Šių metų vasaros sezoną mūsų šalies kurortų šeima pasitinka pagausėjusi. Prie Birštono, Druskininkų, Neringos, Palangos ir mažųjų – kurortinių teritorijų statusą turinčių Anykščių, Ignalinos su Palūšės ir Strigailiškio kaimais, Trakų bei Zarasų prisijungė Kauno rajone esantys Kulautuva, Kačerginė ir dalis Zapyškio. Būtent nuo jų ir pradedame pasakojimų apie mažuosius šalies kurortus ciklą.

Birutė ŽEMAITYTĖ

„Atkurtas istorinis teisingumas. Juk kažkada ir Kulautuva, ir Kačerginė buvo populiarūs kurortai, o šiandien jie kartu su Zapyškiu – vienos vaizdingiausių ir poilsiui patraukliausių pakaunės krašto vietovių“, – pabrėždamas, kad sakyti, jog tai bus pirmasis jų sezonas, ne visai teisinga, teigia Kauno rajono savivaldybės meras Valerijus Makūnas.

Pasak jo, kurortinės teritorijos statuso, kuris šiems miesteliams ir Zapyškiui suteiktas šių metų vasarį, savivaldybė siekė dešimtmetį ir per tą laiką nemažai investavo plėtodama turizmo infrastruktūrą, atliko daug kitų namų darbų. Todėl, nors įgyvendinta tik dalis sumanymų, galima sakyti, kad tarpukario Lietuvoje pamėgti kurortai pirmajam šių laikų vasaros sezonui pasirengė gerai.

Ilsėjosi ambasadoriai ir Lietuvos elitas

„Nemunu žemyn besileidžiant iš abiejų upės krantų pušynuose yra visa eilė labai gražių kurortų, kuriuose galima savo sveikatą sustiprinti ir ramiai pailsėti. Vienas iš tokių kurortų yra Kačerginė. (…) Šiemet Kačerginė yra pasipuošusi nauju kurhauzu – restoranu, kuris pastatytas netoli Nemuno jaukiame pušynėlyje, yra žaidimų, teniso aikštelės ir kita, kas kurortui reikalinga“, – 1935-aisiais trečiojo kurorto vasaros sezono atidarymo proga rašė „Lietuvos aidas“.

Kačerginė iki Antrojo pasaulinio karo buvo laikoma unikaliu priemiesčio kurortu, kuriame jau nuo XX a. pradžios gyveno ir kūrė daug garsių to meto visuomenės veikėjų, politikų, menininkų. Tai prof. Jonas Jablonskis, kompozitoriai Stasys Šimkus ir Juozas Naujalis, rašytojai Pranas Mašiotas, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Biliūnas, čia stovėjo generolo Prano Vaiciuškos bei inžinieriaus, kurį laiką dirbusio kurorto direktoriumi, Viktoro Reklaičio vilos. O kai Lietuvos ministrų kabinetas 1933 m. oficialiai patvirtino Kačerginę esant kurortu, Zapyškio valsčiaus taryba nutarė įrengti prie Nemuno prieplauką. Kurortui buvo nupirkti du laiveliai, kuriuos buvo galima išsinuomoti, ir jau kitą sezoną vasarotojai smagiai leido laiką ne tik paplūdimiuose, bet ir šokių paviljone bei sporto aikštėse, nemokamai galėjo plaukioti valtimis Nemune. Sezono metu poilsiautojus iš Kauno į Kačerginę ir atgal net penkis kartus per dieną plukdė garlaivis.

Nepaisant to, tarpukariu Kačerginė buvo gerokai kuklesnis kurortas už itin populiarią kitapus Nemuno esančią Kulautuvą, kuri buvo laikoma vienu geriausių šalies kurortų. Kodėl? Pasak kulautuviškių, čia saulės neužstoja pušynas, kaip kitapus Nemuno esančioje Kačerginėje, o jei Kaune lyja – tai Kulautuvoje esą saulė šviečia.

Manoma, kad šis miestelis kaip poilsiavietė buvo žinomas jau apie 1880 m., kai vietos gyventojai vasarotojams, kurių dauguma atvykdavo iš Kauno, užleisdavo savo trobas, o pirmieji vasarnamiai, kraštotyrininko Algirdo Marazo surinktais duomenimis, Kulautuvoje ėmė kilti dar Pirmojo pasaulinio karo metais. Į išskirtines gamtos sąlygas, puikiai tinkančias vasarvietei, dėmesį atkreipę vokiečiai planavo čia įrengti pasaulinio garso kurortą, kurį su Kaunu jungtų tramvajaus linija.

Didžiulio lankytojų antplūdžio iš Lietuvos ir užsienio miestelis sulaukė 1929 m., kai gydytojas Ovsiejus Portnovas atidarė pirmąją Kulautuvos sanatoriją, kurioje buvo gydomi širdies, nervų, plaučių ligomis, cukralige bei podag-
ra sergantys ligoniai, tačiau Kulautuvos aukso amžius prasidėjo 1933 m., kai miesteliui buvo suteiktas kurorto statusas. Jo įkūrėju laikomo pulkininko leitenanto Vytauto Augustausko (1884–1944) rūpesčiu buvo parengtas kurorto planas, gatvės apsodintos liepomis ir baltosiomis akacijomis, iškastas tvenkinys, įsteigta mokykla. Platų, iki 1,5 km ilgio švaraus smėlio paplūdimį, suskirstytą zonomis į bendrą, moterų ir vyrų, saugojo patyrę plaukikai su valtimis. Taip pat buvo suskirstytos ir maudymosi vietos. Nusižiūrėjus į Čikagą paplūdimyje buvo įrengta speciali drabužinė su kabinomis atskirai vyrams ir moterims, veikė bufetas, buvo įrengta antroji garlaivių prieplauka, kad atvykstantieji išlipę iš garlaivio iškart galėtų eiti maudytis. Maudymosi vietoje Nemunas buvo negilus, dugnas grynas, padengtas smulkiu žvyru.

Kurorte buvo įrengtas paviljonas orkestrui, šokių, kriketo, kitų žaidimų aikštelės, autobusų stotis su sale, kurioje rodytas kinas, rengti vaidinimai, o 1935 m. iškilęs medinis viešbutis buvo laikomas moderniausiu Baltijos valstybėse.

Visa tai lėmė, kad nuo 1,3 tūkst. žmonių, kurie nuolat vasarojo Kulautuvoje 1933 m., 1935 m. jų pagausėjo iki 2 tūkst. 1936 m. čia vasarojo jau apie 3,1 tūkst. žmonių, o šeštadieniais ir sekmadieniais kurortą užplūsdavo dar didesnis būrys, ir prie Nemuno prisiglaudusį miestelį poilsiautojų skaičiumi lenkė tik Palanga.

Skaičiuojama, kad ketvirtajame XX a. dešimtmetyje per sezoną savaitgaliais į Kulautuvą atplaukdavo arba atvažiuodavo nuo 4 iki 5–7 tūkst. vasarotojų. Būtent čia savo vilas turėjo operos primadona Vladislava Polovinskaitė-Grigaitienė, vidaus reikalų viceministras Brunonas Štencelis, ilsėjosi ministras pirmininkas Juozas Tūbelis ir kiti politinio bei kultūrinio šalies elito atstovai, užsienio šalių ambasadoriai.

Nemuno krantus sujungs laivelis

Pastaraisiais metais turistų Kauno rajone vėl pastebimai gausėja: užpernai čia apsilankė 23,4 tūkst. žmonių, pernai – tūkstančiu daugiau. Dažniausiai čia lankosi po šalį keliaujantys Lietuvos gyventojai, bet netrūksta svečių ir iš Vokietijos, Baltarusijos, Lenkijos. Ypač daug svečių atvyksta į kasmet Kulautuvoje vykstantį tarptautinį bardų festivalį „Akacijų alėja“, jau seniai tapusį miestelio vizitine kortele ir sutraukiantį tūkstančius dainuojamosios poezijos mėgėjų.

