Intelektualas, užsimojęs prieš valstybę užvaldžiusią chuntą. Valstybininkų klano dirigentas. Taip prieštaringai vertinama ta pati asmenybė.

Visuomenę audrinusių mitingų ir protesto akcijų vėliavnešys penkiasdešimtmetis Darius Kuolys praėjusią savaitę paskelbė, kaip veiks jo „nepartinė“ partija: „Lietuvos sąrašas“, iškilęs ant Garliavos istorijos violetinės bangos, dalyvaus Seimo rinkimuose, bet nekels sąrašo, o tik rems atskirus kandidatus, tarp kurių nebus paties partijos pirmininko D.Kuolio.
Tokia savotiška schema kelia nemažai klausimų: jei norima veikti kaip visuomeninis judėjimas, kam reikėjo steigti partiją? O gal sąrašas nekeliamas, nes daliai D.Kuolio bendraminčių pasirinkus ne jį, o „Drąsos kelią“, į „Lietuvos sąrašą“ nebeliko ko įrašyti? Jei vis dėlto einama į rinkimus, kodėl į juos neveda pats partijos lyderis?
Apskritai kodėl jis, pripažįstamas vienu intelektualiausių pastarųjų dvidešimt dvejų metų visuomenės veikėjų, buvęs trijų pirmųjų Vyriausybių narys ir įtakingas prezidento patarėjas, nebepelno aukštų valstybės postų, o jo inicijuotos pilietinės organizacijos neišsikovoja autoriteto ir populiarumo? Galų gale ar D.Kuolys – ta asmenybė, kuri verta būti visuomenės moraliniu autoritetu?

Jauniausias ministras, vienas įtakingiausių prezidento patarėjų

Atrodė, kad D.Kuolio laukia svaiginanti politinė karjera. 1990-aisiais jam, 28-erių metų Vilniaus universiteto lietuvių literatūros dėstytojui, buvo patikėtas nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos kultūros ir švietimo ministro postas. Net atsižvelgiant, kad jauna respublika neturėjo daug ir patikimų bei kompetentingų specialistų, tai buvo išskirtinis atvejis. Jaunesnio Vyriausybės nario net iki dabar nėra buvę. Į ministrus D.Kuolį pasiūlė parlamento Švietimo, mokslo ir kultūros komisija, su kurios pirmininku Gediminu Ilgūnu, nariais – Kaziu Saja, Sauliumi Šalteniu jaunas universiteto dėstytojas buvo pažįstamas. Iš pradžių atsisakinėjęs, bet tautinės švietimo sistemos motina vadinamos Meilės Lukšienės paakintas D.Kuolys sutiko ministrauti.
Neeiliniais gebėjimais D.Kuolys išsiskyrė dar Vilniaus universitete studijuodamas lietuvių kalbą ir literatūrą, nors tokiame kurse, koks susirinko tuomet, išsiskirti buvo sunku: kartu mokėsi šiandien garsūs kultūros ir meno pasaulio žmonės Vytautas V.Landsbergis, Valdas Papievis, Liudvikas Jakimavičius. Su jais ir kitais bendrakursiais D.Kuolys sovietiniais metais nelegaliai leido kultūrinį žurnalą „Sietynas”. Beje, toje pačioje barikadų pusėje su jais kartu stovėjo ir dabar, Garliavos „revoliucijoje“.
Tapęs diplomuotu lituanistu D.Kuolys pakviestas likti universitete dėstytoju. Beje, po dvidešimties metų klajonių jis vėl grįžo čia dėstytojauti. Nors vis atitolstančio, tačiau prie lituanistikos vėl grįžtančio dr. D.Kuolio talentas šioje srityje neginčijamas: šiemet per Lietuvos universitetų profesorių apklausą jis pripažintas geriausiu pirmojo XXI a. dešimtmečio Lietuvos literatūrologu ir pelnė „Veido“ “mini Nobelį”, aplenkdamas savo dėstytoją prof. Viktoriją Daujotytę, beje, savo žmonos seserį.
Nežinia, kaip toliau būtų klosčiusis D.Kuolio politinė karjera, bet 1992 m. į valdžią atėjo kairieji ir lituanistas D.Kuolys šešeriems metams grįžo prie savo specialybės – dirbo Lietuvių literatūros ir tautosakos institute. 1998 m. jis vėl pateko į didžiąją politiką – tapo prezidento Valdo Adamkaus patarėju.
Prie komandos jis prisidėjo šiek tiek vėliau, pakviestas paties prezidento, pažįstamo iš „Santaros-Šviesos“ organizacijos. D.Kuolys tapo neeiliniu patarėju: kai V.Adamkus pirmąją savo kadenciją buvo kritikuojamas, kad ne jis valdo valstybę, o prezidentūrėlės, turėta omeny D.Kuolio, Albino Januškos, Violetos Gaižauskaitės trio, dėjusio pagrindus vadinamajam valstybininkų klanui.
Netgi dabar kai kas linkę daryti prielaidą, kad “Lietuvos sąrašo” idėjos išskaidymas į tris organizacijas – valstybininkų darbas, kurį jie padarė neva lig šiol valstybininkams dirbančio D.Kuolio rankomis. Tačiau ne mažiau tikėtina, kad D.Kuolį valdė jo paties egocentriškumas, o ne valstybininkai.
Po penkerių metų S.Daukanto aikštėje, kaip ir po ministravimo, D.Kuolys naujo politinio posto negavo. Bet jis – ne išimtis: partijos dažnai atstumia nors kiek nesisteminius intelektualus, taip įžeisdamos jų ambicijas ir vietoj kompetentingų valstybės darbininkų ugdydamos oponentus. Tiesa, D.Kuolys tikina, kad per dvidešimt metų būta partijų siūlymų tapti jų nariu, kandidatuoti į Seimą, eiti pareigas, kartą – net ministro; jis prisidėjęs rengiant kai kurių dešiniųjų ir liberaliųjų parlamentinių partijų programas. Tačiau partijų naryste jis nesusisaistęs ir politinės karjeros siūlymų atsisakęs, nes tarp siūlytojų neįžvelgęs tikrų bendraminčių. Be to, norėjęs dirbti intelektualų, mokslo darbą, nors nepartinėje viešojoje politikoje dalyvauja nuo Sąjūdžio pradžios ligi dabar. „Bet šiandieninė situacija privertė elgtis kitaip, nes griaunama respublika, ir negaliu tylėti“, – sprendimą steigti partiją motyvuoja D.Kuolys.

