Nėra atsakingų už olimpiečių rezultatus, geriausių sportininkų rengykla biudžetinė įstaiga Lietuvos olimpinis sporto centras (LOSC) veikia pažeisdamas įstatymus, sportui išleidžiamų pinigų suma, palyginti su rezultatais, – per didelė, o pats jų skirstymas nei aiškus, nei skaidrus ir dėl to būtina keisti visą sporto finansavimo sistemą bei Kūno kultūros ir sporto įstatymą. Tuo įsitikinęs Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

Inga NECELIENĖ

Dar prieš naujajam Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektui Seime susidūrus su kliūtimis daugiausiai kritikos strėlių iš KKSD vadovo kabineto lėkė Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) būstinės pusėn: sukiršino sporto federacijas prieš įstatymą, bijo atsakomybės, todėl nesutinka su siūlomais pokyčiais, nors patys jokių reformos siūlymų neteikia. Žibalo į tą pačią naujojo įstatymo ugnį dar šliūkštelėjo sportininkai, dėl įstatymo projekte numatomų mažesnių rentų prakalbę apie ketinimus anksčiau laiko baigti karjerą.

Pastaraisiais metais ir taip gana sudėtingus dviejų šalies sporto institucijų santykius dar pablogino nuo šių metų sausio pagal naująjį modelį, iš kurio eliminuotas LTOK, ėmęs veikti LOSC ir energingai Seimo durų link kelią skynęsis naujasis sporto įstatymas, pagal kurį visą sporto biudžetą, taip pat ir LTOK iš loterijų gaunamą, į savo rankas suimtų vienas valdytojas – KKSD. LTOK su tuo nesutinka ir pirštu beda KKSD pusėn: tai pas juos neaišku, kaip sportui pinigus skirsto, susitvarkykite savo kiemą, prieš gviešdamiesi mūsų pinigų, ir baikite meluoti.

Regis, Lietuvos sporto dvivaldystei ateina galas, bet iš kurios sporto organizacijos beliks tik fasadas?

Aną ir šią savaitę Seime buvo atverstas naujos redakcijos Kūno kultūros ir sporto įstatymo projektas. Tai jau vienuolikta nuo 2013 m. rengiamo įstatymo redakcija. Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisijos nariai dėl gautų nevyriausybinių organizacijų pastabų pasiūlė jį grąžinti taisyti Vyriausybei. Šiandien šio įstatymo projektas buvo įtrauktas į Seimo Švietimo ir mokslo komiteto dienotvarkę.

„Neprognozuoju, kada šis įstatymas bus priimtas, tegul ramiai apsisprendžia Seime, kaip su juo daryti, bet sporto reformų tai vis tiek nesustabdys“, – įsitikinęs KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius.

– Ar tikėta, kad Seimo Jaunimo ir sporto reikalų komisija naująjį Sporto įstatymą siūlys perduoti taisyti Vyriausybei?

– Mes indikavome, kur yra šio įstatymo neturėjimo problema. Laukia daugybė reformų, kurios yra sumanytos ir buvo planuojamos šio įstatymo kontekste, todėl jam neįsigaliojus tai gali atsiliepti kitų reformų įgyvendinimui, pavyzdžiui, tokių esminių, kaip sporto sistemos finansavimo reforma.

– Kam prireikė keisti dabartinį šalies sporto sistemos finansavimo modelį? Kokia šių pakeitimų esmė?

– Paprastai tariant, finansavimo modelį reikia keisti tam, kad sporto bendruomenė to prašo. Nuo 2014-ųjų dirbdamas KKSD vadovu ir bendraudamas su sporto šakų federacijomis nuolat girdžiu šį klausimą. Nėra tokių federacijų, kurios sakytų, kad viskas gerai, nereikia nieko keisti. Trūksta aiškumo, skaidrumo, sporto finansavimo sistemos kriterijų. Kokia naujoji sporto finansavimo sistema turi būti – čia jau diskusijos dalykas. Bet faktas tas, kad dabar galiojantis modelis reikalauja pokyčių. Dėl to sutaria visi.

