Europiečiai sutrikę: kur šiandien apsimoka investuoti savo santaupas? Į akcijas, obligacijas, nekilnojamąjį turtą? Ar palikti kaip indėlius bankuose? Įvairiais anksčiau siūlytais būdais žmonės per krizę nusivylė, tad gal atsirado naujų alternatyvų? Kaip pinigus nuo infliacijos saugo turtingi žmonės, tarkime, arabų šeichai? Visus šiuos klausimus uždavėme trijų skirtingų sričių ekspertams.
Kokias investavimo klaidas parodė pastaroji krizė ir kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus, kad juos kuo mažiau graužtų infliacija? Nuo to pradėjome pokalbį su Finansų analitikų asociacijos vadovu Mindaugu Vaičiuliu.

M.V.: Pagrindinė pastarosios krizės pamoka investuotojams – prieš investuojant pinigus, ypač pasiskolintus, svarbu gerai įvertinti visus variantus. Mano nuomone, viena prasčiausių investicijų – nekilnojamasis turtas. Krizė parodė, kad nekilnojamojo turto likvidumas – itin mažas: kainos nukrito, bet turtą parduoti vis tiek sunku. Todėl prieš investuojant būtina įvertinti asmeninius tikslus – kokiam laikui žmogus gali investuoti pinigus. Jei sukauptų pinigų prireiks greitai. po metų ar trejų, tuomet derėtų rinktis obligacijas; jei maždaug po trejų–penkerių, tuomet jau galima investuoti ir į akcijas.
Kitas žingsnis, kurį vėlgi reikia gerai apgalvoti, – ką dėti į investicinį portfelį. Jei pinigai investuojami ilgesniam laikui, galima rinktis ir rizikingesnes investicijas, nes, nepaisant trumpalaikių svyravimų ar nuosmukių, per ilgesnį laiką grąža bus didesnė.
Pastaruoju metu populiarėja investicijos į žaliavas, tarkime, auksą. Bet šiaip jau žaliavos turėtų sudaryti nedidelę investicinio portfelio dalį. Nepaisant to, kad pastarąjį dešimtmetį auksas brango, tai nesitęs iki begalybės. Taigi, nors kartais pristatoma, esą investavimas į auksą duoda garantuotą uždarbį, iš tikrųjų nėra visai taip: investuoti į auksą taip pat rizikinga ir jo kaina taip pat gali kristi.
Į auksą galima investuoti dvejopai. Pirmiausia – perkant aukso luitus, bet tokiu atveju kyla saugojimo problema, tai kainuoja, pagaliau seife gulintis auksas neduoda pajamų. O tam, kad investicija kompensuotų įsigijimo ir saugojimo išlaidas, jos kaina turi didėti. Todėl vertingiau investuoti į finansines priemones, susietas su auksu. Biržose prekiaujama vertybiniais popieriais, kurių kainos yra susietos su įvairiomis žaliavomis: auksu, kitais brangiaisiais ir pramoniniais metalais, žemės ūkio kultūromis.
VEIDAS: Bet po pastarosios krizės, po finansų piramidžių žlugimo žmonės bijo pirkti akcijas ar obligacijas. Juk tokie sprendimai nieku pavertė netgi tokių apsukrių verslininkų, kaip Antanas Bosas, pinigus.
M.V.: Pirma taisyklė nepatyrusiems investuotojams: neinvestuoti skolintų pinigų. Minėto verslininko bėda ta, kad didžioji dalis investuotų pinigų buvo skolinti.
Kita vertus, obligacija yra pavadinimas, už kurio gali slėptis ir gana didelė rizika. To paties “Snoro” banko obligacijos irgi neišpirktos, nes obligacijos nėra draudžiamos indėlių draudimu.
Visada reikia galvoti, ką perki, ir skaidyti riziką, įsigyjant skirtingų investicinių produktų. Be to, galbūt pirkti ne atskirą obligaciją, o obligacijų fondą. O jų yra įvairių. Taip atskiros bendrovės problemos, netgi jei konkreti bendrovė bankrutuotų, paskęstų bendroje masėje. Tarkime, jeigu obligacijų fondas uždirbtų 5 proc. ir bankrutuotų viena bendrovė, kurioje investuota 1 proc. lėšų, tai rezultatas vis tiek būtų teigiamas – 4 proc. pelno. O jei už skolintus pinigus perkama viena banko struktūrinė obligacija, kurios vertė priklauso nuo banko akcijų brangimo, tai labai sunku tikėtis pelno.
