Kodėl lietuviai nepasitiki premjeru, antrąkart ištempusiu Lietuvą iš krizės.

Aktualusis interviu
Į “Veido” klausimus atsako Andrius Kubilius
VEIDAS: Kuriuos šią kadenciją padarytus Vyriausybės tris darbus laikote sėkmingiausius valstybei?
A.K.: Finansinės ekonominės krizės suvaldymas, ekonomikos atsigavimas ir energetiniai projektai.
VEIDAS: Kaip manote, ką iš Jūsų nuveiktų darbų ar sprendimų, pavyzdžiui, dėl  VAE projekto, naujoji valdančioji dauguma, susiformuosianti po Seimo rinkimų, gali atšaukti?
A.K.: Tikiu, kad Lietuvos žmonės balsuos taip, kad turėsime galimybę toliau dirbti valdančiojoje daugumoje ir tęsti darbus.
VEIDAS: Kokias klaidas padarėte premjero poste?
A.K.: Strigo projektai dėl darbo santykių liberalizavimo, valstybinių įmonių netvarkos išgyvendinimo, nes koalicijoje nesugebėjome pasiekti sutarimo šiais klausimais.

VEIDAS: Ar prie klaidų nepriskiriate tai, kad nepadarėte esminių viešojo sektoriaus struktūrinių reformų?

A.K.: Turiu pripažinti, kad kai kuriose srityse jos pasistūmėję toliau, kitur mažiau, bet tai, kad pavyko biudžeto deficitą sumažinti iki 3 proc., rodo, jog mūsų nuosekli politika davė rezultatą.

VEIDAS: Kodėl Jums svarbi tik tarptautinių organizacijų nuomonė, o visai nesvarbu, kaip Jūsų darbą vertina valstybės piliečiai? Juk dažniausiai ir esate kritikuojamas už aroganciją, nenorą žmonėms paaiškinti savo sprendimų.
A.K.: Neteisingas pats klausimas: man rūpi visos nuomonės – ir valstybės žmonių, ir tarptautinių organizacijų. Jei jos kartais skiriasi, negaliu sau prisiimti ypatingos atsakomybės. Tačiau nepaisant nuomonių skirtumų, privalėjau imtis principinių programinių nuostatų įgyvendinimo net žinodamas, kad kartais tai šiandien Lietuvoje bus nepopuliaru. Tačiau neabejoju, kad tai Lietuvai bus reikalinga ir ilgainiui duos gerų rezultatų. Visada sakau tai, kuo tikiu. Jei tai laikoma arogancija, nenorėčiau sutikti su pačiu arogantiškumo apibrėžimu.
VEIDAS: Kodėl užsispyrusiai ginate susikompromitavusius ar abejotinos reputacijos bendrapartiečius?
A.K.: Nė vieno neginu, tik neskubu smerkti.
VEIDAS: Ar Jums nėra apmaudu, kad esate vertinamas tarptautinių organizacijų, bet kartu esate ir pats nemylimiausias per dvidešimt dvejus atkurtos nepriklausomybės metus Lietuvos premjeras?
A.K.: Man svarbiausia, kad mane myli žmona.

Kodėl lietuviai nepasitiki premjeru, antrąkart ištempusiu Lietuvą iš krizės.

Politinė jo specializacija – krizių premjeras. Jį aukština tarptautinės organizacijos, užsienio ekspertai vadina sektinu pavyzdžiu, jis pirmasis Lietuvos premjeras, nusipelnęs prestižinio kvietimo į pasaulio ekonomikos elito forumą Davose. Jis vienintelis per dvidešimt dvejus nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos metus visą kadenciją poste išsilaikęs premjeras. Tačiau jis ir pats nemėgstamiausias per šiuos metus Vyriausybės vadovas, apie kurio aroganciją kuriami piktoki anekdotai.
Kodėl šio politiko vertinimai tokie kraštutiniai?

Rinkimų taktika: kas, jei ne jis, gali vesti valstybę į priekį
Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos lyderis ir Vyriausybės vadovas, beveik 56-erių metų Andrius Kubilius, priešingai nei daugelis politikų, iš rinkimų kampanijos nuotraukos žiūri nepadailintas. Ant akių užkritę vokai, neslepiamas nuovargis, prisiverstinė pusiau šypsena. Jokio bandymo atrodyti patrauklesniam, nei esi.
Į rinkimus A.Kubilius šįsyk eina “va bank”: jokio gerinimosi rinkėjams, jokio plakimosi dilgėlėmis pripažįstant klaidas, jokio atsiprašinėjimo ir mažai populistinių pažadų. Tik kuklumu nedvelkiantys ryžtingi retoriniai klausimai: “kas, jei ne konservatoriai, pasirūpins, kad šalies finansai toliau būtų stabilūs, kad Lietuvos ekonomika ir toliau augtų taip, kaip augo pernai, ir kad būtų tęsiami Lietuvos energetiniai projektai”. Į klausimą, ar nesibaimina, kad atėjusi nauja Vyriausybė nepaliks akmens ant akmens to, ką padarė jo vadovautoji, A.Kubilius be abejonės gaidelės aiškina: jei liks dabartinė dauguma, tokio klausimo nė nekils, o jis tiki piliečių sąmoningumu.
Tačiau A.Kubiliaus padiktuotai nepopulistinei rinkimų strategijai pritaria ne visi konservatoriai. Nors bandoma demonstruoti vienybę ir pritarimą, partijoje tvyro įtampa. Atrodo, pirmąkart nuo 2003 m., kai A.Kubilius vadovauja partijai, jis perėmė visą rinkimų taktiką į savo rankas. Niekad nebūdamas Vytauto Landsbergio  idėjinis dvynys, lig šiol jis taikstėsi su faktiškai antro žmogaus partijoje pozicija, bet šįsyk, regis, bando perimti lyderystę partijoje. Konservatorių mohikanui V.Landsbergiui prieš porą savaičių net išsprūdo, kad jo nuomonės nebepaisoma. A.Kubiliui dėl įtakos partijoje tenka varžytis iš karto su dviem partiečiais: ne tik su V.Landsbergiu, bet ir Seimo pirmininke Irena Degutiene, kurios pasitikėjimas savo jėgomis akivaizdžiai išaugo po to, kai partijos pirmininko rinkimuose pernai gegužę gavo neprognozuojamai daug – 45,5 proc. balsų.
Tad A.Kubiliaus padiktuota šių Seimo rinkimų taktika – pasitikėti vien rinkėjų sąmoningumu, renkantis tarp populistų ir nepopulistų, ant kortos stato ne tik konservatorių ateitį kitą kadencijoje, bet ir jo paties lyderystę partijoje. Jei  rinkimus jie pralaimės dramatiškai, A.Kubiliaus, kaip partijos lyderio, karjera gali pakibti ant plauko. Krikščioniškasis sparnas seniai bruzda, kad populiarioji I.Degutienė galėtų būti tramplinas ir visai partijai gauti daugiau rinkėjų balsų. Dabar, „Vilmorus“/“Lietuvos ryto“ apklausų duomenimis, vos 2,3 proc. gyventojų mano, kad A.Kubilius gerai atstovauja jų interesams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-39) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Ministro Pirmininko interviu Lietuvos radijui.

Premjere, pradėkime nuo politinių aktualijų. Vakar Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) atidėjo sprendimą dėl europarlamentaro, partijos „Tvarka ir teisingumas“ pirmininko Rolando Pakso registravimo kandidatu Seimo rinkimuose. Pati partija sako, kad tokį sprendimą skųs teismui, o VRK apkaltino Seimo rinkimų įstatymo sąmoningu pažeidimu. Kokia Jūsų nuomonė dėl to?

Tiesą sakant, savo kažkokios nuomonės pareikšti negaliu. VRK yra nepriklausoma institucija, prižiūrinti visus rinkimus, ir tikrai politikai neturi komentuoti jos veiksmų ar sprendimų. Kiek suprantu, bent jau iš spaudos, VRK tiesiog atidėjo sprendimą dėl R. Pakso registravimo kandidatu į Seimą dėl to, kad laukia Konstitucinio teismo (KT) sprendimo. KT, kiek suprantu, bylą yra išnagrinėjęs ir artimiausiomis dienomis gali paskelbti savo išvadą kaip tik šiuo klausimu. Po to VRK ir priims galutinį sprendimą.

Premjere, apie sraigtasparnius. Kaip žinome, Prezidentė Dalia Grybauskaitė šeštadienį sukritikavo Vyriausybės sprendimą pirkti sraigtasparnius būtent iš namų renovacijai nepanaudotų Europos Sąjungos (ES) lėšų, sakydama, kad reikia ieškoti kitų šaltinių. Jūs savo ruožtu atrėmėte, kad lėšų renovacijai pakaks, kad tik būtų norinčių tai daryti. Vakar buvote susitikęs su Prezidente, ką kalbėjote su šalies vadove apie šiuos reikalus?