Kačerginę kelis pastaruosius dešimtmečius garsino „Nemuno žiedas“ – vienintelė Lietuvoje speciali beveik 3400 m ilgio automobilių bei motociklų žiedinių lenktynių trasa, kurioje vykstančios varžybos sukviečia ne tik profesionalus, bet ir šių sporto šakų mėgėjus.

Prie šių miestelių prisideda ir Zapyškis. Nors tarpukariu kurortu jis nebuvo laikomas, o mūsų laikais jį labiausiai garsino kasmetinis aitvarų festivalis „Tarp žemės ir dangaus“, į abipus Nemuno besidriekiančią kurortinę teritoriją įtraukta ir dalis šios seniūnijos – apatinė Nemuno terasa su pakrante ir slėnyje stovinčia gotikine Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia.

„Suteikiant Kulautuvai, Kačerginei ir daliai Zapyškio kurortinės teritorijos statusą didžiausios reikšmės turėjo graži gamta – miškai, Nemunas ir jo slėnis. Ne mažiau svarbu buvo ir natūralus mineralinis vanduo, kurio gręžinys yra Kulautuvoje, sveikatai palankus mikroklimatas, sudarantis sąlygas plėtoti senas miestelio kurortinio gydymo tradicijas, bei mūsų ir partnerių atlikti darbai“, – sako Kauno rajono savivaldybės meras V.Makūnas, įsitikinęs, kad 
 vis gausesnį būrį svečių, užsukančių praleisti laisvalaikio, čia vilioja per kelerius pastaruosius metus įvykusios ir tebevykstančios permainos.

Ruošdamasi sutikti gausėjantį būrį svečių Kauno rajono savivaldybė nutiesė dviračių takus abiejuose Nemuno krantuose, buvo įrengtos net kelios upių prieplaukos, tad kurortinę teritoriją iš Kauno galima pasiekti ir laivu. Vien į prieplaukas ir dviračių takus jau investuota apie 10 mln. eurų. Rekonstruota ir 2,1 km kelio atkarpa nuo Kauno–Jurbarko plento iki Kulautuvos centro, todėl pagerėjo susisiekimas su šiuo miesteliu. Maždaug 1,5 tūkst. gyventojų turinčiai Kulautuvai patrauklumo suteikia sveikatingumo trasos, ES reikalavimus atitinkantis paplūdimys, sutvarkytos viešosios erdvės.

„Šiandien kulautuviškiai džiaugiasi ir moderniausia Baltijos šalyse Lietuvos sveikatos mokslų universiteto (LSMU) Kauno klinikų Kulautuvos kardiologijos ir neurologijos reabilitacine ligonine, prieš metus persikėlusia į naują modernų pastatą. Į ją LSMU investavo apie 5,5 mln. eurų ir jau galvoja apie tolesnę plėtrą“, – vardija meras.

Jis priduria, kad jau šią vasarą miestelyje turėtų būti dar judriau – privati bendrovė Kulautuvos karjere žada pramogas visai šeimai vandenlenčių parke, o dviratininkus ir kitus keleivius tarp Kulautuvos ir Zapyškio jau nuo gegužės vidurio plukdys nedidelis pramoginis laivelis. Vienu metu juo galės plaukti iki 12 žmonių, bus galima perkelti šešis dviračius.

Reikšmingų permainų įvyko ir Nemuno slėnyje įsikūrusioje Kačerginėje. Pernai rekonst-ruota kelio atkarpa nuo Ringaudų iki Zapyškio, be to, į Kačerginę, kaip ir į Kulautuvą, iš Kauno galima atminti dviračiu.

Savo buvusį grožį atgauna medinis tarpukario kurorto paveldas – savivaldybės lėšomis restauruota vieno iš Kačerginės kurorto direktorių V.Reklaičio vila, o verslininkas Algirdas Pukis naujam gyvenimui prikėlė istorinę generolo P.Vaiciuškos vilą. Planuojama, kad restauruotos V.Reklaičio vilos bokštelyje vasarą galės lankytis turistai.

Į Kačerginę juos jau dabar traukia per mišką vingiuojantis Šaltinių takas, kuriuo einant galima pasiekti Pyplių piliakalnį. Šį paveldo objektą, kur, kaip spėjama stovėjusi nuo kryžiuočių besigynusių gyventojų medinė pilis, taip pat planuojama sutvarkyti.

Tikimasi, kad turistų padaugės ir atnaujinus Kačerginės lenktynių trasą „Nemuno žiedas“, kurią bendromis jėgomis siekia plėtoti Kauno rajono ir Kauno miesto savivaldybės, Kūno kultūros ir sporto departamentas. Jos šeimininkų tikslai itin ambicingi: be žiedinių lenktynių trasos, čia turėtų atsirasti ir šiuolaikiškas kartodromas bei kitų automobilių sporto rungčių trasos, o gal net FIA standartus atitinkanti žiedinių lenktynių trasa.

Ar tai realu, parodys laikas, bet šią žiemą trasoje lankęsi Vokietijos kompanijos „Tilke“ ats-tovai, pasaulinio garso žiedinių lenktynių trasų inžinieriai, pabrėžė, kad nors reikia pasirūpinti didesniu trasos saugumu, kalnuotas reljefas, leidžiantis iš tolo matyti didelę trasos dalį, – išskirtinumas, kurį reikia dar labiau išnaudoti.

Jau nedaug trūksta, kad būtų baigta panemune besidriekianti dviračių trasa – Mažasis pakaunės turizmo žiedas. „Tai darni aktyviam laisvalaikiui, dviračių ir pažintiniam turizmui, poilsiui bei sveikatinimui pritaikyta infrastruktūra. Šis žiedas sudarys sąlygas pažinti Kauno rajoną tiek minant dviračio pedalus, tiek vaikštant ramiais pušynų takais. Dviračių takas, kurio ilgis bus apie 50 km, jungs Kauną su Nemuno slėnyje įsikūrusiais rajono miesteliais“, – pasakoja Kauno rajono turizmo ir verslo informacijos centro (TVIC) direktoriaus pareigas einanti Aistė Plūkaitė.

Takas jau beveik nutiestas, trūksta tik atkarpos nuo Kačerginės iki Zapyškio, kur stovi vienas ryškiausių Nemuno slėnio akcentų ir vienas seniausių mūrinių statinių šalyje – XVI a. antrosios pusės Lietuvos gotikinės architektūros paminklas Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia. Atliekant tyrimus ant jos sienų rasta gotikinės tapybos likučių, pasitvirtino ir spėjimas, kad prie jos kadaise buvo kapinės ir turgaus aikštė. Pernai buvo parengtas šios bažnyčios restauravimo bei aplinkos sutvarkymo projektas ir per kelerius artimiausius metus planuojama sutvarkyti jos stogą, langus, restauruoti freskas, įrengti šildymo sistemą, atlikti kitus darbus.

Architektai taip pat siūlo ant Nemuno šlaito įrengti ilgą saulutėmis ir kitais ornamentais, kurių buvo aptikta ant senovinių koklių, papuoštą suolą. Nuo jo būtų galima gėrėtis ir šventove, ir įspūdingais Nemuno slėnio vaizdais. Kadangi muzikos atlikėjai giria puikią bažnyčios erdvių akustiką, A.Plūkaitė tikisi, kad tai įgyvendinus bažnyčios papėdėje galės vykti ne tik Zapyškį garsinantys aitvarų festivaliai, bet ir bendruomenės šventės bei koncertai.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas” arba pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2017-m

Dauguma lietuvių slidinėjimo entuziastų labiausiai mėgsta Austrijos, Italijos ir Prancūzijos kalnų kurortus, tačiau po truputį atrandamos ir Skandinavijos šalių įdomiausios slidinėjimo bei žiemos pramogų vietos.

