Tag Archive | "kurdistanas"

Turkijos konstitucijos referendumas: rytoj – lemtinga diena

Tags: , , , , , ,


Scanpix nuotr.

 

Rytoj Turkijoje vyksiantis konstitucinis referendumas nulems šios šalies ateitį. Ar Turkija išliks parlamentinės demokratijos principais besivadovaujančia šalimi, ar priims prezidentinės sistemos modelį, sužinosime per Velykas.


Augistinas ŠULIJA

 

Iš viso turkai balsuos dėl 18 konstitucijos pataisų, kurios gali drastiškai išplėsti prezidento galias. Tai gali tapti pačiu reikšmingiausiu šalies politiniu pokyčiu nuo Turkijos Respublikos paskelbimo 1923 m. Pagal paskutines apklausas, skirtumas tarp pritariančių konstitucinėms pataisoms ir joms prieštaraujančių tėra keli procentai.

 

Jeigu konstitucijos pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas galės dar du kartus dalyvauti prezidento rinkimuose ir šalį valdyti iki pat 2029 m.

Jeigu pataisos bus priimtos, dabartinis Turkijos lyderis Recepas Tayyipas Erdoganas dalyvauti prezidento rinkimuose galės dar du kartus. Laimėjęs abu rinkimus, jis galės valdyti šalį iki 2029 m. R.T. Erdoganas valdžioje yra jau nuo 2002 m., kai tapo Turkijos ministru pirmininku. 2014 m. jis tapo šalies prezidentu pirmuose tiesioginiuose prezidento rinkimuose.

 

Visiškas pavaldumas?

Konstitucinės pataisos lems ir daugiau svarbių pokyčių. Pasak nepriklausomos viešosios politikos tyrimų asociacijos prezidento Bicano Sahino, konstituciniai pokyčiai grasina sugriauti takoskyrą tarp įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių, nes parlamentas bei teisinė sistema taps tiesiogiai pavaldūs prezidentui.

„Prezidentas bus ne tik šalies vadovas, tačiau ir kontroliuos vykdomąją valdžią. Jis turės teisę savo nuožiūrą skirti ministrus, viceprezidentus bei kitus aukšto rango pareigūnus be parlamento patvirtinimo. Priėmus pataisas, prezidentas, kuris gali priimti dekretus įvairiose srityse, turės dar daugiau galios. Įgaudamas teisę būti ir savo partijos vadovu, jis savo nuožiūra galės priimti savo partijos narius į parlamentą taip užsitikrindamas daugumos palaikymą ir užkirsdamas kelią, bet kokiems bandymams pasipriešinti jo valiai. Negana to, jis turės milžinišką įtaką teisinei šalies sistemai. Teisėjų ir prokurorų taryba, kuri yra atsakinga už teisėjų skyrimus ir paaukštinimus, taps pavaldi prezidentui, nes jis skirs 4 jos narius. Dar 7 skirs parlamentas, tačiau atsižvelgiant į tai, jog prezidentas vadovaus partijai, kuri kontroliuoja parlamentą, galima neabejoti, jog likę tarybos nariai bus skiriami prezidento“, – dėstė politikos mokslų daktaras – Bican Sahinas.

 

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti.

Prezidentui daugiau galių suteiks ir tai, jog parlamentas beveik neturės galimybių patraukti prezidentą baudžiamojon atsakomybėn, ar jį nušalinti. Pasak Bicano Sahino, kol prezidentas kontroliuos savo partiją, padaryti jį atsakingu už savo veiksmus bus neįmanoma. Padidinus parlamento narių skaičių iki 600,  daugumai parlamento narių pasiūlius, 360 parlamento narių patvirtinimu, bus galima inicijuoti tyrimą, kol galiausiai 400 balsų skaičiumi parlamentas galės pradėti teisinį procesą prieš prezidentą. Savo ruožtu šalies prezidento galios parlamentui augs.

