BFL

Tai nulems vidinis TS-LKD kandidatų į Seimą reitingavimas, vyksiantis iki vasarą rengiamo šios partijos suvažiavimo, kuriame bus tvirtinami pretenduojančių į parlamentarų mandatus sąrašai.

Dalis valdančiosios partijos narių įsitikinę, kad konservatoriai gautų kiek daugiau balsų, jeigu pirmoji sąraše būtų už premjerą populiaresnė I.Degutienė. Esą taip pasielgti būtų pragmatiškiau ir protingiau, siekiant didesnio rinkėjų pasitikėjimo. „Jeigu taip atsitiktų, kitame Seime gautume kokiom 5 vietom daugiau“, – neoficialiame pokalbyje tvirtino vienas dabartinio Seimo narys iš TS-LKD. Apie tai praneša ELTA.

Tačiau tokio pasiūlymo priešininkai teigia, kad, nepaisant reitingų, pirmas rinkimų sąraše privalo būti įrašytas TS-LKD vadovas, nes būtent jis per pernykščius tiesioginius partijos pirmininko rinkimus įveikė savo konkurentę, kad ir nedidele persvara. A.Kubiliaus šalininkai tikina, kad nėra daug šansų, jog I.Degutienė ves partiją į Seimo rinkimus. Kita vertus, tiek viena, tiek ir kita stovykla pripažįsta, kad rinkėjai, per balsavimą reitinguodami kandidatus sąraše, turės galimybę pakoreguoti pretenduojančių gauti Seimo narių mandatus konservatorių eilę.

TS-LKD atstovai neformaliuose pokalbiuose skaičiuoja, kad per šį spalį vyksiančius Seimo rinkimus partija gali gauti ne mažiau kaip 30–35 mandatus būsimame parlamente ir užimti bent antrą vietą pagal galutinius balsavimo rezultatus.

Premjeras Andrius Kubilius paskelbė, kad iš Europos Sąjungos lėšų kai kurių savivaldybių šilumos ūkio modernizavimui gali būti skirta apie 100 milijonų litų.

„Džiaugiuosi, kad bus bandoma ieškoti lėšų šilumos ūkio modernizavimui. Vyriausybė pagaliau suprato, kad būtina atsigręžti į biokurą ir skatinti savivaldybėse perėjimą prie šildymo šia kuro rūšimi, kas padėtų sumažinti šilumos sąskaitas gyventojams“, – sakė Vilniaus meras Artūras Zuokas.

Vilniaus miesto savivaldybė primena, kad 2008-2012 metų Vyriausybės patvirtintoje programoje numatyta vykdyti šilumos ūkio diversifikavimo programą, kurios įgyvendinimas užtikrintų pusės miestams tiekiamos šilumos ir elektros kogeneravimą iš biokuro, dujų naudojimo lyginamąją dalį šiluminėse jėgainėse sumažinant nuo dabartinių 80 proc. iki 40 proc. Tačiau 2009–2011 m. Vyriausybė Lietuvoje įrengė tik apie 20 MW  biokuro  įrenginių, t.y. įgyvendino 0,5 proc.

Vilniaus miesto savivaldybė taip pat ragina Vyriausybę dar kartą pagalvoti apie šalies prioritetus. Lietuva Europos Komisijai įsipareigojo pateikti investicijų planą, pagal kurį iki 2015 metų gruodžio 31 dienos turi būti atlikti darbai, užtikrinantys Vilniaus, Kauno ir Mažeikių termofikacinių elektrinių veiklos modernizavimą. Tam buvo numatyta 171 mln. eurų (590 mln. Lt.) ES lėšų, tačiau Vyriausybė, turėjusi skirti šiam projektui 150 mln. Lt., juos perskirstė kelių tiesimui.

Ministro Pirmininko Andriaus Kubiliaus interviu „Žinių radijo“ laidai „Pozicija“.

Šiokio tokio atgarsio visuomenėje susilaukė vakarykštis Vyriausybės sprendimas dėl garsaus sportininko Arvydo Sabonio botelio Neringoje. Yra Aukščiausiojo Teismo sprendimas iš vienos pusės, sakantis, kad tie pastatai turi būti nugriauti, ir tie pastatai apskritai yra tapę visuomenėje nelegalių statybų simboliu Neringoje. Ir yra Vyriausybės siekis sudaryti taikos sutartį. Premjere, internete pilna komentarų, kad garsus žmogus taip bando susitvarkyti reikalus ir Vyriausybė jam padeda. Ką atsakytumėte?

Pirmas dalykas, mes nesvarstėme kažkokiu specifiniu būdu Sabonio botelių klausimo, o svarstėme darbo grupės, kuri buvo sudaryta po išvažiuojamojo Vyriausybės posėdžio į Neringą ir Palangą, pateiktą ataskaitą. Darbo grupei buvo pavesta išnagrinėti taip vadinamųjų nelegalių statybų klausimus tiek Neringoje, tiek Palangoje. Pateikta ataskaita apie tokias statybas Neringoje. Turiu pasakyti, kad pats terminas „nelegali“ sukėlė nemažai diskusijų ir Vyriausybės posėdyje, kadangi turėjome įvesti į savo diskusiją ir tokius tarpinius terminus. Yra legalios nelegalios statybos ir yra nelegalios nelegalios statybos, jeigu taip galima pajuokauti. Nelegalios nelegalios statybos yra tos, kurios buvo statomos visiškai be jokių leidimų, ir Neringoje yra žinoma turbūt viena ar dvi tokios statybos, kurios, be abejo, turi būti stabdomos ir griaunamos be jokių abejonių. Tuo metu nemažai pastatų, turbūt daugiau negu dvidešimt, yra statyta turint visus leidimus, su visais suderinimais ir visais parašais, tačiau jau pastačius pastatus vėliau dėl įvairių ar Konstitucinio Teismo sprendimų, nagrinėjant kai kuriuos pamatinius dokumentus kaip generalines schemas ir panašiai, buvo prieita prie išvados, kad leidimai tokių pastatų statybai negalėjo būti išduoti, tačiau jie buvo išduoti ir buvo pastatai pastatyti, ir todėl mes tokias statybas turime vertinti kaip šiek tiek kitokias, lyginant su tomis, kurios statomos be jokių leidimų.

Yra kontraversijų, Premjere, tą tikrai galim pripažinti, yra ir teismo sprendimai.

Mes vertinome ir teismo sprendimus, ir vertinome tai, kad įgyvendinant ir daug negalvojant apie teismo sprendimų įgyvendinimą galų gale, natūralu, ir tai jau yra daroma, kad tie, kurie statė tuos pastatus ir turėjo visus leidimus, reikalaus atlyginti žalą, ir tą žalą greičiausiai turės atlyginti valstybė, tai reiškia, mokesčių mokėtojai. Dėl tokių valstybės atsakomybės klaidų, kurios buvo padarytos prieš keliolika metų išduodant leidimus, vėliau išsiaiškinus, kad tie leidimai gal buvo ir nepagrįstai išduoti, nežinau, ar turi mokėti mokesčių mokėtojai. Tai mes ir aiškinamės, kokiais būdais būtų galima pasiekti, kad būtų ieškoma taikos sutarčių teismuose, kad nenukentėtų ir mokesčių mokėtojų interesai ir būtų išsaugota architektūrinė specifika Neringos mieste.

Visuomenei gana baisiai skamba tos sumos, Jūsų kancleris mini 100 mln. mokesčių mokėtojams. Tikrai žmonėms, kurie klauso tų pasisakymų, atrodo, prie ko čia tie mokesčių mokėtojai – kažkas dėjo parašus, ar ne tie žmonės turėtų atsakyti?

Jie turėtų atsakyti, bet natūralu, kad žala būtų išieškoma iš valstybės, iš valstybės iždo, ir tikėtis, kad tokią žalą galės atlyginti vienas ar kitas valdininkas, o žala gali siekti tiek, kiek kainavo tos statybos, kiek kainuoja tie pastatai tokioj gražioj vietoj pastatyti, na, tai tuos dalykus irgi turime įvertinti.

