BFL

Toronte gimęs lietuvis Edmundas Putrimas (56 m.), kurį į kunigus lygiai prieš trisdešimt metų Romos Šv. Petro bazilikoje įšventino popiežius Jonas Paulius II ir kuris asmeniškai pažįsta dabartinį popiežių Pranciškų, daugiau nei dešimtmetį rūpinasi užsienio lietuvių sielovada. Apie valandas, praleistas lėktuvuose, tolimuose trečiojo pasaulio šalių kalėjimuose ir akistatą su Aukščiausiuoju – pokalbis su E.Putrimu.

Kristina KANIŠAUSKAITĖ-ŠALTMERĖ

– Greitai bus dvylika metų, kai esate Lietuvos Vyskupų Konferencijos deleguotas rūpintis lietuvių katalikų sielovada. Kitaip sakant, jūsų paskyrimas beveik sutapo su didžiąja emigracijos banga. Jūsų nuomone, ar užsienyje atsidūrę lietuviai – arčiau Dievo nei mes čia, Lie­tuvoje, ar priešingai?

– Didžiausia lietuvių bėda vadinčiau tai, kad mes linkę per greitai nusivilti ir pasiduoti. Bai­mė, abejingumas, nusivylimas, alkoholizmas ir noras pabėgti nuo realybės – ne mažesnės grėsmės nei pašonėje snūduriuojantis priešas.

Žinoma, negalime užsimerkti ir prieš kaimyninių kraštų keliamas grėsmes. Ji yra, tai ma­tome iš įvykių Ukrainoje, Čečėnijoje, Gru­zi­joje, Sirijoje. Pradėkime kiekvienas nuo sa­vęs, savo šeimos, savo valstybės. Honkongo, Švei­carijos ar Singapūro šalių teritorijos ma­žes­nės ir už Lietuvos, tačiau jos klesti. Dažnai vis dar klaidingai manoma, kad stiprios tik tos valstybės, kurios gali pasigirti gausiais žemės ištekliais ir turtais. Savigarba – daug svarbiau.

– Apie ką dažniausiai kalbatės su emigrantais?

– Lietuviams be galo svarbu išlaikyti religinę ir tautinę tapatybę nepriklausomai nuo to, kur jie šiandien – Šiaurės Amerikoje, Brazilijoje ar Ka­nadoje. Integruodamiesi į kitas kultūras tu­rime išmokti vietines kalbas, bet jokiu būdu neturėtume atmesti savo kilmės. Net ir emigracijoje gyvenant įmanoma šeimose išsaugoti lietuvių kalbą, tačiau ji nuolat silpnėja.

Žmonės pamiršta tėvų ir senelių vertybes, vis daugiau laiko skiria pinigams uždirbti. Taip, lietuviai be galo darbštūs, apsiimantys dirbti juodžiausius ir sunkiausius darbus, bet jų vaikai auga be tėvų dėmesio, palikti likimo valiai. Pamiršę savo šaknis ir tiek persidirbę, kad nebelieka laiko nė su šeima pabendrauti. Bū­tent tai veda mus į pražūtį. Gal žmonės ir praturtės, bet kas iš tų pinigų, jei sutrūkinės ryšiai su šeima?

Nerimą kelia ir tai, kad labai susilpnėjo ry­šys su parapija. Jei dar kunigas lietuvis, bažnytinė veikla gyvybingesnė. Tai galima pasakyti apie Čikagos, Toronto, Bostono bendruomenes. Bet jei kunigas vietinis, bažnyčioje telikęs mišių ritualas.

Dar vienas nejaukus momentas – po nepriklausomybės atgavimo užsienyje nėra įkurta nė viena nauja lietuviška parapija. Jei perverstumėte lietuviškų parapijų sąrašą išeivijoje, pa­matytumėte, kad jų steigimo tradiciją pradėjo pirmieji emigrantai, tačiau šiandien, atrodo, tai niekam nebeaktualu. Kaip lengvai užmiršome esminę jų funkciją.

– Esate atstovas profesijos, kurią Lietuvoje kasmet renkasi vos vienas kitas absolventas. Ar sutinkate su nuomone, kad jei ir toliau taip bus, ganytojų neliks?

– Daug katalikiškų kraštų išgyvena pašaukimo krizę: visi prašo kunigų, parapijų kapelionų, bet iš kur jų ištraukti? Visuomenė dar nėra su­brendusi skirti savo laiko ir dėmesio kitam žmo­gui, jei už tai nieko negauna.

Taip pat smarkiai sumažėjo šeimos, persimaišė vertybės, be to, gerokai smuktelėjo Baž­nyčios įvaizdis, pirmiausia dėl dvasininkų vardą suteršusių kunigų pedofilų. Krikščionis kritiškai ir nepatikliai žvelgia į Bažnyčios veidą, juolab kad ir spaudoje tas veidas pristatomas ne visuomet teigiamai. Tačiau neturėtume pamiršti tikrojo Dievo namų pašaukimo, stiprybės tu­rime pasisemti iš pačios Bažnyčios šaknų.

– O gal visuomenė iš kunigų tikisi kitokio bendravimo? Regis, tikinčiųjų lūkesčiai prasilenkia su dvasininkų galimybėmis. Rezultatas – tuš­tėjančios bažnyčios.

– Taip, bažnyčios perpildytos tik tris kartus per me­tus – per Kalėdas, Velykas ir Vėlines, o likusį laiką saujelei tikinčiųjų bažnyčios jau per erdvios. Padidėjus atstumui tarp Bažnyčios ir šeimos religija nebetenka visuomenės telkėjos funkcijos. Mes uždarome Kristų tarp sienų ir ne­beišleidžiame.

– Tą patį pasakytumėte ir apie JAV katalikus?

– Amerikiečių katalikai statistiškai labiausiai lanko mišias. Jie itin dosnūs ir savo parapijoms. Netgi ant dolerio parašyta: „Mes pasitikime Die­vu“. Krikščionys sudaro per 40 proc. JAV gy­ventojų. Taigi jie neatmeta maldos ir religinės tradicijos. O ko reikia sėkmingai pastoracijai? Gerų pamokslų, patrauklios liturginės mu­zikos ir gero bendravimo su tikinčiaisiais. Tai sėkmingos veiklos raktas.

Lietuvoje tikėjimas suprantamas labai siaurai. Galbūt tai susiję ir su sovietų okupacijos me­tais, kai jis buvo siejamas su mąstymu, kad tikintis žmogus yra tas, kuris ateina į bažnyčią ir joje būna.

Toks tikėjimas vyresnei kartai išties teikė at­ramą, pasitikėjimą ir ramybę. Bet šiuolaikinis žmogus išgyvena tikėjimą kitaip, nesitenkina pa­buvimu pamaldose.

– Kodėl pats pasukote dvasininko keliu?

– Juokaudamas sakau, kad jau gimiau su ku­nigo sutana, bet iš tiesų vedė stipri vidinė jėga. Šis kelias įdomus ir kupinas iššūkių. Nuo ma­žens neabejojau, kuo noriu būti: jutau pašaukimą.

Kalbėdamas apie jį visada galvoju apie žmones. Apie juos turėtume galvoti ir švęsdami šv. Kalėdas. Žmogiškumas itin svarbus bendraujant su artimaisiais, draugais, bendradarbiais. Neturėtume pamiršti, kad Dievas gyvena kiekviename mūsų.

– Lietuvą pažinojote tik iš tėvų, kurių kelias driekėsi iš tėviškės per perkeltųjų asmenų stovyklas Vokietijoje į Kanadą, atsiminimų. Kokią Lietuvą įsivaizdavote?

– Ilgą laiką Lietuva man buvo tik iš tėvų pasakojimų pažįstamas pasakų kraštas. Per naktį pasitraukę iš Lietuvos, ryšį su likusiais namuose jie palaikė per retus laiškus ir telegramas. Pa­siekdavo jos mus ypatingomis progomis, daž­niausiai kažkam mirus.

Paėmęs telegramos lapelį rankon svarstydavau, prieš kiek valandų jis dar buvo Lietuvoje. Vis mėgindavau girdėtus pasakojimus mintyse su­jungti su popierine telegramos skiaute. Tik 1978-aisiais, prieš vykdamas studijuoti į Ro­mą, gavau 5 dienų vizą apsilankyti Lie­tu­vo­je. Man įstrigo sovietinės Lietuvos pilkuma, žmo­­­­nių baimė kalbėti, iš paskos vizito metu pas­­kui mus vaikščiojo saugumo „arkangelai“.

– Ar tiesa, kad prieš tris dešimtmečius jus į ku­­­ni­gus įšventino pats popiežius Jonas Pau­lius II?

– Tai viena giliausių ir įsimintiniausių mano gy­venimo akimirkų. Lietuvius Jonas Paulius II la­bai mylėjo. Studijuojant Romoje bent kartą per metus tekdavo patarnauti mišioms, taigi kartkartėm tekdavo laimė būti šalia jo.

– O kaip susipažinote su dabartiniu Romos Ka­talikų Bažnyčios vadovu popiežiumi Pranciš­kumi?

– Pirmą kartą su juo susitikau lankydamas Ar­gen­tinos lietuvius. Tuo metu Jorge Mario Ber­goglio buvo Buenos Airių arkivyskupas. Siek­damas, kad jis susipažintų su lietuvių bendruomene, surengiau susitikimą. Atėjome truputį anks­čiau, raštinėje mus pasitiko neaukštas žmo­­­­gelis, kuris stumdė kėdes, ruošė stalą ir kai­­tė kavą.

Pasiteiravome, kada ateis pats kardinolas, o jis nusišypsojo ir atsakė esantis tas, kurio laukia­me. Kuklus arkivyskupas mus ne tik nustebino, bet ir priėmė labai šiltai, pavaišino.

– Lankote ne tik legaliai užsienyje dirbančius, bet ir Peru, Brazilijos, Ekvadoro, Urugvajaus ka­­­­­­lėjimuose atsidūrusius lietuvius. Ar yra pras­­­mės tai daryti?

– Savo vizitais siekiu praskaidrinti ten kalinčiųjų kasdienybę, palaikau juos maldomis, atnešu ir maisto, o kalėjimo administracijai bandau pri­­minti, kad rūpinamės savo žmonėmis. Noriu pa­rodyti, kad mums ne vis tiek, kokiomis sąlygomis jie kali.

Pietų Amerikos šalyse kalėjimai tikrai baisūs. Ankštose kamerose po kelis ant vieno čiužinio susirietę, iki kraujo parazitų apgraužtomis kojomis, maitinami koše ir papuvusiais vaisiais, tik per Kalėdas į jų dubenėlį įmetamas koks gabalėlis mėsos.

Tai paaiškina, kodėl per pietus į kalėjimą nusidriekia ilgiausios lankytojų eilės su maisto nešuliais. Kalinių lietuvių motinos kitapus At­lanto savo vaikų nepasiekia. Išimtį mačiau vos viename kalėjime. Ten turėdamas lėšų gali sau leisti gardesnį kąsnį nusipirkti, bet lietuviams tai maža paguoda. Papuolus į Peru kalėjimą atliekama lagamino krata, po kurios dalis daiktų tiesiog dingsta negrįžtamai. Įvyksta amžinasis pasiskolinimas. Taigi jei draugai ar giminės kaliniui kažką siunčia, jam tai nebūtinai perduodama.

Papuolęs ten labai greitai supranti, ką reiškia vienatvė. Kitas dalykas – kalėjime nieko ne­gausi veltui. Jei nenori miegoti ant plikos že­mės, pirk čiužinį. Norėdamas nusišluostyti vei­dą – rankšluostį. Jei neturi pinigų, dalysiesi čiužiniu su panašaus likimo kaimynu.

Be to, Peru kalėjimų sistema labai korumpuo­ta. Prižiūrėtojai iš kalinių sunkia paskutinius gra­šius, o paleisdami į laisvę negrąžina ver­tin­ges­­­nių asmeninių daiktų.  Išėjęs iš kalėjimo ne vi­suomet išvyksi ir iš šalies, nes kalėjime atimto pa­so dažnai tiesiog neberandama. Mat juodojoje rinkoje Lietuvos pasai irgi turi pa­klausą.

Man svarbu, kad žmonės nesutriktų, žinotų, jog gali kreiptis į Lenkijos ambasadą Limoje, ir jiems bus suteiktas laikinas asmens dokumentas, kurio pakaks sugrįžti namo. Taip pat yra ga­­­limybė kreiptis į San Paulo konsulę Laurą Guo­­­­­bužaitę. Šiuo metu tai vienintelė mūsų dip­­­­­­lomatinė atstovybė Pietų Amerikoje.

– Kaip sužinote apie Lotynų Amerikos kalėjimuo­se atsidūrusius lietuvius? Kiek jų iš viso ten kali?

– Anksčiau esu dėstęs Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje, kur mokėsi nemažai lietuvių iš­eivijos jaunuolių iš tų kraštų. Prieš keletą me­tų teko lankytis Urugvajuje ir padėti vietos lietu­­­vių bendruomenei surengti sąskrydį, taigi apie lietuvių kilmės kalinius sužinojau, galima sakyti, atsitiktinai.

Apytiksliais duomenimis, kuriuos lankantis ka­lėjimuose pavyko surinkti iš tų šalių teisėsau­gos institucijų, Pietų Amerikos šalyse šiuo me­tu sėdi per 100 lietuvių, nors iš tiesų jų gali būti ir daugiau.

