BFL

Nuo trečiadienio iki šeštadienio Kauno miesto bendruomenę džiugins jau dešimtasis “VDU Pavasario festivalis 2011″.

“VDU Pavasario festivalio 2011″ tikslas – ne tik pratęsti VDU studentų atstovybės organizuojamo renginio tradicijas, tačiau ir pasiūlyti naujų kultūrinių, muzikinių renginių, pritraukiančių miesto gyventojų dėmesį, skatinančių jų aktyvumą bei veiklumą”, – sako viena iš jo organizatorių Justina Dukauskaitė.

Festivalį pradės “Aitvarų šou”, o kiekvienas, kuris turi fantazijos, galės dalyvauti “Vėjo pakavime”. Trečiadienio vakarą žadamas įspūdingas gyvo garso koncertas, kuriame pasirodys “Golden Parazyth”, “G&G Sindikato” grupės nariai.

Tradiciškai festivalio metu kauniečiams bus suteikta galimybė papildyti savo namų bibliotekas. “Knygų turgus” kvies užsukti į VDU universiteto erdves, kur šešios leidyklos ir knygynai siūlys įsigyti įvairiausių knygų. Bus nudžiuginti ir besidomintys Nacionalinės premijos laureato, eseisto, prozininko, dramaturgo Sigito Parulskio kūryba – VDU vyks susitikimas bei diskusija su šiuo rašytoju.

Kelias dienas vyksiančiame festivalyje susirinkusieji galės išvysti ir nekomercinį kiną – trijose skirtingose miesto vietose vyks “Kinas netradicinėse erdvėse”.

Norintys dar geriau pažinti Kauno senamiestį bei smagiai praleisti laiką draugų kompanijoje galės dalyvauti orientacinėse varžybose, kur turės galimybių parodyti savo kūrybiškumą, sumanumą bei išradingumą. Be abejonės, nebus apsieita ir be “Gitarų vakaro”, kurį šiais metais aplankys Zala ir Driukas. Socialinių akcijų metu žadama atkreipti dėmesį į sveiką gyvenseną bei siūloma jaunimui tapti kraujo donorais.

Anot J. Dukauskaitės, dar vienas “VDU Pavasario festivalio 2011″ projektas bus “Muzikinis mazgas”, jau antrus metus iš eilės vyks renginys “Menų sintezė”.

Festivalį vainikuos renginys, kurio metu pasirodys grupė “Empti” bei atlikėjas Kastis Torrau. Festivalio pabaigtuvėse žadama atšvęsti ir 17-ąjį VDU studentų atstovybės gimtadienį.

veidas.lt

Balandžio 21 d. – gegužės 26 d. kas savaitę rengiami įkvepiantys pokalbiai su išskirtiniais pašnekovais, skirti ugdyti savyje architektą – humanišką, jautrų, mąstantį, įžvalgų. Juose dalyvauja inspiruojančios asmenybės, kurios ne tik pristato, aptaria ir apibendrina aktualią temą, bet ir suintriguoja, priverčia mąstyti kitaip.

Balandžio 28 dieną 20.00 val., Nacionalinėje dailės galerijoje paskaitą skaitys antrasis pranešėjas – Jüri Soolep iš Estijos. Paskaitos tema: ARCHITEKTŪROS EDUKACIJA: Į, NUO IR IŠ

Kuo pokalbis įkvepiantis: Architektūros edukacija visada yra politinių, ekonominių ir poetinių priešpriešų sūkuryje. Pokalbio tema – architektūros edukacijos tendencijos Europos, Šiaurės ir Baltijos šalyse. Taip pat J. Soolep pasidalins patirtimi akredituojant studijų programas ir užtikrinant jų kokybę.

Kuo pašnekovas išskirtinis: Architektas, Estijos dailės akademijos, architektūros fakulteto dekanas. Nuo 2001-ųjų – akademijos profesorius, 2009-aisiais tapo Šiaurės šalių architektūros akademijos prorektoriumi. Dalyvauja Europos komisijos veikloje sprendžiant su architektūros edukacija susijusius klausimus. J. Soolep tyrimų sritis – laiko ir erdvės reiškiniai architektūroje, jos istorinių bei mitologinių aspektų analizė.

Pagal bilietų į kultūros renginius ar kitų kultūros paslaugų bei knygų brangimą per penkerius pastaruosius metus Lietuva buvo ketvirta Europos Sąjungoje (ES). Tuo tarpu laikraščių kainos Lietuvoje kilo bene mažiausiai.

Lietuvoje su kultūra susijusios paslaugos – bilietas į renginį, kiną ar televizijos ir radijo mokestis, 2010 metais, palyginti su 2005 metais, vidutiniškai pabrango 39 proc. – Lietuva pagal kainų augimą “nusileido” tik Latvijai (72 proc.), Estijai (39,7 proc.) ir Bulgarijai (39,3 proc.). Tokius duomenis paskelbė ES statistikos agentūra Eurostatas.

Pagal 20,5 proc. knygų brangimą Lietuva taip pat buvo ketvirta. Pagal kainų augimą vėlgi pirmavo Latvija (43,2 proc.), Bulgarija (33,4 proc.) ir Vengrija (31,1 proc.). Estija nežymiai “atsiliko” – 19,2 proc. brangimas.

Tuo tarpu laikraščių kainos Lietuvoje pakito ne t aip smarkiai – užfiksuotas 10,4 proc. brangimas. Kitose šalyse laikraščiai per penkerius metus vidutiniškai pabrango 17,5 proc., jie atpigo vienintelėje Lenkijoje – 1,9 procento.

"Veido" archyvas

Tada, kai dar buvo visi drauge: K.Dineikaitė savo šeimai dėkinga už palaikymą ir įkvėptas vertybes

Menininkų vaikai, sekantys tėvų pėdomis. Vieni neįsivaizduoja kitokio kelio, kiti tvirtina, kad gimdytojų laimėjimai labiau kliudo, nei padeda.

Vilniaus Pamėnkalnio galerijoje sausį atidaryta jaunos dailininkės Kunigundos Dineikaitės tapybos paroda “Atnešk man rytoj dvi baltas gėles”, skirta pernai mirusio jos tėčio Vinco Rimgaudo Dineikos atminimui. Nors pagal profesiją jis buvo inžinierius, mokslų daktaras, tačiau daugelis Kunigundos tėvelį prisimena kaip mąstytoją, darnos filosofą ir jo paties tėvo Karolio Dineikos gydomosios kūno kultūros idėjų propaguotoją. “Nors kovą su vėžiu tėtis pralaimėjo, tačiau iki paskutinės savo gyvenimo dienos liko geranoriškas, bendraujantis, neužsisklendęs skausme ir nieko dėl savo ligos nekaltinantis. Net jo daktaras tvirtino, kad tokio ligonio dar nebuvo matęs. Todėl ir tuo metu mano tapyti paveikslai – ryškūs, spalvingi, juose nėra jokios mirties nuojautos”, – pasakoja K.Dineikaitė.

Iš šeimos (Kunigundos motina – rašytoja Vidmantė Jasukaitytė) mergina teigia perėmusi ištikimybę tikroms vertybėms. Todėl sėkmingai baigusiai dailės magistrantūros studijas Sasekso universiteto Vest Dyno koledže menininkei nebuvo sunku apsispręsti, ką rinktis – viliojančią dėstytojo vietą tame pačiame universitete ar galimybę praleisti šalia savo tėvo paskutinius jo gyvenimo mėnesius. Kunigunda atidėjo karjeros planus Anglijoje ir grįžo į Lietuvą.

Pamokos virtuvėje

“Nei tėtis, nei mama niekuomet nebandė manęs atgrasinti nuo meno – atvirkščiai, visuomet stengėsi padėti. Tik vyresnysis brolis, informacinių technologijų specialistas Kęstutis Jasukaitis, bandė mane atkalbėti. Bet dabar sako, kad manimi didžiuojasi”, – tvirtina dvidešimt aštuonerių metų K.Dineikaitė.

Kęstutis jos parodos dar nematė, nes su šeima gyvena užsienyje. Užtat ją jau aplankė kitas Kunigundos brolis – jaunėlis Algirdas, kuris, kaip ir brolis, pasirinko informacines technologijas ir taip pat važinėja po visą pasaulį. “Algis vaikystėje mokėsi groti saksofonu, vėliau lankė Eimunto Nekrošiaus dramos studiją. Manau, kad menui jis dar nėra visiškai prarastas”, – sako tapytoja.

Ji pati kartais žvilgteli į namuose stovintį pianiną ir pagalvoja, kaip būtų smagu sugebėti juo skambinti nemirtingus kūrinius. Maža būdama lankė pianino pamokas Balio Dvariono muzikos mokykloje, bet tapusi M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleive pasirinko dailę. Kartais susimąsto: gal verta pasidomėti muzikos pamokomis suaugusiems? “Bet spalvos – irgi muzika”, – teigia Kunigunda.

Jų namuose niekada netrūko įdomių pokalbių: čia užsukdavo ir rašytojų, ir teatralų, ir filosofų, ir politikų. “Kai į svečius ateidavo E.Nekrošius, visuomet įsitaisydavau virtuvėje ant grindų pasiklausyti. Įdomu būdavo diskutuoti su Gintaru Beresnevičiumi, Vytautu Rubavičiumi. Ir signatarai darė puikų įspūdį – ypač tie, kurie kalbėdavo ne vien apie politiką”, – tvirtina mergina.

Įdomu, kodėl rašytojų vaikai dažnai renkasi dailę arba muziką, bet patys nebando savo jėgų literatūroje? “Niekada apie tai negalvojau. Tiesą sakant, mes visi trys po truputį, neoficialiai, rašome. Tarkim, aš mėgstu laisvu stiliumi įamžinti kelionių įspūdžius. Bet jaučiu, kad man lengviau kalbėti spalvomis”, – neslepia K.Dineikaitė.

