BFL

Vienoje moteriškų drabužių parduotuvėje atliktas eksperimentas: ilgai be dėmesio kabėjusias įprastas plataus kirpimo sukneles, kurias galima nešioti bet kokia proga, nuspręsta perkabinti į nėščiųjų skyrių ir kainą padidinti keturis kartus. Užsigulėję drabužiai bemat buvo išgraibstyti – besilaukiančioms mamoms keturguba suknelės kaina nepasirodė per didelė.

Inga NECELIENĖ

Ne vienas jau ūgtelėjusių vaikų turintis tėvas ar motina galėtų papasakoti, kur ir kada sumokėjo gerokai daugiau, nei prekės to buvo vertos, arba įsigijo ir tokių, kurių vėliau visiškai nereikėjo. Laukiantis vaiko, ypač pirmojo, būsimiems tėvams ne vien su įsiaudrinusiomis emocijomis tenka kovoti, bet ir spręsti ne vieną rebusą: pratintis prie būsimų kardinalių pokyčių, naujojo tėvų vaidmens ir užgriūsiančių pareigų, planuoti ir ieškoti būtiniausių pirkinių, kurių prireiks vos gimus kūdikiui.

Bent keli drabužėlių komplektai, vilnonės kojinės, sauskelnės, užklotas, buteliukas, galbūt žindukas – štai tiek reikia turėti jau ligoninėje pačiai pirmai pradžiai. Automobilinė kėdutė, lauko drabužiai, jeigu šaltasis sezonas, šiltas kombinezonas, vokelis, batukai, kepurė, pirštinės – tiek prisideda, kad vos gimęs mažasis žmogus pasiektų namus. Namie būtiniausių daiktų sąrašas pailgėja: reikia lovelės, čiužinio, užkloto, patalynės, vonelės ir maudymosi reikmenų, vežimėlio, daugiau įvairių drabužėlių, o jeigu mama nemaitina pati – buteliuko, mišinio, paklotų, drėgnų servetėlių ir sauskelnių – dėžėmis.

Susidarius labai preliminarų pirminį pirkinių sąrašą ir ėmus domėtis, kiek tai kainuos, pirmomis akimirkomis gali apkarsti kūdikio laukimo džiaugsmas. Jeigu tenka verstis iš vidutinių pajamų, svarbu iš anksto įvertinti finansines galimybes – esamas ir būsimas, kurios vienam iš tėvų išėjus auginti vaiko sumažės, suvokti, kad daugumos šių daiktų reikės labai neilgą laiką (daugumos kūdikių drabužėlių – 3 mėn. arba daugiausia pusmetį) ir apsišarvavus kantrybe nerti į interneto platybes arba vaikiškų prekių parduotuvių jūrą.

Nevaikiška kaina

Vėjuotą ir lietingą šeštadienio popietę Šiaurės miesteliu vadintas, o dabar didžiausia sostinėje prekybine teritorija besiskelbiantis prekybos centrų ir didesnių bei mažesnių parduotuvių miestelis to paties pavadinimo rajone – pilnas mašinų ir žmonių. Kai šlapia ir vėjuota, mėgstama prisiminti parduotuves, be to, kaip tik tarpusezonis, kai apsižiūrime, kad kažko spintose ar batų dėžėse trūksta. Ir trečia – tą dieną daugeliui prekių buvo taikoma papildoma nuolaida.

Ir dažniau ten besilankantys pirkėjai, ir ne viena pardavėja tarsteli, kad žmonių daugiau nei įprastai. Daug jų ir vaikiškų prekių parduotuvėse, ir įprastų drabužių ar avalynės parduotuvių vaikų skyriuose. Nemažai ir į vežimėlius besidairančiųjų – įvairių vaikiškų prekių siūlančios didelės parduotuvės konsultantas jau greitai tėvais tapsiančiai porai kantriai aiškina apie linges, amortizatorius, važiuoklę, ratus.

Vežimėlių skyriuje iš tiesų galima pasijusti lyg mašinų turguje. Ne tik dėl panašios leksikos – ir dėl kainų.

Išskirtinio dizaino „Aston Martin“ vežimėlių, kainuojančių 3 tūkst. eurų, Lietuvos parduotuvėse nerasime. Nerasime ir „Volks­wagen“ ar BMW koncernų sukurtų, ir reklaminio „Škoda“ kūrinio su hidrauline pakaba, 20 colių ratais, priekiniais žibintais ir šoniniais veidrodžiais už 12 tūkst. eurų. Užtat po keletą nepigių pirmųjų vaikiškų ratų ir paprastose, ir internetinėse parduotuvėse siūloma.

Nepigus – tai apie 1100–1300 eurų kainuojantis gulimas vežimas kartu su sėdima dalimi, bet dažnai be automobilinės kėdutės, kuri kainuos papildomai.

Bet ieškokime aukso vidurio. Ne pačių pigiausių, bet ir ne brangiausių. Išsyk dairykimės universalaus vežimėlio, dar transformeriu ar „trys viename“ vadinamo, į kurio komplektaciją įeitų ne tik gulima ir sėdima vežimėlio dalis, bet ir automobilinė kėdutė.

Tokių vežimėlių, į kurių kainą žvilgtelėjus nekyla noro eiti klausti, kad galbūt informaciniame prekės lapelyje buvo pamiršta litus paversti į eurus, – daugiausia ir jau minėtoje vaikiškų prekių parduotuvėje, kurioje palikome būsimų tėvų kamantinėjamą konsultantą.

Universaliam trijų dalių vežimėliui (su lopšiu, sėdima dalimi ir automobiline kėdute) galint skirti 400–450 eurų, rinktis yra iš ko. Bet nuspręsti, kokią pinigų sumą vežimėliui ketinama išleisti – gal tik penktadalis būsimų tėvų laukiamo darbo.

Dar tenka laužyti galvą dėl gamintojo, modelio, komplektacijos, norimo funkcionalumo, o tada lįsti į dar mažesnes smulkmenas, kurios, kaip vėliau paaiškėja, visai ne smulkmenos: vežimėlio svoris (kuo lengvesnis ir kuo kompaktiškiau jį galima sulankstyti, tuo brangesnis, bet jei namas be lifto ir jį teks tąsyti aukščiau nei į pirmą ar antrą aukštą, svoris nebus smulkmena), pripučiami didesni ar plastikiniai mažesni ratai, kokia medžiaga ir vidaus audiniai naudoti.

Didžiojoje Britanijoje, iš kurios parduotuvių dažniausiai mėgstama siųstis reikiamų daiktų į Lietuvą, vaikiški drabužiai gerokai pigesni, nes jiems taikomas nulinis PVM. Bet to nebūtų galima pasakyti apie naujus vežimėlius, automobilines ar maitinimo kėdutes – tuos daiktus, kuriems tenka didžioji išlaidų dalis.

Pavyzdžiui, universalų trijų dalių vežimėlį „Pepe eco“ vienoje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida siūloma įsigyti už 345 eurus ir gauti dovanų, o Didžiojoje Britanijoje už tokį pat prašoma 400 eurų ir apie jokias dovanas neužsimenama. Universalų „Jane“ firmos „Epic Nano“ vežimėlį Didžiosios Britanijos internetinėse parduotuvėse pavertus eurais pigiausiai pavyko rasti už 671 – nors galima pirkti ir už 860 eurų. Lenkijoje tokį pat pavyktų įsigyti už maždaug 650 eurų, o toje pačioje Lietuvos vaikiškų prekių parduotuvėje su nuolaida tektų mokėti 544 eurus.

Lietuva turi ir savų gamintojų

Dauguma vežimėlių importuojami, bet turime ir vieną lietuvišką gamintoją – „Tutį“. Iš pradžių prekiavusi kūdikiams ir vaikams skirtomis prekėmis, po kelerių veiklos metų ši įmonė nusprendė pati pradėti gaminti vaikiškus vežimėlius.

Pirmieji „Tutis“ vežimėlių „keleiviai“ kitąmet jau sulauks pilnametystės. Nuo 2000-ųjų lietuviški vežimėliai imti eksportuoti ir šiuo metu jų galima rasti 12-oje šalių. „Tutis“ siūlo kelių modifikacijų vežimėlius ir taiko į kainos ir kokybės santykio ieškančių klientų grupę. Lietuviški vežimėliai nėra iš brangiųjų – pigiausias modelis „Tutis Tapu“ kainuoja 300, brangiausias „Tutis Leather“ – 450 eurų.

Remiantis gaminama.lt pateiktu gamintojų sąrašu, be vežimėlių gamintojo, Lietuvoje yra dar dešimt įmonių, gaminančių prekes tik kūdikiams. Dauguma jų siuva, mezga, neria patiems mažiausiems skirtus kasdienius ir proginius drabužėlius, batukus, patalynę, tekstilinius kūdikio higienos reikmenis, pirštines, kepuraites, palaidinukes, krikšto drabužius.

Vaikus matančių lietuviškų įmonių yra ir daugiau, tik jos siuva ar mezga ne tik kūdikiams, bet ir didesniems vaikams bei suaugusiesiems skirtus gaminius, todėl į šią kategoriją nepatenka.

Štai keletas lietuviškų drabužėlių parduotuvių kainų, rastų su išpardavimo nuoroda: lengvos plonos vasarinės kelnės iki metukų vaikui – 15 eurų, storesnės megztos medžiagos megztinukas – 25 eurai, viengubos kilpinės medžiagos suknelė – 35 eurai. Ar perkama 10–12 metų vaikui, ar 6–12 mėnesių mergytei – suknelės kaina ta pati.

Be išpardavimą skelbiančių šauktukų kūdikiui nuo gimimo iki 3 mėnesių tinkamo nešioti Lietuvoje siūto kostiumėlio (kelnės ir marškinėliai) kaina – 10 eurų.

Panašus internetinėje parduotuvėje siūlomas lenkiškas kainuos pusšešto euro, o pasidairius pagal skelbimus jau nešiotų drabužėlių galima rasti ir tokių, kai už 25 įvairių panašių kostiumėlių, smėlinukų, glaustinukių vienetus prašoma 4 eurų. Rudenišku atšiauru oru tinkamas lietuviškas kūdikio kombinezonas (vidus – 100 proc. medvilnė, išorė – 100 proc. poliesteris) – nuo 30 eurų, naują atvežtinį, dažniausiai lenkišką, su natūraliu avies kailiu paieškojus galima rasti už 20 eurų, o pavarčius skelbimus – ir už 5–7 eurus.

Dar yra lietuviška kūdikių proginių drabužių rinka. Medvilninė nesudėtingo modelio krikšto suknelė, skirta 64–81 cm ūgio mergaitei, kainuoja nuo 40 eurų. Už šilkinę su perlų siuviniu prašoma per 100 eurų, už vienkartinį krikštynų proga siūlomą vilkėti kostiumą – kelnytes ir liemenę iki metų berniukui norima gauti 65 eurus.

Visų vaikiškų prekių kainos, priklausomai nuo to, kur ir ko ieškai, skiriasi ne eurais, o kartais, todėl rasti prekę pagal kišenę galima, tereikia nepatingėti jos paieškoti.

Būtiniausios ir ne pirmo reikalingumo

Po vežimėlio ateina eilė kitai didelei prekei – lovelei ir jos priedams. Paprastą medinę nuleidžiamu kraštu ir reguliuojamu dugno aukščiu galima įsigyti ir už 50 eurų (nors galima ir už 100, ir už 300 eurų rasti). Vienas populiaresnių ir paprastesnių grikinių ar kokosinių čiužinių – 15–20 eurų. Medžiaginė lovytės apsauga – 10–20, antklodė 15–20, patalynė – 10–15 eurų. Visų šių prekių galima rasti ir keliskart brangesnių, bet ieškome pagal tokį principą – ne prasčiausia kokybė už priimtiną kainą.

Iš miegamojo su skaičiuotuvu kelkimės į vonią. Plastikinė kūdikio vonelė – 13, rankšluostis su gobtuvu – bent 10, kūdikiams rekomenduojamas muilas be šarmų kainuoja per 4 eurus. Vandens termometrui, šampūnui, aliejui po vonios, žirklutėms, kūdikių ausų krapštukams ir kitiems higienos reikmenims taip pat drąsiai pridėkime 20 eurų.

Jeigu maitina mama, tai nieko nekainuoja, nebent vienkartinę pientraukio injekciją (paieškojus su nuolaida naują rankinį „Avent“ firmos su papildomu buteliuku galima įsigyti už 40–45 eurus). Jeigu tenka griebtis mišinių, matematika jau kita. Žinomų firmų buteliukų kainos prasideda nuo 8 eurų, nuo gimimo tinkamų mišinių, kurių, atsižvelgiant į pakuotės dydį ir maitinimo dažnumą, reikės pirkti maždaug kas savaitę ar dar dažniau, – nuo 3–20 eurų ir daugiau.

Pirmąjį pusmetį mišinių reikia daugiau, vėliau – mažiau. Bet daugiausia išlaidų mišiniams reikia tikėtis, jeigu kūdikis alergiškas arba turi kitokių bėdų, pavyzdžiui, susijusių su pilvu. Tokios patirties turinčios dvynukus auginančios Renatos pasakojimu, tada dalį mišinukų tenka tiesiog išmesti, kol atrandi vaikui tinkamiausią. Atradus tinkamą vėlesnė mišinukų aritmetika tokia: per tris dienas vienas kūdikis suvartodavo beveik 8 eurus kainuojančią bifidobakterijomis ir vitaminais praturtintą mišinio pakuotę. Vadinasi, per mėnesį vienam vaikui vien mišiniams reikia 80 eurų.