Susiruošusieji slidinėti netrukus supranta, kad galimybių šiandien esama daugybė. Panorus adrenalino poveikio verta patraukti į Prancūzijos ~Val-d‘Isere~ ar ~Alpe d‘Huez~, o gal į Austrijos Sankt Antono kurortus, garsėjančius ypač sudėtingomis trasomis ir vaizdingais kalnų peizažais. Norintieji maksimalaus komforto ir puikaus aptarnavimo gali rinktis Andoros Valnordo ar Šveicarijos Sankt Morico kurortus. Ieškantieji mažesnių kainų trauks į Ukrainos Bukovelį, Bulgarijos Banską ar Lenkijos Zakopanę. O pageidaujantieji kuo arčiau (tai ypač aktualu keliaujantiems autobusu ar savo automobiliu) slidinės Slovakijos Tatruose. Tiesa, pasirinkus šiuos kurortus teks susitaikyti su žmonių grūstimis trasose ir eilėmis prie keltuvų.
Nuolat ieškantiems kažko naujo ar norintiems derinti slidinėjimą su įdomesnėmis ekskursijomis verta pasidomėti slidinėjimu Ispanijoje, Turkijoje ar Gruzijoje. Tarkime, Ispanijoje slidinėjama Siera Nevados kalnuose, netoli Granados. Taigi pabodus slidinėti galima surengti išvyką į Alhambros maurų valdovų rūmų sodus ar pasimėgauti ugninguoju flamenku.
Gruzijoje apskritai būtų klaida visas atostogas skirti tik slidinėjimui ir apsiriboti Gudaurio kurortu. Nors sakoma, kad Kaukazo kalnai bene vaizdingiausi pasaulyje, tačiau ne mažiau įdomu apžiūrėti X–XII a. bažnyčias ir vienuolynus, ragauti gruzinišką maistą, mėgautis vynu ir pasišnekučiuoti su vietiniais gyventojais.
Na, o į Turkiją tikriausiai retas tautietis skrenda slidinėti, tačiau žiemą pasirinkus ne poilsinę kelionę, o pažintinę ar keliaujant savarankiškai ir atsidūrus šalia istorinio Erzurumo miesto – kodėl neišbandyti ir Palandokijos slidinėjimo trasų. Tiesa, svarbu žinoti, kad slidinėti Gruzijoje, Turkijoje ir Ispanijoje kainuos brangiau nei Alpėse, be to, į Ispaniją kelionę teks organizuoti savarankiškai.

Besimokantiems ir šeimoms su vaikais
Jei ketinama slidinėti su vaikais, neužtenka tik išsirinkti patrauklų kurortą, mat atsiranda visokių papildomų reikalavimų: kad kelionė iš Lietuvos netruktų ilgai, kad ten būtų gera vaikų slidinėjimo mokykla ar kad trasos nebūtų labai sudėtingos. Štai Paulius Norkus su sūnumi Domantu kelerius metus iš eilės slidinėjo Išgle, įkurtame Paznauno slėnyje, ir Soldene, esančiame viename gražiausių Austrijos Ectalio slėnių.
Paulius su bendraminčiais kelionę planavo savarankiškai, keliavo savo automobiliu, o gyventi nuomojosi apartamentus, skirtus šeimoms. Šiuos populiarius Austrijos kurortus jie išsirinko dėl to, kad vaikams kelionė nepabosta ir kainos ten nesikandžioja. Kelionė tėvui ir vaikui kainuoja apie 3–3,2 tūkst. Lt. Tiesa, aprangą slidininkai turėjo savo, o slides išsinuomojo Lietuvoje.
“Vaikams perkant slidinėjimo pasą visur taikomos 20–40 proc. nuolaidos, o Išgle ir Soldene vaikai iki aštuonerių metų slidinėja nemokamai. Taigi sutaupai apie 800 Lt ir tuos pinigus gali skirti vaiko slidinėjimo pamokoms, nes pats vis tiek neišmokysi jo slidinėti taip, kaip išmoko profesionalūs treneriai“, – sako P.Norkus ir priduria, kad kalbos barjero nereikėtų baimintis, mat profesionalūs treneriai turi savų metodų, kaip mokyti slidinėti visą grupę įvairiakalbių vaikų.
Pasak Pauliaus, patekę į profesionalaus trenerio rankas ir pasimokę keturias penkias dienas, vaikai jau slidinėja geriau už tėvus. Tuo įsitikino ir mūsų pašnekovas. “Susėdę prie pietų stalo žemėlapyje žiūrinėjome trasas, kokiomis esame čiuožę. Domantas rodo vieną raudoną trasą ir sako, kad jis ja jau yra leidęsis. Aš pats tos trasos dar nebandęs, nes man buvo baisoka. Nuvedęs sūnų į mokyklą, paklausiau trenerio, ar tai tiesa. Pasirodo, vaikas tikrai čiuožė ta trasa“, – pasakoja Paulius.
Pašnekovo žodžiais, renkantis slidinėjimo kurortą nereikia žiūrėti, kad būtų daug vakarinių pramogų ar restoranų, mat visą dieną paslidinėjus vakare norisi pailsėti, su vaikais pažaisti stalo žaidimus ir griūti į lovą, o ne trankytis po barus. „Mes keliamės labai anksti ir jau pirmuoju keltuvu keliamės į kalnus, tada ir trasos dar būna nenuslidinėtos, nebūna susidariusių sniego grumstų ir mažiau žmonių. Iš tiesų būtent ryte galima pasimėgauti kalnais, greičiu ir sniegu – tai tikra žiemos sveiko sporto šventė“, – pasakojimą baigia Paulius.
Pauliui antrina ir kalnų slidinėjimo entuziastė Morta Sakalauskė. “Slidinėjimo kurortuose barų ir diskotekų nereikia. Geriau atsikelti anksti ir iki soties pasimėgauti tuščiomis trasomis”, – pataria Morta, pirmą kartą slidinėti išvykusi prieš penkerius metus.
Moteris su draugais kelionę planuoja savarankiškai, dažniausiai važiuoja automobiliu ir visa kompanija išsinuomoja apartamentus. Taip pavyksta sutaupyti apie tūkstantį litų, kuriuos tikrai tektų išleisti, jei kelionę organizuotų kelionių agentūra.
Morta yra išbandžiusi nemažai populiariausių slidinėjimo kurortų, pavyzdžiui, lietuvių pamėgtą Italijos Livinją, viliojantį trasų įvairove. Čia yra 12 lengvų (mėlynų) trasų, 39 vidutinio sudėtingumo (raudonos) trasos ir 12 sudėtingų (juodų) trasų, veikia 64 keltuvai, vakare viena trasa apšviečiama, yra parengtas ir lygumų slidinėjimo maršrutas. Tačiau Livinjas merginą šiek tiek nuvylė dėl žmonių gausos – čia nepabūsi vienas. Kur kas didesnį įspūdį jai padarė Kortina d’Ampeco kurortas, esantis Dolomitinėse Alpėse, kuris yra šiek tiek mažesnis, tačiau jame ramiau ir daugiau tvarkos. Kita vertus, tai vienas brangesnių Italijos kurortų.
M.Sakalauskė žavisi Austrijos kurortų jaukumu ir tvarka. Jos vertinimu, tikrai dėmesio vertas Insbruko ~Olimpia Ski World~, kurį sudaro keletas slidinėjimų regionų. “Aš mokiausi slidinėti Štubajaus ledyne (~Stubaier Gletscher~), ten yra 12 mėlynų, penkios raudonos ir keturios juodos trasos. Man savaitei užteko mėlynų ir raudonų. Kaip tik Austriją rekomenduočiau visiems, pirmą kartą ketinantiems atsistoti ant kalnų slidžių. Man atrodo, kad austrai atsakingiau ir pedantiškiau žiūri į tokius dalykus, bent jau tikrai rimčiau nei, pavyzdžiui, italai“, – lygina Morta, šiais metais ketinanti išbandyti žiemos malonumus Bulgarijos Bansko kurorte bei lygumų slidinėjimą Švedijoje, kur sniegu pasidžiaugti galima ir rudenį.