Iš tikrųjų, siūlytojų pirkti investicinius produktus yra pačių įvairiausių, bet prieš investuojant vis dėlto derėtų pasikonsultuoti mažiausiai su dviem ekspertais, tarkime, banko ir maklerių įmonės, ką jie siūlo pirkti, ir padaryti savas išvadas. Investuotojas pats turi domėtis, ką perka.
VEIDAS: Jūsų nuomone, kaip protingiausia investuoti, atsižvelgiant į turimų pinigų sumos dydį?
M.V.: Jei investuojama iki 10 tūkst. Lt, tada geriausia pasirinkti keletą akcijų fondų – jie automatiškai išskaidomi. Jei tokią sumą galima investuoti ilgesniam laikui, tada verta rinktis du tris didesnės rizikos akcijų fondus. Jeigu investuojama trumpesniam laikui, tuomet derėtų rinktis tarp akcijų fondų ir obligacijų fondų.
Toliau kuo didesnė suma, tuo daugiau galima diversifikuoti investicijas: tiek investuojant į fondus, tiek dalį lėšų nukreipiant į atskirus portfelius – akcijų, obligacijų ar žaliavų. Tiesa, į žaliavas verta investuoti tik labai dideles sumas, o nedideles ar vidutines verčiau investuoti ne į atskirą žaliavą, o į su žaliavomis susietus fondus.
Labai didelės sumos, pavyzdžiui, 1 mln. Lt ir daugiau, jau suteikia daugiau galimybių. Tarkime, brangus nekilnojamasis turtas gali būti investicija. Bet vėlgi klausimas, iš kokių lėšų į jį bus investuojama: laisvų savų ar skolintų. Antruoju atveju rizika didelė, nes reikia galvoti, ar kainų kilimas kompensuos palūkanas per artimiausius penkerius ar dešimt metų. Jei infliacija būtų didelė, tuomet kompensuotų, kitu atveju – ne. Taigi kas turi dideles laisvų pinigų sumas, tas net ir Lietuvoje gali neblogai investuoti į nekilnojamąjį turtą, bet tokiu atveju verta samdyti konsultantą ar brokerį, kuris ieškotų galimybių.
Turint didelę pinigų sumą yra galimybės investuoti ir į privataus kapitalo fondus, kurie perka biržoje nekotiruojamų uždarųjų akcinių bendrovių akcijas. Tiesa, investavus į privataus kapitalo fondus bus apribotos galimybės greitai atsiimti investuotas lėšas. Iš šių fondų pinigus galima atsiimti tik po penkerių–septynerių metų, kai fondas būna išformuojamas.
VEIDAS: O kur šiuo metų rizikingiausia investuoti?
M.V.: Mano manymu, atsargiau derėtų investuoti ar bent jau riboti investicijas į finansų sektorių. Šis sektorius yra didesnės rizikos, ypač jei situacija dėl kažkokių priežasčių pablogėtų.
Kur dar neverta investuoti? Ogi į didžiausio patikimumo obligacijas, pavyzdžiui, į Vokietijos ar JAV vyriausybių, nes jos siūlo labai mažas palūkanas. Mat jei infliacija padidėtų, tai tos palūkanos nekompensuotų net infliacijos. Beje, Lietuvos Vyriausybės obligacijos jau ir šiandien nekompensuoja infliacijos.

Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Robertas Dargis

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
R.D.: Turimų laisvų pinigų investavimas arba neinvestavimas priklauso nuo įdedamų pinigų kiekio ir kaip greitai žmogus nori juos atgauti. Tarkime, akcijos, palyginti su nekilnojamuoju turtu, labiau banguoja, bet akcijas galima greičiau parduoti ir atsiimti pinigus. Vis dėlto nekilnojamojo turto, kaip investicijos, irgi negalima nurašyti, nes yra neblogų objektų, kurie garantuoja pajamas. Aišku, tam reikia įdėti darbo.
Jei kalbėsime apie galimybę investuoti mažas sumas, iki dešimties tūkstančių litų, manyčiau, kad čia daug eksperimentuoti nereikia: geriausia susirasti patikimą banką ir jame pasidėti indėlį.
Turint daugiau laisvų pinigų – nuo 50 iki 100 tūkst. Lt, jau galima ieškoti palankių investicijų rinkų ir diversifikuoti krepšelį. Į nekilnojamojo turto rinką su tokiomis sumomis irgi galima ateiti, ypač jei dar yra galimybių šiek tiek pasiskolinti ir įsigyti geresnį objektą. Tiesa, prieš įsigyjant reikia pagalvoti, kaip greitai gali prireikti pinigų, nes nekilnojamojo turto greitai parduoti be nuostolių neįmanoma, o kartu skaičiuoti, kiek gausi pajamų iš nuomos.
