Vasario viduryje įvesto privalomo įvežamų degalų deklaravimo raštu rezultatas – ilgėjančios eilės Lenkijos ir Latvijos muitinėse bei trečdaliu sumažėjęs tuščių vilkikų srautas iš Baltarusijos.

Jau visą mėnesį (nuo vasario 14-osios) Lietuvos muitinės pareigūnai pasienio postuose reikalauja iš krovininių transporto priemonių vairuotojų raštu deklaruoti įvežamus degalus, esančius transporto priemonės degalų talpyklose. Vairuotojai privalo nurodyti ne tik transporto priemonės odometro rodmenis, bet ir degalų bako talpą, degalų rūšį (išskyrus dujas) ir degalų kiekį.
Antrąjį šios deklaracijos egzempliorių, patvirtintą muitinės, vairuotojas kelionės metu privalo saugoti tol, kol transporto priemonė rieda įvežtais degalais. Pagal taisykles degalų talpyklose šalies sieną kirtę degalai negali būti naudojami kitose transporto priemonėse, taip pat negali būti iš autotransporto priemonės išpilti ar sandėliuojami (išskyrus būtino transporto priemonės remonto atvejus).
Tačiau tiek įvažiuojant, tiek paliekant Lietuvos teritoriją faktinis automobilio talpyklose esančio degalų kiekio nustatymas ir jo sulyginimas su vairuotojo deklaruotais duomenimis vykdomas pasirinktinai, nes visų krovininių automobilių tikrinimas pernelyg užlaikytų muitinės postų darbą. Suprantama, išvykdami daugiausiai šansų būti patikrinti turi automobiliai, deklaravę solidesnius įvežtų degalų kiekius. Siekdami išvengti tikrinimo, nemažai tokių automobilių vairuotojų renkasi sukti lankus ir, tarkim, į Baltarusiją iš Lietuvos apytuščiais bakais grįžta pro Lenkiją arba Latviją. Tačiau net ir tokiu atveju Lietuvos pasienyje gudraujantys vairuotojai rizikuoja patekti į rankas mobiliosioms muitinės pareigūnų grupėms, pastaruoju metu dažnai budinčioms šalia Kalvarijos ir Smėlynės pasienio postų.
Tačiau net ir sustabdžius krovininį automobilį su paslaptingai iš bakų išgaravusiais degalais, vilkiko vairuotojas gali tiesiog susimokėti mokesčius nuo „išgaravusio“ degalų kiekio. „Taisyklėse nurodyta, kad pranešti muitinei apie degalų nupylimo iš automobilio talpyklos faktą ir sumokėti atitinkamus mokesčius valstybei būtina per penkias dienas. Kol šis terminas nepraėjęs, vairuotojas nelaikomas pažeidėju, net jeigu pareigūnų sugaunamas už rankos vykstant degalų nupylimo procesui“, – aiškina Lietuvos muitinės departamento generalinio direktoriaus pavaduotojas Jonas Miškinis.
Tai žinodami grįžtantys vežėjai prie sienos neretai skuba „geranoriškai“ deklaruoti Lietuvoje paliktus degalų kiekius, mat netgi susimokėjus mokesčius dėl reikšmingo dyzelino kainų bei jo kokybės standartų skirtumo Lietuvoje ir Baltarusijoje jiems dar lieka šiek tiek pelno.

Persiskirstė automobilių srautai

Taikydami kontrolės priemones krovininių transporto priemonių talpyklose gabenamiems degalams, 2013 m. muitinės pareigūnai nustatė beveik 7 tūkst. pažeidimų (2012 m. – 7600) ir, apskaičiavę mokėtinus mokesčius, į biudžetą surinko 1,38 mln. Lt (2012 m. – 1,12 mln. Lt).
Vien šių metų vasario mėnesį registruota maždaug 400 su degalų gabenimu susijusių pažeidimų. Muitininkai pastebi, kad vasario viduryje Lietuvoje įvedus privalomą vilkikų talpyklose įvežamų degalų kiekio deklaravimą pasikeitė transporto srautai: padidėjo eilės Latvijos ir Baltarusijos bei Lenkijos ir Baltarusijos pasienyje, o į mūsų šalį iš Baltarusijos įvažiuoja trečdaliu mažiau tuščių vilkikų.
Pareigūnai šiuos pokyčius linkę laikyti vežėjų reakcija į priimtas priemones, tačiau patys vežėjai tvirtina, kad krintant rublio kursui mažėja Rusijos importuotojų perkamoji galia, tad gabenimo paslaugų poreikis menksta. „Su nerimu stebime šią situaciją. Kadangi į Rytų šalis iš Europos dažniau keliauja plataus vartojimo prekės, kurios vežamos automobiliniu transportu, o priešinga kryptimi importuojamos žaliavos, kurios dažniau keliauja vamzdynais arba geležinkeliais, vilkikams atgalinei kelionei ne visuomet pavyksta rasti krovinio“, – teigia „Linavos“ vadovas Algimantas Kondrusevičius.
Dėl tų pačių priežasčių tušti pasiimti krovinių iš Lietuvoje ar Kaliningrado srityje esančių logistikos terminalų neretai atvyksta ir Rusijos bei Baltarusijos vežėjų vilkikai.
Būtent šių šalių, o ne Lietuvos įmonių vežėjai muitininkų laikomi rizikingesne grupe, todėl jų deklaracijos atidžiau kontroliuojamos. Vietiniams vežėjams nupylinėti ir pardavinėti iš Rytų įsivežtus degalus paprasčiausiai neapsimoka, nes vietoj jų tektų piltis gerokai brangesnių, o tai keltų paslaugų įkainius ir kenktų pačių įmonių konkurencingumui. Užtat Rusijos ar Baltarusijos vilkikams tam, kad be rūpesčių pasiektų terminalus Lietuvoje ar Kaliningrado srityje, pilnos degalų talpyklos anaiptol nebūtinos.
Beje, muitininkai jau sučiupo porą vairuotojų „gudručių“, kurie bandė palikti Lietuvos teritoriją degalų baką vietoj įsivežto dyzelino pripildę „lengvu“ vandens ir dyzelino mišiniu.