Prezidentė, kaip ir dauguma politikų, labai aiškiai pasakė, kad taip, sraigtasparnius Lietuva turi įsigyti. Tai reikia labai aiškiai fiksuoti ir dėl to nėra jokių diskusijų. Antras klausimas, kaip sekasi su renovacija. Iki 2013 metų pabaigos buvo numatyta renovuoti 700 daugiabučių namų, tam buvo skirta 783 mln. litų, jie yra JESSICOS programoje (438 mln. litų – ES lėšos, likusieji – iš valstybės biudžeto). Akivaizdu, kad renovacijos programa tikrai įsisiūbuoja lėčiau nei planavome, tam yra įvairių priežasčių, taip pat ir gili ekonominė krizė, kuri visus Lietuvos žmones labai skaudžiai paveikė 2009–2010 metais. Šiuo metu pagal šią JESSICOS programą yra pateiktos 275 paraiškos, vien per šiuos metus, nuo sausio pradžios iki dabar, yra pateikta šimtas paraiškų. Ir jei tokie tempai bus išlaikyti ir kitus metus, kitų metų pabaigoje planuojame, kad gali būti tokių paraiškų 450–500. Reikia dar sykį labai aiškiai pabrėžti, kad pagal ES lėšų naudojimo taisykles, jei iki 2013 metų pabaigos nebus pakankamo skaičiaus paraiškų ir jos nebus virtusios normaliomis sutartimis su statybinėmis kompanijomis, kurios atlieka renovaciją, mes tų pinigų nebegalėsime panaudoti daugiabučių namų renovacijai. Septyniems šimtams namų buvo numatyti pinigai. Mes skaičiuojame, kad būtų gerai, jeigu spėsime iki kitų metų pabaigos pasirūpinti 500-ais namų. Tada kyla klausimas, ką turime daryti su tomis lėšomis, kurių galbūt iki šito periodo pabaigos mes nespėsime panaudoti. Nuo 2014 metų prasideda naujasis ES lėšų laikotarpis, per kurį mes vėl galėsime iš naujo naują sumą lėšų skirti daugiabučių namų renovacijai. Tačiau būtume visiškai prasti ūkininkai, jeigu, labai gerai žinodami ES pinigų panaudojimo taisykles, dėl to, jog programa šiek tiek lėčiau įsisiūbavo, dalies pinigų iki 2013 metų pabaigos mes galime nespėti panaudoti ir tokiu atveju juos turėtume grąžinti Briuseliui.

Premjere, sraigtasparniai bus perkami? Vyriausybė nekeičia savo pozicijos?

Aš dar sykį noriu pakartoti, kad tokią poziciją remia ir Prezidentė, ir visi politikai, kurie diskutuoja. Niekas neabejoja dėl to, kad sraigtasparniai paieškos ir gelbėjimo funkcijoms atlikti Lietuvai yra reikalingi. Dar diskutuosime, kaip finansuosim, iš kokių lėšų, kaip elgsimės. Visi projektai, kurie yra pateikiami daugiabučių namų renovacijai, turi būti finansuoti ir jie bus finansuojami. Iš kitos pusės, dėl savo žioplumo ir dėl ES biurokratinių taisyklių mes negalime leisti, kad bent vienas litas nebūtų panaudotas ir būtų sugrąžintas Briuseliui nepanaudotas. Nepanaudoti pinigai nešildo.

Premjere, vėl artėja šildymo sezonas, nors atrodo ką tik vasara buvo. Analitikai prognozuoja, jog spalio – lapkričio mėnesiais gamtinės dujos kainuos trečdaliu brangiau nei pernai tuo pat metu. Žinant praėjusio šildymo sezono kainas, ypač Vilniuje, kaip Jūsų manymu, gyventojai pakels tokią išlaidų naštą? O be to reikės daugiau biudžeto lėšų kompensacijoms mažas pajamas gaunantiems gyventojams. Ar ruošiamasi tam?

Biudžete yra numatytos reikalingos sumos kompensacijoms. Bet kai kalbame apie šildymą, tai aš turiu dar kartą pakartoti, kad reikia atskirti du dalykus. Tai pirmas klausimas ir pats svarbiausias klausimas, kaip yra susitvarkyta su šildymo ūkiais, kurie, noriu priminti, yra savivaldybių atsakomybėje. Galime pasidžiaugti: yra daug savivaldybių, ypač regionuose, kurios nuolat skiria dėmesį savo šilumos ūkiams, juos modernizavo, nuo dujų vartojimo šilumos gamyboje perėjo prie biokuro ir gali pasidžiaugti pakankamai pigiai gaminama šiluma. Pavyzdžiui, jeigu gerai atsimenu, Molėtų savivaldybėje šilumos kilovatvalandė kainuoja apie 18–19 centų, tačiau yra kitų savivaldybių, tarp jų ir mano gimtasis Vilnius, kur šilumos ūkyje tendencijos nesikeičia, viena monopolinė kompanija ir toliau dominuoja, jokia modernizacija nevyksta, todėl vilniečiai turi mokėti kur kas daugiau, tai yra, apie 30 centų už tą pačią kilovatvalandę. Šilumos ūkio perėjimas prie biokuro vartojimo vietoj dujų vartojimo yra tas kelias, kuriuo turime eiti. Mūsų Vyriausybė, nepaisant to, kad paveldėjo planus iš ankstesnės Vyriausybės, kuriuose buvo numatyta tik 100 mln. litų iš ES lėšų, skirtų būtent tokiai pertvarkai, gebėjo atrasti sprendimus, kurie leistų skirti virš 250 mln. litų. Todėl apie 60 proc. savivaldybių Lietuvoje, turiu omenyje regionų savivaldybes, jau yra persitvarkiusios, pažangą matome ir didžiuosiuose miestuose, pirmiausia Klaipėdoje, Kaune, kur atsiveria galimybės kur kas didesnei konkurencijai tarp šilumos gamintojų. Tikimės, kad dėl to šilumos vartotojai gaus pigesnę šilumą. Turiu ir vėl paminėti Vilnių kaip atsiliekantį tarp didžiųjų miestų. Antras dalykas – labai svarbus pačių gyventojų rūpestis, kad būtų susitvarkyta su butais, daugiabučiais namais, drąsiau būtų įsitraukiama į renovacijos programas. Mes visi gerai žinome, kad nemažai šilumos yra sueikvojama visiškai neefektyviai. Žmonės turi mokėti už šilumą, kuri išeina per kiaurus langus ir kiaurus stogus. Trečias dalykas – dujų kainos. Čia mūsų veikla nukreipta į tai, kad po kelerių metų būtume mažiau priklausomi nuo vienintelio monopolinio dujų tiekėjo „Gazprom“. Visų pirma, turiu omenyje mūsų planus jau 2014 metų pabaigoje turėti Suskystintųjų gamtinių dujų terminalą, per kurį galėsime importuoti iki 20 –25 proc. pigesnes dujas. Mes manome, kad tai privers ir „Gazprom“ taikyti žymiai lankstesnes Lietuvai parduodamų dujų kainas.

Premjere, pagal verslo aplinką Lietuva šiemet gali pakilti dešimčia pozicijų į 17-ą vietą. Tokios prognozės numatomos Pasaulio banko (PB) grupės „Doing Business“ tyrime, kurio rezultatai pasirodys galbūt po mėnesio. „Doing Business“ vertinimu, Lietuva padarė pažangą septyniuose iš dešimties vertintų indeksų. Kokie buvo priimti sprendimai ir ką toks PB grupės indeksas reikštų Lietuvai?

Aš tikrai nesiimu spėlioti kokioje pozicijoje mes galime atsidurti šiame labai svarbiame reitinge. Iš tikrųjų tai labai svarbus reitingas. Noriu priminti, kad kiekvienais metais PB skelbia taip vadinamą „Doing Business“ arba verslo sąlygų suvestinę, kurioje lygina visas valstybes ir kur Lietuva nuolatos būdavo kažkur tarp 22–27 vietos. Dabar tos pasigirdusios žinios, kad galime patekti jau į pirmą dvidešimtuką, tikrai būtų labai geros, jeigu po mėnesio tai patvirtintų jau ir oficiali ataskaita. O mūsų pastangos gerinti verslo sąlygas Lietuvoje yra nuoseklios. Pavyzdžiui, vienas iš parametrų, kurį lygino, yra per kiek laiko galima įsiregistruoti verslą. Tai jeigu anksčiau Lietuvoje verslo registravimas užtrukdavo septynias – aštuonias dienas, dabar tai galima padaryti internetu per 15 minučių. Labai svarbūs parametrai yra taip pat susiję su statybų leidimų išdavimu. Šioje srityje paskutiniu metu mes esame priėmę daugybę sprendimų, kurie laikotarpį, per kurį galima gauti statybos leidimą, irgi pakankamai racionaliai sutrumpina. Norėčiau pasakyti, kad iš tikrųjų mums reikia nuolatos rūpintis ne tik dėl reitingų, bet ir dėl to, kad mūsų verslas jaustųsi galintis netrukdomai veikti. Per paskutinius porą metų daug dėmesio skyrėme verslą prižiūrinčioms institucijoms ir šioje srityje reformos yra milžiniškos, gal ne tiek priimant atskirus įstatymus ar nutarimus, bet iš tikrųjų reikalaujant ir siekiant, kad tie patys priežiūros inspektoriai būtų verslo partneriai, o ne vien tik baudėjais, kad būtų konsultantais, patarėjais, o ne vien tik griežtais prižiūrėtojais. To rezultatus matome. Matome ir galbūt tikiuosi iš tų pačių reitingų, iš tokio paprasto skaičiaus, kad praėjusiais metais Lietuvoje naujai įregistruotų įmonių skaičius yra pats didžiausias per visus 22 nepriklausomybės metus. Tuo keliu ir toliau turime eiti.

Ačiū už pokalbį.

“Veidas” pradeda straipsnių ciklą, skirtą penkioliktosios Vyriausybės veiklai įvertinti. Pasitelkę įvairių sričių profesionalus ir ekspertus apžvelgsime Andriaus Kubiliaus Vyriausybės laimėjimus, svarbiausius sprendimus, vykdytų reformų rezultatus.

Esminės sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė taip ir neįvykdė

Nusprendusi imtis sveikatos apsaugos reformos ši Vyriausybė iš esmės žengė tinkamu keliu, bet koją pakišo ryžto stoka bei pernelyg aritmetinis požiūris į pertvarkas.