Grįžtant prie to teisingumo jausmo visuomenei, sustiprina tokie sprendimai teisingumo jausmą visuomenei? Štai Antanas Vinkus labai įdomiai pasakė: teismo sprendimo įvykdymas, galima traktuoti, yra psichologinio vandalizmo aktas, jeigu būtų nugriauti. Tai vis dėlto?

Aš nesiimu vertinti nei merų, nei kieno nors kitų pasisakymų. Mes esame atsakingi už tai, kad rastume tokius sprendimus, kurių dėka nenukentėtų ir teisingumo jausmas vienoje pusėje, ir teisingumo jausmas kitoje pusėje, nes aš nežinau, ar žmonės tikrai galvos, kad teisingumas yra įvykdytas, jeigu visko pabaigoje mokesčių mokėtojai turės sumokėti nemažas sumas, kompensuodami žalą, kurią teismai pripažins kaip patirtą privačių asmenų.

Čia išties ta vieta ir tas argumentas labai stiprus, ir visuomenė apsispręs, bet matyt diskutuosime, žiūrėsime, kaip čia geriau, ir Jūs matyt stengsitės, kaip sakėte, ir visuomenės nuostatų nepabloginti teisingumo prasme, ir galbūt tos finansinės pusės kažkaip neapsunkinti, kad ir gyvenimas neapsunkėtų, ar ten 100 milijonų, ar kiek kainuotų. Bet, Premjere, štai šildymo sąskaitos, ir žmonės sako, 70 proc. sako, kad jie bijo sąskaitų už šildymą. Vakarykštė informacija: valstybinėse įmonėse, įstaigose, Vilniaus centre šilumos suvartojimas išaugo iki 59 proc. Taip skelbia portalas „Delfi“. Vyriausybės rūmai, kur Jūs dabar dirbate, suvartoja ¼ daugiau šilumos per lapkritį nei pernai. Tai šilta turbūt Jūsų kabinete?

Na, kažkaip nejaučiame. Situacija jau ne pirmą savaitę susirūpinę matome ir atitinkamos tarnybos atlieka „ekstra“ tyrimą. Tikimės, kad netrukus turėsime tyrimo rezultatus. Bendra situacija yra pakankamai aiški. Vien tik remiantis tuo, ką tenka matyti viešojoje erdvėje, žiniasklaidoje, tai tenka pastebėti, kad Vilniaus miesto savivaldybėje situacija išsiskiria radikaliai nuo kitų savivaldybių. Noriu priminti, kad savivaldybės atsako už tai, kaip veikia jų savivaldybės teritorijoje šilumos tiekimo įmonės. Vilniaus mieste dėl kol kas sunkiai paaiškinamų priežasčių šilumos įmonės lapkričio mėnesį pateikė ženkliai daugiau šilumos suvartojimo negu praeitų metų lapkričio mėnesį, kuris temperatūros požiūriu buvo labai panašus. To neįvyko kitose savivaldybėse. Kitose savivaldybėse šilumos suvartojimas esant tokiai pat temperatūrai net ir sumažėjo, o Vilniuje išaugo 15 ar 17 proc. Turiu dar kartą pastebėti, kad Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas, kuris dėl to kaltina Vyriausybę, derybas su „Gazpromu“, yra visiškai neteisus, nes pateiktos šilumos kiekis vartotojams visiškai nepriklauso nuo dujų kainos.

Kaip visuomenės nuotaikas veikia ši problema? Premjere, kaip įsivaizduotumėte žmogų, kuris 1 kambario bute gauna virš 300 litų sąskaitas arba 2 kambarių bute 500 – 600 litų? Jau nekalbant apie didesnius plotus… Žmogus, kuris turi du vaikus, privalo išlaikyti šeimą, gauna 1500 litų į rankas ir dar turi paskolą… Na, tikriausiai tiesiausias kelias emigracijai po tokių dalykų. Kaip tai veikia visuomenės vystymąsi?

Aš tikrai nesiimčiau spręsti  ir rasti labai lengvą atsakymą. Mane, kaip vilnietį, labiau stebina klausimas, kaip štai gaunant tokias sąskaitas galima televizijos ekranuose stebėti labai gausią, masinę reklamą apie labai gražius kaimynų santykius. Galima labai metaforiškai pakalbėti apie tos pačios „Vilniaus energijos“ plačią reklaminę kampaniją. Šioje vietoje neadekvačiai elgiasi šilumos kompanija ir Vilniaus savivaldybės vadovybė, kuriems vis dar atrodo, kad sunku suvokti, kad jie yra atsakingi už vilniečių, Vilniaus gyventojų savijautą, kuri nėra labai gera gaunant tokias sąskaitas.

O koks tikslas tokios masyvios reklamos praktiškai visoje žiniasklaidoje?

Galima tik spėlioti. Galbūt dėl kažkokių priežasčių reikia, kad žiniasklaida gautų tokius reklaminius užsakymus. Čia galima įvairiai spėlioti.

2012 metai ant nosies, liaudiškai kalbant, metų sandūra. Premjere, Jums asmeniškai buvo sėkmingi šie metai ar ne? Kaip politikui, Ministrui Pirmininkui?

Na, aš sakyčiau, kad sudėtingi. Aš nežinau, kas yra politikoje sėkmė. Ar tai – pasiekti rezultatai, kurie buvo užsibrėžti. Tai šiuo atžvilgiu metai buvo tikrai labai įvairūs, negali sakyti, kad vien tiktai labai sunkūs. Metų pradžia žydėjo ekonomikos  optimizmo žiedais. Pirmame metų pusmetyje ekonomikos skaičiai atrodė labai neblogai.  Eksportas augo po 30-40 proc., BVP – po 6 proc. Ekonomikos perspektyvų dangus atrodė visiškai giedras, ir tai leido mums galvoti, kad netrukus ateis metas, kai tą ekonomikos gerėjimą savo pajamose, piniginėse pajus ir kiekvienas žmogus. Bet antrasis metų pusmetis dėl euro zonos užsitęsusios krizės gana greitai keitėsi į blogesnę pusę, ir tas giedras dangus buvo labai greitai užtemdytas pakankamai niūrių debesų. Mums teko labai greitai iš optimizmo rūbų persirengti rūbais, kurie labiau pritaikyti lietingam orui. Turiu omenyje visas biudžeto  peržiūras ir kitų metų prognozes. Tą irgi  pakankamai sėkmingai padarėme, dėl to galima kalbėti, kad metus baigėme pasiekę rezultatus, kuriuos turėjome pasiekti.  Panašiai turėčiau pasakyti, kad tokioje svarbioje srityje kaip energetikoje pavyko pasiekti gerų rezultatų siekiant svarbiausių strateginių tikslų: jungčių, atominės elektrinės ir suskystintų dujų terminalo, ir bendrai integruojant mūsų energetikos sistemas į Vakarų Europos sistemas.  Taigi energetika irgi valosi, išsilaisvina, integruojasi, ir čia rezultatai irgi yra labai svarbūs. Paskutinis dalykas, kurį paminėčiau, tai vėlgi toks netikėtas išbandymas, kurį ir Lietuvos Bankas, ir Vyriausybė, ir Seimas, ir ypač Finansų ministerija atlaikė labai neblogai. Turiu omenyje „Snoro“ banko krizę. Šiuo požiūriu, rezultatų požiūriu, galima konstatuoti, kad metai nebuvo lengvi, bet yra pasiekta tai, ką turėjome pasiekti.

Na, žmonių požiūrių yra labai įvairių. Kaip pamatuoti kokybiškai Vyriausybės darbą per metus? Kokį pažymį parašytumėte už šiuos metus Vyriausybės darbui?

Aš nesiimu labai švaistytis pažymiais. Gal kiti turėtų parašyti. Bet aš visada vertinau pagal tai, kaip man pačiam atrodo, ar mums pavyko pasiekti tai, ką turėjome pasiekti. Tai pagal pasiektus rezultatus aš penkių balų sistemoje rašyčiau keturis su minusu.

Tai pakankamai ir kritikos yra sau?

Kas be ko. Tikriausiai patys sau esame didžiausi kritikai. Ir tiksliausiai žinome, už ką turime save kritikuoti.

