Nors Madonnos žinomumo atlikėjų Lietuva neužaugins, vis dėlto ilgainiui šalies populiariosios muzikos izoliacija tikrai mažės. Ir jau mažėja.

Redakciją pasiekusi žinia, kad naujai susibūrusi Lietuvos muzikos grupė dirba su Prancūzijos leidybos kompanija ir turi ambicijų išgarsėti tarptautiniu mastu, suintrigavo, bet nenustebino. Ne vienas Lietuvos muzikantas karjeros pradžioje yra teigęs, kad Lietuva – tik tarpinė stotelė, o pagrindinis tikslas – mažų mažiausiai Europa.
Tačiau realybė tokia, kad Lietuvos populiariosios muzikos scena (plačiąja šio žodžio prasme – tai reiškia, kad kalbame tiek apie popmuziką, tiek apie masinei auditorijai skirtą roką ar džiazą) yra labai lokali. Juk pervažiavusių valstybės sieną muzikantų, į koncertus Lietuvoje sutraukiančių daugiausiai klausytojų, niekas nebeatpažįsta.
Vis dėlto naujosios kartos muzikantai situaciją pamažu keičia. Vis daugiau jų, nors ir siauroje aplinkoje, sėkmingai populiarina Lietuvos muziką užsienyje.

Taikosi į abi Atlanto puses

Jau minėta žinia buvo apie keturių merginų grupę iš Lietuvos „Glaam“. Grupė lig šiol publikai nepažįstama, tačiau sprendžiant iš jos tikslų – tai tik laiko klausimas. „Orientuojamės į Prancūziją, kitas Europos šalis, taip pat sieksime pripažinimo ir JAV. Aš asmeniškai pasistengsiu, kad grupė koncertuotų ir įrašus leistų ir Lietuvoje, nes tai jų gimtinė“, – „Veidą“ patikino Prancūzijoje įsikūrusioje muzikos leidybos ir prodiusavimo kompanijoje „Madison Music“ dirbanti grupės vadybininkė Aistė Fominaitė.
Šiuo metu jau įrašytos penkios dainos ir rengiamasi būsimiems koncertams. Darbas vyksta tiek Lietuvoje, tiek Prancūzijoje. Pirmuosius jo vaisius bus galima raškyti rudenį, kai grupė bus pristatyta publikai. Kol kas skelbiamos tik merginų fotosesijos nuotraukos. Sprendžiant iš jų, „Glaam“ taiko į vulgariu seksualumu žaidžiančių Lietuvos merginų grupių standartą. Nors šis modelis sėkmingai veikia Lietuvoje, užsienyje taip išgarsėti nepavyko nė vienai šalies grupei.
Tačiau „Glaam“ gali pavykti, nes jos turi neregėtai stiprų užnugarį. Grupės veikla rūpinasi ir ją finansuoja ne tik „Madison Music“, bet ir šią kompaniją valdantys JAV renginių organizatoriai „The Base Entertainment“. Abi šios kompanijos dirba su pasaulyje pripažintais prancūzų šokių muzikos kūrėjais „Bob Sinclar“ ir Davidu Guetta, JAV reperiu Big Ali ir kitais.

