Kokia Kuršių nerijos ateitis? Ar įmanoma regiono infrastruktūros plėtra? Kokių problemų kyla ir vietos gyventojams, ir poilsiautojams? Šie klausimai aptarti per “Veido” surengtą apskritojo stalo diskusiją.

Žurnalisto Arūno Brazausko moderuojamoje diskusijoje dalyvavo Aplinkos ministerijos Saugomų teritorijų ir kraštovaizdžio departamento direktorius Vidmantas Bezaras, Neringos savivaldybės meras Darius Jasaitis, Neringos savivaldybės Švietimo, kultūros, jaunimo ir sporto komiteto pirmininkas Česlovas Stonys, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Architektūros fakulteto docentas dr. Linas Naujokaitis, ir UNESCO Rytų Europos kraštovaizdžio vertinimo ekspertas prof. hab. dr. Juras Bučas.
A.Brazauskas: Daug kalbama apie susisiekimą su Neringa, diskutuojamos alternatyvos – tiltas, tunelis, pietinis aplinkkelis, keltų variacijos. Kokios regiono susisiekimo perspektyvos?
V.Bezaras: Žiūrime į Neringą kaip į savotišką gyvenvietę, kuri 20 metų yra nacionalinio parko teritorijoje, pusiasalyje. Nuo 2000 m. visa Kuršių nerija – UNESCO saugomas objektas. Atsakome už valstybės nacionalinę vertybę, kurią turime puoselėti bei prižiūrėti, pritaikyti žmonėms lankytis, esame atsakingi ir pasaulio bendruomenei. Šis UNESCO saugomas objektas yra kultūrinio kraštovaizdžio etalonas – Lietuvoje daugiau nelabai ir turime ko pasiūlyti iš tokio pobūdžio objektų.
Jei kalbėsime apie tilto galimybes, pirmiausia mes prisiimame saugoti tai, kas apibrėžta. Ministerija prie Kuršių nerijos politikos plėtojimo prisideda nustatydama tam tikras kryptis nacionaliniam parkui, kartu yra institucija, atsakinga už UNESCO paveldo objekto priežiūrą, tvarkymą, bendravimą su institucijomis tarptautiniu lygmeniu. Tai, kad Kuršių nerija atskirta nuo žemyno, yra viena didesnių jos verčių.
Dėl to, ar tiltas reikalingas, ar ne, Aplinkos ministerija yra ne kartą pasisakiusi, kad šiuo metu nematome tilto poreikio, nes tai labai didelė investicija, neprisidedanti prie išskirtinės vertės kūrimo. Ministerijos nuomone, kuo mažiau į Kuršių neriją važinėjama, tuo jai sveikiau. Tikslas turėtų būti sukurti daugiau darbo vietų pačioje vietoje, kad nereikėtų keliauti į, pvz., Klaipėdą. Tai irgi būtų didelė vertybė.
D.Jasaitis: Keltas automobilių skaičiaus neriboja – nėra taip, kad perkeliama tūkstantį automobilių, ir viskas. Perkeliama tiek, kiek jų yra. Tačiau tai nepatogu vietos gyventojams, turistams. Be to, keltas per metus sudegina 150 t dyzelino, o šalutiniai produktai išeina į Kuršių marias, teršia vandenį ir žuvis. Tiltas nieko panašaus nedarytų.
Mes turime privačių investuotojų, kurie nors ir rytoj investuotų į tiltą ar į tunelį. Tiltas ar tunelis atsipirktų, žinoma, tik jeigu būtų mokamas. Kalbos apie be paliovos vykstantį transportą yra eilinis mitas.
Antra, kad iš Kaliningrado srities važiuotų krovininiai automobiliai, – visiškas melas žmonėms, nes nei Rusijos, nei Lietuvos muitinės nėra ir niekada nebus tam pritaikytos. Taip pat nei Rusijos pusė, nei mūsų savivaldybė to niekada neleis.
Be to, tunelio galimybė išspręstų vadinamosios vizualinės taršos problemą.
Didžiausia problema – neįtikėtinai ilgai trunkantis diskusijų laikotarpis. Vokietijoje tiltas į saugomą salą stovi 60 metų. Kai paklausiau, kaip čia yra, man atsakė, kad diskutuota dvejus metus. Mes dar sovietiniais laikais diskutavome, reikia tilto ar ne. Ar ta diskusija bus amžina? Visi UNESCO ekspertai sako: jūs susitarkite viduje, mes už. Niekas nėra sakęs prieš.

