Dizainerė, Vilniaus dailės akademijos profesorė Jolanta Talaikytė mados pasaulyje sukasi jau tris dešimtmečius. Pasak jos, šiuolaikinė mada yra socialinis reiškinys, apimantis ekonominius, politinius, visuomeninius įvykius, o jautrūs mados kūrėjai gali tokius įvykius nujausti.

VEIDAS: Mūsų žurnalo tema – kryptys. Suprantu, kad tema plati, tačiau gal galite papasakoti, kokia kryptimi juda mada? Kas tą kryptį nubrėžia?
J.T.: Mada – tai socialinis reiškinys. Ji reaguoja į aplinką, žmonių gyvenimą, politiką, ekonomiką, kultūrinį gyvenimą. Kita vertus, mada yra verslas. To verslo atstovai kuria madą ir komerciškai ją transliuoja. Kuriant madą į visus mano išvardytus aplinkos veiksnius būtina atsižvelgti.
Ateinančio naujo sezono mados tendencijas mados kūrėjai numato pusantrų metų į priekį, juk reikia įvertinti kūrybos laikotarpį, audinių paieškas bei numatyti gamybos grafikus – viskas turi būti laiku! Komercinės mados kūrėjai įkvėpimo nelaukia, nes neturi tokios prabangos, deja. Didžiosios mados kryptis numatančios kompanijos, kaip WGSN, “Nelly Rodi” ir daugybė kitų, diktuoja madai ne tik idėjų kryptis, bet ir spalvas, audinių raštus, iškeliami nauji devizai, raktinės frazės, siluetai, ilgiai, proporcijos.
Šių dienų mada kinta labai sparčiai – atnaujinama kiekvieną pusmetį, o jos kryptys numatomos gerokai iš anksto, kad spėtų pasirengti visos mados verslo grandys. Mados kryptys nusako vyraujančias temas, nuotaikas, spalvų dermes, kurias inspiruoja mokslo naujovės, naujos technologijos, kultūriniai, ekonominiai, politiniai įvykiai, nuotaikos iš kelionių, augalijos ir gyvūnijos pasaulio ir t.t. Beje, mados kryptys aktualios ne tik drabužių, bet ir apskritai dizaino bei visai grožio industrijai.
Populiarioji mada atliepia aukštosios mados tendencijas, atkartoja siluetus, audinių raštus, tik labiau pritaikytus kasdieniam gyvenimui.
Jei kalbėsime apie šio sezono kryptis, pavasarį klasikoje vyrauja juodos ir baltos deriniai, kaip nespalvotas kinas, tik raiškesnis. Raštai gana ryškūs, geometriniai, tarsi didelio brangakmenio briaunos ar stilizuoti veidrodiniai atspindžiai vaikiškame kaleidoskope. Dieniniame, sporto, laisvalaikio garderobe taip pat vyraus kontrastas ir dekoratyvūs raštai, kurie įsipins į trikotažo, timpų audinius. Taip pat šį pavasarį madingi švelnūs rausvi ir natūralios odos atspalviai, tiksiantys elegantiškoms, santūrioms, švelnią pudrą naudojančioms moterims.
Ši mados kryptis siejasi su pokario mada, kai ilgėtasi subtilaus moteriškumo ir primirštos prabangos. Siluetai primena penktąjį dešimtmetį, o audinių žėrėjimas labai saikingas: lino ar medvilnės pluošte įaustas metalinio atspalvio siūlas. Audinio ar trikotažo paviršius – lyg saulėje žvilgantis pajūrio smėlis, o smulkūs nėriniai – lyg skaidri jūros puta.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kultūros politika teatrų srityje jau dešimtmetį trypčioja vietoje. O prieš pasirinkdama kryptį, kuria reikėtų eiti pirmyn, valstybė turi atsakyti į klausimą, ar visi valstybiniai teatrai turi išlikti. Taip kalbėdamasis su “Vedui” teigė Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) meno vadovas Audronius Liuga.

VEIDAS: Su kokiais svarbiausiais procesais ar virsmais Lietuvos kultūra, scenos menas susidūrė praėjusį dešimtmetį?
A.L.: Yra dvi kultūros pusės: meninė, estetinė, tai yra kūrėjų raiška, ir kultūros politikos modelis – kaip kultūros sistemas vertina politikai, ministerijos strategai. Žvelgiant iš paukščio skrydžio matyti, kad tarp jų nėra vieno vardiklio. Negalima pasakyti, kad mūsų kultūra ir jos politika tapo modernesnė. Kita vertus, modernumas savaime nėra vertybė. Kultūros panoramoje svarbiau tai, kaip atsinaujindama kultūra išsaugo tradicijas, remiasi pamatiniais dalykais. Šiuo metu modernumo ir tradicijų derinys reikšmingas ne formaliai – reikia rūpintis, kaip suaktualinti tradicijas.
Praėjusį dešimtmetį kultūros politiką saistė bendras bruožas – kai kurie norminiai aktai buvo suvienodinti su ES teisės aktais, tad šiuo požiūriu mes modernėjame. Kita vertus, Lietuvoje dar daug ką lemia ministerijos vadovai. Kartais jų interesai nepadėjo nuosekliai formuoti kultūros politikos gairių, nors norėtųsi jų tęstinumo ir nuoseklumo. Deja, skiriamės nuo Skandinavijos, kurioje vyrauja senos demokratijos tradicijos ir principiniai sprendimai kultūros srityje, o Lietuvoje vis dar daug kas priklauso nuo personalijų ar partijų interesų. Jais remiantis performuojami fondai, keičiamos struktūros.
Žinoma, buvo ir pozityvių dalykų, vedančių civilizuoto valdymo modelio link, pavyzdžiui, Kultūros tarybos įkūrimas.
VEIDAS: Kokius politikų įtakos kultūrai pavyzdžius ar rezultatus galėtumėte nurodyti?
A.L.: “Vilnius – Europos kultūros sostinė” (VEKS). Politikų įsikišimas sukūrė precendentą, kuris turėjo neigiamų pasekmių kultūrai. Po VEKS dauguma kultūros operatorių ir organizacijų ~a priori~ buvo laikomi nusikaltėliais ir pinigų plovėjais. Tada buvo sukurtos griežtesnės kontrolės taisyklės, bet jos tebėra skausmingos mažoms organizacijoms, turinčioms nedaug lėšų ir galinčioms patirti nuostolių.
Ši patirtis, nors ir padarė meškos paslaugą, disciplinavo kultūros operatorius, išmokė juos profesinių įgūdžių. Maža to, VEKS paskatino bendradarbiavimą su kitomis Europos šalimis (ne tik per ES įkurtą paramos fondą ir struktūrines programas), su užsienio fondais įgyvendinant atskirus projektus. O tai lemiama sąlyga kai kurių kultūros sektorių, pavyzdžiui, kino išlikimui, nes Lietuva neturi ir niekada neturės tiek lėšų, kad pati išlaikytų savo kinematografą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” (http://prenumerata.veidas.lt/lt/order/magazine?id=17590), pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-16-2014-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Antradienį Palangos centrinę aikštę nuspalvino pučiamųjų orkestro bei šokėjų pasirodymas ir Taikos vėliava, kurią, stebint palangiškiams, iškėlė Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas Vygantas Rekašius. Taip kurorte jau šeštą kartą minima Kultūros diena.
Šią dieną renginių Palangoje apstu jau nuo ryto: miestiečiai ir svečiai pakviesti ne tik į Taikos vėliavos pakėlimo ceremoniją, bet ir į kūrybinės grupės „Mostas“ dovanotą renginį miesto viešojoje bibliotekoje. Kapinėse aplankytos bei pagerbtos miestui nusipelniusios, tačiau mus jau palikusios asmenybės, o įdienojus istorija bei etnografija besidomintys miestiečiai ir svečiai sukviesti į vilą „Anapilis“, į susitikimą su Kurorto muziejaus direktoriumi Jūračiu Liachovičiumi.
Kultūros dieną palangiškiams nuspręsta pristatyti ir atgimstančius grafų Tiškevičių rūmus, pakviesti kartu su vienu iš ilgamečių Botanikos parko darbuotojų ir vadovų Antanu Sebecku pasivaikščioti senais – naujais Birutės parko takais.  Kurhauzo salėje laukiami visi, besidomintys muzika – 15 val. čia numatytas Palangos Trečiojo amžiaus universiteto senjorų koncertas.
Kultūrinius šios dienos renginius užbaigs susitikimas J. Šliūpo memorialinėje sodyboje.
Pasak vienos iš Kultūros dienos renginių organizatorių, Palangos kultūros centro renginių režisierės Aušros Latonienės, ši diena pasaulyje minima ne kaip Kultūros diena atskirai, o kaip materialaus ir nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimas karo ir taikos metu. Tad šiemet Kultūros dieną Palangoje nuspręsta akcentuoti tai, kas miesto gyventojams  paliekama ateičiai. „Pasirinkome materialųjį paveldą – „Anapilį“ kaip būsimą Kurorto muziejų, Gintaro muziejų, kuris dabar yra tvarkomas. Taip pat dėmesys skiriamas šiuo metu renovuojamam Birutės parkui“, – sakė A. Latonienė.
Savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėjas V. Rekašius pabrėžė, jog ši diena svarbi ir tuo, kad kultūros darbuotojai, kurie kasdienybėje yra mažai matomi, turi progą tiesiog pamąstyti apie savo profesiją bei savo indėlį į bendrą kultūrinį gyvenimą. „Manau, kad bet kokios profesijos atstovams galimybė pabūti kartu ir paminėti savo profesinę šventę visada suteikia motyvacijos ir toliau entuziastingai realizuoti savo sumanymus“, – teigė Savivaldybės atstovas.
V. Rekašius taip pat atkreipė dėmesį, jog Palanga yra kurortas, tad šiame mieste kultūrą puoselėti yra ypač svarbu. „Kiekvienas miestas turi savo strategiją. Nemanau, kad didesniems pramoniniams miestams kultūros sritis yra tokia pat svarbi, kaip kurortiniams miestams. Galime pasidžiaugti, kad paskutinių metų tendencijos Palangoje yra tokios, kad dideliu dėmesio trūkumu kultūrai negalime skųstis“, – sakė V. Rekašius.

