Teritorijos, dėl kurių pešasi kelios valstybės, tampa savotiškais skurdo ir karinės grėsmės kalėjimais jų gyventojams.

Pastarosiomis savaitėmis tarp Japonijos ir Rusijos vėl visu aštrumu iškilo Kurilų salų, arba, kaip jas vadina japonai, šiaurinių teritorijų, klausimas. Po ką tik įvykusio susitikimo su Japonijos atstovais Rusijos lyderiai pareiškė, kad aptariamose salose reikia liautis vartoti japoniškus bei ainiškus (ainai – seniausi Japonijos salų gyventojai) pavadinimus, ir pranešė, jog netrukus bus surengta Kurilų gyventojų apklausa dėl salų pavadinimų keitimo į “rusiškesnius”.

Rusija ir kitaip “rūpinasi” Kurilų salų gyventojų interesais – ką tik nuspręsta šias salas dar labiau militarizuoti. Priminsime, kad Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pasiūlė atnaujinti keturiose salose dislokuotos Rusijos kariuomenės ginkluotę. Kaip pabrėžia Tokijo laikraštis „Asahi Shimbun“, didžiausioje gyventojų skaičiumi Iturupo ir kiek mažesnėje Kunaširo salose ir dabar įkurdinta 2–3 tūkst. rusų kareivių, o nuo 2013-ųjų pabaigos iki 2015-ųjų pradžios Rusija dviem prancūziškais „Mistral“ tipo desantiniais laivais ketina sustiprinti Ramiojo vandenyno karinį laivyną (beje, vienas šių laivų prie Kurių salų bus perdislokuotas iš Baltijos jūros).

Skurdas ir vargas

Nors Maskvoje ir Tokijuje sėdintiems politikams tokie pasiskeryčiojimai kelia nemažai aistrų, Kurilų gyventojams tiek “Mistralis”, tiek vietovardžių pavadinimai rūpi mažiausiai. Per pastaruosius 65 metus jie patyrė didžiulių sunkumų – tai viena skurdžiausių Rusijos teritorijų, kurioje bene vienintelė galimybė pramisti yra žvejyba ir kasyba, mat Kuriluose randama nemažai vertingų mineralų.

Žvelgiant iš paukščio skrydžio matyti tik skurdas – viena kita trobelė, vienas kitas kelias. Tiesa, Rusija be galo didžiuojasi, kad didžiausioje Iturupo saloje, kurioje gyvena 8 tūkst. žmonių, neseniai Maskvos lėšomis nutiestas kelias ir galbūt baržos čia ilgainiui nebebus pagrindinė susisiekimo priemonė. O Kurilske (didžiausiame Iturupo kaime) neseniai atidarytas net oro uostas, kainavęs 44 mln. JAV dolerių. Tačiau gyventojams tai labai menka paguoda, nes jie neturi pinigų nei pasiskraidymams, nei pasivažinėjimams.

Iš viso Kuriluose gyvena apie 16,8 tūkst. žmonių: ginčytinoje Kunaširo saloje – apie 4 tūkst., Šikotane – apie 3 tūkst., Iturupe – apie 8 tūkst., o Habomajuje civilių gyventojų apskritai nėra, ten įsikūrę tik rusų pasieniečiai. Pusė visų Kurilų gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos – už mažiau nei tris dolerius per mėnesį. Daugelis jų neturi elektros, nors kaip tik šiemet pradedama Baranskio geoterminės elektrinės rekonstrukcija žada šiokių tokių permainų.

Kita vertus, Kurilų gyventojams “pasisekė” bent jau tuo, kad jie gyvena vienoje ramiausių ginčytinų teritorijų pasaulyje. Nors retsykiais senieji ainai išeina paprotestuoti ir pareikalauti geresnio gyvenimo Japonijos prieglobstyje, jokių rimtesnių karinių konfliktų salose nėra nutikę nuo pat Antrojo pasaulinio karo pabaigos, kai 1945 m. Rusija užėmė salas, kuriose ir gyveno japonams artima ainų bendruomenė.