– Ko jūsų prašo kaliniai?

– Dažniausiai tiems žmonėms reikia tiesiog iš­sikalbėti ar drauge sukalbėti maldą. Jie psichologiškai palūžę, pasmerkti nežiniai, praradę žmo­­giškąjį orumą.

Tai žmonės, kalintys už narkotikų gabenimą ar bandymą tai daryti. Pernai per Kalėdas Li­mos kalėjimo administracijai leidus surengti mi­­­šias lietuviškai kaliniai nenorėjo skirstytis nė pie­tų. Tokie apsilankymai psichologiškai sunkūs net ir dvasininkui.

– Jūsų nestebina ten įkliuvusių lietuvių naivumas? Juk kalbame apie narkotikus.

– Anglai mėgsta sakyti, kad nemokamų pietų ne­būna. Tą patį galėčiau pasakyti ir apie lengvų pinigų uždirbimą. Jeigu jais susiviliojama, pra­­sideda tragedijos. Vieni į kriminalinio po­bū­džio istorijas pakliūva dėl savo naivumo ar avantiūrizmo, kiti bėgdami nuo vargingo gyvenimo ir skolų. Kalbėdamas apie lietuvius, turėčiau minėti dviejų tipų lagaminus: vienus – su asmeniniais daiktais, kitus – įbrukamus narkotikų prekeivių.

Narkotikų kurjeriai vietinių vadinami mu­lais arba gyvaisiais konteineriais, bet man – tai pirmiausia gailesčio verti ir už savo nuodėmes atgailaujantys žmonės. Pavyzdžiui, tolimas Pre­zi­dento Kazio Griniaus giminaitis parūpino leidimą aplankyti Montevidėjo kalėjime kalintį lie­tuvį. Į susitikimą su manimi ten atvedė ap­gai­­lėtinai atrodantį, suvargusį ir išsekusį vyrą iš Pa­nevėžio. Viso pokalbio metu akis badė grandi­nėmis surakintos jo rankos.

Paklaustas, kaip čia atsidūrė, kalinys papasa­kojo savo istoriją: Panevėžyje draugo draugai pasiūlė jam lengvai užsidirbti krūvą pinigų, pa­žadėjo apmokėti kelionę iki Brazilijos, pasirūpinti nakvyne, o į Lietuvą atgabenus lagaminėlį su milteliais dosniai atsilyginti.

Toliau visų kalinių istorijos, o gal reikėtų sa­kyti dramos, kone identiškos: narkotikų perdavi­­mo operacijai nepavykus – sulaikymas ir ka­lė­­ji­mas. Viena užsienyje kalinti lietuvė dalijosi pa­­tir­timi, kaip prieš skrydį narkotikų prekeiviams turėjo įrodyti, kad moka gerai „krovinį“ pra­­ryti. Nedaug trūko, kad būtų ir į lėktuvą įlipu­si, bet sukėlė įtarimų policijai, todėl buvo nu­­­­vežta į li­go­ninę išplauti skrandžio, o vėliau su­laikyta.

– Kaip šie žmonės įsivaizduoja savo gyvenimą po kalėjimo?

– Dauguma supranta padarę didelę klaidą, ta­čiau dalis ir toliau žada rizikuoti, sako, kad nie­kas laisvėje jų vis tiek nelaukia. Kiekvieno istorija vis kitokia. Kai kada net sunku pasakyti, kas pastūmėjo griebtis nusikaltimo – skurdas ar noras pralobti.

– Rūpindamasis lietuvių sielovada įvairiuose pa­­saulio kraštuose gyvenate nuo skrydžio iki skry­džio?

– Jei tik nestreikuoja oro bendrovių pilotai ir lei­džia oro sąlygos – skrendu. Pasitaiko, kad lėk­­­­tuvui sugedus tenka rymoti oro uostuose. To­­­kias akimirkas vadinu Dievo pirštu: jos su­teikia laiko pasimelsti, pabūti tyloje su savimi, lei­džia daug ką apmąstyti. Panašiai jaučiuosi ir skrydžių metu: aplinkinių nepažįstu, telefonu ir elektroniniu paštu naudotis negaliu, taigi visą savo laiką išnaudoju ruošdamasis pamokslams.

– Jei tik skrydis sėkmingas. Bet juk ne visi jie tokie?

– Yra pasitaikę labai nemalonių momentų. Vie­­­­­nas tokių ištiko netoli Grenlandijos, kai lėk­­­­tuvas įskrido į stiprią liūtį: keleiviai sulaukė ra­ginimo skubiai prisisegti diržus, o lėktuvo pi­lo­tas situacijai pagerėjus atskleidė, kad buvome pakliuvę į stiprią oro duobę, jis nė radaro (įrenginio objektams erdvėje aptikti ir koordinatėms nustatyti) įžiūrėti negalėjęs.

Kitą kartą lėktuvas mėgino leistis, bet dėl per didelio vėjo dukart iš eilės nesėkmingai, te­ko skristi į kitą oro uostą. Įgula į mane žvilgčio­jo leisdama suprasti: kunige, dirbkite. Priėjusi italų kilmės stiuardesė išreiškė viltį, kad mano malda išgelbės lėktuvą ir juo skrendančius žmo­­­nes. Mažoje lėktuvo erdvėje, kur kiekvienas – su savo norais ir kaprizais, nelengva tiek pi­lo­tams, tiek kunigams. Bet, ačiū Dievui, atomazga buvo sėkminga. Esu dėkingas neprie­kaiš­tin­gai savo darbą atlikusiems pilotams.

Dainiaus Labučio (ELTA) nuotr.

„Mirtį reikia prisiminti ne tik per laidotuves ir Vėlines, – įsitikinęs stačiatikių kunigas Vitalijus Mockus. – Jei negalvojame apie mirtį ir staiga netenkame artimo žmogaus, tada skausmas nepakeliamas.“ Šiais laikais žmonės stengiasi mirtį išstumti iš gyvenimo, net vaikų nebesiveda į laidotuves. Kai smilkiniai jau žili, žmogus neturi nė menkiausio supratimo, kaip reikia pasiruošti mirčiai. Jam gali atrodyti, kad užtenka palikti testamentą, kuriame nurodyta: „Mano pelenus išberkite Baltijos jūroje“.

Ginta GAIVENYTĖ

– Dažnai būna, kad artimuosius praradę žmonės pyksta: kodėl Dievas jį iš manęs atėmė? Kaip jūs paguodžiate tokį žmogų?

– Dažniausiai tai būna ilgas, ne minutės trukmės pokalbis. Galbūt bendraujame net ne vieną dieną. Turiu skirti laiko, kad paaiškinčiau, jog Dievas ne atėmė, o tiesiog pasikvietė žmogų. Jo laikas čia baigėsi.

Man labai patinka filosofo Antano Ma­ceinos žodžiai: „Tik gimstam, ir pradedam mirt.“ Tai tas skausmas nepakeliamas būna, kai mes niekada negalvojame apie mirtį. Manome, jog net vaikų į laidotuves nereikia vestis, kad tik jie nematytų mirties. Mūsų bėda, kad mirčiai pradedame ruoštis tik senatvėje. Pensija ateina, smilkiniai žili, reikia pasiruošt, o žmogus nežino, kaip tai padaryti. Jis neturi įpročio melstis, jis neturi suvokimo, kas yra mirtis.

Juk mirtis gali įvykti bet kada, nebūtinai tik gyvenimo rudenį. Turbūt dauguma kunigų pritardami pasakytų, kad dažnai laidojame ne laiku išėjusiuosius. Autoavarijos, ligos. Būna, kad tėvai palaidoja vienintelį savo vaiką. Tik meldžiantis, prašant, kad Dievas būtų guodėjas, – tik taip įmanoma skausmą pakelt ir iki krikščioniško sąmoningumo ateit.

Jei žmogus krikščionis ir gyvena tikėjimu, jis net artimiausio žmogaus netekęs nepraras vilties. Jei jis tiki, žino, kad su artimuoju atsisveikina tam tikram laikui, o paskui vėl susitiks.

– Skamba gražiai, bet ar tikrovėje kas nors džiaugiasi per savo vaiko laidotuves?

– Neseniai Lietuvos stačiatikių bendruomenė neteko vieno garbingo kunigo. Jis buvo 57-erių, kai staiga sustojo širdis. Sakytume, kad mi­rė ne laiku. Ir štai jo motina buvo laidotuvėse. Pražilusi senutė, priėjus norisi ją paguosti, apkabinti. Bet kai priėjau prie jos, pamačiau – ji švyti.

Nepasakyčiau, kad jos veide buvo šypsena. Bet akys švytėjo, veidas šviesus. Ji stovėjo prie karsto, žiūrėdama į mirusį sūnų ir taip švytėdama. Pasakė: „Nereikia manęs guosti, jis žemėje tiek meldėsi, kad Dievas tikrai jį priims. Ir jis manęs ten lauks. Aš juk irgi greitai išeisiu. Tada jis pasitiks mane prie rojaus vartų.“ Taip motina kalba apie ką tik mirusį, karste pašarvotą sūnų. Štai kas yra gyvas tikėjimas.

Nesibaigia su karstu gyvenimas. Nors tai nereiškia, kad jai neskauda. Motinai net į kelionę vaiką išleidžiant skauda, ką jau kalbėt apie mirtį.

– O jeigu vaikas nusižudė? Kaip tada tėvams su tuo susitaikyti? Tada jau nepaguosite, kad žmogus tiesiai pas Viešpatį nukeliavo.

– Tegu Viešpats jį teisia. Mes galim tik liūdėt, kad taip pasibaigė jo žemiškas gyvenimas. Tai tikrai bėda, bet tegu Dievas teisia.

Prisiminkime Kristaus nukryžiavimo istoriją, kai žmonės žiūri į nukryžiuotą nusikaltėlį ir sako: „Pagaliau teisybė, taip jam ir reikėjo.“ O ką Kristus jam pasakė? „Tu dar šiandien su manimi būsi rojuje.“ Negalime mes jokio žmogaus teisti. Nors tai yra baisu – sau pačiam gyvybę atimti.

Yra visokių atvejų. Būna ligų, kurių paveikti žmonės elgiasi neadekvačiai. Vieni pakelia didelį psichologinį krūvį, o kiti ir menkos negandos nepakelia.

– Mes dažnai kalbame apie savižudybes, tarsi jos visos būtų vienodos. Bet gal yra skirtumas, ar žmogus atima sau gyvybę pilnas neapykantos, ar jis tiesiog nepakelia gyvenimo čia ir tikisi išeiti ten, kur geriau?

– Yra skirtumas. Bet čia tik Dievas gali pa­sverti. Vis dėlto mes negalime artimiesiems meluoti, kad šitaip buvo galima elgtis, – kad ir kokios ten buvo priežastys ir motyvai. Artimieji turi už jį melstis, nes Bažnyčia nesimeldžia. Jeigu nėra medicininės išvados, kad žmogus turėjo psichikos ligą, stačiatikių bažnyčioje už jį nesimeldžiama ir kunigas nelydi į kapus. Kodėl? Kad likusiems parodytų, jog šitaip negalima. Mes turime žmonėms sakyti tiesą, kad toks išėjimas negeras, tai yra nuodėmė.

– Bet ar tai neprasilenkia su atjauta, kai žmogus tarsi išstumiamas?

– Jis neišstumiamas. Visi raginami melstis. Net kunigas meldžiasi privačiai. Mes nepaliekam, laikom tam tikra prasme už rankos, bet nemeluojam.

– Tvirtinate, kad su mirusiaisiais ryšį galima palaikyti per maldą, o būna, kad žmonės bendrauja su artimaisiais per sapnus. Ar taip įmanoma palaikyti ryšį?

– Turi būti labai tyros širdies, kad pamatytum būtent tokį sapną, o ne kokią nors apgaulę. Bet koks kunigas patars gyvenime nesivadovauti sapnais. Mes mažiau prarasim nepatikėję tuo, ką matome sapnuose. Dievas ras kitokių būdų pranešti svarbią žinią.

Gali juk būti, kad devyni sapnai labai gražūs, norisi jais tikėti. Bet dešimtas sapnas mus pražudys. Mes dar nesame tokio dvasinio lygio, kad galėtume atskirti, kur Dievo duotas ženklas sapne, o kur mūsų pasąmonės veikimas. Gali tai būti net piktųjų dvasių veikimas, jos irgi moka gražių sapnų mums dovanot.

Su artimaisiais saugiau šnekėtis per maldą. Jei artimasis ateina sapne, galim priimti tai kaip priminimą, kad reikia už jį pasimelsti. Ar jam ten gera, ar negera, vis tiek reikia už jį melstis. Ir jokiu būdu nebandyti sapnuose įskaityti, ką reiškia vanduo, paukštis ar dar kas nors. Sapnininkus vartantieji ir mėginantieji šifruoti ženklus tikrai apsigauna.

– O kaip su pašnekesiais prie kapo? Močiutės lapelius nugrėbia, žvakelę uždega ir su velioniais pasišneka.

– Tegul pasišneka – neturėtume manyti, kad tai kažkas blogo. Su siela bendraujame, nesvarbu, kad kūnas jau sudūlėjęs. Tik tegu tai būna maldos išraiška, noras išreikšti savo meilę.