Ribojimai tikslo nepasiektų

Pasak A.Kondrusevičiaus, keleivio deklaracija, reikalaujanti nurodyti įvežamų degalų kiekį, – papildomas dokumentas pasienyje, kurio pildymas ir duomenų tikrinimas, jei eilėje stovi šimtai mašinų, ilgina transporto priemonių gaišatį. „Kuo transportas per sieną juda greičiau – tuo mažiau nuostolių patiria vežėjai ir tuo sparčiau gavėjui pristatomas krovinys“, – savo argumentus dėlioja Lietuvos nacionalinės vežėjų automobiliais asociacijos vadovas.
Vis dėlto dabartinė tvarka vežėjams bet kuriuo atveju priimtinesnė už priemones, apie kurias buvo plačiai diskutuota vasarį, premjerui Algirdui Butkevičiui apsižiūrėjus, kad per parą iš Baltarusijos į Lietuvą automobilių bakuose atkeliauja daugiau nei milijonas litrų degalų. Tuomet grasinta įvesti griežtus tokiu būdu įvežamų degalų kiekio ribojimus ir netgi minėtos 200 litrų „lubos“: mat tiek degalų vilkikui turėtų pakakti Lietuvos teritorijai įstrižai kirsti. „Tai prilygtų bandymams išmatuoti, kokį alkoholio kiekį asmuo į Lietuvą įveža savo skrandyje“, – šaiposi A.Kondrusevičius.
Lietuvos pramonininkų konfederacijos generalinio direktoriaus pavaduotojas Vytautas Kudzys primena, kad standartinėje vilkiko degalų talpykloje telpa 600 litrų dyzelino, tokių talpyklų vilkikas turi dvi, tad jei jos abi pilnos, krovininis automobilis į mūsų šalį įveža iki 1,2 tonos degalų. Tačiau naujesni vilkikai stambesnėmis talpyklomis netrukdomi atsigabena ir 1,5 tonos degalų „atsargą“. Tik viršijus šią ribą laikoma, kad transporto priemonė pažeidžia pavojingų krovinių gabenimo taisykles.
Pasak J.Miškinio, įvežamų degalų kiekio ribojimas nėra patrauklus dėl neišvengiamo teisinės bazės keitimo ir prieštaravimų tarptautiniams įsipareigojimams, bet svarbiausia – dėl to, kad smarkiai sumažėtų muitinės postų pralaidumas. Tokiuose judriuose postuose, kaip Medininkų, kur transporto srautų pralaidumo plėsti tiesiog neleistų esama infrastruktūra, išaugusios patikrinimo laiko sąnaudos neišvengiamai virstų problema. Neseniai Europos Komisijos organizuotas tyrimas atskleidė, kad pagal vienam muitinės pareigūnui tenkantį patikrintų transporto priemonių kiekį lietuviai rytiniame ES pasienyje ir taip yra neabejotini lyderiai.
Vežėjai neretai šaiposi iš tokio primityvaus muitininkų naudojamo degalų kiekio bakuose nustatymo metodo, kaip liniuotės, tačiau, J.Miškinio tvirtinimu, kol kas nieko geriau nesugalvota. „Rentgeno aparato spindulys peršviečia talpyklas vienoje plokštumoje – horizontaliai arba vertikaliai, todėl juo galima išmatuoti tik skysčio lygį, bet ne tūrį. Panašiai veikia ir ultragarso principu veikiantys aparatai. Kadangi gautus duomenis vis tiek tektų suvesti į kompiuterinę programą, kuri pagal konkrečius talpyklos parametrus apskaičiuoja skysčio tūrį, laiko, palyginti su paprasta liniuote, nebūtų sutaupyta. Galbūt dabar šiek tiek nukenčia matavimo tikslumas, todėl muitininkai nesiginčydami taiko nemažas paklaidas vežėjų naudai. Tikrinant lengvąjį transportą patikimiausias metodas – degalus išsiurbti, tačiau krovininiam transportui jį taikyti būtų pernelyg sudėtinga ir neracionalu“, – vertina muitininkų atstovas.

Biokuru kūrenamos katilinės nėra panacėja visai Lietuvai. Dėl skirtingų priežasčių šis šildymo būdas pasiteisintų tik dalyje regionų.

