Išvarymas

Nešvankių komedijų ir subtilių kino dramų auditorijų apimtys Lietuvoje skiriasi šimtais kartų. Netgi Europoje pripažinto kino meistro Šarūno Barto filmas į kino sales nepriviliojo nė poros tūkstančių žiūrovų. Užtat lietuvių autorių romanų tiražai nuo tokio skaičiaus tik prasideda.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kino centro duomenimis, 2015 m. daugiausiai žiūrovų į kino teatrus pritraukti pavyko komedijoms: Juliaus Pauliko filmui „Nepatyręs“, Simono Aškelavičiaus ir Ričardo Martinkaus filmui „Traukinio apiplėšimas, kurį įvykdė Saulius ir Paulius“ ir Alvydo Šlepiko „Kunigo naudą velniai gaudo“. Šie filmai sugebėjo prasiveržti į sėkmingiausiai 2015 m. Lietuvos kino teatruose demonstruotų juostų dešimtuką, o „Nepatyręs“ jame netgi užėmė garbingą antrą vietą, į priekį teužleisdamas animacinius „Pakalikus“. Pastarieji pernai visose trijose Baltijos šalyse buvo nepralenkiami.

Vis dėlto, palyginti su 2014 m., auditorijos susidomėjimas lietuviškais filmais pernai nusirito nuo 23 iki 14 proc. bendros kino žiūrovų auditorijos. Tačiau netgi toks rodiklis kitų Baltijos šalių kontekste vis tiek atrodė ganėtinai solidžiai. Estijoje nacionalinio kino auditorijos dalis 2015 m. buvo 11 proc., o Latvijoje – vos 4 proc. bendro žiūrovų skaičiaus. Estijoje sėkmingiausiai demonstruotų filmų dešimtuke figūravo dvi estiškos juostos („1944“ bei „Slaptoji draugija“), Latvijos dešimtuke latviškų filmų apskritai nebuvo.

Kaip lietuviškam kinui sekėsi šįmet? „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas Dainius Beržinis prognozuoja, kad nacionalinės kino auditorijos dalis 2016 m. vėl šoktelės aukštyn ir gal netgi pranoks 2014 m. rodiklius. Nors šįmet kino teatruose nepasirodė tokių galingų lietuviškų „blokbasterių“, kaip rekordines 300 tūkst. žiūrovų aukštumas pasiekę Emilio Vėlyvio „Redirected / Už Lietuvą“ ir Donato Ulvydo „Tadas Blinda. Pradžia“, tačiau neblogai sekėsi 2015-ųjų gruodžio 31 d. startavusiam Kęstučio Gudavičiaus filmui „Tarp mūsų, berniukų“, surinkusiam 203 tūkst. žiūrovų, bei Tado Vidmanto juostai „Gautas iškvietimas“, pritraukusiai 167 tūkst. žiūrovų.

Statistika liudija, kad pastarojo filmo tęsinys „Gautas iškvietimas 3“ (pavadinime užšifruota rinkodarinė apgaulė, nes „Gautas iškvietimas 2“ tiesiog neegzistuoja) šiuo metu yra surinkęs maždaug 120 tūkst. žiūrovų ir, kaip dažniausiai nutinka tęsiniams, pirmojo filmo rezultatų pranokti nebesugebės. Vis dėlto ir tokio rezultato užtenka, kad „Gautas iškvietimas 3“ pagal populiarumą taptų trečiuoju šių metų lietuvišku filmu.

Beje, platintojai nemažai tikisi ir iš premjerai rengiamų Algio Ramanausko režisuotų „12 kėdžių“. Tačiau nūdienos Lietuvon Iljos Ilfo ir Jevgenijaus Petrovo romano veiksmą perkelianti ekranizacija, kurioje Benderį vaidina Mantas Stonkus, o Kisą – Julius Žalakevičius, bus pradėta rodyti tik gruodžio viduryje, todėl visos savo potencijos per dvi iki metų pabaigos likusias savaites nebespės atskleisti.

„Jeigu tai būtų E.Vėlyvio filmas, gal ir galėtume tikėtis minėto filmų trejetuko persistumdymo, bet debiutiniam A.Ramanausko filmui 60 tūkst. žiūrovų per savaitę būtų jau per aukštai iškelta kartelė“, – vertina gerai lietuvių kino auditorijos įpročius pažįstantis D.Beržinis.

Filmai vienai savaitei

Išprusę „Veido“ skaitytojai, uoliai sekantys kino repertuarus bei „Sidabrinių gervių“ apdovanojimų nominacijas, greičiausiai svarsto, kodėl kino teatrų tinklo atstovas, skaičiuodamas sėkmingiausius šių metų lietuviškus filmus, apskritai nemini nei Kristijono Vildžiūno „Senekos dienos“, nei televizijų aktyviai reklamuotos Igno Miškinio „Karalių pamainos“. Priežastis elementari: mūsų žiūrovai kritikų išvedžiojimais netiki ir rinkdamiesi filmus linkę vadovautis savo skoniu bei patirtimi, o ne specialistų  . Todėl šešiaženkliai skaičiai, kurie tinka kalbant apie sparčiai kepamas lietuviškas komedijas, visiškai netinka kalbant apie lietuviškas dramas.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas. O „Karalių pamaina“ pasirodė absoliučiai beviltiškai: po oficialios premjeros filmas visoje Lietuvoje sulaukė vos 700 smalsuolių.

Rugsėjo pabaigoje kino teatruose pradėta rodyti „Senekos diena“, jau pelniusi Baltijos Asamblėjos apdovanojimą ir šįmet pristatyta kaip Lietuvos kandidatė į „Oskarus“, sugebėjo pritraukti beveik 5 tūkst. žiūrovų – pasak D.Beržinio, tai neįspūdingas, bet pakenčiamas tokiam žanrui rezultatas.

„Apytuštės salės ar netgi vakariniu metu atšaukiami seansai mums reiškia konkrečius nuostolius, taigi „Karalių pamainos“ karjera „Forum Cinemas“ kino teatruose buvo labai trumpa. Taip nusprendė žiūrovai, mes – tik jų valios vykdytojai“, – neprisiima atsakomybės už lietuviškos auditorijos skonį D.Beržinis.

Per pastaruosius penkerius metus („poblindiniais laikais“) sėkmingiausia lietuviška kino drama buvo Igno Jonyno „Lošėjas“ (2014), sulaukęs 77 tūkst. žiūrovų. Toliau eina Audriaus Juzėno „Ekskursantė“ (2013) su 57 tūkst. žiūrovų. „Šis kūrinys pasižymėjo visiems geriems filmams būdinga dinamika: antrą jo demonstravimo savaitę žiūrovų sulaukta daugiau nei pirmą, o trečią – daugiau nei antrą“, – pabrėžia D.Beržinis.

Panašaus susidomėjimo nusipelnė ir Algimanto Puipos „Miegančių drugelių tvirtovė“ (2012) – 56 tūkst. žiūrovų. Tačiau naujausias to paties režisieriaus filmas „Edeno sodas“ (2015) sutiktas labiau rezervuotai: jo auditorija – vos 15 tūkst. žiūrovų. Vis dėlto ir tai – triskart daugiau nei dabartinis „Senekos dienos“ rezultatas. Savo ruožtu „Senekos diena“ kone trigubai lenkia šį pavasarį „Sidabrinėmis gervėmis“ apipiltą Šarūno Barto dramą „Ramybė mūsų sapnuose“ (2015), kuri netgi po stiprių rinkodaros pastangų Lietuvoje tesudomino 1,8 tūkst. žmonių.

Metais anksčiau tuose pačiuose nacionalinio kino apdovanojimuose nominacijas šlavusi Alantės Kavaitės „Sangailės vasara“ surinko beveik 10 tūkst. žiūrovų. Su šiuo filmu aktyviai konkuravęs ir galiausiai daugiau „Sidabrinių gervių“ surinkęs Giedrės Žickytės dokumentinis biografinis pasakojimas „Meistras ir Tatjana“ sulaukė ne ką mažesnio auditorijos palaikymo: 7 tūkst. žiūrovų.

Beje, nacionalinės dokumentikos baruose jau gerą dešimtmetį užtikrintai karaliauja Arūno Matelio „Prieš parskrendant į žemę“ (2005) – 22 tūkst. žiūrovų auditorija.

„Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Kai ilgiau tyrinėji lietuviškų filmų lankomumo statistiką, išryškėja tam tikri nekintantys slenksčiai. Aiškiai matome nedidelę, maždaug poros tūkstančių žmonių grupę, besistengiančią išvysti visus lietuviškus filmus.

Tada galime išskirti gerokai išrankesnę įdomios alternatyvos Holivudo siūlomam vaizdui besidairančią auditoriją, kuri apima bent 15–20 tūkst. žiūrovų. O dar mažiausiai 100 tūkst. yra nuolatiniai lietuviškų pramoginių filmų žiūrovai“, – vertina D.Beržinis.

Pastarąją grupę kino platintojai skirsto į keletą vidaus segmentų, mat vienokios komedijos mieliau žiūrimos rajonuose, kitokios – sostinėje. Tarkim, Panevėžyje ir Klaipėdoje žiūrovai veržėsi į Rolando Skaisgirio prodiusuotą filmą „Moterys meluoja geriau. Kristina“ su TV 

 serialo aktoriais, o vilniečiai šiam kūriniui liko visiškai abejingi.

Priešingas likimas paprastai laukia visų lietuviškų dramų: jų pagrindinis žiūrovas – Vilniuje. „Š.Barto juostos Šiaulių ir Panevėžio kino teatruose netgi nebandėme rodyti, nes tai – užprogramuotas nuostolis“, – pripažįsta „Forum Cinemas“ rinkodaros vadovas.

Dramaturgai – režisierių įkaitai

Teatro pasaulyje neginčijamas šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos lyderis yra Marius Ivaškevičius, kurio „Išvarymas“ jau penkerius metus karaliauja žiūrimiausių Nacionalinio dramos teatro spektaklių „topuose“. Pernai prie jo prisidėjo ir „Didis blogis“, kuris pamažu taip pat pelnė publikos pripažinimą. „Taip „Didis blogis“ teatro kasai virto didžiu gėriu“, – ironizuoja Lietuvos nacionalinio dramos teatro etatinis dramaturgas Rolandas Rastauskas.

Praėjusią savaitę šiame teatre vyko perspektyvių jaunų dramaturgų paieškoms skirtas festivalis „Versmė“, kuriame savo pjeses pristatė keturi autoriai. Tačiau režisierius sudominti nežinomų vietos dramaturgų kūriniais nėra lengva. O pripažinti dramų autoriai tarsi „pasidalyti“ žymių režisierių, todėl niekas kitas Lietuvoje jų kūrybos nedrįsta imtis.

„Tarkim, M.Ivaškevičius Lietuvoje tebelaikomas Rimo Tumino ir Oskaro Koršunovo spektaklių bendraautoriumi. Todėl sunku įsivaizduoti, kad artimiausiu metu kuriame nors teatre galėtų gimti nauja „Madagaskaro“ sceninė versija, nors pjesė tikrai to verta. Panašiai O.Koršunovo dramaturgu anksčiau buvo tapęs Sigitas Parulskis ir kiti režisieriai jo pjesių nesiryždavo imtis“, – pastebi R.Rastauskas.

Sėkmingiausi Europos spektakliai gimsta būtent iš tokių tandemų, nors jie nebūna ilgaamžiai: anksčiau ar vėliau kūrėjai vienas kitam nusibosta, susipyksta ir suka skirtingais keliais. Taigi drąsiai galima teigti, kad nuo tada, kai režisieriai pasidarė centriniais teatro menininkais, dramaturgų gyvenimas tapo sudėtingesnis. Jau vien dėlto, kad teatrai šiandien sėkmingai gali apsieiti be šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos.

O tai, jog nematome produktyvių režisierių ir dramaturgų duetų, R.Rastausko įsitikinimu, dar nereiškia, kad „stalčiuose“ stinga gerų pjesių. Priešingai nei kinas, akivaizdžiai išgyvenantis kokybiškų scenarijų stoką, teatras nacionalinės dramaturgijos stoka skųstis negalėtų.

„Žinau ne vieną dėmesio vertą pjesę, kuri ilgai neranda savo režisieriaus. Netgi aktorių, puikiai pažįstančių teatro pasaulį iš vidaus, parašytiems tekstams niekaip nepavyksta prasimušti į sceną. Tad naujai ateinantiems dramaturgams irgi teks apsišarvuoti kantrybe“, – neabejoja R.Rastauskas.

Anksčiau pjesių skaitymus šiuolaikinės dramaturgijos festivalyje rengdavo režisieriai, ir vienas kitas sėkmingas bandymas natūraliai peraugdavo į repertuarinius spektaklius. Šįmet „Versmėje“ režisierių nuspręsta nebetrukdyti, o savo pjesių skaitymus su aktoriais rengė patys dramaturgai.

Užtat O.Koršunovas Klaipėdos dramos teatre jau pradėjo repetuoti Gintaro Grajausko pjesę „Pašaliniams draudžiama“. Ir tai laukiamiausias ir daugiausiai žadantis šių metų pabaigos nacionalinis tandemas.

Nepaisant to, daug metų pajūryje praleidęs ir puikiai to krašto kultūrinį kontekstą pažįstantis R.Rastauskas prognozuoja, kad uostamiestyje būsimam O.Koršunovo spektakliui žiūrovų pakaks keturiems penkiems parodymams. O vilniečiai mieliau metus palūkės gastrolių sostinėje, nei dėl premjeros veršis į pajūrį žiemą.

Tiesa, prieš metus pastatyta režisieriaus Gyčio Padegimo ir dramaturgo Arvydo Juozaičio „Karalienė Luizė“ paneigė tokias pranašystes ir jau antrą sezoną tituluojama lankomiausiu Klaipėdos dramos teatro spektakliu. Žemaitijos, ir ne tik Žemaitijos, miestų ir miestelių gyventojai „Karalienės Luizės“, o kartu naujai rekonstruoto teatro pastato, į Klaipėdą rieda žiūrėti užsakytais autobusais.

Spektaklio paklausą galima paaiškinti ne tik tuo, kad tai pirmoji, todėl ypač plačiai išreklamuota atgimusio teatro premjera, bet ir tuo, kad nuo pat pradžių buvo aiškiai deklaruojama, jog dėl naudojamos unikalios dinaminės architektūros pastatymas negalės būti rodomas kitose scenose. Taigi išvysti „Karalienę Luizę“ kituose šalies miestuose nebus galimybių.

Dar viena numanoma priežastis – ta, kad G.Padegimo spektaklis žiniasklaidoje sulaukė nemažai triuškinančių recenzijų. O save gerbiantis tautietis, pasak R.Rastausko, perskaitęs tokius tekstus pajunta nenumaldomą poreikį asmeniškai patikrinti, ar spektaklis tikrai toks blogas, kaip apie jį rašo.

Trūksta atminties archyvo

Šitą tautiečių nepatiklumą taip pat galima grįsti racionaliais argumentais. Visų pirma tuo, jog tūlas vyresnio amžiaus tautietis yra nesyk patyręs, kad jo nuomonė apie spektaklius būna priešinga recenzentų nuomonei. Ir lemia šiuos kontrastus ne tiek žiūrovo neišprusimas, kiek itin jaunas savo amžiumi aktyviai besireiškiančių recenzentų kontingentas. Du trečdalius operatyvių atsiliepimų apie spektaklius dienraščiams ir interneto portalams rašo dvidešimtmečiai trisdešimtmečiai autoriai, išugdyti postdraminio teatro pavyzdžiais bei griežtai atmetantys bet kokias vyresniems žiūrovams priimtino tradicinio teatro apraiškas. O aktyvius vyresnius recenzentus Lietuvoje galima skaičiuoti pirštais, ir tie patys labiau linkę ne „budėti“ internete, o rašyti knygas arba išsamius straipsnius specializuotiems teatro žurnalams.

„Teatro kritikas – tai visų pirma atminties archyvo valdytojas, jis privalo daug prisiminti. Tačiau Lietuvoje tokį archyvą valdantys žmonės nutilę, o aktyviųjų recenzentų atmintis dar labai trumpa. Tai bandoma slėpti po globalaus aktualumo reikalavimais, formuojant opiniją, neva tik politines, socialines ar ekologines problemas atliepiantis teatras turi teisę egzistuoti“, – komentuoja R.Rastauskas.

Jis primena, kad didingas Eimunto Nekrošiaus „Otelas“, pastatytas 2001-aisiais,  Lietuvoje tebuvo suvaidintas 12 kartų, o vėliau pritrūko žiūrovų. Padauginę vaidinimų skaičių iš 500 bilietų ir mintyse primetę, kiek per 15 metų nuseko Lietuvos gyventojų skaičius, pačiais optimistiškiausiais vertinimais, gauname 5–6 tūkst. žmonių auditoriją, pasiryžusią žiūrėti sudėtingus, simbolių ir metaforų prisodrintus veikalus.

Tokių spektaklių publika dydžiu primena naujausių lietuviškų kino dramų žiūrovų auditoriją. Todėl nieko nuostabaus, anot R.Rastausko, kad teatrams tarpusavyje konkuruojant dėl žymiausių Lietuvos režisierių dėmesio lietuvių spektaklių kūrėjų honorarai jau prilygsta kai kurių filmų kūrėjų honorarams. Būtent dėl kylančių režisierių honorarų pastaraisiais metais smarkiai ūgtelėjo premjerų sąmatos. Vis dėlto ši tendencija kol kas menkai tepalietė dramaturgus. Taip pat ir todėl, kad ne kiekvienam autoriui užtenka motyvacijos prisiversti rašyti pjeses pagal užsakymus.

Visą 2017–2018 m. sezoną, kai bus pasitinkamas valstybės nepriklausomybės šimtmetis, Lietuvos nacionalinis dramos teatras žadėjo skirti nacionalinės dramaturgijos premjeroms. Šiandien R.Rastauskas svarsto, jog užmojis buvęs pernelyg ambicingas, tačiau džiaugiasi, kad kitą sezoną pavyks pristatyti „Altorių šešėly“ inscenizaciją. Pjesę pagal Vinco Mykolaičio-Putino romaną teatrui rašo S.Parulskis.

Pusė rankraščių – iš emigrantų

Ko gero, optimistiškiausiai nusiteikę turėtų būti lietuvių rašytojai, nes lietuviams sparčiai mokantis užsienio kalbų bei emigruojant mažėja verstinės literatūros paklausa ir kartu gausėja leidžiamų lietuvių kūrinių. Įdomu, kad pastarųjų tiražams emigracija beveik neturi įtakos, nes, pasak leidyklos „Tyto alba“ direktorės Lolitos Varanavičienės, pigiomis oro linijomis skraidantys ir kiekvieną bagažo gramą skaičiuojantys emigrantai verčiau etiketes nuo drabužių nukarpys, bet lietuvišką knygą į krepšį įsidės.

Kone pusė rankraščių leidyklą pasiekia taip pat iš emigracijos. Todėl galima teigti, kad tėvynės ilgesys ir (ar) turtingesnis gyvenimas bei patogiau sutvarkyta buitis užsienyje skatina lietuvius (ypač lietuves) ne tik lietuviškai skaityti, bet ir knygas rašyti.

„Jau pavalgėme, pasivažinėjome po pasaulį ir galiausiai ėmėme ieškoti, ką dar nuveikti. Todėl pradėjome vartoti kultūrą ir net bandyti ją kurti, kiek leidžia individualūs gebėjimai. Gebėjimai labai skirtingi, tačiau bendras rankraščių lygis neabejotinai kyla. Nebėra tekstų, paremtų vien pažintų kraštų apdainavimu. Antra vertus, pats knygų rašymas nebėra vien nenusisekusių filologių gyvenimo prerogatyva“, – apibendrina L.Varanavičienė.

Literatūroje nėra ir tokio didžiulio vartojimo apimčių kontrasto tarp pramoginių ir rimtųjų žanrų, kokį stebime lietuvių kine arba teatre, lygindami, pavyzdžiui, „Domino“ teatro ir „Meno forto“ suvaidinamų spektaklių skaičių. L.Varanavičienė pabrėžia sąmoningas leidėjų pastangas išlaikyti plačiojoje auditorijoje kuo platesnį žanrų spektrą. Viena iš pasiteisinusių priemonių – Metų knygos rinkimai, turintys realią įtaką knygų pretendenčių pardavimui.

