėtvarkos komiteto primininko Juliaus Sabatausko, kitų ir nieko neišgirstu. Tuo tarpu Seime, tose diskusijoje atrodo, kad užsimerkęs galėtum pagalvoti, kad tokia diskusija galėtų vykti, pavyzdžiui, Lukiškių kalėjime. Jeigu paklaustum kalinių, ar jiems patinka generalinis prokuroras, turbūt didelė dalis pasakytų, kad ne – dėl žinomų priežasčių.

Yra svarstomos konkrečios bylos, konkretūs prokurorų veiksmai. Viena partija dėl tokių tai priežasčių, dėl vienos bylos nemėgsta generalinio prokuroro, kita dėl kitos bylos. Ir tos bylos tiesiogiai susiję su tomis partijomis. Mano įsitikinimu, generalinę prokuratūrą reikia tiesiog apsaugoti nuo tokių diskusijų ir todėl generalinės prokuratūros nepriklausomumas ir tvarka, kurią garantuoja ir konstitucinis generalinės prokuratūros statusas, turi būti gerbiama ir Seime, bet to nėra, kai vis labiau matomi, tie nevaldomi „džigitų“ būrio veiksmų rezultatai.

R. M. Iš kitos pusės, gal tai garantuoja tam tikrą koalicijos stabilumą, veikimą su kuria nors kryptimi naudingą vienai ar kitai partijai, pavyzdžiui esančiai koalicijoje, jeigu darbiečiams reikia šito, tai kaip socdemus apkaltinti ir kaip jei turėtų pasielgti dabar šioje situacijoje?

A. K. Aš suprantu, kad matyt kažkokių vidinių šantažų ar kitokių dalykų yra pakankamai daug. Nors neturiu tokių duomenų, bet galiu įsivaizduoti, kad formuluojama labai paprastai: jeigu mūsų neparemsite dėl generalinio prokuroro, mes jūsų, pavyzdžiui, neparemsime dėl biudžeto priėmimo. Visa tai gali būti, bet šioje vietoje yra valdančiosios koalicijos lyderių socialdemokratų atsakomybės klausimas, nepasiduoti tokiam šantažui, kuris griauna normalią ir reikalingą konstitucinę tvarką ir tam tikrų institucijų nepriklausomumą.

R.M. Tai nepasiduoti yra labai sunku, jeigu pasakoma, kad nepritars biudžetui, pavyzdžiui, ar dar kitiems strateginiams klausimams, kurie paskui gali nukirsti ir Premjerą. Tai ką daryti?

A.K. Aš nelabai turiu ką patarti. Be abejo natūralu, kad koalicijos darbas gali turėti ir tokių bruožų. Man yra tekę keturis metus vadovauti koalicijai ir praktiškai neturint net ir aritmetinės daugumos, kur kiekvienas balsas būdavo svarbus ir ten net ne frakcija, o vienas žmogus galėdavo kelti jam rūpimus klausimus pakankamai aštriai. Tokią situaciją suvaldyti reikalaudavo pastangų, tam reikia skirti dėmesio, problemas riekia spręsti. Jeigu problemos, situacijos yra paliekamos be politinio dėmesio, tai aišku, kad situacija labai greitai gali radikalizuotis. Aš galėčiau dar kartą pakartoti, kad man susidaro nevaldomos situacijos vaizdas valdančioje koalicijoje, ko pasėkoje, tas „džigitų“ būrys darosi vis labiau radikalesnis įvairiais klausimais.

R.M. Apie prokurorą galima daug diskutuoti, tačiau dar keletas įvykių. STT krečia žurnalistus dėl VSD medžiagos nutekimo. Vakar STT išsivedė dvi „Baltic News Service“ žurnalistes. Kaip Jums atrodo tokie STT veiksmai? Ar būtina žurnalistes tampyti po apklausas?

A. K. Aš nenoriu kištis į teisėsaugos veikslą, bet situacija man atrodo šiek tiek absurdiška, ypač, kai tardomos žurnalistės. Tuo pačiu tai sukelia abejones, ar mūsų valstybėje žodžio laisvė ir žurnalistų laisvė yra pakankamai gerbiama. Mano įsitikinimu, situacijos absurdiškumas, valstybės požiūriu, didele dalimi aš pavadinčiau šizofrenišku. VSD parašo pažymą apie gresiančius informacinių karų pavojus prieš valstybę, konkrečius valstybės vadovus ir aš žinau iš patirties, kad gauni tokią pažymą ir nelabai žinai, ką su ja daryti. Pavojai yra parašyti pakankamai tiksliai ir iš esmės vienintelis stiprus vaistas, preventyviai sugriauti tokius informacinių karų planus, paskelbti tą informaciją viešai. Mano įsitikinimu, tas nukenksminimas, paviešinant tokią situaciją, pakankamai rezultatyvus. Taigi žurnalistai, taip liaudiškai tariant, apsaugo valstybę nuo gręsiančių pavojų, o valstybė po to už tai juos persekioja. Šioje situacijoje reikėtų klausinėti Premjerą, nes jeigu aš gerai pamenu, pagal Konstituciją Vyriausybė garantuoja valstybės saugumą. Paklausti Premjero, ką jisai padarė gavęs tokią pažymą, kokiais veiksmais jis garantavo valstybės saugumą. Kažin ar Premjeras ką nuveikė gavęs tokią informaciją. Tokioje situacijoje yra gana didelė veiksmų ir tam tikrų tvarkų duobė. Lietuvoje nėra mechanizmų, kurie leistų labai efektyviai Vyriausybei arba kitoms institucijoms imtis preventyvių priemonių. Bet žurnalistus paversti atpirkimo ožiais ir visą situaciją suvesti į tai, kad kažkas kažkur pažeidė taisykles, paviešindami tą informaciją, kuri mano įsitikinimu, net negali būti valstybės paslaptimi. Lietuvoje Rusijos informacinių karų detales paversti valstybės paslaptimi yra vėl kažkoks absurdas. Aš labai tikiuosi, kad visiems užteks sveiko proto ir tam tikros valstybės atsakomybės rūpintis valstybės saugumu ir nepersekioti tų, kurie iš esmės padeda valstybei tuo saugumu pasirūpinti.

R. M. Dar vienas klausimas. Konservatoriai siūlo nedidinti sau algų, t.y. Seimo nariams bent metus. Kaip Jūs galvojate Seimas pritars tokiam siūlymui ar ne?

A.K. Mes siūlėme ir žymiai daugiau. Siūlėme, kad 240 mln. Lt, kuriuos šiandieninė valdžia žada skirti aukštų pareigūnų atlyginimų atstatymui iki krizinio lygio, kai Premjerui, ministrams ir Seimo nariams algos padidės 30%, tuo tarpu eiliniam bibliotekininkui nieko nenumato, mes siūlėme keletą kartų, kad tuos pinigus reikia padalinti taip, kad gal kažkiek padidėtų ir Seimo nariams ir ministrams, bet kartu liktų pinigų ir bibliotekininkų algoms, ir galbūt pensininkams. Deja, valdanti koalicija mūsų pasiūlymus arogantiškai atmetė. Taigi dabar mes siūlome tokį minimalų variantą, Seimo nariams parodyti moralinį solidarumą su tais, kurių algos nuo kitų metų pradžios praktiškai nedidės ir Seimo nariams aiškiai pasakyti, kad mes liksime paskutiniai, kuriems pasibaigus krizei algos galėtų pradėti grįžti į prieškrizinį lygį. Tai tam tikras moralinis testas, ir aš nesiimu spėlioti kaip bus, nes tai yra kiekvieno asmeninis apsisprendimas, kaip elgtis.

R.M. Jūs jau daug metų esate Seime ir žinote apskritai politikų nuotaikas, kai kalba eina apie jų algas, apie jų žmogiškąsias savybes. 2000 Lt gauti papildomai gauti po naujų metų…

A.K. Žmogiškai viskas suprantama, bet tai ir yra politiko atsakomybė, visų pirma, rūpintis kitais. Aš įsivaizduoju tą paprastą, eilinį bibliotekininką, kuris matys, kad Premjerui augs alga 2500 Lt, o jam nieko, tai ką jis turi galvoti? Aš todėl ir pavadinau kitų metų biudžetą, kuriame yra ir gerų dalykų ir makroekonomiškai, ir fiskalinės drausmės požiūriu visi skaičiai yra teisingi, deficitas nedidelis, bet būtent šis bruožas verčia mane vadinti kitų metų valdžios planus – visiškai savanaudiškais.

R.M. Dėkoju už pokalbį.

A.K. Ačiū.

Premjeras Algirdas Butkevičius ir socialdemokratai išsaugo didelį populiarumą dėl visiškai objektyvių priežasčių, nors jų pačių nuopelnų čia nėra – gyvenama Andriaus Kubiliaus Vyriausybės įdirbio sąskaita.

Praėjusią savaitę paskelbtos kelios apklausos, darytos skirtingų agentūrų, bet vienodai rodančios neblėstantį premjero Algirdo Butkevičiaus ir jo vadovaujamos Socialdemokratų partijos populiarumą, sukėlė nelauktai skausmingą reakciją – socialiniai tinklai virė nuo komentarų apie „baudžiauninkų tautą“, solidžiuose portaluose politologai samprotavo apie A.Butkevčiaus atsparumo kritikai paslaptis.
Ir privačiuose pokalbiuose, ir viešojoje erdvėje tvyrojo vienas klausimas: kaip nieko nedaranti, strateginius valstybės projektus vieną po kito žlugdanti Vyriausybė, vadovaujama nuolat nusišnekančio ir kelis kartus per dieną nuomonę keičiančio premjero, suformuota koalicijos, kurios viena pusė nuteista už sukčiavimą, o kita pusė niekina Lietuvos nepriklausomybės simbolius, praėjus metams nuo darbo pradžios išsaugo tokį populiarumą?
„Spinter tyrimų“ apklausos duomenimis, lygiai trečdalis – 33,5 proc. Lietuvos gyventojų laiko A.Butkevičių geriausiai tinkamu Vyriausybės vadovu, už jo vadovaujamą LSDP balsuotų ketvirtadalis rinkėjų – tris kartus daugiau nei už artimiausias konkurentes. Palankiai Vyriausybės veiklą vertina apie 40 proc. apklaustųjų.
Analogiškus rezultatus pateikia ir „Baltijos tyrimai“: tarp aktyvių politikų A.Butkevičius antras, už LSDP balsuotų 28 proc. apklaustųjų, artimiausi konkurentai – konservatoriai ir „tvarkiečiai“ atsilieka bemaž trigubai, pasitikinčiųjų Vyriausybe – kiek mažiau nei pusė.
Kai kelios agentūros ganėtinai ilgą laikotarpį pateikia daugmaž vienodus rezultatus, galima pagrįstai manyti, kad tie rezultatai nedaug skiriasi nuo tikrovės.
Žinoma, negalima pamiršti dar per 2011-ųjų vasarį vykusius savivaldybių tarybų rinkimus išryškėjusio, o pernai prieš Seimo rinkimus pasitvirtinusio fakto: tiksliai nustatyti konservatorių partijos reitingų viešosios nuomonės tyrimo agentūros nesugeba. Dėl socdemų daugmaž pataiko (su tendencija pagerinti), dėl Darbo partijos pataiko, dėl „Tvarkos ir teisingumo“ pataiko, dėl liberalų pataiko, o dėl Tėvynės sąjungos kala mažne perpus pro šoną, su tendencija rodyti mažiau.
Tarp politikų sklandančius įtarimus (ypač sustiprėjusius prieš mėnesį, kai kalbėdamas per LRT agentūros „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys „tvarkiečių“ įvardijo vieną reitingą, o po dviejų dienų spaudoje publikuotoje toje pačioje „Vilmorus“ apklausoje šis buvo pusantro karto mažesnis) galėtų patvirtinti arba paneigti tik jų pačių užsakymu atlikti tyrimai, kurių kažkodėl niekas nesivargina daryti, mat kurti sąmokslo teorijas lengviau.
Svarbiausia priežastis, neleidžianti abejoti apklausų rodomu valdančiųjų populiarumu, yra tas paprastas faktas, kad visus šiuos metus gyvenimas Lietuvoje nuolat gerėjo. Statistikos departamento duomenimis, rugsėjo mėnesį (kada ir darytos Vyriausybei palankios apklausos), 15 proc. gyventojų teigė, kad jų finansinė padėtis per metus pagerėjo, 60 proc. – kad nepakito. 21 proc. tikėjosi, kad ateityje jų finansinė padėtis dar pagerės. Kas ketvirtas Lietuvos gyventojas manė, kad per šiuos metus Lietuvos ekonomika pagerėjo.
Tai nestebina, nes dėl ankstesnės Vyriausybės atliktų reformų ir verslo bei eksporto skatinimo programų į 2013 metus Lietuva įžengė turėdama sparčiausią ekonomikos augimą Europos Sąjungoje. Šiemet Lietuvos bendrasis vidaus produktas pasiekė 70 proc. bendrojo ES vidurkio ir didėjo toliau – tai pats geriausias rezultatas nuo pat nepriklausomybės atkūrimo. Ketverius metus trukęs ekonomikos augimas, anksčiau daugiausia paremtas eksportu ir matomas tik statistinėse ataskaitose, nuo kurių „paprastam žmogui“ nei šilta, nei šalta, pagaliau pradeda pasijusti ir Lietuvos vidaus rinkoje.
Atsigavus nekilnojamojo turto rinkai, vėl įsivažiuoja statybos, rangovai skundžiasi, kad Vilniuje projektų eigą stabdo statybininkų trūkumas, – vadinasi, vėl atsiveria darbo rinka mažai kvalifikuotiems darbininkams. Įsibėgėjo prekyba automobiliais – šiemet sudaryta per 300 tūkst. sandorių, o tai ne tik pinigai, bet ir užsakymai tūkstančiams provincijos meistriukų, kurių nemaža dalis formaliai laikomi bedarbiais. Tad oficialus, šiek tiek per 10 proc. siekiantis nedarbas iš tikrųjų gerokai mažesnis.
Kodėl šie žmonės turėtų nemėgti Vyriausybės? Kad ji kažkokį „ševroną“ išvijo? O jis užsakymų parvaryti pilną „tralą“ mašinų ir sutvarkyti joms kėbulus duos? Taigi.
Politologai ir apžvalgininkai piktinasi ir šaiposi, kad Vyriausybė per metus nepriėmė nė vieno paminėti verto sprendimo, tik darbo grupes kūrė, o paskui jų pasiūlymus į šiukšlių dėžę metė. Betgi žinoma: jei valdžia nieko nedaro, tai, verslo požiūriu, elgiasi geriausiai iš visų galimų būdų – užtikrina stabilumą.
Didžiausia praėjusios savaitės žinia, kad Lietuva pagal sąlygas verslui per metus pakilo iš 27-os į 17 vietą ir pirmą kartą pagal šį rodiklį aplenkė Estiją, tik patvirtina, kad dėl Andriaus Kubiliaus Vyriausybės 2011–2012 m. atliktų reformų verslui šiemet gyventi buvo gera, jį pradėti buvo dešimt kartų paprasčiau, o gauti paskolą – dvigubai lengviau.
Iki rinkimų dar toli, visos opozicinės partijos gyvena atsipūtusios, tad natūraliai praranda reitingus, kurių joms šiandien ir nereikia. Žiniasklaida, ypač provincijoje, liežuvį iškišusi laukia A.Butkevičiaus pažadėtos spaudos pirkimo programos, nes per A.Kubiliaus taupymą gyveno badmečio sąlygomis. Visos neigiamos tendencijos – verslo sąlygų bloginimas, investuotojų išėjimas, kvalifikuotų specialistų vijimas iš valstybinių agentūrų – matomos tik tuo konkrečiai besidominčių žmonių, be to, pirma, vyksta Vilniuje, antra, kol kas tėra tendencijos, o ne pasekmės, tad absoliuti dauguma žmonių jų nejaučia ir jomis nesidomi.
Antroji aukštų socdemų reitingų priežastis – tos visuomenės grupės, kurias neigiamai paveikė ar paveiks dabartinės Vyriausybės veiksmai, net nebando prieš juos protestuoti. Namudininkai, kurie savo gaminius siunčia paštu ir patiria šoką dėl naujųjų socdemų vadovaujamo Lietuvos pašto įkainių, atvirai sako, kad jiems lengviau savo siuntinių tarnybą susikurti, nei į V.Kudirkos aikštę prie Vyriausybės išeiti. Mokesčiais apkraunamų mažųjų bendrijų savininkų praėjusį penktadienį susirinko vos dešimt, nors nuo pernai jų susikūrė apie tris tūkstančius.
O jeigu gyvenimas Lietuvoje vis gerėjo, tai kodėl valdančiųjų reitingai turėtų smukti? Štai kai A.Butkevičiaus nieko nedarymas atsilieps žmonių kišenei, tuomet ir jo populiarumo „fenomenas“ išnyks.