Per mėnesį – dešimt koncertų Prancūzijoje

„Glaam“ ambicijos turi pagrindo, tačiau kol kas tai tik teorinė galimybė. Užtat nuo popmuzikos perėjus prie įvairesnių žanrų galima rasti nemažai jaunų Lietuvos muzikantų, aktyviai veikiančių tarptautiniu mastu. Pavyzdžiui, modernios šokių muzikos grupė „Keymono“ jau yra laimėjusi Jungtinėje Karalystėje rengiamų apdovanojimų „The People’s Music Awards“ prizą, išleidusi albumą JAV, koncertavusi Vengrijoje, o šiemet planuoja pasirodyti Velse vykstančiame vasaros festivalyje.
Kitas tarptautinės sėkmės pavyzdys – Alina Orlova. Atlikėjos albumas yra išleistas Jungtinėje Karalystėje, Prancūzijoje, Rusijoje ir Ukrainoje, vien kovo mėnesį Alina dešimt kartų koncertavo Prancūzijoje.
„Su didžiosiomis Europos muzikos žvaigždėmis Alinai dar anksti lygintis, tačiau tarp jos muzikos stiliaus gerbėjų ji gerai žinoma. Jos dainos transliuojamos per Prancūzijos radijo stotis ir televizijas. Aišku, populiariose pokalbių laidose Alinos nepamatysi, bet tokio tikslo ir nekeliame“, – Europos mastu Alinos populiarumą įvertinti bando atlikėjos vadybininkas Lauras Lučiūnas.
Jis įsitikinęs, kad ateityje tarptautinėje erdvėje veikiančių muzikantų iš Lietuvos tik daugės: „Jaunoji karta daug žadanti. Tokie muzikantai, kaip Markas Palubenka ar geriausia Lietuvos roko grupe pripažinti „Freaks on Floor“, gali būti įdomūs Europoje. Tik reikia nebijoti pristatyti savęs užsienyje. Alinai būtent todėl ir pavyko. Kai organizavome pirmą jos koncertą Maskvoje, žinojome tik tiek, kad ten turime kelis klausytojus. Bet surizikavome ir įvyko šuolis.“

Europoje vyrauja amerikietiška ir britiška muzika

Ypač aktyvi Lietuvos muzikos ambasadorė užsienyje yra trejų metų gimtadienį neseniai atšventusi elektroninės muzikos leidybos kompanija „Silence“. Apie jų atstovus Vidį (Vidmantą Čepkauską) ir Mario Basanovą (Marijų Adomaitį) nuolat rašo užsienio žiniasklaida, muzikantų koncertų geografija apima tiek Vakarų (Londonas, Milanas, Berlynas), tiek Rytų (Stambulas, Sankt Peterburgas, Tbilsis) Europą.
„Lietuviams reikėtų susitaikyti su tuo, kad niekada neturės savo Beyonce, Robbie Williamso ar „Rammsteinų“. Ir tai nėra talento klausimas – tiesiog muzikos rinkoje, kaip ir bet kokioje rinkoje, dominuoja didysis kapitalas. Mes niekada neturėsim resursų, kuriais galėtume konkuruoti su JAV ar Vokietijos atstovais“, – lietuvių viltis išgarsėti pasauliniu mastu nubraukia Vidis.
Bet iš karto priduria: „Mūsų vartai į tarptautinę rinką yra nepriklausomos muzikos (angl. indie) scenos. Ten šiek tiek kitoks talento ir investicijų santykis, be to, investicijos įkandamos ir su lietuviškais biudžetais. Kad reikalai pajudėtų, reikia bent vienos geros sėkmės istorijos. Muzikos verslas yra kontaktų verslas. Kai bent vienas atlikėjas ir jo vadyba pramins tarptautinius kelius, viskas pajudės savaime.“
Vidis taip pat pastebi, kad išpopuliarėti sunku ne tik Lietuvos, bet ir kitų Europos šalių muzikantams. Europos muzikos biuras sausį paskelbė tyrimą, kurio duomenimis, Lietuva atsidūrė tarp tų ES narių, kurių nė vienai grupei ar atlikėjui nepavyko patekti į žemyno populiariausiųjų sąrašus. Tačiau toks pat rezultatas ir dar dvylikos ES valstybių. Tarp jų – ne tik kaimyninės Latvija, Lenkija ar Estija, bet ir tokia savo muzika garsėjanti šalis, kaip Graikija. Neabejotina tyrimo lyderė – Jungtinė Karalystė, už jos rikiuojasi Prancūzija, Vokietija, Švedija.
„Tai rodo, kad net įvairiakalbėje Europoje vyrauja anglakalbė muzika. Ir netgi angliškai dainuojantiems žinomiems Europos atlikėjams sunku konkuruoti su amerikiečiais ir britais. Bet kiekvienas sunkumas yra ir galimybė. Kartais tavo kilmės šalis gali tapti „egzotiniu“ aspektu. Mes šiuo metu populiariname Vilniaus house muzikos sceną. Ji sulaukia vis daugiau dėmesio, nes elektroninės muzikos kontekste yra nauja ir išskirtinė“, – optimizmo nepraranda muzikantas.