Dar viena kategorija, be kurios prekių kūdikystėje būtų gerai, bet sunku išsiversti, – vaistai ir maisto papildai. Ne viena jauna motina, paklausta, kokios kainos susilaukus vaiko labiausiai nustebino, paminėjo būtent vaistus. Nueiti vaistinėn kūdikiui nupirkti į nosį lašinamo jūros vandenėlio ir grįžti su glėbiu kitokių medikamentų pirmais kartais būdavo įprasta. Tėvai – jautrus segmentas, todėl su jais žaidžiama papildomais rinkodaros triukais. O kuris tėvas vaikui, ypač sergančiam, nenupirks visko, kas geriausia?

Kelios kūdikiams aktualių vaistinių preparatų kainos: gerosios bakterijos (10 tirpiųjų miltelių) – 6–9 eurai, skystas preparatas nuo pilvo pūtimo – 4, atsiraugėjimą skatinantis sirupas – nuo 10, aspiratorius kūdikio nosiai valyti – nuo 9, aspiratoriui skirti vienkartiniai keičiami antgaliai (10 vnt.) – 8 eurai.

Pasak farmacininkų, pagrįsti, kodėl vaikiški medikamentai galėtų kainuoti šiek tiek brangiau, galima klinikiniais tyrimais. Tam, kad į maisto papildo informacinį lapelį būtų galima įrašyti „vaikiškas“ bei nurodyti, jog tinka vartoti nuo gimimo, reikia atlikti brangiai kainuojančius klinikinius tyrimus ir tokią informaciją pagrįsti.

Jeigu į tai neinvestuojama, informaciniame lapelyje matome, kad atitinkamo maisto papildo negalima vartoti iki 12 metų. Papildams klinikiniai tyrimai neprivalomi, bet solidžios, rimtos, save gerbiančios kompanijos juos atlieka. Dar vienas medikamentus pabranginantis veiksnys – atskiroms šalims gaminamos pakuotės, todėl yra skirtumas, ar atitinkamas maisto papildas bus vartojamas Lenkijoje, kurioje per metus gimsta per 400 tūkst. kūdikių, ar tik apie 30 tūkst. kūdikių per metus susilaukiančioje Lietuvoje.

Per metus sauskelnėms – 780 eurų

Dar vienas naudotų daiktų skyriuje neįsigyjamas atributas – sauskelnės, kurioms taip pat išleidžiama daug. Kaip ir mišinukų, pirmaisiais mėnesiais sauskelnių reikia daug. Nuolatinės išlaidos gresia mažiausiai metus, nors iš tiesų kur kas ilgiau – ir dvejus, o kai kada beveik trejus. Kuo didesnis vaikas, tuo brangesnes sauskelnes teks pirkti.

Pavyzdžiui, vienos „Pampers“ firmos sauskelnės, tinkamos 3–6 kg kūdikiui, kainuoja apie 0,22 euro, o vaikui artėjant link metų ir pasiekus 9–16 kg tos pačios firmos vienos sauskelnės pabrangsta maždaug 5 centais – iki 0,27. Kaip ir daug kur, perkant didesnę pakuotę iškart sumokama daugiau, bet vienetas kainuoja mažiau.

Dėl patogesnio skaičiavimo manykime, kad kūdikiui per parą reikės 10 sauskelnių. Vadinasi, per mėnesį užteks 4 pakuočių po 72 vnt., vienos pakuotės kaina – 16,19 euro (yra įvairių dydžių pakuočių, šią renkamės vėlgi dėl patogumo skaičiuoti). Tokį kiekį iškart pirkdami vaikiškų prekių parduotuvėje vien sauskelnėms per mėnesį išleistume beveik 65 eurus. Vyresniam vaikui per parą reikia mažiau sauskelnių, bet kadangi jos brangesnės, išlaidų dalis lieka panaši.

Žaislai – taip pat svarbūs. Visai mažam kūdikėliui jų nereikia, bet jam ūgtelėjus ne vieną tėvą aplanko maždaug toks suvokimas: paprasto barškalo ar kramtuko kainos prasideda nuo 5 eurų. Jeigu barškutis yra žinomo gamintojo ir ne tik barška, bet dar ir, pavyzdžiui, čeža ar cypia, be 10 eurų nieko nebus, o jeigu dar atlieka ir kokią nors lavinamąją funkciją, tokių žaislų kainos neturi ribų – 15 ar net ir per 100 eurų.

Sudėliokime kūdikio auginimo pradžioje pačių būtiniausių naujų prekių ir reikmenų krepšelį. Pirkime naują lietuvišką trijų dalių vežimėlį „Tutis Leather“ (450 eurų), medinę lovelę su visais miegoti būtinais priklausiniais (apie 110), kūdikio vonelę ir šiek tiek higienos reikmenų (50), drabužėlių (vadovaujantis principu visko po truputį ir perkant lauko kombinezoną, tinkamą dabartiniu metu, bei šiltą vokelį – mažiausiai 150).

Gauname 760 eurų ilgalaikių, t.y. dvejų metų trukmės, investicijų (tiek tarnaus lovytė ir universalus vežimas, bet automobilinę kėdutę teks keisti maždaug po pusmečio). Dar pridėkime mėnesio išlaidas sauskelnėms (65), buteliukams ir pieno mišinukams (80) – ir pirmą kūdikio gyvenimo mėnesį gausime labai apytikrę 905 eurų sumą. Be vaistų ir maisto papildų. O per pirmuosius vaiko gyvenimo metus vien sauskelnėms išleisime 780 eurų.

Daug tai ar mažai? Vidutinė motinystės (tėvystės) pašalpa, mokama metus arba dvejus, vienam iš tėvų, išėjusių vaiko priežiūros atostogų, šiuo metu siekia 347,6 euro per mėnesį. Minimali motinystės ir tėvystės pašalpa per mėnesį siekia 144,67, maksimali – 1388,73 euro.

Pirmąjį kūdikio gyvenimo mėnesį „Sodra“ apmoka vieno atlyginimo dydžio tėvystės atostogas (vidutinė tėvams mokama išmoka – 802,8 euro). Gimus kūdikiui dar išmokama vienkartinė pašalpa, šiuo metu tai 431 euras. Manykime, kad už šią valstybės skiriamą sumą ir įsigijome universalų vežimėlį.

Nuo 2015 m. už kiekvieną auginamą vaiką (įvaikį) Valstybinė mokesčių inspekcija taiko 60 eurų papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tai bene ir visa finansinė vaikus auginantiems tėvams suteikiama parama.

Brangus tik pirmas vaikas

Vaikiškų prekių pasiūla didžiulė, kainos įvairios ir dėl to, kad daugumos vaikams perkamų drabužių, batų, žaislų tinkamumo nešioti ar žaisti laikas labai trumpas – metai dveji. Juk vaikai auga greitai, o kokybiškus drabužius išmesti arba sandėliuoti reta motina turi noro. Jei norima bent dalį sumokėtos sumos susigrąžinti, lieka giminaičiai ir draugai, komiso parduotuvės, mamų turgus arba skelbimai. Vadinamojoje antrinėje rinkoje galima rasti visko – pigesnių ir kokybiškesnių, labiau ir mažiau sunešiotų daiktų.

Kaip sumažinti su kūdikio atsiradimu susijusias išlaidas?

Ne visiems priimtina pirkti nepažįstamų vaikų nešiotus drabužius ar batus. Bet gal ši nuostata pasikeičia, jei vaikas – pažįstamas? Gal draugai, bičiuliai ar giminaičiai nežino, kur dėti išaugtų kūdikio drabužių ryšulių? Galima paklausti – labai tikėtina, jie bus laimingi radę kam parduoti, atiduoti ar davę su sąlyga vėliau grąžinti, jeigu  planuoja dar vieną atžalą.

Kalbintos motinos sutartinai tvirtina, kad brangus tik pirmas vaikas, nes jam reikia supirkti viską nuo nulio. Paskesni vaikai – daug pigesni. Jei pati mama maitina, kainuojantys tiek, kiek reikia sauskelnėms. Aišku, jei pirmagimė mergaitė, o antras vaikas – berniukas, greičiausiai teks vieną kitą ne rožinį drabužėlį nupirkti, bet įgyta patirtis leidžia nemažai sutaupyti. Jau ne teorinis, o praktinis žinojimas sako, kokių daiktų išties reikės, o be kokių galima lengvai apsieiti ir, tarkime, į šokliukus, vaikštynes ir panašias brangiai kainuojančias, bet labai trumpai tenaudojamas vaikų prekes neinvestuoti.

Prieš porą mėnesių septintos atžalos susilaukusi Meilė tvirtina nuo ketvirto vaiko, be sauskelnių, apskritai jokių kitų vaikui būtinų išlaidų nepajutusi. Maitina pati, o nuo vyresnių brolių ir seserų liko drabužių, batų, vežimų, žaislų. Neseniai į spintą pakabino jau šiek tiek aptrintą, bet jai labai brangią prieš 15 metų nepigiai pirktą nėščiosios suknelę. Gal dar prireiks.

2

Kasmet apie du tūkstančius, arba maždaug 6 proc., visų Lietuvos naujagimių gimsta anksčiau laiko – jų gyvybė ilgas savaites balansuoja ties gyvenimo ir išėjimo riba. Ir būtent neišnešiotumas yra pusės visų mirštančių naujagimių mirties priežastis.
Neišnešioto vaikelio gimimas – didžiulė drama šeimai: daugelis mamų, svajojusių apie rubuilį angelėlį, nežino, kaip elgtis su prie aparatų prijungtu naujagimiu, kuriam kvėpuoti padeda dirbtinio kvėpavimo prietaisai, o maitinamas jis per zondą, tad daugybė tokių mamų įklimpsta į depresiją. Patiems mažiausiems ir silpniausiems neišnešiotiems naujagimiams paprastai diagnozuojama įgimta pneumonija, anemija, širdelės bėdos, kraujosrūvos smegenyse, gresia aklumas, daugybė kitų sveikatos sutrikimų… O paskaičius kai kurių neišnešiotukų medicininių dokumentų išrašus, svyra rankos.
Todėl nežinios kamuojamos šeimos, sulaukusios neišnešioto naujagimio, arba tampa tokios stiprios ir vieningos, kokios iki tol nebuvo, arba, pakurstomos tamsybininkų iš artimos aplinkos, išsiskiria, o kai kurios kūdikėlį netgi atiduoda į vaikų namus.
Tačiau iš tikrųjų absoliuti dauguma tokių naujagimių jau per pirmus savo gyvenimo metus ne tik visiškai pasveiksta, bet ir prisiveja laiku gimusius bendraamžius, o kai kurie – dar ir pralenkia kitus. Pasirodo, ir tarp didžiųjų pasaulio genijų – daugybė tokių, kurie gimė neišnešioti. Tokių esama ir tarp mūsų valstybės vardą pasaulyje garsinančių gydytojų, muzikantų, sportininkų.
Praėjusią savaitę minint Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną šimto medicinos korifėjų parengtame raporte paskelbta, kad Lietuva pagal neišnešiotų naujagimių išgyvenamumo rodiklius šiuo metu yra lyderė pasaulyje. Tai vienintelis parametras, pagal kurį lenkiame daugelį išsivysčiusių Vakarų šalių. Ir nors tokių naujagimių gydymas bei slauga valstybei nemažai kainuoja, šitas darbas yra vienas prasmingiausių.
Taigi ką reiškia auginti neišnešiotą naujagimį, kuo jie skiriasi nuo gimusių laiku ir ko tikėtis iš tokio vaikelio ateityje?

Daugėja ypač mažo svorio neišnešiotukų
Neišnešiotų naujagimių pasaulyje kasmet vis daugėja: pernai jų gimė 15 mln., užpernai – 13 mln. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug kas dešimtas naujagimis yra neišnešiotas. Be to, kasmet apie 1,1 mln. visų pasaulio neišnešiotukų miršta.
Lietuvoje, kaip pasakoja VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro direktorė prof. Nijolė Drazdienė, kiekvienais metais gimsta panašiai tiek pat neišnešiotų naujagimių, tačiau skaičiuojant nuo 1990 m. kasmet daugėja gimstančių vis mažesnio gestacinio amžiaus ir vis mažesnio svorio neišnešiotukų. Bet sulig medicinos pažanga – plaučių surfaktanto (biologiškai aktyvios medžiagos, padedančios iškvėpimo metu plaučiams nesulipti), modernių dirbtinių kvėpavimo aparatų ir inkubatorių atsiradimu – labai pagerėjo anksčiau laiko gimusių naujagimių išgyvenamumas. Ypač padėtis ėmė taisytis nuo 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti perinatologinė programa bei gauta milijoninė Šveicarijos vyriausybės parama.
1993 m. Lietuvoje išgyvendavo tik 12 proc. pačių mažiausių neišnešiotų naujagimių, sveriančių nuo 500 iki 999 gr, o šiandien – jau 57 proc. Didesnių neišnešiotukų, sveriančių nuo 1 iki 1,5 kg, išgyvenamumo rodiklis pakilo nuo 43 iki 97 proc.
Lietuvoje pats mažiausias išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis gimęs tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių. Beje, ši mergytė linksma sukiojosi visuose Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos renginiuose ir kartu su kitais neišnešiotukais bei jų tėveliais į dangų leido vilties balionus už išgyvenusius ir amžinybėn iškeliavusius neišnešiotukus.
Taigi šiandien esminis skirtumas tarp Lietuvos ir Vakarų pasaulio – tik finansavimas. Lietuvoje vieno neišnešiotuko gydymas ir slauga įkainota tik 400 Lt.
Kad ir kokie kvalifikuoti būtų ginekologai ir naujagimių gydytojai, pagrindinės neišnešiotų naujagimių sveikatos bėdos susijusios su smegenų pakenkimais gimdymo metu, plaučių displazija ir retinopatija. Ir kuo vaikelis gimsta labiau neišnešiotas, tuo didesni sveikatos sutrikimai.
“Neišnešiotų naujagimių retinopatijos operacijų pradininkėms daktarėms Rasai Bagdonienei ir Rasai Sirtautienei 1994 m. pradėjus operuoti naujagimius, kuriems gresia apakti, smarkiai sumažėjo, o per pastaruosius penketą metų ir iš viso nebeliko dėl retinopatijos apakusių vaikų”, – sako N.Drazdienė.
Ypač ženklus proveržis buvo 1999 m., kai gydytoja R.Bagdonienė apsigynė disertaciją, kurioje įrodė, kad pirmiausia reikia gydyti nesveikas akių kraujagysles.

