Papročiai. Ar ši sena germanų patarlė galioja Lietuvoje? Kažkada buvę kalbos užribyje, šiandien keiksmai įsiveržė ne tik į kasdienybę, bet į į teatro scenas, kino ir televizijos ekranus.

Iki pat sovietinės okupacijos lietuviai dažniausiai keikdavosi lietuviškai. Arba nesikeikdavo. Kas atsitiko, kad per kelias dešimtis metų senieji keiksmai užleido vietą svetimiems – gerokai vulgaresniems?

„Keiksmai – aštrūs kalbos prieskoniai, kurie išreiškia labai stiprias emocijas. Vartodamas keiksmus žmogus pyktį išlieja iš savęs „į orą“, užuot nukreipęs agresiją į pašnekovą. Matyt, kažkada tikėta magiška prakeiksmų galia. Pavyzdžiui, lietuviškas „kad tave superkūnytų“ yra kreipimasis į vieną aukščiausių dievybių, prašant ir tikintis, kad dievas nubaus už skriaudą, paniekinimą. Tokiomis stiprioms, deginančioms emocijų raiškomis mūsų protėviai pakeisdavo smurto veiksmus“, – aiškina etnologas, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Libertas Klimka.

Patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai.

Jis priduria, kad, ko gera, patys bjauriausi keiksmai Europoje yra ispaniški – tai išmoningi, išsirutuliojantys į ilgą sakinį posakiai. Jų turinys užgaulus, palyginimai nešvankūs, kai minimi artimi žmonės to asmens, kurį norima įžeisti. Jie paprastai susiję su žmogaus fiziologija. Tačiau Lietuvoje gausiausia slaviškų keiksmų. L.Klimka pasakoja, jog kai kurie rusų istorikai aiškina, kad jų vartojami keiksmai yra iš užkariautojų perimtas paveldas: „Pažvelgę į rytinių kaimynų istoriją matome, kad jie patyrė kelis šimtus metų trukusią mongolų totorių jungo priespaudą. Pavergėjai engė, žemino ir baudė pavergtuosius; tie posakiai minint motiną atėjo iš pavergėjų pusės kaip didžiulis pažeminimo ir paniekinimo ženklas. Paskui jie tapo tautos savastimi.“

Etnologas pastebi, kad lietuvių tauta daug amžių buvo besiginanti tauta. Galbūt todėl tokie keiksmai – žeminantys bei vulgarūs – ir nesusiformavo. Keiksmai buvo vartojami kaip asmeninių emocijų išraiška, būdas nuleisti nuo jausmų perkaitusį garą.

Kalba – kultūros atspindys

Pasak L.Klimkos, tai, kad Rytų kaimynai keikiasi minėdami motinos vardą, lietuviui iki pat sovietinės okupacijos būtų buvę neįsivaizduojama ir nesuvokiama: „Lietuvių kultūroje motina yra pats artimiausias žmogus, prie jos prisišliejama negandų metu. Nenoriu sakyti, kad būta motinos kulto, bet didžiausia meilė ir pagarba reikšta būtent jai. Tai kaip jos vardą sieti su keiksmu? Dar XX amžiaus pradžioje tautosakininkas Vilius Kalvaitis surinko ir surašė net 99 gražius kreipinius, skirtus mamai pavadinti.“

Milžiniškuose lietuvių liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos.

Ne tik lietuvių keiksmai, bet ir visa kalba neturi tiesmukų vulgarių posakių. Apie gimimą, mirtį kalbama taip pat užuominomis. L.Klimka cituoja poeto Adomo Mickevičiaus paskaitą „Apie lietuvių tautą“, skaitytą Paryžiuje 1843 m.: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima.“

Cituodamas garsųjį poetą žymus etnologas tarsteli: „Ką čia bepridursi prie poeto pastebėjimų… Tegul mūsiškė kalba toje vienoje srityje lieka skurdi!“

Profesorius atkreipia dėmesį, kad net ir šiandien lietuvių kalboje yra išlikę subtilumo. Pavyzdžiui, apie gimtį kalbama paslaptingai, užuolankomis. „Nėščia“ šnekamojoje kalboje iki šiol retokas žodis – „laukiasi“, „padėty“, „apsunkusi“, „kojas pašalusi“. Net žodis „pagimdė“ man skamba šiurkštokai – dažniausiai sakoma, kad susilaukė, pagausėjo šeima, Dievas davė“, – vardija etnologas. Pasak jo, dar ir šiandien kasdieninė šnekamoji kalba yra nesugadinta miesto kultūros.

