BFL / Š.Mažeikos nuotr.

Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisija gruodžio 10 d. Kultūros ministerijoje paskelbė 2015 m. Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų laureatus.

2015 metais Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais tapo:

Algirdas Jonas Ambrazas / BFL / A.Ufarto nuotr.

Muzikologas Algirdas Jonas Ambrazas už fundamentalius XX amžiaus lietuvių muzikos tyrimus.

Leopoldas Digrys / BFL / K.Vanago nuotr.

Muzikas Leopoldas Digrys už Lietuvos vargonų mokyklos atgaivinimą ir plėtojimą.

Dainius Gavenonis / BFL / V.Skaraičio nuotr.

Aktorius Dainius Gavenonis už šiuolaikinį teatrą kuriančią aktorinę kalbą.

Giedra Radvilavičiūtė / BFL /T.Lukšio nuotr.

Rašytoja Giedra Radvilavičiūtė už skvarbią visuomenės analizę, už eseistinio teksto kokybę.

Vladas Urbanavičius / BFL / T.Urbelionio nuotr.

Skulptorius Vladas Urbanavičius už minties ir formos darną šiuolaikinėje skulptūroje.

Grafikė Janina Grasilda Žilytė (Birutė Žilytė) už aukštąją modernią kultūrą puoselėjančią dailę ir kūrybą vaikams.

“Suvokiame, kad menininkai ir kultūros žmonės yra Lietuvos kūrybinė laboratorija, kuri atveria mums galimas mūsų valstybės, kultūros ateities trajektorijas”, – sakė Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno premijų komisijos pirmininkas filosofas Leonidas Donskis.

Nacionalinės premijos laureatai išrenkami ir paskelbiami gruodžio mėnesį, o premijas įteiks Lietuvos Respublikos Prezidentė Vasario 16-osios proga.

Sostinės meno erdvėse – JAV ir vietos lietuvių kūrybiniai susitikimai.

“Man labai patinka rūdys. Jos panašios į zomšą. Mano hipiškoje jaunystėje zomšinis švarkas buvo didžiausia svajonė, jo niekur nebuvo galima gauti. Dar rūdys asocijuojasi su krauju. Vaikystėje dažnai gaudavau tokio nelabai skanaus saldainio “Hematogenas”, kuris neva gerina kraują ir pripildo jį geležies. Ir dar, žinoma, rūdys – aiškiausias irimo, žlugimo, praeities ir pabaigos ženklas”, – teigia skulptorius Mindaugas Navakas.
Tuos žodžius prisiminiau liesdama nuo lietaus sudrėkusias jo surūdijusios geležies skulptūras, stypsančias Nacionalinės dailės galerijos kieme. Juk rūdys – tai dar ir drėgmė, žaizdų druska, blizgančių jausmų nebesugrąžinimo ašaros…

Dainų šventės pėdsakais
Lietaus palaiminta Dainų šventė, ilgais sijonais prašlavusi miestų aikštes ir parkų estradas, nugarmėjo į kroniką, tačiau bent jau sostinės ekspozicijų erdvėse savo pėdsakų, bylojančių apie skirtinguose žemynuose alsuojančią lietuvybę, paliko.
Vienas jų – Lietuvos nacionalinio muziejaus Naujajame arsenale (šalia Katedros) veikianti paroda “Tautinis kostiumas – graži ir nesenstanti mada”. Rodomi eksponatai iš muziejaus rinkinių – juostos, skaros, skarelės, karoliai, nosinės, vyriški krepšiai, Mažajai Lietuvai būdingos puošnios juosmeninės kišenės – delmonai. Parodą papildo 22 vyriški ir moteriški kostiumai, kuriuos atkūrė ir sukomplektavo paties muziejaus darbuotojos, ilgą laiką kaupusios valstiečių aprangos pavyzdžius ir išmokusios austi rankinėmis audimo staklėmis. Tačiau atskiroms kostiumo dalims parinkti ir fabrikiniai aksominiai bei šilkiniai audiniai, kurie Lietuvoje buvo naudojami jau XIX a. Kostiumai papuošti tradicinių technikų siuvinėjimu, nėriniais, mezginiais.