Neišnešiotumas nėra kitoniškumo ženklas
“Vis dėlto neišnešioto naujagimio tolesnė raida ir gyvenimo kokybė labai priklauso ne tik nuo gydytojų profesionalumo ir medicinos technologijų pažangos, bet ir nuo paties vaiko, jo genetikos: ką jis paveldėjo iš savo tėvų ir protėvių. Štai stebime du tokio paties neišnešiotumo, tokio paties svorio naujagimius, bet vienas jų sveiksta ir auga kaip sviestu pateptas, o kitam reikia labai daug pagalbos”, – pasakoja N.Drazdienė.
Remiantis pastarojo dešimtmečio duomenimis, 50 proc. visų neišnešiotų naujagimių, gimusių iki 28 nėštumo savaitės, sulaukę vienų metų (skaičiuojamas koreguotas amžius, tai yra nuo tada, kai jie turėjo gimti) visiškai prisiveja savo bendraamžius, o tie, kurie gimė tarp 28 ir 32 nėštumo savaitės, vystosi dar geriau: net 80 proc. jų, sulaukę metų, niekuo nesiskiria nuo bendraamžių. Kitiems reikia daugiau reabilitacijos ir laiko – maždaug dvejų metų.
Pasak N.Drazdienės, tolesnę neišnešioto vaikelio gyvenimo kokybę labai lemia ir aplinka, kurioje jis augs. Ir nors empirinių duomenų, kaip toliau klostėsi Lietuvos neišnešiotų naujagimių likimai, kokie jų studijų, karjeros pasiekimai, sveikata, nėra, tačiau profesorė gali vardyti daugybę itin gabių ir talentingų neišnešiotukų pavardžių. “Neišnešiotas – tikrai nėra sutrikusios raidos ar kitoniškumo ženklas. Priešingai, tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje daugybė talentų ir genijų gimė neišnešioti, – pabrėžia profesorė. – Kita vertus, kaip pastebi Vokietijos vaiko raidos specialistai, neišnešiotukai visą gyvenimą tokie ir lieka, nes jų charakterio ir psichomotorikos savybės skiriasi nuo laiku gimusių naujagimių.”
“Neišnešioti naujagimiai, slaugomi inkubatoriuose, girdi triukšmą – aparatai nuolat veikia, dėl to pasikeičia net jų elgesys. Jau ūgtelėję jie viskuo domisi, viską griebia, bando, neišsėdi vienoje vietoje, dėl to mokykloje jiems nelengva”, – apibendrina R.Bagdonienė.

VUVL Neonatologijos centro direktorė prof. N.Drazdienė supranta kiekvieną neišnešioto naujagimio susilaukusią mamą, nes jos sūnus Andrius taip pat gimė neišnešiotas – 35-ą nėštumo savaitę. “Jis gimė gana didelis – 2750 gr, bet jo kelias buvo sunkus, teko skubiai operuoti. Tuo metu, tai buvo 1972-ieji, buvau šešto kurso studentė ir net nepagalvojau, kad mano sūnui taip galėtų nutikti. Andrius išgyveno tik kompetentingų kolegų pastangomis. Aš jį pirmą kartą pamačiau vos gimusį, o po to – tik po penkių dienų. Tiesa, operacija buvo sėkminga ir po dviejų savaičių mes pėstute su vyru ir Andriumi grįžome į namus Antakalnyje.”

Violeta Micevičiūtė, 56 m. mėnraščio “Bažnyčios žinios” redaktorė
“Kai man buvo treji, ėjome su močiute ir sutikome vieną apylinkės gydytoją, kuri garsiai nusistebėjo: “Tai ką, šita mergaitė dar gyva?” – pasakoja Violeta, kuri gimė vos 1,1 kg svorio.
Tąkart mažoji Violeta nesuprato medikės žodžių, bet tai, ką išgirdo, ilgam įstrigo jos širdelėje. “Aš vis neatstojau nuo močiutės, klausinėjau, ką šie žodžiai reiškia ir kodėl turėjau numirti. Bet močiutė tik atsiduso ir tepasakė, girdi, visokių žmonių yra – ir išmintingų, ir kvailų.”
Vėliau ponia Violeta sužinojo savo gimimo aplinkybes. “Buvo 1957-ieji. Mano mamai gimdyti teko septintą nėštumo mėnesį. O tuometės sąlygos buvo rizikingos: nei aparatūros, nei priemonių, nei medikamentų, reikalingų neišnešiotiems naujagimiams gydyti ir slaugyti, tuo metu nebuvo. Tad iš karto po gimdymo gydytojai pasakė, kad naujagimis gyvas, bet negyvens, ir mamai neleido net dirstelėti. Vis dėlto vienos sesutės mama prisiprašė, kad ji slapčia mane parodytų. Pamačiusi apraizgytą vamzdeliais po stiklu tik verkė, o ta sesutė ją drąsino, kad nusiminti neverta, nes daugybė pasaulyje garsių asmenybių irgi gimė neišnešiotos, tad reikia tikėti”, – pasakoja pašnekovė.
Net kai po dviejų mėnesių ją atidavė mamai, kai kurie medikai kalbėjo, kad vaikas bus atsilikęs ir negalės lankyti mokyklos, apaks, apkurs, o dėl silpno stuburo jo laukia neįgaliųjų vežimėlis.
“Bet nei aš kvailesnė už kitus bendramokslius buvau, nei labiau pasiligojusi. Nesuprantamiausia man, tuomet mažai mergytei, buvo minėtos apylinkės gydytojos nuostaba, kad vis dėlto gyvenu. Tarsi tos teisės nebūčiau turėjusi. O ir vėliau daugelis, ne tik medikai, atvirai pareikšdavo mano mamai užuojautą, girdi, ko norėt iš tokio vaiko. Bet juk neišnešiotas naujagimis nėra mažiau vertingas nei gimęs laiku, o ir kodėl reikia teigti, jog tai, kad gimiau per anksti, yra mano nelaimė? Gal priešingai – tai mano laimė, nes tai ir buvo pats palankiausias metas man gimti ir gyventi. Kad ir kokia gležnutė atėjau į pasaulį, užaugau visavertis žmogus, džiaugiuosi gyvenimu, nes buvau mylimas vaikas, ypač daug tos meilės patyriau iš savo močiutės”, – baigia pasakojimą V.Micevičiūtė.

Ilona Taluntienė, 50 m. medicinos mokslų daktarė, kraujagyslių chirurgė
Spinduliuojanti giedrą nuotaiką ir džiugesį VUL Santariškių klinikų Kraujagyslių rekonstrukcinės ir endovaskulinės chirurgijos centro gydytoja chirurgė, medicinos mokslų daktarė Ilona Taluntienė atvirai sako, jog tai, kad gimė neišnešiota, nulėmė jos gyvenimo kelią – tapti gydytoja. Pacientų ir kolegų už rūpestingumą, kruopštumą ir atidumą vertinama angiochirurgė pati išgyveno tik savo darbui atsidavusių gydytojų pastangomis.
“Ir aš, ir mano mama esame jiems be galo dėkingi. Mama nuo pat mano gimimo 1962-aisiais man nuolat kalba apie nepaprastą tų laikų gydytojų gerumą, apie gydytojus šviesulius”, – pasakoja medikė, šiandien gerumą dalijanti kitiems.
Daug pasiekusi angiochirurgė šiek tiek nusistebi paklausta, kada pirmą kartą sužinojo, kad yra gimusi gerokai anksčiau laiko. “Mūsų šeimoje tai niekados nebuvo slepiama, to gėdijamasi. Priešingai, mama, patyrusi keletą persileidimų ir susilaukusi manęs, visiems pasakojo, kokie nuostabūs gydytojai, išsaugoję mano gyvybę. Aš juk anais laikais gimiau labai maža, vos 1,6 kg. Dabar jau ir 450 gramų kūdikėlius išgydo ir išslaugo, o tuo metu mano svoris buvo labai menkas. Iš viso ligoninėje praleidau apie tris mėnesius. Vaikystėje, tiesa, dažnai sirgau pneumonija, bet vėliau nustojau sirgti ir jau 25 metus niekuo nesu sirgusi. Man Dievulis davė tikrai stiprią sveikatą”, – šypsosi I.Taluntienė.
O mokslai mažajai Ilonai sekėsi taip puikiai, kad sako nė nepajutusi, kaip baigė vidurinę mokyklą aukso medaliu: “Aš nesuprantu, kai žmonės dejuoja, kad jiems nesiseka matematika, fizika. Man nereikėjo jokių pastangų mokantis nei šių disciplinų, nei biologijos ar lietuvių kalbos.”
Be to, dar mokydamasi vidurinėje mokykloje būsimoji gydytoja pasinėrė į menus – baigė Vilniaus dailės mokyklą, dabar besivadinančią J.Vienožinskio dailės mokykla. “Man patiko ir tapyba, ir grafika, ir skulptūra”, – sako ponia Ilona.
Studijų metais I.Taluntienė, pasak prof. N.Drazdienės, išsiskyrė stropumu, arba, kaip sako pati mūsų pašnekovė, “knyslumu”. Dar studijuodama ji ne kartą laimėjo studentų mokslinių darbų konkursus. Vis dėlto rinkdamasi specializaciją ponia Ilona pasuko ne į neonatologiją, o į angiochirurgiją.

Irena Siniauskaitė, 28 m. gydytoja rezidentė, būsimoji vaikų ir paauglių psichiatrė
“Kokio neįtikėtino mažumo, paskendę lėliškose kepurytėse ir sauskelnėse, iš kurių matyti tik kyšančios pėdutės, bet kaip kabinasi į gyvenimą, koks nepaprastas noras gyventi!” – tokie jausmai užplūdo būsimą vaikų ir paauglių psichiatrę Ireną Siniauskaitę, kai ji trečiame medicinos studijų kurse pirmą kartą su studijų draugais atėjo į VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro neišnešiotų naujagimių skyrių. Tą patį, kuriame pati prieš 28 metus į gyvenimą kabinosi visomis išgalėmis.
Ji gimė 1984-ųjų spalio 24-ąją maždaug 28-ą nėštumo savaitę, o turėjo gimti tik kitų metų sausio vidury. Gimusi tesvėrė 1 kg.
Tais laikais, kaip neoficialiai pasakojo kai kurie kalbinti ano meto gydytojai bei akušerės, neišnešiotukai, kurių gimimo svoris neviršydavo kilogramo, neretai būdavo įregistruojami tik tuomet, jei išgyvendavo mėnesį. O jei neišgyvendavo, dokumentuose atsirasdavo įrašas “savaiminis persileidimas”.
Irutės gimimo data Radviliškio ligoninėje įrašyta tiksliai. Deja, iš pradžių mama į savo naujagimę dukrelę galėjo žvilgtelėti tik slapčia, ir tik kelias minutėles.
Iš ligoninės mergytę išrašė, kai ji svėrė 2,5 kg, ir tai buvo jau 1985-ųjų sausio 20 d. “Mama tąkart sutrikusi klausė mane gydžiusios daktarės Aldonos Dainienės, kaip mane, vis dar tokią mažą ir trapią, prižiūrėti, o ši atsakė: “Taip, kaip ir kitus du savo vyresnius vaikus. Juk mergaitė sveika.”
Vaikystėje Irutė visiškai nesiskyrė nuo kitų vaikų, o mokėsi itin gerai – tik dešimtukais, dažnai dalyvaudavo ir moksleivių olimpiadose. Po mokyklos įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti medicinos. Tai, kad gimė neišnešiota, ją skatino rinktis tarp dviejų specializacijų: neonatologijos arba vaikų ir paauglių psichiatrijos. Pasirinko pastarąją. “Pasirinkusi vaikų ir paauglių psichiatrijos rezidentūrą pasinaudoju savo ramiu būdu, juk ir Irenos vardas graikiškai reiškia “taika, ramybė”, – dėsto pašnekovė.
Pasakodama apie save I.Siniauskaitė sako nesanti didelių kompanijų žmogus, labiau linkusi būti tylumoje. Tačiau jos bičiuliai ir bendramoksliai, pamatę Ireną, sako: “Pamačiau ją, ir pats nušvitau šypsena.” Būsimoji gydytoja savo pozityvumu užkrečia daugumą aplinkinių.