„Tarkim, Violetos Palčinskaitės atsiminimų knyga „Atminties babilonai, arba aš vejuos vasarą“ autorės gerbėjų buvo gražiai sutikta, o vėliau kukliai lūkuriavo, kol ją kartu su likimo draugėmis pradės reklamuoti televizija. Ir tada pardavimas vėl gerokai ūgtelėjo“, – pasakoja leidėja.

Svetimų pranašų badas

Lietuvių  ir verstinių užsienietiškų romanų bandomieji tiražai Lietuvoje suvienodėjo ir sukasi ties 2 tūkst. egzempliorių riba. Prieš 15 metų standartinis užsienio autoriaus romanas dar būdavo leidžiamas 5 tūkst. egzempliorių tiražu. Vis dėlto pasikeitė ir spaudos technologijos, leidžiančios prireikus skubiai patiekti naują tiražo porciją. Tokia taktika leidykloms apsimoka labiau, nei sandėliuoti vienu ypu pagamintą tiražą.

Paklausūs ne tik grožinės literatūros lietuvių kūriniai, bet ir kulinarinės, kūno rengybos, gyvenimo stiliaus knygos. Savų specialistų patarimais pasitikime vis labiau nei užsieniečių.

„Jau keleri metai stambiose tarptautinėse mugėse, tokiose kaip Frankfurto knygų mugė, nebeatsiranda stipraus naujos literatūrinės kokybės autoriaus. Minimi vis tie patys vardai, jau porą dešimtmečių besisukantys leidybos rinkoje“, – neslepia L.Varanavičienė.

Šiandien daug paprasčiau sukurti įvykį iš lietuvio parašytos knygos, nei tikėtis apčiuopti bestselerį tarp užsienietiškų vertimų. Ypač jei lietuvis autorius, pavyzdžiui, Andrius Tapinas, jau pažįstamas tautiečiams iš kitų savo veiklos sričių.

O štai vertimų iš anglų kalbos rinka pamažu traukiasi. „Netgi pasirinkęs autorių, kurio knygos įvairiomis kalbomis pasaulin paleista milijonas egzempliorių, nebesi labai drąsus, nes supranti, kad dalis tautos ją jau perskaitė. Jaunimas manęs klausinėja, kada Lietuvoje atsiras leidykla, rengianti knygas anglų kalba. Man atrodo – dar anksti, nors tikiu, kad ateityje tokia galėtų atsirasti“, – svarsto leidėja.

Netgi kritikos požiūriu literatūra, nepraradusi akademinio Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto, yra pačioje dėkingiausioje pozicijoje: „atminties archyvas“ čia neprarastas, o ryškesnių prozos ir poezijos naujienų nesibodi recenzuoti ne tik magistrai, bet ir humanitarinių mokslų daktarai.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

R.Biveinienė

Afišoje prie Muzikos ir teatro akademijos perskaitę apie fortepijoninio dueto „Ara“ koncertą, „konservos“ senbuviai ir šiaip išmanesni klausytojai nesunkiai atspėdavo, kad dueto pavadinimas sudėliotas iš atlikėjų Arabelo Moráguezo ir Rasos Biveinienės vardų pirmųjų skiemenų. Ir tik trumpesnę atmintį turinčiuosius glumino, kad abu pianistai – iš Ispanijos.

Arūnas BRAZAUSKAS

Koncertmeisterė, atlikėja, meno renginių organizatorė R.Biveinienė išnyko nuo lietuviškos scenos apie 2000-uosius. Dabar ji lankosi tėvynėje turėdama ne vienų metų ispaniškos karjeros stažą. Ji – profesorė, Galisijos miesto Vigo konservatorijos Fortepijono katedros vedėja. Dėl aiškumo reikia pasakyti, kad Galisija ir Galicija yra skirtinguose Europos pakraščiuose, o Vigo miestas ne taip jau toli nuo Santjago de Kompostelos, žinomos tūlam lietuviui katalikui.

Apgaulingas lengvumas

Šį pavasarį išklausius „Ara“ koncerto, kuriame greta melodingos klasikos skambėjo „džiazuojantys“ Claude‘as Bollingas, George‘as Gershwinas, Gregas Andersonas, teko neatsargiai prasitarti, kad muzika buvo lengva. Profesorė atlaidžiai ir kantriai paaiškino: „Tą „lengvą muziką“, kaip kai kas apibūdina, dažnai būna labai sunku groti. Yra „lengvų“ dalykų, kuriuos sunkiau groti nei Mozarto sonatas. Atlikimo technikos atžvilgiu tai yra virtuozinė programa – kūriniai, kurių lengvumas pasiekiamas itin dideliu darbu. Skamba lengvai, bet skambinti labai sunku. Groti ką nors virtuoziškai, atseit lengvai – savotiška apgaulė. Klausytojai atpažįsta melodiją, gali ją net pašvilpauti. Jie sako: čia juk ta muzika, kurią aš lengvai niūniuoju. O pianistui tai sunkus kūrinys. Žinoma, yra sudėtingų kūrinių, kurių klausantis galima suprasti atlikėjo triūsą. Bet neretai po tokių didelių pastangų sulauki sveikinimų už smagios muzikos lengvą atlikimą. Tai komplimentas. Vadinasi, sugrojai taip, kaip reikėjo.“

Pianistė prisimena, kaip pasiekiama „tai, ko reikia“: „Nuo pat vaikystės man tai reiškia rutiną, discipliną, kasdienes pratybas – visa tai, kuo remiasi žymioji rusiškoji atlikimo mokykla su jos pedagoginiais metodais. Daug valandų darbo – gal net savotiškas vaikų kankinimas. Bet aš sutinku, kad taip turėjo būti. Tai kaip sportas. Kasdien reikia groti tam tikrą skaičių valandų. Savaitgaliais dvigubai daugiau.“

K.Biveinis

Tarp autorių, kurių kūrinius atlieka „Ara“, įrašytas Karolio Biveinio vardas. „Jis – Galisijos kompozitorių sąjungos narys“, – R.Biveinienė pristato sūnų.

Ispaniškos konservatorijos auklėtinis, fortepijono ir kompozicijos specialybių absolventas, 34 metų kompozitorius su lietuve žmona Kristina gyvena Tujo mieste Galisijoje – kažkada ten teko dirbti ir jo motinai. Sūnaus pasiekimai – kino filmams rašoma muzika ir pripažinimas, kurio jis sulaukė kino muzikos konkursuose. Kompozitoriaus kūrinių galima rasti jo tinklalapyje https://karolisbiveinis.com.

Karjera iš naujo

R.Biveinienė pasakoja: „Atvažiavau į Ispaniją 2000-aisiais, o 2006-aisiais laimėjusi konkursą užėmiau fortepijono pedagogo vietą valstybinėje konservatorijoje. Viskas susiklostė tarsi atsitiktinai. Su dukra Barbora atvykau pas vyrą Ričardą Biveinį, kuris tuo metu dėstė fortepijono discipliną „Mayeusis“ konservatorijoje Vigo mieste. Planavau ten pagyventi kelis mėnesius ir grįžti. Tuo metu tarp Vilniaus ir „Mayeusis“ konservatorijų buvo itin geri dalykiniai ryšiai. Rektoriui Juozui Antanavičiui tarpininkaujant Lietuvos pedagogai vykdavo ten dėstyti. Neturėjau rimtų priežasčių palikti Lietuvą – čia gyvavo mano pradėtas koncertų ciklas „Jaunieji talentai“. Dievinau kamerinę muziką. Lietuvoje grojau, su kuo norėjau, akompanavau labai talentingiems dainininkams.“ Ispanijoje R.Biveinienės kartą paprašė akompanuoti. Po to pasipylė siūlymai akompanuoti, groti solo. Po kelių mėnesių atvažiavo sūnus Karolis. Jis buvo baigęs fortepijono klasę Vilniaus M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje. „Karolis irgi neplanavo pasilikti Ispanijoje, bet jam padarė įspūdį aplinka, visa ta laisvė – žmonės ten tarsi kitaip alsuoja. Nėra įtampos, vidinio nerimo, to darymo vardan darymo. Barbora ėmė mokytis ispanų kalbos, paskui lankyti tenykštę mokyklą. Karolis įstojo į konservatoriją. Aš mačiau vaikus laimingus ir tada man iškilo dilema: ar aš juos tempsiu atgal į Lietuvą, ar mes pasiliksime čia. Suvokiau, kad turėsiu pradėti nuo nulio“, – apie gyvenimo lūžį pasakoja pianistė.

Aplenkė 138

R.Biveinienė

Pasak R.Biveinienės, nors užsieniečiai Ispanijoje nepaprastai gražiai priimami, kelią reikėjo skintis pačiai. Žinoma, jeigu žmogus bando prasimušti ir atima kieno nors darbo vietą – būna visokiausių komentarų. „Tai, kas parašyta tavo biografijoje, neturi didelės reikšmės. Tačiau mane lydėjo sėkmė. Be jokios ekonominės paramos, be nieko. Visi žmonės, kurie mane supo, tiesiogiai ir netiesiogiai padėjo. Man buvo gera, jaučiausi reikalinga. Žinoma, buvo atvejų, kokių negalėjau įsivaizduoti Lietuvoje. Pavyzdžiui, reikėjo groti vestuvėse. Nieko – grojau. Reikėdavo bet kur ir bet kam akompanuoti – ėjau, dirbau. Iš pradžių ispanų kalbos žinios buvo nulinės. Tai buvo išbandymas ir kartu pervertinimas viso to, ką pasiekiau Lietuvoje. Dar kartą pasitikrinau, ko esu verta, ar aš galiu atsistoti ant kojų, ar ne“, – kelio pradžią svečioje šalyje prisimena R.Bivenienė.Atsirado kvietimų į privačias konservatorijas, kur mokami geri atlyginimai. Profesorė prisipažįsta: „Apie tai, kaip reikia bendrauti ir dirbti su vaikais, neturėjau jokio supratimo.“ Vis dėlto jai neblogai sekėsi, ir vos tik Lietuva įgijo visas teises Europos Sąjungoje, ji išbandė laimę konkurse į valstybinę darbo vietą. Tam reikėjo išlaikyti ne vien ispanų, bet ir galisų kalbos egzaminus. Konkursas eiti fortepijono profesoriaus pareigas apima muzikos istorijos, kūrinių analizės, harmonijos, pedagogikos egzaminus, be to, reikia apginti mokslinį darbą ir dar apie valandą groti. „Išlaikiau. Į dešimtį darbo vietų buvo 140 pretendentų. Aš buvau antra. Jei nebūčiau užsienietė, gal būčiau buvusi pirma“, – reziumuoja R.Biveinienė. Vigo konservatorijos Fortepijono katedroje, kuriai vadovauja profesorė, dirba dešimt dėstytojų. Tarp jų dueto „Ara“ partneris A.Moráguezas. „Jis – geriausias iš tų, su kuriais galima groti“, – apie kolegą sako pianistė. „Esu vienintelė užsienietė. Katedroje yra du kubiečiai, tačiau jie laikomi savais, kaip ir kiti atvykėliai iš Lotynų Amerikos. Esu baltas paukštis“, – priduria ji.

Pedagogikos pagrindas: turi būti įdomu

R.Biveinienės įžvalgos apie darbą su vaikais ir paaugliais: „Tai nuostabu. Tai metas, kai formuojasi jų muzikiniai ir interpretaciniai skoniai. Formuojasi muzikinė asmenybė. Darbas turi tapti kasdienybės dalis, todėl labai svarbu, kaip vaikas nukreipiamas. Jeigu jis talentingas ir dar geba susitelkti, reikia stengtis parodyti įdomiąją, patraukliąją darbo pusę. Tada jis dirbs tiek valandų, kiek reikia. Per pertraukėles gal paklausys įrašo, gal paskaitinės ką nors, tačiau vis tiek atliks darbus, kurie užduoti, pavyzdžiui, lavins pirštus, o tokius pratimus galima atlikti pasidairant aplinkui, netgi klausantis muzikos.“Klausantis, ką fortepijono pedagogė pasakoja apie savo vaikystę, neatrodo, kad muzikinis ugdymas jai būtų didelė paslaptis. Kai buvusi maža, jai nieko nereiškė išsėdėti prie fortepijono ir tris, ir keturias valandas. Ji savaip apgaudinėjusi tėvus. Jie nežinodavę, kokius kūrinius privalo groti duktė. „Man labai patikdavo atsiversti nežinomus kūrinius ir juos groti – tai vadinama groti iš lapo. Užduodavo vieną Muzio Clementi sonatiną, o aš sugrodavau visą natų knygą. Turėdavau laikrodį, kad gročiau privalomas valandas, bet užduotiems namų darbams skirdavau mažiau laiko, o daugiau grodavau iš lapo. Man tai labai patiko, aš labai mėgau tai, ką dariau“, – pedagogė prisimena muzikinę vaikystę, kuri neatrodo tokia jau tolima.

Lietuviškas tramplinas

R.Biveinienė

R.Biveinienės šuolis į Ispanijos konservatoriją primena nusileidimą po skrydžio atsispyrus nuo tramplino. Žvelgiant atgal matyti, kad kelio pradžia irgi buvo vaisinga. Baigusi Vilniaus konservatoriją R.Biveinienė išvyko dėstyti į Klaipėda, kur buvo paskirtas jos vyras R.Biveinis, fortepijono specialybės absolventas. „Klaipėdos fakultete tuo metu buvo nepaprastai kūrybiška aplinka, aukšto lygio profesūra“, – prisimena profesorė. Po poros metų ji grįžo į Vilnių. „Mane labai traukė darbas su dainininkais. Esama skirtumų dirbant su vokalistais ir, tarkime, stygininkais. Mokydamasi konservatorijoje jau nuo antro kurso dirbau – akompanuodavau Dainavimo katedroje, todėl grįžti nebuvo sudėtinga. Ėmiau akompanuoti Gehamo Grigoriano klasės studentams. Po to dirbau su Vaclovo Daunoro auklėtiniais. Tai buvo nepaprastai įdomu“, – apie lietuvišką tarpsnį pasakoja R.Biveinienė.Pasak jos, Ispanijoje taip besispecializuojantis pianistas vadinamas „repertuarista“. Tai yra koncertmeisteris, dirbantis tik su dainininkais. Lietuvoje tokie specialistai nerengiami. „Savo didžiuoju mokytoju šioje srityje laikau Virgilijų Noreiką, – sako R.Biveinienė. – Tai asmenybė, kuri mane labai paženklino ir kaip atlikėją, ir kaip dėstytoją. Vien iš pedagoginio taško jis mane labai praturtino.“ Iš V.Noreikos ji sako išmokusi labai daug: bendravimo su studentais, pagarbos savo profesijai ir publikai, kruopštumo. „Vienu metu jam akompanavau, tai buvo nuostabūs koncertai. Važinėjome po Lietuvą, ir vėl mokiausi – netgi kaip reikia kvėpuoti. Kolosalios pamokos. Jo maniera dirbti su kiekvienu studentu visiškai skirtinga. Jis staigiai prisitaikydavo pagal charakterį, pagal temperamentą. Man tai buvo labai didelis atradimas ir tam tikrų mano pačios patirties spragų užpildymas. V.Noreika – nepaprasto dydžio asmenybė. Labai apsiskaitęs, įdomus, tolerantiškas, šiltas žmogus. Kartu išlaikantis tam tikrą natūralią distanciją, kuri kuriama ir palaikoma kaip pagarba kitam žmogui, bet ne todėl, kad tokios yra žaidimo taisyklės. Jis niekada tų dalykų nepabrėždavo, viskas klodavosi natūraliai“, – prisimena V.Noreikai akompanavusi pianistė.

Karas ir taika prie fortepijono

Ar Galisijoje vyrauja rusiška fortepijono mokykla kaip kažkada Vilniuje? „Tikrai ne“, – šypsosi profesorė. Pasak jos, rusiška tradicija išugdė fenomenalių atlikėjų. R.Biveinienė mini Tatjaną Nikolajevą. Kada ši nuvyko į tarptautinį konkursą, programoje nebuvo pažymėta, kurį Johanno Sebastiano Bacho preliudą ar fugą ji gros. Į klausimą ji atsakė klausimu: ko jūs norėtumėte? Visus fortepijoninius Bacho kūrinius ji žinojo mintinai. Rusiškosios mokyklos žvaigždės švytėjo ir švyti plataus spektro repertuaru. Tai legendinis Sviatoslavas Richteris (1915–1997), Eliso Virsaladzė (g. 1942 m.), Grigorijus Sokolovas (g. 1950 m.)„Yra nuostabių pianistų, kurie niekada gyvenime neturėjo kontaktų su rusų profesoriais, rusiška mokykla. Ir tai fantastiški pianistai. Yra vokiška tradicija ir jos atstovas Andras Schiffas, vokiečių virtuozas ir pedagogas. Yra amerikiečiai Murray Perahia ir Glenas Gouldas, – vardija R.Biveinienė ir priduria, kad Bachą jie groja visiškai skirtingai. – Interpretacijos menas kinta kaip visa kita. Tai nėra kokie nors kvadratukai, kurių nebūtų galima nupešti kitaip.“ Pasak profesorės, esama spėlionių, kad Sovietų Sąjungoje minėta T.Nikolajeva, puiki atlikėja, buvo parinkta kaip atsvara genialiajam G.Gouldui. Sovietmečiu kultūrinė konkurencija įgaudavo valstybinį mastą. 1958 m. Maskvoje vykusio Piotro Čaikovskio muzikinio konkurso pirmoji vieta vos ne vos atiteko amerikiečiui Vanui Cliburnui (Harvey Lavan „Van“ Cliburn, 1934–2013). Kalbėta, jog kliūtis buvo ta, kad jis nebaigė Maskvos konservatorijos.Ispaniškoji fortepijono tradicija, anot R.Biveinienės, prisodrinta kitų tradicijų pėdsakų, srovių, srovelių. „Kai prasivėrė geležinė uždanga, buvo galima išvažiuoti koncertuoti, dalyvauti meistriškumo pamokose, supratau, kad fortepijono mokyklos, atlikimo stiliai praturtina vieni kitus, o ne konkuruoja. Nebent rusiška mokykla jaučiasi konkuruojanti su kitais“, – sako ji.Solo ir su mokiniais R.Biveinienė grojo ir groja nemažai galisų muzikos. Su savo klasės studentais koncertuodavo kitose Galisijos konservatorijose. Galiausiai kolegos pradėjo remti prie sienos: gal reikia visiems ką nors padaryti? Kilo idėja surengti kasmetį galisų muzikos festivalį – pasikviesti atlikėjų iš kitų mokyklų. Tokia buvo penkių konservatorijų festivalio pradžia. Laikui bėgant Vigo mieste R.Biveinienė suorganizavo dar du festivalius. Veikla neliko nepastebėta: 2011-aisiais visuomeninė organizacija, renkanti Galisijos garbės piliečius, suteikė tokį vardą R.Biveinienei.

