Grįžęs iš užsienio ir iš šalies žvelgdamas į savo valstybę, dažnai supranti vieną paradoksalų dalyką: Lietuvos pažangą stabdo tai, kad absoliuti dauguma šalies gyventojų įsitikinę, jog klaidų jie nedaro ir visada yra teisūs.

Neteisūs būna kiti. Ir toks mąstymas būdingas tiek turtuoliams, tiek vargšams, tiek valdantiesiems, tiek valdomiesiems. Tarkime, “Vilniaus energijos” vadovai įsitikinę, kad jie viską daro teisingai, o neteisingai elgiasi prezidentė ir naivūs daugiabučių gyventojai. Pastarieji neabejoja savo teisumu, o neteisūs, arba, tiksliau tariant, vagys, jiems atrodo visi tie, kurie prisidėjo, kad už šildymą lapkritį ir gruodį tenka mokėti brangiai. Savaime suprantama, teisi jaučiasi ir prezidentė.
Ir taip galima kalbėti praktiškai apie visas temas ir visus socialinius sluoksnius. Valdžia įsitikinusi, kad per sunkmetį ji elgėsi teisingai, netgi tobulai, tuo tarpu verslininkai taip nemano – jų nuomone, esant tokiai neteisingai valdžiai teisingiausias sprendimas ieškoti išeičių, kaip sumokėti kuo mažiau mokesčių.
Šiuo metu Vyriausybė jau dėlioja pilkuosius ir juoduosius scenarijus, ir jei Europos ekonomika ims staigiai čiuožti žemyn, mūsų Ministrų kabineto vertinimu, teisingiausias kelias bus metų vidury persvarstyti biudžetą ir dviem procentais padidinti pridėtinės vertės mokestį. Nes jokio teisingesnio varianto tiesiog nesą. Dauguma Lietuvos gyventojų mano, kad tai nesąmonė, ir bet kuris kitas variantas teisingesnis. O ypač teisingos yra reformos, kurios mažina valstybės išlaidas ir kurių Lietuvoje taip stinga (tiesą sakant, jų dabartinė teisingoji Vyriausybė įvykdė iš tiesų minimaliai).
Kartais, žinoma, būna, kad vienas ar kitas veikėjas pasijunta neteisus, bet jis juodiems savo kėslams ir darbams kaipmat sugalvoja pateisinimą ir vėl tampa teisus. Tarkime, visi iki vieno Gariūnų prekeiviai jaučiasi teisūs, nesvarbu, kad vykdo šešėlinę veiklą, kad nemoka mokesčių. Jie seniausiai sugalvojo keletą pasitesinimų, iš kurių populiariausias, kad mokant mokesčius Lietuvoje išgyventi neįmanoma. Tiesą sakant, net ir kalėjimuose sėdi vien teisingi žmonės, tik neteisingai apkaltinti.
Kur veda toks visuotinis įsitikinimas savo teisumu? Į niekur. Nes visi tie, kurie mano esantys teisūs, nenori, o ir nemato reikalo keistis. Jų vertinimu, keistis turi visi kiti, tik ne jie. Todėl tiek reformos, tiek progresas mūsų valstybėje vyksta labai lėtai ir dažnai baigiasi visiškai kitaip, nei buvo planuota.
Kitose išsivysčiusiose valstybėse žmonės nėra taip besąlygiškai įtikėję savo teisumu, dauguma be didesnių problemų pripažįsta savo klaidas, jas taiso, patys gana noriai keičiasi ir siekia, kad jų valstybė irgi kuo greičiau keistųsi į gera ir progresuotų.
Neabejotinai atsiras teigiančiųjų, kad ir šio teksto autorius per dažnai jaučiasi teisus. Ne, nesijaučiu. Šioje vietoje net šešis kartus teko pripažinti savo klaidą ir atsiprašyti. Kartu – keistis. Ir tikėtis, kad keisis ir kiti.