Gyvenimas lyg kalėjime

Kur kas baisesnė padėtis yra didžiausiu pasaulio kalėjimu vadinamoje Gazoje – teritorijoje, kurioje glaudžiasi palestiniečiai ir kurios jiems niekaip nenori atiduoti Izraelis. „Daily Mail“ žurnalistas Robertas Hardmanas šią vietą vadina viena beviltiškiausių ir niūriausių vietų Žemėje ir tikina dar niekur nematęs tokio skurdo ir tiek baimės bei netikrumo. Juk vienintelis būdas išgyventi Gazoje – kasti tunelius kontrabandai ir jais gabenti viską, kas tik įmanoma: ginklus, maistą, vaistus, kurių gauti nėra kitų galimybių dėl Izraelio vykdomos blokados.

Žydų valstybė blokadą šiai teritorijai paskelbė dar 2007 m., kai Gazos ruožo kontrolę perėmė grupuotė „Hamas“ – islamo fundamentalistų organizacija, atsisakanti pripažinti Izraelio teisę egzistuoti. Tačiau „Hamas“ ir šiandien vis dar kontroliuoja Gazos ruožą, o raketos iš jo ir dabar tebešaudo į Izraelio teritoriją. Ir atvirkščiai.

Deja, Gazos gyventojai negali palikti šios teritorijos. Kaip pabrėžia R.Hardmanas, mažytis gabalėlis žemės ūkio paskirties žemės niekada neišmaitins visų anklave gyvenančių palestiniečių. O gauti norimų prekių iš Izraelio ir Egipto palestiniečiams itin sunku. Negelbsti net garsiai deklaruojama arabų valstybių broliška meilė: Egiptas su palestiniečiais elgiasi taip pat griežtai, kaip ir Izraelis.

Į Gazos ruožą draudžiama importuoti net statybines medžiagas, argumentuojant, kad jos gali būti panaudotos raketoms kurti ar bunkeriams statyti. Beje, Izraelis ir Egiptas uždraudė Gazos ruožui importuoti net ir tokius dalykus, kaip šokoladas, makaronai, šampūnas, čiužiniai ar žaislai. “Šiame žemės lopinėlyje vis dar galima įžvelgti geresnio gyvenimo, kuris čia kadaise egzistavo, likučių. Viename apgaulingai viliojančiame paplūdimyje pastebėjau iš sudžiovintų palmių lapų pagamintus stalus. Tikriausiai dar prieš keletą metų jie priklausė paplūdimio kavinei. Vaikai čia galėjo džiaugtis jodinėjimu ant kupranugarių, o banglentininkai – Viduržemio jūros bangomis. Tačiau dabar čia likę tik prisiminimai apie visus šiuos malonumus”, – įspūdžius pasakoja žurnalistas.

Humanitarinę pagalbą teikiančių organizacijų duomenimis, Gazą pasiekia maždaug ketvirtadalis jos poreikius tenkinančių daiktų. Jungtinės Tautos 80 proc. ruožo gyventojų aprūpina miltais, cukrumi ir aliejumi. Visu kitu palestiniečiai turi pasirūpinti patys. Ir pasakyti “tegul dirba” tikrai nėra kaip – vien oficialus nedarbas Gazos ruože siekia 40 proc.

Laukia aklavietė?

Vis dėlto Gazos gyventojai nepraranda vilties, kad padėtis kada nors susitvarkys, ir vieną dieną palestiniečiai čia galės mėgautis taika bei žmoniškomis gyvenimo sąlygomis. Ar tokia jų viltis nėra tuščia, parodys laikas.

Deja, kai kurie teritoriniai ginčai tęsiasi dešimtmečius ir jų sprendimo kaip nėra, taip nėra. Štai visai netoli nuo Gazos yra Vakarų Krantas, kuriame sąlygos šiek tiek švelnesnės, bet vis tiek nelepina gyventojų. Tą patį galima pasakyti ir apie Golano aukštumas, kurias prigriebė Izraelis, bet kurias susigrąžinti vis mėgina Sirija.