Ne tik visą šį tekstą, bet ir visus kitus šios savaitės “Veido” straipsnius galėsite perskaityti išsiuntę žinutę numeriu 1390 ir įrašę “veidas 282014″ bei įvedę gautą kodą.

Žinutės kaina 4 Lt. Plačiau http://www.veidas.lt/veidas-nr-28-2014-m

Vyriausybė šiandien galutinai apsisprendė dėl pažeidžiant įstatymus pastatytų statinių Kuršių nerijoje likimo. Ministrų kabinetas vieningai sutarė, kad neteisėtos statybos nebus toleruojamos ir visi neteisėti statiniai turės būti nugriauti.

Vyriausybė taip pat atkreipė dėmesį, kad kai kurių statinių savininkams įgyvendinus keliamus reikalavimus ir pastatus pertvarkius taip, kad jie atitiktų rengiamą Kuršių nerijos nacionalinio parko tvarkymo planą, gali atsirasti prielaidų taikos sutarčių teisminiuose ginčuose sudarymui. Taip pat pažymėta, kad jei dėl statinių bus pasiekti taikos susitarimai, juos turės patvirtinti teismas.

Ministrų kabinetas, suprasdamas Kuršių nerijos, kaip unikalaus, UNESCO saugomo objekto svarbą Lietuvai ir pasauliui, pabrėžė, jog būtina padaryti viską, kad sisteminės spragos, sukūrusios prielaidas dabartinei situacijai, daugiau nesikartotų. Vyriausybės narių nuomone, kaltę turi prisiimti visi – ir tie, kurie išdavė leidimus, prižiūrėjo statybas, ir investuotojai, kurie, neturėdami visų dokumentų arba pažeisdami planus, vykdė statybos darbus.

Seimas trečiadienį priėmė nutarimą, kuriuo patvirtino Kuršių nerijos nacionalinio parko (KNNP) ir jo zonų ribų planą.

Kad planas būtų patvirtintas, balsavo 68 parlamentarai, prieš buvo 4, susilaikė 14.

Projekto kritikai, tarp jų ir Aplinkos komiteto pirmininkas Jonas Šimėnas, teigė, jog zonavimas plane prieštarauja natūraliai Kuršių nerijoje susiformavusioms geobotaninėms zonoms, nes jos suskirstytos skersai pusiasalio.

Taip pat kritikuota, kad patvirtiname plane į urbanistinius draustinius patenka nevertingi sovietmečiu statyti pastatai, taip ateityje apsunkinant galimybes juos nugriauti.

Piktintasi ir tuo, jog planas parengtas ant neatitinkančio dabartinės situacijos negaliojančio topografinio pagrindo.

2008 metais Aplinkos ministerija pateikė Seimui nutarimo projektą dėl KNNP ir jo zonų ribų plano tvirtinimo.

Dokumente numatyta, kad KNNP yra Grobšto ir Naglių gamtiniai rezervatai, Karvaičių, Alksnynės, Garnių kalno, Raganos kalno, Parnidžio kraštovaizdžio draustiniai, Angių, Hageno gūbrio geomorfologiniai draustiniai, gamtos paminklas Urbo kalnas, Neringos talasologinis (jūrinis) draustinis, Gintaro įlankos istorinis ir Nidos, Juodkrantės, Preilos, Pervalkos ir Smiltynės urbanistiniai draustiniai.

Šiuo metu Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijai galioja 1994 metais Vyriausybės nutarimu patvirtinta parko planavimo schema (generalinis planas).

2000 metais Kuršių nerija įtraukta į UNESCO pasaulinio kultūros paveldo sąrašą.

Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija pritarė parengtam Kuršių nerijos išskirtinės visuotinės vertės aprašo projektui. Į vertingiausių šio regiono elementų sąrašą įtrauktos ir smėlio kopos, ir žvejų tinklai, ir jų dainos.

Projekte vertingiausi Kuršių nerijos kultūrinio kraštovaizdžio elementai skirstomi į natūralius ir žmogaus pakeistus gamtinius darinius bei kultūrinius darinius, pranešė Neringos savivaldybė.

Pirmuosius elementus sudaro Didysis kopagūbris su parabolinėmis, pilkosiomis, pustomomis ir apželdintomis kopomis, žmogaus sukurtas apsauginis pajūrio kopagūbris, natūralios pajūrio ir pamario palvės, pamario pusiasaliai (ragai), sengirės, savita smėlynų augalija ir gyvūnija, paukščių migracijos kelias.