„Prezidentas, kuris įgaus teisę paskelbti nepaprastąją padėtį, galės paleisti parlamentą kada tik pageidavęs. Visgi, pradėdamas priešlaikinius rinkimus jis automatiškai baigs ir savo kadenciją, tad kartu su naujo parlamento, vyks ir prezidento rinkimai, kur nesurinkus 50% balsų bus skelbiamas antras rinkimų  etapas“, – šiokius tokius svertus įžvelgia nepriklausomas ekspertas.

Pataisomis norima suvienyti šalį

Kampanija "Ne". Scanpix nuotr.

Savo ruožtu referendumo iniciatoriai, valdančioji Teisingumo ir Vystymosi partija (AKP), yra įsitikinusi, jog didesnės prezidento galios Turkijai suteiks stabilumo ir jėgos. Pasak jos atstovų, vienose rankose sutelkta valdžia leistų efektyviau skatinti ekonominę plėtrą bei susidoroti su šalyje veikiančiomis teroristinėmis organizacijomis, kurių įvykdytos atakos nuo 2015 m. liepos nusinešė daugiau nei 500 gyvybių. Ministras pirmininkas ir AKP partijos lyderis, Binalis Yildirimas, yra pareiškęs, jog nauja sistema šalies ekonomikai suteiks solidumo ir stiprybės. Stabilumas, investicijos, produkcija ir darbo vietų kūrimas augs sparčiau.

Pirmadienį kalėdamas per rinkiminį ralį Vakarų Turkijos Aydino provincijoje jis teigė, jog konstitucinė reforma suvienys šalį. „Mes keičiame ne šalies, bet valdymo sistemą. Turkijos Respublika 1923 m. buvo sukurta mūsų gyvybėmis ir krauju, niekas negali jos pakeisti, tačiau atėjo metas baigti šalyje esančią poliarizaciją ir  įtampą“ , – pareiškė Ministras Pirmininkas.

Demokratinių salygu stoka išlieka

Konstitucijos pataisos buvo inicijuotos valdančiosios AKP ir Nacionalistų partijos (MHP). Po sausio mėnesį vykusio parlamento balsavimo, kuris pasižymėjo santykių aiškinimusi kumščiais, protestais ir boikotu, AKP ir pataisas remianti MHP partijos dalis 550 vietų parlamente surinko 339 balsus, o perkopę reikalingą 330 balsų ribą, incijavo referendumą. Prieš jį balsavo 133 vietas parlamente turinti Respublikos žmonių partija (CHP)  ir konstitucinėms pataisoms prieštaraujantys MHP partijos nariai, kurių dalis dėl šio sprendimo, pasak Bican Sahino, buvo išmesti iš partijos. Balsavimą boikotavo 59 vietas parlamente turinti Žmonių Demokratinė Partija (HDP), kurios du partijos lyderiai bei 11 parlamentarų yra suimti kaip įtariamieji terorizmu.

Pasak Žmogaus teises stebinčios organizacijos Human Right Watch, Turkijoje po nepavykusio perversmo 2016 m. liepą įvesta nepaprastoji padėtis suteikia R. T.Erdoganui galimybę  valdyti šalį apribojant parlamento ir teisinės sistemos galias. Visiškai nutildyta ir nepriklausoma žiniasklaida: uždaryta virš 160 žiniasklaidos priemonių ir leidyklų, daugiau kaip 120 žurnalistų įkalinti. Virš 100 tūkst. viešojo sektoriaus darbuotojų atleisti arba nušalinti nuo pareigų. Per 47 tūkst.  žmonių įkalinti laukia teismo. Jie kaltinami dalyvavimu perversme bei sąsajomis su teroristiniu Turkijos laikomu Fethullaho Güleno judėjimu arba kurdų politiniu aktyvizmu, siejamu su ginkluota Kurdistano Darbininkų Partija (PKK).