Nuo 1967 m., kai per Šešių dienų karą teritoriją okupavo Izraelis, Golano aukštumose nuolat gyvena apie 18 tūkst. naujakurių izraeliečių ir kiek mažiau drūzų – mažos religinės bendruomenės atstovų, kurie nuolat įtraukiami į susišaudymus pasienyje ir nesulaukia paramos nei iš islamiškos Sirijos, nei iš Izraelio.

Dalyvauti valstybių konfliktuose priversti ir, tarkime, Kašmyro gyventojai. Kašmyras – tai į keturias dalis padalyta teritorija, kurią po gabalą išsidalino Pakistanas, Indija ir Kinija, o viena iš šių dalių laikoma laisvąja zona. Kašmyro gyventojų situaciją Jungtinės Tautos pripažįsta viena kritiškiausių, nes Pakistanas jam priskirtos teritorijos gyventojus nuolat ginkluoja ir verčia dalyvauti kariniuose išpuoliuose prieš Indijos teritorijoje gyvenančius Kašmyro žmones. Be to, čia itin didelis skurdas ir neraštingumas, klesti teroristinės organizacijos, prekyba ginklais ir narkotikais.

Namai – minų laukas

Nereikia ir Artimųjų Rytų ar Azijos, kad rastume panašią baimę ir skurdą patiriančių ginčytinų teritorijų senbuvių bei naujakurių. Prisiminkime kad ir Kalnų Karabachą, kurį tarptautinė bendruomenė vis dar pripažįsta esant Azerbaidžano dalimi, bet kurį kontroliuoja Jerevano palaikomi etniniai armėnai, kurie ten įsitvirtino per siaubingą karą, įsiplieskusį subyrėjus Sovietų Sąjungai ir nusinešusį apie 30 tūkst. gyvybių.

Šis regionas, kuriame dabar gyvena beveik vien tik armėnai, yra pasivadinęs Kalnų Karabacho Respublika, tačiau jo nepriklausomybės nepripažįsta net pats Jerevanas. Natūralu, kad esant tokiai situacijai ši teritorija yra tarsi atkirsta nuo pasaulio: jos nefinansuoja nei Azerbaidžanas, nei Armėnija, o gyventojai, kaip ir Gazoje, gali guostis nebent buvusios prabangos ir saugumo prisiminimais.

Kalnų Karabacho autonominė sritis pagal ekonominius rodiklius tarp visų Azerbaidžano regionų kadaise užėmė ketvirtą vietą. Tačiau nuo to laiko daugelis žemdirbystės įmonių sustabdė savo veiklą – buvo sugriauti vynuogių ūkiai, medvilnės įmonės. Be to, palei demarkacinę liniją, nusistovėjusią po 1994 m. paskelbtų paliaubų, iki šiol dažnai vyksta žmonių gyvybę nusinešančių susišaudymų, o Kalnų Karabacho miškuose po karo yra likę daugybė sausumos minų.

Panašiai gyvena ir Abchazijos bei Pietų Osetijos gyventojai. Jie irgi puikiai žino, ką reiškia ginkluoti susirėmimai ir sugriauta ekonomika. “Pinigų gal ir yra, bet nėra ekonomikos, nes niekas tų pinigų į ekonomiką neinvestuoja”, – tiek Abchazijos, tiek ir daugelio kitų ginčytinų teritorijų padėtį apibendrina Abchazijos didvyriu laikomas Aslanas Kobachija.