Pagrindinės priežastys, kodėl jį reikia keisti, yra kelios: valstybės lėšos, skiriamos sportui, turi būti aiškiai identifikuojamos – kur, kiek ir kam jos skiriamos, tai yra kokiems projektams, programoms, kas gali būti iš vieno ar kito šaltinio finansuojama. Tada būtų galima kalbėti apie aiškumą ir skaidrumą. Naujam modeliui atsirasti reikia diskusijų, kokia sistema mes vadovaujamės ir kokius kriterijus taikome. Tą po truputį ir darome. Bet jeigu įstatymai nebus priimti – čia taip pat turime kalbėti ir apie keičiamą Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo įstatymą – bus sunku pasiekti šiuos tikslus.

Mes modeliuojame pagal daugelio ES šalių pavyzdį. Ir manome, kad labai aiškiai reglamentavus lėšų paskirstymą būtų teisinga atiduoti daugiau galių, daugiau įtakos, būdų, kaip veikti, nevyriausybinėms organizacijoms.

– Ką konkrečiai reiškia posakis „daugiau galių federacijoms“?

– Tai reiškia: pats rengi programą, teiki ją, pasiimi pinigus ir su tais pinigais darai tai, dėl ko juos pagal savo programą gavai. Šiandien to nėra. Kitas dalykas – valstybė šiandien prisiėmusi funkcijų, kurių neturėtų atlikti. Viena tokių – rengti sportininkus. Nėra ES daugiau tokių valstybių, kurios pačios rengtų sportininkus. Sportininkų rengimas tiesiogiai susijęs su federacijų arba nevyriausybinių organizacijų veikla – modelių esama įvairių.

Bet daugiau galių – tai ir atsakomybė, platesnis veikimas, daugiau galimybių. O valstybės funkcija – tą ir mes norime padaryti – užtikrinti maksimalų įmanomą biudžetą sporto sričiai, sukurti gerojo valdymo principus, arba kriterijus, kaip sąveikauja valstybė, tai yra valstybinės įstaigos, su nevyriausybinėmis organizacijomis, ir prižiūrėti, kad to būtų laikomasi. Viskas – toks būtų minimalus valstybės kišimasis į federacijų veiklą. Juk kokius sportininkus kokioms varžyboms rengti, geriausiai žino federacijos, o ne kabinetuose sėdintys klerkai.

– Ne vienos sporto federacijos tikinimu, naujajame Kūno kultūros ir sporto įstatymo projekte daug aptakumo ir mažai konkretumo, aiškumo.

– Neaiškumas ateina per nesidomėjimą. Ne mes turėtume aiškinti šį įstatymą. Juk sporto federacijos turėjo savo atstovų mūsų darbo grupėje – jie ir turėjo paaiškinti. Vadinasi, per ketverius su puse metų tie atstovai nenunešė federacijoms informacijos ir nepaaiškino.

Kaip žinoma, kai kurios federacijos nepritarė naujajam įstatymui, bet jei paklausi, ar tą įstatymą jų atstovai skaitė, išgirsi, kad ne. Tada kodėl nepritarė? Todėl, anot jų, kad ten blogai. Kas sakė, kad blogai, turbūt aišku – tas, kas pasiūlė pasirašyti rezoliuciją.

– Pastaruoju metu KKSD ir LTOK, švelniai tariant, nesusikalba. Viešojoje erdvėje šie nesutarimai dar labiau paaštrėjo metų pradžioje, kai įvyko LOSC pertvarka. Iškart po Naujųjų kilo sumaištis: federacijos skundėsi, kad pertvarka neaiški, jos negauna pinigų, todėl negali siųsti sportininkų į stovyklas, rengti pamainos ir t.t. Pasigirdo ir tokių siūlymų: eikit į LTOK ir prašykit pinigų. Kokios funkcijos numatytos LTOK pagal naująjį Sporto įstatymą – tik pinigų dalintojo?