Juk būna, kad į kelionę važiuodami pasiimame artimo žmogaus, kuris lieka namie, nuotrauką. Išsitraukiam ją dieną ar vakare ir pasišnekam: „Myliu tave. Linkiu tau ramybės.“ Argi tas žmogus supyks: „Kaip tu mane dabar iškeitei į kažkokį popierių?“ Juk jis supranta, kad žodžiai sakomi ne popieriui. Tai yra priminimas sau, kad tą žmogų myli.

Taip ir su pasikalbėjimais prie kapo. Tik nereikia sureikšminti, kad štai turiu kasdien valandą su juo šnekėtis, nes kitaip jau bus blogai. Čia tai jau pasakos. Bet gerai pabūti prie kapo ir pasakyti: „Nematau tavęs, negaliu tavęs paliest, bet myliu tave, tu tai žinok.“

– Ar reikia artimųjų kapais rūpintis?

– Būtinai reikia. Žinoma, mes nerasim daugybės savo proproprosenelių kapų, jų jau nebelikę. Vilniaus miestas visas ant kapinių pastatytas – priemiesčiai anksčiau buvo vien kapinės. Net Senamiestyje daug vietų, kur buvusios kapinės. Ir dabar tų kapų jau niekas neprižiūrės. Bet kol žinome artimųjų amžinojo poilsio vietą, turime išsaugoti ją tvarkingą ir paženklintą krikščionišku simboliu – kryžiumi.

– Būna, žmonės sako: „Noriu, kad ant mano kapo medelis užaugtų.“

– Tegu užauga tas medelis. Nors medeliai, kaip pati žinote, suardo antkapius. Mūsų norai irgi turi būti pamatuoti. Neturiu būti tokių: „Noriu, kad mano pelenus išbarstytų virš miesto iš lėktuvo.“ Mūsų kultūroje tai nėra priimtina. Būna visokių vaikiškų užgaidų.

– O jei žmogus liepia artimiesiems išbarstyti kur nors jo pelenus, o šie pažada, nenorėdami ginčytis su mirštančiuoju? Paisyti tokios pomirtinės valios ar laidoti savo nuožiūra?

– Kodėl tas žmogus galėjo taip pasakyti? Iš nežinojimo, gal net iš pykčio arba tiesiog dėl to, kad jam taip šovė į galvą. Tai gal ir vertinkim tai kaip vaiko užgaidą. Mes pildome ne visus vaikų norus, o jis po mirties supras, kodėl taip nebuvo padaryta.

Žmogus vis dėlto yra protinga būtybė ir negali reikšti tokios pomirtinės valios, kuri artimiesiems sukeltų daug problemų. Atseit, aš išeinu ir man jau tas pats. O gal iš tiesų žmogus giliai širdyje nori, kad kapas išliktų ir jo vaikai jį prie jo prisimintų?

Būna, kad žmogus jūroje kur nors žūva, palaikų niekaip nesurinksi, nežinia, kur jie. Tada jau nieko nepadarysi. Tada vienintelis būdas išreikšti meilę išėjusiajam yra malda. Juk kol žmogus gyvas, galime meilę išreikšti milijonais būdų – apkabinti, pasakyti gerą žodį.

– Ar čia būtina kalbėti maldos žodžius? Gal pakanka tiesiog prisiminti?

– Neužtenka prisiminti. Mes daug žmonių prisimename. Bet kada už žmogų meldžiamės, prašome Dievo, kad jį palaimintų, mes dalyvaujame jo likime. Malda šiuo atveju yra jam pagalbos priemonė. Žinoma, meilės išraiška gali būti ir kapų tvarkymas – prižiūriu, pasodinu gėlyčių. Bet malda yra aukščiausia.

– Teko girdėti, kad stačiatikiai pagerbia mirusiuosius pastatydami prie kapo degtinės ir net padėdami užkandos.

– Deja, yra tokių pagonybės liekanų. Tai baisu. Ypač tai tapo populiaru sovietmečiu. Dvi ar net trys kartos nebuvo auklėjamos krikščioniškai, o reikėjo kažkokių apeigų palydint mirusiuosius. Maža to, per gedulingus pietus prie portreto į lėkštutę paberdavo druskos, padėdavo duonos ir pastatydavo taurelę degtinės. Ne konjako, ne gero prancūziško vyno, bet degtinės.

Dar buvau jaunas dvidešimtmetis kunigas, kai mane pakvietė per Mirusiųjų minėjimo dieną prie kapo pasimelsti. Devintą dieną po Velykų, antradienį po Atvelykio, mes einam melstis į kapines, giedam velykines giesmes. Taip primename mirusiesiems, kad Kristus prisikėlė, taip pat ir jūs prisikelsit.

Ir štai esant tokiai nuotaikai pamačiau, kad ant naujai supilto kapo tarp gėlių padėta taurelė degtinės. Paprašiau nuimti. Giminės man pradėjo aiškinti, kad čia tokia tradicija. Pasakiau, kad nėra tokios krikščioniškos tradicijos. Tada jie man priminė, kad esu jaunas kunigas. Ten buvo ir daug garbaus amžiaus žmonių. Visi ginčijosi ir nenorėjo nuo kapo nu­imti taurelės.

Atsiprašiau jų, pasakiau, kad negaliu čia melstis. Įsiminiau mirusiojo vardą, per šv. Mišias bažnyčioje jį tyliai paminėjau, bet prie kapo nesimeldžiau, kad tai būtų pamoka kitiems, jog taip negalima.

– O jei per laidotuves pamatytumėte, kad mirusįjį išlydi su taurele?

– Nelaidočiau. Jau buvo toks atvejis, kai iš laidotuvių išvykau nebaigęs. Pamačiau močiutę, kuri į karstą dėliojo monetas aplink mirusįjį. Net nepažiūrėjau, ar ten buvo tuomečiai lietuviški centai, ar kokie kiti pinigai. Paprašiau jos liautis. Giesmininkė giedojo, nenorėjau kalbėti, todėl ranka parodžiau jai pasitraukti į šoną. Ji pastebėjo mano gestą, bet toliau tas monetas aplink dėliojo.

Tada jau garsiau pasakiau, dar nenutraukdamas giedojimo: „Pasitraukit į šoną ir melskitės. Nereikia nieko į karstą dėt.“ Jinai nereagavo. Bet iš žvilgsnio mačiau, kad ji girdi gerai, nes į mane pažiūrėjo. Tada paprašiau ją sustabdyti artimųjų. Jie tik tarpusavyje susižvalgė. Nedrįso prieit. Tada jau nutraukiau giedojimą ir viešai pasakiau: „Šitaip neturi būt. Arba jūs pasitraukiat nuo karsto, arba aš pasitrauksiu.“ Visi nudelbę akis tylėjo ir niekas jai nieko nesakė. Aš apsisukau ir išvažiavau.

– Dabar vis labiau viskas susipynę. Būna, kad žmogus praktikuoja jogą ar budistinę meditaciją, tačiau jo artimieji – krikščionys ir nori jį išlydėti krikščioniškai. Ar kitą religiją išpažinusį žmogų galima laidoti krikščioniškai?

– Tikrai ne. Tai turi būti demonstratyvus ženklas, kad šis žmogus gyvenimu nebuvo krikščionis. Jis juk savo gyvenimo būdu parodė, kad jam Bažnyčios nereikia. Tai kodėl turėtume jam piršti, kai jis negali sakyti „ne“? Kai burna užčiaupta, o rankos – surištos? Kam mes melsimės, giedosime, jei jam to nereikia?

Perėjimas į budizmą ar hinduizmą yra krikščionybės išsižadėjimas. Taip žmonės patys save nuo Bažnyčios atskiria. Ne­galima jam priimti komunijos, negalima jam teikti ir kitų sakramentų. Tai kodėl turėtume jį laidoti?

Taip, jis krikštytas, krikštas neišsitrina. Tačiau jis gyvas turėtų pasiprašyti į Baž­nyčią atgal, sakyti: „Aš suklydau, noriu būti krikščionis.“ Tada reikėtų per tam tikras apeigas ar maldas jį vėl priimti į krikščionis. Ne taip, kad kažkur pabuvai ir lyg niekur nieko sugrįžti. Žmogus turi atsiprašyti už savo klajones ir Viešpaties Dievo, ir visos bendruomenės.

Tikėjimas. Ar iš tikrųjų mes jau tokie dideli krikščionys? Ar nėra taip, kad Lietuvą didžiai krikščionišku kraštu laikome greičiau jau iš savotiškos inercijos, o ne remdamiesi objektyviais faktais?

Visuomenėje kilus klausimų dėl vieno ar kito sprendimo, reiškinio moralumo, labai greitai išgirstame tokių frazių, kaip „Lietuva – krikščioniškas kraštas, todėl…“ Lietuvos krikščioniškumas yra absoliuti tiesa, kurios kvestionuoti visiškai nepriimtina.

Tačiau apklausos bei statistika rodo, kad tikroji situacija kitokia: Lietuvą galime vadinti nebent proginių krikščionių kraštu. Nors vien katalikais save laikančių lietuvių yra beveik 80 proc., iš jų tik labai nedidelis procentas reguliariai lankosi mišiose. Dauguma savo katalikiškumą prisimena tik per šventes, laidotuves ar krikštynas. Vis dėlto paklausti jie nedvejodami atsako: „Mes katalikai, ir dargi neblogi katalikai!“

Kodėl tuomet mes vis dar savotiškai apgaudinėjame save? Ar religijos svarba šiuolaikinėje visuomenėje menksta? Kaip tai keičia mūsų visuomenę, o sykiu ir pačią Bažnyčią?

Sekmadienio mišios vienoje provincijos bažnyčioje. Pustušte bažnyčios tikrai nepavadinsi, bet ir laisvų vietų ant suolų pakankamai daug. Didžioji dalis besimeldžiančiųjų – vyresnio amžiaus moterys, skrupulingai besilaikančios apeigų tvarkos. Šios moterys bažnyčioje – bene kiekvieną sekmadienį. Daugelis kitų besimeldžiančiųjų gerokai retesni svečiai. Sekmadienio mišiose jie apsilanko priartėjus kokio nors giminaičio mirties metinėms arba susipratus, kad seniai nebūta bažnyčioje. Kitą kartą jie čia tikriausiai apsilankys artėjant Velykoms, gal Žolinei ir, savaime suprantama, Kūčioms. Per jas bažnyčia atrodo visiškai kitaip. Tada sudėtinga susirasti ne tik sėdimąją vietą, bet ir kamputį, kuriame stovėdamas galėtum matyti kunigą. Kitaip tariant, per didžiąsias šventes bažnyčia iš erdvios staiga virsta itin ankšta.

Mūsų pašnekovas 24-erių Dovydas sekmadienio mišiose retas svečias. Jo metinius apsilankymus bažnyčioje būtų galima nesunkiai suskaičiuoti vienos rankos pirštais. Vizitų priežastys tradicinės: šventės, metinės ir, jeigu jau taip atsitinka, laidotuvės ar krikštynos. Tuo Dovydo religinis gyvenimas ir apsiriboja, tačiau nei ateistu, nei agnostiku jis savęs nevadina. Dovydas – tikintis, Romos katalikų bažnyčios narys. Kodėl tada bažnyčioje jis toks retas svečias? Dažniau lankytis tiesiog nematąs reikalo. Dabartinio religinio gyvenimo esą visiškai pakanka, o staiga tapti ateistu jis irgi neketina. Juk jis tiki Dievą.

Dovydą galima pavadinti tipiniu proginiu kataliku. Šis terminas neturi griežtesnio apibrėžimo, bet sociologai jį vartoja kalbėdami apie žmones, kurie formaliai priklauso Katalikų bažnyčiai, bet jos gyvenime praktiškai dalyvauja labai minimaliai. Kitaip sakant, forma yra, bet turinio – ne.

VDU Katalikų teologijos fakulteto dėstytojas doc. dr. A.Lukaševičius sako, kad proginis katalikas tenkinasi išoriniais krikščioniškumo bruožais: „Tai būtų žmogus, kuris yra priėmęs sakramentus – dažniausiai krikšto, pirmosios komunijos ir sutvirtinimo. Taip pat augdamas jis yra šiek tiek gavęs katalikiškosios patirties, pavyzdžiui, per švenčių šventimą. Vėliau jo gyvenime katalikiškumo išorinių požymių mažėja, ir sykiu vidinės nuostatos susivelia, tampa nebe tokios aiškios. Jo gyvenime lieka tam tikrų išorinių katalikiškumo atributų. Pavyzdžiui, jis švenčia Vėlines, Kūčias. Jeigu kas paklaustų, jis atsakytų esąs katalikas. Neretai jis netgi save laiko jeigu ne geru, tai bent jau labai normaliu kataliku.“

Šis žmogus savo katalikiškumo sąmoningai dažniausiai neprisimins, nors ištikus bėdai ar įtampai jis, tarkime, trumpam prisimena maldos praktiką. Katalikiškumas taip pat nesąmoningai, giluminiu lygmeniu, pačiam žmogui net to nežinant, atlieka tam tikrą vaidmenį. Kai tik paliečiamos kokios aktualios politinės realijos, moraliniai įsitikinimai, žmogus net pats to nesuvokdamas savaime suprantamai užima poziciją, kuri, atidžiau pasižiūrėjus, yra ženklios katalikiškos pakraipos. Vis dėlto problemai ir svarbiam klausimui išnykus religija vėl nustumiama į giluminį lygmenį.

