Iš premjero patarėjo lūpų – abejonės Kultūros tarybos kūrimo prasmingumu.

Prieš savaitę Menų spaustuvėje susirinkę sostinės kultūros įstaigų atstovai svarstė, kaip jų veiklą įtakos kultūros lėšų skirstymo funkcijos perdavimas pradedamai formuoti Kultūros tarybai. Pačios ministerijos darbuotojai ironizavo, kad šiuo metu dauguma specialistų užimti būtent šios tarybos formavimu, tačiau įstatymo numatytų būtinų nuoseklių procedūrų tiek daug, kad, realiai vertinant, Kultūros taryba pradės funkcionuoti geriausiu atveju po pusmečio. Tačiau renginių organizatoriai tiek laiko nežinioje laukti nenori.
Pastaruosius dvejus metus KRF tarybai pirmininkavęs dailininkas Saulius Valius teigė, kad fondas oficialiai nėra panaikintas – jis tiesiog inkorporuojamas į Kultūros tarybos struktūrą. S.Valius priminė, kad KRF buvo taupiausiai Lietuvoje administruojamas fondas: vargiai rastume kitą, kurio administravimo išlaidos neviršytų 1 proc. disponuojamų lėšų. Tačiau krentant oficialiems alkoholinių gėrimų ir tabako gaminių pardavimams, KRF biudžetas nuolat mažėjo. Pernai pakeitus kultūros projektų finansavimo tvarką, kultūros rėmimui tenka nebe 1 proc. už šias prekes surinkto akcizo pajamų, bet 3 proc. Tokiu būdu KRF biudžetas nuo 17-18 mln. Lt ūgtelėjo iki 46 mln. Lt. Visgi džiūgauti anksti, nes anksčiau pačios Kultūros ministerijos kuruotos finansavimo programos, kurioms buvo paskirstoma apie 12 mln. Lt, liko be lėšų ir taipogi bus nukreiptos Kultūros tarybai.
Lietuvos meno kūrėjų asociacijos prezidentas Kornelijus Platelis prisipažino nelabai tikįs, kad pavyktų anksčiau Kultūros ministerijos biudžeto lėšomis finansuotas programas perkelti į Kultūros tarybą kartu su jų turėtomis lėšomis: veikiausiai ateityje visiems teks suktis iš tų pačių 46 milijonų.

Tęstiniai projektai laukti negali

Kad triskart padidėjęs akcizo lėšų procentas nereiškia trigubai dosnesnio finansavimo, praėjusią savaitę patvirtino kultūros ministras Šarūnas Birutis. Jis piktinosi, kad pati Kultūros ministerija pagal naujuosius įstatymus nebegali skirti rėmimo programoms nė vieno lito: „Dabar reikia spręsti, ką daryti su tęstiniais, kultūrai gyvybiškai svarbiais projektais, tokiais, kaip festivalis „Kino pavasaris“, tarptautinė Vilniaus knygų mugė ar stipendijomis, kurių laukia meno žmonės. Nefinansuoti šių programų negalime, bet ir finansuoti negalime, nes to neleidžia įstatymai.“
Ministras tikino, kad drauge su Kultūros ir meno taryba rado bendrą sprendimą, kaip pereinamuoju laikotarpiu, kol nesudaryta Kultūros taryba, bus finansuojamas šalies kultūrinis gyvenimas: „Jau artimiausiu metu bus paskelbta, kokie projektai bus remiami pagal Kultūros politikos kaitos gaires.“

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-7-2013-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šalies kultūrai vadovausiantis verslininkas “darbietis” Šarūnas Birutis nepasipūtęs, lankstus ir ne toks jau ištikimas Viktorui Uspaskichui. Bet nedaug tuokiantis apie kultūrą ir nemokantis užbaigti darbo iki galo.

Besąlygiška ištikimybė V.Uspaskichui – abejotina
Į Seimą pirmąsyk, ir dar vienmandatėje, išrinktas politikas dirbti Vyriausybėje nė neplanavo. Juk 51 metų Šarūnas Birutis – vienas paskutinių į Vyriausybės traukinį įšokusių ministrų. Regis, Viktoras Uspaskichas tiesiog pritrūko tinkamų kandidatų, nes Š.Birutis buvo bene šeštas Darbo partijos pasiūlytas pretendentas. Taigi politinių partijų ne itin geidžiamą Kultūros ministeriją kurį laiką valdys ne koks pripažintas kultūrininkas, bet verslininkas, valdininkas, verslo konsultantas, žodžiu, žmogus, mokantis uždirbti pinigus. Beje, turtingiausias Algirdo Butkevičiaus Vyriausybės ministras.
Ar Š.Birutis bus savarankiškas ministras, ar, kaip ir daugelis V.Uspaskicho partijos narių, tiesiog jo vietininkas? Ir taip, ir ne. Pirma, Š.Birutis lig šiol nepasižymėjo nei kaip aktyvus politikas, nei kaip V.Uspaskicho gynėjas. O su „Prognozėmis“ bendravęs Darbo partijos juodosios buhalterijos bylos prokuroras Saulius Verseckas patikino: Š.Biručio pavardės garsioje politinės korupcijos byloje – nė ženklo.
Galbūt Š.Birutis nėra jau toks artimas V.Uspaskichui? „Tai nėra visiškai lojalus jam žmogus“, – tikslina Viktoras Muntianas, buvęs „darbiečių“ vedlio bendražygis. – Manau, V.Uspaskichas neturėjo kitos išeities, tai pasirinko jį. Kaip partijos narys, jeigu būtų daręs įspūdį, tai partijoje būtų užėmęs atitinkamas pozicijas. Kol aš toje partijoje dirbau, jis jų neturėjo.“
Vis dėlto į Darbo partiją Š.Birutis pateko neatsitiktinai – jį pasikvietė pats V.Uspaskichas. Š.Birutis pamena, kad jųdviejų pažintis prasidėjo 2001–2002 m., kai jis jau dirbo valdininko darbą – Ūkio ministerijoje vadovavo Smulkiojo ir vidutinio verslo skyriui. „Viktoras tuo metu buvo Seimo Ekonomikos komiteto pirmininkas. Turėjome bendrų idėjų. Tiesiog tapome pažįstami. Po to jis mane pakvietė atstovauti Lietuvos verslo darbdavių konfederacijai Seime ir Vyriausybėje“, – pasakoja Š.Birutis. V.Uspaskichas tuomet buvo šios organizacijos prezidentas.
Š.Birutis sako buvęs ir vienas Darbo partijos steigimo iniciatorių. Jam, buvusiam Ūkio ministerijos valdininkui, esą norėjosi palengvinti verslo sąlygas. „Mes nesame bičiuliai, tik partiečiai daug metų“, – taip savo santykius su V.Uspaskichu apibūdina naujasis kultūros ministras.
Tačiau V.Muntianas vėl tikslina: nei prie partijos skyrių steigimo, nei prie Darbo partijos organizavimo Š.Birutis neprisidėjo: „Jis buvo nuo pat partijos pradžios, bet tarp steigėjų nebuvo ir kuriant partiją aktyviai nedirbo. Jis buvo pakviestas į partiją kaip su Verslo darbdavių konfederacija turėjęs reikalų asmuo.“

Buvo iniciatyvus ir motyvuotas valdininkas
O ką jis nuveikė Ūkio ministerijoje, kurioje trejus metus vadovavo smulkiuoju ir vidutiniu verslu besirūpinančiam padaliniui? Buvę ministrai Š.Biručiui reikšmingų nuopelnų nepriskiria, bet ir neturi už ką jo labai peikti.
Ūkio ministerijai 2000–2001 m. vadovavęs Eugenijus Maldeikis, su kuriuo, beje, Š.Birutis buvo kolega ir praėjusios kadencijos Europos Parlamente, prisimena: „Š.Birutis buvo iš tiesų aktyvus, motyvuotas ir neabejingas žmogus tuo požiūriu, kad yra linkęs veikti, daryti sprendimus, diskutuoti, o ne sėdėti. Iš to ministerijos skyriaus, kuriam jis vadovavo, buvo daug iniciatyvų, norų smulkiojo ir vidutinio verslo sektoriui padėti, jį sustyguoti, buvo nebloga komanda. Jis – dalykiškas. Tik į dabartinį naują darbo barą jam reikės stipriai įsigilinti. Aišku, kad tai bus iššūkis.“
Kitas buvęs ūkio ministras Petras Čėsna pasakoja, kad valdininkas Š.Birutis jam darė įspūdį – rengė save valdininko karjerai, intensyviai lankė įvairius kursus, galvojo apie kvalifikacijos kėlimą. „Tai drausmingas žmogus. Nei su kvapeliu kada pastebėtas, nei kad vėluotų į darbą ar anksčiau išeitų nesu girdėjęs, – prisimena P.Čėsna. – Tas žmogus man darė įspūdį. Baigė vieną aukštąją, paskui įgijo kitą specialybę. Ar domėjosi kultūros reikalais, nežinau.“
O kodėl lig tol sėkmingai dirbęs verslininkas Š.Birutis 1999 m. užsimanė dirbti Ūkio ministerijoje? Jis pats aiškina, kad tai buvo jo užgaida. Esą valdininkai, su kuriais jis bendravo, vis kartojo, kad į ministeriją niekas iš verslo neis. „Ir tada man spontaniškai kilo mintis: imsiu ir ateisiu. Palikau verslą, nes jis jau buvo „užvestas“, ir pradėjau nuo nulio, nuo tuščio popieriaus lapo kurti Smulkiojo ir vidutinio verslo skyrių. Tai buvo iššūkis, įrodymas sau, kad galima ne tik kalbėti“, – „Prognozėms“ dėstė Š.Birutis.
Po ketverių metų darbo Ūkio ministerijoje jis pasuko į politiką, ir tai lėmė pažintis su V.Uspaskichu.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/prognozes-2013 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Šokio ritmu atlingavusi į Naujuosius metus, Palanga tapo Lietuvos kultūros sostine ir šiemet taip pat kvies visus ilsėtis ir pramogauti įvertinant ne tik jūros teikiamus privalumus, bet ir galimybę sveikai, prasmingai ir kūrybingai praleisti laiką šeimai skirtame kurorte.