– Mes turėjome du pokalbius su LTOK. Buvome juos pasikvietę kartu su galimais partneriais Lietuvos sporto federacijų sąjunga (LSFS). Su jais kalbėjomės kaip su visoms sporto federacijoms atstovaujančiais organais. Kol kas aptarėme vieną modelį, kurį mes pasiūlėme dėl dviejų priežasčių. Pirmoji būtų gera kitų šalių praktika (švedų, danų, vokiečių panašiai sukonstruoti veikimo mechanizmai), kurią išnagrinėjome. O antroji – šie dalykai įrašyti Vyriausybės programoje. Norėjome padaryti visa apimančią reformą, todėl ne vien valstybės biudžeto lėšos mums atrodė svarbios, bet ir tų organizacijų, kurios disponuoja lėšomis ne be valstybės institucijų pritarimo – Seimo arba Vyriausybės. Turiu omenyje LTOK lėšas. Tai nėra jų uždirbami pinigai, jie gaunami LTOK suteikiant išskirtines teises turėti tą biudžetą. Šitos Vyriausybės programoje labai aiškiai įrašyta, kad šie pinigai turi pakliūti į bendrą sporto valdymo dalį.

Tą jiems ir žodžiu pasakėme, ir raštu parašėme, kad mes siūlome jums, Olimpiniam komitetui, vienam arba su partneriais – LSFS, asocijuotos savivaldybių struktūros gali į tai įsitraukti – sukurti asocijuotą struktūrą (ją galima vadinti konfederacija), teikti bendrą programą valstybės lėšoms paimti, pasiimti valstybės pinigų, pridėti savo lėšų atitinkamą dalį ir įgyvendinti pateiktą programą. Iš viso tai galėtų būti 15–16 mln. eurų biudžetas: 8 mln. eurų LTOK lėšos ir 8 mln. eurų valstybės biudžeto lėšos.

Jie, aišku, daugiausia domėjosi olimpiečių rengimo dalimi. Mes ir sakome: jokių problemų, jūs savo didžiąją kofinansavimo programos dalį galite skirti olimpiečiams rengti. Šių metų biudžete Olimpinis komitetas šiam tikslui yra numatęs 2 mln. eurų, tai nusimatykite 4 mln. eurų ir galėsite rengti sportininkus – prisidėsite prie tos programos, dar valdysite iš biudžeto 8 mln. eurų, galėsite su federacijomis santykius kurti ir per jų plėtros programas, dar savo vieną kitą milijoną įdėdami. Toks modelis buvo siūlomas LTOK.

Tada LTOK atstovai paklausė, ar valstybė papildomai prisidės prie sportininkų rengimo. Atsakėme, kad valstybė prisidės per savo biudžetinę įstaigą Lietuvos olimpinį sporto centrą, kuris valdo infrastruktūrą, tai yra tam tikro lygio sportininkams valstybė dotuos infrastruktūrą ir ten bus galima juos rengti. LTOK sutiko pamąstyti ir pateikti mums naują savo valdymo modelį. Bet vietoj modelio sulaukėme rezoliucijos, kurią jie surašė suagitavę 25 ar 26 federacijas, kad nepritaria tam modeliui, apie kurį mes diskutavome.

Dalis federacijų klausia, kodėl mes norime, kad Olimpinis komitetas dėtų savo pinigus į bendrą valdymą, juk LTOK lėšas skirsto pats, tai gal reikia nustatyti kriterijus tik valstybės, tai yra biudžeto, pinigams gauti. Galimas ir toks modelis, bet apie jį reikia diskutuoti, susidėlioti pliusus ir minusus. Tik tokiu atveju federacijos turėtų du kartus teikti savo programą tam, kad galėtų paimti pinigų iš biudžeto, ir po to dar Olimpiniam komitetui kažką pateikti, kad ir iš ten gautų. Jeigu federacijų tai neapsunkintų, gali būti ir toks modelis, bet apie tokį per susitikimus nediskutavome.

