Šių metų knygų mugėje viešėjo prieš daugiau nei 60 metų į JAV emigravęs rašytojas Algis Rukšėnas ir pristatė savo knygą „Gėdos diena“ apie lietuvių jūreivio Simo Kudirkos bandymą 1970-aisiais gauti politinį prieglobstį už Atlanto. Dabar šią knygą jau galima rasti Lietuvos knygynuose, o mes siūlome ištrauką.

Jis buvo lietuvis įgulos narys Simonas Kudirka, nenoromis tapęs Sovietų Sąjungos valdžios, kuri valdė jo gimtąją žemę, pavaldiniu. Savo apranga ir išvaizda nedaug skyrėsi nuo kitų jūreivių laive, buvo toks pats kaip dauguma Baltijos tautų žmonių Klaipėdos laivyne. Simas buvo paprastas žmogus, jo biografija panaši į daugelio bendraamžių lietuvių, latvių ir estų.
Roberto Briezės kilmė buvo panaši į Kudirkos, bet Briezė šiuo metu buvo svečias sovietų laive, o Kudirka jautėsi esąs kalinys. Šis paradoksas atspindėjo ne tik jų dalią, bet ir liūdnai susiklosčiusius šalių likimus, kurie tais neramiais laikais, kai sovietai įsiveržė į Baltijos valstybes, lėmė skirtingus žmonių likimus.
Pagaliau dabar atrodė, jog likimas pasiruošęs nusišypsoti Kudirkai, kurį draugai ir plaukiojimo bičiuliai vadino Simu.
Keturiasdešimt vienerių, labai jaunai atrodantis vyras teoriškai buvo sovietų ideologijos avangardo atstovas. Jis buvo kančiose mirusios senosios tvarkos liudininkas ir stebėjo, kaip sovietai kūrė naująją. Simas brendo maitinamas griežtomis komunistinėmis pasaulio interpretacijomis ir buvo tikimasi, kad griežtų bausmių grėsmės akivaizdoje atsispirs ir nugalės pasaulio prieštaravimus. Bet jo siela susijusi buvo su kitais dalykais, su ta senąja tvarka, kurios sunaikinimą matė savo tėvynėje.
Kudirka jautėsi sužlugdytas.
Žiūrėdamas į pilkai nudažytus plieninius „Vigilant“ denius liūdnai galvojo apie savo likimą ir žinojo, kad palietęs juos galėtų jį pakeisti – stebuklingai pakeisti. Visa, ką jis turi padaryti, tik peršokti nuo vieno denio į kitą – 4,5–5 m šuolis virš šalto vandens. Šuolis būtų sunkus, bet įmanomas. O pats veiksmas būtų pats drąsiausias jo gyvenime.
Simonas Kudirka buvo labai gerai parengtas jūreivis. Jis baigė radiotechnikos mokslus, mokėjo keturias kalbas, jo profesija pagal sovietinius standartus buvo gerai apmokama, jis turėjo retą privilegiją išvykti už Sovietų Sąjungos ribų. Bet to nepakako jo laisvės troškuliui numalšinti. Politiniai veikėjai tai žinojo ir pastaraisiais metais palengva, bet sąmoningai jį menkino. Kudirka tai aiškiai suprato, jis buvo stiprus, jausmingas žmogus, galintis apnuoginti savo sielą tada, kai patylėti būtų išmintingiau.
Jis susidūrė su dilema ir nusprendė išspręsti ją savaip. Vyras stebėjo ir nekantriai laukė amerikiečių ženklo, laukė vienintelės savo galimybės pabėgti.
Norint suprasti, kas vedė jį, be tiesioginių, slaptų minčių, reikia peržiūrėti daugiau nei trisdešimt Kudirkos gyvenimo metų. Metai pilni spragų, kurios suteikia paslaptingumo tai dienai, bet jie artimai susiję su represijų, siaubo, nusivylimo ir Baltijos valstybėse plačiai paplitusios nevilties istorija.
Kai 1940 m. birželio 15 d. sovietų armija įžengė į jo šalį, Simonui Kudirkai buvo vienuolika, jis gyveno Lietuvos centre, Griškabūdyje. Jo tėvai ir jų draugai buvo sutrikę, abejojantys. Buvusi suvereni, neutrali šalis, turėjusi draugiškus ryšius su savo kaimynais, staiga tapo pavergta šalimi. Teroras prasismelkė iki pat šalies socialinio, politinio, ekonominio ir religinio gyvenimo šerdies ir vyko pačiomis žiauriausiomis formomis dar trylika metų, iki pat Josifo Stalino mirties.