Tačiau manyti, kad nekilnojamasis turtas dar pabrangs ir taip bus galima uždirbti, – neverta. Laikai, kai nekilnojamojo turto kainos kilo, jau praeity ir greitai šitai nebepasikartos. Todėl dera atsiminti, kad investuojant į nekilnojamąjį turtą uždirbti bus galima tik iš nuomos, o ne iš pardavimo.
Turint daugiau kaip 500 tūkst. ar 1 mln. Lt laisvų pinigų, galima tiek žvalgytis į akcijų rinkas, tiek gauti gerų pasiūlymų iš nekilnojamojo turto rinkos. Dėl krizės grąža iš nekilnojamojo turto labai padidėjo – čia galima uždirbti net 8–10 proc. Aišku, nekilnojamojo turto rinka taip pat dar gali subanguoti, bet įsigytas toks turtas neprapuls.
VEIDAS: Profesionalūs investuotojai investavimą į nekilnojamąjį turtą vadina prasčiausia investicija, kurios trumparegiškumą geriausiai atskleidė pastaroji krizė.
R.D.: Tuomet jiems reikėtų priminti, kas vyko akcijų rinkose. Dalis mano pažįstamų, investavusių į akcijas, prarado nuo 60 iki 70 proc. visų pinigų. Investavusieji į nekilnojamąjį turtą tokių praradimų nepatyrė. Gal tik tie, kurie investavo į žemės sklypus.
Dar vienas veiksnys, lemsiantis nekilnojamojo turto ateitį, – prastėjanti demografinė padėtis. Mūsų mažėja, taigi dalis žemės sklypų, įsigytų siekiant juos brangiau parduoti NT plėtotojams, niekados nebus nupirkti ir užstatyti, nebent bus parduoti mažesne, nei įsigyta, kaina.
Bet žmonės, kurie investavo į parduotuves, prekybos centrus, kitus didelius nekilnojamojo turto objektus, prarado palyginti nedaug. Nuomojami šie objektai visada duoda didesnes ar mažesnes pajamas. Aš pats irgi nemažai investavau tiek į žemę, tiek į gyvenamąją statybą, tiek į įvairius kitus statinius ir šie mūsų įmonei padėjo išgyventi. Jei mes nebūtume turėję tų statinių, manau, daug sunkiau būtume pergyvenę krizę. Toks investuotų pinigų diversifikavimas mums leido išgyventi.
Beje, dabar esu Kanuose, kur vyksta didžiausias Europoje nekilnojamojo turto sektoriaus forumas, ir pagrindinė čia skambanti mintis, kad greito pabrangimo laikai praėjo.
Aišku viena, kad krizė paveikė visus: investuotojus ne tik į nekilnojamąjį turtą, bet ir į visą akcijų rinką, nesvarbu ar tai bankų akcijos, ar išvestiniai vertybiniai popieriai, ar valstybių vertybiniai popieriai, kurie anksčiau laikyti saugiausia investicija. Štai žvilgtelėkime į Graikiją: taip, jos vertybinių popierių pajamingumas kyla, bet kartu aiškėja, kad bus nurašyta pusė visų skolų. Vadinasi, jei investavote į Graikijos vertybinius popierius 100 tūkst., tai realiai gausite tik 50 tūkst. Lt.
VEIDAS: O kiek jūs pats praradote pinigų akcijų rinkose?
R.D.: Aš esu aktyvus statybų vystytojas, todėl investavau tik čia, neturėjau jokių kitų akcijų ar obligacijų. Bet mano patirti nuostoliai yra milžiniški, milijoniniai. Tačiau nieko nepadarysi: yra pakilimų, yra ir kritimų. Mums pavyko susitarti su bankais dėl paskolų mokėjimo grafikų pakeitimo. Per krizę mokėjome bankams tik palūkanas, bet viliuosi, kad per artimiausius dvejus trejus metus jau visiškai atsitiesime, ir nors į prieškrizinį lygį sugrįžti nepavyks, dirbsime pelningai.
O į akcijas aš neinvestavau, nes man tai nerūpėjo. Aš laikausi nuostatos ir visiems patarčiau: jei pats gali savo pinigus protingai investuoti ir dauginti, investuok juos tik į savo verslą. Tai geriausia investicija.