Nors svajonės apie vandens pramogų parkus pajūryje ir liks svajonėmis, trumpo sezono įkarščio metu turizmo specialistai prognozuoja jau įprastą vietų trūkumą kurortuose.

Palangai šie metai ypatingi – 760-ies metų jubiliejaus proga kurortas virsta ne tik vasaros, bet ir kultūros sostine. Populiariausia šalies poilsiavietė žada įvairesnę nei įprasta renginių programą.
„Nors vasara dar neprasidėjo, kultūros sostinės programos renginiai jau persirito į trečiąjį etapą. Pirmasis buvo vainikuotas Stintų švente, antrasis – Jurginėmis, o dabar jau rengiamės gegužės 17-18 dienomis vyksiančiam kurortinio sezono atidarymui“, – pasakoja Palangos kultūros centro direktorius Nerijus Stasiulis.
Pasak jo, šią tradicinę šventę šįmet paįvairins teatralizuotas šviesų reginys „Kurhauzo istorija“ ir muzikinis pirotechnikos spektaklis pajūryje. Tą savaitgalį savo 60-metį minės Palangos orkestras, kurio pasveikinti sugužės geriausi Lietuvos pučiamųjų orkestrai. Folkloristai savo ruožtu Birutės parke surengs gegužinę, padainuos pajūrio krašto senųjų meilės dainų.
Be to, gegužės 18-ąją Palangoje, kaip ir visoje Lietuvoje, vyks Gatvės muzikos diena: savanoriai muzikantai visą šeštadienį linksmins poilsiautojus J.Basanavičiaus gatvėje.
Šeštadienio vakarą visoje Europoje vyks tarptautinės Muziejų nakties renginiai. Nors Gintaro muziejus dėl vykdomų rekonstrukcijos darbų naktį atverti durų neplanuoja, tačiau Antano Mončio namai-muziejus šeštadienio vakarą kvies į šiuo metu Palangoje jau vykstančio dailininkų plenero „Niekieno žemė“ parodos atidarymą.

„Birutė“ prie Birutės

Iš viso Kultūros sostinės programa žada daugiau kaip šešias dešimtis koncertų, daugiau kaip keturias dešimtis parodų. Tradicinių festivalių sąrašą papildys liepos mėnesį rengiamas naujas kompozitoriaus Mikalojaus Konstantino Čiurlionio vardo klasikinės muzikos festivalis bei Kultūros naktis prie Baltijos, kviesianti naktinėti liepos 6-ąją. Tuomet Birutės parke nuskambės ir pirmoji lietuviška opera „Birutė“, parašyta kompozitoriaus Miko Petrausko. Šios operos draminis pagrindas – istorinė legenda apie Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Kęstučio ir vaidilutės Birutės susitikimą Palangoje ir jų meilę. Kauno miesto simfoniniam orkestrui diriguos Modestas Pitrėnas, dainuos Asta Krikščiūnaitė, Audrius Rubežius, Rafailas Karpis, Arūnas Malikėnas, Giedrius Žalys ir Kauno valstybinis choras. Pastatymo, Vilniuje pirmąkart rodyto 2006-aisiais minint nacionalinės operos šimtmetį, režisierė – Birutė Marcinkevičiūtė-Mar.
Sceną operai ketinama statyti Birutės kalno papėdėje, pievelėje šalia Tiškevičių rūmų Rožyno – ten, kur „Nakties serenadų“ festivalio metu būriai poilsiautojų renkasi dykai pasiklausyti vėjo plaikstomų koncerto aidų. Kaip į tokius kultūrininkų užmojus reaguos rūpestingai tvarkomo parko administracija? „Su jais viskas suderinta. Žolė kenčia tada, kai rengiami šokiai, o ne tuomet, kai žmonės ramiai sėdėdami ant suoliukų klauso muzikos“, – aiškina N.Stasiulis.
Palangos botanikos parko direktorius Valdas Pakusas taipogi neįžvelgia rimtesnės grėsmės parko želdynams: „Jei orai bus sausi – iš anksto pievą gausiau palaistysime, nes gyvybinga žolė lengviau atlaiko panašius išbandymus. O šiaip problemų neturėtų kilti“.

Tvenkinys be gulbių

Šią vasarą Birutės parke toliau vyks jo istorinės dalies restauracijos ir pritaikymo viešosioms reikmėms darbai. ES lėšomis vykdomas projektas persirito į antrąjį etapą, kurio sąmata – 3,5 mln. Lt. Šio etapo metu bus keičiamos parko tvoros, tobulinamas apšvietimas, valomas centrinis šalia rūmų esantis tvenkinys, tvarkomi priešais Gintaro muziejų esančios aikštės želdiniai. Tiesa, pastarieji darbininkų sulauks tik vasaros pabaigoje, o štai tvenkinys bus nusausintas ir laikina tvora apsuptas jau netrukus, taigi norintiems pasidžiaugti antimis ir gulbėmis poilsiautojams šią vasarą teks pėdinti iki tolėliau tyvuliuojančio antrojo tvenkinio.
Pasikeitimų pajus ir Gintaro muziejaus lankytojai. Įėjimas į rūmus šįmet bus atvertas nebe paradinėje, Laiminančio Kristaus skulptūros, o priešingoje – Rožyno pusėje. Statybininkai jau baigia tvarkyti cokolinį rūmų aukštą, kuriame įsikurs bilietų kasos, nauja rūbinė, tualetai, atsiras liftas sunkiau vaikštantiems lankytojams. „Tikėjomės pirmąjį remonto etapą baigti iki Muziejų nakties, tačiau vykdydami tyrinėjimus archeologai aptiko XV-XVI amžiaus radinių – juk visi žino, kad rūmai stovi senosios gyvenvietės vietoje“, – neslepia Gintaro muziejaus projektų koordinatorė Regina Makauskienė. Užtat naujomis parodomis ketinama atsigriebti Kultūros nakties, vyksiančios liepos 6-ąją, metu.
Beje, pirmajame Birutės parko restauracijos darbų etape sugrąžinus istorinį Edouardo Andre suprojektuotą takų tinklą, „Gintaro“ ir „Vyturio“ sanatorijose besigydantieji, tarp kurių būna ir judėjimo negalias turinčiųjų, neteko tiesiausio kelio prie jūros, vedančio pro Botanikos parko administraciją ir Lurdą. Jau porą metų parkotvarkininkai bergždžiai mėgina pakeisti senus vasarotojų įpročius ir nukreipti jų srautą aplinkiniu keliu, vedančiu į atokesnius paplūdimius, tačiau negelbsti nei panaikinta tako danga, nei jo galuose sodinami krūmai. Vargu ar priverstinius aplinkkelius būtų tikslinga vadinti „parko pritaikymu viešosioms reikmėms“.
„Tikriausiai šiuo atveju projekto autoriai padarė klaidą, – pripažįsta ir V.Pakusas. – Tas takas išties buvo įrengtas sovietmečiu, kai kitoje Vytauto gatvės pusėje išdygo sanatorijų kompleksas, taigi formaliai žvelgiant atstatyta istorinė tiesa. Tačiau kartu keliaujantieji į paplūdimius neteko galimybės grožėtis Tiškevičių rūmais ir jų Rožynu, o sanatorijų ligoniams kelias link jūros pailgėjo“.