Jauną ir lengvai pasiduodantį įspūdžiams Simoną Kudirką pribloškė bauginantys gyvenimo pokyčiai. Savo uždarame teismo posėdyje jis pareikš: „Aš užaugau labai neturtingoje šeimoje ir žinojau, kas yra socialinė neteisybė. Kai 1940 metais Raudonoji armija okupavo Lietuvą, socialinė neteisybė dar labiau išaugo, nes prie jos prisidėjo nacionalinė neteisybė.“ (…)
Pereinamuoju laikotarpiu Simonui Kudirkai suėjo penkiolika, per tuos metus jis, be abejonės, subrendo, jo vaikystė baigėsi dviejų panašių svetimųjų priespaudų akivaizdoje, jaunuolis puikiai suvokė brutalią ir klastingą realybę, kuri aiškiai nesiderino su katalikišku auklėjimu. Teismo proceso metu apie tą laikmetį pasakojo: „… sklido gandai, kad sovietų sistema pasikeitė, bet jei ji pasikeitė, tai tik į bloga… Vėl matėme nekaltų žmonių deportacijas į Sibirą, vėl matėme masines žudynes.“ (…)
1948 metais Kudirka baigė gimnaziją, tada mokiniai pagal talentą, gebėjimą mokytis, o svarbiausia pagal drausmę, buvo atrenkami papildomam mokymui. Kudirka, matyt, pasirodė gana gerai ir buvo atrinktas tęsti mokslus, bet tik technikos mokykloje, o ne universitete, greičiausiai dėl to, kad nebuvo komjaunuolis. (…)
Kudirka nusprendė tapti jūreiviu, per teismo procesą paaiškino kodėl: „Mano senelis buvo jūrininkas, todėl ir mane traukė tolimos šalys. Norėjau pamatyti pasaulį, be to, tikėjausi, kad jūroje pamiršiu savo tautos tragediją. Norėjau pabėgti nuo tos keistos scenos. Nebuvo tokios savaitės, kad įvairių Lietuvos miestų turgaus aikštėse nebūtų suguldyti suniokoti lietuvių [partizanų] kūnai. Norėjau pabėgti nuo bado, kuris viešpatavo kolchozuose [kolūkiuose], ir nuo visiško beteisiškumo.“
Jaunuoliams iš Pabaltijo buvo leidžiama mokytis jūreivystės, nes ypač trūko vyrų, daugiausia dėl represijų ir dėl to, jog daug sveikų vyrų buvo partizanai miškuose. Tačiau ne rusais buvo akivaizdžiai nepasitikima. Iš esmės keliai į paaukštinimą atsiverdavo tik per komunistų partiją, bet jūrininkai sudarė savotišką išimtį. Režimas manė, jog tikslinga nedaryti kliūčių tokioje profesijoje, kuri savaime buvo reikalaujanti daug pastangų, atskirta ir nuobodi.
Kiekvienam jaunam vyrui buvo patraukli paskata tapti jūrininku. Įvairūs paskyrimai atnešdavo nuo 800 iki 1000 rublių per mėnesį. Baltijos jūreiviams profesija buvo ypač viliojanti – masino galimybė palikti Rusijos okupuotų šalių krantus, galimybė pabėgti, kurią bėgant metams ne vienas išbandė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-12-2 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Prieš 110 metų, 1902 m. spalio 30 d., buvo įkurta Lietuvių demokratų partija, suvaidinusi svarbų vaidmenį kuriant mūsų valstybę. Tarpukariu ji persivadino į  Lietuvos valstiečių liaudininkų sąjungą.

Mūsų dienomis politinių partijų sistema išgyvena sunkią krizę: dabartinės partijos nebeturi aiškios ideologinės bazės ir žmonių pasitikėjimo. O XIX–XX a. sandūroje partijų atsiradimas buvo dėsningas ir reikalingas procesas, jis liudijo mūsų visuomenės politinę brandą, jos pasirengimą savarankiškam gyvenimui, nepriklausomybei. Tačiau pirmosios mūsų politinės partijos kūrėsi nelengvai, o veikti joms teko nelegaliai, patiriant caro valdžios persekiojimus.

Varpininkai tapo demokratais

Taigi 1889 m. ėmęs leisti „Varpą“, Vincas Kudirka subūrė ir varpininkų sąjūdį, gyvavusį net 17 metų. Tiesa, tai buvo nelegali, galima sakyti, net pusiau formali organizacija. Ji neturėjo nei jokios oficialios vadovybės, nei programos, tačiau neginčijamas jos vadovas, autoritetas ir ideologas buvo V.Kudirka, o jos idealai bei uždaviniai buvo užfiksuoti dar 1888 m. vasarą Varšuvoje lietuvių studentų ir tarnautojų įkurtos „Lietuvos“ draugijos programoje: „Platinimas šviesos; Atgaivinimas ir pakilimas tautiškos dvasios, rašliavos ir dailės; Pagerinimas ūkės būties; Platinimas rubežių lietuvystės.“
Pirmą kartą varpininkai susibūrė 1888 m. birželį Marijampolėje pas vietos mokytoją Petrą Kriaučiūną. Po to jie reguliariai rengdavo suvažiavimus, sutraukė per 400 narių, iš kurių aktyviausi buvo tokie vėliau visai Lietuvai gerai žinomais tapę žmonės, kaip Kazys Grinius, Povilas Višinskis, Stasys Matulaitis, Jonas Jablonskis, Felicija Bortkevičienė, Jonas Vileišis, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė ir kiti.
