Lietuvos mitybos ir maisto istorijoje tarpukaris – pokyčių ir modernėjimo laikotarpis. Iš to meto išlikę daug įvairių ir įdomių liudijimų bei faktų, kurie visi sudėti į leidyklos „Terra Publica“ knygą „Prie stalo visa Lietuva“.

Taip istoriškai susiklostė, kad tarpukario Lietuvoje, populiariausi, didžiausi ir gausiausiai lankomi restoranai, kavinės, valgyklos, barai, bufetai ir cukrainės buvo įsikūrę laikinojoje sostinėje Kaune. Tais laikais tarp maitinimo įstaigų skirtumų buvo labai mažai – kavinėse buvo pardavinėjama kava, arbata, pienas, saldumynai ir alus. Pasak istoriko Andriaus Zeigio, restoranai nuo jų skirdavosi tuo, kad prekiaudavo stipresniais svaigiaisiais gėrimais, jų interjeras būdavo prašmatnesnis, o ant stalų privalėdavo būti baltos staltiesės. Taip pat restorano valgiaraštyje nebudavo desertinių valgių – saldumynų ir pyragaičių.

„Versalį“ dažniausiai lankydavo verslininkai ir bohemos atstovai, nes šiame restorane buvo siūloma įvairi pramogų programa – čia buvo galima išvysti ir baleto šokėjų pasirodymus ar paklausyti romansų.

Žymiausi tarpukario Kauno restoranai buvo „Metropolis“, „Versalis“ ir „Trys milžinai“. Juose apsilankydavo daugiausia žmonių, mat visi trys buvo įsikūrę Laisvės alėjoje ir apie juos dažniausiai rašė to meto spauda. „Metropolis“ buvo populiarus tarp valstybės tarnautojų, diplomatų, aukštuomenės atstovų. „Versalį“ dažniausiai lankydavo verslininkai ir bohemos atstovai, nes šiame restorane buvo siūloma įvairi pramogų programa – čia buvo galima išvysti ir baleto šokėjų pasirodymus ar paklausyti romansų. Na, o „Trys milžinai“ buvo pamėgta karininkų vieta, kurioje buvo įrengta didžiausia to meto pokylių salė.

Rašytojai Vincas Krėvė ir Balys Sruoga ypač buvo pamėgę Laisvės alėjoje įsikūrusią kavinę Konradas. Čia rinkdavosi visų sričių menininkai ir kiekvieną kartą jie sėdėdavo prie tų pačių stalelių.

Tai tik kelios vietos, kuriose buvo galima pajausti vakarų dvasią ir gyvenimą. Tarpukariu kavinės, cukrainės, restoranai buvo labai mėgiamos ir lankomos vietos.

Tarpukario Lietuvoje visuomenės gyvenimo lygis nebuvo aukštas, tačiau kalbant apie maistą ir mitybą – skųstis tikrai nebuvo kuo, nes svarbiausia buvo nelikti alkanam ir tuščiu pilvu. Istoriko dr. Norberto Černiausko duomenimis, to meto gydytojai rekomendavo per parą suvartoti net 3000 kalorijų energetinės vertės turinčio maisto.

Atsirado net vegetarizmo užuomazgų ir vis labiau populiarėjo daržovių vartojimas ir sveiko maisto propagavimas.

Svarbiausia, kad lietuvių virtuvę pasiekė daug modernių vėjų. Namuose atsirado nauja, iki tol nebuvusi populiari tik vien tik maisto gamybai skirta virtuvės patalpa su viryklėmis, indais, virtuvės baldais. Tuo pačiu net ir kaimuose plito kotletų, didžkukulių, šnicelių, karbonadų gaminimas, nors anksčiau šiuos patiekalus gamindavo tik per šventes. Taip pat tarpukario laikų šeimininkės turėjo galimybę lankytis maisto gaminimo kursuose. Atsirado net vegetarizmo užuomazgų ir vis labiau populiarėjo daržovių vartojimas ir sveiko maisto propagavimas. Ilgainiui net apelsinai, citrinos, vynuogės, bananai, kokoso riešutai, kava, ryžiai tapo prieinami ne tik turtingiesiems, bet ir viduriniosios klasės gyventojams.

Panašu, kad tarpukaris pasižymėjo labai dideliais ir svarbiais pokyčiais lietuvių mitybos ir maisto kultūroje.