Visą publikacijos tekstą skaitykite savaitraštyje “Veidas”, pirkite žurnalo elektroninę versiją internete http://www.veidas.lt/veidas-nr-19-2013-m arba užsisakykite “iPad” planšetiniame kompiuteryje.

Kurortai

Kurortai

Druskininkų bei Palangos pavyzdžiu pasekusi Birštono savivaldybė nuo šių metų pradžios taip pat pradėjo rinkti pagalvės mokestį – po du litus už nakvynę. Tokia rinkliava Druskininkuose įvesta dar 2011 m. birželį, o nuo praėjusios vasaros pradžios po litą renkama Palangoje.
Pasak Druskininkų mero Ričardo Malinausko, rinkliavos įvedimas pasiteisino šimtu procentų, mat per pusantrų metų šio kurorto savivaldybės biudžetas pasipildė daugiau nei 2 mln. Lt, o turistų naujasis mokestis neatbaidė. Iš pagalvės mokesčio surinktos lėšos buvo panaudotos gėlynams įrengti ir miesto teritorijoms apželdinti, mobiliajam tentui ir mugių paviljonui įsigyti, taip pat parodoms, Kalėdų renginiams organizuoti, M.K.Čiurlionio ekspozicijos stendams miesto erdvėse bei informaciniams stendams įrengti.
„Iki rinkliavos įvedimo tvarkėme miestą, prižiūrėjome ir puoselėjome gėlynus vietinių gyventojų sąskaita, o kurorto rinkodarai galėjome skirti vos keletą tūkstančių litų. Dabar nebereikia maldauti verslininkų skirti pinigų važiavimui į vieną ar kitą parodą, kurioje populiarinamas kurortas“, – pabrėžia R.Malinauskas.
Palanga taip pat džiaugiasi iš kurortinės rinkliavos puse milijono litų padidėjusiu miesto biudžetu. Palangos savivaldybės Rinkliavų skyriaus specialistė Asta Mordvinukienė nurodo, kad pagalvės mokestis bus skirtas projektui „Palanga – Lietuvos kultūros sostinė“, tiesioginio skrydžio iš šio Lietuvos pajūrio į Londoną rinkodarai, taip pat miesto infrastruktūrai gerinti.
O Birštono merė Nijolė Dirginčienė tikisi, kad pradėjęs rinkti pagalvės mokestį ir šis miestas pajus ženklią paramą. Pirmaisiais metais planuojama surinkti apie 200 tūkst. Lt., kurie bus skiriami viešajai infrastruktūrai tvarkyti, kurortui reklamuoti, įvairioms rinkodaros priemonėms.

Nors ši vasara Lietuvoje dideliais karščiais nepasižymėjo, kurortų verslininkai sezonu liko patenkinti. „Žinoma, pajūris į prastesnį orą reaguoja jautriausiai, tačiau jei vertintume visos Lietuvos mastu, vasaros sezonas nebuvo nuostolingas“, – aiškina Lietuvos kurortų asociacijos direktorė Jurgita Kazlauskienė.
Jos teigimu, šiemet greičiausiai dėl permainingų orų pagrindinė sezono tendencija buvo poilsiautojų pasiskirstymas po visoje Lietuvoje išsibarsčiusius kurortus: priešingai nei ankstesniais metais, jie traukė ne vien į pajūrį, bet ir į kitas Lietuvos vietas. „Dėl to labai džiaugiasi šiemet Lietuvos kultūros sostine paskelbti Anykščiai, kuriuose vyko daugiau ir įvairesnių renginių, atidaryta nauja apžvalgos aikštelė. Vasara sėkminga buvo ir Druskininkams. Daug turistų rinkosi ežerų, upių pakrantes, aktyvų poilsį su dviračiais“, – pasakoja J.Kazlauskienė.
Taip elgtis juos paskatino ir noras sutaupyti – poilsis prie jūros atsieina brangiau nei pramogos, pavyzdžiui, prie ežero. Vis dėlto privačių apgyvendinimo paslaugų teikėjų asociacijos „Svetingas šeimininkas“ pirmininkė Irena Švanienė šiemet populiariausiuose kurortuose nepastebėjo žymaus kainų didėjimo.
Pasak jos, brangiau už nakvynę pajūryje teko mokėti nebent dėl to, kad poilsiautojai, matydami, jog vasaros orai permainingi, neužsisakydavo nakvynės iš anksto ir dažnai į kurortus vyko spontaniškai, o tai lėmė ir didesnes išlaidas už kambarį.
Pašnekovai sutinka, kad bendra kainų kilimo tendencija, nors ir nelabai ryški, vis dėlto yra: apgyvendinimo paslaugos bei maitinimas šalies kurortuose kainavo keliais procentais brangiau nei pernai.

Šiemet Lietuvos kurortuose tiek maitinimo, tiek apgyvendinimo paslaugų kainos, palyginti su praėjusių metų sezonu, padidėjo beveik penktadaliu.

Poilsiautojai pastebi, kad ir pajūrio kurortuose, ir Druskininkų ar Birštono kavinėse bei restoranuose kainos didesnės nei pernai. Pajūryje lėkštė salotų šią vasarą gali atsieiti tiek, kiek sostinėje – antrasis patiekalas.
Palangos viešbučių ir restoranų asociacijos atstovai tikina, esą padidėjo ir porcijos – taip bandoma išlaikyti klientus, kurie kainų kandžiojimąsi jau pajuto ir užsisakydami kurorte nakvynę. Pavyzdžiui, Palangos viešbutyje kambario kaina prasideda nuo 100 Lt, nors pernai dar buvo galima rasti kambarių už 80 Lt. Privačiame bute dvivietis kambarys savaitgaliui šiemet kainuoja nuo 200–250 Lt, nors pernai pasitaikydavo pasiūlymų savaitgalį praleisti už 150 Lt.
Šventojoje kainos kiek mažesnės, bet irgi ūgtelėjusios, o poilsiaujantieji Nidoje ar Juodkrantėje šiemet už nakvynę moka bent 10–15 proc. brangiau nei pernai.
Beje, nakvynės vietų stygiaus nėra – jį pajuto nebent nusprendusieji į kurortus vykti per Jonines ar ilgąjį liepos 6-osios savaitgalį. Dar daugiau laisvų kambarių – prabangiuose viešbučiuose. Įdomu tai, kad tokių viešbučių kurortuose atidaroma vis daugiau. Pavyzdžiui, vien Palangoje veikia jau keli penkių žvaigždučių viešbučiai, kuriuose apartamentų kainos perkopia 2 tūkst. Lt už naktį. Dygte dygsta ir nedaug pigesni keturiomis žvaigždutėmis pažymėti viešbučiai.

Lietuvių, turinčių antruosius namus Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje, Egipte ar kitų šalių kurortuose, jau yra apie porą tūkstančių. „Veidas“ domėjosi, kaip būstas tolimoje šalyje pakeičia gyvenimo kokybę, kokios šiandien jo kainos ir ar apskritai verta dairytis nekilnojamojo turto užsienyje.