Ramunė Armonaitė, 27 m. stalo tenisininkė
Stalo tenisininkė Ramunė Armonaitė, pirmoji ir vienintelė lietuvė, pakviesta žaisti į garsų Vokietijos sporto klubą “Bayer”, taip pat gimė neišnešiota. Tačiau savo istoriją talentinga, daugiau nei šimtą įvairiausių prizinių vietų jaunių, jaunučių ir suaugusiųjų kategorijose laimėjusi stalo tenisininkė, Lietuvos stalo teniso čempionė (2009 m.) bei Baltijos šalių čempionė (2011 m.), sužinojo tik prieš mėnesį, kai jos tėtis, Mažeikių seniūnas Šarūnas Armonas, užpildė stojimo anketą į ką tik įsikūrusią Lietuvos neišnešiotų naujagimių asociaciją “Neišnešiotukas”.
Ramunė, gimusi vos 27-ą nėštumo savaitę ir svėrusi tik 960 gr, yra viena iš dvynukių. Jaunesnioji jos sesutė, svėrusi 740 gr, neišgyveno, nes gimdymas įvyko taip spėriai, kad nebuvo spėta subrandinti mažosios plaučių.
Prieš savaitę, minint Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną, tai yra po 27-erių metų, stalo tenisininkė, su tėvais užsukusi į naujagimių intensyviosios terapijos skyrių, virpančiu balsu pratarė: “Kokie tie mažyliai trapūs ir kartu kokie kovotojai.”
“O kokia kovinga mūsų Ramunė, – pertarė ją tėtis. – Kad jūs matytumėte, kaip žaižaruoja jos akys, pamačius kitame stalo gale varžovę.”
Š.Armonas įsitikinęs, kad jei Ramunė neturėtų tokio kovingumo, atkaklumo ir užsispyrimo siekdama savo tikslo, kuriuo, beje, išsiskiria daugelis neišnešiotukų, vargu ar būtų tiek daug pasiekusi sporte. “Ji labai darbšti, drausminga, bet labai tyli ir kukli. Dažnai pastebime, kad jai labai trūksta mirusios sesės – Ramunei labai reikia tvirtos ir patikimos draugystės, ir kaip ji nusivilia, kai patikėjusi žmogumi pamato, kad jis nėra tikras draugas”, – sako Š.Armonas.
Beje, nuo antros klasės pradėjusi lankyti stalo teniso treniruotes Ramunė savo tvirtą būdą pradėjo demonstruoti labai anksti. “Kadangi man sekėsi, ir aš pati, ir mano treneris Raimondas Jackevičius norėjome vis geresnių rezultatų, tad jau penktoje klasėje mokytojai pamokų tvarkaraštį suderino su mano treniruotėmis – iš ryto, prieš pamokas, būdavo pusantros valandos treniruotė, po to – kūno kultūros pamoka, po pamokų – vėl trijų valandų treniruotė”, – kukliai, bet tvirtai pasakoja Lietuvos vardą užsienyje garsinanti stalo tenisininkė.
Šiandien Ramunė laisvai kalba anglų, prancūzų ir rusų kalbomis, taip pat susikalba olandiškai, ispaniškai bei kataloniškai.
Ramunės mama Alina didžiuojasi savo dukra, o kitiems neišnešiotukų tėvams linki tvirtybės. “Iš anų ligoninės laikų man liūdniausia prisiminti, kiek daug tėvelių, išsigandusių savo neišnešioto naujagimio, jų atsisako ir jie patenka į vaikų namus. Ir dabar akyse stovi lovelės, kai atėjusi prie palatos (kurioje buvo slaugomi visi neišnešiotukai – J.K.) ir atnešusi savo nutrauktą pieną iš sesutės sužinodavau – šito tėvai atsisakė, šito atsisakė ir ano atsisakė”, – lūžtančiu balsu pasakojo A.Armonienė.

Vaida Butautaitė, 23 m. Edukologijos universiteto muzikos pedagogikos 3 kurso bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos dainavimo specialybės 1 kurso studentė
Iš 930 gramų išaugusi neišnešiotukė Vaida – tikras gyvasis sidabras. Jos pilna visur: atkali žemaitė vienu metu studijuoja muzikos pedagogiką vienoje aukštojoje mokykloje ir dainavimą – kitoje, dalyvauja Maltos ordino savanorių bei ateitininkų ir dar keleto savanoriškų organizacijų veikloje, kurių vien pavadinimams išvardyti reikėtų atskiro lapo. Dar trijų lapų reikia Vaidos pasiekimams įvairiuose respublikiniuose dainavimo, literatūros ir poezijos skaitovų konkursuose surašyti.
Tiesa, absoliučią muzikinę klausą turinčiai, su meile, užsidegimu ir pasiaukojimu po keliolika valandų per parą dainuojančiai, pianinu ir kanklėmis skambinančiai Vaidai, kuriai per parą užtenka vos penkių valandų miego, kiekviena gyvenimo akimirka iki šiol yra nuožmi kova. Vaidos skubėjimas ateiti į pasaulį neliko be pasekmių. Jauna mergina yra neregė. “Jei būčiau gimusi bent ketvertą penketą metų vėliau, šiandien matyčiau saulę, žinočiau, kaip atrodo snaigės”, – nurimusiu balsu sako Vaida.
Tuo metu, kai ji gimė, Lietuvoje dar nebuvo atliekamos neišnešiotų naujagimių retinopatijos (akių liga, kuria serga dažnas neišnešiotas naujagimis) operacijos.
“Aš patyriau daug skausmo, daug kovojau, kad mane vienur ar kitur priimtų, kaip kad priima reginčius bendraamžius”, – nutęsia Vaida, bet sukandusi dantis tyli ir nepasakoja, kur ir dėl ko jai vis dar tenka kovoti.
O ir likusi viena mergina nebelieja ašarų, kaip būdavo ankstyvoje paauglystėje, nes yra įsitikinusi, kad ašarojimas ir savęs gailėjimasis nieko nepadės. “Aš siekiu tobulumo, dainuoti noriu maksimaliai gerai”, – vėl valiūkiškai šypteli mergina.
Sveikiems bendraamžiams ir bendrakursiams Vaida yra tikras tikslo siekimo ir optimizmo pavyzdys.

Augustinas Rakauskas, 19 m. pasaulinio masto akordionistas, VDU akordeono specialybės studentas
Prieš porą metų vykusio LNK televizijos šou “2 minutės šlovės” finale septyniolikametis akordeonistas Augustinas Rakauskas publiką privertė nuščiūti tardamas: “Šiandien atliksiu grupės “Queen” kūrinį “Bohemiškoji rapsodija”, kurį norėčiau skirti savo mamai. Šiemet jai būtų suėję 43-eji, tačiau prieš septyniolika metų, man būnant keturių mėnesių, ji mirė.”
Ir nors Augustinas tąkart konkurso nelaimėjo, bet pirmą kartą taip viešai prisistatė platesnei auditorijai, kuri apie akordeoną išmanė tik tiek, kad juo galima groti liaudiškose vakaronėse. Augustinas parodė, kad akordeonu galima groti ir visai kito žanro kūrinius.
Tiesa, jaunasis akordeono talentas tąkart televizijoje nepaminėjo, kad ne tik neturėjo galimybės ilgiau priglusti prie mamos, bet ir jo paties pirmosios gyvenimo akimirkos buvo lemtingos.
“Seimo narė prof. Vida Marija Čigriejienė, anuomet vadovavusi Kauno medicinos universiteto klinikų akušerijos-ginekologijos skyriui, man tepasakė, kad jei išgyvens keturias paras, viskas bus gerai”, – į prisiminimus nugrimzta gabaus muzikanto tėtis Alvydas.
Talentingasis akordeonistas, palyginti su kitais mūsų aprašytais talentingais neišnešiotukais, gimė nemažo svorio – 2,5 kg, aštuntą mėnesį.
“Augustino mamos Ramunės nėštumas buvo komplikuotas: mamos ir kūdikio organizmai nesutarė, nes žmonos kraujo grupė buvo labai reta, liaudiškai vadinama minusine, o sūnaus – teigiama, – pasakoja A.Rakauskas. – Bet, ačiū Dievui, Augustinas iš visų jėgų kabinosi į gyvenimą – inkubatoriuje išbuvo vos aštuonetą dienų. Tiesa, kai parsivežėme namo ir pirmą kartą jį maudėme, jo rankos riešas buvo ne didesnis už mano rankos mažąjį pirštą.”
O po septynerių metų Augustinas jau ėjo į pirmą klasę ir į Kauno K.Petrausko muzikos mokyklą, kur buvo renkami būsimi akordeonistai. “Tėčiui padėjusi mane auginti močiutė pasakojo, kad iki penkerių metų buvau labai judrus, ir tik muzika mane priversdavo suklusti ir nurimti”, – pasakoja Augustinas.
Šiandien, pasak vyresniojo Rakausko, Augustinas su savo akordeonu nesiskiria niekur, “kaip su žmona”. Jaunasis muzikantas yra laimėjęs daugybę tarptautinių konkursų. Augustinas, kaip sako jo tėtis Alvydas, yra penktas akordeonistas pasaulyje, nes prestižiškiausiame pasaulio akordeonistų konkurse “Pasaulio taurė” metai po metų laimi penktas vietas.

Genijai, gimę neišnešioti

Genialusis italų kompozitorius Antonio Lucio Vivaldi, Vivaldi šeimos pirmagimis, gimė silpnas, neišnešiotas, leisgyvis, todėl pribuvėja jį skubiai pakrikštijo. Du mėnesius kūdikio gyvybė vos ruseno, ir tik 1678 m. gegužę jis oficialiai buvo pakrikštytas bažnyčioje. Tikroji jo gimimo data ir vieta – 1678 m. kovo 4 d., Venecija, – taip apie vieną įtakingiausių baroko muzikos asmenybių, kompozitorių ir smuikininką A.L.Vivaldi rašoma jo biografijoje. Ūgtelėjęs jaunasis genijus taip spėriai mokėsi muzikos, kad jau būdamas dešimties metų pavaduodavo savo tėvą Šv. Morkaus bazilikos kapeloje. O kiti penki laiku gimę Vivaldi šeimos vaikai nieku ypatingu ir pagirtinu nepasižymėjo.
Apie kitą neišnešiotą genijų, žymųjį fiziką Albertą Einsteiną (1879–1955) iki šiol pasakojamos legenda virtusios istorijos, kad jis gimė toks silpnas ir toks mažas, jog tilpo į alaus bokalą. Priminsime, kad už savo mokslo veiklą A.Einsteinas apdovanotas Nobelio premija: jis suformulavo reliatyvumo teorijos principus, kurie visiškai pakeitė požiūrį į erdvę ir laiką.
Būties ir nebūties dramą išgyveno ir daugelio kitų vėliau genijais pripažintų meno bei mokslo šviesuolių tėvai. Tarp garsiausių neišnešiotukų:
Isaacas Newtonas (1643–1727) – anglų fizikas ir matematikas, klasikinės fizikos pradininkas. Jis suformulavo tris pagrindinius mechanikos dėsnius, visuotinės traukos dėsnį, sukūrė dangaus kūnų judėjimo teoriją.
Francois Voltaire’as (1694–1778) – iškilus Švietimo epochos Prancūzijos rašytojas ir filosofas.
Napoleonas Bonaparte’as (1769–1821) – Prancūzijos imperatorius, vienas žymiausių žmonijos istorijos karvedžių. Jam valdant Prancūzija buvo tapusi galingiausia Europos valstybe.
Victoras Hugo (1802–1885) – garsusis prancūzų rašytojas.
Charlesas Darwinas (1809–1882) – anglų mokslininkas, evoliucijos teorijos kūrėjas.
Markas Twainas (1835–1910) – pasaulinio garso amerikiečių rašytojas, žurnalistas.
Johnas D.Rockefelleris (1839–1937) – pramonininkas, filantropas, visų laikų turtingiausias amerikietis.
Pierre’as Auguste’as Renoiras (1841–1919) – prancūzų dailininkas, vienas žymiausių impresionistų.
Thomas Edisonas (1847–1931) – JAV elektrotechnikas, išradėjas, užpatentavęs apie 1100 išradimų, verslininkas. Jis išrado elektros lemputę, vadovavo pirmosios pasaulyje elektrinės statybai.
Winstonas Churchillis (1874–1965) – Didžiosios Britanijos premjeras, iki šiol vertinamas kaip vienas svarbiausių visų laikų šios šalies vadovų, Nobelio premijos laureatas.
Ana Pavlova (1881–1931) – pasaulinio garso Rusijos balerina.

Šiuo metu Lietuvoje gimusių neišnešiotų kūdikių išgyvena du kartus daugiau nei prieš 20 metų.

Kasmet apie du tūkstančius, arba maždaug 6 proc., visų Lietuvos naujagimių gimsta anksčiau laiko – jų gyvybė ilgas savaites balansuoja ties gyvenimo ir išėjimo riba. Ir būtent neišnešiotumas yra pusės visų mirštančių naujagimių mirties priežastis.
Neišnešioto vaikelio gimimas – didžiulė drama šeimai: daugelis mamų, svajojusių apie rubuilį angelėlį, nežino, kaip elgtis su prie aparatų prijungtu naujagimiu, kuriam kvėpuoti padeda dirbtinio kvėpavimo prietaisai, o maitinamas jis per zondą, tad daugybė tokių mamų įklimpsta į depresiją. Patiems mažiausiems ir silpniausiems neišnešiotiems naujagimiams paprastai diagnozuojama įgimta pneumonija, anemija, širdelės bėdos, kraujosrūvos smegenyse, gresia aklumas, daugybė kitų sveikatos sutrikimų… O paskaičius kai kurių neišnešiotukų medicininių dokumentų išrašus, svyra rankos.
Todėl nežinios kamuojamos šeimos, sulaukusios neišnešioto naujagimio, arba tampa tokios stiprios ir vieningos, kokios iki tol nebuvo, arba, pakurstomos tamsybininkų iš artimos aplinkos, išsiskiria, o kai kurios kūdikėlį netgi atiduoda į vaikų namus.
Tačiau iš tikrųjų absoliuti dauguma tokių naujagimių jau per pirmus savo gyvenimo metus ne tik visiškai pasveiksta, bet ir prisiveja laiku gimusius bendraamžius, o kai kurie – dar ir pralenkia kitus. Pasirodo, ir tarp didžiųjų pasaulio genijų – daugybė tokių, kurie gimė neišnešioti. Tokių esama ir tarp mūsų valstybės vardą pasaulyje garsinančių gydytojų, muzikantų, sportininkų.
Praėjusią savaitę minint Pasaulinę neišnešiotų naujagimių dieną šimto medicinos korifėjų parengtame raporte paskelbta, kad Lietuva pagal neišnešiotų naujagimių išgyvenamumo rodiklius šiuo metu yra lyderė pasaulyje. Tai vienintelis parametras, pagal kurį lenkiame daugelį išsivysčiusių Vakarų šalių. Ir nors tokių naujagimių gydymas bei slauga valstybei nemažai kainuoja, šitas darbas yra vienas prasmingiausių.
Taigi ką reiškia auginti neišnešiotą naujagimį, kuo jie skiriasi nuo gimusių laiku ir ko tikėtis iš tokio vaikelio ateityje?