Nors dabartinė Vyriausybė kiekvienam klausimui ir problemai spręsti įkūrė po darbo grupę, tačiau gyvenime paprastai taip jau būna, kad darbo grupės žingsniuoja savais keliais, o realybė – kitais, ir tie keliai dažniausiai nesusikerta.
Prieš rinkimus dabartinės valdančiosios partijos iki užkimimo kartojo, kad šio laikmečio Lietuvos gyventojų prioritetų prioritetas – šildymas, tiksliau, pigus šildymas, o ne kokios ten atominės elektrinės. Naujoji Vyriausybė, pasiraitojusi rankoves, kaip tik ir metėsi į šią sritį. Tiesa, ji kažkodėl nusprendė visą dėmesį sutelkti į daugiabučių renovavimo suaktyvinimą Lietuvoje, o štai patį šildymą užmetė ir paliko tolimesnei ateičiai. Tačiau ateityje dėl to kils daug problemų, nes skirtingos savivaldybės jau dabar yra spaudžiamos savo gyventojų ir jau šiuo metu privalo pasirinkti maksimaliai ekonomiškiausią ir pigiausią šildymo būdą. O kadangi bendros koncepcijos nėra, skaičiavimų neatlikta, apie analizę valstybės mastu niekas net nepagalvojo, taigi vėl bus nueita eksperimentų keliu. Ir vėl liksime su didele nosimi, o tiksliau – su didelėmis šildymo kainomis.
Dabar madingiausia tapo skelbti, kad Lietuvos išsigelbėjimas ir pigiausias šildymo būdas yra biokuro katilai. Esą pastatykime juos visuose rajonuose, ir centralizuotai tiekiama šiluma automatiškai atpigs šeštadaliu. Bet iš pokalbių su skirtingais merais ir energetikos ekspertais susidariau įspūdį, kad tai nėra tiesa. Ir štai argumentai: jeigu savivaldybė negauna ES paramos šilumos ūkiui atnaujinti ir jei negauna papildomų lėšų, tarkime, už taršos leidimus, tada ji naujam biokoru katilui pirkti privalo imti paskolą iš banko. O ją paėmus ir katilinei nupirkus naują katilą, gyventojams šiluma neatpigs.
Antra, jeigu visos be išimties savivaldybės pereis prie biokuro centrinėse savo katilinėse, Lietuva pristigs biokuro. Mat kai kurie merai jau dabar apklausė savo rajonų urėdijas ir šios patvirtino, kad galės pateikti tik ketvirtadalį ar trečdalį viso reikiamo biokuro kiekio. Vadinasi, biokuro teks įsivežti, o jei jo reikės visoms savivaldybėms, tai iš kur vežtis? Be to, jei biokurą tenka vežtis daugiau nei 100 km, tai jau nebeapsimoka.
Negalima užmiršti ir buvusio “Rubicon”, dabartinio “Icor” įtakos biokuro rinkai. Žinant šio prieštaringos reputacijos rinkos žaidėjo apetitą, liežuvis nesiverčia prognozuoti, kad biokuras Lietuvoje pigs. Jis brangs neregėtais mastais, ir ne tik dėl padidėsiančios paklausos.
Taigi daugumai savivaldybių perėjus prie biokuro katilinių gali paaiškėti, kad šildymasis biokuru vis dėlto nėra pats pigiausias. Bet sugrįžti bus neįmanoma, nes nauji biokuro katilai jau bus nupirkti. Taigi skuosdami iš vieno akligatvio, kuriame esame dabar, galime atsidurti kitame.
Tačiau to juk išvengti. Užtektų atlikti tyrimą, kam, kada, kur, kaip, kodėl apsimokėtų pereiti prie biokuro katilinių, ir viešai paskelbti, kad Lietuvoje 30, 40 ar 50 proc. katilinių tokiuose ir tokiuose regionuose verta pereiti prie biokuro (nes tai apsimoka finansiškai, ekonomiškai, energetiškai ir techniškai), o kitoms derėtų ieškoti kitų alternatyvų. Nes kai visi mesis į vieną laivo pusę, jis vėl gali pavojingai pakrypti, o gyventojai ir toliau už šildymą mokės didžiulę kainą.

"Veido" archyvas

Kuro kainoms Lietuvoje kylant kone kiekvieną savaitę, lažybų tarpininkai siūlo lažintis ar iki 2011 m. rugsėjo 1 d. už litrą populiariausio A95 markės benziną degalinėse mokėsime 5 litus. Prognozės vairuotojų neguodžia – lažybų tarpininkai duoda net 80 proc. tikimybę, jog iki rudens benzino kaina pasieks minėtą ribą.

„Pasaulinės naftos kainos kyla ir yra rekordinėse aukštumose, o rinkos analitikai perspėja, kad nemato ryškių ženklų, kodėl jos galėtų mažėti. Šios tendencijos tiesiogiai veikia ir kainas degalinėse Lietuvoje, juolab kad degalinių tinklų atstovai taip pat perspėja, jog vasarą litras benzino gali kainuoti 5 Lt ir daugiau, – sakė Europos interneto lažybų bendrovės „Unibet“ lažybų tarpininkas Kenethas Pedersenas. – Remdamiesi šiomis ekspertų prognozėmis sudarėme tikimybę ir pasiūlėme galimybę vartotojams lažintis, ar kuras išties ir toliau taip sparčiai brangs“.

„Orlen Lietuva“ degalinių tinklo atstovai žiniasklaidoje yra teigę, kad jei naftos kainos pasieks 2008 m. lygį, kuomet už barelį naftos buvo mokama 150 JAV dolerių, vasarą benzino kaina Lietuvoje gali pasiekti 5 Lt. 2009 m. pirmame ketvirtyje populiariausio 95 markės benzino kaina Lietuvos degalinėse buvo 3,42 Lt, tačiau nuo to laiko kainų kreivė kilo tik aukštyn ir šiuo metu kai kuriose degalinėse pasiekė 4,8 Lt.

