Egidijus Kūris į Lietuvos teisininkų elitą įsirašė ir kaip autoritetingas teisės mokslininkas, ir kaip aktyviausias Konstitucinio Teismo pirmininkas, išplėtęs šio Teismo gilinimosi ribas.

Nors dažnai įtakingiausių Lietuvos žmonių sąrašo viršūnėje vietą garantuoja aukščiausios pareigos, teisininkas Egidijus Kūris į teisininkų elitą patenka visai dėl kitų priežasčių. Po įsimintino savo karjeros etapo – pirmininkavimo Konstituciniam teismui (KT) 2002–2008 m. – jis grįžo į akademinę veiklą, bet vis tiek išliko tarp įtakingiausių Lietuvos teisininkų.
„Yra kelios priežastys, kodėl E.Kūris atsiduria šiame sąraše. Pirmiausia ir svarbiausia priežastis – jis labai gerai pasirengęs profesiniu, kvalifikaciniu požiūriu. Dėl jo teisinės kvalifikacijos ir jaučiamas jo autoritetas teisinėje bendruomenėje. Antra, tai žmogus, kuris sugeba labai raiškiai ir aiškiai dėstyti savo mintis, jis puikus teisės teoretikas, mokslininkas. Kita vertus, E.Kūris turėjo galimybę pasireikšti – jis buvo KT pirmininkas, Vilniaus universiteto (VU) Viešosios teisės katedros vedėjas“, – vardija Mykolo Romerio universiteto profesorius, buvęs KT teisėjas, šiame teisme dirbęs kartu su E.Kūriu, Vytautas Sinkevičius.
Iš tiesų, visuomenei E.Kūris gerai įsiminė, nes KT pirmininkavo išskirtiniu metu – per priesaiką sulaužiusio Rolando Pakso apkaltą, kurią dauguma tautiečių akylai stebėjo. Solidus, konkretus, principingas, charizmatiškas, kalbos dovaną turintis E.Kūris darė įspūdį, o jo, kaip autoritetingo teisininko ir Konstitucijos aiškintojo, įvaizdis išliko ir vėliau – jis mielai dalyvaudavo televizijų laidose, komentuodavo žiniasklaidai svarbiais klausimais, nebijodavo kritikuoti politikų.
Beje, netrukus E.Kūris pradės tarptautinę karjerą – išvyks teisėjauti į Europos Žmogaus Teisių Teismą, kuriame dvi kadencijas dirbo ir jo tėvas Pranas Kūris. „Nebūsiu pirmasis, kurio tėvas dirbo šiame teisme. Tokių atvejų jau būta“, – paklaustas, ar į tarptautinę karjerą neria sekdamas tėvo pėdomis, tarsi nejaukiai pasijunta E.Kūris.