Tokia padėtis smarkiai kenkia atviram visuomenės dialogui dėl konstitucinių pataisų bei politiniams debatams tarp parlamento narių. Kardomosios priemonės buvo pritaikytos šimtams teismo laukiančių  opozicinės HDP partijos narių. Taip apribotos jų galimybės dalyvauti konstitucijos pataisoms nepritariančioje „Ne“ rinkimų kompanijoje. Prieš referendumą pasisakę kraštutinės dešinės MHP partijos nariai buvo užpulti fiziškai.  Nepriklausomi stebėtojai teigia, kad konstitucines pataisas palaikanti prezidento R.T.Erdogano rinkiminė kompanija „Taip“ dominuoja viešojoje erdvėje bei žiniasklaidoje.

 

 

Kurdistanas: regionas, griaunantis stereotipus

Tags: ,


Senos kultūrinės tradicijos, daugybė išskirtinių istorinių ir architektūrinių įdomybių bei didelis potencialas tapti turistų traukos centru – taip trumpai galima apibūdinti autonominį Irako regioną Kurdistaną. Šiandien Irakas laikomas turistams nesaugia vieta, todėl ir į Kardistaną jų užklysta nedaug, tačiau ten apsilankiusieji negaili šaliai komplimentų, džiaugdamiesi saugia ir įdomia viešnage.

Irakas ir Kurdistanas daugeliui žmonių asocijuojasi su Saddamo Husseino režimu, cheminiu ginklu, neramumais, suirute ir nesaugumu. Tokią nuomonę formuoja ir beveik visa Europos žiniasklaida. Tačiau neigiamame kontekste vis dažniau pasigirsta ir kitokia nuomonė – dažniausiai keliautojų, kad šis regionas, ypač Kurdistanas, yra saugus, pakankamai ramus ir labai svetingas.
Vienas taip manančiųjų – ir šachmatų didmeistris Šarūnas Šulskis, Arbilyje dalyvavęs antrajame tarptautiniame Kurdistano šachmatų festivalyje. Kelionė, pasak pono Šarūno, visiškai sugriovė jo išankstinius stereotipus apie šią šalį.

Nustebino svetingumu
Š.Šulskis buvo kviečiamas ir į pirmąjį šachmatų festivalį, tačiau atsisakė manydamas, kad tai labai nesaugus kraštas. Vis dėlto pakviestas antrą kartą šachmatininkas dvejojo kur kas mažiau: pasiskaitė ankstesnių dalyvių atsiliepimus, žvilgtelėjo į rekomendacijas LR užsienio reikalų ministerijos tinklalapyje, iš kurių sužinojo, kad į Iraką nebūtinų kelionių rekomenduojama atsisakyti, užtat Kurdistane – kur kas ramiau bei saugiau, ir pasikvietęs į draugiją Latvijos didmeistrį Ilmarą Starostitą išskrido į turnyrą Kurdistane. Ir neapsiriko. “Po kelionės pagalvojau, kad be reikalo nevykau į pirmąjį turnyrą, nes laiką praleidome iš tiesų puikiai”, – tvirtina Š.Šulskis.
Kurdistane šachmatininką daug kas nustebino. Pavyzdžiui, jis įsitikino, jog paplitusi nuomonė, kad Irakas yra tik musulmonų kraštas, kuriame nelabai toleruojamos kitos religijos, yra neteisinga. Kurdistano autonominio regiono sostinėje Arbilyje iš tiesų visur matomos mečetės, bet yra ir krikščionių maldos namų. Kad čia toleruojamos ir kitos religijos, liudijo ir tokios smulkmenos, kaip viešbutyje papuošta Kalėdų eglutė, mat turnyras vyko gruodžio mėnesį, o lietuvį kartą vežęs taksi vairuotojas išsitarė, kad čia esama ir krikščioniškais laikomų rajonų.
„Irake nepastebėjau, kad visos moterys vaikščiotų užsidengusios galvą, su hidžabais ar burkomis. Yra moterų, kurios vaikšto su tradiciniais galvos apdangalais, yra apsirengusių tradiciniais juodais drabužiais, tačiau vaizdas visai kitoks nei kokiuose Jungtiniuose Arabų Emyratuose, kur moterų tik akys matyti“, – pasakoja ponas Šarūnas ir pamini dar vieną stereotipą, kurį Kurdistane galima pamiršti: kad šioje musulmonų valstybėje nenusipirksi alkoholio. Beje, vyno europiečiai pirko iš jaunos moters, kuri nedėvėjo galvos apdangalo.
Atrodytų, ilgamečių neramumų nualintoje šalyje turėtų būti daug skurstančių žmonių, tačiau šachmatų didmeistris Arbilyje nepastebėjo nei skurdžių, nei gatvėje išmaldos prašančių elgetų. „Gatvėse daug automobilių ir jie tikrai ne tokios „lupenos“ kaip Indijoje. Šachmatų turnyras taip pat buvo gerai finansuojamas ir remiamas, patyrėme rytietišką svetingumą. Matyti, kad jie turi naftos pramonę“, – vardija Š.Šulskis.

