„Amilina“ sėkmingai išnaudoja esminį Lietuvos konkurencinį pranašumą – derlingą žemę ir vandenį.

Visai neseniai teko būti Šeštokuose, skambiai vadinamuose svarbiu tranzitiniu geležinkelio tašku tarp Baltijos valstybių ir kitos Europos Sąjungos dalies, – mat ten platusis rusiškas geležinkelis pereina į siaurą europinę vėžę. Vienintelis to „taško“ gyvybės ženklas – į vagonus kraunama lietuviška mediena.
Lietuva tiek ir teturi eksportui tinkamų žaliavų. Žvyro ar smėlio toli nenuveši, cementas, plytos irgi ne itin tinkama tolimam eksportui prekė. Naftos – tik pažaisti, na, dar anhidritą gal imsime kasti, jei gyventojai liausis priešintis.
Tiesa, yra dar viena prekė – grūdai, konkrečiau, kviečiai, čia Lietuva santykinai labai gerai atrodo. Mūsų šalyje išauginama apie 2 mln. tonų maistinių kviečių, vietoje suvartojama mažiau negu pusė, visa kita eksportuojama. Tad pagal eksportuojamų grūdų dalį Lietuva yra penkta pasaulyje – po Australijos, Kanados, Argentinos ir Kazachstano. Europos Sąjunga eksportuoja tik 15 proc. savo išauginamų kviečių.
Ką gi, reikia tik pasidžiaugti, kad lietuviai ūkininkai išmoko pasinaudoti Dievulio duotomis sąlygomis kviečiams auginti ir neblogai verčiasi. Bet yra ir antra medalio pusė: žaliavas eksportuoja arba neišsivysčiusios šalys, arba turinčios tokius naftos ežerus kaip Saudo Arabija, tokius neužmatomus laukus kaip Kazachstanas. Lietuva nė iš tolo nepanaši į tokias šalis, o žaliavos iš jos teka plačiu srautu. Tad tenka pripažinti, kad mūsų išsivystymas kelia didelių klausimų.
O juk viskas prasideda nuo supratimo. Prieš keletą metų būta kalbų, kad yra norinčių investuoti į celiuliozės fabriką. Tokį fabriką pastatyti kainuoja mažiausiai pusę milijardo eurų – užtat ir pridėtinė vertė nepalyginti didesnė, negu išvežant paprastą medieną. Bet gal prisimenate, kaip buvo sutiktos tos kalbos? Kad mums tokios pramonės nereikia, ji tarši (nors suomiai kažkaip išsprendžia tą klausimą). Mes turime kurti tik pačias moderniausias, tik protu paremtas industrijas.
Žinia, noras sveikintinas, tačiau tikrovė tokia, kad ir toliau vežame per Šeštokus tą patį lietuvišką mišką, iš kurio kiti gamins celiuliozę ir dar bala žino ką. Ir pasiims pinigus už mūsų žemėje išaugusius medžius.
Grūdų rinkoje kai kurių proveržių esama. Lietuvos verslininkai mato, kad iš šalyje išaugintų kviečių galima uždirbti, sukurti papildomų darbo vietų, užuot paprasčiausiai išvežus juos arabams suvalgyti.