Čia geras bruožas, sako, kai savikritiškai žiūri. Bet, Premjere, tik per daug gal nereikia savikritiškai žiūrėti, nes tada savivertei kenkia. Bet Baltijos tyrimai, žmonių nuostatos, nuomonės – atsargiai žmonės pasitinka Naujus metus. Ir lūkesčiai gana atsargūs. Švelniai pažiūrėjus į publikuojamus Baltijos tyrimų duomenis, 39 proc. pasitinka Naujuosius galvodami, kad jie bus blogesni. Gana ženklus skaičius. O Jūs kaip galvojate? Įkvepia optimizmui ateinantys metai ar nelabai?

Žmonės yra išmintingi. Ir tai atsispindi tuose lūkesčiuose. Esu įsitikinęs, kad žmonės jau gerai suprato per šiuos keletą metų ir 2009 metų krizės laikotarpį, kad esame labai tampriai priklausomi nuo to, kas vyksta platesniame pasaulyje. Žmonės labai gerai mato tai, kas vyksta euro zonoje, kas vyksta Graikijoje, kas vyksta Italijoje, kaip tai veikia visos ES ekonomiką. Kaip tai veikia mus. Pasinaudojus tokiomis trumpomis metaforomis, žvelgiant į kitus metus, galėčiau sakyti, kad jei 2008 metai, kaip tuo metu buvo mėgstama sakyti, buvo tokie „puotos maro metu“ metai, 2009 metai buvo „kritimo į bedugnę metai“, 2010 m. – sunkaus „lipimo iš duobės“ metai, šie metai, bent jau didžioji dalis – „vieno sparčiausių Europoje augimo metai“, tai kiti metai, mano įsitikimu, galėtų būti įvardyti  kaip „pasitikėjimo savimi nežinomybėje metai“.  Aš taip juos apibrėžčiau. Labai svarbu yra pasitikėti savimi. Man atrodo, mes per šituos keletą metų sugebėjome įrodyti visų pirma patys sau, turiu omenyje, sugebėjo Lietuvos visuomenė,  Lietuvos žmonės, kad galime susitvarkyti su didžiausiais iššūkiais. Ir dabar, matydami tą, kaip aš vadinu, sunkiai apibrėžiamą nežinomybę, mes turime pasitikėti savimi, kad įveiksime ir tuos iššūkius, kurie galbūt laukia ir kitais metais.

Bet kas leidžia kliautis nežinomybėje, kaip Jūs sakote, kai tu nežinai perspektyvos? Kliautis ir pasitikėti savimi? Kas leidžia?

Patirtis. Ta patirtis, kurią turime patys sukaupę, kad galime susitvarkyti ir su tokiomis krizėmis, kurių daugelis kitų Europos valstybių ir nematę. Mes Baltijos valstybėse 2009 metais turėjome pergyventi ekonomikos smukimą maždaug po 15 proc. Buvo sunku, buvo sudėtinga. Tarėmės su žmonėmis, taupėme, mažinome, veržėmės diržus ir atlaikėme tai. Ir šiais metai galėjome džiaugtis sparčiausiu ekonomikos augimu visoje Europos Sąjungoje. Tai rodo, kad anksčiau elgėmės išmintingai, ir todėl, remdamiesi į tokią paprastą žmoniškąją patirtį, mes patys sau galime drąsiai tvirtinti, kad ir kitais metais elgsimės išmintingai. Išmintingai ir atsakingai. Tiek valdžia, tiek žmonės.

Na, tokiu judriu metu, galbūt, dar gera savybė yra prisitaikymo greitis, atsitokėjimo greitis, kai iššūkiai užklumpa per kelias dienas.

Visiškai pritariu Jūsų šiam pastebėjimui. Mūsų veiksmai 2008 m. pabaigoje  –  2009 m. pradžioje nieko nelaukiant imtis veržtis diržusi leido mums 2011 m. matyti jau spartų ekonomikos atsigavimą, ir kartu leidžia palyginti save su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis, ypač su pietinėmis valstybėmis, kurios tuo metu, 2009-2010 m., tų diržų veržtis nesugebėjo. Dabar pavėluodami jau skuba tai daryti, bet tai yra žymiai sunkiau ir sudėtingiau, kai tai daroma pavėluotai.

Tai judrumo ir valios, matyt, palinkėti galima būtų, baigiant šį mūsų pašnekesį. Premjere, kitą savaitę atostogausite.  Lietuvoje, beje, ar ne?

Taip, Lietuvoje, Lietuvoje.

Gerų atostogų Jums, gerų Naujųjų metų.

Ačiū Jums. Gerų metų visiems.

BFL

Premjeras Andrius Kubilius prognozuoja, kad 2012- aisiais darbo užmokestis augs, tačiau ne tiek, kiek buvo manyta anksčiau. Anot jo, neženklų atlyginimų augimą lems situacija euro zonoje.

„Kaip rodo mūsų prognozės, atlyginimai kitais metais augs, bet augs ne tiek, kiek prognozavome dar rugsėjo mėnesį. Visų tų peržiūrėtų prognozių priežastis yra ta pati – euro zonos krizės. Turime atsiminti, kad esame labai atvira ekonomika, 60 proc. mūsų bendrojo vidaus produkto yra gaminama eksportui, 65 proc. viso eksporto eina į Europos Sąjungos (ES) šalis. Sunku prognozuoti, kaip susiklostys reikalai ES, kai kas prognozuoja ir gilesnę krizę. Mes pasitvirtinę šalies viešųjų finansų biudžetą su 3 proc. deficitu esame iš esmės neblogai tam, kad esminiai dalykai Lietuvoje atlaikytų ir šitokį išbandymą“, – trečiadienio vakarą LTV laidoje „Teisė žinoti“ kalbėjo Ministras Pirmininkas.

ELTOS pranešimu, finansų ministerija kitais metais yra prognozavusi 2,5 proc., 2013 metais – 4,5 proc. darbo užmokesčio augimą. Tuo tarpu bendrasis vidaus produktas (BVP) 2011 metais turėtų augti 2,8 proc., 2012 metais – 1,2 proc., 2013 metais – 2,4 proc. Prognozuojama, kad 2011 metais vidutinė metinė infliacija sudarys 1,8 proc., o 2012-2013 metais – 2,5 proc.

Šiandien premjero Andriaus Kubiliaus ir gaila, ir kartu pikta dėl jo veiksmų ar, tiksliau, neveiklumo.