Švedų prodiuseris W.Buttas: „Lietuvos muzikos verslas yra „laukiniai Rytai“

Kodėl Lietuvos muzikantams lig šiol nepavyko išgarsėti užsienyje? To paklausėme ilgamečio Švedijos muzikos prodiuserio ir dainų autoriaus, dirbusio su Lietuvos „Eurovizijos“ nacionalinės atrankos dalyviais Amberlife’u (2004 m.), „Laura & the Lovers“ (2005 m.) ir Simona Milinyte (2012 m.), Williamo Butto.
„Yra kelios priežastys, kodėl Lietuvos muzikantams kol kas nepavyko išgarsėti užsienyje. Visų pirma vadybininkai ir prodiuseriai Lietuvoje elgiasi labai trumparegiškai. Jie nori greitų pinigų. Tai nesunku suprasti – esant ekonominių problemų, žmonėms pinigų reikia tuoj pat. Bet jeigu nori patekti į tarptautinę rinką, turi galvoti apie ilgalaikius projektus.
Antra priežastis – etikos taisyklių nebuvimas. Juokauju, kad Lietuvos muzikos verslas yra „laukiniai Rytai“. Iš vietinių atlikėjų esu girdėjęs, kad kartais jiems už koncertus visai nesumokama. Vienas žymus dainininkas man guodėsi, kad už pasirodymą gavo du litus.
Galbūt dėl to daug atlikėjų Lietuvoje nenori vadybininkų. Tačiau be gero vadybininko išgarsėti tarptautiniu mastu nepavyks. Pateiksiu dainininkės Augustės pavyzdį. 2005 m. ji sėkmingai pasirodė muzikiniame realybės šou. Kartą jos paklausiau, kas yra jos vadybininkas. Ji atsakė, kad jo neturi. „Kodėl turėčiau kažkam atiduoti 20 proc. savo atlyginimo, jei galiu viską susitvarkyti pati?“ – argumentavo Augustė. Pasakiau, kad be vadybininko jos karjera greitai baigsis. Būtent taip ir atsitiko.
Augustė puiki dainininkė. Jei ji būtų gyvenusi Švedijoje ir turėjusi vadybininką, šiandien būtų ryški žvaigždė.
Žinoma, Lietuvoje yra labai gerų vietinio lygio vadybininkų, tačiau jiems stinga žinių apie tarptautinio muzikos verslo užkulisius. Negalime jų dėl to kaltinti – 20 Lietuvos nepriklausomybės metų yra per mažai, kad pavyktų viską sužinoti. Tačiau klausimas, ar jie nori mokytis. Lietuvos muzikos verslo žmonės nelabai linkę įsiklausyti į patarimus, jiems trūksta elementarių bendravimo su užsieniečiais įgūdžių.
Pavyzdžiui, su nacionalinę atranką į „Euroviziją“ laimėjusio Donato Montvydo prodiuseriu Martynu Tyla per „Eurovizijos“ atrankas kasdien matydavomės po kelis kartus. Jis pažinojo mane, žinojo, kad muzikos versle esu sukaupęs didelę patirtį. Mielai būčiau davęs Martynui naudingų kontaktų. Tačiau jis nė karto net nepriėjo pasakyti: „Labas, kaip sekasi?“ Galbūt tai lemia ir anglų kalbos barjeras.
Nesupraskit neteisingai – manau, kad Lietuvos mastu Martynas yra puikus vadybininkas. D.Montvydas, kuriam jis atstovauja, – potenciali tarptautinė žvaigždė, galinti užimti aukštą vietą „Eurovizijoje“. Tačiau, mano manymu, į tarptautinę rinką Donatas pateks tik tada, jei gaus tarptautinio lygio vadybininką.“