Intelektas padorumo neprideda
D.Kuoliui sunkiai sekėsi rasti ne tik politinių bendražygių – ir su esamais santykiai neretai susikomplikuodavę. Kad ir kaip keistai skamba, trečiosios Vyriausybės vadovas Gediminas Vagnorius apie savo Ministrų kabineto narį, su kuriuo dirbo pusantrų metų, tepasakė: „Niekada nesu su juo susidūręs ir nesu turėjęs jokių dalykinių santykių. Mūsų Vyriausybė gavo dalį ministrų kaip ankstesniosios palikimą. D.Kuolio nesu kvietęs į Vyriausybę, nesu prisidėjęs nei prie jo atėjimo į politiką, nei prie išėjimo.“
Dar lakoniškesni kartu su juo dirbę Prezidentūros darbuotojai. Į klausimą, kodėl nenori papasakoti apie buvusį kolegą, sakė nesielgsią taip, kaip buvusių bendražygių atžvilgiu elgiasi jis. Net paklausti apie jo išsilavinimą, atkerta, kad intelektas padorumo neprideda.
D.Kuolys neslepia: pozicijos su V.Adamkumi išsiskyrė, kai šis, Artūro Zuoko įkalbėtas, nutarė kandidatuoti antrai kadencijai. „Buvau kviečiamas, bet atsisakiau dirbti tokioje komandoje. Sakiau, kad iš to nieko gero nebus. Paskui kritikavau V.Adamkų, kai jis pareikalavo tuomečio Aukščiausiojo Teismo pirmininko Vytauto Greičiaus atsistatydinimo, – iš pradžių privačiai, paskui viešai, nes prezidentas savo elgesiu paneigė tuos demokratinius principus, kuriuos gynė savo pirmąją kadenciją“, – pasakoja D.Kuolys.
V.Adamkus iš buvusio savo patarėjo lig šiol sulaukia kritikos „Santaros-Šviesos“ renginiuose. Savo knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraštis“ V.Adamkus rašo, kaip D.Kuolys su Virgiu Valentinavičiumi (dabartinis premjero patarėjas) ėmė burti grupę, kuri „Santaroje“ neva turėjo sukelti revoliuciją: „Jiems neišdegė. V.Valentinavičiui mėginant išprovokuoti diskusiją dėl man pažertų jo kaltinimų, Saulius Žukas („Baltų lankų“ leidyklos generalinis direktorius – A.L.) esą replikavo, kad su išprotėjusiais santariečiais nediskutuoja, o D.Kuolys, pamatęs, kad jiems su V.Valentinavičiumi niekas nepritaria, net trenkė mikrofoną ir išėjo iš salės.“
Vėliau apie D.Kuolį ir jo bičiulius V.Adamkus rašė: „Ko siekiama skleidžiant nesantaiką lietuvių visuomenėje? Gal dirbama už kažkieno pinigus? Ar tai rinkiminio šou pradžia?“ Naujausią savo buvusio patarėjo politinę karjerą V.Adamkus neseniai apibūdino lakoniškai: „Stebiu, stebiuosi.“
Po savo kritikos prezidentės Dalios Grybauskaitės atžvilgiu D.Kuolys sulaukė ir prof. Vytauto Landsbergio atkirčio: šis patarė neįsijausti į „Dariaus Kuolio tiradas siaubingas“, nes žmogui kartais „nuplaukia“. Bet D.Kuolys kartoja, kad esame laisvi žmonės demokratinėje šalyje ir galime reikšti kokias tik norime nuomones.

