V. Budrio mnuotr.

Renata BALTRUŠAITYTĖ

Lietuvos kultūros taryba šią savaitę kultūros darbuotojus sukvietė į metinį forumą, kuriame tarybos nariai ir vėl neišvengė paramos nesulaukusių renginių organizatorių priekaištų.

Lietuvos kultūros tarybos (LKT) rengiami metiniai forumai, iš pradžių primindavę linčo teismus taryboje dirbantiems menininkų kolegoms, tampa vis labiau civilizuoti. Dabar susirinkęs kultūrininkų būrys po LKT metinės ataskaitos pristatymo greitai išskirstomas po mažesnes diskusijų sekcijas, kuriose vyksta konkretesni ir racionalesni pokalbiai, ir tik patys atkakliausi forumo dalyviai dar sulaukia ir LKT siūlomų pakeitimų aptarimo.

Mistikos ūkų sklaidymas

Pagal tokį scenarijų ir vyko šio pirmadienio forumas po erdviu Energetikos ir technikos muziejaus stogu. Šalia buvusios elektrinės vamzdžių ir agregatų suburti kultūrininkai ir vėl tvirtino, kad sprendimų dėl LKT finansavimo priėmimas yra paslaptingų jėgų veikiamas mistinis procesas. O nuo improvizuotos pakylos jiems vėl buvo kantriai aiškinama, kad LKT priima sprendimus tik gavusi ekspertų rekomendacijas. Kadangi pasirinktų ekspertų sąrašai įslaptinti, kiekvienas ekspertas paraiškas vertina individualiai, nenutuokdamas, kurie dar kolegos vertina tas pačias paraiškas.

Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą.

Galutinę lentelę, gavęs kiekvieno eksperto vertinimus, sudaro konkrečios srities LKT kuratorius. Tik tuomet šaukiamas ekspertų posėdis, kuriame rengiama rezultatų pristatymo tarybai medžiaga. Jame rengiamos kiekvienos srities ir programos gautų projektų apžvalgos, analizuojama, ar projektai atitinka programų prioritetus, ar priešingai – tėra „pritempti“ prie nurodytų reikalavimų. Taip pat tikrinama, ar projektų finansinės sąmatos yra racionaliai pagrįstos. Tik po išsamios ekspertų ataskaitos pristatymo LKT priima galutinį sprendimą.

Nuo pat LKT veiklos pradžios buvo kalbama apie elektroninės paraiškų sistemos įdiegimą, tačiau lėšų stygius sutrukdė tuo pasirūpinti iškart. Šiuo metu jau atrinktas tokios sistemos kūrėjų konkurso laimėtojas, o rudenį, tikėtina, keleto kultūros sričių atstovai, pildydami savo paraiškas, galės išmėginti ir bandomąją šios sistemos versiją.

Tik tuomet, kai elektroninė paraiškų sistema pradės veikti, prie jos prisijungę pareiškėjai po rezultatų paskelbimo galės matyti apibendrintą savo projekto vertinimų komentarą. Iki šiol tokią informaciją pageidaujantiems galėdavo suteikti tik sričių kuratoriai, o be paramos likusių projektų rengėjai iš LKT nesulaukdavo jokio atsakymo.

Vidutiniškai pridėta po 500 eurų

2016 m. buvo įvertintos 5902 paraiškos, ku­rių bendras finansinis poreikis siekė 77,7 mln. eurų. Tačiau finansavimo tesulaukė 2026 inicia­tyvos, kurioms paskirstyta beveik 15 mln. eurų (dar lau­kiama oficialių rezultatų kelete smulkesnių programų). Vidutiniškai kiekviena iš atrinktų pa­raiškų šįmet gavo po 7,4 tūkst. eurų paramos.

„Pastebime, kad pastarasis skaičius kasmet didėja: palyginti su praėjusiais metais, vidutinė parama vienam projektui padidėjo 500 eurų. Toks ir yra mūsų tikslas – pirmiausia didinti remiamų projektų finansavimą, o ne paremtų paraiškų skaičių, kad galėtume užtikrinti kokybišką projektų įgyvendinimą“, – teigia LKT pirmininkė Daina Urbanavičienė.

Vis dėlto patiems projektų teikėjams LKT pa­­skirta suma neretai atrodo tik minimali ar net nepakankama pačiam projektui įgyvendinti. To­dėl nebe pirmą kartą diskutuota dėl siūlymo įvesti savanorišką mažiausios skirtinos su­mos ribą, kar­tu išvaduojant organizatorius nuo galvos skaus­mo, ką daryti su gauta ne­a­dek­vataus dy­džio, sumanymo idėjos apimčių neatitinkančia pa­rama.

Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos.

Tačiau dar sunkesnius galvosūkius tenka spręsti tiems organizatoriams, kurie užsienio svečius į planuojamą renginį sukviečia dar nežinodami, ar jų renginys sulauks paramos. Tokią dalią savo kailiu teko patirti menotyrininkei Kristinai Miklaševičiūtei-Žoromskienei, į meno rezidenciją Palangoje pakvietusiai dešimtį dailininkų iš įvairių pasaulio šalių. Svečiai pajūryje buvo priimti, plenero paroda pristatyta Vilniuje ir UNESCO būstinėje Paryžiuje, kur sulaukė didelio susidomėjimo. Dalį pinigų šiam projektui skyrė UNESCO, nemokamomis paslaugomis jį rėmė privatūs verslininkai. Buvo išleistas gražus parodos katalogas anglų ir prancūzų kalbomis. Tačiau LKT šiam projektui paramos neatseikėjo, o pati organizatorė, nenorėjusi nuvilti sukviestų menininkų, skundėsi patyrusi asmeninių išlaidų.