Pranciškonų brolis kunigas Arūnas Peškaitis OFM neatsitiktinai proginių katalikų tikėjimą palygina su gemalo stadija. „Universalaus apibrėžimo nėra, tačiau, aišku, sociologai proginio kataliko terminą vartoja. Galima sakyti, kad proginis, arba kultūrinis (kartais vartojamas ir toks terminas), katalikas yra tas, kuris priskiria save krikščioniškajam tikėjimui ar konkrečiai Katalikų bažnyčiai, bet praktiškai nepraktikuoja tikėjimo. Jo tikėjimas lieka tokioje gemalo stadijoje. Jis nesigilina į patį tikėjimą, jo turinį, į tai, ko moko Bažnyčia, kas yra Kristus. Man, kaip kunigui, toks įspūdis, kad pro tokį žmogų malonė tiesiog praeina. Evangelijoje yra tokia vieta, kurioje kalbama apie negilias šaknis. Toks žmogus ateina į bažnyčią vieną du kartus per metus. Dar per laidotuves, santuokas. Tačiau yra kažkokia kultūrinė aplinka, kuri verčia tą žmogų sakyti, kad jis yra katalikas. Tarp tų žmonių yra tokių, kurių vertybės labai panašios į krikščioniškas, tačiau yra ir tokių, kurie su krikščionybe nieko bendro neturi. Jie tik laiko savo krikščionimis ir atsiradus progai ateina į bažnyčią“ – aiškina kunigas.

Jo teigimu, sekmadienį besimeldžiančiųjų minioje atpažinti proginį kataliką ne taip ir sunku. Eiliniais sekmadieniais daugiausia ateina tie, kurie tikrai praktikuoja tikėjimą. Tačiau būna mišios už mirusiuosius, ir tada padaugėja žmonių, kurie ateina būtent tokiomis progomis. Proginius katalikus lengviausia atpažinti ne iš veidų, o iš to, kad jie nežino, kaip atsakyti kunigui, nedalyvauja liturgijoje. Jie tyli. Tai kunigui labai aiškiai matoma.

Kuo skiriasi katalikas nuo proginio kataliko

Vis dėlto konkrečiai durti pirštu ir įvardyti, kad vienas ar kitas žmogus yra proginis katalikas, nėra taip paprasta. Kas apskritai yra katalikas? Ką reiškia juo būti? A.Lukaševičius pabrėžia, kad tai tikrai nėra lengvas klausimas, nes nėra aiškių kriterijų. „Vienas toks kriterijus, kuris dažniausiai taikomas per apklausas, yra ar pats žmogus save priskiria prie katalikų. Jeigu taip, tai jis ir laikomas kataliku. Tačiau gilinantis labiau reikia paklausti, kokiu pagrindu jis tai daro. Čia jau patenkame į teologijos ir religijotyros sferas. Kitas, labiau pagrįstas kriterijus būtų krikštas. Jeigu žmogus krikštytas katalikų bažnyčioje, tai jis, iš teologinio taško žvelgiant, yra katalikas. Tačiau ir šis kriterijus yra atsietas nuo gyvenimo bei mąstymo būdo. Pagal šį kriterijų ir Stalinas, ir Hitleris buvo krikščionys. Tačiau pats krikšto faktas juk nesusisieja su žmogaus pasirinkimais, vertybėmis. Tada jau patenkame į trečią sferą. Kiek žmogaus gyvensenoje ir mąstysenoje reiškiasi katalikiškumas? Čia jau būtų giliausia plotmė. Pagal šitą kriterijų žmonių, kurių gyvenimo būdas atitinka kataliko parametrus, yra tikrai ne 80 procentų. Net kalbos nėra“, – tikina docentas.

Kokia dalis Lietuvos gyventojų tuomet atitinka šį kriterijų? Vienas paprasčiausių parametrų, kaip pamatuoti katalikiškumą, yra sekmadienio mišių lankymas. Čia mes turime labai stabilų rodiklį – 13 proc. Būtent tokia dalis iš tų 80 proc. Lietuvos gyventojų, kurie laiko save katalikais, reguliariai dalyvauja mišiose.

Toks mažas skaičius gali išgąsdinti ir priversti paklausti: gal tai rodo religijos nykimą? A.Peškaitis nieko itin naujo čia neįžvelgia. Pasak jo, visais laikais tikrai praktikuojančiųjų būdavo mažuma. „Jėzus Evangelijoje sako: „Nebijok, mažoji kaimene.“ Tuo kreipiniu jis pasako, kad tikrai tikintys žmonės niekada nesudarys daugumos. Net ir tada, kai buvo labai įprastas reiškinys sekmadieniais vaikščioti į bažnyčią ir gyvenimas buvo bendruomeniškesnis, realiai išpažįstančių tikėjimą žmonių buvo nedaug. Ilgą laiką, net ir viduramžiais, vyravo nuostata, kad visi pasauliečiai nueis į skaistyklą, ten degs, bet galiausiai kaip nors prasispraus į dangų. Evangelijų patarimai – atseit ne pasauliečiams, o vienuoliams. Skirtumas tas, kad tuomet tie proginiai katalikai vis tiek ateidavo į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. Dabar jie ateina kartą ar du per metus. Kartais iš viso neateina. Jie sako širdyje turintys Dievą, ir jiems to gana. Manau, jog proginės katalikybės reiškinys atsiranda dėl to, kad žmogus prasilenkia su Dievo malone. Aš nežinau, kaip ir kodėl taip atsitinka. Kiekvienas atvejis skirtingas. Tačiau kai prasilenki su Dievo malone, ėjimas sekmadieniais į bažnyčią gali būti nebent tradicija ar pareiga. Nors ir šių dalykų šiuolaikinis žmogus nesilaiko. Postmodernioje visuomenėje nepakanka to fakto, kad močiutė ėjo į bažnyčią. Nėra prasmės“, – svarsto kunigas.

Pasak jo, tikėjimas, religinis gyvenimas yra šalia proginio kataliko, bet dažniausiai ir būna tik šalia. „Proginis katalikas tos Dievo malonės kažkaip išvengia. Gal jis nusisuka nuo jos, gal tiesiog nekreipia dėmesio. Jis pasineria į šiuolaikinės visuomenės rūpesčius, džiaugsmus ir pasiūlymus. Svarbiausia – vartoti, vartoti, vartoti… Tačiau kai paklausia jo per gyventojų surašymą, jis atsako – katalikas. Todėl man tie statistiniai duomenys kartais ir atrodo keisti. Gal reikėtų paklausti giliau, kas yra katalikas. Pasakyti, kad esi katalikas, juk nieko nereiškia. Aš juk galiu pasakyti, kad esu jūreivis. Na, ir kas? Aš kartais juokiuosi, kad „nepraktikuojantis katalikas“ yra labai įdomus apibūdinimas. Aš gal tada esu nepraktikuojantis verslininkas. Taip juk nebūna“, – stebisi A.Peškaitis.

Kas atsitinka, kai norisi lengviau ir greičiau

A.Lukaševičius pastebi, kad proginė katalikybė yra indiferentiškumo vaikas. Ji yra bendro visuomenės nesidomėjimo religija pasekmė. Paties nesidomėjimo priežastis jis mato dvejopas: „Be abejo, prie priežasčių tikrai būtų komunistinė diktatūra. Penkiasdešimt metų davė savo vaisių. Katalikiškumo samprata ir įvaizdis buvo ir tebėra kaip reikiant iškreiptas. Žmonės susidarė labai daug iškreiptų katalikybės įvaizdžių. Jie tokie ir tebelieka. Tai viena priežasčių, kodėl žmonės negeba judėti rimtesnio katalikiškumo link. Jų samprata yra kreiva. Kita ženkli įtaka – Vakarų pasaulio sekuliarumas, kuris daugiausia yra ateistinis. Tačiau tas ateizmas Vakaruose diegtas ne priverstiniu būdu, o per vartotojiškos visuomenės augimą. Tokioje visuomenėje Dievas nustumiamas į privačią sferą: jeigu nori, gali tikėti ir praktikuoti, bet šiaip realiame gyvenime tam nėra vietos“, – teigia pašnekovas.

Pasak jo, materialinė gerovė egzistencinius klausimus iš mūsų gyvenimo kuriam laikui išstumia. Tačiau atėjus krizei tuos klausimus tenka prisiminti. Tai paaiškina ir tai, kodėl net ir proginis katalikas sunkią valandą prisimena savo iki tol nepraktikuotą religiją. A.Lukaševičiaus žodžiais, iš teologinės pozicijos žiūrint bandymas gyventi gerai be Dievo yra žmogaus nuopuolio pasekmė. Žvelgiant labiau iš sociologinės perspektyvos, gerovė skatina žmogų pamiršti Dievą. Kitaip tariant, susikuriame iliuziją, kad galime pasiekti laimę vien ekonominėmis priemonėmis ir gerindami socialinę, medicinos, pramogų sritis. Tačiau paprastai ta gerovė kažkuriuo momentu pakerta savo pačios šaknis. Dažniausiai kažkas vis dėlto įvyksta, ir žmogus pamato savo ribotumą. Tada jis supranta, kad reikalingi gilesni atsakymai už tuos, kuriuos duoda mokslas ar medicina. Kyla gyvenimo prasmės, vertybių klausimai.

Savo ruožtu A.Peškaitis pastebi, kad vartotojiška kultūra mus taip įpratino prie greito ir patogaus aptarnavimo, kad netgi religijoje pradėjome ieškoti šių dalykų. „Šiandien visuomenė siūlo labai daug malonumo. Kuo tu daugiau ir geriau vartoji, tuo atseit turi daugiau savigarbos. Prestižas ir orumas matuojamas galimų nusipirkti prekių kokybe. Tokia visuomenė nukreipia žmogaus žvilgsnį nuo to, kas jam yra esminga, – tiesos ieškojimo. Vartotojiškos visuomenės sąlygomis formuojasi ir savotiška religinė rinka. Įvairios knygos, religinės bendruomenės siūlo dievus pagal kišenę. Dievą, kuris sukurtas pagal tavo paveikslą ir panašumą, o ne atvirkščiai. Patogų Dievą. Pasiskaitai knygelių, gali pasvajoti apie tai, koks bus gražus gyvenimas po mirties, ir jokio įsipareigojimo. Iš tiesų – ir jokios meilės, jokios vilties, jokios prasmės. Tik svajonės, dažniausiai netgi labai tuščios. Aš kartais nustembu, kai pamatau pardavinėjamas knygeles, kurios priverčia aiktelėti dėl jų bukumo. Pavyzdžiui, vienoje knygelėje rašoma, kaip viena mediumė susisiekė su princese Diana. Diana labai džiaugiasi, nes ten taip gerai, prekybos centrai geresni nei Londone, visur švaru. Skaitai, ir juokas ima. Tačiau žmogus ten juk rašo ne humoreską, o rimtą dalyką. Tai tokia šėtoniška apgaulė, kuri žmogų nukreipia nuo tiesos ieškojimo į visiškai paviršinius dalykus“, – pabrėžia kunigas.

Jis pastebi, kad mes norime greito maisto. Laukti, stengtis labai nesinori. „Vartotojiška visuomenė apskritai yra linkusi padaryti taip, kad paauglystė užsitęstų, o paauglystė yra maišto ir ieškojimų metas. Socialinė paauglystė, kai kurių autorių teigimu, dabar užsitęsia iki 40-ies ar net 50 metų. Tada jau žmogus subręsta ir iš karto pasensta. Tai labai apsunkina kelią į tikėjimą, bendruomenę. Tas nenorėjimas įsipareigoti neleidžia tikėtis, kad žmogus išeis iš proginio katalikizmo rėmų, nes tikėjimas reikalauja pasiaukojimo. Ten nieko nebūna greitai. Reikia daug laiko“, – aiškina A.Peškaitis.

Natūraliai kyla klausimas: jeigu katalikybė tavo gyvenime neatlieka svarbesnio vaidmens, kam tuomet vadintis kataliku? Ar ne paprasčiau vadintis tiesiog ateistu arba agnostiku? Pasak A.Lukaševičiaus, ne viskas taip paprasta. „Nėra taip juoda arba balta. Lietuvoje žmonių, laikančių save ateistais, labai nedaug. Proginių katalikų gyvenime religija vaidina tam tikrą vaidmenį. Ypač tų giluminių, nereflektuotų vertybių lygmeniu. Kitaip tariant, žmogus pasirenka katalikišką poziciją, nors ir nemokėtų pagrįsti savo pasirinkimo. Jis užima poziciją, kuri akivaizdžiai paveikta katalikiškumo. Ji tiesiog nėra pakankamai pagrįsta. Tai defektai, bet tai rodo, kad žmonių, neturinčių su religija nieko bendro, yra labai nedaug“ – teigia VDU Katalikų teologijos fakulteto docentas.

Kitaip tariant, proginis katalikas nenori nei skirti daugiau laiko religijai, nei visiškai jos atsisakyti. Jo išorinis katalikiškumas itin pasireiškia šventiniu laikotarpiu. „Nuo to, kad proginis katalikas porą kartų per metus nueina į bažnyčią, jis netampa tikinčiu. Tačiau jis tarsi taip pateisina savo kataliko vardą. Juk tą šventę reikia kažkaip įprasminti. Kam tos dovanėlės? Kam ta eglutė? Atseit šeimos šventė. Tebūnie, čia nieko blogo. Tačiau jeigu pamirštamas pats Kristus, kuris yra šios šventės centras? Jie patys apiplėšia save. Pernai nustėrau pamatęs, kad kažkokioje parduotuvėlėje kalėdinėmis prekėmis pradėta prekiauti dar prieš Vėlines. To dar nebuvo. Jie net paskelbė, kad būtent ten šiemet prasideda Kalėdos. Anksčiau prasidėdavo „Maximoje“, tačiau šįkart net ir „Maxima“ pavėlavo“, – sako A.Peškaitis.