Daugėja ypač mažo svorio neišnešiotukų
Neišnešiotų naujagimių pasaulyje kasmet vis daugėja: pernai jų gimė 15 mln., užpernai – 13 mln. Remiantis Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, maždaug kas dešimtas naujagimis yra neišnešiotas. Be to, kasmet apie 1,1 mln. visų pasaulio neišnešiotukų miršta.
Lietuvoje, kaip pasakoja VUVL Santariškių klinikų Neonatologijos centro direktorė prof. Nijolė Drazdienė, kiekvienais metais gimsta panašiai tiek pat neišnešiotų naujagimių, tačiau skaičiuojant nuo 1990 m. kasmet daugėja gimstančių vis mažesnio gestacinio amžiaus ir vis mažesnio svorio neišnešiotukų. Bet sulig medicinos pažanga: plaučių surfaktanto (biologiškai aktyvios medžiagos, padedančios iškvėpimo metu plaučiams nesulipti), modernių dirbtinių kvėpavimo aparatų ir inkubatorių atsiradimu, labai pagerėjo anksčiau laiko gimusių naujagimių išgyvenamumas. Ypač situacija ėmė taisytis nuo 1992 m., kai buvo pradėta vykdyti perinatologinė programa bei buvo gauta milijoninė Šveicarijos vyriausybės parama.
Taigi, jei 1993 m. Lietuvoje išgyvendavo tik 12 proc. pačių mažiausių neišnešiotų naujagimių, sveriančių nuo 500 gramų iki 999 gr., tai šiandien jau – 57 proc., o didesnių neišnešiotukų, sveriančių nuo 1 kg iki 1,5 kg išgyvenamumo procentas pakilo nuo 43 proc. iki 97 proc.
Lietuvoje pats mažiausias gimęs, išgyvenęs ir sėkmingai užaugęs naujagimis tesvėrė 450 gramų, o paties mažiausio gestacinio amžiaus naujagimis gimė vos 22 savaičių. Beje, ši mergytė linksma sukiojosi visuose Pasaulinės neišnešiotų naujagimių dienos renginiuose ir kartu su kitais neišnešiotukais ir jų tėveliais į dangų leido vilties balionus už išgyvenusius ir Anapilin iškeliavusius neišnešiotukus.
Taigi, šiandien esminis skirtumas, kuris skiria Lietuvą nuo Vakarų pasaulio – tik finansavimas. Lietuvoje vieno neišnešiotuko gydymas ir slauga įkainota tik 400 Lt.
Bet, kad ir kiek būtų kvalifikuoti ginekologai ir naujagimių gydytojai, pagrindinės neišnešiotų naujagimių sveikatos bėdos yra susijusios su smegenų pakenkimais gimdymo metu, plaučių displazija ir retinopatija. Ir kuo vaikelis gimsta labiau neišnešiotas, tuo didesnių kyla sveikatos bėdų.
“Neišnešiotų naujagimių retinopatijos operacijų pradininkėms daktarėms Rasai Bagdonienei ir Rasai Sirtautienei 1994 m. pradėjus operuoti naujagimius, kuriems gresia apakti, ženkliai sumažėjo, o per pastaruosius penketą metų ir iš viso nebeliko dėl retinopatijos apakusių vaikų”, – sako N.Drazdienė. Ypač ženklus proveržis buvo 1999 m., kai gydytoja R.Bagdonienė, apsigynė disertaciją, kurioje įrodė, kad gydyti reikia, pirmiausia, nesveikas akių kraujagysles.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-48-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

BFL

Nors ilgai lauktas pavasaris jau spėjo palepinti šiluma, tačiau vėl atšalę, vėjuoti, nepastovūs orai byloja, kad tikrosios šilumos dar teks palaukti. Nepaisant to, pavasaris – tinkamas metas pradėti grūdinti vaikus, stiprinti jų imuninę sistemą, paruošti juos temperatūrų pokyčiams, didinti jų atsparumą ligoms. Specialistų teigimu, grūdinti galima vos kelių mėnesių sulaukusį mažylį.

Grūdinami 2 mėn. kūdikiai

„Augdami „šiltnamio“ sąlygomis, kai tėveliai bando apsaugoti net nuo paties menkiausio aplinkos dirgiklio, vaiko organizmas neišmoksta tinkamai pasipriešinti, kovoti, todėl pamažu sumažėja jo atsparumas įvairioms ligoms“, – teigia daugiau negu 40 m. vaikų ligų gydytoju dirbantis medicinos mokslų daktaras Šnipiškių medicinos centro vaikų ligų gydytojas Algimantas Vingras. Jo teigimu, vaikas daugelį ligų perima iš šeimos, kurioje auga: tai lemia tėvų gyvenimo būdas, mitybos, aplinkos higienos įpročiai. Todėl labai svarbu nuo pat mažens didinti vaiko atsparumą, ugdyti organizmo gebėjimą apsisaugoti nuo įvairių aplinkos pokyčių. „Juk imunitetą vaikas įgyja dar kūdikystėje“, – priduria A. Vingras.

Grūdinimasis – tai nuoseklus organizmo pratinimas prie skirtingų temperatūrų, mokymas adekvačiai reaguoti į šaltį ir fizinį krūvį. Būtent taip yra didinamas organizmo atsparumas peršalimo ligoms. Medicinos mokslų daktaras atkreipia dėmesį, kad pradėjus grūdinti dar ankstyvoje kūdikystėje, vaikas greičiau pripranta, jam tai sukelia gerokai mažiau streso. „Atšilus orams, jau 2–3 mėn. mažyliai dažniausiai būna pasiruošę grūdinimui. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad grūdinti galima tik sveikus, išnešiotus, normalaus svorio kūdikius. Taip pat reikia laikytis nuoseklumo ir nuolat stebėti, kaip vaikas jaučiasi, adekvačiai reaguoti į jo elgseną“, – teigia A. Vingras. Nors vaiko grūdinimui yra tinkamas bet kuris metų laikas, specialistas pastebi, kad pradėjus grūdinti šiltuoju metų laiku, rezultatai yra geresni.

Kaip pradėti grūdinti?

Gydytojas apgailestauja, kad tėveliai dažnai klaidingai supranta grūdinimo sąvoką arba neskiria tam reikiamo dėmesio. Anot jo, anksčiau vaikai buvo grūdinami labai natūraliai. „Juk mūsų tėvai ir seneliai žiemą po namus basi bėgiodavo ir šilto vandens ne visada turėdavo. Tačiau jie nesirgo daugiau, negu sergame mes. Jeigu nuo mažens pripratiname kūdikį natūraliai reaguoti į šilumą ir šaltį, net ir subrendęs organizmas, vykstant šilumos pokyčiams, patiria žymiai mažiau streso“, – teigia gydytojas.

A. Vingras tikina, kad grūdinimas prasideda nuo taisyklingos vaiko priežiūros. „Vaikui vienodai kenkia tiek šaltis, tiek pernelyg didelė šiluma. Todėl esant normaliai kambario temperatūrai (20–22⁰ C) nederėtų vaiko prirengti šiltais rūbeliais – pernelyg perdėtas rūpinimasis dažnai kenkia vaikui. Tokioje kambario temperatūroje kūdikiui pakanka plonų medvilninių marškinėlių ar šiek tiek storesnių medvilninių šliaužtukų, nakčiai – lengvos medvilninės antklodės. Kasdieniniai pasivaikščiojimai gryname lauke, oro vonios, masažas ir mankšta taip pat grūdina kūdikio organizmą. Be to, labai svarbu palaikyti tinkamą kambario temperatūrą: pirmus 3 kūdikio mėnesius temperatūra gali siekti 22⁰ C, tačiau toliau palaipsniui ją reikėtų mažinti“, – grūdinimo subtilybėmis dalinasi gydytojas A. Vingras.

Grūdinimosi pradžia – oro vonios

Medicinos mokslų daktaras tikina, kad grūdinant mažylį labai svarbu laikytis nuoseklumo, t. y. pradėti nuo paprasčiausių procedūrų ir didinti jų intensyvumą, stiprinti jas. „Stebint kūdikio reakciją, procedūrų trukmė gali būti ilginama, daromos sudėtingesnės procedūros ar jos apjungiamos. Oro vonios paprastai yra pati paprasčiausia ir švelniausia procedūra, kurią atliekame kasdien perrengdami, išrengdami kūdikį prausimui, maudynėms“, – teigia A. Vingras. Jų metu į kūdikio organizmą iš oro patenka deguonies, todėl žymiai pagerėja centrinės nervų sistemos veikla, miegas, apetitas. Pirmos oro vonių procedūros neturėtų trukti ilgiau negu 3 minutes, tačiau kas 4–5 paras trukmę reikia ilginti, o 6 mėn. kūdikis išrengtas gali pabūti iki 15 min.

Praėjus keliems mėnesiams, kūdikis pamažu pripranta prie oro vonių, mankštų, masažo, todėl galima stiprinti grūdinimosi procedūras. 3 mėn. sulaukusį kūdikį galima pradėti grūdinti aptrynimais. „Šios procedūros kūdikiams nėra malonios. Todėl labai svarbu vaiko neišgąsdinti, aptrynimus atlikti švelniai, pamažu glostant vaiko rankas, kojas, krūtinę, pilvą ir nugarą. Kūdikio oda yra labai pažeidžiama, todėl patartina neskubėti ir nuolat stebėti vaiko reakcijas“, – tikina A. Vingras. Kita procedūra – kojų vonelės, maudynės. Tačiau jas galima atlikti tik tada, kai vaikas pripranta prie oro vonių, mankštų, aptrynimų. „Dažnai tėveliai yra nekantrūs. Grūdinti nori pradėti nuo maudynių, tačiau kyla grėsmė, kad kūdikis nebus pripratęs prie staigaus temperatūrų pokyčio, nesugebės apsisaugoti, todėl susirgs. Tą patį galima pasakyti apie nuoseklumo laikymąsi. Dėl įtemptos dienotvarkės dažnai pamirštama atlikti grūdinimosi procedūras arba jos nutraukiamos praėjus vos keliems mėnesiams. Reikėtų nepamiršti, kad nuoseklumas, procedūrų tęstinumas yra sėkmingo grūdinimosi pagrindas. Tik tokiu atveju kūdikis pripranta prie procedūrų ir į jas tinkamai reaguoja. Be to, tik tai padeda stiprinti kūdikio organizmą“, – tikina medicinos mokslų daktaras A. Vingras.

Dešimt svarbiausių gydytojo A. Vingro patarimų, ką turėtų žinoti tėveliai, pradėdami grūdinti mažylį:

1.       Grūdinti pradėkite jau 2 mėn. sulaukusį sveiką, išnešiotą, tinkamo svorio kūdikį.

2.       Tinkamiausias grūdinimosi metas – pavasaris, vasara.

3.       Laikykitės laipsniškumo: pradėkite nuo paprasčiausios procedūros, pvz., oro vonių, kurias stiprinkite stebėdami vaiko reakcijas.

4.       Derinkite procedūras: oro vonios kartu su masažu ir pan.

5.       Laikykitės nuoseklumo. Tik kasdieninis grūdinimasis didina kūdikio atsparumą, jį nutraukus – atsparumo nelieka per 2–3 mėnesius.

6.       Vaiką grūdinkite tik tada, kai jis pats to norės.

7.       Dažni pasivaikščiojimai gryname ore, oro vonios, masažas, mankšta, maudynės – pagrindinės grūdinimosi procedūros.

8.       Rytas ir vakaras – tinkamiausias laikas oro vonioms.

9.       Atminkite, kad pernelyg didelė šiluma kenkia lygiai taip pat, kaip ir per didelis šaltis.

10.   Kūdikio grūdinti negalima, pastebėjus, kad kūdikis tapo neramus, sumažėjo jo apetitas, pradėjo vemti ar viduriuoti, sloguoti, kosėti, pakilo kūdikio temperatūra ar jį išbėrė.

"Veido" archyvas

Kodėl nuslenka pirmieji kūdikio plaukučiai?

Iš esmės dėl to paties, dėl ko ir pati po gimdymo imate “šertis”… Kalti hormonai. Nėštumo metu padidėjęs estrogeno kiekis skatina augti ir jūsų, ir mažylio plaukučius, jie mažiau slenka. Pagimdžius estrogeno jūsų organizme staiga sumažėja – taip pat ir kūdikėlio, nes jis nebegauna hormonų iš jūsų. Tad jums abiem prasideda plaukų slinkimo fazė, kuri moksliškai vadinasi telogen effluvium. Kūdikiui ji užtruks apie šešis mėnesius, jums – galbūt ilgiau. Ar mažylis nupliks kaip kulniukas? Tai priklauso nuo jo plaukų sandaros ir nuo to, kada jis ims sėdėti (ir mažiau trinti galvytę į čiužinuką ar kėdutę). Tačiau tuo pat metu auga ir naujų plaukučių atžalynas. Tik nenustebkite – jie gali būti visai kitokie. Daugelio mažylių antrosios “kartos” plaukai būna tamsesni ir šiurkštesni.

Kokia tikimybė, kad kūdikis paveldės mano skruostų duobutes arba vyro duobutę smakre?

Mokslininkai išskyrė daugybę bruožų, kuriuos lemia vienas vienintelis genas. Jei jis dominuojantis, vadinasi, jei jį turite jūs arba jūsų vyras, tikimybė, kad jį perims ir kūdikis, yra iki 50 procentų. Be duobučių skruostuose ar smakre, dominuojančių bruožų sąraše dar yra V formos plaukų linija kaktoje, gebėjimas susukti liežuvį vamzdeliu, ypatingas sąnarių lankstumas, už nykštį ilgesnis antrasis kojos pirštas. Tačiau “fifty-fifty” kai kam atrodo gana menki šansai. Jie dar sumažėja, jei turite “kompleksinę” bruožo versiją, nulemtą tiek genų, tiek aplinkos. Kaip žinoti? Jei tą bruožą turi ir jūsų mama ar tėtis, kurį jie  taip pat paveldėjo iš savo gimdytojo, galite būti tikra, kad tai dominuojanti forma.