Naujuosius metus Palanga sutiko šventine eisena, kuri nusidriekė per visą J.Basanavičiaus gatvę. Svečių gausa stebėjosi net tie, kurie tradiciškai Naujuosius pasitinka šiame ilgametes tradicijas išlaikiusiame pajūrio kurorte. Metų sutiktuvėms naujų spalvų suteikė organizuotos nemokamos šokių pamokos ir galimybė išmokti įvairių šokių žingsnelių. Naujos žinios pravertė ne tik karnavalo eisenoje, bet ir vakariniame šventiniame koncerte Jūratės ir Kastyčio skvere. Susirinkusią didžiulę minią vidurnaktį tradiciškai pradžiugino naujametiniai fejerverkai nuo jūros tilto.

Šiemet Lietuvos kultūros sostine tapusi Palanga jau antrus metus kviečia ilsėtis kūrybingai, daug dėmesio skiria ne tik poilsiui ar pramogoms, bet siekia sudaryti galimybes tobulėti ir kurti.

Paryžiuje UNESCO būstinėje gruodžio 3–7 d. į Tarpvyriausybinio nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komiteto sesiją per 600 nematerialaus kultūros paveldo ekspertų, pareigūnų bei kitų specialistų iš daugiau nei 110 valstybių buvo susirinkę diskutuoti įvairiais nematerialaus kultūros paveldo klausimais ir aptarti visuotines jo išsaugojimo priemones.

Lietuvos atstovai šioje sesijoje dalyvavo stebėtojų teisėmis, nes šiuo metu Lietuva nėra minėto Komiteto narė (komitetas sudarytas iš 24 UNESCO valstybių narių, dalis komiteto atnaujinama kas dvejus metus per Generalinę asamblėją).
Šios Komiteto sesijos metu pristatytos 16 valstybių, prisijungusių prie Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos (2003), tarp jų ir Lietuvos, periodinės ataskaitos, kaip minėta konvencija įgyvendinama atitinkamose šalyse ir kokie pokyčiai, susiję su įtrauktais į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą elementais, įvyko nuo įtraukimo laikotarpio bei koks jų status quo. Lietuva pateikė Komitetui informaciją apie 3 elementus: kryždirbystės tradiciją ir kryžių simboliką (2008), Dainų ir šokių švenčių (2008) bei sutartinių tradicijas (2010).
Komitetas taip pat svarstė 8 valstybių pateiktas paraiškas dėl įtraukimo į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina pagalba, sąrašą. Palankaus sprendimo sulaukė 4 valstybių paraiškos: Botsvanos keramikos, Indonezijos Papua krepšių pynimo, Kirgizijos veltinių kilimų ir Ugandos Bigvala – dūdų muzikos ir šokių tradicijos. Taip pat buvo pristatytos 2 valstybių paraiškos įtraukti į Gerosios praktikos, įgyvendinant Konvencijos tikslus ir principus, registrą: Kinijos Fujian lėlių teatro tradicijos perdavimo kitoms kartoms strategija bei Meksikos Xtaxkgakget Makgkaxtlawana: Vietinių tautų menų centro indėlis išsaugant Veracruz Totonac tautos nematerialųjį kultūros paveldą. Komitetas palankiai įvertino abi paraiškas. Taip pat buvo svarstomi 10 valstybių tarptautinės paramos, didesnės nei 25 tūkst. JAV dol., prašymai. Palankiai įvertintos dvi: Burkina Faso nematerialaus kultūros paveldo registro (262,080 dol.) ir Senegalo tradicinės muzikos registro (80,789 JAV dol.) paraiškos.
Didžiausias dėmesys buvo skirtas 36 paraiškų įtraukti tradicijas į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą svarstymui. Šis sąrašas papildomas kasmet, jo tikslas – didinti nematerialus kultūros paveldo žinomumą, reikšmės suvokimą bei skatinti kultūrų įvairovę gerbiantį dialogą. Reprezentatyvusis žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašas papildytas 27 naujomis tradicijomis:
Alžyro Tlemcen regiono amatai ir tradicijos, susijusios su nuotakos kostiumu,
Armėnijos epo „Dovydas Sasunietis“ atlikimas,
Azerbaidžano amatai, susiję su taro (styginio instrumento) gamyba ir naudojimu,
Austrijos Imsto karnavalo Schemenlaufen (kaukėtų persirengusių šokėjų eitynės),
Kolumbijos Quidbo – Šv. Asyžiaus šventė,
Brazilijos Recife meno festivalio Frevo (įvairių žanrų muzikos ir šokių lydinys),
Bolivijos Ichapekene Piesta festivalis,
Belgijos Entre-Sambre-et-Meuse eitynės,
Kroatijos Dalmatijos regiono daugiabalsis dainavimas klapa,
Ekvadoro tradicinių toquilla šiaudinių skrybėlių pynimas,
Prancūzijos bretonų kolektyvinė šokių šventė Fest-Noz,
Vengrijos tradicinis siuvinėjimas matyo,
Indijos Ladakh regiono budistų giedojimas,
Irano Kāšān regiono ritualai Qālišuyān Mašhad-e Ardehāl, skirti pagerbti  šventąjį Soltan Ali,
Italijos Cremona (Kremonos) tradicinio smuiko gamyba,
Japonijos Nachi no Dengaku (religinis scenos menas ugnies festivalio metu),
Malio, Burkina Faso ir Dramblio kaulo kranto kultūrinės praktikos ir raiškos, susijusios su Senufo balafonu (tradiciniu muzikos instrumentu),
Maroko Sefrou regiono vyšnių šventė,
Omano Al ‘azi, elegija, eitynės ir poezija (dainuojamosios poezijos konkursas),
Korėjos Respublikos Arirang – lyrinė liaudies daina,
Rumunijos keramika Horezu,
Ispanijos Kordobos patios (kiemų) šventė,
Turkijos Mesir Macunu šventė,
13 valstybių (Jungtinių Arabų Emyratų, Austrijos, Belgijos, Čekijos Respublikos, Prancūzijos, Vengrijos, Korėjos Respublikos, Mongolijos, Maroko, Kataro, Saudo Arabijos, Ispanijos, Sirijos Arabų Respublikos) sakalininkystės gyvoji tradicija,
Jungtinių Arabų Emyratų ir Omano tradicinė beduinų dainuojamoji poezija Al-Taghrooda,
Venesuelos Kristaus Kūno šventės šokantys velniai,
Vietnamo Phú Thọ provincijos Hung karalių kultas Hùng à Phú Thọ.

Anot UNESCO generalinės direktorės Irinos Bokovos, „nematerialusis kultūros paveldas yra mūsų tiltas tarp praeities ir ateities. Tai ne tik būdas mums geriau suprasti pasaulį, bet ir visos priemonės, kuriomis jį formuojame. Tai – išminties ir žinių pagrindas darniam vystymuisi plėtoti. Nematerialusis kultūros paveldas yra neįkainojama bendruomenių, grupių ir individualių asmenų nuosavybė. Tik žmonės gali užtikrinti vertybių apsaugą ir jų perdavimą ateities kartoms.“
Daugiau informacijos    www.unesco.org

(http://www.unesco.org/culture/ich/index.php?lg=en&pg=11&inscription=7&type=2)

Būsimam premjerui, o ypač kultūros ministrui, anot kultūros eksperto, pirmojo Lietuvoje privataus “Vaivorykštės” teatro įkūrėjo ir vadovo Petro Mendeikos, derėtų prisiminti kad “bitlas” Paulas Mccakartney’s lordo titulą iš karalienės gavo ne už išskirtinius nuopelnus pasaulio muzikos menui, o už nuopelnus Didžiosios Britanijos iždui.

