NATO ir Rusija po kelerių metų pertraukos vėl sėda prie vieno stalo kaip geranoriškos partnerės. Tiesa, šįkart Vidurio ir Rytų Europos šalims vieta palikta stalo pabaigoje. Po Rusijos ir Gruzijos konflikto 2008 m. rugpjūtį Maskvos ir NATO santykiuose prasidėjo etapas, kuris buvo laikomas blogiausiu nuo Šaltojo karo laikų. Praėjus vos dvejiems metams, padėtis neatpažįstamai pasikeitė.

Šiandien Lisabonoje per NATO ir Rusijos tarybos posėdį, kuriame dalyvaus ir prezidentas Dmitrijus Medvedevas, tikimasi atversti naują istorijos puslapį.

Rusija pasiryžusi talkinti NATO misijai Afganistane, o Aljansas sutinka bendradarbiauti su Maskva plėtojant Europos priešraketinį skydą. Viduržemio jūroje kartu patruliuoja amerikiečių ir rusų laivai. Abi pusės mato vis daugiau bendrų grėsmių, nors kai kurias vis dar vertina skirtingai.

„Vilniaus diena“ rašo:

Istoriškai NATO ir Rusijos santykiai, net Sovietų Sąjungos laikais, visuomet banguodavo – tai atšildavo, tai peraugdavo į konfrontaciją. Pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto eksperto Nerijaus Maliukevičius, naujas santykių ciklas anksčiau ar vėliau turėjo prasidėti, o dabar jam susidarė palankios sąlygos.

“Jungtinėse Valstijose į valdžią atėjo demokratai. Maskva supranta, kad šiuo metu ekonomiškai ir visaip kitaip negali palaikyti konfrontacijos su Amerika. Rusijai reikia atšilimo laikotarpio, kad ji galėtų atsigauti. O įgyvendinti D.Medvedevo deklaruojamą modernizacijos tikslą Rusija gali tik bendradarbiaudama su JAV, kurios turi ir technologijų, ir investicijų”, – dienraščiui aiškino N.Maliukevičius.

Politologas Kęstutis Paulauskas sutinka, kad prie NATO ir Rusijos santykių gerėjimo labai prisidėjo administracijos pasikeitimas Jungtinėse Valstijose ir Vašingtono paskelbta santykių “perkrovimo” politika. Bet šio “perkrovimo” vaisiai, anot jo, kol kas yra kuklūs.

“Vieninteliai ligšioliniai laimėjimai – pasirašyta nauja Strateginės ginkluotės mažinimo sutartis ir kai kurios retorinės Rusijos nuolaidos dėl tarptautinės bendrijos spaudimo Iranui nekurti branduolinių ginklų, – dienraščiui sakė K.Paulauskas. – Kiti konfliktiniai klausimai lieka įstrigę: Rusija nutraukė Įprastinės ginkluotės Europoje sutarties įsipareigojimų įgyvendinimą ir iki šiol jo neatnaujino, Padniestrėje tebestovi Rusijos pajėgos, dalis Gruzijos teritorijos okupuota ir t. t.”

Anot „Vilniaus dienos“, K.Paulauskas abejoja, kad Lisabonos susitikimas žymės realaus NATO ir Rusijos bendradarbiavimo pradžią.

Ar NATO ir Rusijos suartėjimas atitinka Lietuvos interesus?

“Ir taip, ir ne, – į dienraščio klausimą atsakė Vytauto Didžiojo universiteto tarptautinio saugumo ekspertė Rimantė Budrytė-Kvietkauskienė. – Jeigu NATO ir Rusijos suartėjimas reiškia abipusį pasitikėjimą ir stabilumą Europoje, tada Lietuva, kaip ir likusios Europos šalys, tam tikra prasme taip pat gautų porciją šio bendro gėrio. Tačiau šio dešimtmečio istorija rodo, kad po NATO ir Rusijos santykių atšilimo, koks buvo stebimas 2001–2002 m., vėl ateina konfrontacijos laikotarpis, ir vėl kyla poreikis ruoštis gynybai nuo galimos grėsmės. Sunku prognozuoti, kiek laiko truks šis santykių atšilimas, nes tuo metu, kai NATO deklaruoja draugystę, Rusijos strateginiai dokumentai Aljanso vykdomą politiką identifikuoja kaip karinę grėsmę, o tokiame neaiškiame kontekste Lietuvai ir vėl tenka mažos ir nesaugios pasienio valstybės vaidmuo.”