Visuomeniniai forumai svarbūs netapo
Po kadencijos Prezidentūroje D.Kuolys paniro į pilietinės visuomenės ugdymą. Tiesa, ne be V.Adamkaus pagalbos. Prezidentas įkalbėjo George’o Soroso finansuojamą Atviros Lietuvos fondą steigti Pilietinės visuomenės institutą, kurio direktoriumi iki šių metų liepos buvo D.Kuolys. Iš posto jis pasitraukė kilus skandalui, ar Švietimo ir mokslo ministerijos 4 mln. Lt, skirti pilietiškumui mokyklose ugdyti, naudojami pagal paskirtį, o ne politinėms akcijoms.
Vis dėlto institutas netapo autoritetinga institucija, kaip netapo įtakingi ir populiarūs po instituto stogu veikę „Civitas“ klubai ar su bendraminčiais D.Kuolio burtas Piliečių santalkos visuomeninis judėjimas. Jis aiškina, kad tokios užduoties šios organizacijos sau ir nekėlė – tai buvę diskusijų klubai.
Beje, D.Kuolys tikina, kad jau keletą metų institutui vadovavo visuomeniniais pagrindais, dažnai be atlygio dirbo ir daugybėje įvairių komisijų, darbo grupių, nors kartais darbas čia buvo ir finansuojamas. D.Kuolys dirbo Teisėjų etikos ir drausmės komisijoje, rengė lietuvių kalbos ir literatūros mokyklinių programų koncepciją.
Puikiai retoriką įvaldžiusį intelektualą tuometis LRT generalinis direktorius Kęstutis Petrauskis buvo pakvietęs vesti laidų. D.Kuolio „Sankirtos“ sukeldavo diskusijų, kartais ir prieštaringų, bet tuometė LRT vadovybė jį palaikė, nors D.Kuolys ja ir piktindavosi dėl to, kad negauna eterio prestižiniame pirmajame TV kanale. Tačiau atėjęs naujas LRT generalinis direktorius Audrius Siaurusevičius iš jo visai atėmė eterį, motyvuodamas, kad laida tapo nebe kultūrinė, o antrasis kanalas juk skirtas kultūrai. D.Kuolį ir teisę į laisvą žodį ėmė ginti visuomeninės organizacijos, visuomenės veikėjai, bet grįžti į eterį jam nepavyko.
Panaši istorija kartojosi Baltijos TV. D.Kuolys pasakoja gavęs advokatų įspėjimų, kad neturėtų kritikuoti prezidentės paskirtų pareigūnų, bet į pastabas nereagavo. Netrukus sužinojo, kad laida baigė egzistuoti.
D.Kuolys visomis turimomis priemonėmis – radijo ir televizijos eteriu, protesto akcijomis, kaip ir dera intelektualui, viešai reiškia savo poziciją aktualiausiais visuomenės klausimais: dėl VSD karininko Vytauto Pociūno žūties, FNTT karininkų, Garliavos istorijos. Kaip kovotoją už teisę reikšti savo nuomonę, už laisvą žodį jį palaiko gausybė ir iškilių, ir paprastų Lietuvos žmonių. Tačiau negalima nepastebėti, kad D.Kuolys pripažįsta tik savo nuomonę ir aršiai reaguoja į priešingą. Gal tai daugiausia ir lėmė, kad neabejotinai charizmatiška asmenybė aplink save žmones sutelkdavo tik trumpam, arba tik tuos, kurių nuomonė sutampa su jo paties.