Balandžio 10-16 dienomis Vilniuje vyksiantis Nacionalinis Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų konkursas suburs talentingiausius šalies moksleivius, kurie rungsis dėl laureato vardo ir sieks atskleisti savo muzikinius sugebėjimus. Pianistų kategorijos vertinimo komisijos narys bei Lietuvos respublikos Kultūros viceministras Darius Mažintas teigia, kad šis konkursas yra bene vienintelis tokio pobūdžio renginys, atveriantis naujas muzikines karjeros galimybes jauniesiems atlikėjams. Apie lietuviškus klasikinės muzikos konkursus – interviu su Kultūros viceministru Dariumi Mažintu.

- Kokia lietuviškų klasikinės muzikos konkursų reikšmė Lietuvos kultūrai, jos puoselėjimui bei sklaidai?

- Klasikinės muzikos konkursai organizuojami jau daugiau nei šimtmetį. Vienas pirmųjų pianistų konkursų pasaulyje buvo 1927 metais vykęs Frederic’o Chopin’o konkursas Lenkijoje. Jo nugalėtoju tapo pianistas bei pedagogas Lev’as Oborin’as. Tuo metu tai buvo vienintelė galimybė pradėti muzikos atlikėjo karjerą, nes koncertų organizatoriai pastebėdavo naujai įsižiebusias scenos žvaigždes ir kviesdavo koncertuoti. Laikui bėgant konkursų atsirado daugiau, ne vienas įkurtas ir Lietuvoje. Svarbu tai, kad mūsų šalyje vykstantys klasikinės muzikos konkursai pritraukia atlikėjų tiek iš Lietuvos, tiek iš užsienio. Be to, apie vykstančius konkursus visuomenę informuoja žiniasklaidos priemonės, kurios kviečia ne tik dalyvius, bet ir klausytojus. Žinoma, jaunam atlikėjui pasirodymas scenoje prieš vertinimo komisiją bei klausytojus – tikra paspirtis ir motyvacija tobulėti. Kai dar mokiausi mokykloje, konkursai būdavo mano finalinis darbo etapas. Ruošiantis konkursui darbas tampa produktyvesnis, norisi kuo geriau pasirodyti ir prieš patį save, ir prieš visuomenę.

- Kuo ypatingi keturi pagrindiniai lietuviški – Balio Dvariono jaunųjų pianistų ir stygininkų, Stasio Vainiūnio pianistų ir kamerinių ansamblių, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio pianistų ir vargonininkų bei Jaschos Heifetzo smuikininkų – konkursai?

- Svarbiausia, kad jie vyksta Lietuvoje ir savo šalyje suteikiame galimybę atsiskleisti naujiems talentams. Visi šie konkursai turi savo tradicijas ir istoriją. Be to, tai vieninteliai dideli ir ryškūs lietuviški konkursai, žinomi visame pasaulyje. Pavyzdžiui, Italijoje, kone kiekviename didesniame ar mažesniame miestelyje yra po keletą įvairaus pobūdžio ir reikšmės klasikinės muzikos festivalių ar konkursų. Tačiau Lietuvoje minėti konkursai yra labai svarbūs ir turi savo paskirtį. Balio Dvariono konkursas – moksleiviams ir jaunimui, Stasio Vainiūno – studentiškas, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio – suaugusiems ir subrendusiems atlikėjams, na, o Jaschos Heifetzo skirtas vien tik smuikininkams. Visi jie ypatingai svarbūs, reikšmingi Lietuvos kultūros raidai ir puoselėjimui, tad Kultūros ministerija juos finansuos ir visuomet padės gyvuoti.

- Balandžio 10-16 dienomis vyksiantis Nacionalinis Balio Dvariono pianistų ir stygininkų konkursas - vienintelis Lietuvoje, skirtas jauniesiems atlikėjams. Kaip dalyvavimas konkurse skatina vaikų, moksleivių kūrybiškumą ir leidžia tobulėti jaunajai muzikų kartai?

- Šis konkursas iš tiesų yra vienintelis Lietuvoje skirtas mokyklinio amžiaus atlikėjams. Taip suteikiama puiki galimybė pasirodyti ne tik klasės vakaruose ar egzaminuose, bet ir pristatyti save plačiajai visuomenei. Būtent čia dalyvaudami jaunieji muzikantai užauga ir pereina į kitą karjeros lygį. Manau, kad kiekvieno pianisto ar stygininko muzikinio kelio pradžia tampa Balio Dvariono konkursas.

- Šiemet atrankos etape dalyvavo per 400 moksleivių iš visos Lietuvos. Kuo Lietuvos kultūrai ir švietimui reikšmingas toks aktyvus moksleivių susidomėjimas, noras dalyvauti ir parodyti savo muzikinius sugebėjimus?

- Toks dalyvių skaičius parodo, kad turime daug talentingų atlikėjų ne tik iš didžiųjų miestų, bet ir iš visų Lietuvos rajonų. Kultūros ministerija siekia, kad klasikinės muzikos sklaida aprėptų visus Lietuvos regionus. Kaip žinia, didieji miestai turi ir koncertų sales, ir teatrus. Todėl labai džiugu, kad Balio Dvariono konkursas puoselėja klasikinę muziką, padeda rajonuose gyvenantiems žmonėms įgyti platesnį kultūros vertinimo spektrą.

- Kiekvienas konkurse pasirodysiantis dalyvis privalomai atliks pasirinktą Balio Dvariono pjesę. Ar tai skatina jaunuosius muzikantus bei klausytojus suprasti ir pamilti lietuvišką klasikinę muziką?

- Lietuva turi didžius ir reikšmingus klasikinės muzikos kūrėjus. Jų reprezentacija ir puoselėjimas – mūsų, piliečių, pareiga. Labai gerai, kad lietuvių kompozitorių kūriniai yra įtraukiami į dalyvių pasirodymo programas. Atlikėjai, grodami šiuos kūrinius, turi galimybę susipažinti su lietuviška klasikine muzika, ją pamėgti bei dalintis su klausytojais. Na, o tarptautiniuose lietuviškuose konkursuose su mūsų kompozitorių kūryba susipažįsta ir užsienio šalių atlikėjai, taip skatinama lietuviškos muzikos sklaida visame pasaulyje.

- Kaip konkursuose atsiveria atlikėjo karjeros galimybės? Juk Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse bus suteikiama ne tik galimybė pasirodyti scenoje, bet ir proga susitikti įtakingais, žinomais kultūros bei meno žmonėmis?

- Be abejonės. Neretai nutinka taip, kad tie atlikėjai, kurie susipažįsta konkurso metu, ateityje turi daug bendrų kultūrinių projektų ar koncertų. Galima sakyti, kad įvyksta tam tikri mainai. Be to, konkurse pasirodančius atlikėjus vertina kompetetinga ir kvalifikuota komisija, tad užmezgus pažintis su jais, atsiveria galimybė tęsti mokslus ar studijas pas naujus pedagogus, dalyvauti meistriškumo kursuose ar sulaukti pasiūlymų koncertuoti. Tai tarsi vartai į didžiąją sceną.

- Šiais metais Nacionaliniams Balio Dvariono konkurse būsite pianistų saviraiškos ugdymo kategorijos vertinimo komisijos narys. Ko tikitės iš jaunųjų Lietuvos talentų ir paties konkurso?

- Labai norėčiau išgirsti atlikėjus, kurie turi individualybę. Per daugelį metų konkursuose susiformavo stereotipai: groti švariai, greitai, stabiliai… Jais vadovaujasi dauguma jaunųjų klasikinės muzikos atlikėjų. Dėl to kai kuriems pasaulinio garso muzikams konkursai sukelia nemalonių prisiminimų, o dalyvavimas juose – traumuoja. Žymus jaunosios kartos pianistas Piotras Anderszewskis viename reikšmingame konkurse Didžiojoje Britanijoje nebaigė groti finalinio etapo programos, nes jį neigiamai paveikė psichologinė įtampa. Tačiau tolimesnė jo karjera dėl to nenukentėjo ir jis tapo sėkmingai koncertuojančiu pianistu. Taigi, norėčiau, kad konkurso vertinimo komisija atsižvelgtų ne į stereotipinius atlikimo tempus ar skaičiuotų nešvariai pagrotas natas, o sugebėtų įžvelgti talentą ir padėtų jam atsiskleisti. Taip pat tikiuosi, kad konkurso dalyvių atvyks paklausyti ir paprasti miesto žmonės.