Gabumais garsėjo nuo vaikystės

Tai, kad E.Kūris tapo vienu autoritetingiausių Lietuvos teisininkų, lėmė ir asmeninės savybės, ir išskirtinė aplinka. Jis gimė iškilių teisininkų, sovietiniais laikais Lietuvoje ėjusių aukštas pareigas, šeimoje. Jo tėvas P.Kūris – ne tik garsus teisininkas, bet ir diplomatas, politikas, dirbęs teisingumo ministru tiek LSSR, tiek pirmojoje Vyriausybėje po nepriklausomybės atkūrimo.
Tad nors rinktis teisę būtų buvęs natūralus sprendimas ir jaunajam Kūriui, paskutinėje mokyklos klasėje jis staiga susidomėjo fizika ir apsisprendė studijuoti fiziką. Bet užteko pusmečio, kad suvoktų esąs ne savo rogėse, ir į teisės studijas pareitų antrame kurse.
„Net jei niekas neskiepija, nebando įkalbėti ir įtikinėti, kokį kelią pasirinkti, šeimoje natūraliai vis tiek vyksta tam tikros kalbos, vyrauja tam tikra dvasia. Gal tai ir šeimos įtaka, kad teisę pasirinkau, kita vertus, aš visada buvau visuomeniškai orientuotas“, – savo apsisprendimą aiškina E.Kūris.
Viena vertus, aukštas pareigas einančio nomenklatūros veikėjo sūnus lavintis turėjo visai kitokias sąlygas nei daugelis jo bendraamžių. Kita vertus, tai, kad tapo vienu žymiausių šiandienos teisininkų, jau lėmė ir asmeninės savybės bei gabumai. Kaip pastebi V.Sinkevičius ir kiti buvę E.Kūrio kolegos, tai iš prigimties labai gabus, talentingas, apsiskaitęs, intelektualus žmogus, pasižymintis fenomenalia atmintimi.
„Žmogus laisvai operuoja faktais apie dešimtmečio senumo KT bylas, gali jas pacituoti. Visi, kurie pradeda su E.Kūriu bendrauti, per dešimt minučių pamato, kad jis turi fenomenalią atmintį“, – pabrėžia ilgametis E.Kūrio kolega universitete, Vilniaus universiteto profesorius Vytautas Nekrošius.
Kiti kolegos papildo, kad E.Kūris gerą atmintį turi ne tik su teise susijusiems dalykams, bet ir eilėraščiams, perskaitytoms knygoms ar anekdotams, kurių jo pasisakymuose nestinga. „Jis net iš mokyklos laikų kūrinius prisimena, gali išdainuoti visą „Jėzų Kristų superžvaigždę“, – dar vieną detalę įlipdo politologas Lauras Bielinis, taip pat dirbęs kartu su E.Kūriu.
E.Kūrio gabumai išryškėjo dar ankstyvoje vaikystėje – skaityti jis išmoko sulaukęs vos trejų metų. „Išmokau pats, nes labai norėjau. Kaip man pasakojo vyresnieji, iš senelio atimdavau laikraštį ir reikalaudavau, kad rodytų visas raides. Vėliau kažkieno pamokytas senelis pradėjo slėpti laikraščius – manė, gal šitam vaikui ateityje bus kas nors negerai“, – šypsosi E.Kūris.
Vėliau jam puikiai sekėsi ir mokslai. Jo studijų laikų draugas ir bendrakursis advokatas Olegas Urbonas pamena, kad E.Kūris buvo pats pažangiausias kurso studentas, mokęsis tik labai gerai pažymiais. Studijų metais išryškėjo ir savybė, kurią vėliau minės dauguma jį pažįstančių žmonių (tiesa, vieni teigiamame, o kiti neigiamame kontekste), – tvirtumas, kuris kai kam atrodo jau virtęs kategoriškumu.
„Jis turi labai tvirtą charakterį ir visada pasiekdavo, ko nori. Pamenu, per vieną egzaminą jam šiek tiek nepasisekė – gavo prastesnį pažymį. Dėstytoja nenorėjo jam leisti perlaikyti egzamino, bet jis pasiekė savo – perlaikė ir gavo aukščiausią balą. Teisės specialybėje tvirto stuburo reikia – lankstumas svarbus, bet be kieto stuburo šioje profesijoje labai sudėtinga. Kita vertus, tas stuburas turi būti paremtas žiniomis, profesionalumu, o jis visa tai turi“, – mano O.Urbonas.
Tiesa, kai kurie kalbinti teisininkai prisipažino, kad dirbti su E.Kūriu dėl šios savybės nebuvo lengva, nes jis visada turėdavo tvirtą nuomonę, kurią atkakliai gindavo. Tad diskusijos su juo būdavo itin aštrios, o kad įsiklausytų ir į kitą nuomonę, reikėdavo pateikti itin rimtų argumentų. Tai pasitempti versdavo ir aplinkinius.
Beje, E.Kūris garsėja ir darbštumu: V.Sinkevičius pamena, kad KT vadovavimo laikais jam buvo visiškai įprasta ateiti į darbą septintą ryto, o išeiti 22–23 valandą.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją http://www.veidas.lt/veidas-nr-43-2013-m-2 internete arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Į “Veido” klausimus atsako teisininkas Egidijus Kūris