BFL

Valstybės kontrolė, Kultūros ministerijoje atlikusi praėjusių metų finansinį ir teisėtumo auditą, sako, kad ministerija padarė akivaizdžią pažangą tvarkydama ministerijos finansinę apskaitą, tačiau ministerijoje ir pavaldžiose įstaigose lėšos ne visuomet buvo naudojamos taip, kaip nustatyta teisės aktuose.

Auditoriai nustatė, kad ministerijai pavaldžios įstaigos – Maironio lietuvių literatūros muziejus ir Kauno valstybinis muzikinis teatras – vykdydamos investicinius projektus įsigijo papildomų darbų už 4,4 mln. Lt netaikydamos Viešųjų pirkimų įstatyme nustatytų pirkimo būdų ir rangos sutartyse pakeitė pirkimo sąlygas. Netaikydami Viešųjų pirkimų įstatyme numatytų procedūrų dalį prekių ir paslaugų pirko Šiaulių apskrities P. Višinskio viešoji biblioteka ir Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras.

Kultūros rėmimo fondo kultūros ir meno ekspertų komisijos ir Kultūros rėmimo fondo tarybos nariai, svarstydami ir vertindami organizacijų, kuriose jie dirba, paraiškas, nenusišalino ar nebuvo nušalinti. Taigi pažeidžiant Kultūros rėmimo fondo nuostatus buvo paskirta 477 tūkst. Lt.

Auditoriai nurodė, kad nusižengiant taisyklėms kai kurie leidiniai buvo finansuojami iš kelioms programoms skiriamų lėšų. Leidybai skirtas ir panaudotas dalinis finansavimas faktiškai buvo didesnis 100 tūkst. Lt, nei numatyta finansavimo taisyklėse. Leidinių leidybos projektų vykdytojai, atsiskaitydami už panaudotas valstybės biudžeto lėšas, nenurodė kitų finansavimo šaltinių dydžio, todėl auditoriai negalėjo nustatyti, ar valstybės biudžeto lėšomis skirtas ir panaudotas – beveik 200 tūkst. Lt dalinis finansavimas neviršijo finansavimo taisyklėse nustatyto dydžio.

Ministerija ne visais atvejais turėjo informacijos, ar iš valstybės biudžeto lėšų prekes, paslaugas ir darbus pirkę projektų vykdytojai laikėsi Viešųjų pirkimų įstatymo.

Audito ataskaitoje pažymima, kad neužtikrinama nacionalinio turto – kino paveldo apsauga ir kaupimas, nes kino paveldas išskaidytas ministerijoje ir keliose jos reguliavimo srities įstaigose. Šių institucijų veiklos koordinavimo trūkumas apsunkina kino paveldo kaupimą ir saugojimą, o vartotojams – susipažinimą su visa kino paveldo kolekcija. Taip pat nėra tiksliai žinoma, ar visi nacionaliniai filmai, sudarantys kino paveldą, yra sukaupti. Ministerija nepakankamai kontroliuoja nacionalinių filmų originalių medžiagų perdavimą Archyvų departamentui (šiuo metu -Vyriausiojo archyvaro tarnyba) teisės aktų nustatyta tvarka, nes sukurtos kontrolės procedūros neužtikrina šios prievolės vykdymo. Archyvų departamentas, neturi teisinių priemonių kontroliuoti, kad visi filmų gamintojai perduotų jam nacionalinių filmų originalias medžiagas.

Valstybės kontrolė pažymėjo, kad ministerija jau atsižvelgė į auditorių pastabas ir stiprina vidaus kontrolės sistemą, kuri užtikrins teisėtą biudžeto asignavimų naudojimą ir nacionalinio turto – kino paveldo kaupimą.

Pasirinkusi vos keturis rekonstruojamus objektus prioritetiniais, Kultūros ministerija kol kas nesugeba užtikrinti net jų sklandaus finansavimo.

Kultūros ministras Arūnas Gelūnas prioritetiniais objektais vadina Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos, Kauno ir Klaipėdos dramos teatrų bei M.K.Čiurlionio muziejaus rekonstrukcijos darbus. “Veidas” domėjosi, kas šiuo metu vyksta minėtose statybų aikštelėse.