Jei valdžia nieko nedaro – nei mokesčius keičia, nei naujų reguliavimų įveda, tai, verslo požiūriu, elgiasi geriausiai iš visų galimų būdų – užtikrina stabilumą.

A. Kubilius: „Lietuvai demonstruojant planus statyti atominę elektrinę, Rusija ėmėsi žingsnių, dėl kurių šiuo metu elektros kaina biržoje yra apytikriai 5-10 ct didesnė nei tuo pat metu praėjusiais metais“

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius su „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėju Raigardu Musnicku aptaria politines aktualijas – Rusijos spaudimą Lietuvos verslui pasienyje, dujų kainą ir kitus santykių su kaimynine valstybe aspektus.

R.Musnickas. Svarbiausia naujiena šią savaitę, matyt, buvo besitęsianti naujiena – eilės pasienyje, mūsų vežėjų problemos dėl Rusijos spaudimo, dėl Rusijos priekabiavimo pasienyje. Ką Rusija tuo demonstruoja, kaip Jums atrodo?

A.Kubilius. Iš tiesų tai labai skausmingos žinios, nors, kaip sakote, naujiena besitęsianti. Mano manymu ir prognozėmis, jinai tęsis gana ilgai. To tikrai nesinorėtų, bet mes matom bendrą Rusijos taktiką, pastaruoju metu vis intensyvėjančią. Agresyvūs prekybiniai karai su kaimyninėmis valstybėmis tampa norma. Neseniai Moldova patyrė tokio karo priemones, buvo sustabdytas jų vyno importas į Rusiją, anksčiau tą patį patyrė Ukraina, dabar Lietuva. Galima spėlioti, kokios tai priežastys. Viena iš priežasčių, spėčiau – Europos Sąjungos Rytų kaimynystės politika, einanti gana sėkmingai į priekį, ir lapkričio pabaigoje vyksiantis vadinamasis Vilniaus samitas. Rusija labai aiškiai demonstruoja, kad ji šią ES sėkmę traktuoja kaip didžiulį savo pralaimėjimą, kuriam priešinasi desperatiškomis priemonėmis. Čia vienas aspektas. Žinoma, dėl to kenčia mūsų vežėjai, kenčia verslas. Reikia ieškoti būdų spręsti šitą problemą. Mes tokių problemų esame patyrę anksčiau, – ir man esant Premjeru taip kartais susiklostydavo.

R. M. Atrodo, premjerų Rusijai nėra gerų ar blogų – ar tai būtų konservatorių, ar socialdemokratų… nors, atrodytų, socialdemokratams turėtų būti draugiškesni…

A. K. Sakyčiau, čia yra vienas „geras“ aspektas, žinant, kiek tai skausminga verslui – toks Rusijos elgesys turėtų padėti visiems Lietuvoje suprasti, kad turėti iliuzijų dėl Rusijos politikos mūsų atžvilgiu tiesiog nėra jokio pagrindo.

R. M. Čia draugų nėra.

A. K. Draugų nėra. Svajonės, kad atėjus kairiųjų valdžiai perkrausim santykius, ir reikalai kažkaip labai pagerės. Rusija, Kremlius labai aiškiai rodo, kad jie turi savo geopolitinius interesus ir jų siekia taikydami visiškai necivilizuotas priemones. Nors ministras L.Linkevičius sako, kad jie daug daro, siekdami spręsti situaciją, mes nelabai ką matome ir girdime. Pamenu, kai panaši situacija buvo susiklosčiusi, atrodo, 2009 m., ministras A.Ažubalis ir ministras K.Starkevičius kalbėjo telefonu su Rusijos ministrais ir susitikinėjo. Tuos instrumentus irgi reikia išnaudoti. Aktyvumo iš Lietuvos pusės tikrai nebus per daug. Kita vertus, Lietuva šiandien pirmininkauja ES, ir mums yra proga Europos Sąjungai labai intensyviai kelti šias problemas – Rusijos prekybinių karų reikalus. Turint omenyje ne tik šiandieninę situaciją, ES turėtų labai intensyviai rengti bendrus instrumentus, kaip preventyviai veikti, kad Rusija tokių prekybinių karų nepaverstų permanentine savo veikla. Spėju, kad 3-5 metų perspektyvoje toks Rusijos elgesys gali tapti vis dažnesnis. Mes panašių dalykų matydavom ir anksčiau, sakykim, kai Rusijoje „sugedo“ naftos tiekimo – „Družba“ – vamzdžiai. Dabar Lietuva jau keleri metai yra baudžiama didesnėmis dujų kainomis. Pasinaudojęs proga norėčiau atkreipti dėmesį ir į situaciją elektros rinkoje. Matom pirmuosius požymius, kaip Rusija ima naudotis padėtimi, kad mes šiuo metu iš jos perkame iki 70 proc. elektros energijos. Lietuvai demonstruojant planus intensyviai statyti atominę elektrinę Rusija ėmėsi žingsnių, dėl kurių šiuo metu elektros kaina biržoje yra apytikriai 5-10 ct didesnė negu buvo tuo pat metu praėjusiais metais.

R.M. Sakėte, kad ES turėtų parengti instrumentus. Juk Rusija demonstruoja, kad net dalyvavimas kokiose nors organizacijose jai poveikio nedaro. Gali būti kokių nori organizacijų narė, visokie įstatai ir kanonai jai negalioja. Ką čia gali ES?

A.K. Rusija supranta kietą teisinę kalbą. Gražūs žodžiai ir padraugavimai Rusijos nelabai veikia, ir ypač tokių nelabai didelių valstybių kaip Lietuva ar kitos Baltijos valstybės. Gal Vokietija, Prancūzija turi daugiau galimybių draugiškai susitarti. Ne pirmą kartą tenka matyti, kad Rusija, arba „Gazpromo“ kompanija, pralaimi tarptautinį arbitražą Vakarų Europos kompanijoms. Rusija tokiu būdu yra priversta suprasti ES rinkos veikimo taisykles dujų reikaluose. Aš nesu tarptautinės teisės specialistas ir negalėčiau pasakyti, kokie instrumentai galėtų būti naudojami tam, kad Rusija būtų atgrasyta nuo tokių prekybinių karų ateityje, bet energetikos srityje pastaruosius keletą metų matau ES pažangą, kuri leidžia ir mums kur kas drąsiau jaustis. ES padedant mes galime savo vartotojus apginti nuo Rusijos drastiškų prekybinio karo priemonių.

R.M. Taigi mes nuo pasienio pereinam prie „Gazpromo“ – tai, matyt, kažkaip susiję. A.Butkevičius pareiškė, kad derybas su „Gazpromu“ žada baigti iki šildymo sezono pradžios. Jums suprantama, kuo visa tai gali baigtis, nes šildymo sezonas jau čia pat?

A. K. Pirmiausia mes apie tai nesame informuoti. Ir Prezidentė skundėsi, kad jai informacija nebuvo pateikiama. Atrodytų, kad dabar informacija jau pateikta, bet Seimas iš tos informacijos yra visiškai išjungtas. Galiu tik spėlioti skaitydamas spaudą ir stebėdamas.

R. M. Prezidentė pareiškė, kad sąlygos, kurias kelia „Gazpromas“, yra neįvykdomos.

A.K. Taip, Prezidentė pasakė labai aiškiai, ir, manau, kad ji pasakė remdamasi tuo, ką pamatė tose sąlygose. Prie to pridurčiau, kad ministro Neverovičiaus veidas kalbant apie „Gazpromo“ atsiųstus pasiūlymus irgi buvo gana rūškanas. Spėju, kad „Gazpromas“ savo pasiūlymus surašė taip, kad, išvertus į lietuvių kalbą, reiškia Lietuvos Vyriausybės, Lietuvos derybininkų pasiuntimą labai toli, keliant, matyt, visiškai fantastines sąlygas.

R.M. O kas galėtų būti? Jūs žinote, kas galėtų būti jų pagrindiniai reikalavimai šitame kontekste?

A.K. Įsivaizduoju, kas labiausiai „Gazpromą“ jaudina Lietuvos reikaluose: pirmiausia terminalas ir tai, kad Lietuva gali išsivaduoti iš „Gazpromo“ monopolio; terminalas veiks tiktai įgyvendinant vadinamąjį europinį Trečiąjį paketą. Taigi nervina Trečiojo paketo reikalai.

R.M. Panašu, kad čia jau nieko nebegalima padaryti?

A.K. Yra visokių subtilių dalykų. Rusija turi talentingų žmonių, kurie gali sugalvoti įvairių būdų, kaip stabdyti šiuos procesus. Kita vertus, nervina teisiniai procesai, kuriuos inicijavo Lietuva – arbitražas Stokholme, ieškiniai Lietuvos teismuose prieš Lietuvos dujų vadovybę, Lietuvos iniciatyva, kad Europos Komisija pradėtų tyrimą. Štai šie dalykai labiausiai ir jaudina, todėl „Gazpromas“ ieško būdų, kaip gundyti Lietuvą kokiomis nors nuolaidomis. Būtų gerai, jeigu Vyriausybė peržengtų tam tikrus savo pačios susikurtus psichologinius barjerus. Vienas iš jų socialdemokratams ypač skausmingas, bent jau atrodo žiūrint iš šono – patiems sau pripažinti, kad ką darė mūsų Vyriausybė, siekdama išvaduoti Lietuvą iš „Gazpromo“ diktato, buvo tinkami darbai.

R.M. Dar dėl arbitražo – kai kurie apžvalgininkai sako, kad jeigu susiderėtume mažesnes kainas, gal tada verta atsisakyti dalies ieškinio arba ir viso ieškinio, nes mes išloštume kainoje ilgalaikėse sutartyse jau dabar, negu laukdami, kol arbitražas nuspręs mums atiduoti?

A.K. Čia reikia semtis patirties iš kitų šalių. Lenkijos, Vokietijos kompanijos sugebėjo pasiekti ir mažesnių kainų, ir kompensacijų už praeitį, elgdamosios principingai, racionaliai, ryžtingai ir išnaudodamos arbitražo instrumentus. Kaip rodo tų šalių patirtis, „Gazpromas“ vengdavo pats sulaukti galutinio arbitražo sprendimo. Reikia patiems atsisakyti nuostatos, kad mums truks plyš reikia mažų kainų čia pat, ir mes tada pasiruošę nusileisti bet kokiems „Gazpromo“ reikalavimams. Nesinorėtų matyti, kad Vyriausybė dėl kokių nors psichologinių ar politinių motyvų save įvarytų į kampą, vis kalbėdama, kad pasieks kainų nuolaidų labai greitai, kad mes nemokėjom derėtis, o jie dabar tariamai moka. „Gazpromas“ parodė tą patį, nuo ko mes pradėjom – jam nėra skirtumo, kas Lietuvos Vyriausybėje. Lietuva, nedidelė valstybė, parodė, kad gali siekti sau naudingo rezultato, ir „Gazpromui“ tai yra labai pavojingas precedentas, todėl imasi agresyvių priemonių.

R.M. Buvęs Vilniaus vicemeras, kaltinamas kyšio paėmimu, sako, kad jeigu dar metus negalės grįžti į darbą, su žmona nusipirks smuikelį ir eis groti prie Aušros Vartų. Kaip Jums toks pasakymas?