Būtent gausaus varpininkų būrio pastangomis žurnalas „Varpas“ galėjo gyvuoti daug ilgiau už „Aušrą“ ir suspėjo mūsų tautiniam judėjimui padaryti tiek daug gero. Bet tuo varpininkų nuopelnai neapsiriboja. Kurį laiką jų veikloje aktyviai dalyvavo ne tik pasaulietinė inteligentija, bet ir kunigai, ypač jauni, todėl 1889–1894 m. varpininkų sąjūdis buvo viso mūsų tautinio judėjimo organizavimo ir koordinavimo centras. Jis neskelbė abstrakčių teorijų, bet ieškojo būdų, kaip tarp tautiečių plėsti švietimą, gintis nuo rusinimo ir lenkinimo, gerinti gyventojų materialinę padėtį.
Pats V.Kudirka, nors ir idealistas, buvo praktiškas žmogus, tik jam rūpėjo ne vien to meto, bet ir ateities reikalai, o svarbiausiu varpininkų uždaviniu jis laikė tautos vienijimą. Deja, tą pasiekti buvo sunku: nors visų tautinio judėjimo dalyvių galutinis tikslas buvo tas pats – išsilaisvinti iš carizmo priespaudos, nuomonių, kaip to siekti, atsirado įvairių: ir visai radikalių, ir gana atsargių. Todėl jau 1896 m. dvasininkai nuo varpininkų atsiskyrė ir susibūrė apie naują laikraštį „Tėvynės sargas“, tiesa, savo Krikščionių demokratų partiją jie įkūrė gerokai vėliau, tik 1917 m. Taip pat 1896 m. Vilniuje įsikūrė Lietuviška socialdemokratiška partija, kurios nariais tapo kai kurie varpininkai, tarp jų ir buvęs labai aktyvus „Varpo“ bendradarbis Vincas Mickevičius-Kapsukas.
Pačių varpininkų gretose taip pat ryškėjo nesutarimai tarp radikalų (S.Matulaičio, J.Vileišio, K.Griniaus, P.Višinskio) ir nuosaikiųjų (Jono Basanavičiaus, Petro Vileišio, Antano Smetonos). V.Kudirkai pavykdavo tuos nesutarimus nugesinti, bet 1899 m. jis mirė, ir tada pasigirdo vis daugiau balsų, kad norint iškovoti nepriklausomybę reikia geresnės bendraminčių organizacijos, kad metas ir varpininkams persitvarkyti į partiją. Ypač tvirtai tuo buvo įsitikinęs P.Višinskis – vienas svarbiausių sąjūdžio lyderių mirus Didžiajam Varpininkui.
Žinoma, tokie planai daliai varpininkų nepatiko: tiek J.Jablonskis, tiek A.Smetona, tiek J.Vileišis tvirtino, kad carizmo engiamai mūsų tautai kurti partijas būtų neleistina prabanga, ir taip silpnų pajėgų skaldymas. Tačiau P.Višinskiui savo tikslą pavyko pasiekti: iš dalies todėl, kad buvo atkaklus, mokėjo įtikinti prieštaraujančius, o iš dalies dėl to, kad tuo metu varpininkų gretose įsivyravo radikalių, ryžtingų veiksmų šalininkai. Taigi Lietuvių (vėliau – Lietuvos) demokratų partija (LDP) buvo įkurta 1902 m. per eilinį, keturioliktąjį varpininkų suvažiavimą, vykusį grafo Vladimiro Zubovo, rėmusio mūsų tautinį judėjimą, dvare Dabikinėje (dabar Akmenės r.).
Suvažiavimo metu išrinkta LDP vadovybė su P.Višinskiu priešakyje bei komisija partijos programos projektui parengti. Pats projektas buvo paskelbtas tų pat metų 12-ame „Varpo“ numeryje, pagrindiniai jo autoriai – P.Višinskis ir J.Vileišis. Svarbiausi programos tikslai – tautos ugdymas, kova dėl laisvės ir demokratijos. LDP nutarė daugiausia remtis smulkiaisiais ir vidutiniais valstiečiais, ginti jų interesus, nes jie buvo labiau apsišvietę ir susipratę tautiškai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete (http://www.veidas.lt/veidas-nr-42-2) arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.