Taigi, tik kai tokį mąstymo ir pagarbos kultūrai lygį pasieks ir Lietuvos politikai, tada gal ir išsiropšime iš provincialaus, dar sovietinio meno reikšmės suvokimo ir vertinimo. Tuomet gal nesakysime, kad menas – tai šokiai ir dainos, o teigsime, kad tai – inovatyvi ir reikšminga ne tik tautos gyvenimo, jos konsolidavimo, bet ir ekonomikos sritis. Gal tuomet nelaikysime kultūros tik švietimo tarnaite, nes yra greičiau atvirkščiai, ir taip nežeminsime menininkų ir visos meną kuriančios tautos. Taigi, kokios būtų P.Mendeikos įžvalgos ir pasiūlymai premjerui.

Sudėtingiausia: rasti kultūros ekonomiką išmanantį ministrą
Per atkurtos nepriklausomybės metus matėme visokių premjerų: stipresnių, silpnesnių.., bet vis dėlto tai buvo ir bus vienas ryškiausių ir daugiausia lemiančių politinių postų realiame mūsų šalies gyvenime ir iš buvusiųjų premjerų būtina pasimokyti. Tačiau stipriąja premjero korta galėtų tapti komanda, kurią jis suformuos iš ministrų, taip pat – ministrų kompetencija bei jų komandų patirtis.
Bet čia, manau, ir slypi svarbiausias visai tautai klausimas, keliantis daugiausia nerimo. Ypač po to, kai paaiškėjo, kad galima būsimoji premjero aplinka dalijasi ministerijas ne pagal kompetenciją, atsispindinčią programinėse nuostatose ir išreiškiamą partijų turimomis asmenybėmis norimoje valdyti srityje, o pagal pinigų srautus ir ypač – europinių pinigų srautus.
Tai tampa dar akivaizdžiau, pažvelgus į partijų rinkiminių programų kultūros dalį, jei tik partijos tokią turi, nes štai, Tvarka ir teisingumas iš viso neturi. O juk kultūroje aiškiausiai atsiskleidžia žmogus, jo asmenybė, išsilavinimas, kompetencija, čia nepasislėpsi už populistinių frazių “remsim ir skatinsim“ ir skardinių būgnelių tratėjimo apie „naktinę reformą“ ar partinių interesų, dangstomų „rinkėjų išreikštu pasitikėjimu“, kurį nemažai įtakojo gausus nusikaltėlių būrys (balsų pirkimo kalėjimuose skandalas).
Nesame tokia didelė tauta, o ir partijos – ne tokios skaitlingos, kad galėtų pasigirti savo gretose turinčios geriausius konkrečių sričių atstovus ir kad galėtų, kaip Viktoras Uspaskichas, pareikšti, jog savo partijoje turi visų sričių specialistus, galinčius tapti kompetentingais ministrais. Vos pažvelgus į Darbo partijos kultūros programą – visa „kompetencija“ kaip ant delno, nereikia nieko aiškinti (gurmanams dar rekomenduočiau žvilgtelti į šios partijos įstatų kultūrai skirtą dalį, ji itin pikantiška ir sukurta, matyt, skambant kanklėms ir balalaikoms). Su darbiečių kultūrine programa tegalėtų konkuruoti ir net laimėti „kompetencijos“ lygmenyje tik LLRA programa, žinoma, neskaitant TT, kuri iš viso nesugebėjo net suformuluoti savo kultūrinių nuostatų ir yra visiškoje kultūros paraštėje.
Rinkiminių debatų metu ši kompetencija labai ryškiai atsiskleidė, kai viršų ėmė emocijos, o ne išmanymas, ne komandinis mąstymas, tautos interesai, darbų tęstinumas, o vadų ir vadukų savireklama, kuri dažnai pasirodydavo žemiau kritikos. Diskusijose – jei tik jas galima taip pavadinti, kai nesiklausoma prelegentų ir net nebandoma diskutuoti, o rėkiama ir svaidomasi reklaminiais lozungais – dominavo ne mus vienijančios temos paieškos, o skaldančios temos eskalavimas. Ta absoliučiai visuose debatuose dominuojančia tema tapo – kas geriau pagarbins ekonominį Aukso veršį, kuris turėtų išspręsti visas mūsų problemas ir padaryti mus laimingais, norim mes to ar ne. Anot politikų, ekonomika turėtų apipilti mus gėrybėmis ir sugrąžinti emigrantus namo, bet su sąlyga, kad tik jeigu jie ar jis bus išrinkti ir valdys.
Tačiau ne ekonomika mus kaip tautą vienija – mes dirbame skirtingų šalių ekonomikoms, net gyvendami Lietuvoje. Visada buvo ir bus šalių, kur žmonės gyveno ir gyvens materialiai geriau nei Lietuvoje, ir mes nesame lengvatikiai, kad patikėtume lozungais, jog čia, gimtinėje, greit ar labai greit bus sukurtas komunizmas ir visi emigrantai, viską metę, puls namo, į pažadėtąjį rojų, nes komunizmas ir yra ne kas kita, kaip materialusis rojus.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-47-3 arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Nacionalinėje dailės galerijoje atidaryta paroda „Ne vien grožis“, skirta advokatų kontoros LAWIN Vilniaus biuro veiklos 20-mečiui. Joje visuomenei pristatomos šios kontoros sukauptos dailės vertybės. Rinkinys atskleidžia, kaip moteris vaizdavo XVIII a. pabaigos–XXI a. pradžios Lietuvos dailininkai (nepriklausomai nuo jų nacionalinės kilmės). Didžiausios kolekcijos vertybės – mūsų dailės klasikų Antano Gudaičio, Jono Mackevičiaus, Kanuto Rusecko, Pranciškaus Smuglevičiaus, Kazimiero Stabrausko, Adomo Varno, Justino Vienožinskio palikimo pavyzdžiai, nemažas Stasio Ušinsko įvairių laikotarpių kūrinių rinkinys, ankstyvieji Vytauto Kasiulio ir Kazio Varnelio paveikslai, retos Juozo Zikaro ir Petro Rimšos skulptūrų bronzinės išliejos, taip pat darbai, priskirtini Vytauto Kašubos, Antano Martinaičio, Audronės Petrašiūnaitės, Jono Rimšos, Adolfo Valeškos aukso fondui.

Ir tarpukario, ir dabartinės Lietuvos menas turėjo pakilti po ilgų lietuviškumo draudimo metų.

Pirmosios ir Antrosios Lietuvos Respublikos menininkų gyvenime – daug paralelių. Nors šiandien menininkai skundžiasi valdžios dėmesio jiems ir lėšų stoka, tarpukario Lietuvoje jiems nebuvo lengviau. Ir dabar, ir anuomet, deja, nepranokome laimėjimais meno srityje kaimyninių kraštų. Nors ir po 1918-ųjų, ir po 1990-ųjų menininkai galėjo puoselėti lietuviškumą, teatre ir anuomet, ir dabar – lietuviškų kūrinių stoka.