- Savo muzikinę pianisto karjerą pradėjote pasirodydamas Nacionaliniame bei Tarptautiniame Balio Dvariono konkursuose? Kokie jūsų prisiminimai?

- Pirmą kartą dalyvavau būdamas dešimties metų. Nacionaliniame Balio Dvariono konkurse tapau laureatu. Po kelerių metų, kai jau buvau paauglys, dalyvavau ir Tarptautiniame konkurse, tačiau antrajame jo ture nepabaigiau savo pasirodymo. Tas įvykis mane labai sukrėtė. Vėliau teko įdėti labai daug pastangų, kad vėl įgyčiau pasitikėjimą savo jėgomis. Kai groji koncerte, jauti, kad žmonės atėjo pasiklausyti muzikos, o konkurse jausmas kitoks, nes tavo pasirodymą vertina komisija.

- Tačiau nesėkminga pradžia konkurse nesutrukdė tapti žymiu pianistu ir užimti Kultūros viceministro posto?

- Nacionalinis Balio Dvariono konkursas buvo mano, kaip pianisto, karjeros pradžia. Žinoma, vėliau ėmiausi ir kitos veiklos, tad atsivėrė naujos galimybės – užimti Lietuvos respublikos Kultūros viceministro postą.

- Kas labiausiai skatina atlikėjus dalyvauti lietuviškuose konkursuose?

- Pats svarbiausias – pasirengimo etapas. Žinoma, piniginis prizas neturėtų būti reikšmingiausia dalyvio motyvacija. Juk nei vienas menininkų niekada to nedarė dėl pinigų. Jų pašaukimas visuomet buvo tobulybės siekimas, nes jei menininko tikslas – pinigai, tuomet geriau keisti profesiją. Štai, pavyzdžiui, visai neseniai mano namuose tris savaites gyveno pasaulinio garso pianistas Ivo Pogorelichius. Jis teigė, kad čia, Lietuvoje, Vilniuje, yra fantastiškai gera atmosfera, kuri, kaip niekur kitur, leidžia dirbti labai produktyviai. Vadinasi, tuo mes ir turime didžiuotis – unikalia atmosfera, kuri padeda pritraukti konkursų dalyvius ir atlikėjus iš viso pasaulio. Manau ir tikiu, kad ateityje lietuviški klasikinės muzikos konkursai bus plačiai žinomi ir vertinami visame pasaulyje.

- Ką vaikams duoda pergalės skonis ir pralaimėjimo kartėlis? Kaip tokiais atvejais turėtų reaguoti tėvai bei pedagogai?

- Tiek tėvai, tiek pedagogai konkurso dalyvį turėtų gerai paruošti psichologiškai. Juk konkursą laimėjęs žmogus gali užmigti ant laurų ir nebetobulėti, o pralaimėjęs – palūžti ar net pakeisti profesiją. Laimėjusiam konkursą būtina suprasti, kad tai tik pradžia ir jo dar laukia labai ilgas gyvenimo ir muzikinės karjeros kelias. Lygiai tą patį reikia sakyti ir tiems, kuriems nepasisekė. Subtiliai pasakyti, kokias jie padarė klaidas ir padėti nubrėžti ateities viziją bei suteikti pavyzdžių, kaip net ir nesėkmingai pradėję karjerą, žymūs atlikėjai vėliau tapo pasaulinio garso žvaigždėmis.

Nors ir sunku patikėti, tačiau kūrybos pramonė Lietuvoje pagal sukuriamą pridėtinę vertę ir produktyvumą lenkia kitas ūkio šakas: atliktų tyrimų duomenimis, įvairių sričių kūrėjai, sudarantys apie 4,92 proc. visų dirbančiųjų, sukuria apie 5,4 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP).

Tačiau ne viskas taip gražu, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio: nepaisant sukurtų ir kuriamų studijų, strategijų, koncepcijų ir kitokių palaikymą garantuojančių dokumentų gausos ir net politikų pripažinimo, kūrėjų duona Lietuvoje ne visuomet kepama iš geriausių miltų.

Pasaulio ateitis priklauso kūrybos ekonomikai

Kūrybinių industrijų, ar kūrybos ekonomikos, sąvoka yra labai plati. Be to, skirtingose valstybėse skirtingai vertinama ir skaičiuojama kūrėjų ar autorių teisėmis ginamų produktų autorių sukuriama ekonominė vertė, indėlis į BVP.
2010–2011 m. duomenimis, bene geriausiai šioje srityje atrodė JAV (kūrybinių industrijų indėlis sudarė apie 11 proc. BVP), Australija (apie 10,2 proc.), Pietų Korėja (apie 9 proc.). Tačiau siekdami aiškiau suvokti visos sistemos veikimo mechanizmą, šįkart pasiremkime Jungtinės Karalystės pavyzdžiu.
1998 m. Didžiojoje Britanijoje iškėlus tikslą identifikuoti ir sukurti tinkamas sąlygas kūrybos ekonomikos plėtotei, buvo sudarytas specialus kūrybinių kompanijų veikimo žemėlapis (“Creative Industries Mapping Document”). Jo paskirtis – apibrėžti rinkinį kūrybinių disciplinų, kurios plėtojamos konkrečioje teritorijoje – regione ar mieste. Specialiai įsteigtos agentūros „Creative England“ vadovas Johnas Newbiginas teigė: „Mes tada sau iškėlėme klausimą: kokios veiklos rūšys, paremtos profesiniais įgūdžiais, kūrybiniu potencialu ir meniniu talentu, galėtų tapti ekonominės naudos šaltiniu?“
Taip 1998 m. buvo išskirtos tokios Didžiosios Britanijos kūrybinės industrijos: reklama, architektūra, menas ir antikvariatas, dailieji amatai, dizainas, mada, kino ir vaizdo pramonė, pramoginės interaktyvios programos, muzika, atliekamasis menas, leidyba, programinės ir kompiuterinės paslaugos. Pasak J.Newbigino, naujoji ekonomikos koncepcija veikia labai paprastai: „Ko mums šiandien reikia verslui daryti? Šuns, kuris pažadintų rytais, kėdės, ant kurios sėdi, ir nešiojamojo kompiuterio, kad turėtum galimybę bendrauti su pasauliu.“.
Po dešimties metų britai pasididžiuodami konstatavo (Britų tarybos duomenys): 2008 m. kūrybinėse industrijoje buvo užsiėmę gerokai per milijoną žmonių, šis ekonomikos sektorius eksportavo prekių ir paslaugų, vertų 16,6 mlrd. svarų, sektoriaus pelno apimtys sudarė 6,2 proc. BVP. Jau šiais metais agentūra „Creative England“ pranešė, kad, remiantis Nacionalinio statistikos biuro duomenimis, Jungtinės Karalystės kūrybinės industrijos per metus šalies ekonomikai sukuria 71,4 mlrd. svarų pridėtinės vertės. Šis ūkio sektorius, įskaitant filmus, televizijas ir muziką, generuoja 8 mln. svarų per valandą. Praėjusiais metais šioje srityje buvo 1,68 mln. darbo vietų – 5,6 proc. visų darbo vietų Jungtinėje Karalystėje.
2009 m. Nyderlanduose buvo įkurta Kūrybinių industrijų federacija, kuri suvienijo 6 tūkst. individualių narių ir 2,5 tūkst. kūrybinių įmonių, kartu sukuriančių 11 mlrd. eurų nacionalinio produkto. Federacijos nariai – architektai, interjero dizaineriai, mados, žaidimų, reklamos kūrėjai, fotografai ir interneto paslaugų teikėjai.

O kas naujo Lietuvoje?