Manau, kad turint net 10–20 tūkst. Lt jau galima pačiam pradėti verslą. Aišku, su tokiais pinigais gamyklos nepastatysi, bet pradėti paslaugų verslą tikrai galima. Tai liudija mano pusseserės kirpėjos pavyzdys: ji pradėjo nuo samdinės, užsidirbo pinigų, atidarė savo kirpyklėlę, vėliau pradėjo samdyti kitas kirpėjas, o dabar jau nebeišsitenka vienoje kirpykloje, plečia tinklą, samdo daugiau darbuotojų. Visada bet kokį verslą galima padaryti geriau, talentingiau, kūrybingiau, nei daro konkurentai. Tik nereikia bijoti.

Banko “Nordea” ekonomistas Žilvinas Mauricas

VEIDAS: Jūsų vertinimu, kur šiandien verta laikyti savo sutaupytus pinigus?
Ž.M.: Pasaulio ekonomikoje vyksta du vienas kitam prieštaraujantys procesai: ekonomika vis dar neatsigauna po didžiosios depresijos ir tebėra daug baimių, kad pernykštis atsigavimas gali vėl lėtėti ir bus vėl nugrimzta į recesiją. Naują kritimą gali išprovokuoti naftos kainos, JAV problemos ir kai kurių ES šalių nemokumas. Kita vertus, daugelio pasaulio valstybių vyriausybės ir ypač centriniai bankai didina pinigų kiekį rinkoje, o tai reiškia, kad mūsų santaupos nuvertėja.
Dėl šitų nepalankų veiksnių visiškai nepalanku investuoti į rizikingus aktyvus, tarkime, akcijas, nes jei ekonomika vėl nugrims į recesiją, akcijos neteks vertės. Taip pat gerokai reikėtų pagalvoti prieš investuojant į žaliavas, kurių kainos dabar ganėtinai didelės: taip, vieną mėnesį galima išlošti 20 proc., bet kitą – daug pralošti.
Iš tikrųjų, kai ekonomika yra tik pačioje pakilimo stadijos pradžioje, tada pats geriausias laikas rasti gerą idėją ir pradėti savo verslą. Šiandien vartojimo ir nekilnojamojo turto kainų burbulai jau praėję ir verslas gali kvėpuoti: bankai itin palankiomis sąlygomis kredituoja verslą. Jei žiūrėtume į kelių šimtų metų kredito institucijų istoriją skaičiuojančias Švediją ar Didžiąją Britaniją, matytume, kad tokių žemų palūkanų normų, kaip dabar, nebuvo pastaruosius 150 metų. Taigi dabar pats laikas ryžtis pradėti savo verslą.
Dar vienas geras produktas – investavimas į akcijų indeksus, susietus su obligacijomis. Jo esmė ta, kad jis leidžia džiaugtis nauda tada, kai akcijos kyla, bet riboja patiriamus nuostolius, kai jų vertė krinta. Blogiausiu atveju investuotojas atsiima tai, ką buvo investavęs. Tai geras produktas: jis laimi prieš kojinę rezultatu 2 : 0.
Šiaip jau kuo investuotojas neprofesionalesnis, tuo labiau turi diversifikuoti savo pinigus. Jei jau perka įmonių akcijų, tai tegul perka ne vienos, o bent dešimties skirtingų įmonių akcijų ar obligacijų, tada nuostolis nebus toks skaudus.
O skaudžiausia visuomet būna tiems, kurie pinigus skolinasi iš bankų ir juos investuoja į rizikingus vertybinius popierius. Ir apskritai investicijos skolintais pinigais į akcijų rinkas net nevadintinos investicija – tai elementari spekuliacija.
VEIDAS: O kiek tiesos, kad prasčiausia investicija dabar – nekilnojamasis turtas?
Ž.M.: Nesakyčiau, kad tai rizikingiausia ar prasčiausia investicija. Tarkime, per krizę naftos kaina nukrito nuo 140 iki 40 JAV dolerių už barelį (arba keturis kartus), o nekilnojamojo turto kainos krito tik apie 40–50 proc. Vadinasi, tai nebuvo toks didelis kritimas. Todėl sakyti, kad nekilnojamasis turtas yra rizikingiausia investicija, nederėtų. Tačiau faktas, kad nekilnojamasis turtas – nelikvidi investicija: kritus naftos kainai, akcijas galima greit parduoti, o nekilnojamojo turto rinka kartais visai merdi, nes nėra pirkėjų.
Vis dėlto nereikia pamiršti, kad nekilnojamasis turtas pirmiausia turi būti vertinamas ne pagal pajamas, kiek galima uždirbti jį perpardavus ateityje, o kiek galima gauti naudos iš nuomos. Jei perki turtą už 300 tūkst., bet per metus iš nuomos uždirbi 15 tūkst., vadinasi gauni 5 proc. metinės grąžos, ir tai yra geriau, nei padėti pinigus į banką.