Kovoja prieš tai, ką pats kūrė?
Atrodo, kad ir sumanytą platųjį „Lietuvos sąrašą“ galėjo suskaldyti D.Kuolio egocentriškumas, nors ir taip buvo sunku suprasti, kaip vienoje kompanijoje gali darniai triūsti D.Kuolys, buvęs socialdemokratų ministras, kunigas. Vienoje gretoje su D.Kuoliu ėjęs žurnalistas Valdas Vasiliauskas, pasirinkęs ne D.Kuolio partiją, o „Drąsos kelią“, sako, kad išsiskyrė požiūriai dėl kovos su sistema taktikos: D.Kuolys norėjęs burti platesnį judėjimą, o „Drąsos kelias“ – susikoncentruoti į siauresnę problematiką. Tačiau V.Vasiliauskas tikina, kad tai jų nesupykdė, ir apgailestauja, kad “Drąsos kelias” neturi tokio protingo ir aktyvaus visuomenininko.
Kitaip apie D.Kuolį atsiliepia kitas ką tik buvęs jo bendražygis – eksparlamentaras ir buvęs Rolando Pakso patarėjas Alvydas Medalinskas. Jis piktinasi, kad D.Kuolys diskreditavo visuomenės telkimo idėją. O dirigentas Saulius Sondeckis viešai papasakojo, kaip tą pačią dieną, kai buvo pristatytas kaip “Lietuvos sąrašo” dalyvis, gavo elektroninį laišką su parengtu tekstu: „Aš negaliu dalyvauti kitą savaitę įvyksiančiame steigiamajame partijos susirinkime, bet sutinku būti šitos partijos nariu ir balsuoju už Darių Kuolį, kaip šitos partijos pirmininką.“ Steigiamajame partijos susirinkime S.Daukanto aikštėje D.Kuolys turėjo 1,5 tūkst. tokių “balsų”.
Vis dėlto „Lietuvos sąrašas“ į tarybą subūrė tokius intelektualus, kaip profesorius Antanas Kulakauskas, VU Istorijos fakulteto dekanas Zenonas Butkus, Vilniaus licėjaus direktorius Saulius Jurkevičius. Bet ar netaps ši “nepartinė” partija dar vienu nepasisekusiu D.Kuolio projektu jau vien dėl jo egocentriškumo? Kitas, dar svarbesnis klausimas: su kokia sistema ir su kokia, anot jo bendražygių, chunta, užvaldžiusia Lietuvą, kovoja D.Kuolys?
D.Kuolys teisus: padėtis valstybėje iš tiesų apgailėtina: visuomenė nepasitiki politikais, šie daugiausia valdomi interesų grupių, tikrosios savivaldos – tik imitacija. Tačiau būtina prisiminti, kas pradėjo didįjį valstybės užvaldymą ir kas jam vadovavo. Juk būtent D.Kuoliui kartu su garsiausiu valstybininku vadinamu A.Januška diriguojant „prezidentūrėlėms“, ir Prezidentūrą, ir Valstybės saugumo departamentą, ir Užsienio reikalų ministeriją, ir šalies energetiką de facto valdyti perėmė grupė žmonių, vadinamųjų valstybininkų.
„Tai vienas protingiausių ir iškiliausių literatūrologų. O politikos, pilietinio judėjimo žmonių? Ne“, – ko gero, šis D.Kuolio apibūdinimas taikliausias.

Į ”Veido” klausimus atsako “Lietuvos sąrašo” partijos lyderis Darius Kuolys.