Prieš ketverius metus Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Atvirojo kodo instituto parengtoje galimybių studijoje „Vilniaus kūrybinių industrijų žemėlapis“ remtasi Statistikos departamento duomenimis: 2007 m. Lietuvoje šiame sektoriuje veikė 6149 įmonės, kuriose dirbo 61 297 darbuotojai. Po dvejų metų įmonių skaičius susitraukė – jų teliko 3127. Naująja kūrybinių industrijų veikla užsiimančios įmonės 2009 m. gavo 3,797 mlrd. Lt pajamų, jose dirbo daugiau nei 28 tūkst. darbuotojų.
Tiesa, 2012 m. Kultūros ministerijoje pristatytame Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos užsakymu atliktame tyrime buvo teigiama, kad Lietuvos kūrybinės industrijos kasmet generuoja daugiau nei 5 mlrd. Lt. Tyrimo duomenimis, kūrybinės industrijos sukuria 5,4 proc. Lietuvos ekonomikos pridėtinės vertės, šioje srityje dirba 4,92 proc. visų dirbančiųjų.
Ir nors kai kurie ekspertai tikina, kad mažesnis užimtumas kūrybinių industrijų srityje reiškia didesnį produktyvumą, ne viskas yra taip, kaip galėtų atrodyti. Užupio kūrybinio klasterio vadovo Vytauto Ratkevičiaus teigimu, bet koks teorinis valstybės kūrėjų palaikymas pirmiausia atsiremia į mokesčių politiką.
„Jeigu kūrybos pramonės objektas yra individualaus talento sukurtas produktas, kurį galima apginti autoriaus teisėmis, neišvengiamai turime kelti klausimą, kiek palanki tam yra lietuviška mokesčių sistema. Nes nuo to viskas ir prasideda. Pirma, verslo liudijimo ar kitokio žemiausio lygio verslumo apibrėžimuose nėra nieko, kas būtų susiję su kūrybos pramone. Su verslo liudijimu Lietuvoje gali nuomoti būstą, daryti manikiūrą, kirpti, kloti plyteles, bet negali programuoti ar kurti interneto puslapio dizaino, jo turinio. Filmuoti gali tik renginiuose. Negali net būti nepriklausomas žurnalistas“, – dėsto V.Ratkevičius.
Pasak jo, visi tik ir kalba apie startuolius, tarptautinę jų sėkmę, tačiau valstybė ir jiems negali pasiūlyti jokių palengvintų verslo vykdymo variantų, maksimaliai supaprastintos buhalterijos, nes atsakymas vienas – kurkite mažąją bendriją.
„Mokesčių aplinka iškreipia kūrybos pramonės indėlį į ekonomiką skaičiais. Pasiteirauji Statistikos departamente ir įsitikini: kūrėjai nedeklaruoja savo veiklos“, – konstatuoja V.Ratkevičius. Ir čia verta prisiminti J.Newbigino mintį, ko reikia šių laikų kūrėjui: šuns, kuris pažadintų ryte, kėdės ir kompiuterio. Ir kas sakė, kad tas šuo, norintis rytais pasivaikščioti, ir ta kėdė yra Lietuvoje?..
Kultūros analitikas Vaidas Jauniškis siūlo nepaskęsti optimistiniuose skaičiavimuose ir atkreipia dėmesį, kad kūrybinės ekonomikos sąvoka vis dėlto yra gana plati ir itin sunku apskaičiuoti jos kuriamą pridėtinę vertę.
„Sakykime, kažkas apskaičiavo, kiek ekonominės naudos Paryžiui duoda Eiffelio bokštas, kaip kūrybinės industrijos objektas. Ir į tą skaičių buvo įtrauktos ne tik tiesioginės pajamos už parduotus bilietus. Toji sukuriama ekonominė nauda, pasak skaičiuotojų, apima ir lėktuvų bilietus, kuriuos skrisdami į Paryžių nusiperka turistai. Klausimas: jeigu nebūtų šito objekto, ar tas turistas neskristų į Paryžių? Kitas klausimas: jei vakare einu į teatrą, tai prie jo sukuriamos vertės reikia priskaičiuoti rytinį važiavimą autobusu ar ne? Vienos šalys, skaičiuojančios kūrybinių industrijų ekonominę naudą, tokius dalykus įtraukia, kitos – ne. Todėl neretai skelbiamos didžiulės sumos tėra spekuliacijos, o ypač tai aktualu pas mus Lietuvoje“, – tvirtina V.Jauniškis.

Vokietijoje trijų Baltijos šalių kultūrų siejimo tradicija gerokai stipresnė nei Prancūzijoje.

Neseniai Kultūros ministerijoje Vilniuje surengtas dvylikos Lietuvos diplomatinėse atstovybėse užsienyje dirbančių kultūros atašė metų susitikimas. Ta proga „Veidas“ kalbina dešimties metų šio darbo patirtį sukaupusią Rasą Balčikonytę, septynerius metus besirūpinusią lietuviškos kultūros sklaida Vokietijoje ir pastaruosius trejus – Prancūzijoje.