Lietuvos muzikų rėmimo fondo direktorė Liu­­cija Stulgienė pasiūlė LKT steigti Etikos ko­mi­­siją, į kurią galėtų kreiptis nepatenkinti tarybos sprendimais pretendentai. Mat bylinėtis teis­muose kultūros darbuotojų kišenės yra per plonos.

„Panašios kitų šalių institucijos tenkina pusę ar nors trečdalį prašomo lėšų poreikio. Lie­tu­vo­je ši dalis nesiekia penktadalio, todėl ir to­kios situacijos neišvengiamos“, – forume aiškino tarybos narė Gintautė Žemaitytė.

Jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams.

Ją papildė kolega Saulius Valius, primindamas, kad 2012 m. Lietuvos kultūros fondą in­tegruojant į LKT buvo pavykę įtikinti politikus padidinti kultūros finansavimui tenkančią alkoholinių gėrimų ir tabako akcizo dalį nuo 1 iki 3 proc. Tuomet kultūrininkai vylėsi, kad lėšų trūkumas projektams sumažės. Tačiau netrukus iš­aiš­kėjo, kad LKT buvo perduotos ir anksčiau Kul­tūros ministerijos finansuotos svarbios tęstinės programos, kurioms jokių atskirų lėšų ne­bu­vo pridėta. Taip kultūrininkai liko apgauti.

„Mano žiniomis, jokių papildomų finansavimo šaltinių kol kas nenumatyta ir artėjančio valstybės atkūrimo šimtmečio kultūriniams renginiams. Juos iš savo bendro biudžeto taip pat turės finansuoti LKT“, – primena S.Valius.

Kas svarbiau: gastrolės užsienyje ar naujas spektaklis

D.Urbanavičienė teigia, kad šįmet di­dė­jo architektūros, bibliotekų, cirko, kino, muziejų, šo­kio ir teatro, o mažėjo – dailės, kultūros pa­vel­do, tarpdisciplininio meno ir muzikos projektų finansavimas. Nors dažnai skundžiamasi, kad didžiausias sumas susišluoja sostinėje ir kituose didžiuosiuose miestuose vykdomi projektai, LKT pirmininkė pabrėžia, jog regionų projektams šįmet buvo atseikėta 6 mln. eurų.

„Diskutuojama, ar visuomet iš Vilniaus va­žiuojantys žmonės geriau supranta, ko reikia kon­krečiam regionui. Todėl kultūrinės veiklos re­gionuose iniciatorėmis siūloma tapti vietos ben­druomenėms. Ypač jei jų renginiai pajėgūs su­telkti didesnę vietos auditoriją nei nacionalinių kultūros įstaigų atvežami spektakliai ar koncertai“, – svarstė tarybos narys Vaidas Jauniškis.

Jis pabrėžė, kad keli koncertų organizatoriai va­sarą pajūrio krašte dažnai siūlo vis tų pačių at­li­kėjų pasirodymus, nors vežioti juos iš Vilniaus bei atgal ir kiekvienąkart iš naujo skirti lėšų koncer­to reklamai – neracionalu. Pro­tingiau būtų ke­­liems organizatoriams suvienyti jėgas ir organi­­zuoti ilgiau trunkančias tų pačių atlikėjų gastroles.

„Kai diskutuojame apie programą „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ (o mūsų menininkų darbai vis noriau eksportuojami), kyla klausimas, kas svarbiau: lietuvių kultūros pristatymas svetur ar naujas spektaklis ar­ba nauja paroda, parengti mūsų žiūrovams. To­dėl svarstome dėl vidinių kvotų, kokią dalį bendrų lėšų turėtume skirti Lietuvos meno pristatymui užsienyje“, – teigia V.Jauniškis.

Anksčiau programa „Lietuvos kultūros ir meno pristatymas užsienyje“ paraiškas priimdavo tik kartą per metus, nors kvietimai dalyvauti prestižiniuose renginiuose menininkus pa­­­siekdavo ir po svarstymo. Todėl nuo 2017 m. šios programos paraiškų svarstymai bus pradėti rengti dukart per metus.

Vienodins biudžetinių ir nevyriausybinių įstaigų veiklos sąlygas

„Kultūros renginių auditorija skaidosi, segmentuojasi, o jie patys tampa vis kameriškesni. Mažesnė auditorija kūrėjams leidžia formuoti atviresnį, intymesnį santykį su publika. Tačiau matome ir abejotinų pavyzdžių, kai Vilniuje tuo pačiu metu be jokių nuorodų viena į kitą veikė net dvi Juozapo Čechavičiaus fotografijų parodos. Turbūt nė vienai iš jų dėl tokio dubliavimo geriau nebuvo“, – svarstė V.Jauniškis.

Kultūros darbuotojai taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kuriose srityse dėl lėšų konkuruoja itin skirtingų „svorio kategorijų“ pretendentai: nacionalinės kultūros įstaigos ir mėgėjų kolektyvai. Pačios jų veiklos sąlygos yra netolygios, nes valstybinės kultūros įstaigos gauna finansavimą patalpoms ir darbuotojų atlyginimams, o viešosios įstaigos negauna nieko. Nebe pirmi metai siūloma įvesti kvotas valstybinių įstaigų finansavimui, tačiau kol kas į tai neatsižvelgiama, o projektai vertinami vien kokybiniu požiūriu.