Paramos ir pripažinimo pasiekti nelengva
Tik patys gabiausi ir atkakliausi vargingiausių socialinių sluoksnių atstovai sugebėdavo pasiekti deramą išsilavinimą ir tapti profesionaliais meno kūrėjais – dažniau tokią karjerą rinkdavosi jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų.
O menininko padėtis ir pripažinimas tuometėje visuomenėje priklausydavo ne tiek nuo talento, kiek nuo kuriamo meno pobūdžio ir jo turinio. Oficialiai priimtino stiliaus, propaguojančio tautiškumą ir kitas valstybės politikos vertybes, atstovai turėjo pagarbų statusą: Maironis buvo vadinamas tautos vedliu, Antanas Žmuidzinavičius – tautos dvasios reiškėju. Tačiau panašios pagarbos nesulaukdavo (netgi nesiekė to) modernaus, avangardinio meno kūrėjai.
ruotos tikrovės vaizdus ir abstrakcijas… Vis dėlto šiuo metu būtent V.Kairiūkščio vardas iš lietuvių dažniausiai minimas ano laikmečio meno procesų tyrinėtojų studijose Vakarų Europoje.
Ar panašių tendencijų galėtume įžvelgti šiandien? „Ne, nes Lietuvoje nebeliko vienos vyraujančios ideologijos. Nūdienos kultūroje pastebimas taikus skirtingų ideologinių pažiūrų ir įvairiausių meno formų sambūvis. Jei lygintume su kaimynine Lenkija, sakyčiau, turime palyginti nedaug radikalių menininkų, kovojančių su politinėmis nuostatomis ar krikščionybės dogmomis. „Aukštasis“ menas, rodomas muziejuose ir galerijose, apskritai plačiąją visuomenę domina menkai: didesnio atgarsio sulaukia šiuolaikinio meno kūriniai, išeinantys už galerijos ribų. Puikus pavyzdys galėtų būti Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota „Protesto laboratorija“ „Lietuvos“ kino teatrui apginti“, tvirtina docentė, Menų fakulteto prodekanė L.Dovydaitytė.
Nors dabartinis kultūros rėmimas nėra nei pakankamas, nei kryptingas, o stokojant lėšų pirmiausia nukenčia būtent kultūros programų finansavimas, neverta idealizuoti ir 1918–1940 m. laikotarpio. Gauti paramą originaliam kūrybiniam projektui
Tarkim, Vytautas Kairiūkštis, su savo mokiniais atvykęs iš Vilniaus pristatyti tarptautiniu mastu pripažinto avangardinio stiliaus darbų, Kaune buvo sutiktas labai šaltai. Laikinoji sostinė okupuoto krašto dailininkų kūriniuose tikėjosi tautos vienybės ilgesio atspindžių. Deja, palyginimai ne mūsų naudai: tiek Rygos, tiek Varšuvos didmiesčių kultūrinis gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis už Vilniaus ir Kauno. Jei kalbėtume apie literatūrą, tebejautėme skaudžius 1864–1904 m. spaudos draudimo padarinius: latviai jau devynioliktame amžiuje turėjo parašę gerokai daugiau įspūdingų romanų nei nepriklausomybę pasitinkantys lietuviai, ką jau kalbėti apie tradiciškai stiprias lenkų ir rusų literatūras.
Bet būtent todėl, kad keturis dešimtmečius buvo suvaržyta, lietuvių literatūra pasižymėjo ypač greitu brendimu. Kūrybingesni ano laikotarpio poetai kaip įmanydami stengėsi vaduotis iš etalonu virtusios Maironio stilistinės orbitos.
„Maironio apologetų ir sekėjų atsirado tiek daug, kad talentingesni kūrėjai dairėsi po pasaulį ir ieškojo, kaip dar galima būtų rašyti eiles. Tai stimuliavo plačią tuometinės poezijos įvairovę. Liudas Gira bei Kazys Binkis iš pradžių suko folkloro stilizacijų keliu, o Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pradėję nuo maironiškų eilių, atrado simbolizmą. Vėliau K.Binkis metėsi į impresionizmą. Salomėjos Nėries kūryboje išryškėjo neoromantizmo bruožai, o Henrikas Radauskas, remdamasis rusų akmeistais, nuo neoromantizmo bėgo į modernizmą. Anuomet jo eilėraščiai anaiptol nebuvo taip aukštai vertinami kaip dabar: S.Nėris, Putinas ir Jonas Aistis turėjo gerokai didesnius būrius gerbėjų“, – dėsto to laikotarpio literatūrą tyrinėjęs dr. Eugenijus Žmuidanavčius.
Analogiškos „sprogimo“ tendencijos, pradingus sovietmečio cenzūrai, stebėtos ir prieš du dešimtmečius. Tačiau svarbiausi atradimai atėjo iš anksčiau Lietuvoje neskelbtos išeivių literatūros: Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ ir kiti kūriniai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio.
Dar viena tendencija – verstinės literatūros gausa: nors versdama populiarius kūrinėlius uždarbiaudavo ir S.Nėris, tačiau taip, kad populiarių užsienio rašytojų kūrinius lietuvių kalba galėtume skaityti po pusmečio ar metų, anksčiau nėra buvę.

Bendras bruožas – lietuviškų kūrinių stoka
„Rygos opera iki sovietinės okupacijos sugebėjo pastatyti visas garsiausias Richardo Wagnerio operas: ir „Parsifalį“, ir „Tristaną ir Izoldą“, ir visą „Nybelungo žiedo“ tetralogiją. Lietuvoje anuomet tebuvo pastatyti „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, o „Nybelungo žiedo“ nesulaukiame iki šiol“, – pasakoja muzikologas Jonas Vytautas Bruveris.
Anaiptol neprilygome kaimynams ir tautinių operų pastatymais. Muzikologas teigia, kad tos pačios problemos – kuklus repertuaras (ypač baroko epochos bei dvidešimto amžiaus kūrinių) ir lietuvių kompozitorių kūrinių pastatymų stoka Lietuvos teatrui būdingos ir šiandien.
Populiariausias iš to meto solistų buvo Kipras Petrauskas, tačiau puikių balsų Valstybės teatre būta ir daugiau. Veronika Podėnaitė 1932 m. gavo kvietimą dainuoti Romos operoje ir Milano „La Scaloje“, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo kviečiama į Paryžiaus teatrus. Tuo tarpu Kauno teatre 1918–1940 m. dainavo 55 užsienio dainininkai.

Esame kitokie nei kaimynai: vadiname save drąsiais, bet mažai kam ryžtamės. Puikuojamės, bet viduje nepasitikime savimi ir netikime kitais. Savo gyvenimą suvokiame kaip filmą, kuriame herojai yra kažkas kitas, o mes patys tik laukiame, kol kažkas ateis ir padės: valdžia, teismai, tie patys kaimynai.

Ir kai pagalbos nesulaukiame, staiga viską metame ir išvažiuojame mėgindami pakeisti viską – šalį, aplinką ir pačius save. Tačiau filosofijos mokslų daktaras, docentas Liutauras Degėsys atsakymų ir naujų galimybių pirmiausia siūlo paieškoti savyje. Su šiuo filosofu ir kalbame apie tautos nusivylimo priežastis ir būdus išaugti vaikiškas tautos ligas.

VEIDAS: Kodėl – ir ar tikrai – lietuviai yra vieni didžiausių pesimistų, nusivylusių visais ir viskuo?
L.D.: Manau, kad yra dvi rūšys pesimistų: vieni – pagal Merfį – „gerai informuoti optimistai“ ir antrieji – pagal mane – tai tiesiog specialiai negatyviai informuotieji. Pastarieji lengvai pasiduoda momentinėms reakcijoms bei paviršutiniškoms nuotaikoms ir nuomonėms, dažnai primestoms kitų.
Be to, atrodo, kad lietuvio charakteryje yra išankstinio savęs gailėjimosi, vaikiško pasimėgavimo būsimosiomis nelaimėmis ir nesėkmėmis, nevilties troškimo. Juk kol tau nieko neatsitinka, tai tavęs beveik ir nėra, tavimi niekas nesirūpina.
Prisideda ir neįgytos, neišsiugdytos refleksijos ir autorefleksijos trūkumas – žmogus neišmoksta ir nesupranta, kokia svarbi jo gyvenime yra savistaba ir analizė. Liaudiškai tariant – žmogus nesupranta, kaip svarbu yra kartais pasikalbėti pačiam su savimi, kad atskirtum, kas yra tavo paties, o kas – primesta kitų.
Tad kai lietuvis sako, kad jam blogai, galimas dalykas, kad jis tik pasiduoda išorės signalams ir nesusimąsto, ar jam iš tiesų blogai, ar tik kiti jį tuo įtikino.

VEIDAS: Lietuviai labiau nei kitos tautos pasidavė visuomenės spaudimui?
L.D.: Visi mes esame veikiami visuomenės pasiekimų standartų. Tau lyg ir nereikia tam tikrų dalykų, bet visuomenė lyg ir reikalauja, lyg ir klausia tavęs – palauk palauk – tu šito neturi? Ir ano neturi? Neturi? O reikėtų turėti, juk kiti – turi, reiškia jie daugiau pasiekę. Pradėjus gyventi pagal kitų jam “nuleistą” standartą, atsiranda daug nelaimingų žmonių. Žmonių, kurie yra priversti norėti to, ko reikia norėti. Tuomet laimingu ir sėkmingu tokį žmogų gali paversti ir naujas, seniai lauktas ir svajotas pirkinys – pavyzdžiui, televizorius arba šaldytuvas. „Laimė – tai televizorius“ – neblogas gyvenimo devizas.

VEIDAS: Iš kur toks noras plaukti pasroviui ir žvalgytis į kitų pasekimus vertinant pačiam save?
L.D.: Pažvelkime į buvusias totalitarines valstybes. Daugelis žmonių galvoja, kad jose jie viską turėjo. Kodėl viską? Ogi todėl, kad vartojimo standartas buvo labai žemas ir vienodas. Tokioje minimalistinėje visuomenėje labai lengva pasiekti visuotinį standartą – „gyventi, kaip visi“, „turėti viską“.

VEIDAS: Ar tai reiškia, kad tapome ypatingomis vartotojiškumo aukomis?
L.D.: Nemanau, kad ypatingomis. Greičiausiai – standartinėmis standartinio vartojimo aukomis. Nesugebėdamas apsiginti, apsisaugoti, žmogus daiktus iš tiesų pradeda vertinti kaip būtinybę. Tokiam žmogui ima atrodyti, kad laimingu jį gali padaryti ne kitas žmogus, ne santykiai su aplinkiniais, o šaldytuvas, mašina ar koks kitas daiktas.
Vartojimas tampa norma, o apsiribojimas, askezė laikoma nenormaliu dalyku. Juk kai B.Lubys važinėjo su “smartuku”, o ne su “Rolls Royce” – niekas jo nesuprato. Tuo pat metu nepastebima, kad vartojanti visuomenė yra supaprastinta, racionalizuota visuomenė, kurioje žmogus turi daugiau galimybių išvengti susitikimo su savimi. Nes trūkumas, nepriteklius priverčia stabtelėti, o begalinės galimybės verčia ieškoti materialių dalykų.