Arabai gerai, bet krakmolas – geriau

Panevėžyje įsikūrusi „Amilina“ – visiškai nauja įmonė, pirmąsias krakmolo tonas pagaminusi tik 2008 m., o šiemet jau pasiekusi 291 mln. Lt apyvartą. Iš esmės visa jos produkcija eksportuojama, tad šiųmetės eksporto pajamos – 265 mln. Lt. Įspūdingas augimas.
Kadangi mūsų tema – verslo vertė, pasižiūrėkime, kokios naudos duoda ši įmonė. Juk žemdirbiui koks skirtumas, kam parduoti grūdus, – tiek Saudo Arabija, tiek lietuviška „Amilina“ moka tiek pat.
„Taip, kviečių kainą nustato eksporto rinka, – sutinka Danas Tvarijonavičius, šio verslo sumanytojas, valdantis daugiau negu pusę „Amilinos“ akcijų. – Betgi šiuo metu, iki sausio, eksporto rinka apmirusi, o „Amilina“ perka. Per metus gali supirkti iki 250 tūkst. tonų, vadinasi, žemdirbiui atsiranda didesnė rinka – prie to milijono tonų eksportuojamų kviečių jis gali pridurti dar ketvirtį milijono.“ Supirks „Amilina“ pusę milijono tonų (o tokie planai – visai netolima ateitis) – galės dar daugiau auginti.
Betgi tai tik viena medalio pusė, ir gal ne pati svarbiausia. Svarbiausia – iš mūsų žmonių išaugintų grūdų čia pat Lietuvoje kuriama didesnė pridėtinė vertė. Kuriama vadinamoji baltųjų biotechnologijų pramonė.
Na na, suklus skaitytojas, išgirdęs tą magišką žodį „biotechnologijos“, – jis itin dažnai kartojamas, kai kalbama apie šviesią mūsų šalies ateitį. Kas čia per biotechnologijos, juk krakmolo kiekviena šeimininkė prieš virdama didžkukulius nusistovina iš bulvių tarkės.
Taip, bulvių krakmolo technologijoms jau trys šimtai metų. Bėda ta, kad bulvėse yra tik 22 proc. krakmolo, kviečiuose – 57 proc., todėl bulvių krakmolas pusantro karto brangesnis už kviečių ar kukurūzų krakmolą. O iš šių kultūrų krakmolą išmokta išgauti vos prieš trisdešimt metų, taigi ši pramonės šaka visai jauna.
Čia ir prasideda visas technologinis įdomumas. Kol nebuvo pasiektas ganėtinai aukštas gamybos automatizavimo lygis, pramoniniu būdu išgauti krakmolo iš šių kultūrų nepavykdavo. Panašiai šiandien laboratorijose jau sugebama išgauti iš celiuliozės gliukozę ir alkoholį, bet pramoniniu būdu – dar ne. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad mėginama atkartoti gyvų organizmų seniai įsisavintą procesą – iš celiuliozės pagaminti gliukozę, kuri yra visos gyvybės pagrindinė maisto medžiaga. Šitaip atsiveria begaliniai atsinaujinantys energijos šaltiniai, ateityje pakeisiantys naftą.
Juk kas yra nafta? Tas pats iš celiuliozės gautas krakmolas, tik per 50 mln. metų laiko, slėgio ir temperatūros stipriai „modifikuotas“. Naftos pramonei šimtas su trupučiu metų, ji be galo išplėtota – iš naftos gaminama plastikas, drabužiai ir visa kita; bet visi supranta, kad naftos saulutė jau leidžiasi, nes ištekliai senka. O krakmolo pramonė žengia tik pirmuosius žingsnius, iš jo šiandien jau gaminama apie 700 rūšių produktų, įskaitant citrinos rūgštį ir vitaminą C. Jau gaminami net plastikai. Kai bus išmokta išgauti krakmolo polimerus iš celiuliozės (o kad bus išmokta, niekas neabejoja), chemijos pramonė iš esmės pasikeis.
Betgi grįžkime prie „Amilinos“ – ko čia džiūgauti dėl pasaulinių mokslo raidos tendencijų? Ogi to, kad lietuvių verslininkai stoja į perspektyvią nišą. Europoje yra aštuoni kviečių krakmolo gamintojai, šio produkto suvartojama 700 tūkst. tonų. „Amilina“ pagamina 100 tūkst. tonų – pirmiausia tuščiai Suomijos, Lenkijos, Baltijos šalių rinkai.
Betgi konkurencijos požiūriu užimti tokią didelę rinkos dalį pavojinga, augimo perspektyvos darosi miglotos. Todėl ir atėjo į „Amiliną“ prancūzų kompanija „Roquette“, turinti be galo išplėtotą krakmolo produktų gamybos pramonę. Kitais metais numatyta investuoti į įmonės plėtrą dar bent 100 mln. Lt, gaminti iš krakmolo gliukozės sirupą, o šio produkto rinka Europoje – 4,5 mln. tonų, tad čia atsiveria visai kitos perspektyvos.