Bibliotekoje statybininkų gali nebelikti

“O jūs pataikėt. Ką tik baigiau posėdį su statybininkais”, – prisipažino prieš porą savaičių Nacionalinės M.Mažvydo bibliotekos generalinio direktoriaus postą užėmęs Renaldas Gudauskas.

Pasak jo, statybininkai už aukštos tvoros Nepriklausomybės aikštėje tebedirba, tačiau trys milijonai litų, skirti šių metų darbams, jau baigiami panaudoti. Tad rugsėjį senojo bibliotekos pastato rekonstrukcija gali sustoti. “Kad taip neįvyktų ir statybininkai bibliotekoje tvarkingai dirbtų toliau, turime iki metų pabaigos gauti dar maždaug 2,5 mln. Lt. Priešingu atveju tektų objektą konservuoti, o tai savo ruožtu irgi pareikalautų maždaug 450 tūkst. Lt”, – “Veidui” pasakojo R.Gudauskas.

Iš kur statybos darbams pratęsti reikalingą sumą ketinama gauti? Bibliotekos vadovo nuomone, pats racionaliausias būdas būtų valstybinės investicijos. Tačiau svarstytini ir bankų kredito variantai. Bibliotekos rekonstrukcijai užbaigti reikės dar maždaug 60 mln. Lt. 2011-aisiais jos darbams, R.Gudausko duomenimis, žadama skirti 10 mln. Lt.

M.K.Čiurlionio muziejuje – tyla

Nacionalinio M.K.Čiurlionio muziejaus direktorius Osvaldas Daugelis “Veidą” informavo, kad šiuo metu muziejuje darbai nevyksta, nes jiems finansuoti 2010-aisiais nebuvo gauta lėšų. Dar Lietuvos tūkstantmečio programoje figūravęs objektas, į kurio rekonstrukciją jau investuota maždaug 10 mln. Lt, iki šiol stovi nebaigtas. Sutvarkytame priestate turėtų įsikurti muziejaus biblioteka ir archyvas – jų fondai dabar iškelti į kitus muziejaus padalinius.

“Darbuotojai ekstremaliomis evakuacijos sąlygomis dirba jau keletą metų. O patys Vytauto Didžiojo muziejaus rūmai, pastatyti 1936-aisiais, stovi miestiečiams gal ir patogioje, tačiau geologiniu požiūriu nesaugioje vietoje – ant netvirto pakalnės grunto. Tą gruntą vandens srautai, atitekantys nuo Žaliakalnio, nuolat plauna iš po pamatų. Esu matęs, kaip po didesnės liūties kalno papėdėje į viršų šokinėja kanalizacijos dangčiai, o iš klozetų muziejaus tualetuose liejasi fontanai”, – pasakoja O.Daugelis.

Kita šios rekonstrukcijos problema – prie bankroto slenksčio atsidūręs pagrindinis statybos rangovas “Ranga IV”. Norint atnaujinti darbus tektų skelbti naujo rangovo konkursą. “Tačiau kaip jį skelbti, kai nėra jokių finansavimo garantijų? Girdžiu pažadus, kad kitais metais gausime 3 mln. Lt, nors kasmet prašome 7–8 mln. Lt. Iki darbų pabaigos mums trūksta dar maždaug 14 milijonų”, – teigia muziejaus vadovas.

Remontas žengia į Didžiąją salę

Užtat netoliese, Laisvės alėjoje, rekonstruojamame Kauno valstybiniame dramos teatre statybininkai pluša, nors labai ir neskubėdami: čia darbams, pasak teatro direktoriaus Egidijaus Stanciko, šįmet gauta 4,5 mln. Lt. “O neskuba statybininkai todėl, kad pinigai jiems skirstomi ketvirčiais. Paskutiniajam, ketvirtajam, ketvirčiui belikę 800 tūkst. Lt. Dabar tvirtinami pastato pamatai, tvarkomas rūsys ir stogas virš Didžiosios salės”, – pasakoja teatro vadovas.