Šiandien jam visi kelia ultimatumus, kurių niekaip neįmanoma suderinti tarpusavyje: liberalai reikalauja nedidinti mokesčių, opozicionieriai – nedidinti valstybės skolos ir neužkrauti dar didesnės naštos mūsų vaikams bei vaikaičiams, skirtingų sričių ministrai ir reikalauja, ir prašo žiauriai nekarpyti anksčiau jau numatytų asignavimų, nes taupymo rezervų nebėra, prezidentė Dalia Grybauskaitė kartu su konservatorių elektoratu pensininkais reikalauja netaupyti pensininkų sąskaita ir kitąmet jiems mokėti visiškai atkurtas pensijas. O milijardo kaip trūko, taip ir tebetrūksta (nors jei Europa ir toliau taip čiuoš žemyn, regis, trūks nebe milijardo, o gerokai daugiau). Beje, dauguma tų minėtų reikalautojų A.Kubiliui nieko išmintingo nesiūlo arba siūlo nesąmones. Pavyzdžiui, milijardą surinkti iš mokesčių už prabangos prekes.
Dėl ko pikta ant A.Kubiliaus? Dėl to, kad visus metus jis aiškino, kaip viskas Lietuvoje klesti, kaip auga ekonomika, didėja mokesčių surinkimas, mažėja nedarbas ir kaip puikiai jie suvaldę valstybės finansus per krizę. Taip kalbėdami jie nieko nedarė, nevykdė jokių reformų. Priešingai, dar netgi paskelbė nerealią kitų metų ekonomikos augimo prognozę ir pagal ją sukurpė biudžeto projektą, kuris, kaip dabar žinome, yra visiškai fantastinis. Iki metų pabaigos likus 20 dienų prasidėjo tikra desperacija, blaškymasis ir ne išmintingų, o tiesiog bet kokių išeičių ieškojimas. Visą šį procesą Laisvosios rinkos instituto ekspertai praėjusią savaitę surengtoje konferencijoje visai pagrįstai pavadino „Pavojus: antra naktinė mokesčių reforma – dar baisesnė“.
Jei nebūtų gyvenę iliuzijomis, A.Kubilius ir finansų ministrė Ingrida Šimonytė jau nuo pavasario ar bent jau vasaros galėjo ruoštis blogiems scenarijams ir per pusmetį tikrai būtų radę ne vieną išmintingą sprendimą. Juolab kad ir siūlymų niekada netrūko, tik reikėtų į juos įsiklausyti.
Kas būtų pati mažiausia blogybė šiuo metu? Tikriausiai sprendimas iš daugybės kompromisų, o ne vieną pusę (tarkime, tik pensininkus arba tik verslininkus) stipriai nuskalpuojantis biudžetas. Ir svarbiausia – daug kalbėti bei aiškinti. Nes jei premjeras ar kuris ministras pasakys, kad pensijų atkūrimas mažinamas perpus, tai kitą dieną prie Vyriausybės sulauks daug piktų ir šakėmis ginkluotų senjorų. O jei paprašys supratimo ir paskelbs, kad pensininkams reikia rinktis: ar jiems visiškai atkuriamos pensijos, bet didėja mokesčiai, jų vaikams mažėja algos, o dalis jų ir visai praranda pajamas; arba kita alternatyva – pusinis pensijų atkūrimas, tačiau tada mokesčiai nedidėja ir algos vaikams nesikeičia, nė kiek neabejoju, kad didesnė dalis pensininkų rinksis pusiau atkurtas pensijas, bet kuo mažiau nuostolių vaikams. Kitaip tariant, tokiu atveju ir vilkas bus sotus, ir avis sveika. Bet tam reikia aiškinimo ir išmintingų argumentų. Ir mažiausiai reikia tokių sprendimų, kokie buvo priimti 2008-ųjų gruodžio naktį.

BFL

Dar vasarą Lietuvos ekonomikos raida buvo apibūdinama kaip geriausia Europoje, o rudeniop viskas apsivertė. Į tokius signalus finansų rinkos reaguoja žaibiškai, todėl kitąmet pasiskolinti mums bus sunkiau, o paskolos brangs. Priminsime, kad kitąmet teks skolintis mažiausiai 9,4 mlrd. Lt. Taigi naujienų daug ir visos jos iš esmės prastos. Apie tai ir kalbamės su premjeru Andriumi Kubiliumi.