Modelių yra ne vienas ir ne du, tik mes manėme, kad šis pasiūlytasis, sėkmingai veikiantis Skandinavijos šalyse, yra neblogas, suteikia daug autonomijos, daug galių nevyriausybinėms organizacijoms. Jos žaidžia pagal valstybės patvirtintas taisykles, tenkina nustatytus kriterijus, bet kriterijai su jais būtų aptarti, išdiskutuoti, suderinti, ne už akių kažkas patvirtintų ir pasakytų, kad nuo šiol bus taip. Tada kodėl to bijoti?

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-22-2017-m

Dreamstime nuotr.

Inga NECELIENĖ

Sporto pinigai išskirstyti, aistros šiek tiek atvėso, bet olimpinė ramybė iki metų galo, kol vėl priartės pinigų dalybų metas, netruks. Į garsiai ir rėksmingai valstybinės sporto institucijos vadovo ir sporto visuomenininkų virtą košę per šį laiką bus stengiamasi pridėti trūkstamų papildų, iš kurių bene svarbiausias – nustatyti, kas yra galutinis sprendimo priėmėjas. Bet skonis, košės irgi, – individualus dalykas. Kas vieniems pagrindinis patiekalo ingredientas – kitiems išvis nebūtinas.

Tarp Kūno kultūros ir sporto departamento (KKSD) vadovo ir vadinamųjų sporto visuomenininkų dėl Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo (KKSRF) pinigų dalybų kilęs konfliktas apogėjų pasiekė praėjusių metų pabaigoje, kai KKSD generalinis direktorius Edis Urbanavičius kitų keturių fondo tarybos narių dėl pareikšto nepasitikėjimo buvo nušalintas nuo KKSRF pirmininko pareigų.

Kur tai matyta, tada piktinosi direktorius, kad visuomenininkai priimtų sprendimus, už kuriuos turi atsakyti valstybinės įstaigos vadovas.

Šie keturi visuomenininkai – tai KKSRF įstatymu numatyti ir Vyriausybės skiriami asmenys, sudarantys fondo tarybą: naujuoju pirmininku tapęs Lietuvos sporto federacijų sąjungos (LSFS) prezidentas Rimantas Kveselaitis, Lietuvos savivaldybių sporto padalinių vadovų asociacijos pirmininkas Albinas Grabnickas, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto viceprezidentas Romualdas Bakutis bei asociacijos „Sportas visiems“ ir „Žalgirio“ sporto draugijos prezidentas Bro­nislovas Vasiliauskas.

Krizės paveldas

Aprimus aistroms imtos gryninti sisteminės KKSRF bėdos. Nuo 2008 m. krizės, kai sumažėjo KKSD biudžetas, šalies sporto federacijoms išlaikyti, paties departamento bei jam pavaldžių įstaigų kai kurioms funkcijoms vykdyti pinigų imta gvieštis iš fondo. Per šį laikotarpį visuomeninės sporto organizacijos, švietimo įstaigos, bendruomenės, klubai ir kitos institucijos, kurių fiziniam aktyvumui skatinti bei gerinti ir buvo įkurtas šis fondas, labai apytiksliai skaičiuojant neteko arti 30 mln. eurų.

Krizė kaip ir praėjo, bet sporto šakų federacijos iš šio fondo tebefinansuojamos iki šiol. Iš šiųmečio 6,1 mln. eurų fondo sporto šakų federacijoms atseikėta 3,59 mln. eurų, arba 65 proc. visų pinigų, visiems kitiems projektams, kurių iš viso buvo pateikta per 700, teko 2,51 mln. eurų. Kai paraiškose prašoma suma viršija 29 mln. eurų, o fondas beveik penkiskart mažesnis, nepatenkintųjų rasti lengviau nei laimingųjų.

„Jokios įtakos 65 proc. fondo pinigų dalyboms mes neturime: tik sutariame, kokią bendrą sumą turėtume skirti federacijoms, kad jos išgyventų, o kiek konkrečiai kiekviena KKSD pripažinta federacija gauna, pagal savus kriterijus apskaičiuoja KKSD. Mes turime įtakos tik 35 proc. fondo lėšų – šiemet tai buvo 2,5 mln. eurų“, – patikslina naujasis KKSRF tarybos pirmininkas R.Kveselaitis.