Svarbesni teritoriniai ginčai pasaulyje
Konfliktuojančios šalys    Ginčytina teritorija
Japonija ir Rusija    Kurilų salos
Japonija ir Kinija    Salos Rytų Kinijos jūroje
Kambodža ir Tailandas    Šventykla šalių pasienyje
Marokas ir Mauritanija    Vakarų Sachara
Azerbaidžanas ir Armėnija    Kalnų Karabachas
Rusija ir Gruzija    Pietų Osetija
Izraelis ir palestiniečiai    Gazos ruožas, Vakarų Krantas

Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas įsakė nusiųsti į Kurilų salas daugiau ginkluotės, kad jos “pakaktų” šiam regionui apginti, rašo britų visuomeninio transliuotojo BBC naujienų svetainė.

Be to, kaip praneša Rusijos informacijos agentūros, remdamosi aukštais Gynybos ministerijos pareigūnais, abu desantiniai karo laivai “Mistral”, kuriuos Maskva ketina įsigyti Prancūzijoje, bus atiduoti Ramiojo vandenyno laivynui.

“Ginkluotė, kuri bus ten papildomai dislokuota, turi būti būtina, pakankama ir moderni, kad užtikrintų šių salų, kaip neatimamos Rusijos dalies, saugumą”, – sakė D.Medvedevas pasitarime su Rusijos gynybos ministru ir regionų plėtotės ministru.

Atsakydamas į tai gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas pažadėjo artimiausiu laiku parengti divizijos, esančios Kurilų salose, perginklavimo programą.

Rusijos gynybos žinybos vadovas pranešė, kad atliko visų divizijos Kuriluose objektų – ir karinių, ir socialinių – patikrinimą.

“Dabar aišku, kokių mums būtinai reikia techninių priemonių ir kiek lėšų tam yra pagal valstybinę ginkluotės programą”, – sakė A.Serdiukovas.

Perginkluojant kariuomenės grupuotę ir pajėgas Kurilų salose daugiausia dėmesio turi būti skiriama naujausiems priešlėktuvinės gynybos kompleksams, oro bazės su išplėtotu aerodromų tinklu kūrimui ir Ramiojo vandenyno laivyno papildymui laivais bei raketiniais kateriais. Tai pareiškė Visuomenės tarybos prie Rusijos gynybos ministerijos prezidiumo narys Igoris Korotčenka.

Tame pačiame pasitarime D.Medvedevas sakė, jog Rusija kviečia bendradarbiauti Kuriluose gretimas šalis, atskirai pažymėdamas, kad Maskva pasirengusi bendradarbiauti su tais, kurie nelaiko įžeidžiamu tokio bendradarbiavimo.

D.Medvedevas pernai lapkritį pirmasis iš Rusijos vadovų aplankė ginčijamas salas. Po jo Kuriluose apsilankė iš karto keli aukšti Rusijos asmenys: gruodį – vicepremjeras Igoris Šuvalovas, sausį – gynybos ministro pavaduotojas Dmitrijus Bulgakovas ir Regionų plėtotės ministerijos vadovas Viktoras Basarginas, vasarį – gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.

Japonijos užsienio reikalų ministerija ne kartą pareiškė protestą prieš Rusijos oficialių asmenų keliones į Kurilus.

Pirmadienį Japonijoje vyko vadinamoji Šiaurinių teritorijų diena. Vienos Japonijos kraštutinių dešiniųjų organizacijų nariai išniekino Rusijos vėliavą, o Japonijos premjeras Naoto Kanas (Naotas Kanas) pavadino “neleistinu šiurkštumu” D.Medvedevo kelionę į Kurilus.

Maskva savo ruožtu pareiškė, kad Rusijos suverenitetas Kurilams negali būti peržiūrėtas.

D.Medvedevo sprendimas dislokuoti ginkluotę Kuriluose yra politinio pobūdžio ir patvirtina, kad Rusija neleis peržiūrėti Antrojo pasaulinio karo rezultatų, agentūrai “RIA Novosti” sakė Valstybės Dūmos gynybos komiteto pirmininko pavaduotojas Igoris Barinovas.