Nebeliko anksčiau turėtų vilčių, kad žiūrovus į šią salę teatras galėtų pakviesti jau šių metų gruodį, minėdamas savo 90-mečio jubiliejų: iki rekonstrukcijos pabaigos trūksta dar 35 mln. Lt. Tiesa, kitais metais yra vilčių maždaug 10 mln. Lt sulaukti iš ES struktūrinių fondų, nes tiek Kauno, tiek Klaipėdos dramos teatrai pripažinti reikšmingais kultūros paveldo objektais. Tačiau kol kas negauta jokių patvirtinimų, kad šie pinigai išties bus skirti. “Bet turime sutvarkytas net penkias mažesnes sales, jose iš švęsime teatro jubiliejų”, – nenusimena E.Stancikas.

Klaipėdoje kalami poliai

Klaipėdos dramos teatro aktoriai jokių savų atsarginių salių neturi ir spektaklius dažniausiai rodo Žvejų rūmuose. Šio teatro vadovas Gediminas Pranckūnas džiaugiasi bent jau tuo, kad šį vidurvasarį teatro rekonstrukcijos darbai pagaliau ne juokais įsibėgėjo. Nuolat kovodami su pamatus semiančiu vandeniu (mat teatras stovi toje vietoje, kuria anksčiau ėjo Danės senvagė), statybininkai į gruntą jau rengiasi kalti polius. Tikimasi, kad jais sutvirtinti pamatai bus patikimas istorinio teatro pastato ramstis.

Kadangi darbai pradėti palyginti neseniai, 2010-iesiems skirtų 3 mln. Lt šįmet statybininkams turėtų pakakti. Kitais metais šiam objektui kuluaruose žadami net 9 mln. Lt, nes neseniai statybą apžiūrėjęs ministras A.Gelūnas pareiškė, kad Vakarų Lietuvos regionas negali dešimtmetį kentėti be dramos teatro. Klaipėdiečiai taip pat pretenduoja į maždaug 10 mln. Lt iš ES struktūrinių fondų, tačiau realiai, G.Pranckūno spėjimu, teatrą pasieks gerokai mažesnė suma.

Vien statybinė Klaipėdos dramos teatro rekonstrukcijos dalis kainuos beveik 20,7 mln. Lt. Dar kone dukart tiek prireiks dviejų teatro salių įrangai. Bendra rekonstrukcijos darbų vertė – 65 mln. Lt.

“Mano svajonė – kuo greičiau baigti statybą ir atnaujintą teatrą perduoti jaunajai kartai. Iš anksto kviečiu jus į būsimą atidarymą”, – linksmai baigė pokalbį teatro vadovas.

Bendrovės “Lietuvos kinas”, kurios pagrindinė akcininkė yra Kultūros ministerija, pradėtas vykdyti turto išpardavimas turėtų būti pristabdytas, mano kultūros ministras Arūnas Gelūnas.

Trečiadienį susitikę su įvairių kino gildijų atstovais, ministerijos darbuotojai aptarė bendrovės “Lietuvos kinas” funkcionavimą.

Išklausęs kino gildijų atstovų nuomones apie bendrą padėtį lietuviško kino pasaulyje ir jų nuogąstavimus dėl bendrovės “Lietuvos kinas” ateities, A.Gelūnas Kultūros ministerijos teisininkams pavedė kuo skubiau išsiaiškinti minėtai bendrovei priklausiusio pastato Šventojoje pardavimo tikslus bei planuojamo pastato Palangoje pardavimo aplinkybes.

Kultūros ministerija, pagrindinė bendrovės akcininkė, teigia, kad jai neaišku, kaip ir kur šie konkursai yra publikuojami.

Ministro nuomone, reikėtų pristabdyti “Lietuvos kino” pradėtą turto išpardavimą, teigiama Kultūros ministerijos pranešime spaudai.

Per susitikimą taip pat aptartas Kino įstatymo projektas, Nacionalinio kino centro kūrimo galimybės.

Penktadienį pradėjo dirbti naujoji kultūros ministro Arūno Gelūno politinio pasitikėjimo komanda.

Viceministrų postai atiteko operos solistui ir buvusiam kandidatui į ministrus Deividui Staponkui bei buvusiai Klaipėdos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėjai Nijolei Laužikienei.

Naujojo kultūros ministro patarėjais pradėjo dirbti buvęs programos “Vilnius – Europos kultūros sostinė” (VEKS) vadovas Rolandas Kvietkauskas, ilgametė prezidento ir premjero Algirdo Mykolo Brazausko, vėliau – Tautos prisikėlimo partijos (TPP) pirmininko Arūno Valinsko komandos narė Džiuljeta Žiugždienė bei buvęs Valstybės saugumo departamento pareigūnas Imantas Melianas.