Vos pradėjusi darbą A.Kubiliaus Vyriausybė paskelbė, kad imsis reformų sveikatos apsaugos srityje. Ši Vyriausybė buvo pirma po nepriklausomybės atkūrimo, pamėginusi iš pagrindų pajudinti skaudulių kupiną Lietuvos sveikatos apsaugos sistemą – bene brangiausiai mokesčių mokėtojams kainuojančią ir labiausiai sustabarėjusią, kuri visus šiuos metus keitėsi labai menkai ir visomis išgalėmis priešinosi bet kokiems pokyčiams. Tad vien už tai ekspertai šiai Vyriausybei rašo pliusą.

Praėjus daugiau nei trims reformos metams turime jau šiek tiek taupesnę sveikatos apsaugos sistemą – su mažiau sveikatos priežiūros įstaigų, ligoninių ir jų skyrių, modernėjančią greitąją medicinos pagalbą (GMP stočių dispečerinės tarnybos, iki šiol veikusios beveik visose savivaldybėse, dabar centralizuojamos). Kaip skelbia Sveikatos apsaugos ministerija, dėl reformos pernai sutaupyta apie pusę milijardo litų.

Tiesa, ši sistema ir toliau išlieka gremėzdiška bei stipriai išsipūtusi. Nepaisant reformos, gydytojų skaičius dešimčiai tūkstančių gyventojų Lietuvoje ne tik nesumažėjo, bet pernai netgi truputį padidėjo. Šiuo aspektu ir toliau esame greta turtingiausių ES valstybių.

Niekur nedingo ir esminiai sveikatos apsaugos sistemos skauduliai – beviltiškos eilės poliklinikose, maišatis dėl mokamų ir nemokamų paslaugų, prasta gydymo kokybė ar įsisenėjusi korupcija.

Norai buvo geri, tik blogai įgyvendinti

Lietuvos laisvosios rinkos instituto (LLRI) ekspertės Rūtos Vainienės vertinimu, pradėjus sveikatos apsaugos reformą šios Vyriausybės siekiai buvo geri, bet štai rezultatai, deja, nedžiugina.

LLRI ekspertai ypač kritikuoja Vyriausybę, kad ši nesumažino korupcijos, nepadarė jokios pažangos privataus draudimo srityje, neskatino privačių pirminės sveikatos priežiūros įstaigų plėtros ir neužtikrino jų bei valstybinių sveikatos priežiūros įstaigų lygiateisiškumo, be to, įvedė vaistų kainų reguliavimą. Šis žingsnis vertinamas kaip smūgis smulkiajam verslui ir itin abejotina nauda vaistų pirkėjui.

Pradėtą ligoninių tinklo optimizavimą ekspertai vertina iš esmės teigiamai vien dėl to, kad pertvarkos čia buvo būtinos. Sveikatos priežiūros įstaigų sumažėjo nuo 81 iki 62, panaikinti neapkrauti skyriai, sutaupyta lėšų. Bet ir ši reformos dalis smarkiai strigo, nesugebėta įveikti kai kurių savivaldybių, turinčių sau pavaldžias ligonines, pasipriešinimo (štai, pavyzdžiui, Klaipėdos ligoninės iki šiol nesujungtos). Be to, reformą pradėjus nuo ”sauso šienavimo” per įstaigas, bet neatsižvelgus į esminius sistemos trūkumus, bematant išryškėjo visi jos skauduliai.

Viename provincijos miestelių pernai įvyko skaudi šeimos nelaimė. Senyvo amžiaus gyventojas, staiga pasijutęs labai prastai, kreipėsi į rajoninę ligoninę. Jos gydytojai nustatė diagnozę, bet gydyti neapsiėmė – po reformos nebeturėjo nei reikiamos aparatūros, nei teisės to daryti. Mikroinsulto ištiktas ligonis buvo išsiųstas į regioninę ligoninę, kurios medikų elgesys buvo pribloškiamai neprofesionalus: žmogui nustatė ne tą diagnozę, paskyrė netinkamą gydymą, o po poros savaičių jis mirė.

Belieka spėlioti, kokia būtų buvusi šios istorijos atomazga, jei pirma ligonį apžiūrėjusi rajoninė ligoninė nebūtų reformuota ir iš karto būtų suteikusi reikalingą gydymą. Kita vertus, ne vien reforma čia kalta, o veikiau pati sistema veikia prastai, nuolat išryškindama savo neprofesionalumą bei trūkumus.

Tiesa, aritmetinis požiūris į įstaigų naikinimą ir visą reformą, kuris taip būdingas visiems A.Kubiliaus Vyriausybės sprendimams, iš tiesų nutolino sveikatos apsaugos paslaugas nuo periferijos gyventojų.

Štai pernai per visą Lietuvą nuskambėjo istorija apie Prienų rajono gimdyvę, kuri, pajutusi artėjančio gimdymo skausmus, neprisikvietė greitosios medicinos pagalbos, todėl pati sėdo į automobilį ir pakeliui į ligoninę Šiauliuose buvo nubausta policijos už greičio viršijimą. Reformuojant rajoninę ligoninę buvo uždaryti chirurgijos, akušerijos ir gimdymo bei reanimacijos skyriai, todėl padaugėjo ligonių pervežimų ir išsikviesti greitąją pagalbą tapo sudėtinga. Rajonų greitosios medicinos pagalbos darbuotojų teigimu, dėl to, kad išsikviestų medikų dabar tenka laukti ilgokai, o ir kelionė į ligoninę netrumpa, moterims kur kas dažniau tenka gimdyti tiesiog medikų automobilyje.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto narė Dangutė Mikutienė šiuos ir kitus pavyzdžius laiko aiškiu sveikatos apsaugos reformos žlugimo įrodymu. ”Vaikams trūksta vaistų, gimdyvės miršta, paslauga atitolo, gydytojai emigruoja. Pozityviai vertinti dabartinės sveikatos apsaugos sistemos aš negaliu, – sakė D.Mikutienė. – Tai buldozerinė reforma, nes pirmiausia buvo atlikti struktūriniai pakeitimai, o ne sisteminiai sprendimai. Nebuvo vertintas nei žmonių sergamumas ar mirštamumas, nei pacientų srautai, nei sistemos kokybė, o klaidų vis daugėja. Viskas daroma atvirkščiai.”

Poliklinikų pertvarkai pritrūko drąsos

Naujosios Akmenės ligoninės direktoriaus Tomo Skučo nuomone, nelogiška  tai, kad tarp rajoninės ligoninės greitosios pagalbos medikų  nebėra nė vieno gydytojo. Tai irgi medicinos reformos pasekmė. ”Greitosios pagalbos ekipažą su gydytoju galima išsikviesti iš Šiaulių, tačiau jie įsipareigoja atvykti per valandą. Tai ką daryti ištikus infarktui, insultui, kai reikalinga itin skubi pagalba? Mano draugas prieš kelerius metus mirė nuo infarkto vien todėl, kad neatvyko kvalifikuota greitosios pagalbos brigada”, – apie skaudžią asmeninę netektį pasakojo ligoninės vadovas T.Skučas.

Pasak jo, reformos reikėjo, nes, tarkime, kokybiškai atlikti kai kurias chirurgines operacijas rajoninės ligoninės iš tikro nebuvo pajėgios, bet kai kurie sprendimai vis dėlto nebuvo pamatuoti. Čia T.Skučas paminėjo ne tik greitąją pagalbą, bet ir nurėžtas smulkias dienos chirurgijos operacijas: jam atrodo absurdiška, kad dėl nedidelio auglio pašalinimo pacientui dabar reikia trenktis į kitą ligoninę.  ”Dėl kiekvienos smulkmenos pacientui dabar reikia važiuoti po penkiasdešimt kilometrų iki Mažeikių ar Šiaulių. Kad ir kaip ten būtų, gydymas nuo žmonių nutolo”, – apibendrino Naujosios Akmenės ligoninės vadovas.

Apie tai kalba ir kitų rajoninių ligoninių vadovai. Lietuvos ligoninių asociacijos vadovas, Anykščių rajono savivaldybės ligoninės vyriausiasis gydytojas Dalis Vaiginas teigia, kad centralizuojant medicinos paslaugas nukentės didžioji dalis periferijos gyventojų, bet ilgainiui tai pasijus ir didmiesčiuose, nes kintant pacientų srautams ten eilės neišvengiamai pailgės. ”Jau dabar rajonų ligoninėse lovų yra du su puse karto, o gydytojų – tris su puse karto mažiau, skaičiuojant dešimčiai tūkstančių gyventojų, nei miestuose, – skaičius pateikia D.Vaiginas. - Vadovaujantis verslo standartais, įmonė negali dirbti nuostolingai, bet nemanau, kad juos galima aklai taikyti ir sveikatos apsaugai.

“Beje, Anykščių rajono savivaldybė yra viena tų, kurios nepanoro paklusti visiems reformuotojų užmojams: nors valstybė rajono ligoninei nutraukė akušerijos paslaugų finansavimą privalomojo sveikatos draudimo lėšomis, gimdyvės (apie šimtas per metus) čia ir toliau priimamos už savivaldybės lėšas. Sveikatos apsaugos reformos tėvu vadinamą Liberalų ir centro sąjungos pirmininką Algį Čapliką tai stebina, esą Anykščių rajono savivaldybė ir taip klimpsta skolose: ”Būtų pigiau nupirkti malūnsparnį ir skraidinti gimdyves į Vilnių.”

Gyventojų skundus, kad nepatogu važiuoti iki ligoninės po 40–50 km, ne kartą teko girdėti ir Kelmės ligoninės direktoriui Rimtautui Kavaliauskui. ”Iš tiesų tai problema, bet kyla klausimas, ar tokį platų ligoninių tinklą mūsų valstybė  pajėgi išlaikyti”, – svarstė jis. Buvusiam sveikatos apsaugos ministrui A.Čaplikui bei daugeliui ekspertų abejonių nekyla: tiek, kiek dabar turime ligoninių ir gydytojų, tikrai nesame pajėgūs turėti. Todėl naujoji Vyriausybė reformą privalės tęsti. A.Čaplikui belieka apgailestauti, kad radikalesnei reformai pritrūko politikų palaikymo, nepavyko įveikti ir kai kurių savivaldybių bei ligoninių vyriausiųjų gydytojų pasipriešinimo, neužteko drąsos bei ryžto pajudinti ir pirminę sveikatos priežiūros grandį – eilėse skęstančių poliklinikų.