VEIDAS: Finansų ministerija kitų metų Lietuvos BVP augimo prognozę sumažino nuo 4,7 iki 2,5 proc. Tai didelis pokytis, gerokai sujaukiantis tiek planuojamas valstybės pajamas, tiek išlaidas. Jūsų vertinimu, kokias klaidas padarė Vyriausybė, kad šitaip pasikeitė iki šiol optimistinis šalies ekonomikos raidos planas?
A.K.: Optimizmą išgarina labai sparčiai gilėjanti ekonomikos krizė, kuri veikia visų ES šalių ekonomiką, taip pat ir Lietuvos. Mūsų ekonomika atvira – apie 60 proc. BVP nukreipiama eksportui ir apie 65 proc. viso eksporto patenka į ES. Jau rugsėjį ir spalį pradėjome matyti prastėjančius BVP augimo lūkesčius, ir tai ypač išryškėjo pramonėje. Rodiklių prastėjimo lūžis nuo rugpjūčio matomas ir kitose valstybėse: Švedijoje, Suomijoje, Vokietijoje, Estijoje ir Latvijoje. Euro zonos problemos nuo Graikijos ir Airijos per keletą pastarųjų mėnesių išplito po visą ES. Spalio pradžioje Seimui teikėme biudžetą su 4,7 proc. BVP augimo prognoze, Europos Komisija prognozavo, kad kitąmet Lietuvos ekonomika augs sparčiausiai tarp ES valstybių, apie 3,5–4 proc., o gruodžio pradžioje paaiškėjo, kad šie planai pernelyg optimistiniai. Visos Europos ekonomikas neigiamai veikia apokaliptinės diskusijos apie euro ateitį.
VEIDAS: Visi Lietuvos gyventojai buvo patikinti, kad nei šiemet, nei kitąmet mokesčiai šalyje didinami nebus. Tačiau dabar konservatoriai planuoja pridėtinės vertės mokestį didinti nuo 21 iki 23 proc. Tad ko vertos visos ankstesnės Jūsų garantijos?
A.K.: Protingi sprendimai yra tie, kurie įtikintų tarptautines rinkas, kad mes galime įgyvendinti protingą ir atsakingą finansų politiką. Pastarieji treji metai šiuo požiūriu buvo labai sudėtingi. Vykdydami atsakingą ir protingą finansų politiką, iš krizės išlipome sparčiau nei kitos ES valstybės. Ir jei ne euro zonos krizė, šiemet būtume turėję sparčiausiai Europoje augančią ekonomiką. Euro zonos krizė paveiks ir mus, todėl turime į ją adekvačiai reaguoti, tęsdami atsakingos finansų politikos trajektoriją. Daugelis Europos valstybių tik dabar ėmėsi to, ką mes darėme 2009, 2010 m., bet daro tai šiek tiek pavėluotai, šiek tiek per lėtai ir jau nebesugebėdamos atgauti tarptautinių rinkų pasitikėjimo.
VEIDAS: Tai vis dėlto ar PVM bus didinamas nuo 21 iki 23 proc.?
A.K.: Mažėjant biudžeto pajamoms ir didėjant deficitui, pirmas klausimas – ar ką nors darome. Mes sakome, kad reikia daryti, ir PVM – tik vienas iš variantų. Tarptautinių rinkų pavyzdys rodo, kad neužtenka pasakyti, jog kažką darysim, reikia realiai veikti ir labai greitai. Nuo mūsų veiksmų priklauso, ar eisime Skandinavijos, Baltijos šalių, ar pasuksime Graikijos, Ispanijos, Italijos keliu.
VEIDAS: Anksčiau Vyriausybė teigė, kad „Snoro“ nacionalizavimas įtakos šalies BVP neturės, dabar jau aiškina, kad turės. Kodėl tie pareiškimai taip dažnai kinta?
A.K.: Nuo pat pradžių sakėme, kad įtaka bus, bet nedidelė. Ekspertų skaičiavimu, gali būti apie 0,1-0,2 proc. BVP. Jei vertintume tiesioginį poveikį Lietuvos ekonomikai ir verslui, iš 60 tūkst. Lietuvoje registruotų įmonių, dėl „Snoro“ bankroto tiesioginių problemų gali patirti apie 30 įmonių.
VEIDAS: Pastarosiomis savaitėmis tiek Vyriausybė, tiek Lietuvos bankas stipriai blaškosi. Iš pradžių teigta, kad „Snorą“ reikės dalinti į dvi dalis, po to nuspręsta skelbti bankrotą. Kas trukdo veikti užtikrintai?
A.K.: Lapkričio 16 d. Lietuvos bankui paskelbus „Snoro“ veiklos moratoriumą ir pasiūlius Vyriausybei nacionalizuoti banką, buvo žinoma tik apie vieną problemą, kad apie 1 mlrd. Lt investuota į neaiškius vertybinius popierius. Vėlesnė laikinojo administratoriaus analizė parodė, kad yra ir daugiau problemų – turto rasta apie 3,4 mlrd. Lt mažiau nei buvo deklaruojama paties „Snoro“ ataskaitose. Pamačius realų vaizdą per pirmąsias kelias dienas iškilo daug klausimų, ar atskyrus gerą banką įmanoma pasiekti, kad jis normaliai veiktų. Todėl ir reikėjo skirti daugiau laiko, kad būtų atlikta kruopštesnė analizė bei išsiaiškinta, kokiu keliu eiti. Pamačius, kad banko išgelbėti nepavyks, apsispręsta dėl bankroto. To nelaikyčiau blaškymusi, bet geresniu situacijos išsiaiškinimu.
Iš esmės tai, su kuo susidūrė Lietuvos bankas, – neeilinis atvejis. Jokiose instrukcijose ar Vyriausybės nutarimuose nerasime scenarijaus, kaip reikėtų elgtis. Manau, kad Lietuvos bankas veikė ryžtingai. Šis pavyzdys įrodo, jog bankų priežiūra Lietuvoje vykdoma gerai ir ja galime pasitikėti.
VEIDAS: Ar nesibaiminate, kad nepasitikėjimo banga bankais nusiris ir į kitus, pirmiausia – mažesnius Lietuvos bankus? Ar galite užtikrinti, kad ir kituose bankuose veikla nevykdoma panašiai kaip buvo vykdoma banke „Snoras“?
A.K.: Manau, kad apsivalymas nuo vienos ligos visą kūną daro sveikesnį. Tai, kad gydytojas, šiuo atveju – Lietuvos banko vadovybė – parodė, jog gali veikti ryžtingai, efektyviai ir autoritetingai, leidžia su didesniu pasitikėjimu žvelgti į visą Lietuvos bankinę sistemą.
VEIDAS: Finansų ministrė Ingrida Šimonytė garantavo, kad iki Naujųjų metų visi gyventojai ir įmonės atgaus apdraustus indėlius. Jūs irgi galite tai garantuoti?
A.K.: Žmonės tikrai gali ramiai švęsti nebegalvodami apie kokias nors banko problemas. Seime priimtos įstatymų pataisos, kad Finansų ministerija, iždas galėtų paskolinti Indėlių draudimo fondui reikiamą pinigų sumą. Kalbėdami apie indėlių grąžinimą, turėtume aprėpti kiek ilgesnį – šventinį Kalėdų, Naujųjų metų, Trijų Karalių – laikotarpį.
VEIDAS: Kadangi apdraustiems indėliams išmokėti bus naudojamos skolintos lėšos, kiek dėl to padidės biudžeto deficitas?
A.K.: Deficitas dėl to nedidės, nes apdraustų indėlių išmokėjimui padengti pakanka „Snoro“ turto. Pirmuoju etapu stengsimės likvidų turtą parduoti kaip įmanoma greičiau. Jo banke yra daugiau nei reikia išmokėti indėliams. Geriau susiklosčus aplinkybėms ir efektyviai veikiant, pardavus turtą galima gauti ir daugiau nei atskleidžia preliminarūs gana konservatyvūs skaičiavimai. Antrasis turto realizavimo etapas gali užtrukti iki 3-5 metų, nes bus stengiamasi parduoti nelabai likvidų turtą, pavyzdžiui, Kaimanų salose. Bankroto procesą lėtins ir tam tikros teisinės procedūros.
Kitais metais mums reikės skolintis apie 9,4 mlrd. Lt, bet ne dėl „Snoro“, o todėl, kad teks refinansuoti 2005-2006 m. valstybės paskolas. Tam, kad galėtume protingai skolintis, reikia vykdyti protingą finansų politiką.
VEIDAS: Po „Latvijas Krajbank“ žlugimo latviai atvirai išreiškia savo nusivylimą lietuviais. Esą Lietuvos bankas jau sausį ir birželį žinojo apie šlyjančią „Snoro“ padėtį, bet latviams nieko nesakė. Taigi, latvių priekaištai mums visai pagrįsti. Ką darysite, jei latviai pasitrauks iš Visagino atominės elektrinės statybos projekto?
A.K.: Su Latvijos premjeru Valdžiu Dombovskiu praėjome per visas krizės duobes ir nematau, kodėl turėtume nesutarti dėl tolesnės ateities. Kai vienas plėšikas apiplėšia du kaimynus, man visai neaišku, kodėl kaimynai turi susipykti?
Aišku, nesmagu, kai bankai sugriūva, atsiranda daug vidinių, politinių diskusijų, galbūt ieškoma kokių nors pasiteisinimų. Bankų priežiūra ir Lietuvoje, ir Latvijoje yra savarankiška, už ją atsako nacionalinės institucijos. Negaliu įvertinti, kiek efektyviai veikė bankų priežiūra Latvijoje. Lietuvos bankas neprižiūrėjo „Latvijas Krajbank“ veiklos Latvijoje, nes neturi tokios įstatyminės atsakomybės ir galios.
VEIDAS: Per pastatuosius trejus metus Lietuvos santykiai su Lenkija vis blogėja, dabar ir su Latvija. O su Rusija ar Baltarusija irgi negerėja. Kaip tai vertinate ir su kokiomis valstybėmis dabar mūsų santykiai idealūs?
A.K.: Nemanau, kad turėtume vertinti santykius vien tik pagal retoriką ar emocijas. Žvelkime į realius dalykus. Kaip tik pastaruoju metu matau didžiulį proveržį regiono bendradarbiavimo klausimais: tiek Baltijos valstybių, tiek su lenkais, ypač sprendžiant konkrečias strategines problemas. Kuriama bendra Baltijos valstybių elektros rinka, tiesiamos elektros jungtys į Lenkiją, į Suomiją per Estiją ir į Švediją. Tai, kad ES atsirado bendroji energetikos politika, pasiekta trijų Baltijos valstybių ir kaimyninės Lenkijos dėka. Šito nebuvo per pastaruosius 20 metų, nepaisant to, kad ir prezidentai, ir premjerai vieni pas kitus lankydavosi vos ne kas antrą dieną.
VEIDAS: Ar Lietuva vis dar siekia nuo 2014 m. nacionaline valiuta įvesti eurą?
A.K.: Ir šiuos, ir ateinančius metus pagrindinis mūsų tikslas – turėti sveiką, skaidrią, tvarią finansų politiką, su mažiau nei 3 proc. biudžeto deficitu, suvaldytomis valstybės skola ir infliacija. Tai ir yra Mastrichto kriterijų esmė. Mums būtų naudinga įsilieti į sveiką, tvarią, stabilią Europos monetarinę sistemą, turinčią gerą perspektyvą. Norėtųsi mums patiems palinkėti, kad 2014 m. euras toks ir būtų.
VEIDAS: Krizės pradžioje skelbėte, kad būsite investicijų medžiotojas. Į Lietuvą iš tiesų atėjo keletas rimtų užsienio investuotojų, tačiau šiemet vėl duobė. Kodėl?
A.K.: Yra planų, kad ateis naujų investuotojų, bet juos reikia nuolat „medžioti“. Jei mums patiems reikėtų mažiau investuoti į „Lehman brothers“, euro zonos krizių pasekmes, galėtume kur kas geriau įrodyti potencialiems investuotojams savo pranašumus.

Tokių asmenybių, kaip ilgametis Vilniaus universiteto rektorius J.Kubilius, Lietuvoje būta nedaug. Koks jo testamentas mums?

Profesorius Jonas Kubilius pasitraukė anapilin neseniai perkopęs devyniasdešimties metų slenkstį. Nuveikęs tiek, kad keliems žmonėms per akis užtektų.
Pasaulinio garso mokslininkas. Trisdešimt trejus metus vadovavo Vilniaus universitetui. Sulaukęs septyniasdešimties, 1991 m. pasitraukė iš rektoriaus pareigų – prieš tai pasistengė, kad būtų priimtas naujas statutas, užkirtęs kelią madingiems tuo metu populizmo vėjams. Toliau dirbo universitete, iki pat aštuoniasdešimt aštuonerių skaitė paskaitas studentams. Rašė mokslinius darbus, taip pat atsiminimus – asmeninius, su konkrečiomis pavardėmis ir vertinimais, bet jie liksią istorijai, nes tų žmonių vaikams, artimiesiems būtų skaudu. Toks klasikinio inteligento požiūris, dažnam šiandien sunkiai suprantamas…
Darbas nuo ankstaus ryto iki nakties, neišskiriant savaitgalių ir švenčių. Rodos, išvardyk profesoriaus nuopelnus, nulenk galvą ir palinkėk ilsėtis ramybėje.
Bet yra kai kurie jo darbai – galima net pavadinti priesakais, – kurie šiandien vėl tampa itin aktualūs.