„Unibet“ portale dėl to, ar iki rudens A95 markės benzinas kainuos 5 Lt/l, kertama lažybų santykiu 1,25-3,50. „Tai reiškia, kad asmuo, pastatęs 10 litų už tai, kad degalai minėtos ribos nepasieks, laimėjimo atveju gautų 35 litus“, – aiškino K. Pedersenas

Tai jau ne pirmas kartas, kai „Unibet“ siūlo vartotojams galimybę lažintis dėl kuro kainų augimo Lietuvoje. Prieš metus, 2010 metų kovą, kada taip pat intensyviai brango degalai, bendrovė pasiūlė lažintis, ar kuro kainos pasieks tuomet įspūdingai atrodžiusią ribą – 4,4 Lt/litrą. Tiesa, tuomet bukmekerių prognozės nepasitvirtino – iki birželio mėnesio ši norma nebuvo pasiekta.

Atskaitine degaline, pagal kurios kainas bus stebima, ar benzinas perkops 5 litų ribą, „Unibet“ pasirinko „Statoil“ degalinę Žirmūnuose, Vilniuje.

radiatorius18

Vilniaus miesto savivaldybė su naujuoju meru Artūru Zuoku Vyriausybei ir Energetikos ministerijai įteikė siūlymą iš monopolistinių tiekėjų kurą pirkti bei derėtis dėl mažesnių kainų centralizuotai, o ne kiekvienai savivaldybei atskirai.

“Lietuvoje šilumai gaminti sunaudojama kuro rūšių beveik už milijardą litų. Jeigu žiūrėsime, kokį kurą naudojame, tai naudojame 74 proc. dujų, kurias importuojame iš Rusijos, kurios tiekėjas – “Lietuvos dujos” arba tarpininkai kaip “Dujotekana”. Sostinėje dujų sunaudojama 79 proc., taip pat nedidelę dalį sudaro mazutas kaip rezervinis kuras, o biokuras – tik 11 proc. Mes šiandien siūlome ir išsiuntėme Vyriausybei ir Energetikos ministerijai siūlymą pirkti kurą centralizuotai. Ji nupirktų visus reikalingus kiekius visoms savivaldybėms. Mes tai siūlome, nes Vyriausybė turi ženkliai geresnes galimybes derėtis dėl kuro tiekimo nei atskiros savivaldybės”, – ketvirtadienį Vilniaus miesto savivaldybėje teigė A. Zuokas.

Mero teigimu, Lietuva vien dujoms, kurias tiekia Rusijos dujų koncernas “Gazprom”, išleidžia 800 mln. litų kasmet, tad sutelktos galimybės pirkti dujas iš vieno pirkėjo kartu sudarytų ir palankias sąlygas derėtis dėl palankesnių kainų.

Tačiau paklaustas, kaip turėtų pasikeisti Rusijos dujų milžino, kurio metinės pajamos yra kiek didesnės nei 20 metinių šalies biudžetų, požiūris į Lietuvą, kuri bet kuriuo atveju turės kuro pirkti už 800 mln. litų, siekdama aprūpinti šalies gyventojus, tik šiuo atveju centralizuotai, A. Zuokas pabrėžė, jog tokia suma yra ganėtinai didelė, tad Lietuva galėtų tikėtis nuolaidų.

“800 mln. litų net ir tokiam tiekėjui kaip “Gazprom” yra didelė suma. Kiekvienas doleris susideda iš pavienių centų. Tad jeigu Vyriausybė įsiklausys į mūsų siūlymą, tai būtų didžiulis žingsnis į efektyvumą, konkurenciją bei pigesnę šilumą Lietuvos vartotojams”, – aiškino A. Zuokas.

Naujojo Vilniaus miesto savivaldybės vadovo aiškinimu, tai, kiek sumažėtų kuro kaina, priklausytų nuo Vyriausybės ir Energetikos ministerijos vykdomų derybų ir viešųjų pirkimų.

“Dabar Energetikos ministerija tik diskutuoja ar vykdo derybas su “Gazprom” bei daro spaudimą “Lietuvos dujoms”, tačiau jeigu ateitų ir pasakytų, kad mes ne tik mažieji akcininkai, bet kartu ir esame klientas, kuris yra pasiryžęs pirkti kuro už 800 mln. litų, tai leistų daug drąsiau derėtis”.

Sostinės mero teigimu, greta centralizuoto kuro pirkimo siūlymo yra pateiktas ir sąskaitų už šildymą keitimo projektas.

“Gyventojai turi matyti, už ką jie moka, tad turi keistis ir sąskaitos, kurios būtų sudarytos iš dviejų dalių. Pirmojoje dalyje – suma už šilumos tiekimo paslaugą ir šių paslaugų įkainius nustatytų jau ne pačios įmonės, o Valstybinė kainų ir energetikos komisija. Tai būtų fiksuotas dydis, kuris nekistų. Antroji sąskaitos dalis – kuras, jo sunaudojimo kiekis ir kaina. Vilniuje vilniečiai už šilumos tiekimo paslaugą mokėtų tik apie 99 ct už kv. metrą. Visa kita būtų tik kuro kaina. Vartotojai aiškiai matytų, už ką jie moka, būtų aiškūs įsipareigojimai ir atsakomybė”, – tvirtino A. Zuokas.

Sostinės savivaldybės duomenimis, Lietuvoje šiuo metu kuro, naudojamo šildymui, balansą sudaro 73,7 proc. dujų, perkamų iš vienintelio tiekėjo, mazutas sudaro 5,4 proc., biokuras – 19,3 proc., o kitos kuro rūšys – 1,7 proc.

2009 m. laikotarpiu už dujas Lietuva iš viso sumokėjo 800 mln. litų, už mazutą – 80 mln. litų, biokurą – 125 mln. litų, o už kitą kurą – 6,88 mln. litų.