VEIDAS: Kodėl „Lietuvos sąrašo“ partija užsiregistravo Seimo rinkimams, bet neteikia kandidatų sąrašo?
D.K.: Turėjome plataus „Lietuvos sąrašo“ idėją kaip plačią demokratinių jėgų bangą, kaip alternatyvą rengiamam kairiųjų jėgų scenarijui, Viktoro Uspaskicho sąrašui, visai dabartinei antikonstitucinei sistemai. Bet to padaryti nepavyko. Esame savita partija, kuri nesiveržia į valdžią.
VEIDAS: Tai prieš partijų prigimtį.
D.K.: Didžiajame lietuvių kalbos žodyne yra įvairių partijos apibrėžimų. Tai gali būti ir draugų ar bendros idėjos vienijamų žmonių ratas. Mūsų tikslas – ne valdžia, o tautos savivalda, laisva Respublika. Todėl renkamės savitus veikimo būdus – kuriame partiją kaip būdą telkti žmones, iškelti vietos bendruomenių žmones – ne kokių nors asmenų artimuosius, bet tikrus lyderius, kurie turėtų šansų laimėti rinkimuose. Šįsyk remsime atskirus kandidatus vienmandatėse apygardose, kurie įsipareigos mūsų rengiamam „Lietuvos darbų sąrašui“. Aktyviai prisidėsime prie rinkimų stebėjimo. Kelsime idėjų, pilietinių programų.
VEIDAS: Kas kaltas, kad telkęsis į vieną, “Lietuvos sąrašas” išsiskyrė į tris?
D.K.: Tai ir buvo skirtingi dariniai, o jiems susijungti nepavyko, nes trūko politinės patirties, pristigo laiko, buvo per daug įtarinėjimų, pasitikėjimo deficitas, nebuvo palanki ir spec. tarnybų pozicija.
VEIDAS: Ar būtumėte pats kandidatavęs į Seimą, jei būtų pavykę suburti platų ”Lietuvos sąrašą”?
D.K.: Jei to būtų reikėję plačiam “Lietuvos sąrašui”, taip, bet nebūtinai.
VEIDAS: Kodėl pačioje nepriklausomybės pradžioje dirbęs Vyriausybėje, paskui Prezidento V.Adamkaus komandoje, netęsėte politinės karjeros?
D.K.: Esu gavęs siūlymų užimti valstybės postus, su dešiniosiomis ar liberaliomis parlamentinėmis partijomis kandidatuoti į Seimą, bet atsisakiau. Norint ką nors pakeisti, reikia komandos, o sau artimos neatradau. Nesiejau savęs su aktyvia partine politika, bet viešojoje politikoje dalyvauju nuo Sąjūdžio pradžios. Niekada nebuvau įstojęs į jokią partiją, bet dabar valdžios veiksmai privertė elgtis kitaip, nes griaunama Respublika ir negaliu tylėti.
VEIDAS: Paskutinis klausimas – iš kasdieninio gyvenimo. Ar žinote, kiek kainuoja “Literatūra ir menas” ar “Nemunas”?
D.K.: Pavartau ir, jei randu, ką skaityti, perku. Kainuoja kelis litus, bet neatsimenu skaičių.

Per keletą pastarųjų metų į Vakarų šalių (daugiausia Jungtinės Karalystės) universitetus studijuoti kasmet išvažiuoja nuo 3 iki 5 tūkst. jaunuolių iš Lietuvos. Prognozuojama, kad po dešimtmečio mokslus kitų šalių universitetuose tęs kone pusė Lietuvos abiturientų, o iš geriausių gimnazijų išvažiuos net 70–80 proc. jaunuolių. Kokios tokio reiškinio priežastys?
Apie tai kalbamės su Škotijoje, Šv. Andriaus (St. Andrews) universitete (“The Guardian” reitinge šis universitetas užima trečią vietą Didžiojoje Britanijoje), informatiką studijuojančiu lietuviu Kerniumi Kuoliu. Jis, beje, vienus metus yra studijavęs Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, bet po metų, nusivylęs studijų Lietuvoje lygiu, jas nutraukė.