Taigi esminė sveikatos apsaugos reforma dar neįvyko – tai tik pirmi pokyčių daigai.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto specialiosios ekspertės Rūtos Vainienės reformos vertinimas

Sveikatos apsaugos reformos laimėjimai:

Jų kaip ir nėra. Reformos 3R (gydymo įstaigų suskirstymo į respublikines, regionines ir rajonines bei etatų mažinimo) idėja yra gera, tačiau kelias pasirinktas administracinis.

Sveikatos apsaugos reformos ”šūviai pro šalį”:

Įvestas vaistų antkainių reguliavimas. Tai blogiausias sprendimas sveikatos politikos srityje. Kainų reguliavimas kainas ne mažina, o didina, be to, griauna verslą, ypač – smulkųjį;

Neišnaikinta korupcija (nelegalizuotos priemokos);

Privalomai įdiegti ekranai vaistinėse (esą perkamo vaisto analogų kainoms, priemokų dydžiams rodyti), kurie tik padidino vaistų pardavimo sąnaudas.

Lentelės

Valstybės biudžeto lėšos sveikatos apsaugai (mlrd. Lt)

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011 2012

2,4 2,8 3,6 4,5 5,3 5 4,8 4,6 4,4

Sveikatos priežiūros išlaidos vienam gyventojui (Lt)

2004 1040

2005 1237

2006 1519

2007 1829

2008 2202

2009 2075

2010 2030

Šaltinis: Statistikos departamentas, Lietuvos sveikatos informacijos centras, Finansų ministerija

Lietuvos valstybės finansų atsigavimą po krizės sunkina paskolos, kurias Andriaus Kubiliaus Vyriausybė turi imti tam, kad grąžintų ekonomikos klestėjimo laikais Algirdo Brazausko Vyriausybės prisiimtas skolas.

Gegužės mėnesio pirmoje pusėje Lietuvos valstybės finansų valdymo srityje nutiko neeilinis įvykis – buvo išpirka 1 mlrd. eurų vertės euroobligacijų emisija, tokiu būdu valstybės skolą sumažinant 3,45 mlrd. Lt.

Kol estai taupė, lietuviai skolinosi

Pasak Finansų ministerijos atstovų, tai lig šiol Lietuvos istorijoje didžiausia išpirkta valstybės skolos dalis. Kartu ji žymi ir tam tikrą Lietuvos skolinimosi lūžį: lig šiol trejus metus paeiliui skolintasi tiesiog einamiesiems valstybės poreikiams finansuoti, o dabar du trečdaliai naujų skolų imama tam, kad būtų padengtos ankstesnių Vyriausybių padarytos skolos. Paprasčiau tariant, dabartinė Vyriausybė, kuri nuolat kaltinama praskolinusi Lietuvą, pradeda grąžinti Algirdo Brazausko ir Gedimino Kirkilo Vyriausybių skolas.
Be abejonės, „Veido“ pateikiami valstybės skolos didėjimo skaičiai neginčijamai rodo, kad A.Kubiliaus Vyriausybės valdymo laikotarpiu skola išaugo tiesiog stulbinamai. Ir ne tik skaitmenine išraiška, bet, kas tokiais atvejais itin svarbu, santykiniu dydžiu: nuo maždaug 16 proc. BVP 2007–2008 m. iki 41 proc. BVP šiemet, tai yra daugiau nei du su puse karto. Tačiau reikia atsižvelgti, kad dabartinė Vyriausybė skolinosi finansinės krizės ir ekonomikos nuosmukio laikais. Ir kad didysis šuolis, kai santykinis valstybės skolos dydis padvigubėjo, įvyko pirmaisiais krizės metais, kada skolintais pinigais teko finansuoti G.Kirkilo Vyriausybės artėjant Seimo rinkimams prisiimtus įsipareigojimus.
Vis dėlto A.Brazausko ir G.Kirkilo Vyriausybės sugebėjo prisidaryti daugiau nei 5 mlrd. Lt skolos 2004–2008 m., kai ekonomika kasmet smarkiai augo ir galimybės turėti perteklinį, o ne deficitinį biudžetą buvo itin palankios. Būtent tuo metu mūsų kaimynai estai ir sukaupė savo garsųjį Rezervo fondą, kurį turėdami visus ketverius krizės metus galėjo gyventi nelįsdami į skolas ir šiuo metu yra mažiausiai prasiskolinusi šalis visoje Europos Sąjungoje.
Tokį ankstesnių Vyriausybių išlaidų gyvenimo būdą iš dalies galima suprasti: juk Lietuva jau 22 metus gyvena skolon. Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo, kai pirma buvo skolinamasi iš Tarptautinio valiutos fondo, nes jaunai valstybei niekas kitas nenorėjo skolinti, vėliau, susitvarkiusi ekonomiką ir tvirčiau atsistojusi ant kojų, Lietuva ėmė skolintis tarptautinėse rinkose. Po milijardą, pusantro, retkarčiais po du. Visą tą laiką santykinis BVP skolos dydis buvo nedidelis ir nė iš tolo nepanėšėjo į tikrai prasiskolinusių valstybių skolos dydį, tad nebuvo didelių sunkumų reguliariai padengti senas skolas naujomis skolomis, juoba kad ekonomikai vis augant ir tvirtėjant stiprėjo ir Lietuvos tarptautinė reputacija, o kartu su ja mažėjo palūkanų, kurias reikėdavo mokėti už naujas skolas, dydis.
Valstybės skolos augimo dinamika puikiai rodo, kad pristabdyti šį ydingą įprotį gyventi skolon trumpam pavyko tik Tarptautiniam valiutos fondui 2000–2003 m., kai dėl krizės Lietuvai teko pasirašyti įsipareigojimus kaip galima griežčiau sutvarkyti valstybės finansų valdymą. Beje, tą 2000-ųjų susitarimą su TVF taip pat parengė A.Kubiliaus vadovaujama Vyriausybė. Tačiau vos tik ekonomika po kelerių metų susitvarkė, vėl buvo užkurta skolinimosi mašina.

Socdemų atmintis trumpa

Šiuos faktus turėtų puikiai žinoti tuometis finansų, vėliau – susisiekimo ministras, dabartinis Socialdemokratų partijos pirmininkas Algirdas Butkevičius, kuris tiek pats, tiek savo kolegos ekspremjero G.Kirkilo lūpomis nuolat kritikuoja šią Vyriausybę už nuolat didinamą valstybės skolą.
„Vyriausybės vadovas bando įtikinti, kad viešųjų finansų krizė suvaldyta. Tačiau noriu priminti, kad tai padaryta ne uždirbtomis lėšomis, bet skolintomis, o tai reiškia, kad išaugusi skola slėgs mokesčių mokėtojų pečius dar ilgą laiką. Konservatoriai ir liberalai per trejus metus išaugino valstybės skolą beveik 25 mlrd. Lt (šiuo metu ji siekia beveik 45 mlrd. Lt), o pinigų suma šios skolos palūkanoms per tą patį laikotarpį padidėjo beveik tris kartus“, – prieš mėnesį teigė A.Butkevičius, kritikuodamas Ministrų kabineto metinę ataskaitą Seimui.
Toks pareiškimas skamba ne tik keistai, bet ir veidmainiškai. Viena, per pastaruosius trejus metus palūkanos, už kurias Lietuva skolinasi euro rinkoje, sumažėjo dvigubai – nuo 9 proc. 2009-aisiais, iki keturių su trupučiu procento 2012-ųjų balandžio pabaigoje, kai Vyriausybė pasiskolino 1,5 mlrd. Lt.
Antra, kaip jau minėta, didžioji 2009 metų skola susidarė daugiausia todėl, kad reikėjo finansuoti Ministrų kabineto, kurio ilgametis narys buvo pats A.Butkevičius, įsipareigojimus. Trečia, artimiausius ketverius metus, arba visą Seimo kadenciją, kurios metu socialdemokratai mano būsiantys valdžioje, o jų lyderis neslepia ambicijų patekti į Vyriausybės vadovo vietą, Lietuvai teks atidavinėti socialdemokratų padarytas skolas.
Iš viso 2013–2016 m. valstybė turės grąžinti 22,5 mlrd. Lt skolų, iš jų 12,5 mlrd. Lt sudarys 2003–2006 m. A.Brazausko Vyriausybės padarytos skolos. Likusi 9,99 mlrd. Lt dydžio suma – toji pati 2009-ųjų skola, už kurią irgi atsakingi socialdemokratai, nors ir labai nenori to prisiminti. Ypač kai valstybės finansai jau sutvarkyti.

