"Veido" archyvas

\Valdžios institucijos, pačios būdamos pagrindinė kainų kilimo priežastis, kaltės ir atpirkimo ožio ieško visur, tik ne savo veiksmuose.

Šiuo metu didžiausias diskusijų objektas Lietuvoje yra kainos. Nors ir pripažįstama, kad kaina susiformuoja rinkoje, verslininkai nuolat kaltinami, kad neteisingai ir neatsakingai nustato kainas. Piktinamasi įvairių žaliavų (ypač naftos) brangimu, o tikrosios kainų kitimo (paprastai – kilimo) priežastys dažnai tampa nepastebėtos ar sąmoningai ignoruojamos.

Nuvertėjantis vertės matas

Neretai ekonomikos srities pajuokavimuose pasakoma daugiau tiesos nei vadovėliuose. Štai kartą ekonomistas, paklaustas, kaip laikosi jo žmona, atsakė: palyginti su kuo? Taigi norėdami nustatyti objekto kainą ar vertę, neišvengiamai turime pasirinkti kitą daiktą, kurio atžvilgiu vertiname pirmąjį. Dažniausiai šiuo objektu pasirenkami mums įprasti pinigai: litai, eurai, doleriai. Duonos, degalų ar net kitų valiutų kainą vertiname kaip tam tikrą kitos, mums aktualios valiutos kiekį. Pavyzdžiui, vienas euras šiandien kainuoja apie 1,4 JAV dolerio. Pinigai yra bendras vardiklis, leidžiantis palyginti įvairių prekių ir paslaugų kainas.

Problema atsiranda tada, kai šio bendrojo vardiklio (pinigų) vertė nuolat kinta (pvz., mažėja). Taip gauname iškreiptą vaizdą apie šiuo bendru vardikliu išreiškiamų prekių ir paslaugų kainų kitimą. Juk kylančios kainos gali rodyti ne verslininkų godumą ar didėjančią paklausą, o pinigų nuvertėjimą. Pavyzdžiui, euro kursas JAV dolerio atžvilgiu per pastarąjį pusmetį ūgtelėjo apie 8 proc. Atrodytų, kad kylantis euro kursas yra gera žinia euro turėtojams, kurie, stiprėjant jų turimai valiutai, gali įpirkti daugiau prekių ir paslaugų.

Tačiau euras netapo stipresne valiuta. Ir euras, ir doleris per pusę metų smarkiai nuvertėjo, bet kadangi euro vertės kritimas buvo šiek tiek mažesnis nei dolerio, euras pakilo dolerio atžvilgiu. Valiutos kursas yra tarsi valiutų svėrimas svarstyklėmis su dviem lėkštėmis: svarstyklių rodmuo tėra sveriamų valiutų kainos santykis, kuris išties nieko nepasako apie kiekvienos iš jų “svorį”, t.y. vertę. Prieš tai minėtas 1,4 euro ir dolerio kainos santykis nieko negali pasakyti apie tai, kiek už šias valiutas galima nupirkti. Jis parodo tik tai, kad vienas euras rinkoje vertinamas labiau nei vienas JAV doleris.

Tikras matas – ne popieriniai pinigai, o kitos prekės

Niekuo nepadengti popieriniai pinigai dėl galimybės juos lengvai kurti nėra tinkamas vertės ir kainų kitimo matas. Centriniai bankai pastaruoju metu ypač intensyviai naudojasi jiems suteikta teise dauginti pinigus, siekdami padengti valdžios sektoriaus skolas ar neva stimuliuodami ekonomiką. Vertės matas turi būti kažkas, kas negali būtų dauginamas iš oro, kas nuolat išlaiko savo vertę. Vienas iš pasirinkimų – auksas. Dėl savo ilgaamžiškumo, dalumo ir vertės išlaikymo auksas ilgai ir buvo tikrieji pinigai, kurie, deja, ilgainiui buvo pakeisti centrinių bankų spausdinamais popieriniais pinigais.