Žaidimai butaforijos sandėlyje

“Neįsivaizdavau, kad galima nenorėti groti”, – šiandien prisipažįsta Kauno valstybinio muzikinio teatro dirigentas Jonas Janulevičius. Jo vaikystės namuose nuo mažens skambėjo muzika. Dirigento tėtis – buvęs to paties teatro solistas Jonas Janulevičius, o mama – ligi šiol teatre koncertmeistere tebedirbanti pianistė Ligija Richterytė-Janulevičienė. Muzikantėmis tapo ir abi Jono seserys: JAV gyvenanti muzikos pedagogė Eglė bei pianistė koncertmeisterė Rasa.

“Muzika supo mane nuo pirmų žingsnių. Juk tėvai repetuodavo ne tik teatre, bet ir namie. O ir seserys (viena vyresnė keturiolika, kita – dešimt metų) jau skambindavo rengdamosi pamokoms. Todėl kai mažo svetimi klausinėdavo, kuo užaugęs noriu būti, nerodydavau didelio entuziazmo. Vieni vaikai norėjo būti kosmonautais, kiti gydytojais, o man ir be svajonių būdavo viskas aišku”, – prisimena J.Janulevičius.

"Veido" archyvas

Dirigentas J.Janulevičius neabejoja, kad jo dukterų laukia muzikančių dalia

Vakarus, kaip ir kiti vaikai, kurių abu tėvai – teatralai, Jonukas dažnai leisdavo teatre. Tačiau vaidinimai, ypač ne pirmą kartą girdimi, po dešimties–penkiolikos minučių jam pabosdavo, todėl vaikas keliaudavo po teatrą. “Žmonės, kurie Kauno muzikinį teatrą regi vien žiūrovų akimis, neįsivaizduoja, koks tai sudėtingas pastatas, aplipdytas fligeliais tarsi bičių korys. Koridorių labirintai tokie, kad ekskursijas būtų galima vesti. Dabar daugelis patalpų – renovuota, o tuomet mane lydėdavo specifinis kvapas, kurį sudaro senų laidų, ant lempų svylančių dulkių ir pagyvenusios medienos aromatai. Išėjęs į teatro fojė, kurį ką tik paliko salėn sugužėjusios ponios, užuosdavau tvyrančius kvepalus… Žodžiu, jausdavausi kaip atsidūręs Andrew Lloydo Webberio “Operos fantome”, – pasakoja dirigentas.

Jeigu tą vakarą užkulisiuose sutikdavo kitų panašaus amžiaus teatro vaikų, tarkim, Vilhelmą Čepinskį ar baritono Mykolo Rekio sūnų Lauryną, mistika išgaruodavo, ir teatro koridoriuose prasidėdavo įprastos visiems berniūkščiams slėpynės-gaudynės. O jei žaisdavo vienas, dažniausiai keliaudavo į triaukštį butaforijos sandėlį, pilną senų laikrodžių, žibintų, dirbtinių gėlių, baldų ir, kas ypač traukdavo berniuką, – šautuvų, špagų, kardų ir rapyrų. “Kai spektaklis baigdavosi, ir tėvas, nusivalęs grimą, ruošdavosi eiti namo, manęs ieškodavo būtent butaforijos sandėlyje”, – prisimena J.Janulevičius.

Bet kartais vaikas užsibūdavo ant vadinamųjų tiltų, kur tempdami virves darbininkai keisdavo spektaklio dekoracijas, arba prie litavimo stalų teatro dirbtuvėse… “Todėl šiandien, stovėdamas orkestro duobėje, puikiausiai įsivaizduoju, kas tuo metu vyksta kiekviename nuo vaikystės pažįstamo teatro kampelyje”, – tvirtina dirigentas.

Disciplinos, ne bohemos žmonės

Į pirmąsias fortepijono specialybės pamokas Juozo Naujalio muzikos gimnazijoje Joną lydėdavo ir jo darbą stebėdavo mama. “Dauguma muzikantų vaikų neišvengė tokios priežiūros. Tarkim, V.Čepinskio pamokose sėdėdavo jo tėvas, dirigentas ir smuikininkas Stanislovas Čepinskis. Mano žmonos, smuikininkės, pamokas stebėdavo jos mama. Tai normalu, nes parinkdami atžalai muziko kelią tėvai kartu įsipareigoja jam padėti. Ne tiek finansiniu požiūriu, kiek specialybės žiniomis. Jie įsimena pedagogų pastabas ir kontroliuoja, kad namie dirbdami vaikai vengtų mokytojų nurodytų klaidų”, – aiškina iš pradžių pianisto diplomą Muzikos ir teatro akademijoje gavęs Jonas.

Tačiau neslepia, kad mokykloje Kaune žinomos muzikantų šeimos atžalai pedagogai taikydavo gerokai griežtesnius vertinimo kriterijus nei kitiems moksleiviams. “Žmogus jaučiasi taip, kaip į jį žiūrima iš šalies. Į mane žiūrėjo kaip į gabų vaiką, iš kurio daug reikalaujama, tačiau neįvertintas tikrai nesijaučiau”, – pasakoja J.Janulevičius.

Savo tėvams Jonas šiandien dėkingas už rūpinimąsi, tiesumą ir griežtumą. “Ir seserys, ir aš lankydavom visas pamokas ir didelių nesąmonių nekrėsdavom. Tik tuomet, kai jau buvau paauglys, manęs kartais retoriškai klausdavo: “Ar tikrai nori tapti muzikantu?” Tai būdavo priminimas, kad pirmenybę reikia teikti muzikai, o ne draugams”, – prisimena dirigentas.

O štai įsivaizdavimai apie bohemišką teatralų gyvenimą, Jono manymu, gerokai persūdyti. “Gal bohemiški susibūrimai, mainymasis idėjomis labiau būdinga kūrėjams, bet tarp muzikantų tokių mažuma – tik kompozitoriai čia gali vadintis kūrėjais. O atlikėjai panašesni į amatininkus, jie – griežtos disciplinos žmonės. Mūsų darbe daug su kūryba nieko bendra neturinčio trenažo, po šešias–aštuonias valandas per dieną kaip sportininkai darom elementarius pratimus. Lieka tik pora valandų knygai, filmui ar spektakliui, po kurio galiu sau leisti vieną taurę vyno, ir ne daugiau, antraip ryte blogai jausčiausi. Iš vaikystės prisimenu, kad vienintelis kartas per metus, kai leisdavom sau audringiau pašvęsti, būdavo Joninės, nes ir aš, ir tėvas, ir senelis – visi Jonai”, – aiškina pašnekovas.

Dukterys suka tuo pačiu keliu

Ar dirigentas ketina perduoti šeimos sukauptas žinias savo vaikams? “Tai ir vyksta. Mano vyriausioji dukra Marija smuikuoja muzikos mokykloje. Septynmetė Ieva pernai pradėjo mokytis griežti smuiku J.Naujalio muzikos gimnazijoje. O trimetė Joana visko mokosi “pakeliui” ir jau visai neblogai dainuoja. Tačiau prie pianino sėsti jai anksti – tegu pažaidžia. Visas gyvenimas prieš akis, dar prisigros sočiai”, – neabejoja tėvas.

Tai nieko kito muzikantų šeimos atžaloms kaip ir nelieka?.. “O ko daugiau galėtume jas mokyti? Teisės, advokatūros, medicinos?.. Netgi pažįstamų tose srityse neturim. Be to, mergaitės nori muzikuoti ir turi tam akivaizdžių gabumų.

Tiesa, jų gali pasirodyti per maža – reikia tinkamų charakterio savybių. Bepigu vaikams, gimusiems šeimose, kuriose tik vienas iš tėvų – muzikas: jie turi pasirinkimo laisvę. Tarkim, žmonos sūnus Matas iš pirmosios santuokos šįmet baigs Jėzuitų gimnaziją ir neseniai mums tvirtino norintis tapti politologu. Mano seserų vyrai – irgi ne muzikantai, todėl jų vaikai turėjo iš ko rinktis. O man ir mano dukroms kito pasirinkimo nebuvo ir nėra, nes genetiškai muzika – stipriausia mūsų giminės gabumų pusė”, – įsitikinęs dirigentas.

Piešti sekėsi, groti – ne

Dailininko ir rašytojo Leonardo Gutausko sūnaus Simono nuomone, tai, kad menininkų vaikai privalo tapti menininkais – tik paviršutiniškas stereotipas: “Pakankamai daug yra menininkų vaikų, atsispyrusių šiai taisyklei, tiesiog jie visuomenės rečiau pastebimi.”

Tačiau nei jis, nei jo brolis Tadas išimtimis netapo. “Paišiau nuo mažens kaip apsėstas, ir dabar didžiausios krūvos tų laikų piešinių spintoje tebeguli. Kartais užmetu į juos akį, ieškodamas naujų idėjų, nes daug darbų man pačiam netgi nepanašūs į vaikiškus. Kiti piešdavo namą, mamą, kelią, o mano pirmasis piešinys vadinosi “Beždžionės ir medžiai”. Jis tėvui ir jo draugams labai patiko, buvau pagirtas, taip ir prasidėjo…” – pasakoja Simonas.

Penkeriais metais už brolį jaunesnis Tadas Gutauskas irgi nepamena, kad kas nors prieš jo valią būtų iš jo daręs menininką: “Kai matydavo, kad nuobodžiauju, tėvas tiesiog atnešdavo popieriaus, kartono, pastelių aliejinių ir sakydavo: “Jei neturi ką veikti, tai sėsk ir dirbk.”