Kurdai pamažu atsitiesia
Nebuvo justi ir konfliktų bei neramumų, bet gatvėse galėjai matyti patruliuojančius policininkus bei ginkluotus kareivius. „Man visai patiko vyrai su automatais, kuo daugiau jų mačiau, tuo saugiau jaučiausi“, – sako Š.Šulskis ir priduria, kad europiečiai šachmatininkai Kurdistane greitai atsipalaidavo ir ėmė domėtis nauja šalimi.
Vis dėlto verta paminėti, kad tam tikra įtampa tarp Kurdistano ir Irako niekur nedingo. Tai pajuto ir šachmatų turnyro dalyviai. Pavyzdžiui, Irako šachmatų federacijos prezidentas Bagdade atsisakė reitinguoti turnyrą jau antrus metus iš eilės, turnyre nedalyvavo Irako žaidėjai, be to, irakiečiams neįtiko meniškos dalyvių kortelės, mat jiems pasirodė, kad Kurdistano vėliava nustelbia irakietiškąją.
Kurdai didžiuojasi savo vėliava – jos plaikstosi visur, o štai Irako vėliavą pamatysi tik kur ne kur. Iš bičiulio siro Š.Šulskis girdėjo, kad kurdai turi savo sienų kontrolę ir net iš Bagdado į Kurdistaną vykstantys žmonės privalo turėti Kurdistano autonominės provincijos leidimą. Oro uoste lietuvį pasitiko kurdų pasieniečiai, jam buvo išduota Kurdistano viza, taip pat jis turėjo oficialų Kurdistano užsienio reikalų ministerijos kvietimą. „Taigi kurdai turi savo autonomiją – yra beveik nepriklausomi, tačiau teoriškai ir juridiškai vis tiek lieka Irako dalimi. Tai ir yra milijoninės kurdų tautos, svajojančios apie savo valstybę, tragedija“, – sudėtingą padėtį Kurdistane apibūdina pašnekovas.
Priminsime, kad kurdai ištisus šimtmečius svajojo apie savo valstybę ir buvo nuolat slegiami didžiųjų kaimynų – pradedant Persijos ir Osmanų imperijomis ir baigiant šių dienų Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos valstybėmis – priespaudos. Nors kurdus engė, bandė nutautinti ir be gailesčio žudė, bet savo identiteto jie neprarado. Bėgant amžiams susikurdavo kokia nors kurdų kunigaikštystė, tačiau jos nepriklausomybė buvo sąlyginė, o ir gyvuodavo ji neilgai. Kurdai nuolat buvo laikomi pusiau laukiniais, neturinčiais jokio supratimo apie vykstančius politinius procesus, todėl jų niekas neklausė ir po Pirmojo pasaulinio karo, kai milijonų kurdų gyvenama teritorija sąjungininkų buvo padalyta Turkijai, Iranui, Irakui, Sirijai ir Armėnijai. Tiesa, pastarajai atiteko tik nedidelė teritorijos dalis. Šiandien maždaug 40 mln. kurdų yra didžiausia pasaulyje tauta, neturinti savo valstybės.
Kurdų gyvenimas niekada nebuvo saldus: Turkijoje daugelį metų juos bandė nutautinti, ten nuolat kyla neramumų, Irake S.Husseinas davė leidimą kurdus išnuodyti cheminiu ginklu, Sirijoje jiems ilgai nebuvo išduodami pasai, Irane kurdai persekioti religiniu pagrindu. Kitų tautų valdomi kurdai nuolat sukyla, tačiau visi sukilimai negailestingai užgniaužiami ir numalšinami. Nepaisant to, sena svajonė įkurti savo valstybę niekur nedingo.
Irakui atsikračius S.Husseino, padėtis pasikeitė į gerąją pusę. Kurdai Irake įtvirtino savo autonomiją, ekonomika pajudėjo į priekį. Dabar sostinėje Arbilyje vyksta statybos, kyla prašmatnūs viešbučiai, prekybos ir pramogų centrai. Aišku, prie ekonomikos kilimo stipriai prisideda ir nuosava naftos gavybos pramonė.