Jis primena, kad ne visada fondas buvo tokio pat dydžio kaip dabar, nes didėjo akcizas, bet iki krizės visi jo pinigai buvo skiriami projektams finansuoti, o ne federacijoms išlaikyti.

Bėdos netruko įsisenėti, o visuomeninių organizacijų nepasitenkinimas aštuonerius metus nesprendžiama tokia padėtimi galiausiai išaugo į atvirą fondo skirstytojų konfliktą. R.Kveselaičio tikinimu, po apsižodžiavimų šiemet pinigų skirstymas vyko dalykiškai ir normaliai, o siekiant užbėgti už akių bet kokiems įmanomiems kaltinimams projektams buvo skiriamas ypač didelis dėmesys. „Šiemet projektus vertino ne vienas, o du ekspertai. Vėliau abiejų vertinimai buvo sudedami ir išvedamas vidurkis. Be to, visuose mūsų posėdžiuose dalyvavo Seimo Antikorupcijos komisijos narys Eduardas Šablinskas. Be incidentų, puikiai ir laiku“, – taip šiųmetes fondo pinigų dalybas apibūdina R.Kveselaitis.

Ar bus grąžinta pamatinė funkcija?

KKSD gen. direktorius E.Urba­navičius viliasi, kad per šiuos metus bus rastas politinis sutarimas, išspręstas įsisenėjęs sporto skaudulys ir fondui grąžinta prigimtinė jo funkcija – finansuoti projektus, o ne veiklą. „Funkcijoms įgyvendinti iš fondo pinigai neturėtų būti skiriami – tiek KKSD, tiek kitų valstybės institucijų. Šiais metais turi būti sutarta, kad KKSD gautų papildomus 3,5 mln. eurų asignavimų didelio meistriškumo sportui finansuoti. Jei taip įvyktų, jau nuo kitų metų fondas atgautų prigimtinę paskirtį. Bet tam, kad fondo veikla būtų objektyvi, būtų aiškūs kriterijai, kodėl vieni projektai finansavimą gauna, o kiti – ne, reikia ne vieno sisteminio pakeitimo“, – sako E.Urbanavičius.

KKSD vadovo įsitikinimu, pagrindinis aiškaus apibrėžimo reikalaujantis dalykas – kas priima galutinį sprendimą: ar fondo taryba, ar departamento vadovas. „KKSD atsakingas už asignavimus, todėl jo vadovas ir turėtų priimti galutinį sprendimą. Dabar fondo tarybos, kaip juridinio asmens, nėra, o pagal dabartinį įstatymą KKSD nėra fondo taryba, tik administratorius. Sudaryta darbo grupė, rengiamas naujo įstatymo projektas. Manau, šį kartą fondas bus nagrinėjamas iš visų pusių, kad būtų pasiekta nauja jo veiklos kokybė“, – aiškina E.Urbanavičius.

Atmetus sporto federacijoms tenkantį šios košės dubenį į likusią 2,5 mln. eurų fondo dalį rankas tiesia ne tik sporto projektai – iš šios ir taip palyginti menkos sumos jiems tenka mažuma. Iš čia finansuojamos, pavyzdžiui, ir to paties KKSD reikmės: 145 tūkst. eurų (75 tūkst. sportui nusipelniusiems žmonėms pagerbti, 61 tūkst. fondui administruoti ir 9 tūkst. kvalifikacijai kelti), 75 tūkst. eurų atitenka Lietuvos antidopingo agentūros veiklai.

