Keliautojams, ištroškusiems kulinarinių nuotykių, nebūtina leistis į tolimus kraštus, ieškant, kur paragauti kregždžių lizdų, vabzdžių lervų pašteto, gyvatės kepsnio ar sriubos, pagardintos karvės akies obuoliu. Juk bet kuriame Europos didmiestyje gali apkeliauti visą pasaulį, vien lankydamasis įvairių tautų restoranuose.

Sakoma, šalį pažinsi ne tik keliaudamas po ją, lankydamas įdomiausius gamtos ir kultūros paminklus, bendraudamas su žmonėmis, bet ir ragaudamas vietos patiekalus. Juk dažnai šimtametėse kulinarinėse tradicijose užšifruota šalies istorija: religijų, valdančiųjų dinastijų kaita, naujų žemių užkariavimai, emigracija ir imigracija, šalies pasidalijimas į socialinius sluoksnius ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos dažnai nė nepagalvoji srėbdamas gardžią sriubą.

Vienas miestas – ištisas pasaulis

Štai savo virtuve visame pasaulyje išgarsėjusios Indijos patiekaluose slypi ne tik regionų paslaptys, bet ir vyravusių religijų tradicijos: IV a. pasklidęs budizmas paskatino vegetarizmą, XIII a. įsigalėjęs islamas praturtino mėsos patiekalais, o dar po poros amžių suklestėjus prekybai į Indiją Europos šalių pirkliai atgabeno bulvių, pomidorų, aštriųjų pipirų ir kt.
Ne mažiau įdomios ir kinų kulinarinės tradicijos, dažniausiai skirstomos į keturias ar aštuonias grupes. Nors teigiama, kad Kantono virtuvė labiausiai pasklidusi už Kinijos ribų, tačiau europiečiams bene žinomiausia būtų Pekino virtuvė su garsiąja Pekino antimi ir hun dun, panašiais į koldūnus.
Šiandien norint pasimėgauti indiškais, kiniškais, vietnamietiškais ar indonezietiškais patiekalais nebūtina ilgesingai vartyti kelionių katalogus. Tikriausiai retame Europos didmiestyje nerastume kvartalų, kuriuose nebūtų susibūrusių išeivių iš Afrikos, Kinijos, Indonezijos, Indijos ir kitų šalių. Paprastai ten klesti ir tų šalių restoranai, kurie savo puikiai paruoštais patiekalais dažnai vilioja mėgstančius įdomiai pavalgyti keliautojus.
Štai Amsterdamas garsėja savo indonezietiškais restoranais, o Londone verta ne tik gilintis į britų popiečio arbatos tradicijas, bet ir pasimėgauti afrikietiškais ar įvairių Indijos regionų patiekalais. Tad susiruošus pakeliauti po Europos sostines netikėtai gali pavykti aplankyti kur kas egzotiškesnius kraštus. Kita vertus, nereikėtų užrietus nosį praeiti ir pro šalies, kurioje svečiuojatės, valgius siūlančias kavines ar restoranus.
Štai daugiakultūriame Briuselyje, paėjęs pėstute vos 5–7 minutes nuo Europos Parlamento, atsiduri istoriniame afrikiečių Matongo kvartale. Nors sakoma, kad su šiame kvartale siautėjusiais nusikaltėliais jau prieš porą dešimtmečių efektyviai susitvarkyta, vis dėlto sutemus čia vaikščioti nėra jauku, o gal ir nesaugu: net plika akimi matomas naujai atvykusių laimės ieškotojų skurdas, namai apleisti, išdaužytais langais. Tačiau kvartalo pakraščiuose vaizdas jau visai kitoks, bet to, yra puikių restoranų, kuriuose galima pasimėgauti kepsniais su įdomesniais prieskoniais, moliūgų troškiniais bei pasiklausyti uždegančios afrikietiškos muzikos.