Pamirštas ir apleistas Kurdistanas

Tags: ,


 

Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

 

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

 

Kurdai

 

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

 

Persai

 

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

 

Arabai ir amerikiečiai

 

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.

Užmirštas Kurdistanas

Tags: , ,


Neseniai Turkijos valdžia suėmė 83 kurdus, įtariamus ryšiais su teroristine laikoma Kurdistano darbininkų išlaisvinimo partija. Iš viso šiuo metu Turkijos kalėjimuose yra 2500 kurdų kovotojų, tarp kurių keturi – neoficialaus Kurdistano parlamento nariai.

 

Tuo tarpu Artimuosiuose Rytuose, ypač Irako šiaurėje toliau vyksta karas dėl naftos. Ties Irano-Irako siena jau keli mėnesiai netyla šūviai, niekaip nesibaigia ginkluota kova tarp kurdų ir islamo revoliucijos kovotojų. Jei Jungtinės Valstijos, kaip jos žada, dar šiais metais išves savo kariuomenę iš šiaurės Irako, pilietinis karas šioje teritorijoje neišvengiamas. Kadangi šios vietovės yra tolimas mažai kam žinomas užmirštas kampelis, todėl kas ten vyksta, labai mažai ką domina. Ir visai be reikalo.

 

Kurdai

 

Kurdai buvo nesantaikos tarp dviejų religinių imperijų – Persijos ir Osmanų valstybių šaltiniu, tai tęsėsi dar nuo Viduramžių laikų. Kurdai niekaip negalėdavo atsisakyti savo idenditeto, o sunkiai prieinamuose jų gyvenimo rajonuose buvo pasėtas grūdas įvairiausių pusiau kunigaikštysčių gyvavimui. Kurdai gyveno pagal savus įstatymus, visada svajodami apie savo nepriklausomą atskirą valstybę.

Situacija smarkiai pablogėjo po Pirmojo pasaulinio karo, kai šalys – nugalėtojos Didžioji Britanija su Prancūzija suraižė Artimuosius Rytus pagal savo nuožiūrą, sukūrė niekada iki tol neegzistavusias valstybes vedini savų interesų, visiškai ignoruodami vietines realijas.

Kurdai buvo tauta, kurią dauguma laikė pusiau laukine, visiškai nesuvaldoma ir nenusipelnusia valstybingumo. Todėl kurdai buvo „išdalinti“ tarp Turkijos, Irano, Irako ir Sirijos. Nedidelis gabaliukas kurdų teritorijos atiteko net Armėnijai. Daugiamilijoninė tauta taip ir nesulaukė net siūlymo pagalvoti apie savo apsisprendimo laisvę.