Be abejo, Bažnyčiai proginė katalikybė – didžiulis iššūkis. Jau apie trisdešimt metų Bažnyčia kalba apie darbą su tais, kuriuos galima vadinti proginiais katalikais. Tai vadinamoji Naujoji evangelizacija. Jos išskirtinumas tas, kad darbas turi būti nukreiptas jau į krikštytus žmones. Kitaip tariant, paaiškėjo, kad Bažnyčioje yra daug krikštytų žmonių, kurių pažiūros defektyvios, ir su jais reikia dirbti praktiškai iš naujo, pradedant nuo pačių pamatų. Pastaraisiais metais Vatikanas labai stipriai kelia šį klausimą ir ragina kreipti dėmesį į šiuos žmones. Didžioji jų dalis nėra kokie antikatalikai – jie tiesiog neturi santykio su katalikybe.

Vis dėlto A.Peškaitis pastebi, kad mes paprasčiausiai nelabai mokame kalbėti apie tikėjimą. Religijos tema Lietuvoje apskritai retai liečiama. Tam labai didelės įtakos turėjo sovietmetis: tada kalbėti apie tikėjimą nebuvo galima, nustota leisti teologines knygas, šias temas buvo priversti ignoruoti ir universitetai.

„Mums daug ko trūksta. Trūksta pačios skaitymo kultūros. Aš stebiuosi ir džiaugiuosi, kad knygų mugė sutraukia tiek daug žmonių, tačiau skaitančių žmonių vis dėlto yra mažai. Kartais yra mada pirkti knygas, bet nėra mados jų skaityti – dažniau skaitome feisbuką. Labiau vertinama pramoginė knyga, nes ją lengviau skaityti. Teologinė ir filosofinė literatūra reikalauja susikaupimo. Kaip ir Biblija. Trūksta įgūdžio, tradicijos. Vakarų šalys sekuliarizuotos gal net labiau, bet ten iš kartos į kartą perduotas tikėjimo paveldas, tam tikri dalykai suvokiami savaime, žmonės žino, kuo tiki krikščionys. Ar jie patys tiki – jau kitas klausimas. Lietuvoje dažnai nežino. Tai jau sovietizmo palikimas. Ta tradicija tada buvo sudarkyta. Kaime ji dar liko, bet mieste jau nebe. Kalbėti apie tikėjimą buvo nepriimta“, – teigia kunigas.

Pasak jo, labiausiai ateistinės propagandos paveikti žmonės – dabartiniai keturiasdešimtmečiai ar penkiasdešimtmečiai. Tai žmonės, kurių vaikai dabar yra paaugliai, jauni suaugusieji. Iš savo tėvų jie nėra paveldėję praktiškai jokios religinės tradicijos. Nieko keista, kad ši proginių katalikų karta nuo tikėjimo atitolusi dar labiau ir į bažnyčią jie ateina dar rečiau. Tačiau A.Peškaitis pastebi, kad jaunoji karta jaučia savotišką religinį alkį. Kunigo uždaviniu tampa atrasti minioje per tą retą progą į bažnyčią užklydusį žmogų ir prabilti būtent jam. Tai padarius, tikėtina, asmuo atras kelią į bažnyčią ir savo tikėjimą.

Kad visuomenėje esama religinio alkio, įsitikinęs ir A.Lukaševičius. Savo nuomonę jis gali pagrįsti konkrečiais pavyzdžiais, nes jau nuo 2002-ųjų Kaune dalyvauja suaugusiųjų katechezės mokyklos veikloje. „Mes jau keliolika metų užsiimame šia veikla. Dirbame su suaugusiaisiais ir galime patvirtinti tyrimus, kurie buvo atlikti: žmonių domėjimasis rimtais dvasiniais dalykais tikrai labai didelis. Galiu tai pailiustruoti pavyzdžiu. Tada, 2002-aisiais, dėjome daug pastangų, kad surinktume grupę. Dalijome bukletus, kalbėjome bažnyčioje. Susirinko apie 30–40 žmonių, iš kurių pasiliko 20–30. Kitais metais istorija kartojosi. Laikui bėgant mes vis mažiau stengėmės reklamuotis, bet grupė nuolat didėja. Dabar nuolat lankančiųjų yra apie 80–90, o sąraše – apie 150. Žmonės jau sužino apie mus vieni per kitus. Domėjimasis dvasiniais klausimais labai didelis, ypač tarp išsilavinusių žmonių. Mes esame susidarę tokį stereotipą, kad tikintieji dažniau yra menko išsilavinimo. Tyrimai rodo, kad tai netiesa. Iš mūsų grupės lankytojų didžioji dalis yra 30–50 metų amžiaus, tai yra pati užimčiausia visuomenės grupė. Daugumos jų išsilavinimas yra aukštasis ir dažnai jie eina atsakingas pareigas. Tikėjimu domisi tie, kurie geba kritiškai mąstyti, sunkiau pasiduoda masinės kultūros brukamam indiferentiškumui ir pigiam vartotojiškumui“, – teigia jis.

Proginė katalikybė – masinis reiškinys, kurio fenomeną tikriausiai galėsime stebėti dar ilgai. Vis dėlto tie, kurie jį mato kaip religijos nykimo išdavą, regis, klysta. Proginė katalikybė beveik tokia pat sena kaip ir pati katalikybė, tik naujosios formos gerokai akivaizdesnės. Ar verta kovoti su progine katalikybe? Galbūt tai ne tik grėsmė, bet ir proga Bažnyčiai sustiprėti?

„Yra ir taip, ir taip. Aišku, proginėje katalikybėje yra religijos profanacijos pavojus. Kita vertus, tai proga prakalbėti žmonėms. Tuomet žmonės, kurie lieka bažnyčioje, būna sąmoningesni. Pavyzdžiui, aš pastebiu, kad jaunos poros, kurios tuokiasi bažnyčioje, jau nebeateina tėvelių ar močiučių varomos. Šie jauni žmonės ateina patys. Jų tikėjimas gal ir eklektiškas, jie gal tiksliai ir nežino, ką jie tiki ir kas yra, bet yra pasiryžę suprasti. Tokių žmonių tik daugėja“, – tikina kunigas A.Peškaitis.

Povilas Sabaliauskas

Kun. R.Gurkšnys: „Dievas veikia visame kame, taip pat ir versle, finansų srityje, tik reikia jį rasti ir išnaudoti jo teikiamas dovanas“

Jonė Kučinskaitė

Apniukęs ankstyvas šiokiadienio rytas. Didžioji gatvė, kurioje sutariame susitikti su Šv. Kazimiero bažnyčios rektoriumi, kunigu jėzuitu Ryčiu Gurkšniu SJ, dar tik bunda: skuba rūškani praeiviai, iš viešbučių tingiai išsliūkina apsimiegoję turistai.
Grįžtelime su fotografu atgalios, ir rytas įgauna kitokių spalvų: pro Šv. Kazimiero bažnyčios kiemo vartelius išeina nė akimirkai nenustojantis šypsotis, tarsi niekad jokių rūpesčiu nebūtų turėjęs ir neturintis kunigas R.Gurkšnys.