VEIDAS: Kaip per šį dešimtmetį keitėsi Lietuvos kultūros atašė veiklos sąlygos ir galimybės?
R.B.: 2004-aisiais, kai po Lietuvos įstojimo į ES išvažiavau dirbti į Vokietiją, tebuvo paskirti vos keli Lietuvos kultūros atašė. Važiuoti būtinai reikėjo, nes tuometinė Vokietijos įgaliotoji ministrė kultūrai ir medijoms Christina Weiss buvo skyrusi milijoną eurų dešimties valstybių – naujųjų ES narių kultūrai pristatyti. Tuomet atrodė, kad sulaukėme labai daug dėmesio, lietuvių kultūros pristatymai vyko visose Vokietijos federacinėse žemėse. Dabar jau atrodytų, kad visko buvo mažoka. Svarbiausia, kad jau tada buvome suvokę, kokia didelė galia yra šalies kultūros pristatymas užsienyje, nes anksčiau buvome liudininkai, kaip intensyviai nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje šia linkme darbavosi britai, vokiečiai, prancūzai ar skandinavai.
VEIDAS: Vokietijoje praleidote septynerius metus. Per tiek laiko galima giliai šaknis įleisti…
R.B.: Taip atrodo, tačiau nepamirškite, kad Vokietija nėra vienalytė. Joje nėra netgi mums įprasto kultūros ministro posto – tuo rūpinasi įgaliotasis ministras, o kiekviena federacinė žemė turi skirtingą kultūros politiką. Kai kuriose žemėse apskritai nėra jokių už kultūrą atsakingų institucijų ar asmenų, kitos tokius turi, trečiose šią sritį kuruoja kanceliarijų tarptautinių santykių arba švietimo skyriai. Taigi skirtingose žemėse ir patirtis buvo skirtinga, priešingai nei centralizuotu kultūros valdymu pasižyminčioje Prancūzijoje.
Kita vertus, tie skirtumai, tarkim, tarp Pietų Bavarijos ir šiaurinio Hamburgo arba tarp Rytų Vokietijos ir Frankfurto prie Maino sudaro kultūrinės įvairovės įspūdį. Todėl kiekvieną kartą privalai įvertinti, kokie renginiai kurioje žemėje labiau tinka.
VEIDAS: O kurios žemės pačios draugiškiausios Lietuvos kultūrai?
R.B.: Pirmiausia, žinoma, pats Berlynas, nes tai – vienas atviriausių Europos miestų. Tiesa, jis turi problemą: iš pirmo žvilgsnio to galbūt nepamatysi, tačiau Berlynas, kaip ir Vilnius, yra neturtingas, prasiskolinęs miestas. Todėl jame kultūros renginiams sunku tikėtis kofinansavimo, užtat lengva rasti tinkamų erdvių, o pasistengus – ir smalsios auditorijos. Stengtis būtina todėl, kad Berlyno federacinėje žemėje (priminsiu, kad trys Vokietijos miestai – Brėmenas, Hamburgas ir Berlynas prilyginami atskiroms federacinėms žemėms) per parą, kaip skelbia oficiali statistika, įvyksta net tūkstantis kultūros renginių.
Hamburgas stiprios lietuvių bendruomenės pastangomis irgi tapęs reikšmingu mūsų kultūros centru. Už tai ypač norėčiau padėkoti ten gyvenančiai lietuvių rašytojai Juttai Noak. Taip pat draugiškai buvome sutinkami Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje: Diuseldorfo, Dortmundo, Eseno miestuose. Tai viena turtingiausių Vokietijos žemių, nuo seno palaikanti stiprius ekonominius ryšius su Lietuva. 2008-aisiais, kai minėjome Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo (o tuomet Vokietija pirmoji pripažino Lietuvą) 90-ąsias metines, čia vyko kone daugiausiai renginių.
Dar galėčiau paminėti Heseno žemę ir mugėmis garsėjantį Frankfurto miestą. Kadangi mūsų leidėjai gerai padirbėjo rengdamiesi 2002-ųjų Frankfurto knygų mugei, kurioje Lietuva dalyvavo ypatingos viešnios teisėmis, nuvykusi ten po poros metų jaučiau to įdirbio atgarsius. Daug kas prisiminė, kaip puikiai Lietuva pasirodė knygų mugėje, ir vien tai vėliau mūsų rašytojams atvėrė gana daug durų. Todėl galiu tvirtinti, kad investuoti į vieną didelį kultūros renginį užsienyje visuomet apsimoka labiau negu į daug mažų.
VEIDAS: Kokie buvo tie didieji lietuvių kultūros renginiai?
R.B.: Visų pirma – mano jau minėta Lietuvos įstojimui į ES skirta kultūrinė programa: tuomet per metus organizavome 65 renginius, ir daugumą jų finansavo Vokietija. Tokia buvo pilietinė ministrės Ch.Weiss pozicija: ji pabrėždavo, kad plečiantis ES valstybių ratui daug diskutuota apie politiką ir migracijos grėsmes, tačiau naujųjų narių kultūra Europos senbuvėms tebebuvo menkai pažįstama.
Kita plati kultūrinė programa visoje Vokietijoje vyko 2008-aisiais. Ją inicijavo visų trijų Baltijos valstybių ambasados. Tiesa, vienintelis bendras trijų šalių renginys buvo įspūdingas programos atidarymas Berlyno filharmonijoje, kurios trijų tūkstančių vietų salė buvo pilnutėlė. Vėliau kiekviena šalis save pristatinėjo atskirai. Vokietijoje nepaprastai populiarios pilietinės bei politinės apskritojo stalo diskusijos, ten netrūksta darbščių mūsų literatūros vertėjų (Claudia Sinnig, Cornelius Hellis) – stengėmės tuo pasinaudoti. O Prancūzija, pavyzdžiui, profesionalių lietuvių literatūros vertimų gausa pasigirti negali.
VEIDAS: Kaip kito lietuvių kultūros pristatymo užsienyje galimybės per pastarąjį dešimtmetį?
R.B.: Sakyčiau, jos kito teigiama linkme, nors ekonominė krizė buvo justi ir Vokietijoje. Lėšos nebūdavo problema, kadangi prie daugelio renginių organizavimo prisidėdavo ambasada. Ypač norėčiau padėkoti Užsienio reikalų ministerijos Transporto skyriui, nes visos parodos iš Lietuvos atkeliaudavo diplomatiniu paštu. Menininkai, pristatantys savo kūrybą užsienyje, galėjo kreiptis papildomo finansavimo į Kultūros fondą, kurio funkcijas neseniai perėmė Kultūros taryba.
Pagalbos sulaukiame ir vietoje, tik ją sunku įvertinti skaičiais. Tarkim, sales renginiams ir jų techninio personalo paslaugas paprastai susitarę gauname nemokamai, nes jeigu už jų nuomą reikėtų atsiskaityti komerciniais įkainiais – per metus pajėgtume surengti gal vos porą kultūros renginių…
VEIDAS: Ar Vakarų Europa suvokia Estijos, Latvijos ir Lietuvos kultūrų skirtumus, ar vis dar priima mus kaip „Baltijos konglomeratą“?
R.B.: Vokietijoje, nepaisant to, kad būta svarbių jos istorinių sąsajų su kiekviena iš Baltijos šalių (o ypač su Latvija ir Estija), „Balticum“ sąvoka buvo labai gaji. Reikėjo įdėti daug pastangų, kad nuo jos pereitume prie atskirų valstybių pristatymo. Tokį poreikį juto visų trijų šalių atašė, todėl dabar mūsų kultūrinio vienijimo tendencija pamažu nyksta.
Prancūzijoje „Balticum“ sąvoka niekada nebuvo taip giliai įsišaknijusi, tačiau, tarkim, Lietuvos pirmininkavimo ES proga surengtuose pristatymuose dažnokai iš auditorijos sulaukdavome klausimų apie trijų Baltijos šalių kultūrinius skirtumus. Tuomet kantriai aiškinome, kad „Balticum“ sąvoka yra dirbtinė, o ne prigimtinė.
O jei kalbėtume apie galimybių skirtumus, tai Lietuva ir Estija, pristatydamos savo kultūrą užsienyje, galėjo sau leisti pastebimai daugiau negu Latvija. Tą patį mačiau ir Vokietijoje, ir Prancūzijoje, kur Latvijos ambasada netgi neturi atskiro atašė kultūrai.
VEIDAS: Ar Prancūzijai centralizuotas kultūros reikalų tvarkymas labiau padeda, ar trukdo?
R.B.: Nors administravimas šalyje centralizuotas, tačiau regionai čia taip pat stiprūs. Prancūzijoje, kitaip nei Vokietijoje, plėtodamas projektą turi užsitikrinti politinį užnugarį. Paryžiuje viskas eisis gerokai lengviau, jei apie organizatorių ketinimus žinos ir juos palaimins Kultūros ministerijos vadovybė, o regionuose – miestų merai arba tų regionų prefektūros. Būtent iš ten sulaukiama finansavimo kultūriniam bendradarbiavimui.
Man pasisekė tuo, kad pradėjus darbą Prancūzijoje kultūros ministru dirbo Fredericas Mitterrand’as, buvusio šalies prezidento Francois Mitterrand’o sūnėnas, gerai išmanantis Lietuvos kultūrą ir labai vertinantis tokius mūsų menininkus, kaip Jonas Mekas, Šarūnas Bartas ir Antanas Sutkus. Jis iškart pasiūlė 2012-aisiais įgyvendinti Lietuvos kultūros metų programą, tuoj pat paskirdamas jai solidų, mūsų akimis vertinant, finansavimą. Ši programa vadinosi „Voyage en Lituanie“ (Kelionė į Lietuvą) ir apėmė keliolika renginių, kurių dauguma vyko valstybinėse institucijose Paryžiuje. Ypač didelio susidomėjimo sulaukė Prancūzijos nacionaliniuose archyvuose veikusi senųjų Lietuvos žemėlapių paroda.
Buvusio Luvro direktoriaus Henri Loyrette’o palaiminimu pernai pavyko Vilniuje eksponuoti graviūrų parodą iš Luvro muziejaus, o Lietuva veikiausiai bus pakviesta dalyvauti šio muziejaus rengiamoje Europos renesanso keramikos parodoje. Dabar turime sumanymą Lietuvoje pristatyti iki šiol mums nežinomą skulptoriaus Antano Mončio paveldą, esantį privačiose prancūzų valdose. Tai ne vien skulptūros, bet ir menininko rankomis išpjaustyti stalai, kėdės ir netgi durų rankenos.
VEIDAS: Prancūziją dažniau įsivaizduojame kaip scenos menų šalį. Įdomu, kokio profilio lietuvių menininkams joje geriausiai sekasi save pristatyti?
R.B.: Teatrų Prancūzijoje tikrai daug, kaip ir teatro festivalių, tačiau į juos nėra taip paprasta patekti. Nors šiemet tai jau pavyko „Lėlei“ ir Oskaro Koršunovo teatrui, taip pat neseniai viešėjo Rimo Tumino Maskvos J.Vachtangovo teatre režisuotas spektaklis „Eugenijus Oneginas“. Bet jei reikėtų išskirti vieną kryptį, sakyčiau, kad labiausiai čia žinomi ir mėgstami Lietuvos fotografai. Aleksandrą Macijauską, Antaną Sutkų, Romualdą Rakauską ir visą Lietuvos fotografijos mokyklą prancūzai gerbė dar sovietmečiu, galima net sakyti, kad jiems ji tapo vienu iš postūmių domėtis mūsų šalimi. Taip pat Prancūzijoje gerai žinomi lietuvių kino dokumentininkai ir trumpametražių filmų kūrėjai. Aktyvios kino vadybininkės Rimantės Daugėlaitės pastangomis jie dažnai sulaukia kvietimų į Prancūzijos festivalius, kurie šioje šalyje labai populiarūs.
Be to, prancūzai nuo seno gerbia kultūros paveldą, ir mums nevalia to pamiršti. Naujausia tendencija – modernaus meno pristatymai kultūros paveldo objektuose: istorinėse pilyse ir soduose. Tokiame projekte, organizuotame vienoje iš senųjų Luaros pilių, neseniai dalyvavo ir Vilniaus dailės akademijos atstovai. Kadangi Lietuva jau gali pasiūlyti vietų kūrybinėms menininkų rezidencijoms, tai irgi pasitarnauja bendradarbiavimo plėtrai.

Vilniaus miesto savivaldybė taryba ryt pradeda svarstyti dėl Misionierių bažnyčios ir vienuolyno komplekso, esančio Subačiaus g. 26, 28,  suteikimo pagal panaudą Savivaldybei – vienuolyno pastatai būtų pritaikyti kultūrinei, edukacinei paskirčiai.

Svarstoma, kad Vilniaus Arkivyskupija Misionierių vienuolyno kompleksą pagal panaudos sutartį neatlygintinai suteiktų Vilniaus miesto savivaldybei. Šis vienuolyno pastatas būtų pritaikytas Vilniaus „Ąžuoliuko“ muzikos mokyklos –  berniukų bei jaunuolių choro „Ąžuoliukas“ – veiklai bei į vienuolyno patalpas būtų perkelta pradinukų Vytės Nemunėlio mokykla, o bažnyčioje būtų įrengta didžioji koncertų salė.

Pasak projekto iniciatorių ir partnerių – Vilniaus miesto savivaldybės, Švietimo ir mokslo ministerijos bei Vilniaus Arkivyskupijos Kurijos, vienuolyno pastatai idealiai tinka muzikos mokyklai ir chorui pagal funkcionalumą ir patalpų dydį, o Misionierių bažnyčioje būtų vykdomi koncertai ir kiti kultūros renginiai, kaip šiuo metu yra Šv. Kotrynos bažnyčioje.

Šiuo projektu siekiama, kad sostinėje atsirastų nauja vieta koncertams ir kitiems kultūros renginiams, švietimo ugdymui, tarptautinių projektų vykdymui, taip pat planuojama nuo Misionierių vienuolyno iki pat Vilnelės atkurti istorinius Misionierių sodus.

Šiuo metu savivaldybė rengia pastatų pritaikymo pradinio bei neformaliojo ugdymo paskirčiai ir kultūrinei veiklai galimybių studiją, vėliau bus rengiamas pastatų pritaikymo techninis projektas.

