Žvaigždžių kulto siautėjimas Lietuvoje šaukiasi rezistencijos, o gal net būtinosios ginties.

„Laba diena. Norėtume jus pakviesti į projekto pristatymą. Jame dalyvaus…“ – toliau pradedamos vardyti nieko bendra su projektu neturinčios, tačiau televizoriuje linksniuojamos pavardės, kurios, tvirtu viešųjų ryšių vadybininkų įsitikinimu, yra garantuotas masalas žurnalistams.
„Būtent todėl nedalyvausime“, – paaiškinu, nutraukdama minėtą tiradą. Jei netgi patiems organizatoriams svarbiau šou, o ne projekto idėja, – kodėl man ji turėtų rūpėti?
Bet panašių skambučių daugėja. Lietuviai be žvaigždės seniai nebesugeba nei šokti, nei dainuoti. Valgo, atostogauja, sportuoja, sodus tvarko, vaikais ir šunimis rūpinasi tik kartu su žvaigždėmis. Nei profesijos, nei mylimojo pasirinkti be žvaigždės tarpininkavimo – jokių vilčių. O begalinis serialas „lovoje su žvaigžde“, rodomas paskutiniajame dienraščio puslapyje, nieko nebešokiruoja.
Dalykų, kurių su žvaigždėmis kol kas nedarėme, pasirinkimas beliko striukas. Dar neteko girdėti apie projektą „Tualete su žvaigžde“, nors neabejoju, kad abiejose – tiek žvaigždžių, tiek svajojančių jomis tapti – stovyklose dalyvių atsirastų. Žvaigždžių kulto sąlygomis bet koks prodiuserių siūlymas sutinkamas šablonišku entuziastingu klyksmu „fantastika!“. Tik fantastinės literatūros žanras čia niekuo dėtas.

Atsegsiu palaidinę, prisegsiu tą dirželį

Kalbėti apie atsakomybę už žvaigždžių kulto erdvės plėtojimą paskatino stambiausios Lietuvoje knygų leidybos grupės „Alma littera“ pradėta skaitymo skatinimo iniciatyva. Apklausos būdu konstatavę, kad daugiau nei trečdalis šalies vaikų nemato reikalo skaityti, nors namie knygų turi sočiai, leidėjai griebėsi primityviausio būdo padėčiai taisyti – raginimo skaityti kartu su žvaigždėmis. Praėjusią savaitę šiai kilniai misijai ryžosi vos porą dienų Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro vadovo poste teištvėręs Laimutis Sėdžius, nuolat dėl meilės romanų besiaiškinanti baltaplaukė Ineta Stasiulytė, anksčiau gatvės tekstus repuodavęs, o dabar romiai besimeldžiantis Gabrielius Liaudanskas-Svaras ir iš manekenių į gėlininkes persikvalifikavusi Renata Mikailionytė.
Kitą savaitę vaikučiams knygeles „Pegasuose“ skaitys teismais labiau nei teatro vaidmenimis išgarsėjusi Eglė Jackaitė bei Karina Krysko, kažkada nuo scenos vaikams dainuodavusi tokius tekstus, nuo kurių tėvams linkdavo ausys: „Išmesiu cigaretę tiesiog savoj laiptinėj – čia kažkada užtiko mus labai pikta kaimynė. Atsegsiu palaidinę, prisegsiu tą dirželį, ir nesvarbu, kad skiria mus labai labai daug kelio…“
Kai „AL holdingo“ generalinio direktoriaus Gintauto Mažeikos pasiteiravome, ar, jo manymu, čia būtent tos asmenybės, kurias vaikams tinka kelti kaip sektiną pavyzdį, leidyklos vadovas nusistebėjo: „Nežinau, ką turite omenyje. Visi jie – žinomi veidai. Vakar, pavyzdžiui, renginys buvo labai sėkmingas: susirinko daug vaikų, kai kurie atėjo kartu su mokytojomis, ir visi liko labai patenkinti. Nuoširdžiai sakau – norinčių daugiau, nei galime priimti.“

Paskutinysis bastionas

Teko priminti, kad anksčiau, kai skaitymo rodikliai šalyje būdavo geresni, mokytojos vaikus vesdavo į susitikimus su vaikų rašytojais: Violeta Palčinskaite, Ramute Skučaite, Vytautu Zurba, Martynu Vainilaičiu… Šioje akcijoje netgi neskelbiama, kieno tekstus rengiamasi skaityti – juos pasirenka „žvaigždės“.
Tik ar išties, pasitelkę žinomus veidus, ugdome knygų, o ne paskalų skilčių skaitytojus? Klausimas svarbus, nes būtent grožinė literatūra buvo ir liko tvirčiausias rezistentų bastionas, kurio žvaigždėms nepavyko be pasipriešinimo užimti. Jų pačių literatūriniai bandymai sulaukdavo nenuolaidžių recenzijų, o keli „saviškiai“, neatsispyrę vilionėms pasirodyti šou laidose, po to turėjo ilgai muštis į krūtinę, kad bėgo ten vien medžiagos būsimoms knygoms semtis.
Jeigu šis bastionas iškeltų baltą vėliavą ir priimtų žvaigždžių rinkodaros taisykles, šnekos apie knygos, kaip žmogaus intelektinei brandai reikšmingo produkto, išskirtinumą taptų dviveidiškos. Tuomet nuosekliai tektų grįžti prie klausimo, ar lengvatinis 9 proc. PVM knygoms yra pateisinamas. Leidėjai pjauna šaką, ant kurios patys sėdi.
„Kino pavasario“ konkursinę programą laimėjusioje lenkų psichologinėje dramoje „Drąsa“ bylos tyrėjas klausia brolio talžymą traukinio vagone bailiai stebėjusio herojaus: „Tarp mūsų kalbant, jei turėjote ginklą – kodėl jo nepanaudojote?“ Dabar galėsiu atsakyti: panaudojau. Prašau laikyti tai būtinąja gintimi.

Bendros frazės politikų dokumentuose vėliau virsta milijonais litų.

Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030“ apie šalies kultūros ateitį pavyko rasti net šešis sakinius.
Pirmiausia – raginimą „kurti sąlygas verslo, švietimo, mokslo ir kultūros integracijai; sudaryti palankias sąlygas kūrybos ir kultūros industrijų plėtrai šalyje bei konkurencingumui tarptautinėse rinkose“.
Be to, konstatavimą, kad „kultūra kiekvieno visuomenės nario gyvenime užima ypač svarbią vietą. Ji suprantama ne tik kaip muziejų, parodų ar teatrų lankymas, bet ir daug plačiau – kaip visuomenės savivokos ir saviraiškos kultūra, kurianti pridėtinę vertę įvairiose visuomenės gyvenimo srityse“.
O galiausiai – tokį siekinių rinkinį: „Formuoti turtingą kultūrinę terpę, investuojant į viešųjų kultūros institucijų plėtrą ir jų integraciją, skatinant visuomenės dalyvavimą kultūros procesuose. Sudaryti sąlygas kultūros dinamiškumui, ypač skatinant tarptautinius kultūrinius mainus ir tarptautinį kūrėjų mobilumą. Didinti kultūros sklaidą Lietuvoje ir užsienio valstybėse, ypatingą dėmesį skiriant kultūros paveldo ir šiuolaikinio kultūros turinio skaitmeninimui.“
Be to, dokumento prieduose pateiktoje esamos situacijos apžvalgoje pabrėžiama, kad didelė Lietuvos visuomenės dalis nedalyvauja kūrybinėje meninėje veikloje – net 56 proc., o Europos Sąjungos vidurkis yra 38 proc. Dalyvavimo kultūriniame gyvenime problemas rodo ir kultūrai skiriamų namų ūkių išlaidų dalis. Europos Sąjungoje (be naujųjų valstybių narių) namų ūkių išlaidos kultūrai vidutiniškai sudaro 4,5 proc., o Lietuvoje – 2,7 proc. visų išlaidų. Skandinavijos šeimos tam skiria dvigubai daugiau lėšų, pavyzdžiui, išlaidos kultūrai Danijoje siekia 5,8 proc., Švedijoje – 5,6 proc., Suomijoje – 5,1 proc.

Pinigai ir svajoklių kompanijos popieriai

Kaip sakoma, ačiū ir už tai. Juolab kultūros žmonės dideliu pomėgiu kurti ar skaityti tokius opusus niekada nepasižymėjo. Dažniausiai permeta akimis ir kraipo galvą nesuprasdami, dėl ko čia porą metų reikėjo intensyviai posėdžiauti ir ginčytis.
O ginčų, kaip tvirtina kultūros ministras Arūnas Gelūnas, būta nemažai: „Supratimas, kad kultūra gali kažkaip pakeisti gyvenimo jauseną ar kūrybingumo formavimą, kol kas yra menkas. Kur kas labiau tikima naujosiomis technologijomis, teigiama, kad atėjusios į kasdienę žmogaus aplinką jos dramatiškai pakeis mūsų mentalitetą, pilietiškumą ir elgseną. Nors man, kaip filosofui, tokios prielaidos atrodo naivios. Dalyvavau kuriant šią strategiją dar nebūdamas ministru, todėl psichologiškai buvo lengviau. Juk sklando nuomonė, kad strategiją kūrė „svajoklių kompanija“, siekianti „atitraukti liaudies mases nuo klasių kovos“ ir nematanti, kaip tos masės čia pat vargsta šiandien. Bet manau, kad aptartų siekiamybių surašymas į vieną popieriaus lapą yra pakankamai sveikas. Juk dabar formuluojami tikslai ir uždaviniai, susiję su ES struktūrinių fondų parama, ir šiuo dokumentu dažnai remiamasi.“
Ministras pateikia tokį palyginimą: „Lenkai, pasitikdami Federico Chopino 200-ąsias gimimo metines, šio kompozitoriaus muziejų Varšuvoje tiesiog „prifarširavo“ šiuolaikinių technologijų bei interaktyvios įrangos, leido išpuošti jį madingiems kviestiniams dizaineriams. Ir visa tai daugiausia buvo dengiama ES struktūrinių fondų lėšomis. O Mikalojaus Konstantino Čiurlionio muziejus po mūsų kompozitoriaus metinių, deja, atrodo visai kitaip, išskyrus galbūt vieną reprezentacinį korpusą. Nes nesugebėjome paimti tokių lėšų.“