Įdomu, kad visi trys tarpukario Lietuvos prezidentai buvo kilę iš kaimo, todėl tapę prezidentais neatsisakė valstietiškų mitybos įpročių. Koks patiekalas buvo jų mėgstamiausias? Visi trys labai mėgo rūgštų pieną su bulvėmis. O štai A.Stulginskio dukros Aldonos mėgstamiausias patiekalas buvo kotletai su bulvių koše.

Žinoma, per pobuvius virėjai ir padavėjai buvo kviečiami iš vieno geriausių Kauno restoranų „Metropolio“. Šio restorano virtuvę mėgo tiek A. Stulginskis, tiek ir A. Smetona.

Vaisių vynas ir alus buvo mėgiami to meto lietuviški gėrimai.

„Iškilmingus pietus tarpukariu sudarė penki patiekalai – šaltasis užkandis, sriuba, žuvies ar daržovių patiekalas, mėsa ir desertas. Įvairių susiėjimų metu prezidentai savo svečius vaišindavo ne tik užsienietišku vynu, brendžiu, benediktinu, vermutu, konjaku ar šampanu, bet ir lietuviškais gerimais.“ – teigia istorikė Justina Minelgaitė. Vaisių vynas ir alus buvo mėgiami to meto lietuviški gėrimai. Taip pat buvo užsakoma ir nemaži kiekiai spirito, medaus, cukraus ir šaktų. Istorikai spėja, kad iš šių mišinių galėjo būti gaminama užpiltinė, likeris ar vienas populiariausių gėrimų – krupnikas.

Nors tarpukario prezidentai buvo labai svarbūs ir gerbiami visuomenėje, tačiau maistu mėgavosi pakankamai panašiai, kaip ir to meto miestų gyventojai.

***

Lietuviška maisto reklama tarpukariu sekė pasaulines tendencijas

Jei nelaimė tave supa,
Jei neturi gero ūpo,
Neužmiršk į savo butą
Parsinešt saldainių „Rūta“

Nauji maisto produktai buvo ne tik importuojami, bet ir pradėti gaminti čia, Lietuvoje. Stambiausi lietuviškos reklamos užsakovai buvo šokolado ir saldainių fabrikai „Rūta“, „Birutė“ ir „Tilka“, už savo gaminius pelnę ne vieną apdovanojimą. Reklamose tikinta, kad produkcija aukščiausios kokybės, marmeladas gaminamas iš grynų vaisių, todėl saldumynai nekenkia sveikatai, fabrikams vadovauja patyrę specialistai. „Birutės“ fabrikas skelbėsi gaminantis ne tik saldumynus, bet ir mineralinį vandenį bei limonadą.

Per Pirmąjį pasaulinį karą išsiplėtusi konservų pramonė pasiekė ir Lietuvą. Klaipėdos „Schmithals ir co“ konservų fabrikas gyrėsi Žemės ūkio ir pramonės parodos aukso medaliu ir siūlė savo gaminių: pašteto, dešrų, mėsos konservų. Kauno fabriko „Liesil“ pasiūla pirkėjams buvo dar platesnė – karališkųjų silkių konservai su „vyno, delikat, pikant, appetit bei svogūniniu padažu“, taip pat „konservuoti agurkai, tomatų piurė, vyšnios, slyvos, agrastai, baravykai, vovieruškos, špinatai, kalafiorai, turkiški pipirai.“ Biskvitų, vaflių ir makaronų fabrikas „Neapol“, atidarytas 1926 m. Klaipėdoje, skelbėsi esąs šių gaminių pionierius Lietuvoje. Esą iki fabriko atidarymo makaronų, biskvitų, vaflių suvartojimas buvęs labai mažas, o prabėgus keleriems įmonės veiklos metams šie produktai pamėgti visame krašte.

Kalbant apie lietuviškų produktų reklamą, būtina paminėti didžiausią Lietuvoje mėsos perdirbimo ir eksporto akcinę bendrovę „Maistas“, savo veiklą išplėtojusią XX a. Ketvirtajame dešimtmetyje. „Kumpiai, palendvicos, ruliados, dešros, paštetai ir kiti skanėstai“, konservuoti agurkai, viščiukai, „Vienos“ dešrelės laukė pirkėjų „Maisto“ parduotuvėse.