Nusisekęs multikultūralizmas

Ispanų kalba pačioje Ispanijoje vadinama kastiliečių kalba. Ja kalba Kastilijos ir La Mančos regione. Kituose autonominiuose regionuose oficialiai vartojamos baskų, katalonų, galisų kalbos. R.Biveinienė pasakoja apie kalbų mokymąsi: „Norint gauti valstybinį darbą Galisijoje reikia mokėti vietinę kalbą. Dvejus metus lankiau galisų kalbos kursus, išlaikiau egzaminą. Toje kalboje daug bendrų žodžių su ispanų kalba, tačiau, žiūrėk, tai galūnės skiriasi, tai linksniai kitaip vartojami. Dar negaliu pasakyti, kad laisvai galiu mėgautis galisietiškais tekstais, gėrėtis literatūrine kalba. Labai mėgstu jų poezijos klasikę Rosalią de Castro. Pačioje Galisijoje esama įvairių dialektų. Nuvažiuoji kelias dešimtis kilometrų nuo Vigo – žmonės jau kitaip šneka. Kartais patys tarp savęs nesusišneka. Šnekamoji galisų kalba skiriasi nuo norminės. Yra profesorių, kurie susikirto per galisų kalbos egzaminą, nes jie šneka dialektais. Konservatorijoje vieni dėstytojai šneka ispaniškai, kiti galisietiškai. Aš kalbu abiem kalbom. Reikia prisipažinti, kad būdama ten mąstau ispanų kalba.“ Dažnai lankydamasi Portugalijoje, R.Bi-veinienė prisipažįsta mėgstanti greitai, gal net per greitai važinėti pagal jos dizainą dekoruotu visureigiu, kuriame, kad kelias neprailgtų, klausosi įvairiausios muzikos – nuo bliuzo iki fado. Vigo konservatorijos profesorės antropologiniai pastebėjimai gali būti įdomūs ne vien turistams. Pasak jos, galisai skiriasi nuo kastiliečių, andalūziečių ne vien šneka. Palyginti su kitais Apeninų pusiasalio gyventojais, galisai uždaresni, nors portugalai gal dar uždaresni. Portugalijos ir Ispanijos kultūros skiriasi, pavyzdžiui, pagal požiūrį į vaikus. Jeigu vaikas kuo nors užsiima, portugalai į tai žiūri itin rimtai – laukia iš jo konkretaus rezultato. O ispanų tėvai gali pasakyti: mums nereikia, kad vaikas ko nors išmoktų, reikia, kad jis gerai praleistų laiką. Rezultatai lyg ir nebūtini, todėl ispanų vaiko užsiėmimai gali būti labiau išblaškyti, padriki.R.Biveinienė su 24 metų dukra Barbora gyvena name Vigo pakrašty, netoli vandenyno. Keturis aukso medalius Galisijos jojimo varžybose pelniusi Barbora puikiai kalba ispanų ir galisų kalbomis, todėl kai kam kyla minčių, kad R.Biveinienė ją įsidukrino. Absoliučią muzikinę klausą turinti Barbora nepasuko motinos ir brolio pėdomis – šiuo metu ji žvalgosi solidžių nemuzikinių mokslų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

J.Žėkas

„Bohemiškojo Vilniaus“ pasivaikščiojimų organizatorius Julius Žėkas gidu savęs nevadina. Pasakorius, pasakininkas, juokdarys… Verčiau tebūnie taip. Leksinis žaismingumas šiai asmenybei nesvetimas, mat jis – poetas, ilgą laiką pats „davęs ciongo“ bohemos pasaulyje. Šiandien poeziją Julius rašo gatvėse, improvizuodamas pasakojimus, maršrutus ir susitikimus tiek su bohemiečiais, tiek su religinių bendruomenių atstovais.

Justina TULAITĖ

Jau daugiau nei dešimtį metų vedžiojantis žmones Vilniaus gatvėmis ir skiepijantis jiems poetišką miesto dvasią Julius dalijasi mintimis apie šiandieninį Vilniaus ekskursijų bumą, bohemiškojo Vilniaus tendencijas bei jo paties asmeninį ryšį su miestu, iš kurio tampa aišku, kad Vilnius šiai asmenybei visada buvo, Tomo Venclovos žodžiais tariant, dvasinio gyvenimo forma.

– Kas suteikė postūmį eiti į gatves ir pasakoti istorijas?

– Visų šitų būtų nebūtų istorijų pradininke su džiaugsmu įvardyčiau savo mamytę. Ji mums, savo vaikams, yra pripasakojusi labai daug pasakų ir istorijų… Iš pradžių aš, aišku, šventai tikėjau visomis jos pasakomis, bet, kaip sakoma, vyro gyvenime yra trys etapai: kai tiki Kalėdų Seneliu, kai juo netiki ir… kai pats juo tampi. Va tada ir prasideda džiazas…

– Kunstkamerinį Vilniaus pasakų archyvą pats esi papildęs savo išgalvotomis istorijomis: Meilės tunelis, rašytnamio Eroso ir Tanato laiptai… Kartais tavo legendos primena nekaltus pajuokavimus, o kartais pokštauji išsijuosęs. Štai kad ir istorija apie Regimantą Adomaitį, pozavusį karaliui Mindaugui, arba buvusią alaus daryklėlę Kotrynos bažnyčioje ir ten nugirdytą Paulių Širvį. O kartą netgi, pamenu, išdalijęs žmonėms žvakutes, vedeisi juos į apleistus gamyklos rūsius ieškoti bazilisko… Kaip į tavo išmones žiūri objektyviosios istorijos propaguotojai?

– Kartą prieš „Santaros-Šviesos“ konferenciją susitinkame su profesoriumi Reinu Raudu, vienu didžiausių eruditų ne tik Estijoje, bet galbūt ir visame pasaulyje. Jis imasi pristatinėti mane savo pažįstamiems, ir štai netikėtai prieš mane išdygsta viena moteris ir sako: „O, tai tu ir esi tas Julius Žėkas, kuris pasakoja ne visai teisingas istorijas…“ Mane tuojau suima ir juokas, ir pyktis, ir džiaugsmas vienu metu, ir čia pat viskas tampa aišku kaip dieną. „Taip, – sakau jai, – aš pasakoju pasakas.“ Ir tiek. Jei prieš tai ji buvo pasiruošusi krūvą argumentų, kuriais žadėjo mane nuvainikuoti, po šių žodžių jos reakcija pasikeitė. Veide atsirado šiluma ir šypsena. Matyt, jau pats žodis „pasaka“ yra stebuklingas.

– Nuo to karto ir vadini save pasakininku?

– Ko gero, taip. Didysis avangardinio kino tėvas Jonas Mekas su šypsena prisistato tiesiog filmininku, tad man taip pat būtų didžiulė garbė pasiskolinti šią priesagą. Pasaka yra žanras, įteisintas kalbėjimo būdas. Ligi tol visą laiką skelbiau, kad pasakoju alternatyvias istorijas, istorijas paraštėse, bet po to, kai pas mane štai taip staiga pasibeldė žodis „pasaka“, suvokiau, jog „pasaka“ ir „pasakoti“ yra tie bendrašakniai žodžiai, kurie turi visąlaik būti kartu. Beje, įdomus pastebėjimas: anglų kalboje „history“ (istorija) ir „story“ (pasakojimas, pasaka) yra bendrašakniai žodžiai, o štai pas mus „istorija“ ir „pasaka“ – tarsi du skirtingi padarai. Nežinau, kodėl taip… Man istorija, kuri yra šaltų faktų dėlionė, niekada nebuvo įdomi, netgi atvirkščiai – tokia istorija, sakyčiau, yra beprasmiška disciplina. O kai istorija sušildoma iki pasakos, ji man tampa ir įdomi, ir svarbi, ir pamokanti.

Bohemiški pasivaikščiojimai

– Kartais, sakyčiau, pakaitini klausytojo ausį. Pavyzdžiui, dėl to, kad ant Prezidentūros mėgsta šlapintis užsieniečiai, „apkaltindamas“ rusų architektą… Ar nesibaimini, kad perlenksi lazdą?

– Įkaušę besišlapinantys futbolo sirgaliai turi gerą intuiciją – Prezidentūra nėra atsitiktinė vieta. Ten jau seniai velnių pridirbo rusų architektas Vasilijus Stasovas. Projektuodamas Generalgubernatoriaus rūmus jis turėjo truputėlį pakoreguoti senojo Vilniaus universiteto linijas: išgriovė dalį universiteto pastatų palei Universiteto gatvę, ir štai dabar vietoj jaukaus uždaro Bibliotekos kiemelio turime tiesiog automobilių stovėjimo aikštelę. Na, o kai kurie žmonės, matyt, apdovanoti fenomenalia uosle… Taip mes turime pažymėtą Prezidentūros kampą, kuris jau tampa Vilniaus pasakų archyvo sudedamąja dalimi.

– Nebūtum poetas, jeigu taip nesusietum įvykių.

– Galbūt, galbūt… Atsakysiu į tavo klausimą, ar nebijau perlenkti lazdos. Anais senais gerais laikais, kai žemė dar buvo apžėlusi gaurais, gyvavo juokdario tradicija. Kas iš esmės yra juokdarys? Tai be galo išmintingas žmogus, karaliaus patarėjas. Savo patarimus jis privalo įvilkti į juoko formą, o tai – tikrai milžiniška užduotis, suvokiant, kad rizikuojama ne tik savo galva, bet ir karūnos reputacija. Tačiau juokdarys turi be galo didelę privilegiją – jam paprastai atleidžiama už tiesą. Visiems, net poetams, reikia ją vynioti į visokius abažūrus, o štai juokdarys neprivalo kalbėti garbanotomis frazėmis. Nepakartojama pozicija. Man labai gera, kad užčiuopiau ją sau pačiam. Pasirodo, kad gera ir kitiems. Man atrodo, žmonės dažnai ilgisi to juokdario savo gyvenime, nes iš mūsų dažnai reikalaujama rimtumo – darbe, namuose, kai turime spręsti buities klausimus ar šeimynines kolizijas, ir nėra kada atsipalaiduoti. Galima atsipalaiduoti su buteliu, bet iš ryto skaudės galvą… Todėl gera nusikratyti įtampos per pokštus ir akibrokštus. Taip daug sveikiau (juokiasi).

– Kaip į tokius pokštus reaguoja su tavimi keliaujantys klausytojai?

– Visą laiką žiūriu į žmones – ko jiems reikia. Mano kelionių stažas didesnis nei 10 metų, todėl jau ateina tas pojūtis, kaip bendrauti ir kokias istorijas sekti. Būna, kad keliauninkai ir patys įsitraukia į žaidimą, tapdami dalyviais ir papildydami mano žinių arsenalą.Dažnai mėgstu prisiminti vieną pirmųjų savo kelionių. Žiniasklaidos dėmesio tada sulaukdavau nemažai, nes buvau vienas šitų alternatyvių pasivaikščiojimų pradininkų. Tądien mano kelionė buvo filmuojama. Pamenu, pasakojau žmonėms istoriją apie buvusį Odos ir venerinių ligų dispanserį Bokšto gatvėje. Sovietmečiu įtartiną žmogų, pagautą gatvėje, milicija turėjo teisę sulaikyti ir uždaryti ne tik į areštinę, bet ir į šį dispanserį. Visiškai neargumentuodama kodėl. Pralaikydavo ir dvi, ir tris paras… Šitai pasakęs pagaunu operatoriaus žvilgsnį ir pastebiu jo vis labiau apvalėjančias akis. Susizgrimbu, kad kažkas negerai – gal ne į mikrofoną kalbu? Reportažas sustabdomas. Tada operatorius klausia: „Tai sakai, dvi tris paras, ar ne? O kaip dėl tų dviejų trijų savaičių?..“ Pasirodo, jam taip pat yra tekę pratūnoti čia uždarytam. Tris savaites. Už nieką. Taip vienas iš mano keliauninkų įdėjo man į lūpas savąją istoriją. O buvo taip ar nebuvo – neimsiu gilintis ar ginčytis su istorikais ar faktų mėgėjais. Man reikia folkloro!

– Tu man primeni Gintarą Beresnevičių: net ir gerai žinomas legendas perpasakoji savaip, dažnai nevengdamas leistis į absoliučiai laisvas interpretacijas. Gintaras Vytautą paverčia nindze, tu benamį Vitą – šv. Kristoforu. Žinau, kad tau yra tekę bičiuliautis su šiuo rašytoju. Ar tai dar vienas tavo autoritetas?

– Beresnevičiaus anekdotuose ir pasakojimuose yra labai daug tiesos, kuria išdykaujama, bet tai – vis tiek tiesa. Aš su juo vis dar pasišneku, nesvarbu, kad jis su manimi kuria jau iš anapus, – mums nuo to tik lengviau susitikti… (šypsosi)

– Ką manai apie šiuo metu kylantį ekskursijų bumą?

– Labai džiaugiuosi. Ką reiškia vien pats pavadinimas – „ekskursas“, t.y. pabėgimas iš kurso… Manau, kad į gatves išeinantys naujieji pasakoriai, kurie stengiasi kažkaip kitaip, netradiciškai atkreipti žmonių dėmesį į miestą, provokuoja ir tradicinių ekskursijų gidus šiek tiek permąstyti savo darbo specifiką ir pasakoti kažką įdomiau, nei tik apie tai, kaip Napoleonas norėjo išsinešti ant delno Onos bažnyčią. Iš pasiūlos, kuri šiandien ypač didelė, tie stiprieji pasakoriai anksčiau ar vėliau išsifiltruos, atlaikys ekskursijų bumo įsuktą konkurenciją ir taps dar drąsesni bei išradingesni. Taigi konkurencija šiuo atveju labai sveikas dalykas. Dėl jos laimime mes visi – ir tie, kurie keliaujame, ir tie, kurie ieškome istorijų. Vilnius jų yra be galo turtingas. Tas kadaise Česlovo Milošo ištartas perspėjimas, kad lietuvių buvimas Vilniuje yra nevisavertis, nes jie nesuvokia konteksto, šiandien, prabėgus daugiau nei penkiolikai metų, skamba švelniau – pagaliau lietuviai ima domėtis savo miestu, kuriame gyvena ar tiesiog čia atvyksta.

– Kokia Vilniaus bohema yra šiandien?

– Jeigu sąžiningai, tai nežinau.

– Ištrūkai iš tų verpetų?

– Tam tikra prasme taip. Tikriausiai viskam savas laikas. Buvo laikas, kai man tai buvo svarbu, kai tai viliojo, svaigino. Anuomet bohema man asocijavosi su laisvais žmonėmis, sugebančiais ištrūkti iš stagnacijos gniaužtų, iš letargo miego, iš konformistinės gerovės; su žmonėmis, kurie siekė tos laisvės visomis įmanomomis, o kartais ir neįmanomomis priemonėmis. Tuo metu mane masino bendruomenės išgyvenimas. Šiandien visa tai man tebėra svarbu, tik jau kitaip. Daug labiau nei visa ta bendroji dvasia dabar man rūpi tete-e-tete santykis su asmeniu, todėl, tiesą sakant, sąmoningai vengiu bohemos susiėjimų, kur renkasi daug laisvųjų dvasių. Tad ir nesiimčiau kalbėti apie dabartinę bohemą. Matyt, perėjau į autsaiderius.

– Pastebiu, kad tendencinga tema tavo pasivaikščiojimuose tampa religinė Vilniaus pusė. Ar Bohemiškasis Vilnius neišnyks? Gal pakeis savo vardą? Taps Dvasiškuoju Vilniumi?

– Kažkada esu apie tai galvojęs. Taip, žmogaus laivelis savaimingai krypsta ten, kur vaga gilesnė, betgi bohemos narys nebūtinai yra girtuoklis. Bohemiški laisvės bei neformalumo atspalviai, mano akimis, egzistuoja net ir dvasiniame (ar dvasių) Vilniuje. Net ir religiniuose pasakojimuose man gera atsiremti į grynuolius, kurie niekada nepakluso standartams. Kai kurie šventieji man atrodo patys didžiausi sistemos laužytojai: jie laužo tą liaudiškojo, tradicinio pamaldumo savivoką. Štai Pilypas Neris, „antrasis Romos apaštalas“, sugeba eidamas pas popiežių nusiskusti tik pusę barzdos. O mūsų kunigas Antanas Strazdas, su kuriuo puolame ant kelių prieš sumą, – jūs tik įsivaizduokite! – per atlaidus nekviestas užeina į kleboniją. Niekas su juo nesisveikina ir čepsėdami toliau valgo savo agapes. Būdamas neformalas, kokių reta, Strazdelis nesutrinka: nueina prie pečiaus, pasikelia sutaną ir garbingai jį „apšlaksto“. „Atsiprašau, – sako, – maniau, į tvartą užėjau…“ Štai taip.Na, o Vilnių pjaustyti galima įvairiais pjūviais – religiniais, politiniais, istoriniais, geografiniais. Atsiriekti duonos gali storesnę ar plonesnę riekę, bet juk peilis liks tas pats.

– Apie Vilnių prirašyta tiek, kad netgi kyla poreikis kartografuoti literatūrines miesto vietas. Kodėl Vilniumi taip „sergama“? Dėl sostinės statuso? Dėl jo vingiuotų gatvelių ir raudonų stogų? Permainingos ir skausmingos istorijos? Kur tas „užkrato“ židinys?

– Visų pirma galima atrasti objektyvių faktų. Pavyzdžiui, kad Vilnius – vienintelė ir bene žaliausia Europos sostinė, kurios centre gali išvysti laukinį žvėrį. Tai taip pat vienintelė Europos sostinė, naudojanti giluminius geriamojo vandens gręžinius. Ir vis dėlto Vilniaus unikalumas ne tokiais faktais grindžiamas. Man jį išskirtinį daro jausmas. Asmeninis jausmas. Tuo Vilnius man yra kitoks, lyginant jį su kitais miestais.

– O tu pats ar sakytum, kad „sergi“ Vilniumi?

– Nežinau, ar sergu, – aš čia gyvenu. O jeigu nemyli vietos, kurioje gyveni, vadinasi, nemyli pats savęs… Vilnius – tai aš.

– Kaip ten rašė Valdas Papievis: „Tarp tūkstančių, dešimčių tūkstančių miestų yra vienui vienas, vienintelis miestas, kuris yra tavo, kurį susirasti – tai susirasti save.“

– Taip, miestas padeda išgyventi savo paties esybę. Per miestą yra lengviau personifikuotis. Kaip manote, kodėl Kristus kalba palyginimais? Kalbėdamas apie Vilnių, aš iš tiesų kalbu apie save. Be to, labai svarbu savo namuose jaustis šeimininku. Šeimininko ir svečio santykis man apskritai atrodo esminis, kai kalbama apie būtį mieste. Tai archetipiniai vaidmenys, kuriuos mes nuolat išgyvename ir kurie turi nuolat keistis: tai aš šeimininkas, tai svečias, bet jokiu būdu ne perėjūnas, ne prašalaitis, nes šie personažai labai nemieli. Nei pačiam tokiam jaustis yra gera, nei tokį sutikti. Prašalaitis yra niekas, ir tai, ką jis padarys, irgi bus niekas. Nusičiurkšiu ant kampo – nieko blogo, pastatysiu paminklą Korikui – irgi nieko blogo. Na, bet ar tikrai?.. Būtent taip ir atsitinka, kai tu nesi nei svečias, nei šeimininkas. Svečias gerbia šeimininko tradicijas, namus, šeimininku irgi gera būti, nes malonu dalytis savo žiniomis, emocijomis, dovanoti tai, ką gali dovanoti.

– Prisiminiau tavo organizuotą kaklaraiščių rišimo akciją ant geltonojo Karoliniškių-Pilaitės viaduko bei tekstinių grafičių projekcijas, rodytas ant Žaliojo tilto „Kultūros nakties“ metu. Visa tai puikiai dera su tuo, ką sakai. Šeimininkaudamas ant Vilniaus tiltų dovanoji praeiviams šventę, kviesdamas juos nebūti tais prašalaičiais… Sustoti, užrišti kaklaraištį ar įsiskaityti į miesto sienų žinutes.

– Prakalbinti tiltus – šiuo metu mano naujausias įkvėpimas. Kaklaraiščių legenda ant viaduko jau lyg ir prigijo, bet dar labiau norėčiau, kad išsipildytų „Kultūros nakties“ metu ištartas mano palinkėjimas Žaliajam tiltui sužaliuoti. Jeigu taip atsitiktų, man tai būtų pats didžiausias atlygis – suvokimas, kad nebarsčiau savo talentų, juos pasodinau, ir štai, žiūrėk, kas užaugo!

– Ką vilniečiui būtina žinoti apie savo miestą?