K.Paulauskas teigė, kad Lietuvai geriau konstruktyvūs NATO ir Rusijos santykiai negu nuolatinė įtampa ir konfliktai, kurių epicentre galbūt atsidurtų ir mūsų valstybė. Bet tik iki tam tikros ribos.

“Tas konstruktyvumas neturi peraugti į nuolaidžiavimą Rusijai ar juo labiau teisę Rusijai nulemti NATO darbotvarkę ir priimamus sprendimus, – teigė ekspertas. – Kalbant konkrečiau, NATO bendradarbiavimas su Rusija tokiose srityse kaip Afganistanas ar kova su piratavimu vargu ar gali kaip nors pakenkti Lietuvos interesams. Priešraketinės gynybos atveju, viskas priklausytų nuo to bendradarbiavimo detalių. Pavyzdžiui, jeigu būtų kuriamas bendras priešraketinės gynybos vadovavimo ir kontrolės centras, kuriame NATO ir Rusijos karininkai kartu spręstų, ar numušti ir kur numušti iš Artimųjų Rytų Šiaurės Europos link skrendančią raketą, Lietuvos pareigūnai, matyt, labai gerai turėtų pagalvoti, ar galima pritarti tokiam glaudžiam NATO ir Rusijos gynybinių sistemų integravimui.”

Lietuvai ir kitoms Vidurio bei Rytų Europos šalims tenka pripažinti, kad tiek Amerikai, tiek Rusijai šis regionas šiandien nebėra toks svarbus, koks buvo George’o W.Busho ir Vladimiro Putino prezidentavimo laikais.

“Jungtinėms Valstijoms aukščiausias prioritetas dabar yra Iranas, Afganistanas – valstybės, kurios kelia daugiausia problemų. Norėčiau atkreipti dėmesį, kad Rusija, nors ir ne tokia stipri kaip Sovietų Sąjunga, vis dar turi galios pridaryti Amerikai bėdų šiame regione. Kai didžiosios valstybės suvokia tokį kontekstą, jos pradeda bendradarbiauti, siekti pragmatinių užsienio politikos tikslų”, – teigė N.Maliukevičius.

Pasak eksperto, Lietuvai šiomis aplinkybėmis lieka suvokti, kad pagrindinė politinė darbotvarkė persikėlė į kitą regioną, ir bandyti išpešti iš to kuo daugiau naudos.

“Turime prisidėti prie Amerikos ir Rusijos santykių gerinimo ir nesistengti jų gadinti pagal mūsų seną darbotvarkę”, – reziumavo N.Maliukevičius.

Linas Linkevičius

Lietuvos ambasadorius NATO

Yra du keliai. Pirmas – grįžti atgal į Šaltąjį karą, leistis į konfrontaciją ir kurstyti įtampą. Šis kelias atmestas. Antras – kalbėtis, ieškoti bendrumų, bendrų interesų. Aišku, nepamirštant įsipareigojimų, kuriuos turėtų įvykdyti visų pirma Rusija. Nesutarimų buvo, yra ir dar bent kurį laiką bus, bet jie neturi trukdyti dialogui. Nesikalbant sudėtinga daryti įtaką partneriui, sukurti tam tikrą pasitikėjimo atmosferą. Tikimasi, kad per konstruktyvų dialogą, bendrumų paiešką pavyks paveikti ir tuos klausimus, kuriais NATO ir Rusijos pozicijos skiriasi.