Tiesa, abu broliai vaikystėje patyrė ir išmėginimus muzika: juk jų mama Loreta – pianistė ir muzikos pedagogė, dėsčiusi Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos konservatorijoje ir Balio Dvariono muzikos mokykloje. Taigi pianino pamokos berniukams buvo neišvengiamos. “Bandžiau groti, bet labai trumpai. Tai buvo prieš mano prigimtį”, – trumpai užsimena Simonas.

“Man nepatiko kartoti ir kartoti tas pačias gamas ir pratimus. Kiekvieną kartą stengdavausi į juos įnešti ką nors savita, nauja… Kol mama įsitikino, kad su tokia muzikine atmintimi atlikėjo iš manęs tikrai nebus”, – pasakoja Tadas. Bet niekas namie iš to tragedijos nedarė.

"Veido" archyvas

Dailininkai Simonas ir Tadas Gutauskai šiltai prisimena su tėvu kaime praleistas vaikystės vasaras

Garvežys su vagonais

Tėvai palaikė sūnus ir tuomet, kai šie parnešdavo trejetus iš M.K.Čiurlionio menų mokyklos, nors jų darbai būdavo paimami saugoti į mokyklos fondus. Ir Simonas, ir Tadas iš tų laikų turi nemažai dygių prisiminimų. Abu tvirtina, kad menininku kur kas paprasčiau tapti eilinių valdininkų vaikui, nei pavyduolių ir nedraugų tarp kolegų neišvengiamai prigyvenusios menininkų šeimos atžalai. Iš kitos sferos atėjęs jaunuolis bent jau gali tikėtis objektyvaus savo gabumų vertinimo.

“Man, penktokui, prasikankinusiam su teptuku ištisą naktį, mokykloje būdavo pareiškiama, neva atneštus darbus nutapė tėvas”, – liudija Simas.

“Kai dėl prastų pažymių nusivylimas sugriebdavo iki ašarų, tėvukas sakydavo: “Jeigu skriaudžia – vadinasi, bijo. Gali didžiuotis”, – pamena Tadas ir konstatuoja, kad panašios gyvenimo pamokos sutvirtino jo charakterį. – Šiandien man reikšminga nuomonė tik tų vertintojų, kurie patys yra daug nuveikę. Visi kiti gali šnekėti, kas jiems patinka. Beje, iš klasės penketukininkų nė vieno menininko neliko, jie išgaravo kaip dūmai.”

O nuolatiniai jų ir tėvo L.Gutausko paveikslų lyginimai į penktąją dešimtį įžengusius brolius persekioja ligi šiol. “Per kiekvieną parodą visi pirmiausia puola svarstyti, kiek esu “panašus”, kiek “nutolęs”, kiek “įtakojamas”, ir jeigu randa panašumų – tada labai džiaugiasi”, – pašaipos neslepia Tadas.

Jam yra tekę girdėti kalbų apie “Gutauskų mafiją”, bet tokias nesąmones skleisti, pasak Tado, gali nebent žmogus, visiškai nepažįstantis L.Gutausko. “Juokinga: mūsų tėvas gyvenime nelindo į jokias partijas, jokius judėjimus, visąlaik sėdi vienas sau užsidaręs – arba rašo, arba paišo. Nei aš, nei brolis nesame sulaukę jokių protekcijų”, – drąsiai tvirtina Tadas.

Visi trys šeimos dailininkai kartu tėra surengę vienintelę parodą Užupyje, nes, anot Simono, nuolat važiuoti žinoma tėvo pavarde būtų nepadoru. “Ir be mūsų pakanka taip važiuojančių”, – teigia S.Gutauskas.

Tadas svarsto, kad rengiant parodą svarbu ne giminystės ryšiai, o bendra koncepcija. “Tai panašu į garvežį su prikabintais vagonais. Paprastai prikabintieji nebūna kuo nors ypatingi – vagonai, ir tiek. O kiekvienas menininkas privalo kurti nuosavą pasaulį. Žinoma, gali rastis bendrų parodų ir projektų, bet jų idėjos turi gimti natūraliai. Taip prieš keletą metų, pavyzdžiui, atsirado knyga “Švytintys kūnai”: tėvo poema, mano iliustracijos”, – dėsto Tadas.

Vaikų prie meno netraukia

O štai uždarame šeimos ratelyje nevengiama reikšti nuomonės apie jos narių kūrybą. “Kartais aš tėvui pasakau, kas ne taip, – jis supyksta. Kartais jis atvirai reiškia savo nuomonę – tada pasišiaušiu aš. Žinoma, ilgai dėl to galvos nė vienas nesukam. Gal tik Simas šiek tiek jautriau priima kritiką”, – atskleidžia T.Gutauskas. Tačiau pats Simas tvirtina, kad dailininkų šeimoje vieniems kitus draugiškai kritikuoti – visiškai natūralu.

Beje, iš L.Gutausko anūkų vienintelis Simono sūnus Dominykas jau pasuko į menus, tiesa, labiau kompiuterinius: 24 metų vaikinas baigė taikomosios grafikos studijas ir kuria reklaminius plakatus Kaune. Dukra Emilija šįmet baigs vidurinę mokyklą, ir nors vaikystėje paišė bei lipdė, dabar labiau norėtų tapti kosmetologe.

Tado mažoji Marija – vos dvejų metukų. “Jos gabumai dar tik ryškėja, panašiai kaip siluetai į ryškalus pamerktoje nuotraukoje”, – metaforą pasitelkia tėvas.

Aštuoniolikmetė dukra Ūla – jau abiturientė ir ketina studijuoti anglų filologiją Didžiojoje Britanijoje. “Vaizduojamieji menai jos niekad labai neviliojo. O štai aštuonerių metų sūnus Nojus kartais papaišo, ir visai gražiai, tačiau nesirengiu jo traukti į ambicingą ir piktą, šutvelėmis susiskirsčiusį menininkų pasaulėlį”, – atvirai sako T.Gutauskas.

Ir pats tvirtina geriau besijaučiantis kitų profesijų draugų – architektų, verslininkų draugėje, kur nejaučia menininkams būdingo paaugliško sindromo puikuotis savimi, kur negalėdamas priimti užsakymo pats, specialistas be graužaties perleidžia klientą savo kolegai. Tarp dailininkų tokį reiškinį, anot Tado, sunku būtų įsivaizduoti.

Šiuo metu Druskininkuose apsigyvenęs Simonas apie dailininkų bendruomenę yra panašios nuomonės. “Mėginau įsikurti Klaipėdoje, nes jūriniai peizažai atrodė labai įkvepiantys, bet tenykščių menininkų terpėje tiesiog nepritapau. O čia, tarp miškų, dirbti visai smagu”, – tvirtina pašnekovas.

Už ką broliai dėkingi savo tėvams? “Už tai, kad sudarė sąlygas lavintis, kurti. Namuose jau tais laikais buvo Rembrandto, Van Gogho ir kitų žymiausių dailininkų reprodukcijų albumai. O vasaras praleisdavome gamtoje – iš pradžių nuomojamose sodybose, vėliau Mardasave. Visi trys eidavom žvejoti”, – prisimena Simonas.

“Aš dėkingas už tai, kad kaip menininkas galėjau reikštis nesislėpdamas – o tėvas, kiek žinau, iš pradžių turėjo slapstytis nuo savo mamos. Jis man – puikiausias pavyzdys, kaip reikia tikėti pašaukimu, savo darbais netgi tuomet, kai atrodo, kad niekam jų nereikia. Nei dailėje, nei literatūroje tėvuko niekas iš vėžių neišmušė”, – tvirtina Tadas.

Ar pats buvo suabejojęs savo pašaukimu? “Kaip čia pasakius… Paauglystėje buvo toks laikotarpis, kai labai pamėgau futbolą, krepšinį ir kartu gerokai apleidau mokslus. Kartą išgirdau tėvus virtuvėje besišnekučiuojant (taip, kad ir aš girdėčiau) apie tai, kad teks Tadą atsiimti iš menų mokyklos ir išleisti sporto mokyklon. Prisipažinsiu – paveikė kaip šaltas dušas”, – juokiasi menininkas.

Pudrinėje užkonservuota praeitis

Griuvėsiais laikinai virtusio Klaipėdos dramos teatro aktorė Eglė Barauskaitė puikiai prisimena, koks jis buvo dar prieš pirmąją, 1990 m. baigtą rekonstrukciją. Tuomet ji, baigusi aktorystės mokslus, kartu su vyru Dariumi Meškausku sugrįžo į išgražėjusį teatrą, kurį nuo vaikystės laikė savo antraisiais namais. Eglės tėvai, aktoriai Marija Černiauskaitė ir Balys Barauskas, visą karjerą paaukojo tam pačiam senajam Klaipėdos teatrui.

“Mūsų, teatro vaikų, bendruomenė buvo nemaža. Kartu tais pačiais koridoriais lakstė dabar žymus dailininkas Audrius Gražys – aktoriaus Broniaus Gražio sūnus, kino ir teatro kritike tapusi Rasa Paukštytė, režisierės ir žurnalistės kelią pasirinkusi Dalia Kanclerytė, mano bendraklasė ir geriausia draugė Audra Kubiliūtė, kuri Sankt Peterburge studijavo teatro ekonomiką, – deja, jos nebėra tarp gyvųjų… Bet kai pagalvoju – suprantu, kad buvo ir tokių aktorių vaikų, kurie teatre pasirodydavo retai. Matyt, jų pačių tenai netraukė”, – pasakoja E.Barauskaitė.