Sužino vėliau, nei turėtų

Kiti „Veido“ pašnekovai taip pat tvirtino, kad nerūpestingas kultūros žmonių požiūris į svarbius dokumentus dažnai atsirūgsta jiems patiems. Tiesa, objektyvumo dėlei šį kartą rinkomės pašnekovus, turinčius įgūdžių skaityti strategijas.
Štai poetas Kornelijus Platelis, šiandien redaguojantis „Literatūros ir meno“ savaitinį žurnalą, 1998–2000 m. dirbo švietimo ir mokslo ministru, dar anksčiau porą metų ėjo kultūros ir švietimo ministro pavaduotojo pareigas. Jo nuomone, tai, kad kultūros žmonės vangiai dalyvauja kuriant strategijas, yra didelė klaida, nes strategijose įrašomos tam tikros sąvokos ir formuluotės, kurios vėliau išverčiamos į finansinę skaičių kalbą.
„Tie, kurie būna suinteresuoti, į daugeliui mažai ką sakančias bendras frazes sugeba įrašyti konkrečias mintis, kurias vėliau numato paversti finansuojamomis programomis. Tai tam tikra metaforų kalba, kurią reikia mokėti teisingai perskaityti“, – teigia K.Platelis.
Šiuo metu Nacionaliniam operos ir baleto teatrui vadovaujantis Gintautas Kėvišas 2000–2001 m. ėjo kultūros ministro pareigas. „Reikia domėtis viskuo, kas vyksta. Visus prasmingus dokumentus, kalbančius apie kultūrą ir meną, šioje srityje dalyvaujantiems būtina skaityti. Menininkų problema ta, kad jie dažnai nenori domėtis dalykais, kurie daro įtaką jų pačių gyvenimui. Kai jie pagaliau sužino tai, ką privalėjo žinoti gerokai anksčiau, pradeda širsti ir jaučiasi nelaimingi“, – pastebi didžiausio Lietuvos teatro vadovas.
Pasak jo, kultūros pasaulyje svarbiausias dalykas yra bandymas susikalbėti, girdėti ir toleruoti vienam kitą – to Lietuvos visuomenei labai trūksta. „Nemanau, kad konkretūs sprendimai kultūros srityje gali būti priimami keliems dešimtmečiams į priekį. Niekas negali nurodyti, kokia turi būti elitinio meno raida. Kas gali įvertinti, kuris kompozitorius geresnis: Albanas Bergas, Ludwigas van Beethovenas ar Johannesas Brahmsas? Nebūna progreso mene, niekas nežino, kur ir kada gims genijus. Kas gali paaiškinti, kodėl daugybė muzikos genijų kūrė Vokietijoje ir Austrijoje, o panašaus ekonominio išsivystymo Anglijoje Henry Purcellis ir Benjaminas Brittenas? Ar mes turėtume sielotis, kad panašaus lygio kompozitorių neturėjome? Tiesiog turi būti kuriamos maksimaliai palankios sąlygos menui ir kultūrai plėtotis. Būtina suvokti profesionalaus elitinio, akademinio meno egzistavimo prasmę, o iki šiol lietuviams tai sunkiai sekėsi“, – svarsto G.Kėvišas.
K.Platelis mano, kad reikėtų susirūpinti savo nedidelės tautos kultūros išsaugojimu. „Galbūt turime nedaug pasaulio kultūros istorijai reikšmingų kūrinių, bet mums jie svarbūs. Ypač reikėtų susirūpinti vaikų ir jaunimo kultūriniu ugdymu“, – neabejoja rašytojas.

Kalti, kad lietuviai mažiau rūko ir geria

Kasdienybėje kultūros darbuotojai jau senokai keiksnoja Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatas, nedarančias jokių išlygų kultūrinių paslaugų pirkimui. „Kai 2007 m. „Poetiniam Druskininkų rudeniui“ prašiau paramos iš Europos Komisijos, taisyklėse buvo nurodyta, kad tuo atveju, jei pirkimo sandorio suma viršija 60 tūkst. eurų, turėčiau apklausti mažiausiai tris paslaugos teikėjus. Žinoma, mūsų tai nelietė – visas mūsų festivalio biudžetas sudaro ne daugiau kaip pusę šios sumos. Bet Lietuvoje jokio panašaus slenksčio nėra. Esame parengę įstatymo pataisas, kurios mažesnių apimčių meno ir menininkų paslaugų pirkimą išvaduotų nuo varginančių procedūrų. Tačiau girdėjau, kad jos įstrigo Seimo Audito komitete“, – dėsto K.Platelis.
Kultūros darbuotojai kovoja ir dėl didesnio Kultūros rėmimo fondui tenkančio procento nuo alkoholio ir tabako gaminių akcizo pajamų. Iki šiol minėtam fondui atitekdavo vos vienas tokiu būdu valstybės surenkamo akcizo procentas. „Tačiau šįmet fondo įplaukos sumažėjo 3 mln. Lt, ir susidarė paradoksali situacija: menininkai liko „kalti“ dėl to, kad lietuviai mažiau rūkė ir mažiau gėrė. Motyvuodami mokesčių padidėjimu, prašome padidinti fondui skiriamą alkoholio ir tabako gaminių akcizo dalį iki 3 proc. Tačiau Finansų ministerija greičiausiai nepritars tokiam siūlymui“, – prognozuoja rašytojas.
Kitas aktualus klausimas – kaip paskatinti verslininkus remti kultūros projektus. „Šiuo atveju bėda – ne įstatymai. Lietuvoje dar nejaučiama prestižo remti kultūrą. Noriau remiami nebent masiškesni, viešesni renginiai“, – tvirtina K.Platelis.
G.Kėvišas tai vertina šiek tiek pozityviau. „Turiu šiek tiek optimizmo, kad verslas vėl po truputį atsigręžia į kultūrą: tai rodo ir mūsų teatro projektai. Štai rugpjūčio 28-ąją Vilniuje viešės „The Gewandhaus Orchestra“ iš Leipcigo. Tai bus jau ketvirtasis iš geriausiems pasaulio orkestrams skirto koncertų ciklo, kurį rengiame vien verslininkų remiami, neimdami nė cento iš teatro biudžeto“, – teigia Nacionalinio operos ir baleto teatro vadovas.

Arūnas Gelūnas: 10 dalykų, kurie trukdo Lietuvos kultūros žmonėms gyventi geriau
1. Didžiulis nepasitikėjimas – vienas kitu, vadovais ir kitais visuomenės nariais.
2. Abejingas požiūris į vaikų ir jaunimo lavinimą.
3. Pernelyg ryški kultūrinio gyvenimo centralizacija didžiuosiuose miestuose.
4. Šiuolaikiškai išreikštos nacionalinės tapatybės stoka.
5. Etikos principų nesilaikymas viešojoje erdvėje.
6. Negatyvus požiūris į verslą ir lėtas įsitraukimas į kūrybines industrijas.
7. Išmintingo dialogo tarp nekilnojamojo turto plėtotojų ir kultūros paveldo saugotojų nebuvimas.
8. Europinių standartų neatitinkanti kultūros darbuotojų psichologinė ir materialinė gerovė.
9. Kultūros „parapiškumas“, baimė pristatyti save pasauliui.
10. Objektyvesnio santykio tarp vyriausybinio ir nevyriausybinio sektoriaus stoka.

Europos politinėje kultūroje vietos sekso skandalams nėra. Lietuvoje, esančioje akivaizdžiai europietiškos politinės kultūros šalimi, skandalų dėl politikų meilės nuotykių irgi nebus. Tai visiškai akivaizdus dalykas, kuriuo visai neseniai įsitikino Seimo nariams žaliaakę viliokę kaišioję žurnalistai, o dabar patiria ir viena „sekso ekspertė“, visą pusmetį saugojusi iš ministro gautas tris SMS žinutes – it prisiminimą apie neišsipildžiusią svajonę.
Nors per pastaruosius du dešimtmečius Lietuvos politikai ir politikės susuko ne vieną meilės romaną, skyrėsi ir tuokėsi tarpusavyje, keitė vyrus ir žmonas, turėjo pusiau ir visiškai oficialias meilužes, nėra buvę atvejo, kad jų politinė sėkmė ar nesėkmė nors kiek būtų įtakojama to, ką priimta vadinti „sekso skandalais“. Tai, regis, akivaizdus dalykas, tačiau kartas nuo karto vis kam nors kyla noras sužaisti „medaus gaudykle“: Tai šokėją Viktoro Uspaskich bute nufotografuoti, tai Saulių Stomą su žaliaake psichologe nufilmuoti, tai Gintarą Steponavičių „sekso eksperte“ pavilioti.
Kodėl vis pasiduodama pagundai kelti sekso skandalus, nors praktika rodo, kad Lietuvoje jie neveža? Paradoksalu, bet akivaizdžiai didžiausią įtaką tam daro Holivudo kino pramonės produkcija ir Baltuosius rūmus kartkartėmis sudrebinančios prezidentų meilės istorijos. Tai iš amerikietiškų filmų ir televizijos serialų žinome, kad kokia nors senatorių su kekše įamžinusi nuotrauka gali privesti prie žmogžudysčių virtinės, o aistringos meilės scenos su svetima žmona įrašas – prie prezidento pasikeitimo. Jau nebe iš Holivudo, o iš žinių laidų žinome, kad per tvorą pas spėjamą meilužę lipęs kandidatas į JAV prezidentus turėjo pasitraukti iš rinkimų kovos, na o apie Bilo Clintono nuotykius su Monika (beje, irgi labai apdairiai ilgus netus saugojusią suknelę su charakteringa dėmele) ko gera, visi dar pamename. Tiesa, retas kuris žino, jog apkaltos procedūra Kongrese B.Clintonui buvo surengta ne už tai, kad jis davė savo čiupa-čiupsą Monikai, o už tai, kad po priesaikos melavo to nedaręs.
Štai šios tikros ir išgalvotos istorijos, nuo jaunumės atgulusios į kino ir televizijos persižiūrėjusių veikėjų pasąmonę ir sukelia iliuziją, neva kelios nuotraukos ar žinutės gali surengti apkaltą Seimo nariui, ar atstatydinti ministrą. Bet tokie dalykai nutinka tik Amerikoje ir D.Britanijoje – puritoniškos anglosaksiškos politinės kultūros šalyse. Mes gi gyvename Europoje ir požiūris į valdžios vyrų (bei moterų) nesantuokinį seksą pas mus europietiškas, tai yra – atlaidžiai supratingas su lengva pašaipos priemaiša. Europinę politinę tradiciją puikiai atspindi krūtinga blondinė stiuardesė, kurią sau į žmonas būdamas prezidentu pasiėmė „Europos sąžinė“ Vaclavas Havelas, bunga bunga vakarėlius rengiantis Italijos premjeras Silvio Berluskonis ir čekai, smagiai kikenantys iš tame vakarėlyje nuogo lakstančio savo premjero Mireko Topolaneko. Pažymėtina, kad S.Berlusconis savo postą prarado ne dėl gausybės meilužių, kurias aptarinėjo visa Italija, ne dėl netgi itališkais mąstais per didelės korupcijos, o todėl, kad nustekeno šalies ekonomiką, nugramzdindamas ją į skolas. Štai šitai italams pasirodė svarbu.
Apie tai, kas dedasi Prancūzijoje, net pasakoti neįdomu, visi žino prezidentų antrąsias šeimas, meilės romanus su aktorėmis bei manekenėmis, galiausiai, visas, kurios kruta, griebdavusį Dominiką Strauss-Kahną. Pažymėtina, kad šis dėl savo visiems gerai žinomų pomėgių įkliuvo ne kur Europoje, o Amerikoje, gi prancūzai lig šiol nesupranta – ko tie amerikiečiai prie jo prikibo?
Lietuviškos tradicijos visiškai sutampa su europietiškosiomis. Kaip sovietmečiu niekas nesistebėdavo, kad pirmininkui draugiška gražiausia kolūkio melžėja netrukus tapdavo darbo pirmūne, taip vėliau nieko nestebino, kad Algirdą Brazauską „Lietuvos Švarcenegeriu“ vadinanti bufetininkė tapo pirma viešbučio direktore, o vėliau – ir savininke. Jei kas mano, neva ilgą laiką populiariausio Lietuvos politiko A.Brazausko meilės romanas buvo visuomenei nežinomas, tai priminsiu, jog dar 1992-siais, prezidento rinkimų kampanijos metu, per televiziją kalbėjusi jo a.a. žmona Julija tiesiai apkaltino vyrą santuokine neištikimybe. Ir buvo nedelsiant visų kūmučių vienbalsiai pasmerkta: ko čia šneka, ko nereikia? Namas pastatytas, turi tarnaitę, vairuotoją, viskuo aprūpinta, ko jai dar trūksta?
A.Brazausko, kaip politiko, populiarumas negrįžtamai krito tik tuomet, kai jis ilgametę meilužę padarė teisėta savo žmona. Štai šios išdavystės visuomenė (veikiausiai jos moteriškoji pusė) tiek jam, tiek Kristinai Butrimienei nebeatleido. Logika paprasta: žmona yra žmona, o merga yra merga ir kiekviena turi turėti savo vietą – viena prie šeimos pietų stalo, kita – virtuvėje ir lovoje. Todėl geras vyras, ypač aukštas pareigas užimantis, žmonos nekeičia, gera meilužė į šeimos guolį nepretenduoja, pasitenkindama dosniomis dovanomis, o visuomenė visą tai toleruoja, kaip kokioje Prancūzijoje, kur atsisveikinti prie prezidento Francoise Mitterrando karsto atėjo dvi šeimos – oficialioji ir meilužės. Prancūzai nuoširdžiai užjautė abi.
Nėra prasmės ginčytis, gera ši europinė tradicija ar bloga. Svarbu tai, kad Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyks nei politikos įtakoti, nei naudoti juos kaip priedangą tikrai svarbioms aferoms prasukti.

Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, dirbtinai pučiamais sekso skandalais nepavyksta įtakoti politikos.

Nors šiandien menininkai skundžiasi, tarpukario Lietuvoje jiems nebūtų lengviau.

Kone labiausiai visus dominantis klausimas: kurioje nepriklausomoje Lietuvoje menininkams buvo lengviau gyventi?
„Vietinės meno rinkos nespėta suformuoti nei tarpukariu, nei dabartinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Kažin ar ji apskritai įmanoma tokioje mažoje valstybėje“, – abejoja Vytauto Didžiojo universiteto docentė, Menų fakulteto prodekanė Linara Dovydaitytė. Todėl ir tuomet, ir šiuo metu siekiantiems pragyventi iš savo meno tėra vienintelė išeitis: integruotis tarptautinėn meno rinkon.
Nors dabartinis kultūros rėmimas nėra nei pakankamas, nei kryptingas, o stokojant lėšų pirmiausia nukenčia būtent kultūros programų finansavimas, neverta idealizuoti ir 1918–1940 m. laikotarpio. Gauti paramą originaliam kūrybiniam projektui ir tada nebuvo lengva, o istorijos apie menininkus, aukojusius savo energiją ir sveikatą atsitiktiniams darbeliams, irgi daug ką pasako. Tik patys gabiausi ir atkakliausi vargingiausių socialinių sluoksnių atstovai sugebėdavo pasiekti deramą išsilavinimą ir tapti profesionaliais meno kūrėjais – dažniau tokią karjerą rinkdavosi jaunuoliai iš pasiturinčių šeimų.
O menininko padėtis ir pripažinimas tuometėje visuomenėje priklausydavo ne tiek nuo talento, kiek nuo kuriamo meno pobūdžio ir jo turinio. Oficialiai priimtino stiliaus, propaguojančio tautiškumą ir kitas valstybės politikos vertybes, atstovai turėjo pagarbų statusą: Maironis buvo vadinamas tautos vedliu, Antanas Žmuidzinavičius – tautos dvasios reiškėju. Tačiau panašios pagarbos nesulaukdavo (netgi nesiekė to) modernaus, avangardinio meno kūrėjai. Tarkim, Vytautas Kairiūkštis, su savo mokiniais atvykęs iš Vilniaus pristatyti tarptautiniu mastu pripažinto avangardinio stiliaus darbų, Kaune buvo sutiktas labai šaltai. Laikinoji sostinė okupuoto krašto dailininkų kūriniuose tikėjosi tautos vienybės ilgesio atspindžių, o išvydo vien dekonstruotos tikrovės vaizdus ir abstrakcijas… Vis dėlto šiuo metu būtent V.Kairiūkščio vardas iš lietuvių dažniausiai minimas ano laikmečio meno procesų tyrinėtojų studijose Vakarų Europoje.
Ar panašių tendencijų galėtume įžvelgti šiandien? „Ne, nes Lietuvoje nebeliko vienos vyraujančios ideologijos. Nūdienos kultūroje pastebimas taikus skirtingų ideologinių pažiūrų ir įvairiausių meno formų sambūvis. Jei lygintume su kaimynine Lenkija, sakyčiau, turime palyginti nedaug radikalių menininkų, kovojančių su politinėmis nuostatomis ar krikščionybės dogmomis. „Aukštasis“ menas, rodomas muziejuose ir galerijose, apskritai plačiąją visuomenę domina menkai: didesnio atgarsio sulaukia šiuolaikinio meno kūriniai, išeinantys už galerijos ribų. Puikus pavyzdys galėtų būti Nomedos ir Gedimino Urbonų organizuota „Protesto laboratorija“ „Lietuvos“ kino teatrui apginti“, – tvirtina L.Dovydaitytė.

Užtvenktos literatūros sprogimas

Kitas įdomus aspektas – kiek 1918–1940 m. Lietuva kultūriniu lygiu pranoko kaimyninius kraštus ar jiems nusileido. Deja, palyginimai ne mūsų naudai: tiek Rygos, tiek Varšuvos didmiesčių kultūrinis gyvenimas buvo gerokai intensyvesnis už Vilniaus ir Kauno. Jei kalbėtume apie literatūrą, tebejautėme skaudžius 1864–1904 m. spaudos draudimo padarinius: latviai jau devynioliktame amžiuje turėjo parašę gerokai daugiau įspūdingų romanų nei nepriklausomybę pasitinkantys lietuviai, ką jau kalbėti apie tradiciškai stiprias lenkų ir rusų literatūras.
Bet būtent todėl, kad keturis dešimtmečius buvo suvaržyta, lietuvių literatūra pasižymėjo ypač greitu brendimu. Kūrybingesni ano laikotarpio poetai kaip įmanydami stengėsi vaduotis iš etalonu virtusios Maironio stilistinės orbitos.
„Maironio apologetų ir sekėjų atsirado tiek daug, kad talentingesni kūrėjai dairėsi po pasaulį ir ieškojo, kaip dar galima būtų rašyti eiles. Tai stimuliavo plačią tuometinės poezijos įvairovę. Liudas Gira bei Kazys Binkis iš pradžių suko folkloro stilizacijų keliu, o Balys Sruoga ir Vincas Mykolaitis-Putinas, pradėję nuo maironiškų eilių, atrado simbolizmą. Vėliau K.Binkis metėsi į impresionizmą. Salomėjos Nėries kūryboje išryškėjo neoromantizmo bruožai, o Henrikas Radauskas, remdamasis rusų akmeistais, nuo neoromantizmo bėgo į modernizmą. Anuomet jo eilėraščiai anaiptol nebuvo taip aukštai vertinami kaip dabar: S.Nėris, Putinas ir Jonas Aistis turėjo gerokai didesnius būrius gerbėjų“, – dėsto to laikotarpio literatūrą tyrinėjęs dr. Eugenijus Žmuida.
Paskutinaisiais nepriklausomybės metais sustiprėjo ir leidyklos. Pavyzdžiui, „Sakalo“ leidykla, įsteigusi savo literatūrinę premiją.
Analogiškos „sprogimo“ tendencijos, pradingus sovietmečio cenzūrai, stebėtos ir prieš du dešimtmečius. Tačiau svarbiausi atradimai atėjo iš anksčiau Lietuvoje neskelbtos išeivių literatūros: Antano Škėmos romanas „Balta drobulė“, Birutės Pūkelevičiūtės „Aštuoni lapai“ ir kiti kūriniai sulaukė didelio skaitytojų dėmesio. Dar viena tendencija – verstinės literatūros gausa: nors versdama populiarius kūrinėlius uždarbiaudavo ir S.Nėris, tačiau taip, kad populiarių užsienio rašytojų kūrinius lietuvių kalba galėtume skaityti po pusmečio ar metų, anksčiau nėra buvę.

Bendras bruožas: lietuviškų kūrinių stoka

„Rygos opera iki sovietinės okupacijos sugebėjo pastatyti visas garsiausias Richardo Wagnerio operas: ir „Parsifalį“, ir „Tristaną ir Izoldą“, ir visą „Nybelungo žiedo“ tetralogiją. Lietuvoje anuomet tebuvo pastatyti „Lohengrinas“ ir „Tanhoizeris“, o „Nybelungo žiedo“ nesulaukiame iki šiol“, – pasakoja muzikologas Jonas Vytautas Bruveris.
Anaiptol neprilygome kaimynams ir tautinių operų pastatymais. Muzikologas teigia, kad tos pačios problemos – kuklus repertuaras (ypač baroko epochos bei dvidešimto amžiaus kūrinių) ir lietuvių kompozitorių kūrinių pastatymų stoka – Lietuvos teatrui būdingos ir šiandien.
Populiariausias iš to meto solistų buvo Kipras Petrauskas, tačiau puikių balsų Valstybės teatre būta ir daugiau. Tarkim, Veronika Podėnaitė 1932 m. gavo kvietimą dainuoti Romos operoje ir Milano „La Scaloje“, Vincė Jonuškaitė-Zaunienė buvo kviečiama į Paryžiaus teatrus. Tuo tarpu Kauno teatre 1918–1940 m. dainavo 55 užsienio dainininkai.
Po 1990-ųjų didžiausią karjerą operos pasaulinėse scenose yra padariusi Violeta Urmana, kurią jau greitai, kovo 17-ąją, vėl girdėsime dainuojant Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Dainininkei bus suteiktas ir Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, kurioje ji mokėsi, garbės daktaro (honoris causa) vardas – iki jos atvykimo atidėta net naujojo akademijos rektoriaus Zbignevo Ibelhaupto inauguracija.