Turkijoje juos ilgus metus bandė nutautinti ir net sugalvojo naują pavadinimą – „kalnų turkai“. Irake Sadamas Huseinas kurdus nuodijo cheminiu ginklu, o Sirijoje iki nesenų laikų jiems apskritai neišduodavo net pasų. Šijitų valdomame Irane, kurdus, kurie pagal religiją yra sunitai, nuolat persekiodavo religiniu pagrindu. Suprantama, kurdų tokia padėtis visai netenkino. Visa šios tautos istorija XX amžiuje – nuolatiniai sukilimai, kurių didžioji dauguma pasibaigdavo pralaimėjimu ir kurdų lyderių nukankinimu. Tačiau visa tai atvedė prie to, kad šiandien kurdai yra didžiausia pasaulio tauta (apie 40 mln. žmonių), kuri neturi savo valstybės.

Po to, kai amerikiečiai okupavo Iraką, situacija, galima sakyti, iš esmės pasikeitė. S. Huseinas buvo pakartas, centrinė valdžia Bagdade tapo labai silpna, o šalies konstitucijoje šiaurės gyventojams (būtent ten ir gyvena kurdai) suteikė didelę autonomiją. Iš esmės, kaip teigia vokiečių savaitraščio „Stern“ apžvalgininkai, kurdai įkūrė savo valstybę. Anot vokiečių, valstybingumas čia pakankamai tvirtas, ekonomika irgi iriasi į priekį: Erbilyje, Dachuke bei Suleimanijoje netgi prasidėjo masinės namų statybos. Visa tai leido pradėti daryti „naftos doleriai“, pradėję plaukti iš kaimyninio Kirkuko, kuris yra vadinamas „neformaliu asocijuotu Kurdistano partneriu“.

Irako kurdų gyvenimas apskritai pradėjo normalėti, visą šią situaciją nuolat stebėjo kaimynai. Turkija ir Iranas draugiškai bijo, kad jų kurdai pareikalaus taip pat didelės autonomijos, gal net su galimybe pasitraukti iš minėtų valstybių. Irako arabai piktinasi, kad vietos kurdams šie arabai visai nebūtini ir visai realu, kad Kirkuko regiono naftos gręžiniai su visa infrastruktūra atsidurs Kurdistano teritorijoje. Amerikiečiai linkę išsaugoti Iraką tokį, koks jis dabar. Kita vertus, JAV nenori gadinti santykių su šio regiono strateginiu partneriu – Turkija. Tokiu būdu kurdai tapo rakštimi ne vienai šaliai.

Situaciją aitrina dar ir tai, kad patys kurdai visai nežada sustoti ties tuo, ką šiandien jau yra išsikovoję. Svajonė sukurti didįjį Kurdistaną niekur nedingo. Kitas vokiečių savaitraštis – „Focus“ – pripažįsta, jog kurdai šiuo metu pasaulyje yra „labiausiai nuskriausta“ tauta. Patys kurdai, suprasdami, kad daugiau teisių jiems nė viena valstybė, kuri juos valdo, ant lėkštutės neatneš, patys vis ryžtingiau ima veikti.

Su Turkija kurdų santykiai prastoki. Šios šalies armija yra apginkluota pagal visus NATO standartus, visiškai nesiskiria nuo vakarietiškų kariuomenių, kurios dažnai veikia „be ceremonijų“. Todėl ginkluota kurdų kova prieš turkus – labai nedėkingas reikalas. Apie tai byloja ir kelis dešimtmečius Turkijos pietryčiuose besitęsianti partizaninė kova – kurdai nugalėti čia neturi jokių šansų. Kita vertus, Ankara jau daugelį metų yra patikima JAV sąjungininkė, tuo tarpu amerikiečiai yra Irako kurdų gynėja. Situacija dviprasmiška, tačiau iš Turkijos žinių apie kurdų sukilimus beveik negirdėti. Kovotojai čia momentaliai areštuojami. Kiek kitokia situacija su Iranu.