Mokslas

Tapęs Vilniaus universiteto rektoriumi, J.Kubilius sakėsi išsikėlęs tris tikslus. Pirmiausia – išlaikyti universitetą lietuvišką. Antra – atkovoti universiteto istoriją. Trečia – universitetą paversti mokslo universitetu.
Pradėkime nuo trečio tikslo – mokslo. Didžioji J.Kubiliaus veikla ir prasidėjo tada, kai jis labai jaunas tapo žymiu mokslininku. 1958 m. apgynė mokslų daktaro disertaciją (trečias Lietuvoje, tada jam buvo 36 metai) ir tais pačiais metais tapo Vilniaus universiteto rektoriumi. Po metų rusų kalba išėjo jo monografija „Tikimybinė skaičių teorija“, vėliau papildytas antras leidimas; 1964 m. išverstas į anglų kalbą veikalas pasirodo JAV ir vis kartojamas, penkta laida išėjo 1997 m. Vien to užtektų, kad žmogus visam laikui įeitų į pasaulio mokslo istoriją.
Rektorius ne kartą yra sakęs, jog naujųjų pareigų visai netroško, nes puikiai suprato, kad jos stipriai trukdys atsidėti mėgstamai mokslininko veiklai, kur jautėsi daug galįs nuveikti. Bet suprato: reikia, tad visą savo mokslininko autoritetą panaudojo didžiam tikslui – Lietuvos mokslo plėtrai.
Mokslo padėtis šalyje tada buvo apverktina. Ir taip negausi profesūra išblaškyta – dalis emigravo, dalis ištremta, dalis nustumta į šalį, nepatvirtinus senųjų laipsnių. Tik vienas kitas užsiliko. Reikėjo auginti naują mokslininkų kartą, o tai be galo ilgas, sunkus ir didelio nuoseklumo reikalaujantis darbas.
Šito buvo siekiama visose srityse, visiems fakultetams tai buvo pagrindinis reikalavimas. Dirbdamas universitete mačiau, su kokia atida ir pasididžiavimu rektorius stebi, vertina, kiekviena proga iškelia reikšmingesnius universiteto mokslininkų darbus. Netgi universiteto telefonų knygoje fakultetai buvo rikiuojami ne pagal abėcėlę, o pagal jų mokslinį svorį. Ta tvarka laikui bėgant šiek tiek kisdavo, nes, žiūrėk, kokioje katedroje įsižiebia naujas mokslo branduolys, ir rektorius džiaugiasi. Žmonių darbštumas, sąžiningumas, pareigingumas jam buvo nelygstamos vertybės. Jį nuvilti buvo galima tiktai kartą.
Mokslininko darbai J.Kubiliui buvo svarbiausia. Tikruoju elitu jis laikė aukščiausio lygio mokslininkus; ir ne tik mokslininkus, o visų sričių aukščiausio lygio profesionalus. Visą laiką buvo justi jo akademinis išdidumas, kuris nemažai ką nervindavo, ypač prasidėjus atgimimui, kai žmogų staiga į viršūnes galėjo iškelti ne ilgas atkaklus darbas, o laiku pasakytas aštrus žodis. Iš čia jo garsioji frazė „agresyvieji pilkieji docentai“ – žmonės, vos sukrapštę mokslų kandidato disertaciją ir daugiau nieko reikšmingo nenuveikę. Sovietiniais metais tokius užkulisinių intrigų mėgėjus universitete jis stipriai buvo suėmęs į kumštį, bet laisvės sąlygomis neretai į paviršių pirmiausia išplaukdavo putos.
Iš čia ir jo nemenkas nusivylimas begalinėmis aukštojo mokslo reformomis. Jo įsivaizdavimu, akademinis elitas, o ne masės ar politikai turi lemti mokslo raidą.
Ir šiandien, nors aukštojo mokslo reforma nebaigta, aišku viena: akademinis atsinaujinimas reikalingas, konkurencija būtina, bet aukštosios mokyklos ateitį pirmiausia lems ne įvairūs vadybiniai gudravimai, o tai, koks joje bus sutelktas mokslinis potencialas. Besiformuojančiai asmenybei ypač svarbu jos dėstytojo mokslinis svoris – nors maištinga jaunystė gal ir nenorės to pripažinti.
Atrodo, po tam tikro blaškymosi vėl imama tai suprasti.

Istorija

Vilniaus universitetas, įkurtas 1579 m., buvo aukšto lygio mokslo centras, Rusijos caro uždarytas 1832 m. Tad naujoji jo istorija turėjo prasidėti nuo 1919 m. Vinco Kapsuko dekreto, kuriuo atseit įkurtas Vilniaus universitetas. Tai ne šiaip formalumas, o didžiulė ideologija, toli gražu nesibaigianti faktu, kad 1964 m. dar nebuvo leista minėti universiteto 385 metų jubiliejaus.
Ideologija buvo paprasta, bet veiksminga: daryti viską, kad vienintelis Lietuvos universitetas būtų eilinė provincijos mokyklėlė, rengianti vien specialistus liaudies ūkiui. Mokslo centrai yra Maskvoje, Leningrade. Juose anais laikais studijavę žmonės gali papasakoti, kaip skyrėsi studijų sąlygos, mokslinė bazė, profesūra, galiausiai mokslinės minties laisvė tenai ir Vilniuje. Kai jaunas italų kalbininkas Guido Michelini panoro išmokti jo indoeuropeistikos studijoms būtinos lietuvių kalbos, jam atkakliai buvo peršama važiuoti į Maskvą, Leningradą – ten esą stiprūs lituanistikos centrai, Vilnius tik užkampis.
Artėjant universiteto 400 metų jubiliejui, reikėjo be galo daug dirbti, kad jis būtų ne tik pripažintas, bet ir deramai paminėtas. Ir rektorius pasiekė savo, sukakties minėjimas toli prašoko universiteto sienas. Tai buvo visos Lietuvos savigarbos pareiškimas, pasididžiavimo akimirka, kokių apskritai ne taip dažna, o šiandien itin trūksta. Jubiliejaus švente rektorius labai didžiavosi, laikė vienu svarbiausių savo darbų.
Jubiliejus ne tik grąžino Vilniaus universitetą į garbingiausių Europos universitetų gretas – mūsų mokslininkams jis suteikė dvasinį užnugarį. Jie nebebuvo amžina „pirmoji karta nuo žagrės“, už jų rikiavosi universiteto sienose įamžinti visoje Europoje garsių profesorių vardai.
Kaip tai vėl svarbu! Uždaroje sistemoje sugebėję išlikti pakelta galva, atvirame pasaulyje dažnai jaučiamės sutrikę, menki, dažnai patys įtvirtiname carų taip kruopščiai puoselėtą mentalitetą, kad esame gūdi provincija. Trūksta tokių telkiančių asmenybių kaip J.Kubilius.