VEIDAS: Kasmet esate išrenkamas vienu įtakingiausių teisininkų. Kaip pats vertinate savo įtaką ir kaip ją panaudojate?
E.K.: Sutinku su tuo, kad mano nuomonė kartais padaro kam nors kokį nors poveikį ar kad ji pacituojama – nebūtinai visada tiksliai. Negaliu sakyti, jog visiškai nematau, kad kartais kur nors kokį poveikį padarau, bet tikrai nesu jokios įtakos, interesų grupės atstovas. Neatstovauju niekam, išskyrus paties smegeninę.
VEIDAS: Ar tiesa, kad 1992 m. prisidėjote prie Konstitucijos rengimo?
E.K.: Labai epizodiškai, ir tikrai nenorėčiau to dalyko sureikšminti. Žinote, kaip senais sovietiniais laikais juokaudavo, kad yra daugiau pogrindininkų, negu anksčiau buvo grindų, taigi ir aš pastebėjau, kad Lietuvoje yra žmonių, kurie ypač pastaruoju metu kur nors žiniasklaidoje prisistato ar pristatomi kaip Konstitucijos autoriai. Yra žmonių, kurie buvo kokiose nors grupėse, bet jų indėlis, kiek neoficialiai žinau, yra minimalus, tai nenorėčiau būti į juos panašus.
Kiek aš prisidėjau? Man teko rašyti dviejų Konstitucijos skirsnių – antrojo ir trečiojo – pirmąjį variantą, kuris po to buvo koreguojamas, ir tikrai ne vienas žmogus prie to varianto ar jo atskirų fragmentų yra pridėjęs rankas. Tiesiog toks epizodinis dalyvavimas, bet malonu žinoti, kad ir tu kažkiek pirštą prie to esi pridėjęs.
VEIDAS: Teisininkai mini, kad vadovaudamas KT praplėtėte šio teismo gilinimosi ribas.
E.K.: Aš visą laiką įsivaizdavau, kad KT ne tik turi labai formaliai atsakyti į kokį nors klausimą, bet ir padėti pamatus problemai išspręsti. Nes jeigu šiandien išaiškinsime, kad įstatymas A prieštarauja Konstitucijai, nematydami, kad rytoj gali atsirasti įstatymas B, kuris bus identiškas, tai mes iš esmės nebūsime išsprendę problemos, nebūsime padėję pamatų tai problemai spręsti. Dėl to aš manau, kad KT turi būti aktyvus stengdamasis aiškinti Konstituciją taip, jog ateityje būtų aišku, kur yra tos ribos, kurias nubrėžia Konstitucija.
Jei pasakysime, kad Konstitucija ko nors nereguliuoja, tai, vadinasi, mes toje vietoje paliksime erdvės įstatymų leidėjų savivalei, o šito teisinėje valstybėje negali būti. Vadinasi, konstitucinė teisė ir Konstitucija negali būti traktuojama kaip sūris, kuriame esama skylių. Tokiu atveju tirdami kiekvieno akto atitiktį Konstitucijai nori nenori turime žvelgti į Konstituciją kaip į visumą. Gali būti, jog pareiškėjas, kuris kreipėsi į KT, nurodo, kad, jo manymu, tam tikras įstatymo straipsnis prieštarauja kuriam nors Konstitucijos straipsniui, bet mes turime pasakyti, ar jis prieštarauja Konstitucijai. Gal jis neprieštarauja tam straipsniui, bet gal jis prieštarauja kitam straipsniui, kurio pats pareiškėjas neįvardijo. Tai yra konstitucionalisto priedermė, jis neturi būti siauras.
VEIDAS: Kita vertus, esate kritikuojamas, kad jums vadovaujant susiformavo KT išaiškinimo neklystamumo doktrina – kaip Dievo žodžio, o tai pavojinga, nes juk neklystančių nėra.
E.K.: Aš niekados nesu pasakęs, kad KT nutarimas yra Dievo žodis, bet Konstitucija yra aukščiausia teisė, aukštesnės už ją nėra. Ir tėra viena institucija, kuri gali oficialiai aiškinti Konstituciją ir kurios žodis yra paskutinis ir lemiamas, – tai KT. Vienintelis dalykas, kurį noriu pabrėžti: kai KT priima sprendimą, tai nebėra kieno nors nuomonė – tai nebėra devynių teisininkų nuomonė, tai yra teisė, tai yra oficiali Konstitucijos tam tikrų nuostatų samprata. Visos kitos nuomonės, kurios gali konkuruoti su KT išreikšta pozicija, tėra nuomonės ir neturi teisinės galios.