 

Persai

 

Pagal kariuomenės modernumą Irano armija toli nusileidžia Turkijai, be to, Teheranas yra vienas iš didžiausių Jungtinių Valstijų priešų. Todėl kurdai ir supranta, kad šiose vietovėse „yra kur prasisukti“: partizaninis karas sunkiai prieinamuose kalnų regionuose laikomas vienas geriausių būdų kovoti prieš visą valstybę. JAV ir toliau į šią problemą „žiūrės pro pirštus“. Be to, ir ideologinė platforma šiuo atveju egzistuoja. Formaliai „Kurdistano darbininkų išlaisvimimo partija“ (KDIP) kovoja tik dėl didesnės autonomijos nuo Irano, bet ne dėl atsiskyrimo nuo šios islamiškos šalies. Išeitų, kad kurdai čia – tik separatistai, nors kai kas juos laiko teroristine organizacija. Kurdai deklaruoja, kad jų tikslas dabartinę teokratinę, religinę santvarką pakeisti „demokratine“ – moterims suteikti daugiau teisių, ginti religines ir tautines mažumas. Išeitų, kad kurdų partija – visai ne barzdoti teroristai su automatais, o kovotojai už pažangą.

Iš esmės ši kova trunka jau ilgus metus. Kadangi KDIP neturi galimybių jokia politine veikla užsiimti oficialiai (ji vadinama teroristine), kurdai iš tiesų nesustoja kariavę: puola pasienio postus, patrulius ir kitus smulkius karinius objektus. Savo ruožtu iraniečiai karts nuo karto šukuoja kurdų sukilėlių stovyklas. Visai neseniai kurdai Irano armijos kantrybės taurę perpildė, kai nukovė vieną Islamo revoliucijos korpuso generolą Abbasą Kasemi. A. Kasemi automobilį kurdai susprogdino, žuvo visi juo važiavę, tarp jų ir pats generolas.

Atsakas buvo griežtas ir žiaurus: Iranas šalia Irako sienos dislokavo 5 tūkst. karių, sunkiąją karo techniką ir artileriją. Operacija buvo siaubinga: iraniečiai kirto kaimyninės šalies sieną, patrankomis sunaikino kelias kurdų gyvenvietes. Nesnaudė ir kurdai – jie pašovė dešimtis vienetų šarvuotos technikos. Irano valdžia pareiškė, kad jų kariuomenė ir toliau naikins bet kokias kurdų karines formuotes. Tačiau nuostolių nebus išvengta, nes kovos veiksmai vyksta kalnų regionuose, kur kurdai turi įsirengę specialias vietas snaiperiams ir žino daugybę slėptuvių bei atsitraukimo keliukų. Ekspertų tvirtinimu, tikroji padėtis šiose vietose apskritai mažai kam žinoma, nes kariniai veiksmai vyksta labai atokiose vietovėse.

Negalima sakyti, kad ir kurdams labai gerai sekasi. Neseniai pasaulį apskriejo žinia, kad Erbilyje šalia Irano konsulato įvyko masinė manifestacija, kurioje Teherano buvo reikalaujama iš kurdų žemių išvesti kariuomenę. Priešingu atveju buvo grasinama uždaryti kalnų pasienio perėją, iš kurios į Iraką tiekiama labai didelė eksporto dalis. Centrinė Irako valdžia, kuri apskritai nenori kištis į kurdų reikalus, išreiškė nepasitenkinimą, kad jei karo veiksmai pasienyje nesibaigs, gali kilti tarpvalstybinis diplomatinis konfliktas.

Kita vertus, kurdai pareiškė, kad jie nesiliaus kovoję už nepriklausomybę ir kasdien mūšiams yra pasirengusi didesnė nei 100 tūkst. kareivių armija. Nugalėti tokią karinę jėgą iraniečiams užtruktų ne vienerius metus, juolab, kad kovos regionai kur kas palankesni kurdams. Taigi, oficialaus Teherano kalbos gali išvirsti į ilgus metus trunkantį alinantį karą.

 

Arabai ir amerikiečiai

 

JAV, kurios kariuomenė iki šiol dar yra šiauriniame Irake, kol kas tvirtai pati nežino, kaip į visą šią situaciją reaguoti. Iš vienos pusės – mirtinas piešas – islamiškasis Iranas įsiveržia į svetimos valstybės teritoriją, kurioje šeimininkauja amerikiečiai. Iš kitos pusės, jau vadovaujant Barakui Obamai, kurdų partija buvo įtraukta į teroristinių organizacijų sąrašą. Padėtis dvejopa, o jei dar prisiminsi, kad tai gausus naftos regionas, galva visai susisuka.