"Veido" archyvas

Dyzelino kaina neseniai perkopė skaudžią keturių litų ribą ir vis labiau artėja prie benzino kainos aukštumų. Nenumaldomai brangsta ir suskystintos dujos. Kokį automobilį dabar labiau apsimoka vairuoti: benzininį, dyzelinį ar varomą dujomis?

Nauji metai – nauja laimė. Dyzelinius automobilius vairuojančius žmones šis posakis turėjo suerzinti. Juk vos išaušus 2011-iesiems Lietuvoje buvo padidintas dyzelinio kuro akcizas. Valžios atstovai skaičiavo, kad dėl padidėjusio akcizo litras dyzelino degalinėje turėjo brangti apie 10–12 ct. Gerai bent tai, kad jis pabrango vos 4–5 ct. Taip nutiko dėl to, kad Lietuvoje veši kontarbandinio dyzelino prekyba, o kritus legalių degalų paklausai degalinės neskubėjo kelti dyzelino kainos, nes turėjo atsargų.

Pasikeitus dyzelino kainai bei gerokai pabrangus ir kitoms degalų rūšims, “Auto Bild Lietuva” žurnalistas dar kartą aiškinosi, kokiais degalais dabar labiausiai apsimoka važiuoti. Šie duomenys bus itin naudingi tiems mūsų skaitytojams, kurie ketina pirkti naudotą automobilį, bet niekaip neapsisprendžia su kokiu varikliu – benzininiu (ir galbūt dėti dujinę įrangą) ar dyzeliniu.

Prieš pusę metų labiausiai apsimokėjo “dyzeliukas”…

Pirmiausia norime priminti, kokius duomenis gavome prieš pusmetį (2010 m. liepos 29 d.). Tada, jei ketinote pirkti ne itin brangų, bet puikiai šeimai tinkantį VW Passat automobilį, apsimokėjo pasiieškoti “neuždrožto” varianto su dyzeliniu motoru. Su tokia mašina per metus nuvažiavę 25 tūkst. km dyzelinui būtumėte išleidę apie 4970 Lt. Toks pat, bet benzininis Passat automobilis su dujine įranga kišenę būtų palengvinęs šiek tiek labiau – 5075 Lt, o be šios įrangos – net 8610 Lt.

Tiesa, reikėtų nepamiršti, kad suskystintų dujų įranga šiam automobiliui kainuoja apie 2600 Lt. Tokiu atveju dujinio VW Passat eksploatacijos išlaidos gerokai padidėtų. Apibendrindami turime konstatuoti, kad prieš pusmetį brangiausia važiuoti buvo su benzininiu, pigiau – įtaisius dujinę įrangą, o pigiausia – su dyzeliniu VW Passat.

Tąkart apskaičiavome, kokį variklį reikėtų rinktis pirkėjui, kuris labiau vertina prabangą ir prestižą. Tam pasirinkome BMW 528i (E39) ir BMW 530d (E39) modelius. Nuvažiavus tuos pačius 25 tūkst. km, mažiausiai kišenę būtų palengvinęs BMW su dujine įranga – 5980 Lt. Dyzelinis BMW 530d “suvalgytų” 6390 Lt, o benzininis – net 10 148 Lt.

Tačiau įvertinus dujinės įrangos kainą, siekiančią apie 3600 Lt, akivaizdu, kad važiuoti dyzeliniu BMW gerokai pigiau nei benzinu ar dujomis mintančiu.

…prabėgus pusmečiui situacija nepasikeitė

Kaip pasikeitė situacija pabrangus visų rūšių degalams? Jei vertinsime pigesnį automobilį (VW Passat), vis dar labiau apsimoka dyzelinis variklis. Mat dyzeliniu VW Passat nuvažiavę 25 tūkst. km, esant šiandieninėms degalų kainoms, išleistume 5642 Lt, varomu dujomis – 5984 Lt, o vien tik benzinu – net 9240 Lt. Tiesa, kalbant apie dujinę įrangą ir vėl nereikėtų pamiršti pačios sistemos kainos, kuri yra apie 2600 Lt.

Kai viskas buvo perskaičiuota atsižvelgiant į prestižinį bavarų modelį, paaiškėjo, kad situacija per pusmetį nepasikeitė nė per nago juodymą. Dujomis mintantis BMW 528i įveikus 25 tūkst. km iš kišenės iškrapštys 7051 Lt, dyzelinis BMW 530d – 7254 Lt, o vien tik benzininis – net 10 890 Lt. Atrodytų, pigiausia važiuoti dujinę įrangą turinčiu benzininiu BMW “penktuku”. Vis dėlto pinigus skaičiuojantis vairuotojas neturėtų pamiršti, kad į BMW modelius montuojama dujinė įranga tikrai nepigi. Jos kaina siekia apie 3600 Lt. Todėl, įskaičiavus ir dujinės įrangos kainą, į pirmą vietą vėl išsiveržia dyzelinis “penktukas”.

Taigi akivaizdu, kad jei norime taupyti, net ir pabrangus degalams, labiausiai apsimoka važinėti dyzelinėmis mašinomis. Tik nederėtų pamiršti, kad naudoti automobiliai iš Vakarų į Lietuvą atkeliauja gerokai “padrožti”, t.y. jų rida neretai siekia ne 200, o net 300 ar daugiau tūkstančių kilometrų. Šie žodžiai itin tinka dyzelinu varomiems automobiliams, nes benzininės mašinos dažnai būna mačiusios gerokai mažiau kelio. Suprantama, įsigijus dyzelinu varomą griuveną, sutaupytus pinigus degalams gali tekti palikti serviso dirbtuvėse. Todėl perkant naudotą mašiną, ją reikia rinktis labai atsargiai.