– Labai dažnai nustembu, kad vilniečiai nežino, ką Vilniaus herbe veikia Kristoforas. Kaip jis ten atsidūrė? Ogi kartu su krikščionybe. Krikščionybė, ateidama į pagoniškus kraštus, elgėsi labai išmintingai – nesistengė sugriauti esamos santvarkos, kaip tai darė buldozerinis kapitalizmas, o bandė iš esamos situacijos išgryninti tai, kas yra geriausia. Senąjį Vilniaus mitą apie milžiną Alkį krikščionybė perkrikštijo į legendą apie šventąjį Kristoforą. Nėra ko stebėtis, taip dauguma mitų atsikartoja įvairiose kultūrose: Alkis, šv. Kristoforas, Baalas žydiškoje tradicijoje… Milžinas Alkis pataiko į seniausių indoeuropiečių mitų kategoriją, todėl herbo svoris, tai žinant, išauga dar stipriau.O jei dar sugretinsime Alkį ir „alko“ sąvoką, pamatysime, kokios iš tiesų ypatingos reikšmės yra Vilniaus herbas. Visose mitologinėse sakmėse reikia įvardyti vardą, įminti mįslę – tada debesis tampa ežeru, o milžino vardas tampa miesto širdimi. Taip ir su milžino Alkio vardu, kuris įmenamas per alką – šventavietę: tai, kas šventa, yra miesto širdis. Čia galima būtų nušluostyti nosį net Aleksandrui Makedoniečiui, pasakiusiam jaunajam architektui, kad miesto gyvybė yra ne vanduo, o, kaip šiais laikais pasakytume, laisvas ekonominis judėjimas. Taip, abu dalykai reikalingi, bet miesto širdis vis dėlto yra tai, kas šventa. Makedonietis apie šventumą mums nieko nepasakė, apie jį mums kasdien primena milžinas Alkis…Dar nustembu, kad vilniečiai nežino, kokie durklai skaudžiausiai įsirėžė į Vilniaus veidą. Kalbu kad ir apie Maironio ar Vokiečių gatves. Kol jos nebuvo nutiestos, turėjome žydų, vokiečių kvartalus, sinagogų, kitų be galo svarbių Vilniui pastatų ir erdvių. Šiandien tose vietose turime plynę, o juk atstatant viską po karo buvo galima įsivaizduoti ir parengti daug nuostabesnius projektus.Kažkada dar turėjau tokį keistą sumanymą: pabandyti pabendradarbiauti su istoriku, sukūrusiu vieną unikaliausių ir gražiausių TV projektų, „Klausimėlį“, – su Juru Jankevičiumi. Norėjau ir tebenoriu pasiūlyti užduoti žmonėms klausimą, kokioje gatvėje jie gyvena. Tarkime, kodėl tu gyveni Jasinskio gatvėje ir kas gi yra tas Jasinskis? Ką jis turi bendra su Vilniumi, su manimi pačiu? Vilniečiai dažnai nežino šitų elementarių dalykų. O turėtų. Tas klausimas, beje, skirtas ne tik vilniečiui, bet apskritai visiems.Na, o pabaigoje – nemanau, kad nežinoti Gedimino sapno yra nuodėmė, manau, daug didesnė bėda yra mąstyti, jog viskuo turi pasirūpinti valdžia: ir duobėtomis gatvėmis, ir mano vaiko ugdymu mokykloje, ir socialinio draudimo mokesčiais, ir mano tėvo pensija, nes aš esu be galo svarbus ir reikalingas pilietis, kuris savaime turi būti ir gerbtinas, ir mylimas… Tokiais atvejais čia nebepadės nei Tvardovskis, nei Želigovskis.

– To ir norėtum palinkėti vilniečiams?

– Tiek vilniečiams, tiek miesto svečiams taip pat noriu palinkėti išgyventi ir šeimininko, ir svečio jausmą, suvokiant, kad kiekvienas šeimininkas kartu yra ir svečias. Pats svarbiausias dalykas visiems – suvokti, kad nėra nei kito miesto, nei kitos valstybės be manęs. Aš esu ir valstybė, ir miestas, ir bendruomenė, ir šeima. Burnoti ar keiktis, kai kažkas klostosi ne taip, mes turime teisę, bet laikas kainuoja. Jis eina burnojant arba dirbant mūsų gerovės labui ir džiaugiantis kasdieninės aplinkos teikiamais stebuklais. Taigi rinkimės, kaip norime jį praleisti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

Sirenos

Festivalio „Sirenos“ užsienio programoje  žiūrovams bus pristatyti spektakliai iš Graikijos, Portugalijos, Vokietijos, Lenkijos, Izraelio ir Šveicarijos. Graikų „Švarus miestas“ domėsis, kodėl dauguma Atėnų valytojų yra moterys ir imigrantai. Vokiečių spektaklyje „Nutekinimo pamokos“ į jauno viešųjų ryšių specialisto rankas pakliūva itin slapta informacija, kurios nutekinimas turėtų ryškių pasekmių visai Europai, o žiūrovams tenka priimti atsakingą sprendimą: nutekinti ją ar sulaikyti. Portugalų „Pirmadienis – atsargiai iš dešinės“ vyksta bokso ringe, kuriame puldami vienas kitą kumščiais ir argumentais tautiečiai galiausiai susivienija, kad žodžiai virstų veiksmu. Izraelio menininkai  projekte „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ kvies į pasivaikščiojimą, įkvėptą vietos istorinės praeities ir jos reikšmės nūdienos miesto gyvenime. Žymiausios festivalio žvaigždės lenko Krzysztofo Warlikowskio spektaklis „Varšuvos kabaretas“ grąžina į 1930-ųjų reviu, kuriame intensyvūs ritmai bando nuslopinti artėjančio militaristinio maršo nuojautas. Šveicaro Christopho Marthalerio muzikiniam vaidinimui „Karališko dydžio“ muzikinių motyvų ieškoma nuo J.S.Bacho iki Jacksonų penketuko, o pagrindinė šerdis – kontrastas tarp to, kokį „King size“ gyvenimą sau įsivaizduojame, ir to, koks jis yra iš tikrųjų.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

filmz.ru nuotr.

Lietuvoje „Kino pavasario“ festivalio kvietimu porą dienų viešėjo žymus rusų kino režisierius Aleksandras Sokurovas. Vilniaus ir Kauno žiūrovai turėjo dar vieną galimybę išvysti naujausią jo filmą „Frankofonija“, pavasarį jau rodytą festivalio metu, ir, žinoma, po seansų pasišnekučiuoti su pačiu režisieriumi.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Neslėpsime: šis interviu – taip pat šiek tiek surežisuotas, sumontuotas iš atskirų A.Sokurovo pasisakymų Vilniuje. Todėl nenustebkite jame atradę ir savo paties pateiktą klausimą: šiuo atveju tapote publikuojamo dialogo bendraautoriais. Antra vertus, interviu juk skaitomi ne dėl klausimų, o dėl atsakymų. O A.Sokurovo dėstytos mintys mums pasirodė vertos dėmesio.

– Filmu „Frankofonija“, pasakojančiu apie Luvro vertybių gelbėjimą per Antrąjį pasaulinį karą, tvirtinate, kad ypatingais istorijos atvejais nelieka nacionalinių ir geografinių sienų tarp meną suprantančių, jį vertinančių žmonių. Ar meno vardan pateisinama ir pagalba priešui?

– Panašūs opozicinių kariaujančių stovyklų bendradarbiavimo meno vardan atvejai istorijoje itin reti. Tarkim, kai vokiečių armija žygiavo Sovietų Sąjungos teritorijomis, nieko panašaus mes nepatyrėme: veikė specialūs nacių daliniai, kurie grobdavo ir išgabendavo visas vertybes, kurias tik buvo galima išvežti. Tik pasibaigus karui Rusija suprato, ko neteko. Tai katastrofiški praradimai.

Tiesa, esu girdėjęs vienintelį atvejį, kai bendromis jėgomis buvo veikiama meno labui: vokiečių daliniams užiminėjant Jaltą, nacių kareiviai atėjo ir į Antono Čechovo namelį, priklausantį jo giminaitei. Ši pasakiusi karininkui, kad tai buvęs A.Čechovo namas, ir pasiteiravusi, ar jis žino tokią pavardę. Vokietis žinojo, todėl namas išliko nepaliestas ir kareiviai jame nebuvo apgyvendinti. Nes A.Čechovas vokiečiams nesiasocijavo nei su Sovietų Sąjunga, nei su komunizmu – tik su rusų kultūros klasika.

Šiuolaikinė praktika rodo, kad karinės pajėgos užimtose teritorijose elgiasi skirtingai, bet dažniausiai būna plėšiama. Kai prasidėjo Irako karas, skambinau Valstybinio Ermitažo direktoriui Michailui Piotrovskiui pasikalbėti apie tai, kas vyksta Bagdade. Šiame mieste šalia reikšmingo pasaulio kultūrai Istorijos muziejaus stovėjo keli amerikiečių daliniai, stebėję muziejaus plėšimus ir nieko nedarę. Taigi šiuo atveju armija, kontroliuojamoje teritorijoje atlikusi policininko vaidmenį, kultūros negynė, nes intuityviai nejautė būtinybės. Nebuvo tokio įsakymo.

Tačiau Prancūzijoje taip nenutiko. Ir tai demonstruoja, kad Europos bendrijoje veikia tam tikri vienybės ryšiai. Kai naciai formavo diviziją, turinčią užimti Prancūziją, jie sąmoningai ieškojo prancūzų kalbą mokančių karininkų. Neatsitiktinai šiame armijos korpuse atsidūrė daug Prancūzijos kultūrą mėgstančių ir vertinančių žmonių. Neatmesčiau prielaidos, kad būtent dėl šios priežasties Prancūzijos infrastruktūra nuo nacių armijos antpuolių nukentėjo mažiausiai. Nes Luvras reikšmingesnis ir už Prancūziją. Luvras pateisina Prancūzijos egzistavimą. Lygiai kaip Ermitažas, Rusų muziejus ar Tretjakovo galerija pateisina Rusijos egzistavimą.

Galiausiai daug kas priklauso nuo konkretaus žmogaus – ar jis atsidurs reikiamu laiku reikiamoje vietoje. Amerikiečių ginkluotosiose pajėgose Irake tokio žmogaus neatsirado. Nepagalvojo apie tai ir JAV vadovai, nors nukreipė kariuomenę į teritoriją, kurioje kiekvienas kvadratinis centimetras alsuoja pasaulio istorija. Tokioje vietoje ne tik kariauti, bet ir judėti vikšrine technika nevalia. Lygiai kaip ne vieta kariniams konfliktams, tarkim, Italijoje, kur užtenka pusmetriu nukasti gruntą, ir aptiksite pasaulinės reikšmės lobių.

– Esate sakęs, kad valdžios našta sunki ir ją reikia nešti švariomis rankomis ir švaria siela. Ar tai apskritai įmanoma?

– Įmanoma, jei į valdžią eis humanitariškai nusiteikę žmonės. Šiuo metu nė vienoje šalyje nematau tokio lyderio. Todėl rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Rinkimuose balsuokite už žmones, kuriems humanitariniai principai svarbesni už politinius. Dabartiniai lyderiai vadovaujasi priešinga vertybių hierarchija, ir tai – pasaulio nelaimė.

Paskutinis vadovas, teikęs pirmenybę humanitariams principams, tikriausiai buvo Vaclavas Havelas. Jo paties asmeninis gyvenimas buvo toks dramatiškas, kad jis savo kailiu suvokė tikrąsias vertybes. O dauguma dabarties politikų nebeturi savo biografijose asmeninių dramų.

– „Frankofonija“ vadinama elegija Europai. Ar galėtume ją vadinti ir elegija gęstančioms Rusijos galimybėms tapti Europos dalimi?

– Filmas buvo prodiusuojamas tarptautinės komandos. Bet man pasisekė, kad vykdantysis prodiuseris buvo iš Prancūzijos, o ši šalis nepranokstama autorių teisių gynimo požiūriu. Prancūzijoje niekas negali kištis į tavo filmą ir niekas neturi teisės liesti ar glaistyti jo turinio. Žinoma, mano gerbiamam prodiuseriui ne viskas „Frankofonijoje“ patiko, bet filmas išliko toks, kokį jį sukūriau.

Frankofonija tėra išgalvotas žodis – prancūzų kalboje tokio nėra. Tačiau jis gerai išreiškia mūsų idealistinį požiūrį į Prancūziją, į viską, kas prancūziška. Tai tarsi europietiško idealizmo simbolis. Kaip rusas, esu dėkingas Prancūzijai už indėlį į pasaulio kultūrą ir savo filmu mėginau šį jausmą perteikti.

Beje, būta diskusijų dėl filmo pavadinimo, nes egzistavo dar keli variantai. Ir mano europiečiams prodiuseriams vis atrodydavo, kad „Frankofonija“ – pernelyg sudėtingas dabartiniam Europos žiūrovui pavadinimas. Nustebau, nes buvau susidaręs geresnį europiečio žiūrovo įvaizdį ir apskritai niekad anksčiau neturėjau problemų dėl filmų pavadinimų. Bet prodiuseriai laikėsi savo ir įkalbinėjo mane jį plačiau išskleisti: „Frankofonija: elegija Europai“. Šie žodžiai naudojami afišose ir reklaminėje medžiagoje.

Taigi „elegijos Europai“ istorija nieko bendra su Rusija neturi, nebent tai, kad ir Rusijos visuomenei brangiai atsiėjo politiniai sprendimai. Tiek čia teįžiūrėčiau bendra, o visa kita – mano pamąstymai apie Europą, apie tai, kaip sunku joje rasti vienybę ir spręsti moralinius klausimus.

Negaliu kalbėti už visus Rusijos kūrėjus, tačiau asmeniškai man Europa – tai užnugario atrama. Jei manyje nebūtų europietiškos kultūros ir europietiškų demokratijos principų, aš prapulčiau. Todėl viskas, kas vyko Europoje anksčiau ir vyksta joje šiandien, tiesiogiai veikia mano paties gyvenimą. Man neramu stebėti šiandien joje vykstančius procesus. Terorizmo apraiškos, mano požiūriu, yra ne kas kita, kaip naujas revoliucinis judėjimas, motyvuotas musulmonų siekiamais įtvirtinti religiniais principais ir teiginiais, neva krikščionybe grįsta kultūra „sugadino žmogų“. Tačiau Europos kultūrinis elitas nelinkęs dėmesingai šio reiškinio analizuoti, todėl teroristiniai aktai bus tęsiami. Ideologija pabūklais nesunaikinama. Kariuomenės prieš ideologiją bejėgės. Sustabdyti tai galite tik į valdžią rinkdami politikus humanitarus ir nuosekliai dirbdami su jaunimu. Ir dar jei nebijosite būti politiškai nekorektiški ir vadinsite daiktus tikraisiais vardais. Atėjo laikas bijoti politkorektiškumo, nes procesas peraugo į atvirą kovą.

– Paramos ankstesnio savo filmo „Faustas“ gamybai prašėte iš paties prezidento Vladimiro Putino. Kaip prezidentui patiko „Faustas“?

– Niekad jo apie tai neklausiau. Filmas ne jam buvo statomas. Net neįsivaizduoju, kad filmas galėtų būti kuriamas konkrečiam prezidentui – nebent kaip dovana? Prezidentas tik keletą kartų teiravosi, kodėl filmas sukurtas vokiečių, o ne rusų kalba. Tvirtai atsakiau, kad man didieji tekstai neatsiejami nuo kalbų, kuriomis jie sukurti. Ir tema baigta, niekas manęs neprivers pasielgti kitaip ar pakeisti savo požiūrį. Todėl „Faustas“ rusų kalba man buvo neįmanomas.

Kai apie tai kalbėdavau prieš dešimtmetį, vokiečiai mane laikė nacionalistu. O aš jų klausdavau, kodėl jie patys negina savo nacionalinės kultūros. Kodėl aš, rusas, Johanno Wolfgango Goethe’s kūrybą pažįstu geriau už savo amžininkus vokiečius?

Statydamas „Frankofoniją“ panašių dalykų klausinėdavau ir Prancūzijoje, tačiau reikia pripažinti, kad ten nacionalinės kultūros situacija geresnė, nes gyva tradicija priešintis amerikonizacijai.

O kodėl jūs, lietuviai, neginate savo nacionalinės kultūros? Kodėl nusprendėte, kad „vieninga Europa“ – panacėja, nepaisydami to, kad stipresnių kultūrų presas neišvengiamai jus prislėgs?

– Tas presas, ko gero, itin ryškus kino pramonėje. Jauni kinematografininkai dabar puikiai išmano, kas madinga ir ko reikia europinei paramai gauti…

– Tai ne kinematografininkai, o „filmmeikeriai“, kuriantys rinkai. Nes yra kino menas ir yra „vizualinės prekės“, ir tie jaunuoliai gamina „vizualines prekes“. Jeigu jaunas žmogus pasiduoda prekių įtakai, iš jo kinematografininko ir apskritai kūrėjo jau nebus. Kūrėjas negali veikti pagal rinkos interesus, jis neišvengiamai nuo jų nutolsta ir kuria tai, ką jam pačiam reikia. Mane visada stebino, kad turėdami tokią tragiškų įvykių kupiną Baltijos valstybių istoriją (ir tragizmas anaiptol ne vien iš XX amžiaus ir prakeikto „rusų faktoriaus“), jūs nesukuriate nieko fundamentalaus, esminio. Gal dėl to, kad literatūra Baltijos valstybėse atsilieka? Kur tos didžios figūros, kurios pareikštų, kad nesate maža tauta? Kodėl jų nėra? Vadinasi, problema pačios tautos ir jos švietimo sistemos viduje, sistemos, kuri formuoja vertybes.

– Ne vienas jūsų filmas, pradedant pirmuoju „Vienišu žmogaus balsu“, sukurtu pagal uždrausto autoriaus Andrejaus Platonovo romaną, sulaukė sovietinės cenzūros dėmesio. Ar tai buvo apgalvoto maišto išraiška?

– Aš ne maištininkas ir ne revoliucionierius, netgi ne politinis veikėjas, nors turiu neblogą istoriko išsilavinimą ir politikoje man nėra paslapčių. O štai meninėje kūryboje išties yra kai kas paslaptinga – tai kyla iš kūrybinių žmogaus galių, nepasiduodančių analizei. Tiesiog kalbėjau apie tai, ką galvojau ir koks tuo metu buvau. Galėjau nujausti, kad mane už tai ketvirčiuos, kaip, beje, ir atsitiko, bet ketinimų deklaruoti kovą su sovietų valdžia ar antipatiją socialistiniam realizmui tikrai nebuvo.

Nors nė vienas mano filmas – nei vaidybinis, nei dokumentinis – nepraėjo sovietinės cenzūros nesužalotas, mano vidinis gyvenimas visada buvo gerokai sudėtingesnis nei sunkios išorinės aplinkybės. Ir procesai, vykstantys žmogaus viduje, man visada rūpėjo labiau nei procesai visuomenėje. Pati kultūra meno kūrėjui yra tokia problematiška, kad nebelieka prasmės kreipti dėmesio į politines procedūras. Netgi filmų ciklas, skirtas valdžios temai („Molochas“, „Jautis“, „Saulė“, „Faustas“) – tai ne politiniai filmai, o pasakojimai apie tai, koks silpnas ir neatsakingas būna daug galios turintis žmogus.

Kai pradėjau statyti filmą „Molochas“ apie Adolfą Hitlerį, surinkau, kaip man įprasta, visą filmavimo komandą ir paprašiau jos įsivaizduoti, kad esame ligoninės personalas. Mums praneša, kad tuoj pristatys ligonius. Tie ligoniai – rinktiniai niekšai, pasibjaurėtinos būtybės, net prisiliesti baisu, nemalonu. Bet mes – ligoninė ir turėsime juos priimti: nuprausti, perrengti, paguldyti į švarias lovas ir pradėti aiškintis, kuo jie serga. Ištirti, kokios  ligos paverčia žmones tokiomis apgailėtinomis menkystomis. Turime nustatyti diagnozę ir pasiūlyti gydymo metodą. O kas toliau? Nieko – grąžinsime juos visuomenei arba Viešpačiui Dievui, kad pradėtų savąjį teismą. Kultūra nėra prokuratūra, mes ne teisėjai ir neskelbiame nuosprendžių. Mes pajėgūs tiktai ištirti. Už visa kita atsakinga visuomenė, nepanorėjusi skaityti ligos anamnezės.

– Prisipažįstate pirmenybę skiriąs literatūrai, o ne kinui. Kodėl tuomet kuriate filmus, o ne rašote knygas?

– Tai būtų pernelyg paprasta. Sutinku, kad pernelyg daug laiko skiriu kinematografui, ir tai blogai. Kinas to nevertas. Todėl savo studentams pirmiausia liepiu pamiršti kiną ir prisiminti literatūrą, joje ieškoti kinematografo. Prisiminkite Thomą Manną ar Williamą Faulknerį, kurių romanuose kiekviena replika, kiekvienas sakinys yra aiškus kadras. Viskas ten jau sudėta. Todėl literatūros analizavimui režisūros studijų metu skiriu pagrindinį dėmesį. Nes mano studentai – tokie pat kaip ir jūsų: nieko neskaitę, nesusipažinę su fundamentaliąja literatūra ir nesuvokiantys žodžio bei siužeto evoliucijos. Laukiniai žmonės, kurių vienintelis privalumas – jaunystė.

Rėžiu taip griežtai, nes kinematografininko moralinė atsakomybė visuomenei yra milžiniška: sukūręs filmą, režisierius jį rodo šimtams tūkstančių žmonių. Su politikais mes turime vieną bendrą bruožą: nei vieni, nei kiti neatsakome už savo poelgius, nors ir vieni, ir kiti galime sukelti karą.