„KKSD per pusantrų metų fonde jau paliko 200 tūkst. eurų, ką anksčiau metai po metų imdavo departamento įstaigos. Ateityje fonde norėtume palikti visus pinigus, kurie dabar skiriami KKSD reikmėms, tik kol sistema nesudėliota, negalime paimti ir iškart nubraukti tiems patiems apdovanojimams skirtos sumos. Ateityje turėtų išnykti ir Antidopingo agentūrai skiriamas finansavimas – kartu su sporto federacijomis ji irgi turėtų pereiti į atskirą biudžeto, o ne fondo finansavimo eilutę. Mes pasirašėme Antidopingo konvenciją, kurios turime laikytis, taigi ir šios agentūros finansavimą reikia išspręsti per biudžetą“, – dėsto KKSD vadovas.

Šiemet bent 92 tūkst. eurų, skaičiuojant pernykštėmis skirtomis sumomis, buvo sutaupyta iš fondo nebefinansuojant jau likviduojamų dviejų departamento įmonių: „Nemuno žiedo“ (2015 m. – 22 tūkst. eurų) ir Lietuvos sporto informacijos centro (2015 m. – 70 tūkst. eurų).

KKSD vadovo tikinimu, departamentas nuo fondo pinigų atsitraukia, bet yra tokių institucijų, kurios to nedaro. „LSFS sportinei aprangai įsigyti gauna 55 tūkst., jaunučių ir sporto vilčių žaidynėms organizuoti – dar 245 tūkst. eurų. Ar tikrai šie tūkstančiai padeda mokykloms, bendruomenėms? Kodėl organizacija, nevykdanti tiesioginės sportinės veiklos, perka aprangą ir ją perskirsto? Taip jokioje srityje neturėtų būti, nes perskirstymas, kuo užsiima LSFS, veda prie korupcijos“, – LSFS veiklos metodus kritikuoja E.Urbanavičius.

R.Kveselaitis atkerta, kad jaunių ir jaunučių sporto žaidynės, kurioms surengti kasmet rašomi projektai, – tai vieni pagrindinių jaunimui skirtų nacionalinės svarbos renginių, į kuriuos analogišką sumą investuoja 58 šalies savivaldybės. „Mes šių pinigų nepasiimame, jie skiriami 38 federacijoms, o mes apmokame žaidynių finalų išlaidas. Jos vyksta kelis mėnesius – nuo gegužės iki spalio. Kartu tai pagrindinė vasaros jaunimo užimtumo programa, kurioje dalyvauja apie 20 tūkst. vaikų“, – paaiškina LSFS prezidentas.

Ar liks kaip buvę?

E.Urbanavičius pripažįsta: nesąžininga, kad per vieną fondo svarstymo dieną 65 proc. fondo biudžeto lėšų nubraukiama ir atiduodama federacijoms, o daugybei kitų projektų, kuriuos ekspertai įvertina gerai, pinigų nelieka.

Jeigu, kaip ketinama, pavyks sutarti ir sporto federacijoms pramušti atskirą eilutę, o visus fondo pinigus palikti tik sporto projektams, vargu ar KKSRF taryba nesikeistų ir daugiau galių skirstant pinigus nepereitų į valstybės rankas. Jeigu pešamasi dėl liekančių nepilnų dviejų milijonų, vargu ar visuomenininkai turėtų tokią pat įtaką skirstant triskart daugiau – visus 6 mln. eurų. Juk kuo mažiau žmonių dalija, adminis­truoja ir kontroliuoja – tuo mažiau ginčų.

„ES direktyvos sako, kad sportas turėtų būti apolitiškas, bet matome suinteresuotų politikų norą kištis į fondo reikalus ir visuomenininkus apskritai iš ten patraukti. Mes giname savo įsitikinimus, bet kad paliks mus ramybėje – sunku būtų tikėtis“, – prasitaria R.Kveselaitis.

Šią situaciją tarsi iš šalies stebi Lietuvos plaukimo federacija, pernai išstojusi iš LSFS. Jos viceprezidentas Gintautas Bartkus sako, kad tiek pinigų, kiek federacijos gauna iš fondo savo veiklai finansuoti, yra jų sunkiu darbu uždirbta. O pavyksta ar ne lėšų gauti teikiamiems projektams – tai ir laimės dalykas: vienais metais lygiai toks pat projektas pinigų negauna, o po metų, žiūrėk, visiškai toks pat jau gauna.