R.G.: Žmonių rūpesčius galima vardyti ir vardyti, bet aš stengiuosi ieškoti galimybių, kaip mes, Bažnyčia, galime padėti atrasti žmogui gyvenimo džiaugsmą, ramybę, atskleisti savo galimybes, talentus, svajones, – pokalbį pradeda energija kiekvieno sekmadienio neparapinės Šv. Kazimiero bažnyčios vidudienio šv. Mišiose minias maldininkų pakerintis kunigas. – Tiesa, per šiuos 23-ejus nepriklausomos Lietuvos metus įvyko tiek daug gražių pokyčių ir tuo pat metu matome nemažai skaudžių patirčių, bet aš visuomet stengiuosi įžvelgti daugiau gražių dalykų.
Aišku, mums kelia nerimą, kad žmonės, nerandantys savęs Lietuvoje, emigruoja svetur, kad negeba išspręsti nesutarimų, prieštaravimų, priimti vienas kito, liūdina didėjantis skyrybų šeimose skaičius, vyresnių žmonių nusivylimas, vienišumas, kitos bėdos. Bažnyčia stengiasi tokius žmones padrąsinti, įkvėpti, atskleisti jų gyvenimo dovanas, neišnaudotą potencialą ir paskatinti ieškoti, kas yra gera.
VEIDAS: Bet mes dar niekados taip gerai negyvenome – mūsų materiali gerovė niekad nebuvo tokia didelė kaip dabar. Sovietmečiu buvome gujami, bet laimingesni: siekėme, ieškojome, priešinomės sistemai, kiek ir kaip supratome. Šiandien to daryti nebereikia, tai kodėl ta materiali gerovė nesutampa su mūsų dvasine savijauta?
R.G.: Vienas atsakymų – sumažėjęs mūsų atsparumas. Sovietmečiu mes turėjome daugiau problemų, bet tas sunkmetis mus labiau grūdino, neleido apsnūsti, o dabar, kai pasiekėme ir materialios, ir minties, sąžinės, žodžio laisvės, pripratome prie tos gerovės. Aš pastaruosius keletą metų domiuosi pozityviąja psichologija, kuri aiškina, kaip žmogus pripranta prie gerų pokyčių, laimėjimų, naujo žmogaus, naujo darbo, gerovės, prie to, ką jis turi, ir tada atsiranda dvasinė tuštuma bei nežinojimas, kuo tą tuštumą užpildyti.
Jėzus ir Šventasis Raštas moko įprasminti savo gyvenimą tarnaujant, suteikiant daugiau laimės ir džiaugsmo kitiems. O kitas mano mokytojas – motyvacinių knygų rašytojas, oratorius Zigas Ziglaras sako, kad kiekvienas mes savo gyvenime galime pasiekti to, ko norime, jeigu padėsime kitiems pasiekti to, ko jie nori. Kitaip tariant, tarnavimas, dalijimasis savo turtu, laiku, energija, pasiaukojimas dėl kitų būtų viena galimybių užpildyti mūsų vidinę tuštumą.
VEIDAS: O kaip įpūsti žmonėms džiaugsmo, kad jie į kasdienius reiškinius žvelgtų optimistiškai, kad svajotų, darytų, siektų?
R.G.: Tai mūsų visų užduotis. Sovietmetis padarė savo įtaką – mūsų žmonės dar nedrįsta svajoti ir kalbėti apie svajones. Aš per savo pamokslus, seminarus, kitus mokymus stengiuosi padėti žmonėms labiau pasitikėti savo jėgomis, gebėjimais, svajoti ir siekti didelių tikslų, atskleisti savo potencialą, nes kiekvienas žmogus širdyje turi giliai slypinčių troškimų: vieni nori geresnių santykių šeimoje, kiti – daugiau klientų ir sėkmės versle, treti – pagerinti savo šeimos finansinę padėtį, kad galėtų deramai pasirūpinti vaikais, pakeliauti, kad išsipildytų kiti jų siekiai.
Beje, ir mokyklos galėtų daugiau dėmesio skirti vaikų ugdymui: jų svajonių, troškimų įvardijimui, talentų atskleidimui, kad žmonės drąsiai kurtų, nebijotų iššūkių, teigiamai mąstytų. Juk šitai yra kiekviename mūsų, tik kai kuriuose labai giliai užslėpta.
VEIDAS: Intelektualai neretai burnoja, girdi mums siekti tikslų kliudanti mūsų religija, katalikybė, mat katalikas privaląs būti kuklus, nesistengti dominuoti. O va estai, kurie yra liuteronai, kur kas daugiau už mus pasiekė ir versle, ir politikoje, jie ir dvasiškai sveikesni, nes jų religija mokanti veržlumo, verslumo, siekinių. Nors štai jūs esate ne tik dvasininkas, bet ir vadinamasis koučeris – ugdomojo lyderiavimo mokytojas. Kaip katalikui tai įmanoma suderinti?
R.G.: Bažnyčia yra nuveikusi nemažai darbų, padėdama žmonėms pakelti gyvenimo sunkumus. Sovietmečiu Bažnyčia buvo ta pozityvi jėga, kuri nė akimirkai nesusitaikė su priespauda: kovojo dėl žmogaus teisių, Bažnyčioje buvo daugybė drąsių kunigų, kurie buvo tikri koučeriai – padėjo žmonėms nesusitaikyti su išnaudojimu.
Antra vertus, per tuos daugiau kaip du tūkstančius krikščionybės metų būta daugybės mėginimų atskirti tikėjimą, Bažnyčią nuo pasaulio. Bet aš, kaip ir mūsų ordino įkūrėjas Ignacas Lojola bei kiti jėzuitai, stengiuosi atrasti Dievą visur: ir tarpusavio santykiuose, ir versle, ir finansuose, ir sveikatoje, ir politikoje, ir švietime, ir moksle. Jėzuitai visada sakydavo, kad Dievas veikia visame kame, tik labai svarbu atrasti Dievą ir išnaudoti visas jo dovanas. Kartu Jėzus sako, kad iš to, kam bus daug duota, bus ir daug pareikalauta.
Iš tikrųjų, jeigu mes nuoširdžiai ir geranoriškai skaitome Šventąjį Raštą, stengiamės suprasti Jėzų, jame rasime labai daug ugdomojo lyderiavimo mokymo. Beje, viena evangelikų pastorė yra išleidusi knygą anglų kalba „Jėzus – gyvenimo koučeris“. Juk Jėzus mus mokė atrasti gyvenimo potencialą, siekti gyvenimo tikslų, vykdyti Dievo skirtą užduotį gyvenime, dar labiau pasiaukoti kitiems, džiaugtis kitų sėkme, per tai kilti aukštyn ir pasiekti savo tikslų.
VEIDAS: Tačiau mes, patys norėdami būti turtingi, sukurti verslo imperijas, nemėgstame sėkmės lydimų žmonių, niekiname verslumą, verslininkus siejame su bedievyste. O štai jūs sakote, kad šv. Ignacas skatino ieškoti Dievo visur: taip pat ir finansų, verslų srityje.
R.G.: Jėzus niekada nesmerkė pinigų ir niekada nepasisakė, kad verslas, ekonomika yra blogis. Blogis yra žmogaus godumas ir tai, kad jis netinkamai elgiasi su pinigais. Juk kiekvienas mūsų, taip pat ir Bažnyčia ar labdaros organizacijos, norėdami kažką sukurti, turime turėti pinigų. Ir jei pinigai yra ne gyvenimo tikslas, o tik priemonė siekti aukštesnių tikslų – viskas gerai. Mat jei pinigai netarnaus aukštesniems siekiams, tai susikūrę materialinę gerovę pateksime į dvasinę tuštumą. Mokslo tyrimai rodo, kad pinigai nepadidina žmonių laimės. Jos suteikia dalijimasis gerove ir kūrimas didesnių projektų, kuriems reikia didelių pinigų.
Taigi, jei norime sukurti tokią Bažnyčią, kuri būtų ne tik bobučių susirinkimo vieta, bet patraukli vieta ir šeimoms, ir verslininkams, ir vidutinio amžiaus žmonėms, kurioje visi mielai ir svetingai priimami, gali semtis stiprybės kitiems darbams, tikrai reikia ir finansų. Žinoma, su Dievo pagalba ateis ir finansai, bet mes neturime niekinti jų, siekdami kilnių tikslų, kurdami gražesnį pasaulį, nešdami tikėjimą, džiaugsmą, viltį.
VEIDAS: Kaip tapti lyderiu, siekti tikslų nelipant kitiems per galvas, nepaminant moralės normų, dvasingumo?
R.G.: Mes dažnai neteisingai suprantame, kas yra lyderis. Aišku, mūsų patirtis neretai rodo, kad organizacijų vadovai išnaudoja darbuotojus, lipa per kitų galvas. Bet tai neteisingas lyderio suvokimas, kurį diktuoja bloga mūsų patirtis. Mes, lyderystės mokytojai, lyderį apibrėžiame kaip darantį teigiamą įtaką kitiems, kaip padedantį kitiems atsiskleisti, kaip tą, kuris turi viziją ir ja uždega kitus, suteikia kitiems žmonėms galimybę, įgyvendinant jo viziją, pasiekti ir savų tikslų. Tai idealus vadovas, kurio mes visi norėtume. O kad tai įmanoma, rodo kitų šalių didžiulių kompanijų vadovų patirtis.
VEIDAS: Šįmet kviesdamas vaikus ir suaugusiuosius į koučingo stovyklą pabrėžėte, kad visi gimstame lyderiais, bet tuomet kur ir kada dingsta tas mūsų lyderystės pradas?
R.G.: Jis niekada nedingsta, jis slypi kiekviename žmoguje, bet vieniems lengviau jį atskleisti, nes jie turi įkvepiančius tėvus, draugus, mokytojus, kitiems sunkiau.
VEIDAS: Kaip tėvai gali ugdyti savo vaikų lyderystę?
R.G.: Negalima vaiko vien tik girti, jam reikia rėmų, bet šie rėmai turi padėti vaikui augti. Aš nesu vaikų ugdymo specialistas, bet mane žavi amerikiečių mokymo ekspertė Marva Collins. Ji darbavosi vargingame juodaodžių rajone, kuriame retas vaikas gyvenime pasiekdavo kažką daugiau, mat daugelis vaikų, sulaukę vos 12–13 metų, mesdavo mokyklą, įsitraukdavo į gaujas ir ten kurdavo tolesnį savo gyvenimą. M.Collins užsibrėžė kuo daugiau vaikų ištraukti iš vargo. Nuo pat pirmos pamokos ji vaikams kartojo: “Jūs esate stiprūs žmonės, jūsų laukia didelė sėkmė, dideli laimėjimai, bet jūsų gyvenimo sėkmė slypi jūsų rankose. Nieko nekaltinkite – nei tėvų, nei valdžios, imkite savo gyvenimą į savo rankas. Jūs galite susikurti gyvenimą tokį, kokio norite, ir aš tikiu, kad jūs tai galite.”
Tuos žodžius mokiniams ji kartodavo kasdien, bet kartu buvo labai griežta mokytoja. Ji ugdė vaikų talentus, potencialą, bet buvo nustačiusi griežtas ribas. Jei vaikas pasielgdavo netinkamai, bausdavo jį sakydama, kad jis turi abėcėlės tvarka nurodyti 10 gerų savo charakterio savybių. Jei šis vėl nusižengdavo, vėl turėdavo nurodyti 10 gerų savybių abėcėlės tvarka, bet kas kartą vis kitų, jau paminėtos nebetikdavo. Taigi kad nebereikėtų laužyti galvos galvojant apie geras savo savybes, vaikai stengdavosi neprasikalsti.
Kiekvieną vaiką ji aprašydavo: kokios jo gerosios savybės, kokių jis turi talentų, kas jį uždega, ir stengdavosi tai parodyti skirdama užduotis pagal gebėjimus. Ir tie vaikai, kurie kitose mokyklose buvo nurašyti, mokomi M.Collins baigė mokslus, tapo žymiais gydytojais, teisininkais, politikais, mokytojais, verslininkais.
Jos pavyzdys rodo, kad toks modelis, kai stengiamės įžvelgti kitame žmoguje tai, kas jame yra gero, ir sukuriame griežtas ribas bei aplinką, kurioje žmogus gali augti, atskleisti savo talentus, pašaukimą, yra veiksmingas, nes įjungia vaiko laisvą pasirinkimą, galimybes svajoti ir kryptingai siekti savo sėkmės.
VEIDAS: O kaip atrasti savo pašaukimą?
R.G.: Čia padėtų koučingas, bet nebūtina samdyti asmeninio mokytojo. Visi esate laukiami mūsų Šv. Kazimiero bažnyčioje, aš laukiu kiekvieno sekmadienio 12 val. šv. Mišiose, taip pat mūsų stovyklose, kituose susitikimuose. Tikrai visiems padedame, ypač vidutinio amžiaus žmonėms, juk daugelis mūsų baigę mokyklas dažnai pasirenkame ne tuos darbus, kuriuos mėgstame, kurie padeda atsiskleisti mūsų talentams, o tuos, kurie suteikia galimybę kuo greičiau užsidirbti, išlaikyti šeimą. Mes neskiriame laiko pašaukimui ieškoti. Tad į mūsų mokymus Bažnyčioje ateina įvairaus amžiaus žmonių, ir mes kartu keliame įvairius klausimus.
Vienas būdų rasti pašaukimą – kelti klausimus, kas man patinka, kur norėčiau dar darbuotis, kokie žmonės ir jų laimėjimai mane žavi, kur aš galėčiau save išbandyti. Žinoma, nepatariu iš karto mesti darbo, bet bent dalį savo laisvalaikio visi galime skirti domėjimuisi sritimi, kuri mus uždega, įkrauna, kurioje jaučiamės laimingi, tampame sėkmingi, net jei dirbame 60–80 val. per savaitę.
Tiesa, kartais galime svajoti apie pašaukimą, bet kai praktiškai pabandome, imame domėtis, studijuoti mus traukiančią sritį, pamatome, kad ji nėra mūsų. Tad derėtų save išmėginti toje srityje įsitraukiant į savanorišką veiklą, juk savanoriai mielai priimami, pagaliau svarbu rasti bendraminčių.
VEIDAS: Jūs esate lyderių mokytojas. Kuo skiriasi vadovų mokymas būti lyderiais nuo jų darbuotojų motyvavimo?
R.G.: Tai panašios sritys. Motyvacijos mokytojai, kurie dirba įmonėse, naudoja panašius metodus, nes esmė – padėti žmonėms atskleisti juose slypinčią energiją, tikslus, troškimus, potencialą. O vadovai mokomi šiuolaikinių motyvavimo priemonių. Tradicinės priemonės buvo riestainis ir lazda, tai yra finansinės premijos arba bausmės už prastus rezultatus. Šiuolaikiniai metodai ir efektyvesni, ir taupantys lėšas.
Vadovai mokomi motyvuoti darbuotojus sukuriant tinkamą aplinką jų potencialui atsiskleisti, nes kai vadovas paskiria darbuotoją į tas pozicijas, kuriose atsiskleidžia jo talentai, kur jis dirba su užsidegimu, nereikia ir nuolatinio papildomo finansinio motyvavimo. Žinau įmonių, kurios skiria po vieną dieną darbuotojų talentams atskleisti.
Beje, taip yra ir “Google” kompanijoje, o jos darbuotojų sukurta elektroninio pašto “gmail” sistema atsirado ne jiems atliekant kasdieninį darbą, o tokių motyvacinių dienų metu. Paprastai darbuotojai turi pristatyti visiems kolegoms, ką jie nuveikė naujo per tokias dienas.
VEIDAS: Jūs daug laiko praleidote Europos didmiesčiuose, JAV. Sakykite, kuo mes skiriamės ar esame panašūs tikėjimo atžvilgiu?
R.G.: Žmonės visur yra tokie patys: su savo svajonėmis, troškimais, baimėmis, silpnybėmis, iššūkiais. Žinoma, Lietuvoje dar daug erdvės skatinti žmones labiau įsitraukti į savanorišką veiklą, kad jie labiau išnaudotų savo talentus, energiją, žinias, įgūdžius. Tai irgi yra tikėjimo stiprinimas, nes visada veikia dėsnis: kuo daugiau duodame kitiems, dalijamės materialiniu turtu, tuo laimingesni tampame patys, patiriame daugiau ramybės, džiaugsmo.

Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas Sigitas Grigas, kasdien bendraujantis su itin sunkiais ligoniais, apgailestauja, kad mirštantys žmonės Lietuvoje dažnai tampa našta tiek artimiesiems, tiek valstybei ir yra atstumiami lyg raupsuotieji.

Požiūrį, kad amžinybėn išeinantis žmogus iki paskutinio atodūsio gali išlikti orus, mylimas ir reikalingas, bandys skiepyti pirmųjų mūsų šalyje slaugos namų komanda. Onkologinių ligonių namai, VšĮ Mykolo Sopočkos hospisas, kuriame apsigyvens žmonės, sergantys paskutinių stadijų vėžiu, kai medikai jau nebegali padėti, artimiausiu metu atvers duris Vilniuje, Rasų gatvėje.
Prie slaugos namų įkūrimo nemažai prisidėjęs kunigas Sigitas Grigas sako, kad šie namai kardinaliai skirsis nuo Lietuvoje įprastų slaugos ligoninių ar paliatyviosios pagalbos centrų. Mat tai bus ne gydymo įstaiga, o tarsi daugiavaikės šeimos namai, kuriuose gyvens keturiolika sunkių ligonių. Kiekvienu jų asmeniškai rūpinsis slaugytojos, gydytojas, psichologas, pagalbą teiks kunigas ir net teisininkas.
„Hospise svarbiausia ligonis, todėl siekiant, kad paskutinius gyvenimo mėnesius ar savaites jis praleistų oriai ir nesijaustų paliktas nuošalyje, stengiamasi išpildyti visus jo troškimus. Tarkim, žmogaus svajonė – nuvažiuoti prie jūros ar susitikti su kokia nors garsenybe, tai hospiso komanda padarys viską, kad noras virstų realybe. Svarbiausia, jog ligonis, net žinodamas, kad jam liko gyventi visai nedaug, jaustųsi visaverčiu žmogumi“, – atskleidžia S.Grigas.
Vilniaus onkologijos instituto koplyčios kapelionas pasakoja, kad vienuose Lenkijos slaugos namuose gyvenęs dvylikos metų berniukas svajojo iššokti parašiutu, ir jam buvo suteikta tokia galimybė, o jau kitą dieną jis mirė. Kitas ligonis užsimanė naktį išgerti alaus, tad vienuolės, kurios juo rūpinosi, važiavo į visą parą dirbančią parduotuvę jo nupirkti. „Hospise ne tik suteikiama medicininė pagalba – kančias stengiamasi palengvinti ir geru žodžiu, prisilietimu, išklausant. Tai sunkiai sergantiesiems ypač svarbu“, – pabrėžia S.Grigas.
Kunigas tuo kaskart įsitikina lankydamas ligonius Vilniaus onkologijos institute ar šeštadieniais vežiodamas šv. Komuniją į namus iš lovos nepakylantiems žmonėms. „Kai serga kūnas, kyla ir daug dvasinių, psichologinių problemų, ypač išgirdus vėžio diagnozę. Tad dažnai onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms nereikia jokių žodžių – svarbiausia, kad jie turėtų kam išsipasakoti. Ligonis nori jausti, kad jo problemomis nuoširdžiai rūpinamasi, tad labai greitai pajunta, ar klausančiajam tai nėra kančia“, – dėsto S.Grigas.
Deja, kunigas pastebi, kad net žmogus iš religingos šeimos susirgęs neretai tampa artimiesiems našta, kurios nusikratoma paliekant jį slaugos ligoninėje. O čia pacientai sulaukia tik nuskausminamųjų vaistų. „Liūdna, kai matau, kaip tokiose perpildytose gydymo įstaigose žmogeliai miršta tarsi užsidarę savo kiaute. Susidaro įspūdis, kad jie ten guli lyg raupsuotieji ir valstybei pridaro tik nuostolių“, – mūsų visuomenės požiūrį į mirštantįjį atskleidžia dvasininkas.