Bet aš pats – prastakilmis, o literatūra – tai Olimpas. Literatūroje reikia būti, ja gyventi. Vystyti savo kalbą, plėsti kultūrines ribas. Tai fundamentalioji kultūros forma, pateisinanti tautos ir žmogiškosios savimonės egzistavimą. Todėl tautos indėlis į pasaulio kultūrą dažniausiai matuojamas literatūroje. Jeigu tautai per gerą pusę amžiaus nepavyksta pasauliui dovanoti didžio rašytojo, didžio poeto – jau bėda. Ir tai nepriklauso nuo tautos dydžio.

– Ką skaitote dabar?

– Neseniai skaičiau knygas, parašytas Svetlanos Aleksijevič, kurią turiu garbės pažinoti. Dar ant mano stalo guli naujas Aleksandro Solženicyno parengto rusų kalbos plėtinių žodyno leidimas. Tai unikalus mokslinis darbas. Turbūt kito žmogaus, taip gerai pažinusio rusų liaudiškosios kalbos prigimtį kaip A.Solženycinas, ir nebuvo. O kadangi toliau domiuosi Antruoju pasauliniu karu, tai vartau ir knygas apie Josifą Staliną, Winstoną Churchillį, A. Hitlerį, Benito Mussolini. Todėl kita literatūra šiuo metu lieka nuošalėje.

Pasaulis iki šiol gerai neįsivaizduoja, kas iš tikrųjų buvo stalinizmas, nes jame slypi daug prieštaravimų. Iš vienos pusės – beribė griaunanti, mirtį nešanti jėga, iš kitos pusės – daugiatautės kultūros pakilimas. Istorinis laikotarpis seniai pasibaigė, o kas tai buvo – trūksta jėgų ir smegenų tiksliai įvardyti. Gal trūksta ir vidinio pasitikėjimo ar įsisąmoninto savikritiškumo. Juk ir Baltijos tautos ne visada geba atsakyti į sunkius klausimus. Tarkim, apie tai, kodėl nestojo į atvirą ginkluotą kovą su okupantais, o laukė, kol kažkas ateis ir juos apgins. Kodėl ginkluotas pasipriešinimas netapo nacionaline idėja.

Prancūzai „Frankofonijos“ irgi neišdrįso rodyti Kanų kino festivalyje, nes karo ir pasipriešinimo tema jiems iki šiol pernelyg jautri. Bet nuo karo pabaigos praėjo nemažai dešimtmečių. Gal jau laikas būtų viską išsiaiškinti? Matyt, neužtenka dvasios. Kanų, kaip ir kituose A klasės tarptautiniuose festivaliuose, politiniai orientyrai pasirenkant filmus yra svarbūs.

Arba kodėl, tarkim, suomiai palaikė Leningrado blokadą. Tai baisi istorija. Daug dalykų, susijusių su Leningrado blokada, iki šiol nėra publikuota – taip tai nesuvokiamai, kankinamai baisu. Suomiai iš Vladimiro Lenino rankų gavo nepriklausomybę ir kartu jie, deja, tiesiogiai susiję su tuo, kas vyko Leningrade. Ar ten apie tai mąstoma? Nesu tikras.

Visi viskuo kaltina Rusiją, bet pažvelkite, kokia savikritiška Rusijos kultūra. Ji iki menkiausių bruožų ir niuansų ištyrinėjo rusišką charakterį: Levas Tolstojus, Fiodoras Dostojevskis, Michailas Saltykovas-Ščedrinas, Ivanas Buninas, tas pats A.Platonovas… Kartais tai skaityti mums, rusams, būna ir skaudu, ir graudu.

– Kiek Europos įžiūrite Rusijoje ir kokios europinės nuostatos dabar jai aktualiausios?

– Pirmiausia – bendras demokratijos idealas ir demokratinės visuomenės santvarkos idealas. Už tai dabar ir kaunamės Rusijoje. Turime sudėtingą politinę situaciją, ji susijusi su tuo, kad ne tarp politikų, o tarp gyventojų yra stiprios antidemokratinės nuotaikos ir trūksta noro kovoti už demokratinius principus. Pertvarkos, prasidėjusios valdant Borisui Jelcinui, jau baigia išsikvėpti. Todėl jaučiu didelį pavojų dėl savo šalies ateities.

Rusiją matau kaip jauniausią Europos „sesutę“. Genetiškai mes europiečiai, nes esame susikaupę ir dėmesingi, puikiai išsimokslinę, turime iškilų, pasaulio tendencijų paisantį mokslo ir kultūros elitą. Mūsų inteligentija mokėjo, o ir dabar moka po dvi tris užsienio kalbas. Prisiminkime, kad Rusijos armijos karininkai XVII–XIX a. irgi mokėjo po dvi tris užsienio kalbas, ir tada tai buvo išskirtinis reiškinys, kurį vargiai rastumėte kitose pasaulio valstybėse.

Taigi esame europiečiai, o skiriamės tik tuo, kad mūsų kultūrinis bei istorinis etnosas pats jauniausias ir dėl aštrių prieštaravimų šalies viduje esame priversti ieškoti nuosavo vystymosi kelio. Panaši geografinių erdvių platuma bei praktikuojamų konfesijų įvairovė taptų milžinišku problemų kamuoliu bet kuriai pasaulio valstybei. Štai Prancūzija nesusitvarko su dviem nedideliais musulmoniškais Paryžiaus rajonais, o Rusijos Federacijoje panašioje kaimynystėje gyvena ir bendrą kalbą sugeba rasti milijonai žmonių. Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

Tai šalis, kurios laukia galbūt tragiška, o galbūt – nuostabi ateitis. Rusija tebėra pasirinkimo kelyje, ji nėra aiškiai išreiškusi savo valios.

– Jau prieš aštuonerius metus esate viešai įspėjęs dėl bręstančio Rusijos ir Ukrainos konflikto. Ar jo tikimybė jau tuomet buvo akivaizdi, gal netgi neišvengiama?

– Tada kalbėjau ne tik apie Ukrainą, bet ir apie kitus du buvusios Sovietų Sąjungos regionus. Tačiau tarp jų nebuvo Baltijos valstybių: iki šiol esu įsitikinęs, kad karinio Rusijos konflikto su Baltijos valstybėmis nebus. Taip sako mano intuicija.

2007–2008 m., kai apie tai pirmąkart prabilau, dabartinių įvykių dar buvo galima išvengti. Tačiau politiniai procesai abipusio konflikto linkme ir toliau lemtingai vystėsi tiek Rusijoje, tiek Ukrainoje. Abiejose valstybėse tam nebuvo užkirstas kelias. Procesai jau brendo tautiniu, o ne politiniu lygmeniu. Ukrainiečius erzino galingo kaimyno kaimynystė, ten prasidėjo nuolatinis „virimas“, dar pakaitinamas akivaizdaus politikų nenuovokumo, kuris dar stipriau užkabino apačias.

Konflikto buvo galima ramiai išvengti, jei tik į tai laiku būtų buvęs atkreiptas dėmesys. Jei politikai būtų užsiėmę politika, o ne partiniais, frakciniais ar savanaudiškos ekonomikos reikalais. Kuo daugiau politikoje tokios ekonomikos – tuo mažiau galimybių prognozuoti ateitį. Bet juk tai ir yra pagrindinis politikų uždavinys.

– Politika ir meno kūrėjai: ar verta jiems veržtis į rinkimus, ar vis dėlto stipresni liekame kovodami savo frontuose?

– Tai individualus kiekvieno žmogaus sprendimas. Aš palaikau partiją „Jabloko“, nors nesu jos narys. Palaikau todėl, kad tai vienintelė tradicijas turinti demokratinė politinė jėga Rusijoje, į nieką neišvirtusi, stabiliai veikianti. Be to, ji vienintelė išreiškė paramą žmogaus teisių gynėjų grupei Sankt Peterburge, kuriai ir aš priklausau. Mes kovojame už Sankt Peterburgo istorinių vertybių išsaugojimą, ir „Jabloko“ kartu su mumis aktyviai gina miestą. Palaikau jų rinkimų kampaniją, nes noriu, kad Rusijos Dūmoje atsirastų politinė grupė, ginanti Rusijos Federacijos konstituciją.

Man patinka dabartinė mūsų konstitucija, tad su nerimu ir kartėliu stebiu jos diskreditavimo eigą. Esu mažas žmogus ir mažai ką reiškiu Rusijoje, tačiau manau, kad save gerbiantis ir viduje nujaučiantis pavojų žmogus negali nieko nedaryti.

Visą savaitraščio „Veidas“ numerį skaitykite ČIA

LNDT nuotr.

Šiandien, kai pasaulis išgyvena pokyčių, nerimo kupiną laiką, verta atsigręžti į meną, pasiaiškinti, kaip tai pasireiškia vertybiniame lygmenyje.

Elvina Baužaitė, kamane.lt

Airių kilmės anglų rašytojas, poetas, vienas žymiausių Viktorijos epochos dramaturgų, plačiausiai žinomas kaip romano Doriano Grėjaus portretas autorius, Oscaras Fingalas O’Flahertie’as Willsas Wilde’as (1854–1900) sukūrė ir alegorinių pasakų. Pagal vieną jų Laimingasis princas jaunas režisierius Povilas Makauskas Lietuvos nacionaliniame dramos teatre balandžio mėnesį pristatė to paties pavadinimo spektaklį. Kaip žymi Ieva Tumanovičiūtė, spektaklyje sukurtas subtilus pasaulis, be vulgarumo, smurto, aistrų proveržių ar tragiškų konfliktų. „Tai švelnus ir estetizuotas pasaulis, bylojantis apie gėrį ir grožį, galintis atsiskleisti ne tik suaugusiam, bet ir vaikui.“[1] Mintis verčia suklusti, o skaitant recenziją nori nenori šmėkščiojantis meno kaip grožio (plačiąja prasme) pojūčio, reikšmės klausimas, sakytina, tampa I. Tumanovičiūtės straipsnio leitmotyvu, glūdinčia idėja, kurios funkcija – ne vien pastebėti, aptarti, įvertinti vieną šiandienos meno kūrinių; toji idėja čiuopia šiandienos meno lauko visumą.

I. Tumanovičiūtės konstatuojamoji išvada „Povilo Makausko spektaklis – tai kvietimas tikėti menu, o scenoje išlikęs Princo siluetas, pro kurį plaukia debesys, – autoriaus parašas“[2] skatina svarstyti, kiek savo aplinkoje šiandien matome grožio? Kiek jo siūlo, leidžia išgyventi meno patyrimai? Kiek apskritai yra grožio (šiuolaikiniame) mene?

Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų.

Svarbi recenzentės frazė autoriaus parašas – kas dabartyje yra autorius? Kiek svarbi, kiek apskritai autorystės yra šiandien, kai kuria visi, kai suvokėjas asmeniniu santykiu turi atrakinti, aiškintis, interpretuoti ir taip susikurti savąjį kūrinį, kūrinį sau? Tai ypač svarbu konceptualiajam menui, kuriame būtent idėja, koncepcija, rodos, pranoksta ir, sakytina, turi didesnį svorį nei jos išpildymas, neretai nereikalaująs ilgo, kruopštaus kūrybos proceso. Menas, sutelktas įžodinime, orientuojamas į socialinę sritį – aktualizuoti problemas, ryškinti, liudyti šiandienos gyvenimo ydas, grėsmes. Tarsi pradingsta, išslysta meno kaip estetikos srities ir socialinio lauko ribos linija, menas tampa socialiai angažuotas ir atlieka propagandos funkcijas.

Apie visa tai mąstyti labai paranku O. Wilde’o Laimingojo princo minčių, alegoriškai perteiktos išminties, žmogiškumo įvaizdžių kontekste. Alegorijos galia – po viršutiniu, išoriniu teksto lygmeniu, vidiniame, antrajame, o kartais ir trečiajame reikšminiame klode glūdinti minties prasmė. Tai vėlgi ryškina skaitančiojo, klausančiojo–suvokėjo nusiteikimo, gebėjimų ir galios perskaityti, išgirsti, aiškintis, suvokti išsimbolinus tikrąją kūrinio idėją, reikmę.

Mąstymo, reflektavimo pastangos, šiandien aktualizuojamos kalbant apie postmodernų konceptualų meną, reikalingos, svarbios ir būtinos apskritai visada, kiekvienam meno išgyvenimui. Tad svarstant šiandienos meno funkcijas, užduotis, galias ir vertes, žiūrima kontekstualiai, taip išryškėja dabarties aktualijų ir jau istorinės klasikos saitai ir skirtys. Tampa akivaizdu: vienadienių ir amžinų objektų apraiškos – tai nuolatinio kūrybos proceso pasirodymas ir įrodymas, argumentas, kaip potvyniai ir atoslūgiai, kaip gimimas ir mirtis, liudijantys gyvybės nerimastį, būtį čia ir dabar, tai būties pulsas, kurio kiekvienas tvinksnis – vienintelis, vertas ir vertingas savaime. Ir vis tik žiūrint meno, kultūros lauko kategorijų konteksto, reikia brėžti šiandienos kontūrus, matyti lygmenis, kad vertės kartelė – orientyras ateityje – kaskart kiltų aukščiau ir aukščiau. Apie visa tai pokalbis su etnologe, įvairių kultūros ir kultūrų – tradicinės ir šiuolaikinės, etninės ir populiariosios – aspektų tyrėja, humanitarinių mokslų daktare, Vytauto Didžiojo universiteto dėstytoja, daugelio kultūrinių projektų eksperte ir koordinatore Giedre Barkauskaite.

Giedrė Barkauskaitė/ vdu.lt nuotr.

- „Aukštai viršum miesto, ant išlakios kolonos, stovėjo Laimingojo princo statula. Ji buvo visa išvien apklota plonytėliais gryno aukso lapeliais, jos akys buvo du žėrintys safyrai, o ant kardo rankenos žibėjo didelis raudonas rubinas. <…> „Jis gražus kaip vėtrungė, – pasakė vienas miesto tarybos narys, kuris troško pasižymėti meniniu skoniu, – tačiau nėra toks naudingas“, – pridūrė jis, būgštaudamas, kad žmonės nepalaikytų jo nepraktišku, nes iš tikrųjų jis nebuvo nepraktiškas.“[3] Šioji O. Wilde’o Laimingojo princo ištrauka atveria, inspiruoja pašnekesį. Kas yra menas šiuolaikinėje kultūroje, mūsų visuomenėje? Kiek vietos, reikšmės jam palikta, suteikta šiandienio žmogaus kasdienybėje, apskritai gyvenime?

- Turbūt pirmiausiai reikėtų pastebėti, kad tikrai sudėtinga (o gal ir visai neįmanoma?) apibūdinti visuomenę apskritai, lygiai taip pat nelengva apibrėžti meno, šiuolaikinės kultūros ribas. Kiekvienas šiandienos žmogus individualiai išgyvena įvairias emocijas, atlieka skirtingas veiklas, jo kasdienybė ir visas gyvenimas – nepakartojamas, unikalus. Žinoma, mokslas mėgina sudėlioti, suklasifikuoti, sustruktūruoti viską į tam tikras apsibrėžtas ir apibūdintas vietas, tačiau kiekviena diena sukuria vis naujus reiškinius ir jau nusistovėjusi, aptarta dėlionė jei nesubyra, tai pradeda klibėti. Matyt, dėl to ir patogiausia, aiškiausia kalbėti apie praėjusį laiką, o ne apie šiandienę gyvenseną, kuri kasdien gali pateikti vis naujų staigmenų, juk tuo gyvenimas ir žavus bei nenuspėjamas.

Mūsų tema – apie meną, tad nesinori įsirėminti, apsibrėžti, o norisi labiau kalbėti apie emocijas, išgyvenimus, patyrimus. Kas yra menas šiuolaikinėje visuomenėje?.. Apskritai menas (šiuolaikinis, tradicinis, liaudies) yra visa tai, kas sukurta žmogaus. O ta žmogiška kūryba – ne destruktyvi, o konstruktyvi, jos tikslas – pasiekti, paliesti, pajudinti auditoriją, žiūrovą, kiekvieną (tiek kūrėją, tiek stebėtoją). Tad jei šis apibūdinimas priimtinas, sakyčiau, jog šiandienis žmogus turi tikrai pakankamai vietos menui (ir pačiomis įvairiausiomis formomis). Tik klausimas – kiek mes jo norime, kiek esame išalkę ir ištroškę?

- Meninis skonis ir praktiškumas aktualizuoti ankstesniame kūrinio fragmente reikšmingai suskamba kūrinio pabaigos ištraukoje: „Lapelį po lapelio lupo kregždutė gryną auksą, kol Laimingasis princas liko visai blausus ir pilkas. Lapelį po lapelio gryno aukso nešiojo ji vargšams, ir vaikų veidai ėmė rausti, jie pradėjo krykštauti ir žaisti gatvėje. „Mes dabar turime duonos!“ – šūkavo jie.“[4] Kas šiandieniam žmogui turi daugiau svarbos – meninis išgyvenimas ar kūrinio materiali vertė?

- Norėčiau pasakyti, kad svarbiausia – meninis išgyvenimas. Bet ar tai būtų tikra, vienareikšmiška tiesa? Ar gyvenimo tikrovėje nėra svarbi kūrinio materiali vertė? Išties realus pasaulis labai spalvingas, kartais nepaaiškinamai kontrastingas, tad prioritetų dėlionė ganėtinai įvairi.

- Jeigu galvotume apie žmogų, gyvenantį sunkiau finansine prasme, ką, Jūsų nuomone, menas gali jam pasiūlyti? Ar šiandien, o ir apskritai galvojant istoriškai, žemesniojo, viduriniojo sluoksnio atstovams menas reikšmingas, ar kasdienė duona, o kartais ir jau saldus pyragas visados pirmiau?

- Alkis, badas – daugumai nesuvokiami dalykai šiandienos kasdienybėje, tad netikėtas, neįprastas kasdienės duonos stygius būtų katastrofa ir tokioje situacijoje pokalbis apie meną neegzistuotų.

Bet jei vienoks ar kitoks nepriteklius yra tavo kasdienybė, meno reiškiniai gali būti tarsi ankstyvo pavasario saulės spinduliai. Tik nežinia, ar jie tau padės pamatyti bundančią gamtą, ar tirpstantį murziną sniegą ir purvą. Bet negalima sakyti, jog visa tai būdinga tik žmogui, gyvenančiam sunkiau finansine prasme. Kiekvienas – ar turtingai, ar varganai gyvenantis – skirtingai dėliojame savo prioritetus.

- „Kadangi ji dabar nebegraži, tai ir nebereikalinga“, – pasakė universiteto meno profesorius. Paskui statula buvo sulydyta krosnyje, ir meras sušaukė miesto tarybos posėdį nuspręsti, ką daryti iš to metalo. „Reikia mums pastatyti kitą statulą, tai aišku, – jis pasakė, – ir tenai dabar bus mano statula.“[5] Didžioji visuomenės dalis meną traktuoja kaip grožio esatį, santykis su meno objektu paprastai primityviai apribojamas grožio pajauta, išgyvenimu, teikiančiu malonumą. Pateiktoje citatoje matyti meno – skulptūros – kaip žmogaus į(si)prasminimo reikšmė, o anksčiau liestas meno kūrinio ir jo kaip materialiojo gėrio, patenkinančio vartotojo poreikius ar pelnančio finansinę naudą, aspektas. Klaustina, kas šiandien dominuoja šiuolaikinio žmogaus santykyje su meno kūriniu? Kas mūsų visuomenėje nusveria svarstyklių lėkštelę?

- Ilgą laiką šalia meno eidavo apibūdinimas gražus. Nesvetima ši draugystė ir šiandien. Tačiau sąvokos prasiplečia. Šiuolaikinis (o ir apskritai įvairus) menas moka parodyti žmogaus jausenas – ir liūdesį, ir džiaugsmą, leidžia meno kūrinyje atrasti nerimo, skausmo, kančios, netekties simbolius, išraiškos formas.

Šiuolaikinė visuomenė nėra vienalytė, o kiekvienas jos segmentas savąjį išskirtinumą rodo ir meno vertinimu (ar skirto masiniam vartojimui, ar vadinamojo aukštuoju menu). Tos svarstyklės nėra nusvertos. Kaskart, svarstyklių lėkštėje atsidūrus meno kūriniui, jos gali judėti tai į vieną, tai į kitą pusę.

- O.Wilde’o pasakos pradžioje miesto tarybos narys išsako savąjį meno kūrinio vertinimą, kuris istorijos pabaigoje, statulai netekus grožio, tampa galios sprendiniu – nugriauti. Pirmiausia, kiek šiuolaikinės kultūros žmonės nori ir geba vertinti meną? Kiek meno vertės argumentai galioja, veikia, kiek jie turi svaros priimant sprendimus? Jūsų nuomone, kas turi teisę vertinti meną, dargi priimti sprendimus jo atžvilgiu?