Pernai vidurvasarį po kelerių metų pertraukos ilsėdamasis Nidoje, trakiškis verslininkas Saulius Liupšavičius į Baltijos jūrą įbrisdavo tik trumpam: vandens temperatūra tesiekė septyniolika laipsnių. S.Liupšavičius tuomet labai nusivylė – maudynės vėsioje jūroje jam malonumo neteikia.
Užtat Bulgarijoje, kur turi butą poilsiavietėje už septynių kilometrų nuo prestižinio Saulėtojo Kranto kurorto, vos už šimto metrų nuo paplūdimio, S.Liupšavičius vasarą nuolat mėgaujasi maudynėmis, nes vanduo Juodojoje jūroje įšyla iki 24–27 laipsnių. Šilta ir ypač švari jūra, tvarkingi paplūdimiai bei kur kas mažesnės kainos, palyginti su Viduržemio jūros kurortais, pasak S.Liupšavičiaus, yra pagrindiniai Bulgarijos pranašumai.
Trakuose poilsio paslaugų verslą turintis S.Liupšavičius su šeima būstą Bulgarijoje įsigijo dar gerokai iki krizės, kai nekilnojamojo turto burbulas Lietuvoje tik pūtėsi. Pirkti būstą kosminėmis kainomis Lietuvoje vyrui pasirodė neprotinga, tačiau jis susiviliojo pasiūlymu investuoti į nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje. „Dabar galiu pasakyti, kad mes iš to nei daug laimėjome, nei pralaimėjome, o jei vis dėlto būtume pirkę būstą Lietuvoje, nuostoliai būtų buvę garantuoti“, – neabejoja verslininkas.
Vis dėlto namus Bulgarijos kurorte Liupšavičiai pirko ne tik kaip investiciją: ši šalis tapo nuolatine šeimos atostogų vieta, kur jie kasmet išsiruošia dukart per metus ir praleidžia po tris savaites. Šis laikas būna skirtas tik poilsiui: saulės vonioms bei maudynėms paplūdimyje ar baseine (lietuviams priklausančių apartamentų teritorijoje jų net keli), įvairioms pramogoms, išvykoms po turistinius objektus. Taip Bulgarija tapo antraisiais namais, į kuriuos Liupšavičiai, susikrovę į keletą lagaminų būtiniausius daiktus, visuomet traukia tik automobiliu – toks keliavimo būdas sutuoktiniams priimtiniausias. „Svarbu ir tai, kad buto išlaikymas atsieina labai nedaug: nereikia mokėti už šildymą, komunaliniai mokesčiai nedideli“, – nemažai Bulgarijos pranašumų įžvelgia S.Liupšavičius.
Interneto svetainės „Aruodas.lt“ duomenimis, skelbimai apie Bulgarijoje parduodamą nekilnojamąjį turtą (kurio savininkai, beje, dažniausiai lietuviai) yra trečioje vietoje ir sudaro apie 16 proc. visos objektų užsienyje pasiūlos. Antroje vietoje – Egiptas (24 proc.), o pirmauja Turkija, kurioje šiuo metu pasiūla yra didžiausia ir siekia trečdalį visų užsienyje siūlomų nekilnojamojo turto objektų.
Daugiausiai lietuvių atostogų būstus turi būtent Turkijoje, nes čia tiek nekilnojamasis turtas, tiek įvairūs mokesčiai bei pragyvenimas pigesni nei populiariausiuose Ispanijos ar Italijos pajūrio kurortuose, o klimatas – panašus. Todėl lietuviai, iki šiol svajodavę apie senatvę viloje ant jūros kranto Ispanijoje, dabar pirmenybę labiau teikia Turkijai.

Du skirtingi gyvenimai

Vieni tų, kurie senatvę nusprendė praleisti Turkijos kurorte Alanijoje, yra ir vilniečiai matematikai Dalia ir Romas (pavardės pašnekovų prašymu neskelbiame). Ši pora prieš kelerius metus įsigijo erdvius apartamentus kalnuose, iš kurių atsiveria puikus vaizdas į 0,5 km žemiau esantį miestą ir jūros pakrantę. Vilniečių butas įrengtas kotedže, kurį sudaro iš viso keturi atskiri butai, yra bendras sodas, baseinas.
„Lietuvoje mums per šalta, tad išėję į pensiją norime bent jau žiemas, o gal ir rudenį bei pavasarį leisti Turkijoje. Prieš metus turėjome galimybę ten pagyventi nuo lapkričio iki vasario ir buvome labai patenkinti: Turkijoje kainos leidžia gyventi oriai net iš lietuviškų pensijų“, – tvirtina šiuo metu Kopenhagoje laikinai dirbanti ir gyvenanti ponia Dalia.
Ką reiškia turėti namus skirtingose šalyse, žino ir nemažai Lietuvos garsenybių: štai buvęs krepšininkas Arvydas Macijauskas su žmona ir pirmagimiu šią žiemą leidžia JAV, saulėtajame Majamyje, o Lietuvos krepšinio federacijos prezidento Arvydo Sabonio šeima Ispanijoje jau seniai praleidžia daugiau laiko nei Kaune.
Ispanijoje, šalies šiaurės vakaruose esančiame Vigo mieste, vadinamame jūros gėrybių rojumi, namus turi ir menininkų pora Linas bei Jurga Lago. Tapytojas ispanas ir juvelyrė lietuvė kartu su savo atžalomis, dvylikos ir šešerių metų sūnumis, Ispanijoje dabar leidžia tik vasaras, o ateityje, pasak J.Lago, greičiausiai bus atvirkščiai: šaltuoju metų laiku šeima gyvens Ispanijoje, o vasaroti grįš į Lietuvą. „Mano juvelyrikos verslas užaugo, tapo savarankiškas, o mes su vyru galime dirbti praktiškai bet kurioje šalyje“, – tvirtina didžiąją dalį gamybos į Ispaniją jau perkėlusi juvelyrė J.Lago, kaip kūrėja vis labiau įsitvirtinanti ne tik Ispanijoje, bet ir JAV sostinėje Niujorke.
Menininkų šeima turi erdvų butą Vigo senamiestyje, į kurį atvykus jų gyvenimo būdas akimirksniu pasikeičia. Jie dažnai maudosi prie namo esančiame baseine ar jūroje, valgo daugiausia tik žuvį ir jūros gėrybės, ilgai vakaroja su draugais gurkšnodami vyną, tad ir miegoti eina vėliau nei Lietuvoje „Skamba kaip pasaka, bet taip yra”, – šypteli J.Lago.
Garsi juvelyrė priduria, kad ji, kaip ir daugelis, grįžusi į Lietuvą labiausiai pasigenda šypsenų ir mandagumo. Tik tuo, pasak J.Lago, Vilnius šiandien ir nusileidžia kitoms Europos sostinėms.

Susidomėjimas būstu užsienyje atgyja

Pasiūlymų pirkti nekilnojamąjį turtą Bulgarijoje, Ispanijoje, Turkijoje ir kitur dabar apstu, o kainos smuktelėjusios. Būstas Bulgarijoje ar Egipte šiuo metu kainuoja net keliskart pigiau nei Nidoje ar Palangoje, o Ispanijoje ar Italijoje kainos panašios, nors ir šiose šalyse gali aptikti labai pigių variantų. Be to, kaip teigia savo tėvo Ispanijoje įkurtai nekilnojamojo turto agentūrai „Inversiones Valdas“ atstovaujantis Tomas Simutis, ispanų bankai mielai teikia lietuviams būsto paskolas, finansuodami iki 60 proc. įsigyjamo turto vertės.
Visiškai įrengtą beveik 40 kv. m butą viename Bulgarijos kurortų, šalia jūros, šiuo metu vos už 128 tūkst. Lt parduodanti brokerė Diana Bilevičienė sako, kad tai normali rinkos kaina.
Egipte gali rasti dar tik statomų butų ir vos už 20 tūkst. Lt, tačiau tokie atvejai nekilnojamuoju turtu užsienyje prekiaujančios bendrovės „Burbonas“ komercijos vadovui Erikui Armaliui jau kelia įtarimų: nors dėl Egipte besitęsiančių neramumų kainos Hurgadoje ar Šarm el Šeiche išties stipriai krito, vis dėlto itin pigiai daugiausia siūlomi tik žemiausios kokybės namuose ypač tankiai išdėstyti butai, pro kurių langus matyti tik kaimynų namų sienos. „Tokį butą nusipirkęs gali būti pirmas ir paskutinis klientas“, – perspėja E.Armalis.
Taigi perkant būstą tiek Lietuvoje, tiek užsienyje galioja ta pati taisyklė – būtina gerai pasverti savo poreikius ir sprendimą priimti tik nuodugniai apgalvojus. Vis dėlto E.Armalis nepataria į būstą užsienyje žiūrėti vien kaip į investiciją: nors kainos šiuo metu labai patrauklios, geriausi laikai uždirbti jau praėjo.
Lietuvių domėjimasis nekilnojamuoju turtu užsienyje šiuo metu šiek tiek padidėjo, bet dauguma įmonių per mėnesį neparduoda nė vieno, o geriausiu atveju – tik vieną ar porą nekilnojamojo turto objektų lietuviams.
Apibūdindamas tipinį lietuvį, perkantį būstą Ispanijoje, nekilnojamojo turto bendrovės „Esphouses“ vadovas Andrius Čepkauskas teigia, kad tai daugiausia pasiturinčios šeimos su vaikais, atvykstančios čia pailsėti keletą kartų per metus, bei prakutę pensininkai, dažniausiai atvykstantys rudenį ir išvykstantys tik baigiantis pavasariui.