VEIDAS: Ar dėl to žmonės masiškai bėga iš šalies – kad pabėgtų nuo tokios aplinkos, visuomenės ir vartojimo?
L.D.: Neradęs savęs ir nematydamas galimybės aptikti save žmogus pradeda blaškytis, ir galiausiai nusprendžia, kad kažką suras emigracijoje. Tačiau joje jis ieško ne savęs. Galima pateisinti ir suprasti emigraciją, kurios metu žmogus išvažiuoja ieškoti savęs. Bet dažniausiai toks vartojimo užburtas žmogus nori kaip tik savimi greičiau atsikratyti ir tuomet išvažiuoja ten, kur didesnės vartojimo galimybės. Tik čia reikėtų pastebėti, kad tose visuomenėse gyvenimo pasiekimų standartai gali būti dar aukštesni ir kad kitoje šalyje gali būti dar sunkiau pasiekti minėtuosius standartus. Ir tuomet žmogus gali pasijusti dar nelaimingesnis.

VEIDAS: Gal pasijusti laimingesniu, mažiau priklausomu nuo materialių dalykų žmogui galėtų padėti moraliniai autoritetai?
L.D.: Autoritetas yra neblogas būdas parodyti, kad galima gyventi kitaip. Iš nepasitikėjimo savimi žmonės yra linkę į originaliai, neįprastai besielgiančius ir gyvenančius asmenis žvelgti su baime ir nepasitikėjimu ir lyg laukdami, kad jiems vis tiek tie „originalumai“ blogai baigsis. Ir jeigu tie žmonės elgiasi nestandartiškai, o jiems nesibaigia blogai, tai gali įkvėpti laisvės jausmą.

VEIDAS: Ar yra koks nors receptas, kaip lietuviui įgyti daugiau pasitikėjimo savimi?
L.D.: Tiesiog žmogus turėtų į gyvenimą žiūrėti kaip į eksperimentą, o į save – kaip į eksperimento objektą. Trūksta laisvės, idėjos, kad žmogus yra atsakingas už tai, kas vyksta jo gyvenime. Kad nėra taip baisu eksperimentuoti ir eksperimentai nebūtinai blogai baigiasi. Nes labai dažnai žmogus ilgai nedaro jokių eksperimentų, o galiausiai, kai viskas susikaupia, jis nutaria padaryti vieną radikalų. Tai atitinka lietuvio charakterį, “Pilėnų” standartą. Kenčia kenčia, o tada staiga nusprendžia – susideginsiu. Ar prasigersiu, nes jau paskutinis lašas. Bet ne paskutinis lašas perpildo taurę, o pirmas.
Kai tik pradeda kristi pirmieji lašai, jau reikėtų krūptelėti, galvojant, kad galima pradėti kažką daryti, kažką keisti, kad neprieitum iki pat paskutiniojo.
Nieko nekeisdamas, laukdamas, atidėliodamas žmogus prieina iki aklavietės, o tada ir vėl ieško priežasčių kur tik nori, bet tik ne savyje. Jis sako – žiūrėkite, ką su manimi padarė – likimas, istorija, valdžia. Bet jis turėtų prisiimti atsakomybę už tai, ką jis su savimi daugybę metų darė, o tiksliau – nedarė nieko, tik laukė, leido, kad kiti kažką su juo draytų. Ir tuomet jis sako, kad reikia keisti žmoną, šalį, valdžią. Bet niekas nepasikeis, jei nepasikeis jo vidus.

VEIDAS: Vadinasi, tauta išgyvena tam tikrą desperacijos akimirką?
L.D.: Desperacijos – taip, bet nemanau, kad ta akimirka yra dabarties momentas. Daugelis žmonių daugybę metų gyvena speisdami save į kampą. Tai pasąmoningas modelis, kai eini nieko nedarydamas tol, kol atsiduri situacijoje, kuri priverčia kažką daryti.
O iki tol dar kentėsiu, nedarysiu, ir tik kai jau nebegalėsiu, tada pradėsiu. Žmonės į beviltiškumo situaciją save varo metų metais. Laukdami, nedarydami, nematydami.
Juk gyvenimas – kaip ir santykiai poroje. Du žmonės savo santykius sugadina ne per vieną dieną – jie juos griauna laipsniškai, kol prieina iki desperatiškų poelgių, nors blogus požymius buvo galima pastebėti anksčiau. Ne tik tarpasmeninių santykių srityje – kai nusileidi vienu laipteliu žemiau, beveik nėra šansų užlipti atgal. Geriausiu atveju galima sustoti, bet ne – žmonės leidžiasi vis žemiau. Ir tuomet atrodo, kad žemiau jau nebeįmanoma, bet paaiškėja, kad galima dar žemiau, ir dar, ir dar. Manau, kad politinių santykių srityje veikia panašūs modeliai ir tendencijos. Politiniai santykiai yra gerokai sugadinti.

VEIDAS: Atstatyti yra sunkiau nei sukurti iš naujo? Ar tą patį galima pritaikyti ir kalbant apie pasitikėjimą valdžia?
L.D.: Valdžia iš tiesų dabar primena gyvūnų evoliucijos teoriją, kai atsiranda naujos rūšys, bet senosios, primityviosios niekur neišnyksta, pasilieka lyg kokie rudimentai. Ir dabar valdžia tarsi stengiasi išnaikinti senas nuosėdas. Valdžios lyg ir keičiasi, bet materialūs dalykai neišnaikinami – jie lieka žmonių sąmonėje, ir nusivylimas valdžia didėja, nesvarbu, gal ta valdžia visiškai nauja.
Tokio nusivylimo, paniekos valdžiai nebuvo galima įsivaizduoti. Tokioje visuomenėje net nesaugu gyventi. Juk tu pats tą valdžią išsirenki. Valdžia neturi jokios kitos jėgos išskyrus gautą iš tavęs. Bet dabar žmonės galvoja, kad jai nieko nedavė, kad valdžia kažką pati pasiėmė. Žmogus jau Lietuvoje būdamas pasijunta emigracijoje: valdžia – ne mano, taisyklės – ne mano, ne tuo metu gimęs, kūno detalės jam nebepatinka. Žmogus yra visiškai pasimetęs, norėtų būti kažkuo kitu ir netgi kitur. Ir galvoja, kad jei nepasikeis viskas iš esmės, viskas žlugs.

VEIDAS: Ar toks pesimizmas – išskirtinis lietuvio bruožas?
L.D.: Mus iš tiesų lengvai atpažįsta užsienyje. Nors apranga gal jau ir nesiskiria, ir šypsotis gal jau išmokome, bet mus atpažįsta iš to, kad esame pilni stereotipų, pilni baimių, bijome būti originalūs, laisvi, bijome eksperimentuoti. Net jei ir ieškome, tai tie ieškojimai banalūs, primityvūs – kad ir emigrantų, kurie galvoja, kur išvažiuoti, bet sugalvoja tik, kad į Airiją.

VEIDAS: Vadinasi, “Drąsi šalis” – ne tokia jau drąsi?
L.D.: Ir ypač kalbant apie vyresnius žmones. Jie labai greitai, vos sulaukę 50-60 metų, jau būna praradę viltį. Tokių metų darydami remontą sako – čia jau paskutinis mano remontas, pirkdami šaldytuvą – kad kito nebereikės, nes gyvenimo tiek belikę, kad užteks ir šito.
Žmonės gyvena finalistiškai, brėždami ribas, per kurias patys labai sunkiai peržengia, neieško, ką ir kaip pakeisti. Juk nebūtina pradėti nuo pirmadienio, galima pradėti dabar. Bet lietuvis labai dažnai tik laukia stebuklo, tikisi kažkokio loterijos laimėjimo.
Greitųjų kreditų kioskeliai, lažybų punktai irgi tai rodo. Dievaži, jokioje kitoje šalyje nemačiau tiek lažybų punktų.

VEIDAS: Tad lietuvis – į kampą užspeistas, nepilnavertiškumo kompleksų kamuojamas, desperatiškas žmogus? Kaip tokiam žmogui atsitiesti, išsilaisvinti?
L.D.: Pakartosiu tai, ką sakiau pradžioje. Reikia įsiklausyti į save, atsikratyti mitų ir stereotipų, pagaliau – kažkokio lietuviams būdingo pasipūtimo. Lietuvis – vis dar kaip koks paauglys, neturintis savo identiteto, galintis nedaug, o norintis visko. Nieko neinvestuojantis į save, o norintis brangiai save parduoti. Ieškantis išoriniame pasaulyje savo vidinio gyvenimo standartų. Taip lengvai susitapatinantis su bet kuo vos ryškesniu. Bijantis – ir bijantis prisipažinti, kad bijo. Išsiilgęs pats savęs, o ieškantis savęs kur tik nori, bet tik ne savyje.
Bet galbūt tiesiog reikia persirgti vaikiškas ligas. Visi vieną dieną užauga…

Po kelerių metų „bado dietos“ kultūros darbuotojai pastebi mažų teigiamų finansavimo poslinkių, tačiau skolų už šildymą sumokėti vis dar nėra iš ko.