1918–1940
Borisas Dauguvietis (1885–1949) – teatro režisierius, aktorius, dramaturgas ir kino kritikas, įtakingiausia tarpukario Lietuvos teatro asmenybė
Vytautas Kairiūkštis (1890–1961) – dailininkas ir pedagogas, ryškiausias vakarietiškų avangardinio meno tendencijų plėtotojas
Vincas Mykolaitis-Putinas (1893–1967) – rašytojas ir literatūros kritikas, kurio filosofinis simbolizmas tapo reikšmingu laikmečio kultūros ženklu
Salomėja Nėris (1904–1945) – poetė, kurios talentinga lyrika pergyveno kandžios kritikos šuorus ir išliko populiari ligi šių dienų
Kipras Petrauskas (1885–1967) – operos solistas tenoras, savo populiarumu užtemdęs kitas tuometines Valstybės teatro žvaigždes
Justinas Vienožinskis (1886–1960) – tapytojas, menotyrininkas, pedagogas, Kauno meno mokyklos įkūrėjas ir vadovas

1990–2012
Oskaras Koršunovas (g. 1969) – režisierius, ne tik sukūręs savo teatrą, bet ir sugebėjęs pasiūlyti savitą nūdienos teatrinę kalbą
Deimantas Narkevičius (g. 1964) – aktualaus medijų meno kūrėjas, pripažintas tarptautinėje šiuolaikinio meno arenoje
Eimuntas Nekrošius (g. 1952) – režisierius, plačiai išgarsinęs Lietuvos teatrą ir pasaulio akyse suteikęs jam kokybiškumo aureolę
Sigitas Parulskis (g. 1965) – rašytojas, savo kūryboje įkūnijęs reikšmingiausias šiuolaikinės lietuvių literatūros menines tendencijas
Gintaras Rinkevičius (g. 1960) – dirigentas, Lietuvos sostinėje subūręs ir išpuoselėjęs naują profesionalų simfoninį orkestrą
Violeta Urmana (g. 1961) – operos solistė, įrodžiusi, kad ir lietuvaitei įmanoma tapti pirmo ryškumo pasaulinės scenos primadona

2012-aisiais galime sulaukti perversmų kultūros valdymo sistemoje: finansų skirstymo funkciją iš Kultūros ministerijos bei Kultūros rėmimo fondo žada perimti daugiau autonomijos turėsianti Kultūros taryba ir Lietuvos kino centras.

 

„Svarbu, kad struktūrinės permainos, kurias pradėjome, pagaliau realizuotųsi. Pirmiausia turiu omenyje Kultūros tarybą, kuri pagerintų šios srities finansų administravimą ir galbūt ateityje – pačių kultūros finansų būklę“, – „Prognozėms“ tvirtino kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Pasak jo, užsienyje patys menininkai, reikalaudami įkurti panašias tarybas, prie ministerijų su šakėmis stovėdavo, o Lietuvoje atvirkščiai: ministras turi eiti su šakėmis, norėdamas įkurti menininkams demokratišką tarybą.

Tačiau minėtos tarybos oponentai, išnagrinėję siūlomą Kultūros tarybos modelį, įžvelgia, kad būtent demokratijos jai ir gali pristigti. „Faktiškai visas tarybos narių rinkimo grandis kontroliuoja ministras, vadinasi, įmanoma bus prastumti jo pageidaujamus asmenis. Jau matėme, kas nutiko su Aukštojo mokslo taryba: ką Švietimo ir mokslo ministerija norėjo, tą jon ir pasiėmė. Tarsi sudaroma autonomiškų sprendimų regimybė, o iš tiesų – sukuriamos sąlygos veikti klaneliui“, – įtaria filosofas Krescencijus Stoškus.

„Kultūros tarybos steigimo idėja buvo suformuluota dar pernai Seimo patvirtintose Lietuvos kultūros politikos kaitos gairėse. Jau tuomet Valstybės kontrolės audito išvadose rekomenduota išgryninti tam tikras ministerijos atliekamas funkcijas, atskiriant politikos formavimą nuo projektų administravimo ir jų kontrolės, nes šiuo metu viskas sutelkta vienose rankose. Todėl tikėtina, kad Seimas Kultūros tarybos įsteigimui netrukus pritars“, – gruodžio viduryje prognozavo Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys.

Kultūros taryboje turėtų darbuotis dvidešimt narių, o tarybos „šerdyje“ – valdyboje – vienuolika kruopščiai atrinktų išminčių. Žinoma, bus pasitelktos ir ekspertų komisijos.

 

Kino autonomijos lūkesčiai

2012-aisiais duris turėtų atverti ir Lietuvos kino centras. Toks buvo numatytas dar 2002 m. priimtame Kino įstatyme, kurio pataisoms jau pritarta Seime – tetrūksta galutinio patvirtinimo. „Prisiminkime, kad daugelis Europos šalių kinui arba audiovizualiniams menams turi atskiras ministerijas. ES audiovizualinių menų ir kultūros reikalus taip pat kuruoja atskiri komisarai“, – primena kultūros ministras A.Gelūnas.

„Nežinau kitos valstybės, iki šiol neturinčios savo įgaliotos institucijos, kuriai kinas būtų vienintelis ir pats svarbiausias rūpestis. Juk kinas yra ne vien menas: tai ir didžiulė industrija, ir milžiniškas paveldas, jo sklaida bei edukacija. Visa tai – per sunki našta keliems kino reikalus kuruojantiems ministerijos darbuotojams. Galėtume palyginti, kad lietuviai paskutiniai Europoje apsikrikštijo ir paskutiniai įsteigė savo kino instituciją“, – pritaria Lietuvos kinematografininkų sąjungos pirmininkas Gytis Lukšas.

Kone dar svarbiau, kad patvirtinus minėtas įstatymo pataisas ne tik įsikurs Lietuvos kino centras, bet ir 60 proc. kino platintojų mokamo pridėtinės vertės mokesčio bus nukreipiama tiesiai į nacionalinio kino fondą. Pasak G.Lukšo, per metus tai padės sukaupti maždaug 3 mln. Lt. „Maždaug tiek dabar kainuoja sukurti vieną kokybišką ilgo metražo vaidybinį filmą, bet mums tokia parama labai daug reiškia“, – tvirtina G.Lukšas.

Kultūros ministras irgi pabrėžia, kad neteisinga tokią didelę pramonės šaką administruoti šalia tapytojų ir poetų – pernelyg skirtingi poreikių masteliai. „Po „Tado Blindos“ komercinės sėkmės panašių filmų rasis daugiau, todėl galima prognozuoti, kad diskusijos, ką verta remti Kultūros, o ką – Ūkio ministerijai, tik aštrės“, – prognozuoja A.Gelūnas.

Centras, kuriame dirbs kino specifiką pažįstantys žmonės, perims rūpinimąsi kino vadyba, jo prezentacija, sklaida ir, žinoma, kino finansų skirstymu, nuimdamas šią naštą nuo būsimos Kultūros tarybos.

Ir nors Lietuvos kino centras taip pat bus pavaldus Kultūros ministerijai, G.Lukšo manymu, tai nėra problema: „Net Prancūzijos CNC, milžiniškas nacionalinis kino centras, kuriame triūsia keli šimtai darbuotojų, irgi veikia prie atitinkamos ministerijos. Tokia tvarka yra daugelyje Europos šalių.“

Kalėdinėse sostinės koncertų afišose – tradicijos ir staigmenos.

Kone giliausias šaknis įleidusi ir lig šiol „nenudžiūvusi“ sostinės naujamečių koncertų klasika – tai Josepho Haydno „Atsisveikinimo simfonijos“ atlikimas Šventų Jonų bažnyčioje. Šiai tradicijai – daugiau kaip keturi dešimtmečiai. Per juos ne vienas Lietuvos kamerinio orkestro muzikantas užpūtė savo žvakę visiems laikams, tačiau išėjusiųjų vieton stojo jauni muzikantai. O prieš tai, kol muzikantai išsiskirstys ir užges paskutinės žvakės, šių metų koncerte dar skambės Antonio Vivaldi, Johanno Sebastiano Bacho ir Wolfgango Amadeaus Mozarto kūriniai.
Paskutinį metų vakarą klausytojus didžiojon Nacionalinės filharmonijos salėn kasmet kviečia ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras. Prie dirigento pulto jau 45-ą naujametį vakarą savo karjeroje stos orkestro meno vadovas Juozas Domarkas. Šįmet klausytojams siūlomas nuotaikingas kokteilis iš operų arijų ir Aramo Chačaturiano, Franzo Leharo, Johanneso Brahmso bei valsų karaliaus Johanno Strausso kūrinių.

Naujosios tradicijos

Maskvos miesto baleto naujametės gastrolės Vilniuje irgi jau tampa tradicija. Būtent rusų dėka sostinės baleto mėgėjai paskutinį metų vakarą kasmet gali mėgautis „Spragtuku“. Nacionalinio operos ir baleto teatro šokėjai tądien pristatys „Žydrojo Dunojaus“ premjerą, o labai pasiilgusiems „Traviatos“ diena anksčiau (gruodžio 30-ąją) teks keliauti į Kauno valstybinį muzikinį teatrą.
Įprasta jau tapo ir Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro kalėdinių koncertų serija Kongresų rūmuose. Joje – pasirodymai įvairiausių muzikos žanrų gerbėjams: nuo operų arijų ir meilės romansų iki gospelo giesmių bei roko baladžių. Geriausiai klausytojams pažįstama „The Queen Simphony“, paremta legendinės grupės kūrybinio palikimo interpretacijomis.
Dešimtmetį jau švenčia ir „Liepsnojančio Kalėdų ledo“ čiuožėjų pasirodymų tradicija. Ką iš ledo arenos draugų į svečius šįmet pasikvies Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko – kol kas paslaptis.

Gastrolių ritmai

Užsienio žvaigždės retai pasitinka Naujuosius Lietuvoje, tačiau keletą žymių svečių šventinę savaitę Vilniuje vis dėlto išvysime. Pirmoji – tai nesenstanti (arba lėtai senstanti…) roko karalienė Suzi Quatro, kurią vyresnioji publikos dalis iš savo jaunystės pamena kaip patrakusią visuomet odiniais drabužiais apsitempusią merginą su gitara ir smarkiai plaikstomais plaukais.
Ne mažiau laukiamas svečias – serbų režisierius, aktorius ir muzikantas Emiras Kusturica su pašėlusiais Balkanų muzikos ritmais. Jį šiose gastrolėse ir vėl lydės ištikimieji „No Smoking Orchestra“ (serbiškai – „Zabranjeno Pušenje“) vyrukai.
Klasikinės muzikos gerbėjai turėtų atkreipti dėmesį į Gidono Kremerio vadovaujamo orkestro „Kremerata Baltica“ gastroles Nacionalinėje filharmonijoje. Šįkart jie savo programos pagrindu pasirinko rašytojo Vytauto V.Landsbergio apsakymus, kuriuos scenoje skaitys pats autorius.