A.K. Kadangi mano žmona yra profesionali smuikininkė, išreikščiau pasipiktinimą, kad smuikas nuvertinamas iki tokio prasto dalyko…

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų (TS-LKD) partijoje suskaičiavus balsus paaiškėjo, kad konservatoriai ateinančius dvejus metus bus vadovaujami 56-erių metų amžiaus  ekspremjero Andriui Kubiliui, kuris antrame ture nugalėjo 80-ies sulaukusį europarlamentarą Vytautą Landsbergį.

TS-LKD vykdomasis sekretorius Raimundas Alekna DELFI sakė, kad galutiniais duomenimis A. Kubilius surinko 4635 balsus, o V. Landsbergis – 3891.

A. Kubiliaus štabas priskaičiavo, kad už A. Kubilių atiduota 5017 balsų, o už V. Landsbergį – 4357.

Kaune V. Landsbergis pirmavo prieš A. Kubilių, kaip ir pirmame ture: už V. Landsbergį balsavo 577 žmonės, už A. Kubilių – 565.

Klaipėdoje už A. Kubilių atiduoti 122 balsai, už V. Landsbergį – 180.

Vilniuje už A. Kubilių balsavo 531 partijos narys, už V. Landsbergį – 610.

Į ankstesnės kadencijos premjerą Andrių Kubilių vėl galima kreiptis „premjere“, tik priduriant „šešėlini“, mat praėjusią savaitę didžiausia opozicinė partija Tėvynės sąjunga-krikščionys demokratai (TS-LKD) pagaliau paskelbė beveik keturis mėnesius formuotą šešėlinę Vyriausybę su A.Kubiliumi priešaky. Bet ar jam vis dar priklausys ir šios partijos lyderio postas, paaiškės netrukus – šįsyk rinkimuose jis turi net tris varžovus: europarlamentarus Vytautą Landsbergį ir Laimą Andrikienę bei Seimo narį Valentiną Stundį.

Beje, šešėlinėje Vyriausybėje tėra pastarasis, nors laikomas silpniausiu tarp kandidatų; joje vietos neatsirado ir per praėjusius partijos pirmininko rinkimus A.Kubiliui nedaug pralaimėjusiai populiariausiai konservatorei Irenai Degutienei.
L.Andrikienė A.Kubiliui priekaištauja sau prisiėmus visus postus – opozicijos lyderio, konservatorių partijos pirmininko, partijos frakcijos Seime seniūno, o dabar dar ir šešėlinio premjero, kritikuoja nevakarietišką sprendimų priėmimą ir komunikaciją. O jau artimiausiuose Seimo posėdžiuose jo laukia premjero Algirdo Butkevičiaus kritika, mat jis pateiks Vyriausybės 2012 m. ataskaitą – de facto ne savo, o pirmtakų darbo rezultatus.
„Veido“ interviu – šešėlinio premjero požiūris į Vyriausybes, opozicijos misiją ir konservatorių partijos pirmininko rinkimus.

VEIDAS: Konservatoriai siūlė kokių alternatyvų į šešėlinius premjerus ar esate vienintelis ir nepakartojamas šios partijos premjeras?
A.K.: Taip klausimas nebuvo svarstomas – opozicijos lyderio atsakomybė formuoti šešėlinę Vyriausybę yra natūrali.
VEIDAS: Bet kai kurie šešėliniai ministrai, švelniai tariant, silpnoki. Ar esate tikras, kad Finansų ministerijai jau pajėgus vadovauti Mykolas Majauskas, o Ūkio – Andrius Kupčinskas?
A.K.: Neabejoju nė vieno iš paskelbtų šešėlinių ministrų gebėjimais, ir ypač jaunų. M.Majauskas ketverius metus buvo mano svarbiausias ekonomikos ir finansų patarėjas, jis aukščiausio lygmens profesionalas, turintis daug tarptautinės patirties Londono Sičio bankuose, – tai gana retas Lietuvos mastu kvalifikacijos ir patirties derinys. A.Kupčinskas antrą kadenciją vadovauja antram pagal dydį Lietuvos miestui.
VEIDAS: Bet ar labai sėkmingai, jei net gatvių sulopyti nesugeba?
A.K.: Gatvių nesugeba sulopyti, nes socialdemokratai neduoda pinigų. O Vilniuje gatvės kitokios? Man atrodo, kad čia sukurtas mitas. Be to, gatvių lopymas finansuojamas centrinės valdžios pinigais. Ir mūsų valdžiai pretenzijos? Ir mums, ir dabartinei valdžiai. O valdyti didelį miestą A.Kupčinskas sukaupęs labai didelę patirtį.
VEIDAS: Ar jums nekliūva, kad šešėlinis kultūros ministras Mantas Adomėnas turėjo problemų, susijusių su etika, viešųjų ir privačių interesų painiojimu?
A.K.: Nesiimu vertinti šių dalykų. O gal gyvenimas jį pamokė kai kurių dalykų. Bet jo patirtis, išsilavinimas geriausiuose Europos universitetuose ir darbas juose, galų gale tai, jog yra išrinktas TS-LKD Vilniaus skyrių sueigos lyderiu, rodo, kad jis turi vertingos politinės patirties ir gebėjimų.
VEIDAS: Dainius Kreivys tapo šešėliniu energetikos ministru, nors būdamas ūkio ministru itin didelio proveržio nepasiekė, be to, turėjo palikti postą dėl viešųjų ir privačių interesų supainiojimo.
A.K.: Labai kritiškai vertinate šešėlinę Vyriausybę, bet, žinoma, ji, kaip tikroji, negali pretenduoti į šimtą dienų be kritikos. O D.Kreivio pradėtas ūkio skatinimas pačios giliausios recesijos metu davė labai gerų rezultatų. Iš verslo atstovų tenka girdėti labai pozityvių atsiliepimų tiek apie jį, tiek apie Rimantą Žylių – ministrus, kurie suprato ir krizės suvaldymo darbus, ir modernios ekonomikos kūrimo darbotvarkę. Ir jų darbo rezultatas, kad Lietuvos ekonomika pernai augo beveik sparčiausiais Europoje tempais, o eksportas viršijo bet kokius lūkesčius.
VEIDAS: Ar šešėlinių regionų plėtros ir bendruomenių reikalų ministrų skyrimas reiškia, kad siūlysite steigti daugiau ministerijų, ar tiesiog svarbiems žmonėms pritrūko portfelių?
A.K.: Naujų ministerijų steigti nesiūlome. Tai reiškia, kad matome labai svarbias sritis ir joms skirsime ypatingą dėmesį. Svarstome, gal jų gali būti ir daugiau.
VEIDAS: Žadate ne tik stebėti dabartinės Vyriausybės veiklą, bet ir teikti siūlymus. Ar per šiuos keturis naujos valdančiosios daugumos mėnesius manote esantys konstruktyvi opozicija? Bent jau kol kas atrodo, kad naująją Vyriausybę tik “kandžiojate”.
A.K.: Argi? Palyginkite dabartinės Vyriausybės ir mūsų darbo pradžią – tuometės opozicijos šauksmus, destruktyvius bandymus per naktis blokuoti sprendimų priėmimą ir mus, balsuojančius už biudžetą ir tik retsykiais pakritikuojančius Vyriausybę, kad ji ne ką veikia ir važiuoja atostogauti. Per pirmus mėnesius pasakėme tris svarbius dalykus. Pirma, jei Vyriausybė imsis darbų nuo 2015 m. įvedinėti eurą, mes paremsime. Antra, kad reikia partijų susitarimo dėl svarbiausių energetikos strateginių projektų, ir jei Vyriausybė tokį inicijuos, prie jo prisidėsime – dėl detalių galime diskutuoti, bet sveikiname iniciatyvą. Trečia, nepaisant, kad esame opozicijoje, balsavome už 2013 m. biudžetą. Bandydamas prisiminti visus ketverius mūsų kadencijos metus ir ypač sunkiausius krizės mėnesius, neatsimenu nė vieno karto, kad tuometė opozicija būtų pasakiusi, jog parems vieną ar kitą Vyriausybės veiksmą, nes jo reikia kovai su krize.
VEIDAS: Tačiau ar adekvatu aiškinti, kad dabartinė Vyriausybė tik tęsia buvusią puikią daugiabučių renovavimo programą ar šilumos ūkio pertvarką, kaip sakėte savo ironiškoje kalboje Seime, aptariant A.Butkevičiaus Vyriausybės šimtadienį, kai šios sritys sutartinai pripažįstamos kaip jūsų Vyriausybės fiasko?
A.K.: Vyriausybė, su tokia pompastika minėdama šimtadienį, gali pati save kaltinti, kad suteikė mums galimybę ją patraukti per dantį. Bet dėl šilumos ūkio galiu pakartoti: labai gerai, kad A.Butkevičiaus Vyriausybė tęsia šilumos ūkio perėjimą prie biokuro, bet to ji neturėtų pateikti kaip absoliučiai naujo projekto. Norėjau priminti, kad per ketverius metus turėjome rasti apie 300 mln Lt iš ES lėšų biokatilams savivaldybėse įrengti, ir daugiau kaip pusė savivaldybių juos jau turi. Dabar Vyriausybė rado dar 40 mln. Lt – tai gerai, bet nereikia skelbti, kad jie pradeda biokatilų statybą nuo visiško nulio. Taip, mūsų kadencijos metais šildymas neatpigo, didžiuosiuose miestuose šios problemos neišspręstos. Nenoriu sakyti, kad tobulai dirbome, bet kai kuriamas mitas, jog nauja Vyriausybė per šimtą dienų pasiekė daugiau, nei mes per ketverius metus, tai yra neadekvatu.
VEIDAS: Dabartinė Vyriausybė turi progą atsikeršyti už jūsų kritiką – jos parengtoje Vyriausybės 2012 m.ataskaitoje faktiškai vertinamas dar jūsų Vyriausybės darbas. Su kuriais vertinimais sutinkate, su kuriais – ne?
A.K.: Iš esmės ataskaitą vertiniu pozityviai, bet matau skirtingą žanrą: pradinę dalį rašė politikai, tad ten yra visokios kritikos, o kita rašyta specialistų – ten skaičiai ir statistika, kuriuos, tikiuosi, pakartos ir premjeras, kalbėdamas iš Seimo tribūnos. Štai cituoju: „Lietuvos prekių eksporto srityje pasiektas geriausias metinis rezultatas nepriklausomos Lietuvos istorijoje, o tokiems rezultatams įtaką darė 2009-2012 m. Vyriausybės nuosekliai ir kryptingai įgyvendintos ekonomikos skatinimo priemonės“. Nacionalinio saugumo būklės vertinime įvardyta daug svarbių dalykų, pavyzdžiui, kad informacinės atakos suintensyvėja, kai Lietuva imasi veiksmų įgyvendindama savo užsienio politikos, gynybos ar energetikos projektus. Jei taip būtų kalbėję socialdemokratai per ketverius metus būdami opozicijoje, būčiau sakęs, kad jie – konstruktyvi opozicija.
VEIDAS: Tačiau ataskaitoje yra ir nemažai kritikos – kad siekta ne ilgalaikio finansų tvarumo, o trumpalaikio subalansavimo, kad skuboti mokesčių pakeitimai tik pakenkė biudžeto surinkimui ir verslui.
A.K.: Tai rodo, kad tas, kas rašė šiuos žodžius, nelabai supranta, kaip buvo galima suvaldyti krizę. Be abejo, turėjome imtis trumpalaikių veiksmų, kad panaikintume pasekmes to populizmo, kurio Lietuva neišvengė prieš 2008 m. rinkimus, todėl turėjome drastiškai mažinti išlaidas, ieškoti papildomų pajamų. Ataskaitoje nematau jokio racionalaus pasakymo, kaip buvo galima kitaip veikti, lygiai kaip konstruktyvių alternatyvių siūlymų negirdėjome ir socialdemokratams būnant opozicijoje. Tas rodo, kad stinga atsakingesnio suvokimo apie valstybės finansus ir bandoma tuščiai politikuoti, nesuvoktas nei krizės pobūdis, nei kaip su ja reikėjo kovoti. Tai rodo, kad jei Lietuvą dar kartą ištiktų panaši krizė, ši valdžia vėl nebūtų pasirengusi jai.
VEIDAS: Bet Lietuva krizės metu buvo smigusi rekordiškai giliai, išaugo valstybės skola. Didžiavotės, kad apsiėjome be Tarptautinio valiutos fondo, kaip kad kaimynai latviai, bet jie eurą įsives pirmi, sakėte, kad apie Lietuvos kovą su krize bus rašoma vadovėliuose, bet knygą parašė latviai.
A.K.: Sakiau, kad vadovėlį parašys Baltijos valstybės – puiku, štai jau ir parašė. Taip, nėra nieko daug paguodžiančio – kritome tikrai giliai, Latvija ir ir Lietuva, skirtingai nei Estija, krizei nebuvo pasirengusi. Latviai turėjo subyrėjusį PAREX banką, jie neturėjo alternatyvų ir turėjo prašyti pagalbos TVF. Mes turėjome galvoti ir apie tai, kad dviem Baltijos valstybėms kreipusis į TVF, šis galėjo versti devalvuoti valiutą. Mes pasirinkome savarankiško lipimo iš krizės kelią, kuris tam tikrais aspektais buvo sunkesnis, bet klaida to tikrai nelaikau.
Bet turime matyti, kad smukti pradėjome vėliau, o kilti anksčiau nei kaimynai latviai ir estai, ir tai mūsų Vyriausybės politikos rezultatas. Džiaugiuosi, kad latviai įsives eurą, ir mums reikia tai padaryti. Bet matykime ir kitus rodiklius: Lietuvos BVP grįžo į 2008 m. lygmenį anksčiau, bet lanksčiau tvarkydamiesi su deficito mažėjimu Mastrichto kriterijams atitiksime geru pusmečiu ar metais vėliau nei latviai.
VEIDAS: Jūsų bendravimo su visuomene, o ir su partijos bičiuliais retoriką kritikuoja net bendrapartiečiai, ekspertai daro prielaidą, kad tai nulėmė ir vienu svarbiausių visos jūsų kadencijos projektų vadinto Visagino atominės elektrinės projekto referendumo baigtį. Ar žadate keisti savo komunikacijos stilių?
A.K.: Keičiame viską, ką tik galime.
VEIDAS: Partijos pirmininko rinkimuose turite net tris konkurentus. Kaip vertinate savo šansus?
A.K.: Kandidatuoju, kad laimėčiau. Bet spręs partija.

Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos pirmininkas, opozicijos lyderis Andrius Kubilius atsako į „Žinių radijo“ laidos „Opozicija“ vedėjo Raigardo Musnicko klausimus apie artėjančius partijos rinkimus ir Vyriausybės 100 dienų darbo rezultatus.

R.Musnickas. Pradėkime nuo rinkimų Jūsų partijoje. Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje sąmokslo teorijų visokių labai daug. Iš 18 kandidatų liko tik 4. Kodėl taip daug sumažėjo kandidatų?

A.Kubilius. Džiaugiamės dėmesiu mūsų partijos vidiniams rinkimams. Turime savo demokratijos šventę, kurią aš pats prieš gerą dešimtmetį, tapęs partijos pirmininku, ir pasiūliau: kad partijos pirmininką rinktų visi nariai. Kas antri metai organizuojame rinkimus ir džiaugiamės, kad šioje procedūroje gali dalyvauti visi partijos nariai. To dėka visada turime plačią diskusiją. Kandidatai siūlo įvairias kryptis, akcentus, ir tai leidžia partijai diskusijose grįžti prie kai kurių pamatinių dalykų. Pažiūrėti, kur esam, ką padarėm, ko nepadarėm. Pradinis etapas visada būna kandidatų kėlimas. Šioje procedūroje dalyvauja visi skyriai, kandidatus gali siūlyti kitos partijos vidinės organizacijos. Kai kurie skyriai siūlo po vieną, kiti – po keturis kandidatus. Ir šiemet siūlomų kandidatų buvo 18. Dalis kandidatų atsisakė dalyvauti rinkimuose, likom 4, kaip aš sakau – patys geriausi. Dabar toliau diskutuosim, ir balandžio 22-23 d. vyks rinkimai.

R. M. Jums V.Landsbergio kandidatavimas į pirmininkus buvo netikėtas?

A. K. Skyriai siūlo jo kandidatūrą, o jis pats aiškiai pasakė savo kandidatavimo tikslą – kad nori platesnių diskusijų partijoje. Sveikinam jo tokį apsisprendimą, diskusijų niekada nebūna per daug, nors kartais mums, kurie esame čia, Vilniuje, Seime, frakcijoje, atrodo, kad tų diskusijų kartais gal ir per daug, ir norime sprendimų. Tai yra jo paties apsisprendimas, nėra čia daugiau ką pasakyti.

R. M. O jums tai buvo netikėtas toks apsisprendimas ar ne? Aš suprantu, kad visi turi teisę kandidatuoti ir skyriai turi teisę siūlyti, bet tai, kad žmogus kandidatuoja esant šitai situacijai, tikėjotės, kad jis gali sutikti kandidatuoti?

A. K. Aš nekėliau tokio klausimo – tikėta netikėta. Gal ne man reikėtų tokius klausimus uždavinėti.

R.M. Keturi kandidatai: Jūs, V.Landsbergis, L.Andrikienė ir V.Stundys. Dauguma politologų sako, kad laimės Kubilius, bet didelę konkurenciją sudarys Landsbergis. Ar jaučiate konkurenciją iš Landsbergio?

A.K. Aš sąmoningai prieš dešimt metų siekiau, kad partijos pirmininko rinkimai vyktų konkurencingai. Būtų idėjų, projektų, lyderio savybių konkurencija. Be abejo, kad profesoriaus asmenybė su visais didžiuliais partiniais nuopelnais ir partiniu jo matymu, su globalių procesų suvokimu yra tikrai labai stipri.

R.M. Tai kodėl kandidatuoja, kad mano, jog partijoje nevyksta diskusijos?

A. K. Aš jau sakiau, kad yra skirtingi požiūriai, nes profesorius dažniau būna Briuselyje, Strasbūre, o mes čia. Gal todėl atsiranda skirtingi požiūriai į tą pačią situaciją. Mums atrodo, kad diskusijų yra tikrai daug. Mes matome tame labai didelę pridėtinę vertę. Kuriame įvairius klubus, veikiančius partijoje ir šalia partijos. Man atrodo, kad ir visuomenėje rimtesnių diskusijų, ne populistinių, – kur yra Lietuva, kokie jos geopolitiniai, ekonominiai iššūkiai, – reikia daugiau Ir jų poreikis didėja. Buvau nustebęs, kai mes Kaune su žinomu publicistu A.Užkalniu dalyvavome „Reigano klubo“ organizuotoje diskusijoje, kurioje mūsų svarstymų apie politiką ir žiniasklaidą klausėsi apie 500 žmonių.

R. M. Vakar buvo švenčiamas Vyriausybės šimtadienis. Jūs patenkintas 100 dienų Vyriausybės darbu?

A.K. Jeigu Vyriausybė per šitą 100 dienų būtų tikrai daug padariusi, tai kalbėtume apie realius darbus, o ne apie tai, kaip jinai dirba – stipriai ar lėtai. Lėtumas yra gerai, kaip dabar kai kas analizuoja. Tas 100 dienų yra labai lėtas įsibėgėjimas. Net ir vakar klausantis Premjero kalbos įstrigo į atmintį tiktai pora jo paties įvardintų konkrečių darbų – tai saulės baterijų burbulo sunaikinimas, kuriam mes pritariam, tik nežinau, ar tokiomis priemonėmis viską reikėjo daryti. O problema buvo, ją reikėjo spręsti. Premjeras džiaugėsi, kad 1,5 ct sumažino elektros energijos tarifą, – sumažindami elektros tiekimo saugumui reikalingos elektros gamybos kvotą Elektrėnuose; ir minimalios algos pakėlimu. Darbų paketas yra mažas, o kalbų apie tai, kaip dirba Vyriausybė, yra labai daug. Taigi proporcija tarp darbų ir kalbų yra aiškiai pasvirusi į kalbų pusę.

R.M. Ką jums rodo – trūksta lyderystės idėjų?

A.K. Pirmas dalykas, mano manymu, per ketverius metus esant opozicijoje nebuvo paruoštos nei idėjos, nei žmonės. Dabar per šimtą dienų bandoma užpildyti nepadarytų darbų spragą. Antras dalykas – valdančiojoje koalicijoje stokojama lyderystės. Paradoksalu – nors Premjero reitingai aukšti, jis pasitinkamas audringais plojimais, šimtadienio proga organizuojamos „visaliaudinės“ šventės, kaip vakar matėm Seime, bet tikros idėjinės lyderystės, darbų lyderystės stokojama. Tai rodo konkretus pavyzdys. Štai Premjeras, kalbėdamas apie skalūnų dujas, sakė: reikia sulaukti mokslininkų išvadų ir tada daryti sprendimus. V.Mazuronis, grįžęs iš Amerikos, irgi labai pozityviai kalbėjo, kad reikia toliau tęsti šį projektą. Bet, pasirodo, koalicijoje yra svarbesnė ne jų lyderystė, o pono Salamakino, ponios Stancikienės, pono Balsio, kurie nėra net koalicijos nariai ir kurių emocinė ar kitais pagrindais grįsta nuostata yra – neleisti „Chevron“ nieko daryti.

R.M. Kaip manote, kaip turėtų elgtis Premjeras, kaip Jūs elgtumėtės?

A.K. Mano nuostata visada buvo, kad Premjeras yra koalicijos ir platesnės visuomenės lyderis. Turi galvoti, tartis, rasti tinkamiausią sprendimą ir su juo eiti į parlamentą, koaliciją ir sakyti: mano nuomone, toks sprendimas yra geriausias, noriu, kad jūs pritartumėte, darome neatidėliotinai. Sprendimas dėl skalūnų turėjo būti priimtas po mokslininkų sprendimo, dabar jau nukeltas iki gegužės mėnesio, nes gegužę Seimas tariamai turi priimti kažkokias įstatymo pataisas, nors patys mokslininkai sako, kad žvalgymą galima vykdyti, ir tik po kelerių metų būtų galima kalbėti apie įstatymus, kurių reikia gavybai. Man atrodo, kad sprendimai gegužę priimti vis dėlto nebus, nusikels į rugsėjį. Premjeras sako, jei Seimo nariai yra įsigilinę, tegu dar pasvarsto. Taigi aš matau lyderystės stoką, be kurios svarbūs, strateginiai, projektai nejudės į priekį, nes visada bus tokių kaip Salamakinas, kurie galvoja kitaip. Jeigu nebus lyderio, projektai strigs.

R.M. Premjeras sako, kad susitarta dėl energetikos strategijos ir kad Vyriausybė yra paruošusi nacionalinį susitarimą tarp visų partijų energetikos strategijos klausimu, ir artimiausiu metu jis bus pateiktas. Kaip manote, įmanomas toks susitarimas, ir jūs pritarsite?

A.K. Aš projektą jau gavau. Manau, tikrai galime svarstyti ir vertinu tai pozityviai. Mes patys skatinome Vyriausybę imtis tokios iniciatyvos ir turėjome keletą neformalių pasikalbėjimų su Vyriausybės ir koalicijos nariais, kad tokio susitarimo reikia. Šiuo požiūriu mes esame kitokia opozicija negu ankstesnės kadencijos socialdemokratai. Tokį patį sprendimą mes siūlėme pasirašyti, kai buvome valdžioje, tačiau socialdemokratai atsisakė. Socialdemokratai, būdami opozicijoje, dažnai elgiasi neatsakingai, o kai patenka į valdžią, atsakomybė juos padaro atsakingesnius. Mes, būdami ir valdžioje, ir opozicijoje, laikomės savo nuostatų. Jeigu būdami opozicijoje matome, kad valdžia imasi teisingų iniciatyvų, esame pasiruošę patarti, padėti, pasirašyti, paremti.

R.M. Premjeras vakar išvažiavo atostogų, kaip vertinate, kad po 100 dienų Vyriausybės Premjeras atostogauja?

A.K. Kadangi nebuvau Gran Kanarijoje, galėčiau atsakyti – su pavydu. Kita vertus, nepamenu, kad aš per pirmąjį 100 dienų būčiau sugalvojęs paatostogauti. Reikia įvertinti skirtumą tarp mūsų Vyriausybės darbo pradžios ir šios Vyriausybės. Mes paveldėjome pasaulinės krizės padarinius, prieš mus veikusios Vyriausybės nepasirengimą krizei. Mes turėjome labai greitai veikti, stabilizuoti finansinę padėtį, neleisti, kad atsitiktų kaip Graikijoje ar Kipre. Ir mums tai pavyko. Dabartinei valdžiai palikom gerai sutvarkytą ekonomiką ir finansus. Ekonomika augo sparčiausiai visoje Europoje, finansai yra ant Mastrichto kriterijaus slenksčio. Dabartinei Vyriausybei nėra tokių svarbių reikalų, taigi gali ir atostogauti.

Laikinai Ministro Pirmininko pareigas einančio Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Premjere, kalbant apie šalies aktualijas, Vyriausybės darbą, tas elektros brangimas apie 6 ct ir tas viešas Energetikos ministerijos ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) „susikibimas“ šią savaitę. Ir viena, ir kita pusė sako, kad galima buvo ir mažiau branginti. Jūsų požiūriu, nepersistengta?

Gal čia toks aiškinimasis pačios procedūros ir priežasčių. Galim prisiminti, kad viešuosius interesus atitinkančių paslaugų (VIAP) bendra suma, kuri kitais metais turi būti išmokėta, remiamai elektros energijai pagaminti, beveik milijardas ir išauga 300 mln. litų. Mes turėjome labai aiškiai pasakyti, kad Vyriausybė per šiuos metus nepadarė jokių sprendimų, kurie būtų lėmę tokį VIAP sumos išaugimą. Noriu priminti, kad ta suma auga, visų pirma, 60-70 mln. dėl augančios paramos vadinamai „žaliajai“, alternatyviajai energijai, tai yra vėjo jėgainėms ir saulės energijai. Apie 50-60 mln. auga dėl augančios paramos termofikacinėms elektrinėms, nes ten gamyba didėja. Beveik 200 mln. suma auga dėl to, kad 2011 metais VKEKK netiksliai prognozavo dujų, kurios naudojamos elektros gamyboje, kainą. Per kitus metus VKEKK numatė, kad tas skirtumas turi būti padengtas.

Bet sakykime, kad būtų aiškiau, tie 200 mln. litų yra Elektrėnams?

Turbūt Elektrėnams ir tiems, kurie naudoja dujas elektros gamybai, dalinai, matyt, ir termofikacinėms elektrinėms.

Birutė Vėsaitė sako, kad reikėtų sumažinti kvotą Elektrėnams. 1,5 TWh numatyta kitiems metams, kai šiais metais – 0,7. Gamybos savikaina yra apie 42 ct Elektrėnuose. Jūsų požiūriu, ar ta kvota nėra per aukšta? Tris kartus brangesnė negu importuojamos.

Aš tik norėjau pabaigti. Tuos skaičius tvirtina VKEKK – paramą, kiek pinigų reikia skirti žaliajai energijai, termofikacinėms, taip pat priima sprendimą dėl įsiskolinimo padengimo, kuris liko nuo 2011 metų. Įsiskolinimo priežastis buvo pačios VKEKK komisijos sprendimai, priimti 2011 metais. Dėl to, kiek reikia gaminti bazinės elektros energijos Elektrėnuose, sprendžia pats perdavimo sistemos operatorius „Litgrid“, kuris turi garantuoti, kad sistema veiktų saugiai pagal europinius standartus (šia vasarą netikėtai viena iš linijų, per kurią Lietuva perka elektros energiją iš kaimynų, viena iš linijų, ateinančių iš Rusijos, buvo atsijungusi). Tai jie pateikė šituos skaičius. Tas skaičius planuojant kitų metų gamybą nesikeičia.