Naujosios Vyriausybės kadencijos pradžia kultūros darbuotojams įsiminė daug sumaišties sukėlusia mokesčių reforma ir stipriai apkapotomis biudžetininkų algomis. Nors savo programoje ši Vyriausybė buvo įsipareigojusi, „kiek įmanoma šiomis pasikeitusiomis aplinkybėmis, apsaugoti socialiai jautrias sritis ir vykdyti ankstesnės Vyriausybės įsipareigojimus švietimo, mokslo, sveikatos apsaugos, kultūros ir meno bei socialiniams darbuotojams“, greitai išaiškėjo, kad aplinkybės kultūros žmonėms susiklostė itin nepalankios: penktadaliu sumažintos algos ne tik negrįžo į savo pirminę būseną, kaip daugelyje ūkine veikla užsiimančių ministerijų ar joms pavaldžių viešųjų įstaigų, bet ir toliau po truputėlį menko.
Birštono viešosios bibliotekos direktorė ir Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė Alina Jaskūnienė džiaugiasi, kad Birštono bibliotekininkams bent jau algos mokamos laiku: anaiptol ne visų savivaldybių kolegos begali tuo pasigirti. Šiais metais Lietuvos kultūros sostine tapusių Anykščių kultūros centro direktorė Dijana Petrokaitė, nors pokalbio pradžioje vadino save optimiste, paklausta apie atlyginimus irgi pritilo.
O Šiaulių „Aušros“ muziejaus direktorius ir Lietuvos muziejininkų draugijos pirmininkas Raimundas Balza pasakoja, kad nevėluojantys atlyginimai, ko gero, yra vienintelis belikęs darbo muziejuje pranašumas: „Kiek metų aukštąjį išsilavinimą turintis specialistas gali kentėti su 1200 Lt alga „ant popieriaus“? Daugelis šalies muziejų, norėdami suvesti finansinius galus, priversti bent dviem savaitėms leisti savo darbuotojus nemokamų atostogų.“

Tamsumos ir pragiedruliai

Vis dėlto neseni triukšmingi protestai Kaune, kur bandyta valdymo optimizavimo sumetimais sujungti nedideles iš savivaldybės biudžeto išlaikomas kultūros įstaigas, parodė, koks jautrus bet kokioms reformoms yra kultūros sektorius.
„Iki šiol nesuprantu, kam trims nedideliems miesto muziejams reikia net dviejų fotografų etatų. Siūlydami sujungti tokių muziejų valdymą, neketinome naikinti nė vieno muziejininko darbo vietos, tik racionaliau panaudoti pagalbinio personalo, kurį kiekvienam atskiram muziejui dėl menko darbo krūvio išlaikyti neapsimoka, etatus“, – „Veidui“ aiškino Kauno vicemeras Vytautas Vasilenka.
R.Balza, komentuodamas šią situaciją, irgi sutiko, kad trims mažiems to paties miesto muziejams dviejų etatinių fotografų paslaugos veikiausiai nebūtinos. „Tačiau muziejininkai, kaip ir kiti kultūros darbuotojai, iš savo patirties puikiai žino, kad panašių reformų sutaupyti pinigai paprastai „nuskęsta“ kitose savivaldybių biudžeto eilutėse, o ne padeda išgyventi tiems patiems muziejams. Todėl ir stengiamasi neužleisti turimų pozicijų“, – bando pagrįsti kauniečių kolegų pasipriešinimą administracinėms permainoms Lietuvos muziejininkų asociacijos pirmininkas.
Beje, 2013-aisiais Lietuvoje oficialiai ir iškilmingai minėsime 1863 metų sukilimo 150-ąsias metines. Jei prisiminsime, jog kultūros ministras Arūnas Gelūnas pats nevengė įvairiomis progomis raginti nepatenkintus mažais atlyginimais kultūros darbuotojus sukilti, gali būti, kad naujajai Vyriausybei laiku nepadarius išvadų šios progos minėjimai galėtų tapti labai įdomūs…
Vis dėlto kalbinti kultūros įstaigų asociacijų vadovai kol kas nėra nusiteikę griebtis šakių. „Jei mes, šeši tūkstančiai šalies bibliotekininkų, pradėtume streikuoti, nukentėtų bibliotekų lankytojai. O juk atokesnėse vietovėse bibliotekos tapo vieninteliais šalia žmogaus išlikusiais kultūros centrais“, – sakė Lietuvos bibliotekininkų draugijos pirmininkė A.Jaskūnienė.
Ji nepamiršo pasidžiaugti, kad kompiuteriais su interneto ryšiu bei informacinėmis bazėmis praturtėjusios bibliotekos yra reikalingesnės žmonėms ir padeda mažinti visuomenėje socialinę atskirtį. Be to, šįmet po kelerių „bado dietos“ metų bibliotekos pagaliau gavo padoresnes sumas naujoms knygoms ir periodiniams leidiniams įsigyti. Užkamšyti priverstinių komplektavimo spragų bibliotekininkams greičiausiai nepavyks, tačiau bent jau neteks taip dažnai nuvilti būsimų skaitytojų lūkesčių.
„2008-aisiais buvo drastiškai sumažintos lėšos viešųjų bibliotekų fondams atnaujinti: nuo 8 iki 2,4 mln. Lt. Tačiau 2012-aisiais šiam tikslui numatyta jau 6,4 mln. Lt“, – džiaugiasi pragiedruliais A.Jaskūnienė.
Deja, net ir jos vadovaujamoje Birštono viešojoje bibliotekoje, kuri, kaip kurortinio miesto kultūros įstaiga, yra šiek tiek turtingesnė aplinkinių rajonų atžvilgiu, iš šimto dešimties prieš krizę užsakinėtų periodikos leidinių pavadinimų teliko 77. Nemažai, bet…
„Per šios Vyriausybės kadenciją smarkiai padidėjo visi mokesčiai, o kultūros įstaigų finansavimas išliko panašus. Nors vien šildymo išlaidos, pavyzdžiui, išaugo dvigubai. Muziejai neteko ir atskirų finansavimo programų, kurios jiems kompensuodavo eksponatų apsaugos, muziejinių vertybių restauravimo išlaidas, ką jau kalbėti apie eksponatų įsigijimą. Tik šiais metais, kurie Lietuvoje paskelbti Muziejų metais, pagaliau matome nedrąsių poslinkių: eksponatams restauruoti visos Lietuvos mastu skirta 100 tūkst. Lt, naujiems eksponatams įsigyti – 400 tūkst. Lt. Dar pusę milijono muziejams žadama paskirstyti iš kūrybinių industrijų plėtros programos“, – skaičiuoja teigiamus poslinkius R.Balza.
Beje, visų pašnekovų teiravomės, ar jų vadovaujamos kultūros įstaigos turi skolų už pasibaigusį šildymo sezoną. Nebuvo nė vieno, kuris atsakytų neigiamai. „Ne tik turime skolų, bet ir suprantame, kad iki metų pabaigos jų niekaip nebeišmokėsime. Kultūros sostinės renginių programą vykdome tikėdami, kad rajono vadovai bus supratingi ir žiemą nepaliks mūsų šalti“, – viliasi Anykščių kultūros centro direktorė D.Petrokaitė.

Meno mugė – nauja tradicija

Taip jau sutapo, kad kartu su šios Vyriausybės įvestais „liesos karvės metais“ Lietuvos kultūra sulaukė ir gigantiško žadėjusio būti „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ (VEKS) projekto. Kuo tai baigėsi – visi prisimename: krizės akivaizdoje daug kam nebeliko ūpo džiaugtis triukšmingais vienkartiniais fejerverkais.
Šiandien teigiama, kad iš visos VEKS programos sostinės kultūrai, neskaičiuojant prieštaringų skulptūrų Neries pakrantėje, išliko du naudingi dalykai. Pirmasis – tai ypatingų metų proga pagaliau baigta rekonstruoti Nacionalinė dailės galerija, visus sužavėjusi tiek nuolatine XX a. lietuvių dailės ekspozicija, tiek puikiai parengtomis pirmosiomis tarptautinėmis parodomis.
Antrasis vertingas palikimas – tai pagal VEKS programą pirmąkart „Litexpo“ parodų centre surengta meno mugė „ArtVilnius“. Dėl jos rengėjų – galerininkės Dianos Stomienės ir menotyrininkės Ramintos Jurėnaitės begalinio užsispyrimo mugė neliko vienkartinis šiuolaikinio meno vertintojų džiaugsmas, o suteikė progą vienoje vietoje patogiai apžvelgti įdomiausių lietuvių menininkų kūrybą ir įvertinti ją kitų kraštų galerijų pristatomų meno kolekcijų kontekste. Juolab aplink Vilnių jokios kitos meno mugės nepavyktų aplankyti net tūkstančio kilometrų spinduliu. Kitą savaitgalį rengiamoje trečiojoje „ArtVilnius“ savo kolekcijas pristatys 53 galerijos iš 12 pasaulio šalių. Po vienu stogu regėsime daugiau kaip tūkstantį šiuolaikinio meno kūrinių.
Tačiau šalia Kultūros ministerijos įsikūrusios galerijos „Meno niša“ vadovės D.Stomienės teiravomės ne apie laukiančią mugę, o apie ketverių metų darbo kasdienybę. „Matome, kad vis mažiau meno kūrinių perkama iš galerijų. Tam turi įtakos ir padidėjęs pridėtinės vertės mokestis, ir bendra šalies ekonominė padėtis. Vienintelis rimtas pirkėjas, daręs pastebimą įtaką meno rinkai minėtu laikotarpiu, buvo anaiptol ne valstybiniai muziejai, o privačią kolekciją kuriantis ir naujus rūmus jai statyti besirengiantis verslininkas Viktoras Butkus. Tai jis nuo skurdo išgelbėjo ne vieną lietuvių menininką, o nuo bankroto – ne vieną galeriją“, – atvirai pripažįsta D.Stomienė.