Jei bus laikomasi dabartinio plano, JAV armija iš šiaurės Irako turi pasitraukti jau iki šių metų pabaigos. Tačiau dabartinė situacija tokiam planui yra labai nepalanki. Negana to, kad ir ties šiaurine siena padėtis labai nestabili, pilietinis karas gresia kiek piečiau esančiuose rajonuose. Jau beveik aišku, kad amerikiečiams išėjus, kurdai pasiims Erbilį, Dachuką ir Suleimaniją. Bet kartu spėjama, kad kurdai savo kontrolę įves ir Pešmerge. Tačiau kas bus su Kirkuku – iš esmės niekas nežino. Šis miestas (o kartu ir provincija) – tikras nesutarimų katilas.

Visų pirma, tiesiai po kojomis – 4 proc. pasaulio naftos atsargų (palyginumui: visoje Libijoje – 3 proc.). Dėl to Kirkukas išlieka unikaliu miestu, dar vadinamu pasaulio naftos sostine.

Antra. S. Huseino laikais kurdai Kirkuką laikė savo istorine sostine. S. Huseinas bandė masiškai iškeldinti kurdus iš šio miesto, išvarytų kurdų namus atiduodavo arabams. Atėjus amerikiečiams, procesas tapo atvirkštinis – kurdai iš savo buvusių namų pradėjo varyti arabus. Dabar ir vieni ir kiti laukia: kada čia „rimtai susiėmus“ ir išsiaiškinus santykius kalašnikovais.

Tiek kurdų lyderiai Erbilyje, tiek ir centrinė Bagdado valdžia nėra kvailiai – abi pusės supranta, kad Kirkuke milijardai dolerių tiesiog voliojasi po kojomis. Iš pradžių buvo galvojama surengti referendumą, tačiau 2007 m. situacija buvo dar sudėtingesnė ir nenorėta kurstyti aistrų. Mat jei Kirkukas atitektų kurdams, pastarieji jau tą pačią dieną paskelbtų nepriklausomą valstybę. O ką tada darytų oficialus Bagdadas? Taigi, šiandien abi pusės nesnaudžia ir galanda kalavijus, belaukdami kol JAV jūrų pėstininkai išvažiuos namo…

Abiems besivaidijančioms pusėms visai neblogai, jei amerikiečiai pasiliktų: kurdai supranta, kad jie šiame regione dabar yra šeimininkai. O arabai, gyvenantys Kirkuke, taip pat nori, kad JAV kariuomenė neišeitų, nes kurdai prieš juos Kirkuke tada pradės rengti masinius pogromus… Tuo tarpu Vašingtone kasosi pakaušius: pats prezidentas jau pažadėjo išvesti kariuomenę. Žmonių juk neapgausi – į Iraką amerikiečiai įsiveržė visai ne atominės ar cheminės bombos ieškoti… Juk čia – pigiausia pasaulyje nafta, kurios visiems norisi. Juolab, kad negalima gi buvo šios naftos palikti Iranui, kurios kariuomenė su kiekviena diena stiprėjai ir kelia vis didesnę grėsmę demokratiniams procesams. Gavęs 4 proc. pasaulio naftos atsargų, šunybių pasauliui Iranas tikrai prikrėstų.

Žurnalas "Veidas"

Pirk šį numerį PDF

"Veido" reitingai

Gimnazijų reitingas 2016
Pirk šį straipsnį PDF
Skelbimas

VEIDAS.LT klausimas

  • Ar išorės agresijos atveju šiuo metu Lietuvos piliečių pasipriešinimas galėtų būti toks efektyvus kaip 1991 m. sausio 13 d.?

    Apklausos rezultatai

    Loading ... Loading ...