Misionierių bažnyčios ir vienuolyno ansamblio atkūrimo ir pritaikymo pradiniam ir neformaliajam ugdymui bei kultūrinei paskirčiai finansavimo ketinama prašyti iš ES Struktūrinių fondų lėšų.

Šeštadienio popietę Užupio meno inkubatoriuje duris atveria jau aštuntus metus iš eilės organizuojamas tarptautinis festivalis „Ką tu čia dabar darai? 2013“. Renginio iniciatorius Marius Abramavičius pasakoja, kad šis festivalis skirtas savęs atradimui ir veiklos bei būties įprasminimui.
„Festivalio metu susirinkę įvairių sričių menininkai savo performansus atliks netradicinėje,  saugumu alsuojančioje erdvėje, taip atskleisdami savo giliausius kūrybinius gebėjimus bei įprasmindami savo pašaukimą. Svarbiausias tikslas – kad menininkai pasidžiaugtų pačiu kūrybos procesu ir jame gimstančiais tobulai atliekamais performansais“, – pasakoja M. Abramavičius.
Festivalyje lankysis jauna, bet tarp Norvegijos melomanų jau spėjusi pelnyti pripažinimą, elektroninės popmuzikos grupė „Let‘s be Light“, kuri visus susirinkusius vilios prisiminti 8-9 dešimtmečių ritmus ir skambesius.
Užupyje viešintys „Let‘s be Light“ atliks ne tik geriausius savo muzikinius kūrinius, bet ir kartu su lietuvių atlikėjais kartu kurs performansą „Rabotnička – Kali“. Jungtiniame abiejų šalių pasirodyme susijungs  vokalas, elektroninės muzikos ritmai bei viską apjungianti šviesos simfonija. Pasirodymo metu aplink Vilnelę plaikstysis Rasos Mekuškaitės sukurti  puošnūs aitvarai – tūbos
„Šis performansas skirtas pažadinti bei pažinti moteriškumą, atskleisti trapią, rūpestį dovanojančią moters pusę, taip pagerbiant ir įprasminant jos būtį“, – pasakoja Skaidra Jančaitė, dainininkė ir šio performanso atlikėja.
Festivalio “Ką tu čia dabar darai? 2013“ metu susirinkę atlikėjai visus dalyvius panardins į romantizmu persmelktą misteriją „Iš praeities“, atversdami Maironio tekstus. Misterija sukurta 2012 metais, minint didžio lietuvių poeto gimimo 150-tąjį jubiliejų, o jos premjera įvyko Kijevo Nacionaliniame T.Ševčenkos universitete, kuriame Maironis studijavo, jo vardo auditorijos atidarymo proga. Misterijoje „Iš praeities“ susijungia poetinė klasika, interpretuojama elektroninės muzikos ir modernaus profesionalaus vokalo technikomis.
Renginio metu taip pat bus galima išvysti, išgirsti bei pajusti adventinės meditacijos, tradicinio „kree“ stiliaus liaudies dainas iš Norvegijos vakarų pakrantės bei sutartines apjungiantį pasirodymą  „Vėjas pritaria net tylėdamas“.
Festivalio “Ką tu čia dabar darai? 2013“ pradžia – gruodžio 14 d. 17 val. Užupio respublikoje įsikūrusiame Užupio meno inkubatoriuje, adresu Užupio g. 2a, Vilniuje.
Gruodžio 15-ąją nuo 13 val. Vilniuje, prie Baltojo tilto, tęsiant festivalį, į dangų su aitvarais pakils Ukrainos ir Lietuvos vėliavos, taip išreiškiant solidarumą mūsų kaimynams bei palaikant juos sunkioje kovoje demokratijos link. Vėliavas kels aitvarų meistras  ir vienas iš šio projekto iniciatorių Tadas Surkys.

Šiandien etiketą išmanyti turi ne tik diplomatai, politikai ar verslininkai, bet praktiškai visi savo srities profesionalai, kurie nori daug pasiekti ir užmegzti naudingų ryšių.

„Etiketu domisi tie jaunuoliai, kurie labiausiai tuo suinteresuoti, – pradedant visuomenininkais ir baigiant jaunaisiais verslininkais. Mat etiketo išmanymas jaunajam lyderiui tampa ne tik dideliu pranašumu, bet jau ir būtinybe, – mano politikos mokslų studentė Akvilė Rutkauskaitė, neseniai dalyvavusi mokymuose apie etiketą. – Tiesiog tai suteikia žmogui pasitikėjimo savimi atsidūrus bet kokioje aplinkoje ir padeda išvengti nemalonių situacijų.“
Taigi šiais laikais ir Lietuvoje etiketas tampa ne tik solidžių politikų bei verslininkų rūpesčiu – jam vis didesnę reikšmę teikia ir kiti visuomenės atstovai. Rezultatai jau pastebimi. Garsaus etiketo specialisto Armino Lydekos teigimu, mes jau visa galva lenkiame amerikiečius ar rusus, ką jau kalbėti apie, tarkim, baltarusius. „Palyginti su prancūzais, italais ar ispanais, padėtis dar gana prasta, – pripažįsta specialistas. – Tačiau nors daugelio etiketo subtilybių ir neišmanome, nesakyčiau, kad lietuviai būtų nevykėliai.“
Lietuvos verslo konfederacijos prezidentas Valdas Sutkus taip pat mano, kad mūsų verslininkai tikrai neiškrinta iš bendro konteksto. „Seniai praėjo laikai, kai lietuviai verslininkai vaikščiodavo raudonais švarkais ir baltomis kojinėmis”, – juokauja jis ir priduria, kad bent jau rimti, seniau versle besisukantys verslininkai savo išvaizdai ir elgesiui tikrai teikia nemažai reikšmės.

Progų išprusti buvo nedaug

Į etiketo reikalus besigilinančio Giedriaus Drukteinio tvirtinimu, daug painiavos kyla dėl to, kad etiketo sąvoką vartojame labai plačiai, ja apibūdindami ir manieras (bendražmogiškumu grįstą seniausiais laikais susiformavusią socialinio elgesio sistemą), ir protokolą (apimantį tarpvalstybinius santykius, bendravimą tarp aukšto rango pareigūnų bei taikomą apeigoms ar ceremonijoms), ir patį etiketą (aukštesnio sluoksnio elgesio taisyklių visumą, susiformavusią dvaruose). „O kur dar skirstymas į įvairius pogrupius, tarkim, istorinio laikmečio, geografinės teritorijos ar tam tikras religinio elgesio normas“, – vardija G.Drukteinis.
Nors dažnam lietuviui tinkamo elgesio subtilybės dar kelia problemų, kažin ar galėtume tikėtis ko nors daugiau – juk palankių progų puoselėti geras manieras pasitaikė mažai. Atsigręžę į istoriją matome, jog etiketas, gero elgesio pavyzdžiai, pasirodantys mūsų žemėse, buvo neatskiriami nuo priešiškai nusiteikusių jėgų, tad nenuostabu, kad tai kėlė ne norą perimti, bet veikiau atmetimo reakciją. „Buvo aišku, kad svetimi ponai iš gražių lėkštučių valgo marmeladą, užsigerdami arbatėle, o mes, „mužikai“, iš bokalų geriame alų“, – lygina ekspertas.
Nevertėtų užmiršti ir to, kad dar XIX a. lietuvių raštingumas buvo gana menkas. Dar labiau jam pakenkė 1864 m. Rusijos imperijos įvestas lietuviškos spaudos draudimas, o galiausiai toji visuomenės dalis, kuri vis dėlto iškilo ir buvo labiausiai išsilavinusi, sovietinės okupacijos metais nukentėjo labiausiai. Nenuostabu, kad tada rūpintasi žemiškesniais dalykais, o forma ir „įmantrybės“ nuėjo į antrą planą.
Ne kitaip buvo ir atkūrus nepriklausomybę. „Tada klausimas „kaip?“ būdavo sviedžiamas į šoną, svarbiausia tapo „kiek?“ ir „ką?“ – verslininkai pabrėždavo, kad svarbu ne kaip, o už kiek bus susitarta. Tuo metu etiketo žinių poreikio beveik nebuvo, – teigia doc. dr. Živilė Sederevičiūtė-Pačiauskienė, skaitanti paskaitas etiketo temomis. – Vis dėlto netrukus padėtis pradėjo keistis, ypač kai atsirado daugiau ryšių su kitomis valstybėmis, kai mūsų žmonės ėmė daugiau keliauti, o mūsų verslininkai pradėjo skverbtis į užsienio rinkas.“