Svarbi ne tik kiekybė

Valstybiniai teatrai išgyveno ne ką lengvesnius laikus ir taip pat sprendžia nuolatinę dilemą: statyti naujus spektaklius ar mokėti skolas už šildymą. Tačiau neseniai, kai niekaip nebaigiantį vidinių konfliktų Panevėžio J.Miltinio dramos teatrą ministras A.Gelūnas pasiūlė perimti miesto savivaldybei, pasipiktinę sukruto ir teatralai, ir miesto valdininkai. Mat Panevėžio miestas ir taip jau išlaiko tris teatrus: „Meną“, Lėlių vežimo teatrą ir Panevėžio muzikinį teatrą. „Kaip tik rengiame ministerijai atsakomąjį raštą, kuriame pabrėžiame senas miesto teatrines tradicijas ir prašome į jas atsižvelgti. Juk valstybiniai teatrai turi visiškai kitokias finansines galimybes nei municipaliniai“, – aiškina Panevėžio savivaldybės Kultūros ir meno skyriaus vedėja Loreta Krasauskienė. Paklausta, ar keturių teatrų Panevėžio miestui nėra per daug, ji atsakė, kad kultūrinio gyvenimo per daug niekada nebūna.
Tačiau prisimenu ir Dalios Ibelhauptaitės žodžius, kad kokybiškos kultūros be finansavimo nebūna. „Galima rodyti spektaklį gatvėje su taburete, dviem smuikeliais ir trimis entuziastingais aktoriais, bet tai nebus profesionalus lygis. Taip „Metropolitan“ operai neprilygsi“, – teigė garsi lietuvių režisierė, dėl netvarkos kultūros finansavimo srityje kaltindama būtent šios Vyriausybės priimtas naktines įstatymų pataisas.

Kultūros ministerijos reguliavimo srities valstybės biudžeto asignavimai (mln. Lt)
2008 m.    497,2
2009 m.    413,4
2010 m.    343,5
2011 m.    364,5
2012 m.    369,8

Kultūros rėmimo fondo lėšos (mln. Lt)
2008 m.    12,9
2009 m.    15,5
2010 m.    19,7
2011 m.    18,4
2012 m.    16,2

Lietuvos kultūros paveldui šie metai – ypač svarbūs. Kaip tik dabar vyksta intensyvios ministerijų diskusijos dėl paveldo tvarkybos naujuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu – 2014–2020 metais. Pirmiausia bus įvardyti ne prioritetiniai objektai, o prioritetinės kryptys. Daugiausia peno svarstymams teikia pirmojo Europos Sąjungos (ES) struktūrinių fondų lėšų naudojimo laikotarpio – 2007–2013 metų – pamokos.

Trūko susikalbėjimo

Pasak paveldo klausimais Kultūros ministerijoje besirūpinančio viceministro Gedimino Rutkausko, šiandienių diskusijų dalyviai pripažįsta, kad pirmuoju europinių pinigų dalijimo laikotarpiu daugiausia problemų kėlė sąveikos tarp atsakingų institucijų stoka. Asignavimus valdė penkios šakinės ministerijos, kitos, tarp jų ir Kultūros ministerija, buvo tik savotiški satelitai. „Visi lyg kažką darė: vieni planavo infrastruktūrą, kiti – objektus, treti – funkcijas, o rezultatas neretai išėjo toks, kad nauji, lyg ir vertingi objektai tarpusavyje nesąveikauja, nekuria pridėtinės vertės. Tai yra nestimuliuoja ekonomikos, nekuria socialinės darnos“, – komentavo G. Rutkauskas.

Pirmuoju ES struktūrinių fondų lėšų skirstymo periodu kilusios problemos nereiškia, kad įsisavinti lėšas nebuvo ruoštasi. Tiesiog praktika pakoregavo juodraščius. „Stigo patyrimo. Bet taip vertinant negalima pūstis – ir Kultūros ministerija būtų padariusi klaidų, jei būtų turėjusi atitinkamas funkcijas, – sakė viceministras. – Vis dėlto manau, kad kitas periodas bus sėkmingesnis – tikiu evoliucija.“

Neišnaudotos galimybės

Kultūros paveldo departamento (KPD) prie Kultūros ministerijos direktorė Diana Varnaitė labiausiai apgailestauja dėl neišnaudotų galimybių paveldui tvarkyti. Pavyzdžiui, kai europines lėšas administruojančios ministerijos paveldo objektus sąmoningai eliminavo iš galimų paramos gavėjų: „Buvo atvejų, kai programose buvo įrašoma: lėšos gali būti skiriamos visų statinių, išskyrus paveldo objektus, remontui. O juk tai tas pats pastatas, tik kad senesnis… Ir paveldo objektuose veikia nebūtinai paveldo įstaigos. Tokiuose pastatuose gali būti įsikūrusios socialinės ar švietimo įstaigos, kitos institucijos. Taigi lėšos gali būti skiriamos ne tik tiesiogiai paveldui išsaugoti, ne tik jo pritaikymui turizmui.“

D. Varnaitė prisiminė neseną apsilankymą Plungės rajone, Šateikių gyvenvietėje, kur vietos valdžia guodėsi neturinti lėšų istoriniam pastatui išsaugoti, o valstybė nepadedanti. Bet už 20 metrų nuo griūvančio paminklinio pastato stato naujus kultūros namus. Paveldosaugininkė neatsistebi: kas trukdė tuos pinigus skirti istoriniam pastatui sutvarkyti ir jame įkurti kultūros namus? „Taip, tai brangesni namai, o ir surinkti kokį lego namelį kur kas paprasčiau. Bet čia matau ir vertybinę problemą, ir elementaraus ūkiškumo nebuvimą. Labai daug kas priklauso nuo vietos valdžios sugebėjimo racionaliai panaudoti pinigus. O galimybių yra daugiau, negu mes kartais įsivaizduojame“, – komentavo KPD vadovė.

Tokia pat ir viceministro G. Rutkausko nuomonė: „Statybininkui tapti kultūringu, tausojančiu, atsakingai besitvarkančiu miesto plėtros ar paveldo specialistu nėra paprasta. Mes daug investuojame į plytas ir gerovę, o štai mąstymas dar kvepia praėjusia epocha. Dėl to Kultūros ministerija ir siekia tapti vienu asignavimų valdytojų – šios ministerijos įtakos zonoje yra kūrybinė industrija, kuri pirmiausia ir skatina žmones keisti savimonę. Žinoma, tai nėra greitas procesas, nes kol žmogus nesijaučia socialiai saugus, jam svarbiausi išgyvenimo instinktai.“

Prioritetas – pritaikymas turizmui

Didžiausi projektai pirmuoju europinių pinigų skyrimo laikotarpiu buvo finansuojami pagal Ūkio ministerijos priemonę „Viešųjų nekilnojamųjų kultūros paveldo objektų kompleksiškas pritaikymas turizmo reikmėms“. Pasak KPD direktorės
D. Varnaitės, pagal minėtą eilutę 2009 metais elitiniams paveldo objektams, tarp kurių yra Tytuvėnų, Liškiavos ir Pažaislio vienuolynai, Užutrakio, Plungės dvarai, buvo padalyta per 200 mln. litų Paraiškų buvo per 200, o atrinkta apie 50.

Jei paveldo valdytojai tvarkydami savo turtą turėtų verstis vien lietuviškais pinigais, situacija būtų graudi. Tarkime, KPD paveldosaugos programos biudžete šiemet yra vos 5 mln. litų. Ir pagal nuostatus jie gali būti skiriami tik avarinei grėsmei likviduoti. „Iš tos sumos fiziniams gelbėjimo, restauravimo darbams skiriama mažiau nei
4 mln. litų, nes dalis lėšų dar atitenka ir projektams, specialiesiems planams rengti – visam tam, kas reikalinga, kad restauratoriai galėtų ateiti į objektą“, – aiškino KPD vadovė.

Palyginkime, vien Tytuvėnų vienuolynas pagal minėtą priemonę gavo 10 mln. litų. Beje, tai buvo didžiausia leistina suma. „Pati buvau finansavimą skirsčiusioje komisijoje. Manau, praktika skirti tiek lėšų, kad visiškai nenaudojamas pastatas galėtų būti sutvarkytas nuo pradžios iki galo ir atiduotas eksploatuoti – gyventi, yra teisinga. Taip ir būtų buvę, jei ne nelaimė – gaisras“, – sakė D. Varnaitė.