"Veido" archyvas

Viena iš aktorių Barauskų šeimos atžalų pasirinko teatrą, kita – mokslą

Užtat Eglei teatre būti patiko, nors ir privengdavo užkulisiuose sutikti Mėlynbarzdį iš spektaklio “Auksinis raktelis”, kurio bijojo ir visuomet atsisakydavo siūlymo pačiupinėti jo didžiulę barzdą. Vėliau, pradėjusi lankyti mokyklą, pati vaidino šiame spektaklyje Drugelį. “O kokie spalvingi tuomet būdavo vaikiškų spektaklių personažai! Esu tokių kostiumų prisižiūrėjusi, kad galėčiau pasakoti valandų valandas. Nepatikėsit, bet viskas šiame teatre tada buvo kitaip”, – ilgesingai nutyla pašnekovė.

Aktorė iki šiol saugo seną dėžutę su mamos pudros likučiais. Ne dėl likučių, o dėl ano senojo teatro kvapo, kuris įsigėręs dėžutėje. “Kai pasidaro labai liūdna, tiesiog ją atidarau”, – neslepia artistė.

Pavydi mūza

Vaikai spektaklių metu labiausiai mėgdavo įsirangyti į paaukštintą senojo teatro ložę – aišku, jeigu joje nebūdavo žiūrovų. Jausdavosi joje tiesiog karališkai. O vasaromis, kai teatras išsiruošdavo ilgesnių gastrolių, Eglei ir jos vyresnei sesei Jūratei, kuri dabar Klaipėdos universiteto dėstytoja, tekdavo arba keliauti pas gimines, arba vykti kartu su visu artistų “karavanu”.

Ir vėliau, kai vakarais su seserimi jau galėdavo likti namie, mergina savo noru rinkdavosi teatrą. “Yra spektaklių, kuriuos žiūrėjau po keliasdešimt kartų”, – prisipažįsta Eglė.

Tėvai gabiai dukrai, pasižymėjusiai dramos ir šokio būreliuose, svajonių apie aktorystę nedraudė, nors ir nesistengė jų ypač puoselėti. “Bet jie patys beprotiškai mylėjo savo profesiją ir buvo ištikimi Melpomenei. Sakydavo, kad Melpomenė labai pavydi ir neatleidžia blaškymosi”, – pamena artistė.

Tačiau vėliau, jau dirbdami toje pačioje scenoje, apie sukurtus vaidmenis šeimoje daug nekalbėdavo. “Mano charakteris toks, kad nelabai ir norėdavau tėvų pamokėlių”, – prisipažįsta Eglė.

Užteko to, kad visi teatro žiūrovai ją nuolat lygindavo su tėvais. “Iš pradžių tai truputėlį trikdė. Tiesiog nesuvokiau, kodėl turėčiau būti į juos nepanaši. Juk visi vaikai į savo tėvus panašūs. Neturėjau jokio noro tyčia stengtis ką nors daryti kitaip”, – tvirtina E.Barauskaitė.

Susimąstė vienintelį kartą, kai per repeticiją išgirdo pastabą: tau kad tik kvailioti kaip Barauskui… “Tai reiškė, kad buvau pernelyg aktyvi, per daug siūliau, o aktorė teatre turi būti rami, nuolanki, lyriška”, – aiškina pašnekovė.

Ar dabar spektaklių metu užkulisiuose irgi siaučia aktorių vaikai? Eglė sako jų nebematanti: “Turbūt šiais laikais aktoriai sugalvoja kitų išeičių. Pagaliau juk ir teatro tikro, kupino paslapčių, kuriame vaikams būtų jauku žaisti, kol kas neturime.”

Lietuvos diplomatinėje atstovybėje Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV) planuojama steigti kultūros atašė pareigybę.

Atitinkamą nutarimo projektą Vyriausybė ketina svarstyti šią savaitę. Nauja pareigybė JAV bus finansuojama iš sutaupytų Kultūros ministerijos biudžeto asignavimų panaikinus atašė pavaduotojo pareigybę Lenkijoje.

“Naujai pareigybei įsteigti ir ją užimančio valstybės tarnautojo veiklai papildomų asignavimų nereikės, nes siekdama pertvarkyti Lietuvos Respublikos kultūros atašė atstovavimo užsienyje struktūrą, Kultūros ministerija teikiamu Nutarimo projektu siūlo naikinti kultūros atašė pavaduotojo pareigybę Lenkijoje”, – teigiama nutarimą lydinčiame dokumente.

Pakeitimais numatoma intensyvinti tarpkultūrinį bendradarbiavimą su JAV, stiprinti dvišalius tiesioginius kultūros ryšius tarp institucijų, menininkų. Pasak Kultūros ministerijos, pakeitimais bus užtikrinta Lietuvos kultūros sklaida ir jos koordinavimas JAV įgyvendinant ilgalaikius kultūros politikos tikslus ir uždavinius, efektyviau planuojamos ir tikslingiau naudojamos kultūriniams mainams su JAV skiriamos biudžeto lėšos.

Kitąmet gali nebelikti dalies Kultūros ministerijai pavaldžių įstaigų arba jos bus sujungtos.

Iki pavasario auditoriai turėtų pateikti savo išvadas, kaip pertvarkyti Kultūros ministerijos ir jai pavaldžių įstaigų veiklą, kad jos nedubliuotų viena kitos funkcijų, taip pat būtų optimizuotas jų darbas, rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas teigė, kad vos užėmęs šį postą ėmė domėtis, ar visos ministerijai pavaldžios įstaigos reikalingos: “Kai kurios jų, užsilikusios dar nuo senų laikų, galbūt iš viso turėtų būti nušluotos nuo žemės paviršiaus”.

Kol kas ministro akiratyje – trys įstaigos: Pilių direkcija, Liaudies kultūros ir Kultūros darbuotojų tobulinimosi centrai, rašo dienraštis.

A.Gelūnas abejojo, ar dabartinė Liaudies kultūros centro veikla šiuo metu pagrįsta realiais darbais: “Pagrindinį darbą šis centras atlieka, kai rengiamos Dainų šventės. O kuo jis užsiima tarp švenčių?”

Tuo tarpu šalia statomų Valdovų rūmų esanti Pilių direkcija kitais metais turėtų būti prijungta prie Valdovų rūmų administracijos.

Tokiai nuostatai pritaria ir pastarosios vadovas Vydas Dolinskas, ir A.Gelūnas. Ministro įsitikinimu, prie Valdovų rūmų prijungta Pilių direkcija galės pasirūpinti ir kitais šalia esančiais kultūros objektais.

Kultūros darbuotojų tobulinimosi centras, įsikūręs prestižiniame Vilniaus Žvėryno rajone, kitąmet irgi gali sulaukti pertvarkos.

Dar nuo sovietmečio veikiančiam centrui priklauso trijų aukštų bendrabutis, administracinis pastatas, kuriame veikia kelios įstaigos, taip pat poilsinė Nidoje.

Daugiau nei prieš mėnesį Kultūros ministerijos skelbtą konkursą dėl jos struktūros ir pavaldžių įstaigų veiklos įvertinimo laimėjo audito bendrovė “Ernst & Young”

Koncertinio sezono pradžioje dirigentas Gintaras Rinkevičius garsiai pareiškė, kad valstybė tyčiojasi iš menininkų. Per žiniasklaidą nuvilnijo Maestro griežtų pasisakymų banga, kurią atsivijo pranešimas apie dar vieną Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro (LVSO) laukiantį Valstybės kontrolės vizitą. Dirigentas su pareigūnais apsikeitė kaltinamaisiais argumentais, o toliau, kaip Lietuvoje dažniausiai nutinka, viskas grįžo į įprastas vėžes.

Kas bręsta tyloje, kurioje skendi valstybinių lėšų švaistymu apkaltintos kultūros įstaigos, šįkart iš G.Rinkevičiaus mėgino išklausti “Veidas”.

– Auditorių pateikti skaičiai byloja, kad Jūsų už vieną koncertą gaunamas honoraras (beveik 2800 Lt) tolygus Jūsų orkestro muzikanto mėnesio atlyginimui. Ar nebijote “apačių maišto”?

– Profesionalais save vadinantys auditoriai, prikišantys man už 30 koncertų gautą 84 tūkst. Lt honorarą, nenutuokia, kiek rinkoje vertas dirigento darbas. Mano atlygis čia kelis kartus mažesnis nei gaučiau diriguodamas svetur.

Norvegijoje mano honoraras už koncertą – 5 tūkst. eurų. Netgi diriguodamas spektaklį greta stovinčiame Nacionaliniame operos ir baleto teatre gaunu 4 tūkst. Lt. Tuo tarpu iš užsienio kviestiems žymesniems dirigentams už koncertą mokama maždaug po 4 tūkst. eurų. Kiek kartų tai viršija mūsų muzikantų atlyginimus?.. Bet kitaip užsieniečiai čia nevažiuos. Juos dabar ir matome retai, nes nėra tokių pinigų. O kolegos lietuviai (tarkim, Mindaugas Piečaitis, dirigavęs LVSO “Gaidos” atidarymo koncerte) už parengtą programą gauna tiek pat, kiek ir aš.

Bet jei kontroliuojančios institucijos, besiremdamos skaičiais, ims spręsti, koks dirigentas arba kuris solistas turi stovėti scenoje, – tai reikš, kad kūrybiniam procesui pradeda vadovauti žmonės, neturintys tam jokios profesinės kompetencijos.

– Ar tiesa, kad Valstybės kontrolierių nemalonėn patekote dėl asmeninio konflikto su Kultūros ministerijos auditoriumi Gediminu Urnevičiumi?