Tradicinės pramonės vertė

Bet kaip pamatuoti, ar ši pramonė išties sudėtinga, ko mes visą laiką geidžiame? D.Tvarijonavičius sako, kad jau dabar įmonėje yra keturi tūkstančiai automatikos signalų, o kai bus paleista sirupo gamybos linija, bus penki tūkstančiai. Prašomas paaiškinti paprasčiau, atsako, kad šiek tiek suprantantiems apie pramonę tai viską pasako, jokioje energetikos įmonėje šitiek automatikos signalų nėra. O kad būtų dar aiškiau, priduria: jei ne Panevėžio „Ekrano“ bankrotas, jie tos įmonės nebūtų galėję paleisti – 60 proc. specialistų atėjo iš buvusios kineskopų gamyklos. Pasirodo, kad programuoti, valdyti krakmolo gamybos procesą – ne mažiau sudėtinga, negu gaminti kineskopus.
Įmonės generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas konkrečiu pavyzdžiu paaiškina tą sudėtingumą. Pasak jo, tokių gamyklų rinkoje nepardavinėjama, o patiems susikurti – be galo ilgas ir sudėtingas darbas. Net vokiečiai, turintys didžiulį inžinerinį potencialą, investavo 67 mln. eurų ir pabandė patys sukurti tokią gamyklą. Po pusantrų metų bandymų gamykla bankrutavo.
Tai kaip lietuviai prašoko išmaniuosius vokiečius? Pasak M.Gedvilo, paprastai – įranga buvo nupirkta Suomijoje. Suomiai turėjo nedidelę krakmolo gamyklą – jiems jos mirtinai reikėjo savo labai išplėtotai celiuliozės pramonei, nes krakmolas būtinas gaminant popierių. Bet kai Suomija įstojo į Europos Sąjungą, įmonė, gaminanti krakmolą iš miežių (o Suomijoje nelabai kas daugiau ir auga), tapo nekonkurencinga. Tad lietuviai ir pasinaudojo šita kaimynų bėda, kartu su įranga atsivežė dešimt suomių specialistų, sumontavo, dvigubai išplėtė įmonę, o kai pajuto, kad suomių supratimas ima trukdyti plėtrai, išsiuntė namo.
Aišku, popieriuje viskas paprasta, tikrovėje – daug sudėtingiau, planuotos išlaidos padvigubėjo. „Nežinojom, kur lendam“, – paprastai paaiškina tokį „apsiskaičiavimą“ D.Tvarijonavičius. Bet tuoj pat priduria: pastatyti naują tokią įmonę kainuotų 80–90 mln. eurų. Šiaip ar taip, faktas akivaizdus: investavusi 150 mln. Lt, Panevėžio įmonė dirba dvigubai didesniu pajėgumu negu suomių ir trečdaliu didesniu pajėgumu negu planuota vokiečių.
Palikime ramybėje technologijas – mums rūpi, kokią naudą Lietuvai duoda tokia įmonė. Aritmetika čia paprasta. Viena tona kviečių pasaulio rinkose kainuoja maždaug 200 eurų, viena tona krakmolo – apie 500 eurų, viena tona glitimo, kurio kviečiuose yra apie 13 proc., – 1200 eurų. Štai iš to ir susidarė tie papildomi šimtai milijonų litų eksporto. Išvežus „Amilinos“ supirktą kiekį grūdų, geriausiu atveju būtų gauta 50 mln. Lt. Perdirbti į krakmolą, tie patys grūdai davė penkis kartus didesnę naudą. Sukurta 300 gerai mokamų, geros kvalifikacijos reikalaujančių darbo vietų – vadinasi, bent jau tiems žmonėms nebebus noro emigruoti. O juk dėl žmonių reikia konkuruoti lygiai taip, kaip ir dėl žaliavų.
„Tradicinė pramonė gerokai nuvertinta, – priekaištauja D.Tvarijonavičius. – Tai šalies stuburas.“ Pati pramonė nėra didelė tiesioginė darbo vietų kūrėja, bet kuria daug darbo vietų aplink save. Dabar net ir Lietuvoje robotai labai atpigo, jie daug kur pakeičia nekvalifikuotus darbuotojus. Bet kažkas tą robotą turi įdiegti, aptarnauti, programuoti. Pramonė kuria daug darbo vietų aptarnavimo srityje – gerų, stabilių darbo vietų. „Tai tas pamatas, ant kurio statomas dangoraižis, – aiškina D.Tvarijonavičius. – Tai ne viršutinis blizgantis dangoraižio stogas. Pats pamatas – žemės ūkis su jo pridėtine verte. Pirmi du aukštai – vienokią ar kitokią pridėtinę vertę kurianti apdirbamoji pramonė.“
Vien „Amilina“ duoda darbo kokiems keturiems tūkstančiams žemdirbių. O norint turėti stabilius tiekėjus, jiems vis tiek tenka mokėti šiek tiek daugiau, negu siūlo permaininga grūdų eksporto rinka. Be to, „Amilina“ yra viena didesnių pervežimo įmonių darbdavių.
Šitaip Lietuva bent per vieną žingsnelį atitolsta nuo žaliavų eksportuotojo Kazachstano.