Kultūrinius darinius sudaro smėlio užpustyti kaimai ir kitas archeologinis paveldas, istorinė pašto kelio trasa, senųjų žvejų kaimų, virtusių kurortinėmis gyvenvietėmis erdvinė-planinė struktūra bei architektūra, senieji mediniai žvejų namai, XIX amžiuje atsiradę profesionalios architektūros statiniai: švyturiai, prieplaukos, bažnyčios, mokyklos, vilos, viešbučiai, vasarnamiai; jūrinio kultūros paveldo elementai.

Aprašo projekte pabrėžta, kad gyvumą, dvasingumą ir ypatingą nuotaiką, atmosferą kultūriniam kraštovaizdžiui suteikia, jo savitumą išryškina nematerialiojo paveldo formos, tradiciniai verslai. Tarp jų yra dainos, kostiumai, padavimai, istorijos, gintaro graibstymas tradiciniais įnagiais, taip pat jūrinio kultūros paveldo dariniai ir reiškiniai: žvejų laivai – kurėnai, laivų vėtrungės, žvejybos įrankiai – rankų darbo tinklai, poledinės žūklės įnagiai ir būdai, tradiciniai žuvies apdorojimo būdai.

Vertingais siūloma pripažinti ir žvejų gyvensenos etnografinius elementus – krikštą, tradicinius drožinius (langines, lėkius, vėjalentes), menines tradicijas, savitus apsauginio kopagūbrio tvarkymo, miško priežiūros būdus. Kaip išskirtinė Kuršių nerijos vertė minima ir XIX amžiuje susiformavusi poilsio kultūros tradicija.

Anot savivaldybės, Šiaurės Amerikos ir Europos pasaulio paveldo vertybių išskirtinės visuotinės vertės aprašai turi būti parengti iki 2011 vasario 11 dienos.

Aprašas kuriamas visai Kuršių nerijos teritorijai ir turės būti derinamas su Rusijos Federacija. Šį dokumentą turės tvirtinti Vyriausybė.

Bet kokia veikla, kelianti grėsmę Kuršių nerijos išskirtinei visuotinei vertei, bus laikoma neleistina.

Be to, apraše numatyta, kad iki 2017 metų bus privalu parengti Kuršių nerijos nacionalinio parko valdymo planą.

Kuršių nerija – 98 kilometrų ilgio ir 0,4-4 kilometro pločio ištįsęs pusiasalis dviejų valstybių – Lietuvos ir Rusijos (Kaliningrado srities) – teritorijoje. Lietuvai priklauso 50 kilometrų šiaurinės pusiasalio dalies. 2000 metais Kuršių nerija įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Po žygio Baltijos pajūriu Rusijos aplinkosaugininkai pažėrė kritikos Rusijai dėl nesirūpinimo aplinka, tuo metu Lietuvoje esanti Kuršių nerijos dalis juos maloniai nustebino.

Gamtosaugininkų grupė dvi savaites mynė dviračiais palei jūrą per Rusiją, Lietuvą ir Lenkiją. Jų tikslas buvo sudaryti užterštumo “juodųjų taškų” žemėlapį ir agituoti prieš taršą, rašo leidinys “The St. Petersburg Times”.

Praėjusį savaitgalį pasibaigusią kelionę organizavo vietos gamtosaugininkų grupės, tarp jų – organizacija “Baltijos draugai”, Sankt Peterburgo aplinkos žurnalistų asociacija, Sankt Peterburgo ekologinių iniciatyvų centras.

Dviratininkais tapę ekologai kreipė ypatingą dėmesį į Nemuną, Klaipėdą ir Kuršių neriją.

“Žygių tikslas – nušviesti vietos gyventojams naujus statybos projektus, keliančius grėsmę aplinkai. Siekiant apsaugoti aplinką ir užkirsti kelią valdžiai aukoti ją dėl gilią kišenę turinčio investuotojo pritraukimo, svarbu, kad vietos bendruomenės būtų įtrauktos į sprendimų priėmimo procesą – viešais klausymais, parašų rinkimu ar protestais gatvėse”, – sako organizacijos “Žaliasis pasaulis” pirmininkas Olegas Bodrovas.

Pasak žygio dalyvių, Lietuva ir Lenkija aplinkosaugos prasme itin skiriasi nuo Rusijos.

Lietuvoje esanti Kuršių nerijos parko pusė apstulbino ekologus savo grožiu, tuo metu Rusijos pusė pasirodė apleista. Ekologai sako ypač susirūpinę dėl naftos gigantui “Lukoil” priklausančio naftos bokšto, pastatyto už 22 kilometrų nuo Kuršių nerijos.