Išvada

Per pastaruosius pusantrų metų dyzelinas ir suskystintos dujos pabrango net 30 proc. Benzino kaina didėjo kur kas kukliau – tik 16 proc. Atrodytų, kad taip stipriai išaugus dyzelino ir dujų kainoms neturėtų būti jokio skirtumo, kokiais degalais važiuoti. Tai ne tiesa. Vis dar pigiausia važiuoti dyzeliniu automobiliu. Šiek tiek brangiau – varomu gamtinėmis dujomis, o brangiausia – benzinu.

10 trumpų patarimų taupantiems

1. Nuimkite stogo bagažinę. Ypač jei ant jos jau kurį laiką nieko nevežate.

2. Išimkite nereikalingus daiktus. Papildomas svoris labiau tuština degalų baką.

3. Tikrinkite oro slėgį padangose. Normalus slėgis – 1,8–2,2 atmosferos.

4. Taupykite elektros energiją. Dėl įjungto radijo sunaudojama iki 0,2 l daugiau degalų.

5. Išjunkite variklį, jei prie šviesoforo ar susidarius spūsčiai iš vietos nejudate ilgiau nei 30 s.

6. Kuo greičiau įjungsite aukštesnę pavarą, tuo mažiau degalų naudos mašina.

7. Važiuokite kuo tolygiau. Stabdykite ir greitėkite ramiai.

8. Greitį didinkite tolygiai – juk ramiau, vadinasi, taupiau.

9. Iš anksto apgalvokite ir pasirinkite trumpiausią kelionės maršrutą.

10. Užvedėte automobilį – ir važiuokite. Šildydami variklį bereikalingai deginsite degalus.

Benzino kainos kasdien muša naujus rekordus – litras populiariausio A95 markės benzino jau kainuoja 4,63 Lt. Kainos kyla dėl neramumų Libijoje ir kitose arabų šalyse. Tačiau ar tikrai nėra jokių svertų bent kiek sumažinti degalų kainas Lietuvoje?

Seimo opozicija pavasario sesijoje ketina vėl grįžti prie akcizo mažinimo projektų, tai sumažintų gyventojų išlaidas ir padidintų vartojimą. Tačiau premjeras Andrius Kubilius yra prieš bet kokius degalų kainų reguliavimus. Akcizų mažinimui nepritaria ir Finansų ministerija.

“Mėginimai “pasivyti” dėl naftos brangimo augančias degalų kainas mažinant akcizus yra visiškai netinkami. Jie kritikuojami ir ES valstybėse, nes tikrai neužtikrina, nei kad naftos kainos ir toliau neaugs, nei kad prekybos grandyje nebus pasinaudota mažesniu tarifu, siekiant gauti didesnį pelną”, – aiškina finansų ministrės patarėja Giedrė Balčytytė.

Finansų ministerijos skaičiavimais, galutinei degalų kainai akcizo dydis nėra lemiamas veiksnys. “Štai 2009 m. kovą dyzelinui taikant 1140 Lt už 1000 litrų akcizą, dyzelis degalinėse kainavo 2,93 Lt. 2011 m. vasarį dyzeliniai degalai kainavo 4,18 Lt, nors akcizas, beje – minimalus pagal ES reikalavimus (jo mažinti iš viso nėra galimybių), buvo beveik 100 Lt mažesnis – 1043 Lt už 1000 litrų”, – stebisi G.Balčytytė. Finansų ministerija yra atlikusi ne vieną analizę, ir rezultatas toks: sumažinus akcizą (kaip tai buvo padaryta dyzeliui 2010 m. rugpjūtį), galutinė kaina vartotojui sumažėjo kur kas mažiau nei turėtų dėl sumažinto mokesčio – vidutiniškai sumažėjo 8 ct, nors turėjo sumažėti 22 ct.

Nors degalų pardavėjai tikina, kad kainą kiek numušti įmanoma tik sumažinus mokesčius, Europos Komisijos skelbiamais duomenimis, Lietuvoje parduodami degalai be mokesčių keliais ar net keliolika centų brangesni nei aplinkinėse valstybės: vasario mėnesį A95 benzinas Lenkijoje be mokesčių buvo 22 ct pigesnis, o dyzelinas – 17 ct pigesnis nei Lietuvoje.

Degalų kainų problemas tiria ir Konkurencijos taryba. Bet, kaip informavo šios institucijos atstovė Palmira Kvietkauskienė, tyrimas vyksta jau metus ir dar nėra baigtas, o kainas pavyktų sumažinti kaupiant rezervus ir didinant konkurenciją.

Kol visi rodo vieni į kitus, degalų kainos toliau muša rekordus.

Itin brangiai kainuojanti Ignalinos atominės elektrinės panaudoto branduolinio kuro saugyklos statyba stringa – ją statanti bendrovė pabaigtuvių vainiką žada iškelti geriausiu atveju kitais metais.

Statytojai ir energetikos ministras kaltę verčia Visagino valdininkams, o šie jaučiasi nekalti, penktadienį rašo dienraštis “Lietuvos rytas”.

Statybas iki kitų metų žadama baigti tik tuo atveju, jei Ignalinos atominė elektrinė pašalins įvairius trikdžius, o pastarųjų dar yra nemažai.

Rusų valdoma Vokietijos kompanija “Nukem Technologies” kaltina elektrinės vadovybę, kad ši trukdo įmonei laiku baigti darbus.

Ignalinos atominė elektrinės vadovas Osvaldas Čiukšys sakė, kad rangovas neturi teisės dirbti su branduoliniu saugumu susijusiose elektrinės zonose.