– Tai pamokanti istorija apie tai, kuo gali baigtis skundimas. Aštuoniolika orkestro gyvavimo metų su auditoriais neturėjome jokių bėdų. Bet 2008-aisiais, iškart po rinkimų, pas mus apsilankė Kultūros ministerijos Vidaus audito skyriaus specialistai G.Urnevičius ir Janė Gruzdzevičienė. G.Urnevičius pareiškė, kad esu parašęs pernelyg daug įgaliojimų orkestro direktoriui Jurgiui Banevičiui, vadinasi, nedirbau savo tiesioginio darbo kaip orkestro meno vadovas ir neteisėtai imu už tai atlyginimą. Paprašiau jo, kad verčiau ieškotų finansinių pažeidimų, užuot aiškinęs, kaip turėčiau vadovauti simfoniniam orkestrui, nes manau, kad tai sugebu geriau. Tai, kas dėjosi po to, galėčiau pavadinti asmeniniu pono G.Urnevičiaus kerštu. Jis nuo mūsų ir neslėpė, kad didelės įtakos audito išvadoms turėjo “žmogiškasis faktorius”. Dabar štai laukiame jau ketvirto (per porą metų) valstybės kontrolierių vizito, nors tokiam tikrintojų uolumui nėra jokių motyvų: nei mes VEKS milijonus žarstėme, nei brangias statybas arba remontus pastaruoju laiku darėme.

– Ar žinią apie dar vieną patikrinimą priėmėte kaip atsaką į savo komentarus dėl netoleruotinos kultūros žmonių padėties valstybėje?

– Pradėkim nuo to, kad mano pasisakymai buvo atsakas į Valstybės kontrolės išplatintus pranešimus, kuriuose nurodoma, neva kultūros institucijos turėtų išmokti skaičiuoti pinigus. Norėjau pareikšti, kad kultūros institucijos moka skaičiuoti pinigus, tačiau gaudamos mažesnes dotacijas ir kartu mokėdamos keturiskart didesnius mokesčius tiesiog nebesugeba išgyventi. Tame kontrolierių pranešime buvo punktų, kuriuos laikau melagingais. Pavyzdžiui, tai, kad 2009 m. rugpjūtį padidinome algas mūsų orkestro muzikantams. Tikrai būčiau nieko prieš jas padidinti, bet realiai tik pakėlėme muzikantų algos koeficientą, o sumažinome jiems mokamus priedus. Bendras atlyginimų fondas dėl to nepadidėjo, o atvirkščiai – sumažėjo.

Ir apskritai – manau, kad šiuo metu kai kas bando kelti savo reitingus, žemindamas kultūros žmones. Ką gi daugiau reiškia tokie visus iš eilės apvaginantys spaudos pranešimai? Valdininkai pajuto, kad mus murkdydami, patys kyla visuomenės akyse. Sudaromas įspūdis, kad čia šis tas nešvaraus vyksta. Nors visi, lankantys mūsų koncertus ir operinius pastatymus žino, kad tai verti dėmesio produktai.

– Buvo užsimenama, kad kontrolierių vizitai padažnėjo, nes netaisote įstaigoje aptiktų pažeidimų.

– O kaip ištaisyti nesamus pažeidimus: dar kartą mažinti algas, kurios ir taip jau buvo sumažintos? Į visas protingas auditorių pastabas atsižvelgėme. Tarkim, orkestre 2008-aisiais dar nebuvo nustatyti tarnybinių mobiliųjų telefonų sąskaitų limitai, bet iškart po revizijos tai buvo padaryta. Būta ir buhalterinės netvarkos, nes viena po kitos mus paliko dvi trumpai dirbusios finansininkės. Juk tam, kad turėtum biudžetinių pinigų tvarkymą išmanantį specialistą, turi jam mokėti padorų atlyginimą, o mes atsidūrėme situacijoje, kai nebegalėjome sau to leisti. Tačiau dabartinei finansininkei Danguolei Zulonienei priekaištų neturime nei mes, nei Kultūros ministerija.

– Ar tiesa, kad šiuo metu už dirigavimą LVSO organizuojamiems koncertams nebeimate honorarų?

– Toks mano asmeninis sprendimas. Viena vertus – taip elgiuosi, nes sunki orkestro finansinė padėtis. Kita vertus – man įdomu, kiek laiko valdančiosios institucijos toleruos tokią situaciją: juk milijonu litų per metus sumenkusios valstybės dotacijos dirigento honorarais neužkamšysi. Pats ir toliau laikausi  nuomonės, kad kiekvienam žmogui už darbą turi būti sumokėta. Kai sėdame į taksi, nesakome: “Dabar vežk mane nemokamai”. O muzikantui, nacionalinės premijos laureatui, galima taip pasakyti. Mano darbo sutartyje su Kultūros ministerija numatyta, kad už kūrybinių programų parengimą bus mokamas papildomas atlygis. Todėl, atvirai šnekant, lūkuriuoju būsimų rinkimų. Jei ir po jų niekas nesikeis, teks priimti radikalesnius sprendimus.

– Pavyzdžiui, emigruoti?

– Supraskit – mane kviečia ir mano darbą svetur vertina kur kas geriau nei Lietuvoje. Dėl to man skaudu. Nebaisu prarasti vietos, nes turiu jų – ir antrą, ir trečią. Lietuva – maža šalis, kuriai kažkodėl atrodo, kad profesionalai turi dirbti nemokamai, o jeigu nesutinka ir išvažiuoja – tai jų asmeninis reikalas. Bet juk iš Lietuvos traukiasi talentingiausias jaunimas. Mūsų muzikantų parengimas jau dabar silpnesnis, nei buvo prieš dešimtmetį. Prisidėjo ir stojamųjų tvarkos kvailystės, verčiančios perspektyvius atlikėjus rinktis studijas ne Lietuvoje. Štai dabar rengiame koncertų ciklą “Jaunųjų talentų galerija”, kuriame su mūsų orkestru groja prestižinius tarptautinius konkursus laimėję muzikantai. Lietuviškų pavardžių šiame cikle pristatyta bus, tačiau ar bus tikrų lietuviškosios atlikėjų mokyklos atstovų? Nebent pianistas Gintaras Januševičius, bet ir jis jau studijuoja Vokietijoje. Tai šį tą byloja. Galiu prisipažinti, kad man, kaip dirigentui, neužtenka to profesionalumo lygio, kurį muzikantas šiandien įgyja studijuodamas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ypač tai pasakytina apie stygininkus. O pūtikai, kuriuos priimame į orkestrą, praktiškai visi būna perėję užsienio stažuotes. Jaunimas tai mato ir taipogi veržiasi į užsienį.

– Neseniai kalbinome Lietuvos nacionalinio baleto trupės vadovę Tatjaną Sedunovą. Ji neslėpė, kad šokėjų algos pernai sumažėjo, tačiau teigė, kad sunkmečiu taip ir turėtų būti. O jūs atvirai  rėžiate, kad taip būti neturi?

– Taip tikrai neturi būti. Į kultūros sritį netgi ekonominio pakilimo metu valdžios požiūris buvo ne pats geriausias. Žinau, koks požiūris kitose šalyse, todėl kalbu apie tai garsiai. Aišku, lieka ir teisingo lėšų paskirstymo klausimai. Jei Nacionalinė filharmonija užsidirba 11 proc. savo biudžeto, o LVSO – 53 proc., tai kuri iš organizacijų, jūsų nuomone, geriau tvarkosi ekonominiu požiūriu? Ištisus dvidešimt metų stengiausi pasiekti, kad mūsų orkestro muzikantų atlyginimai prilygtų Filharmonijos muzikantų atlyginimams, bet man taip ir nepavyko. Kvalifikuotų muzikantų netgi sostinėje yra mažai, dalis jų groja visuose trijuose profesionaliuose simfoniniuose orkestruose. Obojininkų, trimitininkų, valtornininkų ieškome su žiburiu.

– Tiek “Jaunųjų talentų galerijoje”, tiek apskritai šalies koncertinėse afišose mirga daug rusiškų pavardžių. Turbūt esate girdėjęs sąmokslo teorijų, kad visa tai – neatsitiktinis reiškinys?

– Natūralu, kad diplomatai stengiasi panaudoti valstybių sukauptą kultūrinį potencialą tam tikriems tikslams. Tame nėra nieko smerktina. Atvirkščiai – manau, kad lietuvių diplomatai šiuo požiūriu turėtų gerokai pasimokyti iš rusų, nes mes savojo potencialo neišnaudojame. Kai simfoninis orkestras iš Lietuvos Vasario 16-ąją koncertuos vienoje iš prestižinių Maskvos koncertų salių – tuomet sakysiu, kad tai teisingas valstybės požiūris. O jei kalbame apie tokius pasaulinio lygio atlikėjus kaip neseniai Vilniuje viešėjęs pianistas Jevgenijus Kissinas, tai šitokie talentai priklauso žmonijai, o ne vienai kuriai nors tautai. Šiuo požiūriu Ūkio banko ir Nacionalinio operos ir teatro iniciatyvą galėčiau tik pasveikinti. Gaila, žinoma, kad panašūs koncertai Lietuvoje tėra prieinami rinktinei publikai, o ne, pavyzdžiui, muzikos mokytojams. Jei pono Vladimiro Romanovo fondas sudarytų sąlygas į tokius renginius patekti didesniam inteligentijos būriui – skirčiau jam dar daugiau liaupsių.

Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka.