30 Kalėdų savaitės koncertų Vilniuje

25 d. 13 val. Švento Kazimiero bažnyčioje – valstybinis pučiamųjų orkestras „Trimitas“
26 d. 13 val. Švento Kazimiero bažnyčioje – Vilniaus savivaldybės choras „Jauna muzika“
26 d. 18.30 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – Kalėdų muzikos koncertas, dalyvauja Julija Stupnianek, Regina Šilinskaitė ir Vytautas Bakula
26 d. 18.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje – Edmundas Seilius ir Kristina Zmailaitė
26 d. 19 val. Kongresų rūmuose – šventinis koncertas „The Queen Simphony“
27 d. 18.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje – solistas Rafailas Karpis ir pianistas Darius Mažintas
27 d. 19 val. Kongresų rūmuose – gospelų koncertas „Oh Happy Day“ su Rosita Čivilyte ir Jeronimu Miliumi
27 d. 19 val. Šventos Kotrynos bažnyčioje – kalėdinis džiazas su Evelina Sašenko
27 d. 20 val. Vilniaus pramogų arenoje – Povilas Vanagas ir Margarita Drobiazko. „Liepsnojantis Kalėdų ledas 2011“
27 d. 20 val. Menų spaustuvėje – Andrius Kulikauskas ir grupė „Kuli Family“. „Viskas apie jąją“
28 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje, 31 d. 19 val. Muzikos ir teatro akademijoje – Valstybinis Vilniaus kvartetas ir pianistė Golda Vainberg-Tatz
28 d. 19 val. Menų spaustuvėje – trupės „No Theatre“ teatralizuotas koncertas „Metronomes“
28 d. 19 val. Kongresų rūmuose – Sasha Song, Donatas Montvydas ir Rosita Čivilytė koncerte „Simply the best“
28 d. 20 val. Vilniaus „Siemens“ arenoje – naujametis Suzi Quatro koncertas
29 d. 18.30 val. Vilniaus paveikslų galerijoje – pianistas Petras Geniušas
29 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – Čiurlionio kvartetas ir fleitininkas Stefanas Negura
29 d. 19 val. Vilniaus pramogų arenoje – Emiras Kusturica ir „No Smoking Orchestra“
29 d. 19 val. Kongresų rūmuose – Jeronimas Milius, Česlovas Gabalis ir Povilas Meškėla koncerte „Roko baladės“
29 d. 19 val., 31 d. 17 ir 20 val. Vilniaus šventos Kotrynos bažnyčioje – Joana Amendoeira. „Fado: Portugalijos kerai“
30 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – „Kremerata Baltica“ ir akordeonininkas Bjarke Mogensenas. Vytauto V.Landsbergio „Kalėdų nakties sapnas“
30 d. 19 val. Kongresų rūmuose – Ieva Prudnikovaitė ir Jeronimas Milius koncerte „Ištarki man myliu…“
30 d. 18 val. Šventos Kotrynos bažnyčioje – Liuba Nazarenko. „Romansų grožio pakerėta“
31 d. 17 ir 19.30 val. Taikomosios dailės muziejuje – solistai Natalija Katilienė, Steinas Skjervoldas ir kamerinis ansamblis „Vilniaus arsenalas“
31 d. 17 val. Kongresų rūmuose – Lilija Gubaidulina ir Vaidas Vyšniauskas koncerte „Gražiausios operų arijos“
31 d. 18 val. Vilniaus pramogų arenoje – Maskvos miesto baletas. „Spragtukas“
31 d. 18 ir 20 val. Šventų Jonų bažnyčioje Vilniuje – Lietuvos kamerinis orkestras. „Atsisveikinimo simfonija“
31 d. 19 val. Nacionalinėje filharmonijoje – Joana Gedmintaitė, Liudas Mikalauskas ir Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras
31 d. 19 val. Kongresų rūmuose – Merūnas Vitulskis, Laimonas Pautienius, Lauryna Bendžiūnaitė ir Ieva Prudnikovaitė. Naujametis koncertas „La bella voce“
31 d. 19 val. Nacionaliniame operos ir baleto teatre – baleto premjera „Žydrasis dunojus“
31 d. 20 val. „Siemens“ arenoje – Viačeslavo Ganelino miuziklas „Velnio nuotaka“

Per dešimtmetį kultūros centrų Lietuvoje sumažėjo daugiau nei dviem šimtais: 2000-aisiais veikė 972, o pernai – jau tik 765 kultūros centrai. Šis traukimasis vyko daugiausia kaimų sąskaita.

Pasak Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vyriausiosios specialistės Jadvygos Lisevičiūtės, paprastai buvo uždaromi kultūros centrai, esantys kritiškos būklės patalpose: nešildomose, kiaurais stogais, neturinčiose reikiamos įrangos. Be to, kasmet vis mažėja kaimo gyventojų, taigi mažėja ir kultūros centrų poreikis. Be to, šį sumažėjimą šiek tiek kompensuoja bendruomenės, savo veiklai įprasminti steigiančios bendruomenių centrus.
Lietuvos provincijoje mažėja ne tik kultūros centrų, bet ir bibliotekų. Pavyzdžiui, 2000-aisiais Lietuvoje iš viso buvo 1448 bibliotekos, o pernai pusantro šimto mažiau (per dešimt metų kaimuose panaikinti net 122 pagrindinių bibliotekų filialai). Priminsime, kad nepriklausomybės pradžioje šalyje veikė 1652 bibliotekos.
Tokį sumažėjimą lėmė tiek demografinės, tiek ekonominės priežastys. Daugelis savivaldybių gerokai sumažino bibliotekų tinklą, nes pritrūko lėšų joms išlaikyti. Kita vertus, ir kai kurių likusių bibliotekų būklė šiandien apgailėtina.

Kultūros centrų skaičiaus dinamika

2000 m.    972
2006 m.    859
2010 m.    765

Šaltinis: Kultūros ministerija

Bibliotekų skaičiaus dinamika

Metai    Iš viso savivaldybių viešųjų bibliotekų
1991    1652
2000    1448
2010    1302
Šaltinis: Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka

ES Tarybos parlamentarai 2013-aisiais Vilniuje greičiausiai turės kur karališkai posėdžiauti, tačiau nė nesužinos, kiek problemų dėl to patirs kitos šalies kultūros įstaigos.

 

„Iki negerumo nuvalkiotas Valdovų rūmų statybos klausimas vis labiau politizuojamas ir tampa savotišku realybės šou, kurį jau sudėtinga objektyviai vertinti“, – atvirai konstatuoja kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Neseniai pačiuose Valdovų rūmuose lankęsi Seimo Audito komiteto nariai nutarė spartinti reprezentacinio rūmų flango įrengimą, kad 2013-aisiais čia galėtų posėdžiauti Europos Sąjungos Tarybos parlamentarai. Tiesa, dokumento, patvirtinančio tam skirtų lėšų nukreipimą, ministerija kol kas nesulaukė. Reprezentacinei pastato daliai užbaigti trūksta dar maždaug 32 mln. Lt. Kitąmet Vyriausybė tam numačiusi skirti 14 mln. Lt. Šiems metams buvo numatyta 16 mln. Lt, tačiau metų pradžioje dėl Viešųjų pirkimų tarnybos įžvelgtų pažeidimų darbai sustabdyti ir geriausiu atveju iki metų pabaigos tebus spėta panaudoti tris milijonus litų.

Tuo tarpu aštuoni milijonai tam tikslui suplanuotų pinigų, sustabdžius Valdovų rūmų statybas, buvo perskirstyti kitiems kultūros objektams. Iš pradžių 653 tūkst. Lt atiteko Žydų bibliotekos patalpoms sostinės Gedimino prospekte įrengti (gruodžio mėnesį įvyks šios bibliotekos atidarymas), vėliau 1,2 mln. Lt paremta Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos rekonstrukcija, 2 mln. Lt papildomai skirti Maironio lietuvių literatūros pastatui atnaujinti (nevalia pamiršti, kad 2012-aisiais minėsime 150-ąsias poeto gimimo metines), o daugiausiai – 4,147 papildomo milijono – nubyrėjo Kauno valstybinio dramos teatro rekonstrukcijai.

Jeigu bus palaimintas Valdovų rūmų statybos spurtas, tiek Šiaulių P.Višinskio biblioteka, tiek Kauno dramos teatras, tiek Maironio muziejus gali netekti dalies 2012-iesiems numatytų investicinių lėšų. Kol kas kitų metų valstybės kultūros įstaigų infrastruktūros plėtros programoje bibliotekai planuojama skirti 1,5 mln., teatrui – 7,525 mln., muziejui – 3 mln. Lt.

 

Rengiasi poeto metinėms

 

„Kiekvieną savaitę rašiau į ministeriją raštus aiškindama, kad būtina spartinti muziejaus rekonstrukciją. Juk iniciatyvą 2012-uosius skelbti Maironio metais Seimas parėmė tik pernai gruodį – tuomet, kai biudžetas jau buvo patvirtintas. Reikėjo kažkaip suktis iš padėties“, – neslepia Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė.

Pagrindiniai Maironio metų renginiai planuojami 2012-ųjų spalio pabaigoje, tad laiko dar turima. Pridėtieji milijonai padės muziejui atidaryti ekspoziciją anksčiau lankytojams uždaroje buvusioje pastato mansardoje trečiame aukšte, įrengti neįgaliems lankytojams pritaikytą liftą. „Metų pradžioje ten persikraustysime ir pradėsime laisvinti restauratoriams kitus aukštus. Mūsų pastatas – XVII amžiaus, jo rekonstrukcija ilga ir sudėtinga. Sienos sutrūkusios, stogas kiauras, drėgmė buvo didžiulė – laimė, ką tik baigėm įsirengti modernią šildymo sistemą. Beje, Maironis, kadaise įsigijęs šį namą, irgi planavo erdvioje mansardoje įrengti butus ir taip uždirbti pinigų Kunigų seminarijai“, – pasakoja muziejaus direktorė.

Kitąmet muziejus ketina įrenginėti fondų saugyklas ir poeto jubiliejui padailinti pastato fasadą. Visą numatytą muziejaus rekonstrukciją realu užbaigti 2014 m., bet tik tuo atveju, jei kitąmet muziejaus sąskaita nebūtų „grąžinama skola“ Valdovų rūmams.

Kol nepatvirtintas šių metų biudžetas, neposėdžiauja ir Maironio metų renginius planuojanti komisija. Vien Maironio literatūros muziejus Kultūros rėmimo fondui parengė paraiškų, kurių bendra sąmata siekia 200 tūkst. Lt. „Lėšų reikia ir naujai muziejaus ekspozicijai, ir Maironio archyvų leidiniui. Be to, norėtume parengti kilnojamąją parodą, kuri keliautų ne tik po Lietuvą, bet nudžiugintų ir kituose kraštuose gyvenančius lietuvius, jau išreiškusius tokį pageidavimą. Todėl reikėtų net kelių tokios kilnojamosios parodos variantų“, – teigia A.Ruseckaitė.

 

Nusibodo kartoti „ne“

 

Šiaulių apskrities P.Višinskio viešosios bibliotekos direktorė Rūta Žirgulytė taip pat neslepia, kad gauti papildomų lėšų padėjo atkaklumas. Tačiau nebuvo kur trauktis: pusiau veikiančios įstaigos darbuotojoms tiesiog nusibodo lankytojams kartoti „ne“. Mat dalis bibliotekos fondų, kol nebaigta pastato rekonstrukcija, yra sukrauta į rietuves ir skaitytojams neprieinama.