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kokios pagrindinės lietuvių noro studijuoti Vakarų universitetuose priežastys?
Kernius Kuolys: Visada egzistavusios priežastys – aukštesnė studijų kokybė, noras pažinti pasaulį ir būti savarankiškiems, noras gerai išmokti užsienio kalbą. Greitai išnykstanti priežastis – baigus studijas įsitvirtinti ir padaryti karjerą užsienyje. Daug abiturientų iš Lietuvos išvyksta su savo mokytojų, tėvų ir aplinkos suformuotu požiūriu, kad „reikia kuo toliau dingti iš Lietuvos ir niekada negrįžti“. Visos tos šnekos dažniausiai baigiasi jau pirmaisiais studijų metais Didžiojoje Britanijoje, kai atsiranda tėvynės ilgesys. Žinau daugybę lietuvių, baigusių užsienio universitetus ir grįžusių į Lietuvą: turėdami gerą išsilavinimą jie nesunkiai rado darbų gimtinėje.
Naujausia priežastis – pinigai. Nors Anglijoje aukštasis mokslas pastaraisiais metais smarkiai pabrango, Škotija ES piliečiams kol kas vis dar padengia visas bakalauro studijų išlaidas. Tai reiškia, kad studijuojant Škotijoje vienintelės lietuvių išlaidos susijusios su pragyvenimu – o jos per metus neviršija kai kurių specialybių visos studijų kainos Lietuvoje. Dar reikia pridėti kelis kartus nei Lietuvoje didesnį minimalų atlyginimą: savo laisvalaikio atsisakęs studentas, dirbdamas puse etato, turi galimybę visiškai save išlaikyti be tėvų paramos, ir studijuoti Škotijoje tampa pigiau nei Lietuvoje.
VEIDAS: Daugelio Lietuvos universitetų rektoriai dažnokai pasišaipo, girdi, mūsų jaunimas išvažiuoja studijuoti į antrarūšius, trečiarūšius Vakarų universitetus, kurie gerokai silpnesni už mūsiškius. Ar iš tikrųjų yra taip?
K.K.: Lietuvos universitetų rektoriai iš dalies teisūs: tikrai labai daug lietuvių studijuoja antrarūšiuose užsienio universitetuose, kurie yra daugmaž Lietuvos universitetų lygio. Tiesa, reikėtų pridurti, kad tai nėra gabiausieji. Studentai nekvaili ir universitetus renkasi pagal savo galimybes.
Problema ta, kad visi, kurie lieka Lietuvoje, tampa antrarūšių ir trečiarūšių universitetų studentais, nes Lietuvoje, palyginti su geriausiais Vakarų universitetais, pirmarūšių universitetų tiesiog nėra. Tai reiškia, kad net didžiausi Lietuvos talentai, likę Lietuvoje, būtų priversti mokytis su vidutinių gabumų studentais ir tobulėtų kur kas lėčiau, o tai būtų jų talento švaistymas.
Stodami į užsienio universitetus lietuviai natūraliai suskirstomi pagal gabumus – šimtai talentingų tautiečių dabar studijuoja garsiausiuose Vakarų universitetuose. Lietuvos moksleiviai parengiami gerai, todėl net ir vidutinių gabumų abiturientui nesunku patekti ir geriau studijuoti 20–30-ą vietą užimančiame Didžiosios Britanijos universitete, nei gerokai silpnesniuose už jį Lietuvos universitetuose.
Vienas Lietuvos banko vadovų, Raimondas Kuodis, savo atviroje paskaitoje Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete 2009 m. yra pasakęs, kad po trejų ekonomikos bakalauro studijų metų Anglijoje Lietuvos banke įsidarbinę lietuviai  išmano daugiau, nei šešerius metus Vilniaus universitete praleidę ekonomikos magistrai.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kiek Lietuvos universitetai pasirengę konkurencijai dėl studentų su užsienio universitetais ar tarptautiniais universitetų tinklais?
K.K.: Lietuvos universitetams konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis šiuo metu labai sudėtinga, ir pagrindinė problema, mano nuomone, nėra pinigai, kaip daug kas teigia.
Didžiausias užsienio universitetų pranašumas yra aukštos kvalifikacijos dėstytojai, kurie kelia iššūkius savo studentams ir didina jų motyvaciją savarankiškai gilintis į pasirinktas mokslo sritis. Būtent dėstytojų veiksnys lemia, kad daugybė lietuvių, nutraukę studijas Lietuvoje ir pradėję studijuoti tas pačias specialybes užsienyje, staiga atranda mokymosi malonumą ir spartaus tobulėjimo jausmą. Dauguma Lietuvos dėstytojų niekada nėra dirbę Vakarų universitetuose, tad kaip jie tada gali parengti ateities dėstytojus ir mokslininkus, kurie tą lygį pasiektų?
Manau, Lietuva turėtų ne stengtis pritraukti užsienio universitetų, o stengtis susigrąžinti užsienyje doktorantūrą baigusius ir ten akademinį darbą pasirinkusius lietuvius. Su dabartine “mokslo emigrantų” banga, kuri prasidėjo Lietuvai įstojus į ES ir ypač suaktyvėjo pastaraisiais metais, į geriausius užsienio universitetus išvyko gabiausias Lietuvos jaunimas. Dabar pirmieji jų jau baigia doktorantūros studijas, sukaupę neįkainojamą Vakarų aukštojo mokslo patirtį, kurios labiausiai stinga absoliučiai daugumai Lietuvos dėstytojų. Esu kalbėjęs ne su vienu užsienyje doktorantūrą studijuojančiu lietuviu ir beveik visi tvirtino, kad po studijų norėtų grįžti gyventi ir dirbti į Lietuvą, net jei joje uždirbtų kelis kartus mažiau, – jei tik atlyginimas būtų toks, kad leistų susikoncentruoti ties darbu, o ne ties išlikimu (galvojimu, kaip ir iš ko išgyventi).