Todėl šalia egzistuojančios Meno kūrėjų or­ganizacijų kūrybinių projektų įgyvendinimo programos netrukus turėtų startuoti nauja – Kultūros ar meno srities asociacijų ar skėtinių organizacijų strateginių programų įgyvendinimo programa. Atranką įveikusioms asociacijoms ir organizacijoms ji leistų padengti iki 60 proc. jų administravimo sąnaudų, kartu suteikdama stabilios veiklos galimybę.

Vėliau ši programa veikiausiai taps trimetė, t.y. kartą įveikusi atranką organizacija ar asociacija galėtų ramiau veikti trejus metus. Vis dėlto kartu tų organizacijų teikiamuose kūrybiniuose projektuose numatyta administravimo sąnaudų dalis būtų sumažinta nuo 35 iki 20 proc.

Tokios pat administravimo sąnaudų „lubos“ dabar galioja ir savo projektus LKT teikiančioms biudžetinėms įstaigoms, taigi jų ir nevyriausybinių organizacijų veiklos sąlygos būtų suvienodintos. Kiekviena nevyriausybinė organizacija pati apsispręstų, kuris paramos variantas jos funkcionavimui būtų palankesnis.

2017 m. numatytas 1,5 mln. eurų didesnis LKT programų finansavimas: kitąmet kultūros ir meno kūrėjams žadama išdalyti 16,5 mln. eu­rų. Skaičiuojama, kad per LKT teikiamos lėšos tesudaro 8–10 proc. bendro valstybinio kultūros finansavimo: likusi dalis tiesiogiai atitenka valstybinių kultūros įstaigų išlaikymui.

Šios kadencijos Lietuvos kultūros tarybą, kurios įgaliojimai baigsis po metų, sudaro literatūrologė G.Žemaitytė, dailininkas S.Valius, teatro kritikas V.Jauniškis, fotomenininkas Sta­­nislovas Žvirgždas, bibliotekininkė Rima Ma­­selytė, kultūros paveldo ekspertė Rūta Ja­no­nienė, dirigentas Remigijus Vilys, architektas Kęstutis Pempė, tautinių mažumų atstovė Pillė Veljataga ir tarybos pirmininkė, kultūros vadybininkė D.Urbanavičienė.

Gabrielė Tuminaitė / menufaktura.lt/L.Vancevičienės nuotr.

Festivalis „Tylos!“ kurį laiką buvo žinomas kaip Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų baigiamųjų darbų festivalis. Pastaruosius metus festivalio programoje atsirado ne tik studentų darbų iš užsienio teatro mokyklų – greta pradėta rodyti jaunų Lietuvos ir užsienio teatro profesionalų darbus, o šįmet žiūrovai galės pamatyti keletą darbų, sukurtų paties festivalio metu. Apie besikeičiantį programos pobūdį, festivalio kaip miesto reprezentacinės priemonės supratimą bei finansines atsakomybes kalbamės su „Tylos!“ festivalio vadove Gabriele Tuminaite.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Pastaraisiais metais čia pristatomi ir jaunų lietuvių trupių darbai, taip pat studentų ir jaunų menininkų darbai iš užsienio. Kaip ir kodėl keitėsi festivalio formatas?

- Festivalis keitėsi ir keičiasi pagal atsirandančius naujus poreikius, užduotis. „Tylos!“ festivalyje esam diskutavę apie situaciją, kai studentai labai anksti pradeda statyti spektaklius, anksti eina į sceną, o baigę mokslus ne kuria kažką nauja, bet toliau rodo publikai savo baigiamuosius darbus. Neišvengiamai būsimi aktoriai per anksti pradeda rūpintis užsidirbti papildomus 50 eurų, o ne kuo daugiau išmokti, eksperimentuoti ar sukaupti daugiau žinių. Mes norime festivalyje pristatyti šviežius, tačiau subrandintus darbus, apie kuriuos būtų galima rimtai kalbėti.

Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko.

Buvo laikas, kai baigiamųjų darbų pavadinimai paaiškėdavo likus tik mėnesiui iki festivalio pradžios, o kiti darbai jau buvo rodomi kelis metus, taigi netinkami debiutų festivaliui „Tylos!“. Tapo akivaizdu, kad mes, kaip platforma, suteikianti galimybę pradedantiesiem teatro profesionalam prisistatyti plačiajai auditorijai, nebegalim kontroliuoti proceso, planuoti laiko. Pradėjome galvoti, kad reikėtų kelti studentų motyvaciją, provokuoti juos. Taip kilo idėja bendradarbiauti su užsienio mokyklomis ir kreipti festivalį tarptautiškumo link.

Dėl tų pačių priežasčių įtraukėme į programą ir jaunų trupių premjeras. Todėl festivalio programoje atsirado, pavyzdžiui, Apeirono teatras iš Klaipėdos bei kiti savarankiški jaunų režisierių ir aktorių darbai, nebūtinai sukurti po aukštosios įstaigos ženklu.

- Kokiais principais remiatės, sudarinėdama festivalio programą?

- Žinome mums aktualius taškus – valstybes, konkrečias mokyklas, asmenybes. Programą renkamės neribodami savęs, o vėliau taikomės prie finansinės situacijos. Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas. Labai džiaugiuosi, kad šiais metais buvo paankstintas finansavimo atsakymų terminas. Mūsų festivalis vyksta gegužės viduryje, o dar pernai atsakymus sužinojome, likus vos mėnesiui iki festivalio pradžios. Sudarinėdami programą, turime mažiausiai pusę metų iki jo pasirašyti sutartis su užsienio atlikėjais ir prisiimti finansinius įsipareigojimus. Buvo atvejų, kai sutartis teko pasirašyti labai anksti, tad susitarėme nesėkmės atveju parduoti savo automobilius ar užstatyti turtą. Visokių planų turėjome. Tačiau kol kas viskas kontroliuojama.