Rasti savo šalies konkurencinius pranašumus

D.Tvarijonavičius – buvęs fosforo trąšų gamintojos „Lifosa“ akcininkas, po įmonės restruktūrizavimo ir pardavimo Rusijos bendrovei „EuroChem“ jam liko diduma miltų gamintojos „Malsena“ akcijų. „Malsena“ užėmė apie 80 proc. mažmeninės Lietuvos miltų rinkos. Stabilus, garantuotas verslas. Klausiamas, kodėl nusprendė mestis prie krakmolo, o miltus bei pradėtą makaronų verslą palikti kitiems akcininkams (dabar tai „Malsena plius“), D.Tvarijonavičius atsako labai paprastai: „Ten per nuobodu. Niekas Lietuvoje trečio malūno artimiausius 30 metų nestatys. Čia įdomiau.“
Miltai, net makaronai, D.Tvarijonavičiaus žodžiais, – ne ta prekė, kurią galėtum toli eksportuoti. Žiūrėk, kad tik lenkai neatvežtų. Krakmolas, tuo labiau gliukozės sirupas, eksportui daug tinkamesnė prekė. Ir ima vardyti galimas eksporto rinkas. Pirmiausia Suomija – ją galima atimti iš olandų, nes šiems brangiau kainuoja atvežti. Toliau Lenkija, kurią kukurūzų krakmolu ir sirupu aprūpina Vengrija, – į ją irgi galima įkelti koją.
Pasak D.Tvarijonavičiaus, pirmas prancūzų milžinės „Roquette“, panorusios investuoti į „Amiliną“, klausimas ir buvo: ar turite sieną su Lenkija? Mat tokio tipo pramonės investuotojai pirmiausia ir žiūri, kur yra artimiausi konkuruojantys fabrikai, kokios rinkos galimybės.
D.Tvarijonavičius sakosi irgi taip skaičiavęs: vienas toks fabrikas Baltijos šalyse tikrai atsiras, jei ne Lietuvoje, tai Latvijoje. Rinka yra, kviečių šiose šalyse irgi yra. Tai kodėl ne Lietuvoje? Dabar, pasak jo, kai atsirado „Amilina“, Latvijoje investuoti į panašią gamyklą galėtų tik beprotis. O tas, kuris turi bent 50 mln. eurų, nėra beprotis. „Galimybių nebūna be galo ilgai“, – atskleidžia paprastą verslo tiesą D.Tvarijonavičius. Dar priduria, kad valstybė negali pamatyti tokių atsirandančių nišų, – tai verslo rūpestis. Ir dar padūsauja, kad Lietuvoje labai menkas inžinerinis potencialas, todėl neišnaudojamos atsiveriančios verslo galimybės, kurių globaliame pasaulyje be galo daug.
Taip, pripažįsta verslininkas, „Amilinoje“ sukuriama pridėtinė vertė nėra stulbinamai didelė, turi viską labai tiksliai sustyguoti, jei nori būti pelningas. Jei ta pridėtinė vertė būtų labai didelė, netruktų pridygti tokių fabrikų. Bet reikia žiūrėti, koks tavo esminis konkurencinis pranašumas. „Mes esame nišinė ekonomika, todėl manau, kad reikia labai gerai identifikuoti tas nišas“, – sako D.Tvarijonavičius.
„Lietuvos konkurencinis pranašumas – derlinga žemė ir vanduo“, – aiškina M.Gedvilas. Dėl šios gamtos dovanos ir turime du esminius išteklius. Miškus, kurių kol kas nemokame deramai išnaudoti, išgauti iš jų tikrąją vertę. Ir grūdus, kurie tokių įmonių kaip „Amilina“ pastangomis tampa turtu. Čia susieina abi sferos: žemiškoji – žemdirbiai gauna garantuotą užsakovą, sukuriama daug darbo vietų gretutiniams verslams; ir moderniųjų technologijų – šiais metais vienas „Amilinos“ darbuotojas davė per milijoną litų pajamų.
M.Gedvilas įsitikinęs: netolimoje ateityje „Amilina“ bus milijardinė įmonė, o svarbiausia – naudojanti vien tik vietines žaliavas. Tuos mūsų gamtos ir žmonių turtus, kuriuos kol kas neretai švaistome vėjais.