Kita vertus, kintanti kalba lyg veidrodis atspindi ir visuomenėje vykstančius procesus. L.Klimka mano, kad gimties paslapties frazeologizavimas rodo šeimos eroziją, mūsų dienų aktualijas ir realybę. „Pasigimdė“ – tarsi tik sau, o ne šeimai, tarsi daiktą, o ne asmenį.

Kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas.

Profesorius atkreipia dėmesį, kad visa mūsų tradicinė kultūra yra persmelkta pagarbos gyvybei: viskas, kas gyva ir ateina į šį pasaulį, saugoma, priimama su džiaugsmu. Ta gyvybės idėja ryški mene, folklore, tradicijose. Žinia, valstietis turi papjauti savo išaugintą gyvulį, bet retas tai darydavo pats, paprastai tik vienas žmogus iš kaimo tuo užsiimdavo.

Ne mažiau subtiliai kalbama ir apie mirtį – „iškeliavo į dausas“, „išėjo anapilin“, „pasišaukė Viešpats“. Kalbant apie žmogaus ir gyvūno mirtį vis dar vartojami skirtingi posakiai.

Vilniaus universiteto dėstytoja psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė sako, jog nereikėtų manyti, kad kažkada buvo gerai, o dabar jau blogai. Arba paprastai teigti, kad ankstesnė kultūra buvo geresnė, dvasingesnė. Tiesiog kalbama apie skirtingus emocijų raiškos būdus. „Jei negalime kalbėti apie mirtį, gimimą paprastai – tai irgi nėra labai gerai. Kitas klausimas, kur yra ta riba, skirianti pagarbą mirčiai, gimimui, žmogui, o kur prasideda vulgarizavimas ir nuvertinimas“, – svarsto psichologė.

Ji sutinka, kad anksčiau mūsų kalboje buvo gausų gražių paslėptų, užkoduotų prasmių. Tereikia įsiklausyti kad ir į meilės dainas, pasidomėti, kaip jas aiškina folklorininkai ir etnologai: ten apstu erotinių užuominų, tačiau jos pateiktos labai metaforiškai, pavyzdžiui, ištryptas rūtų darželis.

„Lietuviški keiksmai irgi tokie“, – pabrėžia R.Bieliauskaitė ir pasidžiaugia, kad VU Filosofijos fakultete, kuriame dėsto, keiksmų jai girdėti netenka.

Svetimas paveldas

Taigi kodėl per palyginti trumpą laiką mūsų visuomenėje prigijo tokie gašlūs ir vulgarūs svetimi posakiai? Ar tapome nejautrūs, mažiau subtilūs, paniekinę žodžio galią? Kodėl prigijo angliški, rusiški skoliniai – ar pakito tautos kultūra?

Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko.

L.Klimka aiškina, kad visuomenėje įvyko sudėtingi sociolingvistiniai procesai. „Rusiškus keiksmus vertinu kaip sovietų armijos paveldą. Jau kiek metų, kai ta armija išėjo, o jos kareivinių tvaikas liko. Ten nė vienas įsakymas nebuvo duodamas nepastiprinus keiksmu. Pavaldiniai įprato, kad jei nesikeikia, tai įsakymas nerimtas, jis negalioja, – keiksmas buvo kaip savotiškas antspaudas. Tai įkalta labai giliai. Pastebėjau, kad karta iš kartos perima tuos emocinius išsireiškimus. Ir populiarioji žiniasklaida, o ypač šoumenai šią „tradiciją“ uoliai palaiko“, – teigia etnologas ir priduria viešoje vietoje rusiškai besikeikiančių jaunuolių dažnai paklausiantis, ar jie bent moka tą kalbą. Dažniausiai jie tų keiksmų prasmės nesupranta.