Pagrindinė problema: finansavimas yra kaip loterija – niekad nesi garantuotas ar festivalis bus paremtas.

Šįmet Kultūros tarybos atsakymai atėjo gerokai anksčiau, tad labai nudžiugom, nes pagaliau galim dirbti stabiliau, be panikos, geriau viską apgalvoti, o ne staigiai per vieną savaitę bandyti sukviesti dalyvius. Mūsų festivalio programa yra apgalvota, atrinkta, tikslinga ir kiekvienais metais turi kryptį.

Kasmet festivalyje galima pastebėti tendenciją, kad su kiekvienu spektakliu didėja publikos srautai. Todėl atsiranda tam tikros atsakomybės dėliojant programą – negalime į trečią festivalio dieną įdėti neintriguojančios ar noname´inės trupės, nes publikos banga atslūgs. Norėdami pristatyti tokius darbus, ieškome alternatyvų – svarstome apie kitas, netradicines erdves. Čia prasideda labai smagus organizacinis žaidimas – kur, ką ir kaip galima pristatyti. Šiais metais atidarome naują erdvę Labdarių gatvėje, pavadinimu „Kvartalas“ – festivalio metu uždarame kieme kas vakarą vyks netikėti dalykai.

- Kaip renkate užsienio programą – važinėjate po festivalius, prašote/sulaukiate spektaklių įrašų?

- Vykstu į festivalius, tačiau dažniau tenka rinktis spektaklius pagal atsiųstus įrašus. Tuomet vadovaujuosi tokiais atrankos kriterijais kaip asmenybė, tema ir atlikimo forma. Šiais metais pristatysime įdomius darbus iš Belgijos, Liuksemburgo, be to, visas festivalio dienas savo perfomansus kurs ir rodys Donatas Grudovičius iš Rusijos.

- Ar kyla problemų dėl norimų trupių užimtumo, nors tai tik studentai, o ne nuolat gastroliuojantys profesionalai?

- Problemų kyla visada, tik arba problema padiktuoja dar geresnius sprendimus, provokuoja komandos kūrybingumą, arba sužlugdo idėją. Kol kas tokių žlugimų buvo tik keli, kai norimi atvežti užsienio studentų spektakliai pasirodė  tiesiog techniškai nepakeliami Lietuvos scenai, arba per vėlai gautas atsakymas dėl finansavimo.

Didžiausia bėda su užsienio mokyklų studentų spektakliais yra ta, kad, priešingai nei lietuviai, užsieniečiai parodę baigiamuosius darbus neretai išsiskirsto po teatrus dirbti ir studijų laikų spektakliai tiesiog neberodomi, netgi dekoracijos nebesaugomos. Tai reiškia, kad jei spektaklio nepakvietėme šįmet, kitąmet tokios progos tikrai neturėsime.

- Kaip atrenkate lietuviškus spektaklius, pasikeitus festivalio formatui?

- Pirmiausia, mokyklos siūlo spektaklius, tačiau per pastaruosius dvejus metus festivalio ir teatro mokyklų bendradarbiavimas kiek pasikeitė. Anksčiau rodydavom visus baigiamuosius darbus, tačiau susidurdavome su betvarke – likus mėnesiui iki festivalio staiga atsirasdavo kažkokių negirdėtų kursų, kurie, pasirodo, neturi, kur rodytis, kreipiasi pagalbos ir mes juos įtraukiam. Nelengva sinchronizuoti mokymo įstaigų ir festivalio darbus – LMTA neretai veikia stichiškai, o tai ne visai leidžia sudaryti stabilią festivalio programą. Be to, dabar LMTA turi Balkono teatrą, tad ir mūsų festivalis nėra vienintelė platforma jiems pasirodyti profesionalioje scenoje. Mes taip pat galime rinktis.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas.

Festivalio prioritetas nebėra parodyti visus LMTA baigiamuosius darbus, kurių šįmet bus ypatingai daug. Paprastai kiekvienas kurso vadovas individualiai nusprendžia, ar nori rodytis festyvalyje „Tylos!“. Pasitaiko ir sunkiai įvykdomų pageidavimų bei vizijų.

Pastaruoju metu lietuvišką programą pradėjome dėlioti, palaikydami periferijas. Šįmet ketiname kviesti keletą Panevėžyje sukurtų darbų, kuriuos matėme Jaunųjų režisierių dirbtuvėse Juozo Miltinio dramos teatre. Pristatysime Artūro Areimos ir Kauno VDU studentų darbą „Medėjos kambarys“. Taip pat studentai bus įtraukti į Donato Grudovičiaus kuriamus performansus naujame teatro „Kvartale“.

- Šįmet gavote 15 tūkstančių eurų – ar tai ženkliai skiriasi nuo prašytos sumos? Ar teko daug koreguoti numatytą programą?

- Žinoma, suma skiriasi ženkliai, o koreguoti programą tenka visuomet. Koregavimas nereiškia skurdinimo, tai kaip tik koncepcijos tikslinimas, gryninimas, kad festivalis nevirstų „amatų muge“, o būtų aiškius uždavinius keliantis kultūrinis įvykis.

Valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą.