- Vertinti meną turi teisę kiekvienas. Juk sukurtas meno kūrinys yra atiduodamas žmonių teismui, jis nelieka kūrėjo nuosavybė, jis tampa visų. O kaip gebame vertinti? Individualiai ir tikrai subjektyviai. Kiekvienas turime savitą pojūčių, išgyvenimų bagažą, kiekvienas reaguojame, jaučiame skirtingai. Teigiama, kad skonį (kaip ir protą) reikia nuolat lavinti, tobulinti. Bet ar visi mes tuo užsiimame? O jei ir užsiimame, viso to neišmatuosi, nes sukauptos patirtys yra savitos, unikalios. Tad vienareikšmiškai atsakyti, kas turi teisę priimti sprendimus meno atžvilgiu, negaliu. Taip, yra institucijų, yra rašomi ir palaiminami ar atmetami, išgiriami ar sukritikuojami meno projektai. Tačiau tikrai negaliu atsakyti, ar priimti sprendimai vienu ar kitu atveju visuomet yra teisingi.

Manau, svarbu tai, kad menas pasiektų pačią auditoriją ir būtų tos auditorijos vertinamas (bet nomenklatūriškai nesustabdomas dar kūrybos procese).

- „<…> toli toli, anoj miesto pusėj, palėpėje, matau vieną jauną vaikiną. Jis sėdi užsikniaubęs ant stalo, apkrauto popieriais, o šalia stovi stiklinė su nuvytusiomis žibuoklėmis. <…> Vaikinas nori užbaigti pjesę teatro direktoriui, bet jam taip šalta, jog jis nebegali rašyti. Krosnyje nesikūrena ugnis, iš bado vaikinas visai nusilpęs.“[6] Šioji ištrauka kalba apie menininko, kūrėjo esatį, kuri, nors priklauso fikcinei realybei, sakytina, yra labai artima, paraleli gyvenimo tikrovei, ir tai laiko tėkmėje nesikeičia ar kinta nežymiai. Kaip Jūs, kultūros tyrėja, nusakytumėte, kas yra menininkas, kokia jo reikšmė, funkcijos šiuolaikiniame pasaulyje, daugiau galvojant apie vakarietišką kultūrą?

- Nepavyksta man skaidyti kultūrą į mūsišką ir vakarietišką. Tos ribos nėra tokios ryškios, akivaizdžios (arba vertėtų analizuoti labiau individualias menines asmenybes, bet nesiekti apibūdinti apskritai).

Menininkas yra žmogus, ir be galo jautrus žmogus, turintis labai stiprius akinius ar padidinamąjį stiklą ir ryškiai, aiškiai matantis supančią visuomenę. Menininkas nebus tik profesija, amatas. Pagrindinės jo funkcijos – atsukti veidrodį taip, kad pamatytume save, įvairiuose simboliuose atpažintume savo gyvenseną.

- „Kodėl tu negali būti toks laimingas kaip Laimingasis princas? <…> Laimingasis princas niekada dėl nieko neverkia.“[7] Šiuolaikinėje kultūroje, postpostmodernistiniame pasaulyje vis daugiau galios, reikšmės įgauna vaizdinė, o ne žodinė kalba, vaizdai liudija tapatybę, žmogaus buvimą, virtualybėje leidžia kasdien, kas valandą būti kitu, keistis ir taip kurti asmenybės mozaiką. Galioja visuotinas siekis atrodyti gražiam ir laimingam. Kaip tai vertintina kultūros prasme? Ką tai byloja apie ją? Kas šiuolaikiniam žmogui yra liūdesys, Jūsų, kaip kultūros tyrėjos, vertintojos akimis? Ar tikrai nebemokama, nebegalima liūdėti, jausti, atjausti?

Vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas.

- Žinoma, ne visuomet norisi veidrodyje matyti realų vaizdą, o virtualybė leidžia kurti nerealų, išgalvotą, simboliais ir siūlomomis nuostatomis piešiamą identitetą. Tačiau kad ir kaip bėgtume, kiek slėptumėmės nuo kitų ar nuo savęs, žmogus nebus tik tobula išorė, blizgantis viršelis. Žmogaus vidus kupinas ir baimių, ir liūdesio, ir džiaugsmo (nesuvaidinto, tikro!). Pati didžiausia vertybė – žmogiškumas (nors ir ne kiekvienas esame apdovanotas šia savybe), tad šią vertybę reikėtų kelti į viešumą, lipdyti ant viršelių. Juk ten tikrai telpa ir jautrumas, ir atjauta, ir kito matymas. Ar tai jau prarasta? Manau, kad ne. Bet tai nėra paprasta.

- Tęsiant mintį, reikšmingos filosofo Leonido Donskio pastabos, esą dabartinė visuomenė – nujautrinta, dabar vyrauja jaunystės kultas, nepagarba senatvei, žmonės mėgina nepastebėti ligų ir mirties, neretai bjaurisi sergančiaisiais, sunkiau gyvenančiaisiais, jie žavisi fiziniu grožiu, orientuojasi į nugalėtoją[8]. Tad galbūt meno išgyvenimai šiandien yra vienintelė priebėga, kur dar gali būti, kur dar yra žmogiškumo? Tarkime, kontempliuodamas paveikslą, meno instaliaciją, pagauliai įsitraukdamas ir būdamas, dalyvaudamas spektaklyje, žmogus patiria jausmų tiesą, taip saugo žmogiškumą, išlieka žmogus, jautri būtybė. Ar menas, šiandienos ar apskritai, atlieka, yra pajėgus atlikti šią funkciją, užduotį?

- Tikiu, kad žmogiškumo yra ne tik mene, jo yra ir mus supančių draugų, artimųjų, net nepažįstamųjų viduje, mumyse. Tik ne visuomet ir mums patiems pavyksta tai įžiūrėti.

Tačiau sutinku, kad, kuriant meną, ši savybė turi būti dominuojanti. Kurdamas menininkas turi atsiverti, apsinuoginti, atsiskleisti, parodyti save ir tuo pačiu parodyti aplinkinius. Menas praplečia visą mūsų supratimą, praplečia suvokimo ribas. Bet ar turime tik menui uždėti pareigą – išsaugoti mūsų žmogiškumą?

Reikšmingas Zygmundo Baumano teiginys, nusakantis vartotojišką visuomenę, kuriai tik nepastovumas, laikinumas (ne įsipareigojimas) yra svarbūs, o vartojimo žaidimo esmė – ne tiek materialaus turto, kiek naujų, neregėtų pojūčių kaupimas. Juk tuomet šios visuomenės nariai, vartodami meną, vėl laukia tik naujų potyrių, lyg sakydami – „nustebink mane“. Kažin ar čia daug bus vietos taurumui, jautrumui, žmogiškumui? Gal tokią prievolę – puoselėti žmogiškumą – užsidėkime kiekvienas sau ant pečių? Tegul tai nebūna vien meno ir jų kūrėjų užduotis.

- „Malonu matyti, kad pasaulyje dar yra bent vienas visiškai laimingas, – sumurmėjo viskuo nusivylęs žmogus, nenuleisdamas akių nuo įstabiosios statulos.“[9] Visiška laimė ir visiškas nusivylimas – šiandien, kai tokia greita informacijos apykaita, rodos, žmonės išgyvena, netgi labai asmeniškai, kitų, visiškai nepažįstamų žmonių, laimes ir nelaimes. Kiek šiandieniai jausmai yra tikri, autentiški? Jūsų nuomone, visuotinės reakcijos neužgožia ir neatima galimybės išgyventi, išjausti savąją būtį?

- Suprantama, kad paprasčiau vertinti, kritikuoti, analizuoti kitą, tik ne save. Juk tai daryti taip paprasta: paduota, atversta, pirštu į reikiamą vietą pabaksnota, parodyta, išankstinė nuomonė suformuota ir pateikta. Gal taip elgiamės todėl, kad iš šono geriau matosi? O gal todėl, kad bijome savyje rasti ne visuomet norimų dalykų. Spręsti kitų problemas daug paprasčiau ir aiškiau (juk ir už pasekmes nelieki atsakingas). Bet kaip išspręsti savas, nelabai randame, o gal ir nenorime ieškoti atsakymo.

- „Kai buvau gyvas ir turėjau žmogaus širdį, – atsakė statula, – aš nepažinau ašarų, nes gyvenau Ramybės pilyje, kur liūdesiui įeiti draudžiama. Dieną žaisdavau su draugais sode, o vakare šokdavau didžiojoje salėje. Aplink sodą ėjo labai aukšta siena, bet man niekada nerūpėjo, kas dedasi anapus jos, nes viskas aplink mane buvo taip gražu. Mano dvariškiai vadino mane Laiminguoju princu, ir aš iš tiesų buvau laimingas, jeigu malonumai yra laimė.“[10] Ar, Jūsų nuomone, šiuolaikinėje kultūroje laimė nėra (pernelyg) suartinta, sutapatinta su malonumais?

- Tikrai taip, jei kalbame apie populiariąją kultūrą ir jos kuriamus produktus. Juk tokios kultūros funkcija – suteikti kuo paprastesnėmis formomis, kuo aiškesniais būdais vis daugiau malonumų. Dažnai, kalbėdami apie šiuolaikinę kultūrą, atsižvelgiame į tuo metu tą vartojamą kultūros repertuarą, kuris atrenkamas pagal tai, ką naudoja, vartoja didžioji dauguma žmonių. Bet, žinia, kultūrinių, meninių žanrų įvairovė neleidžia visko sudėti tik į vieną lentyną.

- Humanitarinių mokslų daktarė, kinotyrininkė, kino festivalio Scanorama iniciatorė ir meno vadovė Gražina Arlickaitė, kalbėdama LRT Kultūros televizijos laidoje Naktinis ekspresas, pastebėjo, jog žmonės nebenori kine matyti juodumo, todėl taip mielai eina žiūrėti lengvučių niekučių, jie nori pailsėti nuo to, ką mato gyvenime, tai normalu ir žmogiška[11]. Veikiausiai tai galioja santykiui su menu apskritai. Tačiau žiūrint Laimingojo princo ištraukos, grožis kaip vienintelis pasaulio vaizdinio variantas, neleidžia pažinti liūdesio ašarų. Kiek, Jūsų matymu, šiandien esama visuomenėje suvokimo – tiek meno patyrėjų, tiek kūrėjų požiūriu, – kad meno sukrėtimas, nors tuo metu ir sukeliantis gilų liūdesį, skausmą, atveria gyvenimą, jo prasmes ir teikia susivokimo galimybę, tad yra vertingesnis, negutrumpalaikė malonumo priebėga, gana greitai išnykstanti, pasimirštanti ir paliekanti tą pačią tuštumą? Ką Jūs asmeniškai galvojate apie meną kaip pramogą, malonumą be sukrėtimo?

- Dažnai šios sąvokos – menas ir pramoga – eina paraleliai, dažnai šie reiškiniai vienas kitą papildo ir nebelieka tokios ryškios takoskyros. Dažnai nebegalime kategoriškai skirti, kad tai yra elitinis menas ar menas masėms, kad tai – aukštoji kultūra ar populiarioji kultūra. Galbūt kai lieka vietos prasmingiems, ne vienadieniams meniniams projektams, tegul būna jo skiriama ir pasimėgavimui meninėmis pramogomis, kurios taip pat gali būti įdomios.

- „Brangioji kregždute, – tarė Princas, – tu pasakoji man įstabius dalykus, bet kas gi yra įstabesnis už žmogaus skausmą? Daug kas yra didu pasaulyje, bet už viską didesnis – vargas.“[12] Kiek šiuolaikinis menas gali padėti, padeda žmogui susivokti, išgyventi, gyventi prasmingai? Kiek tokio meno reikia šiuolaikiniam žmogui? Kiek jis geba jį priimti, patirti?

- Menas gali padėti rasti atsakymus į savus klausimus, menas gali pastūmėti judėti pirmyn, leisti nuodugniau apsižvalgyti aplink, menas padeda ir pažinti save patį, ir pamatyti kitus. Tad jei tau reikalingi atsakymai apie save, jei tau norisi naujų siekių, tai tau menas tikrai svarbus, naudingas, reikalingas. Svarbu, kad mums kiltų klausimų ir reikėtų, norėtųsi ieškoti atsakymų.

_____________

[1] Tumanovičiūtė I. Nuskaidrinančios Laimingojo princo ašaros. Menų faktūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-13]. Prieiga per internetą: http://www.menufaktura.lt/?m=1025&s=61177#gsc.tab=0.

[2] Ten pat.

[3] Wilde O. Laimingasis princas ir kitos pasakos. Vilnius: Valstybinis leidybos centras. 1994, p. 59.

[4] Ten pat, p. 68.

[5] Ten pat, p. 70.

[6] Ten pat, p. 65.

[7] Ten pat.

[8] Aleksandravičius E. IQ presingo akiratyje – moralinis jautrumas. IQ TV [interaktyvus], 2015 [žiūrėta 2016-05-19]. Prieiga per internetą: http://iq.lt/iq-tv/iq-presingo-akiratyje-moralinis-jautrumas-2.

[9] Ten pat, 59.

[10] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 61–62.

[11] Kryžiavičienė J. Pokalbis su Gražina Arlickaite. Naktinis ekspresas. LRT Kultūra [interaktyvus], 2016 [žiūrėta 2016-05-12]. Prieiga per internetą: http://www.lrt.lt/mediateka/irasas/98382/naktinis_ekspresas.

[12] Wilde O. Cituotas kūrinys, p. 68.

Interviu pirmą kartą publikuotas svetainėje kamane.lt 2016 m. liepos 11 d.

kamane

R. Šeškaičio nuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Šiųmetės „ArtVilnius“ mugės kontrastai: trykštančiuose spalvų fontanuose prizus susišluoja juodai ir baltai apipavidalinti galerijų stendai.

Turim mes šiuolaikinio meno, turim… Gal net per daug – priduri sau, baigdamas vinguriuoti mugės labirintais. Ir mėgini įsivaizduoti, kad visa tai tėra rieškučios į mugę netelpančio meno ežere. Ir modeliuoji vaizduotėje milžiniškus angarus, į kuriuos įmanoma būtų tą visą meną sutalpinti. Bet vis tiek netelpa, nes kiekvieną minutę kažkur Lietuvoje gimsta naujas meno kūrinys. O vos užgimęs pretenduoja į šviesą, nors gal ir į tamsą: juk nuo bendro lankytojų srauto juodomis užuolaidomis atskirtų stendų mugėje kasmet daugėja.

Pasislėpti tamsiuose kambarėliuose jau linksta ne vien videomenininkai, bet ir fotografai: tik prisiminkite žibintuvėlius, kurių laukėte norėdami apžiūrėti Kauno fotografijos galerijos eksponuojamą Donato Stan­kevičiaus nuotraukų ciklą. Kad jose buvo įamžinti seni vairuotojai (beje, irgi savo automobiliuose fotografuoti naktį) – pamiršite greitai, užtat įspūdžio, kurį patyrėte šviesos pluošteliu tamsoje ieškodamas nuotraukų, taip greit neatsikratysite. Bėda, kad ne kiekvienas, tamsoje su žibintuvėliu irdamasis sienomis į priekį, susiprato iš po nuotraukų dar ir tekstus išsižvejoti.

Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją.

Geriausia mugės jaunąja menininke pa­s­kel­b­tos Beatričės Mockevičiūtės (VDA galerija „5 malūnai“) stende tvyrojo lengva prieblanda, bet nepašvęstieji lankytojai vis tiek ilgokai jame dairydavosi meno, pagarbiai apeidami neįspūdingą keturkampio profilio vamzdelių kauburį. Nors premijas dalijusi vertinimo komisija rekomendavo lankytojams nesikuklinti ir naudoti tuos vamzdelius kaip mažus asmeninius kaleidoskopus, retas ryžosi lankstytis ir gadinti stendo kompoziciją. Pirmiausia dėl tvirtai įskiepytos nuostatos, kad eksponatų rankomis liesti nevalia, bet dar labiau – iš racionalaus suvokimo, jog mugėje ir be kaleidoskopų yra į ką žiūrėti.

Ką ten vamzdeliai – ne kiekvienas santūrus lietuvis, anksčiau aplenkdavęs Mariaus Jonučio kūrinių parodas „Meno nišoje“, drįso kyštelėti nosį ir į kabančią šio autoriaus drožinėtos meilės pasakos spintelę. Nors būtent marguose stalčiukuose glūdėjo visi prasmių niuansai.

Ir atvirkščiai: kokios prasmės slypėjo naujuoju erdvės apžvalgos tašku tapusiame geltoname latvių menininkų namelyje ant ratų, net ir užėjusiems į vidų liko paslaptis. Patikliai užlipome, apsidairėme, nulipome. O stebėtojų iš šono akimis vertinant, buvome praryti keisto kičinio meno žvėries.

Keistis ar nesikeisti

Bet kas galėtų įvardyti, kur būtent šiuolaikiniame mene driekiasi kičo slenkstis? Ar sąmojingos Martyno Gaubo skulptūrėlės, kurių ne viena mugėje sutiko savo naujus šeimininkus, – jau kičas, ar tiesiog mielas autoriaus ironijos pliūpsnis? Pro vamzdelius žvelgiant, toks menas jau galėtų būti laikomas pernelyg įprastu ir lengvai perprantamu tokiai mugei. Vis dėlto be nuoširdžių lankytojų šypsenų „Kauno lango“ stende renginys būtų daug netekęs: būtent į šį paviljono kampą buvo sunku prasibrauti, nes smalsuoliai smagiam mažų metalinių skulptūrėlių apžiūrinėjimui negailėjo savo laiko.

Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas.

Aiškios satyrinės minties neatimsi ir iš Audriaus Gražio eksponuotų objektų. Kas gali būti tiesmukiau už stručio iškamšą kaladėje įbetonuotomis kojomis („Laisvės pojūtis“), kurią savo stende, papuoštame Leonido Donskio citata, laikė Panevėžio „A galerija“? Daugiau laisvės interpretacijoms suteikia kita to paties ciklo instaliacija, kurioje ant modernios lempos „vėjelio“ sparnų sukasi trijų kaimiškų vištų iškamšos. Pernai šį darbą rodęs panevėžiečiams, menininkas sulaukė kaltinimų neetišku gyvūnų iškamšų naudojimu. Užtat sostinės mugėje nei įkalintas strutis, nei rateliu skriejančios vištos nieko nebešokiravo. Labiau stebino kardinaliai pasikeitusi žymaus tapytojo meninė raiška.

Geriausia mugės instaliacija išrinkti unikalios tekstilininkės Severijos Inčirauskaitės-Kriaunevičienės gėlėmis siuvinėti įvairius mūšius ir kariuomenes menantys kariniai šalmai. Aktualumo iš idėjos neatimsi, antra vertus, kone dešimtmetį visas jai prieinamas skardas (nuo puodų iki automobilių kėbulų) kryželiu siuvinėjanti menininkė, priešingai nei A.Gražys, savo senų gerbėjų pernelyg nenustebino.

Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Čia laikas būtų prisiminti, kurį menininką balsuodami vieningiausiai palaikė mugės „ArtVilnius“ lankytojai. Ir ką gi: ne vamzdeliams-kaleidoskopams, už kuriuos vieningai balsavo vertinimo komisija, ir ne siuvinėtiems šalmams jie suteikė pirmenybę. Daugiausiai simpatijų sulaukė nei konceptualumu, nei rėksmingomis idėjomis nepasižymintis, užtat savitą techniką įvaldęs jaunas ir kruopštus dailininkas Linas Blažiūnas, savo paveiksluose vaizduojantis baltai žydinčius vaismedžius. Jo naudojamos medžiagos labiau primena chemijos laboratoriją: anglis, kalio permanganatas, citrinos rūgštis… Užtat pasiektas akinamo baltumo ir linijų grakštumo įspūdis nepalieka žiūrovų abejingų.

Geriausia mugės galerija lankytojai išrinko iš Kelno atvykusią „Ulf Larsson“, atvežusią trijų skirtingų pasaulio kraštų menininkų darbus. Ypač stende dėmesį traukė kuklaus kolorito paveikslai, indų menininko Natarajaa išgauti manipuliuojant ugnimi ir dūmais.