„Girdėjau, kad ir NBA krepšininkus rusų legionieriai išmokė savų keiksmų. Gal anglų kalboje tokių stiprių posakių nėra?“ – svarsto L.Klimka. Ir retoriškai klausia, kodėl gadiname laisvos Lietuvos orą okupantų palikta smarve.

Keiksmų poveikis

R.Bieliauskaitė aiškina, kad įprotis keiktis neretai ateina iš šeimos. Psichologė pabrėžia, kad pirminė keiksmų paskirtis – nuvertinti, pažeminti, atsilyginti, pasididinti savivertę, tačiau šiandien neretai jie jau yra įgiję kitą semantinę prasmę. Dažnai keiksmažodžiai tampa savotiška „kalbos figūra“, kai kurie žmonės yra taip įpratę keiktis, kad keiksmažodžiais pakeičia ištiktukus.

Ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl tų pačių keiksmų prasmė ir poveikis skirtingi. Psichologė pataria atkreipti dėmesį, kaip keiksmai vartojami: ar nusikeikiama užsigavus, smarkiai susinervinus, ar siekiant pažeminti kitą, išreikšti agresiją. Jei tėvai žemina vienas kitą ar vaikus, tada ne tiek jau svarbu, kokius žodžius vartoja, – pažeminimo jausmas lieka. Juk žmogų menkinti galima ir mandagiai: ironija, sarkazmas gali būti psichologiškai labiau žeidžiantys, nes tai suvaldyta, tačiau sąmoningai nukreipiama agresyvi emocija, energija.

Todėl vaikas, kuris jaučiasi pažemintas, norėdamas atgauti savivertę, neabejotinai žemins kitą. Būtent iš čia kyla ir patyčių problema: tyčiojasi tie, kurie patys patiria patyčias. Žmogaus psichikos ypatybė yra ta, kad jis turi atkurti savivertės balansą.

Psichologė pastebi, kad šiandien keikiamasi siekiant ne tik sustiprinti emociją: dažnai keiksmas nėra nukreiptas į kitą – tiesiog žmogus, neturėdamas „normalesnio“ būdo išreikšti liūdesį, baimę, bandydamas išvengti sąlyčio su savo jausmais, imasi juos maskuoti keiksmais, taip tarsi save nuo jų saugodamas.

Tačiau skirtingose šeimose užaugę skirtingos kultūros žmonės juos gali suprasti labai skirtingai. Vieniems normalu kone į kiekvieną sakinį įterpti keiksmą, kitas tai gali suprasti kaip baisų įžeidimą.

Tai, kad žmogus nesikeikia, yra mandagus, nebūtinai yra gerai. „Jei jis nesuvokia ir neišreiškia savo jausmų, tai gal daro kitas kiaulystes?“ – svarsto R.Bieliauskaitė.

Pasak jos, pasyvus agresyvumas – taip pat baisi agresijos forma. Juk kasdien turime progų supykti ant artimiausių žmonių, bet jei išsiaiškiname, paprastai mūsų santykiai nenukenčia. Kur kas blogiau manyti, kad pykti negerai, todėl net nesuvokti to pykčio.

Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.