Užsienyje lietuviai garsėja kaip ypač gabūs ir talentingi studentai, todėl neabejoju, kad tautiečių, praleidusių ne vienus metus Oksfordo, Kembridžo ir kituose geriausiuose pasaulio universitetuose, susigrąžinimas į Lietuvą ir jos universitetus būtų geriausias būdas konkuruoti su užsienio aukštosiomis mokyklomis ir galėtų paskatinti tikrą (o ne tariamą, kaip dabar) Lietuvos aukštojo mokslo reformą. Šiandieninę Lietuvos aukštojo mokslo reformą studentai jaučia tik savo pinigine ir jos nepajus savo galva tol, kol nepradės keistis žmonės, kurie yra tiesiogiai atsakingi už studijų lygį universitetuose, – jų dėstytojai.
VEIDAS: O kaip vertinate kol kas dviejų Lietuvos valstybinių universitetų pasirašytas sutartis su Centrinio Lankašyro ir Midlsekso universitetais dėl bendrų padalinių (fakultetų) steigimo? Kiek tai lems studijų kokybę?
K.K.: Didžiosios Britanijos universitetus galima suskirstyti į dvi grupes. Pirmieji rūpinasi savo vardu ir studijų kokybe, kruopščiai atsirenka kiekvieną profesorių, kuriam siūlomas darbas universitete, ir taip pat kruopščiai atsirenka studentus, kurie savo darbais garsintų baigtą aukštąją mokyklą. Oksfordas ir Kembridžas yra garsiausi jų pavyzdžiai, bet tokių Didžiojoje Britanijoje iš viso galima suskaičiuoti 20–30. Šiuose universitetuose sėkmingai studijuoja dauguma vidutinių ir didesnių gabumų lietuvių.
Kiti universitetai, maždaug šimtas, nepajėgdami konkuruoti aukštojo mokslo lygiu, veikia labiau kaip verslo įstaigos: kadangi visos studijų vietos yra mokamos, universitetai suinteresuoti jas užpildyti neretai smarkiai nuleisdami stojimo kartelę ir priimdami beveik kiekvieną, kuris išreiškia norą įgyti Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo diplomą. Tokie universitetai, veikdami kaip aukštojo mokslo „fabrikai“, labiau suinteresuoti ne studijų kokybe, bet studentų skaičiumi.
Lankašyro ir Midlsekso universitetai, su kuriais Lietuva pasirašė sutartis, Didžiosios Britanijos aukštojo mokslo ekspertų vertinami („The Guardian“ University League Table 2012) net ne kaip antrarūšiai, o kaip trečiarūšiai: nei vienas, nei kitas nepatenka net į geriausiųjų 70-uką. Mano nuomone, šiuo veiksmu Lietuva tiesiog atiduoda dalį mokesčių mokėtojų pinigų, tai yra savo pačių sukaupto studentų krepšelio, žemo lygio užsienio aukštosioms mokykloms, kurios vargu ar daug kuo lenkia pagrindinius Lietuvos universitetus.
Be to, naivu būtų tikėtis, kad Didžiosios Britanijos universitetai, įsteigę padalinius kitoje šalyje, į juos išsiųs geriausius savo profesorius, nuskurdindami savo centrinius rūmus.
Manau, studijos jungtiniame fakultete Lietuvoje būtų naudingos kaip akiračio praplėtimas (geriau nei nieko), bet neabejoju, kad tai niekaip neprilygs tikrai studijų ir gyvenimo užsienyje patirčiai. Tuo labiau to niekada nebus galima lyginti su studijų lygiu, kurį gauna tūkstančiai lietuvių, įstoję į gerus Didžiosios Britanijos universitetus.
VEIDAS: Kiek padidėja konkurenciniai šansai tų absolventų, kurie jau dabar įgyja bendrą Lietuvos universiteto ir kito kurios nors Vakarų šalies universiteto diplomą?
K.K.: Mano nuomone, užsienio diplomas gali padaryti nemažą įspūdį darbdaviams gimtojoje šalyje (Lietuvoje) ir tikrai suteikti konkurencinį pranašumą. O Didžiojoje Britanijoje labai svarbus ne pats diplomas, bet universitetas, kuris jį išdavė, – tad tikėtis padaryti didelę karjerą Didžiojoje Britanijoje turint diplomą tokio lygio universiteto, kuris jį suteikia užsienio (Lietuvos) studentams vos už kelis jame praleistus semestrus, neverta. Jei Oksfordas taip dalytų bendrus diplomus bendradarbiaudamas su bet kokiais užsienio (Lietuvos) universitetais, greitai jo diplomas nebereikštų nieko. Todėl geri universitetai saugo savo vardą ir darbdaviams yra kokybės garantas.
VEIDAS: Kaip derėtų planuoti savo studijas: ką verta studijuoti Lietuvoje, ko neverta?
K.K.: Rekomenduočiau kiekvienam studijuojančiam bakalaurą ir svarstančiam apie magistro studijas neskubėti jų rinktis Lietuvoje. Tiek žinių, tiek akiračio praplėtimo požiūriu studijos užsienyje yra neįkainojama patirtis. Be to, ne vienoje Vakarų valstybėje magistro studijos trunka tik vienus metus (vietoje dvejų Lietuvoje), tad net ir finansiniu atžvilgiu tai apsimoka: verta apsvarstyti galimybę baigus bakalauro studijas padaryti metų ar kelerių pertrauką, per kurią galima ne tik pailsėti nuo mokslų, įgyti praktinės darbo patirties, bet ir dirbant susitaupyti metams magistrantūros studijų užsienyje.