Kodėl kūdikis miegodamas taip daug sukiojasi?

Ne vienąsyk radote mažylį miegantį iškištomis pro lovytės grotas kojomis? Arba tos kojos atsiranda ant pagalvės? Pasirodo, įvairios miego stadijos kūdikiams keičiasi dažniau nei suaugusiems, ir kiekvienos pabaigoje mažylis trumpam prabunda. O prabudęs – apsiverčia kaip blynelis keptuvėje…

Kodėl pasikeičia akučių spalva?

Naujagimių akyse nėra pakankamai rusvo ar gelsvo pigmento, vadinamo melaninu, tad galutinio rezultato teks palūkėti. Mėlynose ar pilkose akyse melanino nėra beveik iš viso. Tačiau kai kurių mažylių rainelė – spalvotoji akies dalis – per pirmąjį pusmetį arba metus jo ima gaminti daugiau ir akys patamsėja. Retkarčiais pigmentacijos procesas trunka iki pat pilnametystės. Mėlynakiai ir pilkaakiai paprastai turi ir šviesią odą, kuri gerai sugeria vitaminą D iš saulės, ir tai padeda formuotis sveikiems kaulams. Kita vertus, tamsiaakiai ir tamsesnės odos savininkai rečiau suserga melanoma.

Kodėl aš užuodžiu sauskelnių turinį, o mano vyras – ne?

Tikriausiai jis neapsimetinėja. Moterų uoslė išvystyta geriau, todėl jos geriau užuodžia ir skiria kvapus. Tyrimai patvirtina, kad jos tikrai geriau užuodžia skatolą (pagrindinį fekalijų kvapo komponentą, kuris, beje, naudojamas ir kvepalų gamyboje). Nemenką vaidmenį atlieka hormonai – ovuliacijos ir nėštumo metu, kai padidėja estrogeno kiekis, paaštrėja ir uoslė. Bet, ei, ei, ei – tėvelius galima išmokyti atskirti kakutį iš vaizdelio arba svorio!

Pastaraisiais metais Lietuvoje pirmąjį mėnesį kūdikius žindė apie 76 proc. moterų, o iki 6 mėnesių amžiaus kūdikį krūtimi maitina tik kas trečia mama, praneša Vilniaus miesto Visuomenės sveikatos biuras.

Biuro specialistai, išnagrinėję Vilniaus miesto asmens sveikatos priežiūros įstaigų informaciją nustatė, kad kūdikių maitinimo krūtimi mastai sostinėje mažėja. 2009 metais iki 3 mėn. bent iš dalies kūdikius krūtimi maitino 59,6 proc. motinų (2008 m. – 66,1 proc.), iki 6 mėn. – 36,9 proc. (2008 m. – 46,2 proc.), o iki 9 mėn. – tik 29,2 proc. motinų maitino kūdikius krūtimi (2008 m. – 34 proc.).

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) ir UNICEF rekomenduoja mažylius žindyti iki 2 metų amžiaus, o jeigu motina ir kūdikis to nori –  ir ilgiau. PSO duomenimis, po gimdymo tik 1–2 proc. moterų dėl tam tikros organizmo sistemos patologijos negali turėti pieno. Taigi net 98 proc. mamų tikrai gali žindyti.

Visuomenės sveikatos biuro direktoriaus pavaduotojas Paulius Paulionis primena, kad moksliniai tyrimai rodo, jog motinos pienas yra geriausias natūralus kūdikio maistas, nes turi visų kūdikiui reikalingų medžiagų. Be to, motinos pienas yra pirmoji kūdikio imunizacija, nes jame veikia biologiškai aktyvūs imuninės  sistemos elementai. Žindomi kūdikiai 3,6 karto rečiau miršta nuo ūminės kvėpavimo takų infekcijos, penkis kartus rečiau serga šlapimo takų infekcijomis,  dikakart rečiau serga vidurinės ausies uždegimu, žindytiems vaikams mažesnė alergijos atsiradimo rizika.

Apie 80 proc. trijų mėnesių amžiaus žindomų kūdikių ir tik 43 proc. mišiniais maitinamų yra normalaus svorio.
“Maitinimas krūtimi svarbus ir motinai, nes žindymas, nors du mėnesius, 25 proc. sumažina tikimybę sirgti kiaušidžių vėžiu, nors tris mėnesius žindžiusios motinos dkart rečiau serga krūties vėžiu”, –  remdamasis tyrimais tvirtina P.Paulionis.

"Veido" archyvas

Kur kas svarbiau už svorį – užbėgti už akių galimoms labai rimtoms ligoms

Vis dažniau mamytės skuba iš gimdymo namų ištrūkti vos ne pačią pirmą dieną po kūdikėlio gimimo. Kai naujagimis sveikas ir nėra papildomų rizikos veiksnių, galinčių sutrikdyti jo adaptaciją, medikai taip pat nerekomenduoja užsibūti ligoninėje. Tačiau yra vienas “bet”.

Labai svarbu, kad pirmosiomis mažylio gyvenimo dienomis (net jei vaikutis gavo dešimt balų pagal Apgar skalę) jam būtų atlikta ypatinga ir labai svarbi procedūra – kraujo ėminys iš kulniuko.  Dažniausiai ši procedūra atliekama gimdymo stacionare. Tačiau jei gimdymo skyriuje to padaryta nebuvo (naujagimis anksti išvyko į namus, buvo perkeltas į kitą ligoninę ar kt.), už kraujo paėmimą atsakingas naujagimį prižiūrintis gydytojas ir tėvai, kurie privalo šios svarbios procedūros nepamiršti. Kraujo ėminys siunčiamas į Medicininės genetikos centrą, kuriame tiriama, ar nėra įgimtų medžiagų apykaitos ligų –  fenilketonurijos ar hipotirozės. Ligos labai klastingos ir pavojingos (negydomi mažyliai gali tapti silpnapročiais!), jos išgydomos tik nustačius ligą ANKSTI, kol dar neįvyko negrįžtamų pakitimų. Todėl būtina tikrinti VISUS naujagimius!

Išbandymai kulniukui

Ši procedūra atliekama antrą–penktą mažylio gyvenimo dieną, bet ne anksčiau nei praėjus 48 valandoms nuo pirmojo maitinimo (tik gimusio naujagimio kraujyje fenilalanino kiekis dar nebūna padidėjęs, o medžiagų apykaitos sutrikimas išryškėja tik pradėjus maitintis).

Kodėl būtent iš kulniuko? Priežastis labai paprasta – naujagimio pirščiukai dar labai mažučiai, kraujas silpnai teka, o kulniuke yra tam tikri taškai, kuriuose gera kraujotaka ir mažesnis skausmo pojūtis.

Atsakymo dėl minėtų ligų iš karto nesužinosite – tik maždaug po mėnesio. Jeigu tyrimo rezultatai neigiami, t.y. liga neįtariama, apie juos tėvai neinformuojami. Ir tik esant teigiamiems tyrimo rezultatams atsakingas Medicininės genetikos centro darbuotojas išsiunčia tėvams informacinį laišką ir specialaus popieriaus lapelį bei raginimą kreiptis į vaiko gydytoją ir tyrimą – kraujo ėminį kartoti. Tiesa, iš anksto jaudintis nereikėtų – kartais įtarimai nepasitvirtina.

Tik labai svarbu gimdymo stacionare ir šeimos ar vaikų gydytojui nurodyti tikslią vaikučio gyvenamąją vietą, o ne oficialiai deklaruotą.

Kodėl neverta numoti ranka?

• Fenilketonurija – tai paveldima aminorūgščių apykaitos liga, kai sutrinka aminorūgšties fenilalanino apykaita, dėl to organizmas nebegali pasisavinti baltymų. Pirmais mėnesiais, neatlikus minėto tyrimo, šią ligą pastebėti sunku. Kūdikis atrodo visiškai sveikas. Kartais jis būna sunerimęs, dirglus arba priešingai – mieguistas, vangus. Tačiau vėliau atsiradę pakitimai – pelių kvapo šlapimas ir prakaitas, vėmimas, sudėtingas maitinimas, dirglumas, prasidėję traukuliai išduoda vis dėlto esant šią ligą. Jei liga nenustatoma arba nustatoma per vėlai, ankstyvoje kūdikystėje išryškėja silpnaprotystė ir fizinės raidos sutrikimas. Jei liga nustatoma laiku (mažylis maitinamas specialiu aminorūgščių mišiniu, kuriame beveik nėra fenilanino), vaiko fizinė ir psichinė raida nesutrinka.

• Hipotirozė – skydliaukės hormonų stoka. Ši liga ne mažiau klastinga nei fenilketonurija. Dėl skydliaukės hormonų stokos sutrinka visų rūšių medžiagų apykaita, ypač smegenų ląstelių brendimas ir funkcija. Iškart po gimimo, pirmą antrą gyvenimo savaitę, liga dažniausiai nepastebima. Pirmieji jos požymiai (vangumas, mažas raumenų tonusas, užsitęsusi naujagimių gelta) pastebimi įpusėjus pirmam mėnesiui. Vėliau pradeda ryškėti kiti požymiai: mieguistumas, vėsi kūno oda, retas pulsas, prastas apetitas, greitas užmigimas, vidurių užkietėjimas. Specifiniai ligos bruožai – didelis liežuvis, kimus balsas, sausa oda, žema galvos plaukų augimo linija. Jei mažylis negydomas, jau po trijų gyvenimo mėnesių išryškėja negrįžtami psichinės ir motorinės raidos, o vėliau ir intelekto bei kalbos sutrikimai. Nustačius ligą laiku, t.y. per pirmąjį mėnesį, ligoniukams skiriama skydliaukės hormono, kurį teks vartoti visą gyvenimą, ir išvengiama protinės bei fizinės negalios.

"Veido" archyvas

Jei vynioti, tai tik ne kaip kareivėlį, negalintį net krustelėti

Mūsų mamoms ir juo labiau močiutėms toks klausimas net nekildavo. Suvyniodavo mažuosius į ryšulėlius ir nesukdavo per daug sau galvos. Tiesa, šiuolaikiškos mamos irgi daug nesvarsto – tik jos nevysto, o rengia dar net neropojančius kūdikius drabužėliais. Tai kaip iš tikrųjų yra geriau?

Juk visi nevysto…

Neretai tėveliai, vystyklus pakeisdami drabužėliais, net nesusimąsto, kodėl taip elgiasi. O paklausti net sutrinka – juk vystyklai jau atgyvena, be to, parduotuvių lentynose puikuojasi daugybė puikiausių drabužėlių. Tačiau, pasak specialistų, kūdikėlių neskubėti vystyti reikėtų dėl kitų priežasčių, pvz., suvystytą mažylį sunkiau arba iš viso neįmanoma taisyklingai pridėti prie krūties. O tai neretai lemia žindyvės krūtų spenelių traumas, pieno sąstovį ar net mastitą.

Be to, vystymą iš senų laikų suprantame kaip vaiko įvyniojimą į audeklą, stipriai suspaudžiant rankytes ir kojytes, kad jokiu būdu mažylis nepajėgtų išsivaduoti. O tai trukdo vaikeliui tinkamai kvėpuoti, judėti, dėl to sutrinka ir motorinis vystymasis. Mažylio raumenys nestiprėja, jis vėliau ima vartytis, sėdėti.

Jeigu manote, kad suvystytam kūdikėliui bus šilčiau, irgi klystate – suvystytas vaikutis nejuda ir sušąla greičiau nei judindamas rankytes bei kojytes, todėl tenka jį dar ir apkloti. Tačiau staigios kūdikių mirties sindromo prevencijai užtikrinti siūloma kūdikių visai nekloti, juos tik šilčiau prieš miegą aprengti, įvilkti į kombinezoną ar miegmaišį (tik be gobtuvo!). Beje, vėsesnėje aplinkoje mažieji geriau miega, būna aktyvesni ir dažniau prašo valgyti. Tuo tarpu per šiltai rengiant vaiką padidėja staigios kūdikių mirties sindromo rizika.

Kartais suvaržyti laisvę tenka

Amerikos pediatrų draugija 2005 m. paskelbė straipsnį, kuriame teigė, kad kai kurie suvystyti kūdikiai geriau miega (rečiau staiga pabunda ir greičiau vėl užmiega) ir geriau reaguoja į aplinkos veiksnius bei dirgiklius nei nesuvystyti.

Be to, suvystytas mažylis paprastai guldomas ant nugarytės – taip jam saugiau miegoti, taip jis apsaugomas nuo pabudimo ne laiku. Tai vėlgi gali sumažinti staigios kūdikių mirties sindromo riziką.

Kai kurie vaikai dėl užsitęsusio gimdymo, dėl skatinamųjų vaistų, duotų mamai gimdymo metu, taip pat gimę po cezario pjūvio pirmas savaites gali būti sudirgę, neramūs, dažniau pabusti, jų nevalingi rankų ir kojų judesiai gali trukdyti  miegoti. Tokius vaikus pirmas kelias savaites gali reikėti vystyti, nes rankytės ir kojytės jų tiesiog neklauso, o nevalingai judėdamos gali mažylį net išgąsdinti. Tokiu atveju, kad ir kaip būtų keista, vystymas veikia it raminamieji vaistai. Tyrimais įrodyta, kad suvystyti kūdikiai ramiau ir ilgiau sapnuoja. Tačiau atkreipiame dėmesį – ne visi kūdikiai mėgsta būti suvystyti, todėl gana greitai patys išsivynioja. Sulaukę antro mėnesio mažyliai ima daugiau judėti net ir miegodami. Kadangi vystyklai varžo jų judesius, vaikai gali kaip tik dėl to dažniau pabusti.