Slaugos namai įrengti, tačiau dėl biurokratinių kliūčių ligonių nepriima

Kunigą stebina ir valdininkų priimami sprendimai. Pavyzdžiui, tai, kad viena ligoninė iš teritorinės ligonių kasos gauna finansavimą vos dviem ar trims paliatyviosios pagalbos lovoms. Šimtui tūkstančiui gyventojų dabar yra skirta nuo aštuonių iki dešimt lovų – visai Lietuvai trys šimtai, nors tokių paslaugų, kai palengvinami simptomai sergantiesiems nepagydomomis lėtinėmis ligomis, poreikis keliolika kartų didesnis.
Be to, nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei pačios gydymo įstaigos nenori po atskiras ligonines išbarstytų lovų jungti į specializuotus centrus, kuriuose mirštantiesiems būtų suteikiama ne tik medicininė, bet ir dvasinė pagalba.
Tai viena pagrindinių priežasčių, kodėl pirmųjų slaugos namų Lietuvoje įkūrimas truko net ketverius metus. O ir dabar, kai pastatas jau suremontuotas, patalpos pritaikytos ligoniams, žmonės vis tiek negali čia įsikurti. Mat, S.Grigo žodžiais, pritrūksta tai vieno, tai kito popierėlio, niekaip nepavyksta iki galo susitarti ir su teritorine ligonių kasa dėl finansavimo. „Hospisą remia Bažnyčia, kitų šalių labdaros organizacijos, pavieniai žmonės, tačiau to nepakanka. Kardinolo Audrio Juozo Bačkio į Lietuvą kurti hospiso pakviesta sesuo Michaela Rak, kuri tokiems namams Lenkijoje vadovavo penkiolika metų, susidūrė su daugybe biurokratinių kliūčių, – apgailestauja S.Grigas. – Paveldo saugotojus reikėjo ilgai įtikinėti, jog pastato autentiškumas nenukentės dėl šiek tiek praplatintų langų, kad ligoniai juos lengviau pasiektų. Higienistai nedavė leidimo vien todėl, kad ant langų nebuvo žaliuzių. Ilgai derėtis teko ir su kalbininkais, nors tokio tipo namai visame pasaulyje vadinami hospisais.“
Išties stebina toks mūsų valdininkų trumparegiškumas ir gražių iniciatyvų žlugdymas, kai kitose šalyse slaugos namai steigiami jau daugiau kaip keturis dešimtmečius.
Priminsime, kad pirmieji slaugos namai pasaulyje buvo įkurti dar 1967 m. Anglijoje. Čia gimė ir pati tokių namų idėja, kad svarbiausia – ligonis, o pagalba jam teikiama nemokamai. Priimant į slaugos namus neatsižvelgiama nei į finansines žmogaus galimybes, nei į tautybę, nei į tikėjimą, nei į tai, kokiam socialiniam sluoksniui jis priklauso. Šiais principais paremtas nepagydomiems ligoniams skirtų namų kūrimas greitai išplito daugelyje šalių. Štai Lenkijoje tokių namų dabar yra apie du šimtus. Steigiami net atskiri namai, skirti vaikams, taip pat asmenims, sergantiems AIDS.
„Kai ligonis mato, kad yra svarbus, ir nesijaučia vienišas, tada netrokšta kuo greičiau iškeliauti, padedamas vaistų. Steigiant hospisus eutanazija nereikalinga. Sesuo Michaela, ant kurios rankų mirė daugiau kaip penki tūkstančiai sunkiai sirgusių žmonių, pabrėžia, kad nė vienas jų nepaprašė eutanazijos. Mat jautėsi mylimi“, – dėsto S.Grigas.
Kunigo žiniomis, net Olandijos, kurioje eutanazija įteisinta daugiau nei dešimt metų, sveikatos apsaugos sistemos vadovai dabar pripažįsta, kad slaugos namai kenčiantiesiems nepakeliamus skausmus yra kur kas geresnė išeitis nei mirtina vaistų dozė.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-49-2012-m internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryj

Vienai geriausių mokyklų Lietuvoje vadinamai Vilniaus jėzuitų gimnazijai prieš metus paskirtas vadovauti po studijų JAV grįžęs kunigas jėzuitas Artūras Sederevičius SJ. Lojolos universitete (Čikagoje) jis įgijo mokyklų vadybos magistro diplomą.

A.S.: Daugelio mūsų ir JAV švietimo sistemos dalykų negalėtum atskirti: amerikiečiai irgi kalba apie mažėjantį vaikų gimstamumą, nepakankamą švietimo sistemos finansavimą, biurokratizmą, netinkamą mokytojų parengimą. Vis dėlto sugrįžus po studijų JAV akivaizdu, kad mūsų mokyklose labai daug teorijos ir labai mažai praktinių dalykų.

O esminis akcentas, į kurį koncentruojamasi JAV mokyklose, – mokymasis profesionaliai mokyti ir mokytis bendruomenėse. Čia mokomasi būti mokytoju ne tiek lankant teorines paskaitas, kiek bendruomenėse: dėstytojai atvažiuoja į mokyklas ir moko, kaip mokytojams tapti bendruomeniškesniems, kaip mokytis iš visos bendruomenės, jos patirties, resursų, ir kaip visą gerąją patirtį perduoti mokiniams. Juk pagrindinis mokytojo vaidmuo – uždegti mokinį, kad šis pats domėtųsi, pats pradėtų ieškoti, pats atrastų. Juk tai, ko mokai, greitai užmirštama, o ko mokinys pats mokosi – išlieka ilgam.

Didžiąją dalį mano mokyklų vadybos magistro studijų JAV irgi užėmė praktika, o ne teorija. Knygas skaitai namie ir ateini į auditoriją tik diskutuoti, kiek teorija yra veiksni ar neveiksni, ką rodo praktika. Taigi žmogus, norintis būti bet kurios disciplinos mokytoju, didžiąją studijų laiko dalį praleidžia mokykloje šalia jau patyrusio mokytojo, profesionalo. Būsimas mokytojas mato visą vyksmą, tai, kuo gyva šiandienos mokykla. Tad labai dažnai JAV mokyklose gali pamatyti du mokytojus: patyrusį profesionalą ir būsimą mokytoją, studentą.

JAV universitetai, rengiantys būsimus pedagogus, labai dažnai keičia studijų programas. Taigi, jei norime parengti gerus mokytojus, ir mums reikia mažiau filosofinių tolių, o daugiau kalbėtis su žmogeliukais.

VEIDAS: Kiek JAV mokyklų mokytojams ir vadovams svarbi mokinių bei jų tėvų nuomonė apie mokytojo ir mokyklos darbo kokybę?

A.S. JAV bendruomenės mokykloms turi labai didelę įtaką.

Tiesa, JAV privačios ir valstybinės mokyklos labai skirtingos. Aš daugiau gilinausi į privačių mokyklų vadybą. Privačiose mokyklose stengiamasi, kad bendruomenės būtų gyvos: visi – mokytojai, mokiniai tėvai turėtų įtaką ir spręstų, ką daryti, kad būtų kitaip.

JAV tėvai labai aktyviai dalyvauja mokyklos veikloje – tiek mokomojoje, tiek ūkinėje. Tėvai pagal savo profesines kompetencijas buriasi į įvairius komitetus, grupes ir svarsto, kaip ir kokiais klausimais pagelbėti mokyklai, kokių žinių ar gebėjimų stinga mokiniams. Ir į šitų tėvų grupių nuomonę mokyklos labai įsiklauso. Direktorius išklauso visas idėjas, pageidavimus, išgrynina viziją ir priima sprendimą, kaip patenkinti bendruomenės lūkesčius. Iš mokyklų administracijos tokia vadyba reikalauja daug pastangų. Direktorius turi būti profesionalas: ryžtingas, valingas, nepasiduodantis tuščioms ambicijoms ir kartu nuolankus, nieko neįžeisti. Kitaip sakant, mokyklos direktorius turi pats „sukramtyti“ tuos išorės kirčius ir paaiškinti kolektyvui, kuo aplinka nepatenkinta arba ko trokšta.

JAV tėvų pageidavimai labai svarbūs, todėl į juos atsižvelgiant, būna, net pakoreguojami ugdymo planai.

Vilniaus jėzuitų gimnazijoje mes taip pat norėtume, kad leistų laisviau koreguoti ugdymo planus pagal visos bendruomenės poreikius, nes dabar tik labai nežymiai tai galime daryti. Bet juk jeigu aš noriu išlikti konkurencingas tarp geriausių Vilniaus mokyklų – Žirmūnų ar M.Biržiškos gimnazijų, kurios nemokamai teikia labai gerą išsilavinimą, turiu galvoti, kuo dar patraukti ir kaip išlaikyti mokinius. Tad mes nuolat ieškome naujų idėjų.

JAV privačias mokyklas lankančių vaikų tėvai ne tik rūpinasi vaikų mokslu, bet ir patys organizuoja įvairius renginius, šou, kad mokykla dar laimėtų įvairių projektų ir gautų papildomą finansavimą. Ten mokytojai šalia nustatyto pagrindinio atlyginimo dar gauna papildomų pajamų iš įvairių projektų. Tad jei mokytojas nori gauti didesnę algą, turi dirbti. O jei nedirbsi – niekas nemokės.

Beje, valstybinės JAV mokyklos pastaruoju metu buvo gerokai apsnūdusios: valstybė moka pinigus, tai kam čia stengtis. O rezultatas toks, kad kad kai kurių mokyklų mokiniai negeba rašyti ir skaičiuoti. Dėl šios priežasties valdžia susigriebė: iki 2014 m. valstybinėms mokykloms nurodyta pasiekti atitinkamus standartus, antraip jos bus uždarytos, o mokiniai paskirstyti po kitas mokyklas. Logika paprasta: jei gamykla nepagamina produkto, tai ji bankrutuoja. Taip ir mokykla: jei mokiniai nepasiekia valstybinių standartų – uždaroma.

Viename mokyklų vadybos vadovėlių „Nuo gerų mokyklų – prie geriausių“ taip ir keliamas klausimas: kodėl mokyklos, esančios tame pačiame mieste, tame pačiame rajone, turinčios tokių pačių galimybių, yra tokios skirtingos? Ir štai atsakymas: esmė – tarpusavio santykiai. Administracijos su mokytojais, tėvais, mokiniais; mokytojų su mokiniais bei tėvais.

Lietuvoje bendruomenių nuomonės mažai paisoma – kiekviena mokykla sprendžia kaip jai atrodo geriau. Akivaizdu, kad Lietuvos švietimo sistemoje dominuojančios valstybinės mokyklos mažai kuo skiriasi viena nuo kitos.

VEIDAS: Kokių iš JAV parsivežtų švietimo idėjų Lietuvoje negalite įgyvendinti dėl biurokratinių suvaržymų?

A.S.: JAV populiarus posakis: „Jei nori, kad tavo mokykla būtų gera, turi turėti tinkamus žmones autobuse.“ Deja, mūsų profsąjungos to nenori girdėti, o ir mūsų įstatymai neleidžia mokymo įstaigų vadovams, galvojantiems apie mokinių kompetencijas, susirinkti į „autobusą“ kompetentingiausius mokytojus. Tokius, kurie ne tik perteikia žinias, bet ir moko mokytis, padeda pažinti save.

JAV tiek privačiose, tiek valstybinėse mokyklose mokytojams yra numatytas trejų metų bandomasis laikotarpis. Mokytojas dirba, bet nėra tikras, ar su juo bus pasirašyta nuolatinė darbo sutartis, nes direktorius, pamatęs kažką netinkama mokytojo elgsenoje ar tiesiog radęs geresnį kandidatą, gali bet kada per tuos trejus metus atsisakyti jo paslaugų.

Aišku, vadovų yra visokių: tiek manipuliuojančių, tiek ieškančių tinkamiausio mokytojo, kuriam teikia visokeriopą paramą, pagalbą. Kartu direktorius per tuos trejus metus išsiaiškina, ar tas mokytojas kūrybingas, ar geba įsijausti į bendruomenės poreikius, ar moka keistis. Pats mokytojas per tą laiką irgi stengiasi parodyti, ką geba geriausio.

Po trejų metų, kai pasirašoma nuolatinė darbo sutartis, mokytoją atleisti jau sudėtingiau, nes nuolatinį darbuotoją gina profsąjungos. JAV dažnai pajuokaujama: viena profsąjungų užduočių yra ginti nenorinčius dirbti ir nenorinčius išeiti iš darbo. Ir iš tikrųjų – gerai dirbančio darbuotojo profsąjungoms nereikia ginti.