Euras ar doleris neatrodo taip gerai, kai juos lyginame ne tarpusavyje, o su auksu. Nors euro kaina skaičiuojant JAV doleriais (t.y. kiek dolerių reikia nupirkti vienam eurui) per pastaruosius dešimt metų išaugo 70 proc., euro kaina skaičiuojant auksu (kiek aukso reikia nupirkti vienam eurui) krito net 70 proc. 2000 m. pradžioje vienas euras kainavo apie 0,11 gramo aukso, o šiandien jis kainuoja jau tik 0,029 gramo. Doleris per dešimt metų nuvertėjo dar labiau ir prarado daugiau nei 80 proc. savo vertės aukso atžvilgiu.

Žinoma, auksas pastaruoju metu taip pat brango, ir ne tik dėl pinigų nuvertėjimo, o todėl, kad investuotojams ieškant saugesnės investavimo formos didėjo jo paklausa. Nepaisant to, auksas yra daug pastovesnis kitų prekių kainų kitimo matas nei popieriniai pinigai.

Žvelgiant į ilgesnį laikotarpį – vaizdas dar liūdnesnis. Prieš keturiasdešimt metų Trojos uncija (maždaug 31 gramas) aukso kainavo apie 40 JAV dolerių. Šiandien ji kainuoja jau apie 1500 dolerių. Taigi, vertinant auksu, doleris per 40 metų prarado 97 proc. vertės! Tam pačiam kiekiui aukso, kurį 1971 m. buvo galima įsigyti už vieną dolerį, šiandien reikia beveik 40 dolerių.

Mūsų rankose turimi pinigai nuolat nuvertėja, o pagrindinė to priežastis – popierinius pinigus nuolat daugina centriniai bankai. Daugindami pinigus jie argumentuoja taip esą siekiantys ekonomikos augimo ir stabilumo. Tačiau vargu ar per žmogaus gyvenimo laikotarpį 97 proc. sumenkusi valiuta gali bent kiek priminti stabilumą. Toks pinigų nuvertinimas sukelia daug neigiamų pasekmių, kaip antai nuolat kylančios kainos, perskirstymas, ekonomikos ciklai ir išteklių švaistymas.

Ar žaliavos iš tikrųjų brangsta?

Kainos kinta dėl įvairių priežasčių: dėl natūraliai besikeičiančios prekių ar paslaugų pasiūlos ir paklausos, dėl verslui užkraunamų mokesčių bei reguliavimų ir dėl nuolat dauginamų popierinių pinigų. Kiek svarbus kainų kilimui pinigų dauginimas?

Naftos barelis prieš 10 metų kainavo apie 28 JAV dolerius. Šiandien jis kainuoja jau apie 100 dolerių. Tai reiškia, kad nafta, skaičiuojant JAV doleriais, pabrango beveik keturis kartus. Panašią kainų didėjimo tendenciją galima pastebėti imant ir kitas žaliavas, pavyzdžiui, maisto produktus, kurių brangimas pastaruoju metu yra po didinamuoju stiklu. Pavyzdžiui, sojų pupelės per 10 metų brango 3,1 karto, kviečiai – 2,8 karto, kukurūzai – 3,8 karto.

Tačiau jei bendruoju vardikliu imsime ne nuolat dauginamus ir nuvertėjančius pinigus, pamatysime visai kitokį vaizdą. Pavyzdžiui, prieš 10 metų barelis naftos kainavo 3,25 gramo aukso, šiandien kainuoja jau tik 2,02 gramo, t.y. skaičiuojant auksu, nafta ne pabrango, o atpigo 38 proc. Lygiai taip pat skaičiuojant auksu sojų pupelės atpigo 47 proc., kviečiai – 51 proc., kukurūzai – 34 proc.

Šis milžiniškas atotrūkis tarp žaliavų kainų didėjimo skaičiuojant popierinėmis valiutomis ir kainų didėjimo skaičiuojant savo vertę per ilgą laiką išlaikančiu auksu kaip tik ir parodo pagrindinę žaliavų brangimo pasaulyje priežastį. Tai popierinių, lengvai dauginamų pinigų sistema, kurioje nuolat didinamas pinigų kiekis mažina jų vertę.