Čia saugumo sistemos požiūriu. Bet imkime namų ūkio požiūriu.

Aš noriu pabaigti, kad ir šiais metais, ir kitais metais yra numatyta ta pati gamybos apimtis, tai yra, 1,5 TWh. Kitaip sakant, dėl to neturėtų keistis, kiek vartotojas turi mokėti.  Jeigu jis šiais metais už tą gamybos kvotą, reikalingą saugumui mokėjo, tai ir kitais metais yra planuojama tokia pati gamybos kvota.

Bet šiais metais išdeginta 0,7.

Man atrodo, kad mes pasiklys čia šituose skaičiuose. Sakau dar kartą, kad nesikeičia niekas. Vyriausybė nepadarė jokio sprendimo, kuris kaip nors…

Bet premjere, kaip nepadarė, juk pinigų tai daugiau kitiems metams 200 mln. litų?

Kitais metais 200 mln. daugiau. Na, 300 mln. daugiau. Apie 100 mln. dėl to, kad auga žalios energijos gamyba ir auga termofikacinių elektrinių gamyba. 200 mln. litų ateina kaip įsiskolinimas už 2011 metus, kai buvo netiksliai tos pačios VKEKK suplanuota dujų kaina.

Pats rezultatas yra 6 ct, premjere? Namų ūkis, eilinė šeima metams turės papildomai mokėti 150 litų už elektrą. Aišku, kad namų ūkio, šalies konkurencingumo ir infliacijos požiūriu, vis dėlto, kaip Jūs čia planuojat?

Mums irgi kyla didelis susirūpinimas. Kai pamatėme tokiu skaičius, nustatytus Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos, mes taip pat sakėme, kad tai tikrai nėra racionalu. Jeigu vartotojai turi dengti įsiskolinimą už 2011 metus, kuris nebuvo padengtas 2011 metais, tai gal nereikia to įsiskolinimo dengti per vienerius  2013  metus? Galima išdėstyti per kelerius metus. Dabar bus taip, kad kitais metais tas įsiskolinimas bus padengtas ir metų pabaigoje tarifai automatiškai galės sumažėti daugiau negu porą procentų. Nežinau, ar tai tikrai yra gerai, sakykim, pramonei.

Tai grįžtant prie mano pirmo klausimo – persistengta. Galima taip sakyti?

Turėjome pastabų ir jas išsakėme. Manom, kad galbūt VKEKK galėtų savo priimtą sprendimą modifikuoti.

Tai nėra negrįžtami dalykai?

Tai – nepriklausomi nuo Vyriausybės dalykai. Vyriausybė gali išsakyti savo kritiką, galime diskutuoti, bet sprendimą priima VKEKK, kuri yra nepriklausoma.

Medininkų muitininkų skandalas – sulaikyti 29 muitininkai, 34-iems pareikšti įtarimai. Skelbiama, kad pati schema buvo tiesiog atviras krovininių automobilių, vairuotojų, vežančių krovinius, reketas. Šiandien spaudoje skelbiama, kad, anot vežėjų, situacija labai panaši tiek Lavoriškių poste, tiek kituose, Medininkai nėra išimtis. Premjere, vis dėlto, ar dabartinė Muitinės vadovybė, Jūsų požiūriu, yra pajėgi išspręsti šitą sisteminę problema? Ne vieną mažą postą sutvarkyti, bet visą muitinę?

Jūs nepaminėjote vieno dalyko, į kurį verta atkreipti dėmesį, kalbant apie šią tikrai skandalingą situaciją. Neatkreipėte dėmesio į faktą, kad, visų pirma, pačios Muitinės kriminalinė tarnyba bei kitos vidaus imuniteto tarnybos ir išsiaiškino šį tikrai skandalingą reikalą. Būtent jos ėmėsi prevencinių ir baudžiamųjų priemonių. Kitaip sakant, pati sistema demonstruoja svarbų aspektą, kad pati gali apsivalyti.  Tai vienas iš tikrai svarbių dalykų, kurių kitose panašiose institucijose iki šiol matydavome labai mažai.

Bet nesibaigs vienu postu šita problema?

Kitas dalykas, kas yra skausminga – kad štai tokia, vadinkime (čia iš teorinių veikalų apie korupciją) smulkioji korupcija yra plačiai paplitusi. Tai didelį susirūpinimą keliantis dalykas, su kuriuo reikia labai sistemingai kovoti. Bet pozityvu yra tai, kad pačios sistemos, pačios institucijos, sukurdamos efektyviai veikiančias savo imuniteto, prevencijos sistemas, tik jos ir gali įveikti šią vis dar plačiai paplitusią ligą.

Jūsų požiūriu, ta vadovybė, kuri dabar vadovauja, tą masiškumą suvaldyti pajėgi?

Aš nesiimu spręsti, matyt naujajai Vyriausybei reikės atsakyti ir į tokius klausimus. Gal yra reikalinga papildoma informacija, papildomi tyrimai, išoriniai tyrimai, kaip atrodo visa situacija muitinės sistemoje. Bet tai, kad pradeda veikti vidinės tarnybos, kriminalinė tarnyba, imuniteto tarnyba, ir užkerta kelią tokiems, labai blogiems dalykams, tikrai yra labai pozityviai vertinama.

Premjere, kas vyksta kadencijos pabaigoje? Spauda vos ne kasdien mirga, jog tiesiai šviesiai pleškinami pinigai – Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Aplinkos ministerija (AM) pradėjo labai greitai įsisavinti pinigus įvairioms bendrovėms, kurių net internete nerasi. Taip spaudoje rašoma. Valentinas Mazuronis sako, kad stengiamasi išlaižyti paskutinius pinigus. Kas čia vyksta?

Na, ponas Mazuronis yra gabus tokiom frazėm. Vyriausybės kabinete esu labai aiškiai įvardijęs, kad nebūtų taip, kaip kartais būdavo, jog artėjant metų pabaigai bandoma biudžetinius pinigus išleisti kuo greičiau, taip pat ir šį kartą, baigiantis kadencijai, kad tikrai nebūtų kaip nors piktnaudžiaujama tuo.

Jūs kalbėjote apie tai su ministrais?

Kaip visada – kiekvienais metais mes net ir protokolinius sprendimus priimdavom, kad likus biudžetinių pinigų, nebūtų sugalvota juos skirti kokioms nors premijoms ar kalėdinėms dovanoms. Kalbant apie šį atvejį, aš esu matęs kelias publikacijas laikraščiuose. Bet turiu pastebėti, kad kalbama apie ilgalaikius projektus, ar tai būtų viešinimą – viena iš sąlygų gaunant europinius pinigus yra jų panaudojimo įvairiems projektams viešinimas. Tai yra reguliarus dalykas – pirkti viešinimo paslaugas sudarant ilgalaikes sutartis. Ir šiuo atveju, ką teko skaityti apie tą pačią AM, jei aš neklysti, tai yra sudaroma sutartis keleriems metams į ateitį ir bus viešinami naujos Vyriausybės geri darbai, jeigu tokių bus.

Kodėl V. Mazuronis tada tą stabdo?

Iš tikrųjų sunku pasakyti.

Prezidentė „nepralaidžia“, bent jau tokia yra oficiali informacija, dviejų „darbiečių“ į Vyriausybę, galime turėti kabinetą be dviejų ministrų. Kaip Jūs vertinate šitą Vyriausybės formavimo situaciją?

Tai, kad Prezidentė kelia reikalavimus būsimiems ministras ir, sakyčiau, kvalifikacinius reikalavimus, yra natūralu ir tai yra gerai. Tokius reikalavimus, visų pirma, turėtų kelti pats Ministras Pirmininkas, kuriam reikės dirbti su Vyriausybės nariais, ir čia aš nematau nieko neįprasto. Man yra tekę du ar tris kartus formuoti vyriausybes tiek po Seimo rinkimų, tiek kadencijos vidury ar po Prezidento rinkimų. Ir visada prezidentai, ar tai būtų Prezidentas Valdas Adamkus, ar Prezidentė Dalia Grybauskaitė, keldavo pakankamai aukštus reikalavimus. Ne visada buvo lengva juos įvykdyti, kitąsyk yra lengviau pasiduoti pagundai – na, kam čia pyktis su koalicijos parneriais, ar su kolegom savo partijoje, tiek to, lai bus ministru ne pats labiausiai tinkamas. Bet pasižiūrėjęs į praeitį ir į tas diskusijas su prezidentais, galiu pasakyt, kad didžiąja dalimi jie galiausiai būdavo teisūs.

Bet, premjere, dėl tų reikalavimų, kriterijų kėlimo, čia ne ministrų lygio klausimas, bet jis tam tikra prasme Vyriausybės lygio klausimas, kritikos daug ir jūsų valdžiai dėl tos pačios anglų kalbos. Štai ir vakar skelbiama „BNS“, kad vyksta konkursas į Vadovybės apsaugos departamento vadovus ir reikalavimas vadovui – rusų kalba. 22 nepriklausomybės metai ir mes ar nerandame profesionalių angliškai kalbančių vadovų, ar čia tokia situacija, kad kriterijai parašomi konkrečiam žmogui?

Būtų gerai, kad taip nebūtų. Čia turbūt Vidaus reikalų ministerija skelbia konkursą. Aš tikrai manyčiau, kad paprastas reikalavimas ne tik ministrams, bet ir kietiems vadovams mokėti europines kalbas yra visiškai natūralus reikalavimas ir jis turėtų būti visur besąlygiškai vykdomas. Ačiū, kad atkreipėte dėmesį, nors mūsų kadencija ir baigiasi, bet tikrai paranginsiu ministeriją į tokį dalyką nežiūrėti taip, kaip dabar žiūrima.

Grįžtant prie politinės situacijos, ar Jūs sutiktumėte su politologu Vytautu Dumbliausku, kad Prezidentė už simpatijas dešiniesiems moka krintančiais reitingais?

Aš džiaugiuosi, jei iš tikrųjų tos simpatijos yra taip matomos ir vertinamos. Bet Prezidentė yra objektyvi, keldama reikalavimus būsimai Vyriausybei, kuriai teks dideli, sudėtingi darbai – pirmininkauti Europos Sąjungai. Tai iš tikrųjų yra labai atsakingas darbas. Ir, be abejo, Prezidentei ne tas pats, kaip ir mums visiems turėtų būti ne tas pats, ar mūsų ministrai pajėgs atsakingai ir efektyviai tokį darbą atlikti. Gerai, kad Prezidentė šioje vietoje yra reikli. Man keista, kad kartais mūsų politologai į tai žiūri kaip į kažką visiškai nesvarbaus. Aš suprantu, kad gal mes ir nematysim kartais tokio, sakykim, neprofesionalaus pareigų atlikimo, nes pirmininkavimas labai dažnai vyksta už uždarų durų, bet mūsų ministrus matys Europos kolegos. Kaip jie tai vertins, tikrai yra svarbu ir žiūrint į ilgalaikę Lietuvos perspektyvą. Ir tai, kad Prezidentė principingai kelia klausimą, ar tikrai pasirengę, ar tikrai partija, kurios kad ir lyderiai, ir Seimo kai kurie vadovai valandų valandas turi sėdėti Seimo tyrimų komisijoje, teismuose ir taip toliau, tikrai yra geriausias pasirinkimas formuojant koaliciją ir ruošiantis tokiems darbams. Klausimai yra visiškai teisingi ir racionalūs. Dar sykį pakartosiu, kad man tikrai gaila, kad tose pačiose politinėse apžvalgose politikos apžvalgininkai nekelia klausimo taip labai paprastai ir dalykiškai.

Ačiū už pokalbį.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Socialdemokratų lyderis sako, kad nepaisys Prezidentės siūlymo formuoti valdančiąją koaliciją be Darbo partijos. Premjere, kaip Jūs vertinate tokį pasirinkimą?

Prezidentės išsakytą vertybinę poziciją, kad valdžioje, valdančioje koalicijoje, neturėtų būti partijų, kurios ir per šią rinkimų kampaniją pademonstravo, kad elementarūs skaidrumo ir sąžiningumo standartai joms nėra būdingi, kurios yra teisiamos dėl vadinamųjų juodųjų partijos buhalterijų, vertinu tikrai pozityviai. Mane šiek tiek stebina tai, kad Prezidentei išsakius vertybėmis paremtą poziciją, socialdemokratai demonstruoja, kad jiems tokios vertybės nėra svarbios. Galbūt tai pradinis įspūdis, gal tokia Prezidentės pozicija jiems buvo netikėta, bet aš manyčiau, kad šiuo atžvilgiu kiekviena partija ir jos vadovybė turėtų visų pirma labai aiškiai atsakyti į klausimą, ar tokios vertybės partijai yra svarbios, ar ne.

Viktoras Uspaskichas sako, kad Prezidentė padarė didžiulę klaidą pareikšdama savo neigiamą nuomonę Darbo partijos atžvilgiu. Įsižeidęs Darbo partijos lyderis tikina save matantis Seimo Pirmininko poste po vakarykščio, jo žodžiais, Prezidentės akibrokšto. Jūsų komentaras.

Neturiu čia, ką daug komentuoti. Tikrai nežinau, ar V. Uspaskicho pareiškimai tikrai yra tai, ką turėčiau komentuoti.