Pagrindiniai būsto užsienyje pirkėjai – emigrantai

Nekilnojamąjį turtą užsienyje aktyviausiai perka lietuvių emigrantai, dažniausiai Jungtinėje Karalystėje ir Airijoje, tačiau jie perka būstą ne atostogoms, o gyvenimui, ir atostogauti paprastai jau važiuoja į Lietuvą.
Tarp jų – ir Karališkojoje Kornvalio ligoninėje jau beveik septynerius metus gydytoju kardiologu dirbantis Audrius Šimaitis, nors jis nėra klasikinis emigrantas: vyriškis su žmona ir jaunėliu sūnumi (vyresnysis studijuoja doktorantūrą Oksforde) iš pradžių į Australiją, o vėliau į Angliją išvyko ne dėl ekonominių priežasčių, bet siekdamas tobulėti kaip specialistas.
Be to, A.Šimaitis nuo Lietuvos atitrūkęs nesijaučia: 25 tūkst. gyventojų turinčiame Trūro mieste, kuriame įsikūrė, lietuvių vos vienas kitas, bet gydytojas su šeima į Lietuvą grįžta tris keturis kartus per metus ir praleidžia čia iš viso porą mėnesių. Taigi Šimaičiai jaučiasi gyvenantys tarp dviejų miestų – Trūro, kuris, kaip ir angliškas gyvenimo būdas, tapo jiems labai artimas, ir Klaipėdos, kur taip pat tebeturi namus – savo šeimos kotedžą.
A.Šimaitis prisimena, kad sprendimas pirkti namą Anglijoje brendo net pusketvirtų metų. Lygiai taip pat sunku buvo kadaise ryžtis nusipirkti automobilį Australijoje. Vėliau gydytojas sako supratęs, kad automobilis ir namas yra tie simboliai, kurie mūsų pasąmonėje asocijuojasi su prisirišimu prie konkrečios vietos.
Anglijoje A.Šimaitis jaučiasi kur kas labiau vertinamas kaip gydytojas ir nė nenori prisiminti tų laikų, kai ligoninėje Lietuvoje kasdien dirbdavo po dvylika valandų, turėjo daug popierinio ir organizacinio darbo, kurį Kornvalyje atlieka jau ne jis, o jam skirta sekretorė, na, o tobulintis, atnaujinti žinias galėjo nebent savo laisvalaikio ir atostogų sąskaita. „Čia daug geresnis balansas tarp darbo, šeimos ir poilsio“, – apibendrina kardiologas.
Šimaičiai jaučiasi įleidę šaknis Anglijoje: pamėgo vietinius žmones, maistą, visiškai nepasiilgsta ir lietuviškos televizijos, nes angliškos laidos pasirodė kur kas įdomesnės. Jų penkiolikmetis sūnus Joris irgi puikiai pritapo – lanko anglišką mokyklą, buvo priimtas į miesto futbolo komandą vartininku. Nepaisant to, A.Šimaitis įsitikinęs, kad Jungtinė Karalystė – tik laikina jų šeimos stotelė, o tikraisiais namais visada liks Lietuva.

.
“Neringoje nėra daug gyventojų ir jie visi vasarą sukasi šeimos versle turizmo srityje. Kai apsilankėme Neringos mokykloje, tik vienas kitas mokinys sakė, kad planuoja mokytis ar išvykti, o visi sakė dirbsiantys šeimos versle. Vienos šeimos žuvis gaudo, kitos gintarais prekiauja”, – tvirtino Klaipėdos teritorinės darbo biržos direktoriaus pavaduotojas Andrius Adomaitis.
Vasarą būrius poilsiautojų sutraukiančioje Palangoje sumažėjusiam nedarbui didžiausią įtaką padarė laikini vasaros sezono darbai. A.Adomaitis mano, kad laikinų darbo vietų skaičius dar šoktels, nes šiemet pajūryje padaugėjo turistų iš užsienio, o dar daugiau tikimasi sulaukti artėjant Europos krepšinio čempionatui.
Pasibaigus vasaros sezonui pajūryje nedarbas ir vėl turėtų didėti. Kita vertus, nedarbo didėjimą pristabdys jaunimo emigracija. “Nors dabar absolventų dešimtimis ir šimtais ateina registruotis, rudenį jų turėtų sumažėti. Deja, realybė tokia, kad jie planuoja žvalgytis darbo užsienyje, nes Lietuvoje perspektyvų nemato. Ir šiandien su grupele jaunuolių, baigusių rekreaciją ir turizmą, kalbėjau, jie sakė, kad nenori vergauti “Maximoje” už 800 Lt”, – jaunimo nuotaikas persakė A.Adomaitis.
Tarp vietovių, kur nedarbas mažiausias, taip pat patenka ir Elektrėnai (nedarbas siekia 8 proc.), Birštonas (8,4 proc.), Kėdainiai (8,5 proc.), Šiauliai (8,7 proc.).
Elektrėnų meras Kęstutis Vaitukaitis mano, kad elektrėniškiams darbo vietų pasirinkimas nemažas, nes jie darbo ieško ne tik savo mieste, bet ir netoli esančiuose Vilniuje arba Kaune.
Kauno teritorinės darbo biržos Kėdainių skyriaus vedėja Irena Petraitienė tvirtino, kad Kėdainiai – pramonės miestas, kur sėkmingai veikia didelės gamyklos, tokios kaip “Lifosa”, “Nordic Sugar”. “Be to, Kėdainiai – ir žemės ūkio kraštas, tad yra justi sezoniškumo įtaka. Štai sausio pirmą dieną nedarbas Kėdainiuose buvo 12,5 proc., o dabar krito iki 8,5 proc.”, – komentavo I.Petraitienė.

BFL

Naujai išrinkti kurortų merai vilioja poilsiautojus ir žada įspūdingų renginių už šimtatūkstantines sumas, rašo “Lietuvos žinios”.

Keturių kurorto statusą turinčių Lietuvos miestų – Palangos, Neringos, Druskininkų ir Birštono – merų galvose sukasi skirtingi vasaros sezono planai. Vieni poilsiautojų išskėstomis rankomis laukia jau šiandien, kitų ambicijas šiek tiek slopina ir planus koreguoja kai kurių poilsiui svarbių objektų statybos.

Vasaros sostine tituluojamoje Palangoje nuo penktadienio šurmuliuojantis sezono atidarymas yra tik smagus visą šiltąjį metų laiką žadamų pramogų maratono startas, tai tvirtino naujasis Palangos meras konservatorius Šarūnas Vaitkus.