Taip pat darbai vėluoja dėl brėžinių ir realių konstrukcijų neatitikimo, naujų teisės aktų, kitų priežasčių.

Vokiečiai kaltina vietos valdininkus, kad šie vėlavo išduoti statybų leidimus.

O.Čiukšys piktinosi, kad “Nukem Technologies” dar kartą nukelia statybų pabaigą, vokiečių kaltinimai, anot jo, yra nepagrįsti.

Panaudotas kuras tebelaikomas uždarytos atominės elektrinės reaktoriuje. Dėl to greičiausiai teks nukelti ir reaktorių išmontavimo darbus. Dėl vėluojančių darbų jau patirta apie 56 mln. litų nuostolių.

Saugykla turėjo būti pastatyta 2009 metų pabaigoje.

“Akcizą dyzelinui siūloma didinti apie 10 procentų. Dėl to galutinė dyzelino kaina išaugs apie 3 procentus (maždaug 12 centų už litrą su PVM). Nereikia pamiršti, kad dyzeliną, kaip kurą naudoja ne tik gyventojai, važinėjantys automobiliais, bet ir ūkininkai, transportavimo bendrovės. Išaugus dyzelino kainai, jie bus priversti didinti ir savo parduodamos produkcijos kainas”, – sakė parlamentaras.

Siūlymas didinti akcizus grindžiamas tuo, kad Lietuva siekia, jog akcizai būtų tokie pat, kaip ir visoje Europos Sąjungoje.

“Jeigu suvienodiname akcizus, reikia suvienodinti ir atlyginimus. Jeigu jau lyginamės į bendrą Europos Sąjungos lygį, privalome padidinti ir žmonių pragyvenimo lygį”, – sakė A. Šedžius.

Prieš mokestinės naštos didinimą pasisakantis Seimo narys A. Šedžius sakė griežtai prieštarausiąs akcizų didinimui.

Išankstiniais Statistikos departamento duomenimis, bendrasis šalies kuro ir energijos sunaudojimas 2009 m., palyginti su 2008 m., sumažėjo 8,7 procento ir sudarė 8507,6 tūkstančio tonų naftos ekvivalentu. Pagrindinė šio sumažėjimo priežastis – Lietuvos ekonomikoje pastaruoju metu išgyvenamas sunkmetis.

Šalies kuro ir energijos sunaudojimo struktūra 2009 m. buvo: 30,3 procento atominės energijos, 29,3 procento naftos produktų, 25,6 procento gamtinių dujų, 12,9 procento vietinių ir atsinaujinančių energijos išteklių bei 1,9 procento akmens anglių ir kokso.

Šalies vartotojų poreikiams patenkinti naudojami tiek šalies, tiek importuoti kuro ir energijos ištekliai. Lietuva importuoja pagrindinius kuro išteklius: gamtines dujas, naftą, akmens anglis. 2009 m., palyginti su 2008 m., kuro buvo importuota 10,2 procento mažiau, iš jų gamtinių dujų – 12,4, akmens anglių – net 43,8 procento mažiau nei 2008 m. Lietuvos energetinė priklausomybė nuo importo sumažėjo nuo 58 procentų 2008 m. iki 49,8 procento 2009 m., tačiau, uždarius Ignalinos atominę elektrinę, kurioje 2009 m. buvo pagaminta 70,7 procento visos šalyje gaminamos elektros energijos, Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo organinio kuro išaugs.

Siekiant sumažinti priklausomybę nuo importuojamo kuro bei mažinti organinio kuro įtaką aplinkai, Europos Sąjunga skatina atsinaujinančiųjų ir vietinių energijos išteklių naudojimą.

“Degalų kainos Lietuvoje jau labai nedaug skiriasi nuo kitų, ekonomiškai kur kas stipresnių valstybių. Tačiau gyventojų pajamos čia gerokai kuklesnės, tad išlaidos degalams sudaro ypač didelę išlaidų dalį. Kadangi žymaus pajamų augimo neprognozuojama, o degalų kainos ir toliau kils, šis santykis ateityje bus dar nepalankesnis ir išlaidos transportui tik didės”, – sako “Swedbank” Asmeninių finansų instituto vadovė Odeta Bložienė.

Statistikos agentūros “Eurostat” duomenimis, pagal vartojimo išlaidų, tenkančių transportui, dydį Lietuva yra antra Europoje – šis rodiklis siekia net 18,7 proc. Anot ekspertų, tai lėmė išaugusios kuro kainos bei sumažėjusios pajamos. Nuo 2008 m. gruodžio iki šių metų balandžio benzino kainos šoktelėjo daugiau nei 35 proc., tuo tarpu vidutinis atlyginimas per metus susitraukė mažiausiai 7,4 proc.

Grėsmingas proporcijas tarp degalų kainų ir gyventojų pajamų iliustruoja litro benzino kainos ir vidutinio atlyginimo santykis. Švedijoje jis siekia 0,04 proc., o Lietuvoje yra net penkis kartus didesnis: balandžio mėnesį litras benzino kainavo apie 4,15 Lt, o vidutinis bruto atlyginimas pernai buvo 2052 Lt, taigi santykis yra 0,2 proc. Pagal šį rodiklį lenkiame tiek Latviją, tiek Estiją.