Sutapimas, bet už papildomus milijonus biblioteka irgi tvarkė trečią turimų patalpų aukštą. Dar žada pirkti skaitytojų aptarnavimo įrangos, kompiuterių. Reikėtų ir naujų baldų, mat senieji dorai atitarnavo tris dešimtmečius, tačiau jei teks dalį suplanuotų lėšų grąžinti Valdovų rūmams, tam pinigų gali ir nebelikti.

Bibliotekos direktorė guodžiasi bent tuo, kad statybos bei remonto darbus kitais metais greičiausiai pavyks užbaigti, mat tam tereikia 1,2 mln. Lt. „Nors fondų perkėlinėjimas užtruks, skaitytojams trečiąjį bibliotekos aukštą atversime jau kitų metų pradžioje“, – žada R.Žirgulytė.

 

Laukia didžiosios scenos

 

Labiausiai dėl įstrigusių Valdovų rūmų pamalonintas Kauno valstybinis dramos teatras už šiuos pinigus pirko olandišką viršutinę, tai yra scenografijos elementus kilnojančią, scenos įrangą. Žemutinė, scenos ratą sukanti įranga dar laukia savo eilės. Pasak teatro vadovo Egidijaus Stanciko, tikimasi, kad ją įsigyti padės ES struktūrinių fondų programa, skirta kultūros objektus pritaikyti turizmo reikmėms: iš jos laukiama 5 mln. Lt. Jei viskas vyktų pagal planą, didžiąją sceną pavyktų atverti ateinančių metų Kalėdoms – žinoma, su sąlyga, kad nereikės „grąžinti skolos“ Valdovų rūmams. Rekonstrukcijos lėšų apkarpymas, be to, sukeltų problemų ir bendrai finansuojant iš ES gaunamą paramą.

„Kauniečiai mėgsta teatrą, o be didžiosios scenos mūsų teatro gyvenimas leisgyvis“, – konstatuoja E.Stancikas.

Jo manymu, kiti dalykai – fasado gražinimas, kabinetų įrengimas ir t.t. – teatre mažiau svarbūs ir gali palūkėti. Tačiau teatro vadovas tvirtina, kad begaliniais raštais ir skambučiais įkyrėti ministerijai nereikėjo: „Jaučiame, kad esame prioritetinis objektas. Žmonės ministerijoje ir taip suvokia, kokią žalą kultūrai daro užsitęsusi teatro rekonstrukcija.“

 

Neleido įstatymai

 

Vis dėlto kultūros viceministrė Nijolė Laužikienė turi visų šių įstaigų vadovus nuliūdinti: „Jei darbai Valdovų rūmuose bus intensyviai tęsiami, tai dalis šioms įstaigoms kitąmet numatytų investicinių lėšų atitinkamais dydžiais bus nukreipta atgal Valdovų rūmams.“ Todėl biblioteka gali likti be naujų baldų, teatras – be didžiosios scenos, o muziejus taip ir nesulaukti restauratorių.

A.Gelūnas neslepia, kad pretendavusiųjų panaudoti atsilaisvinusias lėšas būta daugiau. „Atėjo pas mane vienos nacionalinės kultūros įstaigos vadovas ir pranešė, kad prakiuro tai įstaigai priklausančio pastato stogas. Jam užlopyti reikia 300 tūkst. Lt. Norėjom skirti iš įšaldytų Valdovų rūmų lėšų, tačiau teisininkai išaiškino, kad nacionalinio statuso įstaigai taip paprastai lėšų skirti neišeina. Kadangi nacionalinės kultūros įstaigos yra savarankiškos asignavimų valdytojos, dėl vieno prakiurusio stogo Seimas privalėtų keisti įstatymą ir balsuoti plenarinėje sesijoje“, – aiškina kultūros ministras.

Kad per krizę stipriai nuskurdintoms nacionalinėms įstaigoms būtų lengviau išgyventi, iš Vyriausybės pusės siūlyta joms „palįsti“ po Kultūros ministerijos „kepure“, tačiau šios vis dėlto nusprendė išsaugoti autonominį biudžetą.

Todėl tokioms įstaigoms ypač skaudžiai būtų atsiliepęs Finansų ministerijos iš pradžių teiktas siūlymas visiems valstybiniams sektoriams „susimažinti 2012 m. apetitus“ dviem procentais. „Kultūros ministerija būtų atitinkamai pakoregavusi valstybės investicijų programą – vadinasi, dar ilgesniam laikui atidėjusi rekonstruojamų objektų atidavimą. O iš ko du procentus būtų sutaupusios veikiančios nacionalinės įstaigos? Laimė, politiniu sprendimu tolygaus biudžeto apkarpymo buvo atsisakyta“, – teigia kultūros ministras.

Kada bus baigta, tarkim, Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos rekonstrukcija, priklausys nuo valstybės galimybių, o jos – silpnos. Kitąmet bibliotekai, kaip ir šįmet, planuojama skirti 8 mln. Lt. Tačiau dar tiek pat šis objektas žada gauti iš ES struktūrinių fondų Valstybės organizacijų pastatų energijos taupymo programos.

Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus padėjėja ir Rekonstrukcijos priežiūros skyriaus vedėja Adelija Burokienė priduria, kad 2011-aisiais gautas lėšas rangovai baigia išnaudoti: „Liko 900 tūkst. Lt, o per mėnesį atliekama darbų, vertų didesnės sumos. Taigi rangovas žada investuoti pusę milijono litų savų apyvartinių lėšų. Jei ES finansavimas bus gautas ir valstybės finansavimo apimtys išliks nepakitusios, įkurtuvės rekonstruotoje pastato dalyje galimos 2014 m. pabaigoje.“

„O jeigu pavasarį sužinosime, kad euro zona bankrutuoja ir mums reikia veržtis diržus dar dvidešimčia procentų, visi skaičiavimai išlėks į orą“, – perspėja Vyriausybės nuotaikas jaučiantis kultūros ministras.

Todėl uostamiestyje aktyviai svarstomas klausimas, ar realu dar šį dešimtmetį turėti naujus Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rūmus (nesvarbu kur – krante ar ant vandens), jam absoliučiai aiškus: „Žinoma, kad ne.“

Ketvirtadienį 18 val. Nacionalinės dailės galerijos auditorijoje pradedamas penkių pokalbių ciklas “Kultūros horizontai 2020. Kultūros praktikos skaitmeniniame amžiuje”. Pranešimus skaitys menotyrininkai ir kultūros teoretikai iš Vakarų Europos. Pirmajame pokalbyje dalyvaus prancūzų sociologas, knygos “Menas ir internetas” autorius Jean-Paul Formentraux ir vokiečių socialinių medijų vadybos konsultantas Christopher Deeg. Įėjimas laisvas.

Seimo Audito komitetas pranešė, kad dėl suklastoto UAB “Audifina” atlikto audito, kurį viešoji įstaigą “Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ (VEKS) pateikė Europos komisijai, raštu kreipėsi į Lietuvos auditorių rūmus, vadovaujantis Audito įstatymo 34 str. prašydamas inicijuoti atlikto audito kokybės peržiūrą ir apie peržiūros rezultatus informuoti Seimo Audito komitetą.

Primename, kad EKSPERTAI.EU kreipėsi į Policijos generalinį Saulių Skvernelį, prašydami pradėti ikiteisminį tyrimą dėl šios įžūlios klastotės. Tačiau praėjus daugiau negu dviems mėnesiams, Kriminalinės policijos pareigūnai sprendimo priimti pradėti ikiteisminį tyrimą niekaip negali.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro l.e. viršininko pavaduotojo pareigas Jurgita Ivanauskienė atsiuntė raštą, kuriuo bandė paaiškinti tokį keistą Kriminalinės policijos pareigūnų elgesį.

“2011-06-07 Lietuvos kriminalinės policijos biure 2011-06-02 gautas EKSPERTAI.EU pareiškimas dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Pareiškime teigiama, kad UAB „Audifina“ 2010-02-28 pateikė suklastotą auditoriaus išvadą, kurioje įrašė žinomai neteisingus duomenis apie trūkstamą Europos komisijos galutinio apmokėjimo sumą projektų ciklo „Europos menų mokykla“ finansuoti ir pateikė ją European Commission Directorate-General for Education and Culture ir VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ steigėjams. 2011-08-04 Policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis elektroniniu paštu gavo EKSPERTAI.EU raštą dėl sprendimo priėmimo vilkinimo.

Gautiems pareiškimo duomenims patikslinti vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 str. 1 d. kreiptasi į LR Kultūros ministeriją dėl VšĮ „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ projektų ciklo „Europos menų mokykla“ valstybės biudžeto lėšų faktinio panaudojimo vertinimo audito išvados ir priedų prie jos kopijų pateikimo.

Informuojame, kad gavus paminėto audito išvadas ir priedus, juos įvertinus, bus galima priimti procesinį sprendimą dėl gauto pranešimo apie nusikalstamą veiką. Apie priimtą sprendimą pranešime raštu”, – sakome policijos rašte.

EKSPERTAI.EU komentaras

Šis policijos tekstas daugiau negu formalus atsirašinėjimas ir laiko tempimas. EKSPERTAI.EU nusiuntė pareiškimą su pridėtais suklastotais audito dokumentais. Policija nutarė patikrinti ar EKSPERTAI.EU pateikti dokumentai, kurie oficialiai yra gauti iš Kultūros ministerijos, yra identiški turimiems dokumentams Kultūros ministerijoje. Beje, tuos pačius dokumentus Kultūros ministerija yra pateikus ne tik visuomenininkams, bet ir Vyriausybei, Seimo Antikorupcinei komisijai, Seimo Audito komitetui bei kitoms institucijoms.

O dabar Kultūros ministerija ilgai, labai jau ilgai tuos savo turimus egzempliorius siunčia policijai. Gal būt Lietuvos paštas dirba nekokybiškai ir lėtai?

Kitas dalykas, tų pačių reikiamų dokumentų policija galėjo paprašyti ir FNTT pareigūnų, kurie po tuometinio Kultūros ministro kreipimosi dėl norimo neteisėtai pasisavinti milijono suklastojus audito ataskaitą, praeitais metais net septynis mėnesius sprendė pradėti ar nepradėti ikiteisminio tyrimo ir visus šiuos dokumentus turi.

O galbūt policijos tyrėjai drįso suabejoti FNTT ir  leidžia sau pagalvoti, kad FNTT per septynis mėnesius neturėjo susirinkus visų reikalingų dokumentų ir yra visiškai nekompetentingi?

Neabejotinai, vienas pagrindinių šios machinacijos vykdytojų, buvęs VšĮ VEKS direktorius, o dabar besidarbuojantis Kultūros ministro patarėju Rolandas Kvietkauskas, labai gerai supranta patį demaskavimo faktą.

Todėl šiuo metu Kultūros ministerijoje greičiausiai yra bandomi “piešti” (klastoti) tarpiniai dokumentai, neva pateisinantys UAB “Audifina” ataskaitos anuliavimą ar negaliojimą. O kad tokia informacija nebuvo persiųsta Europos Komisijai gali būti rastas koks kiemsargis ir už atitinkamą atlygį bus padarytas atpirkimo ožiuku.

O gal viskas bus gerai? Gal Kultūros ministerija atsiųs reikalingus dokumentus ir ikiteisminis tyrimas bus pradėtas?