Šiaip jau nuoširdžiai nesuprantu menininko (nesvarbu, rašytojas, dailininkas ar muzikas jis būtų), savo noru einančio vadovauti kokiai nors kūrybinei sąjungai ar kokiam nors fondui. Ir ne todėl, kad menininkas – vien todėl, kad jis menininkas, – privalo neturėti organizacinių, administracinių gebėjimų. Paprasčiausiai vadovaudamas bet kokiai struktūrai, bet kokiai organizacijai automatiškai ir nevalingai įsijungi į visos valstybės valdymo mechanizmą, kuris su kiekviena diena, su kiekviena valdžia vis labiau išsigimsta, ir pasirinkimas, kam paklusti – savo principams, savo įsitikinimams ar visuotinai priimtai “valstybinei” korupcinių ryšių sistemai, gali kainuoti talento mirtį. Ar bent jau neišgydomą talento neurozę. Nes kiekvienas autentiškas talentas, be visų kitų sudėtingų jo “gyvavimo mechanizmų”, yra neatskiriamai susijęs ir su asmenybinio stuburo tvirtumu, žmogiško ir kūrybinio orumo gynimu, o vadovavimas bet kokiai visuomeninei ar valstybinei institucijai reikalauja dar ir nusižeminimo, susitaikymo su prašytojo sindromu.

Net jei būtų prašoma ir ne sau, o visai kultūrai.

Todėl ir tikrai sąžiningo aktoriaus Remigijaus Vilkaičio buvimas kultūros ministru negalėjo baigtis kaip nors kitaip, nei baigėsi. Jei Seimas nepasileis pats ar bent nebus surengta apkalta Arūnui Valinskui, ne kitaip bus ir intelektualui Arūnui Gelūnui: pasipūtėliška tuštybė gryno intelekto greta savęs tikrai ilgai nepakęs.

Šiek tiek pažindamas Jaunimo teatro direktorių Algirdą Latėną, kėdžių skandalo šiame teatre priežasčių irgi ieškočiau kitur: direktoriumi teatralai jį rinko todėl, kad meno kolektyvui vadovauti neateitų kas nors iš pašalės, su savomis pašalės strategijomis ir pašalės interesais (pamokų būta: prieš dvidešimt metų Akademiniam teatrui pradėjęs vadovauti “aludaris” Eugenijus Šaltis pirmiausia ėmėsi ne teatro reikalų, o viso Gedimino prospekto privatizavimo projektų). Bet apie ūkinę veiklą jis išmanė ne daugiau negu aš, tad paklausė Kultūros ministerijos patarimo ir rekonstrukcijos vykdytojus samdė tuos, kuriuos rekomendavo ministerija. O atsakyti dabar turi A.Latėnas, kaip už Andriaus Kubiliaus biudžeto nuokrypas ir iškrypas atsakė R.Vilkaitis.

Bet čia – pirmiausia moralinė pamoka jiems patiems. Jie palyginti dar laimingų padėčių įkaitai. Nelaimingiausi meniniai kolektyvai, vienokiais ar kitokiais saitais susiję su Vilniaus savivaldybe. Gerai, kad Rimas Tuminas buvo ne tik talentingas režisierius, bet ir dar talentingesnis diplomatas (tai jam turėtų praversti dabar, dirbant Maskvoje). Jaunajai Cholinai taip gerai nebesiseks, ir ne tik todėl, kad Mažojo teatro kolektyvas gerokai išsiplėtė, kad įvairėja repertuaras.

Užtenka pasekti savivaldybės tarybos ir Donato Katkaus vadovaujamo Šv. Kristoforo orkestro konfliktų bei skandalų raidą, ir pamatysime, kaip Vilniaus vadovai supranta meninę kūrybą apskritai: arba orkestras nebegali iš viso koncertuoti, arba jis neturi gauti savivaldybės finansavimo, nes kiekvienas savarankiškas orkestro kocertas traktuojamas kaip nusižengimas visoms kada nors buvusioms sutartims. O kai šitaip, tai visai nebestebina ir ne laiku, ir ne vietoj projektuojamas Guggenheimo muziejus, ir trylika milijonų už neaiškios kilmės Jurgio Mačiūno “gamybines atliekas”.

Akivaizdu, kad kultūrai vadovauti turėtų kultūrą išmanantys žmonės, bet akivaizdu ir tai, kad tikrai tą kultūrą išmanantiems žmonėms vadovauti nesiseka, nes ne jiems suprasti vingrią politinę naujakalbę, kuria kalba kultūros pinigų valdytojai.

Tačiau – stop! Panašia tonacija galėčiau kalbėti ir toliau, bet apeita liks svarbiausia – meno komercializacijos problema, tuo svarbesnė, kad būdinga tik šiandienai (tiesa, ne tik Lietuvos), nepažinta nei smetoninės Lietuvos, nei sovietmečio kultūrininkų. Ką turiu galvoje? Pirmiausia tai, kad Gintautas Kėvišas iš pradžių išgarsėjo ne kaip Lietuvos kultūrininkas, o kaip tarptautinis prodiuseris, pasaulinių garsenybių vadybininkas, užsidirbęs savo pirmąjį ir galbūt vienintelį švarų milijoną. Ir Valstybinės filharmonijos direktoriaus bei kultūros ministro kėdės jam tebuvo psichologinė ir finansinė priedanga, leidžianti nemokamai naudotis valdišku telefonu tolesnei prodiuserio veiklai vykdyti. Dabar, regis, šie projektai ėmė buksuoti, bet pajamos mažėti negali, todėl ir atsirado milijoninės vertės Operos ir baleto teatro scenos, milijoniniai liftai ir milijoniniai persirengimo kambariai (nieko naujo: Vladimiras Prudnikovas, būdamas kultūros ministru, taip pat tik tiek tenuveikė – J.Basanavičiaus gatvėje įrengė liftą). Bet G.Kėvišo atvejis taip pat ne pats skandalingiausias: jį remia teatro kūrybinė grupė, kolektyvas. Įdomesni Nacionalinio dramos teatro ir Klaipėdos muzikinio teatro atvejai.

Šiek tiek, bent iš tolo pažindamas Adolfą Večerskį niekada neabejojau, kad, vaidindamas išimtinai neigiamus, kartais patologiškus personažus, iš esmės jis visada vaidino save, ir todėl nė kiek nenustebino teatro fojė atsiradusi širma uždengta lenta, kurioje jau prieš gerą pusmetį pamaloninami aktoriai rašėsi už tai, kad kitai kadencijai būtų perrinktas tik dabartinis generalinis direktorius, ir niekas kitas. Nieko nestebina ir dabar skubiai klastojami, perrašinėjami dokumentai, nes tai, kad šis asmuo akivaizdžiai painiojo privačius ir tarnybinius interesus, buvo akivaizdu ir be Etikos komisijos išvadų.

Nežinau, ko siekia A.Večerskis skųsdamas Kultūros ministerijos konkurso rezultatus, bet manau, kad su A.Večerskiu pirmiausia reikia keisti pačią trupę ar bent jos branduolį. Ir už tai, kad prieš penkerius metus rinkosi buvusį direktorių, ir už tai, kad slapta rašinėjosi po kažkokiomis “provečerskiškomis” peticijomis.

Tad peršasi dar viena šio rašinio išvada: dėl korupcijos meno kolektyvuose neretai kalta būna korumpuota, parsidavėliška paties meno kolektyvo atmosfera.

Kita vertus, ne visada nugali ir kolektyvo “sveika atmosfera”. Audronė Žigaitytė-Nekrošienė iš Klaipėdos muzikinio teatro jau kartą buvo išvyta, šiaip taip per teismus į postą sugrįžo, o dabar dar įžūliau tyčiojasi iš kolektyvo daugumos rašto, liudijančio, kaip baisiai teatras jos nenori matyti vadovo poste. O konflikto priežastis tokia banali, kad net analizuoti nesinori: jei A.Žigaitytė nevadovaus teatrui, kitaip tariant, jei ji neturės savo teatro, jos operų greičiausiai apskritai niekas nestatys.

Asmenines savybes palikim pačių asmenų apmąstymams, bet savame teatre statyti savus veikalus galima uždrausti ir kultūros ministro įsakymu.

Į

Kitąmet Kultūros rėmimo fondas, į kurį stringant programiniam kultūros finansavimui su projektais kreipiasi vis daugiau paramos prašytojų, žada disponuoti 18,4 mln. Lt biudžetu, arba maždaug 1 mln. Lt mažesniu nei šiemet.

“Tai susiję su tuo, kad šiemet mažiau pajamų į biudžetą bus surinkta iš azartinių lošimų, alkoholio ir tabako gaminių akcizo”, – “Veidui” teigė kultūros ministro patarėjas Rolandas Kvietkauskas. Jis pridūrė, kad tikslų būsimųjų metų fondo biudžetą nurodyti kol kas sudėtinga, nes kiekvienais metais susidarantis projektų vykdytojų nepanaudotų lėšų likutis perkeliamas į kitus kalendorinius metus.

Beje, numatoma atnaujinti ir Kultūros rėmimo fondo tarybą, kuri šiuo metu neveiksni. Buvusį jos pirmininką posto netekusį kultūros viceministrą Donatą Valančiauską tarybos sudėtyje žada keisti dailininkas Saulius Valius, o dabartinę viceministrę Nijolę Laužikienę – Kauno rajono savivaldybės mero patarėjas Zigmas Kalesinskas.

Į 2011 m. pirmojo pusmečio finansavimą pretenduojančių teikėjų paraiškas Kultūros rėmimo fondas žada pradėti rinkti lapkritį.

Kultūros ministerija siūlo atsisakyti Regionų kultūros plėtros 2008-2012 metų programos, nes jos įgyvendinimas viršytų valstybės biudžeto galimybes.

Programa panaikinama esą ir dėl to, kad nelikus apskričių viršininkų administracijų programa neteko vieno iš svarbiausių įgyvendintojų.

Kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė BNS aiškino, kad programos naikinimas nereiškia didelių pasikeitimų regionų kultūros politikoje.

Pasak Irenos Seliukaitės, negalima sakyti, kad sužlugo regionų kultūros plėtra naikinant šitą nutarimą, nes pagrindiniai darbai yra padaryti.