Neišmanymas kainuoja

Etiketo išmanymas versle turi vieną nepaneigiamą pranašumą – tai sutaupo laiko, o laikas, kaip žinome, yra pinigai. Tai padeda žmonėms atpažinti vienam kitą – suprasti, ar panašus jų intelektas, gyvenimo patirtis, požiūris į tam tikras vertybes ir ar jie gali sėkmingai bendradarbiauti.
„Prisiminkime lietuvių išmintį: pagal aprangą sutinka, pagal protą išlydi, taigi pirmasis įspūdis, santykių pradžia labai svarbu. Jei žmogus nesupranta, kaip reikia rengtis ar atrodyti arba jam tai nesvarbu, natūralu, kad bendravimas tampa gana atsargus ir santykių pradžia apsunkinama“, – tvirtina V.Sutkus ir prideda, kad jei toks verslininkas – tikrai protingas ir naudingas, tik ekscentriškas, per kurį laiką turinys laimės prieš formą. Vis dėlto toks vienas kito tyrinėjimas užtruks, o juk per tą laiką jau būtų buvę galima daug ką nuveikti.
Ž.Sederevičiūtė-Pačiauskienė juokauja, kad per seminarus jai jau nereikia įrodinėti, jog etiketas svarbus, – tai už ją padaro patys dalyviai. „Pavyzdžiui, su svarbiu užsienio verslo partneriu niekaip nesisekė sėkmingai baigti derybų. Galiausiai buvo padaryta pertraukėlė ir partneriai nuėję prie lango aptarinėjo automobilius. Kai paaiškėjo, kad lietuvio automobilis labai geras, naujausio modelio, derybos netruko sklandžiai pasibaigti. Problema ta, kad jei nesi linkęs elgtis dalykiškai, rodyti savo statuso drabužiais, kitomis detalėmis, tiesiog nekeli pakankamo pasitikėjimo ir reikia papildomų svertų parodyti, jog atstovauji solidžiam, finansiškai sėkmingam verslui“, – aiškina lektorė.
deracijos generalinis direktorius Danas

Rugsėjo 12 d.  pirmą kartą Lietuvoje į skirtingas Vilniaus miesto kultūrines erdves sukvies „Europos literatūros naktis“, kurios metu įvairių šalių literatūros kūrinius skaitys žinomi Lietuvos kultūros atstovai.

Literatūriniai skaitymai Lietuvos sostinėje vyksta dažnai ir jau tapo svarbia miesto kultūros dalimi. „Europos literatūros nakties“ programa patraukli dėl kūrinių įvairovės, profesionalių skaitovų ir apgalvotai parinktų skaitymų erdvių Vilniaus senamiestyje. Skaitytojų ir kritikų įvertintų knygų ištraukos skambės teatre, Vilniaus universiteto bibliotekoje, jaukiose senamiesčio kavinėse, meno galerijose ir net miesto požemiuose, o specialiai lankytojams sukurtas žemėlapis padės atrasti visas 8 erdves.
„Europos literatūros nakties“ skaitymai prasidės tuo pačiu metu ir truks nuo 18.30 iki 21 val., ištraukos bus skaitomos po penkiolika minučių kas pusvalandį, kad visi norintys galėtų lengvai atrasti erdves ir pasiklausyti kitų kūrinių ištraukų. Tekstus skaitys poetas ir žurnalistas Mindaugas Nastaravičius, semiotikas prof. Kęstutis Nastopka, aktorės Nelė Savičenko ir Dalia Michelevičiūtė, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas, žurnalistas Rytis Zemkauskas, kino režisierius Gytis Lukšas bei dainininkė Alina Orlova.
Žinomi Lietuvos kultūros atstovai pristatys ištraukas iš aštuonių kūrinių: Nobelio premijos laureatės H. Muller romano „Amo sūpuoklės“, pasaulinės šlovės sulaukusios  knygos „Pirminių skaičių vienatvė“, kuri rašytojui Paolo Giordano atnešė svarbiausią italų literatūros apdovanojimą „Strega“. Taip pat bus skaitomos Lenkijos prezidento senelės Magdalenos Komorowskos atsiminimų „Sugrįžimas į Žemaitiją“, Jenso Christiano Grondahlio knygos „Spalio tylėjimas“, pagal šį kūrinį režisierius Gytis Lukšas parašė scenarijų kino filmui, žymios latvių novelistės Ingos Abeles kūrinio „Ugnis nepabudins“ ištraukos. Renginio lankytojai turės galimybę susipažinti ir su didelio populiarumo Europoje sulaukusiu, į lietuvių kalbą šiuo metu verčiamu Davido Michello romanu „Debesų žemėlapis“ bei ES literatūros apdovanojimą pelniusios, lietuvių rašytojos Giedros Radvilavičiūtės esė rinkiniu – „Šiąnakt aš miegosiu prie sienos“. Simboliškai paminėsime ir Marcelio Prousto knygos „Prarasto laiko beieškant“ išleidimo 100 – tąsiais metines, su kūriniu lankytojus supažindins Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas prof. Kęstutis Nastopka.
„Europos literatūros naktis“ – tai  didelio pasisiekimo Europoje sulaukęs renginys, kurio idėjos autoriai čekų centrai Prahoje jau daugiau nei aštuonerius metus viešais skaitymais džiugina Čekijos ir kitų Europos šalių miestus. Literatūros skaitymais siekiama skatinti domėjimąsi įvairių šalių literatūra unikaliu ir kūrybišku būdu, stiprinti bendradarbiavimą tarp kultūros įstaigų Europoje, atveriant vertingo tarptautinio bendradarbiavimo galimybės ir patirtis.
Šiais metais Čekų kultūros centrai kartu su partneriais iš Airijos, Lenkijos, Rumunijos, Portugalijos ir Lietuvos pristato tarptautinę projekto „Europos literatūros naktys“ versiją, kurią remia Europos Sąjungos programa „Kultūra“.
Projektą Vilniuje organizuoja Tarptautinių kultūros programų centras bendradarbiaudamas su EUNIC klasterio Lietuvoje nariais: Italų ir Danijos kultūros institutais, Lenkijos, Prancūzų ir  Goethe‘s institutais, Britų Taryba bei Latvijos literatūros centru Rygoje.

Apie Litvudą, nuskustą Barbakano kalną ir proginę kultūrą.

Kompozitorius Šarūnas Nakas praėjusią savaitę Prezidentūroje vykusioje diskusijoje nacionalinės kūrybos skatinimo klausimais taikliai pastebėjo, jog kalbant apie kultūrą minimi pinigai ir statybos, o apie ją pačią lyg ir nebėra ko sakyti. Prognozuodami ateitį „Veido“ kalbinti kultūrininkai vienas po kito kartojo daugiausiai vilčių siejantys su būsimos ES finansinės perspektyvos struktūrinių fondų parama kultūros projektams, nes maždaug 70 mln. Lt, per metus tenkančių visos šalies kultūros infrastruktūrai, esminių permainų tikėtis neleidžia. Ypač prisiminus, kad iš tos pačios biudžeto eilutės dar mažiausiai penkerius metus bus palaikomos ir Valdovų rūmų statybos.
Tačiau ar išsipildys viltys „pamaitinti“ šalies kultūrą ES struktūrinių fondų sąskaita, lieka neaišku, nes 2014–2020 m. ES struktūrinės paramos komisija vietoj prašytų 9 proc. iš Nacionalinės pažangos programos tepasiūlė 4 proc. „lubas“. Tai reiškia, jog vietoj lauktų 2,5 mlrd. litų kultūrininkai septyneriems metams tegali tikėtis milijardo su trupučiu, nors ir tai, palyginus su ligšioliniu finansavimu, būtų reikšmingas žingsnis į priekį. Mat paskaičiuota, kad esant dabartiniam finansavimo lygmeniui vien pradėtų rekonstruoti objektų užbaigimui prireiks dar ketvirčio amžiaus, ką jau kalbėti apie naujas statybas. Juo labiau, kad rekonstrukcijai skiriamos europinės lėšos neretai turi terminuotas įstaigos veiklos atnaujinimo sąlygas. Tarkim, Klaipėdos dramos teatrui gali tekti grąžinti 7 mln. Lt, jeigu spektakliai rekonstruotose patalpose nebus pradėti rodyti 2015 m.
To niekas nenorėtų, todėl valstybė per likusius dvejus su puse metų bus priversta sukrapštyti 20 mln. Lt scenos mechanizmams bei kitų teatro patalpų įrangai pirkti.