“Baltijos jūroje gausu pavojingų toksiškų dumblių, ypač pakrantės zonose. Regiono ekologijos išsaugojimas reikalauja nuolatinių jungtinių visų regiono šalių pastangų, bet ne visos šalys dalyvauja aplinkosauginiuose valymo ir atnaujinimo projektuose. Rusija, atsakinga už taršos liūto dalį, rodo mažai entuziazmo kovojant su pasekmėmis”, – rašo “The St. Petersburg Times”.

Kai kuriuose “juoduosiuose taškuose” rengtos kampanijos.

“Mes bandome šviesti apie riziką, kurią kelia naujas pramonės vystymas, apie naujus iššūkius. Tam, kad palaikytų nuolatinį spaudimą valdžiai, vietiniai turi imtis tvirto ir koordinuoto pasipriešinimo”, – tvirtina O.Bodrovas.

Anot jo, Rusijoje ekologija nėra prioritetas. Buvusiam prezidentui Vladimirui Putinui 2000-aisiais atėjus į valdžią, buvo uždaryta Aplinkos ministerija, jos funkcijas perduodant naujai Nacionalinių išteklių ministerijai, kuri taip pat atsakinga už šalies gamtos išteklių naudojimą.

Ekologai įspėja, kad pietinė Suomijos įlankos pusė tapo didžiulių statybų vieta, ten “dygsta” Baltijos aliuminio gamykla, Baltijos silicio slėnis ir panaudoto Sankt Peterburgo atominės elektrinės kuro laikymo centras.

“Šie projektai, verti daugiau nei 20 mlrd. dolerių, jei bus įgyvendinti iki galo, sunaikins kranto liniją”, – sakė O.Bodrovas.

Pasak “Žaliojo pasaulio” atstovo, genetinės mutacijos jau aptiktos pušyse aplink Sosnovy Bor miestą, kuriame yra Sankt Peterburgo atominė elektrinė. Aplinkosaugininkai įspėja, kad rizika aplinkai gerokai išaugs vystant naujus projektus.

Aleksandras Senotrusovas, vienas iš Liebežyj kaimo politikų, sako, kad kaime, kurio pavadinimas reiškia “Gulbynė”, dėl agresyvių statybų neteko dviejų trečdalių savo teritorijos.

“Šioje teritorijoje pavasario ir rudens migracijos periodu gyvena gulbės. Jei ji bus stipriai išvystyta, taps nebetinkama gulbėms”, – sako A.Senotrusovas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas padėjo galutinį tašką byloje dėl bendrovės „Sabonio klubas ir partneriai“ statinių Kuršių nerijos Preilos gyvenvietėje. Išnagrinėjus kasacinį skundą, nutarta palikti nepakeistą Apeliacinio teismo sprendimą, kuris įpareigoja nugriauti neteisėtai pastatytus statinius Preiloje.

Teismo požiūriu, neteisėtomis statybomis iš esmės buvo pažeisti Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijos režimo principiniai tikslai ir nuostatos, o neteisėtas teritorinis detalusis planavimas ir jo pagrindu atliktos statybos sukėlė grėsmę išskirtinės teritorijos išlikimui ir jos išsaugojimui būsimoms kartoms. Šią kasacinę bylą nagrinėjusi Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija sutiko su Apeliacinio teismo išvada, kad pažeistas viešasis interesas tinkamai bus apgintas tik pritaikius kraštutinę neteisėtų statybų šalinimo priemonę – nugriovimą. Šiuo atveju viešasis interesas nusveria privatų statytojo interesą.

Šis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas. Jį įvykdyti bendrovė „Sabonio klubas ir partneriai“ turės per pusę metų.

Dėl šių neteisėtų statybų Kuršių nerijoje Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2006 m. kreipėsi į prokuratūrą ir paprašė apginti viešąjį interesą. 2008 m. Klaipėdos apygardos teismas atmetė uostamiesčio apylinkės prokuratūros ieškinį, kuriuo prašyta nugriauti Preilos botelį ir kitus statinius. Viešąjį interesą gynę prokurorai prašė nugriauti neteisėtai pastatytus botelio pastatus, taip pat panaikinti detaliuosius planus, infrastruktūros plėtojimo sutartis, botelio administracinio pastato bei pontoninio pirso statybos leidimus. Klaipėdos apygardos teismo sprendimą panaikino Lietuvos apeliacinis teismas. Jis įpareigojo UAB „Sabonio klubas ir partneriai“ nugriauti savavališkai pastatytus statinius per pusę metų. Buvo konstatuota, kad Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schema (generalinis planas) yra pamatinis dokumentas ir nukrypimai nuo jo negalimi. Apeliacinio teismo sprendimą Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paliko galioti.