Na, o išsigandusiems patiekalų keistais pavadinimais ir norintiems paragauti ko nors labiau tradicinio galima rinktis tarp Europos Parlamento ir Matongo kvartalo esančius restoranus. Pastate, turinčiame keletą Art Nouveau stiliaus puošmenų, įsikūręs itališkas žuvies restoranas „L‘Ancienne Poissonnerie“, kuriame tvyro tikrai pašėlusi itališka dvasia. Užėjus pavakarieniauti su dvejų metų vaiku ir pasirinkus vietą netoli virtuvės su atviru langu, ten dirbantis virtuvės šefas su virėjais surengė netikėtą šou – žongliravo keptuvėmis, puodais bei samčiais ir kitaip linksmino, anot jų, bambino. Beje, patiekalų skonis dėl to visiškai nenukentėjo.
Vos už kelių žingsnių yra ir kitas išskirtinis restoranas „Chou“, pavadintas restorano šefo pravarde, viliojantis nuotykiu, netikėtumu ir nežinomybės skoniu. Čia atėjęs gausi valgiaraštį be patiekalų sąrašo. Tiesiog reikia išsirinkti, už kokią kainą nori pavalgyti, ir pasakyti, ko nemėgsti ar negali valgyti. Daugiau niekuo rūpintis nereikia. Vynas bus priderintas prie patiekalų, atstovaujančių geriausioms italų, prancūzų ir belgų tradicijoms. Tiesa, šio malonaus nuotykio kaina nemaža: už patiekalus su vynu tektų pakloti apie 220 eurų, o be vyno – apie 130 eurų vienam žmogui.
Vaikštinėdamas Briuselio gatvėmis alkanas neliksi: nusipirkus karštą gardžiai kvepiantį vaflį iš automobilio-kioskelio, kokie stovi visose gausiau turistų lankomose gatvėse, galima puikiai numarinti alkį. Tačiau stabtelėjęs Didžiojoje aikštėje ir panorėjęs rimčiau pavalgyti pasijunti lyg garsusis pasakos personažas trečias brolis, atsidūręs kryžkelėje: pasuksi į vieną pusę – atsidursi Rue des Bouchers gatvėje, kurioje gausybė restoranų, viliojančių nuostabiausiais ir įvairiaspalviais ant ledo sukrautų omarų, krabų, langustų bei visokiausių rūšių krevečių natiurmortais. Čia baltos staltiesės, žvakės ir palyginti nedidelės kainos: dubuo moliuskų, vienas žymesnių ir populiaresnių Briuselio patiekalų, kainuoja apie 30 Lt. Kitur, pavyzdžiui, Liuksemburgo aikštėje, šio patiekalo kainos gerokai didesnės ir siekia iki 50–70 Lt.
Vis dėlto neverta apsigauti šiuo išoriniu blizgesiu – tai savotiška restoranų Raudonųjų žibintų garvė, kurioje perkama tik puikaus patiekalo iliuzija. Tad geriau įkyriems durininkams, stvarstantiems už skvernų, nepasiduoti, nes nusipirksi abejotinos kokybės, kelissyk šildytą patiekalą. Geriau patraukti nuo šios gatvės tolyn ir užkąsti niekuo neišsiskiriančiose gatvėse, į kurias mėgsta užsukti ir vietos gyventojai, – bus pigiau, sveikiau ir skaniau. O padavėjas gal net padėkos lietuviškai, nors ir laužyta kalba.