Atstovės spaudai pareigas pradėjo eiti buvusi TPP atstovė Vaiva Gogelienė.

Naujasis kultūros ministras pareigas pradėjo eiti prieš savaitę, liepos 2 dieną.

Jis šiame poste pakeitė Remigijų Vilkaitį, kuriam nepasitikėjimą pareiškė jį į šį postą delegavusi TPP.

Amerikietiškoji kultūra užkariavo pasaulį todėl, kad Jungtinėse Valstijose nėra ir nebuvo Kultūros ministerijos. Tad vienintelis ir griežčiausias Amerikos kūrėjų vertintojas buvo vartotojas, balsavęs už jų sukurtus meno kūrinius kruvinu prakaitu uždirbtu doleriu. Dėl šios paprastos priežasties Amerika tapo viso pasaulio menininkų Meka. Visi žino – jei prasimuši Amerikoje, tavo sukurtą meną matys, garbins ir vartos visas pasaulis, būsi žymus ir turtingas.

Ką beliko daryti tiems save menininkais vadinantiems, kurie irgi nori būti žymūs ir turtingi, bet nemato (ar neturi) galimybių bei sugebėjimų prasimušti ten, kur veržiasi šio pasaulio kūrybingiausieji? Tokie garsiai šaukia apie “masinę antikultūrą”, kurią neva gimdą amerikiečiai, apie “žlugdomus” nacionalinius meną bei kultūrą ir bėga pas savo šalių politikus, reikalaudami, kad šie tą “nacionalinę” kultūrą (tai yra nevykėlius kūrėjus) remtų. O tie remia.

Regis, pirmieji iš mokesčių mokėtojų kišenės masiškai kūrėjams pradėjo mokėti prancūzai, įkandin jų (nes Prancūzija prieš tai keletą amžių buvo kultūros ir meno madų diktatorė) pasuko ir kitos Europos valstybės. Taip Europa iš esmės nužudė savo kultūrą ir meną, nes atidavė jį į pilkų biurokratų bei nykų supratimą apie meną teturinčių politikų rankas. Nuo tol europiniams menininkams nebereikėjo kurti žmonėms – jiems pakako įtikti (taigi ir kurti) valdininkams.

Valdiško meno apoteoze tapo Sovietų Sąjunga. Netgi visiškas kreivarankis, sugebėjęs “nupeckioti” tautų vado Vovočkos portretą ar nulipdyti mužiko su kepuraite biustą buvo garantuotas, kad bent jau buteliui degtinės su nebloga užkanda jis užsidirbs. O jeigu dar ir partijos pirmąjį sekretorių pavaizduos, tai taps “kūrybinės sąjungos” nariu, o tokiems pakankamai sotus gyvenimas garantuotas iki pat mirties: valdžia pirks “kūrybą”, net jeigu “kūrinys” tiesiu taikymu keliaus į muziejų sandėlius, iš kurių niekados nebebus ištrauktas. Greta to dar galutinai neprasigėrę “menininkai” galėjo, jų pačių žodžiais tariant, “varyti chaltūrą” – piešti socialistinio lenktyniavimo stendus kolchozų pirmininkams, apipavidalinti gamyklų fojė ar (o svajonių viršūne!) įsitrinti pas kokį kunigėlį šventųjų paveikslų piešti.Visą šį procesą vairavo kontora, kurią patys menininkai pelnytai vadino ne kultūros, o “chaltūros” ministerija. Ir svajodavo susėdę prie butelio, kaip Lietuva taps laisva, o jie galėsią “nebevaryti chaltūros”, bet kurti tikrąjį meną, kurio esą sovietų biurokratai neleidžią. Visa bėda, kad Lietuvai tapus laisva nė vienas iš tų “kultūros ir meno veikėjų” nepanoro nieko sistemoje keisti. Taip kultūros ministerija ir liko “chaltūros” ministerija, dalijančia varganus mokesčių mokėtojų litus tokiems pat varganiems “chaltūrščikams”. O jei taip, tai koks skirtumas, kas jai vadovaus?