Pagal siūlomą naikinti programą buvo numatyta už 3 mln. litų steigti kompiuterizuotas darbo vietas kultūros įstaigų darbuotojams ir lankytojams, planuota svarstyti galimybę rengiant valstybės investicijų programas 1,6 mln. litų skirti Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centro ir Lietuvos liaudies kultūros centro materialinei bazei atnaujinti.

Taip pat po 1 mln. planuota atseikėti muziejų eksponatų restauravimo priemonėms ir medžiagoms įsigyti bei regioninių kultūros įstaigų, nevyriausybinių organizacijų vykdomų kultūros puoselėjimo, etnokultūros ir paveldo išsaugojimo ir populiarinimo projektams iš dalies finansuoti.

Anot I.Seliukaitės, visos šitos programos, iki šiol tvirtintos Vyriausybės, turėjo magišką eilutę, kad finansai joms skiriami kiekvienos vykdančios institucijos metų biudžeto asignavimuose. 2009 metais dar buvo keletas tūkstančių litų projektų vykdymui, 2010 metais – nulis biudžete šitai programai įgyvendinti, 2011 metams taip pat nulis numatomas.

Tačiau ji teigia, kad dalis priemonių, pavyzdžiui, darbo vietų kompiuterizavimas, įgyvendinta iš Europos Sąjungos lėšų, dalis priemonių perkelta į kitas programas.

Kultūros ministerijos atstovė teigia, kad eksponatų restauravimui patvirtinta atskira programa, veikianti savarankiškai. Kitas skyrius kuruoja eksponatų restauravimo programą – tiek, kiek gauna pinigų, tokiomis apimtimis ji ir vyksta. Neįvykdytos priemonės perkeltos į kitas sukurtas programas, kad kitąmet neatsirastų vakuumas.

“Nėra tragedijos, regioninė kultūros politika nesustoja, nes yra veikiančių kitų programų – yra patvirtinta Etninės kultūros plėtros programa, kuri siaurą dalį tik apima, bet formuojant regionų identitetą yra į ką atsiremti. Yra paveldo daugybė programų, nacionalinė turizmo plėtros programa, kitų institucijų ir žinybų parengti teisės aktai, kurie lygiai taip pat veikia regionuose”, – tikino I.Seliukaitė.

Į Vyriausybės ketvirtadienio posėdžio darbotvarkę įtrauktame Kultūros ministerijos parengtame siūlyme naikinti programą numatyta, kad naują Regionų kultūros plėtros programą kultūros ministro patvirtinta darbo grupė turėtų parengti iki 2011 metų gruodžio 1 dienos. Esą būtent naujasis dokumentas turėtų įgyventinti Lietuvos kultūros politikos kaitos gaires, kurias Seimas patvirtino šių metų birželį.

Nauja programa esą bus kitokia nei buvusios iki šiol.

“Atostogoms baigiantis formuosime darbo grupę ir pradėsime teorinius seminarus iškelti problemoms, kokią tą regionų politiką nori valstybė formuoti. Iš tiesų valstybė turės prisiimti didelius įsipareigojimus – regionų politika yra su lėšomis ateinantis dalykas, o ne tik ideologinės programos”, – įsitikinusi Kultūros ministerijos atstovė.

Užsinorėjote į kiną? Iškart krapštykite keliolika litų. Norisi į koncertą ar teatrą? Na, šįkart jau greičiausiai ir be keliasdešimties neišsiversite. Ir nelabai čia kam rūpi, kad atliekamų litų po mokesčių ir būtiniausių išlaidų vos keli teliko. Nėra litukų – nebus ir gražių vaizdų ar garsų. Atgaivos dvasiai nebus. Nes už viską reikia mokėti, ir jūs patys tai puikiai žinote.

Štai taip atrodo įdomumo dėlei, pripažinkime, šiek tiek hiperbolizuota, bet vis dėlto skaudžiai tikra kultūros ištroškusio šių dienų lietuvio padėtis. Tiesa, tokia ji – tik iš pirmo žvilgsnio, tik užmetus akį į populiariausių kino filmų ir teatrų spektaklių afišas. Šalia to, kas blizga paviršiuje, visada yra kažkas giliau, kažkas visa tai palaikančio, kažkas tikro, tikrai gražaus ir dažnai nebrangaus. Ir net mitus griaunančio – jais apsistatėm kaip tvirčiausiomis barikadomis, tarsi bandydami sau įrodyti: sunkmetis pas mus, nėra čia ko tos kultūros norėti, pirmiausia pavalgyt reikia, dar išgerti.

Taip, taip, išgerti: statistiką panagrinėjus nesunku apskaičiuoti, kad alkoholiui ir tabakui daugmaž dešimt kartų daugiau nei teatrams, kinui, muziejams, parodoms ar koncertinių organizacijų paslaugoms išleidžiame.

Kad ir kaip su tais sunkmečiais būtų, kultūros ir pramogų vis tiek visiems norisi. Gyvenimas nėra tik juodas ir baltas, ir Lietuva toli gražu ne tik tokia. Didžiuosius internetinės prekybos bilietais tinklalapius panagrinėjus atrodo, kad visi renginiai iš esmės tik didžiuosiuose miestuose tevyksta, tolėliau nuo jų nebent koks triukšmingas festivalis dviem trims dienoms įsitaiso. Bet šių kaina – toli gražu ne kiekvienam kaimo vietovės gyventojui įkandama.

Namų ūkių biudžetų tyrimų duomenys rodo, kad 2008 m. didžiųjų miestų gyventojai kultūros ir poilsio reikmėms per mėnesį išleido vidutiniškai po 51,6 Lt, tuo tarpu kaimiškųjų vietovių gyventojai tam galėjo skirti 23 Lt. Tikriausiai nereikia dar kartą detaliai pasakoti apie tai, kuria linkme keitėsi gyventojų pajamų srautai per pastaruosius porą krizės ženklu pažymėtų metų. O kainos tuo pat metu kito beveik vien tik priešinga kryptimi – kilo aukštyn. Todėl, nors ir nėra naujesnės statistikos, galima kalbėti apie tai, kad dalis Lietuvos gyventojų šiandien negali sau leisti nė karto per mėnesį nukeliauti į kokį nors koncertą, teatro spektaklį ar kitokį renginį. “Swedbank” asmeninių finansų instituto skaičiavimais, vidutinė bilieto kaina šiandien siekia apie 22 Lt.

Tačiau klausimų tai kelia dar daugiau. Pavyzdžiui, apie tai, ar negalime sau leisti kultūros, ar… nenorime?

Kaimo ir miesto gyventojų pajamų skirtumas Lietuvoje akivaizdus, tad natūralu, kad pirmieji kultūrai, kaip ir kitoms vartojimo sritims, išleidžia mažiau. Vis dėlto įdomu pastebėti tai, kad 2005–2008 m. laikotarpiu išlaidos poilsiui ir kultūrai didžiuosiuose miestuose išaugo 29 proc., o štai kaime jos padidėjo net 74 proc. Šiuo laikotarpiu gerokai plėtėsi kultūrinių renginių rinka ir pasiūla, didėjo pasirinkimo galimybės: kūrėsi naujos kultūros įstaigos, daugybę koncertų Lietuvoje rengė ne tik vietiniai atlikėjai, bet ir užsienio žvaigždės, tad nenuostabu, kad tų galimybių gundomi ir leidome pramogoms daugiau. Išties, pajamos didėjo, svarbiausius poreikius patenkinti darėsi vis lengviau, tad kodėl neatgaivinti ir savo dvasios? Tačiau vos tik atėjo sunkmetis, iškart smuko renginių lankomumas, o kaltę dėl sumažėjusių galimybių ėmėme versti pinigams. Nė nepagalvodami, kad kultūrai kur kas labiau nei pinigų reikia noro ir motyvacijos.

Geras laiko praleidimas, atgaiva dvasiai ir mintims kainodaros neturi. Ji egzistuoja nebent turint konkretų tikslą, pavyzdžiui, ne norint geros muzikos pasiklausyti, o trokštant ant lietuviškos scenos pamatyti populiarų užsienio atlikėją. Tačiau ne mažiau pasitenkinimo juk gali suteikti ir nemokamas mėgėjiškas koncertas ar spektaklis.

Naujausias Vyriausybės narys Arūnas Gelūnas nusiteikęs revoliucingai: prieš mėnesį pradėjęs vadovauti Kultūros ministerijai, jis žada išvėdinti iš jos neaiškių interesų ir klanų politiką, o lemiamą žodį dėl kultūros projektų atiduoti profesionaliems ekspertams. “Tik pradėjęs darbą pasakiau: Kultūros ministerija iš uždaros tampa atvira įstaiga. Nieko neketinu slėpti – visi projektai ir diskusijos bus vieši, keliami į internetą. Klaidos irgi bus viešos, bet jų nedaro tik tie, kurie nedirba”, – interviu “Veidui” sakė jis.

VEIDAS: Kokius pirmuosius pokyčius suplanavote per šį pirmąjį ministravimo mėnesį?

A.G.: Mano komandos laukia iš tiesų darbingas ruduo. Nieko nelaukdami imsimės įgyvendinti kultūros politikos kaitos gaires, visų pirma sukursime binarinį šios srities valdymo modelį. Viską turėtų lemti Kultūros ministerijos ir meno tarybos duetas. Neteisinga ir neefektyvu, kad dabar visos funkcijos atiduotos ministerijai – ir kurti kultūros politiką, ir ją administruoti, ir spręsti dėl projektų bei juos finansuoti. Jau per pirmąjį mėnesį pamačiau, kad čia tiek daug kasdienių techninių darbų, jog reikia labai pasistengti, norint dar rasti laiko ir strateginiam planavimui.