V. Uspaskichas – Seimo Pirmininko poste.

Tikrai neparemsim. Manyčiau, kad Seimo Pirmininkas, kuris turėtų vaikščioti į teismo posėdžius, kuriuose yra nagrinėjami jam išreikšti kaltinimai dėl juodosios buhalterijos, būtų visiškas nesusipratimas. Sunkiai net įsivaizduočiau. Komentuoti V. Uspaskicho pasisakymus turėtume ne mes, o tie, kurie jį kviečiasi į koaliciją, turiu omeny  tą patį Algirdą Butkevičių. Galėčiau tik priminti, kad ne vienoje Europos valstybėje po rinkimų susiklosto tokios situacijos, kai rimtos partijos labai aiškiai pasako, kad su viena ar kita partija nebus sudaromos koalicijos. Toje pačioje Suomijoje ir kairieji, ir dešinieji atsisakė sudaryti koaliciją su vadinamais „Tikraisiais suomiais“, jų partija. Vokietijoje ir kairė, ir dešinė, ir socialdemokratai, ir krikščionys demokratai atsisako sudaryti bet kokias nacionalines koalicijas su postkomunistine kaire. Graikijoje visos pagrindinės partijos atsisakė sudaryti koaliciją su populistine „Syrizos“ partija. Prezidentės išsakyta vertybinė pozicija mums yra visiškai suprantama. Aš tikėčiausi, kad ir socialdemokratai bus pajėgūs tokią vertybinę poziciją vienaip ar kitaip išreikšti.

Jūs vadinate racionaliu Prezidentės pareiškimą formuoti naują Vyriausybę be Darbo partijos. Premjere, ar matytumėte tokią koaliciją: socialdemokratai, Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis? Ar po vakarykščio socialdemokratų lyderio pareiškimo visa tai netenka prasmės?

Manau, kad čia dabar nagrinėti teorines galimas koalicijas kažin ar būtų labai racionalu. Yra galimi įvairūs variantai, įvairūs sprendimai, bet tos spėlionės nėra tai, ką turėtų daryti politinių partijų lyderiai. Aš irgi galėčiau priminti Prezidentės žodžius (vakar labai aiškiai įvardino), kad Prezidentė palaikys tą politinę jėgą, kuri galės suformuoti daugumą be teisiamųjų suole esančios Darbo partijos. Šioje vietoje turime atsiminti, kad po rinkimų visų pirma Prezidentė turi labai aiškią konstitucinę iniciatyvos teisę ir ji tą teisę realizuos po to, kai susirinks naujasis Seimas, o tai bus lapkričio 15 dieną.

Premjere, TS-LKD partijoje bus rengiamos diskusijos dėl galimybės jungtis į vaivorykštės koaliciją? Ar išlieka tokia teorinė galimybė?

Politikoje niekas nenagrinėja klausimų, kas būtų, jeigu būtų. Jeigu bus Prezidentės vienokia ar kitokia iniciatyva, tada mes ir svarstysime, spręsime ir turėsime labai aiškią savo poziciją.

Kokius darbus Jūs siūlytumėte naujai Vyriausybei būtinai tęsti?

Pagrindinių darbų iššūkiai yra labai aiškūs, pirmiausia kitais metais – efektyvus, sklandus ir nesikompromituojantis pirmininkavimas Europos Sąjungai nuo metų vidurio. Antras dalykas – tai, be abejo, tęstinumas finansinės drausmės darbų, kuriuos mums teko atlikti per visus ketverius metus siekiant, kad Lietuva atlaikytų krizę ir, kad iš tikrųjų turėtume tvirtą pamatą ekonomikos atsigavimui. Fiskalinė drausmė, atitikimas Mastrichto kriterijams ir pasirengimas euro įvedimui yra nacionalinės svarbos uždaviniai, kuriems reikia sutelktų pastangų. Trečias dalykas – tai ilgalaikiai strateginiai nepriklausomos energetikos darbai, kurie mūsų Vyriausybės buvo pradėti ir kuriems reikia racionalaus ir efektyvaus tęstinumo, nesiblaškant įvairiose neapgalvotose ir neracionaliose diskusijose, bet ieškant tinkamų atsakymų, taip pat įskaitant ir referendume išreikštą žmonių nuomonę.

Kaip naujoji Vyriausybė gali koreguoti Jūsų vadovaujamo ministrų kabineto sudarytą valstybės biudžetą, kuris šiandien pristatomas Seime? Kiek lieka laisvės?

Jeigu naujos Vyriausybės būtų elgiamasi atsakingai ir išmintingai, tų galimybių labai nutolti nuo pagrindinių mūsų pateikto biudžeto skaičių tikrai būtų labai mažai. Mes kitais metais turime siekti, kad biudžeto deficitas mažėtų iki 2,5 procento nuo bendrojo vidaus produkto (BVP). Tai reiškia, kad esant tokiam ekonomikos augimui, kokį galima prognozuoti kitais metais, apie 3 procentus, ir esant tokiam augimui, žinant, kokios gali būti surinktos pajamos į biudžetą, didžioji dalis išlaidų kitais metais turėtų likti tokiame pačiame lygyje, kokiame jos buvo šiais metais. Bet kokie opozicijos per rinkimų kampaniją dalinti neatsargūs pažadai ir jų įgyvendinimas gali sukelti didelių problemų tvirtinant protingą ir atsakingą kitų metų biudžetą. O jeigu naujoji Vyriausybė nutartų nesilaikyti fiskalinės drausmės ir nutartų, kad galima atpalaiduoti diržus ir ženkliai didinti kitų metų išlaidas ir taip padidinti deficitą, tai yra pavojus, kad į tai labai neigiamai ir labai greitai sureaguos tarptautinės finansų rinkos, ir Lietuva vėl grįžtų į tas bėdas ir problemas, su kuriomis buvom susidūrę 2008 metų pabaigoje – 2009 metų pradžioje. Atsakingas elgesys su kitų metų biudžetu yra vienas iš pačios ekonominės ir finansų visų aplinkybių sąlygojamas darbas, kurį ir nauja Vyriausybė turi atlikti labai atsakingai.

Vyriausybė vakar pasitarime pritarė daugybei įstatymų projektų, kurių tikslas – pratęsti sumažintų valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų ir valstybės tarnautojų pareiginės algos dydžius ir kai kurių priedų ribojimus dar vieneriems metams, taip pat nustatyti tą patį bazinės algos dydį kitiems metams (šiuo metu yra 450 litų), kartu vieneriems metams palikti sumažintas lėšų apimtis valstybinėms pensijoms, rentoms, kitoms tikslinėms valstybės išmokoms. Premjere, šie Vyriausybės sprendimai gerokai skiriasi nuo rinkimus laimėjusių partijų rinkiminių pažadų. Kaip Jūs manote, ar pavyks visus šiuos ribojimus ir sumažinimus patvirtinti Parlamente?

Pateikdami kitų metų biudžetą ir siekdami sumažinti išlaidų ir pajamų skirtumą, mes nuosekliai siekiame vieno tikslo – kad Lietuva turėtų subalansuotą biudžetą, kitaip sakant, kad pradėtume gyventi pagal galimybes. Todėl, nors tai ir skausmingas sprendimas, bet ir toliau turime taupyti, ir išlaidauti ir pradėti didinti atlyginimus ar kitas išmokas mes tikrai nematome realių galimybių, skaičiuodami, kokias pajamas kitais metais galime surinkti į biudžetą ir kokios privalomos išlaidos kitais metais biudžete taip pat turi būti numatytos. Šiuo atžvilgiu, naujai Vyriausybei, naujajam Seimui teks labai aiški konstitucinė atsakomybė patvirtinti kitų metų biudžetą tokį, kuris tarptautinėse finansų rinkose nesukeltų nepasitikėjimo Lietuvos gebėjimu efektyviai spręsti savo finansų sistemos problemas. Ką man teko girdėti iš tų pačių A. Butkevičiaus pareiškimų, aš turiu vilties, kad naujoji Vyriausybė bent jau pirmosiomis dienomis nepradės neatsakingai išlaidauti. Nes ir A. Butkevičius pasakė, kad kitų metų biudžete jis siektų to paties tikslo, koks yra įvardintas ir mūsų pateikiamame biudžeto projekte, tai yra, kad deficitas nebūtų didesnis nei 2,5 proc. nuo BVP.

Būsimasis premjeras pasisako už atominę energetiką, tačiau sako kol kas nepritariantis pradėtam įgyvendinti jėgainės projektui. Premjere, kokia būtų šio projekto ateitis?

Be abejo, kad spręs naujoji Vyriausybė. Tokie pareiškimai, kad pritariama branduolinei energetikai, bet nepritariama naujos atominės projektui, turi savyje labai daug sunkiai suvokiamo loginio prieštaravimo. Lietuvoje yra vienintelė vieta , Visaginas, kuriame galima plėtoti branduolinę energetiką. Pasisakant už branduolinę energetiką Lietuvoje ir pasisakant prieš Visagino atominę elektrinę (VAE) sunku suvokti, ką tai galėtų reikšti. Būtų blogiausia, jeigu būtų nutarta, kad mes esame už branduolinę energetiką, bet pritariame jėgainėms, kurios statomos ne Lietuvoje, o kur nors Kaliningrade.

Kiek Lietuva prarastų lėšų, jeigu naujoji valdžia nuspręstų nestatyti jėgainės? Kiek dabar jau yra išleista jėgainei, „įdėta“ į tą projektą?

Naujoji valdžia turėtų labai aiškiai pateikti savo matomą planą, kaip Lietuva apsirūpins elektros energija ir savos gamybos elektros energija, jeigu nestatys VAE. Mūsų visi turimi ekspertų skaičiavimai rodo, kad tokiu atveju Lietuvos vartotojai turėtų mokėti už elektros energiją po 2020-ųjų metų ženkliai daugiau nei tuo atveju, jeigu būtų pastatyta atominė elektrinė. Tokiu atveju Lietuvos vartotojai prarastų ir tai kainuotų tikrai didžiulius pinigus. Skaičiuojama, kad pastačius VAE, Lietuvos vartotojai kiekvienais metais gautų apie 500 mln. litų pajamų iš VAE kaip uždirbtus dividendus. Tos galimybės Lietuva nebeturėtų.

Ačiū už pokalbį.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiandien nusprendžiau truputį paįvairinti mūsų ketvirtadieninį pašnekesį. Vakar vakare prie laidos anonso pakviečiau mūsų „Facebooko“ draugus pateikti Jums klausimus, premjere. Tad daugiau šiandien atliksiu tokią tarpininko funkciją. Tikrai daug įdomių, gerų klausimų ir dar didelei nuostabai, klausimų Jums atsiųsta iš viso pasaulio: nuo Vašingtono iki Londono, yra klausimų net iš Ciuricho. Aišku, jų ratas irgi labai platus: nuo to, kaip miegojot iki to, ar nebijot pasiklausymo. Bet gal pradėkim nuo pradžių. Kai kuriuos klausimus šiek tiek pasunkinau. Premjere, štai Jums klausimas iš Vašingtono: nors Tėvynės Sąjunga–Lietuvos krikščionys demokratai (TS–LKD) rinkimuose pasirodė geriau, nei visi prognozavo, klausia klausytojas, rinkimus galima būtų laikyti TS–LKD pralaimėjimu, jeigu Jūs pasitrauktumėte į opoziciją, taip mano klausytojas. Ar tokiu atveju premjeras prisiimtų atsakomybę ir pasitrauktų iš partijos pirmininko kaip kad atsitinka normaliose demokratijose? Ką atsakytumėte?

Pirmiausia sulaukime sekmadienio rezultatų ir tada bus, ką aptarti. Antras dalykas, iš tiesų mūsų partijai rinkimai, bent jau pirmas turas, tikrai buvo neblogas. Surinkom nors ir šiek tiek mažiau nei 2008 m., bet tikrai daugiau negu vidutiniškai per kitus rinkimus, balsų. Trečias dalykas, reikia matyti, kad iš koalicijos dvi partijos šiuose rinkimuose pasirodė sėkmingai. Tuo metu trečiajai, liberalcentristų ir Tautos prisikėlimo partijos kandidatams, sekėsi blogiau. Tam, matyt, yra įvairių priežasčių ir tai reikia objektyviai įvardinti.

Bet klausytojas klausia, ar Jūs prisiimtumėte asmeniškai atsakomybę, jeigu tektų opozicijoje būti ir, sako, kai kuriose demokratijose taip pasitraukia pirmininkai po tokių rinkimų.

Klausimas, kokie tie rinkimai: gali partija laimėti rinkimus, bet gali tekti likti opozicijoje. Mes nesiruošiame būdami viena partija laimėti daugiau negu pusę viso Seimo. Tuo metu norint turėti koaliciją, norint turėti valdančią daugumą, reikia rasti galimybių susitarti su kitomis partijomis ir formuoti tokią koaliciją.

Čia tiktų gal klausimas Tado net iš Ciuricho atsiųstas: galbūt būtų laikas, sudarinėjant Vyriausybę, pasekti šveicarų magiškos formulės pavyzdžiu, tai yra, sako klausytojas, nustoti lošti vaikišką pozicijos – opozicijos žaidimą, o Vyriausybę sudaryti iš trijų–keturių partijų, apimant visą politinį spektrą nuo dešinės iki kairės, ir siekiant Vyriausybėje atstovauti kuo didesnį rinkėjų procentą. Kaip Jums tokia mintis?

Čia yra įdomūs teoriniai pasamprotavimai, kuo skiriasi Šveicarijos demokratinė tradicija nuo Vokietijos ar Prancūzijos demokratinės tradicijos. Turiu pasakyti, kad Šveicarijos pavyzdys galbūt yra unikalus ir nėra taip plačiai kartojamas kitose senas tradicijas turinčiose demokratijose, kur dažniausiai yra siekiama sudaryti koaliciją iš panašiai mąstančių politinių partijų tam, kad būtų galima įgyvendinti pakankamai aiškias programines nuostata, kurios gali būti skirtingos tarp kairės ideologijos besilaikančių partijų ir dešinės, ir tai yra natūralu.  Todėl aš tikrai nesiimu svarstyti, ar Lietuvai pats geriausias variantas būtų siekti šveicariško politinio gyvenimo modelio įgyvendinimo.

Dar vienas klausimas: kodėl TS–LKD nepasisakė už rinkimų anuliavimą?