“Poilsiautojus pasitiksime įvairiomis naujovėmis – naujai įdiegtu nemokamu bevieliu internetu didesnėse miesto erdvėse, o iki rugpjūčio baigsime rekonstruoti Meilės alėją”, – vardijo Š.Vaitkus.

Kurorte renovuotas garsusis tiltas į jūrą.

Būsimos vasaros renginiams Palangos savivaldybė per turizmo informacijos bei kultūros centrą išleis daugiau kaip 600 tūkst. litų.

Sveikatingumo kurortu vadinami Druskininkai iki pat vasaros pabaigos svečius pasitiks Gydyklų parko statybomis. Tačiau, pasak daugiau kaip dešimtmetį miestui vadovaujančio ir vėl meru perrinkto socialdemokrato Ričardo Malinausko, poilsiautojų tai nevargins.

Tačiau šįmet už kiekvieną viešbučiuose, sanatorijose ar SPA centruose praleistą naktį svečiai turės mokėti papildomus 2 litus į kurorto biudžetą.

“Surinktos lėšos bus skiriamos rinkodarai. Miesto biudžetas per porą metų susitraukė nuo 73 iki 58 mln. litų, o turistų srautas auga labai sparčiai. Turizmui šįmet iš biudžeto tegalėjome skirti 50 tūkst. litų. Surinkę papildomų lėšų šią sumą padidinsime dešimteriopai”, – aiškino Druskininkų savivaldybės meras.

Antrai kadencijai perrinkta mineralinio vandens klodais garsėjančio Birštono kurorto merė socialdemokratė Nijolė Dirginčienė teigė, kad visas dėmesys dabar sutelktas į birželio viduryje vyksiantį miesto 165-mečio jubiliejų.

“Kai kurios teritorijos dar tvarkomos, tačiau sanatorijos jau pasirengusios priimti svečius. Be jau įprastų pramogų, šįmet Nemunu planuojame paleisti plaukioti vandens autobusą”, – vasaros naujienas atskleidė N. Dirginčienė.

50 metų jubiliejų šįmet švęsiančios Neringos naujasis meras socialdemokratas Antanas Vinkus akcentavo sveikatos turizmo svarbą. Meru išrinktas buvęs medikas žada skatinti aktyvų poilsį, vėl planuojama rengti nemokamus jogos užsiėmimus pajūryje bei atidaryti naujus orientavimosi trasos ruožus Pervalkoje.

Pasak jo, vasaros kultūriniams renginiams šiemet bus skirta daugiau kaip 200 tūkst. litų.

"Veido" archyvas

2011-ieji Lietuvoje paskelbti Sveikatos turizmo metais. Planuojama parengti medicinos turizmo plėtros strategiją, kad kuo daugiau užsieniečių pasinaudotų mūsų plastinės chirurgijos, odontologijos, širdies chirurgijos ir kitų specialistų bei sanatorijų paslaugomis.

Tiesa, Lietuvos kurortų sanatorijos ir viešbučiai jau dabar perpildyti užsieniečių. Birštono “Tulpės” sanatorijos direktorė Liucija Patinskienė sako, kad iki spalio mėnesio visos vietos jau užsakytos, daugiausia turistų iš Maskvos, Kaliningrado ir Sankt Peterburgo. “Rusai atvyksta grupėmis, o vokiečių, žydų sulaukiame pavienių asmenų. Juos pas mus vilioja geras kainų ir kokybės santykis. Taip pat tai, kad ir grožio, ir gydomąsias procedūras gali užsisakyti vienoje vietoje”, – paaiškina L.Patinskienė.

Visgi ji mano, kad sveikatos turizmą reikia toliau plėtoti, nors jau dabar Birštone trūksta apgyvendinimo vietų, darbuotojų sanatorijose. Tačiau kokybės kartelės dėl to “Tulpės” sanatorija neplanuoja nuleisti. “Pas mus griežta darbuotojų kontrolė. Nenorime prisikviesti daug svečių, o paskui pasidaryti sau antireklamą. Aukštos kvalifikacijos specialistai atvažiuoja iš Kauno, Alytaus. Tiesa, trūksta psichologų, reabilitologų, plataus profilio masažuotojų”, – teigia L.Patinskienė ir priduria, kad netrukus bus pradėti dar vieno komplekso renovacijos darbai. Tad padaugės apgyvendinimo vietų.

Druskininkuose taip pat planuojama plėsti infrastruktūrą. Šio kurorto meras Ričardas Malinauskas tikisi, kad po kelerių metų miestas vienu metu galės priimti dešimt tūkstančių svečių. Šiuo metu apsistoti vienu metu gali daugiau kaip septyni tūkstančiai.

Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininkas Antanas Matulas mano, kad Lietuvos kurortai gali priimti dar daugiau svečių, nes yra didelės galimybės plėstis, vystyti infrastruktūrą, renovuoti šiuo metu nenaudojamus sanatorijų pastatus. “Aptarnavimo lygis tikrai nesuprastės, nes sveikatos turizmu domisi daug verslininkų”, – mano A.Matulas.

Bendrai nekilnojamojo turto (NT) rinkai jau rodant gležnus atsigavimo ženklus, prieš kitų metų šiltąjį metų sezoną geresnių rezultatų nedrąsiai tikisi ir antruosius būstus kurortuose siūlančios agentūros. Tiesa, kol kas optimistiškiau kalba Druskininkų, o ne Palangos NT pardavėjai.

Bendrovės “Druskininikų svaja” direktorius Kęstutis Kvilonskas trina rankas: šią savaitę suplanuoti du butų pardavimo sandėriai su pirkėjais iš Maskvos. “Tokie – patys geriausi: iki mūsų atvažiuoja tik turtingesni asmenys, Lietuvos kurortai jiems kelia sentimentų, tad už jų poreikius atitinkantį būstą jie pasirengę plačiai atverti pingines”, – pasakoja jis.

Konkrečiai šiuo atveju suderėta dėl dviejų 160 kv. m gerai įrengtų naujos statybos butų pardavimo po 4 tūkst. Lt/kv. m kainą. Tai – labai geras rezultatas Druskininkams, kuriuose dviejų kambarių butas senos statybos name dabar tekainuoja 130 tūkst. Lt. Iki krizės būstų kainos Druskininkuose buvo maždaug 40 porc. didesnės.

Palangoje senas dviejų kambarių butas dabar kainuoja maždaug 150 tūkst. Lt – iki krizės toks atsieidavo apie 250 tūkst. Lt. “Ober-haus” Vakarų Lietuvos regiono vadovas Linas Juozaitis sako, kad būtent tokie būstai ir yra paklausiausi – didmiesčių gyventojai dabar kaip tik ir domisi galimybėmis pigiai įsigyti nebrangų būstą pajūryje. “Brangių butų ar namų, kainuojančių per 10 tūkst. Lt/kv. m, per krizę buvo parduota vos vienas kitas. O ir šiandien šieme segmente pasiūla vis dar kur kas didesnė nei paklausa”, – sako ekspertas.

Beje, kol kurortuose liko pastatytų ir neparduotų naujos statybos butų, o ir senų siūloma pakankamai, NT plėtotojai į kurortus nė nesižvalgo. “Kol kas pasiūla išlieka didžiulė, viskas susibalansuos per kokius dvejus trejus metus”, – prognozuoja Rimvydas Baranauskas, antrojo būsto plėtra užsiimančios bendrovės “Prime Real Estate” generalinis direktorius. Ši bendrovė yra pradėjusi statyti prabangių apartamentų kompleksą Druskininkų centre, tačiau projektas prieš metus buvo sustabdytas. “Kol kas sunku net prognozuoti, kada jis bus atnaujintas – vis dar sunkiai prognozuojama tiek statybų, tiek pardavimo rinka”, – sako jis.