Būtent šią pagrindinę kainų didėjimo priežastį yra linkę pamiršti beveik visi politikai ir daugelis ekonomistų. Tuomet dėl nepaliaujamo kainų kilimo pradedami kaltinti spekuliantai, verslininkai, žmonių godumas, karteliniai susitarimai ir pan., kurie neturi nieko bendro su nuolatiniu, chronišku kainų didėjimu. Imamasi įvairių politinių kainų augimo pažabojimo priemonių, kurios trukdo kainoms prisitaikyti prie didėjančio pinigų kiekio. Taip rinkoje sukeliamas stygius, iš prekybos dingsta įvairios prekės ir paslaugos, o žmonių poreikiai patenkinami dar blogiau.

Taigi valdžios institucijos, pačios būdamos pagrindinė kainų kilimo priežastis, kaltės ir atpirkimo ožio ieško visur, tik ne savo veiksmuose. O didelė dalis ekonomistų, turėdami klaidingų įsitikinimų dėl pinigų dauginimo naudos ekonomikai, bijo pripažinti, kad tvirtų ir nedauginamų pinigų sistema užtikrintų kainų mažėjimą, kuris būtų naudingas visiems – žmonėms, verslams, visai ekonomikai.

Lietuva pasirinko atsakingą pinigų politikos modelį

Lietuva dar 1994 m. pasirinko valiutų valdybos modelį, kuris bent iš dalies išsprendžia valdžios polinkio dauginti pinigus ir taip didinti kainas problemą. Lietuvos bankas privalo laikyti šimtaprocentines eurų atsargas, t.y. į apyvartą negali išleisti daugiau litų, nei turi eurų. Tai nereiškia, kad pinigų kiekis Lietuvoje nedidėjo. Pavyzdžiui, pinigų kiekis (pinigų bazė, kuri apima grynuosius pinigus apyvartoje, kredito įstaigų einamąsias sąskaitas ir privalomąsias atsargas) per pastaruosius 10 metų didėjo daugiau nei tris kartus. Tačiau jis būtų didėjęs daug daugiau, jei centriniam bankui būtų atrištos rankos dauginti niekuo nepadengtus litus. Valiutų valdyba yra svarbus stabilaus lito ir kartu visos Lietuvos ekonomikos pagrindas, išgyvenęs sunkų Lietuvos ekonomikos nuosmukio išbandymą.

Kokia pinigų ateitis?

Nuolat pasaulį aplankančios ir kaskart stiprėjančios ekonominės krizės rodo, kad dabartinė popierinių pinigų ir centrinių bankų sistema negali užtikrinti pinigams būtino ilgalaikio stabilumo ir patikimumo. Siūlomi kosmetiniai šios sistemos pataisymai nekeičiant sistemos branduolio (paliekant pinigų kiekio keitimą valdžios rankose) yra nepakankami. Besikaupiančios neišsprendžiamos problemos su vis dar svarbiausia pasaulio valiuta – JAV doleriu, didėjantis žmonių nepasitenkinimas centrinių bankų veikla ir nuolat mažėjančia popierinių pinigų perkamąja galia kelia neišvengiamų ir esminių pokyčių pinigų srityje poreikį.

Galvojant apie tai, kokiu keliu reikėtų pasukti, verta atsiminti, kad pinigai nėra valdžios kūrinys, jie atsirado rinkoje. Todėl, kaip ir visose kitose ekonomikos srityse, kuo mažiau pinigai priklausys nuo valdžios sprendimų ir manipuliacijų, o daugiau nuo rinkoje veikiančių žmonių, tuo jie bus patikimesni, o ekonomika sveikesnė.

Dreams foto

Pakilus naftos produktų kainoms, Lietuvoje proporcingai kils dujų kaina, o dėl to brangs ir visos kasdienės prekės.

Pastaruoju metu Lietuvoje viena opiausių temų – augančios degalų kainos. Lažybų bendrovės visai neseniai net siūlė nemažas sumas statantiems, ar skaičiai degalinių švieslentėse prasidėjus vasarai peržengs 5 litų už litrą populiariausio benzino ribą, ar ne.