Turiu pasakyti, kad buvo KT nutarimų, su kuriais aš pats nesutikau, – man irgi yra tekę balsuoti prieš. Tie oponentai niekada apie tuos dalykus nesusimąsto, bet aš tokiu atveju žinau, kad ta nuomonė, kurią turėjau balsuodamas prieš, ir liko mano nuomone. O nuo tada, kai nutarimas priimtas, teisė yra tokia, kokią pasakė ją esant KT, ir su ta teise turėsiu gyventi – ne su savo nuomone, net jei man kuris nors nutarimas atrodė neteisingas ar nepakankamai pagrįstas.
VEIDAS: Jums buvo klijuojama ir valstybininko ar jiems prijaučiančio etiketė. Ką į tai galite atsakyti?
E.K.: Aš galiu pasakyti, kad čia yra daug nesąmonių, daug insinuacijų. Aš esu skaitęs apie valstybininkų klaną, ir ten esu suporuotas ir su žmonėmis, su kuriais nebendrauju, ir su žmonėmis, kurių net nepažįstu. Bet yra žmonės, kuriems reikia pūsti tokį burbulą, ir aš žinau kai kurių jų išskaičiavimus – tai yra nešvarūs dalykai. Kai dirbi tokį darbą, kai kam užmini ant nuospaudos, o kai kas turi politinių išskaičiavimų, mažesnių ar didesnių kerštų ir pan. Išlenda kokie nors veikėjai, save vadinantys žurnalistais, ir pareiškia, kad aš su jais bendravau, sprendžiau, dariau tą ar kitą. Tai tiesiog melas. Galėčiau bylinėtis, bet nesinori kišti rankų į tokį purvyną.
VEIDAS: Dėl kurių politikų iniciatyvų teisinėje srityje šiandien jums labiausiai neramu?
E.K.: Deja, kuo toliau, tuo daugiau jų yra. Pagrindinis dalykas, kad politikoje lemia interesai, o teisėje – argumentai. Politikai vieną dieną gali kalbėti vienaip, kitą dieną kitaip, ir tai tam tikra prasme suprantama ir paaiškinama – jie atstovauja tam tikram interesui. O teisėje, jei žiūrime į ją kaip į kažką pakylėto ir nesuvaržyto politinių interesų, turime matyti tam tikrą vidinį nuoseklumą, sistemą, logiką. Jeigu tam tikras sprendimas ardo teisinės sistemos darną, mes tokio sprendimo negalime priimti. Čia du skirtingi požiūriai – politikų ir teisininkų. Deja, labai dažnai mes matome, kai interesai ima viršų prieš teisinės sistemos darnumo ir nuoseklumo principus – kai galima paminti ar pamiršti elementarias, visiems suprantamas Konstitucijos nuostatas, kurios neleistų priimti vienokio ar kitokio sprendimo. Bet į tai tiesiog niekas nekreipia dėmesio.
Pavyzdžiui, neseniai Seimas balsavo pirmą kartą, kol kas negalutinai, dėl Konstitucijos pataisos, pagal kurią asmeniui, sulaužiusiam priesaiką ir šiurkščiai pažeidusiam Konstituciją, būtų leidžiama vėl užimti tam tikras pareigas, dėl kurių reikia duoti Konstitucijoje numatytą priesaiką.
Tam tikra pataisa yra reikalinga vykdant Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimą, bet mes turime situaciją, kurią ir pirmo kurso teisininkas įvardytų kaip atvirai antikonstitucinę. Pagal Konstituciją, siūlyti Konstitucijos pataisą gali tik du subjektai: ketvirtadalis Seimo narių (tai yra 36 Seimo nariai) arba 300 tūkst. piliečių, turinčių rinkimų teisę. Šiuo atveju turėjome situaciją, kai nustatytas skaičius Seimo narių (daugiau nei 36) pateikė Konstitucijos 56 straipsnio pataisą, siūlydami naujovę, kuri leistų įgyvendinti tą Strasbūro sprendimą. Pataisa buvo svarstoma Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitete – ten jai nebuvo pritarta, bet komitetas pasiūlė pakeisti 74 straipsnį, visai kitą, ir pateikė Seimui balsuoti. Ir Seimas balsavo.
Tai dabar klausimas pirmo kurso studentams: ar teisėta šios Konstitucijos pataisos procedūra? Atsakymas, man atrodo, aiškus kaip dukart du: ne, neteisėta, nes pateikė ne tas subjektas – Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas, kuriame nėra 36 narių. Negana to, dėl panašios situacijos KT 1997 m., dar prieš man ten būnant, nagrinėjo bylą ir išaiškino, kad šitaip elgtis negalima, bet tai yra padaryta, ir niekas apie tai net neišsižioja.