Finansų ministrės Ingridos Šimonytės komentaras

Nuvilia nepamatuotas populizmas, kurį pasitaiko skleisti ir socialdemokratų lyderiui, buvusiam finansų ministrui, ekonomikos mokslų daktarui Algirdui Butkevičiui, teigiančiam, kad „šie metai yra rekordiniai skolinimosi mastais, visi pinigai panaudojami senesnėms skoloms grąžinti ir didėjančioms biudžeto skylėms lopyti“. Taip pat teigiama, kad „be atokvėpio skolinantis užsienyje ir vidaus rinkoje valstybės skolos problemos nusikratoma ir ji paliekama būsimai Vyriausybei“.
Pirmiausia rekordiniai skolinimosi mastais buvo 2009-ieji, kai dėl pasaulinės finansų krizės išryškėjus struktūrinėms Lietuvos viešųjų finansų problemoms deficitas pasiekė 9,4 proc. BVP. Keisčiausia, kad tuo metu, kai 2009 m. Vyriausybė, pildama vandenį ant opozicijos malūno, visomis išgalėmis mažino viešųjų finansų deficitą, siekdama kuo mažesnio skolos augimo, opozicija nuoširdžiai ir sutartinai siūlė, kaip mokė J.M.Keynesas, „skatinti ekonomiką ir vidaus vartojimą“ dar didesniu deficitu, visiškai neišgyvendama dėl dar spartesnio skolos augimo. O kai skolos augimas ėmė menkti ir stabilizuotis, pradėjo nepaliaudama dėl jo sriūbauti.
Lietuvos viešųjų finansų deficitas nuosekliai mažėja: nuo 9,4 proc. BVP 2009 m. pabaigoje iki 5,5 proc. BVP 2011 m. pabaigoje ir iki planuojamų 3 proc. BVP šįmet. Vadinasi, „biudžeto skylė“, priešingai, nei rašo ponas A.Butkevičius, kasmet mažėja, o ne didėja, ir ne tik santykinai (procentais BVP), bet ir absoliučiai (milijardais litų). Jeigu netikite Finansų ministerija ar Statistikos departamentu, kaip dabar madinga tarp kai kurių ekonomikos daktarų ir profesorių, pasitikrinkite Eurostate.
Mažėjant deficitui mažėja ir naujo skolinimosi apimtys: 2009 m. Lietuva skolinosi beveik 14 mlrd. Lt, 2011 m. skolinimosi poreikis buvo kiek daugiau nei 6 mlrd. Lt. Šiemet skolinimosi poreikis siekia apie 10 mlrd. Lt, o du trečdalius šios sumos sudarys ankstesnių skolų išpirkimas.
Skolintos lėšos naudojamos visoms valstybės teikiamoms viešosioms paslaugoms, įskaitant švietimo, sveikatos, socialinės apsaugos ir kitas sritis. Tarp šių išlaidų – ir pensijos, ir atlyginimai mokytojams, policininkams, gydytojams, bibliotekininkams. Turbūt jau nebereikia priminti, kad apie 70 proc. viešųjų išlaidų tenka socialinei apsaugai, sveikatos apsaugai ir švietimui. Būtų daug nuoširdžiau, jeigu raudų apie „praskolintą Lietuvą“ autoriai pasakytų, kurią konkrečiai iš šių sričių jų Vyriausybė yra pasirengusi finansuoti mažiau, kad skola nedidėtų.

Valstybės skolos grąžinimo grafikas (mlrd. Lt)

Metai    Skola    Palūkanos    Iš viso
2012    5,938    2,279    8,217 (2002 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2013    4,816    2,130    6,946 (2003 ir 2004 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2014    1,9    1,898    3,798 (2009 m. 500 mln. eurų euroobligacijos)
2015    4,612    1,588    6,2 (2009 m. 1,5 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)
2016    4,13    1,421    5,55 (2005 ir 2006 m. 1 mlrd. eurų euroobligacijos)
2017    2,476    1,264    3,74 (2010 m. 750 mln. JAV dol. euroobligacijos)
2018    2,513    1,141    3,654 (2007 m. 600 mln. eurų euroobligacijos)
2019    0,264    1,021    1,285
2020    5,49    0,818    6,317 (2010 m. 2 mlrd. JAV dol. euroobligacijos)

Valstybės skolos didėjimas 1995–2012 m.

Metai    Suma (mlrd. Lt)    Proc. BVP    Valdymo išlaidos (mln. Lt)
1995    3,088    11,9
1996    4,666    14,3
1997    6,222    15,6
1998    7,436    16,6
1999    9,963    22,8
2000    10,842    23,7    869
2001    11,221    23,1    978
2002    11,620    22,3    975
2003    12,039    21,1    820
2004    12,155    19,3    657
2005    13,276    18,3    566
2006    14,939    17,9    569
2007    16,698    16,8    710
2008    17,375    15,5    781
2009    27,106    29,4    961
2010    36,113    38    1530
2011    40,800    38,6*    1848
2012    44,700    41*    2154*

* Prognozuojama

Šaltinis: „Veidas“, Finansų ministerija

Vyriausybė pritaria minimalios mėnesinės algos (MMA) didinimui iki 900 litų, tačiau, kaip teigia ministras pirmininkas Andrius Kubilius, šis žingsnis turi būti žengiamas kartu su darbo santykių liberalizavimui.

Anot premjero, MMA kėlimas be darbo santykių liberalizavimo tik padidins nedarbą.Vyriausybė siūlo sutrumpinti įspėjimo dėl atleidimo iš darbo terminą, sumažinti išeitinių išmokų dydžius, ilginti savaitės darbo laiko trukmę, trumpinti kasmetines minimalias atostogas iki 20 darbo dienų, naikinti papildomas atostogas. Darbo kodekso pataisose taip pat siūloma  paprasčiau iš darbo atleisti pensininkus.

Anot BNS kalbintų kai kurių analitikų, tikėtina, kad MMA jau nuo liepos bus padidintas 100 litų – teigiama, kad, artėjant rinkimams, nepalanku atidėlioti sprendimus, kurie patinka daugumai šalies gyventojų.

„Kaip rodo visi tyrimai – ir mūsų pačių, ir Europos Sąjungos, darbo santykių lankstumas yra viena iš pamatinių nuostatų, leidžiančių verslui kurti daugiau darbo vietų, todėl darbo santykių lankstumo didinimas yra viena iš esminių sąlygų, kad Lietuvoje atsirastų daugiau darbo vietų.

Premjero teigimu, Vyriausybė į Trišalę tarybą keliaus su pasiūlymu MMA didinti galbūt dviem etapais – nuo liepos mėnesio iki 850 Lt, o nuo kitų metų sausio – iki 900 Lt.

A. Kubilius tikino nesutinkantis, kad įvairūs Darbo kodekso pakeitimai nepablogintų dirbančiųjų sąlygų.

„Mes paprasčiausiai įgyvendiname tai, kas daugelyje Europos valstybių ir mūsų kaimyninėje Estijoje jau yra seniai įgyvendinta“, – akcentavo premjeras.

„Subalansuoti santykiai turi būti tokie, kad ir darbuotojas būtų apsaugotas [...], ir darbdavys nebijotų kurti naujų darbo vietų, nes nelankstūs darbo santykiai labai dažnai darbdavį priverčia atsisakyti savo ateities planų. Darbdavys, negalėdamas matyti tos aiškios perspektyvos ir neturėdamas galimybių į tai lanksčiai reaguoti, paprasčiausiai nepradeda plėsti savo verslo“, – aiškino A. Kubilius.

Su darbo vizitu Taline (Estija) viešėjęs Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius dalyvavo tradicinėje pirmojo atkurtos nepriklausomos Estijos Prezidento Lennarto Meri vardo konferencijoje, kurioje diskutavo apie Europos energetinio saugumo perspektyvas.

Diskusijoje „Galių žaidimai: Europos energetinio saugumo perspektyvos“ Premjeras pristatė Lietuvos energetinės nepriklausomybės tikslus. „Siekiame nutraukti priklausomybę nuo monopolinių tiekėjų, atverti rinką, nes tai reiškia geriausią kainą vartotojams Lietuvoje“, – sakė A. Kubilius.

Kalbėdamas apie permainas Lietuvos elektros energijos sektoriuje, Vyriausybės vadovas pažymėjo, kad mūsų valstybė nuosekliai siekia sinchronizuoti savo elektros sistemą su Europos žemynine sistema. „Šiam tikslui pasiekti šalis įgyvendina elektros tiltų su Švedija ir Lenkija projektus bei rengiasi statyti Visagino atominę elektrinę (VAE),“ – teigė A. Kubilius.

Ministras Pirmininkas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį, kad VAE statyba atitinka regiono tendencijas: Baltijos jūros kaimynystėje stiprėja branduolinės energetikos plėtra. Kaip pavyzdį Premjeras pateikė Suomiją, kurioje šiuo metu veikia 2 atominės elektrinės (4 reaktoriai), o iki 2014 metų pradės veikti dar vienas reaktorius. Suomijos Vyriausybė yra išdavusi leidimus statyti dvi naujas atomines jėgaines, kurios šiuo metu yra projektuojamos. Planuojama, kad 2020 metais atominės elektrinės Suomijoje pagamins 60 proc. visos šalies energijos.

Vyriausybės vadovo teigimu, Švedija nuosekliai laikosi strategijos palaikyti stabilų branduolinės energetikos lygį šalyje, o kiekvieną baigiamą eksploatuoti atominę elektrinę stengiasi pakeisti nauja. Šiuo metu Švedija turi 10 branduolinės jėgainės reaktorių, kurie pagamina apie 40 proc. visos šalies elektros energijos.

Anot Premjero, kaimyninės Lenkijos planuose iki 2030 metų – trys naujos atominės jėgainės. Pirmąjį elektrinės bloką planuoja paleisti 2020 metais, antroji jėgainė savo darbą turėtų pradėti 2022 – 2023 metais. Neseniai apie savo planus statyti trečią atominę jėgainę Lenkijoje paskelbė Lenkijos koncernas „Enea“.

Po diskusijos Lennarto Meri vardo konferencijoje Vyriausybės vadovas A. Kubilius dalyvaus bendruose Lietuvos, Latvijos, Estijos premjerų ir Europos Komisijos viceprezidento Ollio Rehno darbo pietuose.

Konservatorių vadovo Andriaus Kubiliaus vadovaujamo ministrų kabineto pasiektas ilgiausiai dirbančios Vyriausybės rekordas ekspertų siejamas su ekonomine krize, opozicijos pasyvumu, taip pat palikta galimybe valdančiosios koalicijos partneriams veikti nevaržomai, praneša BNS.