“Reikia turėti omenyje, kad degalinių apyvartos kritimą lėmė ne tik tai, kad gyventojai ėmė mažiau važinėti automobiliais arba efektyviau naudoti kurą. Nemažą įtaką tam padarė išaugusi juodoji prekybos degalais rinka”, – pažymi O. Bložienė. Tai patvirtina ir tyrimai – bendrovės RAIT atliktos apklausos metu net 41 proc. respondentų turinčių automobilius nurodė, kad naudoja mažiau degalų, o 17 proc. jų prisipažino perkantys kontrabandinius degalus.

Rekordą jau pasiekusi benzino kaina Lietuvoje gali dar gerokai padidėti. Naftos rinkos specialistai jau kalba apie tai, kad šią vasarą ji bent trumpam gali pasiekti 5 litų ribą.

“Lietuvos rytas” trečiadienį rašo, jog degalų kaina kils dėl trijų priežasčių – ekologinės katastrofos Meksikos įlankoje, euro kurso smukimo dolerio atžvilgiu bei atostogų meto.

Pasak dienraščio kalbintų ekspertų, 4,5 lito už litrą kainą pasiekta bus dar šį pavasarį, tačiau, jų nuomone, tiek verslininkai, tiek ir valdžia greičiausiai darys viską, kad 5 litų riba nebūtų pasiekta.

“Tai riba, kurią pasiekus gali kilti neramumai. Jei benzino kaina ir pasieks 5 litus šią vasarą, ji neturėtų ilgai laikytis”, – teigė finansų maklerių įmonės “Orion Securities” investicijų valdymo skyriaus vadovas Karolis Pikūnas.

Visų laikų naftos kainos rekordas buvo pasiektas 2008-ųjų liepą. Tuomet barelio kaina šoktelėjo iki 147 JAV dolerių. Dabar ji kainuoja apie 85 dolerius.

Pernai vasarą naftos kaina taip pat buvo šoktelėjusi, nors pasaulį kaustė ekonominė krizė. Bendrovės “Neste Lietuva” mažmeninės prekybos direktorius Audrius Miežys teigė, kad šį vasara šiuo atžvilgiu nebus kuo nors išskirtinė.

Tuo tarpu bendrovės “Orlen Lietuva” atstovo Jaceko Komaro nuomone, šiltuoju sezonu labiausiai naudojasi degalinių tinklai, kurie vasarą bando atsigriebti už tai, ką prarado kitais sezonais. Pasak J.Komaro, euro kurso smukimas bus pagrindinė priežastis naftos kainai kilti.

Brangstanti nafta ir krentantis euro kursas – dvigubas vėzdas, keliantis degalų kainas Lietuvoje į naujas aukštumas. Pasaulio rinkos pagerėjimo artimiausiu metu nežada – naftos paklausą augina Azija ir atgyjanti JAV ekonomika, o eurą tebesmukdo Graikijos bėdos ir ekonominė stagnacija.

“Nordea Markets” vyriausiasis vadybininkas Jaroslavas Suchodolskis teigė, kad pagrindinė žaliavos brangimo priežastis yra pasaulio makroekonominė padėtis, trečiadienį rašo “Verslo žinios”.

“Visas pasaulis šiemet laikosi neblogai ir svarstymus apie galimą dvigubą nuosmukį Azijoje, ypač Kinijoje, jau pakeitė perkaitimo grėsmė. Ekonomikai augant, visi rodikliai rodo, kad laipsniškai nafta ir toliau brangs, – teigė J.Suchodolskis.

Pasak dienraščio, nuo šių metų pradžios “Brent” rūšies nafta Londone pabrango 7 proc. iki 86,3 dolerių už barelį, tuo pat metu euro kursas dolerio atžvilgiu žemyn smigo 7,2 proc. Todėl eurais perskaičiuota naftos kaina nuo metų pradžios yra išaugusi daugiau nei 15 proc. iki 64,85 eurų už barelį, o nuo 2009-ųjų pradžios euro zona, ir Lietuva, kurios valiuta susieta su euru, naftą perka 40 proc. brangiau. Tokios brangios naftos euro zonoje nebūta pastaruosius 18 mėnesių.

“Atsigaunant pasaulio ekonomikai, nenustebčiau, jei naftos kaina šiemet perliptų 100 dolerių už barelį ribą. Tai yra psichologinė riba, tačiau ją peržengus išaugtų spekuliantų lūkesčiai, kad vėl grįšime prie rekordų ties 150 dolerių už barelį, kur buvome prieš finansų krizę”, – įspėjo J.Suchodolskis.

Pastarosiomis dienomis Lietuvos degalinėse benzino ir dyzelino pabrangimą iki rekordinių aukštumų, pasak bendrovės “Orlen Lietuva” atstovo spaudai Jaceko Komaro, lėmė naftos kaina, dolerio kursas bei mokesčiai.

“Daugiausia tokias degalų kainas lemia trys priežastys – naftos kaina, nuo kurios priklauso apie 90 proc. perdirbimo sąnaudų, taip pat dolerio kursas euro atžvilgiu. Kurso pokytis 1 centu Lietuvoje iškart atsiliepia keliais centais. O trečia priežastis – mokesčiai. Nuo 55 proc. iki 63 proc. didmeninėje rinkoje sumokamos degalų kainos atitenka biudžetui”, – tikino J.Komaras.

“Orlen Lietuva” deklaruoja degalų kainą Lietuvoje apskaičiuojanti taikydama formulę pagal pasaulines degalų kainas, kurios kas dieną nustatomos trijuose uostuose (Amsterdame, Roterdame ir Antverpene), tačiau rinkos dalyviai vertina, kad šioje formulėje įtraukta ir “monopolininko marža” – tą atspindi faktas, kad “Lukoil” degalų tanklaiviu sugebėjo parsigabenti pigiau.