Proginės kultūros įsigalėjimas

„Pažvelkite į švariai „nuskustą“ Gedimino kalną. Jeigu ant jo augę medžiai būtų buvę nuolat prižiūrimi, o specialistai laiku susirūpinę papėdėje vykdomų statybų, judrios gatvės, keltuvo ir įgriuvusių tunelių smunkančiam kalnui daroma žala – nebūtų tekę griebtis tokių drastiškų priemonių. Deja, kultūros paveldas yra „nugyvenamas“. Ne išimtis ir sukaupti istoriniai lobiai, kurių atstatyti praktiškai nebeįmanoma. Kai pamatai, kokiomis sąlygomis dirba Lietuvos valstybės istorijos archyvo darbuotojai – graudu darosi. Muziejų ekspozicijos labiau primena „instaliacijas istorine tema“, negu šiuolaikines parodas, bet muziejininkams dėl to priekaištauti vargu ar verta: juk joks sveiko proto šeimininkas nepuls pirkti brangios įrangos morališkai susidėvėjusiam pastatui. Mano manymu, neadekvačiai daug lėšų ir dėmesio skiriama vienadieniams kultūros renginiams ir per mažai – elementariai turimo turto priežiūrai“, – pasakojo Lietuvos nacionalinio muziejaus direktorė Birutė Kulnytė.
Štai Nacionaliniam muziejui priklausantis Barbakanas – reikšmingas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės laikų miesto gynybinės sienos fragmentas – jau senokai lankytojams uždarytas, nes trūko lėšų jo remonto darbams. Muziejininkai netgi siūlė griūvantį istorinį objektą perduoti Turto fondui, nes rasti pinigų Barbakano sutvarkymui niekaip nepavykdavo. Pagaliau sulaukus 9 mln. Lt europinės paramos, tikimasi rūsiuose įrengtą ekspoziciją kitąmet vėl atverti smalsuoliams.
Tai, kad Lietuvoje pernelyg daug dėmesio skiriama proginei kultūrai, regi daug kultūros žmonių. „Priverstinis kultūros „tūkstantmetinimas“, „donelaitizavimas“, „maironizavimas“ yra mūsų infantilumo ženklas ir rodo tai, kad Lietuvos visuomenė mentalitetu nelabai kuo skiriasi nuo Šiaurės Korėjos visuomenės, kurioje menininko paskirtis – paklusti ir tarnauti. Prisiminkime valstybinių švenčių proga rengiamus vyriausybinius koncertus arba valstybės paramą suvenyriniams reprezentaciniams leidiniams, kurių absoliučią daugumą įsigyja savivaldybės arba valstybės įmonės, o vėliau tiesiog išdalina kolegoms“, – kalba Š.Nakas.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-18-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kultūros ministro Šarūno Biručio teiravomės, kiek realus yra dalies ES paramos lėšų perdavimas kultūros sričiai ir kiek naudos kultūrininkai turės iš Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai.

VEIDAS: Kultūros politika kone mažiausiai reglamentuojama ES institucijų. Kadangi ką tik grįžote iš Briuselio, visgi įdomu būtų sužinoti, kaip kultūros sritį galėtų paveikti Lietuvos pirmininkavimo ES Tarybai pusmetis. Ar siejate su juo vilčių?
Š.B.: Kultūros ministerijai priskirtos kuruoti kelios ES programos: tai „Europa piliečiams“, skirta europiečių pilietiškumui ugdyti, ir „Kultūra 2007-2013“, skirta įvairių šalių kultūrininkų bendradarbiavimui skatinti. Šių programų projektus ir biudžetą turėsime derinti su Europos Parlamentu. O teiginys, kad ES kultūros nereglamentuoja, yra senstelėjęs ir teisingas tik siauro kultūros suvokimu atveju: meno reikalai, be abejo, nereglamentuojami. Kas kita – kino industrija, paveldosauga, kultūros palikimo skaitmeninimas, autorių teisių klausimai.

VEIDAS: Ar dalies ES paramos lėšų administravimo perdavimas kultūros sektoriui 2014-2020 m. virs realybe? Kokios tai galėtų būti sumos? Ar kultūrininkai, kuriuos daug metų gąsdino tokių lėšų įsisavinimo sunkumais, pajėgtų vykdyti griežtus ES projektų vykdytojams keliamus reikalavimus?
Š.B.: Manau, kūrybinės industrijos – sritis, kurioje galime padaryti reikšmingą pažangą. Šiandien to nesuprasti – reiškia neturėti ateities. Kitos valstybės galimybe skirti ES paramą kultūrai pasinaudojo anksčiau ir pasiekė įspūdingų rezultatų. Biudžeto resursų sutvarkyti kultūros įstaigų pastatus bei paveldo objektus tikrai neužteks, vienintelis kelias – ES parama. Neabejoju, kad tai būtina padaryti, tačiau biurokratinė valstybinės sistemos inercija persiorientuoja lėtai. Kad ją įveiktume, tenka daug komunikuoti įrodinėjant, kad Europos Komisijos taisyklės ir požiūris jau pasikeitė, šiandien prioritetu tapo kūrybingumas. Juk konkuruoti pasaulyje gamindami „Ikea“ baldus pagal kažkieno sukurtą dizainą vargu ar pajėgtume… O žodis „įsisavinti“ man skamba kaip „išleisti negalvojant“. Tokio „įsisavinimo“, be konkretaus turinio ar ilgalaikės reikšmės, pavyzdžių Lietuvoje labai daug. Pristatėme standartinių daugiafunkcinių bendruomenės centrų, ir kas iš to? Geriau būtume tuos pinigus nukreipę turimiems vertingiems pastatams išsaugoti. Kai atsakomybė už ES lėšų naudojimą išblaškyta, kaip yra dabar – nebeaišku, kas atsako už kultūros infrastruktūrą. Tokia „mišrainė“, įtarčiau, kažkam patogi.

VEIDAS: Ar pritariate savo pirmtako nuomonei, kad pirmiausiai derėtų užbaigti jau pradėtas statybas, o ne veltis į naujas?
Š.B.: Pritariu, nes kuo daugiau pastatų – tuo daugiau lėšų reikės jiems išlaikyti. Kam statyti naujus centrus, kai tuo metu senos bibliotekos ir kultūros centrai stovi nesutvarkyti? Imkime, pavyzdžiui, Kretingos bibliotekos istoriją: jau sudėjom ten 4 mln. Lt, dar dešimties milijonų trūksta, per metus iš biudžeto galime skirti maždaug po 400 tūkstančių, tai statybos vyks dar dvidešimt penkerius metus. Ir tokių objektų pilna per visą Lietuvą… Kultūros infrastruktūra stovi apleista ir neprižiūrėta daugelį metų.
Kas kita – koncertų salių trūkumas: jų stinga ne tik Vilniuje, bet ir visoje Lietuvoje. Rimti kolektyvai į tokias sales, kokias turime, nevažiuoja: tokie eksperimentai, kai Žalgirio arenoje koncertavo Valerijaus Gergijevo vadovaujamas orkestras, nepasiteisino. Parengtų projektų yra: koncertų sales ketina statyti tiek Druskininkai, tiek Palanga (buvusios Vasaros estrados vietoje), tačiau biudžeto pinigais jų įgyvendinti nepavyks. Čia irgi galima būtų puikiai panaudoti ES lėšas, tačiau reiktų tiksliai žinoti, kiek ir kokiose biudžeto eilutėse jų turėsime. Antra vertus – reikia išsiugdyti ir atitinkamą koncertų lankytojų skaičių. Nes kai neseniai mūsų viceministras Darius Mažintas Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo kartu su smuikininku Andrejumi Baranovu, kuris griežia ypatingu Stradivarijaus darbo smuiku, jų klausėsi tik pusė salės. Nors bilietai į šį koncertą anaiptol nebuvo brangūs… Užtat jo klausėsi Muzikos ir teatro akademijon į atestaciją suvažiavę įvairių šalių profesoriai, kurie garsiai stebėjosi, kodėl taip yra. Tvirtino, kad jų šalyse toks koncertas būtų anšlaginis, į salę nepatektum…

VEIDAS: Jūsų pirmtakas Arūnas Gelūnas ne sykį atvirai ragino kultūros darbuotojus streikuoti dėl karpomų ir taip mažų atlyginimų. Ar ir jūs tematote tokią pat išeitį?
Š.B.: Streikuoti neraginu, bet manau, kad dėmesį į save atkreipti reikia. Kultūros darbuotojai buvo pernelyg kultūringi, jei papuolė į dabartinę situaciją. Jie baigė tuos pačius universitetus, kaip ir kiti visuomenės nariai, tačiau kažkodėl tenkinasi dvigubai mažesniais atlyginimais. Visuomenė nevertina jų darbo, nes jos daugumai užtenka materijos ir popkultūros. O tai rodo ypatingą edukacinių programų svarbą. Turime pasiekti, kad mūsų tauta nebūtų popsinės kultūros tauta. Juk atvykę svečiai vertina kraštą pagal tai, kokią kultūrą jo gyventojai išpažįsta.

VEIDAS: Premjero patarėjas Faustas Latėnas buvo suabejojęs ilgo Kultūros tarybos steigimo procedūrų racionalumu ir pačios tarybos būtinumu. Kokia jūsų nuomonė šiuo klausimu? Kurį naujosios tarybos steigimo etapą šiuo metu pavyko pasiekti?
Š.B.: Kultūros tarybos įstatymas įgyvendinamas, nors jame įžvelgiu nemažai klaustukų. Jau turime dvidešimt atrinktų ir sureitinguotų kandidatų į tarybos narius. Vyriausybė patvirtins dešimtį iš jų. Dairomės būsimojo vadovo kandidatūrų, bet daug norinčių neatsiranda, nes atsakomybė labai didelė, skundai ir revizijos neišvengiami, o atlyginimas ganėtinai kuklus – tik 15-tos kategorijos, kaip ministerijos skyriaus vedėjo. Tikiuosi, kad rudens pradžioje Kultūros taryba pagaliau pradės priėminėti paraiškas 2014 m. finansavimui. Ankstesnė naujosios institucijos veiklos pradžia, įvertinus įstatyme numatytas formavimo procedūras, nereali.