Situacija visiems žinoma – Kultūros taryba dažniausiai finansuoja tik apie 30 proc. prašomos projekto sumos, nors teigia, jog vidurkis yra 80 proc. Čia galėtume daryti išvadas: valstybė iš tiesų neturi pakankamai pinigų ir tenka jų ieškoti patiems – tame nėra nieko bloga. Tačiau valstybė juk gali prisidėti ne tik pinigais, bet ir savo iniciatyva – galbūt skatinti mecenatystės programą. Kultūrą remiantiems verslininkams būtų galima skirti lengvatas ir t.t.. Ar kaip kitaip padėti inicijuoti mecenavimą, kurio tradicijų iki šiol neturime, ir tai menininkus verčia nuolat pasitikėti Kultūros tarybos pinigais.

„Tylos!” festivalis turi keletą privačių rėmėjų, be kurių jis negalėtų įvykti ar bent jau programa būtų kur kas skurdesnė.

- Ar studentai gauna atlygį už festivalyje parodytą spektaklį? Kokioms reikmėms padengti užtenka Kultūros tarybos skiriamų pinigų?

- Patys studentai atlyginimo negauna. Mes apmokame atvežimą, apgyvendinimą, maitinimą ir techninį pasiruošimą. Žinoma, dalis pinigų atitenka administracijai, kurios išlaidas mažinti neretai skatina pati Kultūros taryba. Tačiau juk negaliu nemokėti, pavyzdžiui, buhalterei, kurią samdau, nes nenoriu jokių nesklandumų šioje srityje.

Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities.

Taip pat yra žmonės, kurie dirba nuo rudens, rašo projektą, kontaktuoja su trupėmis, o nuo sausio mėnesio jau aktyviai užsiima festivalio organizacija. Svarbu, kad festivalis „Tylos!“ gali įtraukti ar įdarbinti jaunus žmones ne tik iš teatro srities. Festivaliui visad bus reikalingi dizaineriai, muzikantai, dailininkai, techniai darbuotojai, vadybininkai, fotografai, video menininkai, apšvietimo dailininkai, garso režisieriai ir t.t. Mums rūpi vystyti įvairių sričių jaunų profesionalų bendradarbiavimą.

Salės nuoma taip pat kainuoja – valstybiniai teatrai negali nemokamai suteikti savo salės. Tiesa, šią sumą dažnai bandome padengti iš to, ką gauname pardavę bilietus.

- Festivalis dar nėra užsitarnavęs vardo tarptautiniame kontekste. Kaip įkalbinėjate kūrėjus čia atvykti?

- Mes jau turime draugų, rimtų partnerių, kurie mūsų festivalį rekomenduoja vieni kitiems. Taip pat užsienio trupes vilioju galimybe pamatyti miestą ir čia gerai praleisti laiką. Su rusais nebūna daug vargo – jie labai noriai važiuoja į Vilnių, į Rygą. Su lenkais kiek sunkiau – neretai jie mieliau pasirinks didesnį festivalį savo šalyje, nei „Tylos!“ Vilniuje.

Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą.

Kaip bebūtų, atvykus užsienio svečiams labai stengiamės, kad jie išsivežtų kuo geriausius įspūdžius apie miestą, žmones ir festivalį – organizuojame jiems pramogas, dažnai rengiame bendrus pasisėdėjimus, ekskursijas. Apskritai stengiamės kurti „Tylos!“ kaip draugiško, bendruomeniško festivalio veidą. Juk ir į pasisėdėjimus po spektaklių kviečiami visi, o ne tik dalyviai.

Kadangi jau pradėjome kviesti spektaklius, kuriuos vaidina ne studentai, bet neseniai studijas baigę profesionalai, atsiranda poreikis mokėti atlygius. Tokiais atvejais kartais išsisukame išnaudodami miesto potencialą – leidžiame atlikėjams likti Vilniuje kelias papildomas dienas, pasirūpiname jų apgyvendinimu, maitinimu, pramogomis, ir taip pavyksta susitarti dėl honoraro mažinimo.

- Ar į festivalį kviečiami užsienio profesionalai, kuriems norite pristatyti lietuvių produkciją?

- Šįmet jau kviesime prodiuserius iš Didžiosios Britanijos, dirbančius su produkcijomis visoje Europoje. Įdomu, ką apie festivalį pasakys žmonės, kurie dirba su profesionaliomis trupėmis ir vykdo veiklą, nesiremdami valstybinėmis lėšomis. Norėčiau, kad ateityje „Tylos!“ festivalyje vyktų tarptautinės premjeros, būtų pristatomos koprodukcijos. Šįmet jau pradėsime vykdyti tokią veiklą. Taip pat esame parengę keletą pasiūlymų atvyksiantiems prodiuseriams.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. gegužės 3 d.

Audronis Imbrasas / BFL/Š.Mažeikos nuotr.

2016-ieji metai „Naujajam Baltijos šokiui“ neeiliniai – festivalis rengiamas 20-tąjį kartą, valstybė programai skyrė daugiau pinigų, nei kada nors anksčiau, o programos pagrindą sudaro pasaulinio lygio žvaigždės iš Kanados. Anot festivalio įkūrėjo ir vadovo Audronio Imbraso, viskas dar toli gražu nėra tobula ir greta džiuginančių sprendimų visuomet atsiranda kliūtys, kurias jau dvidešimtą kartą tenka griauti ar apeiti. Su A.Imbrasu kalbamės apie tai, kaip sudaroma festivalio programa, kaip ją koreguoja gaunamas finansavimas ir kiek darbo slypi už išvardintų „sėkmių“.