Tačiau Vilniaus universiteto Tarptautinio verslo mokyklos (VUTVM) profesoriaus Arvydo Paškevičiaus įsitikinimu, galime būti tikri, kad rekordų bus ir daugiau. Pasak A. Paškevičiaus, pakilus naftos produktų kainoms proporcingai didės ir dujų kaina.

Naujas dujų kainų šuolis, kuris, kaip prognozuojama, bus apie 20 proc., numatytas nuo liepos 1 dienos, bet realius pokyčius gyventojai pastebės tik rudenį, gavę sąskaitas už butų šildymą. Būstas, vanduo, elektra, dujos ir kitas kuras vidutiniškai sudaro maždaug 12,5 proc. visų vieno namo ūkio išlaidų. Kadangi ši išlaidų rūšis užima antrąją vietą namų ūkio išlaidų sąraše, maždaug 20 proc. kainų augimas turės pastebimą poveikį daugelio šeimų biudžetams. LIETUVOS ŽINIOS

Analogiškai turėtų kisti ir trečia pagal svarbą šeimos išlaidų rūšis – transportas. Akivaizdžiai brangs ir maisto produktai.

Logiškiausia išeitis, esant tokiai situacijai, A. Paškevičiaus nuomone, būtų kelti atlyginimus, nes dalis žmonių dar labiau augant kainoms paprasčiausiai nebeišgyvens. Taip pat labai svarbu paspartinti senos statybos būstų renovacijos procesą, nes dauguma namų ūkių prasidėjus šildymo sezonui yra labai neekonomiški.

Išlaidų srautą padėtų sumažinti ir transporto priemonės pasirinkimas – į darbą važiuoti kartu su kaimynais, draugais ar viešuoju transportu yra pigiau nei vienam pačiam nuosavu automobiliu. “Kainų kreivė kils tik aukštyn”. LIETUVOS ŽINIOS

BFL

Brangstantį maistą, augančias išlaidas transportui ir prognozuojamą šildymo kainų didėjimą ekspertai vadina sprogstamuoju mišiniu vartojimui – kai kurios vidaus rinkoje smulkias paslaugas teikiančios įmonės gali ir neišgyventi, rašo “Verslo žinios”.

Jeigu šilumos tiekėjų įspėjimai apie trečdaliu didėsiančias šildymo kainas pasitvirtins, sunkiai krizę išgyvenę smulkieji paslaugų teikėjai bus priremti prie sienos. Juolab kad vangiai didėjančius atlyginimus ir sparčiai kylančias kainas paprastai lydi ir nauja emigracijos banga.

“Aišku viena, kad tai nepalies prabangos prekių ir pačių būtiniausių pigiausių produktų pirkėjų segmento: pirmųjų šilumos kainos nejaudina ir jie pirks kaip pirkę, antrieji pirks, nes kitaip neišgyventų. Ir skaudžiausiai tai paveiktų verslą, kurio pagrindiniai klientai – nedidelė vadinamoji vidurinė klasė”, – sakė SEB banko šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė.

Smulkiojo ir vidutinio verslo (SVV) tarybos pirmininkas Aldas Kikutis tvirtina, kad šildymo kainą verslas bus priverstas įskaičiuoti į paslaugų tarifus ar prekės kainą. Amortizuoti šių išlaidų jie nepajėgs, tad laukia brangimas.

Kai kurie kalbinti ekspertai dėl prognozuojamo šildymo kainų didėjimo siūlo Vyriausybei aktyviau derėtis su “Gazprom”, griežčiau reguliuoti šilumos sektorių ir kimšti “socialinę pagalvę”, o gyventojams – taupyti.

Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisija prognozuoja, kad šių metų lapkritį vidutinė šilumos kaina sieks 25,48 cento už kilovatvalandę (2010 metų lapkritį ji buvo 22,01 cento už kilovatvalandę). 2012 metų sausį ir vasarį kainos kiek smuktels: 2012 sausį vidutinė šilumos kaina sieks 24,98 cento už kilovatvalandę, vasarį – 24,93 cento už kilovatvalandę.

Tačiau kai kurie analitikai tvirtina, kad komisijos skelbiamos prognozės yra perdėm optimistiškos.