BNS kalbinti istorikai Egidijus Aleksandravičius ir Nerijus Šepetys, be kita ko, pažymi, kad savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas nerodo kokybiško darbo.

„Ir betvarkė gali būti stabili. Ar tai patikima, ar tai yra gera, ar tai veda kažkur į bendrą gėrį – manau, kad tai yra indiferentiška. Pats stabilumas nėra jokia kokybė. Ką krizės metu reiškia stabilumas? Kaip tik norisi didžiausio šurmulio, didžiausio idėjų ginčo, didžiausio svarstymo, energijos ir net linksmumo vengiant to gyvuliškai rimto politinio veido“, – kalbėjo Vytauto Didžiojo universiteto Istorijos katedros profesorius E.Aleksandravičius.

Abu pašnekovai ilgą šios Vyriausybės išsilaikymą valdžioje sieja su sunkia ekonomine padėtimi.

„Iš principo kalbant apie Lietuvos politinę tradiciją, savaime Vyriausybės ilgaamžiškumas gali reikšti, kad Vyriausybė nieko nedirba, bet turi stiprią atramą parlamente. Gali reikšti ir tai, kad dirba labai daug, niekam nepatinka, bet metas yra sunkus ir niekas nenori eiti į valdžią. Man atrodo, kad antras variantas yra tikslesnis. Paprastai, kai Vyriausybė yra veikli, jai išlikti valdžioje yra sunkiau, bet šios Vyriausybės kadencija kaip tik prasidėjo su recesijos ryškesnių požymių Lietuvoje pradžia ir pat pradžių buvo labai aišku, kad kitos opozicinės partijos jėgos – socialdemokratai ir populistinės Darbo ir „Tvarkos ir teisingumo“ partijos – visiškai neketina tokiu metu dalyvauti procese“, – sakė N.Šepetys.

Jo vertinimu, viena iš politinio stabilumo sudedamųjų dalių yra finansinis stabilumas, tačiau krizę suvaldyti užsibrėžusi dabartinė Vyriausybė politinio pamato naujiems rinkimams nepasiklojo.

„Šitos Vyriausybės specifika pirmiausia ta, kad jinai – absoliučiai antipopulistinė, iš principo dominavo netgi ne politinis veikimo variklis, o turbūt administracinis ar valdininkiškas. Iš vienos pusės tai yra nepaprastai intensyvi reguliavimo veikla, kita vertus, visiškai nepaisyta savo pačių politinės ateities – tarsi pradėjusi dirbti Vyriausybė suprato, kad ją sudarantieji ilgam sutinka nedalyvauti valdžioje pasibaigus kadencijai. Toks, galima net pavadinti, mokslinis mąstymas labai retai būdingas Rytų Europos šalių vyriausybėms“, – dėstė N.Šepetys.

„Visi bandymai versti Vyriausybę nebuvo rimti, nes opozicija tiesiog nenorėjo susigadinti ateities – geriau išlaukti tą sunkų metą tikintis, kad kai bus rinkimai, bendra ekonominė situacija pasaulyje bus geresnė. Manau, kad politiniai oponentai suprato, kad jei jie (valdantieji – BNS) nori, tegu ir pasilaidoja“, – sakė jis.

„Iš visų organizuotų politinių jėgų ar partijų geriausiai organizuoti, didžiausią patyrimą turėję socdemai buvo G.Kirkilo Vyriausybės labai stipriai diskredituoti ir buvo labai sunku tikėtis, kad jie galėtų kaip nors greitai didinti savo opozicinius raumenis. Be abejonės, milžiniška krizė, į kurią su visa Europa Lietuva įpuolė, nerodė, kad yra kitų labai aiškius jos įveikimo būdus žinančių veikėjų. Imtis kuopti šitas Augėjo arklides reikėjo atrasti specialų juodadarbį, A.Kubilius, man atrodo, tam labiausiai ir tiko“, – sakė jis.

Be to, E.Aleksandravičius kaip Vyriausybės ilgaamžiškumo priežastį įvardijo premjero atlaidumą koalicijos partneriams.

„Per šituos metus iškilo visai pagrįstas klausimas, ar mes vieną Vyriausybę turėjome, ar daugiau, veikiančių vienoje vietoje. Kažkokia vyriausybinė konfederacija. Akivaizdžiai matėsi, jog kai kurios sritys su bendru Vyriausybės ansambliu beveik nesiderina (…). Paimkit R.Palaičio bylą ir tai, kaip atrodė liberalcentristams į rankas atiduota viena iš galios struktūrų. Paskutiniai metai rodė, kad premjerui absoliučiai nesutinkant su tuo, ką daro vienas jo vyriausybės segmentas, vis tiek jinai toliau egzistuoja. Tai reiškia, kad valdant valdžioje buvo įmanoma toleruoti tokius dalykus, kurie pašiausia plaukus, jeigu jų yra ant galvos“, – sakė istorikas E.Aleksandravičius.

Jis dabartinę Vyriausybę įvertino kaip esančią nereiklią sau.

„Daug svorio nereikia nešti – rėtis gali turėti kiek nori dugnų, vis tiek vanduo prateka kiaurai. Tai tokia tvari struktūra, kuri vaidina labai nedaug vaidmens. Tu ilgai egzistuoti, kai nieko per daug iš savęs nereikalauji“, – sakė istorikas.

Penkioliktoje po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybėje, kuri įgaliojimus prisiekusi Seime gavo 2008 metų gruodžio 12 dieną, dirba Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai (TS-LKD), Liberalų sąjūdis bei Liberalų ir centro sąjunga. Iki šiol ilgiausiai dirbusio ministrų kabineto titulas priklausė dvyliktajai Vyriausybei, kuriai vadovavo socialdemokratas Algirdas Brazauskas – ji įgaliojimus gavo 2001 liepos 12-ąją ir dirbo iki 2004 metų gruodžio 14 dienos.

„Šiandien su darbo vizitu Taline viešintis Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius dalyvavo tradicinėje pirmojo atkurtos nepriklausomos Estijos Prezidento Lennarto Meri vardo konferencijoje, kurioje diskutavo apie Europos energetinio saugumo perspektyvas“, – rašoma LRVK pranešime spaudai.

Diskusijoje „Galių žaidimai: Europos energetinio saugumo perspektyvos“ Premjeras pristatė Lietuvos energetinės nepriklausomybės tikslus. „Siekiame nutraukti priklausomybę nuo monopolinių tiekėjų, atverti rinką, nes tai reiškia geriausią kainą vartotojams Lietuvoje“, – sakė A. Kubilius.

Kalbėdamas apie permainas Lietuvos elektros energijos sektoriuje, Vyriausybės vadovas pažymėjo, kad mūsų valstybė nuosekliai siekia sinchronizuoti savo elektros sistemą su Europos žemynine sistema. „Šiam tikslui pasiekti šalis įgyvendina elektros tiltų su Švedija ir Lenkija projektus bei rengiasi statyti Visagino atominę elektrinę (VAE),“ – teigė A. Kubilius.

Ministras Pirmininkas atkreipė konferencijos dalyvių dėmesį, kad VAE statyba atitinka regiono tendencijas: Baltijos jūros kaimynystėje stiprėja branduolinės energetikos plėtra. Kaip pavyzdį Premjeras pateikė Suomiją, kurioje šiuo metu veikia 2 atominės elektrinės (4 reaktoriai), o iki 2014 metų pradės veikti dar vienas reaktorius. Suomijos Vyriausybė yra išdavusi leidimus statyti dvi naujas atomines jėgaines, kurios šiuo metu yra projektuojamos. Planuojama, kad 2020 metais atominės elektrinės Suomijoje pagamins 60 proc. visos šalies energijos.

Vyriausybės vadovo teigimu, Švedija nuosekliai laikosi strategijos palaikyti stabilų branduolinės energetikos lygį šalyje, o kiekvieną baigiamą eksploatuoti atominę elektrinę stengiasi pakeisti nauja. Šiuo metu Švedija turi 10 branduolinės jėgainės reaktorių, kurie pagamina apie 40 proc. visos šalies elektros energijos.

Anot Premjero, kaimyninės Lenkijos planuose iki 2030 metų – trys naujos atominės jėgainės. Pirmąjį elektrinės bloką planuoja paleisti 2020 metais, antroji jėgainė savo darbą turėtų pradėti 2022 – 2023 metais. Neseniai apie savo planus statyti trečią atominę jėgainę Lenkijoje paskelbė Lenkijos koncernas „Enea“.