Manau, europietiškas funkcijų atskyrimo mechanizmas kultūros srityje labai pasiteisins: taryba būtų ekspertinė organizacija, kuri vertintų ir atrinktų projektus, o strateginės kultūros politikos kryptys, įstatymų bazės kūrimas liktų ministerijos funkcija.

Taryba būtų visiškai naujas organas, biudžetinė įstaiga – panaši į dabar sėkmingai veikiančią Mokslo tarybą, padedančią Švietimo ir mokslo ministerijai.

VEIDAS: Sunkmečiu kalbate apie naujos biudžetinės organizacijos steigimą?

A.G.: Kaip tik dabar atliekama Kultūros ministerijos ir visų jai pavaldžių įstaigų funkcijų auditas – manau, atrasime čia, viduje, neblogų resursų. Iš esmės tai bus funkcijų perskirstymas, o ne sistemos išpūtimas.

Mes turime sustiprinti ekspertų vaidmenį kuriant kultūros politiką. Dabar mane nuolat pasiekia faktai ir skundai, esą meno profesionalai pateikia vienas išvadas, o politikai priima ekspertų rekomendacijoms visiškai priešingus sprendimus. Ir aš čia kalbu ne apie nedidelių kūrybinių sumanymų, o apie labai didelių ir brangių projektų įgyvendinimą. Negaliu minėti konkrečių dalykų, bet ką tik analizavau situaciją, kai septyni iš septynių meno ekspertų neigiamai įvertino projektą, bet politikai jam vis tiek pritarė.

Politikus taip verčia elgtis interesų grupės – susiraizgęs įtakos grupių ir politinių partijų tinklas. Neabejotinai tai yra viena korupcijos formų. Tada visa sistema pasidaro keista, iškreipta – klausimas, kam ji tokia iš viso reikalinga. Jeigu kultūros ir meno pasaulis irgi pasiduoda bei žaidžia pagal šias laikinas prisitaikymo taisykles, gimsta visiškos beprasmybės pojūtis. Jei mene kokybė nėra kriterijus, pagrindas yra vienadienių klanų poreikių tenkinimas, visa tai tampa nešvariu ir beprasmiu žaidimu.

Tokie dalykai labai išderina visą kultūros sistemą, nuvilia kūrėjus. Juk žmonės kalbasi tarpusavyje, gimsta visiško nepasitikėjimo valstybe atmosfera. Reikia aiškiai įvardyti šią problemą ir rasti savyje jėgų ją įveikti. Tikiuosi, mano lūpomis kalba ne naivumas – aš taip manysiu ir po pusmečio.

Ekspertų taryba būtų tas pirmasis kertinis lygmuo atkuriant skaidrumą. Įgaliotų ekspertų nuomonė būtų aiškus ir argumentuotas kriterijus sprendžiant, kokius kultūros projektus atrinkti ir finansuoti. Nebegali būti kažkokių slaptų posėdžių, neaišku kuo remiantis priimamų sprendimų.

VEIDAS: O kaip nustatyti ir atrinkti tuos gerus ir tikrai objektyvius ekspertus, kuriems teks tokia atsakinga misija?

A.G.: Dviračio išradinėti nereikia – egzistuoja tarptautinės ekspertų vertinimo normos. Man pačiam yra tekę atrinkti ekspertus tarptautiniams projektams. Yra kriterijų tinklelis, padedantis atrinkti kandidatus pagal jų patirties įvairovę ir išsilavinimą. Tai būtų etatinių, pagal rotacijos principą dirbančių žmonių organizacija. Žmonėms už šį darbą turi būti atlyginta.

Esu įsitikinęs, kad taryboje turėtų dirbti ir tarptautinių ekspertų. Jie užtikrintų dar daugiau skaidrumo. Mažoje šalyje lengva patirti spaudimą iš šalies, galų gale ir pačių kiekvienos srities ekspertų – baigtinis sąrašas.

Žinoma, užsieniečių darbas kainuotų brangiau. Bet, mano įsitikinimu, protingiau dalį projekto lėšų skirti profesionaliam įvertinimui ir atrankai, negu šioje vietoje sutaupyti ir rinktis neaišku ką. Kokybės identifikavimas – iššūkis, vertas išlaidų.

VEIDAS: Nesunku atspėti, kad naujo ministro durys neužsidaro nuo prašytojų padėti, atkreipti didesnį dėmesį į tuos ar kitus projektus.

A.G.: Taip, pokalbių buvo labai daug – ėjo žmonės iš visų kultūros sričių. Bet tokie susitikimai man padeda geriau suvokti bendrą padėtį.

Supratau, kad dažniausiai susiduriama su sisteminėmis bėdomis – netgi ne finansavimo trūkumas yra pagrindinis sunkumas. Didelė bėda – atskirų kultūros sričių tarpusavio nesusikalbėjimas. Skirtingų kino žanrų kūrėjai negirdi vieni kitų, nesusišneka paveldo ir architektūros specialistai.

Manau, Lietuvai reikia vieno viską apimančio kompleksinio kultūros politikos įstatymo. Dabar yra atskiri skirtingas kultūros sritis reglamentuojantys įstatymai, bet nėra visumos. O turėtume viską sudėti į viena ir tada būtų aišku, kuo rūpinasi valstybė, kaip sąveikauja atskiros kultūros sritys. Deja, dabar nėra vienos kultūros politikos – tik labai fragmentiškų detalių rinkinys.

VEIDAS: Į kurią valstybės struktūros vietą dėtumėte kultūrą? Tai vienas kertinių akmenų, lygiaverčių ekonomikai, politikai, švietimui, ar atokiau esanti ir ne kiekvienam piliečiui reikalinga terpė, svarbi tik labiau išprususiems žmonėms?

A.G.: Kultūra turėtų būti pačiame viršuje. Ji yra labai reikšminga tautinės ir pilietinės tapatybės kūrėja. Romanas, poezija, muzika, šokis, šventės – juk visa tai kuria mūsų lietuvišką tapatybę. O lietuviams, akivaizdu, labai trūksta savęs suvokimo jausmo, jie blaškosi po visą pasaulį, labai lengvai prisišliedami prie kitų, stipresnių tautinių tapatybių – britų, ispanų. Ekonominė gerovė neužtikrins tapatybės pojūčio. Ji tegali pagerinti finansinę būklę, bet tapatybės jausmo nesuteiks.

Apskritai kultūra turi būti prieinama visiems. Profesionalusis menas gal nebūtinai yra masinis reiškinys – jis reikalingas jo alkstantiems. Tačiau kultūra – tai kur kas platesnė sąvoka.

Kasdien praktikuoti kultūrą – skaityti, šokti, muzikuoti, piešti, eiti į teatrą, kiną ar užsiimti technologine kūryba – turėtų būti prieinama visiems, ne tik didžiųjų miestų gyventojams. Turime regionuose sukurti daugiafunkcių kultūros centrų tinklą, kad šeimos turėtų kur ateiti turiningai praleisti laisvalaikio. Didžiąją tokių projektų dalį galima finansuoti ES lėšomis.

VEIDAS: Iš karto prisimenu nesėkmingai pasibaigusią Žalgirio mūšio metinėms skirto meninio filmo kūrimo epopėją. Toks patriotinis filmas, be jokios abejonės, būtų prisidėjęs prie nacionalinės tapatybės stiprinimo, bet jam paprasčiausiai pristigo valstybės finansavimo.

A.G.: Na, šitoje vietoje aš žinau truputį daugiau, kalbėjausi su ekspertais. Jų nuomone, filmų atrankos konkurse absoliučiai geriausias buvo Šarūno Barto projektas apie Margirį. Bet, nepaisant prastesnės projekto kokybės, kažkodėl laimėjo Raimundo Banionio filmas apie Žalgirio mūšį. Manau, perėjus prie vėlesnio etapo rūpesčių kėlė ne vien finansiniai klausimai. Žinoma, prisidėjo ir krizė. Galų gale juk neturime tokių grandiozinių filmų statymo patirties.

Bendrą atmosferą pagadino ir nuolat apie VEKS (“Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009″ projektas) pučiami skandalai – jau taip kažkas norėjo, kad Lietuva pasirodytų nevykėlė, nesugebanti susitvarkyti su kultūros sostinės projektu.

VEIDAS: Įžvelgiate čia piktavališkų išorės jėgų?

A.G.: Drąsiai galėjo ir taip būti.

VEIDAS: O gal tai buvo tiesiog mūsų pačių nesugebėjimas vykdyti grandiozinių projektų ir susitvarkyti su didele pinigų suma?

A.G.: Neabejotinai, buvo ir mūsų pačių kaltės. Betgi Valstybės kontrolės auditoriai nerado tokių didelių pažeidimų, apie kokius nuolat buvo trimituojama viešai. Akivaizdu, kad kažkas – vidaus tai ar išorės priešai – norėjo parodyti tai kaip “lūzerišką” Lietuvos reikalą.

VEIDAS: Esate užsimojęs imtis rimtų permainų. Ar turite politinį užnugarį? Juk be jo nei pinigų gausi, nei įstatymus priimsi.

A.G.: Sunku atsakyti į šį klausimą. Nesu jokios partijos narys, bet mane delegavusi Tautos pažangos partija priklauso valdančiajai koalicijai. Pats politinių žaidimų patirties neturiu ir didelių lūkesčių su politine karjera nesieju.
Bet per tą mėnesį supratau, kad galiu daug nuveikti kultūros politikos labui – čia pravertė ir mano, kaip dailininko, praktika, ir ankstesnių adiministracinių darbų patirtis. Neradau čia tokių nepažįstamų zonų, kad iš karto kelčiau rankas ir sakyčiau – viskas, pasiduodu.