Aš turiu pasakyti, kad mes labai kategoriškai pasisakome už tai, kad visi neskaidrūs dalykai, kurie buvo fiksuoti rinkimų metu – balsų pirkimas, balsų pirkimas kalėjimuose, būtų ištirti nedelsiant ir tam būtų dedamos visos pastangos ir užkirstas kelias tam pasikartoti antrame rinkimų ture. Jeigu ir toliau tokių įstatymų pažeidimų bus pakankamai daug, įstatymas numato visas tolesnes procedūras. Aš tik galiu pakartoti tai, ką vakar pasakė Prezidentė. Tokia galimybė yra ir ji nėra atmestina, tik šioje vietoje iš tikrųjų turi spręsti tos institucijos, kurios pagal įstatymą yra už tai atsakingos – ir Vyriausioji rinkimų komisija, ir Konstitucinis teismas, ir pats Seimas, ir Prezidentė. Tie dalykai yra labai aiškiai reglamentuoti įstatyme.

Dėl galimų pažeidimų Seimo rinkimų pirmajame ture teisėsaugos pareigūnai atlieka 18 ikiteisminių tyrimų. Aštuoni tyrimai yra susiję su Darbo partija, trys su partija „Tvarka ir teisingumas“, du su konservatoriais ir vienas su socialdemokratais. Kituose tyrimuose partijos nenurodytos arba figūruoja net kelios. Kaip vertinate konservatorių patekimą į šitą sąrašą. Kas už tai gresia tiem partiečiams, kurių kaltė galbūt bus įrodyta.

Jeigu bus įrodyta, seks labai griežtos sankcijos ir griežtas požiūris. Bet šiuo atžvilgiu aš nesu labai gerai informuotas ir iš tikrųjų tikėčiausi, kad tyrimas bus objektyvus ir efektyvus.

Tie sąžiningos kovos principai yra Jūsų partijos kažkaip aptariami rinkimų kampanijos metu?

Tai yra savaime suprantami dalykai ir mes tikrai netoleruojame bet kokių nesąžiningų veiksmų. To nuosekliai laikomės ir laikysimės ateityje.

Premjere, žurnalistas, viešai pranešęs apie vokelius redakcijoje, rašo, kad jo požiūriu, Valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) yra neįgali. Žurnalistė Lina Pečeliūnienė anksčiau yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI, tačiau rezultato taip pat nebuvo. Kaip Jūs vertinate šią situaciją?

Žinau, kad yra atliekamas tyrimas ir būsime informuoti apie tyrimo rezultatus. Tikrai galime pasidžiaugti žurnalistų noru būti sąžiningais, tačiau tai tikrai kelia susirūpinimą ir pasipiktinimą, kad ir žiniasklaidoje, kuri galbūt turėtų demonstruoti išskirtinį sąžiningumo, pilietiškumo ir skaidrumo pavyzdį, yra tokių dalykų. Aš tikiuosi, kad tyrimas duos tikrai aiškius atsakymus.

Bet prieš kurį laiką žurnalistė L. Pečeliūnienė yra kreipusis ir į Jus, ir į VMI. Jūs persiuntėte jos kreipimąsi Darbo inspekcijai ir VMI, tačiau ši problema nebuvo sustabdyta. Tad kaltinimai neįgalumu nėra iš piršto laužti, Jūs sutinkate su jais?

Aš tikrai nesiimu spręsti remdamasis vienu atsakymu arba vienu viešu pareiškimu, ar tiktai viską padarė VMI ar kitos institucijos. Tyrimas duos visus atsakymus.

Šią savaitę taip pat paskelbta, kad Lietuvoje išlieka darbo užmokesčio mažėjimo tendencija, o tuo metu Latvijoje ir Estijoje jis auga. Taip skelbiama SEB bankų Baltijos šalių ekspertų parengtoje naujausioje Baltijos šalių namų ūkių finansų apžvalgoje. Koks būtų Jūsų vertinimas dėl darbo užmokesčio?

Darbo užmokestis yra susijęs su bendrais ekonomikos dalykais. Turiu pastebėti, kad ekonomikos recesijos metu, krizės Lietuvoje metu, verslas labai stipriai persitvarkė mažindamas darbo kaštus 2008 metų antroje pusėje, 2009 metais, ir todėl atgavo labai stiprų konkurencinį pranašumą. Todėl eksporto ir pramonės rodikliai yra pasiekę tokių dydžių, kokių nematėme net ir iki krizės. Tad galime drąsiau žiūrėti ir į viso Lietuvos ūkio perspektyvą. Galėčiau pastebėti tiek, kad kitais metais yra prognozuojamas santykinai nedidelis darbo užmokesčio augimas, bet dar sykį galiu pakartoti, kad darbo užmokestį lemia visų pirma verslo galimybės sėkmingai dirbti, sėkmingai plėtotis, užsidirbti pelnus ir mokėti geresnius atlyginimus.

Klausimas „Facebooke“: „Ar įmanoma Lietuvoje pasiekti asmeninę politikų ir valdininkų atsakomybę už priimtus sprendimus ir kodėl to nepadarėte?“.

Mano manymu, tai tiek, kiek yra įstatymuose tos asmeninės atsakomybės numatyta. Tas klausimas vis reguliariai iškyla, bet čia galėčiau pakartoti, kad kai kurie sprendimai, pavyzdžiui kaip Seimo sprendimai dėl priimtų įstatymų arba sprendimai nepriimt kokių nors įstatymų yra, visiškai akivaizdu, ne individualūs, o apsprendžiami viso Seimo, viso Parlamento arba valdančios koalicijos arba opozicijos.

Tai asmeninės atsakomybės tuomet reikalaut nėra prasmės?

Galbūt ją būtų sunku taip tiesiogiai suprantant išsireikalaut.

Premjere, šiandien sukanka 20 metų nuo Konstitucijos priėmimo referendume – Konstitucijos diena. Štai Konstitucijos vienas rengėjų, buvęs Konstitucinio teismo primininkas, profesorius Juozas Žilys siūlo įtvirtinti piliečiams pareigą balsuoti, o to nedarantiems apriboti socialines išmokas ir paslaugas. Remtumėte tokią idėją ar ne?

Ne pirmą kartą tokia idėja iškilo ir yra šalių, yra valstybių, berods ir Europoje, jeigu neklystu, gal Olandijoje yra tokia prievolė numatyta. Bet daugelis šalių remiasi savanoriškumo, laisvo apsisprendimo principu. Ir manyčiau, kad tokia diskusija reikalautų daugiau laiko ir argumentų būtų ir už, ir prieš. Nesiimčiau šią iškilmingą ir svarbią dieną, minint Konstitucijos dvidešimtmetį, imti spręsti štai tokį klausimą.

Kiek tos pagarbos pagrindiniam šalies įstatymui? Teisininkas, teisės profesorius Egidijus Kūris sako, jog teiginiai, ką daryti su referendumo dėl Visagino atominės elektrinės rezultatais turėtų spręsti jau kitas Seimas, yra nesolidūs, tai yra nepagarba teisei, taip kalbėti, nes įstatymas numato per mėnesį priimti sprendimą. Kaip Jūs tokią kritiką vertintumėte?

Aš tikrai nesiimu vertinti. Seime po rinkimų tikrai bus diskusijų šiuo klausimu. Būtų gerai, kad iš tikrųjų būtų siekiama racionalių sprendimų, sąžiningų sprendimų, rūpinantis ne kokiais nors politiniais balais, o Lietuvos ateitimi, Lietuvos energetikos ateitimi. Čia galiu tiktai nusistebėti, kad ir dabar paaiškėjo, jog referendumo iniciatoriai pateikė Seimui rezoliuciją ar nutarimo projektą dėl Nacionalinės energetinės nepriklausomybės strategijos, kurioje yra siūloma atsisakyti atominės energetikos. Ta rezoliucija kažkodėl yra parengta Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Teisėkūros poskyrio laikinosios vedėjos ponios Žilinskienės kompiuteryje. Bent jau taip skelbia „BNS“ naujienų agentūra. Galima spėti, kiek tai yra susiję su „Vilniaus energijos“ pastangomis daryti įtaką Lietuvos energetikos reikalams ir priešintis racionaliems sprendimams.

Bet „Vilniaus energija“ tą nuosekliai daro? Tai yra sisteminis konkurentas, kita energijos rūšis. Kas Jus stebina?

Mane stebina tai, kad politikai save priskiria prie vienos kažkokios verslo grupės ir yra visiškai nepajėgūs tokiu atveju racionaliai svarstyti  visų alternatyvų ir jų pasverti. Jeigu yra tarnaujama vienai verslo grupei, tai tą ir reikia atvirai deklaruoti, kad mes einame į Seimą ir giname „Rubicon“, „Vilniaus energijos“ ar kitų verslo grupių interesus, ir nereikia tada apgaudinėti žmonių.

Jums klausimų dar kyla, premjere?

Man klausimų nekyla, bet man kyla klausimas, ar tokie faktai leidžia dar šitame Seime toliau racionaliai svarstyti klausimus, susijusius su Lietuvos energetikos perspektyva. Racionalumas reikalautų po štai tokio referendumo galbūt iš tiesų suburti naują parlamentarų, Vyriausybės ir ekspertų grupę, kuri iš tikrųjų, nusiraminus visoms rinkimų ir referendumų batalijoms, pateiktų labai aiškius atsakymus, ką reiškia vienas ar kitas pasirinkimas, kiek tai galiausiai kainuos pačiam mokesčių mokėtojui, elektros vartotojui. Ar mes tikrai pasiruošę mokėti didesnę kainą už elektrą, labai aiškiai ir amžinai atsisakydami atominės energetikos perspektyvos, ar vis tik susėdę, nusiraminę ir nebesvarstydami, kaip čia pasipriešinti Kubiliaus ir Sekmoko atominės elektrinės projektui, pradėsime svarstyti tai, kas lems mūsų ir vaikų gyvenimus ilgus dešimtmečius.

Energijos kaina šiose diskusijose turėtų būti svarbiausia šiose diskusijose?

Man atrodo, kad dabar buvo svarbiausia grynai tokios politinės konkurencijos vienas iš aspektų, todėl aš ir raginu toliau, žiūrint į ateitį, iš tikrųjų labai racionaliai svarstyti kaip tik kainos aspektus, saugaus apsirūpinimo elektra, galų gale ir ekologinius klausimus. Bet visa tai svarstyti ramiai, nepolitizuotai, labai aiškiai atskiriant verslo interesus, taip pat ir Lietuvos verslo interesus, ir trečiųjų šalių verslo interesus, kurie taip pat šiose diskusijose dalyvauja, ir patiems pasirinkti racionalų sprendimą ir tartis su žmonėmis, ką daryt. Ar tikrai norime ženkliai brangiau mokėti už elektros energiją todėl, kad šiame referendume taip nubalsavome?

Kitas konkretus klausimas. Šilimos ūkio pertvarkai vakar Vyriausybė davė pirmą ženklą, gamintojų įsileidimo sąlygos bus geresnės, energetikos viceministras sako, kad tai gali sukurti prielaidas pigti šilumos energijai iki 30 proc. Tai klausimas, susijęs su ta problema – kada pigs šiluma? Ką jūs atsakytumėt klausytojams?

Pigs tada, kai bus priimti įstatymai ir jie bus įgyvendinti. Bus sudarytos galimybės, ypač didžiuosiuose miestuose, atsirasti realiai konkurencijai šilumos gamyboje.

Kada tai bus?

Na, aš tikrai negaliu atsakyti labai tiksliai datomis. Pavyzdžiui, Vilniaus mieste mums nepavyko pasiekti, kad net ir toks smulkus dalykas kaip Grigiškių popieriaus įmonės šilumos gamybos pajėgumai galėtų būti panaudoti gaminti šilumą visam Vilniui. Tam daug kliūčių kūrė Vilniaus savivaldybei priklausančios įvairios žinybos, tai štai dabar šis įstatymas leistų tas galimybes išnaudoti kur kas efektyviau.

Tai jeigu net Vilniaus problemų neišsprendžiat, tai kaip žmonėms patikėt, kad visos Lietuvos išspręsit?

Aš noriu priminti, kad savivaldybės yra savarankiškos, Konstitucija gina jų savarankiškumą ir žmonės turi labai gerai suvokti, kur yra Vyriausybės galios, kur savivaldybės problemos, kur yra jų atsakomybė, bet tas problemas galima spręsti tiktai keičiant įstatymus, tą mes ir numatę esame daryti.

Ačiū už pokalbį.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius telefonu su mumis iš Bukarešto, kur dalyvauja Europos liaudies partijos kongrese. Jame taip pat dalyvauja Vokietijos kanclerė Angela Merkel, taip pat Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelis Barroso, daug kitų šalių premjerų. Nors toli nuo Lietuvos, bet vis dėlto lietuviškos aktualijos mums šiuo atveju svarbiausios. Pagrindinis metų politinis įvykis – Seimo rinkimai. Daug įvairių dalykų vyksta aplink juos. Naujausias – balsų pirkimo skandalas. Kviečiate popiet šiandien pasitarimą su teisėsaugos institucijų vadovais. Viktoras Uspaskichas, aplink jo politinę jėgą sukasi įvairūs įtarimai, sako, kad šio skandalo siekis – pašalinti politinį konkurentą. Kaip Jūs vertintumėte tokią reakciją?

Patį faktą ir tai, ką liudija žmonės, ir filmuota medžiaga, ką rodo, iš tikrųjų vertinu labai blogai. Balsų pirkimas, nesąžiningumas rinkimų metu yra tai, ko absoliučiai negalima toleruoti, nes tai gali pakirsti tikėjimą pamatiniais demokratijos dalykais. Aš tikėčiausi, kad teisėsaugos institucijos ir Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) padarys viską, kad tie atvejai, kurie yra skelbiami, nedelsiant būtų ištirti. Kad nebūtų, kaip kartais būdavo, tiriama dar pusę metų, kai jau būna pasibaigę visiškai rinkimai. Antra, tikiuosi, kad aptarsime, kokių papildomų priemonių turi imtis teisėsaugos institucijos, kuo Vyriausybė gali padėti, kad antrajame rinkimų ture būtų maksimaliai išvengta tokių netoleruotinų dalykų. Be abejo, aš negaliu spręsti už teisėsaugos institucijas, kaip jie įvertins kiekvieną faktą ir kaip tuos faktus įvertins VRK. Kiekviena partija, dalyvaujanti rinkimuose, turi garantuoti, kad jos kandidatai, štabų nariai netoleruotų tokių dalykų ir patys jų neinicijuotų. Aš tikiuosi, kad taip elgsis ir tos partijos, kurios dabar yra opozicijoje, kurios jau planuoja savo koalicijos veikimą, taip pat ir Darbo partiją.