Kokia darbotvarkė laukia šį rudenį išrinkto parlamento ir jo Vyriausybės? Ar daug ji skirsis nuo iššūkių, su kuriais šalies politikai susidurs 2020-aisiais? O ar realu 2030-aisiais būti tarp dešimties turtingiausių, moderniausių, konkurencingiausių ES šalių? Artimesnės ir tolimesnės ateities politikos tikslų kryptis brėžia premjeras Andrius Kubilius.
VEIDAS: Pradėkime nuo artimiausio pusmečio prognozių: ar ir toliau Seimo rinkimuose vyraus švytuoklės principas ir rudenį Jūsų vadovaujamus konservatorius vėl nublokš į opoziciją?
A.K.: Nesu orakulas, bet, ko gero, bent kelios partijos pasieks labai apylygių rezultatų. Klausimas bus, ne kas laimėjo rinkimus, o kokios formuosis koalicijos. O vienas esminių principų jas formuojant bus požiūris į darbų tęstinumą.
VEIDAS: Kokie, Jūsų manymu, turėtų būti esminiai sekančios kadencijos valdančiųjų partijų darbai?
A.K.: Esminis dalykas – susitvarkyti su pamatiniais šalies ekonomikos dalykais, visų pirma, finansais. Reikia tęsti tokią finansų politiką, kokią įgyvendinome per pastaruosius keletą metų. Jau sekančią kadenciją gal pavyktų pasiekti perteklinį biudžetą, reikia mažinti skolos augimą. Antra, reikia tęsti energetikos infrastruktūrinius projektus kuriant vartotojams palankią energetikos sistemą ir didinant valstybės konkurencingumą. Tai bus vienas pamatinių visos tolesnės ekonomikos perspektyvos dėmenų visą artimiausią dešimtmetį. Trečia, atsigavus po 2009–2010 m. pasaulinės krizės būtina nuosekliai siekti savo ekonomikos modernizavimo. Seikiai tapti Šiaurės ir Baltijos regiono vienu iš aukštųjų technologijų paslaugų centru reikalauja naujų iniciatyvų ir idėjų tiek pritraukiant užsienio kapitalą, tiek sudarant galimybes jaunam inovatyviam verslui veržtis į priekį. Ir tokio atsiranda vis daugiau.
VEIDAS: Akivaizdu, kad pastaruosius aštuonerius metus, kai pasiekėme strateginį tikslą – narystę ES ir NATO – tiek politikams, tiek ir visai visuomenei stinga visus vienijančio ilgalaikio tikslo. Koks jis galėtų būti?
A.K.: Strategiją „Lietuva 2030“ ir pasiūlėme rengti tam, kad pamatytume ilgalaikę patrauklią perspektyvą, o pagal ją konstruotume artimesnės ateities žingsnius. Ambicija – būti sėkminga šalimi, gebančia konkuruoti tiek regione, tiek Europoje, nebijančia ir pasaulinės konkurencijos. Nuosekliai sieksime tapti tokia, kaip mūsų kaimynės Skandinavijoje, o tai reiškia, kad pragyvenimo lygiu, gerbūviu, kultūrine erdve stengsimės kuo greičiau pasiekti šių šalių lygį. Paprastai tariant, vienijantis tikslas – gero gyvenimo visiems siekis. „Lietuva 2030“ – ambicijų dokumentas, o priemonių planas bus išdėstytas trumpesniais laikotarpiais. Dabar kaip tik intensyviai vyksta diskusijos, kam panaudosime naujo ES finansinio laikotarpio 2014–2020 m. pinigus.
VEIDAS: Strategijoje pagal BVP vienam gyventojui, inovatyvumo, verslo aplinkos ir kitus indeksus 2020 m. Lietuvai planuojama vieta ES 15-uke, o 2030-aisiais net dešimtuke. Kas turi atsitikti dabar pirmaujančioms ES senbuvėms, kad jas pralenktume?
A.K.: Mes už jas sparčiau augsime. Kodėl manote, kad tai neįmanoma? Noriu priminti, kad iki 2030-ųjų yra dar aštuoniolika metų. Štai Airija 1988 m. buvo ES atsilikėlė pagal BVP vienam gyventojui, o per 20 metų pakilo tarp lyderių, tiesa, dabar krizė situaciją pablogino.
VEIDAS: O ar jūsų vertinimu, didės visuomenės pasitikėjimas politikais?
A.K.: Nepasitikėjimą lemia ne tik politikų klaidos – tai ir tam tikro vyraujančio visuomenės mąstymo atspindys. Reikia skatinti didesnį pasitikėjimą tiek savimi, tiek kitais, taip pat tikėjimą Lietuvos ateitimi. Tam labai svarbi švietimo sistema, žiniasklaida. Reikia pasistengti save matyti platesniuose horizontuose, turėti ambiciją sėkmingai konkuruoti pasaulyje.
VEIDAS: Paprognozuokite, kokius pagrindinius uždavinius valdančiajai daugumai reikės spręsti Lietuvoje 2020-aisiais.
A.K.: Ir tuomet iššūkiai bus labai panašūs kaip dabar – geresnio gyvenimo Lietuvai kūrimas. Tik uždaviniai bus kitokie, nes, tikiu, iki 2020 m. būsime išmokę gyventi pagal išgales, sukūrę ir į europines struktūras integravę energetikos infrastruktūrą. Tada uždaviniai bus skatinti ekonomikos konkurencingumą, valstybės dinamiškumą, nes tai vienas iš mūsų privalumų. Tikiu, ir Rytų kaimynystėje bus atsivėrę daugiau erdvės verslui ir politinei integracijai.
Manau, kad būsime žymiai aukščiau palypėję gerovės lygiu, tad mums gyvenime daugiau rūpės, kaip praleisti atostogas, ar džiaugsmas pabūti su anūkais.
VEIDAS: Ekspertų prognozės Lietuvai ne tokios pakilios: mūsų liks 2,5 milijono, ir daugiausia pagyvenusio amžiaus žmonių.
A.K.: Faktas, kad visi gyvensime šiek tiek ilgiau, bet senatvė bus neblogas laikotarpis. Štai Suomija jau dabar galvoja apie atskirą ekonomikos sritį – geros senatvės ekonomiką. Tikiuosi, šeimos pasivys atsilikimą ir pagal gimstamumą. Kaip ir kitos modernios ekonomikos, konkuruosime dėl kvalifikuotos darbo jėgos, stengsimės susigrąžinti išvykusius iš Lietuvos ir pasikviesti kitus, kad galėtume čia kurti gerą gyvenimą ir niekas negalvotų, kad kitur galėtų būti geriau.

„Per aštuoniolika metų galime patekti į turtingiausių ir inovatyviausiu ES šalių dešimtuką.“

Ministro Pirmininko interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Sveiki, Premjere. Kurioje Gruzijos dalyje dabar esate?

Batumyje, bet jau baigiame kelionę – netrukus skrisime atgal į Vilnių.

Premjere, Jūsų vizitas viešojoje erdvėje traktuojamas kaip paramos Gruzijos euroatlantinei integracijai ženklas. Ar, Jūsų manymu, Gruzija pasirengusi narystei NATO? Kada NATO nare ji taps?

Mūsų vizito tikslas ir buvo aptarti, kaip mes galime paremti Gruzijos siekį tapti NATO ir ES nare, padėti sėkmingai įveikti visas derybas. Narystė NATO Gruzijai yra labai svarbus siekis, manau, kad tokios šalies kaip Gruzija integracija į NATO būtų labai didelis geopolitinis pasikeitimas visam regionui, visai Rytų kaimynystei. Gruzija solidarumui su NATO šalimis skiria labai didelį dėmesį, pagal karių skaičių Afganistane, tenkantį vienam šalies gyventojui, ko gero neturi lygių. Gruzija, kurioje gyvena apie 5 mln. žmonių, šiuo metu Afganistane turi apie 1700 kareivių.

Kada Gruzijos narystė NATO yra reali?

Pažanga yra daroma, tarptautinėje bendruomenėje atsiranda vis daugiau supratimo. Labai svarbus bus NATO viršūnių susitikimas Čikagoje gegužės viduryje, kur sprendimai dėl narystės galbūt ir nebus priimami (to neplanuojama daryti), bet bus suformuota nauja narystės siekiančių šalių grupė – potencialių kandidačių grupė, į kurią įeina Gruzija ir trys Balkanų valstybės: Makedonija, Juodkalnija, Bosnija ir Hercegovina. Manau, kad tai – rimtas žingsnis į priekį ir tikiu, kad po keleto metų matysime Gruziją NATO sudėtyje.

Premjere, kokios naudos Lietuvos visuomenei, verslui Jūsų keturių dienų vizitas Gruzijoje davė? Ar pavyko pasiekti kokių nors praktinių susitarimų?

Pirmiausia, mes daugiausia dėmesio skyrėme deryboms ir pokalbiams dėl Gruzijos euroatlantinės integracijos, nuosekliai aptarėme, kokie žingsniai turi būti daromi, kad Gruzija sėkmingai įveiktų derybas su ES dėl Asociacijos sutarties, laisvos prekybos ir bevizio režimo sutarčių. Tai labai stipriai priartintų Gruziją prie ES rinkų, integracijos į ES, atvertų dideles galimybes ir Gruzijos verslui ES rinkose, ir Europos šalių, įskaitant Lietuvą, verslui Gruzijoje. Gruzijoje yra labai daug dalykų, kurie labai sparčiai plėtojasi ir vystosi. Pavyzdžiui, Batumio mieste per langus stebime didžiulių naujų viešbučių statybas. Batumis tampa vienu iš didelių kurortinių šio regiono centrų, į kurį atvyksta ir Turkijos, ir Azerbaidžano, ir Armėnijos, ir net Irano poilsiautojai. Iš Gruzijos valdžios tikrai galima pasimokyti, kaip sparčiai ir sėkmingai įgyvendinti reformas lengvinant verslo sąlygas, valantis nuo perteklinės biurokratijos, nuo korupcijos, ypatingai policijoje. Akivaizdu, kad Gruzija dėl to tampa patraukli investuotojams, verslo plėtrai. Galimybės šiame regione darosi vis aiškesnės ir geresnės. Manau, kad mūsų partnerystė su Gruzija galiausiai bus labai naudinga tiems, kurie čia norėtų investuoti, plėtoti verslą.

Premjere, kita užsienio politikos aktualija – Ukraina. Estijos Prezidentas vakar atsisakė vykti į Vidurio Europos viršūnių susitikimą Jaltoje gegužės 11-12 dienomis. Daugelio kitų Vidurio Europos šalių vadovai – Vokietijos, Čekijos, Slovėnijos, Austrijos, Italijos Prezidentai – taip pat atsisakė dalyvauti šiame susitikime. Tai netiesiogiai siejama su Ukrainos elgesiu su politine opozicija, konkrečiai su buvusia premjere Julija Tymošenko, kuri dabar yra kalinama. Matosi tam tikrų tarptautinės izoliacijos Ukrainos atžvilgiu požymių. Kaip Jūs vertinate situaciją? Kaip turėtų elgtis Lietuvos vadovai (Premjeras irgi atsako už užsienio politiką) – vykti ar ne į Jaltą?