Pasak KPD vadovės, daug savivaldybių nekilnojamojo kultūros paveldo tvarkybai pasinaudojo europinėmis Žemės ūkio ministerijos (ŽŪM) programomis. „Pavyzdžiui, vienos ŽŪM kaimo plėtros programos filosofija buvo išlaikyti žmones kaime sudarant jiems geresnes gyvenimo sąlygas. Tarp kita ko – ir tvarkant objektus, kurie svarbūs kasdieniam bendruomenės gyvenimui. ŽŪM specialistai nepamiršo įrašyti eilutės, kad gali būti remiami paveldo objektai – bažnyčios ir kita. Ir ką gi – daugybė objektų sutvarkyta pasinaudojus šia galimybe“, – pasidžiaugė D. Varnaitė.

Išeitis – apsaugos liberalizavimas

Kultūros viceministras G. Rutkauskas neskuba spėlioti, kokios paveldo tvarkybos kryptys artimiausioje ateityje bus paskelbtos prioritetinėmis. Bet tiki, kad Lietuva neignoruos tarptautinių organizacijų priimamų konvencijų, kuriose akcentuojama, kad paveldas privalo turėti ne tik kultūrinį, bet ir socialinį bei ekonominį turinį.

„Galima suformuluoti trumpai: jei nesupranti paveldo kaip savo dabartinio gyvenimo dalies, esi fetišistas. Čia kalbu ne apie tuos atvejus, kai turtingas žmogus išgali asmeniniam naudojimui sutvarkyti paveldo objektą. Tiesiog valstybė dabar to negali sau leisti, – sakė G. Rutkauskas. – Mūsų vaikai nepadėkos, jei, užuot kūrę socialinę infrastruktūrą ar tobulinę teisėsaugos sistemą, blizginsime paveldą ir laikysime jį kaip tuščią grąžos negalintį duoti kiautą.“

Viceministras pabrėžia, kad tai ne jo asmeninis požiūris – paveldo tvarkybos prioritetus šiandien peržiūri dauguma net ir turtingų Europos valstybių.

Ilgus metus paveldo apsauga besirūpinantis pašnekovas Lietuvai net nelinki, vadinkime, idealistinio scenarijaus – kad iš dangaus nukristų visiems apleistiems dvarams, bažnyčioms, archeologinėms vietovėms ar medinei architektūrai sutvarkyti reikalingi šimtai milijonų. „Jei paveldas nebus naudojamas, jis degraduos. O kartu degraduos ir žmonių savimonė“, – sakė G. Rutkauskas.

Siekis įkvėpti paveldui gyvybingumo ne vieną Europos valstybę paskatino liberalizuoti paveldo apsaugą. „Kartais reikia leisti plėtoti paveldo objektuose kokią nors ekonominę veiklą – tai normali genezė. Kaip tai padaryti nepažeidžiant vertybių – profesionalumo klausimas. Tiesiog turime siekti minimaliais nuostoliais išsaugoti esmę. Man atrodo tai vienintelis kelias ir Lietuvai“, – pripažino kultūros viceministras.

Bitė RIMKUTĖ

sa.lt

Svarbiausia, jog tokiomis ekstremaliomis sąlygomis ne tik užtikrinome visų institucijų veiklą, bet ir pradėjome esmines struktūrines reformas, kad būtų užtikrintas toks kultūros finansavimas, kokią pridėtinę vertę šis sektorius sukuria.
Vienas XV Vyriausybės strateginių kultūros politikos siekių buvo sugrąžinti Kultūros ministerijai lyderės, inicijuojančios ir koordinuojančios nacionalinius kultūros projektus ir iniciatyvas, vaidmenį. Tokią valdančiosios koalicijos ambiciją lėmė kelios aplinkybės, pirmiausia tai, kad per nepriklausomybės metus, sparčiai modernizuojant viešojo administravimo institucijas, iš esmės nebuvo pakeistas iš sovietijos paveldėtas kultūros politikos įgyvendinimo modelis, jo institucinė sąranga, šio sektoriaus izoliuotumas nuo kitų sričių, nepakankama valstybės parama šiam sektoriui.
LR Seimo 2010 m. nutarimas „Dėl Lietuvos kultūros politikos kaitos gairių“ bei ką tik patvirtinta Nacionalinė pažangos strategija „Lietuva 2030“ įtvirtina konceptualiai naują požiūrį į kultūrą: kūrybiškumas, kultūra yra svarbiausi Lietuvos ištekliai, kultūra išskiriama kaip pagrindinė vertybė formuojant Lietuvos visuomenę, kuriant kokybiškai naują Lietuvos ateities perspektyvą. Kultūra kaip atskira sritis bus įtraukta į naują 2014–2020 m. struktūrinių lėšų programą (besibaigiančiame šios paramos etape kultūros sektoriui nebuvo vietos – tokia buvo šiandien aršiai kritikuojančiųjų, o tada valdančiųjų pozicija, todėl finansavimo apimtis kultūros infrastruktūrai, jei lygintume su kitomis sritimis, atrodo gana kukliai).
Šiuo metu Seime svarstomi naują požiūrį į kultūrą realizuojantys įstatymų projektai: Kultūros tarybos įstatymas, Kultūros mecenavimo įstatymas, Viešųjų pirkimų įstatymo pataisos. Įsteigus Kultūros tarybą, sustiprės ministerijos, kaip politikos formuotojos, vaidmuo; ši taryba, pasitelkusi ekspertus, administruos Kultūros rėmimo fondo ir dalį ministerijos kuruojamų programų, kartu siūloma nuo 1 iki 3 proc. didinti lėšas, skiriamas kultūrai, nuo surinkto akcizo už tabaką ir alkoholį.
Kultūros mecenavimo įstatymu ir Pelno įstatymo pataisomis siekiama sukurti finansines paskatas kultūrai remti. Naujajame įstatyme numatomos mokesčių lengvatos mecenatams, atskaičiuojant dvigubą paaukotos sumos dydį nuo apmokestinamųjų pajamų, o paramos gavėjais gali tapti ir juridiniai, ir fiziniai asmenys, kurie už gautą mecenavimą neturės mokėti pajamų mokesčio. Taip pat siekiame įtvirtinti, kad parama studentams už studijas aukštosiose menų mokyklose irgi būtų vertinama kaip mecenavimas.
Viešųjų pirkimų įstatymas nuo 2005 m. iki šiol yra taikomas visoms sritims be išimties, nepaisant kultūros ir meno srities specifiškumo. Bendrosios nuostatos, ypač ekonomiškai pagrįstos kainos principo taikymas, kertasi su meno kūrinio prigimties ir savitumo dalykais. Viešųjų pirkimų procedūrų supaprastinimais siekiama iš esmės palengvinti biurokratinę naštą kultūros srities įstaigoms, visuomeninėms organizacijoms.
Atskirai kalbėti reikėtų apie tuos darbus, kuriais įgyvendinamas Vyriausybės strateginis siekis sukurti modernios valstybės ir tautos tapatybės formavimo modelį, lietuvių kalbos saugojimo ir sklaidos veiklas. Pirmiausia Mokslo ir studijų įstatyme įtvirtintas lituanistikos prioritetas, lituanistinių institutų nacionalinės svarbos statusas, sukurta ir įgyvendinama Lietuvių kalbos ugdymo strategija, lietuvybės idėja ir tapatybės puoselėjimas aptariamas pažangos strategijoje “Lietuva 2030″. Seime svarstoma ir nauja Valstybinės kalbos įstatymo redakcija, kurioje atskleidžiamas lietuvių kalbos konstitucinio statuso teisinis turinys, įtvirtinamas lietuvių kalbos vartojimas visose viešojo gyvenimo srityse.
Įstatymuose patikslinti meno kūrėjų ir jų organizacijų statuso klausimai, apibrėžtos menininkų socialinės garantijos, įteisintas kūrybinių prastovų kompensavimas, priimtos Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo pataisos, išplečiančios intelektinės nuosavybės apsaugą šiuolaikinėse technologijose.
Taigi iš esmės valdančioji koalicija, nepaisant ekonominio nuosmukio padiktuotos taupymo politikos, įgyvendino daugumą savo kultūros srities strateginių siekių.

Ketvirtadienį 19.30 val. Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje bus parodytas vienos originaliausių vadinamojo vaizdų teatro kūrėjos danų režisierės Kirsten Dehlhom ir jos vadovaujamo teatro „Hotel Pro Forma“ naujausio kūrinio – eksperimentinės operos „Karo suma“ vaizdo įrašas. Tai originalus vaizdo ir muzikos sintezės projektas, kurio centre – karo, kaip amžinos ir nuolat vykstančios kovos tarp gyvybės ir mirties, civilizacijos ir kultūros, žmogaus ir mašinos, įvaizdis. Operos muziką sukūrė latvė Santa Ratniece ir britų grupė „The Irrepressibles“.