Paklausta, kaip žmonių santykius veikia vis įterpiami keiksmai arba, priešingai, net ir kasdienybėje nepamirštamos mandagumo frazės, psichologė pateikia tyrimo duomenis: „JAV psichologas Johnas Gottmanas atliko milžinišką darbą – 20 metų buvo tiriama 20 tūkst. šeimų ir aiškinamasi, kas lemia šeimos santykių patvarumą. Pasirodo, šeimos darna nepriklauso nuo konfliktų – jų gali būti, gali ne, tai nesusiję ir su kalbos kultūra, nes ji visų skirtinga. Pagrindinis indikatorius, rodantis, kad santykiai yra prasti, – vienas kito žeminimas, nesvarbu, kaip pasireiškiantis.“

Žodžiai virta kūnu

Kažkada už nepadoriai ištartą žodį buvo galima ir kvietimo į dvikovą sulaukti, tapti nepageidaujamam geroje draugijoje. Dabar kai kuriose visuomenės grupėse, priešingai, keiksmai klesti. Kita vertus, už viešą iškeikimą galima sulaukti ir teisinių pasekmių.

Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį.

L.Klimkos įsitikinimu, ne veltui Šventajame Rašte pasakyta: „Ir žodis tapo kūnu.“ Kalba ir mąstymas juk susiję. Etnologas stebisi girdėdamas, kaip jaunuoliai vienas į kitą kreipiasi keiksmažodžiu, šis yra tapęs tarsi skiriamąja sakinio dalimi, keikiamasi merginų akivaizdoje. „Dar mano jaunystėje, jei mergina būtų išgirdusi jai sakomą keiksmažodį, neabejotinai būtų skėlusi antausį. Jeigu šiandien to nėra, jeigu keikiasi pačios moterys, nieko nuostabaus, kad su jomis bus elgiamasi kaip su mazgotėmis“, – įsitikinęs profesorius.

Jis siūlo atkreipti dėmesį, kaip bet koks žodis tampa veiksmu. Užtenka pažvelgti, kaip šiandien elgiamasi su moterimis: daug smurtaujama, jokios pagarbos – ištisinė socialinė bėda ir klampynė.

Garsus etnologas įsitikinęs, kad jei kasdieninė kalba ir kultūra nusirita iki keiksmo – žmonės kalbasi draugiškai, bet kas antrą žodį palydi keiksmu, – tai yra visiškas nuprotėjimas, mūsų visuomenės pakrikimo, susvetimėjimo ženklas.

Šiandien net mene gausu keiksmų – esama nemažai spektaklių, kuriuose ištisai keikiamasi. Ar tai mūsų tikrovės veidrodinis atvaizdas, ar greitas ir pigus būdas atkreipti dėmesį? Ką menininkas nori parodyti vartodamas keiksmus ir ką reiškia, jei žiūrovas tai priima?

Trumpasis interviu

Taigi kodėl menininkai į savo kūrinius įtraukia keiksmų? Kalbiname teatro režisierių Oskarą Koršunovą.

O.K.: Teatre tikrai nesistengiu sąmoningai vartoti keiksmažodžių, nors mane dažnai tuo kaltina. Neturiu tikslo tik šokiruoti žiūrovą. Tačiau keiksmažodžiai yra dalis mūsų – taip žmonės kalba. Pavyzdžiui, spektaklyje „Išvarymas“ – tai vaizduojamų žmonių savasties dalis, ir aš nesprendžiu, gerai tai ar blogai. Tiesiog taip yra. Jų socialinę aplinką, gyvenimą, esmę atspindi ir keiksmažodžiai. Juk kalba yra esminė žmogaus raiška, jo sielos rūbas. Šiuo atveju nematau, kaip kitaip parodyti tam tikrą realybę. Kalba daug ką pasako. Jei mes literatūriname ir bandome apeiti tų žmonių kalbą, mes apeiname tuos žmones.

Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai.

Keiksmažodžiai – gana įdomus dalykas, turintys labai senas tradicijas. Jų yra visose kalbose. Keiksmai susiję kolektyvinėmis trauminėmis patirtimis, jie ateina per karus, perimami iš priešų. Gal todėl ir lietuviai labai daug keikiasi rusiškai, juk ir rusai kažkada juos perėmė iš pavergėjų.

Kitas dalykas, kad keiksmažodžiai būdingi ne tik žemiausiems visuomenės sluoksniams, bet ir aristokratams – tie žmonės leisdavo sau daugiau nei kiti ir sąmoningai peržengdavo ribas.