Tarpukario Lietuvoje atsirado greitojo maisto pasiūla. Naujove sudominti stengėsi sultinių kubelių reklama:
„Buljonas Flux reikalingas namuose kiekvienai šeimininkei, kanceliarijoj – tarnautojui, kely – keliautojui.“

Kauniečiams pasiūlyta dešrainių ir maisto pristatymo paslauga:
„Maistas“ aprūpins skaniais ir pigiais pusryčiais.
„Maisto“ pardavėjai, aprengti specialia uniforma,
atveš Tamstoms į įstaigas ir dirbtuves karštas, skaniai
paruoštas dešreles su bulkute ir garstyčiom.“

Pasauliniai prekių ženklų lyderiai pasiekia Lietuvą

Dar vienas didelis žingsnis maisto produktų reklamoje buvo žengtas kartu su standartizuotos maisto pramonės, produktų pakuočių ir prekių ženklų plitimu. Atsiradus rinkai, masinei gamybai, daugėjo tos pačios grupės prekių, kurias reikėjo parduoti. Iš kitų produktų gamintojui reikėjo išskirti savąjį. Atsirado poreikis ne tik prekę pagaminti, bet ir ją parduoti. Anksčiau nebuvo pakuočių ir prekių ženklų – tai išskirtinai XIX a. išradimas. Iki tol maisto produktai buvo parduodami, bet jie nebuvo supakuoti, pažymėti gamintojo vardu ar reklamuoti, jų įsigyti buvo galima tik artimiausiose vietinėse parduotuvėse.

Atsiradus prekių ženklams ir prekių logistikai pirkėjas galėjo rinktis ne šiaip saldainius, o saldainius „Rūta“ arba „Birutė“, jų nusipirkti ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos parduotuvėse. Reklama perėmė dalį pirklio vaidmens. Taigi reklamos, kuriose vardijamos visos parduotuvėje esančios prekės, nyko, jų vietą užėmė lietuviški ir užsienietiški maisto produktų prekių ženklai.

Sprendžiant iš reklaminių skelbimų, Lietuvą pasiekė tokios pasaulinės XIX a. pabaigos – XX a. pradžios maisto pramonės naujovės kaip konservuotas maistas, tirpioji kava ir kakava, sacharinas, miltų mišiniai kepiniams, pudingų milteliai, jogurtas, avižiniai dribsniai, sultinių kubeliai, pieno
miltelių mišiniai kūdikiams ir netgi kramtomoji guma.

Lietuviškoje spaudoje ištisus du tarpukario dešimtmečius sukosi maisto pramonės magnatų reklama: olandiškos kakavos „Kakao Van Houten“ (ponas van Houtenas sukūrė technologiją, kaip iš kakavos pupelių pagaminti kakavos miltelius, kurie yra visų šokolado gaminių pagrindas), šveicariško šokolado ir kakavos „Tobler“ (dabar šis šokoladas vadinamas „Toblerone“), Vokietijos kepimo priedų ir mišinių gamintojo „Dr. Oetker“, kavos be kofeino „Cafe Hag“, didžiausio tuo metu Amerikoje avižinių dribsnių gamintojo „Quaker Oats“, šveicarų „Nestle“ firmos (kuri tarpukariu į Lietuvą importavo ne saldumynus, o pieno mišinius kūdikiams), ketvirtojo dešimtmečio antrojoje pusėje atsirado ir kramtomosios gumos „Wrigley‘s“ skelbimų.

Įdomu pastebėti, kad šios maisto rinkos naujovės buvo pristatomos kaip gydomieji produktai, turintys medicininių rekomendacijų. Pavyzdžiui, „Jautriai vaikų nervų sistemai gėrimai su kofeinu netinka, nes jie greit gali širdį ir nervus suerzinti. Vaikams su pienu reikia duoti visai nekenksmingą be kofeino kavą Hag.“

„Quaker Oats“ dribsniai rekomenduoti „vidurių ligoniams ir mažiems vaikams“, reklamoje teigta, kad „didžiausios pasaulio ligoninės
suvartoja žymius kiekius kramtomosios gumos Wrigley‘s“, ji ne tik „išlaiko burną švarią“, bet ir „nuramina nervus, pašalina nuovargio jausmą, padeda skilviui virškinti.“

Vegetarizmas ir vegetariškos kavinės toli gražu ne šiuolaikinė mada. Tarpukariu Kaune bei Lietuvos kurortuose veikė net kelios vegetariško maisto kavinės. Dažniausiai reklamavosi Laisvės alėjoje įsikūrusi užkandinė „Asta“. Beje, apie vegetariškų patiekalų skyrių skelbėsi ir Kauno viešbutis „Roma“.

Knygą galite įsigyti čia