Vynioti, bet ne vystyti

Jei mažyliui karšta, jeigu jis labai aktyvus ir nervinasi, negalėdamas judinti rankyčių, reikėtų į pagalbą pasitelkti blaivų protą ir nekreipti dėmesio į teorijas. Na, bet jei jau nuspręsite vaikelį suvystyti, nepamirškite, kad taisyklingai suvystytas kūdikis neturi būti pernelyg suveržtas – vystyklas turi tik nuraminti jo refleksinius judesius, o ne visiškai supančioti rankytes ir kojytes. Pažiūrėkite, ar nėra nemaloniai spaudžiančių raukšlių. Patikrinkite, kad audinio kraštas nebūtų aukštai iškilęs virš kūdikio kaklo, nevaržytų jo galvos judesių ir netrukdytų kvėpuoti. Šiandien mažieji vystomi taip, kad galėtų į burnytę įsikišti rankas, t.y. dažniausiai suvystomos tik kojytės. Jaukumo ir nusiraminimo gali suteikti lengvas suvyniojimas – “lizdelio” imitacija, kuri primena mažylio ribotą erdvę mamos įsčiose ir padeda ramiai miegoti. Tik nereikėtų suvynioti ir galvytės, nes tai nesaugu. Ir dar – kūdikį vystyti reikėtų tik į natūralaus pluošto minkštus audinius, pavyzdžiui, vilnonius, medvilninius, nes sintetiniai nepraleidžia oro ir mažyliai gali perkaisti.

Migdykite mažylį ant nugaros

Ir, žinoma, ant kieto paviršiaus. Pasak specialistų, tai ypač svarbu. Būtent migdymas ant nugaros pripažįstamas kaip tinkamiausias ir saugiausias kūdikių migdymo būdas. “O kas, jeigu vaikutis atpils?” – dažniausiai pasigirstantis klausimas. O ar jūs matėte, kaip kūdikis miega paguldytas ant nugaros? Turbūt pastebėjote, kad mažieji visuomet pasuka galvą į vieną ar kitą šoną. Tad jei ir netikėtai atpiltų, pienukas ištekėtų per lūpų kamputį. Jeigu naujagimis bus guldomas ant šono, jis gali parvirsti ant pilvuko. Pirmus mėnesius mažieji dar nesugeba patys atsiversi atgal, todėl atpylęs gali uždusti.

Be to, niekada nereikėtų palikti bet kokio amžiaus miegančio kūdikio ar mažo vaiko be priežiūros.

“Žinote, jūs esate vienintelė mama, kuri nesineša kūdikio autokėdutėje”, – pastebėjo klinikos registratorė. Tuo metu mano dukra buvo kelių savaičių, o automobilinę kėdutę palikau mašinoje dėl to, kad nenorėjau temptis jos laiptais į kliniką. Apsižvalgiau laukiamajame ir supratau, kad čia mes esame vienintelės keistuolės.

Ir taip buvo beveik visur, kur tik mes ėjome. Kūdikiai visur buvo nešiojami automobilinėse kėdutėse – jose jie leido laiką padėti šalia gydytojų laukiamųjų kėdžių, ant tam pritaikytų vežimėlio ratukų, įdėti į parduotuvės vežimėlius arba nešami rankose, iš paskos velkant vilnonį apklotėlį…

Nešiojamoji automobilinė kėdutė jau nebėra vien įtaisas, užtikrinantis kūdikio saugumą automobilyje. Ji tapo apskritai “keliavimo sistemos” dalimi.

Pirkimo manijos aukos

Kūdikių kėdutės šiandien dažnai parduodamos kartu su ratukais, ant kurių jos tvirtinamos, dar dažniausiai turi apklotą kojoms, esant šaltam orui, pagalvėlę galvai prilaikyti ir pagrindą, tvirtinamą automobilyje. Dauguma jų tinka naudoti tik tol, kol vaikas sveria iki devynių kilogramų, – o taip gali nutikti ir apie trečią mėnesį. Dažniausiai jos kainuoja beveik tiek pat, kiek ir daug ilgesniam laikui tinkamos apsukamos automobilinės kėdutės, kurias galima tvirtinti tiek veidu į priekį, tiek į galą ir kurios tinka vaikui nuo dviejų iki penkiolikos kilogramų. Tačiau šeimai, kuri mano, jog nešiojamoji kėdutė tiesiog būtina pirmaisiais gyvenimo mėnesiais, tai – ne priežastis jos nepirkti.

Dauguma tėvų daug negalvoja, prieš naudodami automobilinę kėdutę kaip universalią nešiojimo priemonę. Tačiau, pasak specialistų, yra rimtų priežasčių, kodėl kėdutę reikėtų palikti automobilyje. Mat už patogumą ir mobilumą tenka mokėti nemažą kainą – ir ne tik pinigais…

Plokščios galvos sindromas plinta

Medikai ėmė pastebėti nerimą keliančią tendenciją – kūdikių kaukolės deformacijos atvejų vis daugėja. Tai vadinama plokščios galvos sindromu, arba plagiocefalija, kuri gali atsirasti dėl nuolatinio spaudimo į vieną ir tą pačią vietą. Tai labiau kosmetinė deformacija, bet ji gali išlikti visą gyvenimą, jeigu nebus imtasi priemonių.

Dažniausiai palgiocefalijos priežastimi įvardijamas patarimas miegui guldyti kūdikius ant nugaros, nes pastebėta, kad tokia padėtis mažina staigios kūdikių mirties riziką. Jeigu kūdikio galvavisada yra tokioje padėtyje, kaukolė gali deformuotis.

Deja, miegojimas ant nugaros nėra vienintelė priežastis. Ilgas buvimas automobilinėje kėdutėje taip pat prisideda prie galvos suplokštėjimo, kaip ir ilgas gulėjimas vežimėlyje, sūpynėse ir kituose įrenginiuose, kuriuose kūdikis guldomas ant nugaros.

"Veido" archyvas

Mašinai sustojus, pasiimkite tik mažylį, o kėdutę palikite

Štai JAV daktaras Timothy Littlefieldas, dirbantis klinikoje, kurioje gydoma būtent plagiocefalija, apskaičiavo, jog 30 proc. gydytų kūdikių praleisdavo automobilinėse kėdutėse ar sūpynėse nuo 1,5 iki 4 valandų kasdien. Taip pat pastebėta, kad kaukolės iškrypimas, atsiradęs dėl sėdėjimo automobilinėse kėdutėse ir sūpynėse, yra sudėtingesnis ir sunkesnis, nei tais atvejais, kai atsiranda dėl gulėjimo ant čiužinio.

Logiška išvada – pagal galimybes mažinti kūdikio buvimo automobilinėje kėdutėje ar sūpynėse laiką. Amerikos pediatrų draugija, susirūpinusi dėl plagiocefalijos plitimo, dar 2003 metais išplatino patarimą, kad kūdikiai “turėtų praleisti minimaliai laiko automobilinėse (kai jie nėra automobilio keleiviai) ar kitose kėdutėse, palaikančiose gulėjimą ant nugaros”. Kai kūdikiai miega ar tiesiog guli ant nugarytės, reikėtų retkarčiais pakeisti galvos padėtį, kad būtų išvengta plokščios vietos susidarymo.

Prasta padėtis kūdikiams

Plagiocefalija nėra vienintelė bėda, susijusi su ilgu buvimu automobilinėje kėdutėje. Pasak dr. Jeanne Ohm, chiropraktikos (speciali stuburo korekcijos metodika) specialistės, dauguma kūdikių kėdutėse ir vežimėliuose pakreipia galvą į vieną pusę. “Tai rodo, kad jų stuburo viršutinė dalis netiesi”, – sako J.Ohm. Trumpai pabūti automobilinėje kėdutėje – puiku, tačiau ilgai laikyti kūdikius padėtyje, kurioje jų galva lengviausiai nusvyra į šoną, – nusikaltimas, kuris ateityje turės įtakos stuburo sveikatai. Pasak gydytojos, verčiau tėvai nešiotų vaikus ant rankų ar įvairiose nešioklėse, jei jos užtikrina taisyklingą vaiko vystymąsi atitinkančią padėtį.

Fizinis krūvis tėvams

Kūdikio kėdutė gali sverti panašiai tiek, kiek ir pats mažylis. Nepaisant to, žmonės dažnai tąsosi kūdikius jose po parduotuves. Tai didelė apkrova kiekvieno žmogaus nugarai, o neseniai gimdžiusios mamytės yra ypatingai pažeidžiamos.

Moters kūne hormonas relaksinas išlieka beveik devynis mėnesius po gimdymo. Jis skirtas atlaisvinti sąnariams, kad gimdymo metu atsipalaiduotų dubens kaulai. Tačiau dėl to moteriai labiau kenkia sunkių daiktų nešiojimas. Nors automobilinių kėdučių gamintojai skelbiasi kuriantys vis patogesnius nešioti modelius, iš tikrųjų… visos kėdutės, stuburo specialistų teigimu, yra labai nepatogios nešti. Kėdutę reikia laikyti toli nuo kūno, kad su koja jos nedaužytume, dėl to išlinksta visa viršutinė stuburo dalis. Ne viena mama dėl tokio nešiojimo kenčia skausmus. Tad be reikalo joje mažylio nenešiokite. Jei norite, pvz., kelionėje įmigusio kūdikio nežadinti, verčiau pasinaudokite ratais, ant kurių tvirtinamos automobilinės kėdutės.

Dar viena našta prie kūdikio bagažo

Ne kūdikių svoris pirmomis savaitėmis po gimimo labiausiai išvargina naujus tėvus – vidutiniškai naujagimis sveria apie 3,5 kilogramo. Tačiau sunkus krepšys su vystymo reikmenimis, vežimėlis, papildomi drabužiai – visa tai, ką tėvai jaučia pareigą nešiotis su savimi. Ir šio bagažo dalimi tampa automobilinė kėdutė.

Viena iš priežasčių, kodėl tėvai perka nešiojamąsias automobilines kėdutes, yra ta, kad joje galima iš mašinos išimti vaikelį ir jo neprižadinti. Be abejo, kartais tai būna labai patogu, bet lazda turi du galus. Aš pamenu kelis kartus, kai pasiėmiau dukrą, miegančią automobilinėje kėdutėje, į parduotuvę, bet po dešimties minučių ji atsibusdavo ir reikalaudavo būti paimta ant rankų. Apsipirkimas baigdavosi nešant dukrą ir kėdutę atskirai. Aš patyriau, kad daug paprasčiau pažadinti ją ir įsidėti į slingą, kur ji dažniausiai vėl užmigdavo.

Maža to, automobilinė kėdutė yra nesaugus būdas gabenti kūdikius ne mašinoje. Padėta ant grindų gydytojo laukiamajame ji gali būti netyčia paspirta ar praeinantis žmogus gali ant jos suklupti. Lygiai taip pat nesaugu padėti kėdutę ant stalo – to nepataria nė vienas gamintojas. Išimta iš automobilio kėdutė tampa dar vienu daiktu, kurį tenka nešiotis su savimi. Palikite ją ant galinės sėdynės ir greičiausiai pasijusite be galo lengvi ir laisvi.

Prisilietimų trūkumas

Neseniai pas mus svečiavosi draugai su šešių savaičių sūneliu. Jis užmigo mašinoje, taigi tėvai jį atsinešė su kėdute ir pasidėjo prie pietų stalo. Kai vaikelis prabudo, tėvai jį linksmino sūpuodami kėdutę ir rodydami žaislus. Kai po pietų nusprendėme išeiti pasivaikščioti, jie pritvirtino kėdutę su vaiku prie ratukų. Galiausiai, kai atėjo laikas atsisveikinti, jie įsidėjo vaiką su kėdute į automobilį ir išvažiavo. Jų sūnus automobilinėje kėdutėje praleido tris valandas be pertraukos…

Taigi, automobilinė kėdutė atima iš kūdikių prisilietimo ir stimuliacijos galimybę. Pabandykime įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jei mūsų draugai būtų palikę kėdutę mašinoje. Jų sūnus būtų buvęs laikomas kieno nors glėbyje, sūpuojamas, nešiojamas aplink, galbūt paguldytas ant grindų su keliais žaislais. Akivaizdu, kad jis būtų buvęs daugiau kalbinamas ir daugiau žiūrima jam į akis. Būtų buvę daugiau darbo jo tėvams, bet… visokeriopai naudingiau ir įdomiau vaikui.

Todėl nemažai tėvų, net jau auginusių pirmuosius vaikus automobilinėse kėdutėse, vis dažniau renkasi nešiokles. Tai intuityvus arba sąmoningas jų sprendimas, skatinantis tėvų ir vaikų prieraišumą. Beje, tai patvirtinta daugybės mokslininkų – nešiojimas ugdo vaiko saugumo jausmą, o vėliau – pasitikėjimą savimi.

Automobilinės kėdutės labai gerai atlieka tą darbą, kuriam jos yra sukurtos: apsaugo vaikus įvykus automobilio avarijai. Tačiau nėra jokių įrodymų, kad automobilinė kėdutė kuo nors naudinga kūdikiui, kelionei jau pasibaigus.

"Veido" archyvas

Viena aišku kaip du kart du net ir pirmagimį auginantiems tėvams, kad dantukai būtų sveiki, jais reikia rūpintis kasdien. Tačiau klausimų apie mažuosius perliukus iškyla ir daugiau, o draugų ir pediatrės atsakymai, žiūrėk, ima ir nesutampa. Bandysime jums padėti ir išsklaidyti sklandančius mitus.

Kada perliukas sužibės?

• Pirmieji dantukai turėtų išdygti apie šeštą mėnesį.