Štai situacija, kai mokytojui iki pensijos liko aštuoneri ar penkeri metai, o jis sako: „Aš jau nesikeisiu – visą gyvenimą taip dirbau ir tiko, tad ir dabar tiks.“ Ir jam nesvarbu, kad mokomo dalyko sandara, mokymo priemonės, metodai pasikeitė. O profsąjungos tokį nieko nenorintį darbuotoją gina. Bet juk taip daroma žala tiek mokiniams, tiek visai mokyklai. Tad susirinkti į „autobusą“ tinkamų žmones – didelis Lietuvos švietimo sistemos iššūkis. Mano vertinimu, konfrontacija su tokiais keistis nenorinčiais mokytojais, kad ir kokios kvalifikacijos jie būtų, neišvengiama. Mes privalome pasakyti: ačiū, užtenka.

Žinoma, man, kaip direktoriui, lengviau priimti žmogų, negu atleisti. Juk atleidi ne dėl to, kad tas mokytojas tau nepatinka asmeniškai; atleidi tik dėl to, kad jis nepadeda tiems, dėl kurių dirba, tai yra mokiniams. Mokykla skirta ne direktoriui, ne mokytojui, o mokiniui. Ir jei kažko neduoti mokiniui, tai jį skriaudi. Jei mokykla tampa įstaiga norintiems lengvai užsidirbti – tai jau katastrofa.

Ir visuomenė, ir valstybė turėtų skirti geriausius žmones darbui su nauja karta, su mokiniais. Juk tinkamą kokybę gali išgauti tik iš gero žmogaus. Mes galime investuoti visus valstybės finansus į energetiką, pastatus, kitus ūkio reikalus, bet jei neinvestuosime į rytdienos kartą, tai kam tie tušti pastatai?

Lietuvoje šiandien didžiausia prabanga turėti mokykloje mokytoją, kuris ateina dirbti neskaičiuodamas valandų dėl vaiko gerovės. Aišku, tokie mokytojai gyvena sunkiai, bet jiems didžiausia vertybė, kad tik tas vaikas pats ieškotų, augtų, atrastų. Ir tokių mokytojų yra.

Taigi mokytojo profesionalumą rodo ne jo turima kategorija, o jo ryšys ir savęs išdalijimas.

Tiek religiniu, tiek pasaulietiniu požiūriu mes atėjome į pasaulį ir jau nebepriklausome sau. Tikintis žmogus pripažįsta savo priklausomybę nuo Dievo ir jo plano, o pasaulietis – nuo visuomenės, bendruomenės. Kad ir kas tokie mes būtume, čia esame dėl kitų.

VEIDAS: Švietimo ir mokslo ministerija neseniai inicijavo naują mokytojų kvalifikacijos įvertinimo tvarką. Mokytojų profsąjungos, tiesa, ją smarkiai sukritikavo: esą kam reikia kas penkerius metus įrodinėti gebėjimus, jei jau kartą gavai pedagoginį eksperto ar metodininko vardą.

A.S.: Mokytojų kvalifikaciją reikėtų tikrinti kasmet. JAV mokiniai ir studentai kasmet vertina savo dėstytojus, mokytojus, ir jei būna keletas neigiamų atsiliepimų apie konkretų pedagogą, keliamas klausimas, kas atsitiko. Galbūt mokytojas nesidomi pokyčiais savo dėstomo dalyko srityje, netaiko naujų mokymo metodų ar nebando tobulinti senųjų. Kitaip sakant, metodininko ar eksperto vardo turėjimas nerodo, kad pedagogas išlaikė savo, kaip eksperto, lygį.

Taip, vieni iš tiesų, nors ir pasiekė tą lygį, ir toliau tobulinasi, bet yra daugybė tokių, kurie gavo vardą, tačiau šiandien tos kartelės jau neperšoktų, nes nieko nebesiekia, nebesistengia, mano jau viską pasiekę. O iššūkis turi būti nuolatinis: ką aš duodu naujo, geriausio savo mokiniams šiandien?

Vilniaus jėzuitų gimnazijos mokiniai, mokytojai, vadovai mokslo metų gale apmąstome administracijos ir konkretaus mokytojo tų metų darbo kokybę. Mums mokinių įvertinimas ir pačių mokytojų savo darbo įsivertinimas yra būtina sąlyga augti ir tobulėti.

Šiais mokslo metais aš dažnai pasivaikščiodavau gimnazijos koridoriais, užeidavau dviem trims minutėms į pamokas. Suklusdavau išgirdęs klasėje triukšmą, bet juk triukšmas ne visados reiškia ką nors negero, dažnai jis kyla, kai pamokoje aktyviai diskutuojama. Bet jei ateini ir pamatai, kad mokytojas plūsta mokinį, kvietiesi mokytoją pasiaiškinti, kas nutiko, kokios priežastys, ar tikrai reikėjo tokio atsako. Pagaliau, jei naujas mokytojas negeba panaudoti naujų metodų, nevaldo klasės, pasiūlai nueiti pas vieną ar kitą kolegą, kad pasimokytų kūrybingo darbo. Tai vadinama mokymusi iš bendruomenės.

Administracijos vertinimas ir pastabos padeda mokytojui bręsti, o ne jį žlugdo.

VEIDAS: Kokių pedagogų motyvavimo priemonių turi JAV mokyklų direktoriai ir kokių priemonių reikėtų Lietuvos mokyklų vadovams?

A.S.: Lietuvoje manoma, kad geriausias paskatinimas – piniginis. Man ši nuostata nėra priimtiniausia, nes pinigai dažniausiai neskatina dirbti geriau. Žmogui svarbiausia ne tai, kad jam kažkas kažką duotų, o kad jį pamatytų, įvertintų. Todėl kitąmet noriu įvesti tradiciją susėdus su visais olimpiadininkais ir jų mokytojais pasidalyti savaitės įspūdžiais.

Beje, čia ir didžiausia daugelio mūsų šeimų tragedija: tėvai, užuot skyrę vaikams dėmesio, duoda pinigų ir sako: „Imk, nusipirk, ką nori.“ O vaikui reikia visai ne to, jam reikia dėmesio ir pasakymo: „Eime kartu, pažiūrėsime, ko tau reikia. ir nusipirksime.“ Vaikui svarbiausia bus ne tai, ko jam reikia, o tai, kad su juo eina tėvas ar motina. Ir to niekas nepakeis.

VEIDAS: Kokių žinių, gebėjimų, įgūdžių labiausiai stinga Lietuvos moksleiviams?

A.S.: Gebėjimo būti disciplinuotiems. Visi žinome teises, bet klausimas, kiek atliekame savo pareigas ir esame atsakingi už savo sprendimus, poelgius.

Be to, mūsų vaikų nelaimė yra negebėjimas kūrybingai taikyti turimų žinių. Juk kas iš to, jei mokinys žino, kaip surūgsta pienas ir kokia jo cheminė sudėtis, bet nežino, ką jis gali padaryti su tuo rūgusiu pienu. Žinios ir metodai nuolat keičiasi, ir jei neišmoksi žinių panaudoti kūrybingai, žinios bus nieko vertos.

VEIDAS: Kas, jūsų vertinimu, labiausiai stabdo mūsų mokyklų pažangą?

A.S.: Mokyklų pažangą stabdo pačių mokyklų bendruomenių nenoras siekti daugiau ir nuolatinis bambėjimas, kad viskas blogai. Mes turėtume į viską žvelgti pozityviau ir labiau save bei kitus vertinti. Turime daug gražių dalykų, tad didžiuokimės tuo, kas vertinga. Juk, kai tu žiūri į žvaigždes, tai ir kyli į žvaigždes, kai lenkiesi į pažemius, tai ir matai tik juodą žemę. Mums reikia kuo labiau stengtis gerinti mokyklų bendruomenių santykius, kad mokykla būtų ta vieta, kur gera, kur kiekvienas jaučia savo vertę.

Mes turime suvokti, kad ir tas žmogus, kuris valo koridorius, mums patarnauja, yra labai garbingas. Jis galėjo užimti ir kitas pozicijas, bet atėjo mums patarnauti. Juk daugybė žmonių dirba paprastą darbą ne todėl, kad kažko nemoka, o kad galėtų pasitarnauti kitiems. Iš šitų žmonių taip pat spinduliuoja šviesa.

69 proc. lietuvių nusivylę šiandieninės Bažnyčios hierarchų požiūriu į kontracepciją, skyrybas, antrą santuoką bei kunigų celibatą. Tik 20 proc. palaiko išpažįstamų vertybių nuoseklumą ir mano, kad tai Bažnyčios mokymo stiprybė.

Tai parodė delfi.lt užsakymu bendrovės “Spinter tyrimai” atlikta apklausa.

Iš manansčiųjų, kad Bažnyčiai keistis būtina, net 72 proc. nurodė celibato panaikinimą.

47 proc. respondentų norėtų, kad Bažnyčia pakeistų požiūrį į skyrybas bei antrą santuoką, iš kurių nei viena, nei kita šiuo metu nepripažįstama, o 44 proc. tikėtųsi šiuolaikiškesnio požiūrio į gimstamumo valdymą kontracepcijos pagalba.

Popiežius Benediktas XVI sekmadienį Maltoje susitiko su grupe asmenų, kurie vaikystėje nukentėjo nuo dvasininkų seksualinio išnaudojimo, o sugraudintas jų pasakojimų pažadėjo, kad Katalikų Bažnyčia sieks patraukti atsakomybėn pedofilus kunigus bei imsis “veiksmingų priemonių”, užtikrinsiančių jaunuolių apsaugą nuo tokių incidentų, pranešė Vatikanas ir nukentėjusieji.

Pontifikas “išreiškė savo gėdą bei sielvartą dėl to, ką teko iškęsti nukentėjusiems ir jų šeimoms”, taip pat meldėsi kartu su jais per susitikimą Šventojo Sosto atstovybėje Maltoje, sakoma Vatikano pranešime.

Benediktas XVI pirmą kartą susitiko su dvasininkų pedofilijos aukomis nuo šiais metais Vatikaną sukrėtusio tarptautinio vaikų seksualinio išnaudojimo skandalo pradžios, taip pat griežčiausiai pasisakė prieš dvasininkų nusikaltimus nuo praeito mėnesio, kai pasiuntė jaudinantį laišką Airijos tikintiesiems.

“Jis meldėsi kartu su jais ir užtikrino, kad Bažnyčia daro ir darys viską, kas jos galioje, kad būtų ištirti kaltinimai, kad būtų patraukti atsakomybėn atsakingi už išnaudojimą, taip pat kad būtų įgyvendintos veiksmingos priemonės, turinčios apsaugoti jaunuolius ateityje”, – nurodė Vatikanas.

Tačiau šiame pranešime nebuvo išsamiau išdėstyta, kokių priemonių ketinama imtis.

Nukentėjusiųjų organizacijos pareikalavo, kad Vatikanas imtųsi konkrečių veiksmų, kad vaikai būtų apsaugoti, o nusikaltę kunigai – pašalinti. Pasak jų, iki šiol pareikštas popiežiaus solidarumas ir gėda nieko nereiškia, jeigu nebus žengta konkrečių žingsnių.

Vatikanas nurodė, kad aštuoni 30-50 metų vyrai buvo susitikę su Katalikų Bažnyčios vadovu Vatikano atstovybės koplyčioje.

“Visi verkė”, – vienas iš nukentėjusiųjų, 38 metų Josephas Magro (Džozefas Magras), po to susitikimo sakė naujienų agentūros “The Associated Press” televizijai.

“Pasakiau jam, kad esu vardu Josephas, o jo akyse matėsi ašaros”, – pridūrė vyras.

J.Magro pasakojo, kad sekmadienio rytą jis ir kiti nukentėjusiems buvo telefonu pakviesti atvykti į nuncijaus rezidenciją ir kad pontifikas su kiekvienu iš jų bendravo po kelias minutes. Vyras sakė, kad ta apie 35 minutes trukusi audiencija buvo “fantastiška”.

Pagrindinis šio susitikimo organizatorius Lawrence’as Grechas (Lorensas Grekas) sake, kad Šventasis Tėvas kiekvienam iš tų vyrų sakė: “Labai didžiuojuosi jumis, kad išdrįsote papasakoti savo istoriją.”

“Tai buvo kažkas nepaprasta”, – džiaugėsi L.Grechas.

Galiausiai visi sukalbėjo maldą, o popiežius palaimino savo svečius, nurodė Vatikanas.

“Atmosfera buvo rimta, tačiau labai rami”, – sakė Vatikano atstovas spaudai Federico Lombardi (Federikas Lombardis).

Benedikto XVI trumpą vizitą Maltoje, kuris buvo surengtas minint Šv.Pauliaus laivo sudužimą prie tos Viduržemio jūros salos krantų prieš 1 950 metų, lydėjo reikalavimai, kad pontifikas pareikštų aiškią ir griežtą poziciją, galinčią padėti numalšinti pastarąjį skandalą.

Tačiau apie sekmadienį įvykusį jo asmeninį susitikimą su nukentėjusiais nuo pedofilų dvasininkų buvo paskelbta tik jam pasibaigus. Panašios taktikos Vatikanas taip pat laikėsi, kai popiežius susitiko su seksualinio išnaudojimo aukomis per 2008 metais vykusius vizitus Jungtinėse Valstijose ir Australijoje.

Benediktas XVI sekmadienio vakarą grįžo iš Maltos į Vatikaną, baigęs 14-ąją piligriminę kelionę į užsienį nuo 2005 metų ir pirmąją šiais metais.