Apie pusšimtį nuostatų daugiau nei trisdešimtyje teisės aktų prieštarauja Konstitucijai ar kitiems įstatymams. Tačiau kai kurios jų taip vegetuoja jau keliolika metų.

Konstituciniam Teismui (KT) valdantieji paskelbė karą – kaip kitaip pavadinti tai, ką užvirė valdančiosios koalicijos politikai, pralaimėję konstitucinį ginčą dėl Mokslo ir studijų įstatymo. Valdantieji apsimeta nepastebėję KT nutarimo nuorodos, kad „įstatymų leidėjui kyla pareiga nedelsiant užpildyti teisinio reguliavimo vakuumą, kitaip gali būti sutrikdytas valstybinių aukštųjų mokyklų valdymas“, ir sakė svarstysią, kaip pakeisti įstatymą, neskubėdami, sulaukę pavasario. Tačiau opozicijai pradėjus rinkti parašus dėl neeilinės sesijos ir patys suskubo ją inicijuoti. Lig tol skubesnis darbas jiems atrodė prašyti Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos apsvarstyti KT teisėjus, mat keli jų patys dėsto universitetuose, tad neva galėję būti šališki. Bet ir čia įstatymų leidėjai pasirodė neišmanėliai: KT teisėjų veikla ir elgesys gali būti vertinamas vieninteliu Konstitucijoje ir Konstitucinio Teismo įstatyme numatytu būdu – per apkaltos procesą, kurį pradėti gali tik tik jie patys Seime.
Tačiau bandymas bent jau atitolinti sprendimą dėl Mokslo ir studijų įstatymo nekonstitucinių nuostatų – jokia išimtis. Politikai ignoravo ir tebeignoruoja ne vieną mūsų valstybėje neginčijamo statusą turinčio Konstitucinio Teismo išbrokuotą teisės aktų nuostatą. Dabar tokių – apie pusšimtį per trisdešimtyje teisės aktų.

Mokslo ir studijų įstatymo likimas buvo aiškus

KT nutarimas dėl Mokslo ir studijų įstatymo sukėlė stebėtinai daug aistrų, nors KT poziciją buvo lengva prognozuoti.
Vilniaus universiteto profesorius, buvęs Konstitucinio Teismo pirmininkas Egidijus Kūris aiškina, kad kartais įstatymus būtina taisyti dėl to, kad suformuluojama nauja KT doktrina, kurios iki tol nebuvo. Tačiau politikai dažnai apsimeta jos nepastebintys.
„Kad šis įstatymas bus pripažintas antikonstituciniu, buvo aišku nuo 2002 m., ką ten – net nuo 1994 m. Bet Konstitucija sau, o politinė valia sau. 2009 m. Konstitucinis Teismas išaiškino savo 2002 m. nutarimą analogišku klausimu. Aiškiau nebūna. Atrodo, imk ir taisyk įstatymą. Tai ne. Premjeras sudarė savų žmonių „darbo grupę“, tik vienas kitas iš šalies. O grupė parašė išvadą „kaip reikia“, atseit naujasis įstatymas dar nebuvo tirtas, o anas nutarimas buvo dėl kito įstatymo, taigi viskas gerai. Jie ten mus visus kvailais laiko, ar ką?“ – piktinasi E.Kūris.
Tačiau net tais atvejais, kai KT pirštu parodo, ką pataisyti, politikai metų metais delsia pakeisti įstatymo normą. Seimo vicepirmininkas Česlovas Juršėnas, vienintelis parlamentaras, dirbantis Seime nuo pat pirmosios kadencijos, sako, kad pernai vienu ypu pavyko panaikinti kelis Seimo dokumentus, dar 1993–1994 m., pirmaisiais KT darbo metais, pripažintus nekonstituciniais. Politikos senbuvis džiaugiasi, jog pavyko perlaužti klaidingą nuomonę, kad kai kuriais atvejais po KT nutarimo apskritai nereikia priiminėti jokių papildomų teisės aktų, mat antikonstitucinis įstatymas ir taip negali būti taikomas.