Aušra Kaminskaitė, menufaktura.lt

- Kaip ir kada kilo mintis rengti pirmą festivalį? Kokia tuo metu buvo šiuolaikinio šokio būklė Lietuvoje?

- Dešimto dešimtmečio pradžioje Lietuvoje be Operos ir baleto teatro, ansamblio „Lietuva“ bei dviejų muzikinių teatrų nebuvo profesionalių šokio trupių. Vilniuje buvo dar liūdniau – net ir baleto trupė kartais nesurengdavo nė vienos premjeros per metus, o „Lietuva“ neretai apsiribodavo vienu ataskaitiniu koncertu. Negana to, tada įsteigtas ir vakarietiškas permainas žadėjęs Atviros Lietuvos fondas neįtraukė į scenos menų programą šokio krypties, teigdami, jog šokio Lietuvoje nėra. Tai buvo galutinis taškas, perpildęs kantrybę ir paskatinęs apsisprendimą įkurti organizaciją, kuri būtų skirta profesionalaus šokio ir šiuolaikinio šokio plėtrai – Lietuvos šokio informacijos centrą.

Sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

O 1995 m. įkūrę centrą, greitai pajutome, kad reikia festivalio, kuris padėtų atgabenti į Lietuvą aukštos kokybės šokį ir leistų žmonėms suprasti, kas gi yra tas šiuolaikinis šokis – Vilniuje žmonės tiesiog neturėjo kur jo pasižiūrėti, o „Youtube“ tais laikais dar nebuvo. Tačiau sostinėje jau vyko LIFE teatro festivalis, kuris greitai įrodė, jog pamačius užsienio trupes, keičiasi lietuvių publikos mąstymas ir požiūris.

Pirmąjį festivalį, įvykusį 1997-ųjų kovą, rengti sumaniau likus iki jo gal keturiems mėnesiams, viešėdamas Vitebsko šiuolaikinės choreografijos festivalyje Baltarusijoje. Šokėjai, kiek pamenu, dalyvavo be atlygio, finansavom tik atvežimą, apgyvendinimą ir maitinimą. Bet greta trupių iš Prancūzijos, Rusijos, Estijos, Latvijos, Lenkijos ir Baltarusijos, dalyvavo, žinoma, ir lietuviai – iš to „nieko neturim“ atsirado gal devyni pasirodymai.

Spektaklis „Ore“/ menufaktura.lt/D.Matvejevo nuotrauka

- Šįmet festivalis iš Kultūros tarybos gavo kaip niekad didelį finansavimą – 115 tūkstančių eurų.

- Taip, tai didžiausia suma, kokią per dvidešimt gyvavimo metų iš valstybės yra gavęs mūsų festivalis. Drauge tai viena didžiausių sumų, kokias apskritai yra gavę tarptautiniai Lietuvos festivaliai. Ir atsakymus sužinojome vasario pradžioje, likus trims mėnesiams iki mūsų festivalio – taip anksti atsakymai, regis, niekada neateidavo. Iš to naudos labiausiai tiek, kad galime tiesiog anksčiau surašyti programą ir ją paskelbti viešai, bei užtikrinti, kad dalis planuotos kokybės programoje bus. Skirtąsias lėšas panaudoti pavyktų kur kas efektyviau, jei finansavimą žinotume pusmečiu ar metais anksčiau – kaip daugumoje normalių valstybių.

Šįmet festivalio programos kokybė tikrai bus aukštesnė negu pastarųjų metų. Tačiau noriu pasakyti, jog Naujajame Baltijos šokyje yra lankęsi tokių trupių, kurių vienos biudžetas yra tokio dydžio kaip visa šiemetė valstybės parama.

Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų.

Vis dėlto, palyginus Naujojo Baltijos šokio ir kitų mūsų didžiųjų tarptautinių festivalių finansavimą su analogiškų renginių biudžetais užsienio valstybėse, situacija atrodo kiek kitaip. Jau Lenkijos, Estijos, Čekijos, Rumunijos festivalių finansavimas Lietuvą lenkia keletą kartų. Lyginant su Vakarų Europa, skirtumas siekia dešimtis kartų, o vieną sykį esu suskaičiavęs ir šimto kartų skirtumą. Nors užsienio festivaliai ir didesni, juose rodosi beveik tos pačios trupės, kaip ir pas mus. Žinoma, trupei iš Briuselio įsėsti į traukinį ir nuvykti iki Paryžiaus, o vokiečiams per porą valandų nuvažiuoti iki Ciuricho yra visai kas kita, nei atskristi iki Vilniaus. Taigi kai kurios kitų valstybių festivalių išlaidos savaime yra netgi kiek mažesnės nei mūsiškių.

- Kokiais būdais ir kiek laiko sudarinėji užsienietišką festivalio programą?

- Festivalis nėra rengiamas per konkretų laikotarpį. Jis organizuojamas nuolat, taigi galima sakyti, kad artėjančiam festivaliui ruošiausi 20 metų – jei nori pasikviesti įdomius dalykus, pasaulinį šokio vyksmą stebėti turi be pauzių. Žinau, kad dalis politikų ir kultūros valdininkų įsivaizduoja, jog festivaliai rengiami tokiu principu: sugalvojau, ką noriu kviesti, paskambinau penkioms trupėms, atvažiavo, pašoko ir išsiskirstė. Taip rimti festivaliai nerengiami.

Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes.