Įdomi detalė – Kultūros ministerija atsakymą policijai turėjo pateikti daugiausia per 10 dienų. Todėl toks delsimas pateikti dokumentus, kuriuos tereikia paimti iš archyvinio segtuvo, kelia pagrįstas baimes dėl tokių dokumentų galimo slėpimo. Tad policijai, taip ilgai, jau net 60 dienų nesulaukus atsakymo vertėtų kažkaip griežčiau reaguoti? Ar policija neturi galimybių nuvykti į Kultūros ministeriją bei palydėti atsakingus darbuotojus į archyvą?

Paprastai kalbant, yra pateiktas pareiškimas dėl dokumento suklastojimo ir jo panaudojimo. Dažniausiai tokiais atvejais yra svarbu kuo greičiau rasti tą suklastoto dokumento originalą tam, kad jis nebūtų sunaikintas ar paslėptas. Tarnybiniai ar kiti oficialių tarnybų oficialūs dokumentai nėra išimtis. Tokiais atvejais būtina veikti skubiai ir operatyviai.

O šiuo gi atveju policija raštu prašo pateikti nusikaltimo įrodymą. Nekeista, kad VEKS aferos veikėjai jo taip ilgai nepateikia.

Keista ir labai bjauru tai, kad policijos veiksmai ima panašėti, atsiprašant, į Generalinės prokuratūros veiksmus. Norisi paklausti – ar ne gėda jums taip elgtis, policijos pareigūnai?

P.S. Policijos generaliniam komisarui siunčiame dokumentus (kam įdomu juos galima atsisiųsti iš ČIA), kuriuos š.m. birželio 3 dieną EKSPERTAI.EU gavo iš Kultūros ministerijos susijusius su minima tema. Būten čia ir yra UAB “Audifina” audito ataskaita, kurio originalo Kultūros ministerija niekaip negali pateikti policijai.

Prieš kelias dienas teko būti tikrai garbingo ir ganėtinai skaitlingo bei žinomo visuomeninio judėjimo konferencijoje. Ten aš pamačiau daug gerų, kompetentingų ir veiklių  žmonių. Blogu žmogumi negalėčiau pavadinti nei vieno, be išimties“  tos konferencijos dalyvio.  Tačiau…Tai buvo labai marga žmonių grupė, siekianti tikrai gerų tikslų, bet dėl skirtingo požiūrio į atitinkamus tikrovės reiškinius ir dalykus gan emocingai diskutuojanti. Matėsi, kad ši maloni žmonių bendrija per mažai bendrauja ir dar nesusitarė dėl kai kurių pamatinių dalykų, ypač, dėl judėjimo dalyvavimo politikoje formų ir turinio.

Kaip tyčia, šiandien teko pabendrauti su aukštąjį išsilavinimą turinčiu bičiuliu ir miestelio keliais aktyviais kultūros baro etatiniais darbuotojais. Lyg tarp kitko, paklausiau bičiulio, kuo skiriasi tauta nuo nacijos ir tautiškumas nuo nacionalizmo. Jo atsakymas mane pribloškė.

Kultūros nešėjams pasiūliau pakalbėti apie politiką. Juos tarsi kažkas supurtė, lyg būtų žaibas trenkęs, o vienas iš jų atsitokėjęs pasakė, kad apie š…ą, jie nekalbės ir pažvelgė į mane, kaip į priešą. Tuomet aš, norėdamas atgauti jų palankumą, pritariau, kad tai tikrai „daiktas“, skleidžiantis blogą kvapą, nors pats taip nemanau.

Tad skaudama širdimi rašau šį straipsnelį. Ir mieliems minėtos konferencijos dalyviams, ir, ypač tiems, kas dar labai greitai pasiklysta tarp „trijų pušų“ – tautos, valstybės, politikos.

Trumpai apie tautą,  valstybę ir politiką.

Pažvelgę į tarptautinių žodžių žodyną rasime, kad nacija [lot. natio – tauta], žmonių bendrija, susidariusi jų istorijos, kultūros, kalbos, teritorijos ir ekonominio gyvenimo bendrumo pagrindu.

Skaitant  Wikipediją jau randame etnosą arba etninę grupę , kas lietuviškai būtų etninė tauta, o trumpiau – tautybė. Ten pat randame, kad žodis „nacija“ išverstas į lietuvių kalbą jau reiškia du žodžius „moderni tauta“ ir toliau dar gražiau – jau randame terminą, kad pagaliau tai „politinė  tauta“. (matote kokia „aiški“  garbingų „mokslo jaučių“ kūryba).

Dabar be jokių „mokslinių“ vingrybių susitarkime, kad esame daugiau ar mažiau moderni, o jei moderni, tai ir politinė tauta. Niekam tuo nesigirdami (juk tuo pačiu mums gali atsakyti ir kitos tautos), paprasčiausiai, tai turėdami galvoje, vadinkimės pagal senąją klasikinę sampratą -  tauta, o žodžius:  natio, nacija, nationale ir pan. palikime kitataučiams.

Pagal Wikipediją, valstybė – tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojanti politinė organizacija, turinti nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus ir suverenitetą.

Giliau nemąstant, pagal šį apibrėžimą išeitų, kad valstybė tai yra visų veikiančių politinių partijų suma – politinė organizacija. Tuomet mūsų valstybę sudaro 2-3 procentai partiečių? O kas tuomet mes, likę 97 procentai nepartinių, paniekinamai kalbančių apie partinukus ir jų partijas? O gal ir gerai būtų jei partijų nariais pūtų 60 proc. visų veiksnių šalies gyventojų? Gal tuomet partijos galėtų pretenduoti į atitinkamų socialinių sluoksnių ir kartų vedlius bei interesų gynėjus? Gal tuomet būtų vykdoma“ haveliška“, o ne „makiaveliška“ politika? Gal tuomet žodžiai tauta, politika, valstybė, politikai taptu normaliais žodžiais? Gal tuomet galėtume kultūringai pasikalbėti su kultūros nešėjais apie politiką?

O gal turima galvoje, kad visi valstybės piliečiai priklauso tai minėtai “ tam tikroje konkrečioje teritorijoje gyvuojančiai  politinei organizacijai? Gal būt.

Čia mums į pagalbą ateina  „Mokyklinis tarptautinių žodžių žodynas“, kurį 1999 m. išleido UAB „Gimtinė“.  Jis pateikia dvi valstybės sampratas:
- „Organizuota politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią“ ir;
- „Tokios bendruomenės valdomas kraštas“.

Paprastai, mokiniams turėtų būti duodamos labai aiškios sampratos, o, bet, tačiau ir man, manau ir Jums, dar ne viskas apie  valstybę aišku. Tiek jau to. Gal pats žodis „politika“ tai paaiškins.

Tarptautinių žodžių žodynas teigia, kad žodis politika [gr. politike (episteme) – valstybės valdymo menas], valstybės reikalų tvarkymo teorija ir praktika.; visuomeninė veikla, sauganti klasinius interesus, pvz.:vidaus, užsienio, ekonominė, finansų politika.

Pagaliau šis tas paaiškėjo. Supratau, kad aš, kaip žmogus, esu mažytė tos organizuotos politinės bendruomenės arba politinės organizacijos (pagal Wikipediją) dalelytė, tai yra visos valstybės dalelytė ir noriu ar nenoriu jau išlanksto esu pasmerktas būti organizuotoje politinėje bendruomenėje ir dalyvauju valstybės reikalų valdymo bent jau praktikoje. Taigi, aš ir minėti „kultūrtrėgeriai“ esame iki kaklo pasinėrę į šį smirdintį „daiktą“ tik aš noriu apie tai kalbėti, veikti, kad išskalbčiau šį „daiktą“, o jie to nenori. O juk jie yra kultūros nešėjai, gaunantys už tai atlyginimą. Vaje, vaje…

Pasirodo, kad mąstančiam žmogui, pats žodis politika visai nedvokia jokiu mėšlu, tai kodėl politika smirdi? Kartoju, ji nesmirdi, ji valstybės valdymo menas, o teatras yra viena iš pagrindinių meno sudedamųjų dalių, todėl apie jį ir pakalbėkime.

Dar trumpiau apie teatrą ir jame esančius žmones.

Karingi žmonės, ypač aukšto rango karininkai ir jų išauklėti filosofai, mokslininkai, menininkai, politikai ir net dvasininkai sako, kad karas yra žmonijos progreso variklis. Iki tam tikro žmonijos sąmonės lygio tai tiesa. Vėliau – melas. Nūdienos žmonijos sąmonės lygyje tai vis dar tiesa (nors ir abejotina), todėl pasiremsiu kariškių posakiu: – karo veiksmų teatre, tarkime, be pokyčių. Net išvystysiu jį kalbėdamas apie Tautos ir Jos valstybės gyvenimo teatrą.

Kaip ir kiekviename teatre, taip ir šiame yra teatro vyriausiasis režisierius, režisieriai, aktoriai,  atliekantys tam tikras spektaklių (o jų labai daug) roles ir,  žinoma, žiūrovai.

Kas yra valstybės gyvenimo teatro vyriausiasis režisierius, pagrindiniai režisieriai? Tikriausiai, Prezidentas, Seimo pirmininkas,  premjeras,  Seime esančių partijų vadai ir „sėkmingiausieji“ stambaus verslo atstovai, finansuojantys partijų veiklą.

Kas turėtų būti šio gyvenimo teatro aktoriais? Žinoma, kad visi veiksnūs piliečiai, vienu ar kitu būdu kuriantys valstybės gerovę ir kultūringai dalyvaujantys valstybės valdyme. Kas geriau įsisavino šią meno rūšį, tas vaidina svarbesnę, rolę, kas blogiau įsisavino, tas antraeilius arba tik epizodinius vaidmenis masinėse scenose. Tarkime, rinkimų į Seimą ar savivaldybių tarybas, referendumų, plebiscitų ir pan. spektakliuose. Ir nieko nepadarysi. Jokiame teatre, juolab gyvenimo, negali visi būti ir režisieriais ir pagrindiniais aktoriais, tačiau pretenduoti į šias vietas, dalyvaujant sąžiningoje konkurencinėje kovoje, tai gali visi, tačiau… Tačiau vykstant nevykusių režisierių ir pagrindinių aktorių diktatui, visi kiti pretendentai į teatro darbuotojus, ypač į režisierių pareigas ir pagrindinių aktorių roles, išstumiami iš valstybės gyvenimo teatro ir tampa žiūrovais, kurių didžioji dauguma visiškai nesidomi  vykstančiais spektakliais, jų režisieriais nei pačių teatru. Dažnai jie patys iš nesupratimo, dažniausiai dėl pagrindinių aktorių ir režisierių propagandos, slopinančios asmenybes, žalingos  švietimo, mokslo ir kultūros sistemos sutinka būti tik žiūrovais. Beveik pusė jų, atsisako dalyvauti ir masinėse scenose, režisieriams ir pagrindiniams aktoriams vaidinti vieną dieną svarbiausią rinkėjo rolę.