Seimo ir Konstitucinio Teismo pingpongas
Vis dėlto kai kurie teisės aktai kaip stalo teniso kamuoliukai skraido tarp Seimo ir Konstitucinio Teismo keliolika metų. Č.Juršėnas prisimena tokius buvus nuosavybės atkūrimo klausimus reglamentuojančius teisės aktus. Lig šiol nepavyko tinkamai sutvarkyti Medžioklės įstatymo, kurį Seimas taisė, bet vėl ne taip, kaip reikėjo, ir dabar jis vėl – tarp KT išbrokuotų, bet lig šiol Seimo nepataisytų. Vis į KT grįžtantis akcinių bendrovių „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“ ir „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymas lig šiol nepataisytas taip, kad neprieštarautų kitiems teisės aktams.
Būna, kad Seimas kelerius metus nieko ar beveik nieko nedaro, o kai galiausiai imasi taisyti įstatymą, tai padaro blogai, nes labai skuba. „Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis dar 2007 m. pradžioje. Įstatymą ėmė taisyti likus pusmečiui iki naujų rinkimų. Ir vėl jo nuostatos pripažintos antikonstitucinėmis. Po tų rinkimų praėjo beveik metai, bet, atrodo, pataisomis niekas neužsiima“, – konstatuoja E.Kūris.
Jis primena ir Teismų įstatymą: 1999 m. antikonstitucinėmis buvo pripažinta daug jo nuostatų, tačiau naujas įstatymas atsirado tik 2002 m. „Švelniai tariant, vėl prastas, nes po kelerių metų daug jo nuostatų taip pat neišlaikė konstitucingumo patikros egzamino“, – teigia E.Kūris.
Autoritetingas teisininkas pripažįsta: Seimas – marga, fragmentuota politinė institucija, todėl sutarimo paieškos užtrunka. Juk dažnai nepakanka vien panaikinti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų – vietoje jų turi atsirasti kitos. Vadinasi, reikia susitarti, kaip taisyti tokį įstatymą.
Bet dažnai tiesiog nenorima taisyti antikonstitucinėmis pripažintų nuostatų. „Pernai panaikino vieną kitą 1993–1994 m. antikonstitucinį Seimo nutarimą – po tiek metų! Kažko vis laukiama. Ko? Antai pernai antikonstitucinėmis buvo pripažintos kelios Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos. KT buvo beveik pusmečiui atidėjęs nutarimo oficialų paskelbimą, taigi ir įsigaliojimą, kad nesusidarytų teisinis vakuumas ir Seimas turėtų laiko pataisyti įstatymą. Tai išskirtinis atvejis, tik ketvirtas per du dešimtmečius. Pavyzdžiui, 2002–2003 m. Seimas tokiomis aplinkybėmis suskubo per porą mėnesių pakeisti Vietos savivaldos įstatymą. O dabar ar pataisė įstatymą? Ne. Juodžiausias teisinis nihilizmas. Nežinau, kokiu įstatyminiu pagrindu buvusiems teisėjams šiandien skaičiuojamos pensijos. Kam rūpi“, – Seimu piktinasi E.Kūris.

Teisines bakchanalijas lemia požiūris
Advokatas Kęstutis Lipeika sako negalįs suvokti, kaip galima ignoruoti nekvestionuojamą taisyklę: jei KT pripažįsta teisės aktą ar jo dalį neatitinkančiais Konstitucijos, institucija, kuri jį priėmė, privalo jį keisti. „Dabar dėl Mokslo ir studijų įstatymo vyksta labai keistos diskusijos: premjeras, švietimo ir mokslo ministras sako – kam skubėti. Jei įstatymo dalys prieštarauja Konstitucijai, negalima sakyti, kad nėra jokios skubos, – tai didelė bėda taikant įstatymą“, – pabrėžia K.Lipeika.
Nekonstituciniu pripažintas teisės aktas neturi būti taikomas, vykstant ginčui teisme juo nesivadovaujama. Tačiau paprasti „teisės vartotojai“ klaidinami, nes skaitydami aktą dažniausiai mato tekstą be atitinkamų išlygų. O, kaip rodo teisėjų pensijų atvejis, kartais net kelerius metus vadovaujamasi nežinia kuo.
Pagal mūsų Konstituciją Konstitucinis Teismas, kitaip nei kai kuriose kitose šalyse, nepanaikina paties akto, bet tas aktas netenka galios ir negali būti taikomas. „Tai tarsi negyvėlis, kurį dar reikia palaidoti: jame teisės nebėra, bet pats antikonstitucinis aktas ar jo nuostata formaliai yra“, – taikliai įvardija buvęs KT pirmininkas E.Kūris.
Seimo statute nurodyta: įsigaliojus KT nutarimui parlamento Teisės ir teisėtvarkos komitetas ar kuris nors kitas jo pavedimu ne vėliau kaip per tris mėnesius turi pateikti tokio teisės akto pakeitimo projektą. Tačiau, žinoma, baigtinio termino, per kiek turi būti priimtas pataisytas įstatymas, nėra. „Būna, kad komitetas pasiūlo, Seimas atmeta, ir sukasi ratas“, – aiškina Seimo vicepirmininkas Č.Juršėnas. Jis tikisi, kad tik ką paskelbtas Seimo valdybos raginimas komitetams ieškoti laiko pataisyti nekonstituciniams teisės aktams bus išgirstas.
Tačiau „Veido“ pašnekovai teisininkai sako, kad KT nutarimų ignoravimas – tik viena šios dienos politikų požiūrio į teisėkūrą iliustracijų. Advokatas K.Lipeika atkreipia dėmesį į nevykusių teisės aktų kiekio didėjimą. Štai pernai KT nekonstitucinėmis pripažino tris kartus daugiau teisės aktų normų nei 2010 m.
„Tokios nekokybiškos teisėkūros, kaip dabar, Lietuvoje nėra buvę per visą nepriklausomybės laikotarpį. Atrodo, kad politinei valdžiai teisė kelia alergiją, jai teisės nebereikia. Seimo kanceliarijos Teisės departamentas paverstas politinių nurodymų vykdytoju, ne patarėjais, bet pritarėjais. O Ministro Pirmininko tarnyboje iš viso neliko Teisės departamento, tik skyriukas. Tai nėra ko stebėtis, kai imama kliedėti apie neteisėtų statybų Neringoje įteisinimą, o mokesčių reforma virsta bakchanalija. Kur ėjome, ten ir nuėjome“, – piktinasi E.Kūris.