Lietuvybė

„Aš esu Lietuvos partijos žmogus. O kas eina po Lietuvos – antraeiliai dalykai“, – yra sakęs J.Kubilius. Panašiai kalbėdavo poetas Justinas Marcinkevičius ir daugiau tos kartos didžiųjų. J.Kubilius anksti, dar 1947 m., įstojo į komunistų partiją – jo įsitikinimu, įsitvirtinus okupacijai pasipriešinti rusinimui galima tik legaliomis formomis. Po karo visi postai buvo užimti rusų, išskyrus pačią viršūnę. Posėdžiai universitete vykdavo rusų kalba, J.Kubiliui teko gerokai pakovoti, kad partijos sekretorius vaikščiotų pas rektorių, o ne atvirkščiai. „Buvo kiti laikai, kitos žaidimo taisyklės, – yra sakęs J.Kubilius. – Žmonėms, negyvenusiems tais laikais, nesuprantama.“
Iki šiol tas komunistų partijos „lietuvinimo“ klausimas kelia daug aistrų – jau vien dėl to, kad buvo nemažai tokių, kurie nesiryžo peržengti šio barjero, nors puikiai suvokė, jog šitaip apriboja savo galimybes.
Priešinimasis nutautinimui visada gresia kitu kraštutinumu – uždarumu, o tai jau tikrasis provincializmas, tas didysis okupantų siekis. Reikia pripažinti, kad šioje srityje okupantai daug pasiekė: į nepriklausomybę Lietuva atėjo uždara, ksenofobiška, tarsi tiesiai iš XX amžiaus pirmos pusės.
J.Kubilius visomis išgalėmis kovojo ne tik su nutautinimu, bet ir su provincialumu. Daugelis jo svarbiausių mokslo darbų pirmiausia paskelbti rusiškai. Ir kitus skatino tai daryti – jei yra tik toks langas į pasaulį, reikia juo naudotis. Bet neapsiriboti. Pats puikiai mokėdamas svarbiausias Europos kalbas, savo mokinius vertė, o kitus skatino jų mokytis – kartu kurti ir lietuvišką mokslo terminiją, kad lietuvių kalba būtų visavertė, ne vien buitinė.
O ką reiškė jo nuostata, kad Vilniaus universitetas remiasi ne į brukamą rusišką, kaip atseit tarptautinę, ne į ankstesnę lenkišką, bet į senąją lotynišką tradiciją! Mirusios lotynų kalbos neapkaltinsi nacionalizmu. Dar nuo gimnazijos laikų ją neblogai mokėdamas (didžiuodamasis yra pasakojęs, kad jos užteko Lenkijoje su kunigu pasišnekučiuoti), iškilmingomis progomis būtinai kreipdavosi į svečius lotyniškai.
Šiandien mes laisvi, darom ką norim, važiuojam kur norim ir galvojam: kai būsim turtingi kaip švedai, laimingi kaip danai, tai ir dėl lietuvybės viskas bus aišku. Nebus. Lietuvybę reikia kurti. Naujomis sąlygomis. Globaliame pasaulyje.
Toks, manau, ir būtų svarbiausias J.Kubiliaus priesakas Lietuvai.

Liudvikas Gadeikis

Ministras Pirmininkas Andrius Kubilius mano, kad buvęs Premjero Gedimino Kirkilo patarėjas Albinas Januška nesugeba sekti naujausios informacijos ir yra atitrūkęs nuo šiuo metu Vyriausybės vykdomų energetinių projektų. „Januškos pasvarstymas ar pagąsdinimas nėra labai argumentuotas“, – interviu „Žinių radijui“ sakė Premjeras A. Kubilius.

„Matyt, kolega Albinas Januška šiek tiek atitrūkęs ir nesugeba sekti naujausios informacijos, todėl jo toks pasvarstymas ar pagąsdinimas, ar bandymas įtakoti priimamus sprendimus nėra labai argumentuotas. Aš noriu pastebėti, kad mes lygiagrečiai įgyvendinam keletą labai svarbių elektros energetikos sektoriaus projektų. Be abejo, visų pirma tai Visagino atominės elektrinės statyba kartu su „Hitachi“ kompanija, antra, tai jungtys į Lenkiją ir Švediją, ir jos sėkmingai juda į priekį, ir čia yra gerų žinių kaip tik iš pastarųjų dienų. Trečias projektas – tai mūsų visos bendros Baltijos elektros sistemos perjungimas iš posovietinės sinchronizacijos į europinę sinchronizaciją kartu tampant integralia Europos elektros sistemų dalimi“, – sakė A. Kubilius.

Taip pat Premjeras atkreipė dėmesį, kiek daug yra pasistūmėta į priekį, perjungiant elektros sistemą iš posovietinės sinchronizacijos į europinę.

„Noriu pastebėti, kad padaryta labai daug pažangos, pradedant nuo ankstyvą pavasarį mūsų trijų Baltijos valstybių Premjerų rašyto laiško Europos Komisijai, į kurį gavom teigiamą atsakymą. Ir šiuo metu jau EK yra pateikusi savo pasiūlymus Europos Tarybai ir Europos Parlamentui apie įvairių energetinių projektų realizavimą, ir tarp svarbiausių projektų yra taip pat įrašytas projektas, už kurio įgyvendinimą atsakomybės imasi ir EK, t. y. Baltijos šalių sinchronizacija su europinėm energetinėm sistemom. Ir detalizuojant štai šiuos sinchronizacijos planus abejonės dėl to, kad naujoji AE kaip nors trukdytų tokiai sinchronizacijai, yra visiškai išsklaidytos. Priešingai, be savos generacijos, be pakankamų savo generacinių pajėgumų, be naujos AE, mes realiam gyvenime negalėtume pasiekti to, kad būtume pilnai integruoti į europines rinkas“, – pažymėjo Vyriausybės vadovas A. Kubilius.

Andrių Kubilių, kaip politiką, tiesiog persekioja bloga lemtis – jo Vyriausybėms vis tenka blogosios ekonomikos fazės valdymas, kuriam neišvengiamai pasibaigus gerėjančių rezultatų ir pilnėjančio iždo vaisių ateina valdyti kiti.

Tikėkimės, kaip praktikuojantis katalikas, jis supranta, kad didžiausia našta tenka tam, kuris sugeba panešti, o kaip ambicingas politikas, geba įvertinti, kad sunkios užduoties vaisiai saldesni nei tie, kuri patys krinta į rankas.
Tačiau dabar jo vėl nuoširdžiai gaila. Rodos, praėjus juodžiausios krizės laikotarpiui ir jau po truputį gerėjant makroekonominiams rodikliams, visai čia pat buvo laikas, kai gerėjantį gyvenimą pradės justi ir žmonės, – vėl stiprės jų pasitikėjimas ateitimi ir savo šalimi, šviesės rinkėjų nuotaika ir didės (na, bent jau nenyks) simpatijos tiems, kurie valdė ir nenuvaldė į griovį per giliausio sunkmečio metus.
Bet kur tau – ėmė ir pradėjo pildytis blogiausios prognozės dėl skolose iki ausų pasiskandinusios Europos ir JAV. Tiesą sakant, vargu ar kažkoks kitoks scenarijus buvo įmanomas. Anąkart bankų skolas perėmė valstybės, kurios dabar jau pačios priėjusios liepto galą ir pinigų spausdinimo mašinos jungiamos visame pasaulyje, – nes iš esmės tiek JAV pasirinkta pinigų spausdinimo procedūra, tiek Europos centrinio banko sprendimas supirkti nebeišsikapanojančių Pietų Europos valstybių obligacijas reiškia tą patį, kas anos krizės aušroje Volstrite buvo pakrikštyta cash for trash (grynieji už šiukšles) terminu. Kitaip sakant, problemos šaknis neišrauta ir ją vėl mėginama pudruoti trumpalaikėmis ir nežinia į kokią ateitį vedančiomis priemonėmis.
Ką tai reiškia Lietuvai? Vėl brangstančias paskolas (verslui ir žmonėms) ir vėl blogėjančias skolinimosi sąlygas užsienio rinkose (valstybei). O skolintis ir dar šiemet, ir kitais metais teks neišvengiamai – prognozuojamas viešųjų finansų deficitas 2012 m. sieks mažiausiai 3 proc. BVP, o tai yra papildomi 3 mlrd. litų skolos. Nepamirškime – ir tai yra vis dar optimistinis, šiomis savaitėmis vėl prasidėjusių finansų rinkų neramumų nevertinantis kitų metų scenarijus!
Tokiomis aplinkybėmis joks išmintingas šeimininkas nedrįstų dar labiau didinti savo išlaidų, priešingai, žiūrėtų, kur čia sutaupius, kad skolintis tektų mažiau. Tačiau ar tokiu išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį, šiais priešrinkiminiais metais sugebės tapti A.Kubilius – mažai tikėtina. Kaip jam ir pensijas į pažadėtą prieškrizinį lygį grąžinti, ir į skolas dar labiau neįlįsti? Tai tiesiog neįmanoma, nors nė vienas pasirinkimas laimingos pabaigos nežada.
Telieka susidomėjus laukti naujojo politinio sezono ir stebėti, kas nusvers šį kartą: noras laimėti ar noras gelbėti valstybę.

Ar sugebės A.Kubilius tapti išminčiumi, galvojančiu apie ilgalaikę valstybės ateitį šiais priešrinkiminiais metais?