Vertinimo komisija prioritetą taip pati suteikė juodiems-baltiems galerijų „Nulinis laipsnis“ ir „Y galerija“ stendams. Pirmoji pristatė Sauliaus Slavinsko „pinhole“ technika atliktas fotografijas, antroji, atvykusi iš Minsko, – ne tik lakoniškas Igorio Savčenkos, jau kartą pripažinto geriausiu „ArtVilniaus“ menininku, fotografijas, bet ir kitų Baltarusijos autorių darbus.

Kaupti ar parduoti

Geriausia mugėje pristatyta menininke vertinimo komisijos buvo pripažinta Zuzana Janin, Varšuvos galerijos „lokal_30“ įkūrėja. Jos kūrinys „Volvo 240, transformuota į 4 dronus“ eksponuotas projektinėje (tiksliau – kolekcinių ekspozicijų) erdvėje, nelaukusioje pirkėjų.

Vis dėlto šioje mugės zonoje akivaizdžiu lyderiu tapo mūsiškio „Lewben Art Foun­dation“ vėlgi subtiliai pritemdytoje erdvėje pristatoma šiuolaikinės skulptūros kolekcija, kurioje – devynių užsienio autorių darbai. Atmintyje išliks Kosovo menininko Petrito Hilalajo darbas, vaizduojantis išdžiūvusį lūšies lavoną („Nunuodyta žmonių, stokojančių meilės“). Taip pat nenuglaistyta, tarp dvimatės ir trimatės erdvės skirtingais profiliais išdidžiai balansuojanti anglo Thomo Houseago „Moteris“ ir iš daugybės veikėjų sudėliotos, alegorines apokaliptines scenas vaizduojančios Marcelio Dzamos ir brolių Chapmanų miniatiūrinės kompozicijos.

Betgi grįžkime į kitas, pirkėjų laukusias sales. Juolab ne vienai galerijai parduoti atsivežtus darbus mugėje pavyko: paskutinėmis dienomis šalia kūrinių pavadinimų raudonavo nemažai apie tai įspėjančių taškų. Pirkėjų nebuvo ignoruojami ir „ArtVilniaus“ fokuse šįmet atsidūrę svečiai iš Lenkijos: keturis kūrinius Vilniuje pardavė „Stalowa“ galerija iš Varšuvos, o galerija „Czułość“ atgal į Lenkijos sostinę nebeparsiveš trijų eksponuotų japonų menininko Nampei Akaki fotografijų. Vienintelės mugėje dalyvavusios estų galerijos „Okapi“ atstovams apskritai galėjo susidaryti iškreiptas įspūdis, neva šiuolaikinio meno rinka Lietuvoje klesti: svečiai iš Talino Vilniuje pardavė kone pusę atsivežtų darbų.

Jiems populiarumu nenusileido ir kai kurie vietos galerijų stendai. „The Rooster Gallery“ (anksčiau buvo žinoma kaip mobili galerija „Gaidys“) pardavė net aštuonis jaunosios tapytojų kartos (Vitos Opols­kytės, Kristinos Ališauskaitės, Andriaus Zakarausko ir Auksės Miliukaitės) kūrinius. Tiek pat kūrinių į naujus namus iškeliaus iš nemažai erdvės mugėje sau atsiriekusios grafikės Kristinos Norvilaitės stendo. Klai­pėdiečių galerija „Baroti“ pardavė visus atsivežtus jauno menininko Radiono Petrovo tapytus paveikslus. Keliolika darbų pardavė antikvaro ir kolekcininko Edmondo Kel­micko galerija „E.K.ART“: didžiąją dalį jų sudarė Vito Luckaus ir Vytauto Balčyčio fotografijos. Dar didesnio populiarumo sulaukė galerija „Aukso pjūvis“, pristačiusi Vokietijoje gyvenančios poetės ir dailininkės Aldonos Gustas piešinius.

Pinigines atverti mugės lankytojus šįmet paskatino ir tekstilininkės Monikos Žaltauskaitės-Grašienės išaustos „fotografijos“, ir sąmojingos, iš kasdienių buities bei ūkio rakandų sukurtos Andriaus Ermino instaliacijos (ypač bylojančios protmūšių tema). Be dėmesio, kaip įprasta, neliko Vilmanto Marcinkevičiaus, Rūtos Jusionytės, Lino Katino, Prano Gailiaus ir tarsi iš nesenkančio gausybės rago vis tebeplaukiantys rinkon Vytauto Kasiulio tapyti paveikslai.

Pastebėjusi jų gausą, vienoje iš mugės diskusijų menotyrininkė, VDU profesorė Rasa Andriušytė-Žiukienė rekomendavo kolekcininkams būti budresniems ir atidžiau saugotis galimų V.Kasiulio palikimo klastočių. Ji taip pat apgailestavo, kad mugė „ArtVilnius“ kol kas nesiima registruoti joje vykstančių pardavimo sandorių ir kartu reitinguoti Baltijos regiono ar bent jau mūsų šalies menininkų, nors tokia informacija padėtų objektyviau nustatyti dailės kūrinių kainas.

Meno rinkos ekspertas Ernestas Parulskis pabrėžė, kad sėkmingas menininko kelias į rinką šiandien grįstas trimis privalomomis sąlygomis: turi atsirasti išmanantis žmogus, kuris apie autorių rašytų, galerininkas, kuris jo darbus rodytų viešai, ir galiausiai – pirkėjas, kuris tuos darbus norėtų įsigyti. Jei bent vieno punkto „trejybėje“ stokojama – rinkos ratas stringa ir sėkmės tikėtis darosi sunku.

Birželio 9–12 dienomis vykusi tarptautinė meno mugė „ArtVilnius‘16“ jau skaičiuoja rezultatus. Per keturias mugės dienas parodų ir kongresų centre „Litexpo“ apsilankė 21 tūkst. žmonių. Mugėje buvo parduota maždaug 200 meno kūrinių už kiek daugiau nei 260 tūkst. eurų. „ArtVilniaus“ rezultatai per metus gerokai ūgtelėjo, nes pernai mugės organizatoriai skelbė sulaukę 18,5 tūkst. lankytojų ir sudarę sąlygas parduoti maždaug 100 meno kūrinių už 200 tūkst. eurų

BFL

Žmonės sugrįžta į teatrus, koncertus, muziejus ir koncertų sales.

17

Tiek procentų daugiau žiūrovų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies teatrai.

6,6

Tiek tūkstančių spektaklių pernai parodyta Lietuvos teatruose.

13

Tiek tūkstančių daugiau klausytojų pernai, palyginti su 2014 m., lankėsi koncertuose.

74

Tiek koncertų mažiau pernai surengė šalies koncertinės organizacijos.

9

Tiek procentų didesnes pajamas pernai, palyginti su 2014 m., surinko šalies kino teatrai.

1,2

Tiek kartų vienas Lietuvos gyventojas 2015 m. vidutiniškai lankėsi kino teatruose.

4

Tiek procentų daugiau lankytojų pernai, palyginti su 2014 m., sulaukė šalies muziejai.

363

Tiek tūkstančių lankytojų pernai sulaukė šalies muziejų lyderis – Trakų istorijos muziejus.

Šaltinis: Statistikos departamentas

BFL

Sijojant įtakingiausius kultūros lietuvius, svarbu nepasiklysti vėtrungių miške. Blogiausia, kad visos tos vėtrungės klauso skirtingų vėjų.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Pirmoji vėtrungė liepia rinktis tarp Lietuvos ir užsienio, nes menininkas, įtakingas Lietuvoje, ne visuomet būna adekvačiai vertinamas už šalies sienų. Geriausias pavyzdys – dabar jau amžinatilsį Nepriklausomybės pradžios laikotarpio lietuvių literatūros atraminiai stulpai: Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda, Jonas Strielkūnas, Marcelijus Martinaitis, Juozas Aputis, Romualdas Granauskas.

Ir atvirkščiai: ne vienas tarptautinę solinę karjerą sėkmingai pradėjęs scenos menų atstovas gimtinėje pasirodo kartą kitą per metus, tad apie jų realią įtaką šalies kultūriniam gyvenimui kol kas sunku kalbėti. Čia galėtume prisiminti visą būrį užsienyje įsikūrusių ar tiesiog po pasaulio teatrus ir koncertų sales nuolat migruojančių talentingų atlikėjų: Luką Geniušą, Dalią Kuznecovaitę, Gabrielių Alekną, Asmik Grigorian, Kostą Smoriginą, Merūną Vitulskį ir daugelį kitų.

Šių žmonių įtaka Lietuvoje stiprės vėliau, kai, pakankamai užsidirbę ir leidę sau atsipūsti nuo vienas kitą vejančių angažementų, dažniau grįš Lietuvon muzikuoti, vertinti tarptautinių konkursų dalyvių, statyti spektaklių ar kurti naujų festivalių. Puikus pavyzdys – pianistė Mūza Ru­backytė, organizavusi jau keturis Vilniaus fortepijono muzikos festivalius.

Postai kaip įtakos ženklas

Iš čia rodyklėmis moja antroji vėtrungė: Lietuvoje įtaka kultūrai pagal seną įprotį matuojama valdiškais postais, nors logiška, kad tokių postų dažniau dairosi ne patys talentingiausi arba savo profesionalios karjeros pakilimo viršūnę jau išgyvenę kūrėjai. Pavardžių nevardinsime: jų netrūksta Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus dailės akademijos bei kitų menininkus rengiančių šalies aukštųjų mokyklų darbuotojų sąrašuose. Neketiname iš to šaipytis: jei vadovauti fakultetams ir katedroms būtų kviečiami vien geidžiamiausi nūdienos meno rinkoje žmonės, jie patys graužtųsi nerasdami pakankamai laiko studentams, o studentai pernelyg retai matytų savo garsiuosius dėstytojus. Tokių pavyzdžių irgi būta ne vieno.

Anksčiau kaip šiltą valdišką prieglobstį būtume įvardiję ir Kultūros ministeriją, bet pastaraisiais metais ji virto menkai įtakinga partine įstaiga, kurioje menininko su žiburiu neberasi. Netgi prašomi užimti vietas ministerijoje daugelis turbūt atsisakytų: kuriam gerą vardą tarp kolegų pelniusiam patiktų viešai teisintis už partijų būstinėse skiriamų vadovų neišmanymą? Verčiau jau porąkart per metus padirbėti Kultūros tarybos samdomu anoniminiu (kiek ši sąvoka apskritai tinka Lietuvos masteliui) ekspertu: atsakomybės mažiau, įtakos daugiau, o ir laiko prasmingesnėms veikloms susitaupo.

Valstybiniams teatrams vadovauti taip pat ryžtasi vis mažiau aktyvių kūrėjų: tai aiškiai rodė šįmet ministerijos skelbti konkursai. Vienintelis iš tokių, kuriam pavyko įveikti konkurso kartelę, – Nacionaliniame operos ir baleto teatre puokštę vaidmenų spėjęs parengti 33 metų baritonas Jonas Sakalauskas, tampantis rekonstrukcijos (taigi ir neišvengiamo sąmyšio) lūkuriuojančio Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro vadovu.

Dar daugiau vidinių konfliktų išgyvenusiam Panevėžio J.Miltinio dramos teatrui vadovauti paskirtas Linas Marijus Zaikauskas kaip režisierius tėvynėje jau pamirštas, nors po vieną du sezonus yra dirbęs vyriausiuoju režisieriumi keliuose atokiuose Lenkijos ir Rusijos teatruose.

Lietuvoje kiekvieno bent kiek prakutusio režisieriaus savigarba reikalauja kurti naują nepriklausomą teatrą. Nebūtina dairytis į ryškiausių meistrų teatrus – „Meno fortą“, OKT ar VCO. Vos prieš metus apie savo įsikūrimą paskelbė AAT, arba J.Sakalausko vienmečio Artūro Areimos teatras.

Laikas ir pripažinimas

Tačiau postas postui nelygu. Ir čia priartėjame prie trečiosios vėtrungės, svyruojančios laiko atskaitos sistemoje. Kaip manote, kada daugiau įtakos Lietuvos teatriniam gyvenimui turėjo režisierius Jonas Vaitkus: 1974–1975 m., dirbdamas Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1980–1988 m., dirbdamas Kauno dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, 1990–1994 m., dirbdamas Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, ar šiuo metu, vadovaudamas Lietuvos rusų dramos teatrui?

Kitaip sakant: ar produktyvaus menininko įtaka savaime svarėja, metams bėgant ir nuveiktų darbų bei už juos gautų apdovanojimų sąrašui ilgėjant, ar nebūtinai? Ar S.Gedos įtaka gyvenimo pabaigoje, nepaisant teismų, išliko pati didžiausia?

Kūrybinis jaunimas visais laikais greitas manifestais „paspardyti užpakalius“ tituluotiems senjorams, klaidingai įsivaizduodamas, kad taip greičiau prasimuš į jų gretas. Klysta: čia ne šauktinių kariuomenė, todėl vietų rikiuotėje skaičius nėra baigtinis.

Šiuo atveju sveika prisiminti jaunų literatų išpuolius prieš J.Marcinkevičių Nepriklau­somybės metų pradžioje ir įvertinti, ar po dviejų dešimtmečių kuris nors iš jų sugebėjo užimti adekvačią savo įtaka poziciją. Kur ten… Nors situacija lietuvių literatūroje šiuo metu primena sengirę, kurios nepagailėjo uraganas: išverstų medžių daugiau nei likusių stovėti. Ričardas Gavelis, Jurgis Kunčinas, Nijolė Miliauskaitė, Onė Baliukonytė, S.Geda, J.Aputis, J.Striel­kūnas, J.Marcinkevičius, M.Martinaitis, Bitė Vilimaitė, R.Granauskas, Petras Dirgėla – per gerą dešimtmetį amžinybėn pasitraukė stipriausiais laikyti dvidešimto amžiaus pabaigos autoriai. O juk dar neįterpėme to paties laikotarpio išeivijos literatūros praradimų: Bernardo Braz­džionio, Kazio Bradūno, Alės Rūtos, Liūnės Sutemos, Birutės Pūkelevičiūtės, Icchoko Mero, Alfonso Nykos-Niliūno. Taip realius ir net potencialius rašytojų kartų ginčus Lietuvoje išsprendė neapskundžiamas mirties arbitražas.

Menininko įtakos trukmė

Tačiau ką kultūroje keičia ši, ketvirtoji, gyvenimo ir mirties vėtrungė? Ar kūrėjo įtaka mums nutrūksta sulig nutilusia muzika (dūdų maršai menininkų laidotuvėse jau seniai atgyveno), ar atvirkščiai – mirtis jų kūrybinio palikimo svarbą bent trumpam pakylėja?

Kad žymių dailininkų darbai po jų mirties įgyja papildomos vertės – jokia naujiena. O prieš du dešimtmečius, kai poetai dar nebuvo apsipratę su kelis šimtus egzempliorių tesiekiančiais savo knygų tiražais, bet nebežinojo jokių būdų didesniems parduoti, buvo pastebėta, kad ir knygų pardavimas smarkiai šokteli po autorių mirties. Žinoma, tik tų rašytojų, kurie būdami gyvi skaitytojų auditorijai bent šį tą reiškė. Dar geriau, jei mirtis būdavo susijusi su kokia nors bohemiška ar kriminaline istorija, o ne šiaip banalia senatve.

Tarkim, gyvo Ričardo Mikutavičiaus poezija retam rūpėjo, užtat jam prapuolus gausios kunigo eilių atsargos knygynuose iškart pradėjo sekti. Taip įsilingavo šiandien jau nieko nebestebinanti pomirtinių rinktinių banga, kurią pastaruoju metu baigia nukonkuruoti kūrėjų gyvenimams aptarti skirtų tiesioginių TV pokalbių laidų manija.

Pagaliau, vertinant įtakas tokioje ganėtinai nevienalytėje veiklos srityje kaip kultūra, tenka atsižvelgti ir į iš prigimties dominuoti joje linkusias popkultūros vėtrunges. Kas šiandien visuomenėje įtakingesnis: Juozas Statkevičius ar šalies Dailininkų sąjungai trejus metus vadovaujanti vitražistė Edita Utarienė? Atsakymas akivaizdus, nors pirmaisiais Nepriklausomybės metais tokia ryški persvara būtų suprasta kaip nonsensas.

Nuo Jono Meko iki Juozo Statkevičiaus

Galiausiai, stovint po vėtrungėmis, belieka atversti dešimties atrinktųjų 1990–2015 m. laikotarpio įtakingiausių menininkų sąrašą.

Jame atsidūrė teatro režisieriai Eimuntas Nekrošius ir Oskaras Koršunovas – už ryškiausius perversmus Lietuvos teatro kultūroje. Poetams atstovauja pasaulietiško mąstymo skersvėjais uždarą nacionalinę literatūrą prapūtęs  Tomas Venclova ir nuoseklus poezijos vandenų drumstėjas S.Geda, literatūrai ir kinui – Jonas Mekas. Šiandien, kai nemažai šalies jaunimo meno istoriją studijuoja prestižinėse vakarų akademijose, ten jie paprastai teišgirsta dvi lietuviško skambesio pavardes – Jurgio Mačiūno ir J.Meko.

Muzikams atstovauja Nepriklausomybės metais iš perspektyvaus dirigento autoritetingu orkestro vadovu tapęs Gintaras Rinkevičius bei dainininkė Violeta Urmana, tapusi aukščiausio rango pasaulinės operos scenų primadona. Taip pat kompozitorius Bronius Kutavičius, lietuviškas sutartines išvedęs į šiuolaikinės muzikos areną.

Iš vizualiųjų menų pasirinkome Lenkijoje gyvenantį grafiką Stasį Eidrigevičių, kurio paveiksluose ir kaukėse boluojantys veidai jau seniai tapo lengvai atpažįstamais pasaulio piliečiais. Taip pat – drabužių dizainerį J.Statkevičių, sugebėjusį tautiečiams įrodyti, kad lietuviui gali atverti duris ir stambiųjų pasaulio megapolių okupuota mados industrija.

Skambiausias ir tikriausiai laukiamiausias iš iki šiol suplanuotų 2015 m. koncertų Lietuvoje vyks balandžio mėnesį Kauno „Žalgirio“ arenoje. Čia pasirodys vienas žinomiausių visų laikų Didžiosios Britanijos popmuzikos atlikėjų Robbie Williamsas. Lietuviai atlikėjai į didžiąsias arenas neskuba, bet mes juos vis tiek mylime.

Dovaidas Pabiržis

Šį pavasarį buvęs „Take That“ narys Robbie Williamsas pradės keletą mėnesių truksiantį turą „Let Me Entertain You“, kurio metu surengs 21 koncertą Europoje ir Azijoje. Jų maršrutas drieksis ir per Rygą, Minską, Sankt Peterburgą.

R.Williamsas yra pelnęs 17 britų muzikos apdovanojimų – daugiau nei bet kuris kitas atlikėjas muzikos istorijoje, taip pat yra sudaręs pelningiausią visų laikų Didžiosios Britanijos muzikinį sandorį su leidybos kompanija EMI, įrašęs dešimtis hitais tapusių kūrinių, visame pasaulyje pardavęs 77 mln. albumų.

Nors tuo šio atlikėjo nuopelnai anaiptol nesibaigia, tačiau didžiausi jo pasiekimai jau praeityje. Įspūdinga ir, rodos, nesustabdoma dainininko karjera stabtelėjo 2006-aisiais, kai pasirodė nevienareikšmiškai vertintas albumas „Rudebox“, kuriame R.Williamsas eksperimentavo šokių muzikos bei hiphopo stiliais. 2006–2013 m. atlikėjas nekoncertavo, buvo prisidėjęs prie atsikūrusios grupės „Take That“, ir jo kūrybos kreivė leidosi žemyn. Pozityvesnių atsiliepimų sulaukė 2012 m. pasirodęs įrašas „Take the Crown“, kuriam pristatyti surengtas ir koncertinis turas. Pernai 60 tūkst. minia dainininko klausėsi Taline.

„Let Me Entertain You“ turas nėra skirtas naujam albumui pristatyti, taigi R.Williamsas Lietuvoje žada atlikti geriausias savo karjeros dainas.

Dar vienas britas

Vasario viduryje Vilniaus „Siemens“ arenoje koncertuos jaunosios kartos britų dainininkas, savo kūryboje derinantis akustinį hiphopą, ritmenbliuzą ir folkmuziką, Edwardas Christopheris Sheeranas, trumpiau prisistatantis kaip Ed Sheeran. 1991 m. gimęs atlikėjas ir dainų autorius per savo trumpą karjerą jau spėjo sudalyvauti karalienės Elizabeth II jubiliejaus iškilmėse bei 2012 m. Londono olimpinių žaidynių uždarymo ceremonijoje, taip pat sėkmingai įsiveržti į britams dažnai ne taip lengvai pasiekiamą JAV rinką.