Dabar pasipylė daug spektaklių, kuriuose keiksmažodžiai vartojami visiškai be reikalo, pavyzdžiui, statant klasiką. Mano spektakliuose keiksmažodžiai skirti tam tikram žmonių tipui pristatyti, įeiti į tam tikrą kalbą, pasaulį. Tai būtina, nes menas neturi paisyti kažkokių mandagumo taisyklių, norų, o turi skverbtis į pačią esmę.

VEIDAS: Galbūt keiksmai yra lengviausias būdas atkreipti dėmesį, šokiruoti?

O.K.: Taip, gali būti. Nusižengimas normoms, taisyklėms visuomet patrauklus, ir aš čia nieko bloga nematau. Jei keiksmažodžiai vartojami kaip nusižengimas, nukrypimas nuo normos ir tai patinka žiūrovams, tai reiškia viena – kad egzistuoja ta norma. Tokie savotiški ekskursai tą normą tik įtvirtina. Taip manyčiau.

VEIDAS: Vadinasi keiksmai mene yra tam tikros tikrovės atspindys. O gal kartu tai ir tokios tikrovės konstravimas, platinimas?

O.K.: Ne, jokiu būdu taip nemanau, jeigu kalbame apie teatrą. Teatras nėra televizija ar kitas masinio vartojimo dalykas. Į teatrą einama žinant kur, galima iš anksto pasirinkti. Teatro spektakliai nėra nuolatos matomi, atviri, jie gana hermetiški, uždari.  Tačiau būtų nehumaniška atriboti sceną nuo žmogiškų išsireiškimų. Keiksmažodžiai – irgi žmogaus dalis.

Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis?

Pavyzdžiui, Rusijoje keiksmažodžiai scenoje uždrausti, už juos teatrui gresia milžiniškos baudos. Taigi naujosios dramaturgijos, atviresnės kalbos apie žmogų, kaip šių laikų žmogų, Rusijos teatruose negali būti. Tačiau ar dėl to Rusijos visuomenė ėmė mažiau keiktis? Ar tapo geresnė?

Beje, spektaklyje dažniausiai keikiasi tie personažai, kurie nėra teigiami. Manau, reikėtų klausti, kaip keiksmažodis veikia žiūrovą. Ar po to spektaklio jis norės keiktis? O gal kaip tik nustos, pamatęs tą savo bjaurųjį atvaizdą, tą savo kalbos bjauriąją pusę.

VEIDAS: Ar keiksmas nekeičia mūsų mąstymo ir sąmonės?

O.K.: Kalba ir mąstymas yra labai susiję dalykai. Švarindami savo kalbą mes švariname savo mąstymą bei sielą, ir atvirkščiai. Iš kalbos, iš žodžių – kokie ir kaip vartojami – galima daryti išvadą apie žmogų, apie jo būseną, apie jo psichiką ir jo sielą. Užtenka išgirsti kalbą, ir net nematant žmogaus galima padaryti apie jį absoliučiai visas išvadas. Tai labai susiję dalykai.

VEIDAS: Ar keikiatės pats?

O.K.: Kartais vartoju keiksmažodžius. Kokius? Rusiškus. Stengiuosi jų vengti, bet kartais tam tikrame ratelyje pavartoju.

Regina Statkuvienė

Prof. Liberto Klimkos stiprūs lietuviški palinkėjimai

Kad tave varnos sulestų. Kad tave sliekas prarytų. Kad tau kelnėse ežys išdygtų. Kad tave zuikis subadytų. Kad tu susitrauktum kaip naginė. Lįsk vabalo blauzdon. Ko prikibai kaip vantos lapas prie užpakalio. Slėpkis sliekų pavėsy. Eik tu balų degint. Pakasyk sliekui pažastis. Kad tave žaltys. Ko stovi kaip melžiamas. Tu varlės kinka.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas savaitraštyje “Veidas” 2015 m. vasario mėnesį.