Į šį darbą žiūriu kaip į mozaiką – pirmiausia parenki didžiausius gabalus, tada dėlioji visa kita. Paprastai viskas prasideda, svarstant apie ryškiausias šių laikų šokio žvaigždes. Kartais atsiranda poreikis pristatyti konkrečios šalies šokio platformą – pavyzdžiui, šįmet festivalio pagrindą sudarys trupės iš Kanados. Vienas svarbiausių festivalio kriterijų – atvežti kuo skirtingesnius pasirodymus. Taip pat visuomet noriu pristatyti jaunus kylančius atlikėjus, lietuvių darbus. Įtakos turi ir scenos. Kažkada tam turėjom tik Lietuvos nacionalinį dramos teatrą, o atsiradus Menų spaustuvei, čia norisi parodyti eksperimentinius, tarpdisciplininius, radikalesnius darbus.

- Kiek metų paprastai užtrunka trupių atvykimo derinimas?

- Su jaunesnėmis trupėmis užtenka susisiekti, likus pusmečiui iki festivalio. Su didelėmis paprastai užtrunkame apie 3 metus. Yra atvejų, ir šiemetinėje programoje, kai dėl įvairių priežasčių trupės atvyko, praėjus 8-iems ar 10-čiai metų po pirmojo pokalbio.

- Kai kurios trupės atvyksta ne po vieną kartą. Kas lemia tokį pasirinkimą?

- Nepaisant to, kad festivalyje pristatomi aukščiausios klasės renginiai ir pasaulinio lygio žvaigždės, Lietuvos publikai tai neretai yra kažkas visiškai naujo ir nežinomo. Pamenu tuos anekdotinius klausimus, kai užsiminus apie Cullberg Ballet iš Švedijos, pakankamai solidūs žmonės nusistebėdavo: „švedai moka šokti baletą?“. Todėl svarbu ugdyti ir perimamumą – greta naujovių pristatyti lietuviams jau žinomus vardus. Po kelis kartus vežame dažniausiai tas trupes, kurios priklauso Baltijos ir Šiaurės šalių regionui.

Marie Chouinard trupė / NBŠ archyvo nuotr.

- Ar dažnai pavyksta pristatyti naujus darbus, ar visgi tenka rinktis senesnę produkciją?

- Festivalio prioritetas yra nauji kūriniai, tačiau kol susitari dėl trupės atvykimo, darbas įgyja šiokį tokį stažą. Dažnai mūsų festivalyje įvyksta išankstinės ar netgi pasaulinės premjeros. Kartais kviečiame spektaklius, kurių pats nebūnu matęs, tačiau pasitikime trupe ir rizikuojame. Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą. Kažkurį laikotarpį stebėdavom tokį smagų reiškinį: pradėdavom šnekėti su rusų šokio trupėmis lapkričio ar gruodžio mėnesį, o kai spektaklis atvykdavo, jis būdavo ką tik apdovanotas Auksine kauke. Pernai festivalį pabaigėme jaunos britų trupės „Igor and Moreno“ šviežutėliu spektakliu „Idiosinkrezė“ – neseniai sužinojau, kad jis už 2015 m. buvo nominuotas nacionaliniams Jungtinės karalystės šokio apdovanojimams.

Ne kartą pasitaikė, kad parodėme visišką „šviežieną“, o po kiek laiko spektaklis gaudavo apdovanojimą.

Senų darbų vežame labai nedaug. Vienas iš atvejų buvo Matso Eko baletas „Žizel“ – kūrinys, nuo kurio šis choreografas išgarsėjo. Tiesa, šįmet atvyksiantis kanadietės Marie Chouinard spektaklis yra sukurtas prieš dešimt metų ir aplankęs gausybę festivalių, tačiau būtent šis choreografės darbas man labiausiai patinka ir įtikina. Norvego Jo Strømgreno darbas „Ten“ taip pat yra ne naujas, tačiau tai spektaklis apie mūsų regioną, be to – jo pasaulinė premjera įvyko būtent Naujajame Baltijos šokyje, todėl matome prasmę šiemet jį pakartoti, nes tai vienas sėkmingiausių su mūsų festivaliu susijusių tarptautinių šokio produktų.

- Kokius svečius kviečiate iš užsienio stebėti festivalio?

- Čia jau susiduriame su minėta problema – kada Lietuvoje priimami sprendimai apie kultūros finansavimą. Žinoma, kviečiame atvykti įvairių festivalių, teatrų vadovus, programų koordinatorius, tačiau kelerius pastaruosius metus festivalio biudžetas paaiškėdavo, likus 5-6 savaitėms iki paties festivalio. Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Vakariečiai savo darbotvarkę planuoja iš anksto ir negali atvykti, jei pakviečiam likus dviems savaitėms iki festivalio pradžios.

Tai problema, kuri visus šiuos du dešimtmečius neleido pritraukti į festivalį pakankamai stebėtojų ir išnaudoti jį tiek mūsų meno eksporto, tiek turizmo tikslams. Neretai girdžiu, kad privalome planuoti ir patys prisiimti riziką, tačiau mums jau užtenka rizikos, kurią prisiimame, kviesdami dideles trupes. Kitas dalykas – susitarimai su pačiomis trupėmis. Vienas žymiausių belgų choreografų Wim Vandekeybus užpernai gal iki kovo pabaigos laukė, kol jam pasakysiu, ar turime galimybę juos kviestis gegužės pradžiai. Tai yra itin neprofesionalu, nepagarbu ir juokinga.

- Bet juk festivalis turi užtikrintą finansavimą trims metams.