Už sėkmę Edas Sheeranas turėtų dėkoti postmoderniam ir vis dažniau atlikėjų laiptais į aukšumas tampančiam išgarsėjimo būdui – internetui. Būtent svetainėje ~youtube.com~ skelbti atlikėjo įrašai bei savarankiškai susukti vaizdo klipai buvo pastebėti vis platesnės klausytojų bendruomenės, kol galiausiai jam buvo pravertos „Asylum Records“ įrašų kompanijos durys ir ten 2011 m. gimė jo debiutinis albumas „+“.

Vilniuje britas pristatys antrąjį savo įrašą „X“, kurį „Spotify“ įvardijo kaip albumą, kurio 2014 m. dažniausiai klausytasi internetu. „X“ sulaukė ir „Grammy“ nominacijos Metų albumo kategorijoje.

Nuo Balkanų siautulio iki „Amelijos iš Monmartro“ romantikos

Pavasarį sostinės gyventojai ir svečiai linguos valso ritmais, tik šįkart skirtais ne Amelijai iš Monmartro, o Lietuvai ir jos publikai. Kovą Vilniuje, naujojoje „Compensa“ salėje, svečiuosis prancūzų kompozitorius ir multiinstrumentalistas Yannas Tiersenas su grupe. Menininkas pristatys naujausią savo albumą „Infinity“ ir atliks populiariausius savo kūrinius.

Prancūzijoje pirmąją sėkmę atlikėjas, grojantis fortepijonu, smuiku, akordeonu, akustine bei elektrine gitaromis, violončele, klavesinu ir kitais instrumentais, pelnė 1998 m. Paauglystėje labiausiai paveiktas pankroko muzikos, Y.Tiersenas atrado savo nišą – foninės muzikos, skirtos teatro spektakliams bei kino filmams, kūrimą.

Jis yra išleidęs aštuonis įrašytus studijoje ir tris koncertinius albumus, tačiau pasaulyje išgarsėjo garso takeliu, kurtu vienam sėkmingiausių kino filmų „Amelija iš Monmartro“. Šis buvo nominuotas penkiems „Oskarams“, pelnė 55 apdovanojimus ir iki šiol yra laikomas vienu geriausių prancūziškų filmų.

Vasario pabaigoje „Compensa“ salėje koncertuos Emiras Kusturica ir jo „nerūkantis orkestras“. 1980 m. Sarajeve susibūrė kolektyvas „No Smoking Orchestra“, o kino režisierius E.Kusturica su muzikantais susipažino 1981 m. filmuodamas savo debiutinę juostą „Ar tu prisimeni Dolly Bell?“. Po penkerių metų Emiras orkestre pradėjo groti bosine gitara ir nufilmavo keletą jo vaizdo klipų, o vėliau „No Smoking Orchestra“ sukūrė filmo „Morčius, arba katytė juoda, katinėlis baltas“ garso takelį.

Nors muzikinis režisieriaus, pastaruoju metu labiau pastebimo dėl savo politinių pareiškimų, indėlis į grupės suformuotą „unza unza“ stilių nėra itin ryškus, kolektyvas atkartoja chaotišką ir absurdišką jo filmų nuotaiką. Grupėje būgnais groja ir režisieriaus sūnus Striboras Kusturica.

Vasario pabaigoje Vilniuje koncertuos vieno įdomiausių balsų muzikos pasaulyje savininkė Macy Gray. Ritmenbliuzo ir soul muzikos dainininkė bei dainų autorė yra ne tik fenomenalaus balso savininkė, bet ir daugybės prestižinių apdovanojimų laureatė. Jos įrašų parduota daugiau nei 25 mln. egzempliorių tiražu, o lentynoje puikuojasi MTV, „Grammy“, „Brit Awards“ ir „Billboard“ statulėlės.

Vilniuje M.Gray į sceną lips pirmą kartą, čia ji kartu su muzikantų grupe pristatys naujausią savo albumą, pernai spalį pasirodžiusį „The Way“ ir atliks populiariausius karjeros kūrinius. Vokalistė savo muzikinį kelią pradėjo 1999-aisiais albumu „On How Life Is“.

Jau žinomas ir festivalio „Kaunas Jazz“ didžiojo koncerto, kuris vyks „Žalgirio“ arenoje, svečias. Tai vienas populiariausių džiazo dainininkų Gregory Porteris, Kaune jau viešėjęs 2013-aisiais.

Nuostabaus baritono savininkas debiutavo 2010 m. ir jau pirmasis jo įrašas buvo nominuotas „Grammy“ apdovanojimui geriausio džiazo vokalo albumo kategorijoje. Balandžio pabaigoje atlikėjas pristatys šį apdovanojimą jam pagaliau pelniusį įrašą „Liquid Spirit“.

Roko gurmanų laukia klasikos dozė

Bent penketas dėmesio vertų renginių 2015-aisiais laukia roko muzikos mėgėjų. Kaip jau darosi įprasta, Lietuvoje labiausiai mėgstamos išlieka gana konservatyvios šio žanro stilistikos formos, todėl ir daugelis ryškiausių atvykstančių kolektyvų skaičiuoja ne pirmą savo veiklos dešimtmetį.

Kovą sostinės „Forum Palace“ rūmuose numatomas anglų roko grupės UFO koncertas. Sunkiojo roko kolektyvas susikūrė dar 1969 m. ir skaičiuoja jau penktąjį veiklos dešimtmetį. Iki šiol kūrybiniame procese dalyvauja du „originalūs“ grupės nariai. UFO laikomi vienais pagrindinių naujosios britų sunkiojo roko bangos, kuri prasidėjo 8-ajame praėjusio tūkstantmečio dešimtmetyje, įkvėpėjų. Tuo metu išpopuliarėjo Didžiosios Britanijos grupės „Judas Priest“, „Motorhead“, „Iron Maiden“ ir kt. Kitų metų pradžioje UFO planuoja išleisti albumą „A Conspiracy of Stars“, kurį ir turėtų pristatyti per koncertą Vilniuje.

O po keleto dienų, kovo 9-ąją, ten pat vyks sunkiojo roko grupės „Black Label Society“ koncertas. Kolektyvo populiarumo kalvis – buvęs Ozzy Osbourne‘o gitaristas Zakas Wylde‘as, kuriantis ir įdainuojantis visas kolektyvo dainas bei papuošiantis jas išskirtinės technikos gitaros skambesiu. Vilniuje grupė pristatys devintąjį savo albumą „Catacombs of the Black Vatican“.

Gegužę į sostinės „Siemens“ areną atvyks ir vieni ryškiausių jau minėtos naujosios britų sunkiojo roko bangos dalyvių – grupė „Def Leppard“. Rokeriai Lietuvoje svečiuosis antrą kartą. Kolektyvo istorija, prasidėjusi 1977 m. Šefilde, yra neatsiejama nuo dviejų kertinių albumų – „Pyromania“ (1983) ir „Hysteria“ (1987), kuriuose „Def Leppard“ plėtojo ir tuo metu itin populiarų glamūrinio roko žanrą. Per daugiau nei tris dešimtmečius trunkančią karjerą grupė iš viso pardavė daugiau kaip šimtą milijonų įrašų ir yra viena sėkmingiausių roko grupių muzikos istorijoje, parašiusi visiems pažįstamas dainas „Love Bites“, „Pour Some Sugar On Me“, „Hysteria“ ir kt. Pastaraisiais metais nauja kūryba šie rokeriai gerbėjų per daug nelepino, tad daugelį gerai žinomų dainų neabejotinai bus galima išgirsti ir Vilniuje.

Naują albumą „16+“ balandžio mėnesį sostinėje pristatys po gana ilgos pertraukos Lietuvoje viešėsianti Rusijos roko grupė „Bi-2“. Filmo „Brolis 2“ garso takelį sukūręs kolektyvas pasirodys „Forum Palace“ scenoje.

Viena populiariausių šių dienų roko grupių į Kauno „Žalgirio“ areną atvyks spalio 14-ąją – čia koncertą surengs kanadiečiai „Nickelback“. Grupės vardas išgarsėjo, kai 2001 m. radijo ir televizijos eterį užliejo jų hito „How You Remind Me“ akordai. Žurnalas „Billboard“ šią dainą pripažino geriausiu dešimtmečio roko kūriniu. Nuo to laiko įsibėgėjusi grupė, nepaisant sulaukiamų priekaištų dėl šiek tiek šabloniško ir nuspėjamo skambesio, praktiškai be kluptelėjimų žengia iki šiol. 2010 m. „Nickelback“ koncertavo per Vankuverio žiemos olimpinių žaidynių uždarymą, o pernai kanadiečiai išleido jau aštuntą albumą „No Fixed Adress“, kurio kūriniai kartu su žymiausiais hitais pirmiausia ir užlies „Žalgirio“ arenos skliautus.

Lietuvos atlikėjai į didžiąsias šalies arenas neskuba

Po intensyvių paskutiniųjų 2014 m. mėnesių, kai buvo rodomas miuziklas „Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės legenda“, didelius koncertinius turus surengė SEL, „Antis“, Džordana Butkutė, Marijonas Mikutavičius, Andrius Mamontovas ir kt., pirmaisiais 2015 m. mėnesiais numatyta tik keletas ryškesnių šalies atlikėjų koncertų: kovą didžiosiose šalies arenose 60-metį kartu su Kauno miesto simfoniniu orkestru bei Kauno bigbendu minės dainininkas Edmundas Kučinskas, o Klaipėdos „Švyturio“ arenoje vasarį koncertuos Leonas Somovas ir Jazzu.

Naujuosius muzikinius metus sausio pabaigoje Kauno „Žalgirio“ arenoje pradės ketvirtą kartą rengiami muzikos apdovanojimai „M.A.M.A.“. Daugiausiai nominacijų (5) šiemet sulaukė M.Mikutavičius. Tarp apdovanojimų favoritų yra ir Linas Adomaitis, pretenduojantis į keturias statulėles, po tris kartus nominacijų sąraše paminėti Ieva Narkutė, Dž.Butkutė, Donatas Montvydas ir grupė „Biplan“.

Sausį menų fabrike „Loftas“ koncertuos pernai bene sėkmingiausią visų laikų lietuvišką kūrinį, kuris pasiekė 6-ąją poziciją Didžiosios Britanijos perkamiausių dainų tope, sukūręs elektroninės muzikos atlikėjas Mario Basanovas, šiuo metu prisistatantis pseudonimu „Ten Walls“. Kovą daugelyje šalies miestų savo naująjį albumą pristatys Vaidas Baumila, o užsidarius festivalių sezonui rudenį planuojami pučiamųjų multiinstrumentalisto Sauliaus Petreikio pirmojo albumo „Lowlands“ pristatymo koncertai.

Penkiuose Nacionalinio dramos teatro bei Valstybinio jaunimo teatro spektakliuose vaidinanti aktorė ragina darbo stokojančius kolegas paieškoti nestandartinių veiklos nišų.

Renata Baltrušaitytė

Kultūrinės veiklos lyderiai, nusivylę valdiškų institucijų sistemos siūlomomis galimybėmis, pastarąjį dešimtmetį vis dažniau atsukdavo jai nugarą. Anksčiau „laisvosios kūrybos“ kelias dėl įtaraus rinkos požiūrio tebūdavo gabiausių, ryžtingiausių ir stipriausią autoritetą užsitarnavusiųjų privilegija, o šiuo metu vis daugiau menininkų, įžvelgdami šio kūrybinio modelio pranašumus, savanoriškai renkasi žengti šiuo keliu. Taip nepriklausomasis kūrybos sektorius plečiasi ir stiprėja, tačiau biudžetas, valstybės skiriamas jo projektams palaikyti, išlieka apytikriai toks pat. Todėl nepasitenkinimas Kultūros fondo sprendimais yra užprogramuotas, o vidinė konkurencija – ypač labiau lėšoms imliose scenos menų bei kino srityse – neišvengiamai kaista.

Siūlymas suvienodinti valstybinių ir nepriklausomų teatrų trupių darbo sąlygas Teatrų ir koncertinių įstaigų įstatymo projekto pataisomis tebuvo mėginimas sklaidyti šią besikaupiančią įtampą, tačiau baigėsi Teatro sąjungos siūlymu atstatydinti kultūros ministrą.

„Veido“ pasirinkta pašnekovė – aktorė Viktorija Kuodytė, trijų „Kristoforų“ („Auksinių scenos  kryžių“ pirmtakų) savininkė, niekada nedirbusi etatine aktore jokiame valstybiniame teatre, o šįmet atsisakiusi ir dėstytojauti Teatro ir muzikos akademijoje. Užtat pabandžiusi įsidarbinti valytoja vienoje sostinės policijos nuovadoje, tik atidėjusi savo ketinimą dėl užgriuvusių „Vyšnių sodo“, kuriame sėkmingai suvaidino Ranevskają, repeticijų.

Garsaus tenoro Edmundo Kuodžio (1939–2002) duktė, kadaise pati mėginusi tapti operos soliste, prisimena, kaip iš scenos pasitraukęs jos tėtis, negavęs dėstytojo vietos akademijoje, mokė dainuoti klausos neturinčius vaikus eilinėje muzikos mokykloje, bet neverkšleno ir nesijautė nuskriaustas.

VEIDAS: Aktorystės studijas baigėte prieš du dešimtmečius, kai Lietuvoje vienas po kito kūrėsi, rutuliojosi pirmieji nepriklausomi teatrai. Ir jau tuomet turėjote ryžto atsisakyti etato valstybiniame teatre. Iš kur mergaitei tiek drąsos?..

V.K.: Tada tikrai nebuvau toks sąmoningas žmogus, kad valdiškos vietos atsisakyčiau principingai apsvarsčiusi. Tiesiog dar besimokydama trečiame kurse buvau pastebėta režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir patekau į jo trupę, pradėjau vaidinti jo kuriamuose spektakliuose. Jokių oficialių etatų mes, aktoriai, joje neturėjome, o ir pats „Meno fortas“ apie savo įsikūrimą paskelbs vėliau – tik 1998-ųjų pradžioje.

Kai statėme Aleksandro Puškino „Mažąsias tragedijas“, E.Nekrošius, neseniai pasitraukęs iš Valstybinio jaunimo teatro, dar dirbo su teatro festivaliu „Life“. Tada nebuvo suvokimo, kad patekęs į tokio režisieriaus spektaklį mažiausiai dvejus trejus metus ramiai važinėsi po pasaulį ir galėsi nesukti galvos dėl darbo. Po metų gavau kitą vaidmenį „Trijose seseryse“, po to – „Hamlete“, „Makbete“… Gastrolės vis intensyvėjo. Pamačiau, jog už tai, kad nemokamai keliauju po pasaulį, man dar ir pinigus padorius moka… Tai atrodė taip nuostabu! Todėl kai visą mūsų kursą jo vadovas Algirdas Latėnas pakvietė į Valstybinį jaunimo teatrą, sąžinė nebeleido tapti etatine kitos trupės nare. Atrodė, toks žingsnis būtų negarbingas: juk darbą ir taip turiu…

Su E.Nekrošiaus trupe smagiai keliavau dešimt metų ir tik tada pagaliau sulaukiau pirmo pasiūlymo iš kito režisieriaus. Taip jau yra, kad E.Nekrošiaus aktoriai kitiems režisieriams tampa „neliečiamaisiais“ – jų niekas daugiau nekviečia… Bent jau anksčiau taip būdavo. Per tą dešimtmetį pradėjau įtarinėti, kad nieko daugiau nesugebu, tik būti „Nekrošiaus aktore“. Man labai patiko ja būti, bet…

VEIDAS: Ir štai Gintaras Varnas pakviečia į Kauno dramos teatrą vaidinti Portijos Koglen…

V.K.: Ten pirmą kartą iš vidaus pamačiau, kaip veikia valstybinis teatras. Ir man jis, žinokite, patiko – kaip struktūra su savo grimerėmis, valytojomis, budėtojomis… Ir tiksliomis darbo valandomis, kurios iš pradžių gerai nuteikdavo, nes su E.Nekrošiumi dirbdami valandų niekada neskaičiuodavom. Dabar tokia „valdiška“ darbo sistema – rytinė poros valandų repeticija, popietinė kelių valandų repeticija – atrodo juokinga, nes artėjant repeticijos pabaigai aktoriai pradeda demonstratyviai žvilgčioti į laikrodžius…

Vis dėlto yra skirtumas, kaip dirba nuolatinė teatro trupė ir specialiai konkrečiam pastatymui suburti žmonės. Pastarieji dažniausiai neturi padorios vietos repetuoti, ir atėjusiems iš valstybinių teatrų, prie gerų sąlygų pripratusiems kolegoms tai labai nepatinka. Ir atvirkščiai: tokie kaip aš, sąlygų neišlepinti, į tai nekreipia dėmesio.

Pats kūrybinis procesas „rinktinėje“ trupėje daug įdomesnis, nes aktoriai vieni nuo kitų nepavargę, nežino vienas kito galimybių, charakterių ir silpnybių. Manau, būtų nuostabu, jeigu, tarkim, Oskaras Koršunovas galėtų Vilniuje statomiems spektakliams kviesti reikalingus aktorius iš visos Lietuvos. Arba kviesti juos į tą teatrą, kuriame tuo metu repetuotų spektaklį, nesvarbu kur – Kaune, Šiauliuose, Panevėžyje… Kaip prasiplėstų visų šalies aktorių kūrybinis akiratis: ir tų, kurie įpratę dirbti Vilniuje bei turėti stabilų repertuarą, ir tų, kurie vaidina mažesniuose miestuose, bet ilgisi naujų patirčių. Nes juk sostinės aktoriui nusivalyti nejučiomis prilipusias puikybės dulkes irgi naudinga. Jo pasitikėjimas savimi, sukauptas dirbant su žymiais režisieriais, galėtų uždegti provincijos aktorius, o pats iš tų, kurie nėra tiek savimi pasitikintys, išmoktų kuklumo ir paprastumo… Platesnė teatrinė „kraujo apykaita“ būtų visiems naudinga. Ypač žiūrovams.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-45-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Liko vos pora savaičių iki penktosios tarptautinės šiuolaikinio meno mugės “Art Vilnius” atidarymo. Į ją bus atvežta ir Andy Warholo bei Romano Opalkos darbų originalų.

Vienintelė šalyje šiuolaikinio meno mugė šįmet savo dydžiu nebus rekordinė ir dalyvių skaičiumi nepasieks 2009-ųjų aukštumų, į kurias anuomet startavusiam renginiui leido pakilti dosni “Vilniaus – Europos kultūros sostinės” programos parama. Priminsime, kad pirmojoje “Art Vilnius” mugėje dalyvavo šimtas Lietuvos bei užsienio galerijų ir meno organizacijų. Šįmet dalyvių stendų žada būti 65 – tiek pat, kiek būta po krizės atgaivintoje mugėje 2011-aisiais ir šiek tiek daugiau, nei būta pastaruosius dvejus metus.
Tačiau mugės organizatorė, Lietuvos meno galerininkų asociacijos prezidentė Diana Stomienė pabrėžia, kad pirmąkart po 2009-ųjų dalyvių iš užsienio vėl bus daugiau vietinių: to kryptingai siekta visus penkerius metus, garsinant Vilniaus mugę pasaulyje, mezgant tarptautinius ryšius su galerijomis, meno specialistais ir kolekcininkais.
Šįmet mugėje laukiama meno galerijų iš septyniolikos užsienio šalių. Palaikydami kolegas iš Ukrainos, rengėjai nutarė atleisti tris iš šios šalies kviečiamas galerijas nuo mugės dalyvio mokesčio.
“Art Vilnius” per savo egzistavimo laikotarpį taip ir neįgijo konkurentų kaimyninėse valstybėse: artimiausios Lietuvai meno mugės tebėra rengiamos Rusijos (“Art Moscow”), Vengrijos (“Art Market Budapest”) ir Austrijos (“Viennafair”) sostinėse, taip pat Vokietijos mieste Kelne (“Art Cologne”). Nei kitose Baltijos šalyse, nei Lenkijoje ar Baltarusijoje panašių mugių nėra. O ir maskviškėje pernai rugsėjį dalyvavo viso labo 35 galerijos.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės "Veido" straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę "veidas 222014" bei įvedę gautą kodą.
Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2014-m