Buvęs KT pirmininkas prof. E.Kūris: „Politinei valdžiai teisė kelia alergiją.“

Nepakeisti antikonstituciniais pripažinti įstatymai – nepalaidoti negyvėliai

Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, tačiau nepakeisti teisės aktai ar jų dalys

Teisės aktas ar jo dalis    KT nutarimo data
1. Įstatymo dėl Aukščiausiojo, Apeliacinio, apygardų teismų įsteigimo, prokuratūros reformavimo nuostata    1994 m.
2. AT 1990 m. gegužės 10 d.nutarimo nuostata dėl Lietuvos radijo ir TV statuto    1995 m.
3. Seimo nutarimo dėl V.Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų nuostata    1998 m.
4. 1998 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžeto nuostata    1999 m.
5. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2000 m.
6. Administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo nuostatos    2000 m.
7. Seimo statuto nuostata dėl posėdžio pirmininko sprendimų    2001 m.
8. Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2002 m.
9. Konstitucijos 119 straipsnio pakeitimo įstatymo taikymo tvarkos konstitucinis įstatymas    2002 m.
10. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2003 m.
11. Medžioklės įstatymo nuostatos    2005 m.
12. AB „Būtingės nafta“, „Mažeikių nafta“, „Naftotiekis“ reorganizavimo įstatymo nuostatos    2005 m.
13. Peticijų įstatymo nuostatos    2006 m.
14. Konstitucinio Teismo įstatymo nuostata    2006 m.
15. Civilinio kodekso nuostata    2007 m.
16. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2007 m.
17. Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos    2008 m.
18. Tabako kontrolės įstatymo nuostata    2008 m.
19. Notariato įstatymo nuostata    2010 m.
20. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos    2010 m.
21. Valstybinių pensijų įstatymo nuostata    2010 m.
22. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostata    2010 m.
23. Elektros energetikos įstatymo nuostatos    2010 m.
24. Rinkimų į Europos Parlamentą įstatymo nuostata    2010 m.
25. Teisėjų atlyginimų įstatymo nuostata    2011 m.
26. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymo nuostatos    2011 m.
27. Politinių partijų ir politinių kampanijų finansavimo ir finansavimo kontrolės įstatymo nuostata    2011 m.
28. Nekilnojamojo turto registro įstatymo nuostata    2011 m.
29. Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nuostatos    2011 m.
30. Vidaus tarnybos statuto nuostata    2011 m.
31. Aukštojo mokslo ir studijų įstatymo nuostatos    2011 m.

Šaltinis: Seimas, Konstitucinis Teismas

Teisės aktų ar jų normų, Konstitucinio Teismo pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, skaičius*
23    97    15    18    14    18    57
2005 m.    2006 m.    2007 m.    2008 m.    2009 m.    2010 m.    2011 m.
* Iš viso 1993–2011 m. – 554
Šaltinis: Konstitucinis Teismas