Po prezidento kelionės į Kurilus daug metų trunkantis abiejų šalių tarpusavio ginčas dėl šių teritorijų tik paaštrėjo, bet abi šalys be paliovos teigia, kad derybos dėl taikos sutarties bus tęsiamos, o salų problema neturi trukdyti plėtoti ekonominių ryšių.

Japonijos ministras pirmininkas Naoto Kanas (Naotas Kanas) pirmadienį pavadino Rusijos prezidento Dmitrijaus Medvedevo vizitą į Kunašyrą – vieną pietinių Kurilų salų, dėl kurių vyksta teritorinis Rusijos ir Japonijos ginčas, “neleistinu šiurkštumu”, praneša Rusijos naujienų agentūra “RIA Novosti”.

Tai Japonijos premjeras pareiškė kalbėdamas kasmetiniame Nacionaliniame suvažiavime už šiaurinių teritorijų susigrąžinimą. Šiaurinėmis teritorijomis Japonija vadina Pietų Kurilus.

D.Medvedevas Kunašyre lankėsi pernai lapkritį. Tai buvo pirmasis istorijoje Rusijos prezidento vizitas į šią salą. Po D.Medvedevo į Kurilų salas buvo atvykęs vicepremjeras Igoris Šuvalovas, gynybos viceministras Dmitrijus Bulgakovas ir Rusijos regionų plėtotės ministerijos vadovas Viktoras Basarginas.

Praėjusios savaitės pabaigoje Pietų Kurilus aplankė ir Rusijos gynybos ministras Anatolijus Serdiukovas.

“Rusijos prezidento Medvedevo kelionė į “šiaurines teritorijas” – į Kunašyrą – praėjusių metų lapkritį yra neleistinas šiurkštumas, aš pareiškiau griežtą protestą (dėl to) per susitikimą aukščiausiu lygiu su prezidentu Medvedevu Azijos ir Ramiojo vandenyno ekonominio bendradarbiavimo organizacijoje”, – sakė pirmadienį Japonijos premjeras.

N.Kanas pavadino teritorijos problemą labai svarbia Japonijos diplomatijai ir patikino, kad “atkakliai skatins derybas su Rusija, remdamasis pagrindine nuostata galutinai išspręsti “šiaurinių teritorijų” problemą ir (po to) sudaryti taikos sutartį”.

Tokijas labai neigiamai reagavo Į D.Medvedevo kelionę į Kunašyrą, taip pat vėlesnius Rusijos pareigūnų vizitus į Kurilų salas. Jo nuomone, tai rodo, kad griežtėja Rusijos pozicija dėl salų teritorinio priklausymo.

Bet ir esant šioms aplinkybėms Japonijos premjero teiginį šios šalies žiniasklaidos priemonės apibūdino kaip “neregėtai griežtą”.

Rusijos užsienio reikalų ministerija, atsakydama į Japonijos protestus, ne kartą pareiškė, kad prezidento ir aukščiausių valstybės asmenų kelionės po įvairius šalies regionus – Rusijos vidaus reikalas.

Japonijos vyriausybės globojamas Nacionalinis suvažiavimas už keturių Pietų Kurilų salų susigrąžinimą kasmet prasideda “Šiaurinių teritorijų” dieną, kuri Japonijoje minima vasario 7-ąją . Tą dieną 1855 metais Rusija ir Japonija pasirašė pirmąją bendrą sutartį dėl prekybos ir sienų, pavadintą Simodo traktatu, pagal kurį Kunašyras, Šikotanas, Iturupas ir Habomajus atitenka Japonijai.

Maskva laikosi pozicijos, kad Pietų Kurilai įėjo į SSRS (kurio teisių perėmėja tapo Rusija) sudėtį pagal Antrojo pasaulinio karo rezultatus, ir dėl Rusijos suvereniteto joms, turinčio atitinkamą tarptautinį teisinį įforminimą, abejonių neturi būti.

Tuo tarpu Japonijos nuostata tokia, kad nuo teritorinio ginčo išsprendimo priklauso abiejų šalių taikos sutartis pasirašymas.