Neseniai Vilniuje lankėsi Ukrainos Premjeras. Mes labai atvirai ir aiškiai išsakėme savo nuogąstavimus, kad dėl Ukrainos valdžios elgesio su opozicijos lydere J. Tymošenko, šalis praranda ES viršūnių pasitikėjimą. Tai mums kelia didelį susirūpinimą, nes Ukrainos integracija, suartėjimas su ES yra tikrai labai svarbus procesas, keičiantis viso regiono geopolitines perspektyvas. Tokios Ukrainos vadovybės klaidos yra apgailėtinos ir sukeliančios daug problemų Ukrainos kelyje link integracijos į ES. ES lyderiai labai aiškiai formuluoja poziciją, kad Ukrainos valdžiai teisiškai skaidriai, rūpinantis žmogaus teisėmis bei demokratinėmis vertybėmis neišsprendus J. Tymošenko bylos, Ukrainos perspektyva artimiausiu metu gali tapti labai miglota. Tai reikia atvirai sakyti ir Ukrainos vadovams, ir Ukrainos žmonėms. Todėl nesiimu spręst, ar nevykimas į Jaltą, kur, pačios Ukrainos iniciatyva, tradiciškai yra svarstoma europinė perspektyva, abejoju, ar toks nevykimas yra pats geriausias sprendimas. Ukrainos vadovai turi išgirsti aiškią, nedviprasmišką Europos vadovų žinią. Rudenį Ukrainoje vyksiantys rinkimai taps lemiamu testu Ukrainos europietiškų vertybių įgyvendinimui, valdžios pasirinkimui įgyvendinant šias vertybes ir visai tolimesnei Ukrainos perspektyvai.

Latvijos Vyriausybė vakar leido valstybinei energetikos monopolininkei  „Latvenergo“  steigti naują įmonę, kuri dalyvautų naujos atominės elektrinės Visagine statybose. Premjere, tą paskelbė Latvijos ekonomikos ministras Danielis Pavlutas, o „Latvenergo“  generalinis direktorius anksčiau yra sakęs, kad Latvija norėtų iki 20 proc. naujos atominės akcijų. Kaip Jūs vertinate šį Latvijos Vyriausybės sprendimą?

Viskas vyksta pagal žinomą derybų grafiką ir kalendorių. Latvijos Vyriausybė mato šį projektą kaip ekonomiškai vertingą, svarbų, konkurencingą, ekonomiškai naudingomis sąlygomis sprendžiantį viso regiono energetikos problemas. Tai gali būti atsakymas ir Lietuvos skeptikams iki šiol galvojantiems, kad šis projektas neturi ekonominio pagrindimo, kad tai yra tik Vyriausybės ar politikų įgeidis statyti atominę elektrinę. Latvijos sprendimas aiškiai rodo, kad šiame projekte ekonominis naudos faktorius yra labai stiprus ne tik Lietuvai, bet ir kaimynams latviams ir, tikiu, estams.

Smagu, kad visuomenėje daug diskutuojama šia tema, mes gauname daug elektroninių laiškų. Štai gavome elektroninį laišką iš p. Jono. Pacituosiu porą sakinių: „išsklaidykime Vyriausybės  miglą apie naujos atominės  elektrinės  statybą. Tai svarbiausias klausimas valstybei šiandien, todėl jauskime pareigą kalbėti tuo klausimu kasdien ir pateikti dalykinę specialistų informaciją, kad nebūtų padaryta istorinė klaida, įklampinanti valstybę ekonominiams nepritekliams ilgiems dešimtmečiams. Ką atsakytumėte?

Rytoj rengiame Vyriausybės pasitarimą ir posėdį, kuriame bus patvirtinti visi svarbūs teisės aktai, tarp jų ir koncesijos sutartis, bei pristatytas Visagino AE verslo planas, įstatymo projektai. Visa tai bus pateikta Seimui viešam ir išsamiam svarstymui. Antras dalykas, reikia atsakyti į klausimą, kokiems nepritekliams Lietuva bus pasmerkta, jeigu tokios elektrinės nestatysime. Šiandien Lietuva, uždariusi prieš keletą metų Ignalinos AE, 75 proc. elektros energijos perka iš Rusijos. Yra prognozuojama, kad po 10 metų tokios galimybės apsirūpinti elektra, perkant ją vien tiktai iš Rusijos, gali labai reikšmingai sumažėti ir ji gali tapti žymiai brangesnė. Nėra Europoje kitos valstybės, kuri tokiu dideliu mastu būtų priklausoma nuo importuojamos elektros. Visos šalys Europoje stengiasi pačios pasigaminti sau reikalingą elektros energijos kiekį. Gaminant elektrą sau ir visam Baltijos regionui pati pigiausia alternatyva yra atominė elektrinė, kuri statoma buvusios AE aikštelėje. Šio projekto ekonomiškumą įrodo faktas, kad kaimynai latviai, kurie nedalyvauja mūsų politiniame gyvenime, partijų ginčuose, svarsto tik ekonominį jo naudingumo aspektą ir jų vakarykštis sprendimas aiškiai parodo, kad jiems ekonominė nauda yra įtikinanti, todėl jie dalyvauja šiame projekte.

Ir pabaigai, Premjere, grupė Seimo narių siūlo įteisinti baudžiamojo kodekso pataisas ir numatyti baudžiamąją atsakomybę už partijų finansavimo tvarkos pažeidimus. Dabar už tai yra tik administracinė atsakomybė: jeigu paramos dydis viršija 13 tūkst. ir yra pažeidimai, siūloma bausti net laisvės atėmimu iki 4 metų. Ar Jūs paremtumėte tokias pataisas?

Galima ir tokias pataisas įgyvendinti, ir bausmes sugriežtinti, bet svarbu rūpintis, kad teisėsaugos institucijos bei Vyriausioji rinkimų komisija dirbtų efektyviai, nustatant neteisėtą pinigų panaudojimą partijų finansavimui. Tai turėtų būti savalaikis veiksmas, o ne po rinkimų prabėgus metams ir tokios bylos neturėtų būti svarstomos po 5-6 metus, kaip dabar yra su Darbo partijos byla. Teisėsaugai užfiksavus tokius veiksmus bausmės turi būti greitos, griežtos ir efektyvios, kad rinkėjai nebūtų apgaudinėjami, o partijoms, užsiėmusioms didelio masto sukčiavimu, neturėtų būti leidžiama dalyvauti rinkimuose ir daryti įtaką rinkėjų nuomonei.

Jūsų minima partija yra reitingų viršūnėse. Kaip Jūs tai paaiškintumėte?

Lietuvos patirtis rodo, kad tokiose bylose reikalingi greiti ir griežti sprendimai.

Ačiū Jums už pokalbį.

Fiziko diplomas Andriui Kubiliui pagaliau pravertė ir politikoje. Išstudijavęs, kaip galima paveikti žmogaus kūno elektrinį laidumą, jis ėmėsi poligrafininko pagal politinį užsakymą karjeros. Tenka pripažinti, sėkmingos. Štai poligrafas, kartą nustatęs, kad tuomečiai FNTT vadovai nutekino informaciją apie planuojamą “Snoro” banko operaciją, pakartotiniame tyrime ėmė ir “persigalvojo”. Kaip sakoma, rankų miklumas, ir jokios apgavystės: premjeras pats sėdo ir surašė atmintinę poligrafininkui, ko šis turi klausti kartą jau susikirtusio tuomečio FNTT vadovo, kad šis neprakaituotų. Ginkdie, negalima teirautis, ar apskritai kam prasiplepėjo apie “Snorą”, nes nuo tokios klausimo formuluotės tuometį FNTT vadovą kaipmat išmušė prakaitas. Premjeras prisakė klausti, ar jis informaciją nuleido tiesiai žiniasklaidai, nesmalsaujant, gal kartais ja pasidalijo su kuo kitu, pavyzdžiui, su premjero patarėjais.
Gal tokia sėkmė apgaunant poligrafą atvers A.Kubiliui naujas karjeros galimybes, nes juk po Seimo rinkimų vargu ar ir pats tikisi gauti kokį reikšmingesnį postą. Savo naujai atsiskleidusį talentą jis galėtų toliau panaudoti poligrafinio pageidavimų koncerto žanre. Pavyzdžiui, kaip ir vykstant FNTT skandalui, politikai galėtų užsakinėti, iš ko spausti prakaitą, iš ko ne. Štai konservatorių užsakymu jis galėtų patikrinti liberalcentristą Raimundą Palaitį, kodėl pirmajame poligrafo patikrinimo seanse tuo pačiu įtariamiems pareigūnams buvo uždavinėjami skirtingi klausimai. O jei mirtinai įgriso Irenos Degutienės konkurencija, būtų galima poligrafu ją patikrinti, pasmalsaujant, iš kur jos vyras gavo informacijos, leidusios diagnozuoti, kad VSD vadovas turi gaidžio sindromą, ar kaip nutiko, kad jos sūnus spėjo atlikti nors kokias operacijas prieš pat „Snoro“ nacionalizavimą, ar kodėl ji taip staiga užsinorėjo priešlaikinių Seimo rinkimų.
Atsižvelgiant į užsakymą, poligrafas galėtų patvirtinti, lygiai kaip ir paneigti, kad konservatoriai provokavo koalicijos žlugimą esminių energetikos projektų vėlavimui pateisinti, ar užduoti daugybę kitų komiškų (tiksliau, tragikomiškų) klausimų.
Moralas, deja, labiau tragikomiškas nei komiškas: net melo detektorius nesugeba atskirti, kur melas, kai jis, kaip ir jį turinčios specialiosios tarnybos, valdomas partiniu principu.