Kodėl taip yra? Tik todėl, kad veiklūs, tačiau nebūtinai gabūs ar talentingi, dažniausiai agresyvios vidutinybės – nedori režisieriai ir pagrindiniai aktoriai, tautos vardu įvedė tokias patekimo į valstybės teatrą taisykles. Jas jie pavadino valstybės teisės sistema, o valstybę – teisine valstybe.

Pabandyk patekti į savivaldybės tarybą, vaidinti jos nario, mero ar vicemero rolę. Nepavyks. Nes pretendentai į šių rolių atlikėjus turi būtinai būti partiečiai (ir nereikia lia-lia, bla – bla apie partijų sąrašinių ir save išsikėlusių kandidatų lygias galimybes; viskas iš anksto nuspręsta). Kaip nuspręsta? Taip, kad į savivaldos struktūrą gali patekti tik tas, kurį parenka partijos, tiksliau jų vadukai, sudarantys tik 2-3 procentus visų piliečių skaičiaus. Štai tau ir savivalda, štai tau ir politika – valstybės valdymo menas.

Analogiškas vaizdelis ir Seimo rinkimų spektaklyje. Prieš rinkimus neaišku tik viena – kokia partija (partijų koalicija) sudarys Seimo daugumą. Tačiau tautai, visuomenei, praktiškai, jokio skirtumo nėra, kokia egoistinė grupelė bus valdančiąja dauguma. Ir vieni ir kiti partiečiai, aišku, kad sieks asmeninių ir grupinių interesų, taps „nusipelniusiais gyventi geriau“ arba „nacionalinėmis vertybėmis. O tie, kuriantys nacionalines vertybes, kaip buvo, taip ir liks pilka arba oranžine mase, neverta „elito“‘ dėmesio. Blogai, baisu, čia gyventi negalima, lėksime į užsienį. Gaila, bet taip galvoja dauguma tautiečių ypač jaunimas (kur ten pensininkai pakels sparnus, nebent trumpam prižiūrėti anūkėlių).

Būsiu labai nepopuliarus, primindamas, kad kiekviena tauta nusipelno tokių valdovų, kokių ji pati verta. Kaip išeiti iš šio nelemto „voverės rato“? Tai labai sudėtinga ir kartu labai paprasta. Tereikia tik pradėti sveikai mąstyti. Suvokti savo vietą tautoje ir savo valstybėje. Nustoti niekinti politiką ar bijoti jos. Ne pati politika bloga. Blogi ją vykdantys politikai. Tai jie yra „daiktas“ nuo kurių sklinda blogas kvapas. Reikia nepatingėti retkarčiais paimti į rankas Konstituciją perskaityti Ją, o kai kuriuos straipsnius net įsiminti. Kaip antai:
- 1 str. Lietuvos valstybė yra nepriklausoma demokratinė respublika.
- 2 str. Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai.
- 3 str. Niekas negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, savintis visai Tautai priklausančių suverenių galiu. Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas prievarta kėsinasi į Lietuvos valstybės nepriklausomybę, teritorijos vientisumą, konstitucinę santvarką.
- 4. Str. Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo  t i e s i o g i a i ar per  d e m o k r a t i š k a i išrinktus savo atstovus.
- 5 str. Valdžios galias riboja Konstitucija. Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms.
- 9 str. Svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai sprendžiami referendumu. Įstatymo nustatytais atvejais referendumą skelbia Seimas. Referendumas taip pat skelbiamas, jeigu jo reikalauja ne mažiau kaip 300tūkst. piliečių…
- 25 str…(perskaitykite patys).
- 69 str…..Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos gali būti priimamos ir referendumu.
- 71 str. …Referendumu priimtą įstatymą ar kitą aktą ne vėliau kaip per 5 dienas privalo pasirašyti ir oficialiai paskelbti Respublikos Prezidentas…
Štai šių ir kitų Konstitucijos straipsnių rėmuose  gali dirbti susivienijusios  doros, „įkurtos iš apačios“ nevyriausybinės organizacijos, įsteigusios Koordinacinį centrą, gal geriau VAKI, o gal dar geriau Lietuvos valstybės atkūrimo tarybą (ši mintis „šovė“ į galvą rašant šį straipsnelį). Žodžiai“ Lietuvos valstybės atkūrimo“, mano galva, tikrai turi būti, ketvirtas žodis gali būti  taryba arba kongresas, arba sąjūdis ar panašiai. Sąlyginai kol kas ją vadinkime Lietuvos valstybės atkūrimo taryba (tolia LVAT).
LVAT galima įkurti, kaip jau minėjau, per Koordinacinio centro paskelbtą parašų rinkimo akciją, arba iš karto. Detales kol kas palikime paslaptyje.
Malonu, kad jau įsikūrė žaliųjų partija, atrodo greitai pamatysime ir „Drąsos kelią“. Pats gyvenimas,“ kaip pirštu į akį“ rodo ką reikia daryti.
Agurkų augimo sezonas jau beveik baigėsi, daržiukas nuravėtas, o pomidorus palaistyti reikia tik kartą per savaitę, tad aida savaitėlei į Vilnių pas bendraminčius. Su jais galėsime aptarti ir pradėti konkrečius darbus. Todėl savaitėlei „išnyksiu“ iš interneto svetainių.

Visiems gero artėjančio savaitgalio bei malonių diskusijų, polemikos, rašant komentarus.

Jonas Mažintas

Lietuvos užsienio kultūros politiką norima nukreipti į artimiausias Baltijos šalis ir Skandinaviją, jau kitąmet skiriant atskirą finansavimą iš valstybės biudžeto. Bendradarbiavimą jau šį rudenį pradės didelio masto projektas – Lietuvos ir Estijos nacionalinių operos teatrų gastrolių mainai, kitąmet tokie mainai numatyti su Rygos operos teatru.

Taline viešėjęs kultūros ministras Arūnas Gelūnas po pirmojo darbo susitikimo su naujuoju Estijos kultūros ministru Reinu Langu džiaugėsi abipusiu projekto svarbos supratimu.

Pasak kultūros ministro, susitikime su Estijos kolega pasidžiaugta, kad pirmą kartą tokiu mastu Lietuvos ir Estijos nacionaliniai operos teatrai šį rudenį pagaliau pasikeis savo spektakliais – lietuviai į Taliną veš dvi operas (“Otelą” ir “Žydę”) bei du baletus (“Romeo ir Džuljetą” ir “Raudonąją Žizel”), o estai – tris operas ir du baletus. A. Gelūnas po ministrų susitikimo Taline naujienų agentūrai ELTA šį projektą įvardijo kaip “didingą įvykį kultūroje, nes operų pastatymai – stambaus kalibro”.

Pasak ministro, didžiausiam abiejų šalių – Lietuvos ir Estijos kultūrinio bendradarbiavimo projektui – operos mainų gastrolėms Kultūros ministerija skiria 130 tūkst. Lt paramą.

“Laimingas sutapimas, kad mes turėjom sutaupytų lėšų likučių, bet norėdamas, kad tai nebūtų grįsta likučiais, o sąmoningu politiniu apsisprendimu, pabandysiu derėdamasis su Premjeru ir finansų ministre dėl biudžeto įtikinti, kad užsienio kultūros politikos prioritetas turėtų būti Baltijos ir Šiaurės šalys ir tam koncentruoti lėšas bei skirti papildomo dėmesio”, – Eltos korespondentei sakė kultūros ministras A. Gelūnas.

Tęsdamas finansavimo temą, ministras dalijosi planais dėl tolesnių Lietuvos užsienio kultūros politikos orientyrų. “Planuodami kitų metų biudžetą mes nusimatėme eilutę Baltijos ir Šiaurės šalių bendradarbiavimo fondui. Manau, kad ateityje tai turėtų būti stiprinama. Tikrai Estija, Latvija, Suomija, Švedija, Norvegija, be abejo, kaimyninė Lenkija – šitas Baltijos ir Šiaurės regionas yra ta vieta, kur tikrai turėtume žymiai geriau vieni apie kitus žinoti, negu mes žinom šiandien”, – pabrėžė A. Gelūnas.

Ministras realistiškai vertina Lietuvos kultūros sklaidos rėmimo galimybes. “Turim mažus resursus, turim mąstymą, ką reikia daryti – reikia subręsti ir apsispręsti, ar mes taškomės po “prancūzijas”, “čiles”, visur kitur su tais keliais litais, ar iš tiesų norim kažką padaryti su tuo kultūros eksportu. Taigi aš savo ranka įrašiau Baltijos ir Šiaurės regionus, turint omenyje ir Lenkiją, Kaliningradą, Sankt Peterburgą, bet visų pirma – Baltijos šalis. Jeigu man kas nors pasako, kad veža (meno projektus. – ELTA) į Latviją ar Estiją, tai man, kaip ministrui, tikrai nekyla abejonių, kad reikia remti, ypač jeigu tai yra tokie kokybiški projektai kaip opera”, – neabejojo ministras.

A. Gelūnas apgailestavo, kad, jo žiniomis, lietuvių menininkų nesimato šių metų Talino – Europos kultūros sostinės renginiuose: “Dar latviai Estijoje sudalyvauja, o lietuviai – lyg ne čia (Baltijos regione. – ELTA) gyventų…”.

Pasak ministro, jam, kaip lietuviui, labai gėda, kad estų menas mažai žinomas Lietuvoje, ir atvirkščiai. “Kodėl nepadarius estų animacijos pristatymo Lietuvoje? Kodėl nepadarius nuostabiosios lietuvių dramos plataus masto pristatymo Estijoje? Kodėl neatsivežus naujų estų spektaklių ar naujausių meno kūrinių? Pavienės organizacijos tą daro, pavyzdžiui, “Vartų” galerija pristato estų vaizduojamąjį meną, “Sirenų” teatro festivalis atsiveža estų pastatymų. Manau, kaip kaimynai galėtume artikuliuoti, kad tai yra mūsų programa, mūsų kultūros politikos dalis”, – teigė A. Gelūnas.

Jo manymu, jautrūs, išsilavinę ir kultūrai imlūs žmonės supranta kaimyninių šalių meno kokybę. “Štai turiu estų lankstinuką su scenos meno pristatymu, ir jame su ditirambais pristatomas Oskaro Koršunovo teatro spektaklis “Dugne” pagal Maksimą Gorkį – gražiau, negu čia pristatomas Koršunovas, turbūt neįmanoma parašyti apie režisierių. Manau, kad žinojimas yra, bet intensyvumas – šiek tiek mažokas. Ir aš galvoju su mažom valstybinėm injekcijom, tokiom sąmoningom, truputį papilstyti alyvos į bendradarbiavimo ugnį”, – metaforiškai kalbėjo A. Gelūnas.

“Mano paties intelektiniai ir kultūriniai ryšiai su Estija yra keliolikos metų senumo – labai gražūs, mieli prisiminimai. Poetas, vertėjas ir intelektualas Reinas Raudas, buvęs Talino universiteto rektorius, yra mano artimas draugas. Manau, kad katalikiškai emocinga Lietuva ir protestantiškai racionali Estija viena kitai turi daug ką pasakyti”, – neabejojo A. Gelūnas.