V. Uspaskichas sako, kad taip norima jį pašalinti kaip politinį konkurentą. Kaip Jums tokia reakcija?

Labai keista reakcija. Nenoriu daug apie tai diskutuoti. Visus dalykus, susijusius su rinkimais, sprendžia ne Vyriausybė, o VRK ir atitinkamai teismai, Konstitucinis teismas. Bet tikrai tikėčiausi, kad ir Darbo partijos lyderis padarys viską, kad jo partijos kandidatai antrajame rinkimų ture nesielgtų taip, kaip, ko gero, elgėsi per pirmąjį rinkimų turą.

Ypatingai jautri situacija, susijusi su kalėjimais. Ją savo rašinyje mini „The Economist“ apžvalgininkas Edwardas Lucasas. Paviešintoje medžiagoje apie balsų pirkimo skandalą kalėjimuose kaliniams yra kalbama, kad jų tą dieną nemuš, jeigu jie balsuos už Darbo partiją. Ar situacija kalėjimuose ir tas rinkimų kriminalizavimo momentas, kuris jau sulaukė ir tarptautinių atgarsių, vis dėlto bus ištirtas?

Tikrai tikiuosi, kad teisėsaugos institucijos padarys viską, ir paviešinti faktai bus ištirti nedelsiant. Kalbu apie dienas ir valandas, kad iš ties būtų aišku, ar buvo kokie nors įstatymų pažeidimai, taip pat ir kalėjimuose, ir kad bus viskas išsiaiškinta čia pat ir iki galo.

Premjere, kaip Jūs vertintumėte besiformuojančią naują koaliciją? Ar ne per anksti dalijamas briedis, kuris dar girioj laksto?

Manyčiau, kad tikrai turime sulaukti antrojo rinkimų turo. Tikiuosi, kad antrasis rinkimų turas ir balsavimas bus skaidresnis ir sąžiningesnis ir tikrai bus užkirstas kelias bet kokiems balsu pirkimams. Gal labiau ne kaip premjeras, o kaip partijos pirmininkas pasakyčiau, kad antrajame rinkimų ture mūsų partija TS–LKD turi visas galimybes laimėti pakankamai nemažai vietų būsimajame Seime. Laimėti tiek, kad mes galėtumėm būti net ir didžiausia frakcija būsimajame Seime. Taip pat manyčiau, kad kaip ir prieš visus rinkimus, taip ir prieš antrąjį rinkimų turą kur kas svarbiau yra kalbėti ne tai, kas su kuo sudarys koaliciją, o kokios politikos bus laikomasi, kokie pagrindiniai darbai bus daromi. Ir aš turėčiau pastebėti tą, ką ne vieną kartą jau esu sakęs, kad man girdint taip vadinamos opozicinės koalicijos lyderių kalbas, ir toliau lieka iš tikrųjų labai neramu, kad kai kurie patys svarbiausi dalykai, tame tarpe liečiantys finansų stabilumą ar energetinės nepriklausomybės projektus, gali būti nebeįgyvendinami taip, kaip jie buvo įgyvendinami mūsų Vyriausybės ir mūsų koalicijos.

Naujos ateinančios partijos skelbia ne tiek discipliną, kiek ekonomikos gaivinimą. Kaip Jūs tokius pareiškimus vertinate?

Aš juos laikau pakankamai tuščiais, nes pirmas dalykas, mūsų patirtis rodo, kad be finansų stabilumo nebus ir ekonomikos atsigavimo. Mums pavyko pasiekti, kad ekonomika augtų praėjusiais metais sparčiausiai Europos Sąjungoje (ES). Tai pasiekti pavyko dėl to, kad laikėmės labai griežtos finansinės disciplinos ir dabar teikiame biudžetą, kurį, be abejo, toliau svarstys ir naujasis Seimas, bet kuriame pagrindiniai disciplinos dalykai yra ir toliau labai aiškiai tęsiami. Mes taip pat visą laiką ieškojome būdų kaip paskatinti ekonomiką panaudojant Europos Sąjungos (ES) pinigus, lengvinant verslo sąlygas. To rezultatus matėme taip pat, vien jau iš to, kad eksportas augo iki tokių apimčių, kokių Lietuva nėra mačiusi, kūrėsi įmonės ir labai sparčiai kūrėsi naujos darbo vietos, ypatingai paskutiniais metais. Šiuo požiūriu, klausydamasis tokių opozicijos pasisakymų, aš negirdžiu jokio naujumo ir jokio konkretumo.

Daugiausia vietų pirmajame ture laimėjusios Darbo partijos lyderis V. Uspaskichas abejoja suskystintųjų gamtinių dujų (SGD) terminalo nauda. Jis pareiškė spaudai, „Verslo žinioms“, kad terminalas bus našta vartotojams, nekonkurencingas ir abejoja tom sąmatom, kurios yra patvirtintos. Kaip Jūs vertintumėte?

Tai yra visiškai klaidingi vertinimai. Turiu pasakyti, kad aš labiau girdžiu ir dėl to nuogąstauju, kad kai kurie esminiai energetinės infrastuktūros projektai tokios koalicijos su tokiom pažiūrom gali būti iš tikrųjų sustabdyti. O visi skaičiai labai aiškiai rodo ir Lietuvos atveju, ir šalia, mūsų kaimynystėje, pavyzdžiui, Lenkijoje statomo suskystintų dujų terminalo atveju, kad suskystintų dujų pasaulinių rinkų kainos yra ženkliai žemesnės negu „Gazprom“ dujų kainos ir todėl ekonominis SGD terminalo pagrindimas, ne vieną sykį svarstytas ir Vyriausybėje ir Seime, yra absoliučiai aiškus. O su tokiom pažiūrom, su tokia koalicija, kuri dabar skelbiasi, kad bus suformuota, Lietuvos svarbiausių energetinių projektų įgyvendinimas gali būti dėl įvairių priežasčių vilkinimas arba net iš viso sustabdomas.

O kaip vertinate siekius perskaičiuoti VAE projektą?

Skaičiuoti viską iš tikrųjų galima derybose tiek su strateginiu investuotoju, tiek su regiono partneriais. Naujoji Vyriausybė, manau, turės visas galimybes visus skaičius dėliotis ir aiškinti žmonėms. Bet vėlgi tikrai norėtųsi matyti tvirtą būsimos Vyriausybės pasiryžimą energetinės nepriklausomybės projektams, visai energetikos pertvarkai skirti ypatingai didelį dėmesį. Aš tikiuosi, kad kaip ir iki šiol Prezidentė buvo labai reikli šiais klausimais, jos reiklumas ir jos parama tokių projektų įgyvendinimui neleis nukrypti nuo pasirinkto strateginio kelio toms partijoms, kurios nedemonstruoja šiuo metu gilaus supratimo, kokio tikrai norėtųsi.

Ką jūs darytumėt ar darysit su ta viešąja nuomone, kuri buvo žmonių pareikšta referendume?

Aš tikrai dabar nesiimčiau svarstyti. Aš manau, kad tai bus tikrai svarbus klausimas būsimoms vyriausybėms. Mes visą laiką labai aiškiai pasisakėm už atominės elektrinės statybą. Šioje vietoje patariamasis referendumas, kaip sakė prezidentė, ne tiek dideliam žmonių skaičiui pasisakius prieš, galbūt pasisakius labai politizuotomis aplinkybėmis, kai žmonės gal ne tiek vertino pačios atominės energetikos patrauklumą ar jos pigumą, dėl kurio mūsų kaimynai, tiek suomiai, tiek švedai, tiek lenkai, planuoja statyti naujas atomines elektrines. Žmonės galbūt labiau vertino politizuotai, kad tai yra dabartinės Vyriausybės projektas, todėl tas balsų pasiskirstymas, matyt, buvo lemtas ir tokių politinių aplinkybių. Tai aš tikrai norėčiau matyti, kad toliau rimtai bus dirbama tiek Vyriausybės, tiek Seimo, tiek Prezidentės siekiant išties tiek Lietuvą, tiek Baltijos valstybes aprūpinti pačia pigiausia įmanoma elektros energija, nebūnant priklausomiems nuo importo, kaip dabar esame priklausomi – 70 procentų elektros importo iš Rusijos. Tam reikia labai aiškiai matyti, kad be atominės elektrinės bet kokie kiti variantai bus ženkliai brangesni.

Prezidentės pareiškimas dėl trečdalio rinkėjų nemažai aptarinėjamas Lietuvoje. Tokie pareiškimai, kad tik trečdalis nepritaria, Seimo Pirmininkė sako taip pat, kad dalis tik nepritaria žmonių. Bet vis dėlto mes turime įvykusį patariamąjį referendumą. Ar su tokiais valstybių vadovų pareiškimais mes nesidarom panašūs į valdomą demokratiją?

Aš tikrai taip nevertinčiau. Aš ne vieną kartą kartojau, kad patariamasis referendumas buvo organizuotas ne laiku ir nesirūpinant kokiu nors energetinės perspektyvos klausimu, toms partijoms galvojant tik apie rinkimus. Noriu pastebėti, kad jei dabar VRK skelbiami skaičiai yra tikslūs, tai jei referendume būtų dalyvavę puse procento mažiau rinkėjų, referendumas būtų laikomas neįvykusiu. O pusė procento tai yra turbūt tik keliolika tūkstančių rinkėjų. Pati referendumo iniciatyva galbūt ir nebuvo labai išmintinga, bet žmonės pasisakė. Tai turės įvertinti, kaip numato įstatymas, ir Seimas, ir Vyriausybė. Bet kartu turės būti labai aiškiai pasakyta, kokios kitos alternatyvos galėtų būti Lietuvoje įgyvendinamos ir kiek tai kainuos visiems Lietuvos gyventojams ir mokesčių mokėtojams, kiek brangiau kainuos ta pati elektros energija.

Bet, premjere, vis dėlto dėl to skaičiavimo ir manipuliacijų. Na, yra tam tikros demokratijos taisyklės ir Vakaruose jos yra pripažįstamos. Ir blogo tono ženklas būtų jas kvestionuoti. Ar nemanot, kad Lietuvos valdžia kažkaip tai bando kvestionuoti?

Aš tikrai nesiimu nei kvestionuoti, nei manau, kad čia yra labai išmintinga toliau dėl tų skaičių kaip nors kalbėti. Yra faktas, kuris yra žinomas. Patariamojo referendumo nuomonė yra išsakyta, yra žinoma, kiek dalyvavo referendume, yra žinoma, kiek pasisakė už, kiek pasisakė prieš. Ir niekas tų skaičių nekvestionuoja. Klausimas, kaip toliau Lietuva ir Baltijos valstybės turi gyventi. Ta idėja, kuri yra išsakyta ir kuri buvo sakoma ir anksčiau, kad galbūt išsiaiškinus detaliau visus projekto skaičius, po kelių metų dar kartą paklausti žmonių nuomonės, aš manau, kad ši idėja gali būti svarstoma.

Jūs remtumėte antro referendumo galimybę, jei taip čia viskas vyktų?

Aš manyčiau, kad dabar tiesiog reikia sulaukti naujos Vyriausybės ir naujo Seimo. Ir tada susėdus visus dalykus ramiai, o ne dar rinkimų karštinėje, svarstyti.

Ačiū už pokalbį.

Nors pačiam premjerui Andriui Kubiliui Lietuvos žmonių nuomonė ir neįdomi, galbūt Lietuvos gyventojų nuomonė apie visą kadenciją išdirbusios jo vadovaujamos Vyriausybės veiklą ir atskirų ministrų darbus įdomi kitiems politikams.
Taigi po “Veido” užsakymu tyrimų bendrovės “Prime consulting” atliktos naujausios sociologinės apklausos paaiškėjo, kad greitai pasitrauksiančios dabartinės Vyriausybės veiklą teigiamai vertina vos dešimtadalis, o neigiamai – kone 58 proc. apklaustųjų.
Kartu apklausiamieji išskyrė ir prasčiausiai, jų nuomone, dirbusius ministrus. Pirmajame prasčiausių ministrų trejetuke atsidūrė aplinkos ministras Gediminas Kazlauskas, socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas bei energetikos ministras Arvydas Sekmokas. O mažiausiai neigiamų įvertinimų sulaukė ministrai Kazys Starkevičius ir Remigijus Šimašius.

Kaip vertinate dabartinės, visą kadenciją išdirbusios A.Kubiliaus Vyriausybės veiklą? (proc.)

Neigiamai    57,8
Vidutiniškai    31,4
Teigiamai    10,4
Nežinau / neturiu nuomonės    0,4

Išskirkite, jūsų nuomone, prasčiausiai dirbusį Vyriausybės ministrą (proc.)

Gediminas Kazlauskas (aplinkos)    22,6
Donatas Jankauskas (socialinės apsaugos ir darbo)    17
Arvydas Sekmokas (energetikos)    14,8
Gintaras Steponavičius (švietimo ir mokslo)    13,6
Visi dirbo blogai    11,2
Rasa Juknevičienė (krašto apsaugos)    5,6
Arūnas Gelūnas (kultūros)    4,4
Raimondas Šukys (sveikatos apsaugos)    3,4
Artūras Melianas (vidaus reikalų)    2,2
Nežinau    1,8
Kiti ministrai    3,4
Visi dirbo gerai    0

Šaltinis: „Veido“ užsakymu rinkos tyrimų ir konsultacijų bendrovės „Prime consulting“ 2012 m. rugsėjo 10–12 d. atlikta Lietuvos didžiųjų miestų 500 gyventojų apklausa. Cituojant apklausą, nuoroda į „Veidą“ būtina.