- Tai mitas, savotiška imitacija. Teoriškai Kultūros ministerija patvirtina sąrašą festivalių, kurie tarsi yra užsitikrinę finansavimą trejiems metams, tačiau ir jie privalo kasmet su visu paraiškų srautu rašyti projektus, ir niekada nežinome, kiek tiksliai lėšų gausime. O juk yra skirtumas, ar tai bus 10, 50 ar 100 tūkstančių.

- Negi nėra būdų apeiti tokią sistemą ir sužinoti finansavimą anksčiau?

- Aš tokių būdų nežinau. Juoba, kad praeitų metų ataskaitų nepatikrinusi, Kultūros taryba neskiria finansavimo kitiems metams. Lietuva yra vienintelė taip veikianti valstybė savo regione. Nekalbu apie Rusiją ar Baltarusiją.

Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti.

Kasmet bendraudamas su trupėmis iš Vakarų, jaučiu didelę gėdą už savo šalį. Pavyzdžiui, festivalis numatomas gegužės mėnesį, ir kovo 1 dieną trupė manęs klausia: tai ar važiuoti? Aš jiems sakau, kad dar nežinau. Jie klausia: kaip tai nežinot, juk jūs Europos Sąjungos valstybė! Ir tada pradedu atsiprašinėti, sakydamas, kad esame posovietinė šalis, ir mūsų kultūros finansavimo sistema vis dar posovietinė. Tada dauguma supranta ir laukia toliau.

- Lietuviška festivalio programa pastaraisiais metais kur kas siauresnė nei anksčiau. Kodėl?

- Viena pirmųjų vos pradėto rengti festivalio užduočių buvo atvesti į Lietuvą šiuolaikinį šokį, ir ši užduotis jau įgyvendinta. Pastaraisiais metais Lietuvoje atsirado akivaizdžiai daug gerų šokio spektaklių, tad pradėjo aiškėti, kad nebegalime visko sutalpinti į festivalį, tiksliau, negalėjome atiduoti lietuviškai produkcijai visos savaitės Menų spaustuvėje, negalėjome ir drastiškai ilginti renginio. Drauge kilo klausimas – negi festivalis tėra sezono tęsinys, kai krūvoje pristatoma viskas, ką buvo galima pamatyti sezono metu? Taigi buvo nutarta parodyti pora išskirtinesnių lietuviškų spektaklių, pristatyti vieną kitą užsienyje kuriantį lietuvį, o didžiąją dalį darbų sudėti įpitching session, kurią stebėti gali ir užsienio programų koordinatoriai, ir lietuviai. Rezultatai jau matosi: ryškiai daugėja lietuvių šokėjų gastrolių į užsienio šalis, o festivalio programa atgauna intensyvų tarptautiškumą.

- Lietuvių atlikėjai, kaip ir užsieniečiai, gauna atlygį už spektaklius?

- Pirmųjų festivalių metu dauguma trupių – lietuvių ir užsienio – šoko be atlygio. Tačiau vėliau, kiek pamenu, nebuvo atvejo, kad kažkas festivalyje rodytų spektaklį nemokamai. Žinoma, lietuviškų spektaklių kainos ne tokios, kaip užsieniečių, tačiau stengiamės, kad atlygis nebūtų minimalus. Jei sudėliojęs programą matau, kad lėšų norimai programai nelabai užtenka, informuoju kolegas ir tuomet deramės dėl atlygio.

- Ar Lietuvoje pakanka erdvių šokio spektakliams?

- Teoriškai spektaklius būtų galima rodyti beveik bet kur – juk yra visokio formato darbų. Kažkada esame rodę spektaklius Jaunimo, Rusų dramos, „Lėlės“ teatruose. Tačiau juose kyla problemų su technika, galimybe ją naudoti ar keisti, o ir erdvės per mažos spektakliams – standartinė šių laikų šokio spektakliui reikalinga scena yra bent 10×10 metrų. Pagal šį parametrą Vilniuje tinka LNDT didžioji ir mažoji salės bei Menų spaustuvė. Kalbant apie sveiku protu grįstus sprendimus ir sąnaudų adekvatumą, šios erdvės yra ir vienintelės techniškai tinkamos kviečiamiems šokio spektakliams. Dar yra M.K.Čiurlionio menų mokyklos Šokio teatras – scenos prasme puikiai tinkama erdvė, tačiau technikos prasme sunkiai įvaldoma.

Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti.

Esame rodę spektaklius Klaipėdoje – Žvejų rūmuose, Muzikiniame teatre, Klaipėdos dramos teatre. Buvome ir Kaune, Alytuje, Panevėžyje, Mažeikiuose… Tačiau išvažiavus už Vilniaus ribų būtinai prasideda problemos su technika, kai kurie užsienio trupių reikalavimai ne sostinės teatrams apskritai yra kosmosas. Kaune, deja, iš viso nėra erdvių, tinkamų pristatyti tokioms trupėms kaip, tarkim, Vupertalio šokio teatras, Sashos Waltz trupė, La la la Human Steps, Cullberg Ballet… Teoriškai būtų galima rodyti Žalgirio arenoje, tačiau tai nebūtų adekvatu, turint omenyje sąnaudas, žiūrovų skaičių ir kitas rizikas.

- Kokie ateities planai? Esi numatęs temų, šalių, trupių, kurias nori kviesti?

- Šioje šalyje nebenoriu nieko planuoti taip iš anksto. Būtų ne mažiau įdomi istorija, jei pakalbėtume apie trupes, kurių nepavyko atvežti. Ir ne todėl, kad jie pasakė „ne“, bet dėl vėlyvo atsakymo, netinkamų sąlygų ir panašiai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas svetainėje menufaktura.lt 2016 m. balandžio 14 d.