Lietuvos pilietinė galia išlieka menka, tačiau po truputį auga, rodo pirmadienį paskelbtas tyrimas, kuriame vertintas aktyvumas tokiose srityse kaip aukojimas labdarai, dalyvavimas aplinkos tvarkymo talkose ar domėjimasis politinėmis naujienomis.

2010-ųjų Lietuvos visuomenės pilietinės galios indeksas – 35,5 iš 100 galimų. Palyginus su trejų ankstesnių metų duomenimis, nuo 2007-ųjų bendra Lietuvos politinė galia nežymiai stiprėjo – išaugo 1,6 balo, parodė Pilietinės visuomenės instituto užsakymu visuomenės nuomonės ir tyrimų centro “Vilmorus” atliktas tyrimas.

Labiausiai stiprėjo pilietinio aktyvumo rodiklis – per ketverius metus gyventojų aktyvumas išaugo nuo 27,4 iki 37,8 balų iš 100 galimų.

Daugiausia Lietuvos gyventojų dalyvauja trijose pilietinėse veiklose – aukoja labdarai (56 proc.), eina į aplinkos tvarkymo talkas (50 proc.), dalyvauja vietos bendruomenės veikloje (34 procentai). Tačiau jose dalyvauja kiek mažesnė jaunimo dalis – atitinkamai 48, 45 ir 26 procentai.

Institutas atkreipia dėmesį, kad šiek tiek daugiau pilietinės galios nei vidutiniškai turi jaunimas nuo 15 iki 29 metų. Jaunimo pilietinės galios indeksas 2010 metais buvo 38,9 balo.

Jaunimas taip pat optimistiškiau vertina piliečių galią paveikti visuomenei svarbius sprendimus – jaunimo pilietinės galios suvokimo indeksas yra 56,5 balo, o atitinkamas visos visuomenės indeksas – 47 balai iš 100 galimų.

Be to, jaunuoliai dažniau nurodė, kad imtųsi spręsti vietinės reikšmės problemas, pavyzdžiui, kenksmingų atliekų perdirbimo gamyklos problemą.

Kita vertus, jaunimas mažiau nei visa visuomenė domisi politinėmis naujienomis. Jas kasdien svarbu sužinoti penkiems iš 10 jaunų žmonių, tuo metu visoje visuomenėje jomis kasdien domisi septyni iš 10 žmonių.

Jaunuoliai ir dalyvavimą rinkimuose dažniau laiko neprasminga veikla – jie dažniau nurodo neketinantys dalyvauti rinkimuose, sako instituto ekspertė Rūta Žiliukaitė.

Jaunimas taip pat rečiau teisingai atsakė į klausimus apie Lietuvos politinę sistemą. Keturi iš 10 jaunų žmonių galėjo nurodyti, kokia Lietuvos politinė partija laimėjo pastaruosius rinkimus į Seimą bei pozicionuoti šią partiją kairės – dešinės skalėje.

Nors moksleiviai ir studentai yra mažiau politiškai išprusę, instituto ekspertė politologė Ainė Ramonaitė pastebi, kad bendrai visuomenėje politinis išprusimas yra aukštas. Labiausiai apie politiką nusimano kaimo gyventojai, vyresni, aukštąjį ar aukštesnį išsilavinimą turintys žmonės.

Tačiau A.Ramonaitė sako, kad politinis išprusimas ir dalyvavimas politikoje dažnai nesusiję.

“Nėra esminių problemų su bendruoju Lietuvos gyventojų politiniu išsprusimu, išskyrus jaunimą. Tas išprusimas lyg neduoda to rezultato, kurio norėtume, ir neveda į politinį aktyvumą. Politinė galia priklauso nuo pasitikėjimo savo kompetencija ir pasitikėjimo savo galia jausmo. (…) Jei neišprusę tie, kurie dalyvauja, – kokios pasekmės to dalyvavimo?”, – retoriškai klausė A.Ramonaitė.

Pasak jos, išlieka stiprus įsitikinimas tuo, kad “valstybė neprisileidžia paprastų žmonių”.

Instituto vadovas Darius Kuolys pastebi, jog politikoje toliau gali daugėti “estrados žvaigždžių, pasitikinčių savo galiomis, bet stokojančių išprusimo”.

Pernai gruodį apklausta apie 1000 žmonių nuo 15 iki 74 metų.