„Dėl sumų federacijų veiklai finansuoti tarp fondo skirstytojų kyla mažiausiai diskusijų, nes yra kriterijai – geresni ar blogesni, bet jie yra. Šiemet mes antri po krepšinio, bet rezultatams svyruojant ir finansavimas kinta – tai natūralu“, – sako G.Bartkus, sutinkantis, kad federacijoms būti finansuojamoms iš bendro fondo katilo neteisinga klubų, visuomeninių organizacijų ir kitų projektų teikėjų atžvilgiu.

Jeigu nepadeda savivaldybė, šis fondas – vienintelis lėšų šaltinis švietimo įstaigoms, norinčioms atnaujinti sporto bazes ar įsigyti sportinio inventoriaus. Iš ketvirto karto gavusi 600 eurų sporto įrangai įsigyti, viena Šiaurės Lietuvos mokykla šią žinią sutiko ypač džiugiai.

„Dauguma mūsų mokyklos lauko sporto inventoriaus statyta kartu su mokykla – ano šimtmečio septintąjį dešimtmetį. Sunku būtų suskaičiuoti, kiek sluoksnių dažų ant jų užtepta. Jau sugalvojome, kad pavasariop, kai nauji treniruokliai atvyks į stadioną, surengsime bendruomenei šventę. Net vaišių bus – jau sutarėme, kad iš netoliese esančių kareivinių visą bidoną kareiviškos košės atsivešime“, – apie būsimą šventę pasakoja šios mokyklos kūno kultūros mokytoja Rita.

Reglamentavimas – pavyzdinis

Seimo Jaunimo ir sporto komisijos pirmininkas Juras Požela

Seimui nekliūva Kūno kultūros ir sporto rėmimo fondo veikla. Priešingai – laikomės nuomonės, kad politikams nederėtų kištis ir daryti įtakos fondo priimamiems sprendimams. Šiuo metu svarstoma Kūno kultūros ir sporto departamento direktoriaus, bet ne Seimo narių ar Jaunimo ir sporto reikalų komisijos iniciatyva, pagal kurią keistųsi fondo tarybos sudėties formavimo principai.

Mano manymu, tai visiškai perteklinė iniciatyva, kuri iš esmės nesprendžia pagrindinės sporto srities finansavimo problemos. KKSD ir šiuo metu turi visus įrankius, kad efektyviai administruotų fondo finansuojamus projektus ir užtikrintų kokybišką valstybės lėšų panaudojimą. Mano manymu, dabartinis reglamentavimas yra pavyzdinis, rodomas ir kitoms valstybėms, kai į sprendimų priėmimą įtraukiami ne tik valstybės tarnautojai, bet ir sporto bendruomenei atstovaujančios organizacijos. Laikausi gan skeptiškos nuomonės dėl minėtų įstatymo pakeitimų, kurie, beje, dar net nėra užregistruoti.

Esminis klausimas, kurį dažnai pamiršta paminėti valstybės tarnautojai, yra tas, kad Sporto rėmimo fondas buvo kuriamas siekiant skatinti bendruomenių projektus savivaldoje, masinį fizinį aktyvumą ir panašius projektus. Deja, jau daugybę metų fondas ne tik liko su 1 proc. surenkamų akcizų pajamų (panašiu principu veikiantis Kultūros rėmimo fondas gauna 3 proc.), bet ir fondo lėšomis finansuojamomis sporto federacijomis.

Tam reikia nei daug, nei mažai – lygiai pusės fondo išteklių. Taigi pirmiausia reikėtų dėti visas pastangas, kad būtų grįžta prie ikikriziniu laikotarpiu buvusios tvarkos, kai sporto federacijos buvo finansuojamos valstybės biudžeto lėšomis. Tokių iniciatyvų šiuo metu iš KKSD vadovybės pasigendu.