BFL

Po mėnesio prasidės Seimo rudens sesija, o kartu su ja – ir 2012-ųjų Seimo rinkimų kampanija.
Žinia, oficialiai jos startas bus duotas tik kitų metų vasarą, bet politikos senbuviai puikiai žino: vieni metai iki rinkimų – tai laikas, kai valdantieji galvoja nebe apie reformas, o apie sprendimus, kurie padėtų išsilaikyti valdžioje.
Šiuo atžvilgiu Andriaus Kubiliaus Vyriausybės pozicijos yra vienu metu ir tvirtos, ir nedėkingos. Tvirtos – nes po šių metų vasario mėnesį vykusių savivaldybių tarybų rinkimų, per kuriuos konservatoriai, paneigdami visas prognozes, surinko dvigubai daugiau balsų, nei tikėtasi, juoba po konservatoriaus Naglio Puteikio pergalės per papildomus Seimo nario rinkimus Klaipėdoje daugelio išsvajotasis konservatorių sutriuškinimas gali įvykti nebent įsikišus išorinėms jėgoms. Iš Pietų Europos galinti atsiristi antroji krizės banga šiuo metu Vyriausybei kelia akivaizdžiai daug didesnį nerimą nei Lietuvos vidaus problemos.
Kad A.Kubiliaus Vyriausybė dirbs iki pat kitų Seimo rinkimų, šiandien, regis, nebeabejoja net didžiausi opozicijos optimistai. Tačiau kartu tai stato A.Kubilių į gan nedėkingą priešrinkiminę padėtį – jis nebegalės, kitaip nei dauguma iki jo buvusių premjerų, pasiteisinti, esą pritrūko laiko suplanuotiems darbams nuveikti. Už visą ketverių metų kadenciją atsakys vienas premjeras ir dauguma kartu su juo pradėjusių ministrų.

Visą publikacijos tekstą ateinantį pirmadienį skaitykite savaitraštyje “Veidas”, įsigykite elektroninę žurnalo versiją “veidas.lt” svetainėje arba skaitykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Scanpix

Tuo metu rinkimuose jam nusileidusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė sako nesijaučianti “labai pralaimėjusi”.

“Aš tokį partijos narių balsavimą (…) vertinu kaip labai svarbų mandatą mano, kaip premjero, ir Vyriausybės darbų tęstinumui, pagrindinių darbų – finansų stabilizavimo, ekonomikos atsigavimo reikaluose, energetikos, kovos su korupcija reikaluose. Sėkmingai įgyvendindami šiuos darbus kartu su Seimu, su Seime veikiančia valdančiąja koalicija mes, kaip partija, esu įsitikinęs, labai sėkmingai ateisime ir į kitų metų Seimo rinkimus, kuriuose taip pat nugalėsime”, – paskelbus rinkimų rezultatus spaudos konferencijoje pareiškė A.Kubilius.

Partijos pirmininko pasikeitimo šiuose rinkimuose itin siekę tautininkai, pasak premjero, turėtų priimti daugumos partijos narių nuomonę.

“Partija yra demokratinė organizacija ir partijos nariai galėjo įsiklausyti į pačius įvairiausius argumentus – įvairių grupių, įvairių skyrių, įvairių bendrijų, ir tai yra gerai, kad tie argumentai buvo sakomi. Bet partija apsisprendė. Partijos narių dauguma apsisprendė iš tikrųjų labai geruose, intensyviuose, konkurencinguose rinkimuose. Ir demokratinė organizacija yra gyvybinga ir gyva tada, kai tie, kurie galvoja kitaip, priima daugumos priimtą sprendimą kaip visos partijos sprendimą”, – spaudos konferencijoje šeštadienį sakė A.Kubilius.

I.Degutienė, šeštadienio vakarą kartu su A.Kubiliumi dalyvavusi spaudos konferencijoje, teigė tikėjusis skaudesnio pralaimėjimo.

“Aš iš viso nesijaučiu pralaimėjusi. Pirmiausia aš džiaugiuosi tuo, kad laimėjo TS-LKD ir džiaugiuosi, kad demokratiniai procesai mūsų partijoje yra taip suprantami, jog kiekvienas partijos narys galėjo išreikšti savo poziciją. Labai esu laiminga ir džiaugiuosi. Nesijaučiu labai pralaimėjusi, nes, atvirai pasakius, galvojau, kad pralaimėsiu daugiau”, – paaiškėjus rinkimų rezultatams žurnalistams sakė I.Degutienė.

Seimo pirmininkė pridūrė, kad partijai liekantis vadovauti A.Kubilius turės atsižvelgti į ją palaikiusių partiečių poziciją.

“Aišku, Andrius turės įsiklausyti ir į kitų, kurie už mane balsavo, tam tikrą nuomonę ir nuo to mums tikrai yra tiktai geriau”, – dėstė ji.

I.Degutienė, be kita ko, išsakė nuomonę, kad į Seimo rinkimus 2012-aisiais partiją vedant A.Kubiliui, ji turi “didelį šansą” juose nugalėti.

Premjeras savo ruožtu pripažino, kad artėjant Seimo rinkimams vienas iš jo laukiančių darbų yra pasiekti partijoje didesnio susiklausymo.

“Mums labai svarbi yra tolesnė vidinė konsolidacija, kaip Irena sako, įsiklausyti į visas nuomones, jas apjungti ir po to jas efektyviai įgyvendinti”, – teigė jis.

Su šampano buteliu į partijos būstinėje Vilniuje vykusią spaudos konferenciją atvykusi I.Degutienė sveikindama A.Kubilių palygino save su šią savaitę kovoje dėl Lietuvos čempionų vardo “Lietuvos rytui” pralaimėjusiu “Žalgiriu”.

“Ką tik “Lietuvos rytas” pralaimėjo “Žalgiriui”, tai ir palyginau. Varžybos buvo užvakar. Tuo labiau, kad aš Kaune labai žiauriai pralaimėjau” – su šypsena veide kalbėjo I.Degutienė.

A.Kubilių naujai dvejų metų partijos pirmininko kadencijai dar turės patvirtinti TS-LKD suvažiavimas, šaukiamas birželio viduryje. Šeštadienį pasibaigus balsavimui partijos skyriuose paaiškėjo, kad už A.Kubilių balsavo 5 tūkst. 546 partiečiai, už I.Degutienę – 4 tūkst. 628 partijos nariai.

Konservatorių vadovą slaptu balsavimu galėjo rinkti visi TS-LKD nariai, kurių, partijos teigimu, yra 17 tūkst. Rinkimuose dalyvavo daugiau kaip 10 tūkst. partiečių – jie penktadienį ir šeštadienį balsavo TS-LKD vietos skyriuose, o neturintieji galimybės šiomis dienomis balsuoti partijos skyriuose savo valią pareiškė per išankstinį balsavimą gegužės 17–19 dienomis TS-LKD centrinėje būstinėje.

Į partijos pirmininkus dar buvo iškelti parlamentarai Mantas Adomėnas, Kęstutis Masiulis, Valentinas Stundys, Gintaras Songaila bei konservatorių Klaipėdos skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis. V.Stundys ir K.Masiulis savo kandidatūras atsiėmė I.Degutienės naudai, varžytis dėl partijos pirmininko atsisakė ir M.Adomėnas. Tuo metu G.Songailai, šiuo metu jau pašalintam iš partijos, bei N.Puteikiui kelią dalyvauti rinkimuose užkirto partijos partijos Priežiūros komitetas. Komitetas pasiūlė prezidiumui šių kandidatų neregistruoti, argumentuodamas netinkama reputacija.

A.Kubilius partijai vadovauja nuo 2003-iųjų.

Kaip rodo šeštadienį dienraščio “Lietuvos rytas” paskelbta visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro “Vilmorus” apklausa, konservatoriai yra trečia pagal populiarumą partija šalyje po socialdemokratų ir “tvarkiečių”. Pagal gegužės 5-12 dienomis atliktą apklausą, TS-LKD Seimo rinkimuose dabar surinktų 10,4 proc. rinkėjų balsų.