Tiesa. Tačiau nereikėtų nerimauti, jei dantukai pradeda dygti pora mėnesių anksčiau ar vėliau. Kiekvienas mažylis yra skirtingas, jo vystimasis ir raida – taip pat. Retais atvejais (vienas iš 2–3 tūkstančių) mažyliai gimsta jau su dantukais, ir tai lemia tam tikri dantų raidos bei  dygimo ypatumai. Tačiau jaudintis neverta, paprastai tokie sutrikimai nereiškia nieko blogo.

• Pirmagimiui dantukai išdygsta anksčiau nei jo jaunesniems broliams ir seserims.

Mitas. Kiekvienas vaikas yra skirtingas, todėl ir dantukai išdygsta ne visiems vienu metu. Ir visai nesvarbu, kelintas vaikas šeimoje jis yra.

• Pirmajam dantukui nepasirodžius iki pirmojo mažylio gimtadienio, prapjaunamos dantenos.

Ir tiesa, ir mitas. Pieniniai dantukai paprastai išdygsta patys. Ir tik labai retais atvejais (kai susiformuoja dantų dygimo cistos ar kraujosruvos ir jos pradeda pūliuoti) gali prireikti tokios procedūros. Dažniau dantenos prapjaunamos, kai nepavyksta išlįsti nuolatiniams (ypač – protiniams) dantims.

• Anksčiau išdygę pieniniai dantukai anksčiau ir iškris.

Ir tiesa, ir mitas. Pieniniai dantys iškrenta tuomet, kai “ištirpsta” jų šaknys. Tai paprastai įvyksta pradėjus dygti nuolatiniams dantims, nes jie dygdami po truputį „tirpina“ pieninio danties šaknį. Jei anksti pradėjo dygti pieniniai dantys, gali būti, kad ir nuolatiniai dantukai išdygs anksčiau. Bet tai nėra taisyklė.

Sveiki dantys – paveldimi?

• Dantukų dygimo laiką, o vėliau ir jų polinkį greitai negesti lemia genai, t.y. jei tėvų dantys linkę gesti, tokie bus ir mažųjų.

Ir tiesa, ir mitas. Kadangi dantų ėduonį sukeliančias bakterijas vaikai gauna iš tėvų (tik ne su genais, bet ir bučiuojantis, aplaižant vaiko čiulptuką, šaukštuką), labai svarbi yra tėvų , o taip pat ir kitų mažylį prižiūrinčių asmenų burnos sveikata. Jei jų dantys nesveiki, tikėtina, kad ėduonį sukeliančios bakterijos bus perduotos ir vaikui. Bet tai tikrai nereiškia, kad mažo žmogučio  dantys būtinai suges. Jei vaiko dantys bus tinkamai prižiūrimi (net ir esant burnoje ėduonį sukeliančioms bakterijoms), dantys gali išlikti sveiki. Todėl tėvų pasiteisinimas, neva, mūsų dantys blogi ir nieko čia nepadarysi, tėra tik nevykęs pasiteisinimas. Taigi, viskas jūsų rankose.

Pirmasis šepetukas

• Dantukus reikia pradėti valyti vos jiems pasirodžius.

Tiesa. O jei tiksliau, juos reikia pradėti valyti dar prieš jiems pasirodant. Kai dantukai dar tik ruošiasi dygti, pats metas pradėti masažuoti dantenas audinio skiautele arba specialiu silikoniniu antpirščiu, skirtu pirmųjų dantukų valymui. Tokiu būdu vaikas bus pratinamas prie dantų valymo procedūrų, o pirmieji dantukai išdygs švarioje aplinkoje. Išdygus pirmiesiems dantukams juos reikėtų valyti kiekvieną dieną du kartus – ryte ir vakare prieš miegą.

• Pasta su fluoru gali pakenkti mažyliui.

Ir tiesa, ir mitas. Lietuvoje pernelyg gajus mitas apie fluoro žalą… Žinoma, ši medžiaga gali ir pakenkti, bet tik jos nuolat praryjant, ypač gyvenantiems tose vietovėse, kur fluoro yra daug geriamajame vandenyje, t.y. vakarų Lietuvoje (fluoro perteklius organizme neigiamai veikia nervų sistemą, kaulus, dantis, vaikams gali išsivystyti dantų fluorozė – rudi, dėmėti dantukai). Tačiau fluoras – labiau mažų dantukų draugas, nei priešas, mat jis kietina dygstančius dantukus, didina emalio atsparumą, dalyvauja danties kietumo atstatymo procese, mažina dantų paviršių apnašų prilipimą, stabdo apnašų bakterijų aktyvumą. Todėl vaikų odontologai, esant labai aktyviam ėduoniui ar didelei  ėduonies rizikai, net ir metinukui skiria pastą su fluoru. Tik tėvus įspėja, kad nepersistengtų tepdami pastą ant šepetėlio – pakanka pasta suvilgyti šepetėlio šerelius. Tuomet jei nemokantis burnytės skalauti mažylis ir nurys kruopelytę, tikrai nieko blogo neatsitiks.

Nedraugas buteliukas

• Naktį geriantiems mišinuko mažyliams dantukai genda greičiau.

Tiesa. Išdygę dantukai – tai ženklas, kad mažyliui po truputį reikia pereiti prie rimtesnio maisto, kurį reikia kramtyti.  Pasaulinė vaikų odontologų asociacija yra parengusi rekomendacijas tėvams, kuriose patariama vaikų, užpūtusių pirmojo gimtadienio torto žvakutes, nebemaitinti naktimis. Ir visiškai nesvarbu, ką mažylis geria – mišinuką, sultis ar mamos pieną. Visi šie gėrimai turi angliavandenių ir gali netinkamai vartojami pakenkti dantims, sukeldami taip vadinamą “buteliuko kariesą”. Mat burnoje esančios bakterijos (o jų dantų apnaše yra milijonai) maitinasi angliavandeniais, kurių apstu visur (ne tik saldumynuose). Angliavandeniai, patekę  į burną, skaidomi iki rūgščių, o rūgštys savo ruožtu ardo dantų emalį ir dantys pradeda gesti. Šiame procese labai svarbios seilės. Būtent jos padeda neutralizuoti rūgštis ir tokiu būdu neleidžia dantims sugesti. Tačiau nakties metu seilių išsiskiria labai mažai. Tad jei mažylis užmigs su pieno gurkšniu burnoje, ant išdygusių dantukų visai nakčiai užsidės “rūgšties kompresas”. Patikėkite, geresnių sąlygų dantų gedimui ir nesugalvosi. Tuomet visi mažylio dantukai sutrupa iki pat šaknų arba supūliuoja. O tokių vaikų gydytojai mato tikrai ne vieną ir ne du. Todėl jei nepavyksta mažyliui naktinio gėrimo atsisakyti, duokite nesaldinto vandens ar arbatos.

Dantys kalasi kaip plaktukais…

• Prasidėjęs intensyvesnis seilėtekis rodo, kad netrukus pasirodys dantukas.

Tiesa. Prieš išdygstant dantukui paprastai padidėja seilėtekis, paburksta ir tampa jautresnės dantenos. Vaikai pradeda kišti rankytes ir viską, kas pakliūna po ranka į burną, norėdami “pasikasyti” dantenas.

• Dantukų dygimas gali sukelti karščiavimą, vėmimą ar viduriavimą.

Ir tiesa, ir mitas. Šis klausimas sukelia daug diskusijų tarp pediatrų ir vaikų odontologų, todėl vienareikšmio atsakymo, ar taip yra iš tikrųjų, nėra.  Kartais pasitaiko, kad apsunkinto dantų dygimo metu vaikai sunegaluoja, bet ar visada dėl to kalti dygstantys dantukai, atsakyti sunku. Vieni pediatrai įsitikinę, kad dantų dygimas yra natūralūs procesas, neturintis neigiamo poveikio vaiko būklei. Kiti teigia visiškai priešingai – dėl dygstančių dantukų (ypač jei dygsta keli vienu metu) vaikas gali karščiuoti, būti irzlesnis, suskystėti viduriai. Ir tai nutinka pernelyg dažnai, kad galima būtų laikyti sutapimu. Taip pat dygstant dantims žymiai greičiau prilimpa įvairios viršutinių kvėpavimo takų infekcijos, ir kartais slogos tęsiasi tol, kol išlenda dantis.

• Sunkiai dygstant dantukams juos arba dantenas reikėtų tepti medumi.

Mitas. Medus – tai grynas angliavandenis, kuris labai kenkia dantims. Taigi skausmo nenumalšins, o žala dantukams bus didžiulė. Dygstančių dantukų skausmui malšinti galite įsigyti specialių tepaliukų vaistinėse. Šie tepalai neturi cukraus ir nekenkia dantims.

Gintarinis kramtukas

• Dantukų dygimo skausmus palengvina gintaras, pavyzdžiui, mažyliui ant kaklo užkabinti jo karoliai.

Tiesa. Tyrimais įrodyta, jog gintaras, ypač baltiškasis, turi daug gydomųjų savybių. Jis ramina, atpalaiduoja, gerai veikia virškinamąjį traktą, turi antibakterinių savybių, skatina gijimą. Todėl puikiai tiks besikalant pirmiesiems dantukams. Jei duosite mažyliui pakramtyti gintaro gabaliuką (o tai tikrai geriau, nei neturintis jokių gydomųjų savybių guminis kramtukas), rinkitės ne per mažą (gali iškilti pavojus, kad jį vaikas nuris) ir aptakų (kad nesusižeistų dantenų).

Džiugu, kad kūdikėliui nereikia jaudintis dėl antsvorio ar nesibaigiančių darbų sąrašo, tačiau kasdienybės išbandymai jį veikia panašiai, kaip ir mus, suaugusiuosius, stresas. Tuomet į mažiuko kraują plūsteli hormonas kortizolis, padažnėja pulsas.  Ir angeliukas virsta spiegiančiu, rankytėmis bei kojytėmis įnirtingai plakančiu kamuoliu…

Teisingas posakis, kad niekas negimsta mokėdamas. Kūdikiui reikia išmokti susidoroti su stresu. Jūsų padedamas mažylis pirmuosius gyvenimo metus mokysis nerimo valdymo strategijos, o vėliau jau mėgins naudoti jas pats.

Apsipirkimas parduotuvėje

Triukšmas! Šviesos! Kalbinantys nepažįstamieji! Šitiek įvykių gali perkrauti mažylio nervų sistemą. Mėgindamas nuleisti garą, jis gali paleisti dūdas.

Pasiūlymas. Nutraukite apsipirkimą ir padarykite glamonių pertraukėlę. Nemanykite, kad geriau greičiau pasiekti automobilį – verčiau susiraskite ramų kampelį ir pamaitinkite. Jei nežindote, kūdikį nuramins tiesiog odos su oda kontaktas ir mamos širdies plakimas. Nėra galimybių pasiglaustyti? Tuomet apglobkite mažylį savo skarele ar iš namų paimta antklodėle. Pasak naujųjų JAV atliktų tyrimų, mažiesiems greičiau nusiraminti padeda pažįstami kvapai. O jei vaikas nuolat blogai jaučiasi triukšminguose prekybos centruose, galima jo ten ir visai nesivesti.

Trūksta dėmesio

Kodėl mažylis ima zirzti, vos jums pakėlus telefono ragelį? Todėl, kad jis pratęs tą pačią akimirką sulaukti atsako į šypseną, sugugavimą ar nepasitenkinimo garsą. Mažai kas labiau erzina kūdikį nei ignoravimas – net ir laikinas.
Pasiūlymas. Nuolat rodykite, kad matote mažylį ir girdite jį. Remiantis tyrimais, netgi tie kūdikiai, kuriems dėl genetinių priežasčių susijaudinus ypač padažnėja pulsas, per dvylika mėnesių gali išmokti nusiraminti. Kaip? Dėkoti galima dėmesingiems ir jautriems tėvams, kurie nedelsdami reaguoja į ašaras ir apgaubia dėmesiu, vos mažyliui jo prireikus. Taigi net jei jūsų mažylis genetiškai yra jautresnis, atsakinga tėvystė gali šį neigiamą veiksnį sumažinti ar net pašalinti. Tai nereiškia, kad nuo šiol jums negalima kalbėti telefonu, bet jei mažylis ėmė knirkti, bent jau pabarškinkite barškutį parodydami, kad jo nepamiršote.

Nevargęs pervargo

Taip, tas pervargimo jausmas visiškai toks pats, kaip ir suaugusiųjų – deja, dažnai lydimas sprogimo ar išsiliejimo ant niekuo dėtų žmonių.

Pasiūlymas. Judėkite. Praleidęs miegelį mažylis gali tapti, švelniai tariant, bjaurus… Gana kietai įsupkite į antklodę ir sūpuokite. Manoma, kad ritmiški judesiai sukelia kažką panašaus į hipnozės efektą – smegenys paprasčiausiai pamažu nustoja reaguoti į aplinkos dirgiklius ir tiesiog “išsijungia”.  Jei nepavyks užliūliuoti (nes pernelyg įsiaudrinusiam kūdikiui sunku užmigti net ir labai norint miego), išmėginkite vaikjuostės privalumus – čia būnant nervai atslūgsta labai greitai.

Užsikrečia stresu nuo jūsų

Jei jus išvargino darbas (ar atostogos), nenustebkite, kad ir kūdikis taps irzlus kaip jūs. Kūdikiai su pasauliu pažindinasi per tėvus, ir jei šie rodo įtampos ženklus, jie tuoj pat suvokia, kad jiems taip pat yra ko nerimauti. Net jei nerodote sužvėrėjimo ženklų, kūdikis pagauna ir subtilesnes bangas – garsesnį kalbėjimą, skubėjimą pervystant, nerimastingumą – ir tuoj pat persijungia tą patį kanalą.

Pasiūlymas. Nereikia nuo kūdikio slėpti emocijų. Geriau parodykite, kad sugebate nusiraminti. Pavyzdžiui, papurkškite lūpomis vaikui pilvuką. Kutenimas nubrauks mažylio įtampą, o gilus kvėpavimas – jūsų.