Kai kumpis ir sūris tampa kulinariniu šedevru

Kartais atsitinka taip, kad miestas ar vietovė išgarsėja dėl ten gaminamo maisto produkto ar gėrimo.
Štai jaukiame Italijos Parmos mieste stūkso vieni žymiausių Italijos operos rūmų, pasižymintys puikia akustika, bei didinga romaninio stiliaus katedra, kurios pagrindinio kupolo freską „Švč. Mergelės Marijos Ėmimas į dangų“ XVI a. pradžioje nutapė savo chuliganiškais nuotykiais pagarsėjęs dailininkas Antonio da Corregio (dar vienas šio dailininko piešinys puikuojasi Šv. Jono Evangelisto bažnyčioje). Daugiau šio genialaus menininko darbų esama dailės galerijoje. Archeologijos muziejuje galima pamatyti paslaptingųjų etruskų nekropolį ir priešistorinių eksponatų.
Šių dalykų užtektų bet kuriam miestui, kad priviliotų būrius keliautojų. Tačiau turistai čia plūsta ne kultūros grožybių žiūrėti, o Parmos kumpio ir sūrių karaliumi vadinamo Parmigiano-Reggiano, arba tiesiog parmidžano, ragauti.
Panašus likimas ištiko ir Goudos miestelį, esantį Olandijoje: sūrio šlovė pranoko prašmatnios rotušės grožį.
Dažnai produkto šlovė ir žinomumas išnaudojamas turistams privilioti, nes tereikia sudaryti tinkamas sąlygas keliauti, ir keliautojų srautai garantuoti. Juk įdomu keliauti vyno ar kito gėrimo keliais – apsukti ratą per Šampanę, Bordo, Elzaso regioną, važiuoti automobiliu ar dviračiu ir mėgautis Vokietijoje esančio Mozelio ar Portugalijos Duero upės slėnio vaizdais, užsukti į jaukius senovinius Ispanijos Cheres de la Fronteros ar Prancūzijos Konjako miestelius.
Įdomu pakeliauti ir po Aukštutinę Škotiją – čia rūsčia gamta pasižyminčiose vietose gaminamas ypač kvapnus viskis. Verta aplankyti savotiškas viskio „bibliotekas“, kuriose sukaupta gausybė visokiausių šio gėrimo rūšių ir galima ragauti kokio tik nori. Tiesa, pagal tradicijas ir gėrimo etiketą viskis skiedžiamas tyru vandeniu, taip dar labiau atsiskleidžia aromatų puokštė ir subtilūs skoniai.
Bretanėje galima ne tik pasimėgauti išskirtine nedidelių miestelių bažnyčių architektūra, Atlanto pakrantės linija ar senovinėmis legendomis, bet ir pasivažinėti sidro keliu, susipažinti su tikru šio obuolių ar kriaušių gėrimo skoniu.
Beje, būtent Bretanė garsėja ir nuostabaus skonio austrėmis, tik prie jų geriau tinka taurė šampano. Jei norisi paragauti šio delikateso, nebūtina trenktis prie pat Atlanto vandenyno: puikių austrių galima rasti net ir tokiose atkampiose Prancūzijos vietose, kaip Lilis. Itin įspūdingoje vietoje, Art Nouveu stiliaus pastate esančioje parduotuvėje, galima nusipirkti puikiausių jūros gėrybių. Čia pat galima paragauti ir įvairių rūšių austrių.
Vis labiau populiarėja įvairių maisto produktų muziejai: Briugėje galima apsilankyti bulvės muziejuje, Parmoje – kumpio, sūrio ir pomidoro, o šokolado muziejus yra ne tik Amsterdame, bet ir ne viename Šveicarijos mieste. Ką jau kalbėti apie alų. Ten, kur yra alaus darykla, ypač žinomesnio vardo, bus ir muziejus, skirtas šiam gėrimui. Vertų dėmesio alaus muziejų yra Lvove, Kelne, Pilzene, Amsterdame, Dubline ir kituose miestose.
Keliaudamas nežinai, kur tavęs tyko kulinarinis nuotykis ar netikėtumas: ar jaukioje kaimo užeigėlėje, ar brangiame restorane. Tačiau vieną kartą pajutus malonumą, norisi ir dar kartą pažinti šalį ragaujant jos patiekalus.

Turistai Į Parmą keliauja ne kultūros grožybių žiūrėti, o vietos kumpio ar sūrio ragauti.